RaaVARSACKYTĖ STUDIJOS

Transkrypt

1 RaaVARSACKYTĖ lekviena visuomenė - tai sudėtina, skirtingų dydžių ir formų moaika. Bet kuris jos fragmentas atstoja atskirą, daugmaž savitą žmonių grupę, vienaip ar kitaip papildančią bendrą visos bendruomenės vaizdą. Siame darbe ir norėtume patyrinėti tokį visuomeninio darinio gabalėlį. Imsimės atskleisti vieno iš didžiausių LDK- Kauno miesto valdžios, kurią suprantame kaip magistrato ir vaito institucijas, charakterį. Tokios temos pasirinkimą sąlygojo noras imtis dar netyrinėto, tačiau miesto istorijai itin svarbaus aspekto, o būtent panagrinėti ne pačias kaunietiškos valdžios atliekamas funkcijas, kas buvo daroma anksčiau, bet pamėginti iš arčiau pažvelgti į pačią bendruomenę. Darbo aktualumą be kita ko apsprendžia tai, jog kiekvienos visuomenės politinis ar valdantysis elitas, kaip dar galėtume įvardyti miesto valdžią, yra institucinis visuomenės atspindys ir žvelgdami į elitą daugiau ar mažiau galime susidaryti pačios visuomenės vaizdą'. Neatsitiktinis ir darbe nagrinėjamas laikmetis. Visų pirma - tai savotiškas istorinio lūžio metas. Mat XVII a. antra pusė-xviii a. pirmieji dešimtmečiai žymi vieną kritiškiausių laikotarpių Abiejų Tautų Respublikos istorijoje. Praūžęs karas atnešė Straipsnis parengtas VDU magistro darbo pagrindu. Tiesa, vieningos elito sampratos eliiologljojc nėra, tačiau daugelis pabrėžia, jog tai yra tam tikra grupė žmonių, užimančių aukščiausią padėtį socialinėje hierarchijoje ir svarbiausius valdžios postus. Funkciniu požiūriu elitas dažnai klasifikuojamas į karinį, politinį, kultūros ir pan. Kiekvienas elitas pasižymi savais lyderiais ir atitinkama hierarchine struktūra. Mūsų nagrinėjami miesto valdžios žmonės - tai didžiausią politinę galią miestiečių bendruomenėje turinti asmenų grupė. Żr.: A. Ragauskas, Vilniaus miesto valdantysis elitas XVII a. antrojoje pusėje ( m.). V., 2002, p. 42; I. Matonytė, Posovietinio elito labirintai, V p , 56-60: K. Masiulis, Lietuvos elitas, V., p. 17: D. Marvick, Elites, 7%f AW& if» ff 5w)r6yf(Ad. 1996, p ; J. Sibora, Historyk wobec problemów badania elit (przegląd problematyki badawczej), //»wiyb;, t. XIV, 1984, ; METRAŠTIS

2 ekonominį, moralinį ir kultūrinį nuosmukį, sujaukė daugelį gyvenimo sričių, pajiko sunkiai įveikiamų sumaištį ir nerimą. Tam tikra prasme Kauno kaip LDK miesto istoriją taipogi galėtume vertinti prieš ir po XVII a. vidurio. Prieš tai ekonomiškai pajėgus, nuolat augantis ir gražėjantis miestas gyveno palyginus ramų ir sotų gyvenimą. Po ųjų m. didžiulių nuostolių palaužto Kauno raida buvo gerokai sutrikdyta, jo gyventojams teko prisitaikyti prie užgriuvusių nepriteklių ir vėlei pradėti judėti iš naujoj Tačiau susigrąžinti senąjį gyvenimą trukdė Siaurės karo sukeltos m. švedų ir m. rusų okupacijos, taip pat ir 1710 m. miestą kaip ir visą valstybe alinusi maro epidemija. Taigi XVII - XVIII a. sandūra Kauno istorijoje - tai krizės ir pokyčių laikmetis, kurio pažinimas yra itin svarbus norint geriau suvokti Kauno miesto ir jo visuomenės raidą. Antra vertus, tikslias chronologines darbo ribas savotiškai sureguliavo disponuojami šaltiniai, kadangi mūsų tyrimui būtini XVII a. pabaigos dokumentai prasideda iais m., tuo tarpu kai XVIII a. pradžia miestietiškuose raštuose užsisklendžia ties 1710 m. Be abejo, reikšminga ir tai, kad šis Kauno miesto istorijos laikotarpis dar nėra tyrinėtas. Darbo tikslai - aptarti esminius XVII a. vidurio sukrėtimų sukeltus miesto valdžios institucinius pasikeitimus ir, kas svarbiausia, sudaryti to meto miesto pareigūnų kolektyvinę biografiją, mėginant geriau suvokti, kokie žmonės valdė Kauną anuo neramiu laiku: pasekti jų karjeros vingiais, aptarti turto šaltinius bei sudėtį, panagrinėti šių asmenų giminystės ryšius bei etnokonfesinės tapatybės reikšmę, pasigilinti į jų tarpusavio santykius ir galiausiai nužymėti miesto pareigūnų vietą bendroje LDK sociostruktūroje. Pagrindinis mūsų darbo įrankis yra prozopograflnis metodas, nors išvystyti iki galo jo nebuvo įmanu dėl palyginti skurdžiai išlikusių šaltinių. Bet kuriuo atveju šis politinės ir socialinės istorijos metodas yra skirtas būtent mažoms grupėms (mūsiškę sudaro apie 60 asmenų) tyrinėti ne ilgesnį nei 100 metų laikotarpį'. Prozopograflja įgalina sukurti bendrą paskiros grupės portretą, skrupulingai ištiriant atitinkamų žmonių genealogiją, ekonominius bei politinius interesus, tarpusavio ryšius. Tokiu būdu įmanu identifikuoti to meto socialinę realybę, preciziškai apibūdinant socialinę struktūrą ir vienokio ar kitokio socialinio mobilumo pobūdį'*. Taigi pasirinktas metodas be kita ko padeda suderinti istoriją su sociologija bei psichologija. Kiek menkiau darbe išvystytas lyginamasis metodas. Čia pritartume A. Ragauskui, kuris nagrinėdamas analogišką temą Vilniaus istorijoje teigia, jog pirmiau reikia išsamiai aptarti patį miesto elitą, o tik vėliau imtis palyginimų. Be to, be Vilniaus, iš Varsackytė R. Kauniečiai XVII a. Wtojo dešimtmečio suirutės metu, /umno»fon/w t. 3, K , p L. Stone Prosopography, Darau/;«, /pwrmz/ gf XmfrÄaM /W</fmy g/vim am/jf/f«f«, 1971, nr. 1, p. 69. ir. taip pa; A. Czacharowski, Możliwości badań genealogicznych nad średniowiecznym środowiskiem miejskim - na przykładzie Torunia, Cc«fa/%w - fr»6/fmy mffo- (/yczmf ic 6adü«wA fw/w/wt/w yodrizohmcfm frf</«/*iwf(z*ym»a f/f fonkwiaiwzym (pod red. J. Hertla). Toruń, 1982, s Stone, Prosopography..., p MEIKAŚTIS

3 ba VARSACKYTĖ dalies Krokuvos, istoriografijoje tokių darbų apie kitus Lietuvos ar Lenkijos miestus nėra*. Lyginti Kauną su Prūsijos ar Vakarų Europos miestais vargu ar verta, kadangi ten miestų vystymasis buvo pažengęs kur kas toliau. Darbe dėsningai nevengsime empiriškumo, kuris nūnai yra dažnai kritikuojamas. Tačiau tokia nedidelė grupė, kurių nagrinėsime, savaime reikalauja ypatingo atidumo - tad kiekviena išryškinta detale mėginsime išaiškinti tyrimo objekto pobūdį bei savitumą. Juoba, kad detalumo reikalauja ir pats prozopografinis metodas bei mikroistorijos studijos apskritai. Kaip jau užsiminėme darbo įvade, LDK miestų valdžios žmonių kolektyvinės biografijos tyrimai dar tik prasideda. Be A.Ragausko knygos»vilniaus miesto valdantysis elitas XVII a. antrojoje pusėje ( m.)", panašaus pobūdžio žinios yra fragmentiškos, aptinkamos visai kitus miestų istorijos objektus nagrinėjančių darbų kontekste. Šiuos veikalus, taip pat ir Lenkijos bei Vakarų istoriografijų pasiekimus išsamiai savojoje knygoje aptaria A. Ragauskas ir dėl to nesinorėtų čia jo darbo atkartoti. Belieka pritarti jo išvadai, kad bendrą LDK miestų charakteristiką, sudėtį bei svarbiausius bruožus yra apsvarstę tik istorikai Z. Kopyskis, A. Grickcvičius ir Z. Kiaupa*. Pastarasis savo straipsniais apie Kauno miesto savivaldos institucijas mums bus itin aktualus?. Specifiškai mūsų tyrimams padės ir XX a. pradžioje Kaune gyvenusių liuteronų pastorių P. Karges ir J. Wischeroppo darbai, aprašantys Kauno mieste veikusių evangelikų - liuteronų istoriją*. Tiesa, tyrinėdami išimtinai liuteroniškąją (arba vokiškąją) Kauno bendruomenės pusę, remdamiesi gana atsitiktiniais šaltiniais Įvairių Lenkijos miestų valdžią nagrinėjantys darbai yra arba pasenę - išleisti dar XX a. pradžioje, arba nenaudoja specifinius klausimus nagrinėjančio prozopograojos metodo, arba tiesiog aptaria kur kas ankstesnius, dažniausiai viduramžių miestus: žr. A. Ragauskas, Vilniaus miesto valdantysis..., p , 40. A. Ragauskas, Vilniaus miesto valdantysis..., p Z. Kiaupa, Vilniaus ir Kauno vaitų teisminės galios raida XV - XVII amžiais, /Ł4D/I, 1974, t. 4(49). p ; Z. Kiaupa, 1551 m. ir 1620 m. Vilniaus vilkierai ir jų taikymas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestuose, /)»««/';/»for/x-y dürw, 1976, kn. 1, p ; Z. Kiaupa, Vaito rinkimas Kauno magistrate (XVI - XVIII a.), Z/ffMW «Mn/iw Mffra&Ä /97-f mew;', V., 1976, p ; Z. Kiaupa, Kauno miesto vaitas ir jo aktų knygos XVI a. - XVII a. pirmojoje pusėje, 16rw:w w/ofy «fory» &/;mw; (sudarė Z. Kiaupa ir E. Rimša), t. 1, V., 1988, p ; Z. Kiaupa, Kauno miesto savivalda, f&n&» /r d%v%w, t. 4(13), K., 1997, p ; Z. Kiaupa, Lietuvos miestų savivalda XIV - XVIII a., ŁAwiww &n;6/;6: (sudarytojas ir parengėjas E. Rimša), [t.] 1. V., 1998, p I'. Karge, Zur Geschichte des Deutschtums in Wilna und Kauen (Kowno), //yrfwmwf MoM-Mw/tn/?. Königsberg, 1917, bd. 54, s ; J. Wischeropp, Die heilige Stadt unserer Väter , Kaunas, 1933; J. Wischeropp, Aus 325 Jahren evangelischen Kirchenratsarbeiten in der deutschen Gemeinde zu Kaunas, Kaunas, ISTOKIJOS

4 ir aprioriškai tapatindami skirtingus dalykus, jie dažnai be pagrindo darydavo pernelyg visaapimančias išvadas - tad jų darbus privalu vertinti atsargiai, kiek įmanoma pasveriant visas galimas aplinkybes^. XVII a. pirmos pusės kauniečių liuteronų gyvenimą taipogi geriau pažinti padės ir minėto Z. Kiaupos straipsnis apie to meto liuteronų ir katalikų tarpusavio santykius'". Tiesa, mūsų darbui nemažai galėtų pasitarnauti pati A. Ragausko knyga, kuri leis geriau suprasti įvairių šios srities tyrinėjamų problemų subtilumą, atskirų klausimų, aspektų aktualumą ir galbūt iš esmės pagelbės tiksliau bei aiškiau nusibrėžti būsimojo darbo rėmus. Mat savajame darbe A. Ragauskas nagrinėja būtent XVII a. antros pusės, konkrečiai m. (laikotarpis, lemtas dviejų Vilniaus okupacijų) Vilniaus valdančiojo elito kolektyvinę biografiją, kurios tikslas - atsekti municipalitetinės karjeros raidą, jos dėsningumus bei pokyčius. Autorius pateikia detalius prozopograriniu metodu apdorotus Vilniaus magistrato ir kitų šaltinių analizės rezultatus. Tyrinėdamas Vilniaus miesto valdininkiją jis aptaria svarbiausius XVII ä. antros pusės vilnietiškos savivaldos institucijų veiklos išraiškas, atskiras valdžios žmonių karjeros pakopas, taipogi socialinės kilmės, tikybos, turtines padėties, giminystės ryšių, profesijos svarbą karjeros kūrime. Nužymi miesto politinio elito reikšmę visos valstybės mastu bei galiausiai apibūdina nagrinėjamų asmenų gyvenimo būdą. Suprantama, dėl žymiai geriau išlikusių šaltinių Vilniaus istorija ir jos tyrinėtojai, lyginant su Kauno, užima kur kas pranašesnes pozicijas. Tačiau tai neturėtų stabdyti tyrinėtojų ir itin sumenkinti jų užsibrėžtų tikslų bei pasiektų rezultatų. PrieS pasinerdami į XVII -XVIII a. sandūros Kauno miesto pareigūnų gyvenimus, norėtume pirmiausia supažindinti su medžiaga, leidusią pažvelgti į anų laikų miestą. Patys svarbiausi mums šaltiniai yra sudėti m. ir m. Kauno magistrato aktų knygose, saugomose Vilniaus Universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje''. Suprantama, kone trejeto šimtmečių istorija daugelį dokumentų kartu su karais, suirutėmis ar gaisrais nesugrąžinamai nusinešė su savimi. Nemaža dalis medžiagos per sumaištį ar senųjų archyvarų aplaidumą, neišmanymą, liko apgadinta, sunkiai įskaitoma, kai kurie dokumentai suklydus buvo sudėti neatsižvelgiant į šaltinio turinį, paskirtį, adresatą. Minėtose Z. Kiaupa, XX a. pirmosios pusės vokiečių istorikai apie feodalinės Lietuvos miestus, z/m'y 6oM«yo/y D'ffwiwi «fon/'o; iüwimaü łrwwk, V., 1987, p Z. Kiaupa, Kovos tarp liuteronų ir katalikų Kaune iki XVII a. vidurio, RfĄpMÓ Ww <r DMUMy'f. V p Vilniaus Universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius (toliau - VUDRS), f. 7, Kauno magistrato aktų (toliau - K.m.a.) knygos m. ir m. Pastaba: kadangi visos 3 darbe naudojamos Kauno magistrato aktų knygos yra saugomos toje pačioje vietoje, tai tolesnėse nuorodose jų saugojimo vietos apskritai neminėsim. 10 isronijos METRAŠTIS

5 R%, VARSACKYTĖ knygose būtent ir yra sumaišyti magistrato posėdžių protokolai, tarybos teismo protokolai bei aktai ir šuolininkų teismo aktai, ne visuomet laikomasi chronologinės tvarkos. Taip atsitiko visų pirma dėl to, kad dar XVIII a. pabaigoje miesto archyvą sutvarkyti pasamdytas A. Noreika dokumentus sutvarkė ne per geriausiai: palaidus aktus, formuodamas į knygas, sudėjo nekreipdamas dėmesio į dokumento pobūdį, kartkartėmis ignoravo ir chronologinę scką'\ Tad siekdami pasitelkti šiuos šaltinius, pirmiausia, be abejo, turime sugebėti atskirti, kurioje institucijoje tas ar kitas dokumentas atsirado. Antraip nesunku suklysti tiek aprašant patį šaltinį, tiek nusakant to meto Kauno savivaldos įstaigų ypatumus. Tiesa, daugelio šaltinių autorystę visai nesunkiai galime nustatyti iš dokumento pradžioje paprastai išdėstomo lotyniškojo įvadinio sakinio į tą ar kitą instituciją. Štai didžiausią valdžią mieste turinčio magistrato* posėdžių protokolai pradedami skelbiant, jog tai esanti ordinarinė" (paprasta) arba ekstraordinarinė" (ypatingoji) sesija: atitinkamai - /» P«6&% CW/Mdfaz /bm%»r%»za &#/o»f... arba fro Cf^nmaü CWff... Tokios ir būtų pagrindinės išlikusiuose magistrato protokoluose užfiksuotos sesijų rūšys. Pastarųjų posėdžių ypatingumas" regis buvo apibrėžiamas tuo, kad jie buvo šaukiami ekstraordinariniu laiku, t. y. ne pirmadienį ir ketvirtadienį kaip įprasta, o papildomai susirinkus kitomis savaitės dienomis (būtent tuomet sesijos ir buvo vadinamos ypatingomis" arba ekstraordinarinėmis"). Ypatingosios", papildomos sesijos buvo šaukiamos svarstant neatidėliotinus reikalus (kaip kad Vilniaus vyskupo sutikimas", miesto mokesčių rinkimas'* ar pan.) Neretai pakartotinai municipaliteto nariams tekdavo rinktis, atidėjus posėdį dėl švenčių ar daugeliui miesto pareigūnų paprasčiausiai neatvykus. Kiekvienos sesijos metu visi Rotušėje susirinkusieji magistrato nariai būdavo išvardijami protokolo pradžioje. Beje, kartkartėmis pasitaiko magistrato posėdžių protokolų, kurie buvo surašyti tą pat dieną, tačiau turi atskiras įvadines dalis. Tikriausiai tokie posėdžiai vyko skirtingu laiku, padarius pertrauką, ir todėl reikalinga buvo pradėti naują dokumentą. Juoba, kad ir dalyvių skaičius juose skyrėsi". Atskirai vertėtų paminėti rinkiminių magistrato sesijų protokolus. Šios sesijos tradiciškai vykdavo kiekvienų metų vasario 22 d. Jų pradžioje iškilmingai buvo skelbiama, jog pagal Kauno miesto teisę ir privilegiją, einamajame posėdyje organizuojami rinkimai( vokiškai - A7ff%): fn? Cf66f%»db /» Aw&rMoyKxw/wn* cf/ww/fgńz CYw&* OzKMdf ;w%/f»f; f&rfwf <?//# /%%?... Tądien paprastai sueidavo visi magistrato nariai - taigi tokių sesijų dokumentai yra puiki galimybė pažinti visą, tuomet " Z. Kiaupa, Kauno miesto senojo archyvo likimas, Aifmww 73ß Mwk/y <wwfmįp» dürw, A serija, t. 2(43), 1973, p * Magistrato terming darbe taikysime turėdami galvoje bendrų tarybos (burmistrų ir tarėjų) bei šuolininkų institucija (apie ui vėliau). " 1690 VIII 18 magistrato posėdžio protokolas, K. m. a , I " 1690 IX 16 magistrato posėdžio protokolas, ten pat, I. 153; 1690 Xl 04 magistrato posėdžio protokolas, ten pat, I. 156 ir kt. " 1687 III 17 magistrato posėdžio protokolai, ten pat, I. 77 ir I. 77v. METRAŠTIS 11

6 valdžiusio magistrato sąstatą. Įdomu ir tai, kad per magistrato rinkiminę sesiją būdavo išrenkami (o tiksliau kooptuojami) ne tik municipaliteto nariai, bet kartu buvo paskiriami miesto ūkvedžiai (šafarai), įvairių miesto įmonių, prieglaudų prižiūrėtojai, girininkai ir kiti miesto savivaldos institucijos kasdieniniai pagalbininkai. Deja, tenka apgailestauti, kad tokio pobūdžio dokumentų išliko labai nedaug: turime tik 1691, 1692 ir 1700 m. rinkimų protokolus. Magistrato posėdžių protokolai buvo rašomi lenkiškai ir tik dokumentų pradžioje kaip minėta būdavo pateikiamas lotyniškas įvadinis sakinys. Didžioji dalis protokolų yra įrišta m. magistrato aktų knygoje. Tuo tarpu m. knygoje jų yra vos kelios dešimtys lapų. Nemažų sunkumų tyrinėjimams sudaro chronologinės dokumentų spragos. Tiesa, yra metų, kurių beveik visi protokolai išliko sveiki. Štai 1691 m. magistrato posėdžių dokumentai, nors ir išsimėtę per abi knygas, surinkus tikriausiai sudarytų pilnutinį tuometiniųsesijųprotokolų komplektą m. knygoje nemažai yra ir 1692 m. protokolų (1. 65 v- 104). Tačiau pasitaiko metų, kurių protokolų išliko vos po keletą: kaip antai m. ari metų. Dar blogiau, kai šių šaltinių visiškai nėra. Tokia tuštuma atsiveria ties m. bei m. Dėl to iškilo nemažų problemų sudarinėjant nagrinėjamo laikotarpio magistrato narių sąrašus - dalis asmenų taip ir liko neišaiškinti (netgi ieškant pavardžių kituose šaltiniuose). Pati chronologinė dokumentų seka knygose iš esmės nėra suardyta, nors retkarčiais ir ši tvarka yra pažeista. Kauno miesto magistrato posėdžių protokoluose ryškėja įvairialypis miestietiškos kasdienybės kaleidoskopas. Itin vertingos informacijos šie dokumentai pateikia apie tų laikų Kauno magistrato veiklos bruožus, miesto administravimą, atskleidžia jo rūpesčius bei pasisekimus, leidžia daugiau ar mažiau pažinti anuometinio municipaliteto narių gyvenimus. Tačiau XVII - XVIII a. sandūros Kauno miesto istorijos rekonstrukcijai nemažesnės reikšmės turi ir kiti m. bei m. Kauno magistrato aktų knygose įrišti dokumentai. Atskirai pirmiausia vertėtų paminėti tokius dokumentus, kuriuose tam tikras administracinis sprendimas skelbiamas visos miesto valdžios, o būtent vaito, burmistrų, tarėjų, šuolininkų bei jiems talkinančių bendruomenės prisiekusiųjų vardu: Woyf i?m77%«#%f Aryry L7w»/ryj nz/y GW» Afżkfń* Aźwm* czywy»» zwwowzo... Tiesa, tokio tipo šaltinių aptikome vos keletą ir visais atvejais buvo kalbama apie kokio nors Fredos dvarelio ar miestui priklausančio mūrnamio nuomą atitinkamam asmeniui^. Beje, data šiuose Kauno valdžios nutarimuose pateikiama ne dokumento pradžioje kaip įprasta, o pabaigoje. Mūsų nagrinėjamų šaltinių knygose pasitaiko ir bendro vaito - magistrato teismo, t. y. taip vadinamojo jungtinio teismo (Cbf^w'«/;w//f»WŁ)- protokolų (prasi- "" 1684 rugpjūtis (tiksli data nenurodyta) bendras vaito, magistrato ir bendruomenės prisiekusiųjų pareiškimas, K. m. a m., I ; bendras vaito, magistrato ir bendruomenės prisiekusiųjų pareiškimas, ten pat, I ; bendras vaito, magistrato ir bendruomenės prisiekusiųjų pareiškimas, ten pat, I METRAŠTIS

7 buvarsackytė dedantys įvadiniu lotynišku sakiniu - Z...) bei šiai įstaigai pateiktų skundų (/» «Ao«w; Cbm/K?«A/m...). Daugelyje dokumentų visi dalyvavusieji teismo posėdžiuose yra suregistruoti, pažymint jų vardus, pavardes bei pareigas. Absoliuti dauguma jungtinio teismo bylų yra kriminaliniai pačių miesto valdžios žmonių prasižengimai, kiek rečiau įvairūs didesnio masto miestiečių nusikaltimai. Teismo dokumentuose dažnai taip ir nurodoma, kad tai esąs kriminalinių (baudžiamųjų) bylų teismas: )%z%//f..., retkarčiais šis teismas pavadinamas ypatinguoju" (ekstraordinariniu) - fro Cf66;wzdb/«n(B&#'oMf e%m%w/m?rm... ar &frdordkan^y%ri%&7zo- Mf Cow/)o^'«y«(//r/. Vienos dienos protokolas dažnai apima keletą bylų. Dokumentuose vartojama lenkų kalba. Didžioji dauguma m. Kauno magistrato aktų knygos dokumentų yra tarybos teismo aktai bei protokolai m. knygoje jų yra vos kelios dešimtys lapų. Tarybos teismo aktai tradiciškai prasideda tokiais lotyniškais žodžiais:,jo karališkos didenybės Kauno miesto tarybos akivaizdoje" (t. y. GwWM 5/)fcfa6/// O0K%? Oww6zfw; C/wfdff &%7? /&gw? Mą/a&mf OzwMcww...) arba Iš aktų gerbiamos Kauno miesto tarybos" (t. y. /4m; 5/)fffa6;Vy; O0cy Cbww&rü GzM»f»). Be to, šios miesto institucijos pobūdį neretai nusako ir dokumento pabaigoje pateikiamas atitinkamas įrašas.tarybos teismo atveju tai itin svarbu, nes šios įstaigos aktai ar protokolai kartkartėmis vis dėlto pateikiami praleidžiant minėtą įprastinį lotynišką įvadą, o dokumento pradžioje tuomet iš karto aptariami einamosios bylos dalyviai bei aplinkybės.tačiau baigiant dokumentą kaip taisyklė pažymima, jog visa tai buvo užrašyta į tarybos knygas: Q«c%/«f/l(rfw6^ff6z6v/w O^zry CbwM&rif OzKWf» fomhgmgfwwł Tarybos teismo protokolai paprastai pristatomi visai panašiai kaip analogiški magistrato sesijų dokumentai, o būtent lotyniško sakinio formulė skelbia: Pro Gr^6- ra»dk OnA»4nd/«fŽK6cf;o%f ( iškilmingai minima/pradedama ordinarinė (eilinė) teismo sesija") ir po to dažnai išvardijamos atvykusių burmistrų ir tarėjų pavardės. Kartais, beje, toks tarybos teismo posėdis vyksta kartu su eiliniu arba net ypatingu magistrato posėdžiu. Tuomet dokumentų pradžioje užrašomas toks sakinys: fh? Cf- &6ra»dü on#mma/wrw/ff;o»f ff of%/;»<w%% (arba (%AMO»A»ana) &#/omf... Tokiu atveju posėdyje registruojami ir šuolininkai, bendruomenės prisiekusiųjų atstovai, kartais miestiečiai. Aišku, jokio balso pačiame tarybos teisme pastarieji neturi ir tiesiog yra priversti pasyviai stebėti teisinius tarybos svarstymus bei laukti, kada bus pradėti nagrinėti bendri miesto reikalai. Kartais tokie dokumentai užpildomi atskirai vienas greta kito ta pačia data. Palyginus su kita aprašomų knygų medžiaga, tarybos teismo dokumentai (ypač aktai) yra kur kas mažiau išretinti chronologinių spragų. Didesnių problemų nesudarytų metų tyrimai, kiek prasčiau išliko m. dokumentai. Tarybos teismo aktai buvo rašomi lenkų ir lotynų kalbomis, o protokolai visuomet buvo surašomi lenkiškai, išskyrus minėtą lotyniškąją įvadinę formulę. METRAŠTIS

8 Teminiu požiūriu tarybos teismo aktai ir protokolai apima platų spektrą anuomet tyrinėtų civilinių bylų. Tai skolos, pardavimo, dovanojimo raštai, nekilnojamo turto įkeitimas, turto inventoriai, testamentai, našlių bei našlaičių globos įteisinimas ir pan. Tarybos teisman patekdavo ne tik Kauno miestiečiai (tarp jų ir valdžios nariai) bei gyventojai, bet ir su jais besiteisiantys kitų miestų atstovai (ypač pirkliai), įvairius administracinius ar karinius postus užimantys bajorai. Žinoma, pats teisminių aktų ir protokolų sudarymas yra pakankamai skirtingas ne tik lyginant vieną su kitu, bet ir gretinant kelis to paties pobūdžio dokumentus. Štai vieni teismo aktai pasižymi lakoniškumu, apsiribojant trumpu įvykio nusakymu, nesigilinant į aplinkybes. Kiti gi atvirkščiai išsiskiria informacijos gausa ir išsamumu. Kai kurios bylos apima keletą atskirų dokumentų, atidėjus nutarimą detalesniam tyrimui, neatvykus teisman atsakovui ar jo patikėtiniui, nepasirodžius liudytojui ir pan. Suprantama, daug kas priklauso ir nuo bylos sudėtingumo bei svarbos. Beje, kartkartėmis tokie vienos bylos dokumentai knygose sudėti iš eilės, nepaisant jų datavimo. Antai Kauno burmistro Aleksandro Simanovičiaus ir jo žmonos byla prieš Kauno burmistrą Martyną Volką bei jo sutuoktinę dėl skolos buvo pradėta 1684 m. rugsėjo 2 d. Greta esantys tos pačios bylos dokumentai jau pažymėti 1685 m. gruodžio 2 d. ir 1685 m. gruodžio 12 d. datomis'^. Taigi chronologinė dokumentų seka dėl panašių priežasčių ar tiesiog dėl archyvaro neapsižiūrėjimo retkarčiais knygose buvo suardyta. Bėda, jog kai kurių bylų nuosprendis taip ir lieka nežinomas, nes joms priklausantys tęstiniai dokumentai paprasčiausiai neišliko (šis trūkumas liečia ne tik tarybos teismo aktus, bet ir kitus knygose įrištus dokumentus). Įdomu ir tai, kad kai kurių aktų yra išlikę net juodraščiai, kurie buvo įsegti prie švarraščių arba atskirti nuo pastarųjų keleto kitų, niekuo nesusijusių dokumentų". Tai rodo, jog aktai į knygas buvo rašomi ne iš karto, bet prieš tai surinkus tam tikrą parengiamąją dokumento medžiagą. Skirtingai nuo tarybos teismo aktų, protokolai yra sudėti iš keleto viena su kita nesusijusių bylų: priklausomai nuo to, kiek toli yra pasistūmėjęs tos ar kitos bylos tyrimas, dokumentuose atskiromis, nedidelėmis pastraipomis fiksuojama įvairių įvykių aplinkybės, tyrimo eiga, išaiškinti faktai. Kartais byla apskritai perduodama jungtiniam teismui. Taigi, tarybos teismo aktai ir protokolai ypač nemažai pasitarnauja»skaitant" įvairių socialinių sluoksnių miestiečių gyvenimus. Svarbu ir tai, jog siekiant pažinti XVII a. pabaigos - XVIII a. pradžios Kauno istoriją, ši medžiaga ne tik papildo magistrato ir kitų įstaigų dokumentus, bet retkarčiais tampa vienintele tų ar kitų metų liudytoja. Mūsų aptariamose knygose pasitaiko ir vienas kitas žemiausios magistrato institucijos - šuolininkų teismo dokumentas. Vaito vadovaujamas šuolininkų teismas 1684 XI 02 tarybos teismo aktas, K.m.a , I., I. 51; 1685 XII 02 tarybos teismo aktas, ten pat, I. 51v; 1685 XII 12 tarybos teismo aktas, ten pat. I. 51v Žr X 3 tarybos teismo akus, ten pat, I v ir jo juodraštis I v; 1694 IV 20 tarybos teismo aktas, ten pat, I v ir jo juodraštis I. 314 ir kita. 14 METRAŠTIS

