Jokūbas Morkūnas - Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros veikėjas

Transkrypt

1 2 VERBA MAGISTRI Ingė Lukšaitė Jokūbas Morkūnas - Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros veikėjas Jokūbas Morkūnas - mums mažai pažįstama, nepelnytai menkai tyrinėta XVI ir XVII a. sąvartos asmenybė. Jo reikšmingiausiam leidiniui Postilla lietuviška" - didžiausiai (apie 856 puslapių) XVI a. Didžiosios Lietuvos lietuviškai knygai, šiais metais sukanka 400 metų. Nežinome J. Morkūno gimimo ir mirties datų, o jo veiklą nagrinėjusiuose veikaluose galime apčiuopti tik pačius bendriausius jo veiklos kontūrus.' Tačiau kiek atidesnis žvilgsnis į juos ir į paties J. Morkūno išlikusius darbus masina giliau pažinti bei pabandyti naujai aptarti šios mįslingos asmenybės reikšmę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir lietuvių tautos kultūros raidai. Neabejotinų žinių apie J. Morkūną yra išlikę palyginti nedaug. Visai tikra, kad jis buvo knygų pasaulio žmogus. Pirmosios žinios apie jį kaip amatininką ir pirklį pasirodo 1575 m., o apie jo kaip spaustuvininko veiklą sužinome iš jo leidinių, pradėtų leisti Vilniuje nuo 1592 m., titulinių puslapių. Vienoje iš pratarmių 1605 m. jis apie save rašė: pasenęs prie spaudos staklių"^ Paskutinis leidinys, kuriame J. Morkūnas pasirašė spaustuvininku, buvo išleistas 1607 metais. Vadinasi, turėtų būti gimęs XVI a. viduryje, o miręs netrukus po 1611 metų. Knygose jis pasirašinėjo keturiomis kalbomis: lotyniškai, lenkiškai, lietuviškai ir vokiškai: Jakobus Mnrcovicius, Jakub Markowycz, Jokūbas Morkūnas, Jakobus Markowüz. Iš jo paties nuorodų dviejose jo pasirašytose pratarmėse, ir paminėtų jo leidinius rėmusių žmonių rato yra aišku, kad J. Morkūnas didesnę savo veiklos dalį gyveno ir dirbo Vilniuje, LDK evangelikų reformatų Bažnyčios reikmėms, buvo vienas veikliausių Vilniaus evangelikų reformatų bendruomenės narių, o jo veiklą tuo metu globojo LDK evangelikų reformatų šviesuomenės elitas. J. Morkūno leidžiamas knygas materialiai rėmė Vilniaus vaivada Kristupas Radvila Perkūnas, Smolensko vaivada Jonas Abramavičius, bajorai Mikalojus Franckevičius Radziminskis, Jonas Šemeta, Jonas Šveikovskis, Upytės pavieto bajoras Jonas Sicinskis, Žeimių dvaro savininkė Darata Zavišienė, Pašušvės ir Šiluvos savininkė Sofija Mitkevičiūtė-Vnučkienė.

