SAPIEGŲ RŪMAI VILNIUJE: RAIDA IR INTERJERO PUOŠYBA

Transkrypt

1 Acta Academiae Artium Vilnensis / SAPIEGŲ RŪMAI VILNIUJE: RAIDA IR INTERJERO PUOŠYBA Rūta Janonienė Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros institutas Dominikonų g. 15/1, LT Vilnius ruta.janoniene@gmail.com Remiantis ankstesnių publikacijų, taip pat rašytinių šaltinių ir natūros tyrimų duomenimis straipsnyje nagrinėjami Sapiegų rūmai, XVII a. pabaigoje pastatyti Vilniaus Antakalnio priemiestyje. Daugiausia dėmesio skiriama rūmų architektūros (planinės ir erdvinės struktūros, patalpų funkcijų) bei įrangos aptarimui. Taip pat siekiama išsiaiškinti visuomeninę-idėjinę šių rūmų reikšmę, kurią iš dalies atskleisti padeda išlikę arba šaltiniuose minimi viso ansamblio pastatų puošybos elementai, platesnį kultūrinį epochos kontekstą, numanomas rūmų statytojo Kazimiero Jono Sapiegos intencijas. Reikšminiai žodžiai: Vilnius, Antakalnis, Sapiegų rūmai, baroko architektūra. Apie Sapiegų rūmus mokslinėje literatūroje rašyta ne kartą, dažnai šis paminklas minimas ir populiariojoje spaudoje. Ansamblis minimas visuose Lietuvos ir Vilniaus architektūros istorijai skirtuose veikaluose 1. Pažymima prabangi vidaus įranga, nurodomi prie darbų prisidėję meistrai, svarbiausios statybos ir perstatymų datos. Vis dėlto, ši skelbta medžiaga yra perdėm lakoniška, apie rūmų vidaus įrangą kalbama labai apibendrintai, stinga ir gilesnio žvilgsnio į buvusias rūmų 1 Tadas Adomonis, Klemensas Čerbulėnas, Lietuvos TSR dailės ir architektūros istorija, t. 1: Nuo seniausių laikų iki 1775 metų, Vilnius: Mokslas, 1987, p ; Vilniaus architektūra, sudarė Algė Jankevičienė, Vilnius: Mokslas, 1985, p ; Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas, t. 1: Vilnius, Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988, p ; Lietuvos architektūros istorija, t. 2: Nuo XVII a. pradžios iki XIX a. vidurio, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994, p funkcijas, architektūrinio ansamblio idėjines prasmes, kurios iš dalies lemia istorinę ir meninę paminklo vertę. Pastarųjų metų architektūriniai ir polichrominiai tyrimai pateikė naujos medžiagos rūmų tyrimui, o rašytinių šaltinių analizė padėjo deramai įvertinti naujausių atradimų reikšmę 2. Šio straipsnio tikslas susisteminti publikuotą ir rankraštinę medžiagą apie Sapiegų rūmų istoriją, papildyti esamus duomenis apie Sapiegų rūmų statytojus ir naudotojus, sukaupti ir apibendrinti ligšiolinę tyrimų medžiagą apie Sapiegų rūmų architektūros stilių, pobū- 2 Straipsnis parengtas m. Lietuvos valstybinio mokslo ir studijų fondo remtos programos Sapiegų rūmų interjero architektūra ir dekoras pagal istorinių šaltinių ir natūros tyrimus (vadovas prof. Jonas Glemža) metu ir 2009 m. VĮ Lietuvos paminklai užsakymu atliktų tyrimų pagrindu. 215

2 dį, interjero dekorą. Kadangi rūmų interjeras neišliko, jį galima bandyti analizuoti remiantis rašytinių šaltinių, visų pirma, inventorių duomenimis. Šių šaltinių patikimumą patvirtino natūros tyrimų duomenys (Evaldo Purlio atlikti architektūriniai tyrimai ir rūmų planų analizė) 3. Taip pat naudotasi kitais rašytiniais ir ikonografiniais šaltiniais, leidusiais bent iš dalies papildyti žinias apie rūmų interjerų įrangą, rūmų aplinką. Rūmų architektūros ir interjerų meninė ir idėjinė visuma gvildenama bendrame epochos kultūrinio gyvenimo ir Sapiegų veiklos kontekste, siekiant išryškinti istorinę bei meninę nagrinėjamojo objekto vertę, įvertinti vėlesnių rekonstrukcijų padarytą žalą pastato architektūrai. Istorinės žinios apie rūmų savininkus ir valdytojus nuo XVII a. pabaigos Ankstyvoji Antakalnio valdos ir rūmų istorija kol kas yra beveik netyrinėta. Lenkų menotyrininkė Maria Kałamajska-Saeed surado šios teritorijos tyrimams itin svarbios medžiagos, įrodančios, kad jau nuo XVI a. šioje vietoje būta statinių, tačiau iki XVII a. pabaigos valda nepriklausė Sapiegoms 4. Kad dabartiniai rūmai XVII a. pabaigoje statyti ne tuščioje vietoje, bet ant senesnių statinių griuvėsių, pažymi dauguma apie juos rašiusių autorių. Remiantis Motiejaus Strijkovskio 1582 m. kronika, XIX a. buvo manoma, kad rūmai iškilo buvusios pagonių šventyklos vietoje. Šią versiją bene plačiausiai išplėtojo Adomas Honoris Kirkoras 1859 m. išleistame vadove po Vilnių, kuriame teigiama, kad, pasak padavimo, rūmai buvę pastatydinti ant Lietuvos dievų panteono griuvėsių 5. Jis pastebi, kad panteone 3 Šio darbo rezultatai iš dalies skelbti publikacijoje: Rūta Janonienė, Evaldas Purlys, Sapiegų rūmų Antakalnyje inventoriai, in: Acta Academiae Artium Vilnensis, Vilnius, 2009, t. 55: Lietuvos dvarai: Kultūros paveldo tyrinėjimai, sudarė Algė Andriulytė, Rasa Butvilaitė, p Marijos Kałamajskos-Saeed straipsnis apie Antakalnio rūmų savininkus XVI XVII a. bus paskelbtas leidinyje Atrasti Vilnių, skirtame Vlado Drėmos 100-čiui. Leidinį rengiaa Kultūros tyrimų institutas ir Lietuvos dailės istorikų draugija. 5 Adomas Honoris Kirkoras, Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo vykusias apeigas ir šventyklos vidų yra aprašęs Helmoltas, pasak kurio, šventyklos viduje aplinkui Perkūną ant medinių postamentų stovėjo kitų dievybių skulptūros. Be to, autorius mini, esą Vilniaus universiteto profesoriai Laurynas Gucevičius ir Mykolas Šulcas turėję senovinį lotynišką rankraštį, kuriame buvo detalus šios šventovės aprašymas, o jų amžininkas Pietro Rossi pagal šį aprašymą nupiešęs panteono vaizdą (rankraštis vėliau dingęs, o piešinys buvęs Chreptavičiaus bibliotekoje Ščiorsuose) 6. Šaltiniai, kuriais rėmėsi Kirkoras (išskyrus Strijkovskio veikalą), šiuo metu nežinomi. Jo pateikta informacija įdomi tuo, kad netiesiogiai paliudija rūmų vietoje buvus mūrinių statinių griuvėsius (iš konteksto akivaizdu, kad menama pagonių šventykla buvo mūrinė, tiesa, remiantis Strijkovskiu, neįmanoma tiksliai lokalizuoti buvusio pagoniško statinio vietos kronikoje minimas tik Antakalnis: Buvo dar didelė salė ar šventykla Antakalnyje visiems dievams [...] 7 ). Vis dėlto tikėtina, kad ši Strijkovskio žinutė, susieta su vėlesnių laikų statinių liekanomis (Sapiegų parko skulptūromis ant postamentų?) galėjo sukelti vaizdinį apie šioje vietoje buvusią šventyklą. Legenda paremta mintis, kad 1691 m. pastatytų rūmų vietoje anksčiau stovėję mediniai Leono Sapiegos rūmai, kuriuose jis esą ir miręs 1633 m., svečiuojantis Venecijos pasiuntiniams 8, kaip parodė jau minėti Kałamajskos-Saeed atrasti dokumentai, neturi pagrindo. Tačiau tiek šie šaltiniai, tiek architektūros tyrimai rodo, kad neteisingas ir literatūroje įsigalėjęs teiginys, kad ansamblis pradėtas kurti XVII a. pabaigoje medinių pastatų vietoje 9, nes jie iškilo rekonstravus mūrinį pastatą. Dabar išlikę Sapiegų rūmai Antakalnyje pastatyti m. LDK etmono, Vilniaus vaivados Kaziapylinkes, Vilnius: Mintis, 1991, p Ibid. 7 Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, t. 2, sudarė Norbertas Vėlius, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001, p Kai kada ši šventykla lokalizuojama Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios vietoje. 8 Juliusz Stefan Kłos, Wilno. Przewodnik krajoznawczy, Wilno, 1937, p Vilniaus architektūra, p

