1. Įvadas. Rimantas Miknys Lietuvos istorijos institutas

Transkrypt

1 1 Rimantas Miknys Lietuvos istorijos institutas Lietuvių santykis su Lenkija bei lenkais žvilgsnis, besiremiantis paskutinių dvidešimties metų lietuvių istoriografijos tyrimais, skirtais XX a. Lenkijos istorijai 1. Įvadas Pagrindinės teksto tyrimo problemos atsikleidimas. Pagrindinės priežastys, turinčios savo šaknis praeityje ir darančios įtaką lietuvių santykiams su Lenkija ir lenkais. Pradžioje norėčiau atkreipti dėmesį į faktą, kad senojoje Lietuvoje (Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje) asmenų, turinčių teises, kitaip piliečių, grupė apsiribojo tik kilmingojo luomo atstovais. Šis luomas ir jo kultūrinė bei tautinė orientacija daugiausiai formavosi veikiant lietuvių-lenkų unijos pradėtiems įvykiams bei procesams. Tokia situacija, kuri išliko nepakitusi ir po valstybės padalijimų, nebuvo palanki įvairių tautinių-kultūrinių vietininių gyventojų grupių integracijai (turiu galvoje buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes): lietuvių, lenkų, žydų, baltarusių ir kitų bendruomenių atstovams. XIX a., kuomet visa Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo valdoma rusų administracijos, tos bendruomenės, o tiksliau sakant tautybės, ne tik nesusijungė tarp savęs į vieną bendriją, kuriamą pilietybės pagrindu, o netgi priešingai, vis labiau skyrėsi viena nuo kitos, kurdamos modernias tautines bendruomenes. Lietuviai, XIX a. organizuodami nepaprastai gyvybingą tautinį judėjimą, iš vienos pusės greitai pasirodė esantys potencialiai efektyviausiu senosios bendruomenės, gyvenančios buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse, modernizacijos, o iš kitos pusės sėkmingiausiu naujos, jau modernios, visuomenės integracijos ir kūrimo veiksniu. XX a. pradžioje lietuvių tautinis judėjimas pradėjo naują politinės raidos etapą, kuris pasibaigė lietuvių nepriklausomos valstybės sukūrimu baigiantis Pirmajam pasauliniam karui. Karo išvakarėse ir jo metu lietuvių politinių veikėjų rate visuomet buvo deklaruojamas demokratinis būsimos lietuvių valstybės pobūdis. Jos kūrimas panašiai kaip ir kitose besikuriančiose Vidurio ir Rytų Europos valstybėse buvo paremtas ne politine, kurios šaknys siekė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus, bet etnine tauta, tautiniu bendrumu, remiantis anoniminės daugumos reprezentaciniu principu. Faktiškai tai reiškė valstybės, kurioje tauta vykdytų šeimininko funkciją, valstybės, pagristos nacionalizmu/patriotizmu, sukūrimą. Lietuvių politinių ir tautinių veikėjų nuomone, kylančioje nepriklausomam gyvenimui Lietuvoje tokio šeimininko funkcijas galėjo vykdyti tik lietuvių tauta. Atgimstanti Lietuva savo nepriklausomos egzistencijos istorines teises grindė pateikdama save kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės įpėdine. Visgi Didžioji Kunigaikštystė buvo ne vienos, bet mažiausiai trijų modernių tautų tėvynė, kurių egzistavimas XX a. pradžioje nekelia jokių abejonių ir kurios buvo beišsiskiriančios arba jau susiformavusios iš atskirų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tautinių-kultūrinių bendrijų. Aukščiau išsakytos problemos ir tautinės sąvimonės klausimai dideliu mąstu nulėmė modernios Lietuvos specifiką ir taip vadinamo Vilniaus klausimo pobūdį, kuris tarpukario laikotarpyje buvo pagrindinė lietuvių-

