Biržų kunigaikštystės ryšiai su Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštyste

ISSN 1648-7230. ŽIEMGALA. 1999/2 ISTORIJA. MOKSLO DARBAS Deimantas Karvelis Biržų kunigaikštystės ryšiai su Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštyste XVI a. pabaigoje XVII a. viduryje Vienas svarbiausių žmonių ir kultūrinių santykių elementų, be abejonės, yra kontaktai 1. Tirdami konkrečios visuomenės antropologinę kultūrą ir jos raidą, susiduriame ir su kultūriniais ryšiais, kuriuos lemia visuomeninių santykių sukelti mąstymo formų ar net materialiojo gyvenimo būdo pokyčiai 2. Kitaip tariant, kultūriniai ryšiai beveik visada neatsiejami nuo visuomeninių ryšių. Lietuvių istoriografijoje kultūrinių ryšių sąvoka iki šiol nevartota nei tiriant makrostruktūrą (valstybė; luominė visuomenė), nei mikrostruktūrą (lokalinė visuomenė 3 ). Išimtis naujausia reformacijos istoriografijos studija, kurioje ne tik pirmą kartą lietuvių istoriografijoje vartojama kultūrinių ryšių terminija, bet ir gana sėkmingai bandoma atskleisti XVI-XVII a. LDK visuomenės ryšius kaip kultūros funkcionavimo mechanizmą reformacijos laikotarpiu. Lietuvių istorikai yra tyrinėję dviejų lokalių regionų ryšius, tačiau dažniausiai tik arba ūkinius (pvz., LDK ir Livonijos), arba religinius (tarp Žemaitijos kunigaikštystės ir Prūsijos hercogystės) 4, todėl regionų tarpusavio ryšiai iki šiol nebuvo analizuojami kaip vientisa komunikacinė sistema. Šio straipsnio tikslas remiantis vienos LDK lokalinės visuomenės Biržų-Dubingių šakos Radvilų kunigaikštystės (toliau BK) istorija, apžvelgti, kaip gyveno XVI-XVII a. feodalinė visuomenė, su kuo palaikė ryšius. BK komunikaciniu partneriu, kaip tyrimo objektu, pasirinktas Kuršas. Kodėl? Viename XVII a. vidurio dokumente tuometinis BK savininkas Jonušas Radvila rašė: Šį mano raštą skelbti Kurše, Livonijoje, Žemaitijoje ir Prūsijoje, kviečiant iš ten žmones 5. Kaip matyti iš Radvilos žodžių, Kuršas buvo viena iš keturių kunigaikštysčių ( nors ir turinčių skirtingą statusą), su kuriomis BK daugiausia bendravo. Taigi labiausiai rūpėjo išsiaiškinti, kokius kultūrinius ryšius BK visuomenės institucijos palaikė su šiauriniu LDK teritorijos kultūriniu arealu 6 Kuršo bei Žiemgalos kunigaikštyste (toliau KŽK). Tenka pabrėžti, kad ne visi ryšiai (pvz., teisminiai ginčai, bažnyčių ryšiai, elito ryšiai) straipsnyje aptariami visapusiškai. Kai kurie tik apibrėžiami, kad susidarytų išsamesnis BK ir KŽK tarpusavio ryšių vaizdas. Taigi apibūdinami Biržų valdos vidiniai regioniniai ryšiai (centrų bei periferijos funkcijos ir ryšiai) bei valdos vidiniai socioantropologiniai ryšiai (tarp įvairių BK visuomenės grupių), taip pat kunigaikštystės išoriniai teritoriniai ryšiai su kitomis kunigaikštystėmis ir šalimis. Kita vertus, Kuršo praeitis dėl geopolitinių LDK sąsajų su šiuo regionu domina ne tik latvių, vokiečių, lenkų, bet ir lietuvių istorikus. Derėtų pabrėžti, kad istorikų darbuose apie LDK ryšius su kitais šiaurės kraštais, Kuršui iki šiol buvo skiriama kur kas mažiau dėmesio nei Livonijai. Netgi Lenkijos istorikai, kurie turi sukūrę net tam tikras lokalių regionų tyrimo metodologijos 7 tradicijas, lenkų tyrinėtojų tvirtinimu, nagrinėdami Respublikos lenus, tik vienu kitu žodžiu užsimena apie Kuršą 8. BK istorikų darbuose kunigaikštystės ryšiai su gretimu Kuršu taip pat nenagrinėjami 9. Techninės ryšių galimybės (teritorijų statusas, sienos, keliai). Skirtingas kunigaikštysčių statusas netrukdė plėtoti regionų tarpusavio ryšius. BK buvo privati didikų Radvilų (iki 1695 m. Biržų-Dubingių šakos) valda (latifundija), XVI a. viduryje tapusi Šv. Romos imperijos kunigaikštyste. Ją sudarė vientisas žemių kompleksas Šiaurės Lietuvoje, įėjęs į Upytės ir Ukmergės pavietų sudėtį, tačiau buvęs Radvilų Užnerio ūkine valda, kurios gyventojai priklausė Užnerio evangelikų-reformatų distriktui. BK išsiskyrė iš kitų LDK lokalinių visuomenių dydžiu, teritorijos vientisumu, ilgaamžiškumu, ūkiniu, administraciniu ir religiniu vieningumu. Kurlandija Vazų valdymo laikais tapo Lenkijos ir LDK lenine valda Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštyste. 1617 m. rudenį, vykstant Livonijos karui, Žygimantas III Vaza pavedė Biržų kunigaikščiui ir LDK lauko etmonui Kristupui II Radvilai atimtas iš švedų Kuršo tvirtoves negrąžinti vietiniam kunigaikščiui Frydrichui, bet patikėti savo karvedžiams. Tačiau tam pasipriešino Radvilos ir įtakingi Lenkijos bei Lietuvos didikai. 1639 m. vasario 17 d. vasalo ištikimybės priesaiką valdovui Vladislovui IV Vazai davė Frydricho brolėnas kunigaikštis Jokūbas 10. Daug svarbesnis BK ir KŽK ryšiams plėtotis buvo geografinio artumo veiksnys, lėmęs, kad abi kunigaikštystės tapo kaimynėmis. Iki pat XVI a. vidurio niekas nežinojo tikslių ribų, skiriančių šiaurinius LDK pavietus (Upytės ir Ukmergės) nuo Livonijos ir Kuršo, nes valstybinė siena nebuvo tiksliai nustatyta. Vokiečių istorikas Ervinas Oberlenderis teigė, kad dėl ilgos Kuršo sienos su Lietuva (taigi ir su BK) nuolat kildavo tarpusavio teritorinių ginčų 11. Pirmą kartą Kuršo siena su Lietuva buvo paženklinta 1541 m., nors, galimas daiktas, kunigaikštysčių ribos galėjo būti nustatinėjamos jau XV a., valdant Kazimierui Jogailaičiui. Taip teigti leidžia 1542 m. ribų su Kuršu nustatymo aktas, liudijantis, jog sienos buvo nustatinėjamos kur kas anksčiau 12. 1557 m. garsioji Pasvalio sutartis skyrė LDK nuo Kuršo vadinamąja Radvilų siena, kurios