9 RiuVARSACKYTt pradėdamas bylą tradiciškai skelbia, jog tai esąs kasdieninių (paprastų) bei kriminalinių bylų teismas, kurio akivaizdoje ir stoja asmeniškai atvykęs (ar gynėjo atstovaujamas) asmuo:/w/fhwm &spa»fwm ff Cnm/fM/f /.../»...^ Visi be išimties aptikti šuolininkų dokumentai yra jų teismo aktai - protokolų nerasta. Priminsime, kad šuolininkų teismas gvildeno tarp miestiečių iškylančias kriminalines bylas, sprendė turto ginčus bei nusižengimus miesto tvarkai* (daugiau apie tai tolesniuose skyriuose). Tokios tad būtų pagrindinės m. ir m. Kauno magistrato aktų knygose išlikusių dokumentų rūšys. Suprantama, ši apžvalga tebuvo trumpas žvilgsnis į vertingos informacijos kupinus XVII a. pabaigos - XVIII a. I pusės šaltinių komplektus ir aišku, kad mes toli gražu neįstengėme aprėpti viso tose puslapiuose slypinčių šaltinių spektro. Vis dėlto tvirtai galime konstatuoti, jog kiekvienas Kaunu besidomintis tyrinėtojas čia atras sau ir miesto istorijai naudingų faktų. Betgi mūsiškei XVII - XVIII a. sandūros Kauno miesto valdžios žmonių gyvenimų rekonstrukcijai nemažai pasitarnavo ir ankstesnė, taipogi m. Kauno miesto šuolininkų teismo aktų knyga^', padėjusi sužinoti apie kai kurių pareigūnų karjeros pradžią. Deja, laikotarpis tarp 1674 m. ir 1683 m. neturi savų, miesto įstaigų dokumentų, kurie, matyt, sunyko ir dėl to pirmieji daugelio mūsų herojų profesiniai žingsniai nėra žinomi. Tiesa, šias kaip ir kitų šaltinių chronologines spragas šiek tiek padės užpildyti dokumentai iš Kauno parapijos sutuoktuvių bei Kauno gimimo metrikų knygų, taip pat atskirai į knygą sudėti Kauno miesto nuosavybės dokumentai^. Beje, naudodamiesi šaltiniais iš m. ir m. miesto valdžios knygų (įskaitant ir nuosavybės dokumentų rinkinius), nuorodose visuomet stengsimės įvardyti atskiro dokumento institucinę priklausomybę. Nagrinėjant 1662 m. knygos medžiagą to daryti nebūtina, nes visi aktai yra sudaryti išimtinai šuolininkų teisme. Be miesto savivaldos institucijų dokumentų, darbui pagelbėjo ir šaltiniai iš valdovo raštinės, t. y. Lietuvos Metrikos medžiaga^. Pastarąsias žinias surinkti padėjo prof. Z. Kiaupos sudaryta Kauno medžiagos kartoteka, už ką ir esame dėkingi. Tokie tad būtų mūsų konstruojamo pasakojimo pagrindiniai įrankiai, padedantys rekonstruoti nors ir ne visą, tačiau nemažą dalį XVII - XVIII a. sandūros * SRM (Sacra Regia Majestatis) - Jo Karališkoji Didenybė, w šuolininkų teismo aktas, ten pat, I * Z. Kiaupa, Lietuvos miestų savivalda..., p " VUBRS. C 7. B Kauno parapijos sutuoktuvių metrikų knyga m., Lietuvos valstybės istorijos archyvas (toliau - LVIA), f. 669, ap. 1, b. 2; Kauno gimimo metrikų knyga m., LVIA, f, 669, ap. 1, b. 4; Kauno miesto nuosavybės dokumentai, VUÜRS, f. 5 - f % Naudojomės LVIA esančiais mikrofilmais (originalas saugomas Rusijos valstybės senųjų aktų archyve, f. 389). MCTRAŚTIS 15

10 Kauno miesto valdžios žmonių gyvenimus liudijančių faktų. Tiesa, skaitytoją iškart vertėtų įspėti, jog minėti šaltinių nuostoliai bei trūkumai neišvengiamai atsiliepė ir mūsų darbui - tad ne visi tekste iškelti klausimai pabaigoje pavirs detaliais atsakymais, ir netgi perskaičius tekstą, greta naujų duomenų pasiliks savitų neaiškumų ir mįslių. Kalbant apie XVII a. pirmos pusės Kauno miestą magistrato terminas tapatinamas su taryba^. Tačiau kaip pastebi Z. Kiaupa, XVII a. daugelio LDK miestų kasdieniai reikalai vis dažniau buvo sprendžiami bendruose visų savivaldos institucijų posėdžiuose". Tad XVII a. antros pusės Vilniaus valdininkijos kolektyvinę biografiją rekonstruojantis A. Ragauskas magistratui jau priskiria ne tik tarybos narius (t. y. burmistrus ir tarėjus), bet ir šuolininkus, taip pat prisiekusius šių institucijų raštininkus ir lentvaičius*. Tokius pat administracinius pokyčius matome ir Kauno miesto valdžioje, kam įtakos, matyt, turėjo ne tik sava vaga tekanti politinę-socialinė visuomenės raida, bet ir XVII a. vidurio karų, okupacijų sukelta krašto (tuo pačiu miesto) politinė, ekonominė bei moralinė krizė, manytina paspartinusi atitinkamų tradicijų griūtį ir naujovių proveržį. Senasis", tikėtina gerokai nukraujavęs magistratas^ paprasčiausiai nebepajėgė funkcionuoti XVII a. pirmojoje pusėje buvusia sudėtimi: andainykštis burmistrų ir tarėjų sudarytas elitas po karo tiek ekonomiškai, tiek morališkai buvo pernelyg silpnas, kad galėtų tinkamai sutelkti valdžią ir apsiginti nuo elitan siekiančių papulti asmenų. Juoba, kad nusilpusiam ir pakrikusiam miestui administruoti reikėjo daugiau kvalifikuotų žmonių. Taigi nagrinėdami XVII -XVIII a. sandūros Kauno miesto istoriją savo ruožtu taipogi norėtume pritarti A. Ragausko suformuluotam pasikeitusio magistrato apibrėžimui. Mat būtent taip magistrato bei tarybos sąvokas skiria anuometinio Kauno savivaldos institucijų dokumentai. Antai tarybą reiškiantys lotyniški bei lenkiški atitikmenys būtų consularia" bei rada" - šie terminai ir vartojami tarybos teismo aktuose bei protokoluose. Didžioji dauguma šios įstaigos bylų, kaip jau minėta šaltinių apžvalgoje, paprastai prasideda tokiu įvadu:... Dokumento pabaigoje taip pat nurodoma, jog aktas ar protokolas įrašytas buvo ne Į magistrato, o būtent į burmistrų ir tarėjų knygas: Żr. Z. Kiaupa, Kovos tarp..., p Z. Kiaupa, Lietuvos miestų savivalda..., p A. Ragauskas, Vilniaus miesto valdantysis..., p. 66. Apie magistrato veiklą m. užgrobimo mcm nėra daug žinoma - aišku, kad dalis miesto pareigūnų kaip ir daugelis kitų miestiečių emigravo, kai kurie galbūt žuvo arba mirė nuo maro - Ir. R. Varsackytė, Kauniečiai... p METRAŠTIS

11 bs VARSACKYTĖ c. Svarbu irtai, kad oßcialūs, valdovo vardu skelbiami valstybiniai dokumentai Kauno šuolininkus taipogi priskirdavo magistratui: jübwcf^y?» Wbyfowz A<y7«w0zow Azyrowi &zww^o w j w;zy;farba J^nzzwz?M/caky /i../l%yffw /!../ ' Cm/«/A/ZaffayAjW* Aów«^. Magistrato sąvoką išplečia ir minėtas šuolininkų dalyvavimas įstatymų leidybos, administracinius klausimus svarstančiuose miesto valdžios sesijose. Viename iš tokių municipaliteto posėdžių, į kurį be burmistrų atvyko vos keletas tarėjų ir šuolininkų, buvo viešai pareikštas protestas prieš tokį nesilankymą: /»ffrfa/>rdaf»f«fomf7%a6ffmf# A*mw O/?«'d&%wfo M*/&zyo?w j Z4w»äkww&»»/;rr/'n%ErA?!wzZp*'. Taigi šuolininkų dalyvavimas viešuosiuose miesto valdžios svarstymuose buvo ne tik leistinas ar pageidautinas, bet ir būtinas. Kartu su burmistrais bei tarėjais šuolininkai yra vadinami pareigūnais ([/fzfdb;'6'dr&z O0%%z- /wfy) ir dažnai drauge su tarybos nariais yra siunčiami atlikti įvairius pavedimus (pvz., renkant mokesčius^', sudarant inventorių^, apžiūrint įvairius parduodamus ar išnuomojamus sklypus" ir pan.) f r Besirengdami stebėti XVII -XVIII a. sandūros Kauno miesto valdžios žmonių gyvenimus, pirmiausia turėtume susipažinti su jų darbo specifika. Mat šie asmenys mūsų dėmesį visų pirma patraukė kaip miesto valdžios atstovai, ir dėl to labiausiai mus domintų, kaip jų gyvenimiška patirtis veikė miesto valdymą ir jo būtį apskritai. Tad institucinė miesto valdžios analizė leis geriau suprasti atskirų municipaliteto narių veiklos pobūdį, pareigas ir teises. Apskritai Kauno miesto valdžios funkcionavimo ypatumus daugelyje savo straipsnių išsamiai ir detaliai yra aptaręs Z. Kiaupa. Tiesa, šie straipsniai nenagrinėja mūsų tyrinėjamo meto įstaigų, tad šiame skyriuje tenorėtume išskirti esminius kaunietiškojo municipaliteto kompetencijos bruožus ir turimas žinias labiau pritaikyti nagrinėjamo laikotarpio kontekstui. Žinia, pati miesto valdymo sąranga daugiau ar mažiau susiklostė dar XV - XVI a. pradžioje, kuomet savo privilegijomis valdovai įtvirtino atskirų miestietiškų 1709 Xl 3 Augusto II privilegija J. Bortkievičiui, skiriamam Kauno vaitu, LVIA, f. LM, kn. 132, I J KM - (Jego Królewska Mość) - jo karališkoji didenybė IV 22 byla tarp Kauno vienuolii; benediktinių ir Kauno magistrato, ten pat, kn. 369, I. 80; 1691 IV 8 garantinis raštas Kauno magistratui byloje prieš Karaliaučiaus miestietį Jona, Valerijonų Hcrnika,. ten pat, kn. 146, I VIII 6 magistrato posėdžio protokolas, K.m.a , I. 39v II 28 magistrato posėdžio protokolas, ten pat, I IV mėn. tarybos teismo protokolas, K.m.a , I magistrato posėdžio protokolas, K.m.a , I. 26. METRAŠTIS 17

12 institucijų veiklą, nužymėjo miesto bendruomenės narių santykius su didžiuoju kunigaikščiu, kitais luomais bei miestais ir jų institucijomis, taip pat pasirūpino materialine miesto baze (įvairiausios lengvatos prekybai, žemė Fredoje ir pan.)". Pagrindinės miesto valdžios institucijos iš seno buvo vaitas, taryba ir šuolininkų kolegija. Kiekvienas miesto pareigūnas savo pareigas ėjo iki gyvos galvos arba kol buvo paaukštinamas. Nors vaitas (aaboazfzw, w/o/f) pagal Magdeburgo teisę buvo labiau garbės pareigybė, tačiau jo reikšmę mieste nemaža dalimi sąlygodavo šio pareigūno asmeninės savybės bei tai, kaip tos pareigos buvo užimamos". Pastarasis faktorius, t. y. Kauno vaito paskyrimo aplinkybės, buvo miestui itin palankus. Mat pagal 1 $84 m. Stepono Batoro suteiktą Kaunui privilegiją magistrato nariai turėjo teisę rinkti iš savo tarpo keturis kandidatus į vaito vietą, iš kurių didysis kunigaikštis ir pasirinkdavo miesto galva*. Tokiu būdu, pasak Z. Kiaupos, buvo išplėsta Kauno savivalda, sustiprinta magistrato valdžia bei kartu užtikrinta, kad vaitu būdavo paskiriamas miesto reikalus išmanantis senas miestietis^. Įdomu, kad 1695 m. svarstant kandidatūras į vaito postą (1694 m. mirus iki tol vaitu buvusiam Povilui Kazimierui Vinogrockiui), buvo apskritai numatyta siūlyti tik du kandidatus: burmistrą Adomą Stanislovą Skudorovičių ir asmenį, kurį turėjo išsirinkti vietos liuteronų bendruomenė^. Sunku pasakyti, ar tai tik atsitiktinis atvejis, ar naujai besiformuojanti tradicija, XVII a. antros pusės struktūrinių pasikeitimų rezultatas (apie tai vėliau). Deja, kitų panašaus pobūdžio datų aptikti nepavyko, o XVIII a. pabaigos ( m.) magistrato veiklą nagrinėjantys L. Glemža bei R. Školiarenkaitė apie tai taip pat neužsimena*. Bet kuriuo atveju minėti 1695 m. rinkimai į vaitus rodytų dar vieną, kad ir laikiną miesto pergalę prieš valdovą. Tiesa, Šiaurės karo metu ši persvara buvo prarasta ir valdovas tuomet Kauno vaito postą dukart iš eilės atidavė bajorams. Mat norėdamas juos patraukti savo pusėn ir apdovanoti už nuopelnus, valdovas dalindavo įvairias beneficijas, o karo metu, kuomet nusipelniusiųjų pagausėdavo ir apdovanojimų imdavo trūkti, buvo prisimenamos pelningos miestų, tame tarpe ir Kauno, vaitų vietos'"'. Apskritai vaito pareiga buvo pirmininkauti šuolininkų teismui, skelbti šio sprendimus, tačiau juos priimant balso jis neturėjo. Tiesa, pasak A. Ragausko, dėl specifinio teisės suvokimo vaitas užėmė dominuojamą poziciją šuolininkų teisme ir galėjo veikti jo nutarimus'". Mieste veikė ir vadinamasis vaito teismas, tačiau 1540 m. privilegija Kaunui (precedentu imant tokią pat 1536 m. privilegiją Vilniui) gerokai apribojo jo Z. Kiaupa, Kauno miesto savivalda..., p Z. Kiaupa, Lietuvos miestų savivalda..., p Z. Kiaupa, Vaito rinkimas..., p Ten pat, p magistrato posėdžio protokolas, K.m.a , I. 119v. L. Glemža, Kaunas Ketverių metų seimo metu ( m.), VDU magistro tezės, K., 1997; R. Školiarenkaitė, Kauno magistrato veikla, reguliuojanti miesto gyvenimą m., VDU bakalauro tezės,k., Z. Kiaupa, Vaito rinkimas..., p. 17. A. Ragauskas, Vilniaus miesto valdantysis..., p. f)'. 18 METRAŠTIS

13 bu VARSACKYTĖ jurisdikcines galimybes - nuo rada vaitas galėjo spręsti tik tokias bylas, kuriose ieškinys neviršijo 10 kapų grašių. Be to, 1623 m. Kauną pasiekusi valdovo privilegija (besiremianti analogiškais 1551 m. ir 1620 m. sprendimais, skirtais Vilniui) skelbė, kad vaito teismas negali svarstyti jokių bylų, susijusių su tarybos nariais ar šuolininkais"". Vis dėlto vaito teismas buvo patogus tuo, kad veikė kasdien, o ne sesijomis kaip dirbo kiti teismai. Taigi byla čia galėjo būti išspręsta kur kas greičiau negu kitur, kuo dažnai ir pasinaudodavo tiek paskiri; sluoksnių miesto gyventojai, tiek ir svečiai atvykėliai. Vaito teisman pakliūdavo įvairiausių smulkių bylų - užpuolimai, sumušimai, vagystės, įžeidimai, skolų negrąžinimas, darbo, prekybos bei kitokių sutarčių netesėjimas, materialinių nuostolių grąžinimas ir pan. Vaitas taipogi imdavosi įforminti įvairias sutartis: taikos ar trečiųjų teismo sprendimą (kai ginčą spręsdavo besiginčijančių pasirinkti teisėjai - taikintojai), sutartys dėl samdos, darbo, prekybos ar mokslo pas amatininkus, kai kurie prekybiniai sandėriai ir kita^. Kiti miesto teismai savo ruožtu stebėjo, kad vaito teisme nebūtų nagrinėjamos jiems priklausančios bylos, o jei vaitas nusižengdavo, protestuodavo ir bylą perimdavo^. Štai 1690 m. rugpjūtį Jono Gurskio našlė kreipėsi į magistratą dėl neteisingo vaito P. K. Vinogrockio teismo (deja, priežastys nedetalizuojamos). Atsakydamas magistratas pasiuntė pas P. K. Vinogrockį bendruomenės prisiekusiųjų narius Joną Sokolovskį ir Steponą Styrą, kurie vaitui turėjo pranešti, jog magistratas ponią Gurską ima savo protekcijon ir prašo perduoti jos dokumentus. Tačiau vaitas priešinosi sakydamas, kad dokumentų neatiduosiąs, nes ne magistrato reikalas kriminalines bylas (tokia buvo Gurskos byla) narplioti. Pasipiktinęs magistratas posėdžio metu viešai pasmerkė vaito savivalę ir be didesnių paaiškinimų liepė Gurskai vaito teisman nebeiti, o kreiptis tiesiai į šuolininkus^. Savivaliavimu buvo kaltinamas ir kitas Kauno vaitas - A. St Skudorovičius m. tarybos teisme jį apskundė metinis burmistras Augustinas Daviau dėl žalos, padarytos tiek jam pačiam, tiek jo tarnaitei Onai Vildziukovnai (Wildziukowna). Mat A. Daviatos žmona, pastebėjusi degantį kaimyno A. Kuburio namą, labai susinervino (galbūt išsigando, kad ir jos neužsidegtų) ir vėliau smarkiai susirgo. Kai kurie asmenys patarė susirūpinusiam A. Daviatai prirūkyti sergančios pačios kambarį žarijomis, paimtomis iš sudegusio namo. Pasimetęs burmistras išties nusiuntė savo tarnaitę Oną į gaisravietę. Čia ją užtikęs A. Kuburis ir paskundė vaitui, jog anglis tarnaitė norėjusi panaudoti blogiems kėslams (,,»az/yj/wo6") - matyt, norėtąją apkaltinti burtininkavimu ar raganavimu. Metinis burmistras pasipiktino tuo, kad visiškai nekalta tarnaitė buvo suimta, o jis apie tai apskritai nebuvo informuotas. A. Daviatos įsitikinimu, vaitas peržengė savo kompetencijos ribas ir jo veiksmai prieštarauja miesto teisei, kadangi A. Kuburį jis turėjęs nusiųsti rotušėn pas tarėjus. Burmistras, regis, čia Z. Kiauru, 1551 m. ir 1620 m. Vilniaus vilkierai..., p : Z. Kiaupa, Kauno miesto vaitas..., p ; Z. Kiaupa, Vilniaus ir Kauno vaitt..., p Z. Kiaupa, Kauno miesto vaitas..., p Z. Kiaupa Kauno miesto vaitas... P VIII 12 magistrato posėdžio protokolas. K. m. a I. 154v. 19

14 apeliavo į tą (aktą, jog tarnaitės areštas palietė jo paties interesus i r vaitas tokiu atveju negali kištis. Juoba, kad tarnaitė, A. Daviatos teigimu, savo susirgusią ponią sumaniai globojo bei slaugė - tad jos suėmimas grėsė pačios Daviatovos sveikatai. Nepaisant to, kad tarnaitė galiausiai buvo paleista, A. Daviata tarybos teismo aktuose paliko surašytą protestą, tarsi nemalonų precedentą, kuris turėjo užkirsti kelią galimiems panašaus pobūdžio vaito veiksmams ateityje'"'. Taigi nežiūrint į tai, kad vaitas iš esmės buvo savas, dažniausiai pačiame magistrate ilgai dirbęs miestietis, tapęs miesto galva, iš karto buvo atskiriamas nuo kitų pareigūnų, jo veikla buvo griežtai reglamentuota ir atidžiai stebima. Be teisėjavimo, vaitas kaip oficiali valdovo skirta miestiečių bendruomenės galva turėjo atlikti tam tikras administracines (pvz., jis dalyvaudavo miesto mokesčius svarstančiose viešuose magistrato sesijose) bei reprezentacines funkcijas. Bene vienintelė sritis, kurioje vaitas ir magistratas dirbo drauge, buvo jau minėtas vadinamasis jungtinis teismas, daugiausia sprendžiantis kriminalines pačių miesto valdžios atstovų bylas. Tiesa, ir ši norma dažnokai buvo ignoruojama, vietoj vaito lentvaičiu paskiriant kokį nors magistrato narį. Privalėjo vaitas pirmininkauti ir rinkiminei magistrato sesijai, tačiau jokios įtakos įvykių eigai jis neturėjo: vadovavimas buvo simboliškas, reprezentuojant formaliai aukščiausią miesto savivaldos pareigūną ir valdovo vietininką (šiaip ar taip buvo skiriamas valdovo). Jei vaitas negalėdavo atlikti savo pareigų ar bevaitmečio" laiku, vaito pareigas eidavo jo pavaduotojas lentvaitis (c/fa%/w?n7a(f, /fmfwo/f), kartais įvardijamas kaip esantis vietoj vaito (fm wz/f/jcm «**//# 6fd^ry). Silpstant vaito pozicijoms mieste, nuo XVII a. pradžios bevaitmečio" lentvaitį rinkdavo ir skirdavo magistratas. Lentvaičio pareigos nebuvo pastovios. Tuo tarpu vaitas ir magistrato nariai savo pareigas eidavo iki gyvos galvos arba kol nebūdavo paaukštinami. Lentvaičiu paprastai paskirdavo šuolininkus kaip vaito vadovaujamos kolegijos narius, rečiau tarėjus ar burmistrus^. Beje, mūsų nagrinėjamu laikotarpiu pasitaikė atvejis, kai lentvaičiu jungtiniame teisme buvo bendruomenės prisiekusiųjų narys Aleksandras Hcnrichsonas (Henrichson), kas rodytų didžiulį šio asmens įvertinimą (galbūt jis rėmė miestą pinigais) arba/ ir vaito pareigybių nuvertinimą^. Beje, lentvaičio pareigas gavęs asmuo nenustodavo eiti ir savo pareigų. Vaitui esant, lentvaitis niekuo neišsiskirdavo iš kitų ir lentvaičiu nebūdavo vadinamas". Be viso kito, vaitas savo žinioje turėjo ir jo darbui talkinančią raštinę, kuriai vadovavo raštininkas ir dirbo nenustatytas skaičius rašovų. Šios raštinės sferoje buvo vaito įstaigos ir teismo interesantams reikalingų išrašų parengimas, kiek rečiau - įvairios apžiūros, patikrinimai, turto, inventorių surašymai ir kita*. " 1698 V 24 tarybos teismo aktas, ten pat, I ** Z. Kiaupa, Kauno miesto vaitas... p ** 1692 I 26 jungtino teismo protokolas. K.m.a , I. 72. " Z. Kiaupa, Kauno miesto vaitas..., p " Ten pat, p METRAŠTIS

15 bwvarsackyte Antroji po vaito miestietiškos savivaldos institucijų sąraše buvusi taryba, kurią XVII-XVIII a. sandūros Kaune sudarė 4 burmistrai (n?««*/», 6wnMÜfrzf) ir 8-9 tarėjai (cowff&zra nz/ry). Tarybai vadovavo metinis burmistras (/rocow«/, rečiau /»%?««), kuriuo pamečiui tapdavo kiekvienas miesto burmistras. Būtent jo pareigybė, regis, buvo laikoma svarbiausia mieste - kartkartėmis jis netgi buvo pavadinamas miesto šeimininku^'. Lyginant su Vilniumi, pati tarybos struktūra buvo kiek paprastesnė. Mat jos sudėtyje, skirtingai nuo kur kas didesnės Vilniaus tarybos (visa sudėtis - 12 burmistrų ir 24 tarėjai, metinė taryba - 2 burmistrai ir 4 tarėjai), negalėtume išskirti tokios pareigybės kaip metiniai tarėjai ar metinė taryba apskritai^. Apžvelgus Kauno miesto tarybos posėdžių protokolus nepastebėta, kad vieni tarėjai būtų kažkuo išskiriami iš kitų ar kad ypatingai kuo skirtųsi atskirų metų posėdžiuose dalyvaujančių tarėjų grupės. Net ir posėdin atvykusių tarėjų surašymo tvarka, eiliškumas nėra pastovus, nepabrėžiamas koks nors pirmumas. Burmistrų ir tarėjų įtakos santykis istoriografijoje nėra nagrinėtas. Žinoma tik tiek, kad burmistrai buvę įtakingesni, nors sesijose jų ir tarėjų balsai buvo vienodi". Atliekant įvairius magistrato pavedimus ar užduotis burmistrai vykdavo kur kas rečiau nei tarėjai ar šuolininkai. Ilgą laiką taryba kontroliavo beveik visą miesto gyvenimą, nes ji priimdavo miesto gyvenimo nuostatus (vilkierus), rūpinosi tų nutarimų įgyvendinimu ir kartu dargi buvo vienas iš miesto teismų, sprendęs civilines miestiečių bylas, globos, turto, paveldėjimo klausimus, civilines miesto valdžios žmonių bylas ir pan.% Tačiau ilgainiui, kaip jau sakėme, didžioji dalis administracinių tarybos reikalų palaipsniui, regis, perėjo viso magistrato kompetencijom. Taryba taipogi turėjo savo raštinę, kuriai vadovavo vienas raštininkas ir talkino nežinomas skaičius rašovų. Dokumentuose jis minimas kaip MoAmMf Ozwww»",»/»«argn%6/W/' arba /%%»z%%6/w/y ^MTMUfTzowmW. Tas pats raštininkas, regis, protokoluodavo ir magistrato posėdžių dokumentus: retkarčiais tai būdavo pažymima magistrato protokoluose, ypač aktuose"; be to, šių dokumentų braižas visuomet toks pat kaip ir tarybos teismo aktų ar protokolų. Beje, nagrinėjamu laikotarpiu tarybos raštininko pareigas turėjo tiek tarėjas, tiek vėliau ir burmistras, konkrečiai tas pats asmuo -Jokūbas Prcisas Panonijus. Matyt, čia itin masino pakankamai pelningas tokio posto uždarbis (apie tai vėliau) VI 16 magistrato posėdžio protokolas, K.m.a , I. 40. Jame sakoma: za Mg. A. Ragauskas, Vilniaus miesto valdantysis..., p Ten pat, p. 55. Z. Kiaupa, Lietuvos miestų savivalda..., p Štai 1689 m. lapkričio 26 d. viso magistrato vardu paskelbto akto pabaigoje sakoma, kad jį uzdėjfs miesto antspaudą pasirašė J. Preisas l'anonijus, Kauno tarėjas ir raštininkas - /dä<6 /Vfy; /Wow/iw &yr<ł Aoiwoułi «a M/csn* /%ar=a 6fd^ry" - źr. K. m. a , I

16 Žemiausiai magistrato hierarchijoje stovėjo šuolininkų kolegija, kurių nagrinėjamu laikotarpiu pavyko suregistruoti iki 11 (nors pagal Magdeburgo teisę turėjo būti 12). Šuolininkams, kaip minėta, vadovavo vaitas, nors savosios įstaigos viduje jie regis taip pat išsirinkdavo vyresnįjį (lotyniškai ff»w), kuris dokumentuose buvo rašomas pirma visų kitų šuolininkų^. Tiesa, duomenų apie šios pareigybės pobūdį nėra išlikę, sunku būtų su kuo ir palyginti - Vilniaus istorijoje apie šį postą taip pat mažai težinoma^. Turėjo šuolininkai ir savo atskirą raštinę, berods su vienu raštininku (irgi vadinamas woaznw,,,/%a?fz:&z%/mńry'), tačiau ir šia prasme dokumentai yra ne itin informatyvūs^. Pagrindinė šuolininkų darbo prerogatyva koncentravosi ties teismu, kuriame buvo sprendžiamos įvairios miestiečių tarpe iškylančios bylos - kriminalinės, turto ginčai, nusižengimai miesto tvarkai. Šuolininkų teismas privalėjo posėdžiauti atskirai nuo tarybos, kad išvengtų jos įtakos". Kita vertus, kaip jau kalbėjome, XVII - XVIII a. šuolininkai vis labiau artėjo prie tarybos ir einamieji miesto reikalai buvo sprendžiami bendruose posėdžiuose, nors dviejų teismų atskirumas ir išliko. Būtent šis tampresnis tarybos ir šuolininkų bendradarbiavimas ir leido mums prieiti minėtos išvados, kad magistratas XVII a. antrojoje pusėje įgyja platesnę reikšmę nei sąvoka taryba", nes jo sudėtin galima ir reikia įtraukti ir šuolininkus. A. Ragausko teigimu, magistrato institucija su vaitu dalijosi aukščiausia valdžia miestiečių bendruomenėje"^. Turint galvoje palyginus nežymią Kauno vaito valdžią galime teigti, jog daugiausia galių mieste turėjo magistratas, kuris, kaip sakyta, kiekvieną pirmadienį ir ketvirtadienį rinkdavosi svarstyti įvairiausių miesto reikalų. Ordinarinių ir ekstraordinarinių posėdžių (žr. į skyrių apie šaltinių apžvalgą) svarstymuose dažnai vienas po kito iškildavo teisiniai, įstatymų leidybos ir administraciniai klausimai. Čia užfiksuoti įvairūs Kauno valdžios darbo ir miestietiško gyvenimo ypatumai - mokesčių rinkimas, viešosios tvarkos palaikymas, rūpestis špitole, Freda, miesto giriomis ir pan. Aiškėja tuometinio Kauno miesto rūpesčiai ir vargai: miesto skolos, nesumokėti mokesčiai, turto įkeitimas, paskolos. Betgi greta nesuskaičiuojamų sunkumų, protokolų eilutėse kartkartėmis švysteli žinutės apie kauniečių pramogas ir pasilinksminimus: iškilmingų metinių procesijų organizavimas"", garbingų svečių (pvz., Vilniaus vyskupo^) sutikimas. Tenka tik apgailestauti, kad protokoluose balsavimo rezultatų niekas nežymėjo ir nėra aišku, kaip buvo priimami sprendimai. A. Ragausko žiniomis, balsavimo teisę magistrato sesijose turėjo ir šuolininkai^. Tikėtina, kad ši tezė tiktų ir Kauno atveju, * 1691 VII 27 jungtinio teismo aktas, K.m.a , I. 35; 1710 I 24 šuolininkų teismo aktas, K.m.a , I. 407v. " Żr. A. Ragauskas, Vilniaus miesto valdantysis..., p. 51. * 1710 I 24 šuolininkų teismo aktas, K.m.a , I. 407v. " Z. Kiaupa, Lietuvos miestų savivalda..., p " A. Ragauskas, Vilniaus miesto valdantysis..., p, 66. " 1691 H 23 magistrato posėdžio protokolas, K. m. a , I v. " 1690 VIII 18 magistrato posėdžio protokolas, K. m. a , I. M5-145v. " A. Ragauskas, Vilniaus miesto valdantysis..., p ISTOIUJOS S