2 2 lenkų ir lenkų-lietuvių santykių problema ir ilgą laiką turėjo įtaką lietuvių požiūriui į Lenkiją bei lenkus. 2. XX a. Lenkijos istorijos tyrimai Lietuvos istoriografijoje kaip veiksnys, darantis įtaką dabartinių lietuvių laikysenai Lenkijos ir lenkų atžvilgiu. Apžvelgdami dabartinės lietuvių istoriografijos būklę bei tyrimo problemas, turime sutikti, kad analizuojamos istoriografinės tendencijos nėra tik konkretaus laikotarpio izoliuoti reiškiniai. Reikia prisiminti, kad po Antrojo pasaulinio karo, kada Lietuva tapo Sovietų Sąjungos dalimi, komunistinė valdžia vertė lietuvių istorikus perrašyti Lietuvos istoriją pagal marksistinės ideologijos modelį. Visi reiškiai buvo nagrinėjami remiantis marksistinio mokslo schema apie visuomenę pristatomi kaip tautos kova dėl išsilaisvinimo ir laisvės prieš reakcines jėgas ir buržuaziją. Per daug buvo eskaluojamos praeityje sutinkamos visuomeninės temos, darbininkų judėjimų istorija, taip vadinamos Sovietinės Lietuvos pasiekimų temos. Vietoj to buvo nutylimi daugybė labai svarbių kitų reiškinių. Pavyzdžiui, nebuvo tyrinėjamos Lietuvos istorijos problemos, susijusios su XX a. Lenkijos istorijos įvykiais. Reikia pabrėžti, kad netgi šiais laikais lietuvių istoriografijoje nėra tokio savarankiško tyrimo objekto, kurį būtų galima pavadinti Lenkijos istorijos įvykiai. Kaip vienintelę išimtį galima išskirti klausimus apie Lietuvos ir Lenkijos, kaip valstybinių organizmų, santykius. Tokia situacija susiformavo todėl, nes ilgą laiką istorija buvo įrankis, tarnaujantis lietuvių tautinės ir valstybinės savimonės išsaugojimui ir formavimuisi. Gali atrodyti paradoksas, bet Lietuvoje atliekami istoriniai tyrimai iš etnocentristinio požiūrio taško buvo būdingi ir besivystančiai lietuvių istoriografijai sovietiniais laikais, kuri priėmė dar tarpukariu lietuvių istorikų tarpe susiformavusius vertinimus ir interpretacijas naujais, sovietiniais laikais, jie buvo vadinti tradiciniais. Po 1990 m., kuomet griuvo sovietinis režimas, nors buvo stengtasi istoriniuose tyrimuose atsikratyti sovietinės istoriografijos šablonų ir tyrinėjamus praeities dalykus nagrinėti kompleksiškai, atsižvelgiant i jų sudėtingumą, praeities tyrinėjimas ir interpretavimas iš modernios tautos ir lietuvių valstybės, o taip pat pilietinės visuomenės formavimosi perspektyvos, išliko ryškiausia Lietuvos istoriografijos tendencija. Taip vadinama tradicinių praeities tyrimų kryptis iki šiol yra gana stipri dabartinėje lietuvių istoriografijoje, bet jau šiandien galima kalbėti apie atsirandančias jos revizijos tendencijas. Šioje vietoje savo lenkų-lietuvių santykių temos ir to, kokį vaidmenį joje vaidina istorija, refleksijoje noriu užduoti klausimą, kokiu būdų lietuvių istoriografija paveikia ir ar iš viso turi kokią nors įtaką dabartinių lietuvių santykiui su Lenkija ir lenkais? Norint atsakyti į šį klausimą, išsiskiria du pagrindiniai Lenkijos istorijos klausimai, kuriuos tyrinėja dviejų pagrindinių lietuvių istoriografijos srovių atstovai, kurias sutartinai ir neišvengiamai supaprastinant, pavadinsiu tradicine ir revizionistine kryptimis. Tai yra dvi klausimų grupės: 1. Valstybiniai lietuvių-lenkų ir lenkų-lietuvių santykiai; 2. Tautiniai lietuvių-lenkų ir lenkų-lietuvių santykiai. Kiekvieną iš jų dabar aptarsiu atskirai.

3 3 2.1 Valstybiniai lietuvių-lenkų ir lenkų-lietuvių santykiai. Reikia pastebėti, kad nuo 1989 m. lietuvių visuomenėje galima pastebėti didelį susidomėjimą lietuvių-lenkų santykių klausimais XX a. pirmojoje pusėje, bet visų pirma žurnalistiniame ir publicistiniame lygmenyje. Dažnai iki begalybės yra kartojami propagandiniai tarpukario, arba netgi sovietinio, laikotarpių stereotipai. Paminėsiu kaip pavyzdžius tik kelis iš jų: Lenkijos Vilniaus ir Vilniaus krašto okupacija m., Żeligowskio legionai 1 arba paplitusi tezė, kad Varšuva buvo neabejotinas Lietuvos nepriklausomybės priešas 2. Prie to reikia pridėti teiginį, kad atgimusios Lenkijos valstybės neabejotinas užsienio politikos tikslas buvo Respublikos atstatymas jos istorinėmis 1772 m. sienomis, o taip pat tą, kad 1920 m. spalio 7 d. Suvalkų susitarimas atkakliai yra vadinamas taikos sutartimi. Daugiausiai tokių arba panašių stereotipų galime surasti m. lietuviškoje spaudoje, bet jie visiškai nebuvo išnykę iš pagrindinių didžiųjų dienraščių skilčių net iki 2000 m. Jais nevengė remtis ir istorikai, ypač taip vadinamos tradicinės krypties 3. Noriu atkreipti dėmesį, kad jų pateikti lenkų-lietuvių