3 miero Jono Sapiegos ( ) lėšomis pagal architekto Giovannio Battistos Fredianio projektą. Juos dekoruojant dalyvavo Sapiegos rūmų skulptorius ir architektas Giovanni Pietro Perti bei tapytojas Michellangelo Palloni 10. Kazimieras Jonas Sapiega neeilinė asmenybė Lietuvos istorijoje. XVII a. pabaigoje jis tapo tarsi visos Ružanų linijos Sapiegų giminės lyderiu, kartu su broliu Benediktu itin rūpinosi stiprinti giminės įtaką politiniame, visuomeniniame valstybės gyvenime, pasižymėjo nuoseklia ir atkaklia LDK valstybingumo tradicijos gynyba. Neatsitiktinai 1669 m. Albertas Vijūkas-Kojalavičius dedikavo Kazimierui Jonui Sapiegai antrąją Lietuvos istorijos dalį, ragindamas sekti protėvių pėdomis ir garsinti Sapiegų vardą, kuris prilyginamas Tėvynę saugančiam skydui 11. Jono Sobieskio valdymo metais Sapiegų įtaka Lietuvoje pasiekė kraštutinę ribą, juos galima vadinti nekarūnuotais šalies valdovais, o itin didelius turtus ir galią savo rankose sutelkęs Kazimieras Jonas Sapiega iš tiesų buvo laikomas pirmuoju asmeniu LDK 12. Sapiegos politines ambicijas puikiai atspindi ir neišsipildžiusios viltys tapti teisėtu Abiejų Tautų Respublikos valdovu po Jono Sobieskio mirties (vienu iš šio plano aspektų buvo ketinimas vesti karaliaus našlę) m. rudenį Sapiegai ir artimiausiems jo giminaičiams imperatorius Leopoldas I suteikė Šventosios Romos imperijos kunigaikščio titulą. Sapiega taip pat garsėjo kaip LDK kariuomenės vadas, kuris ne tik pasižymėjo mūšiuose su turkais, bet itin rūpinosi karių gerove, buvo jų mylimas ir gerbiamas. Su karine Sapiegos vei kla glaudžiai siejosi ir trinitorių belaisvių išpirkai iš kitatikių rankų pasišventusios vienuolijos įkurdinimas rūmų kaimynystėje Lietuvos dailininkų žodynas, t. 1: XVI XVIII a., Vilnius, Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2005, p , Darius Kuolys, Asmuo, tauta, valstybė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinėje literatūroje. Renesansas, barokas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1992, p Polski słownik biograficzny, t. 35/1, sąs. 144, Warszawa Kraków, 1994, p Ibid., p Piotr Jamski, Jėzaus šventovė Vilniuje, Antakalnyje, in: Sapiega buvo puikiai išsilavinęs, jo edukacijoje itin ryški prancūziškosios kultūros įtaka: ankstyvoje jaunystėje jį mokė prancūzas Claude de Lespinasse as, vėliau studijavo Graco (Austrija), Liuveno (Belgija) universitetuose, Paryžiuje. Politinių intrigų padiktuoti artimi Sapiegų ryšiai su Prancūzijos ir Austrijos valdovų dvarais turėjo atsispindėti ir kultūrinėje Sapiegos orientacijoje. Liudviko XVI dvaro mados ir kultūriniai prioritetai jam buvo gerai žinomi. Antakalnio rūmų statyba yra sietina su dinastiniais Kazimiero Jono Sapiegos planais, su jo visuomeninių pozicijų vizualiniu reprezentavimu ir įprasminimu. Ansamblio statyba buvo pradėta XVII a. 9-ojo dešimtmečio viduryje ar pabaigoje m. jau buvo ne tik statomi rūmai, bet ir veisiamas parkas 15. Galbūt rūmuose 1691 m. jau galėjo būti surengtos Sapiegos sūnaus Aleksandro vedybos su itin senos prancūzų aristokratų giminės palikuone, karaliaus Liudviko XIV pasiuntinio Lenkijoje dukra, karalienės Marijos Kazimieros Sobieskos dukterėčia, Stanislovo Kazimiero Radvilos našle Marija Kotryna de Bèthune (Maria Catherina de Bèthune). Be to, 1693 m. kovo mėn. atvykę į Vilnių trinitoriai, kol buvo statomi pirmieji vienuolyno pastatai, laikinai, iki 1696 m., glaudėsi Antakalnio rūmuose 16. Taip pat minima, kad 1694 m. Kazimieras Jonas Sapiega, Vilniaus vyskupo Konstantino Kazimiero Bžostovskio atskirtas nuo Bažnyčios, šiuose rūmuose buvo iškėlęs puotą savo šalininkams ir šventė aidint muzikai bei griaudžiant patrankų salvėms 17. XVII a. 10-ajame dešimtmetyje darbams parke vadovavo prancūzas, kuriam buvo mokamas 200 auksinų atlyginimas už fontanų įrengimą 18. Acta Academiae Artium Vilnensis, Vilnius, 2001, t. 21: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės barokas: formos, įtakos, kryptys, sudarė Rasa Butvilaitė, p ; Regimanta Stankevičienė, Antakalnio Jėzaus skulptūra ir jos poveikis religinei Lietuvos dailei, in: Menotyra, 1994, Nr. 2, p Piotr Jamski, Sapiegų rūmų byla dar nepralaimėta, in: Kultūros barai, 2007, Nr. 2, p Vladas Drėma, Vilniaus bažnyčios, Vilnius: Versus aureus, 2008, p Adomas Honoris Kirkoras, op. cit., p Piotr Jamski, Sapiegų rūmų byla dar nepralaimėta, p

4 Rūmų istorijai lemtingos buvo politinės vidaus kovos tarp Sapiegų ir jų priešininkų, peraugusios ir į karinius susirėmimus. Po pralaimėto mūšio prie Valkininkų 1700 m. pabaigoje rūmai buvo nusiaubti prieš Sapiegas sukilusių bajorų respublikonų, kurie nuniokojo pastatus, o rūmuose buvusius paveikslus, ypač Sapiegų giminės pirmtakų atvaizdus, sukapojo į smulkius gabaliukus 19. Sapiegų giminės įtaka Lietuvoje nusilpo, jie prarado ne tik politinę įtaką, bet ir didelę dalį turtų, be to, turėjo trumpam pasitraukti iš Lietuvos (Kazimieras Jonas Sapiega pasitraukė į Karaliaučių, iš kurio po amnestijos grįžo 1711 m.). Tačiau Antakalnio rūmai, nors jų nepavyko galutinai įrengti pagal pradinį projektą (tą liudija vėlesnių inventorių duomenys), vis dėlto nebuvo visai apleisti ir išliko giminės rankose. Kad Sapiega naudojosi rūmais dar 1716 m., liudija tais metais įvykusios iškilmės, skirtos Jėzaus Nazariečio skulptūros įnešimui į jo funduotos trinitorių Viešpaties Jėzaus bažnyčios didįjį altorių. Ta proga vyskupas Konstantinas Kazimieras Bžostovskis susitaikė su Sapiega, o prieš įnešant skulptūrą į šventovę ji buvo pastatyta rūmų sode, kur visą naktį vilniečiai ir antakalniečiai budėjo giedodami ir melsdamiesi 20. Birželio 7 d. skulptūra su procesija iškilmingai buvo įnešta į bažnyčią, o vakare Kazimieras Jonas Sapiega rūmuose, vienuolyne ir sode vaišino visus šventės dalyvius. Kaip žinoma, 1718 m. Antakalnio valda buvo laikinai išnuomota Mozyriaus pastalininkienei, uolaus, kaip ir patys Sapiegos, Leščinskių šalininko žmonai Sofijai Bagdzevičiūtei Jablonskienei 21. Gali būti, kad ji dvaru naudojosi gana trumpai. Jau 1719 m. vasarą Kazimieras Jonas Sapiega rašė savo giminaičiui Jonui Fri drichui Sapiegai iš Vilniaus, tikėtina iš Antakal- 19 Maria Kałamajska-Saeed, Genealogia przez obrazy. Barokowa ikonografia rodu Sapiehów na tle staropolskich galerii portretowych, Warszawa: Instytut Sztuki PAN, 2006, p Vladas Drėma, Vilniaus bažnyčios, p. 941; Regimanta Stankevičienė, op. cit., p Euzebiusz Łopaciński, Pałac Sapieżynski na Antokolu w Wilnie, in: Prace i materialy sprawozdawcze Sekcji Historii Sztuki Towarzystwa Przyjaciół Nauk w Wilnie, t. 3, Wilno, , p nio rūmų 22. Bet kokiu atveju, iki XVIII a. pabaigos rūmai priklausė Sapiegų giminei. Pagrindiniu Kazimiero Jono Sapiegos turtų paveldėtoju tapo jo anūkas, Merkinės seniūnas, Trakų kaštelionas Antanas Kazimieras Sapiega ( ), tačiau atrodo, kad Antakalnio jurizdikos jis nevaldė. Matyt, ją paveldėjo jauniausias Kazimiero Jono Sapiegos sūnus, LDK maršalka Aleksandras Paulius Sapiega ( ). Yra žinoma, kad jis mėgo gyventi Antakalnyje 23, prižiūrėjo rūmus ir parką, matyt, todėl buvo ir palaidotas trinitorių Viešpaties Jėzaus bažnyčioje m. čia jam buvo pastatytas puikus barokinis paminklas (sunaikintas 1865 m.) 24. Po Aleksandro Pauliaus Sapiegos mirties Antakalnio rūmai atiteko jo sūnui, Palenkės vaivadai, Mstislavlio seniūnui Mykolui Antanui Sapiegai ( ). Jaunystę jis praleido Karaliaučiuje, kur tuo metu buvo apsistoję dauguma Sapiegų giminės atstovų, 1733 m. vedė giminaitę Kotryną Liudviką Jono Kazimiero Sapiegos ( ) dukrą (maždaug po dešimtmečio ši santuoka buvo anuliuota) 25. Vilniuje Mykolas Antanas Sapiega nuolat nerezidavo, nes XVIII a. viduryje jam pavaldūs dar buvo puikiai įrengti rūmai Varšuvoje, taip pat dvarai Slanime, Gardine, Čerlionoje. Vis dėlto, 1756 m. trininitorių bažnyčios konsekravimo iškilmių proga Sapiegų rūmų sode jis surengė įspūdingą šventę, turėjusią išgarsinti Antakalnio trinitorių bažnyčią, bet kartu ir viso ansamblio fundatorius (panašios iškilmės buvo surengtos ir 1766 m. Jėzaus skulptūros perkėlimo į didįjį altorių proga). Kadangi tiesioginių įpėdinių Mykolas Antanas Sapiega nepaliko, ansamblį paveldėjo jo brolio Kazimiero Leono Karolio Sapiegos ( ) sūnus, LDK kancleris Aleksandras Mykolas Sapiega ( ) m. vadovaujant prancūzų architektui Jakobui Delau buvo tvarkomas parkas, fontanai, sumūrytos 22 Maria Kałamajska-Saeed, op. cit., p Ibid. 24 Ibid., p m. Mykolas Antanas Sapiega vedė Teklę Radvilaitę, kuri po poros metų mirė; 1748 m. vedė Aleksandrą Čartoriskytę. 218