2 VERBA MAGiSTRI 3 Vilniaus pilies teismo ir Poznanės miesto aktuose užsimenama, kad asmuo Jakubo Markowiczaus pavarde prekiavo knygomis ir buvo vadinamas knygrišiu, pirkliu ir spaustuvininku. Jis prekiavo knygomis su Poznanės knygų pirkliu Stefanu Winkleriu. Lietuvos knygų įrišimus tyrinėjęs Edmundas Laucevičius surinko duomenis apie Morkūno - knygrišio veiklą. Žinoma, kad jis knygrišyklą Vilniuje turėjo jau prieš 1575 metus. Tais metais jis nuvykęs į Krokuvą savo dirbtuvei Vilniuje nusamdė pameistrį Oskolą m. perkėlė knygrišyklą į naują namą Vilniuje. J. Morkūnas buvo savo amato meistras, pas jį mokėsi ir tapo meistrais P. Migdalowskis, J. Jasklowskis ir Janas Goneczis, įsirašę vėliau į Krokuvos knygrišių cechą ir 1602 metais m. J. Morkūnas Vilniaus teismo aktuose vadinamas knygrišiu, turinčiu savo dirbtuvę ir samdančiu iš Poznanės atvykusį Baltazarą Wioslą, kuris vėliau grįžo į Poznanę dirbti savarankiškai. E. Laucevičiaus žiniomis, J. Morkūno knygrišykla veikė Vilniuje metais.^ Žinomos kelios knygos, įrištos J. Morkūno, rodo meistriškumą ir skonį. Tai prabangūs meistro darbai. Viena knyga įrišta apie 1582 m. su paauksuotu įspaudu, nurodančiu, kad tai dovana Vilniaus vaitui ir pinigų kalyklos valdytojui S. Sabinui. Ji įrišta tamsiai raudona veršio oda aptrauktais kietviršiais, su paauksuotais, baltai, mėlynai, žaliai ir juodai.dažytais įspaudais. Kita - paties J. Morkūno išleistoji PosHlla lietiiviska ir įrišta specialiai Sofijai (Zofijai) Simanaitei Pašušvietei Milkevičiūtei-Vnučkienei, apmokėjusiai knygos išleidimą. Bailintos odos kietus viršelius puošė įspaustas jos Lapės herbas ir inicialai ZSPMVV, žodis Postilla, viršelio kampus - įspaudai, kai kurie jų paauksuoti, o knygos bloko kraštus - storas paauksavimas, nugarėlę - pavieniai paauksuoti įspaudai. Kaip liudija įrašai, išleistoji ir su meile įrištoji Postilla keliavo per daugelį rankų: buvo paskutiniojo iš Biržų ir Dubingių kunigaikščių Boguslavo Radvilos bibliotekoje, šis ją dovanojo Karaliaučiaus universitetui, vėliau ji pateko į Toninės universiteto biblioteką." Vertingą palikimą Lietuvos kultūrai sukrovė J. Morkūnas dirbdamas spaustuvininku Vilniuje. Nėra ištirtos visos knygos, kurias buvo išspausdinęs J. Morkūnas, kadangi dalį jų spaustuvininkas galėjo išleisti nenurodęs tikslios metrikos, mat tuo metu Vilniuje jau buvo pavojinga visai atvirai veikli evangelikų reformatų asmeniui, nesaugomam aukštos padėties valstybėje, garsaus vardo ir privačios kariuomenės. Tačiau ir iš žinomų knygų galima susidaryti bendrą vaizdą, kas jam rūpėjo, kokius uždavinius savo veiklai kėlė ir ką laikė svarbiausiais veiklos dalykais. Iš J. Morkūno knygų leidimo metrikų galima spręsti, kad Vilniuje jo spaustuvė buvo sustabdžiusi veiklą ir 1606 m.; tebėra neaišku, ar jis iš tiesų buvo išsikėlęs su spausdinimo įranga į Upytę (1603 ar 1604) ir Žeimius (1605) - tokias išleidimo vietas jis yra nurodęs dviejų knygų tituliniuose puslapiuose, tačiau akivaizdu, kad ilgiausiai dirbo Vilniuje. LDK sostinėje daugiausia nuveikė kaip knygų pirklys, leidėjas-spausluvininkas ir knygrišys. Žvelgiant j J. Morkūno išleistas knygas, galima daryti išvadą, kad gana ilgą laiką XVI a. paskutinį dešimtmetį jis buvo vienas svarbiausių Lietuvos evangelikų reformatų knygų leidėjų, spausdinusių poleminę evangelikų literatūrą: evangelikų reformatų kunigų Andriaus Chšonslovskio (Chrząs-