ribų niekas tiksliai nežinojo. Dėl to iki pat XVIII a. antrosios pusės nuolat buvo skiriamos komisijos sienai nustatyti (iki XVII a. vidurio dirbo 7 komisijos) 13. 1583 m. rugsėjo 23 d. M. Radvila Rudasis Bauskėje sudarė sutartį (Compositio) dėl KŽK ir BK sienos 14. Ryškiausią demarkaciją 1584 m. įvykdė valdovas Steponas Batoras. Tuomet karaliaus komisoriai pranešė, kad jau anksčiau Radvila nubrėžė savas sienas kartu su Kuršo kunigaikščiu 15, nors dėl sienų nuolat kildavo ginčų tarp Kuršo ir Žiemgalos bei Livonijos kunigaikščio Gotardo ir Trakų kašteliono Kristupo Radvilos 16. Abu turėjo savų argumentų. Radvila tikino, kad jo valdų ribos siekia toli už Nemunėlio į Kuršą net iki Sustėjos upės, o dalis jo valdų ir vienas palivarkas, kurį laiko Kuršo kunigaikščio pavaldiniai, išsidėstę jo žemėje ir tikrai priklauso Biržų valdovams 17. Gotardas aiškino, kad už Nemunėlio daugiau nei šimtmetį gyvena vokiečiai ir turi nemažą žemių ir miškų ruožą 18. Kuršo kunigaikščio atstovai bei Upytės ir Ukmergės pavieto bajorai sudarė komisiją dėl ribų nustatymo. Daugiausia ginčų sukėlė teritorija, kur besiformuojanti Biržų valda ribojosi su Kuršu. Po tą teritoriją ribų nustatymo komisiją lydėjo Biržų dvaro vietininkas Andrius Ciolekas 19. Nutarimas, išsprendęs ginčą, skelbė, kad nuo šiol siena eis Nemunėlio (vok. Memmel) upe nuo tos vietos, kur Narrito upė įteka į Nemunėlį. Pats Nemunėlis tapo abiejų kunigaikštysčių nuosavybe 20. Demarkacinės ribos tarp Kuršo ir Livonijos buvo nuolat keičiamos 21. 1596 m. valdovo komisarai nustatė naujas ribas tarp Šiaulių ekonomijos bei Upytės pavieto ir Kuršo kunigaikštystės 22. Išlikęs 1645 m. Radvilų kartografo Juzefo Naronovičiaus-Naronskio braižytas BK žemėlapis liudija, jog XVII a. viduryje siena tarp BK ir KŽK buvo gana ilga ir ėjo Nemunėlio upe 23. Viena svarbiausių susisiekimo tarp abiejų kunigaikštysčių priemonių buvo keliai 24. Sausumos, iš dalies ir vandens keliai užtikrino ne tik pastočių, bet apskritai žmonių judėjimo ir keitimosi informacija galimybę. Keliais naudojosi visi ir valstiečiai, ir Radvilų bei Kuršo hercogai. Be sausumos komunikacinių arterijų (per Kuršą ėjo LDK su Livonija jungęs Vilniaus-Rygos vieškelis 25 ), naudotasi, ypač prekybiniais tikslais, ir vandens keliais. Istorijos šaltiniuose minimas Kuršą su BK jungęs vandens kelias ėjo Mūšos upe ir įvairiais upeliais nuo Bauskės per Kiemėnus į Biržus 26. Kiti hidronimai neminimi, todėl nustatyti tikslų šio vandens kelio maršrutą gana sunku. Šaltiniuose minima, jog Nemunėlio Radviliškio tijūnas buvo atsakingas už medienos plukdymą į Bauskę, taigi minėtas kelias, matyt, ėjo per šiauriausią BK miestelį, tapusį savotiška muitine 27. Vandens keliu naudotasi bene iki XVII a. antrosios pusės, nes 1686 m. Biržų dvaro administracija uždraudė bajorams ir žemionims plukdyti iš Biržų girios medieną į Kuršą 28. Biržų valdos Radvilos Perkūno laikais (1584-1603 m.) Gyventojų migracija (antropologinė apytaka). Modernioji kultūros istoriografija pripažįsta, jog vienas svarbiausių visuomenės komunikabilumo veiksnių yra jos gyventojų migracija, geografiniai ir intelektualiniai ryšiai, kurių plėtra griauna tradicinį vietinį ir regioninį uždarumą 29. Žmonių migraciją BK ir KŽK lėmė krašte galioję dokumentai arba karai. Į Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystę karo ar epidemijų metais masiškai traukdavosi Šiaurės Lietuvos, taigi ir BK, valstiečiai. Tai lėmė ne tik geografinis Kuršo artumas, bet ir nuo 1611 m. ten galiojęs Žygimanto Vazos patvirtintas Piltenės Statutas, kuris įpareigojo vietinius bajorus ištikus badui ar kitai stichinei nelaimei rūpintis savo dvaro valstiečiais. Priešingu atveju, valstiečiai turėjo teisę palikti dvarą. Taigi Kuršo bajorai rūpinosi valstiečiais, be to, mielai

priimdavo atbėgančius Lietuvos valstiečius, stengėsi apgyvendinti juos savo dvaruose, nes Kuršas ir LDK nebuvo pasirašę jokio susitarimo dėl bėglių išdavimo 30. Valstiečių kilnojimąsi iš vienos vietos į kitą skatino tiek jų prievolės dvarui, tiek neprievolinė kasdienybė. Tai liudija BK dvarų inventoriuose surašytos valstiečių pavardės, dalis kurių neabejotinai yra vokiškos bei latviškos kilmės. Tai leidžia teigti, kad XVII a. pirmoje pusėje Šiaurės Lietuvos valstiečiai palaikė ūkinius ir kultūrinius ryšius su Kuršo ir Livonijos valstiečiais, ir nustatyti, kuriuose arealuose tie ryšiai buvo intensyviausi. Gyventojų migracijos ir apsigyvenimo statusas BK ir KŽK tiesiogiai siejosi su žemėvaldos klausimais. Istorikai jau pastebėjo, kad XVI XVIII a. LDK bajorai nenorėjo leisti svetimšaliams Lietuvoje įsigyti žemės 31. Tačiau Radvilos, tvarkydami ir reguliuodami BK centro Biržų miesto gyvenimą, siekė įvairiais būdais plėsti vietinių Biržų miestiečių ir net dvaro sociumo aplinką, taip pat nevengė suteikti žemės užsieniečiams. Kuršo, kaip ir Livonijos, piliečiai galėjo netrukdodami turėti žemės valdų BK (ypač Kristupo II ir Jonušo Radvilų laikais). Didžiausio BK Kiemėnų palivarko užusienį iki 1603 m. valdė vokietis Klausas, nuo 1607 m. kitas vokietis Johanas Laufrinokas 32. 1645 m. J. Naronovičiaus-Naronskio sudarytame BK žemėlapyje pažymėti ir vokiečių kilmės bajorams žemionims priklausę palivarkai 33. 