17 Ria VARSACKYTĖ prisiminus minėtus reikalavimus, kad šuolininkams buvo privalu dalyvauti magistrato posėdžiuose, skirtingai nuo juose dažnai besilankančių bendruomenės prisiekusiųjų, kuriems tokie paliepimai retai kada buvo taikomi (žr. toliau). Tiesa, nepaisant bendro darbo, šuolininkų kolegija ir taryba anaiptol netapo lygiaverčiais, ką parodo prieš pareigūnų pavardes esantys lotyniški kreipiniai: šuolininkai pristatomi su būdvardžiu &w%w%fws (gerbiamas, garbingas), o ties burmistrų ir tarėjų inicialais rašomas žodis j/%r&z6/& (žymus, vertas dėmesio, puikus), kuo semantiškai išreiškiama didesnė pagarba bei dėmesys*. Taigi manytina, jog tarėjų, o ypač burmistrų įtaka sprendžiant įvairius miestui aktualius klausimus buvo svaresnė nei ką tik draugijon priimtų šuolininkų. Tokią išvadą daro ir A. Ragauskas teigdamas, kad pirmumo teisę kalbant ir balsuojant turėję burmistrai, po to tarėjai galėjo paveikti vėliau besireiškiančius^. Taigi naujasis" magistratas yra palaipsniško miesto savivaldos institucinių pokyčių išraiška, kurioje po truputėlį besiskverbiančios naujovės maišosi su vis dar stipriai įsitvirtinusiomis senosiomis normomis ir tradicijomis. Savotiška XVII a. antros pusės Kauną pasiekusių institucinių inovacijų žyme galėtų būti ir šaltinių apžvalgoje jau paminėtas jungtinis vaito - magistrato teismas, kuris, kaip sakyta, daugiausia sprendė kriminalines valdžios atstovus (kartais jų šeimos narius) liečiančias bylas. Iki XVII a. vidurio šio teismo Kaune, regis, dar nebuvo, nes XV-XVIII a. senąjį miesto archyvą nagrinėjantis Z. Kiaupa apie jungtinio teismo dokumentus kalba tik aprašydamas XVII -XVIII amžių ribos šaltinius". Numanu, kad GwyawA./WmMM buvo sukurtas dėl tarybos ir šuolininkų įstaigų suartėjimo: kriminalines bylas tyręs vaito vadovaujamas šuolininkų teismas ir miesto valdžios žmonių reikalus savo prerogatyva laikęs tarybos teismas, XVII a. antrojoje pusėje nutarė sujungti jėgas ir kriminalines, su valdžios nariais susijusias bylas svarstyti bendrai. Teismui, kaip pažymėta, vadovavo pats vaitas, kurį dažnokai vis dėlto pavadavo burmistrai. Įdomu, kad neatvykus šuolininkams, teismas neįvykdavo"*. Vidutiniškai šiame teisme dalyvaudavo 2 burmistrai, 4-5 tarėjai, apie 5-6 šuolininkus. Dažniausiai jungtiniame teisme buvo nagrinėjamos valdžios žmonių įvykdytos vagystės, neteisėti turto pasisavinimai, neleistinas miško kirtimas ir pan. Tiesa, minėto pobūdžio bylos ne visuomet patekdavo iškart į jungtinį teismą, kartais jas apsvarstęs perduodavo tarybos teismas*. Ir atvirkščiai, retkarčiais byla, patekusi į jungtinį teismą, buvo pripažįstama kaip neatitin- * Mg. valus tituluojamas dar garbingesniais" žodžiais no6//u «yrrnabw, kas atspindi tradicinę pagarba, jau nebe tokiam galingam kaip anksčiau miesto pareigūnui. Mat žodelis nobilis" paprastai buvo prisegamas" ir prie vidutinio bajoro pavardės žr. B. Baranowski, Życie codzienne małego miasteczka w XVII i XVIII w.. Warszawa, 1975, s. 42. Vaitas jį tikriausiai gaudavo dėl karališkojo sekretoriaus titulo (žr. toliau). * A. Ragauskas, Vilniaus miesto valdantysis..., p. 69. " Z. Kiaupa, Kauno miesto senojo..., p "' 1691 VII 30 tarybos teismo aktas, K. m. a , I v: dokumente nurodoma, jog jungtinis teismas neįvyko, nes nėra šuolininkų ir vaito. Vaito nebuvimas kaip minėta dažniausiai iiaip jau nebuvo priežastis atidėti posėdį taigi tikėtina, kad planus šiuo atveju labiausiai sujaukė būtent šuolininką neatvykimas. " Żr. kituose skyriuose išdėstyta S. Dobžialovskio byla i{ pradžių buvo atsidūrusi tarybos teisme, tačiau ta. pat diena, j.] buvo nutarta perduoti jungtiniam teismui. METRAŠTIS 23

18 kanti jų kompetencijos ir todėl persiunčiama kitur**. Jungtinio teismo atitikmuo Vilniuje buvo vadinamas magistrato teismas, kuris irgi sprendė magistrato narius liečiančias bylas, tačiau apskritai duomenų apie jį išlikę mažai^. Verta pažymėti, jog magistrato pašonėje visuomet»budėjo" savotiški miesto valdžios patikėtiniai ir pagalbininkai. Jų priešakyje stovėjo bendruomenės prisiekusieji (awzmzww'&w/wfwaz, g?%/%/)fzyhfg/y), kurių nagrinėjamu laikotarpiu buvo 12. Būtent iš bendruomenės prisiekusiųjų magistratas kooptuodavo naujus narius. Kooptacinė sistema galiojo ir priimant naujokus į bendruomenės prisiekusiuosius. Vykdomosios valdžios galių jie neturėjo, tačiau be jų sutikimo magistratas, pavyzdžiui, negalėjo skelbti naujų mokesčių mieste"". Jie nuolat lankydavosi magistrato posėdžiuose, dažnai gaudavo įvairias užduotis: rinkti mokesčius, apžiūrėti inventorizuojamą turtą ir pan. Bendruomenės prisiekusieji kartu buvo savotiška miesto valdžios žmonių etikos komisija", prižiūrinti jų darbą, sergėjanti miesto iždą ir kitą nuosavybę nuo galimo municipaliteto narių piktnaudžiavimo: štai 1691 m. rugpjūčio 3 d. jungtiniam teismui jie pateikė skundą dėl to, kad tarėjas Petras Plekackis be leidimo miesto girioj kertąs medžius". Kita vertus, bendruomenės prisiekusieji saugojo ir paties magistrato ramybę, rūpinosi jo garbe ir orumu: taip 1692 m. tarybos teisme bendruomenės narių buvo apskųstas miestietis Kristijonas Farenheitas, kuris gatvėje viešai įžeidinėjo burmistrą A. Šimanovičių^. Beje, bendruomenės prisiekusieji kartkartėmis veikdavo ne tik savo, bet ir magistrato posėdžiuose besilankančių ir registruojamų miestiečių - pirklių (įvardijami kaip gr nw'6zw/^wfrrafc'n6ww/'^&arbazw;ozczam/zä^row/z/)oj^o6rwa) vardu. Jie dažnai pagelbėdavo atlikti įvairius pavedimus, prievoles (pvz., mokesčių rinkimas) ir, matyt, buvo savotiška pradinė mokykla" žengiant į bendruomenės prisiekusiųjų gretas ir toliau. Neatsitiktinai tarp šių žmonių maišėsi" ir valdininkų giminaičiai - asmenys, kurių šeimos vertėsi" politika. Kai kurie jų vėliau iš tiesų padarydavo sėkmingą karjerą, kiti po kiek laiko nustodavo rodytis rotušėje, taip nieko ir nepasiekę. Svarbu ir tai, jog kai kuriose sesijose pastarųjų dviejų grupių apsilankymas buvo privalomas - pavyzdžiui, skaitant ataskaitą apie išvyką į kokią nors valstybinę įstaigą arba atsiskaitant šafarams, špitolių provizoriams, taip pat svarstant miestietiškų mokesčių politika"" I 30 jungtinio teismo protokolas, K. m. a , 1. 78: pažymėjus, jog teisman pakliuvęs asmuo nėra miesto pareigūnas, jo byla buvo perduota šuolininkų teismui - /wi/fiwzz»if ;«f (/rzm/mł/mn iwvaig /Vf6/w»» odwima «6 Zaw/ry w»»< Cgwa DuAamwaf/onu". A. Ragauskas, Vilniaus miesto valdantysis..., p. 62. Z. Kiaupa, Lietuvos miestų savivalda..., p VIII 3 jungtinio teismo protokolas, K. m. a , I III 6 tarybos teismo protokolas, ten pat, I. 95. Štai 1690 VIII 31 magistrato posėdyje buvo numatyta miesto atstovo ataskaita iš kelionės j Varluvq, tačiau atvyko vos vienas šuolininkas, taip pat vienas kitas bendruomenės nary; ir miestietis. Todėl visi neatėjusieji buvo raginami atvykti grasinant bauda:./nffrfd ar6/fn?rü AM/«' /«wad;/ /V ^wnow/f/ (/fzp/w/gi wmw J»W// ßm?/w»mk«y, Gm/mwwf jr Aw/ wzyny *abf 6&m; GrrA?w/»a W6wf AaKw/xnMW» 6fdy - žr. K. m. a , I MCTKASTIS

19 IbuVARSACKYTĖ Greta bendruomenės prisiekusiųjų ir miestiečių pirklių, magistrato posėdžiuose kartkartėmis pasirodydavo ir cechų atstovai, apie kuriuos skaitykite atskirame skyrelyje. Žinia, karjera apskritai yra sudėtingas, daugelio įvairiausių, retkarčiais tiesiog nenuspėjamų aplinkybių apspręstas dalykas. Praeityje tas profesinis gyvenimas kur kas labiau nei šiandien priklausė nuo šeimos, draugų rato, giminystės ryšių ar netgi nuo finansinės padėties, taip pat iki tol pasiektų visuomeninių laimėjimų ir, žinoma, tikėjimo. Būtent šie faktoriai fiksuotini ir mūsų nagrinėjamu laikotarpiu kaip itin reikšmingi miesto pareigūno karjeros svertai. Tad rasti priežastis, apibrėžiančias vienokį ar kitokį karjeros kelią, yra nepaprastai sunku: dažnai jos neišpainiojamai persipynę tarpusavyje, neretai, deja, jų apskritai neįmanoma nusakyti. Pirmiausia verta pabrėžti, jog kiekvienos pareigybės kadencija miestietiškos valdžios institucijoje truko iki gyvos galvos, tačiau tai iš esmės netrukdė siekti karjeros aukštumų ir tikrai nenaikino profesinės konkurencijos bei įtampos. Vis dėlto dera atminti, kad Kauno, kaip ir kitų LDK miestų, savivaldos įstaigose galiojo kooptacinė naujų narių priėmimo sistema. Taigi, tiek į magistratą, tiek į bendruomenės prisiekusiųjų gretas galėjai patekti tik nutarus daugumai magistrato narių. Tokiu būdu kilimas karjeros laiptais priklausė ne tik nuo asmeninių norų ar galimybių, bet ir nuo atitinkamų santykių su būsimaisiais kolegomis. Tai itin svarbu atminti turint galvoje miesto valdžios žmonių užmegztus giminystės ar verslo ryšius (apie tai vėliau). Didelę reikšmę turėjo ir miesto teisėje nustatyta taisyklė, kad į magistratą galima buvo patekti tik per darbą bendruomenės prisiekusiųjų kolegijoje, o ir toliau kiekvienas privalėjo nuosekliai žengti visomis municipalitetinės karjeros pakopomis, t. y. padirbėjus šuolininku, tapti tarėju, iš čia galbūt vėliau pakilti ir į burmistrus^. Tiesa, miesto pareigūnų atranka buvo kontroliuojama ir tam tikrų mieste galiojusių įstatyminių nuostatų. Štai pagal 1540 m. valdovo privilegiją Kaunui, tėvas, sūnus bei tikri broliai vienu metu negalėjo būti šuolininkais, tarėjais ir burmistrais. Be to, 1655 m. liepos 20 d. ilgus nesutarimus tarp Kauno katalikų ir liuteronų nutraukiantis Jono Kazimiero sprendimas nurodė, kad liuteronai magist VII 18 Jono Sobieskio komisorių sprendimas Kauno magistrato byloje su miesto liuteronais, LVI A, f. LM, kn. 140, I. 18v

20 rate galį turėti ketvirtadalį vietų: 3 tarėjų postus ir 3 vietas šuolininkų kolegijoje^. Šis paskirstymas Z. Kiaupos spėjimu galėjo atitikti analogiškų kiekybinį katalikų ir liuteronų santykį Kaune. Beje, 1676 m. Jonas Sobieskis pakartojo savo pirmtako sprendimą ir pridėjo, jog bendruomenės prisiekusiųjų gretose visuomet privalą dirbti 3 evangelikai, o ir burmistrų tarpan ateityje taipogi leidžiama išrinkti 1 liuteroną (detaliau žr. tolesniuose skyriuose)^. Beje, tokia (etno)konfesinė gradacija nedarė Kauną išimtiniu nei Respublikos, nei iš esmės turbūt visos Europos mastu. Religija apskritai buvo viena svarbiausių tuolaikinės visuomenės politinio ir kultūrinio gyvenimo orientacijų^. Štai Vilniaus magistrate galiojo katalikų ir unitų lygaus atstovavimo principas, o palyginus gausios miesto protestantų ir stačiatikių bendruomenės buvo apskritai ignoruojamos. Be to, spaudimo neišvengė ir pareigūnai unitai, nuolat jausdami kolegų katalikų dominavimą (unitai XVII a. antroje pusėje niekuomet neužėmė vaito ar lentvaičio posto, neturėjo vyresniojo šuolininko pareigybės ir pan.) ir protekciją (valdovas - katalikas niekada nebūtų patvirtinęs kitatikio vaito paskyrimo)^. Tokiu būdu tikėjimas buvo reikšminga profesinių pasiekimų sąlyga. Nemažiau svarbu ir tai, kad ieškantis darbo Kauno Rotušėje asmuo visų pirma turėjo būti miesto pilietis («wj, wwozczizf»») ir pirklys. Tad amatininkai, kurie greta pirklių sudarė didžiąją Kauno miesto gyventojų dalį, buvo nustumti nuo jo valdymo. y Viena iš svarbiausių teisinių kliūčių, neleidusių amatininkams patekti į miesto valdžią, buvo ta, jog daugelis jų buvo ne miesto piliečiai, o tik gyventojai, nors juridinių trukdžių prisiekti miestui, regis ir nebuvo. Juoba, kad kai kurie gyventojai, tame tarpe ir amatininkai^, turėjo asmeninį nejudamą turtą ir laisvai juo disponavo, t. y. teisiškai galėjo tapti visateisiais miesto piliečiais (jei tik, žinoma, galėjo surinkti atitinkamą pinigų sumą priesaikai). Dar daugiau, tam tikra amatininkų dalis jau buvo įsirašę į Kauno miestiečių tarpą: šaltiniuose aptinkame miestiečius odininką, siuvėją" ir pan. Tikėtina taip / pat, jog kai kurie tų amatininkų - gyventojų ar miestiečių - buvo pakankamai turtingi, lyginant su miesto pirkliais ar magistrato nariais. Z. Kiaupa, Kovos tarp..., p VII 18 Jono Sobieskio komisorių sprendimas Kauno magistrato byloje su miesto liuteronais, LVIA. C LM, kn. 140, I St. Salmonowicz, O reglamentacji Obyczajowości mieszczańskiej w Toruniu w XVI - XVIII wieku (Zarys problematyki), Zy»6< //iiwgrzmf, t. XLI, 1976, s A. Ragauskas, Vilniaus miesto valdantysis..., p Žr IV 11 tarybos teismo aktas, K.m.a , I v; I v IV 20 tar) bos teismo aktas, ten pat, I. 55, 1692 VII 03 tarybos teismo protokolas, ten pat, I v. 26 METRAŠTIS

21 bavarsackytė Tokiu būdu miesto įstatymai iš esmės lyg ir nekliudė amatininkams siekti darbo Kauno municipalitete. Taigi, galima spėti, kad problema glūdi ne teisiniuose kazusuose, o pačiame miestiečių mentalitete. Antai A. Ragausko teigimu, bajorija niekino fiziniu darbu besiverčiančius amatininkus, kuriuos laikė girtuokliais, tinginiais bei apgavikais". Tokią nuomonę palaikė ir valdantysis Vilniaus elitas. Štai vilnietis teisės daktaras, miesto tarėjas A. Olizarovijus 1651 m. išspausdintame veikale Trys knygos apie politinę žmonių visuomenę" piktinosi, kad vienas įžymusis Vilniaus siuvėjas puošiasi šilkais, o purvinų" amatininkų žmonos savo papuošalais ir rūbais siekia prilygti valdovų prabangai". Minėtos aplinkybės leidžia numanyti, jog toks požiūris nebuvo svetimas ir A. Olizarovijaus kolegoms Kaune. Tiesa, amatininkai miestiečiai kaip atskirų cechų atstovai galėjo dalyvauti magistrato sesijose. Tačiau susirinkdavo jie tik į rinkiminius posėdžius bei viešuosius svarstymus, kuriuose kaip minėta dažnokai buvo aptarinėjami ir cechų reikalai, taip pat visam miestui svarbios rinkliavos, rengiamos įvairios ataskaitos. Šiais atvejais amatininkų dalyvavimas atrodo buvo privalomas: minėjome, kad 1690 m. rugpjūčio 31d. sesijoje amatininkai kartu su kitais buvo raginami ateiti išklausyti miesto atstovo T. Kristijanso ataskaitos apie kelionę į Varšuvą; 1691 m. kovo 8 d. viešajame posėdyje (kuriame, regis, norėta svarstyti miesto špitolių ir miesto girios reikalus) taipogi buvo reiškiamas protestas dėl kai kurių neatvykusių tarėjų, šuolininkų, bendruomenės prisiekusiųjų, taip pat visiškai tądien nepasirodžiusių miestiečių bei cechų atstovų**. Be to, amatininkai retkarčiais greta kitų būdavo paskiriami mokesčių rinkėjų pagalbininkais". Svarbu ir tai, kad magistrato sesijose dalyvaujančių amatininkų titulatūra buvo tokia pat kaip ir posėdžiuose sėdinčių pirklių (ne pareigūnų) ar bendruomenės prisiekusiųjų - protokoluose prieš visų jų vardus stovi kreipinys /wwafw. Tuo tarpu tarybos teismo aktuose ar protokoluose eiliniai amatininkai (nesvarbu - miestiečiai ar gyventojai) kartu su kitais Kauno gyventojais pristatomi su kreipiniu //o/mhkf. Tad miestas amatininkų iš esmės neignoravo, jie buvo pripažinta miestietiškos bendruomenės dalis, privalantys dalyvauti minėtuose posėdžiuose ir dalintis bendru rūpesčiu dėl miesto. Drįstume teigti, kad svarstant finansinius reikalus cechų atstovai, kaip nuolatiniai miesto mokesčių mokėtojai, galėjo taipogi laisvai ir kompetentingai pareikšti savo valią. Suprantama, neigiamas amatininko stereotipas menkino jų nuomonę ir cecho atstovo pareikštas balsas, manytina, turėjo mažiau reikšmės nei posėdyje dalyvaujančio eilinio" pirklio ar bendruomenės prisiekusiojo, jau nekalbant apie pačius pareigūnus. Šią nuostatą patvirtintų ir tas faktas, jog atvykusiųjų posėdin amatininkų vardai minimi tik išimtiniais atvejais (geriausiu atveju pažymimas cechas, A. Ragauskas. Vilniaus miesto valdantys»..., p Ten pat, plg. taip pat Krokuva,, kur amatininkai irgi nebuvo įsileidžiami į miesto valdžių - J. Bieniarzówna, Rada miejska w czasach saskich, /b(z»/6 ATnabumb'. Krakow, 1976, s Hl 8 magistrato posėdžio protokolas, K.m.a I. 21v VI 3 magistrato posėdžio protokolas. K.m.a , I v. METKAŚITS 27

22 kuriam priklauso amatininkas), tuo tarpu kai visi kiti, paprastai įskaitant ir pirklius, fiksuojami labai nuosekliai, dažniausiai nepamirštant nei vardo, nei pavardės. Vienas iš retesnių atvejų, kada amatininko vardas ir pavardė yra išskiriami, pasitaiko tuomet, kai jie gauna kokias nors pagalbines pareigas. Savotiškai tą amatininko kitoniškumą rodo ir tai, kad šie žmonės nesuplakami į bendrą posėdin atvykusių miestiečių sąrašą, nors, kaip sakyta, jie taipogi buvo miesto piliečiais. Taip tarsi atsiranda dvi miestiečių kategorijos: žemesniojoje pakopoje stovi miestietis - amatininkas, o virš jo įsitaisęs miestietis - pirklys. Pirmasis praktiškai negalėjo pakilti aukščiau eilinio, dažniausiai, matyt, pasyvaus magistrato veiklos stebėtojo, antrasis visuomet ateityje turėjo perspektyvų įžengti į sceną ir aktyviai veikti miestiškosios politikos teatre. Taigi pagrindiniai ir vieninteliai kandidatai į Kauno miesto valdžią buvo kauniečiai pirkliai, o tiksliau - iš jų vėliau parenkami bendruomenės prisiekusieji. Būtent pastarųjų miestiečių grupių veikloje ko gero ir galėtume įžvelgti besimezgančias miesto pareigūno karjeros užuomazgas. Tiesa, šaltinių spragos kliudo atidžiai stebėti miesto valdžios žmonių gyvenimus ir užfiksuoti pirmuosius jų karjeros žingsnius nėra lengva. Vis dėlto kai kurių municipaliteto narių karjeros kelias pastarąsias mūsų prielaidas išties patvirtintų. Antai kaunietis Aleksandras Šimanovičius savo kaip municipaliteto nario karjerą pradėjo dar 1664 m.: m. jis vadinamas miestiečiu ir pirkliu (tiesa, neaišku, ar tuomet jis lankėsi magistrato posėdžiuose), o 1664 m. pabaigoje ties jo vardu jau nurodoma, kad tai esąs bendruomenės prisiekusiųjų narys"'. Bene 1668 m. A. Simanovičius tapo šuolininku^. Paskutinė žinutė apie jį ir apie jo kaip šuolininko veiklą m. šuolininkų aktų knygoje aptinkama 1671 m. rugsėjo 11 d. dokumente" metais, kuomet šaltiniai vėl prabyla, A. Šimanovičius jau turėjo burmistro rangą^. Taigi šio miestiečio karjera buvo ganėtinai sparti - daugiausia 20 metų jam prireikė, kad pasiektų pačią magistrato viršūnę. Dar greičiau municipalitetinės karjeros laiptais kopė Petras Survila, kuris bent nuo 1687 m. (o gal ir anksčiau) kaip paprastas pirklys eidavo į magistrato posėdžius*, 1690 m. jis pakliuvo bendruomenės prisiekusiųjų tarpan^'. Tikrai 1662 IV 20 A. Šimanovičiaus pirkto mūrnamio įteisinimas, K.m.a , I. 4; 1663 IX 5 H. Symkievičiaus parduodamo mūrnamio jėzuitams raštas, ten pat, I. 56 v; 1664 XI 14 N. Snošynskio testamentas, ten pat, I. 131v V 2 T. Saulcvičiaus pirkto namo įteisinimas, ten pat, I. 310v IX 11 našlės Kasnerovos paruoüamo sklypo aktas, ten pat, I. 483v X 29 tarybos teismo aktas, K. m. a I IX 30 magistrato posėdžio protokolas, K.m.a , I VIII 2 magistrato posėdžio protokolas, K.m.a I METRAŠTIS

23 Ra; VARSACKYTĖ žinoma, kad šioje sferoje dirbo bent jau iki 1695 m. (1694 m. jis tebėra bendruomenės prisiekusiųjų narys^) - tačiau iki 1700 m. žinios apie jo gyvenimą išnyko kartu su šaltiniais m. P. Survila magistrato posėdžių protokoluose užrašomas kaip tarėjas^. Betgi 1704 m. šis kaunietis gavo ir burmistro postą, o jau kitais metais kurį laiką pavadavo metinį burmistrą (įvardijamas kaip Mcr frocowwzü)^ m. P. Survila pasiekia savo karjeros aukštumas ir tampa metiniu burmistru". Visai panašiai karjerą pradėjo ir P. Survilos kolega Petras Narvošas. Štai 1687 m. magistrato dokumentuose jis užrašomas kaip bendruomenės prisiekusiųjų narys*. Nors 1690 m. sausį P. Narvošas pažymimas kaip šuolininkas (juo tapo 1689 m.)*\ bet po pusmečio, 1690 m. rugpjūtį, jis jau registruojamas tarėju*, kuriuo dirbo dar ir 1700 m.* Vėlesniais metais apie šį pareigūną duomenų, deja, nebėra- numanu, kad kaunietis tikriausiai mirė, o gal pasitraukęs nuo karo nebegrįžo. Apskritai tas eilinio miestiečio lankymasis magistrate bei kartu vienokia ar kitokia pagalba miestui, taip pat ir darbas bendruomenės prisiekusiųjų gretose paprastai trukdavo maždaug kelerius metus. Nemaža dalis aktyviau veikusių ar šiaip sėkmingų aplinkybių vedamų kauniečių po trijų - penkerių metų pereidavo į aukštesnį veiklos lygį, t.y. tapdavo arba bendruomenės nariais, arba šuolininkais. Tačiau greta šių žmonių pasitaiko ir kitų pavyzdžių, pasakojančių apie tuos, kurie dėl įvairiausių aplinkybių taip ir nesugebėdavo išeiti iš bendruomenės prisiekusiųjų draugijos ar netgi buvo priversti pasitenkinti periodiškais apsilankymais magistrato posėdžiuose, pavydžiai stebint miesto išrinktųjų darbą iš šalies. Suprantama, skaudžiausia, kai karjeros negali daryti dėl jau suminėtų tikėjimą ir šeimą liečiančių teisinių apribojimų. Regis, būtent tokia problema iškilo šuolininko Fridricho Freierio broliui Reinoldui, kuris, kiek žinoma, nuo 1690 m.' iki pat 1705 m.' ' išdirbo tik bendruomenės prisiekusiųjų nariu. Valdžios darbą jis pradėjo stebėti dar anksčiau: tarp besilankančių magistrato sesijose minimas bent jau nuo 1684 m., kuomet buvo ir miesto šafaras"". Tiesa, iki 1705 m. elekcijos jo patekimą magistratan varžė religinis cenzas", kadangi šuolininkų kolegijoje visos trys liuteronų vietos buvo užimtos. Tačiau ir 1705 m. ilgametis magistrato padėjėjas nebuvo išrinktas, o jo vietą»pasiglemžė" kur kas jaunesnis, mažiau 1694 IX 23 Mtybo: teismo akus, ten pat, I III 29 magistrato posėdžio protokolas, ten pat, I XII 20 magistrato posėdžio protokolas, ten pat, I II 25 magistrato posėdžio protokolas, ten pat, I IV mėn. (diena nenurodyta) tarybos teismo aktas, ten pat, I I 30 tai) bos teismo aktas, ten pat, I VIII 21 magistrato posėdžio protokolas, ten pat, I III 29 magistrato posėdžio protokolas, ten pat, I I 15 magistrato posėdžio protokolas, K.m.a , I III 1 magistrato posėdžio protokolas, ten pat, I VIII 20 magistrato posėdžio protokolas. K.m.a , I. 43. METRAŠTIS 29

24 patyręs brolio posūnis Danielius Kantelis. Pastarasis magistrato posėdžiuose lankytis pradėjo berods 1691 m."" ir tuo pačiu statusu rotušėj sėdėjo 1700 m."" Skurdžiai išlikę m. dokumentai D. Kantelio visiškai nemini.1705 m. vasario 22 d. jis, kaip sakyta, rinkimuose nukonkuravo savo netikrą dėdę. Turbūt labiausiai tikėtina, kad pastarajam koją pakišo būtent brolio Fridricho buvimas šuolininku. Ir tokių karjeros nesukūrusių asmenų, kaip pažymėta, buvo ne vienas: kur kas daugiau nei pačių pareigūnų buvo tų, kurie ilgesnį ar trumpesnį laiką padėdavo miestui kaip eiliniai miestiečiai ar atlikdavo savo pareigas kaip bendruomenės nariai, tačiau niekuomet taip ir nepatekdavo į išsvajotąjį magistratą. Taigi šeima, giminė, tikėjimas ir asmeniniai kiekvieno kandidato pasiekimai buvo kaip ne kartą sakyta svarbiausi priėmimo magistratan kriterijai - kai kam galbūt sunkiausiai įveikiami barjerai, o kitiems, tikėtina, puiki paskata. Antai stebint miesto valdžios žmones visai nesunku yra nustatyti, kad nemažai jų buvo susieti giminystės saitais. Nepaisant to, kad artimi vienos šeimos nariai, kaip minėta, negalėjo kartu dirbti magistrate, bet tolimesni giminystės ryšiai nebuvo ribojami, ir tai buvo sėkmingai išnaudojama. Štai šuolininko Fridricho Farenheito svainis Fridrichas Freieris taipogi buvo suolininkas' \ Pastarasis savo ruožtu buvo tarėjo (vėliau burmistro) Jokūbo Preiso Panonijaus svainis'* ir pan. (detaliau apie tai skaitykite skyriuje apie giminystės ryšius). Tiesa, mes negalime pateikti konkrečių įrodymų kaip municipaliteto nariai įtraukdavo savo giminaičius valdžion, tačiau vargu ar verta abejoti, kad norėdami užsitikrinti paramą pareigūnai nepasirūpindavo tokiu savosios grupuotės magistrate formavimu, o sykiu ir garbinga šeimyninės istorijos tąsa. Tikra ir tai, kad be giminaičių, didelę vertę stojant į magistratą turėjo pačios šeimos praeitis. Mat daugelis valdžios žmonių buvo kilę iš senų, ilgas miestietiškos politikos tradicijas menančių šeimų. Antai 1699 m. šuolininko, o 1705 m. tarėjo postą užėmusio Jono Lukoševičiaus tėvas Andrius Lukoševičius bei senelis Jonas Chržčonovičius (C6ncB%%w%WKz) buvo burmistrai"" (išsamiau apie tai vėliau). Žinoma, tvirtą pagalbą profesiniame kelyje tikriausiai teikė ir artimi bičiuliai bei verslo partneriai, kurie patys būdami pareigūnai, tikėtina, globojo pažįstamus naujokus magistrate. Ir žemiausiai toje magistrato hierarchijoje, kaip jau kalbėta, stovėjo šuolininkai. Minėjome, kad iš esmės jų kompetencijos sfera koncentravosi ties teisėtvarkos reikalais: arba jie dirbo savajame teisme vadovaujami vaito, arba kartu su tarėjais, burmistrais bei pačiu vaitu posėdžiavo jungtiniame teisme. Kaip ir kitose institucijose, darbo stažas šuolininkų kolegijoje trukdavo įvairiai: vieni čia išbūdavo vos keletą metų Ir '" 1691 VIII 30 magistrato posėdžio protokolas, K.m.a "* 1700 H 27 magistrato posėdžio protokolas, ten pat, I. 127v. '" 1692 V 9 tarybos teismo aktas, K.m.a , I "* 1691 V 12 tarybos teismo aktas, ten pat, I ""Żr. atitinkamai 1690 I 30 tarybos teismo aktas, ten pat, I. 132 ir 1688 IV 4 tarybos teismo aktas, ten pat, I v. 30