3 4 VERBA MAGISTRI towski). Pawio Gilowskio knygeles, čekų brolių bendrijos Lenkijoje kunigo Simono Teofilio Turnowskio poleminį traktatą prieš jėzuitus; evangelikų reformatų katekizmą lenkų kalba (P. Gilowskio), maldyną (sudarytą ICristupo Krainskio), garsaus Lenkijos rašytojo evangeliko Rėjaus Postilę lenkų kalba (1594); kelis leidinius vokiečių kalba: garsaus Lenkijos evangelikų teologo, polemisto Martino Krowickio (Crovicki) Teisingo mokslo ir senojo krikščioniškojo tikėjimo apgynimo" vertimą į vokiečių kalbą (1602) ir Vilniaus liuteronų kunigo Joachimo Wendlando pamokslų rinkinį vokiečių kalba (1602). Išspausdino kelis publicistikos kūrinius: Paskatinimą... paskelbti šventą karą turkams ir totoriams..." (1594) ir E. P. Philaleteso Teisingą Lietuvos bajoro dialogą apie Livonijos karą" (1594) - abu lenkų kalba. Paskutinis jo šiuo metu žinomas leidinys buvo Jono Rybinskio panegirika Leonui Sapiegai (1607). Toks leidinių pobūdis liudija, kad J. Morkūnas savo veiklą pirmiausia derino su Lietuvos evangelikų reformatų krašto Bažnyčios reikmėmis ir su evangelikų elito nuomone, ką spausdinti - daugumą jo leidinių lėšomis rėmė vis kiti asmenys. Tebėra neaišku, ar jis buvo laikomas Lietuvos evangelikų reformatų sinodo spaustuvininku. Greičiausiai J. Morkūnas veikė kaip savarankiškas asmuo, tačiau dėl įsitikinimų savo veiklą derino su LDK evangelikų reikmėmis. Visuose J. Morkūno išleistuose leidiniuose nurodyti autoriai, lėšomis parėmusieji knygą asmenys. Kokias žinias pateikė J. Morkūnas palikuonims PosHlloje lietuviškoje? Atidžiai perskaičius titulinį lapą, atrodo, kyla daug mįslių, kurių ir šiandien nesame visai patikimai įminę. Tituliniame puslapyje išspausdinta tokia informacija: Postilla Lietuviška, tatai est išguldimas prastas evangelijų ant kožnos nedėlios ir Šventės per visus metus, kurios pagal būdą seną Bažnyčioj Dievą est skaitomos. Nu iš nauja su didžiu perveizdėimu est išduota. Nokladu Jos Milistos Ponios Zophijos Pašušvės Ponios Morkuvienės Vnučkienies Maršalkienės K. J. M. Vilniuj per Jokūbą Morkūną tarną Kunigaikščia Jo Milistas Pona Kryštafa Radivila Waiwados Vilniaus. Metuose Dievą 1600." Taigi J. Morkūnas nenurodė knygos autoriaus ir vertėjo. Knygoje yra kriptonimais J. K. L. pasirašyta dedikacija S. Vnučkienei (tikra, kad taip pasirašė Jonas Kazokas Lietuvis), lotyniška dedikacija S. Vnučkienei, pasirašyta J. B. M., nepasirašyta pratarmė lietuvių kalba Kožnamui krikščioniškam žmogui...", 4 puslapiai įvado prieš postilės tekstą: Graudenimas namykščias maldosp...", kriptonimu J. B. pasirašytas baigiamasis žodis lietuvių kalba Top, kursai skaitė...", ir gale knygos eilėraštis lenkų kalba Svetimos veiklos vertintojui...", pasirašytas kriptonimu J. B. Ir kituose to

4 VERBA MAGISTRI 5 paties meto leidiniuose pasitaiko tekstų, pasirašytų kriptonimu J. B. M. Matyti, kad leidėjas neslėpė tik Kristupo Radvilos ir S. Vnučkienės pavardžių. Tai verčia manyti, kad J. B. M. kriptonimas pridengė paties J. Morkūno asmenį. Vaclovas Biržiška Aleksandryne"jiastebėjo, kad 1583 m. į Karaliaučiaus universitetą įsirašė Žemaitijos seniūno Jono Alberto Bilevičiaus palydoje Jacobus Balłramiehuitz Litvanus (Jokūbas Baltramiejaitis Lietuvis).