santykių ir Vilniaus klausimo vertinimai lietuvių sąmonėje egzistavo ir sovietiniais laikais, kam nė kiek neprieštaravo tuometinė oficiali istoriografija. Sovietiniu laikotarpiu moksliniuose darbuose ir to meto vadovėliuose taip pat rašyta apie buržuazinės dvarininkų Lenkijos įvykdytą Vilniaus okupaciją: Kuomet Lietuvos nepavyko įtraukti į karinę intervenciją prieš Sovietų Rusiją, didžiosios Vakarų valstybės stengėsi ją prijungti prie buržuazinės dvarininkų Lenkijos, sustiprinant pastarąją, kaip vieną iš pagrindinių antisovietinės intervencijos jėgų. Bet Lietuvos ir Lenkijos konfliktas dėl lenkų militaristų užimto Vilniaus sutrukdė jų avantiūristinių planų įgyvendinimą 4. Prisirišimo prie aukščiau įsakytų pažiūrų taip pat neišvengė 1980 m. išleista faktografiniu požiuriu vertinga Reginos Žepkaitės monografija 5, aptarianti Lietuvos ir Lenkijos santykių visumą tarpukario laikotarpyje. Ši knyga priklauso klasikiniams lietuvių istoriografijos tyrimams, skirtiems lenkų-lietuvių valstybiniams santykiams. Jos ekvivalentas Lenkijos pusėje yra prof. Piotro Łossowskio darbai 6. Aptariamos monografijos autorė ji taip pat yra gerai žinoma kaip Lietuvos Respublikos užsienio politikos tyrinėtoja privalėjo knygos rengimo metu, o primename, kad tai buvo 1980 m. sovietinės Lietuvos laikai, nors minimaliai prisitaikyti prie privalomų sovietinės istoriografijos schemų. Šioje monografijoje, kaip ir kai kuriuose kitų istorikų darbuose, o juo labiau žurnalistų straipsniuose ir mokykliniuose vadovėliuose, randame formuluotę Lenkijos okupacija, kuri apibūdina Vilniaus ir Vilniaus krašto priklausymą Lenkijai dvidešimties metų tarpukario laikotarpiu, visišką Suvalkų sutarties reikšmės sumenkinimą, primityvų Lietuvos, kaip bolševikų Rusijos sąjungininkės, pristatymą 1920 m. kare. Šiame kontekste naują šių įvykių įvertinimą pasak Algimanto Kasparavičiaus jį galima pavadinti revizionistine interpretacija savo 1 Šimelionis I., Vilnija šimtmečio verpetuose, Vilnius, 2002, p ; Literatūra ir menas, , nr. 15, p. 3; Ant sutarties stalo stovėjo kryžius. L. Želigovskio agresija turi būti įvertinta // Voruta, , nr. 7, p Truska L., Antanas Smetona ir jo laikai, Vilnius, 1996, p Kairiūkštytė N., Vilniaus vadavimo sąjunga , Vilnius, Žiugžda R., Lietwa imperialistinių valstybių planuose , Vilnius, Žepkaitė R., Diplomatija imperializmo tarnyboje. Lietuvos ir Lenkijos santykiai , Vilnius, Łossowski P., Stosunki polsko-litewskie , Warszawa, 1997.

4 4 monografijoje, kuri pasirodė 1992 m., pristatė Česlovas Laurinavičius 7. Žemiau pateikiu kelias pagrindines jo darbo tezes: 1. Lietuvių politika 1920 m., deja, sunkiai laikė nautralaus suvereniteto egzaminą. Nors, antra vertus, tas egzaminas Lietuvai buvo žymiai sunkesnis nei daugeliui kitų jaunų valstybių. 2. Lietuva, nors gavo Vilnių, pagal Maskvos sutartį tapo faktišku Tarybinės Rusijos protektoratu 8. Nuomonę apie SSRS protektoratą Lietuvai po Maskvos sutarties sudarymo išsako ne tik Č. Laurinavičius. Žinomas Lietuvos užsienio politikos ir jos santykių su SSRS tyrinėtojas Algimantas Kasparavičius taip pat pastebi, kad 1926 m. vykusiose derybose dėl nepuolimo sutarties su SSRS lietuvos politikai ir diplomatai kėlė tokias sąlygas, kad žiurint retrospektyviai gimsta šventvagiška mintis, kad kažkada Kaunas bemaž troško Maskvos protektorato 9. Grįžtant prie Č. Laurinavičiaus knygos, reikia pastebėti, kad šioje monografijoje, o taip pat ir vėlesniuose gausiuose straipsniuose 10, Č. Laurinavičius apžvelgia Vilniaus priklausymo ir Lenkijos-Lietuvos santykių klausimus visų pirma kaip tarptautinę problemą, kuria pasinaudojo Tarybų Rusija, o po to SSRS, siekdama atstatyti ir praplėsti savo įtaką į buvusios Rusijos imperijos teritorijoje susidariusias valstybes. SSRS aktyviai trukdė politinės-karinės tų valstybių, kurios susikūrė po Imperijos griuvimo, sąjungos, kuri tuo pačiu metu būtų susijusi su Vakarų didžiosiomis