5 naujos tvoros ir laiptai, tiek į rūmus, tiek į parką 26. Yra duomenų, kad parkas ir jo įrenginiai buvo tvarkomi ir vėliau m. čia dirbo sodininkai Rayskis ir Plonskis su pagalbininkais, sodas ir kavinė duodavo, kad ir ne itin didelių, pajamų 27. XVIII a. pabaigoje Antakalnis atiteko Aleksandro Mykolo Sapiegos ir Magdalenos Liubomirskytės sūnui, LDK artilerijos generolui, vienam iš Tado Kosciuškos sukilimo vadų, Pranciškui Sapiegai ( ). Svarbiausios šio didiko rezidencijos buvo Ružanai, po 1793 m. Derečinas. Vilniuje jis dar turėjo iš tėvo paveldėtus buvusius Pacų rūmus Šv. Jono gatvėje m. Pranciškus ir Pelagėja Potockytė Sapiegos rūmus Antakalnyje su žemės sklypu ir mišku pardavė Juozapui ir Liudvikai Potockytei Kosakauskams ir taip Sapiegų sąsajos su šia valda baigėsi. Rašytinių ir ikonografinių šaltinių duomenys apie pastatų architektūrą ir puošybą Šaltinių Sapiegų rūmų istorijai ir architektūrai pažinti nėra labai daug. Tyrimo metu nepavyko aptikti reikšmingesnių naujų rašytinių dokumentų, tad pagrindiniu darbo objektu tapo tyrinėtojams žinomi, tačiau iki šiol pakankamai neišnaudoti XVIII XIX a. Sapiegų valdų inventoriai. Be to, Evaldo Purlio atliktos inventorius surašiusio vizitatoriaus maršrutų rekonstrukcijos suteikė galimybę naujai įvertinti šiuos dokumentus ir juos prasmingai susieti su vykdomais architektūriniais ir polichrominiais tyrimais (išaiškinus maršrutą pavyko nustatyti inventoriuose minimų patalpų lokalizaciją) 28. Kaip tik todėl rūmų inventoriai ir natūrinių tyrimų 26 Piotr Jamski, Sapiegų rūmų byla dar nebaigta, p Vilniaus rūmų ir Antakalnio jurizdikos pajamų ir išlaidų reg istras, sudarytas nuo 1784 m. gegužės 1 d. iki 1785 m. gegužės 1 d., in: Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius (toliau VUB RS), f. 4 A 1318; Vilniaus rūmų ir Antakalnio jurizdikos pajamų ir išlaidų registras, sudarytas nuo 1785 m. gegužės 1 d. iki 1786 m. gegužės 1 d., in: VUB RS, f. 4 A Rūta Janonienė, Evaldas Purlys, op. cit., p medžiaga leidžia patikslinti, išplėsti, iš dalies ir pakoreguoti turimas žinias apie rūmų architektūrą, jos statybos etapus ir interjero įrangą bei dekorą. Analizuojant seniausią išlikusį inventorių (1718) 29 galima išsiaiškinti XVII a. pabaigoje pastatytų rūmų struktūrą. Pagrindinis fasadas šiame dokumente apibūdintas lakoniškai, tačiau iš jo sužinome, kad rūmai yra iškelti ant gana aukšto cokolio, todėl į pagrindinį portalą vedė laiptai, kurie inventoriuje įvardyti kaip jau seni, apgriuvę. Pastebėta, kad XVIII a. pradžioje pirmojo aukšto patalpos buvo tarsi padalintos į dvi savarankiškas dalis. Fasadinėje (vakarų) pusėje buvo pagrindinis įėjimas ir penkios patalpos: priemenė, pereinanti į koridorių ir į laiptinę, bei keturi kambariai. Rytų pusėje buvo šešios patalpos, tuo metu naudotos kaip sandėliai. Kampiniame kambaryje (šiaurės rytų kampe) stovėjo du stalai, viena krosnis, gretimame kambaryje buvo padėti suvynioti du dideli paveikslai ir saugoti dar trys maži paveikslai, stovėjo sena spinta. Kitos patalpos smulkiau neaprašytos. Į šiuos kambarius buvo patenkama iš antrojo aukšto nusileidus suktais laiptais šiaurės rytų kampe arba per priemenę iš rytų pusės. Atrodo, kad į pirmojo aukšto arkines galerijas buvo patenkama tik iš kiemo, iš rūmų patalpų į jas praėjimo nebuvo. Iš esmės šios galerijos atliko antrojo aukšto galerijų atramos funkciją. Vakarinės pusės pirmojo aukšto kambariuose būta po krosnį: viena, greičiausiai kambaryje arčiau priemenės, žalių koklių, kitos įvardytos kaip pokostinės (šiuo terminu apibūdinamos tam tikru būdu glazūruotos plytelės, XVII a. pabaigoje XVIII a. pradžioje mėgtos didikų rezidencijose) 30 ; kambarys šiaurės va- 29 Inwentarz Przy podaniu przezemnie Jerzego Stanisława Radowickiego Podstasosciego Wołkowyskiego Dobr za dekretami Trybunal[skimi] Jey Mci Pani Zofiey Bohdziewiczownie Ja błonskiey Podstoliney Mozyrskiey w Sumię 15 Tysięcy Tynfow poddanych samego Pałacu w Wilnie na Antokolu y ałtinenty do niego przydanych Roku 1718 Mca 7bra 5 D, in: Lietuvos valstybės istorijos archyvas (toliau LVIA), f. 1292, ap. 1, b. 309, l XVIII a. tapytojas Ksaveras Dominykas Heski, 1742 m. pradėjęs vadovauti Radvilų Sveržanio (Swerzan) fajanso manufaktūrai ir eksperimentavęs su fajanso padengimo glazūromis, būtent 219

6 karų kampe išsiskyrė tuo, kad jo langai iš vidaus buvo uždaromi langinėmis (iš vidaus uždaromos langinės anuomet buvo prabangos ženklas). Šios detalės rodo, kad minėti kambariai turėjo būti įrengti gana solidžiai, greičiausiai tai buvo privačios Kazimiero Jono Sapiegos patalpos. Antrasis aukštas buvo reprezentacinis. Šiame aukšte, rytinėje pusėje, į kurią patenkama tiesiai užlipus paradiniais laiptais, buvo įrengti trys kambariai, tarpusavyje sujungti amfiladine tvarka (juos skyrė dvivėrės durys). Viduriniame, didžiausiame, kambaryje krosnis nepaminėta, kampiniuose kambariuose stovėjo po vieną pokostinę krosnį. Visų trijų kambarių reprezentacinę funkciją liudijo čia kabantys portretai, pietrytiniame kambaryje paminėta stiklinė spintelė. Iš abiejų kampinių kambarių buvo galima išeiti į atviras antrojo aukšto arkines galerijas, kuriomis praeinama į vakarinio korpuso kambarius ir į tame korpuse įrengtą didžiąją salę. Salė, inventoriuje įvardyta kaip valgomasis, turėjo funkcionuoti kaip pobūvių salė, nes tai didžiausia ir puošniausia rūmų patalpa. Jos išskirtinumą liudija ir langų bei durų skaičius, jų dydis. Salėje krosnis nepaminėta, vizitatorius atkreipė dėmesį tik į didelę, drožinėtą ąžuolinę spintą. Iš salės, kaip ir iš galerijos, buvo galima patekti į šio korpuso kampinius kambarius, kurių įranga, nors ir labai lakoniškai aprašyta, liudija jų puošnumą. Šiaurės vakarų kampe esančiame kambaryje paminėtas portretas, nedidelis stalas, taip pat drožinėta spintelė, stovinti ant dviejų figūrinių kojelių ir dviejų stulpelių. Šis baldas, įvardytas kaip senas, neabejotinai turėjo būti išlikęs dar iš XVII a. įrangos. Pietvakariniame kambaryje kabėjo net šešiolika įvairių asmenų portretų. Visuose trijuose kambariuose abipus salės stovėjo po vieną pokostinę krosnį, be to, pietvakarių kampinis kambarys pats įvardytas kaip pokostinis 31. Toks kambarių puošimo būglazūravimą vadina pokostu (už informaciją nuoširdžiai dėkoju dr. Daliai Klajumienei). 31 Adomas Honoris Kirkoras mini, kad kai kurios rūmų menės buvo puoštos apie 6 colių dydžio kvadratiniais balsvais molio ir kietais kaip fajansas baltai emaliuotais kokliais (plokšdas anuomet buvo madingiausias ranka ištapytomis porcelianinėmis plokštelėmis buvo išklotas kabinetas apie 1690 m. statytuose Liubomirskių rūmuose Varšuvoje (vėliau perstatytuose į Lenkijos karalių vasaros rezidenciją Lazienkose), laiptinė Radvilų Nieborovo rūmuose, baigtuose 1696 m. 32 Verta atkreipti dėmesį į antrojo aukšto patalpų viduryje (tarp salės ir didžiojo rytų korpuso kambario) paminėtus du stiklinius kambarius 33. Su sale juos jungė dvivėrės įstiklintos durys (iš vėlesnių inventorių aiškėja, kad tokių durų iš viso kambaryje buvo penkios), į šiaurinę galeriją atsivėrė langai (inventoriuje paminėti du langai su langinėmis, nors jų galėjo būti daugiau). Apie kambarių perdangą inventoriuje neužsimenama. Paminėta, kad kambariuose buvo viena krosnis, du židiniai (su puošniomis, ištapytomis skardomis jų angų uždengimui, kabėjo trys portretai, stovėjo drožinėtas staliukas). Akivaizdu, kad kambarys buvo reprezentacinis, jame galėjo būti panaudoti baroko epochoje mėgstami šviesos efektai. Įdomu, kad labai panašiu metu kaip ir Sapiegų rūmai (t. y. XVII a. pabaigoje) statytuose kaimyniniuose Sluškų rūmuose taip pat minimas ypatingas, sakytume, stiklinis kambarys vienoje patalpoje, esą, lubos buvo įstiklintos, o virš jos įrengtas akvariumas 34. Vilniaus jėzuitų Akademijos ansamblyje apie 1678 m. buvo įrengta stiklinė gatvė taip vadintas trečiojo aukšto patalpų koridorius, kurio apšvietimui į jį išeinančios kambarių durys buvo įstiklintos 35. telėmis), kuriuose buvo įvairių tamsiai mėlynų vaizdų, pilių, bažnyčių, herbų ir pan. Istorikas nurodė, kad iš apleistų rūmų šias plokšteles plėšė visi[,] kas tik netingėjo : Adomas Honoris Kirkoras, op. cit., p Iš tokio pat pobūdžio fajansinių glazūruotų koklių buvo statytos ir pokostinės krosnys. 32 Juliusz Stefan Kłos, op. cit., p. 76, Vadinami stikliniai kambariai dažniausiai buvo įrengiami apstatant gausiai įstiklintomis spintomis, pastatyta staliukų su stiklo viršumi, įrengiamos kelios gausiai įstiklintos durys, kabinami krištolo šviestuvai. Už šį termino paaiškinimą dėkoju dr. Rasai Butvilaitei. 34 Vladas Drėma, Dingęs Vilnius, Vilnius: Vaga, 1991, p Jerzy Paszenda SJ, Budowle jezuickie w Polsce, t. 1, Kraków, 1999, p