1948 m. pats Jonušas Radvila, pritrūkęs pinigų, trims metams už 20 tūkstančių auksinų užstatė kuršiečiui Janui Fabricijui visą Nemunėlio Radviliškio palivarką kartu su miesteliu ir valdiniais 34. 1654 m. buvusio Biržų miesto vaito Tomo Dyvio našlė Ona, iš Kristupo II Radvilos gavusi užstatytą žemę Biržų valdoje (Sližių ir Mileišių (Papilio?) kaimus prie Apaščios), trims metams perleido ją Kuršo žemės piliečiui Henrichui Mesteriui ir jo žmonai Sofijai 35. Žemes kuršiečiams užstatinėjo ir vientisoje BK teritorijoje valdas turėję valdovo žemionys. 1649 m. Stanislovas Davidovičius, turėjęs Smordonės valdą netoli Biržų, už 2000 auksinų trims metams užstatė Plonėnų valdą kartu su visais valdiniais Kuršo piliečiui Kristupui Rozenberkui 36. Radvilos, siekdami apgyvendinti kunigaikštystės centrą, kvietė apsigyventi mieste žmones iš kitų valdų, taigi ir iš Kuršo. 1589 m. gegužės 1 d. Radvila Perkūnas rašė: ( ) noriu, kad į Biržus rinktųsi tinkami žmonės, statytųsi ir apsigyventų mieste 37. Tokios nuostatos laikėsi ir Kristupas II. Miesto magistratas, paklusdamas Radvilų ūkinės veiklos programai, pirmiausia kvietė amatininkus. 1610 m. vaito rašte sakoma, jog dėl maro epidemijos ir Livonijos karo mieste labai trūksta amatininkų, todėl miesto taryba pasitarusi nusprendė kviesti įvairių regionų žmones ir žada juos iš pradžių aprūpinti būstu ir maistu 38. Matyt, miesto magistratas suvokė, kad Biržai gali išaugti tik sekdami didžiausių valstybės miestų pavyzdžiu 39, t.y. taikant analogišką apgyvendinimo politiką kviečiant, anot Samuelio Filipovskio, į Biržus gerus žmones ir tinkamus amatininkus, statant namus pirkliams 40. Tokiais pažadais pirkliai ir amatininkai buvo viliojami nuolat. 1610 m. Radvila nurodė urėdininkams, kad Biržų mieste apsigyvenę vokiečiai (išvardyti net pavardėmis) gali naudotis tokiomis pat teisėmis kaip ir vietiniai miestiečiai 41. Greičiausiai tokio nurodymo buvo laikomasi, nes 1642-1647 m. informuojama, jog mieste gyvena keliasdešimt vokiečių, kurie atlieka tokias pačias prievoles (pvz., dirba prie pilies pylimo) kaip ir kiti miestiečiai 42. 1636 m. kitos Radvilos instrukcijos miestui iš dvylikos punktų pirmieji (!) trys skirti būtent svetimšalių statusui Biržuose. Iš dokumento aiškėja, kad vokiečiai apsigyvendavo Biržuose iš vietinių senų miestiečių nusipirktuose namuose geriausioje miesto dalyje. Dokumente rašoma, kad svetimšaliai vokiečiai Biržuose gali naudotis visomis Magdeburgo teisės lengvatomis, pavyzdžiui, būti išrinkti magistrato nariais ar net 2-4 metus atleidžiami nuo mokesčių kaip lietuviai ir lenkai 43. Svetimšaliai galėjo apsigyventi ne tik Biržų mieste, bet ir BK miesteliuose. 1645 m. Nemunėlio Radviliškio valdos inventorius mini miestelyje gyvenančius vokiečius svetimšalius, atleistus nuo mokesčių 44. Visus kuršiečius, ne atsitiktinai pasirodančius BK, bet ilgesnį ar trumpesnį laiką gyvenančius Biržuose sėsliai, galima suskirstyti į kelias grupes: 1) kuršiečiai amatininkai, laikinai samdyti pilies statybos bei restauracijos darbams; 2) nuolatiniai Radvilų klientai (Biržų seniūnas Jurgis Koškielis buvo kilęs iš Kuršo miestiečių 45, BK Saločių valdos urėdininkas Reinholdas Grotuzas taip pat buvo Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystės pilietis 46 ); 3) vokiečiai karininkai ir kareiviai per Livonijos karą perėję tarnauti Radviloms (pavyzdžiui, 1637 m. Biržų arsenalo cekvartu buvo vokietis Jokūbas Frichtsrichtas 47 ). Ar BK bajorai ir patys Radvilos turėjo žemės valdų į šiaurę nuo LDK? Biržų Radvilos nuo 1588 m. Livonijos kunigaikštystėje valdė Kuoknesės seniūniją 48. Pagal 1617 m. Kuršo statutą kiekvienas Lenkijos ar Lietuvos bajoras, įsigijęs nekilnojamo turto Kurše, įgydavo indigenatą, t.y. tapdavo šios kunigaikštystės piliečiu 49. Šaltiniuose yra užuominų, kad XVII a. pirmoje pusėje Kristupas II Radvila Kurše turėjo savo pavaldinių 50. Tai liudija, kad jam priklausė kažkokios valdos už Nemunėlio, greičiausiai Kuršo girioje, nes didikas laiškuose klientams nuolat mini darbus toje girioje, medienos gabenimą į Radvilos dvarus Lietuvoje Biržus, Panemunę, Alantą ir kitus 51. Sunku pasakyti, ar jo valda Kurše priklausė Biržų kunigaikštystei. Nors ji ir ribojosi su Biržų kunigaikštyste, pastotes į Kuršą atlikinėjo BK dvarų valstiečiai, o darbus Kuršo girioje tvarkė BK valdų urėdininkai, tačiau nei XVII a. pirmosios pusės BK inventoriuose, nei 1645 m. J. Naronovičiaus-Naronskio žemėlapyje 52 nenurodoma, kad ši teritorija būtų priklausiusi BK. XVI a. pabaigoje Biržų seniūnas Jonas Sicinskis, supirkinėjo aplinkinių bajorų žemes ir siekė sustiprinti BK, visaip priešindamasis Kuršo kunigaikščio Vilhelmo Ketlerio analogiškoms pastangoms