valstybėmis, sudarymui. Tarybiniai planai pavyko, ir prie to daug prisidėjo nepriklausomos Lietuvos politika viso tarpukario laikotarpiu metu 11. Lietuvių istoriografijoje egzistuoja ir tokia tezė, kad Raudonosios armijos pergalės Varšuvos mūšyje atveju Lietuvos likimas būtų nulemtas. Objektyviai žiūrint, Lenkijos kariuomenės pergalės prie Varšuvos ir mūšyje prie Nemuno išgelbėjo nepriklausomos Lietuvos Respublikos egzistenciją tarpukario metais 12. Tokį požiūrį savo darbuose vystė Algimantas Kasparavičius, kurio vienam iš darbų ir priklauso aukščiau duotoji citata. Dar keli žodžiai tradicinės lietuvių-lenkų santymių interpretacijos krypties dabartinėje lietuvių istoriografijoje tema. Pavyzdžiui, R. Žepkaitė 1990 m. išleido monografiją, skirtą Vilniaus prijungimui prie nepriklausomos Lietuvos 1939 m. pabaigoje ir Lietuvos valdžios veiksmams Vilniaus krašte iki 1940 m. birželio 15 d. t.y. iki Raudonosios armijos vykdomos Lietuvos Respublikos teritorijos okupacijos pradžios 13. Autorė detaliai, labai plačiai panaudodama archyvinę medžiagą, nagrinėja išimtinai susiklosčiusias problemas, 7 Laurinavičius Č, Lietuvos-Sovietų Rusijos taikos sutartis, Vilnius, Ibidem, p Kasparavičius A., Kauno ir Maskvos džentelmeniškas polonezas Varšuvai ( ) // Lietuvos diplomatija XX amžiuje, Vilnius, 1999, p Laurinavičius Č, Ar buvo slaptas protokolas prie 1920 m. liepos 12 d. Taikos sutarties (dėl Lietuvos ir Sovietų Rusijos karinės sąjungos 1920 m. vasarą ir rudenį) // Lietuvos istorijos metraštis, 1990, Vilnius, 1992, p ; Dėl lietuvių ir lenkų susitarimo galimybių 1919 m. balandžio birželio mėnesiais // Lituanistica, 1993, nr. 3 (15), p ; Kam Lietuvos neįpareigojo lenkų sovietų Rygos sutartis. Taikos sutarčių tarp Lietuvos ir Sovietų Rusijos bei Sovietų Rusijos ir Lenkijos kolizija: teisinis bei istorinis aspektai // Kultūros barai, 1994, nr. 1, p Laurinavičius Č, Geopolitikos ir demokratijos dilema: moderniosios Lietuvos užsienio politika ir Steigiamasis Seimas, w: metų parlamentinė patirtis: sprendimų politika, tikslai, aplinkybės, Vilnius, 2000, p Kasperavičius A., Stosunek władz i społeczeństwa Litwy do Polaków na Wileńszczyźnie (wrzesień 1939 czerwiec 1940) // Społeczeństwo białoruskie, litewskie i polskie na ziemiach północno-wschodnich II Rzeczypospolitej w latach , Warszawa, 1995, s ; Kształtowanie się litewskich struktur państwowych i problem porozumienia się z Polską // Rok Odrodzona Polska w nowej Europie, Warszawa, 1999, s ; Reakcja władz litewskich i opinii społecznej na wydarzenia ostatniej fazy wojny polskosowieckiej // Rok Z perspektywy osiemdziesięciolecia, Warszawa, 2001, p Žepkaitė R., Vilniaus istorijos atkarpa , Vilnius, 1990.

5 5 susijusias su lietuvių valdžios noro integruoti Vilniaus kraštą į Lietuvos Respubliką. R. Žepkaitės monografiją galima laikyti savotišku atsakymus į ansktesnį prof. P. Łossowskio darbą, kuris iš esmės nagrinėja tuos pačius klausimus, bet iš lenkiško požiūrio taško 14. Baigiant pirmojo klausimo charakteristiką, reikia pastebėti, kad naujausioje lietuvių istoriografijoje aiškiai stiprėja objektyvaus lenkų-lietuvių ir lietuvių-lenkų valstybinių santykių įvertinimo tendencijos. Pavyzdžiui, viename iš savo paskelbtų mokslinių straipsnių A. Kasparavičius apibendrina: Šališkas lenkų prisirišimas prie unijinės tradicijos bei didžiosios valstybės įvaizdžio ir ne mažiau šališkas lietuvių pasitikėjimas tik tautinės valstybės vertybėmis XX a. pirmoje pusėje užprogramavo gilų ir ilgametį dviejų šalių konfliktą. Kauno ir Varšuvos politiką bei diplomatiją užvaldė nuolat kovojančių, neklystančių, nepralaiminčių ir nepasiduodančių herojų vaizdiniai 15. Dabartinės Lietuvos diplomatas ir istorikas Vytautas Žalys savo straipsnyje apie nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministrą ( m.) Stasį Lozoraitį 16 detaliai nagrinėja vadinamąjį Lozoraičio Naujajį kursą, kurį galima glaustai, nors ir ne