^ Šio asmens studijų laikas tinka J. Morkūno biografijai. Abu šiuos asmenis sieja ir ryšiai su Sofija Vnučkiene. Regis, galima sutikti su V. Biržiška, kad J. B. reiškia Jokūbas Baltramiejaitis, o J. B. M. - Jokūbas Baltramiejaitis Morkūnas. Šitaip PosHUoje lietuviškoje po keliais tekstais bus pasirašęs pats Morkūnas. Bet svarbiausia mįslė, kas parinko ir išvertė tokią didelę postilę į lietuvių kalbą, lengvai neįmenama. Ne vienas argumentas verčia mus manyti, kad ją vertė tas pats J. Morkūnas: 1594 m. Vilniuje jis išleido M. Rėjaus Postilla polska" originalo - lenkų kalba, tad buvo gerai susipažinęs su jos tekstu. Imtis vertimo galėjo paskatinti 1591 m. Karaliaučiuje Jono Bretkūno išleistoji pirmoji postilė lietuvių kalba, o yra pagrindo manyti, kad J. Morkūnas buvo išlaikęs ryšius su Mažosios Lietuvos veikėjais nuo studijų laikų, kadangi 1600 m. Postilloje lietuviškoje evangelijų tekstų vertimai buvo paimti iš Karaliaučiuje dirbusio Baltramiejaus Vilento knygos Evangelijas bei epistolas..." (1579). Iniciatyvą turėjo skatinti ir žinios apie Mikalojaus Daukšos verčiamą Vujeko postilę. Pagaliau, kad vertėjas yra J. Morkūnas, duoda pagrindo manyti ir labai bendras nurodymas knygos tituliniame puslapyje Wilmmj per jokuba Morkūną, nedetalizuojantis, kad J. Morkūnas, pavyzdžiui, tik spaudė ar drukavoia, kaip įpras-ta buvo nurodyti to meto spaudiniuose. Toks bendras pasakymas per jokuba Morkum gali reikšti, kad visus darbus - parinko, išvertė ir išspausdino - atliko tas pats asmuo. Priskirti J. Morkūnui visus knygos parengimo darbus skatina ir nurodymas tituliniame puslapyje, kad Postilla lietuviška... nu iš nauja su didžiu perveizdeghimu est ižduota. Toks pasakymas suprantamas žmogui, jau išleidusiam Rėjaus postilę anksčiau ir dabar ją leidžiančiam antrą kartą kita kalba. Pagaliau Didžiojoje Lietuvoje tuo metu tarp evangelikų reformatų buvo maža tokio masto darbui gerai pasirengusių žmonių. Skirtingai nuo Mažosios Lietuvos, čia pati Lietuvos evangelikų reformatų krašto Bažnyčios organizacija tuo metu dar neieškojo tokį darbą galinčių padaryti žmonių, o aukščiausios jos institucijos dar ir nesuprato, kad jos pačios egzistencijai buvo būtina kurti raštiją lietuvių kalba. Didžiojoje Lietuvoje, kitaip nei Mažojoje Lietuvoje, inicia- Vadinamos J. MoiVūno postilės. J. MoiVücx) jrijtos Sofijai Vnočklenel. puosybos fragmentai

5 6 VERBA MAGISTRI tyvos ėmėsi ne dvasininkai, bet apsišvietę pasauliečiai - jos bendruomenės nariai. Vienas tokiu buvo Vilniaus žemės teismo raštininkas, Vilniaus regiono bajoras Merkelis Petkevičius, savo iniciatyva parengęs, t. y. sudaręs, išvertęs ir apmokėjęs katekizmo išleidimą 1598 m., vadinamą M. Petkevičiaus katekizmu. Antruoju laikydami Jokūbą Morkūną, matyt, nesuklysime. Kyla klausimas, iš kurio Lietuvos pakraščio buvo kilusi ši iniciatyvi, bet kukli ir labai atsargi asmenybė? Ta aplinkybė, kad jis vertėsi pirklio, knygrišio, spaustuvininko verslu ir amatu, skatina mus daryti išvadą, kad Jokūbas Baltramiejaitis Morkūnas buvo kilęs ne iš bajorų, o iš miestelėnų, miestelio gyventojų. Jis turėjo būti tapęs Vilniaus miestiečiu, kadangi jo dirbtuvės pameistriai buvo pripažįstami išėję mokslus ir priimami į cechus kituose miestuose. Tačiau jo kilmę tiksliau nustatyti sunku. Tai, kad jis pats parašė lietuvišką savo asmenvardžio lytį Jokūbas Morkums, liudija, jog jam lietuvių kalba buvo gimtoji, jis teikė lietuvišką, nesuslavintą