supirkinėti lietuvių bajorų valdas pasienyje 53. Tai irgi rodo, kad BK teritorija tuo laikotarpiu nekirto LDK sienos su Kuršo hercogyste. Ūkiniai ryšiai. Labai svarbūs ir socialiniai-ekonominiai ryšiai 54. Šia prasme galima išskirti didžiausią komunikacinį krūvį turinčią ūkinės veiklos sritį prekybą tarp BK ir KŽK ir keitimąsi ūkine patirtimi. BK prekyba su Kuršu ypač suintensyvėjo XVII a. viduryje ir antrojoje pusėje hercogo Jokūbo valdymo metais 55. Prekybinius BK ryšius su KŽK rodo tiesioginiai abiejų kunigaikštysčių ryšiai ir BK dalyvavimas per Kuršą vykusioje tranzitinėje LDK prekyboje su Ryga 56. Iki XVII a. pradžios nemažai BK girių (Biržų, Papilio, Salamiesčio) medienos Radvilos parduodavo Kuršo miesto turguose, ypač Bauskėje 57. Kristupas II Radvila, saugodamas Biržų kunigaikštystės girių (Biržų, Salamiesčio, Papilio) medienos išteklius, medieną gabendavo iš Kuršo. Biržų seniūno Konrado Patrikoskio korespondencija liudija, kad medienos pastotės iš BK pas Kuršo kunigaikštį vyko jau bene nuo 1612 m. 58 1638-1639 m. Kuršo girios mediena (dažniausiai ąžuolinės skiedros, skirtos Biržų, Alantos ir kt. dvarų pastatų stogams dengti) buvo vežama į keletą Radvilos valdų. Už medienos pirkimą ir atvežimą buvo atsakingas Radvilos klientas Volfas 59. 1640 m. tuo rūpinosi Biržų seniūnas. Jis pats vykdavo Radvilos nurodymu į Kuršo girią ąžuolų ir kėnių medienos tiltų statybai ir skiedrų stogams 60. Be to, valstiečiai pastotėmis į Kuršo malūnus gabendavo Biržų dvaro grūdus 61. Kuršo dvaruose Radvilos klientai pirkdavo karpių, kuriuos suleisdavo į Biržų ir Papilio dvarų tvenkinius 62. Prekybinius kraštų ryšius plėtojo ir valstiečiai, beje, ne tik atlikdami pastotes. XVII a. pirmoje pusėje kunigaikštystės palivarkų, ypač pasienio, valstiečiai dažnai lankydavosi Kuršo miestų turguose ir mugėse 63, nes vietiniai BK miestiečiai už žemės ūkio produktus mokėjo mažesnėmis kainomis 64. Kuršo miestiečiai savo ruožtu atvažiuodavo į Biržų miesto muges, kurios nuo 1636 m. vykdavo du kartus per metus. LDK ir Kuršo kunigaikštystės piliečiai bei pats Kuršo kunigaikštis naudojosi Kristupo II Radvilos prekybine privilegija Biržams, nustatančia svetimšalių pirklių padėtį 65. Ūkiniai-prekybiniai ryšiai dažnai sukeldavo teisinių ginčų tarp abiejų kunigaikštysčių gyventojų. Tai liudija BK teismų bylos (civilinės ir kriminalinės), aprašomos ne tik Ukmergės bei Upytės pavietų teismų sprendimų knygose 66, bet ir seimų konstitucijose. 1607 m. Varšuvos seimo paskirta komisija, kuriai vadovavo BK savininkas Kristupas II Radvila, turėjo sutartinai su Kuršo kunigaikščiu nagrinėti ginčus tarp Kuršo piliečių ir tai žemei artimų pavietų gyventojų 67. Kuršo miestuose dažnai buvo ieškoma BK reikalingų amatininkų. Jie nebuvo Radvilų klientai, nes gaudavo ne jurgeltą, o vienetinį atlyginimą už padarytą darbą. Ypač daug amatininkų atvykdavo iš Bauskės. 1631 m. Biržų pilies langus stiklino ir kambarius dažė vokietis iš Bauskės 68. 1637 m. iš pagrindų restauruojant Biržų pilį Kristupas II Radvila nurodė dvariškiams ieškoti gerų stogdengių ir mūrininkų Bauskėje, o jei nepavyktų, tada kitur Kurše ir Livonijoje, apgyvendinti juos Biržuose ir panaudoti pilies bei dvaro darbuose 69. Toje pačioje instrukcijoje įsakoma sudaryti kontraktą su staliumi, dirbančiu statomoje Bauskės bažnyčioje 70. 1638 m. Kristupo II dvariškiai neradę vietinių meistrų, galinčių Biržų rūmuose pataisyti vokiškas raižytas lovas, vėl pirmiausia ieškojo jų Bauskėje, o tik po to kitur 71. Kuršo miestuose BK žmonės turėjo galimybę tiesiogiai susidurti su Vakarų Europos amatų specialistais. Pavyzdžiui, 1631 m. Kristupas II Radvila nurodė savo klientams per savaitę Bauskėje surasti gydytoją anglą ir pakviesti į Biržus. Radvilos noras buvo patenkintas 72. Karinių (militarinių) ryšių apraiškos. Per Livonijos karą kunigaikštysčių ryšiai, išskyrus prekybinius, išsiplėtė, nes Kuršas buvo vienas iš tų regionų, kuriame vyko intensyvūs karo veiksmai. Juose dalyvavo Kristupo II Radvilos būriai. Kita vertus, dėl geopolitinės Kuršo padėties švedai Livonijos karo metais pavertė jį placdarmu įsiveržti į BK 73. Patys Kuršo gyventojai, dažnai susidurdami su lenkų ir lietuvių kariuomene, kilnodavosi iš vienos vietos į kitą 74. Karo metais siena tarp BK ir Kuršo hercogystės tarsi neegzistavo, kariuomenės kirsdavo ją abiejomis kryptimis, nors dažniau iš BK į Kuršą. Kartais tai sukeldavo kuršiečių nepasitenkinimą. 1601 m. Kuršo kunigaikštis skundėsi Žygimantui Vazai Kristupo II klientų ir kareivių, apsistojusių Kuoknesės pilyje veiksmais. Jis rašė, kad šie labai dažnai iš Biržų ir kitų pilių siuntinėja žmones į jo žemes gauti maisto, ( ) puldinėja vietinių bajorų namus, valdas, atima arklius, gyvulius ir viską, ką randa, plėšia bažnyčias, degina dvarus ir kaimus, kankina ir žudo valstiečius, ir tiek nuostolių pridarė, jog ir svetimoje žemėje priešas vargu ar galėtų padaryti daugiau. Kitas anoniminis šaltinis taip pat tvirtina, kad 1601 m. rudenį įsiveržus J. Zamoiskio ir K. Radvilos kariuomenėms krašte tarp Daugpilio ir Bauskės neliko net šuns, nekalbant apie žmones 75. Leonas Sapiega pranešė Radvilai valdovo nurodymą, kad šis uždraustų savo tarnams taip daryti 76. Livonijos karo metais Kuršo kunigaikščiai laikydavosi neutralios arba LDK palankios pozicijos ir leisdavo Respublikos karinėms pajėgoms (kurias šiame regione dažnai reprezentavo Biržų Radvilų privatūs būriai) laisvai judėti po Kuršo teritoriją 77, net pranešdavo karines žinias, suteikdavo pagalbą 78. Pasitaikydavo ir kolaboracijos su švedais atvejų (pvz., 1617 m. taip pasielgė hercogas Vilhelmas) 79. Karo metais pagyvėdavo BK ryšiai ir su Kuršo valstiečiai latviais, nes Radvilos juos samdydavo tarnauti šnipais arba jų karių būriuose. 1624 m. Biržų seniūnas laiške Kristupui II rašė, jog kartu su majoru D. Vechmanu sutiko nemažai Livonijos ir Kuršo valstiečių, norinčių tarnauti kunigaikščiui pėstininkais tik už maistą 80. Dvaro urėdininko manymu,