visai tiksliai ir supaprastintai, apibūdinti fraze: Nepriklausomybė yra svarbesnis reikalas negu Vilnius. Autorius ieško atsakymo į klausimą, kodėl šis naujas kursas Lietuvos užsienio politikoje nedavė jokių pozityvių vaisių. V. Žalio nuomone, dėl to vienodai kalta buvo lietuvių pusė ir ne ką mažiau Józefas Beckas, Lenkijos užsienio reikalų ministras Lenkų-lietuvių tautiniai santykiai. Šioje sudėtingoje problemoje galima išskirti keletą temų, liečiančių Lenkijos istorijos įvykius, kurie betarpiškai yra susiję su Lietuvos istorija: 1. Lenkų ir lietuvių santykių klausimas Vilniaus krašte; 2. Lenkų repatriacijos iš Lietuvos po Antrojo pasaulinio karo problema; 3. Armijos Krajovos Vilniaus krašte problema Lenkų ir lietuvių santykių klausimas Vilniaus krašte. Tradicinė lietuvių istoriografijos kryptis, tyrinėjanti santykius su lenkais ir Lenkija, susiformavo tarpukario Lietuvoje 17 ir lietuvių emigracijoje (V. Daugirdaitė- Sruogienė, P. Klimas, M. Birżiška) 18. Pagrindinės šios istoriografijos srovės atstovų tezės yra šios: Vilniaus kraštas buvo lenkų okupuotas; Dauguma šios teritorijos gyventojų yra sąmoningi lietuviai arba lietuviai, praradę savo gimtąją kalbą, todėl Lenkijos valdžia Vilniaus krašte yra neteisėta; Dėl to tokia valdžia yra visuomet neteisinga, tad prieš ją nukreipta veikla nėra nusikaltimas. 14 Łossowski P., Litwa a sprawy polskie , Warszawa, Kasparavičius A., Don Kichotas prieš Prometeją. Tarpukario lietuvių-lenkų iracionalioji diplomatija // Darbai ir Dienos, Kaunas, 2002, nr. 30, p Žalys V., Stasys Lozoraitis Lietuvos užsienio reikalų, ministras, w: Lietuvos diplomatija XX amžiuje, p Lietuvos istorija, red. A. Šapoka, Vilnius, 1989 (pirmas leidimas: Kaunas, 1936). 18 Daugirdaitė-Sruogienė V., Lietuvos istorija, Vilnius, 1990; Klimas P., Iš mano atsiminimų, Vilnius, 1990; Biržiška M., Vilniaus golgota, Vilnius, 1992.

6 6 Šioje paskutinėje tezėje kalbama apie Lenkijos valdžios represijų įvertinimą, nukreiptų prieš visuomeninėse ir kultūrinėse organizacijose dirbančius lietuvių veikėjus, prieš mokytojus, Vilniaus krašto bei pačio Vilniaus miesto katalikų kunigus, kurie veikė tų kraštų lietuvybės naudai 19. Pasak aptariamos lietuvių istoriografijos krypties atstovų, antilietuviškos represijos ir apribojimai lietuvių tautinių veikėjų atžvilgiu, taikomi lenkiškosios valdžios Vilniaus krašte, buvo visiškai be jokio pagrindo. Šioje vietoje reikia pažymėti, kad Lenkijos pareigūnų savivalė Vilniaus krašte egzistavo, bet taip pat yra neginčijamas faktas, kad iš tų pačių valdininkų požiūrio taško lietuvių tautinė veikla buvo antivalstybinė (ta prasme, kad ji buvo priešinga Lenkijos valstybės politikai). Reikia pažymėti, kad yra paskelbti lietuvių tyrinėtojų darbai, nagrinėjantys tautinius reikalus rytų Lietuvos kraštuose ir visų pirma skirti lietuvių polonizacijos procesui Vilnijoje, ypatingai tarpukario metais, kada tam turėjo įtakos administracinė prievarta iš Lenkijos valdžios pusės. Žinomas lingvistas, lietuvių kalbos istorikas, akademikas Zigmantas Zinkevičius savo darbuose, paskelbtuose devyniasdešimtųjų metų pradžioje, akcentavo šią prievartą 20. Vilniaus krašto prijungimas prie Lenkijos, Z. Zinkevičiaus vadinamas okupacija, sustiprino polonizacijos procesą, o taip pat padarė negalimą Vilniaus ir jo krašto relituanizaciją. Tai, kad nėra didesnių pasikeitimų šios problemos interpretavime, liudija vienas iš naujausių lietuvių istoriografijos darbų. Nastazija Kairiūkštytė savo 2001 m. išleistoje monografijoje detaliai nagrinėja Vilniaus vadavimo sąjungos susikūrimą ir veiklą bei šios organizacijos paramą Vilniaus krašto lietuviams 21. Taip pat daug dėmesio skiria Lenkijos valdžios ir Bažnyčios vykdytai asimiliacijos politikai Vilniaus regione gyvenančių lietuvių atžvilgiu. Ji taip pat domisi represijomis prieš lietuviškų organizacijų veikėjus. Ar yra kokie nors revizionistiniai bandymai šio sudėtingo klausimo