25 bavarsackytė gaudavo paaukštinimą, kiti pasilikdavo keliolikai, keliasdešimčiai metų ar netgi visam gyvenimui. Antai Petras Narvošas iš bendruomenės prisiekusiųjų (čia jo darbas žinomas nuo 1687 m.) į šuolininkus perėjo 1689 m., o kitais metais jau sugebėjo tapti tarėju. Kartu kilo ir jo statusas papildomai dirbant Šv. Onos brolijoje: 1687 m. jis dar buvo draugijos raštininku, o 1692 m. minimas kaip vienas iš vyresniųjų'^. Bent 1691 m. P. Narvošas vadovavo didžiajai miesto špitolei, t.y. buvo vienu iš dviejų šios įstaigos provizorių'^. Tad galbūt toks visapusiškas kauniečio aktyvumas ir padėjo jam taip sparčiai kilti karjeros laiptais, nes žinių apie jo gimines ar draugus magistrate aptikti nepavyko. P. Narvošo darbas šuolininkų kolegijoje, atrodo, buvo labiau formalus ar priverstinis, laikantis to principo, kad municipaliteto narys turi nuosekliai įveikti visas darbo magistrate pakopas, įrodant savo tinkamumą kiekvienoje iš jų. Tikėtina, kad tarėjo postas P. Narvošui buvo numatytas (pažadėtas) iš anksto ir tik siekiant išvengti galimų nesusipratimų, prieštaravimų buvo nutarta vienerius metus padirbėti tarp šuolininkų. Beje, aukščiau šis pareigūnas nebepakilo ir tam, matyt, sutrukdė mirtis, nes 1704 m. jo našlė jau buvo ištekėjusi už kito"". Panašiai sėkmingai ir ko gero nebe pašalinės paramos savo karjerą kūrė būsimasis vaitas Paulius Kazimieras Vinogrockis, šuolininku tebuvęs vos dvejus metus 1668 /1669 m.'" Ateinančiais metais jis jau buvo tarėju'", bent 1675 m. minimas tarp burmistrų'", o po dvejų metų, 1677 m., tapo vaitu"\ Jokių jo veiklą taryboje menančių šaltinių, deja, aptikti nepavyko. Aišku, siekti karjeros XVII a. septintajame dešimtmetyje, t. y. iškart po okupacijos, buvo nepalyginamai lengviau, kadangi daugelis miesto valdžios žmonių buvo emigravę, žuvę ar mirę. Tačiau nesinorėtų visiškai atsisakyti tos minties, kad greta palankių to meto aplinkybių, taip pat asmeninių paties P. K. Vinogrockio gabumų, būta ir tvirto užnugario, padėjusio šitaip greit ir taip aukštai iškilti. Neilgai tarp šuolininkų užsibuvo ir Augustinas Paulius Daviata: po dviejų metų darbo, 1687 m. jis tapo tarėju, o 1699 m. ir burmistru. Be viso kito, pastarojo kauniečio galimybes, matyt, padidino ir garbinga šeima: tėvas Kasparas Daviata bei uošvis Valentinas Michalovičius (M/fWbzwcz) buvo šuolininkai"^ Tačiau be šių laimingųjų, kaip sakyta, buvo ir tokių, kurie šuolininkų kolegijai atiduodavo geriausius savo gyvenimo metus, kartais taip ir pasilikdami žemiau- '* 1687 IX 13 tarybos teismo aktas, ten pat, I. 450; 1692 IX 15 tarybos teismo aktas, ten pat, "" 1691 XII 10 magistrato posėdžio protokolas, K.m.a I. 62. " 1704 III 28 šuolininkų teismo aktas, K.m.a , I '" 1668 VIII 31 susitarimas tarp St. Piotrovičiaus ir K. Daviatos, K.m.a , I. 324; 1669 IX 24 namo pardavimo aktas, sudarytas tarp H. Langius ir P. Petersono, ten pat, I. 373v. '" 1670 IX 17 G. Demerio testamentas, ten pat, I. 448v. '"Kauno gimimo metrikų knyga m., LVIA, f. 669, ap. 1, b. 4, "' 1677 I 25 Jono Sobieskio privilegija P. K. Vinogrockiui, skiriamam Kauno vaitu, LVIA, f. LM. kn. 138, I '" Żr. atitinkamai 1664 H 8 sklypo pardavimo aktas, sudarytas tarp K. Daviatos našlės ir K. Špičkaitės (Szpiczkuwna), K.m.a , I. 94; 1668 VI 22 nurodymai Šelovul, ten pat, I METRAŠTIS 31

26 šios magistrato grandies nariais. Štai Petras Petersenas šuolininku dirbo nuo 1685 m. iki pat 1705 m., kuomet galų gale vis dėlto tapo tarėju. Apie 46 metus (1663"* m.) šuolininko pareigas ėjo ir Fridrichas Freieris, tarėju tapęs tik apie 1710 m. Šuolininkų kolegijoje iki pat mirties savo darbą atliko Jonas Dembkovskis (1667' ^ m.), deja, apie jo galimus giminystės ryšius su Kazimieru Dembkovskiu nieko aptikti nepavyko. Nepasisekė ir jo kolegai Fridrichui Farenheitui, dirbusiam šuolininku nuo 1689 iki 1709 m., kuomet šaltiniai apie jį išvis nustojo kalbėti. Numanu, kad tiek pastarasis atvejis, tiek ir kiek sėkmingesnė, tačiau taip pat nemažiau sudėtinga P. Petersono ir Fr. Freierio karjera buvo sąlygojami minėto 1655 m. valdovo sprendimo Kauno liuteronams: F. Farenheitas, taip pat ilgą laiką P. Petersenas bei F. Freieris net ir norėdami negalėjo tapti tarėjais, kadangi liuteronams skirtos dvi vietos buvo užimtos. P. Petersenas tarėju tapo tik po to, kai jam vietą užleido" burmistru išrinktas J. Preisas Panonijus, F. Freieris vėliau stojo į to paties P. Petersono ar A. Rozemberko vietą. Suprantama, pats darbas šuolininkų gretose jokiu būdu nebuvo niekinis vien dėl to, kad tai buvo žemiausioji magistrato pakopa. Atvirkščiai, priklausomybė šuolininkų kolegijai, tuo pačiu ir garbingajam miesto magistratui, garantavo garbę, uždarbį ir netgi savotišką teisinį išsilavinimą, keliantį autoritetą tarp vietos miestiečių. Dar daugiau, tarnyba šuolininku, regis, leisdavo daugiau tikėtis siekiant užmunicipalinės karjeros mieste: dirbti brolijoje, užimti aukštesnes pareigas špitolėje ir pan. (apie tai vėliau). Tokiu būdu dalis šuolininkų apskritai galbūt buvo visiškai patenkinti užimama padėtimi ir nepuoselėjo didesnių profesinių ambicijų. Antra vertus, koks karys nesvajoja tapti generolu ir pakilti aukščiau bei gauti daugiau. Bet kuriuo atveju miesto pareigūno karjera galėjo baigtis dar liūdniau nei ilgas darbas laukiant paaukštinimo šuolininkų kolegijoje. Taip nutiko šuolininkui Simonui Dobržialovskiui, kuris nesumokėjo prekybinių mokesčių ir po to stipriai susikivirčijo su mokesčių rinkėjais (žmonės siųsti iš bendruomenės prisiekusiųjų ir miestiečių tarpo), atvykusiais pas jį areštuoti parduotuvės bei sandėlio. Kaip pabrėžiama jungtinio teismo išvadose, S. Dobržialovskis liepęs savo žmonai miesto antspaudus nuo areštuoto turto nuplėšti, ką ši padarė net tris kartus, kiekvieną sykį sutrypdama oficialius miesto ženklus į purvą ir taip įžeisdama miesto valdžią bei visą miestą. Dar daugiau, minėtoji ponia įtūžusi užsipuolė ir gerokai trinktelėjo miesto tarnui. Nepaisant liudininkų parodymų, visą bylos nagrinėjimo laiką S. Dobržialovskis neigė savo kaltę, dažnai apskritai ncatvykdavo į teismą - tad užsidirbo" pakankami rūsčią bausmę: jo darbas šuolininkų tarnyboje buvo sustabdytas 3 metams, žmonai nukirsta ranka, dalis turto konfiskuota (plačiau apie bylos tyrimą žr. kitame skyriuje)"*. Dėl neaiškių aplinkybių į darbą S. Dobržialovskis, regis, apskritai nebegrįžo. '"" 1663 IH 2 B. Mikievičicnės (Mikiewiczowna) namo pardavimo aktas, ten pat, l.25v. '" 1667 IH 7 sklypo pardavimo aktas, sudarytas tarp P. Piotrovičiaus ir J. Milevskio, ten pat, I "' 1692 I 21 jungtinio teismo aktas, K.m.a I METRAŠTIS

27 RuiVARSACKYTĖ Tiesa, mm tikro paaukštinimo galėjai tikėtis ir veikdamas išimtinai šuolininkų kolegijoje. Dažnas galėjo tapti šuolininkų vyresniuoju, gauti pakankamai pelningą šuolininkų raštininko kėdę, o retkarčiais pavaduoti ir vaitą. Tačiau apie šiuos žmones, kaip minėta, žinoma nedaug. Štai 1691 m. šuolininkų vyresniuoju buvo Jonas Dembkovskis"* ųjų metų kadencijoje šias pareigas ėjo ir kartu šuolininkų raštininku buvo Jonas Simanovskis, o lentvaičiu kurį laiką dirbo šuolininkas Danielius Kantelis'%. Gavęs tarėjo pareigas, asmuo be jokios abejonės atverdavo kokybiškai naują savosios karjeros lapą. Lygindamas su šuolininkais, A. Ragauskas tarėjus vadina pilnateisiais Vilniaus valdančiojo elito nariais, kadangi formaliai jie įgydavo neribotas teises dalyvauti, kalbėti bei balsuoti magistrato posėdžiuose, rinkti kitus pareigūnus ir apskritai dalyvauti miesto valdyme"'. Retkarčiais tarėjai pavaduodavo ir vaitą: ųjų metų pradžioje, be minėto D. Kantelio, miesto galva keletą mėnesių buvo ir tarėjas Fridrichas Freieris'^. Be to, tarėjai kur kas laisviau nei šuolininkai galėdavo užimti ir kitus svarbesnius bei pelningesnius postus. Jų pavardės dažnai figūruoja tarp špitolės provizorių ar brolijų vyresniųjų (žr. tolesniuose skyriuose). Kalbėdamas apie tarėjų ir burmistrų stažą A. Ragauskas pažymi, jog amžininkai jį vertino visiškai kitaip nei šuolininkų - kuo ilgesnis, tuo garbingesnis'^. Išties daugeliui miesto pareigūnų tarėjo postas tapdavo aukščiausiu pasiekimu, nes burmistrų mieste, kaip žinia, buvo tik 4 ir toli gražu ne kiekvienas galėjo svajoti apie tokį paaukštinimą. Mūsų nagrinėjamu laikotarpiu į burmistrų ketvertuką įvairiu laiku pateko J. Kristijansas (Dydrychovičius, 1690 m. po M. Volko mirties), A. Daviata (1696 m. po to, kai A. St. Skudorovičius tapo vaitu), J. A. Stepanovičius (tarp 1696 ir 1699 m., kuomet anapilin pasitraukė A. Šimanovičius), L M. Derengovskis (1700 m. po K. Dembkovskio (Dembkowski) mirties), P. Survila (1704 m. po J. A. Stepanovičius mirties), J. Preisas Panonijus (1704 m. po J. Kristijansas (Dydrychovičius) mirties), A. Hofmanas (1710 m. po J. Preiso Panonijaus mirties), M. Šavlovskis (tarp 1706 ir 1710 m. po P.Survilos ar L. M. Derengovskio mirties). Taigi daugelis mūsų herojų, tapę tarėjais, likdavo jais visą likusį gyvenimą. Tokiu atveju tolimesnis jų darbo stažas turbūt labiausiai priklausė nuo amžiaus ir sveikatos. Paminėti čia galima būtų ilgus metus iki mirties tarėjo poste dirbusius P. Plekackį ( m.),st. B. Survilą ( m.), A. Rozemberką ( m.) Kiek mažiau gyventi ir dirbti teko M. Fiodorovičiui ( m.), P. Baltromievičiui ( m.) Paaukštinimo tarėjai iš esmės galėjo tikėtis tik sėkmingai susiklosčius atitinkamom gyvenimiškom aplinkybėm. Žinia, itin svarbūs čia buvo giminystės ir draugys- '" 1691 VU 27 jungtinio teismo aktas, K.m.a I. 35. "» 1710 I 24 šuolininkų teismo aktas, K.m.a I. 407v. '"A. Ragauskas, Vilniaus miesto valdantysis..., P '-'1710 I 15 šuolininkų teismo aktas. K.m.a I. 407: 1710 I 18 šuolininkų teismo aktas, K.m.a , I. 125; 1710 vasaris (tiksli data nenurodyta), ten pat, I. 124v; 1710 H 21 šuolininkų teismo aktas. K.m.a I. 406v. '^A. Ragauskas. Vilniaus miesto valdantysis..., p STOIUJOS METRAŠTIS

28 tės ryšiai, taip pat pinigai, jei norėtum ką patraukti savo pusėn. Liuteronams dargi reikėjo laukti vienintelės jiems skirtos vietos burmistrų gretose. Tiesa, iki pat 1690 m. liuteronai apskritai nebūdavo renkami į burmistrus. Tačiau savo pretenzijasįpaaukštinimą pirmą sykį dar 1681 m. buvo pareiškęs]. P reisas Panonijus. Tačiau tąkart vakuojanti burmistro vieta buvo atiduota katalikui M. Volkui. Pasipiktinęs J. Preisas Panonijus kreipėsi į valdovą (asesorių teismą) teigdamas, kad taip buvo pažeistos liuteronų teisės ir ignoruojamas mūsų jau minėtas 1676 m. valdovo dekretas"*. Būtent remdamasis šiuo nurodymu J. Preisas Panonijus teigė, kad viena vieta burmistrų ketveriukėje priklauso liuteronams, ir liuteronas turėjo būti išrinktas (konkrečiai jis, aišku, turėjo galvoje save). Protestuodamas tarėjas netgi reikalavo anuliuoti rinkimus ir skelbti naujus, išrenkant jį į burmistrus. Magistratas savo ir miesto bendruomenės vardu prašė valdovo nepamiršti miesto privilegijų, leidžiančių magistratui laisvai pasirinkti sau žmones. Galiausiai miestas savo gynybai metė dar vieną kortą, kaip oficialų atstovą asesorių teisman pasiųsdamas liuteroną Teodorą Kristijansą (Dydrychovičių), pareiškusį teisėjams, kad J. Preisas Panonijus kalbąs tik savo, o ne visos liuteronų bendruomenės vardu'". Taigi liuteronų tarpusavio nesutarimai ir magistrato apsukrumas bei atkaklumas neleido liuteronui J. Preisui Panonijusui jau XVII a. devintojo dešimtmečio pradžioje tapti burmistru. Jo svajonė kaip žinia išsipildė tik 1704 m. Tiesa, J. Preisas Panonijus savo profesinius sugebėjimus galėjo realizuoti raštvedyboje: tarybos raštininku tuo laiku jis tarnavo bene ilgiausiai už visus - nuo 1684 m. (o gal ir anksčiau, bet nėra šaltinių) iki pat mirties (1710 m.) Beje, pirmuoju liuteronų burmistru 1690 m. tapo Jurgis Kristijansas (Dydrychovičius), minėto Teodoro Kristijanso (Dydrychovičiaus) tėvas. Galbūt neveltui būtent pastarasis tada vyko pas valdovą, išreikšdamas bei gindamas ne tik magistrato, bet ir Kauno liuteronų bendruomenės, o sykiu, tikėtina, ir savo tėvo interesus. Nenuostabu, kad ir 1690 m. J. Preisas Panonijus dar nebuvo išrinktas burmistru. Matyt magistratą gerokai įžeidė pareigūno ambicijos bei tas faktas, kad vidiniai magistrato kivirčai buvo paviešinti ir perduoti pačiam valdovui. Kad ir kaip ten būtų, J. Preiso Panonijaus kova nenuėjo veltui ir liuteronai per kitus burmistrų rinkimus vis dėlto gavo vietą išsvajotoje ketveriukėje. Bene mažiausią tarėjo patirtį iki tapdamas burmistru, kaip minėta, turėjo P. Survila (deja, apie jo giminystes su St. B. Survila nieko nežinoma), burmistru išrinktas vos po 3 metų darbo tarėjo poste ( m.) Tikslias priežastis čia sunku nustatyti, tačiau manytina, kad nemažos įtakos turėjo kandidato asmeniniai ryšiai (gal ir su St. B. Survila), o ir laikas (karas, iki 1702 m. balandžio Kauną laikė švedų daliniai) tuomet buvo pakankamai neramus ir trikdantis normalų gyvenimą bei darbą m (libli data išblukusi), LVIA, f. LM, kn. 376, I v m (tiksli data išblukusi), LVIA, f. LM, kn. 376, I v. 34 METRAŚTIS

29 RsiVARSACKYTĖ Taigi su kiekviena, vis aukštesne municipalitetinės karjeros pakopa pareigūnų ratas siaurėjo, ir patekimas magistrato olimpan buvo tik prestižiškesnis. Garbingiausias magistrato hierarchijoje, kaip žinia, buvo burmistro postas, iš kurių kiekvienas kasmet vadovaudavo visai institucijai. Dar daugiau, tapus burmistru, bene daugiausia sėkmės iš visų pareigūnų galėjai tikėtis ir užmunicipalitetinės veiklos baruose: burmistrai pirmininkaudavo mokesčių rinkėjams, vadovaudavo špitolėms ir brolijoms (žr. toliau). Burmistravimo stažas turbūt mažiau negu kiti priklausė nuo draugų, giminių ar turto, nes kaip ir kiekvieno pareigūno, jo darbo sutartis galiojo iki gyvos galvos, o tikimybė pakilti buvo ganėtinai maža. Tokiu būdu esminis faktorius, kuris reguliavo burmistro kadenciją, regis, buvo ne kas kita, o paties asmens sveikata. Mat burmistrais paprastai tapdavo toli gražu ne jauni, o patyrę, ilgai magistrate tarnavę vyresniojo amžiaus žmonės. Antai K. Dembkovskis į magistratą tapdamas šuolininku atėjo 1663 m.'*, o burmistru jis žinomas bent nuo 1675 m.'^ Tiesa, magistrate jis ir toliau sėkmingai darbavosi iki pat 1699 m. vidurio. Tačiau daugeliui jo kolegų jėgos išsekdavo kur kas greičiau ir dažnas burmistras vidutiniškai išdirbdavo apie penkerius metus. Štai M. Volkas anapilin pasitraukė burmistru pabuvęs šešerius metus ( m.) Burmistro J. Preisas Panonijaus darbą taip pat po 6 metų nutraukė maro epidemija, nuo kurios jis mirė 1710 m.'^j. A. Stepanovičius (kuris kaip šuolininkas žinomas nuo 1672 m.'^) burmistru dirbol m. Kiek ilgiau atitarnavo J. Kristijansas (Dydrychovičius) m. Atskirai vertėtų paminėti metinių burmistrų darbą. Kaip pažymėta, pagal Magdeburgo teisę kiekvienas burmistras tapdavo metiniu kas ketveri metai. Tačiau tokią nuostatą ne visuomet pavykdavo išlaikyti ir tam dažniausiai irgi sutrukdydavo pareigūno mirtis ar sveikatos problemos. Burmistrui mirus ir atėjus naujam, seka susijaukdavo: naujokas turėdavo stoti į eilės galą ir laukti, kol praeis jo treji metai. Taip eiliškumas buvo suardytas, 1689 m. pabaigoje mirus M. Volkui: 1691 m. vietoj velionio vadovauti magistratui ėmėsi K. Dembkovskis, o 1690 m. burmistru išrinktas J. Kristijansas (Dydrychovičius) pirmininkavimą perėmė 1693 m. Analogiškai ši tvarka nevalingai buvo sutrikdyta 1699 m., burmistrais tapus A. Daviatai ir A. Stepanovičiui ir pan. Susirgusį metinį burmistrą savo ruožtu pavaduodavo jo kolega ir, beje, kartais net nebūtinai tas, kuriam ateinančiais metais turėjo atitekti vadovavimas. Štai 1693 m. K. Dembkovskis ilgą laiką pavadavo pasiligojusį J. Kristijansą (Dydrychovičių), kuris magistratui vadovavo tik antrąją kovo mėnesio pusę, o vėliau tik spalį')". Nors 1694 m. metiniu burmistru turėjo tapti ir tapo A. St. Skudorovi- '* 1663 V 4 Symkievičiaus dovanojimo aktas dominikonams, K. m. a , I. 44v. '"Kauno gimimo metrikų knyga m., LVIA, f. 669, ap. 1, b. 4, I. lov. '"V. Biriuką, Aleksandrynas, t. 1, Čikaga, 1960, p '" 1672 II 5 šuolininkų teismo aktas, K. m. a , I '" 1693 III 16 magistrato posėdžio protokolas, ten pat, I. 294; 1693 X 3 tarybos teismo aktas, ten pat, I O4v; 1693 X 4 tarybos teismo aktas, ten pat, I. 308; 1693 X (tiksli data nenurodyta) tarybos teismo aktas, ten pat, I

30 či us. Tikėtina, kad skiriant tokį pavaduotoją didelės įtakos turėjo ir paties ligonio pasirinkimas. Antai 1699 m. rinkiminėje sesijoje buvo perskaitytas susirgusio ir nearvykusio būsimojo metinio burmistro K. Dembkovskio prašymas, kad jį, kol pasveiksiąs, pavaduotų J. Kristijansas (Dydrychovičius). Pastarasis sutiko iškėlęs sąlyga, kad ateinančiais, 1700 m., niekas nesutrukdys jam tapti metiniu burmistru, nes tuomet būsianti jo eilė. Apsvarstęs magistratas šią išlygą priėmė, ir minėtas burmistras dukart iš eilės buvo metiniu, nes K. Dembkovskis taip ir nepasveikęs mirė (deja, tikslus mirties mėnuo nežinomas)"'. Tiesa, paprastai dėl pavadavimo vis dėlto niekas per daug nekvaršindavo galvos ir skirdavo tą, kuris ateinančiais metais turėdavo tapti metiniu burmistru'^. Manytina, kad ir minėtas K. Dembkovskio prašymas buvo su tuo susijęs. Dažniau nei kolegos burmistrai prisiimdavo irlentvaičio pareigas. Cia itin išsiskiria būsimojo vaito A. St. Skudorovičiaus darbas: vaitą jis kurį laiką pavadavo 1692 m., taip pat 1694 m. bei pačioje 1695 m. pradžioje, kuomet senasis vaitas P. K. Vinogrockis jau buvo miręs, o A. St. Skudorovičius buvo siūlomas kandidatu į vaitus'". Turint galvoje, jog šis pareigūnas netrukus buvo paskirtas vaitu, matome, kad jo pastangos buvo kryptingos, aiškiai siekiant ir tikintis paaukštinimo. Juoba, kad joks kitas pareigūnas tokiu aktyvumu nepasižymėjo'^. Taigi burmistrų rate galiojantis rotacijos principas kiekvienam nariui žadėjo periodišką paaukštinimą ir atstatydinimą, praktiškai sumažindamas konkurenciją iki minimumo, nes aiškių pažeidimų ir dėl to kilusių kokių nors kivirčų užfiksuota nebuvo. Žinia, tokį palyginus ramų profesinį gyvenimą bene labiausiai sutrikdyti galėjo vaito mirtis ir akimirksniu dėl to išauganti rinkiminė įtampa bei nerimas. Mat dažniausiai būtent toji burmistrų ketveriukė ir tapdavo kandidatais į vaitus. Mūsų nagrinėjamu laikotarpiu Kauno miestas matė net 4 vaitus. Pirmasis jų kaunietis P. K. Vinogrockis miesto galva valdovo buvo paskirtas 1677 m. sausio 25 d., tuo pačiu suteikiant jam simbolinį karališkojo sekretoriaus titulą bei atitinkamą dalį žemių pakaunėje'*. Kaip jau užsiminėme, P. K. Vinogrockio, tikriausiai turėjusio ne- '" 1699 H 23 rinkiminės sesijos posėdis (antra diena), ten pat, I v. '"Štai A. Šymanovičius, kuris 1692 m. turėjo tapti metiniu burmistru, kurį laiką pavadavo ujų metinį burmistrą K. Dembkovskį: žr XII 13 magistrato posėdžio protokolas, K. m. a , I. 64; 1691 XII 22 magistrato posėdžio protokolas, ten pat, I. 65: magistrato posėdžio protokolas, ten pat, I. 67 ir tt. '" 1692 I 9 magistrato posėdžio protokolas. K. m. a , I. 69; magistrato posėdžio protokolas, ten pat, I. 72v; 1692 H 8 magistrato posėdžio protokolas, ten pat, I. 78 v; magistrato posėdžio protokolas, ten pat, I. 79; 1694 VI 3 magistrato posėdžio protokolas, K. m. a , I. 317; 1694 VIII 26 magistrato posėdžio protokolas, ten pat, I. 332; 1695 I 13 magistrato posėdžio protokolas, K. m. a , I. 119 ir tt. '* 1692 m. lentvaičiu kurį laiką buvo A. Symanovičius - žr I 14 jungtinio teismo protokolas, K. m. a , I. 71v; 1692 I 18 jungtinio teismo protokolas, ten pat, I. 72 v. '" 1677 I 25 Jono Sobieskio privilegija P. K. Vinogrockiui, skiriamam Kauno vaitu, LVIA. C LM, kn. 138, I Mimwśns

31 RiuVARSACKYTĖ mažą paramą ir tvirtą užnugarį, karjera buvo ganėtinai sparti, per devynerius metus nuvedusi jį į patį miesto valdžios olimpą: tik 1668 m. jis tapo šuolininku, o 1670 m. jau buvo paaukštintas į tarėjus ir netrukus pateko tarp burmistrų. Kiek ilgesnis buvo P. K. Vinogrockio įpėdinio, 1695 m. vaitu tapusio A. St. Skudorovičiaus* karjeros kelias: bene 1671 m. jis tapo šuolininku'^, netrukus, matyt, gavo ir tarėjo, po to beveik iškart burmistro pareigas, nes 1682 m. jau turėjo būti metiniu burmistru (skaičiuojant pagal tai, kad 1686 m. jis vėl vadovavo magistratui). Tolesnę jo karjerą savotiškai koregavo kolegos P. K. Vinogrockio gyvenimas: jam esant gyvam apie jokius didesnius profesinius pokyčius ir paaukštinimą negalėjo būti nė kalbos. Burmistru A. St. Skudorovičiaus išdirbo apie 15 metų, kol vis dėlto tapo vaitu. Priminsime, kad valdovui tais metais buvo pasiūlyti tik du kandidatai: A. St. Skudorovičius ir jokių šansų prieš kataliką neturintis liuteronas burmistras J. Kristijansas (Dydrychovičius). Tad pirmojo išrinkimas buvo lyg ir iš anksto užprogramuotas. Įdomu ir tai, kad A. St. Skudorovičiaus uošvis buvo P. K. Vinogrockio pirmtakas vaitas Petras Saulevičius (Saulcwicz)'^. Taigi čia užfiksuoti dviejų Kauno miesto vaitų karjeros ypatumai rodytų, kad miesto galvomis tapdavo toli gražu neatsitiktiniai, o atvirkščiai - manytina, gerus ryšius turintys, kai kada galbūt ir visai neblogą finansinę paramą žadantys žmonės. Tokių asmenų karjera buvo pakankamai lengva", sparti ir tarsi nuo pat pradžių nutiesta tiesiai į pačius aukščiausius municipalitetinės profesijos postus. Betgi visiškai kitaip susiklostė kitų dviejų vaitais tapusių mūsų herojų karjeros. Štai mirus A. St Skudorovičiui, naujasis vaitas K. Ilevičius 1702 vasario 16 d. valdovo sava nuožiūra buvo paskirtas už nuopelnus valstybei, nesirenkant iš jokių išankstinių kandidatų'*. Minėjome, jog miesto vaito postas buvo puikus atlygis bajorui, kurį valdovas siekė patraukti savo pusėn. Įprastinį gyvenimą XVIII a. pradžioje sujaukęs Siaurės karas trukdė Kauno miestui priešintis tokiam 1584 m. susitarimo pažeidimui. Tačiau K. Ilevičius Kaune nebuvo naujokas - šio bajoro (dokumentuose prieš jo vardą stovi kreipinys,,»o6//w" arba MnodkoMy") ryšiai su miestu žinomi bent jau nuo XVII a. 9-ojo dešimtmečio vidurio. Bene dažniausiai jis atlikdavo advokato vaidmenį: retkarčiais jis tapdavo kokio žymesnio kauniečio (paprastai pareigūno) gynėju viename iš miesto teismų"*; daugelį kartų jam teko atstovauti Kauno miestą asesorių teisme'*. Kartkartėmis paremdavo nuskurdusį miestą finansiškai - tas jam atsidėkodavo laikinai perleisdamas žemės sklypus ar ištisus kaimus Fredoje''". Tiesa, "Deja, A. St Skudorovlčiaui privilegijos Lietuvos Metrikoje aptikti nepavyko. '% 1671 IX 25 susitarimas tarp A. Rozemberko ir jėzuitų, K. m. a I '" 1702 X 10 tarybos teismo aktas, K. m. a I v. '"Z. Kiaupa, Vaito rinkimas..., p. 17. "* 1685 gruodis (tiksli data nenurodyta) tarybos teismo aktas, K. m. a , I. 51v. " 1685 V 24 bajoras Mykolas Rodąs pries Kauno miesų, LVIA. f. LM, kn I. 800; 1688 Karaliaučiaus pirklys J. Hcrnikas pries Kauno miestą. LVIA. f. LM, kn I. 628; 1689 V 12 bajorai Butvilo; prieš Kauno magistratą. LVIA. f. LM, kn I. 77; 1691 VIII 13 magistrato posėdžio protokolas, K. m. a L. 40; 1695 I 13 magistrato posėdžio protokolas, ten pat, '"1691 I 15 magistrato posėdžio protokolas, te» pat, I. 5 v. ISTOKIJOS

32 santykiuose su miestu K. Itevičius kartais atsidurdavo ir kitoje barikadų pusėje: štai 1690 m. rugsėjį Kaunan atvyko kaip Vilniaus vyskupo siųstos komisijos narys tikrinti pagrindinės miesto špitolės įplaukų ir išplaukų'^; kaip advokatas jis retkarčiais atstovaudavo ir miestui prieštaraujančią puse/'". Tad miestui šis žmogus nebuvo visiškai svetimas ir dėl to jo priėmimas galbūt nepasirodė toks skausmingas, nepaisant to, kad valdovas ignoravo miesto teises ir savo pirmtakų įsipareigojimus. Vis dėlto mirus K. Ilevičiui, valdovas dar sykį pasinaudojo neramiais karo metais ir Kauno vaito postą vėlgi nelaukdamas jokių miesto siūlymų 1709 m. lapkričio 3 d. atidavė kitam bajorui Jurgiui Bortkevičiui (Bortkiewicz)'**. Pastarasis buvo tituluojamas Ukmergės pavieto paseniūniu ir taurininku'^. Apie kokius nors ankstesnius jo santykius su miestu nieko nėra žinoma. Tokiu būdu visi keturi nagrinėjamo laikotarpiu valdę Kauno vaitai miesto vyriausiaisiais tapo nukeliavę ganėtinai skirtingus karjeros kelius. Tik kad pati vaito pareigybė, kaip jau įsitikinome, neturėjo tokių didelių galių kaip anksčiau ir daugiau teikė garbę nei realią įtaką mieste (bent jau palyginus su ta, kuria disponavo magistratas). Tad kiekvieno municipalitetinei karjerai pasiryžusio žmogaus gyvenimas driekėsi ganėtinai sudėtingais, neretai daug darbo ir vargo reikalaujančiais etapais. Toli gražu nedaugeliui pavykdavo pasiekti bent pusiaukelę: nemažai jų taip ir nepatekdavo į valdžią, geriausiu atveju atsidurdami tarp bendruomenės prisiekusiųjų, kiti ilgam užstrigdavo" šuolininkų kolegijoje. Pateikti faktai, o ir tolimesni skyriai apie gimines bei turtus rodo, jog municipalitetinė karjera tai sudėtingas, įvairiausių aplinkybių reguliuojamas procesas: atskira magistrato hierarchijos pakopa vis labiau atsijodavo kiekvieną kandidatą ir viršūnėn patekdavo tikrai elitiniai, gerai mieste įsitvirtinę (šeimos, draugų, turto atžvilgiu) ir žinomi asmenys. Noras išsiaiškinti Kauno magistrato narių turtinę padėtį, susidūrus su šaltiniais, kaskart yra gerokai»atvėsinamas". Belieka tik apgailestauti, kad tais laikais dar nebuvo privalomos valdžios žmonių turto deklaracijos ar oficialūs algaraščiai ir pasitenkinti atskirais pirkimo - pardavimo, įkeitimo ar labai retais testamentiniais aktais. Nepavyko aptikti net inventorių. XVII a. antros pusės Vilniaus valdančiojo elito turtinę padėtį tyrinėjęs A. Ragauskas be kita ko pabrėžia, jog priklausymas aukščiausiai turtinei kategorijai nebūti- '" 1690 IX 12 magistrato posėdžio protokolas, K. m. a , I v. '" 1685 Kauno pavieto generolas S. Chržfonovičius pries Kauno magistratą, LVIA,F. LM, kn I '"Z. Kiaupa, Vaito rinkimas..., p. 17. '" Ten pat. MCTKASTIS