tokie samdyti valstiečiai būtų didžiulė parama aplinkinių kraštų ir pačios BK gynybai 81. Latvių valstiečius, gyvenančius karo veiksmų zonose, Radvilos samdydavo šnipinėti. Šnipais dažnai tapdavo ne tik Livonijos, iš dalies Žemaitijos, bet ir Kuršo valstiečiai 82. Tikėtina, kad nemažai Kuršo valstiečių, atlikę šnipų užduotį, siekdavo apsigyventi Radvilų valdose. 1635 m. Kristupo II kariniai artikulai draudė be karininkų ar paties etmono žinios priimti gyventi šnipus ( ), taip pat Latvijos valstiečius 83. Ypač dažnai naudotasi valstiečių šnipų paslaugomis 1621-1622 m. Livonijos kampanijos metu. 1622 m. pavasarį Mintaujos ir Rygos apylinkių valstiečiams, atnešusiems į Biržus žinių apie švedų kariuomenę, buvo mokama: valstiečiui iš Mintaujos pilies 1 auksinas; Hansui Veveriui, gyvenančiam mylia nuo Rygos 28 grašiai; Janas Kalmaksas, gyvenantis 2 mylios nuo švedų blokhauzo, prisiekė būti ištikimas ir šnipinėti, jam kelionei duota 15 grašių; Janui Kalmaksui (po savaitės) kitai kelionei 1 auksinas; valstiečiui, kuris nuo Vilhelmo atvyko iš Livonijos 24 grašiai; p. Druhui, organizuojančiam šnipų išsiuntimą Kuoknesės kelyje 3 auksinai 84. Vietiniai, t.y. BK valstiečiai, taip pat buvo samdomi ir siunčiami rinkti žinių į Kuršą ir Livoniją. Jiems irgi buvo mokama: šnipui, grįžusiam iš Rygos 1 auksinas; dviem valstiečiams į Rygą 40 grašių; dviem šnipams, grįžusiems iš Rygos 20 grašių; šnipui Jokūbui, kurį pasiuntė p. Volfas 2 auksinai; valstiečiui, kuris savanoriškai atvyko ir įspėjo apie švedus 2 auksinai; valstiečiui, kuris p. Kopačevskio dalinį palydėjo iki švedų stovyklos 4 auksinai; šnipui iki Naujosios Rygos 40 grašių; šnipui Hansui Betkeriui vėl į Rygą 2 auksinai; p. Volfui šnipų samdymui 2 auksinai; šnipui Tomui 40 grašių; šnipui, grįžusiam iš Rygos 1 auksinas; p. Volfui dviem šnipams 2 auksinai; Henrikui šnipui 1 auksinas ir 15 grašių 85. Be abejo, švedai Kuršo valstiečius latvius taip pat samdė tokiems darbams. Išliko XVII a. pradžios Kristupo II Radvilos rašytas laiškas broliui Jonušui, kuriame jis praneša apie savo pulkus, apsistojusius prie Nemunėlio Radviliškio ir pasirengusius ginti Biržų pilį, taip pat apie ketinimus naktį užpulti švedų stovyklą. Tačiau planas sužlugęs ir švedai spėję pasitraukti link Zelborko, nes juos laiku įspėję kuršiečiai 86. Kuršo kunigaikščių rezidencijose bei to krašto prekybos centruose Radvilos ieškodavo pirkti ginklų Biržų pilies kareiviams, aprangos ir kitų reikmenų. Livonijos karo metais Radvilos patrankas taip pat dažnai liedavo pas Kuršo meistrus 87. 1655 m. arsenalo inventoriuje minima, jog Biržų cekhauze daugiausiai yra olandiškų muškietų, atgabentų iš Kuršo: 200 pirkta iš Kuršo kunigaikščio, 70 Mintaujos turguje 88. Bažnyčių ryšiai. BK ir KŽK teritorijose vyravo protestantų bažnyčios. Tačiau I. Lukšaitė savo knygoje apie XVI-XVII a. sandūros LDK protestantizmo apraiškas, net skyriuose apie bažnyčių tarpusavio santykius, neaptaria religinių Kuršo santykių su Šiaurės Lietuvos protestantų salelėmis 89. Matyt, dėl dviejų priežasčių. Pirma, rašytiniai šaltiniai šiuos klausimus nutyli. Antra, skyrėsi KŽK (liuteronizmas) ir BK (kalvinizmas) vyravusių protestantiškų bažnyčių kryptys. Kadangi Kurše kalvinizmas neplito, matyt, ryšius palaikė tik abiejų kraštų liuteronų bažnyčios. Deja, šiuos ryšius sunku atsekti, nes istorijos šaltiniuose išlikę duomenys apie gana uždarą Biržų vokiečių liuteronų bendruomenę tiesiogiai neidentifikuoja BK liuteronų dvasininkų kaip kuršiečių, bet mini vokiečius, liuteronus, saksus, todėl neaišku, apie kokius vokiečius Kuršo ar Livonijos kalbama. Kunigaikštysčių elito ryšiai. KŽK ir BK bendravimą paryškina Radvilų santykiai su Kuršo kunigaikščiais, pirmiausia jų susirašinėjimas. Su Kuršo elitu, kaip ir su Lenkijos, Livonijos, Prūsijos ir Vakarų Europos bajorija, Radvilos bendravo laiškais. Pavyzdžiui, 1614 m. Biržų seniūnas iš Alantos dvaro rašo Kristupui II, jog turi keletą šiam adresuotų užantspauduotų vokiškų laiškų, atneštų iš Bauskės 90. 1615 m. tas pats seniūnas per daktarą siunčia Radvilai laišką, atėjusį iš jaunojo Kuršo kunigaikščio Vilhelmo 91. Biržų pilies archyve, be kitų korespondencijos rinkinių, 1641 m. buvo saugoma Kuršo kunigaikščio Frydricho laiškų Biržų Radviloms originalų knyga, įrišta oda 92. Radvilos nevengdavo apsilankyti Kuršo kunigaikščių rezidencijose 93. Biržų pilies kunstkameroje šalia kitų eksponatų Radvilos turėjo Kuršo kunigaikščių portretų 94. Iš Kuršo kunigaikščių Radvilos dažnai pirkdavo žirgų ir medžioklinių šunų. 1605 m. Užnerio valdų pajamų ir išlaidų rejestre yra toks įrašas: Jo Šviesybės Kuršo kunigaikščio vokiečiui, atgabenusiam šunis, sumokėta 4 kapos grašių 95. 1636 m. Svėdasų seniūnas Kristupo II paliepimu pirko du žirgus už 500 ir 700 auksinų 96. Kurše Radvilos stengdavosi pasisamdyti toli pagarsėjusių arklių prižiūrėtojų. 1631 m. Kristupas II pavedė klientui pasamdyti metams tokį prižiūrėtoją, tarnaujantį Kuršo kunigaikščio dvare ir pakviesti jį į Biržus. Jei pastarasis nenorėtų atvykti, įkalbėti jį paimti savo priežiūrai keletą Radvilos žirgų 97. Iš Kuršo miestų į Radvilų dvarus buvo vežami delikatesai didikų mėgstamos rūkytos lašišos, silkės, olandiški sūriai, prancūziški sausi vynai 98. Reziumė Straipsnyje aptariami Biržų-Dubingių šakos Radvilų kunigaikštystės (toliau BK) ryšiai su vasaline LDK valda Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštyste (toliau KŽK). Kuršas ir Žiemgala, šalia Livonijos, Prūsijos ir Žemaitijos, buvo svarbus regionas, su kuriuo BK plėtojo kultūrinį bendravimą. Lietuvių istorikai, tyrinėję LDK ryšius su šiauriniais regionais, Kuršui skyrė mažiau dėmesio nei Livonijai. Nors BK ir KŽK