atžvilgiu? Grįšiu prie to savo teksto pabaigoje Lenkų repatriacijos iš Lietuvos po Antrojo pasaulinio karo problema. Lietuvių istoriografija naudoja terminą repatriacija, kuris yra suprantamas kaip vienos valstybės gyventojų, gyvenančių už savo krašto ribų, grįžimas į savo gimtąjį kraštą; toks grįžimas įvyksta remiantis susitarimu tarp valstybės, iš kurio gyventojai išvažiuoja, ir krašto, kuris juos priima. Tokią repatriacijos definiciją Lenkijos ir sovietinė pusė naudojo tuometiniuose (po Antrojo pasaulinio karo) oficialiuose dokumentuose. Tai buvo lenkų tautybės gyventojų migracija iš Lietuvos į Lenkiją po Antrojo pasaulinio karo. Aptariamame migracijos procese dalyvavo įvairių kategorijų asmenys: vietiniai Lietuvos gyventojai lenkai ir žydai, kurie buvo tarpukario Lenkijos gyventojais prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui, jų šeimų nariai (priklausantys įvairioms tautybėms); įvairių tautybių asmenys, atvykę iš kitų SSRS respublikų į Lietuvą (kai kurie iš jų niekada nebuvo Lenkijos piliečiais prieš Antrąjį pasaulinį karą). Lenkų (ir kitų tautybių) repatriacijos iš Lietuvos į Lenkiją procesas iš dalies yra aptartas Nastazijos Kariūkštytės 22 (pritariant tradicinės lietuvių istoriografijos 19 Gumuliauskas A., Lietuvos istorija nuo 1915 iki 1953 metų, Kaunas, 1993, p Zinkevičius Z., Pietryčių Lietuva nuo seniausių laikų iki mūsų dienų, w: Lietuvos rytai, Vilnius, 1993, p. 9-29; Rytų Lietuva praeityje ir dabar, Vilnius, Kairiūkštytė N., Vilniaus vadavimo sąjunga , Vilnius, Kairiūkštytė N., metų repatriacija iš Lietuvos Sovietų Socialistinės Respublikos į Lenkijos Liaudies respubliką // Lietuvos istorijos metraštis, 1996, Vilnius, 1997, p

7 7 krypties požiūriams ir interpretacijoms) ir Vitalijos Stravinskienės straipsniuose 23. Jų darbuose buvo pateikti m. demografinių pokyčių Lietuvos lenkų bendruomenėje duomenys. Tyrimuose ypatingai yra akcentuojamas faktas, kad lenkų migracija į Lenkiją tyrinėjamame laikotarpyje buvo vienas iš veiksnių, kurie prisidėjo prie kokybinių pokyčių lenkų bendruomenėje ir sukėlė jai nevienareikšmiškas pasekmes. Vitalijos Stravinskienės darbas išsiskiria objektyvumu. Autorė vertina repatriacijos proceso pasekmes kaip nevienareikšmes ir komplikuotas. Pasak jos, repatriacija turėjo įtaką etniniams pokyčiams rytų ir pietryčių Lietuvoje. Lenkijos persikėlėlių vietą iš dalies užėmė naujai atvykusieji iš kitų SSRS respublikų. Galima tvirtinti, kad šios problemos tyrimuose pirmąją vietą užima koncepcijos, susijusios su revizionistine lietuvių istoriografijos kryptimi. 23 Stravinskienė V., Lenkų demografiniai pokyčiai Lietuvoje metais // Lituanistica, 2006, nr. 2 (66), p

8 Armijos Krajovos Vilniaus krašte problema. Po 1989 m., pirmaisiais metais po Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo, lietuvių istoriografijai ir jos vystymuisi didelę įtaką darė visuomeninis-politinis kontekstas, kuriame ji funkcionavo. Tai buvo susiję su tuo, kad istorikai aktyviai dalyvavo verdančiose diskusijose naujausios Lietuvos istorijos temomis. Diskusijų, kuriose dalyvavo politikai, publicistai ir istorikai, metu įsitvirtino negatyvus Armijos Krajovos o tai reiškia ir lenkų partizanų veiklos Lietuvoje vokiečių okupacijos metais vaizdinys. Ji buvo įvertinta kaip veikla, nukreipta prieš Lietuvos valstybės interesus. Tokie lietuvių istorikai kaip S. Buchaveckas, R. Žepkaitė, R. Zizas, filologas K. Garšva devyniasdešimtaisiais XX a. metais laikraščių skiltyse visada rašė iš Lietuvos tautinių interesų perspektyvos ir visada uždavinėjo klausimą: ką reiškia Vilnietiškosios Armijos Krajovos veikla Lietuvai ir lietuvių tautai? Atsakymas į tokį klausimą buvo aiškus. Armija Krajova buvo organizacija priešiška Lietuvai, o jos veikla buvo kenksminga lietuviams. Lietuvių pusė Armijai Krajovai iškėlė šiuos kaltinimus: Armija Krajova kovojo dėl Lenkijos nepriklausomybės atkūrimo prieškarinių rytinių sienų