33 RaaVARSACKYTĖ nai susieja su atitinkama socialine - politine kategorija''"'. Kitaip tariant, asmenys, užimantys aukščiausius bei prestižiškiausių: postus mieste, ne visuomet sykiu priklauso būtent patiems turtingiausiems miesto piliečiams, ir atvirkščiai. Štai A. Ragausko žiniomis, pačiame Vilniaus magistrate, be turtuolių, pakako ir nepasiturinčių ar net nekilnojamo turto apskritai neturinčių asmenų'*?. Neigiamą įtaką miestiečių gyvenimui visų pirma, suprantama, turėjo XVII a. vidurio karai, miesto (tiek Vilniaus, tiek Kauno okupacija) ir didžiulis visos valstybės ekonominis nuosmukis. Nenuostabu, kad netgi Vilniaus valdininkų oficialūs atlyginimai buvo visiškai nedideli: metinės tarybos bei raštininkų uždarbis negalėjo prilygti net budelio algai, kurią maždaug nuo 1679 m. sudarė 300 auksinų per metus, neskaitant įvairių priedų. Istoriko įsitikinimu, iš algų geriausiu atveju galėjo pragyventi tik 3 miesto valdininkai: vaitas, tarybos ir šuolininkų teismo raštininkai'^. Taigi darbas municipalitete nesuteikdavo garantijos turtams, o ir turtai savo ruožtu kartais negelbėjo norinčiam imtis garbingos tarnybos miesto valdžioje. Antai minėjome, kad tiek Vilniaus, tiek Kauno atveju esmines pataisas politinėje miestietiškos visuomenės hierarchijoje įterpdavo konfesinis faktorius. Tuo tarpu būtent tarp kauniečių liuteronų dažnai pasitaikydavo gerokai pasiturinčių ir netgi miestą remti išgalinčių asmenų (apie tai vėliau). Dar daugiau, sėkmingas profesinis iškilimas dažnai nemaža dalimi buvo įtakojamas šeimos, giminaičių, draugų. Žinoma, asmeniniai finansai kaip pareigūnų karjeros prielaida ar/ir padarinys taipogi buvo svarus dalykas. Bet kuriuo laiku, bet kurioje visuomenėje, o ypač mūsų nagrinėjamoje pirklių bendrijoje, turtas reiškė įtaką, autoritetą ir galią. Juoba, kad darbas magistrate nors ir nesukraudavo turtų, tačiau teikė neabejotiną garbę, tam tikras papildomas pajamas ir mažino galimybę visiškai nuskursti. Štai M. Boguckos teigimu, valdžios pareigūno postas naudingas buvo ne gaunamu adyginimu, kuris buvo nepastovus ir menkas, o įvairiomis finansinėmis nuolaidomis bei privilegijomis. Mat politinė veikla miesto municipalitete suteikdavo ypatingų perspektyvi; lengvatinėmis sąlygomis nuomuoti miesto žemę, naudotis miesto giria ar gauti išsvajotą atleidimą nuo atitinkamų miesto mokesčių"*. Antai 1690 m. rugsėjo 15 d. magistrato posėdyje už gerą tarnybą šuolininkas P. Petersenas buvo kuriam laikui atleistas nuo įvairių miestietiškų prievolių'^ (deja, kokių būtent - nepaminėta, tačiau galima numanyti, jog galbūt nuo darbo miesto, bažnyčios ar špitolės ūkvedžiu (safaru)"' ir pan.) Be to, savo pajamas municipaliteto tarnautojai galėjo pagerinti atlikdami įvairiausius papildomus administracinius, juridinius darbus. Kaip sakyta, didesnį atlygį '^ A. Ragauskas, Vilniaus miesto valdantysis..., p '"Ten pat, p '«Ten pat, p '" M. Bogucka, H. Samsonowicz, Dzieje miast mieszczaństwa w Polsce przedrozbiorowej, Wroclaw. Warszawa. Krakow, Gdansk, f6ü6 1986, p '* 1690 IX 15 magistrato posėdžio protokolas, K.m.a v. "' Śiq prielaidą leidžia daryti kitas panašaus pobūdžio dokumentas, kuriame bendruomenės narys Jonas Hofmanas jaunesnysis už nuopelnus miestui atleidžiamas nuo mūsų tekste paminėtų pricvuolių: žr VIII 20 magistrato posėdžio protokolas, ten pat, I METRAŠTIS

34 nei kiti gaudavo tarėjų ir šuolininkų teismo raštininkai. Nemažai pasipelnyti kiekvienas šuolininkas ir tarėjas, A. Ragausko teigimu, galėjo surašydamas turto inventorius ar apsiimdamas globoti turtingus paveldėtojus'^. Mat tokie globėjai, be kita ko, gaudavo administruoti visą nepilnamečio ir jo motinos turtą. Tiesa, retkarčiais tokia našlaičių (ir našlių) globa patiems globėjams atnešdavo aibe rūpesčių ir finansinių nuostolių. Štai itin daug karštų ginčų įskėlė apie 1684 m. mirusio Kauno burmistro Andriaus Lukoševičiaus (LwÄBzrw/cz) paliktų sūnų priežiūra ir likusio turto tvarkymas. Mat vyresnysis A. Lukoševičiaus sūnus Jonas buvo pirmosios santuokos vaikas (motina Magdalena Račkevičovna (/&%zä«wlcbmw&z ćwkfzfw/czowa), o jaunesnysis berniukas buvo velionio burmistro ir jo antros žmonos OnosChržčonovičovnos (C6;zczo;M!WCcow»gZ%jh8Zrwfcawd) palikuonis. Pasataroji kartu su savo naujuoju vyru, Dobrynės pataurininku Jonu Mykolu Biestrzykovskiu (BWrzy/kwAb), pati ėmėsi rūpintis savo sūnaus Jurgio turtu, nepaisant to, kad berniuką globoti 1685 m. lapkritį oficialiai buvo paskirti miestietis Baltromiejus Mikuševskis (M/6%czzwA) ir vaistininkas Kristupas Dabrovskis (Z)<z6rowjÄ). Negana to, Biestrzykovskiai pasisavino ir Jonui Lukašcvičiui testamentu paliktą mūrinį namą Panerio (Aw/^wŁ;) gatvėje, kurį administruoti iki sūnus sulauks pilnametystės velionis burmistras buvo patikėjęs šuolininkui L. M. Derengovskiui bei kauniečiui Mykolui Pranciškui Chojenskiui (GW«u/b). Minėtą namą neteisėtai užėmęs J. M. Biestrzykovskis iš pradžių liepė žiūrėti Vilniaus vaivados ir LDK etmono petihorcų būriui, o vėliau įsakė šį turtą saviems tarnams saugoti ir ginklu jį ginti, kadangi pats kartu su žmona gyveno Kėdainiuose. Namas Biestrzykovskių rankose išbuvo iki pat 1689 m., t.y. apie 4 metus: per tą laiką jis buvo restauruotas, išnuomuotas ir už jį buvo mokami mokesčiai miestui. Tačiau L. M. Derengovskis ir M. Pr. Chojenskis galiausiai pasiekė savo: 1689 m. iš asesorių teismo atėjo atsakymas, kad namas turįs būti grąžintas jo teisėtam paveldėtojui Jonui Lukoševičiui, kadangi buvo pirktas dar esant gyvai jo motinai, t.y. velionio burmistro pirmajai žmonai'^. Betgi pačių globėjų L. M. Derengovskio ir M. Pr. Chojcnskio bėdos tuo nesibaigė. Mat suaugęs Jonas Lukoševičius 1694 m. pats apkaltino savo globėjus, dabar abu šuolininkus nevykusiu turto administravimu bei netinkamu jo inventorizavimu'^. Deja, apie bylos baigtį žinome tik tiek, kad ją laimėjo Jonas Lukoševičius'". Taigi kai kurie pareigūnai kartkartėmis, regis, iš paskutiniųjų mėgindavo pasinaudoti turima kompetencija ir iš suteiktų pareigų išspausti kiek galima daugiau naudos sau ar savo artimiesiems. Antai 1684 m. rudenį į nemalonų skandalą pakliuvo Kauno burmistras A. St. Skudorovičius, kurio per didelis pasitikėjimas savo autoritetu ir galia nuvedė jį tarybos teisman. Burmistras rugiais užsėjo 12 metų nuomuotą žemės sklypą Fredoje, nors nuomos laikas kaip tik baigėsi ir apie tai šis pareigūnas buvo įspėtas tiek magistrato, tiek bendruomenės prisiekusiųjų. Vis dėlto A. St. Sku- '"A. Ragauskai. Vilniaus miesto valdantys!:..., p '" 1689 H 12 tarybos teismo aktas, K.m.a , HOv. 'M 1694 IV 26 tarybos teismo protokolas, ten pat, I v. '" 1694 Vili 2 tarybos teismo aktai, ten pat, I v. 40 METKAST1S

35 ba VARSACKYTĖ dorovičius valdžios atstovų ne tik kad nepaisė, bet dargi supykęs juos nepadoriais žodžiais iškoneveikė. Dėl šios priežasties municipaliteto narių veiklą akylai stebintys bendruomenės prisiekusieji skųsdamiesi kreipėsi į tarybos teismą ir ten iškėlė bylą'*. Tačiau tolimesnių A. St. Skudorovičiaus bylos dokumentų aptikti nepavyko ir pastarųjų įvykių baigmė lieka neaiški. Tikėtina, kad burmistras bandė pasinaudoti savo padėtimi mieste ir tylomis, neoficialiai»pratęsti" žemės sklypo Fredoje nuomą. Panašius kaltinimus bendruomenės prisiekusieji 1691 m. metė ir tarėjo P. Plekackio adresu, piktindamiesi tuo, kad pastarasis be jokio magistrato leidimo medieną iš miesto girios perkąs ir Karaliaučiun vežąs'^. Tokių pat priekaištų susilaukė ir šuolininkas P. Petersonas, kurį mėgindamas išieškoti senąją skolą tarybai įskundė Trakų kaštelionas Mykolas Kazimieras Katilas (AóofA). P. Petersonas buvo kaltinamas tuo, kad jo dukrai tapus našle neteisingai ir savanaudiškai sudarė savo velionio žento Jokūbo F ryzo (fryz) turto inventorių, pasiglemždamas sau didžiąją dalį turto. Šuolininkas teisinosi, jog jis esąs natūralus (kaip tėvas) savo dukters globėjas ir privaląs jos reikalais pasirūpinti, o inventorių pats sudarinėjęs, kadangi vieton buvo siunčiamas kaip oficialus asmuo, t.y. kaip miesto valdžios atstovas'*. Nesiimame spręsti, kas čia buvo teisus, tačiau drįstume suabejoti, ar toks šališkas šioje byloje asmuo kaip P. Petersonas galėjo inventorizuoti savo mirusio žento turtą. Vis dėlto atrodo pagrįstai galėjome įsitikinti, kad magistrato nariai (teisėtai ar ne) dažnai papildomai pasirūpindavo savo finansiniais priedais. Tačiau bene labiausiai magistrato narių turtinę padėtį vienaip ar kitaip reikšmingai veikė jiems visiems būdingas užsiėmimas pirklystė, per ilgą laiką tapusi turbūt kiekvieno municipaliteto žmogaus gyvenimo būdu ir gilia šeimos tradicija. Būtent pakankamai nenuspėjama bei rizikinga pirklio profesija ne vieną geriau nusi- *^ manantį galėjo paversti turtuoliu, nors greta to visuomet slypėjo nesėkmės ir piniginio kracho galimybė. Juoba, kad pirkliai neretai leisdavosi į tolimas ir nenuspėjamas keliones. Ypač dažnai šaltiniai užsimena apie pareigūnų išvykas į Karaliaučių. Štai tarėjas P. Plekackis prekiavo kaimietiška mediena Karaliaučiuje'". Savo ruožtu šuolininkas Fr. Freieris kartu su broliu Reinoldu Karalaučiun gabeno potašą'^. Jo kolega šuolininkas Baltromiejus Valensevičius prekiavo salyklu""'. Pasak XVII a. pradžios ( m.) Kauno ir Jurbarko muitinių knygas tyrinėjusios J. Kiaupienės, per Karaliaučiaus uostą į Vakarus paprastai buvo išvežamos tradicinės LDK eksporto prekės- linai, linų sėmenys, kanapės, vaškas, pelenai, kailiai, odos. Greta žaliavų, tarp eksporto prekių autorė išskiria alų, muilą, vietinės gamybos audinius, odos, '* 1684 IX 4 laryboi teismo aktas, ten pat, I. 25. '" 1691 VIII 3 jungtinio teismo protokolai. K.m.a , I. 38. '* 1703 gegužės mėn. (tiksli Jau nenurodyta) tarybos teismo protokolai. K.m.a , I v; 1703 gegužės mėn. tarybos teismo aktas, ten pat, I '" 1691 VIII 6 magistrato posėdžio protokolai, ten pat, I. 38. "* 1684 VU 20 tarybos aktas, ten pat. I. 37. '" 1691 VIII 4 magistrato posėdžio protokolas, K.m.a I

36 dirbinius, šaukštus, lėkštes, puodus, roges ir puskarietes. Iš Karaliaučiaus buvo parvežama druska, vakarietiški audiniai, metalo dirbiniai, žuvis, silkės, prieskoniai, vaisiai, vynai, galanterijos prekės'^. Bent jau XVII a. I pusėje Karaliaučiaus uostas apėmė 3 procentus visų iš LDK eksportuojamų prekių (antras pagal eksportą, pirmoji-ryga) "ü. Pirklystės svarbą magistrato nario gyvenime liudytų ir epizodas iš jau minėtos Jono Lukoševičiaus bylos prieš savo globėjus m. balandį teisman pakviestas buvęs globėjas šuolininkas L. M. Derengovskis per savo brolį Dovydą pranešė, jog negalįs atvykti į apklausą ir prašąs svarstymą atidėti, nes apie ieškinį sužinojęs tuo metu, kai jau ruošėsi plaukti į Karaliaučių duonos užsidirbti", ką jam garantuoja visuotinė (miesto) teisė (/»rawo/wj/w/fy)"^. Nukelti bylos nagrinėjimą atsakovas taipogi prašė tų pat metų liepą teigdamas, jog per darbus taip ir nesuspėjęs susirasti tinkamo advokato, o ir laikas dabar esąs labai netinkamas, nes turįs pelningą kontraktą su Karaliaučiaus pirkliu, kuriam suderėjęs parduoti 35 laštus grūdų. Puikiai teisę išmanančio šuolininko teigimu, net Saksų veidrodis" numato, kad civilinė byla gali būti atidėta, jei asmuo yra pirklys ir ieško maisto svečiuose kraštuose"^. Kadangi miesto tarybos teismas nepaklausė savo kolegos argumentų, pastarojo iš anksto įpareigotas brolis Dovydas pateikė skundą asesorių teismui m. rugpjūčio 2 d. valdovas jau reikalavo Kauno burmistrą ir lentvaitį A. St. Skudorovičių, burmistrą J. Kristijansą (Dydrychovičių) bei tarėjus J. Preisą Panonijusą, A. Rozemberką, A. Daviatą ir P. Narvošą atvykti pas jį pasiaiškinti. Valdovo teigimu, šuolininko L. Derengovskio prašymas atidėti bylą buvęs visiškai pagrįstas, o nuteisti jį už akių, dargi trukdant duoti apeliaciją asesorių teisman, buvo neteisinga ir neteisiška"*. Taigi pirklystė, kaip minėjome, buvo itin svarbi (jei ne svarbiausia) miesto valdžios atstovo gyvenimo dalis, teikianti jam ir jo miestui (mokesčiai, atvežtos prekes) naudą bei gerovę. Ir šią veiklą skatino ir gynė ne tik miesto teisė, bet ir ją gerbiantis (ir iš to pasipelnantis) valdovas. Antra vertus, bendrų užsiėmimų ir tų pačių rūpesčių siejami municipaliteto nariai patys atrodo stengėsi paremti vienas kito verslą. Antai atskiroms progoms skirtus valgius bei gėrimus miesto valdžia užsakydavo būtent pas savo kolegas ar jų artimuosius. Štai 1692 m. vasario 21 d. buvo nuspręsta Vilniun nusiųsti irkaunietiškais gėrimais pavaišinti LDK etmoną, iždo bei konsistorijos raštininkus: alus buvo pirktas iš šuolininko darbo laikinai netekusio Simono Dobržialovskio, o midų pardavė magistrato posėdžiuose dažnai registruojamas miestietis ir pirklys Jonas Hofmanas (//o0m%») jaunesnysis"^. Tų pat metų kovą Pažaislį ir Kauną aplankiusiam LDK pakancleriui Karoliui Stanislovui Radvilai irgi buvo numatyta dovanoti pora statinai- '" Kiaupienė J. Nemuno prekybos keliai j Baltijos jūros uostus XVII a., are/;eo/%//w /r «;ory«frnmrrmw, Klaipėda, 1994, p '"M. Bogucka, H. Samsonowicz. Dzieje miast..., p '" 1694 IV 26 tarybos teismo protokolas, K.m.a I v. '" 1694 VII 31 tarybos teismo protokolas, ten pat, I v. '"" 1694 VIII 2 valdovo pareiškimas užrašytas tarybos teismo aktuose, K.m.a , v. 42 METRAŠTIS

37 RiuVARSACKYTĖ čių midaus bei kelias stazines alaus prie gyvos žuvies. Gėrimai magistrato nurodymu buvo užsakyti pas tarėjoj. Preiso Panonijuso seserį, Jokūbo Terkclio (7frW našlę Doroq"*. Tad pinigų magistrate tarnaujantys gudrūs pirkliai prasimanydavo įvairiausiais būdais. Be gaunamų atlyginimų, jie naudodavosi prekybinėmis lengvatomis ar atleidimais nuo atskirų miestietiškų prievolių. Be tolimos ar vietinės prekybos, miesto pareigūnai, kaip ką tik įsitikinome, savo turtą gausino ir gėrimų gamyba bei pardavinėjimu. Savita komercija užsiminėjo tarėjas P. Narvošas, nuomodamas namus įvairiems amatininkams (minimi siuvėjas ir batsiuvys)'^. Tuo tarpu burmistras Jurgis Kristijansas be kita ko už užstatą skolindavo ir pinigus: teisminiuose tarybos protoko-, luose yra užfiksuotas reikalavimas, kad miestietis Kristijonas Romberkas (RomberkW išsipirktų minėtam burmistrui paliktus perlus (/>frf/z%fahw'o»yfa/!../ wy6«pa)'^. Suprantama, verslą ne visuomet lydėjo sėkmė ir kartkartėmis dažną prekeivį ištikdavo finansinis nuosmukis bei skaudus nusivylimas. Antai viename iš 1684 m. tarybos teismo protokolų pasakojama, kad burmistras A. Šimanovičius kartu su kitais kauniečiais pirkliais ankstyvą pavasarį eksportavo vytinėmis prekes į Karaliaučių, bet užklupus galingai audrai didžiulėje baimėje ties Labguva turėjo sustoti ir į Karaliaučių gerokai vėluoti"' m. vasario 15 d. viešojoje sesijoje siunčiant atstovą į Varšuvą nurodoma skųstis valdovui bei prašyti tarpininkavimo dėl to, kad Prūsijoje, taip pat ir pačioje Respublikoje daugelis kauniečių dėl vienokių ar kitokių priežasčių X dažnai yra sulaikomi ir jų verslui labai trukdoma'^. Tarp nukentėjusių minimi šuolininkai L. M. Derengovskis ir Fridrichas Farenheitas, taip pat magistrato posėdžiuose registruojami pirkliai Jonas ir Kristupas Hofmanai'^. Nenusisekusi kelionė, aišku, buvo susijusi su finansiniais nuostoliais ir skolom. Štai 1701 m. gruodžio 3 d. tarybos teismo dokumentuose randame Karaliaučiaus tarėjo Jurgio Vemerio (Wbw?) liudijimą apie tai, kad jo kauniškis kolega burmistras A. P. Daviata dar 1700 m. turėjęs sumokėti skolą už 18 laša; druskos ir 2 laštus daniškos silkės. Šį nerealizuotą skolos raštą J. Verneris galiausiai perleido Trakų stalininkui Jonui Godovskiui I (Cadbwwb), kuriam jis buvo skolingas, o pastarasis dėl tos pačios priežasties minėtą kvitą ( atidavė Kauno pilies raštininkui Dominykui Medekšai (Mrdbka?)"\ Tad Kauno miesto valdžios žmonių gyvenimus, be tarnybos municipalitete, didžiąja dalimi kontroliavo ir formavo jo didenybė verslas. Matyt, dažniausiai dėl to ir magistrato posėdžius tekdavo nukelti protestuojant prieš neatvykusius. Dėl mažų algų būtent prekyba buvo pagrindinis pareigūnų turto šaltinis, o retkarčiais, deja, ir '" 1692 H 21 magistrato posėdžio protokolas, K.m.a , I. 91v. '" 1692 UI 8 magistrato posėdžio protokolas, ten pat, I. 97. '" 1694 VIII 20 tarybos teismo protokolas, ten pat, I v. '" H 8 magistrato posėdžio ir tarybos teismo protokolas, ten pat. I. 97 v; žr. taip pat 1701 V 7 tarybos teismo protokolas, K.m.a , I '" 1684 V 13 tarybos teismo aktas, K.m.a I. 15 v. '" 1691 H 15 magistrato posėdžio protokolas, K.m.a I. 14 v- 15. '" Ten pat. '" 1701 XII 3 tarybos teismo aktas, K.m.a I. 358v - 359v. 43

38 finansinių praradimų padarinys. Taigi Kauno miesto magistratas tebebuvo pirkliška", o ne profesionali arba literatūriška" institucija, kurios nariai būtų pasiruošę ir atsidėję vien darbui toje įstaigoje, kas buvo būdinga Vakarų Europos ar Prūsijos miestams. Tuo tarpu to meto Vilnius, A. Ragausko teigimu, stovėjo pusiaukelėje tarp pirkliškojo" ir literatūriškojo" magistrato sąstato, kadangi jüo miesto valdžios sudėtyje jau buvo vienas kitas teisininkas, gydytojas ir privatus mokslininkas"'^. Kauno municipalitete tokių asmenų aptikti neteko. Be abejo, galime sakyti, kad pirklystė buvo jų gyvenimo būdas, savybė tvirtai įaugusi į kraują, verčianti juos nuolat aktyviai veikti, judėti ir ką nors organizuoti. Antra vertus, šioje vietoje įkyriai peršasi retorinis klausimas: kiek žmonių turėdami gerai apmokamą darbą sutiktų leistis į rizikingas, grėsmę finansams ir gyvybei keliančias keliones, užuot galbūt tiesiog siuntę savo patikėtinius ar apskritai pasitenkinę užimama padėtimi ir gaunamomis pajamomis? Kad ir kaip ten būtų, greta darbo magistrate ir prekybos, miesto municipaliteto nariai savo gerbūvį dargi palaikė daržais, šienaujamomis pievomis ir javais (ar kitomis kultūromis) užsėjamais laukais Fredoje bei vaismedžių sodais šiapus Nemuno (žr. kitame poskyryje). Neabejotina, kad tokio pobūdžio turtu disponavo beveik visi pareigūnai, nes nesėkmės atveju nuosava žemė galėjo pagelbėti ne tik kaip maisto tiekėja, bet ir kaip užstatas skolinantis pinigus. Beje, pagerinti savo finansinę padėtį ne itin pasiturintis magistrato narys galėjo ir vesdamas turtingą panelę ar našlę. Daug ką šiuo atveju parodo Elžbietos Varncvikčovnos (WbrMfw/czowm*), 1687 m. pabaigoje mirusio tarėjo P. Baltromievičiaus našlės, byla prieš Kauno bendruomenės prisiekusiųjų narį Baltromiejų Zyplą (Z%p6) ir jo žmoną Klarą, velionio dukrą iš pirmos santuokos. Pastaroji kartu su vyru kaltino savo pamotę dėl to, kad šioji neteisingai pasisavino dalį jos tėvo turto. Tačiau našlė Elžbieta, antrąkart ištekėjusi už miestiečio Jono Macianskio (MKäzw6f), pati iškėlė bylą, apkaltindama savo podukrą bei jos sutuoktinį šmeižtu. Įdomu tai, kad velionio tarėjo žmona skunde pažymi nesanti niekam, o ypač savo mirusio vyro giminėms skolinga, nes būtent ji pati savųjų santaupų dėka namą Vilniaus Didžiojoj gatvėj jiedviem pastatė ir visas vyro skolas tiek jam gyvam esant, tiek mirus sumokėjo. Dar daugiau, moters tvirtinimu, pats tarėjas P. Baltromievičius rašydamas testamentą 1686 m. gegužės 17 d. prisipažino, kad savo žmonai mažai ką gyvenime yra suteikęs ( ma/o co <*6o»/f»MprzyMŃw/, a/;af M/f%wW). Tad reikalavimai grąžinti kažkokį turtą, ypač praėjus 6 metams po tarėjo mirties, Elžbietos Macianskovos įsitikinimu yra nepagrįsti ir neteisingi'^. Taigi šioje vietoje turbūt visai drąsiai galime teigti, kad miesto valdžios atstovų vedybos dažnai buvo ne tik tam tikros politinės sąjungos (giminiavimasis tarpusavyje), bet ir piniginio sandėrio vaisius. '"A. Ragauskas, Vilniaus miesto valdantysis..., p. 219: 242. ITC ' 1694 VII 12 tarybos teismo aktas, K.m.a , I METRAŠTIS

39 buvarsackytė Tokiu būdu iš esmės apsukrus ir aktyvus miesto pareigūnas nesigriebdavo vienintelės veikios, o stengėsi savo jėgas paskirstyti įvairiomis kryptimis, kad nepasisekus vienoje srityje, nereiktų apverkti savo gyvenimo žlugimo'^. Vienaip ar kitaip praturtėję, kai kurie miesto valdžios žmonės sugebėdavo sukaupti daugiau ar mažiau miestiečio sąlygomis padorų turtą. Kalbėjome, kad dalis jų turėjo nuosavą ar nuomuojamą žemę, kai kurie užtektinai turėjo pinigų ir tam, kad galėtų paskolinti kitiems (tame tarpe ir miestui). Nemažai jų puikavosi mūriniais namais prie Rinkos ar Didžiojoje Vilniaus gatvėje. Antai šaltiniai fiksuoja šuolininkų Fr. Freierio'^, B.Mikuševskio'79, P. Petersono"", tarėjo A. Daviatos (pirko 1691 m.)'" bei burt mistro J. Kristijanso (pirko 1693 m.)'" namus Didžiojoj Vilniaus gatvėj. Tarėja* P. Plekackis 1692 m. savo ruožtu nusipirko velionio tarėjo Petro Saurymovičiaus (6awnwo%wz) namą pačioje Rotušės aikštėje'". Tuo tarpu burmistras Aleksandras Simanovičius savo namą Panerio gatvėj įsigijo dar 1662 m."\ kuomet tebuvo eilinis miestietis ir, atrodo, likosi jame gyventi visam laikui, nes ta pati šio pareigūno gyvenamoji vieta minima ir 1693 m.'" Taigi Kauno miesto valdžios žmonės, regis, buvo daugiau ar mažiau artimi kaimynai, gyvenantys visai greta savo darbo vietos - Rotušės. Tiesa, ir pats miestas anuo laiku nebuvo toks jau didelis: jo branduolys buvo dabartinis senamiestis, o ši teritorija po XVII a. vidurio okupacijos nedidėjo - labiau plėtėsi tik senieji priemiesčiai (Aleksotas)'*". Suprantama, mes negalime žinoti visų pareigūnų namų, kadangi paprastai apie vieno ar kito asmens gyvenamąją vietą sužinome tik iš pirkimo - pardavimo aktų: arba tas namas yra perkamas/parduodamas, arba tiesiog aprašant parduodamo namo vietą minimi gretimi namai. Nepajėgtume išvardyti ir kiekvieno magistrato tarnautojo valdomos žemės - to daryti galbūt ir neverta, nes skirtingai nuo gyvenamo namo, žemės sklypas (taip pat ir sodas ar pieva) dažnai būdavo nuomojamos kuriam laikui, jis buvo parduodamas, užstatomas ar dovanojamas vaikams. Informacija apie finansus apskritai turėtų būti vertinama labai atsargiai - niekada negali garantuoti, kad vienų metų žinutė apie "7 Toks įvairiapusiškai aktyvaus pirklio paveikslas buvo tradicinis ir plačiai paplitęs ano meto visuomenėje - plg. S. M. Szacherska, Żywot kupca, Uzupełnienia do Genealogii" Baryczków, Aiw&z Wbnzawmb'f. Warszawa, 1977, t. 24, z. 2: Warszawa XVI - XVII. s " 1691 V 10 tarybos teismo aktas, K.m.a , I. I82v. " 1691 VI 21 tarybos teismo aktas, ten pat, I. 462v. * 1705 VIII 31 tarybos teismo aktas, ten pat, I. 399v VI 9 tar) bos (eismo aktas, ten pat, I v. " 1693 X 3 tarybos teismo aktas, ten pat, I v. ' 1692 III 24 tarybos teismo aktas, ten pat. I v. * 1662 IV 20 šuolininkų teismo aktas, K.m.a , I. 4-4v. ' 1693 III 12 tarybos teismo aktas, K.m.a , I. 286v. '* A. Miškinis, Urbanistinė raida, Aa«* <m-/;w;mw, V., 1991, p MKTKASTIS 45