asmenvardį; o vertimo netikslumai ir vertimo kokybė skatina manyti, kad galbūt jis buvo iš teritorijos, kurioje tuo metu jau buvo įsigalėjusi dvikalbystė. Jei antroji ir trečioji asmenvardžio dalys yra tėvavardinės kilmės, t. y. nurodo tėvo (Baltramiejus, todėl Baltramiejaitis) ir senelio vardus (Morkus, todėl Morkūnas), nieko tiksliau pasakyti apie kilmės teritoriją negalime. Tačiau, jei dalis Morkūnas rodo jo kilmės vietą, galime spėti, kad jis kilęs iš panašaus pavadinimo miestelio ar dvaro. Vienas jų galėtų būti Markovo miestelis Ašmenos paviete, minimas jau nuo 1486 m., pažymėtas tokiu pavadinimu Mikalojaus Radvilos Našlaitėlio žemėlapyje 1613 metais. Antras, Mikalojaus Radvilos (M. Radvilos Rudojo sūnaus, Kristupo Radvilos Perkūno brolio) testamente 1580 m. lietuviška lytimi minimas Morkūnų kaimas: wieś Żupranską przezwającą Morkuny..." Abi vietovės buvo pietryčių Lietuvoje, regione, kuriame jau anuomet gana plačiame paribio ruože vyravo dvikalbystė ir iš kurio buvo kilę nemažai pirmųjų spaudos lietuvių kalba kūrėjų: Stanislovas Rapolionis, Aleksandras Rodūnionis, Jurgis Zablockis, Jurgis Eišiškietis, galbūt ir Mikalojus Blotnas. Savo ruožtu Žiupronių dvaras priklausė Biržų ir Dubingių šakos Radviloms, o kaip jau buvo minėta, Morkūnas PosHlloje lietuviškoje pasivadino Kristupo Radvilos tarnu. Tad tikėtina, kad Jokūbo Morkūno gabumus galėjo kas pastebėti Žiupronių dvare ir rekomenduoti Radviloms, jų dvaras galėjo tapti jo veiklos starto vieta. J. Morkūnas mokėjo lietuvių, lotynų, lenkų, vokiečių kalbas, tad turėjo būti ne savamokslis, bet studijavęs universitete, o ta aplinkybė, kad spausdino vokiečių kalba Vilniaus liuteronų tekstus, patvirtintų V. Biržiškos spėjimą, jog įsirašęs Jokūbu Baltramiejaičiu Lietuviu studijavo Karaliaučiaus universitete 1583 metais.'j. Morkūno išsilavinimą ir gerą orientaciją to meto literatūroje rodo ii pasirinkimas išleisti M. Rėjaus Postilla polska ir jos vertimą j lietuvių kalbą. Mikalojus Rėjus ( ) - poetas, prozininkas, vertėjas - vertinamas kaip vienas didžiausių lenkų literatūros pradininkų m. jis tapo evangeliku reformatu. Jo parašytoji postilė Šventų žodžių ir Dievo darbų... kronika arba postilė, lenkų kalba ir trumpai bei paprastai išdėstyta taip pat prasčiokams..." pirmą kartą buvo išleista 1557 m. Krokuvoje. XVI a. ji dar susilaukė 5 pakartotinų leidimų. J. Morkūnas M. Rėjaus postilę turėjo pradėti versti bent keleri metai prieš 1600 m. -

6 VERBA MAGISTRI 7 daugiau nei 800 puslapių knygą išversti, surinkti ir išspausdinti per trumpą laiką buvo neįmanoma. Tad, matyt. Didžiojoje Lietuvoje beveik vienu metu postiles vertė katalikas Mikalojus Daukša ir evangelikas reformatas Jokūbas Morkūnas. Mikalojaus Daukšos verstoji buvo išleista Vilniuje 1599, o J. Morkūno metais. Abiejų postilių vertimai kalbininkų vertinami visai skirtingai. Kaip žinia, M. Daukšos verstoji buvo etapas lietuvių literatūrinės kalbos raidoje. M. Daukšos vertimo ir stilius, ir leksika vertinami kaip geriausi XVI-XVII a. Didžiosios Lietuvos lietuvių raštijoje. J. Morkūno postilės kalbą vertindami lituanistai (literatūros ir kalbos istorikai) buvo ir tebėra labai rūstūs, ir, matyt, ne be pagrindo. J. Morkūno vertime jie pastebi daug pažodinio vertimo, klišių, neapgalvotų terminų, sąvokų, randa daug svetimybių, pastebi, kad stilius ne grakštus. J. Morkūno