7 Mansardinis Sapiegų rūmų aukštas XVIII a. pradžioje dar buvo nebaigtas įrengti 36, neįrengti (nors jau stovėjo) kampuose iškilę bokšteliai (trečiasis ir ke tvirtasis aukštai virš kampinių kambarių). Taigi, nors rūmai, kaip matyti iš inventoriaus, XVIII a. pradžioje dar nebuvo galutinai įrengti, visgi du jų aukštai buvo apipavidalinti gana prabangiai. Nors rūmų puošybos minėtas inventorius plačiau neaprašo, iš šaltinių žinoma, kad tuo metu jau turėjo būti baigtas salių dekoras stiuko lipdiniai ir tapyba. Minima, kad Pietro Perti m. prižiūrėjo architektūros darbus ir stiuko lipdinių, puošusių rūmų fasadą, priemenę, salių skliautus, židinius, kūrimą m. pabaigoje jis sukūrė ir alegorines dirbtinio akmens skulptūras pagrindiniams rūmų sodo vartams 37. Palloni tuo metu išpuošė rūmus sienų tapyba, kuri taip pat žinoma iš vėlesnių rašytinių šaltinių. Apie šio interjero dekoro pobūdį ir meninį lygį galima spręsti iš fragmentiškai išlikusių detalių ir remiantis analogais, t. y. kitais žinomais šių dailininkų darbais. Architektas Giovanni Battista Frediani iš Lukos dalyvavo statant žymiausius XVII a. antrosios pusės baroko paminklus Lietuvoje: Vilniaus Šv. Petro ir Povilo 38 bei Pažaislio bažnyčias. Gaila, nežinoma daugiau šio architekto kūrinių, kurių jis ti krai turėjo būti palikęs Lietuvoje ne vieną. Jau XVII a. 8-ajame dešimtmetyje šis kariškis (pulkininkas), artilerijos žinovas gyveno ir kūrė Vilniuje, o vienas įspūdingiausių jo projektų arkinis tiltas per Nerį, vos pastatytas 1672 m. buvo sugriautas potvynio 39. Tačiau iš šaltinių žinoma, kad šis statinys pasižymėjo inžinerinių sprendimų drąsa, jo konstrukcija buvo paremta per visą upę permesta arka, nenaudojant atramų upės vagoje. Be to, ilgas dengtas tiltas pasižymėjo architek- 36 Vis dėlto literatūroje įsigalėjęs teiginys, esą iki XVIII a. vidurio ar netgi iki XIX a. rūmai buvo dviaukščiai, yra neteisingas tečiasis aukštas buvo pastatytas, bet neįrengtas. 37 Lietuvos dailininkų žodynas, p Stasys Samalavičius, Almantas Samalavičius, Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, Vilnius: Pilių tyrimo centras Lietuvos pilys, 1998, p Wojciech Tygielski, Włosi w Polsce XVI XVII wieku, Warszawa, 2005, p tūros elegancija. Pasak italo amžininko, gaila, kad toks statinys nebuvo pastatytas kokiame kitame mieste, kurio gyventojai būtų pajėgūs įvertinti inžinerinį projektuotojo talentą 40. Reikia pripažinti, kad Kazimieras Jonas Sapiega, matyt, tikrai įvertino šio kūrėjo originalumą, drąsą ir talentą, jei pasirinko savo rūmų architektu. Kita vertus, jį su Fredianiu siejo artilerija, tad pasirinkimas atrodo logiškas. Rūmus puošę dailininkai stiuko lipdytojas ir architektas Perti, tapytojas Palloni žinomiausios ir iškiliausios Lietuvos baroko dailės figūros. Jų sukurti Sapiegų rūmai buvo vienu reikšmingiausių baroko meno realizacijų LDK teritorijoje, liudijantys stiprius ryšius su italų baroko menu (visi žymiausi prie rūmų statybos ir įrangos prisidėję menininkai buvo italų kilmės). Šiokių tokių detalių apie rūmų vidaus įrangą galima rasti išlikusiuose m. Mykolo Antano Sapiegos ūkinio pobūdžio užrašuose 41. Šių metų kilnojamojo turto aprašai mini, kad Vilniaus (Antakalnio) rūmuose buvo prabangių namų apyvokos daiktų: an gliškos užuolaidos, Leipcigo amatininkų gaminti arbatinukai, Vroclavo meistrų sidabrinės auksuotos vazos, lankstytų kontūrų šaukštai, didelės Karaliaučiaus vazos ir ovaliniai padėklai su ąselėmis m. rūmuose būta 25 dideli ir maži gabalai siuvinėto audinio apmušalams, 10 įvairaus dydžio šilku siuvinėtų špalerių, keletas čiužinių, audinių, baldai (24 odinės kėdės, 12 tamsiai mėlynos kėdės, 24 dideli ir maži stalai, 16 staliukų, 3 taburetės, lova, plati sofa (lenk. tapc zan), 11 viengulių sofų, dvi indaujos (lenk. kredens) stalai), patalynės komplektai, indų (tarp jų ir komplektas puoštų herbais lėkščių bei dubenų, porceliano taurės su dangteliais) ir panašių daiktų, liudijančių, kad pastatas buvo naudojamas ir, galbūt, ruošiamasi jį atnaujinti (minimos dėžės su medžio plokš- 40 Ibid. 41 Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyrius (toliau LMAB RS), f Valentinas Cibulskas, Įvežtiniai meniniai ir buitiniai dirbiniai Lietuvoje, in: Europos dailė. Lietuviškieji variantai, Vilnius: Leidybos centras, 1994, p. 177,

8 tėmis parketinėms gindims, pakas su veidrodžiais, pakas su akmeniniais stalviršiais). Turėta 10 vilkelių židiniams 43. Kaip įdomybę galima paminėti į aprašą įtrauktus tris senus lokius (matyt, iškamšas), aštuonis medinius veidrodžius (?) nuo fejerverkų. Taip pat minima rūmų garderobe buvus daug puošnių drabužių, dvi mažesnė ir didesnė auksinės špagos, viena gryno aukso, deimantais puošta špaga, dvi lazdelės viena puošta brangakmeniais, kita paauksuota figūrėle; saugotos dvi akmeninės špagų rankenos, daug brangių tualeto reikmenų, medžioklės įrankių, įvairių brangenybių, šeši perukai 44. Geltoname futliare saugoti brėžiniai (lenk. abrysy) 45, kitame geltona oda aptrauktame fu tliare buvo braižymui reikalingi instrumentai, taip pat turėtos dvi raudonai aptrauktos dėžutės su piešimo instrumentais, juodas futliaras su sidabriniais piešimo instrumentais, stalčiukas su įvairiais dažais 46. Šie įrankiai leidžia spėti, kad kažkuris iš Sapiegų pats užsiėmė piešimu, o gal ir kitokia menine veikla m. rūmai buvo remontuojami (kažkokius darbus atliko šaltkalvis, kalvis), valomi jų židiniai, tvarkomas stogas, remontuojami ir gontais naujai uždengti bokšteliai, taisomi langai m. neįvardytas tapytojas dažė kambarių sienas, stalius taisė kambariuose grindis. Labai tikėtina, kad šiuos remonto darbus prižiūrėjo architektas Augustinas Kosakauskas, kuriam už nenurodytus darbus m. mokėtas atlyginimas 48. Tais pačiais metais tvarkomas ir parkas, valomi, taisomi fontanų vamzdžiai, sodinami klevai, liepos, eglės m. Vilniuje besilankanti Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stanislovo Augus- 43 LMAB RS, f , l v. 44 Ibid., l Tai gali būti ir projektai. 46 LMAB RS, f. f , l VUB RS, f. 4 A 1319, l. 1 6; VUB RS, f. 4 A 1318; Antakalnio gubernatoriaus Celestino Vejtmano sąskaitos nuo 1783 m. gegužės 1 d. iki 1790 m. kovo 31 d., in: VUB RS, f. 4 A VUB RS, f. 4 A 1318, l. 3. Tuo metu buvo tvarkomi ir Sapiegų rūmai Vilniuje (Šv. Jono g.), tad architektas tikriausiai dirbo ir ten. Iki šiol buvo manyta, kad Antakalnio rūmus Augustinas Kosakauskas tvarkė tik po 1797 m. to Poniatovskio rūmų šambeliono Juzefo Byševskio (Byszewski) žmona Liudvika norėjo apžiūrėti Sapiegų rūmus (esą jos, kaip nusimanančios architektūroje, kunigaikštis prašęs patarimų dėl rūmų tvarkymo) 49. Iš Liudvikos Byševskos pokalbio su ją priėmusiu Antakalnio jurizdikos valdytoju aiškėja, kad šeimininkas (Aleksandras Mykolas Sapiega) rūmuose nesilankęs jau dvidešimt metų. Rūmai viešniai pasirodė tokie puikūs, kad galėtų būti puikiausia vieta apsistoti karaliui, jei jis kada lankytųsi Vilniuje. Interjere daugiausia jos dėmesį patraukė sienų tapyba: Pirmoje salėje dailiai nutapytas plafonas, dievų vestuvės, ganėtinai gyvos spalvos, bareljefai aplink lubas, galerijoje al fresco azijietiška muzika. 50 Taip pat ji pažymėjo, kad gyvenamieji kambariai yra galiniuose šonuose, rūsiai gražūs ir sausi m. rūmuose toliau vyko smulkūs remonto darbai, tapytojui sumokėta už rūmų nudažymą 51. Deja, rūmai nukentėjo per 1794 m. sukilimą, juose žiemos metu apsistojusi rusų armija sudegino daug durų, grindų, išlaužė langus, sugadino krosnis. Šie patirti nuostoliai ir po to darytas rūmų remontas atsispindi 1795 m. sudarytame liustracijos akte ir rūmų aprašyme 52. Kartu šie šaltiniai suteikia papildomų žinių ir apie XVII a. pabaigos rūmų puošybą, nes patalpos aprašytos gana išsamiai. Paminėti rūmų fasadus puošiantys lipdiniai, juos skaidantys karnizais (minimas po jais nubyrėjęs tinkas), pagrindinį įėjimą akcentavo seni laiptai su dvylika žaliai dažytų vazų ant mūrinių stulpų. Reikėjo taisyti namo stogą, taip pat keisti langus, nes rūmų langai pagrindiniame fasade labai seni, kažkada buvę alavo rėmeliuose, sugadinti, [...] ilgai nebelaikys, tuo 49 Liudvika Byševska, 1786 metų kelionės į Vilnių dienoraštis, Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 2008, p. 84. Originalas: Ludwika Byszewska, Żurnal podróży do Wilna z roku 1786, in: MAB RS, f. 151, b. 116, l Ibid., p Antakalnio gubernatoriaus Celestino Vejtmano sąskaitos nuo 1783 m. gegužės 1 d. iki 1790 m. kovo 31 d., in: VUB RS, f. 4 A 1317, l. 21v. 52 Rūta Janonienė, Evaldas Purlys, op. cit., p