statusas skyrėsi (pirmoji privati Radvilų latifundija; antroji vasalinė hercogystė), tačiau tai netrukdė kraštų tarpusavio ryšiams. Abiejų kunigaikštysčių teritorijos ribojosi. Rašytiniai ir kartografiniai šaltiniai liudija, jog XVI-XVII a. riba tarp jų ėjo Nemunėlio upe. BK ir KŽK tarpusavio ryšiai straipsnyje aptariami laikantis tokios klasifikacijos: 1) žmonių migracija ir apsigyvenimo statusas; 2) BK bajorų žemėvalda Kurše ir kuršiečių žemėvalda BK; 3) Kuršo vokiečių bajorų ir latvių valstiečių padėtis BK; 4) ūkiniai ryšiai (prekyba ir keitimasis patirtimi); 5) teisminiai kuršiečių ginčai su BK gyventojais; 6) ryšių plėtimas Livonijos karo metais; 7) kraštų liuteronų bažnyčių ryšiai; 8) BK ir KŽK elito (Radvilų ir Kuršo hercogų) privatūs santykiai. 1 Hillman K. H. Wörterbuch der Soziologie. Stuttgart, 1994. P. 427. 2 Hultkrantz A. Culture Contakt // International dictionary of european ethnology and folklore. Vol. 1. Copenhagen, 1960. P. 81; Kwasniewski K. Kontakt kulturowy // Slownik etnologiczny. Warszawa, 1987. S. 177. 3 Lokaline visuomene (arba bendrija, bendruomene) galima vadinti žmonių grupę, gyvenančią vienoje teritorijoje, siejamą daugiau ar mažiau bendro gyvenimo būdo ir palaikančią tiesioginius ir dažnus tarpusavio ryšius. Dėl gyvenimo bendroje teritorijoje lokalinę visuomenę (giminę, kaimą ar didesnę žmonių grupę) dar galima vadinti teritorine bendrija. Lokalinės visuomenės ypatumas tik tai visuomenei būdinga ryšių (komunikacinė) sistema, jungianti ją kultūriniais, ūkiniais, socialiniais bei kitokiais ryšiais ir veikianti per formalias ir neformalias visuomenines institucijas. XVI-XVIII a. LDK tipiškos lokalinės visuomenės, nors ir įeinančios į viso krašto ūkinę, politinę, religinę ir etninę sistemas, buvo privačios arba valstybinės valdos bei jų centrai dvarai, jungę nemažai dvarelių palivarkų bei kaimų su bažnyčiomis ir karčemomis, Pośpiech A., Tygielski W. Społeczna rola dworu magnackiego XVII-XVIII wieku. Przegląd Historyczny. 1978. Z. 2. S. 227; Kłoskowska A. Społeczne ramy kultury. Warszawa, 1972. S. 27; Szczepański J. Elementarne pojęcia socjologii, Warszawa, 1970. S. 375; Panoff M., Perrin M. Taschenwörterbuch ( ). S. 192; Zawistowicz-Adamska K. Granice I horizonty badań kultury wsi w Polsce. Warszawa, 1976. S. 42; Tönnies F. Teoria wspólnoty. Wiedza o kulturze. Cz. I. Antropologia kultury. Warszawa, 1996. S. 319; Hillman K. H. Worterbuch ( ). P. 266; Zajączkowski A. Szlachta polska. Kultura I struktura. Warszawa, 1993. S. 59; Mączak A. Rządzący i rządzeni. Warszawa, 1986. S. 272-273. 4 Tyla A. Lietuva ir Livonija XVI a. pabaigoje XVII a. pradžioje. V., 1986. P. 47-56; Vaivada V. Uber die Beziehungen zwischen Zemaitija und Herzogtum Preussen im 16. Jahrhundert // Annaberger Annalen. Nr. 4. Heidelberg, 1996. S. 93-106. 5 Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyrius (toliau MAB RS). F. 25. B. 167. L. 304. 6 Kultūrinis arealas geografinis regionas, kuriam būdingi panašūs arba skirtingi, tačiau susiję tarpusavyje kultūriniai elementai; sritis, kurioje veikia vientisas kultūrinis kontaktas; teritorija, kurioje gyvenančias socialines grupes jungia panaši gyvensena. Panoff M., Perrin M. Taschenwörterbuch der Ethnologie, Berlin. 1982. S. 177; Słownik etnologiczny ( ). S. 261-262; Hultkrantz Ä. Op. Cit. S. 76-77; Czarnowski S. Dzieła. Warszawa, 1956. T. 1. S. 20; Vivelo F. R. Handbuch der Kulturanthropologie. Stuttgart, 1995. S. 329; Encyclopedia of social and cultural antropology. London, 1996. P. 600. 7 Regiony pograniczne Europy Srodkowo-Wschodniej w XVI-XX w. Spoleczenstwo-gospodarka-polityka. Torun, 1996. 8 Biskup M. Niektore potrzeby historiografii do dziejow Polskich Inflant (Latgalii) i Kurlandii w 16-18. wiekach, Lotwa-Polska // Materialy z międzynarodowej konferencji naukowej. Ryga, 1995. L. 14. 9 Yčas J. Biržai. Tvirtovė, miestas ir kunigaikštystė. K., 1931; Biržų dvaro teismo knygos 1620-1745, parengė V. Raudeliūnas, R. Firkovičius. V., 1982; Tiškevičius E. Biržai. Žvilgsnis į miesto pilies ir majorato praeitį. Šiauliai, 1998. 10 Wisner H. Rzeczpospolita i kwestia inflancka. Czasy Zygmunta III i Wladyslawa IV // Lotwa-Polska ( ). S. 11-12. 11 Oberlander E. Księstwo Kurlandii jako rzeczpospolita szachecka 1561-1795, Czasopismo Prawno- Historyczne, 1993. Z. 1-2. S. 271. 12 wedlug starodawnych zwyczajow, spraw I opisow perwej zdawno pokladanych czerez W. nieboszczyka P. Oscikowicza ( ) I innych Panow Rad // LVIA. F. SA. Nr. 15474. L. 521v-522v. 13 Plateris A. Teisiniai Livonijos ir Kuršo santykiai su Lietuva (XVI-XVIII amžiais). K., 1938. P. 99-100. 14 Regesta rozne dawne i inne majętnosci JOX Radziwillow // Baltarusijos nacionalinis istorijos archyvas (toliau BNIA). F. 694. Ap. 4. B. 5792. L. 3v. 15 Wojtkowiak Z. Delimitacja litewsko-kurlandzka z 1584 roku // Lituano-Slavica Posnaniensia, Studia Historica, III. 1989. S. 269. 16 Archiwum Glowny Akt Dawnych, Zespol Radziwilowski (toliau AR). Dz. II. Nr. 133. L. 5.