postilės, išleistos metais vėliau už M. Daukšos vertimą, negalima vertinti kaip žingsnio į priekį lietuvių literatūrinės kalbos raidoje. Tačiau ar nenuskurdiname patys savęs vertindami tik vienu kriterijumi to meto spaudą lietuvių kalba? J. Morkūnas ir M. Daukša buvo visai skirtingų sluoksnių asmenys. M. Daukša - kunigas, jis visą gyvenimą dirbo su tais tekstais, kas dieną susidurdavo su bažnyčios apeigose nuolat vartojamais terminais, sąvokomis. Jis nusipelno garbės, kad atsakingai, gabiai dirbdamas su žodžiais, dėjo pagrindus literatūrinės lietuvių kalbos formavimuisi. J. Morkūnas buvo kito sluoksnio žmogus - tai daugiakalbio miesto amatininkas, pirklys ir spaustuvininkas. Spaustuvininkas-pasaulietis, kursai savo iniciatyva ar savo aplinkos, taip pat pasauliečių, paskatintas ėmėsi parūpinti leidinį lietuvių kalba. J. Morkūnas, kaip ir Merkelis Petkevičius, buvo naujo Lietuvos kultūros elemento - pasauliečių rengiamos spaudos lietuvių kalba kūrėjas, ėmęsis šio darbo savo iniciatyva ir laikęs tai būtinybe bei vertybe. Pagaliau akivaizdu, kad J. Morkūnas Lietuvos spaudos istorijoje buvo pirmas lietuvis profesionalas spaustuvininkas, knygiaus darbu sau duoną pelnęs. Trumpi, taupiai parašyti keli paties M. Morkūno tekstai suteikia galimybę praskleisti kraštelį laiko uždangos ir pažvelgti į asmenybę m. jo parašytoje Gilovvskio katekizmo pratarmėje Ištikimam skaitytojui spaustuvininkas" skamba meistrui būdingas darbo kokybės apibūdinimas, o ypač didelis dėmesys teksto prasmei: Jau sulaukęs senyvo amžiaus, mielas skaitytojau, gyvenimą praleidęs prie spaudos staklių, ir savo, ir kitų darbuose turėjau pastebėti, o pastebėjęs pripažinti, kad tokiam darbe retkarčiais turi pasitaikyti klaidų, todėl spaustuvininkai yra įpratę klaidų atitaisymus įdėti <...>, bet pasitikiu visagaliu Dievu, kad jei suklydau kur spaudmenį, jo dydį, akcentą ar raidę surinkdamas, tai suklydau, kaip žmogui būdinga. Bet pačiame tekste ir žodžiuose. Dievui padedant, klaidos tu niekur nesurasi. Vieno tetrokštu, kad atidžiai, kukliai ir nuoširdžiai be blogos nuostatos skaitytum, o skaitydamas suprastum. O supratęs savo širdyje tą savo ir mano darbą išlaikytum sielos nuteisinimui. Tepadeda tau ir telaimina tave pats Ponas Dievas. Būk sveikas ir būk man malonus kaip brolis Jėzuje Kristuje kaip [buvo] senovėje." PostiUos lietuviškos prakalboje Kožnmuui krikščioniškam žmogui Morkūnas primena skaitytojui pagrindinį leidžiamos knygos tikslą: pildyti Dievo

7 8 VERBA MAGISTRI valią idant visos žmonės, ant to svieto gyveną, vaikščiotų pagal jo valios šventos. <...> Idant per visą amžią savo gyvenimo garbintumbit ir šlovintumbit vardą Pono Dievo savo, kožną čėsą, visokiuose geruose darbuose savo..." Morkūnas daug kartų mini namus, kuriuose turjs būti kuriamas krikščioniškas gyvenimas: Tarpu tokiu tada gyvena Ponas Dievas ir ant tokių kožnų namų rodžia Ponas Dievas pašlovinimą savo". Ši pratarmė teikia pagrindo manyti, kad J. Morkūnas, kaip ir jo bendraamžis bei bendradarbis Merkelis Petkevičius, leidinį skyrė pirmiausia savo raštingiems bendruomenės nariams, kiekvieno jos nario namus vadindamas krikščioniškojo gyvenimo centru. Tad evangelikų reformatų bendruomenės narių pasauliečių, o ne kunigų iniciatyva buvo parengtos ir išleistos XVI a. pabaigoje dvi bendruomenei skirtos lietuviškos knygos. Didžiojoje Lietuvoje evangelikų spauda lietuvių kalba buvo kuriama iniciatyvos iš apačios. Kibusių į tokį darbą, kaip matyti, buvo nedaug, tačiau vis dėlto jie veikė sutartinai, ir leidiniai buvo parengti bei išleisti. Atrodo, kad dar vieną tekstą, užšifruotą kriptonimu J. M., galima priskirti J. Morkūno plunksnai: 1585 m. Vilniuje išleistoje Andriaus Rimšos (taip pat Mikalojaus Radvilos Rudojo bei Kristupo Radvilos Perkūno dvariškio) poemoje Deketeros akroama, tai yra Dešimtmetis pasakojimas..."