9 labiau, kad [yra] iš labai smulkaus stiklo, ir rėmai supuvę; langus apatiniuose ir viršutiniuose kambariuose reikėtų padaryti naujus iš lakštinio stiklo, įstatyti juos stipriuose rėmuose ir apglaistyti, o seną stiklą, įstačius į naujus rėmus, panaudoti langams 3-čiame ir 4-tame aukštuose, kurie dabar atviri, be langų 53. Tų metų dokumentuose minima fasade buvusi galerija arba dengti laiptai prieš rūmus, kurių vietoje planuota statyti mūrinę arkadą, bet šis projektas nebuvo įgyvendintas. Pačių rūmų išplanavimas buvo nepakitęs, pasikeitė tik kai kurių kambarių funkcijos, langų ir durų skaičius (kai kurios angos užmūrytos). Pirmajame aukšte, nuo įėjimo pirmame į kairę kambaryje buvo krosnis iš žalių ir baltų koklių (mūrytų juostomis, baltų mažiau), nurodyta, kad koklių centre buvo pavaizduoti herbai 54. Prie krosnies buvo ir židinys. Gretimame kambaryje stovėjo panašus komplektas: žalių ir baltų, juostomis mūrytų koklių krosnis ir židinys. Kadangi krosnys panašios (ankstesniame inventoriuje jos apibūdintos skirtingai), galima daryti prielaidą, kad jos, kartu su židiniais, pastatytos tarp 1718 m. ir 1794 m. Kita vertus, XVIII a. pradžios inventoriuje visai nepaminėti židiniai, kurie tikrai jau buvo. Taigi krosnių iš herbais puoštų žalių koklių su baltomis juostomis pastatymo laikas lieka diskusinis. Abiejuose aprašytuose pirmojo aukšto kambariuose grindys buvo medinės, senos, stalių darbo. Trys rytinio korpuso antrojo aukšto kambariai buvo puošti tapyba ir stiuko 55 lipdiniais, vidurinis, tiesiai prieš paradinius laiptus esantis kambarys įvardytas kaip valgomasis, šiaurės rytų kampe miegamasis, pietryčių kampe esančio kambario funkcija nenurodyta. Šiame kambaryje buvo balta puošni krosnis su 53 Ibid., p Greičiausiai tai XVIII a. populiarios, iš Peterburgo paplitusios žalių su baltomis juostomis koklių krosnys; žr.: Valentinas Cibulskas, op. cit., p Inventoriuose naudojamas žodis gipsatura (liet. gipsatūra), tačiau greičiausiai tai buvo ne gipso, bet stiuko lipdiniai, analogiški tų pačių meistrų sukurtiems lipdiniams Šv. Petro ir Povilo bei Trinitorių bažnyčiose. fasadėliais ir židinėlis, du supraportai (virš langų?) puošti stiuko lipdiniais; valgomajame stovėjo didelė marga krosnis su žaliomis juostomis ir karūna, taip pat židinys, jo atbraila puošta septyniomis gipsinėmis figūromis, sienos ištapytos, lubos puoštos stiuko lipdyba. Miegamajame krosnis balta (kaip ir pietryčių kampo kambaryje), visas kambarys puoštas tapyba ir stiuko lipdiniais, kai kurie lipdiniai auksuoti. Kadangi iš istorinių šaltinių žinoma, kad rūmų lipdinius fasade, priemenėje, salėse, taip pat židinių dekorą kūrė Perti, o sales tapyba puošė Palloni XVII a. pabaigoje 56, galima manyti, jog čia minimas stiuko dekoras ir tapyba yra išlikę iš pirminio dekoro, nors ir nepaminėti XVIII a. pradžios inventoriuje dėl jo lakoniškumo. Visuose trijuose kambariuose grindys buvo parketinės, kampiniuose inkrustuotos uosiu. Antrojo aukšto šiaurės galerija (pavadinta valgomojo galerija) jau buvo įstiklinta, stiklai sukilimo metu išdaužyti. Nurodyta, kad šioje galerijoje grindys marmurinės, perdengimas medinis, galeriją (sienas?) puošė lipdiniai. Pietų pusės galerija plačiau neaprašyta. Marmurinės šiaurinės pusės galerijos grindys (vienintelės tokios visuose rūmuose, galbūt todėl, kad kitoje galerijoje jų įrengti iki Valkininkų katastrofos nespėta) rodo, kad šiai pastato vietai buvo skiriamas svarbus vaidmuo rūmų sandaroje. Iš Vincento Smakausko atsiminimų žinoma apie dalį galeriją puošusių freskų, kurios dar neblogai matėsi 1813 m. Dailininkas atkreipė dėmesį į šioje galerijoje (beje, Smakauskas rašo, kad tuo metu ji dar buvo neužmūryta) ant galinių sienų buvusias dvi scenas: vienoje jų (galerijos rytinėje sienoje) buvo pavaizduota geltona baliustrada ir orkestras, susidedantis iš keliolikos asmenų, grojančių kontrabosu, smuikais ir kitais instrumentais; priešais, ant kitos sienos, buvo nutapyta baliustrada ar pilis, o tos ovalios nišos viršuje 57 kabojo žalvarinis narvelis su 56 Lietuvos dailininkų žodynas, p Matyt, turimas omenyje užmūrytas ovalus langas, buvęs virš durų į galeriją. Tokie langai minimi 1829 m. inventoriuje. 223

10 žalia papūga viduje 58 ; pasak dailininko, pirmojo paveikslo muzikantai buvo apsirengę rūbais visai panašaus kirpimo kaip ir Šv. Kazimiero koplyčioje, galvos taip pat apskustos, natūralaus didumo. 59 Iš tapybos braižo (spalvos buvo susiliejusios, potėpis platus), dailininkas sprendė, kad šias freskas nutapė tas pats tapytojas, kaip ir esančias Šv. Kazimiero koplyčioje. Tikėtina, kad 2007 m. vykdytų polichrominių tyrimų metu aprašytose vietose atidengti tapytos baliustrados fragmentai (baliustrada tapyta geltonai tamsesniame fone) gali būti priskirti Pallonio teptukui. Nors ir labai sunykę, jie yra itin vertingi kaip pirminio rūmų dekoro elementai. Didžiosios salės lubos 1795 m. inventoriaus duomenimis taip pat buvo ištapytos, poroje vietų ( parko pusėje ir kampe ties židiniu, virš herbo ) tinkas su tapyba nukritęs, bet salę puošianti stiuko lipdyba dar buvusi sveika. Pasak Smakausko, didžiosios salės plafone buvo nutapyta dievų puota Olimpe, spalvų spindėjimas buvo stulbinantis ir piešinys tikslus, vaizduojami asmenys buvo visai nuogi 60 (šios salės skliauto dekorą, kaip minėta, 1786 m. Liudvika Byševska apibūdino kaip dievų vestuves ). Kai kada ši scena apibūdinama kaip Heraklio apoteozė 61. Buvę stikliniai kambariai dabar paversti viena indauja. Stiklinės dvivėrės durys mediniuose rėmuose buvo aplūžę. Atkreiptinas dėmesys, kad lubos šioje patalpoje buvo netapytos (įrengtos vėliau negu kitur?), neįrengtos grindys, o sienų tapyba kažkada pradėta, bet nebaigta. Akivaizdu, kad patalpa buvo perdaroma. Kiti vakarinio korpuso kambariai, išsidėstę abipus salės, taip pat buvo puošti stiuko lipdiniais (pažymėta, kad šiaurės vakarų kampe esančio kambario lubos ne- 58 Vincentas Smakauskas, Prie Adomo Šemešio atsiminimų apie Vilniaus Tapybos mokyklą, in: Vilniaus dailės akademijos darbai. Dailė, Vilnius: 1997, t. 11: Pranciškus Smuglevičius ir jo epocha, p Ibid. 60 Ibid. 61 Lietuvos architektūros istorija, p. 170; Vilniaus architektūra, p baigtos, o pietvakarių pusės kambariuose lubos puoštos gipsatūra ir ištapytos, kai kur buvo reikalingos remonto). Visuose trijuose kambariuose buvo koklinės krosnys, kampiniuose kambariuose dar ir židiniai. Dviejų kambarių krosnys apibūdintos kaip senos, puoštos herbais, o viename krosnis buvo iš mėlynų (mėlynai tapytų?) koklių, sienos prie krosnies ir šonuose aplink kambarį išklotos porceliano plokštelėmis (vietomis jos jau buvo sudaužytos). Šio kambario lokalizacija kol kas kelia klausimų, pagal vizitatoriaus maršrutą ir nurodytą kambario langų skaičių atrodytų, kad tai kampinis kambarys, bet natūros tyrimų metu žymių nuo buvusių plokštelių aptikta gretimame kambaryje. Dauguma pirmojo ir antrojo rūmų aukštų langų buvo seni, smulkių stiklo lakštelių, įstatytų į švininius rėmelius ir medinius rėmus. Greičiausiai jie buvo išlikę iš XVII a. pabaigos rūmų statybos etapo. Trečiasis rūmų aukštas bei kambariai (trečiojo ir ketvirtojo aukštų) bokšteliuose dar nebuvo baigti įrengti ir XVIII a. pabaigoje. Nė viename iš XVIII a. inventorių plačiau neaprašyta laiptinė, labai lakoniškai apibūdinta ir pietinė antrojo aukšto galerija. Polichrominių ir architektūrinių tyrimų metu atidengtas iliuzinės sienų tapybos fragmentas išlikęs iš sienų tapybos kompozicijos, puošusios senąją laiptinę. Laiptinę nuo pietinės galerijos skyrė tik du mūriniai stulpai ir medinė baliustra, tad minėta kompozicija galėjo sietis su galerijos dekoru. Kadangi išlikusiame iliuzinės architektūrinės tapybos fragmente vaizduojamos marmurinės grindys, galima kelti prielaidą, kad ir galerijos grindys pagal pirminį projektą turėjo būti marmurinės (taip jos įrengtos šiaurinėje galerijoje), bet galbūt neįrengtos iki galo neįgyvendinus projekto (kai kur rūmuose minima nebaigta salių puošyba). Šis sienų tapybos fragmentas yra sukurtas labai profesionaliai, puikiai išgauta perspektyva, perteikta grindų marmuro faktūra. Fragmentiškai matomos piliastrais skaidytos sienos apačia leidžia manyti, kad šioje vietoje buvo nutapytas iliuzinės architektūros motyvas arba figūrinė kompozicija architektūros fone. Šios tapybos autoriumi laikytinas 224