40 asmens turimą turtą bus teisinga ir kalbant apie vėlesnius laikus. Ypač turint galvoje sunkią anų laikų ekonominę konjunktūrą, visų pirma infliaciją'^. Antai 1679 m. Panonijusų vaikai - tarėjas Jokūbas, Kristijonas ir Dorota, - tėvams mirus, pasidalino tarp savęs dvarelį Fredoje m. gegužės 12 d. Kristijonas savo dalį atidavė našlaujančiai seseriai'". Tą pačią dieną dalį savo laukų ir pievų Dorota Terkelova (/WomwwwMa TfrMoww) atidavė savo broliui Jokūbui, o šis jai savo ruožtu perdavė savąją sodybą'^. Minėjome, kad savą rugiais apsėjamą sklypelį ilgą laiką Fredoje nuomavo burmistras St. Skudorovičius m. rugsėjį naują žemės sklypą jis nusipirko iš Kauno pavieto kapitono Jokūbo Degordino (Dćgordk)'^. Galėjo naudotis šis burmistras ir Degimų kaime (Fredoje) esančia pieva, tačiau 1690 m. rudenį ją laisva valia perleido kolegai šuolininkui Baltromiejui Mikuševskiui, kuriam magistratas buvo skolingas ir atsimokėdamas suteikė teisę naudotis 2 pievomis (kol atsiims skolą): viena iš jų anksčiau priklausė mirusiam šuolininkui Petrui Naumovičiui (Mzwmow/cz), o kitą, kaip sakyta, sutiko atiduoti St. Skudorovičius^'. Fredoje plytinčią pievą 1691 m. vasarą įsigijo ir Kauno tarėjas P. Plekackis, pirkęs ją iš mums jau pažįstamo Jurgio Lukaševičiaus (pievą jam paliko tėvas) globėjų tarėjo P. Narvošo (paskirto vietoj K. Dabrovskio) ir šuolininko B. Mikuševskio'^. Dokumentai mena vaito P. K. Vinogrodzkio, burmistro J. Kristijanso (Dydrychovičiaus), tarėjoj. Panonijuso''^, taip pat tarėjo M. Fiodorovičiaus bei šuolininko P. Petersono pievas'^ ir pan m. pavasarį pastarasis šuolininkas kaip užstatą už skolintus pinigus gavo ir sodą'*. Tam tikrą dalį žemės Fredoje kartu su postu iki gyvos galvos gaudavo ir vaitu tampantis asmuo'*. Suminėtas municipaliteto narių turtas neabejotinai, kaip minėta, tėra tik dalelė viso to, kuo disponavo mūsų miesto pareigūnai. Duomenys apie daugelio jų turtą taip ir lieka visiškai neaiškūs. Vis dėlto apskritai galėtume pasakyti, kad paprastai vidutinis magistrato narys turėjo namą (kur nors šalia Rotušės) ir nuomojamas ar nuosavas pievas, arimus, daržus, kartais sodus. Verta pastebėti, jog kauniečiai liuteronai paprastai, regis, buvo turtingesni už katalikus: šaltiniuose dažnai aprašomi jų namai ir žemės sklypai (štai Fr. Freieris, be minėto namo Vilniaus Didžiojoj gatvėj, turėjo šienaujamą pievą bei žemės sklypą Fredoj ir sodą '"A. Ragauskas, Vilniaus miesto valdantysis..., p '" 1691 V 12 tarybos teismo aktas, K.m.a , I "»1691 V 12 tarybos eismo aktas, ten pat, I IX 16 magistrato posėdžio protokolas, ten pat, I "" 1690 IX 12 magistrato posėdžio protokolas, ten pat, I. 151v '% 1691 VI 2 tarybos teismo aktas, K.m.a I '" 1692 H 10 tarykos teismo aklas, ten pat, I. 216v '" 1692 X 8 tarybos teismo aktas, ten pat, I '" 1690 V 12 šuolininkų teismo aktas, ten pat. I '* Jono Sobieskio privilegija T. K. Vinogrocklui, skiriamam Kauno vaitu, l.via, F. LM, kn. 138, I '" 1692 V 9 tarybos teismo aktas. K.m.a , I MITTRASTIS

41 RaiVARSACKYTĖ prie Šv. Gertrūdos bažnyčios'^), neretai būtent liuteronai skolino pinigus nuskurdusiam miestui (apie tai vėliau). Tačiau greta šių žmonių buvo ir tokių, kurie apskritai neturėjo savo namų. Štai XVII a. 8 - tojo dešimtmečio pabaigoje burmistro M. Volko ir jo žmonos Onos (Z%D&ZMÄz Wb/Äwd) namas sudegė, o atstatymui jie neturėjo pinigų. Nelaimingą šeimą priglaudė kolega, Kauno tarėjas Motiejus Gulbinskis (C;(/6;wÄ), pas kurį sutuoktiniai išgyveno 12 metų ir jokių mokesčių už tai nemokėjo"". Savo namų negražinęs, skolų neteko ir šuolininkas Jonas Junievičius (/w»/fw;cz). Mat dar 1666 m. jis kartu su pirmąja žmona Elzbieta Helena Zyplanka savo turtą, esantį Kauno mieste, užstatė Literatų brolijai už 1000 auksinų m. pastaroji brolija J. Junievičiaus įkeistą turtą teismo keliu nutarė perimti, kadangi valdininkas jau apie penkerius metus jokių pinigų nebemokėjęs. Tuomet šuolininkas su savo antrąja žmona Dorota Demerovna (Dfw%7%w7&z) kreipėsi į Kauno kleboną Bene-, diktą Zuchorskį (Zwf&o»6*) teigdami, kad brolija pernelyg anksti ėmėsi tokių drastiš-' kų veiksmų ir prašydami, kad atsižvelgtų į didžiulius jų nepriteklius, pagailėtų jų vaikų bei grąžintų pragyvenimui taip reikalingus namą, lauką su plytine, taip pat sodą ir žemės ruožą greta jo. Brolija išties sutiko truputį nusileisti, atiduodama nuskurdusiai šuolininko šeimai sodą bei žemės plotą, esančius ties taip vadinamais Vilniaus vartais (rytiniame Kauno pakraštyje, prie kelio į Vilnių). Be to, nelaimingasis pareigūnas buvo atleistas nuo bet kokių tolesnių įmokų'*. Analogiškai skolos vos nepražudė ir tarėjo St. B. Survilos. Jo problemos viešumon iškilo 1692 m., kuomet Šv. Onos brolijos vyresnieji burmistras K. Dembkovskis ir tarėjas P. Narvošas kreipėsi į tarybos teismą dėl minėto kolegos niekaip negrąžinamos skolos auksinų iš brolijos St. B. Survila pasiskolino dar 1681 m., garantuok damas savuoju Rotušės aikštėj stovinčiu mūriniu namu ir pažadėdamas kasmet brolijos kason įmokėti atitinkamą pinigų sumą, kol grąžinsiąs viską iki galo (kokia turėtų būti kasmetinė įmoka, šaltinis nekonkretizuoja). Vis dėlto tarėjas mokėjo nereguliariai ir per visus 11 metų sugebėjo įnešti 560 auksinų. Matyt, municipaliteto narys iš tikrųjų išgyveno ne pačius geriausius savo metus, nes Šv. Onos brolija nei grasinimais, nei bausmėmis nesugebėjo jo išjudinti ir savuosius pinigus atgauti. Tad neapsikentusi bendruomenė padavė savo narį tarybos teisman ir 1692 m. gruodžio 22 d. išsireikalavo iš St. B. Survilos pasižadėjimą, kad iki 1693 m. liepos 16 d. jis tuos pinigus (940 auksinų) tikrai sumokėsiąs'^. Tačiau tie pažadai taip ir liko neištesėti, nes tarėjas ir 1701 m. buvo kviečiamas į tarybos teismą dėl senosios skolos Šv. Onos brolijai, kuri tuo laiku jau buvo išaugusi iki 3520 auksinų^'. Taigi kažkada net karališkojo sekretoriaus titulą sugebėjęs įpirkti St. B. Survila (apie tai žr. tolesniuose skyriuose) vėliau, atrodo, neišvengė tam tikrų finansinių nuostolių ir patyrė rimtų gyvenimiškų sunku- '" 1690 IV 22 tarybos teismo aktas, ten pat. I v. '" 1687 IX 13 tarybos teismo aktas, ten pat. I. 45Ov ** 1692 XI 15 tarybos teismo aktas, ten pat. I v; 1692 XI 22 tarybos teismo aktas, ten pat, I H 12 tarybos teismo aktas, ten pat, I v. 47

42 mų. Antra vertus, jei jau brolija per visus 20 metų ( m.) nesugebėjo išsireikalauti skolos - tai vargu ar ji buvo grėsmingas priešininkas miesto pareigūnui, galbūt net nesiskubinusiam mokėti pernelyg neįkyriam ieškovui. Tačiau ne kiekvienas galėjo taip sėkmingai žaisti" su savo priešininku. Štai kur kas didesnių rūpesčių dėl nemokumo, kaip jau minėjome, susilaukė šuolininkas S. Dobržialovskis ir jo žmona Agnė Vokucenikovna (Wlw&MfffM/kwMa). Priminsime, kad nesumokėjus mokesčių už prekes ir gėrimus, jų krautuvė bei sandėlys 1692 m. sausio 4 d. buvo užantspauduoti. Tačiau sutuoktiniai taip greit nepasidavė: antspaudą ponia A. Dobržialovska nuplėšė net 3 kartus, jį sutrypdama ir tuo parodydama ne tik nepaklusimą miesto įstatymams, bet ir panieką paprastai itin gerbtiniems miesto ženklams. Negana to, įsiutusi moteris trinktelėjo miesto tarnui gerą antausį, o visus mokesčių rinkėjus viešai iškoneveikė nepadoriais žodžiais. Svarbu ir tai, jog teisme prisiekdami ieškovai bei liudininkai patvirtino esą antspaudus nudraskyti savo žmonai liepęs pats S. Dobržialovskis-. Taigi toks palyginti žemo rango pareigūnas savo kolegų akivaizdoje išties elgėsi pakankamai įžūliai ir nepagarbiai, nepaisydamas nei miesto įstatymų, nei tarnybinės padėties. Juoba, kad jo maištas tuo nesibaigė ir kviečiamas į teismą jis išdrįso neatvykti net 4 kartus. Už tai S. Dobržialovskiui buvo liepta nunešti pagrindinėn miesto špitolėn saiką miltui, o įsakymo neįvykdžius, bausmė išaugo iki vilnietiškos statinės grūdui. Regis, toks šuolininko elgesys stebino ir jo kolegas, nes jungtinio teismo protokoluose keletą kartų išnyra teiginys, kad teismas tenorįs galiausiai pasiekti susitarimą ir ramybę, o tyrimo metu teisėjai nuolat ramindavo kuo griežtesnių bausmių reikalaujantį mokesčių rinkėjų atstovą Petrą Lutostanskį (IwfwMwÄ). Antai šuolininkui vengiant nešti špitolė minėtus grūdus, ieškovas paragino teismą patrigubinti bausmę, o patį kaltininką už tai 6 savaitėm patupdyti Rotušėn^". Tačiau teismas tokio sprendimo nepriėmė ir paliko galioti senąją nuobaudą. Betgi galutinis jungtinio teismo sprendimas, kaip jau sakėme, buvo ganėtinai griežtas: šuolininko S. Dobržialovskio darbas magistrate buvo suspenduotas 3 metams, o jo poniai už nepagarbą ir nepaklusnumą miestui buvo nukirsta ranka; bausmė už mokesčių nemokėjimą pagal 1688 m. balandžio 6 d. valdovo nurodymą siekė 300 talerių; už padarytus nuostolius kaltinamasis privalėjo sumokėti 80 auksinų. Žinoma, tie nelemti" mokesčiai taip pat turėjo būti sumokėti^. - Pagal Magdeburgo teisę automatiškai, be teismo atimti tokį užstatytų ir laiku neapmokėtų turtą vis tiek nebuvo galima - žr. B. Groicki, Porządek sądów y praw mieyskich prawa magdeburskiego na wielu mieyscach poprawiony, Kraków, 1566, s I 5 magistrato posėdžio protokolas, K.m.a , I. 66v: bylų nutarta siųsti į jungtinį teismų; 1692 I 5 jungtinio teismo protokolas, ten pat, I. 67; 1692 I 7 jungtinio teismo protokolas, ten pat, I. 67v - 68; jungtinio teismo protokolas, ten pat, I v I 10 jungtinio teismo protokolas, ten pat, I. 69v - 70; 1692 I 11 jungtinio teismo protokolas, ten pat, I jungtinio teismo protokolas, ten pat, I. 71 v I 26 jungtinio teismo protokolas, ten pat, I. 72., ] gi)2 Į 18 jungtinio teismo protokolas, ten pat, I. 72v jungtiniu teismo aktas, ten pat, I

43 bu VARSACKYTt Keisčiausia, kad S. Dobržialovskio vargai nesibaigė netgi paskelbus nuosprendį. Mat laiku špitolėn neatnešus statinės grūdų, jis užsidirbo" dar vieną baudą, pareikalavus priedo per 3 dienas sumokėti 50 auksinų teismo išlaidom padengti (kadangi jungtinis teismas papildomai svarstė jo elgesį) bei nupirkti gelumbės teismo stalui už 10 talerių^. Tačiau po 2 savaičių S. Dobržialovskis taip ir nebuvo susimokėjęs - šįkart jis jau nusižeminęs prašė atlaidumo sumažinant bausmę ar bent jau nereikalaujant pirkti minėto audinio. Teismas patenkino prašymą tik iš dalies, nurodydamas vietoj 10 už medžiagą mokėti 9 talerius^. Vis dėlto savaitę laukęs ir triskart nesėkmingai S. Dobržialovskį bandęs prisikviesti teismas, dar kartą nubaudė nepaklusnųjį miestietį: 1692 m. vasario 15 d. buvo nutarta užantspauduoti įmūrytą spintą su alaviniais pusdubeniais jo name bei mūrinį sandėlį netoli pilies. Taigi tokiu būdu nuskurdęs miestas skaudžiai bausdavo savo gyventojus už nemokumą, taip pats mėgindamas apsiginti nuo nuolat gręsiančių nepriteklių ir skolų. Išties sunku pasakyti, kodėl taip drąsiai, jei ne beprotiškai elgėsi šis šuolininkas. Tiesa, magistrate jis atrodo buvo naujokas: bendruomenės prisiekusiųjų tarpe žinomas nuo 1687 m/", šuolininko pareigas pradėjo eiti tik nuo 1690 m. Nežinomi ir jokie giminystės ar verslo, draugystės ryšiai su kitais pareigūnais, kurie jį būtų galėję apginti esamoj situacijoj. Galbūt tai buvo tiesiog desperatiškas pasimetusio ir sugniuždyto žmogaus žingsnis, patyrusio nesėkmę versle (ar šiaip gyvenime) ir nebežinančio kaip kovoti su neteisingu likimu. Bet kuriuo atveju tokios skolose įklimpusių pareigūnų istorijos, regis, nebuvo pavieniai įvykiai ekonomiškai išsekusio miesto gyvenime. Antai viename 1691 metų magistrato posėdyje, greta kitų už įvairius miško produktus ncatsiskaičiusių pirklių, minimas ir šuolininkas Fr. Farenheitas^. Tarėją A. Daviatą teisme dėl skolų buvo įskundę Kauno pranciškonai teigdami, jog mirusio miestiečio Gradovskio testamente aiškiai nurodoma, kad pastarasis magistrato narys nesumokėjęs velioniui 200 auksinų^. Už skolas areštuoti dalį šuolininko P.Petersono turto reikalavo ir Karaliaučiaus miestietis Jokūbas Kinkas (AvH&), kurio teigimu kaunietis liko skolingas 315 auksinų jo velioniui giminaičiui Jurgiui Kinkui, Kėdainių miestiečiui. Pinigus municipaliteto narys, asmeniškai apsilankęs Kėdainiuose pas našlę pažadėjo grąžinti^. Nemaža dalis pareigūnų skolų būdavo išmokama ir po jųj mirties: štai dėl vyro burmistro M. Volko įsiskolinimų ilgą laiką po teismus buvo»tampoma" jo našlė Ona^; vyro skolas turėjo sumokėti ir šuolininko Stepono *" 1692 I 26 jungtinio teismo protokolas, ten pat, I. 77v. *" 1692 H 8 jungtinio teismo protokolas, ten pat, I. 78v. " 1692 H 15 jungtinio teismo protokolas, ten pat, I. 79. '" 1687 III 17 magistrato posėdžio protokolas, K.m.a I. 77v. '" 1691 XII 13 magistrato posėdžio protokolas, K.m.a , I. 63v. '" 1691 VII 18 magistrato posėdžio protokolas, ten pat, I. 34. "* 1691 IX 22 magistrato posėdžio protokolas, ten pat. I. 47v. '" 1690 II 20 tarybos teismo aktas, K.m.a I v; 1690 II 20 tarybos teismo aktas, ten pat, I v; 1690 IV 22 tarybos teismo aktas, ten pat, I v; 1691 I 29 tarybos teismo protokolas, K.m.a , I. 8v - 10; 1691 VIII 4 tarybos teismo protokolas, K.m.a , I. 38v. METRAŠTIS 49

44 Misiukievičiaus našlė Kotryna^""; neįvykdytus finansinius tėvų įsipareigojimus turėjo sutvarkyti ir šuolininko Henriche Rozemberko (/?ozff»&r6), burmistro Andriaus Lukoševičiaus, taip pat vaito St. Skudorovičiaus (pastarasis liko prasiskolinęs miesto špitolei) vaikai^. Mat Magdeburgo teisė aiškiai nurodė, jog mirusiojo skolas privalėjo išmokėti tie, kurie paveldėdavo jo turtą - skolos turėjo būti išieškomos būtent iš velionio paliktų finansinių išteklių (šaltinių)"*. Betgi įsiskolinimas nebūtinai įrodo asmens neturtą. Antai 1705 m. rugpjūčio 31d. tarybos teismą pasiekė byla, kurioje tarėjas Jonas Sokolovskis kartu su žmona Kotryna Savicką (&zw/mbz) kaltino tarėją P. Peterseną bei jo mirusią žmoną Uršulą Hofmanovą (Hoßmanowa) dėl šešerius metus nesugrąžinamų 2000 auksinų, nors paskutinis terminas buvo numatytas dar 1700 m. rugsėjo 14 d. Įdomu tai, kad prieš pasiskolindamas pinigus P. Petersenas nusivedė kolegą pas save į namus Didžiojoj Vilniaus gatvėj ir didžiuodamasis parodė sandėlyje savo skrynią su turtais: puodynę sidabro, taurių, žiedų, sidabru padabintą kardą ir kitokių gėrybių. Išdi- (kaip teigia J. Sokolovskis), tarsi patvirtindamas savo finansines galimybes, padovanojo apstulbusiam kolegai perlų vėrinį^. Taigi P. Petersonui tąsyk atrodo tereikėjo grynų pinigų, tačiau sugrąžinti juos šis pasiturintis pareigūnas taip ir»pamiršo". Tiesa, 1705 m. turtinė šuolininko padėtis galėjo būti gerokai prastesnė nei 1699 m. Kaip minėta, nuo 1701 m. gruodžio iki 1702 m. balandžio miestą laikė užėmę švedai, o 1705 m. kauniečiams teko įsileisti Rusijos caro kariuomenės dalinius. Tačiau galėjome įsitikinti, kad bent jau iki karo garbusis municipaliteto narys buvo pakankamai apsirūpinęs ir blogiausiu atveju galėjo parduoti ar įkeisti savo turtus. Tad miesto valdžios žmonės skolinosi ne tik verčiami skurdo, bet tiesiog matyt norėdami kiek įmanoma mažiau stabdyti savo verslą, kuo greičiau gauti pinigus ir nedelsiant juos vėlei investuoti. Tikėtina taip pat, kad dalis skolininkų neatsiskaitydami paprasčiausiai»tempė laiką", siekdami kiek įmanoma daugiau finansų atidėti verslui, nors ir nedisponuodami vadinamaisiais»laisvais" (atliekamais) pinigais. Juoba, kad kai kurie iš pinigus paskolinusių asmenų terminui pasibaigus nebėgdavo strimgalviais teisman, ir skolininkai kartais visai sėkmingai galėdavo naudotis jų kantrumu: štai minėtas J. Sokolovskis pinigų iš P. Peterseno pasibaigus sutartam mokėjimo laikui laukė dar 3 metus (pirmą sykį į teismą buvo kreiptasi 1703 balandžio 2d.) (plg. taip pat St. B. Survilos atvejį). Įdomu tai, kad visuotiniame skolų amžiuje (prasiskolinęs buvo ne tik miestas, bet ir visa valstybė) neįvykdomi finansiniai įsipareigojimai neatrodė gėdingi ar negarbingi miesto valdžioje postą užimančiam žmogui ir ne visuomet buvo skubama kuo greičiau šia našta atsikratyti. "* 1703 balandžio mėn. (tiksli data nenurodoma), K.m.a , I '"Ten pat. I "' B. Groicki, Porządek sadów..., s. 12v "' 1705 VIII 31 tarybos teismo aktas, K.m.a , I «Ten pai METRAŠTIS

45 buvarsackytė Mėginant išsiaiškinti Kauno municipaliteto narių tarpusavio ryšius, pirmiausia vertėtų aptarti valdžios žmonių giminiavimosi klausimą. Mat pasak istoriko J. Siboros, siekdamas apsaugoti savo išsikovotas pozicijas bei privilegijas bet kurios visuomenės elitas yra linkęs į uždarumą, ir vieninteliais įgytų vertybių paveldėtojais yra laikomi jų šeimos nariai^'. Tenka tik apgailestauti, kad magistrato posėdžių protokolai neatskleidžia atskirų valdžios atstovų balsavimo ypatumų ir tuo pačiu sunku įžvelgti vienokio ar kitokio pro tęsinio korporavimosi, bendradarbiavimo subtilybes. Tačiau vargu ar verta abejoti, kad čia kaip ir kitose panašaus pobūdžio įstaigose buvo organizuojami saviti politiniai žaidimai ir kūrėsi tikslingos abipusės paramos grupuotės. Bene lengviausiai tokias politines sąjungas sutvirtinti padėdavo būtent bendra šeima ar giminė. Tiesa, šaltiniai ne visada padėdavo tiksliai nustatyti kai kurių bendrą pavardę turinčių pareigūnų giminystės ryšius, tačiau žemiau pateikta pirmoji lentelė aiškiai fiksuoja faktą, jog miesto valdžioje būta šeimų, galėjusių pasigirti kelias kartas menančiomis profesinėmis tradicijomis. Suprantama, minėtas 1540 m. valdovo nutarimas, draudžiantis tėvo, sūnaus bei tikrų brolių darbą magistrate, gerokai apribojo tokių dinastijų formavimąsi. Tačiau visgi pasitaikydavo atvejų, kai miesto valdžioje vienu metu dirbo keti tos pačios šeimos atstovai. Antai broliai tarėjas Antanas ir šuolininkas Hcnrichas Rozemberkai bendradarbiais buvo keletą metų, kol Henrichas mirė ( m.). Jokių dėl to pareikštų protestų nebuvo aptikta. Galbūt čia neprieštarauta todėl, jog vienas iš brolių buvo tik šuolininkas ir į visą valdžią savo rankose laikančią tarybą neįėjo, o gal ir todėl, kad Rozcmberkai buvo ganėtinai pasiturintys ir miestui ar kolegoms finansiškai pagelbėti galintys asmenys (deja, jų turto sudėties nusakyti negalime)^. Artimais giminaičiais galėjo būti ir Kazimieras bei Jonas Dcmbkovskiai, taip pat Stanislovas (Benediktas) ir Petras Survilos, bet tikslios informacijos apie juos neturime. Bet kuriuo atveju pateikta lentelė rodo, kad nemaža dalis miesto pareigūnų į magistratą atėjo sekdami tėvų pėdomis, net jei niekuomet ir nebuvo dirbta kartu. Tiesa, žodis dinastija" čia būtų kiek per skambus, kadangi tam reikėtų bent jau trijų kartų vienos šeimos vyriškos tąsos miesto valdžioje - tad šią sąvoką vartosime įrėminę kabutėmis^". Paskirais atvejais tų kabučių ko gero ir neprireiktų, jeigu šaltiniai leistų išplėsti nagrinėjamo laikotarpio '"'J. Sibora, Historyk wobec problemów..., i. 33. ^ 1703 gg gegužė: mėn. tarybos teismo aktas, K. m. a , I : akte H. Rozemberkas įvardijamas kaip turtingas asmuo -.n/ f/ ^ Išskyrus vienq kimq, dinastijos nesukuria ir XVH a. H pusės Vilniaus valdančiojo elito nariai. A. Ragauskas, čia daro išvadą, jog po amžiaus vidurio okupacijos, miesto valdžioje formavosi nauja, betarpiški; ryšių su ankstesniuoju elitu mažai teturinti asmenų grupė žr. A. Ragauskas, Vilniaus miesto valdantysis..., p ^ Kaip žinia, visiškai nėra m. dokumentų m. Kauno magistrato aktų knygoje šaltiniai baigiasi 1710 m., o toliau surasta vien keletas m. bei 1771 m. dokumentų m. Kauno magistrato aktų knygoje lėra vos kelios 1721 m. bylos, toliau eina m. medžiaga. Yra dar m. aktų įrašų knyga, tačiau šio pobūdžio dokumentai yra itin lakoniški ir mažai informatyvūs. MLTKASTIS 51

46 Svarbu tai, kad turėti protėvių pareigūnų buvo ne tik prestižo reikalas, bet ir reikšmingas, oficialiai kitų pripažįstamas pliusas asmens municipalinei karjerai^. Dar daugiau, 1540 m. privilegija nevaržė tolimesniais giminystės ryšiais jungiamų magistrato narių veiklos. Tad sumanūs Kauno valdžios atstovai, regis, netruko tuo pasinaudoti. Antai skaitant įvairius Kauno miesto savivaldos institucijų aktus bei protokolus ypač dažni uošvio ir žento ar kelių svainių darbo Kauno magistrate atvejai, ką ir iliustruoja antroji šio skyrelio lentelė. Taigi surinkta medžiaga rodo, kad Kauno miesto magistrato nariai buvo linkę formuoti atskirą, toli gražu ne kiekvienam prieinamą elitinę grupę, visų pirma atsitveriančią nuo kitų bendrais giminystės saitais (žr. taip pat toliau dėl etnokonfesinių ir. Dinastiškumas" Kauno miesto valdžioje Daviatos Frcieriai Lukakvičiai Panonijusai"* Petersonai"" Rozcmberkai"' Stepanovičiai'" suol. Kasparas Daviata suol. Fridrichas Frcicris (mirė apie 1650 m.) burm. Andrius Lukašcvičius (mirė apie 1681 m.) tar. Jonas Preisas Panonijus suol. Saulius Petersonas suol.henrichas Rozonbcrkas burm. Simonas Stepanovičius (mirė apie 1668 m.) burm. A. P. Daviata suol. tar. J.Lukaševičius burm. J. Preisas Panonijus tar. P. Petersonas tar. A. Rozemberkas Fr. Freieris suol. H. Rozemberkas tar.h. Rozemberkas burm. J. A.Stepanovičius verslo santykių). Čia itin iškalbingos būtų kauniečių Lukaševičių, Freicrių, Rozemberkų šeimų istorijos, savo genealogijoje menančios kelias miesto politikų kartas. Beje, tarėjoj. Lukoševičiaus senelis iš motinos pusės buvo antrojoje lentelėje minimas bur- '"A. Ragauskas, Vilniaus miesto valdantysis..., p H 9 K. Daviatos našlės parduodamo namo aktas, K. m. a , I v V 9 tarybos teismo aktas, K. m. a , I Tarėjo Fridricho Frelerio tėvas Fridrichas mirė apie 1650 m. ^ 1690 I 30 tarybos teismo aktas, ten pat, I v V 12 tarybos teismo aktas, ten pat, I ; V. Biržiška, Aleksandrynas, p " 1671 V 25 susitarimas tarp Kozlovskiu ir Petersonų, K. m. a , I. 475v w 1684 rugpjūtis (tiksli data nenurodyta) bendras vaito, magistrato ir bendruomenės prisiekusiųjų pareiškimas, K. m. a , I ; 1692 XII 18 tarybos teismo aktas, ten pat, I v, 282; 1704 III 19 tarybos teismo aktas, ten pat, I v; 1704 III 26 tarybos teismo aktas, ten pat, I " VI 23 A. Hcndryksono našlės testamentas, K. m. a , I v I 30 tarybos teismo aktas, K. m. a , I v. '"Ten pat; 1710 VII 4 magistrato posėdžio protokolas, ten pat, I '" 1693 III 12 tarybos teismo aktas, ten pat, I. 286v. ^ 1668 VI 22 nurodymai Selovui, K. m. a , I '' 1662 XII 13 skolos kvitas, sudarytas tarp O. Dainicvičiovos ir J. Dembkovskio, K. m. a , I. llv. 52 METKAŚTIS

47 RisVARSACKYTĖ. Kauno valdžios narių žmonos - kitų pareigūnų dukros bei seserys. Chojenskis M. Pr. Daugiala P. Daviata A. P. Dembkovskis Jonas Farenheitas Fr. Junievičius J. Kristijansas J. Misiukievičius St. Rozemberkas Antanas Rozemberkas Hcnrichas Skudorovičius A. St. Survila St. B. Vlnogrockis P. K. Volkas M. Elžbieta Magdalena Kotryna Magdalena Ona Dorotėja Jadvyga Kotryna Elžbieta Dorotėja Magdalena Elžbieta Elžbieta Ona burm. A. Lukaševičius tar. J. Lukaševičius"^ tar.st.vierzbickis (Wicrzbicki) ^» suol. V. Michalovičius (Michalowicz)^ suol. J. Junievičius'^ suol. Fr. Freieris tar. Fr. Freien: bur. J. Demeris (Dcmer)"" tar.p.markievičius (Markicwicz) "' burm.j.chržčonovičius'" tar. J. Naugardas (Naugard)"' tar. J. Naugardas'" vaitas P. Saulevičius'" tar. M. Razovskis (Razowski)"* bur. JA.Stepanovičius"^ bur. ŁZypla (Zypla)»' mistras J.Chržčonovičius^^, o prosenelis (pagal moterišką liniją) taipogi burmistras Jurgis Demeris. Šuolininko D. Kantelio senelis ir dėdė iš motinos pusės irgi buvo šuolininkai - abu Fridrichai Freieriai"'. J. Preiso Panonijuso dukterėčia Kotryna Terkeliova (TovW/OKw) buvo ištekėjusi už šuolininko Fr. Freierio jaunesniojo^" V 9 tarybos teismo aktas. K. m. a I Ten pat IV 18 St. Vicrzbickio sodo pardavimas. K. m. a I. 36; Kauno gimimo metrikų knyga LV1A. f 669. ap. 1. b. 4. I. 163v X 19 Gradovskos namo pardavimas. K. m. a ; 1670 V] 13 J. Kristijanso perkamo mūrnamio aktas, ten pat. I. 4l4v - 417v VIII 1 tarybos teismo aktas. K. m. a I VI 24 indai apie A. ir H. Rozemberkų sutuoktinius. K. m. a v. Ten pat X 10 tarybos teismo aktas. K. m. a I XI 15 tarybos teismo aktas, ten pat. I. 273: 1694 XII 20 tarybos teismo aktas, ten pat, I Kauno parapijos sutuoktuvių metrikų knyga m.. LVIA, f ap. 1, b. 2. I. 5v IX 2 tarybos teismo aktas, ten pat. I. 51. J. Lukakvičiaus motina buvo Ona ChrKonovičovna, J. Chričonovičiaus dukra - žr I 30 tarybos teismo aktas, ten pat. I v. J. Chržčonovičiaus žmona Ursula Demerovna buvo 7 dešimtmetyje burmistru dirbusio Jurgio Demerio duktė - ir III 9 pardavimo sutartis, sudaryta tarp J. Cliržčonovičiaus ir A. Staniulevičiaus, K. m. a , I. 33v; 1663 IV 18 pardavimo sutartis, sudaryta tarp St. Vierzbickio ir K. Dembkovskio, ten pat, I V 9 tarybos teismo aklas. K. m. a I V 12 tarybos teismo aktas, ten pat, I