^ yra tokios eilutės, kurios tiktų pirmojo lietuvio Vilniaus spaustuvininko, kultūros veikėjo, knygiaus antkapiniam paminklui: Kada AgezUajq jo draugai paklausė, Koks po mirties paminklas būtų jam geriausias, Kad amžinai išliktų, šitaip jis pasakė: Atlantu šlovei aukštini man nereik ant kapo; Paminklas pats brangiausias - ainių atminimas, Darbai, kuriuos numirus žmonės vis dar mini. ^Abramowicz L. Cztery wieki drukarstwo w Wilnie. Zarys historyczny. Wilno, P ; Kawecka- GryciOTM A., Koro/n/oira K., Krajewski W. Drukarze dawnej Polski od XV do XVIII wieku, zeszyt 5; Wielkie Księstwo Litewskie. Wroclaw-Kraków Г ; BiržiškaV. Aleksandrynas. Senųjų lietuvių rašytojų, rašiusių prieš 1865 пл., biografijos, bibliografijos ir biobibliografijos. XVI-XVII anyžiai. T. 1. Čikaga, P ; Palionis j. Lietuviu literatūrinė kalba XVI-XVII a. Vilnius, 1967; VaHonis J. Lietuvių literatūrinės kalbos istorija. Vilnius, 1979; Lietuvos TSR bibliografija, serija A. Knygos lietuvių kalba. T Vilnius, P ; LrbcJys /. Senoji lietuvių literatūra. Vilnius, P 78-79; Lnticevičiiis. L. XV-XVIII a. knygų įrišimai Lietuvos bibliotekose. Vilnius, 1976, P. 16, 48-49; Vlndimirovas L. Knygos i.slorija. Senovė. Viduramžiai. Renesansas. XVI-XV11 amžius.vilnius, P ; Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos istorija. Senųjų raštų kalba. T. 3. Vilnius, 1988, P ; Koźeniauskicn^ R. XVI-XVIII amžiaus prakalbos ir dedikacijos. Vilnius, P ; Lukšailc I. Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje. XVI a. trečias dešimtmetis-xvii a. pirmas dešimtmetis. Vilnius, P ' Markmcicz J. Do wiernego Czytelnika Typograph. in: Wyklad Katechizmu Košciola Chrzesciańskiego... przez Pawia Gilowskiego... w Żeymach drukował Jakub Markowicz, Cit. iš: Abramowicz L Cztery wieki drukarstwa w Wilnie... I'. 57. 'Laucevičius E. XV-XVIII a. knygų įrišimai Lietuvos bibliotekose... P. 16. 'Ten pat. P " Birżi;ka V. Alcksandrynas... T 1. P ; * Biržiška V. Lietuvos studentai užsienio universitetuose XIV-,XVIII amžiais. Chicago, V. 52. 'Lebedys /. Senoji lietuviu literatūra... P ; Zinkevičius Z. Lietuviu kalbos istorija. T P 'Rymsza A. Deketeros akroama to jest Dzicsięćroczna powiesć wojennych spraw Oswicronego ksi.iżccia pana Krzysztofa Radziwiłła... Vilnac, 1,585. Vertimas cit. IS: Dainos pa.sauliui, saulei Ir sau. Lietuvos XVI-XVII amžiaus poezijos antologija. Sudarė nugenij,i Ulčinaitė. Vilnius, P. 289 (vertimas Hugenijos Ulčinaitės).

8 Ingė Lukšaitė. Jokūbas Morkūnas - a cultural worker of Lithuanian Grand Principality". The biggest publication issued in Lithuanian Grand Principality in the 16th century in Lithuanian, i.e. Postilla lietuviška" published in 1600 in Vilnius by Jokūbas Morkūnas, the first Lithuanian printer, bookbinder and book merchant in Lithuanian Grand Principality, meets the 400-year anniversary this year, in 2000.