11 Palloni, todėl tapybą būtina išsaugoti ir kiek įmanoma daugiau jos atidengti m. inventoriuje pateiktas rūmuose buvusių daiktų sąrašas gana kuklus, jis atspindi gerokai skurdesnį inventorių, nei buvo užfiksuotas XVIII a. viduryje. Tarp interjero įrangos daiktų paminėta lakuota nieko neverta vaistinėlė, sena spinta, juodas stalas prie spintos ( netinkamas naudoti ), sena rusvai pilka spinta su stalčiais, senas supraportas, t. y. kadaise ištapyta lenta, raudonas netinkamas naudoti krėslas, senas netinkamas naudoti lakuotas paravanėlis (širma), sena nenaudojama drobinė lova, keturi pušiniai naudotini stalai, du seni skardiniai žibintai be stiklo, sulaužyta kanapa, du sulaužyti staliukai, dirbtinio marmuro staliukas, sudaužytas į gabalus, sena sugadinta dėžutė, du niekam netinkami pusapskričiai stalai. Atkreiptinas dėmesys, kad dauguma daiktų apibūdinami kaip seni, sugadinti, netinkami naudoti. Iš įdomesnių įrašų verta paminėti tris tinkamus naudoti ir vieną nebetinkamą stiklinius rutulius tokie rutuliai buvo naudojami perukų laikymui. Būta gan nemažai statybininkų, stalių darbo įrankių, saugotos šešios formos koklių atspaudimui m. inventorius paskutinis, užfiksavęs rūmų vaizdą prieš pritaikant jį karo ligoninei 62. Tuo metu kai kurios krosnys jau buvo perstatytos, sustatyti nauji, didelių stiklo lakštų langai. Matyt, tai XVIII a. pabaigos remonto rezultatai. Šiame inventoriuje detaliau aprašyti pirmojo aukšto rytinės pusės kambariai. Daugelyje jų grindys buvo medinės (viename kambarėlyje plytinės, poroje parketo), stovėjo žalių ir baltų arba baltų su mėlynomis gėlėmis koklių krosnys. Visuose keturiuose rytinio korpuso kambariuose (sudarančiuose amfiladą) lubos buvo skliautinės. Kai kuriuose kambariuose paminėtos nišos su sieninėmis spintomis gali būti naudinga nuoroda toliau vykdant architektū- 62 Inwentarz Pałacu Antakolskiego w Dobrach Dziedzicznych JWJmc Pana Pósłowskiego Konsiliarza Stanu y Marszałka Pttu Słonimskiego, Kawalera Orderu Sttey Anny Miasta Guberñ Wilna na Przedmiesciu w Antokolu R Mca Julij Dnia Sporządzony, in: LVIA, f. 39, l v. rinius tyrimus (kai kurios iš šių nišų galėjo atsirasti užmūrijus senesnius langus). Abiejose pirmojo aukšto arkinėse galerijose buvo įrengtos arklidės. Antrojo aukšto trijuose paradiniuose kambariuose jau visos krosnys buvo iš baltų lygių koklių, stovėjo ir židiniai, bet tik prie vieno (pietryčių kampiniame kambaryje) paminėta, kad jis puoštas stiuko lipdyba. Šiame kambaryje minimos ir ištapytos sienos apmušalų pavyzdžiu dažytos įvairiomis spalvomis, juostomis 63. Tyrimų metu aptikta šio kambario polichromijos likučių (sienos dažytos vertikaliomis juostomis, viršutinėje dalyje įkomponuoti ovaliniai medalionai, apatinėje dalyje panelių imitacija), kuriuos preliminariai galima datuoti XVIII a. pabaiga. Šiaurės rytų kampiniame kambaryje paminėta niša vietoj alkovos verčia prisiminti XVIII a. pabaigos inventorių, kuriame šis kambarys įvardytas kaip miegamasis (alkovose paprastai buvo įrengiamos lovos). Trečiojo ir ketvirtojo aukštų patalpos buvo su mediniais perdengimais, nebaigtos įrengti (trūko durų, langų stiklų). Rūmų kilnojamasis inventorius paminėtas itin kuklus, akivaizdu, kad visi vertingesni baldai ar kiti rakandai jau buvo išgabenti. Į rūmuose buvusių daiktų sąrašą įtrauktas tik prancūziškų rogių korpusas, trys gobelenu aptraukti krėslai, vienas krėslas be gobeleno, kvadratinis staliaus darbo stalas, keletas filinginių durų, langų rėmų m. inventorius 64 sudarytas rūmuose jau veikiant ligoninei. Tačiau iš jo matyti, kad daugelyje an trojo aukšto patalpų dar buvo išlikęs autentiškas stiuko ir tapybinis dekoras. Ypač įdomi šio inventoriaus informacija apie didžiosios salės sienas puošusią stiuko lipdybą ir jas skaidžiusius šešiolika dirbtinio marmuro stulpų (piliastrų, puskolonių ar kolonų (?) jų žymių aptikta architektūrinių tyrimų metu), apie čia buvusias 63 Rūta Janonienė, Evaldas Purlys, op. cit., p Опись Антокольскому Зданию съ принадлежащими къ оному Службами и Казенными Строенiями поступившими по распоряженiю Ввишняго Начальства въ Коммисирiатское въдомство под помъщенiе Виленскаго Военнаго Госпиталя, Составлена Апръля 2о дня 1829 Года, in: LVIA, f. 937, ap. 1, b. 1003, l. l

12 skulptūras (galbūt stovėjusias nišose?), taip pat skliautą tebepuošiančią istorinių vaizdų tapybą. Šiek tiek konkretizuota ir šiaurinės galerijos puošyba, pažymėta, kad tarp balto stiuko lipdinių ir tapybos būta aštuonių gipsinių nedidelių statulų. Galbūt turėti omenyje langų apvadų puošyboje buvę biustai, nors neaišku, kodėl jie neminimi kituose fasaduose, be to, sunku pagrįsti jų skaičių (turėtų būti keturi). Tikėtina, kad galerijoje buvo ir apvalios skulptūros. Atkreiptas dėmesys, kad kambariuose lipdyba puošė plotus virš durų ir langų. Antrojo aukšto rytų korpuso (buvusiuose paradiniuose) kambariuose taip pat įvykę kai kurių pakeitimų. Kampiniuose kambariuose dar išlikusi stiuko lipdyba ant sienų (ant lubų nebeminima), ant vienos iš šiaurės rytų kambario (buvusio miegamojo) sienos buvęs auksuotas stiuko reljefas dabar nudažytas tamsiais dažais. Minimas gipsinis karnizas šiame kambaryje greičiausiai atsirado po Augustino Kosakausko pertvarkymų XVIII a. pabaigoje. Įdomi šio inventoriaus informacija, kad vidurinio šio korpuso kambario (XVIII a. buvusio valgomojo) lubos gotikinio tipo, vietomis ištapytos 65. Toks išskyrimas galėtų liudyti, kad šio kambario skliautas buvo kitoks nei kituose kambariuose (kryžminis, su nerviūromis?), todėl tapyba buvo ne plafoninio tipo, bet išskaidyta atskiromis nedidelėmis scenomis atsižvelgiant į skliauto plokštumas. Pietinėje galerijoje jau buvo įrengta cerkvė, jos aprašyme atkreiptinas dėmesys į paminėtus ovalinius langus virš durų. Viršutinių aukštų įranga inventoriuje aprašyta smulkiau, bet šios patalpos mažiau susijusios su autentišku rūmų vaizdu. Minėtų inventorių duomenys teikia papildomų žinių ir apie ūkinius ansamblio pastatus, taip pat apie parką, skulptūromis, herbais puoštus vartus ir kitus ansamblio elementus. Sapiegų parką barokinio prancūziško parko stiliumi XVII a. pabaigoje įrengė nežinomas, manoma, prancūzų projektuotojas, sekdamas Liudviko XIV kara- 65 Rūta Janonienė, Evaldas Purlys, op. cit., p liškojo sodininko André Le Nôtre pavyzdžiu 66. Jamskio nuomone, šis dokumentuose neįvardytas sodininkas ir kraštovaizdžio architektas gali būti tapatinamas su karalienės Sobieskos sodininku Lamotu m. Byševska rašė: pamiškėje yra rezervuaras, iš jo vanduo pripildo kūdrą ir vamzdžiais įteka į sodą, į kurį nuo pagrindinių rūmų laiptų atsiveria gražus vaizdas, be to, rezervuaras toks didelis, kaip ketvirtadalis Saksų sodo, ir du fontanai galėtų trykšti be perstojo 68. Dar XIX a. viduryje parkas buvo pilnas augalų, gėlių, jį puošė du orą gaivinantys fontanai 69. XX a. pirmojoje pusėje barokinio parko alėjos dar buvo gerai matomos, neblogai išlikę buvo ir vartai, bene dažniausiai fiksuoti nuotraukose bei piešiniuose. Iki mūsų dienų išliko kiti treji parko vartai (statyti prieš 1718 m.), taigi yra pakankamai duomenų šiam vertingam kraštovaizdžio architektūros paminklui atkurti ir išsaugoti. Rašytinių šaltinių duomenis apie Sapiegų rūmus papildo ikonografinė medžiaga. Tado Adomonio ir Klemenso Čerbulėno publikuotame XIX a. piešinyje (jo saugojimo vieta nenurodyta) pavaizduoti rūmai prieš XIX a. perstatymus (gal tai Petrui Rosiui priskirtinas piešinys arba Martyno Januševičiaus XIX a. I pusėje daryta jo kopija, kadaise saugota Vilniaus Senienų muziejuje) 70. Neblogai matyti barokinis pastato fasado dekoras ant aukštų postamentų iškelti didžiojo orderio piliastrai išryškina kampinius bokštelius, durų ir langų apvadai puošti girliandomis, barokinėmis kriauklėmis, langų angos puoštos archivoltais, sandrikais ir dekoratyvinėmis konsolėmis. Pirmojo ir ypač antrojo aukšto langų apvadai įmantrių, netaisyklingų, manieringų formų. Pirmasis pastato aukštas išskirtas rustikos imitacija. Puošybos gausumu ir kitais architektūriniais būdais (langų dydžiu) išskiriamas reprezentacinis antrasis rūmų aukštas. Trečiajį aukštą vainikuoja platus, puošnus ornamentinis frizas. Ypač puošniai apipavida- 66 Liudvika Byševska, op. cit., p Piotr Jamski, Sapiegų rūmų byla dar nebaigta, p Liudvika Byševska, op. cit., p Adomas Honoris Kirkoras, op. cit., p Tadas Adomonis, Klemensas Čerbulėnas, op. cit., p