ribose, taigi norėjo atimti Vilniaus kraštą (Vilniją) iš Lietuvos valstybės; Žudė lietuviškosios administracijos pareigūnus ir patriotiškai nusiteikusius civilius lietuvius; Sumušė generolo P. Plechavičiaus armijus dalinius, kurie turėjo tapti lietuvių kariuomenės, kovojančios dėl Lietuvos nepriklausomybės, branduoliu. Vilniaus Armija Krajova koloboravo su hitlerininkais. Tiesą sakant, panašių kaltinimų iškelta ir daugiau. Situacija pasikeitė po 1994 m. balandžio 26 d. pasirašytos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutarties tarp Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos. Ši sutartis turėjo teigiamą įtaką Lietuvos valdžios santykiui su Armijos Krajovos veteranais gyvenančiais Lietuvoje m. vasarį Lietuvos teisingumo ministerija užregistravo Lenkų Antrojo pasaulinio karo veteranų klubą Lietuvoje jungiantį Armijos Krajovos kareivius Lietuvos Respublikos piliečius. Armijos Krajovos problema pamažu prarado savo politinę reikšmę ir nustojo būti kliūtimi gerų santykių tarp abiejų šalių kūrimui. Visgi Armijos Krajovos reikalai, jos veiklos Vilnijoje vertinimas iki šių dienų nėra visiškai išsiaiškintas tarp lietuvių ir lenkų istorikų. Tai vis dar yra atvira tema, laukianti gilesnės istoriografinės diskusijos. Iš lietuvių pusės, išskyrus dr. Jarosławo Wołkonowskio, Lietuvos lenko, monografiją, 24 nėra iki šiol parašytos nė vienos reikšmingos studijos šia tema. Reikia atkreipti dėmesį į faktą, kad revizionistinio požiūrio apraiškas lietuvių istoriografijos rėmuose galima atrastis dviejuose straipsnių rinkiniuose, kurie buvo išleisti 1995 ir 1999 m. tokiu pačiu pavadinimu Armija Krajova Lietuvoje 25. Be analitinių straipsnių abiejose knygose buvo išspausdinti vertingi atsiminimai ir dokumentiniai šaltiniai. Bendras abiejų knygų pobūdis ir jose išreikštas Armijos Krajovos įvertinimas yra kritiškas ir negatyvus, bet tuo pačiu metu abiejų leidinių autoriai ir redaktoriai paskelbia pažiūras, formuluoja vertinimus, pristato faktus, kuriais remiantis galima vystyti diskusiją tarp lietuvių ir lenkų istorikų. Visų pirma kalba eina apie dviejų lietuvių istorikų A. Bubnio ir R. Zizo parengtus darbus 26. Kelios A. Bubnio publikacijos buvo išleistos lenkų kalba 24 Wołkonowski J., Okręg Wileński ZWZ-AK w latach , Warszawa, Armija Krajova Lietuvoje, d. 1, Kaunas, 1995; d. 2, Kaunas, Bubnys A., Armijos Krajovos ištakos ir ideologija Lietuvoje // Armija Krajova Lietuvoje, d. 1, p. 6-13; Armijos krajovos Vilniaus apygardos informacijos ir propagandos biuras // ten pat, d. 2, p. 7-16; Lietuvos Vietinės rinktinės susidūrimas su Armija krajova // ten pat, d. 2, p ; Vilniaus AK kontaktai su vokiečiais metais // ten pat, d. 2, p ; Zizas R., Armijos krajovos veikla Lietuvoje metais // ten pat, d. 1, p

9 9 lenkiškuose istoriniuose leidiniuose. Galima pripažinti, kad būtent šie istorikai jau aiškiai atstovauja revizionistinei krypčiai lyginant su tradiciniu šių klausimų vertinimu lietuvių istoriografijoje 27. Aptariamose publikacijose stengtasi palyginti lenkų ir lietuvių pogrindžio veiklą Antrojo pasaulinio karo metais. Tokiomis priemonėmis autoriai suranda kelią praėjusius istorinius įvykius pamatyti neutralesniu, objektyvesniu būdu. 3. Nauji reiškiniai lietuvių istoriografijoje. Norėjau pasakyti kelis žodžius apie naujas tendencijas dabartinėje lietuvių istoriografijoje, remdamasis Lietuvos istorijos institute atsiradusios tyrimo programos pavyzdžiu: Dauguma ir mažuma. Tautiniai santykiai etniškai mišriuose regionuose (Vilnijoje (rytų Lietuvoje) ir pan.) Antrojo pasaulinio karo metu 28. Rengiant aukščiau paminėto mokslinio projekto tyrimo programą, atkreiptas dėmesys, kad nepaisant to, jog tarpetniniai konfliktai Antrojo pasaulinio karo metais susilaukė gausių istorinių tyrinėjimų, visgi šie konfliktai paprastai buvo suvokiami kaip šalutinis karo rezultatas arba kaip viena iš jo pasekmių. Toks požiūris atrasdavo argumentų