17 Ten pat. L. 10. 18 Ten pat. L. 11. 19 Wojtkowiak Z. Delimitacja ( ). S. 272-274. 20 AR. Dz. II. Nr. 133. L. 13-14. 21 BNIA. F. 694. Ap. 4. B. 5792. L. 299v. 22 Baliulis A. Senoji Žagarė XV-XIX a. // Žagarė. V. 1998. P. 135. 23 Priedas spalvota žemėlapio faksimilė / Ragauskienė R., Karvelis D. 1645 m. ( ). 24 Pavulans V. Hauptverkehrswege und Richtungen der Kulturverbindungen in Lettland vom 10. bis zum 17. Jahrhundert // Colloqium Balticum Etnographicum. Wege und Teilnehmer ethnisch-kultureller Kontakte in der Ostseeregion. Riga, 1993. L. 13; Kloskowska A. Socjologia kultury. Warszawa, 1981. S. 297. 25 Karvelis D. Laiškas kaip komunikacijos priemonė Radvilų Biržų kunigaikštystėje XVI a. pabaigoje XVII a. pirmoje pusėje // Lituanistika. 1999. Nr. 1. P. 11-12. 26 1612 06 18. Biržai. K. Patrikoskis K. Radvilai. // AR. DZ. V. T. 257. Nr. 11399. 27 1609 m. N. Radviliškio tijūnas už medieną Bauskėje gavo 12 kapų grašių // Biblioteka Polskiej Akademii Nauk w Krakowie (toliau PAN). Nr. 4335. L. 43. 28 Instrukcijos feodalinių valdų administracijai Lietuvoje XVII-XIX a., parengė Z. Kiaupa, J. Kiaupienė. V., 1985. P. 58. 29 Münch P. Lebensformen in der frühen Neuzeit. 1500 bis 1800. Berlin, 1992. S. 486-516. 30 История Латвийской ССР. Т. 1. Рига, 1952. С.206 210. 31 Jučas M. LDK lietuviams, arba bajorų pastangos XVI-XVIII a. neleisti svetimšaliams įsigyti Lietuvoje žemės // Kultūros barai. 1997. Nr. 12. P. 84-86. 32 1603 08 02, 1607 10 22. Biržai. K. Patriskoskio valdų perdavimo raštai // PAN. Nr. 4333. L. 9-10. 33 Biržų valdoje Klausmutas, Distelis, Distelichas; Papilio valdoje Endrichas, Plėgeris // Ragauskienė R., Karvelis D. 1645 m. ( ), P. 60, 62, 64-65. 34 1648 04 10. N. Radviliškis. Valdos užstatymo aktas // MAB RS. F. 25. B. 167. L. 47-50. 35 1654 04 23. Biržai. Išrašas iš Biržų pilies knygų (1654 06 12) // BNIA. F 694. Ap. 4. B. 1543. L. 29v-30v. 36 1949 12 24. Valdos užstatymo raštas. 1650 m. Up. P. t. kn. // LVIA. SA. Nr. 15196. L. 149. 37 Zbior pomnikow reformacji kosciola polskiego i litewskiego. Wilno, 1925. S. 131. 38 MAB RS. F. 31. B. 1205. 39 ( ) aby to miasto się fundowalo inszych miast przykladem. 1610 06 05. Biržai. S. Filipovskis K. Radvilai // AR. Dz. V. T. 82. Nr. 3748. K. 45. Tas pats Filipovskis Biržų miesto plėtros modeliu laikė Krokuvą, 1610 09 04. Upytė // Ten pat. K. 52. 40 Ten pat, K. 47. 41 1619. K. Radvilos instrukcija K. Skulimovskiui // MAB RS. F. 148. B. 3. L. 72. 42 Miestiečių suplikos Jonušui Radvilai kopija // MAB RS. F. 25. B. 167. L. 301. 43 rowno z Polską y Litewską Nacją, 1636 11 29. Biržai. K. Radvilos instrukcija miestui // LNM. R- 4005. L. 2-2v. 44 1645 02 02. N. Radviliškio, Jonušo Radvilos valdos, inventorius, sudarytas Jurgio Koškielio // AR. Dz. XXV. Nr. 3505. L. 11. 45 Radziwill B. Autobiografia. Warszawa, 1979. S. 21. 46 Saločių valdytoju buvo 1939-1650 m. Žr. Karvelis D., Ragauskienė R. 1645 m. ( ). P.61. 47 1637 08 06. Biržai. J. Frichtsrichto reversalas // AR. Dz. XXVI. Nr. 53. 48 Tyla A. Lietuva ir Livonija XVI a. pabaigoje XVII a. pradžioje. P. 38. 49 Das Herzogtum Kurland 1561-1795. Verfassung, Wirtschaft, Gesellschaft, hrsg. v. E. Oberlander, I. Misans, Luneburg, 1993. P. 63; Plateris A. Teisiniai Livonijos P. 108-109. 50 wlasni kurlandczycy poddani XJM rowno z nieprzyjacielem nastąpiwszy palili juz granice birzanskie okolo Radziwillowa. 1604 03 15. J. Sicinskis K. Radvilai // AR. Dz. V. T. 384. Nr. 15523. 51 1623 07 13. Panemunės palivarko inventorius //AR. Dz. XXV. Nr. 3207. L. 1; 1640 02 15. J. Penkalskis K. Radvilai // AR. Dz. V. Nr. 11557; MAB RS. F. 148. B. 4. L. 101-102. 52 Ragauskienė R. Karvelis D. 1645 m. Juzefo Narovičiaus-Narovskio Biržų kunigaikštystės žemėlapis. Radvilų valdos istorija ir kartografija. V. 1997. P. 47. 53 Rachuba A. Sicinski Jan // Polski Slownik Biograficzny. 1995. T. XXXVI/3, Z. 150. S. 462. 54 Wilpert V. v. Geschichte des Herzogtums Kurland, Berlin,?, S. 25. 56 Bues A. Stosunki S. 53-54. 57 za drzewo niemcowi przedane kop 10. PAN. Nr. 4335. L. 43, 44v. 58 Ten pat.