13 lintas centrinis pusapvalis frontonas ir portalo viršus: frontono centre įkomponuotą langą iš abiejų pusių supa alegorinės reljefinės figūros (galima įžiūrėti dešiniosios iš jų į šoną atmestos rankos gestą ir joje laikomą vainiką), virš lango įkomponuotas puošniai apipavidalintas Sapiegų herbas; virš pagrindinio portalo taip pat dvi skulptūrinės figūros, laikančios dekoratyvinį skydą. Panašus, bet ne identiškas rūmų fasado atvaizdas saugomas Lietuvos dailės muziejuje. Tai Jono Šolmos XIX a. pradžioje nulieta akvarelė, sukurta pagal 1790 m. Pietro Rossi piešinį 71 (Vlado Drėmos klaidingai priskirtą Sluškų rūmams). Piešiniai skiriasi tik detalėmis (antrojo aukšto langų apvadų forma supaprastinta, kiek kitaip pavaizduotas karnizas, sumažinta frizo juosta), pastatas apželdintas krūmokšniais m. brėžinyje dar užfiksuota autentiška fasado kompozicija, nors jau nebėra jį puošusių lipdinių frontone ir virš portalo, nebežymimas pirmojo aukšto rustas m. brėžinyje jau regima perstatyta viršutinė rūmų dalis, pakeistas (padidintas ir nuleistas žemyn) portalas, tačiau antrojo aukšto langai vaizduojami gana panašiai kaip Šolmos akvarelėje 72. Remiantis šiais ikonografiniais šaltiniais galima spręsti, kad dabartiniuose rūmuose išliko nemaža dalis autentiškos fasado stiuko lipdybos. Ypač tai pasakytina apie antrojo aukšto ir aukšto langų apvadus, bendrą fasadų kompoziciją, piliastrus. Pirmojo aukšto langų apvadai ir stiuko puošyba didele dalimi taip pat yra autentiški, nors šiek tiek sužaloti (iš dalies panaši stiuko lipdyba puošia Otwock Wielki (Lenkija) rūmų fasado langus 73, kai kurie analogiški lipdinių motyvai matomi ir Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje). Langų puošyba yra labai įdomi ir nusipelno atskiro tyrinėjimo. Tik kai kurie fasado lipdiniai (pirmojo aukšto langų puošyba) savo stiliumi artimesni klasicizmui, greičiausiai jie sukurti XVIII a. pabaigoje, architektui Augustinui Kosakauskui tvarkant rūmų fasadus. 71 Vladas Drėma, Dingęs Vilnius, p Ibid., p Mariusz Karpowicz, Sztuka oświeconego sarmatyzmu, Warszawa: Państwowe wydawnictwo naukowe, 1986, il. 33. Nors tiek rūmai, tiek visas ansamblis patyrė keletą rekonstrukcijų, jo planinė struktūra yra dar gerai regima, o tūrinė nesunkiai atkuriama. Architektūrinių ir ikonografinių tyrimų medžiaga rodo, kad įmanomas ir XVII a. pabaigoje pastatytų rūmų patalpų identifikavimas ir netgi architektūrinės struktūros atstatymas. Šie tyrimai atskleidė ir dar vieną įdomų faktą patvirtino, kad rūmai statyti perdarant kažkokį ankstesnį mūrinį pastatą. Ankstesnių už XVII a. pabaigos mūrų liekanų rasta įvairiose statinio vietose. Tikriausiai XVII a. pirmosios pusės dekorui reikia priskirti 2007 m. polichrominių tyrimų metu vienoje iš antrojo aukšto patalpų atidengtą tapytą rusvai raudoną draperiją (užuolaidą). Architektūrinių tyrimų teikiamus duomenis, kad rūmai statyti ne tuščiame sklype, bet rekonstravus ankstesnį mūrinį pastatą, patvirtina ir ikonografiniai šaltiniai, pirmiausia ansamblio ir rūmų planai 74. Palyginus Sapiegų rūmus su panašiu metu statytais Sluškų rūmais (prie kurių dirbo tas pats architektas ir skulptorius Pietro Perti) akivaizdūs šių rūmų skirtumai. Sluškų rūmai yra taisyklingo plano, simetriški, Sapiegų rūmai asimetriški, nereguliaraus plano (tai nebūdinga to meto architektūrai), bet vakariniame, pagrindiniame, rūmų fasade akivaizdžiai matomos pastangos suteikti jam simetrišką vaizdą. Be to, Sapiegų rūmų plane pastebimas kai kurių sienų kreivumas, galintis atsirasti tik rekonstruojant senesnį mūrą, kurio sienos panaudotos naujai statybai. Tas pats įspūdis kyla ir žvelgiant į rūmų bei parko kompozicinę schemą akivaizdu, kad planuojant parką derintasi prie esamo statinio konfigūracijos rūmų pastatas yra pasuktas į šoną, tiesi pagrindinė alėja yra šiek tiek asimetriška pagrindinio fasado atžvilgiu. Jei pastatas būtų statomas nuo pamatų, jo kompozicija parko atžvilgiu greičiausiai būtų taisyklinga rūmai baroko epochoje komponuoti ant centrinės alėjos ašies. Apibendrinant sukauptą medžiagą galima įvertinti rūmų architektūros ypatybes. Sapiegų rūmų architek- 74 Architektūrinių brėžinių kolekcija, t. 1, in: Lietuvos kultūros paveldo Mokslinio centro archyvas, f

14 tūra yra originali naujausių XVII a. pabaigos XVI II a. pradžios architektūros sprendimų versija. Pastato kompozicija, monumentalumas, proporcijų harmonija rodo prancūzų barokinio klasicizmo įtaką, kartu esama ir italų vilų architektūros bruožų, tačiau visumos sprendimas yra originalus ir neturintis tiesioginių analogų. Rūmai nei plano, nei fasadų kompozicijos prasme nėra griežtai simetriški, tačiau tai jiems suteikia papildomo išraiškingumo, formų įvairovės. Vis dėlto aiškiai matomas siekis sukurti simetrijos įspūdį pagrindiniame rūmų fasade. Ant centrinės ašies įkomponuotas antrojo aukšto langas yra šiek tiek išskirtas, paliekant truputį didesnius tarpus nuo jo iki kitų langų. Šis fasadas tarsi tam tikra uždanga, slepianti pastato vidaus struktūrą, kurianti klaidingą įspūdį apie patalpų vidaus išplanavimą. Rūmų pagrindinis tūris yra dviejų (vietomis trijų) aukštų su patalpomis mansardiniame aukšte, kampiniai paviljonai keturių aukštų. Tarsi centre įkomponuotas portalas iš tiesų nėra ant pastato centrinės ašies, patalpų skaičius į dešinę ir į kairę nuo portalo nėra vienodas ir panašiai. Viena iš svarbiausių antrojo aukšto patalpų didžioji salė nėra to paties aukščio kaip šoninės patalpos, bet žymiai už jas aukštesnė. Didžiojoje salėje lubos buvo aukštai, tad į parką atgręžtoje jos sienoje buvo įkomponuoti šeši langai trys didesni (1829 m. juose buvo po 18 stiklų) apačioje ir trys mažesni (po 6 stiklus) virš jų 75 (žvelgiant iš lauko to neįmanoma pamatyti, nes fasadas atrodė lyg trijų aukštų). Dar po vieną langą išėjo į pietinę ir šiaurinę galerijas, šviesa į salę patekdavo ir per vienerias iš trejų durų, kurios buvo įstiklintos ir vedė į stiklinius kambarius greta galerijos. Toks sprendimas labai būdingas baroko meninei mąstysenai, linkusiai stebinti, išnaudoti netikėtumo efektus. Pagrindine šoninių fasadų puošmena buvo vėliau užmūrytos arkinės galerijos pirmajame ir antrajame aukštuose. Sprendžiant iš XIX a. pradžios piešinių ir m. inventoriuje viršutiniai ir apatiniai langai apibūdinti bendrai, kaip trys langai, turintys po 24 dalis. vadovaujantis architektūrine logika galima teigti, kad fasadus skaidančių piliastrų kapiteliai buvo aukščiau, jie buvo nudaužyti rekonstruojant trečiąjį aukštą. Piliastrų kapiteliai turėjo būti puošnesni, dekoruoti vaisių girliandomis, turbūt analogiški pagrindinius parko vartus puošiantiems piliastrų kapiteliams (analogiškais, tik stambesnių proporcijų piliastrais puošti ir Sluškų rūmai). Viena iš pagrindinių fasado puošmenų buvo originalios, pusapvalės formos frontonas ir piramidiniai, grakščiai lenkti kampinių paviljonų stogai (tokia bokštų stogų forma būdinga XVII XVIII a. sandūros architektūrai), visam pastato siluetui suteikiantys dinamikos ir išraiškingumo. Manyčiau, kad pagrindinė tokios formos pasirinkimo priežastis estetinė, nes toje vietoje įkomponuotas trikampis frontonas ardytų pastato silueto harmoniją, aštri frontono forma nederėtų su paviljonų stogų formomis. Fasadui iškilmingumo teikė prie pagrindinio portalo sukomponuoti laiptai, nes portalas buvo žemesnis (prasidėjo aukščiau) ir siauresnis už dabartinį. XVI II a. laiptai buvo lenkti, dvipusiai, galbūt tik amžiaus pabaigoje perstatyti į paprastus, tiesius laiptus. Svarbus rūmų architektūros segmentas vidiniai didieji laiptai, kuriuos nuo pietinės arkinės galerijos skyrė mūriniai stulpai su arkomis ir medinės baliustrados. Taigi paradinių laiptų erdvė į pietų pusę buvo visiškai atvira. Be to, laiptinė buvo gana aukšta, į ją atsivėrė ir pastato viduryje esančios trečiojo aukšto patalpos langai. Reprezentacinės antrojo aukšto patalpos buvo sujungtos anfiladine tvarka, pastatą galima buvo apeiti ratu. Sukti laiptai kampinių paviljonų patalpas jungė su viršutiniais aukštais ir pirmuoju aukštu, tačiau šiuose aukštuose ne visos patalpos buvo sujungtos. Bendra patalpų išdėstymo rūmuose sistema buvo logiškai pagrįsta, bet gana sudėtinga. Surasti analogijas Sapiegų rūmams nėra lengva. Visų pirma, tai buvo išskirtinis statinys, kurio reikšmę ir pobūdį lėmė tiek užsakovo figūra, tiek projektą 228