48 Prisiminę kai kurių magistrato narių karjeras, nesunkiai galime įspėti, kad nemažai prie jų prisidėdavo ir šeimos ar giminės faktorius: puikūs pavyzdžiai čia būtų vaito A. St. Skudorovičiaus, kurio uošvis buvo vaitas P. Saulevičius, taip pat tarėjoj. Lukaševičiaus sparti ir sėkminga karjera. Liuteronų pareigūnų šeimoms čia galėjo sutrukdyti tik minėtas religinis cenzas". Apskritai giminaičius miesto pareigūnus turintis kaunietis tikėtina, kur kas lengviau ir greičiau sugebėdavo peržengti statų magistrato slenkstį nei tokia patriciška" šeima negalintis pasigirti asmuo. Be to, patekus į magistratą būtent giminė buvo ta pradinė atskiros politinės grupuotės užuomazga. Ir tuo Kaunas nebuvo išskirtinis. Tokių pat išvadų, pateikdamas konkrečius duomenis, prieina ir A. Ragauskas teigdamas, kad Vilniaus valdančiojo elito nariai»pasižymėjo apgalvota giminystės politika, kurios esmė - pirmiausia susigiminiuoti su tokiais pat asmenimis, kitais žymesniais miestiečiais ir potencialiais jo nariais"^. Praktiškai identišką padėtį fiksuoja ir J. Bieniarzówna, aprašydama m. Krokuvą, kurioje nepaisant analogiškų šeimos narių darbą magistrate liečiančių apribojimų, klestėjo nepotizmas ir mezgėsi ne viena dinastinė tradicija^. Numanu, kad be politinio motyvo, pačius liuteronus giminiuotis skatino ir religinis - tautinis akcentas. Mat protestantų Kauno mieste buvo vos apie 10 % (maždaug 420 asmenų iš 4500 gyventojų (žr. toliau)). Taigi, tarpusavio vedybomis liuteronai, galbūt labiau nei katalikai, siekė išsaugoti senąsias šeimas, jų tradicijas ir liuteroniškąją bendruomenę Kaune apskritai. Nemažiau svarbu ir tai, jog dėl vienokių ar kitokių priežasčių nepakliuvę tarp miesto išrinktųjų", pareigūnų giminaičiai vis viena atrodo sėkmingai sukdavosi miesto valdžios orbitoje. Antai viename iš 1687 m. dokumentų sakoma, jog šuolininko Fridricho Freierio brolis Reinoldas Frcieris buvo miesto ūkvedys (šafaras)^, o 1691 m. pastarasis minimas ir bendruomenės prisiekusiųjų sąraše^. Taip ir burmistro Jurgio Kristijanso (Dydrychovičius) sūnus Teodoras 1690 m. magistrato posėdžiuose registruojamas kaip miestietis^, o 1691 m. jis minimas ir bendruomenės narių tarpe"*. Be to, pastarasis kaip sakyta dažnai buvo oficialus miesto delegatas valstybinėse įstaigose "*. Suprantama, negalima atmesti ir šių žmonių prigimtinių sugebėjimų, tačiau išnagrinėti atvejai įkyriai perša mintį, kad valdžios atstovų giminaičiams daryti karjerą mieste (ne tik magistrate) vis tik buvo kur kas lengviau. Juoba, kad patekę miesto valdžion asmenys, stengdavosi nepalikti saviškių likimo valiai ir pasinaudodami įgyta padėtimi kaip jau sakyta stropiai rūpinosi savo giminaičių gerove ir ateitimi: kalbėjome apie šuolininką P. Petersoną, kuris 'A. Ragauskas, Vilniaus miesto valdantysis..., p. 187 J. Bieniarzówna, Rada miejska..., s IV 17 magistrato posėdžio protokolas, K.m.a , I. 77v. ' 1691 H 22 magistrato posėdžio protokolas, K.m.a , I VII 6 magistrato posėdžio protokolas, K.m.a I v II 22 magistrato posėdžio protokolas, K.m.a , I II 1 magistrato posėdžio protokolas, ten pat, I. lov; 1694 H 17 magistrato posėdžio protokolas, ten pat, I. 114; 1694 IX 6, ten pat, I. 114; 1694 X 9 magistrato posėdžio protokolas, ten pat, I. 115; 1694 X 15 magistrato posėdžio protokolas, ten pat, I. 115v. 54 ISTOKIJOS

49 Ria VARSACKYTĖ pats inventorizavo mirusio dukters vyro turtą ir buvo po to kaltinamas neobjektyvumu bei nesąžiningumu. Numanu, kad giminystė su miesto valdžios žmonėmis teikė ne tik naudos, bet ir garbės. Juoba, kad kauniečiai pareigūnai giminiavosi ir su kitų miestų kolegomis. Štai A. Ragausko žiniomis, Vilniaus burmistro Jono Pavlovičiaus žmona buvo Kauno burmistro Jurgio Kristijanso (Dydrychovičiaus) dukra**. Dar daugiau, miesto municipaliteto nariai retkarčiais tapdavo ir bajorų giminaičiais. Štai Kauno burmistro J. Chržčonovičiaus dukra antrąkart tapo Dobrynės pataurininko Mykolo Biestrykovskio (&«Ozy6o%wW) žmona*'. Žinoma, retkarčiais giminystė kaip ir bet kur kitur tapdavo pačių aršiausių ginčų objektu. Antai minėtas bendruomenės prisiekusiųjų narys Reinoldas Freieris 1692 m. birželio 10 d. tarybos teisme su apmaudu tvirtino, kad 1676 m., kuomet pats ieškovas buvo dar nepilnametis, mirė jo motina. Tuo tarpu jo svainis šuolininkas Fridrichas Farenheitas, nepaisydamas miesto įstatymų, velionės turto neinventorizavo. Dar daugiau, nemažai daiktų, pinigų pas save išsivežė ir dabar jau niekas negali pasakyti, kiek ir kaip taipogi Reinoldui Freieriui priklausančios motinos nuosavybės buvo prarasta^. Tokių pat kaltinimų šis šuolininkas 1699 m. susilaukė ir nuo savo posūnio Danieliaus Kantelio, kuris užaugęs bei įgijęs visas teises į savo turtą, irgi liko nepatenkintas ligtoliniu jo tvarkymu. Pastarasis teigė, kad jo patėvis bei globėjas Fridrichas Farenheitas didžiąją dalį teisėtai jam, D. Kanteliui, priklausiusio tėvo turto padalino tarp savo sūnų Fridricho ir Reinoldo Farenheitų. Nusiminęs ir apgautas, D. Kantelis mini prarastą tėvo mūrnamį, taip pat įvairias brangenybes iš aukso ir sidabro. Beje, šiuos ieškovo teiginius patvirtino ir jo dėdė, taip pat šuolininkas, Fridrichas Freieris^. Taigi nesutarimai ar nesusipratimai su giminaičiais (sykiu ir kolegomis) persekiojo Fr. Farenheitą ne vienerius metus, priversdami jį aiškintis tarybos teisme, galbūt ir sudarydami papildomų problemų darbe. Beje, papildomų rūpesčių valdžios nariams kartais sukeldavo ir jų žmonos, įtraukdamos savo vyrus į nemalonias, neleistinas situacijas. Štai 1691 m. kovo 15 d. magistrato posėdyje protestą prieš tarėją J. A. Stepanovičių pareiškę bendruomenės prisiekusieji teigė, kad tarėjo namuose juos pasitikusi pareigūno žmona bei jos draugė keikė bendruomenės narius ir visą magistratą įvairiais bjauriais žodžiais ir taip įžeidė garbingą miesto įstaigą bei jos darbuotojus. Tad ieškovai reikalauja kolegos J. A. Stepanovičiaus pasiaiškinimo^. Vaito P. K. Vinogrockio antroji žmona Marijana Valensevičovna (WkATurzwcawMd) tarybos teisme buvo skundžiama už tai, kad neteisėtai pasisavino vieno mirusio Kauno staliaus turtą. Mat antroji velionio žmona, nepaisydami tikrųjų A. Ragauskas. Vilniaus miesto valdantysis..., p ' 1689 VII 21 tarybos teismo aktas, K. m. a , I v; 1689 VIII 1 tarybos teismo aktas, ten pat, I. H VI 10 tarybos teismo aktas, ten pat, I v VIII 11 tarybos teismo aktas, ten pat, I v. * 1691 III 15 magistrato posėdžio protokolas. K.m.a , I. 22. METRAŠTIS 55

50 paveldėtojų (vaikų iš pirmos santuokos) teisių mirusiojo turtą iš pradžių sau pasiliko, o vėliau dėl nepaaiškintų priežasčių namą ir tam tikrą nekilnojamo turto dalį perleido minėtai vaitienei, kuri gautą namą savo kuratoriaus ir vyro (kaip globėjo) padedama galiausiai pardavė vietiniam staliui K. Maltanui. Aišku, užaugę velionio vaikai visą jiems teisėtai priklausantį tėvo turtą reikalavo gražinti**. Darsyk čia tiktų priminti ir S. Dobržialovskio bei jo žmonos istoriją: liudininkai, tiesa, tvirtino, kad šuolininkas pats paliepęs sutuoktinei nuplėšti miesto antspaudus, tačiau savo temperamentingu charakteriu minėta ponia, atrodo, buvo tokia pat karštakošė kaip jos vyras ir emocingai reaguodama (prakeiksmai, antausis miesto tarnui) tik pablogino ir taip gerokai komplikuotą jų padėtį. Kaip jau užsiminėme, svarbi paskata miesto pareigūnų tarpusavio giminystei ir/ar politiniam korporavimuisi buvo ne tik vienokia ar kitokia socialinė padėtis, bet ir daug ką lemiantys etnokonfesiniai kriterijai. Ypač tai liečia liuteronus, greta katalikų sudariusius antrą žymesnę etnokonfėsinę (dauguma jų buvo vokiečiai) grupę mieste, kuriai, be kita ko, labai svarbu buvo išsilaikyti tarp katalikų daugumos. J. Wischeroppas, remdamasis bendruomenės bažnytinių mokesčių knygomis, nurodo, kad 1680 m. buvo 68 mokėtojai, 1690 m. - 70, 1700 m. - 80,1707 m ir 1709 m. - 74**. Turint galvoje, kad mokesčius bendruomenei mokėjo šeimų galvos ir pilnamečiai bei ekonomiškai savarankiški asmenys^, numanu, jog aptariamuoju laikotarpiu evangelikų Kaune galėjo būti maždaug šeimų. Tuo tarpu iš viso Kaune gyveno apie 4500 žmonių**. Taigi liuteronų bendrija Kaune iš esmės nebuvo didelė, tačiau kokybiškai itin stipri. Žinia, pagrindinis kauniečių evangelikų koziris didinant įtaką mieste buvo jų ekonominės galimybės: kalbėjome, jog vietos liuteronai paprastai būdavo turtingesni už katalikus, dažnai rėmė miestą pinigais. Antai 1691 m. kovo 28 d. Rotušėn buvo iškviestas prisiekusiųjų bendruomenės narys Jonas Hofmanas jaunesnysis prašant jo suteikti paskolą, kadangi miestas turįs sumokėti kasmetinius mokesčius LDK etmonui. Apgailestaudamas tuomet minėtas kaunietis pažymėjo, jog jis be jokios išankstinės sutarties ir sąlygų neseniai už savo pinigus išsiuntė Kauno miesto delegatus į Varšuvą, o ir gėrimus įvairiems miesto poreikiams neatlygintinai teikė. Nežinia, kiek sąžiningai, o kiek dėl palankesnių derybų J. Hofmanas taipogi tvirtino, kad pats išgyvenąs krizę ir pinigų nebeturįs. Finansinę paramą miesto valdžia vis dėlto išsiderėjo, mainais suteikdama kreditoriui 3 laštus pelenų*". Lygiai taip ir 1702 m. kartu sutarę magistratas bei bendruomenės prisiekusieji, neturėdami už ką išsiųsti savo delegatą į Varšuvą, 2 miesto malūnus išnuomavo šuolininkui Fridrichui Farenheitui ir bendruomenės pri- *' 1692 X 1 tarybos teismo aktas, K.m.a , I **J. Wischcropp, Aus 325 Jahren... s "Z. Kiaupa, Kovos tarp..., p. 15. **J. Morzy, Kryzys dcmograwkzny na Litwie i Białorusi w H połowic XVH w., Poznan, 1965, s ** 1691 HI 28 magistrato posėdžio protokolas, K.m.a , I. 25. METRAŠTIS

51 bavarsackytė siekusiųjų nariui Kristupui Hofmanui'. Tad būtent ekonominės galios mūsų supratimu ir leido palyginti nedidelei liuteronų bendrijai pakankamai sėkmingai reikštis gyvenant greta gausios miesto katalikų bendruomenės. Tiesa, pasibaigus okupacijai, kauniečiai katalikai atrodo buvo sumanę galų gale tapti vienvaldžiais miesto šeimininkais. Sumąstytas išties gudrus planas: liuteronai buvo nebepriimami į bendruomenės prisiekusiųjų tarpą. Tokiu būdu nauji protestantų tikėjimo asmenys į magistratą patekti negalėjo, nors anksčiau įgytas 3 vietas šuolininkų ir 3 tarėjų gretose tebeturėjo. Liuteronų rūpesčiu patekę asesorių teisman, anuometiniai Kauno miesto katalikai išmaniai atsakinėjo į pateiktą skundą, savaip interpretuodami minėtą 1655 m. dekretą: jų manymu, rinkti į magistratą liuteronus jie privalėjo tol, kol šių buvo tarp bendruomenės prisiekusiųjų, nes iš seno įprasta, kad miesto pareigūnai savo karjerą pradeda nuo bendruomenės prisiekusiųjų, po to pakyla į šuolininkus, tada į tarėjus ir galiausiai į burmistrus. Atsakovų teigimu, 1655 m. Jono Kazimiero dekretas nekalba apie tai, kad liuteronai privalo būti renkami į bendruomenės prisiekusiuosius. Jiems atsikirsdami kauniečiai evangelikai pažymėjo, jog pastarojo dalyko net minėti nereikia, nes ir taip aišku, kad į magistratą patenkama būtent iš bendruomenės prisiekusiųjų ir, remiantis 1655 m. dekretu, jie privalo ten patekti. Nutraukdami šiuos vaidus Jono Sobieskio komisoriai 1676 m. patvirtino 1655 m. nutarimą ir patikslindami nurodė, kad be vietų tarėjų ir šuolininkų gretose, 3 protestantai turi patekti į bendruomenės prisiekusiųjų tarpą ir, kas svarbiausia, esant laisvų vietų 1 kitatikis gali tapti burmistru^'. Dar daugiau, 1677 m. patvirtindamas savo atstovų sprendimą valdovas, atsižvelgdamas į sunkią miesto padėtį, leido priimti į Kauno miestiečius ir liuteronus^. Tokiu būdu buvo panaikintas 1655 m. dekretas, draudžiantis priimti naujai atvykstančius į Kauno miestą evangelikus^. Taigi, Kauno miesto katalikams nepavyko pasinaudoti XVII a. vidurio įvykių sukelta sumaištimi ir visiškai užgniaužti tuo laiku gerokai nusilpusios liuteronų bendruomenės gretas. Atvirkščiai, kiek atsigavę po okupacijos, kauniečiai evangelikai dar labiau įtvirtino savas pozicijas miesto valdžioje (1 burmistro postas) ir mieste. Antai 1679 m. vietos liuteronai pertvarkė visus jų bendruomenės reikalus betvarkančią tarybą, kuri nuo 12 narių išsiplėtė į 26, kad kiekvienas miesto evangelikams priklausantis narys, trejiems metams išrinktas į tarybą, turėtų progos aktyviai dalyvauti ir pasireikšti savosios bendruomenės gyvenime (daugiau apie tai vėliau)^. Tad vietos liuteronai, regis, siekė kiek įmanoma labiau suvienyti ir sustiprinti savo bendriją. " 1702 H 7 magistrato posėdžio protokolas, ten pat, I. 129; 1702 H 8 magistrato posėdžio protokolas, ten pat, I. 129: 1702 IV 20 magistrato posėdžio protokolas, ten pat, I v; 1702 IV 29 magistrato posėdžio protokolas, ten pat, I. 129 v; 1702 VI 8 7 magistrato posėdžio protokolas, ten pat, I *' 1676 VU 18 Jono Sobieskio komisom; sprendimas Kauno magistrato byloje su miesto liuteronais. LVIA. f. LM, Im I *' Jono Sobieskio suteiktas teisių patvirtinimas Kauno miesto liuteronams, LVIA, f. LM, kn "' Z. Kiaupa. Kovos tarp..., p. 25. "<J. Wischeropp, Aus 325 Jahren..., s. 13. KAUKO 57

52 Savotiškai tą ryšį su miestu ir galbūt kartu visos bendruomenės vieningumą turėjo sutvirtinti per m. pastatyta nauja mūrinė evangelikų - liuteronų bažnyčia prie Nemuno^. Įsitvirtinti pavyko ir miesto valdžioje-neskaitant minėto 1681 m.j.preisopanonijaus sukelto konflikto (kuriame, beje, liuteronų bendruomenė irgi nestojo priešintis miesto katalikams), liuteronai aptariamuoju laikotarpiu 1655-ųjų ir 1676-ųjų metų apribojimams nesipriešino, užimti daugiau postų nei leista nesiveržė ir su kolegomis katalikais nekonfrontavo. Šį raktą iliustruoja ir žemiau pateikta lentelė, kiek leidžia šaltiniai parodanti, kad vietos liuteronai sugebėjo išlaikyti juridiškai jiems priklausančias vietas miesto valdžioje. Tiesa, 1690 m. pirmajam liuteronui J. Kristijansui tapus burmistru, matyt, siekiant išlaikyti senąjį 25 % santykį buvo išplėsta tarėjų kolegija- nuo šiol vietoj 8 ji turėjo 9 narius (žr. į priedą). Abipusę dviejų religinių Kauno bendruomenių toleranciją bei susiklausymą miesto municipalitete, be viso kito, signalizuotų jau minėtas faktas, jog 1695 m. svarstant kandidatūras į vakuojančią vaito vietą buvo nuspręsta siūlyti burmistrą A. St. Skudorovičių, o kitą kandidatą pavesta išsirinkti pačiai liuteronų bendruomenei. Žinoma, galima manyti, kad tokie siūlymai tebuvo gudriai sukonstruotas tam tikrų. Kauniečiai liuteronai miesto valdžioje* Farenheitas Fr. šuolininkas m. Frcicris Fr. šuolininkas m. tarėjas 1710 m. Hofmanas A. burmistras 1710 m. (ankstyvesnė karjera nežinoma). Hofmanas K. šuolininkas m. Kantelis D. šuolininkas m. Kristijansas tarėjas m., burmistras m. (Dydrychovičius) J. Preisas Panonijus J. tarėjas m., burmistras m. Petersenas P. šuolininkas m., tarėjas m. RozcmbcrkasA. tarėjas m. Rozemberkas H. šuolininkas m. valdininkų planas prastumti" savą žmogų, nes valdovas liuterono vaitu tikrai nebūtų patvirtinęs. Antra vertus, vargu ar būtume teisūs visiškai atmesdami tą mintį, kad liuterono vaito kandidatūros siūlymas buvo katalikų reikštas pagarbos kitatikių veik- " J. Wischempp. Aus 325 Jahren..., s ; Kauno architektūra, p Senoji liuteronų bažnyčia iki 1655 m. liepos stovėjo Rotušės aikitėj, tačiau tais metais valdovas liepė jį Hkelti prie Nemuno - Z. Kiaupa, Kovos tarp..., p. 26. Patvirtinimą, kad minimi asmenys tikrai yra liuteronai, galima rasti J. Wischeroppo knygoje»aus 325 Jahren...", p , kur vardijamos įvairių metų liuteronų bendruomenės tarybos, pateikiant joms priklausančių narių vardus ir pavardes. Taip pat ir Kauno evangelikų - liuteronų bažnyčios knygose : LVIA, f. 1218, ap. I, b MKTKAST1S

53 buvarsackytė lai ženklas. Juoba, kad 1710 m. liuteronas tarėjas Fridrichas Freieris buvo miesto lentvaitis^. Tikėtina, kad tuo laiku jo pareigos buvo pakankamai atsakingos ir toli gražu nepaviršutiniškos. Mat vaitu anuomet buvo bajoras, Ukmergės pavieto paseniūnis ir taurininkas Jurgis Bortkevičius^. Z. Kiaupos nuomone, bajorams visai nerūpėjo miesto reikalai ir pareigas užimti masino tik vaito pajamos. Tokiu būdu, jei minėtas J. Bortkevičius tikrai buvo mažai susijęs su miesto reikalais, tai vaito priedermes (teismines, administracines ar net reprezentacines) turėjo atlikti lentvaitis, t. y. juo dirbęs F. Freieris. Beje, tai būtų ne vienintelis atvejis, kada vaitą pavaduoja liuteronas. Štai 1692 m. sausio 26 d. jungtiniame teisme lentvaičiu, kaip sakyta, buvo bendruomenės prisiekusiųjų narys (sic!) Aleksandras Henrichsonas^. Nemažiau iškalbingas ir kitas, taipogi anksčiau pažymėtas, atvejis, kuomet 1699 m. susirgęs metinis burmistras K. Dembkovskis pavaduoti paprašė kolegą J. Kristijansą (Dydrycbovičių). Šis sutiko su sąlyga, kad 1700 m. jis vėlei galėsiąs vadovauti visam magistratui, nes būtent tais metais»išpuola" jo tikroji kadencija. Magistratas pritarė, neprieštaravo ir liuteronas visai sėkmingai metiniu burmistru išbuvo du metus iš eilės. Tad nagrinėjamais metais ryškesnių politinių ar etnokontesinių nesutarimų tarp liuteronų ir katalikų neužfiksuota. Miesto valdžioje, atrodo, nusistovėjo normali ir reali (pagal tai, kiek evangelikų buvo Kaune) jėgų pusiausvyra, kurią pažeisti niekas neturėjo noro, o dar tiksliau - galimybių: katalikai buvo per silpni ekonomiškai, kad susidorotų su liuteronais - miestui paprasčiausiai reikėjo jų pinigų; suvokiantys miesto bėdas liuteronai kartu, matyt, suprato, jog lyginant su kitais karališkais Respublikos miestais, jie ir taip galį didžiuotis nemažais pasiekimais, o paveikti katalikišką miesto valdžios pusę kartkartėmis ko gero pavykdavo ir disponuojamais finansais. Čia be kita ko dera pažymėti ir I. Matonytės mintį, jog bet kokio pobūdžio elito stiprybę lemia ne tik sugebėjimas išlaikyti savo grupės uždarumą, bet ir prisitaikymas prie išorės įtakos, apimant naujai atsirandančias sritis* (šiuo atveju katalikai priėmė liuteronus). Tad įvairiausių anuometinį Kauną slegiančių sunkumų ir nepriteklių akivaizdoje, etnokonfesiniai motyvai ir ambicijos ko gero vis dėlto nuslinkdavo į antrą planą. Abiem pusėm teko paskelbti laikinas paliaubas, kurios buvo nutrauktos berods XVIII a. antrame ketvirtyje, kuomet miestas jau buvo kiek sustiprėjęs^'. Be to, svarbu atminti, jog Kauno magistratas - tai išimtinai pitklių bendrija, o šioje visuomenės grupėje tarpusavio santykiai yra labiau pragmatiški, racionalūs, daugiau paremti tam tikru išskaičiavimu nei jausmais. Aišku, kad kiekviena etnokonfesinė bendruomenė ir jai atstovaujantys miesto pareigūnai išlaikė atitinkamą atstumą, atskirai rūpinosi savo žmonėmis bei turtu I 15 šuolininkų teismo protokolas, K. m. a , I. 124v; šuolininkų teismo protokolas, ten pat, I. 125; '^Z. Kiaupa, Vaito rinkimas..., p. 17. ^ Ten pat. r* 1692 I 26 jungtinio teismo posėdis, K.m.a , I. 72. " I. Matonytė, Possovietinio elito..., p. 58. ISTOKIJOS

54 Pavyzdžiui, globojo savo tikėjimo brolių našlaičius bei našles: antai 1691 m. liuteronų bendruomenės prisiekusiųjų narys Reinoldas Freieris bei Jonas Kalavas (Aa&w) pasižadėjo pasirūpinti mirusio šuolininko Henriko Rozemberko sūnumi ir našle*". Betgi pasitaikydavę konfliktai tarp skirtingų tikėjimų atstovų pačioje miesto valdžioje niekuo nesiskyrė nuo kitų. Dažniausiai tuose ginčuose kalba sukosi apie pinigus (pvz., nesumokėtos skolos) ir jokie etnokonfesiniai prieštaravimai čia nefigūruodavo. Dar daugiau, retkarčiais skirtingų tikėjimų magistrato nariai kartu kooperuodavusi vykdydami įvairias prekybines operacijas. Antai 1691 m. vasario 15 d. magistrato posėdžio protokoluose skaitome, jog šuolininkai katalikas L. M. Derengovskis ir liuteronas Fridrichas Farenheitas bei keletas kitų miestiečių drauge prekes vežė į Prūsiją^. Suprantama, katalikams liuteronai kaip verslo partneriai buvo išties naudingi, kadangi daugelis jų turėjo artimų ryšių su Prūsijos gyventojais. Štai tas pats Fr. Farenheitas pasak P. Karges buvo žymios Karaliaučiaus pirklių šeimos narys^t Politinės veiklos apribojimus liuteronai bent iš dalies galėjo kompensuoti magistrato posėdžiuose besilankančių miestiečių tarpe, kur jokie žymesni suvaržymai, atrodo, nebegaliojo ir protestantai dažnai viršijo katalikus. Štai 1691 m. vasario 22 d. tarp aštuonių rinkiminėn sesijon atėjusių miestiečių net 7 buvo liuteronai: tai Andrius Hofmanas, Mykolas Naugardas (Mmgmd), Henrikas Šėlas (&rz/&/%i//), Mykolas Frelichas (Ar&6/ Aö&A), Jonas Hofmanas (f&?0w%?») ir jo sūnus Jonas Hofmanas^ m. į kiera", be 4 katalikų, atvyko liuteronai D. Kantelis, D. Kalavas, M. Frelichas ir Kristijonas Farenheitas (/wr%a«y* ir pan. Tikėtina, kad stebėdami magistratą šie žmonės, be įgyjamos politinės teorijos bei praktikos pagrindų, netiesiogiai galėjo turėti ir įtakos pačios valdžios sprendimams. Ypač, jei municipaliteto nariais buvo ne tik tavo tikėjimo broliai, bet ir giminaičiai. Apskritai liuteronų politikų aktyvumas ir pasiekimai verčiau laikytini įprasta taisykle nei reta išimtimi. Antai kalbėjome, jog 1690 m. rugsėjo 15 d. magistrato posėdyje buvo pasidžiaugta, kad šuolininkas P. Petersenas visuomet pasiruošęs miestui pagelbėti ir ištikimai jam tarnaująs, sąžiningai atlikdamas savo pareigas. Tad dėkinga miesto valdžia atleidžia savo tarnautoją nuo įvairių miestietiškų prievolių^. Analogiškai liuteronų pareigūnų veiklumas bei profesionalumas atsispindi tame, jog būtent šie žmonės dažnai dirbdavo miesto raštinėse. Itin ryškus čia būtų mums jau gerai pažįstamoj. Preiso Panonijuso pavyzdys - tarybos raštininku jis, kaip sakyta, tarnavo nuo 1684 m. (o gal ir anksčiau, bet nėra šaltinių) iki pat mirties (1710 m.) *' Puolančioji pusė tuomet jau buvo liuteronai, kurie uzurpuodavo valdančiojo burmistro pareigas. Galbūt liuteronų aktyvumų iš dalies išjudino ir 1768 m. Respublikos disidentams (tiesa, bajorams) suteiktos politinės teisės. Z, Kiaupa, Kovos tarp..., p. 26; L. Glemža, Kaunas miestiečių sąjūdyje ( ), Aaw»o,'»on/«mm-aA». t. 1, K., 1998, p ; R. Školiatenkaitė, Kauno magistrato veikla..., p XI 24 magistrato posėdžio protokolas, K.m.a , I. 61. "' 1691 II 15 magistrato posėdžio protokolas, ten pat, I. Mv. T. Karge, Zur Geschichte des Deutschtums..., p " 1691 II 22 rinkiminė magistrato posėdžio sesija, K.m.a , I ^ 1700 H 22 rinkiminė magistrato posėdžio sesija, ten pat, I a" 1690 IX 15 magistrato posėdžio protokolas. K.m.a , I. 152v. 60 METKASTIS

55 bu VARSACKYTĖ Miesto mokesčių raštvedybą savo ruožtu kurį laiką taipogi tvarkė kitas liuteronas, magistrato posėdžiuose dažnai registruojamas miestietis Mykolas Frelichas^. Toks liuteronų produktyvumas (kiek jiems leido religinis «cenzas") lyginant su katalikais galėtų būti ko gero paaiškinamas ir paties protestantiškojo tikėjimo formuojamomis vertybėmis. Antai, M. Weberis pažymi protestantams būdingą individualizmo sureikšminimą, taupumo ir saikingumo reikalavimus, taip pat profesinio pasirengimo bei aktyvios profesionalios veiklos išaukštinimą. Kita vertus, M. Webcrio teigimu įvairios tautinės ir religinės mažumos, kurios yra pajungtos" ir susiduria su viešpataujančia" grupe ir yra savo noru arba ne savo noru praradusios politinę įtaką, paprastai itin smarkiai įsitraukia į verslą, kur gabiausi jų atstovai stengiasi patenkinti savo ambicijas, kadangi neturi galimybių tai daryti valstybinėje tarnyboje""". Taigi pačiame mieste iš esmės egzistavo dviejų tipų valdžia - politinė ir ekonominė: didžiąją dalį ekonominių galių Kaune, regis, buvo sukoncentravę vietos liuteronai, kas padėjo jiems atsilaikyti ir išlikti mieste, o katalikai savo ruožtu dominavo miesto valdžioje. Aišku, toks skirstymas negali būti kategoriškas, griežtai nubrėžiant ribą tarp katalikų ir liuteronų, atstovaujančių išimtinai arba politinį, arba ekonominį elitą - atvirkščiai, šios interesų grupės tam tikra dalimi netgi sutampa. Mat politiniame elite buvo ir liuteronų, o tarp turtingųjų mieste būta ne vieno kataliko"'. Neabejotina ir tai, kad jos viena kita veikė, įtakojo: vieniems reikėjo pinigų, kitiems politinių teisių. Žinoma, katalikų persvara mieste (ir valstybėje) buvo aiškiai jaučiama - savo galią jie kartkartėmis primindavo ir tenykščiams liuteronams. Pastarieji, pavyzdžiui, dažnai buvo tiesiog priversti dalyvauti kai kuriuose katalikų šventėse ir apeigose. Antai 1698 m. Kauno parapijos klebonas pareikalavo, kad petrinių dieną visi miesto pareigūnai, įskaitant ir liuteronus, privalo dalyvauti (reikalui esant ir pagelbėti) Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje rengiamose iškilmingose mišiose ir įvairiuose šventiniuose renginiuose. Liuteronai mėgino priešintis, tačiau sprendimas liko ncatšaukimas argumentuojant tuo, kad jie esą Kauno miesto piliečiai, be to, miesto valdžios atstovai ir be atitinkamų miestietiškų teisių turį tokias pat pareigas kaip irvisi"\ Nemažiau evangelikų (ne tik miesto pareigūnų) gyvenimą komplikuodavo ir privaloma tarnyba katalikiškoje didžiąja" vadinamoje miesto špitolėje bei parapinėje bažnyčioje: vienas liuteronas kartu su kataliku turėjo dirbti minėtos špitolės provizoriumi, kitam tokioje pat poroje bažnyčioje reikėjo dirbti šafaru"\ Taigi kartu su išsikovotomis teisėmis kauniečiai evangelikai gavo ir ne itin malonias, jų įsitikini XII 13 magistrato posėdžio protokolas, K.m.a , I. 63v. S" M. Weber. Protestantiškoji etika ir kapitalizmo dvasia. V., 1997, p. 51, 57, , , 153 ir tt.; I. Lukšaitė, Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lieiuvojc.V., p M. Weber, Protestantiškoji... p. 31. *" Pavyzdžiui, šuolininkas D. Mikuševskis, kuris dažnai skolino pinigus miestui IX 12 magistrato posėdžio protokolas, K.m.a I. 151v. "']. Wischeropp, Aus 325 Jahren..., s. 61. Tcn pat, Ir. taip pat 1691 H 22 rinkiminė magistrato sesija, K.m.a I. I7v. 61