Šaltojo karo ideologinės konfrontacijos kontekste. Toks mąstymas buvo išskirtinai būdingas sovietinei istoriografijai, kuri karą pristatydavo supraprastintu būdu, su aiškiai nurodyta fronto linija: iš vienos pusės buvo fašistai, o iš kitos antifašistinės jėgos. Šis požiūris turėjo metodologinę motyvaciją, paaiškinančią pagrindinę Antrojo pasaulinio tragediją Holokaustą žydų išnaikinimą. Juk visi supranta, kad jeigu nebūtų hitlerinės agresijos, nebūtų ir Holokausto. Aptariant projektą, taip pat tvirtinta, kad ideologiškai padalintoje istorijos interpretacijoje yra nepakankamai nušviesti kitų tautų istoriniai įvykiai. Jos suvokiamos ne kaip sudėtinė pasaulinių koalicijų dalis, bet kaip atskiri veiksniai, turintys savitą karo bei savo tikslų, susijusių su karu, o taip pat ir tų tikslų relizavimo priemonių tematikos refleksiją. Kalba eina ir apie tų tautų kasdieninio gyvenimo vaizdinį karo metu ir, kas yra nepaprastai svaru, apie jų moralinių vertybių sistemą. Lietuvos istorijos instituto tyrimų programoje kaip savarankiškas tyrimų apsektas buvo išskirta Lenkų klausimo tema. Formuluojant šį tyrimo tikslą, atkreiptas dėmesys į tai, kad ir šiame klausime yra pastebima ideologinių schemų įtaka. Lenkai, kurie, kaip yra žinoma visiems, tapo pirmąja karo auka, dažnai istorinėje literatūroje yra pristatomi kaip teisėtos situacijos prieš Antrąjį pasaulinį karą gynėjai arba kaip grįžimo prie padėties status quo antebellum šalininkai. Toks požiūris atveria ir stipriąsias, ir silpnąsias jų puses. Yra žinoma, kad generolas Władysławas Sikorskis, remdamasis minėtu principu, reikalavo iš Jozefo Stalino, kad visi Lenkijos piliečiai, tame tarpe ukrainiečiai, žydai, baltarusiai ir t.t. taigi visi tie, kurie gyveno Lenkijos pusėje nuo jos rytinės sienos, nustatytos gerai žinomos 1921 m. Rygos sutarties, būtų sugrąžinti į jo, arba kitaip tariant Lenkijos emigracinės vyriausybės, jurisdikciją. Vis dėlto iš kitos pusės yra žinoma, kad Armijos Krajovos statusas Vilnijoje rėmėsi ne pilietiniu, bet tautinės selekcijos principu, mat į tą armiją buvo priimami vien lenkai. Taigi yra aišku, kad lenkų tarptautinis elgesys skyrėsi nuo teisinės ideologinės 27 Bubnys A., Etnopolityczne stereotypy litewsko-polskie w prasie podziemnej obu krajów , // Konteksty, 1993, nr 3-4, p ; Litewski i polski ruch oporu w latach : podobieństwa i różnice // Opór wobec systemów totalitarnych na Wileńszczyźnie w okresie II wojny światowej, Gdańsk, 2003, p Žiūrėti: LII. Lietuva Antrajame pasauliniame kare. d. 2. ( ), dr. Č. Laurinavičius,

10 10 doktrinos. Todėl galima konstatuoti, kad tautinė izoliacija taip pat buvo charakteringa lenkams, o ne tik kitoms regiono tautoms. O tai reiškia, kad jų statistinę daugumą regione galima suvokti tik kaip santykinį argumentą. Ar tokia praeities interpretacija yra taisyklinga? Tą turi parodyti tyrimų, kurie bus vykdomi aukščiau nubraižytos programos rėmuose, išvados. Jų vis dar laukiame. Kartu su aukščiau išsakytais dalykais gimsta ir nauji klausimai. Ar tokių istorinių tyrimų rezultatai turės įtakos lietuvių nusiteikimo Lenkijos ir lenkų atžvilgiu pokyčiui? Atsakant į šį klausimą reikia pažymėti, kad aukščiau pristatyta lietuvių istoriografijos apžvalga parodo aiškiai ryškėjančią tendenciją imtis XX a. Lenkijos istorijos tyrimų. Viena iš naujausios lietuvių istoriografijos, kuri imasi lenkų-lietuvių ir lietuvių-lenkų santykių tyrimų, tendencijų yra vengimas atlikti tyrimus vien iš etnocentristinės perspektyvos. Tą patį galima pasakyti apie augantį tarpvalstybinių, o taip pat lietuvių-lenkų ir lenkų-lietuvių tautinių santykių objektyvių tyrimų ir vertinimų polinkį. Jie yra suvokiami vis platesnėje perspektyvoje, kaip tarptautinių, o kartu ir regioninių bei europinių įvykių ir procesų dalis. Baigdamas šiuos pamąstymus, mąstau, kad toks požiūris į istoriją gali konstruktyviai prisidėti prie Lietuvių požiūrio į Lenkiją ir lenkus pagerėjimo.