59 XJM ochraniając swojej Birzanskiej Puszcze, z Kurlandyey zasięgal y placil. 1638 03 07. Mogiliovas; 11 04. Zubladovas; 11 19. Župranai; 1939 01 18. Papilys. K. Radvilos ūkiniai nurodymai // MAB RS. F. 148. B. 4. L. 101-102. 60 1640 03 15. Biržai. J. Penkalskis K. Radvilai // AR. Dz. V. Nr. 11557/I. 61 1631 m. Biržų dvaro činšinių pajamų ir išlaidų rejestras // BNIA. F. 694. Ap 2, B. 456. L. 30. 62 O karpi zamnozenie pilno się starac z Curlandyi od p. Bystrama ( ), ( ) o karpi zamnozenie pilno się s p. Stryszką starac z Curlandyi. 1615 m. instrukcija // BNIA. F. 694. Ap. 3. B. 6. 63 1650 m. teismo sprendimas byloje dėl Panemunės dvaro valstiečio, idącego z kiermaszu lotewskiego z Rytmoyzy z Kurlandy goscincem dobrowolnym užpuolimo ir sumušimo. 1650 m. Up. p. t. kn. // LVIA. SA. Nr. 15195. L 756. 64 do Curlandiiej wozili, tym zalozywszy, ze tuteczni placic im tego nie chcieli albo nie przemogli. LNM. R-4005. L. 3v. 65 LNM. R-4005. L. 1-2. 66 Pvz., 1610 m. byla apie trijų Upytės pavieto žemionių sumušimą Bauskėje // LVIA. 1650 m. Up. p. t. kn. // LVIA. SA. Nr. 15195 (II). L. 382. 67 O sprawiedliwosci obywatelow W. X. L. z Xięstwem Kurlandzkim. Volumina Legum, Petersburd. T. II, 1859. S. 450. 68 muliarzowi bowskiemu niemcowi od malowania pokojow za roskazaniem XJM kop 32 // BNIA. F. 694. Ap. 2. B. 456. L. 30; Pinkus S. Biržų pilis // Lietuvos pilys. V. 1971. P. 254. 69 1637 08 04. Biržai. K. Radvilos instrukcija J. Penkalskiui // AR. Dz. IV a. Ks. 1b. L. 44. 70 Ten pat. L. 43v. 71 1638 10 11. K. Radvilos instrukcija J. Penkalskiui // AR. Dz. IV a. Ks. 1b. L. 82. 72 BNIA. F. 694. Ap. 4. B. 2001. L. 61-61v. 73 Seraphim E. Geschichte Liv-, Est- und Kurlands. Reval. B. II, 1896. S. 232, 508. 74 Bues A. Stosunki Kurlandii z Rzecząpospolitą u schylku XVI i XVII wieku // Zapiski Historyczne. T. LXIII. 1998. Z. 1. S. 51. 75 Дорошенко В. В. Очерки по аграрной истории Латвии в XVII веке. Рига, 1960. С. 143-144. 76 1601 10 28. Prie Stropo pilies. L. Sapiega K. Radvilai // Archiwum domu Sapiehow. T. 1. Lwow, 1892. S. 301. 77 transitus wolny wojsku naszemu będzie. 1635 07 27. Brodnica. Vladislovas IV Vaza K. Radvilai; Grabowski A. Wladyslawa IV listy I inne pisma urzędowe. Krakow, 1845. S. 128-129. 78 Tyla A. Lietuva ir Livonija P. 68, 75, 90, 93, 181. 79 Ten pat. P. 142-143. 80 jest niemalo Kurlandczykow i Inflantczykow chlopow dobrych ( ), barzo ( ) chcą sluzyc u WXM, 1624 03 24. Biržai. K. Skrobovičius K. Radvilai // AR. Dz. V. T. 359. Nr. 14507. 81 większa by byla pomoc kraiom I samym Biržom, 1624 03 24. Biržai. K. Skrobovičius K. Radvilai // AR. Dz. V. T. 359. Nr. 14507. 82 PAN. Nr. 4335. L. 109v. 83 Kutrzeba S. Polskie ustawy I artykuły wojskowe od XV do XVIII wieku. Kraków, 1937. S. 242. 84 BNIA. F. 694. Ap. 2. B. 456. L. 54-54v, 55v. 85 Ten pat. L. 54-55v. 86 zdrajcy kurlandczycy zaraz szwedow przestrzegli, B. d. ir b. v. K. Radvila J. Radvilai // AR. Dz. IV, Kop. 328. L. 788. 87 1621 m. pradžioje Biržų cekvartas Kristupo II pavedimu už nulietas patrankas turėjo užmokėti 276 auksinus Mintaujos meistrui // BNIA. F. 694. Ap. 4. B. 1908. L. 418. 88 1655 05 31. Biržų pilies arsenalo inventorius // AR. Dz. XXVI. Nr. 75. L. 5. 89 Lukšaitė I. Reformacija P. 79. 90 1614 01 02. Alanta. K. Patrikoskis K. Radvilai // AR. Dz. V. T. 257. Nr. 11399. 91 1615 01 29. Biržai. K. Patrikoskis K. Radvilai // AR. Dz. V. T. 257. Nr. 11399. 92 BNIA. F. 694. Ap. 4. B. 5740, L. 2. 93 1648 05 28. Vilnius. J. Radvila Upytės pataurininkui K. D. Striškai // AR. Dz. IV. T. 16. Kop. 187. 94 obrazow Xiąząt Kurlandskich 5. 1619 m. pilies arsenalo inventorius // AR. Dz. XXVI. Nr. 19, L. 11. 95 PAN. Nr. 4335. L. 26v. 96 1636 01 29. Svėdasai. A. Bokša K. Radvilai // AR. Dz. V. T. 26. Nr. 1101. L. 47. 97 1631 08 05. Papilys. K. Radvila K. Tynkauzui // BNIA. F. 694. Ap. 4. B. 2001. L. 61-61v. 98 1628 01 22. Sluckas. K. Radvila M. Piuro // AR. Dz. IV. T Kop. 317.