56 mams prieštaraujančias prievoles. Jų išvengti, regis, buvo įmanu tik susimokėjus atitinkamą sumą (baudą) pinigų^*. Tačiau katalikų neapykanta ir priešiškumas kauniečiams liuteronams atrodo kur kas dažniau buvo išreiškiami už municipaliteto ribų. Štai 1690 m. lapkričio 2 d. tarėjas J. Prcisas Panonijus magistrato posėdyje skundėsi, kad vienas jėzuitų kolegijos studentas užpuolė jo namus. Pasipiktinęs liuteronas prašė pradėti tyrimą, kas ir buvo padaryta, tačiau apie jo rezultatus nieko nežinoma^. Netiesiogiai]. Preisas Panonijus dėl savo tikėjimo nukentėjo ir 1692 m. balandį. Tąsyk, jo brolio Kristijono laidotuvių metu, liuteronus ėmėsi įžeidinėti ir visaip procesijai trukdyti Kauno gyventojas Paulius Valevičius (Wb/fw/cz). Šuolininkas Fr. Freieris netgi įsivėlė su juo į muštynes, kadangi pastarasis įžeidė jo dukterį. Tokiu būdu laidotuvės buvo gerokai sutrikdytos ir J. Preiso Panonijaus sesers Dorotėjos iniciatyva liuteronų tarybos atstovai visos bendruomenės vardu reikalavo šį įvykį nagrinėti jungtiniame teisme, kadangi toks kriminaliniu vadinamas P. Valevičiaus nusikaltimas pažeidė ne tik pačių liuteronų religines laisves, bet ir visos kaimietiškos visuomenės saugumą ir ramybei. Nukentėdavo, suprantama, ne tik miesto valdžioje sėdintys liuteronai - neretai įvairių antiprotestantiškų ekscesų aukomis tapdavo ir eiliniai kauniečiai evangelikai^. y Kalbant apie bendruomeninius miesto pareigūnų santykius, visų pirma tiktų iškelti elitologijos klasiko Meiselio suformuluotą vadinamąjį elito 3S dėsnį, būdingą kiekvienam elitui: grupės sąmoningumas, solidarumas ir suokalbiškumas stiprina privilegijuotą elito padėtį visuomenėje. Taigi elitinės grupės nariai daugiau ar mažiau siekia paremti (morališkai, finansiškai) vienas kitą, kad išsilaikytų pati grupė. Šiuo atveju pirmiausia, ko gero, turėtume paminėti miesto valdžios atstovų komercinį bendradarbiavimą, kadangi, kaip jau įsitikinome Kauno magistratas tai pirklių valdoma institucija. Nupasakojome, kaip ir kuo prekiavo magistrate dirbantys pirkliai, pamatėme, jog jie įvairiapusiškai aktyvūs, pirklystq savo pagrindiniu uždarbiu laikantys asmenys. Betgi nagrinėjamuose šaltiniuose pavyko aptikti vos keletą liudijimų apie korporacinį miesto pareigūnų verslą. Tik sunku patikėti, kad vienas kitą gerai pažįstantys kolegos nesiimdavo bendrų komercinių projektų. Tad verta pažymėti, jog dažniausiai žinutės apie vieno ar kito municipaliteto nario (ir ne tik) gyvenimą įvairiuose miesto dokumentuose paprastai pasirodydavo tuomet, kai buvo vykdoma kažkas neteisėto arba fiksuojant kokį nors neeilinį M. Kosman, Protestanci i Kontrreformacja. Z dziejów tolerancji w Rzeczypospolitej XVI - XVIII wieku, Wroclaw etc s IX 2 magistrato posėdžio protokolas, K.m.a , I. 147v IV 11 jungtinio teismo aktas, ten pat, I v. "' 1692 VII 30 magistrato posėdžio protokolas, K.m.a , I. 104v; J. Wischeropp. Aus 325 Jahren..., s

57 bavarsackytė įvykį. Taigi numanu, kad esama informacija toli gražu nenurodo visų faktų ir neatitinka viso vaizdo. Minėjome F. Farenheito bei L. Derengovskio bendradarbiavimų. Pavyko taip pat sužinoti apie pavasarinę 1684 m. burmistro Aleksandro Šimanovičiaus ir bendruomenės prisiekusiųjų Baltromicjaus Zyplos bei Petro Lazovskio (AzzofwwW) komercinę išvyką. Teigiama, kad pastarieji vytinėmis eksportavo prekes į Karaliaučių, o netikėtai užpuolus audrai, kelionėje visų savaitę ilgiau nei įprasta užtruko. Išties toks aukšto rango miesto pareigūno ir jam pavaldžių asmenų komercinis bendradarbiavimas vėlgi verčia numanyti apie buvusius protekcijos atvejus. Viena, kai magistratan negali patekti artimi pareigūno giminaičiai, tačiau pagelbėti savo globotiniams, verslo partneriams, tikėtina, buvo įmanoma. Juoba, kad nauji nariai tiek į magistratą, tiek tarp bendruomenės prisiekusiųjų, kaip žinia, patekdavo kooptavimo keliu. Tiesa, nei patvirtinti, nei paneigti šio fakto negalime. Tačiau tikra yra tai, kad magistratas bet kuriuo atveju rėmė kolegų politikų verslą- ankstesniuose skyriuose aptarėme miesto pareigūnams teikiamas prekybines nuolaidas (atleidimas nuo mokesčių ir pan.), tarpusavio paramą perkant kolegų prekes. Taigi magistrato nariai, be viso kito, buvo jungiami bendrų pirklystės formuojamų interesų bei rūpesčių, turėjo savitą verslo bendruomenės konstruojamą mąstymą ir vertybes. Dar daugiau, nagrinėdami atskirų, vienoje įstaigoje dirbančių žmonių tarpusavio ryšius neturėtume pamiršti, kad be giminystės, vieno tikėjimo sąsajų ar verslo interesų, šie asmenys buvo savaime suartinami natūraliais kolegiškumo bei draugiškumo saitais. Nagrinėjamais metais didžioji dauguma pareigūnų išliko savo postuose. Tokiu būdu kūrėsi ganėtinai uždara elitinė miesto bendruomenė, kadangi bendras daugiau nei 20 metų darbas, jo teikiami rūpesčiai ir džiaugsmai, savitas politiko mentalitetas ir tapatumas daugelį ko gero suartindavo kur kas labiau nei kraujo ryšys. Juolab, kad be darbo magistrate, atsirasdavo papildomų, keleto valdžios atstovų drauge atliekamų prievolių. Antai Didžiosios miesto špitolės (Äw/wWw mag»/,.izp/www/ä') provizoriumi ilgą laiką buvo burmistras J. Kristijanas^. Jam talkino tarėjas A. Daviata^'. Antrosios Kauno miesto špitolės - pavadintos Beinarto Ambrozijaus vardu - provizoriais irgi buvo tarėjas P. Plekackis ir šuolininkas Baltromiejus Mikuševskis^. Lygiai taip bendras darbas kai kuriuos municipaliteto narius jungė ir renkant mokesčius. Štai ųjų m. kiera" miesto mokesčius rinkti vyriausiuoju paskyrė I. Matonytė, Possovietinio elito..., p V 13 tarybos teismo akus, K.m.a I. 15v. Kiek rodo bitiniai, J.Kristijanas provizoriumi buvo jau 1685 m., dar būdamas tarėju - ir IV 9 tarybos teismo akta;, K.m.a , I. 33.; 1699 m. jis šio darbo pats atsisakė - Ir VI 24 magistrato posėdžio protokolas. K.m.a I v. *" Kiek žinoma, jis provizoriumi buvo bent jau 1691 m. - Ir XII 10 magistrato posėdžio protokolas, K.m.a I. 62. *" magistrato posėdžio protokolas, ten pat, I. 56v. MLTKAŚTIS

58 burmistrą]. Kristijansą (Dydrychovičių), o jam padėti turėjo tarėjas J. Stepanovičius ir šuolininkai P. Pctersenas bei L. M. Dcrengovskis*\ Bendruomeninius magistrato narių santykius stiprino ir dalyvavimas įvairiose savišalpą, labdaringą veiklą, konfesinį susitelkimą propaguojančiose miesto brolijose. Daugelį municipaliteto narių visų pirma vienijo Svč. Mergelės Marijos Literatų (arba Svč. Mergelės Marijos Rožančinės (%;%-%) Ablag) brolija, arba Krikščioniškojo mokslo brolija^) brolija (Cbm/ńzffrw/Au AfffTWforww, ^ramwz ^fffnzfow), prisišliejusi prie parapinės Kauno bažnyčios. Žinoma yra, kad šios brolijos seniūnu kurį laiką buvo burmistras K. Dembkovskis, o raštininku čia tarnavo šuolininkas Juozas Bertaševičius*\ Deja, detalesnės, Literatų broliją menančios informacijos šaltiniai nepateikia. Mažai tėra konkrečių žinių ir apie Šv. Onos broliją (&»%%#/lm?f.sbf/ffaß ßramwz J«;/ff(/^»M^, kuri veikė prie Kauno bernardinų vienuolyno. Tikėtina, kad dalis miesto pareigūnų neliko abejingi ir šios bendrijos veiklai. Mat jos vyriausiuoju buvo tarėjas P. Plekackis**, taip pat ką tik minėtas K. Dembkovskis^, o raštininku magistrato sesijose registruojamas miestietis Petras Michalovskis (M/rA//6w;Ä). Be to, tarp brolijos skolininkų, kaip kalbėjome, minimas ir tarėjas St. B. Survila. Nors Kaune brolijų buvo kur kas daugiau^, tačiau šios dvi šaltiniuose fiksuojamos dažniausiai, o svarbiausia, kad municipaliteto atstovai buvo jų nariai. Verta pabrėžti, kad tokios religinės pasauliečių brolijos, be viso kito, paprastai itin atsakingai rūpinosi savo narių vieningumu, savitarpio pagalba ir atjauta, reikalavo, kad joms priklausantys asmenys dalyvautų atitinkamose mišiose, įvairiose apeigose, bendruose susirinkimuose**. Tad brolijos iš esmės buvo savotiškas laisvalaikio klubas, jungiantis municipaliteto narius (dažnai ne tik tarpusavyje, bet ir su kitais miestiečiais ar bajorais bei dvasininkais^") neprofesinėj sferoj. *" 1692 II 22 rinkiminė magistrato posėdžio sesija, ten pat, I v. J. Lebedys, Lietuvių kalba XVII - XVIII a. viešajame gyvenime, Vilnius. 1976, p *" 1692 III 27 magistrato posėdžio protokolas, K.m.a , I. 100 v; J. Bertašcvičius raitininku buvo jau ir 1690 m. - žr VII 29 tarybos teismo aktas, K.m.a , I. 153v "* 1692 XI 20 tarybos teismo aktas, ten pat, I v. *" K. Dembkovskio aktyvumas išties stebina - vienu metu jis sugebėjo vadovauti iškart dviem miesto brolijom: bent penkerius metus šis miesto pareigūnas pirmininkavo literatų brolijai ( m.) ir kartu kurį laikq buvo vienas iš Šv. Onos brolijos vyresniųjų - žr IX 13 tarybos teismo aktas. K.m.a , I. 450; 1692 III 24 magistrato posėdžio protokolas, K.m.a L 99; 1692 III 27 magistrato posėdžio protokolas, ten pat, I. 100 v XI 15 tarybos teismo aktas, K.m.a , I v; 1692 XI 22 tarybos teismo aktas, ten pat. I **Śtai prie dominikonų vienuolyno veikė Šv. Rožančiaus brolija, prie pranciškonų šliejosi Septynių Švenčiausių Žaizdų brolija ir pan H 5 tarybos teismo aktai, K.m.a , I. 349v. ""Vaišnora J. Šv. Onos brolija Vilniuje, XA6». 1957, nr. 3. p ; J. Mvoriūnaitė. Vilniaus Šv. Onos brolija ir jos socialinė sudėtis XVI a., A/fMc/r/ AdA?//6i/ Mwb6 /Ma/emį/i» Mffraff«, t. 16, V., 2000, p. 124; K. Górski, Grupy rządzące w okresie stanowym, Cii/«u f( Oogm';o. Am*/a z f/z/f/ow /ro/łhiw/frzmg AW;»ry, Warszawa, 1976, s "" Bent jau Šv. Onos brolija buvo ncluominė ir jokių apribojimų stojantiesiems netaikė. J. Pivoriūnaitė, Vilniaus Šv. Onos..., p S

59 ku YARSACKYTĖ Aišku, liuteroniškoji Kauno municipaliteto dalis turėjo savą organizaciją - kalbėjome, jog Kaune veikė vietos liuteronų bendruomenės taryba, kuri 1676 m. buvo išplėsta iki 26 narių (vietoj 12). Ją sudarė 8-12 vyresnieji (senjorų),2-4 bažnyčios bendruomenės vyresnieji (pasauliečiai, besirūpinę išimtinai bažnyčios reikalais) ir 12 eilinių pagalbininkų (vadinamųjų DzWfw»wnf7%arbaZW^Ma»Mfw/?ą/ź). Sakėme, jog kiekvienos tarybos kadencija truko 3 metus tam, kad kuo daugiau kauniečių evangelikų įsitrauktų į miesto gyvenimą. Tiesa, gerai tarnavus; perrinkdavo antrą kartą. Beje, miesto pareigūnams liuteronams darbas taryboje buvo privalomas: taisyklės reikalavo 3 tarėjų ir 2 šuolininkų - taigi praktiškai visi municipalitetui priklausantys protestantai papildomai turėjo padėti dirbti savosios bendrijos labui. Panašiai kaip katalikiškos brolijos, liuteronų bendruomenės taryba stengėsi sutelkti tikinčiuosius per pamaldas, šventes, susirinkimus. Reikalui esant gindavo liuteronų teises, bylinėdavosi už juos teisme^'. Tad be municipaliteto, mūsų herojų (kaip ir visų miestiečių) gyvenimą reglamentavo bažnyčia. Tikėjimas, kaip minėta, galbūt ir nebuvo pats svarbiausias (prisimenant magistrato katalikų ir liuteronų santykius), tačiau tikrai vienas pagrindinių faktorių anuometinio žmogaus gyvenime. Nereikia pamiršti, jog tai buvo dievobaimingojo baroko amžius, kuomet nuolatos akcentuojamas pamaldumas, nuolankumas ir pomirtinio gyvenimo reikšmė - dalykai, kurie dažną atlydėdavo į bažnyčią ir brolijas. Dar labiau tikėjimo poreikį stiprino neramūs, pavojingi laikai-xvii a. vidurio ir XVIII a. pradžios karai, okupacijos, vėliau maras. Netgi tas pirklys, kurio gyvenimą turbūt kur kas dažniau apibrėždavo šalti komerciniai išskaičiavimai, vargu ar praleisdavo progą nepaprašęs Dievo ramios kelionės, sėkmingo verslo ir patikimų partnerių. Tai, kad magistrato narius siejo ne tik giminystės, verslo, bet ir savitarpio pagalbos ryšiai, taipogi rodo jau minėta burmistro M. Volko ir jo žmonos istorija. XVII a. 8 - ojo dešimtmečio pabaigoje jų šeimos namas sudegė, o atstatymui neturėta pinigų. Laimei, juos priglaudė kolega, Kauno tarėjas Motiejus Gulbinskis, pas kurį sutuoktiniai išgyveno beveik 12 metų ir jokių mokesčių už tai nemokėjo. Per tą laiką jų geradarys mirė, o galiausiai anapilin išėjo ir M. Volkas. Betgi 1690 m. tarybos teismą pasiekė M. Gulbinskio turto paveldėtojo šuolininko Juozo Bartoševičiaus (galbūt žento) skundas, skelbiantis, kad našlė Ona Zyplanka Volkovą minėto tarėjo namą pardavė kaip savo. Pasipiktinęs J. Bartoševičius teisme siekė išsireikalauti ne tik parduoto namo, bet ir visų nesumokėtų mokesčių^. Suprantama, kaip ir kiekvieną draugiją, magistrato narių bendravimą katrkartėmis aptemdydavo įvairūs ginčai ir nesusipratimai. Antai 1685 m. rugpjūčio 11 d. jungtinio teismo aktas liudija, kad tais pat metais šuolininkas A. Daviata kartu su padėjėjais įsiveržė į šuolininko Fr. Freierio pievas, dalį šieno padegė, dalį, jau suvežtą į kupetas, išsivežė. Negana to, pagrobė ir kolegos arklius, o ten dirbusius tarnus įtūžęs "'J. Wischeropp. Aus 325 Jahren... s : ; 1692 IV 11 jungtinio teismo aktas. K. m. a , I v; 1693 VII 3 tarybos teismo aktas, ten pat. I v. '" 1690 IV 22»rybo: teismo aktas, ten pat, I v. MKTKAŚTIS

60 kartu su bendrais sumušė^". Deja, tolimesnių šios bylos tyrimo dokumentų aptikti nepavyko ir pastarojo įvykio priežastys bei teisminė baigtis lieka neaiški. Tačiau matome, kad retkarčiais kolegų tarpusavio nesutarimai peraugdavo į smurtą ir prievartą, nebepaisant nei įstatymų, nei bausmės, nei turimo posto keliamos atsakomybės. wraz Mėgindami įkomponuoti Kauno miestiečius, tiksliau -juos atstovaujančius miesto valdžios žmones LDK, galbūt ir visos Respublikos sociostruktūroje, suprantama, turėtume žvalgytis po žemesniąsias šios visuomenės grupes. Be ekonominių galių, kurias iš esmės visiškai pakirto XVII a. vidurio okupacija, Kauno miesto valdžios žmonės kartu su kitais kauniečiais jokios įtakos valstybėje niekuomet ir neturėjo. Net ir norėdami paveikti kokį bajorą, prašant užtarimo asesorių teisme ar maldaujant atidėti mokesčių bei skolų išmokas, jie vos surinkdavo pinigų*'*. Tiesa, Kauno miesto valdžioje bei jos aplinkoje buvo žmonių, kurie valdovo pavedimu gaudavo karališkojo sekretoriaus pareigybę. A. Ragausko aiškinimu, ši privilegija galėjo reikšti etatinį, su nuolatiniu atlygiu siejamą darbą valstybės kanceliarijoje arba tai tebuvo garbingas, iki gyvos galvos teikiamas, tačiau jokios algos nenumatantis ir tik titulo funkcijas adiekantis ženklas*'*. Svarbu ir tai, kad siekdamas įsigyti šią pareigybę gavėjas turėdavo gerokai pakratyti kišenes, paklodamas nemažą pinigų sumą (nors konkreti taksa ir nebuvo įvardijama))"". Verta pažymėti, jog dauguma XVII a. II pusėje karaliaus sekretoriais tapusių Vilniaus valdančiojo elito narių jokių realių pareigų neturėjo ir fiksuoto atlygio negavo, t.y. iš esmės tegalėjo didžiuotis simboliniu titulu, o ne realia veikla^. Nors iš privilegijų, teikiančių karališkojo sekretoriaus titulą, mūsų herojams buvo rasta tik viena, tačiau beveik nėra abejonių, kad visos jos teturėjo simbolinę galią. Mat jokios informacijos apie žymesnę kauniečių pareigūnų veiklą valstybės tarnyboje rasti nepavyko. Visų pirma, karaliaus sekretoriaus vardą turėjo visi Kauno miesto vaitai. P.K. Vinogrockis ir A. St. Skudorovičius šią pareigybę gavo kartu su vaito postu. P.K. Vinogrockio atveju tai skelbia jam vaitystę teikiantis valdovo nutarimas^. Tiesa, tokio dovanojimo priežastys privilegijoje atskirai nėra nusakomos ir manytina, jog titulo suteikimas šiuo atveju buvo tarsi priedas prie vaito pareigybės, 1685 VIH 11 jungtinio teismo aktas, ten pat, I magistrato posėdžio protokolas, K.m.a , I. 25. A. Ragauskas, Vilniaus miesto valdantysis..., p Ten pat, p Ten pat, p I 25 Jono Sobieskio privilegija P. K. Vinogrockiui, skiriamam Kauno vaitui, LVIA, f. LM. kn I METRAŠTIS

61 RisVARSACKYTĖ kaip kad ir ta proga duodamos žemės. Analogišką išdavą, matyt, galima būtų pritaikyti ir A. St. Skudorovičiui, kurio privilegijos aptikti nepavyko: prieš tapdamas vaitu jis karališkojo sekretoriaus titulo neturėjo, o po paskyrimo jau galėjo puikuotis šia garbe^. Kiti nagrinėjamo laikotarpio vaitai - K. Ilevičius ir J. Bortkevičius - minėtą pareigybę buvo užsitikrinę iš anksto, nes jų privilegijos apie tai nieko nekalba. Be to, šaltiniuose dažnai fiksuojamas K. Ilevičius, su šiuo titulu užrašomas bent jau nuo 1690 m." Be vaitų, karališkojo sekretoriaus vardą turėjo ir tarėjas St. B. Survila, prie kurio pavardės toks titulas fiksuojamas jau nuo 1681 m. Tiesa, jokių valstybinių pareigų jis neturėjo. Dar daugiau, tapęs tarėju juo, kaip žinia, išbuvo visą savo likusį gyvenimą ( m.) -taigi titulas jei ir padėjo tapti tarėju, tai tikrai negelbėjo siekiant aukštesnių postų. Viena aišku, kad St. B. Survila buvo pakankamai turtingas, galbūt kiek garbėtroška miestietis, paaukojęs dalį turto dėl jį garsinančio vardo. Tačiau amžiaus pabaigoje mieste jis, kaip matėme, išgarsėjo ne savo titulu, o skolomis. Tad atsižvelgdami į tai, kad tik labai nedidelis Kauno miesto valdžios narių skaičius turėjo karališkojo sekretoriaus titulą ir stebėdami pastarųjų asmenų karjeros vingius, ko gero drąsiai galime priimti A. Ragausko mintis ir kartu su juo tarti, jog šis titulas daugiausia legitimuoja įsitvirtinimą municipaliteto viršūnėje, o ne padeda jos siekti^'. Giminės, draugai, turtas ir tikėjimas sudarė kur kas palankesnes perspektyvas nei garbingi, tačiau pačiame mieste jokios didesnės galios neturintys titulai. Tuo galime įsitikinti, palyginę K. P. Vinogrockio ir St. B. Survilos karjeras. Dar daugiau, šaltiniai mena, jog karališkojo sekretoriaus titulą turėjo ir vienas Kauno miestietis, būtent burmistro J. Kristijanso (DydrycHovičiaus) sūnus Teodoras. Tiesa, jis buvo ganėtinai aktyvus ir žinomas Kaune, kadangi dažnai atstovaudavo miestą valstybinėse įstaigose^". Tačiau Teodoras Kristijansas (Dydrychovičius) dėl 1540 m. nutarimo niekuomet negalėjo siekti karjeros miesto valdžioje, nors iš jo veiklos (t. y. kaip nuolatinio miesto atstovo) matyti, kad pastarasis savo gyvenimą buvo susiejęs būtent su Kaunu, jo gerove ir valdymu. Tokiu būdu jokių realių pareigų kauniečiams pareigūnams neduodantys karališkojo sekretoriaus titulai nesuteikė jiems nei galios mieste, nei reikšmės valstybėje. Miestiečių įtaką visuomenėje savotiškai galėjo sustiprinti giminystė su bajorais ar dvasininkais. Deja, ir čia kauniečiai neturėjo labai kuo pasigirti. Pavyko aptikti, kad vaito P. K. Vinogrockio sūnėnas Juozapas Vinogrockis kunigavo Vilniuje"^ "' 1695 I 15 magistrato posėdžio protokolas, K. m. a , I. 119v; 1699 VI 24 magistrato posėdžio protokolas, ten pat, I w 1690 IX 12 magistrato posėdžio protokolas, K. m. a I ISlv. w A. Ragauskas, Vilniaus miesto valdančiojo..., P ^ 1690 VIII 28 magistrato posėdžio protokolas, K. m. a I. 146; 1690 IX 2 magistrato posėdžio protokolas, ten pat, I. 147 v; 1690 IX 4 magistrato posėdžio protokolas, ten pat, I. 148; 1694 II 17 magistrato posėdžio protokolas, K.m.a , I '" 1691 II 7 tarybos teismo aktas. K.m.a I. I2v. S 67

62 Burmistro A. Šimanovičiaus anūkas Aleksandras Pranciškus Debkovskis (DfÄbwj^/) buvo Trakų vikaras^. Šuolininkas P. Petersonas savo dukrą Kristiną 1680 m. ištekino už Kauno liuteronų pastoriaus Deivido Riudelio (Rūdel), kurį pats ir pasikvietė iš Rastenburgo^. Analogiškai šuolininko Fr. Farenheito žentas buvo 1704 m. po D. Riudelio mirties naujuoju pastoriumi paskirtas Jonas Zigismundas Sabatijus (&z&m'w), Kaunan atvykęs iš Karaliaučiaus^. Šuolininko Stepono Misiukievičiaus svainis buvo Dobrynės pataurininkas Jonas Mykolas Bicstrzykov- XVII a. antrojoje pusėje miesto magistrato sąvoka Kaune buvo devalvuota: be burmistrų ir tarėjų, oficialiais, magistratui priklausančiais miesto pareigūnais tapo ir šuolininkai. Tokiu būdu magistrato ir tarybos apibrėžtys tuo laiku jau nebėra tapačios. Nors bendras visų miesto savivaldos įstaigų administracinis darbas kartkartėmis pastebimas jau XVII a. pirmojoje pusėje, tačiau bene labiausiai politinę - socialinę visuomenės raidą išjudino XVII a. vidurio karų bei okupacijos sukelta miesto (ir viso krašto) politinė, ekonominė ir moralinė krizė, paspartinusi atitinkamų institucinių tradicijų griūtį ir kai kurių naujovių proveržį. Senasis", gerokai nukraujavęs burmistrų ir tarėjų magistratas nebesugebėjo ir toliau koncentruoti vien savo rankose visų tenykštės miesto valdžios svertų bei apsiginti nuo elitan siekiančių patekti asmenų. Pakrikusiam miestui administruoti reikėjo daugiau kvalifikuotų žmonių. Municipalitetinė karjera mieste vyko eiliškumo principu: iš bendruomenės prisiekusiųjų asmuo patekdavo į šuolininkus, po to į tarėjus, burmistrus ir vaitus. Kiekvieno kauniečio karjera tai sudėtingas, įvairių aplinkybių, visų pirma šeimos, giminės, tikėjimo, draugų ir turto reguliuojamas procesas. Išankstinė sąlyga - kandidatas privaląs būti pirkliu. Amatininkai, kaip fiziniu darbu besiverčiantys asmenys, miestietiškoje, pirklių dominuojamoje bendruomenėje buvo niekinami ir į magistratą neįleidžiami. Be to, atskira magistrato hierarchijos pakopa vis labiau atsijodavo kiekvieną kandidatą ir viršūnėn patekdavo tikrai elitiniai, gerai mieste įsitvirtinę (šeimos, draugų, turto atžvilgiu) asmenys. Kauno miesto municipalitete vyravo įvairiapusiškai aktyvaus žmogaus tipas. Dėl mažo uždarbio magistrate pagrindinis miesto pareigūno užsiėmimas ir pajamų šaltinis buvo prekyba, dažnokai atitraukianti nuo darbo Rotušėje. Savo gerbūvį te- "* 1770 liepa (tiksli Jau nenurodyta), ten pat, I v. (ginčas dėl turto - prisimenama amžiaus pradžioje gyvenusių giminit; disponuojami turtai). " J. Wischeropp, Die heilige Stadt..., s. 13. ^Tcn p«, s. 14. w 1689 VII 21 tarybos teismo aktas. K.m.a I v; 1689 VIII 1 tarybos teismo aktas, ten pat, I METRAŠTIS

63 ih VARSACKYTĖ nykščiai pareigūnai palaikė ir nuomojamomis arba ūkiškai realizuojamomis žemėmis pakaunėje. Rizikingas verslas ir nepalanki valstybės ekonominė konjunktūra sąlygojo tai, kad Kauno municipalitete, be turtuolių, pakako ir nepasiturinčių ar netgi nekilnojamo turto apskritai neturinčių asmenų. Nors 1540 m. Kaunui skirtas valdovo nutarimas draudė bendrą tėvo, sūnaus bei tikrų brolių darbą tarybos ir šuolininkų gretose, tačiau miesto valdžios atstovų šeimos vis vien mėgino kurti savotišką uždarą socialinę grupę, kurios nariai siekė giminiuotis tarpusavyje, taip didinant savo įtaką miesto valdžioje bei pačiame mieste. Mat minėtą įstatymą iš dalies sugebėta apeiti: Kauno magistratui būdinga pareigūnų uošvio ir žento ar svainių veikla. Dar daugiau, dalis miesto pareigūnų į magistratą atėjo sekdami būtent tėvų pėdomis, net jei niekuomet ir nebuvo dirbta kartu. Tokia garbinga šeimos genealogija ar atitinkami giminystės ryšiai palengvindavo municipalitetinę karjerą. Be to, miesto valdžios narių artimieji lengviau gaudavo postus ir už magistrato ribų. Kauno katalikų ir liuteronų santykiai nagrinėjamu laikotarpiu pasižymėjo abipusiu taikingumu ir supratingumu: įvairiausių anuometinį miestą slegiančių sunkumų akivaizdoje etnokonfesiniai motyvai ir ambicijos, atrodo, nuslinkdavo į antrą planą. Politinėje miesto veikloje liuteronai buvo aktyvūs, tačiau nesipriešino 1655 m. valdovo sprendimui ir nesiveržė užimti daugiau postų nei leista. Antra vertus, katalikų pareigūnų nuosaikumą liuteronų atžvilgiu neišvengiamai visų pirma apsprendė kitatikių disponuojami finansai. Mieste iš esmės egzistavo dviejų tipų valdžia - politinė ir ekonominė: didžiąją dalį ekonominių galių Kaune, regis, buvo sukoncentravę vietos liuteronai, kas padėjo jiems atsilaikyti ir išlikti mieste, o katalikai savo ruožtu dominavo miesto valdžioje. Tačiau šis skirstymas negali būti kategoriškas - abi interesų grupės tam tikra dalimi sutampa. Mat politiniame elite buvo ir liuteronų, o tarp turtingųjų mieste būta ne vieno kataliko. Neabejotina ir tai, kad jos aktyviai sąveikavo tarpusavyje: vieniems reikėjo pinigų, kitiems politinių teisių. Nors nagrinėjamuose šaltiniuose pavyko aptikti vos keletą liudijimų apie korporacinį vietos valdininkų verslą, tačiau tikėtina, kad tokių bendrų projektų būta ir daugiau, nes šaltiniai paprastai fiksavo tik ypatingus atvejus, dažniausiai susijusius su nusikalstama veikla. Be to, magistratas rėmė kolegų politikų verslą įvairiomis prekybinėmis nuolaidomis bei pirkdamas iš jų miestui reikalingas prekes. Taigi, magistrato nariai buvo jungiami bendrų pirklystės formuojamų interesų bei savito verslo bendruomenės mentaliteto. Be giminystės, vieno tikėjimo sąsajų ar verslo ryšių, šie asmenys savaime buvo suartinti natūraliais kolegiškumo bei draugiškumo saitais. Nagrinėjamais metais didžioj i dauguma municipaliteto žmonių išliko savo postuose. Tokiu būdu kūrėsi ganėtinai uždara elitinė miesto bendruomenė, kadangi bendras daugiau nei 20 metų darbas daugelį, manytina, suartindavo kur kas labiau nei kraujo ryšys. Juolab, kad be darbo magistrate atsirasdavo papildomų, keleto miesto pareigūnų drauge atliekamų prievolių špitolėse ar renkant mokesčius ir pan. Bendruomeninius magistrato narių santykius stiprino ir dalyvavimas miesto brolijose. Bendrojoje valstybės sociostruktūroje Kauno miesto valdžia (ir jai pavaldi bendruomenė apskritai) iš esmės stovėjo lygioje gretoje su kitais Respublikos miestais, t. y. 1SIOIUJOS Ś 69