15 įgyvendinusių menininkų profesinis lygis. Artimiausia analogija galėtų būti beveik tuo pačiu metu ir dalyvaujant tiems patiems meistrams statyti Sluškų rūmai Vilniuje, tačiau ir jie mus pasiekė labai apniokoti, interjero dekoras neišliko. Kaip jau minėta, nepaisant bendrų kompozicinių ir stilistinių puošybos panašumų, tarp rūmų yra ir skirtumų, kilusių greičiausiai dėl to, kad Sapiegų rūmai yra statyti rekonstruojant ankstesnį pastatą, o Sluškų rūmai, statyti nugriovus senus Pacų rūmus, m. iškilo ant naujų pamatų ir visiškai sunaikino ankstesnės rezidencijos pėdsakus 76. Tačiau kaip tik todėl Sluškų rūmų planas galėjo būti sukurtas taisyklingas ir simetriškas, kaip to reikalavo tuometė mada. Sluškų rūmų stogas buvo barokinis, laužtas, panašus galėjo būti ir Sapiegų rūmų stogas. Dar vienas bendras bruožas atviros arkinės galerijos (viename iš Pranciškaus Smuglevičiaus piešinių jos dar visai aiškiai matyti). Sluškų rūmų struktūra gana paprasta, aiški, primenanti itališkos užmiesčio vilos kompoziciją, o nuo itališkųjų palazzo ar vietinių XVII a. rezidencijų skiriasi tuo, kad nėra vidinio kiemo (ūkinis kiemas, nors ir apsuptas pastatais, šiuo atveju jo nepakeičia), tad pastato architektūra yra orientuota ne į vidų, o į išorę į ryšį su aplinka ir greta įrengtu sodu. Toks principas būdingas ir Sapiegų rūmams. Nors ir vienų, ir kitų rūmų kampuose yra paviljonai bokšteliai, jie geriau matomi tik plane ir stogo dalyje (bokštai perdengti atskirai), bet yra glaudžiai susieti su korpusu į vieningą tūrį, nuo jo ryškiau neatsiskiria (Sapiegų rūmų šoniniuose fasaduose tas atsiskyrimas maskuojamas arkinėmis galerijomis 77 ), fasaduose jie plastiškai išskirti visų pirma dekoratyvinėmis priemonėmis piliastrais. Tuo šio tipo rūmai skiriasi nuo XVII a. užmiesčio rūmų tipo, kur kampiniai bokšteliai yra aiškiai atskirti nuo pagrindinio pastato tūrio (pvz., Vyskupų rūmai Kielcuose, Ujazdovo rūmai Varšuvoje) 76 LMAB RS, f , l Sluškų rūmuose, atrodo, irgi buvo atviros galerijos, kai kada vadinamos altanomis ar pergolėmis, tačiau jų vieta ir forma kol kas tiksliai nenustatyta; LMAB RS, f , l. 5. ir suteikia statiniui gynybinės architektūros pobūdį. Sluškų ir ypač Sapiegų rūmuose gynybinės architektūros bruožų atsisakyta. Sapiegų rūmai Europos vėlyvojo baroko kultūros kontekste Pasak Lucjano Uziębłos, 1908 m. rašiusio apie prarastas Antakalnio menines vertybes, utilitarizmas mūsų senelių, nemokėjusių gerbti puikių paminklinių pastatų likučių, nutrynė juose savitą epochos grožį. 78 Tačiau pastarųjų metų tyrimai leidžia bent iš dalies perprasti tos epochos bruožus pastato architektūroje. Iki šiol apie Sapiegų rūmus rašę autoriai nėra bandę plačiau aptarti rūmų koncepcijos, jų idėjinės pro gramos, santykio su XVII XVIII a. sandūros politiniu ir kultūriniu kontekstu. Vis dėlto tiek Sluškų, tiek ir Sapiegų rūmus galima analizuoti platesniame XVII a. antrosios pusės XVIII a. pradžios vėlyvojo baroko kultūros kontekste. XVII a. antrojoje pusėje Abiejų Tautų Respublikos magnatų aplinkoje ėmė sklisti antikizuojanti vėlyvojo baroko kryptis, kurią lenkų menotyrininkas Mariuszas Karpowiczius apibūdino kaip harmonijos meną 79. Ji sutapo su laiku, kai didikai, siekdami atsiskirti nuo sarmatiškosios bajorijos, ėmė aktyviau propaguoti savo kilmės iš romėnų teoriją, tuo pačiu atsigręžė į senovės Romos ir apskritai Italijos meną. Kartu tai buvo laikas, kai po karų ir negandų šalis galėjo atsigauti, o kasdienį gyvenimą nuspalvino troškimas atgauti sielos ramybę gamtos prieglobstyje, ieškota harmonijos ir gerovės, kuri būtų atsvara praėjusiems karų ir chaoso metams 80. Statytos parkais apsuptos užmiesčio vilos ir rezidencijos, skirtos vasaros pramogoms, šventėms, reprezentacijai, kurių puošyboje gausiai naudoti 78 Cit. iš: Vladas Drėma, Vilniaus bažnyčios, p Mariusz Karpowicz, Sztuka polska XVII wieku, Warszawa: Wydawnictwa Artystyczne i Filmowe, 1975, p Plačiau žr.: Mariusz Karpowicz, Sztuka oświeconego sarmatyzmu. 229

16 simboliniai ir alegoriniai lipdiniai bei tapyba. Dekoro formų ir prasmių repertuarui gausių pavyzdžių teikė senovės Romos menas ir literatūra. Kita vertus, rūmų architektūroje ir puošyboje taip pat ryški prancūzų kultūros įtaka, gausu Liudviko XVI stiliaus elementų tą rodo kompozicijos simetrija, atskirtos reprezentacinės ir kamerinės zonos, palyginti santūrus, neperkrautas dekoras, paremtas lygių plokštumų derme su orderio elementais, dekore gausiai naudojamos vaisių ir gėlių girliandos, juostelės ir panašiai. Kiek galima spręsti iš gana kuklios ikonografijos (apie 1690 m. datuojamų planų ir 1656 m. vaizdo) ben drais komponavimo principais Sapiegų rūmai priminė XVII a. pirmosios pusės pagal Matteo Castello projeką pastatytą, bet XVII a. bėgyje dar du kartus perstatytą Villa Regia Varšuvoje Jono III Sobieskio pamėgtą karališkąją vasaros rezidenciją, visiškai sunaikintą gaisro 1695 m. 81 Ši vila buvo stačiakampio plano, dviaukštė, su keturiais triaukščiais paviljonais kampuose, iš vienos pusės fasadą puošė atvira dviaukštė arkinė (penkių arkų) galerija. Galima lyginti Sapiegų rūmus ir su Varšuvos priemiestyje iškilusiu Vilanovu, tokiu koks jis buvo XVII a. pabaigoje: palyginti nedidelė dviejų aukštų vila su rizalitais, puošta arkų galerija. Vilanovo rūmai pasižymi ir itin sudėtinga, keliasluoksne dekoro ikonografine programa, kurioje pinasi giminės pašlovinimo, taikos ir laimės grįžimo į valstybę, grožio ir dorybių išaukštinimo temos 82. Manoma, kad XVII a. antrojoje pusėje Varšuvoje dirbęs architektas Tylmanas iš Gamereno smarkiai paveikė ne tik Lenkijos, bet ir Berlyno, Peterburgo architektūros raidą 83. Tarp jo panaudotų novatoriškų sprendimų minimas ir antikinių šventyklų pavyzdžiu sukomponuotas rūmų fasadas, kurį skaido didžiojo orderio piliastrai ir užbaigia trikampis frontonas. Vienas žymiausių šio architekto kūrinių Krasinskių rūmai 81 Žr.: Mariusz Karpowicz, Artisti Valsoldesi in Polonia nel 600 e 700, b. v., Attilio Sampietro editore, 1996, p Mariusz Karpowicz, Sztuka polska XVII wieku, p Ibid., p Varšuvoje tipologiškai turi nemažai bendrų bruožų su Sapiegų rūmais Antakalnyje, nors tarp abiejų pastatų yra ir žymių skirtumų. Bendrų bruožų tarp šių architektūros paminklų galima įžvelgti ne tik panašioje rūmų paskirtyje, artimuose fasadų komponavimo principuose, panaudojant dviaukštes atviras arkadas, bet ir vidaus erdvių koncepcijoje, kurioje didelė svarba teikiama laiptams ir erdvių persiliejimams. Tačiau Sapiegų rūmai skiriasi nuo Tylmano kūrybos kitokiu piliastrų naudojimu fasade (jie neremia frontono, kaip būdinga olandų architektui, o tik išryškina šoninių bokštų tūrį), kitokie yra langų apvadai ir panašiai. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje po negandų laikotarpio atgijusį kultūrinį ir meninį gyvenimą žymi iškilūs Pacų mecenatystės paminklai Pažaislio ansamblis ir Šv. Petro ir Povilo bažnyčia Vilniuje. Kazimieras Jonas Sapiega, pasikvietęs Pacams dirbusius menininkus, pratęsė šių išskirtinių fundacijų tradiciją savo Antakalnio valdose, originaliai sujungdamas sakralinio objekto ir užmiesčio vilos statybą. Dabar geriau išlikę sakraliniai statiniai gali teikti vertingos lyginamosios medžiagos Sapiegų rūmų architektūrinių detalių restauracijai. Pavyzdžiui, Šv. Petro ir Povilo bažnyčios portalas, projektuotas Giovannio Battistos Fredianio 1682 m., stilistiškai itin artimas Sapiegų rūmų langų apvadams, jis gali būti atspirties tašku ir tikslinant orderinių elementų proporcijas, taip pat atkuriant kapitelius. Šios bažnyčios puošyboje panaudota stiuko lipdyba ne tik motyvų prasme, bet ir specifiniais jos dekoratyviniais efektais (pvz., ažūrą ir reljefą išryškinanti juoda fono tapyba) teikia vertingos informacijos Sapiegų rūmų dekoro restauravimui. Vertinant Sapiegų rūmų ansamblį būtinai reikia atsižvelgti ir į Kazimiero Jono Sapiegos funduotą trinitorių vienuolyno ansamblį, kuris su rūmais ir parku sudaro bendrą kompleksą. Trinitorių vienuolyno fundacija buvo sumanyta 1691 m. pavasarį, o kertinis akmuo padėtas 1694 m. didžiausio Sapiegos konflikto su vyskupu Bžostovskiu (fundavusiu kitą trini- 230

17 torių vienuolyną Trinapolyje) metais. Kaip pastebėjo tyrinėtojai, abi Vilniuje funduotos trinitorių bažnyčios rėmėsi Romos pirmavaizdžiais: vyskupo fundacija primena Borromini statytą trinitorių bažnyčią Sant Carlo alle Quatro Fontane, o etmono Berninio statytą jėzuitų bažnyčią Sant Andrea al Quirinale 84. Abi minėtos bažnyčios Romoje stovi netoli popiežių Kvirinalio rezidencijos neatsitiktinai ir Vilniuje jos pastatytos fundatorių rūmų kaimynystėje (vis dėlto Trinapolis su Verkių rūmais nesudarė tokio glaudaus ansamblio, koks įgyvendintas Antakalnyje). Sapiegos iš popiežiaus Inocento XII gauta ir jau 1700 m. į Vilnių atgabenta trinitorių bažnyčiai skirta Jėzaus Nazariečio skulptūra Sapiegų rūmų ir bažnyčios ryšiui suteikė papildomų niuansų. Ši sakralinio objekto kaimynystė Antakalnio rūmų šeimininką pristato ne tik kaip apsišvietusį, intelektualų mecenatą, bet ir kaip Bažnyčiai ištikimą krikščionį. Trinitorių bažnyčios fasadą puošiantis frizas gali turėti bendrų bruožų su rūmų fasadą viršuje juosusiu ornamentiniu frizu, kurio likučių atrasta pastaruoju metu. Pirmojo trinitorių vienuolyno sparno fasadas puoštas stiuko lipdiniais, rėminusiais Sapiegų herbus. Pagrindinis stiuko lipdybos elementas čia angelų poros, laikančios ovalius herbinius skydus, virš kurių kyla trijų tipų karūnos titulinė bajorų luomo karūna, uždara karūna, dekoruota stilizuotomis lelijomis, ir kurigaikščio mitra 85. Pirmoji iš kairės angelų pora dar turi papildomus atributus trimitą ir etmono bulę, tai rodo, kad šiame skyde galėjo būti Kazimiero Jono Sapiegos herbas. Šie dekoro elementai neabejotinai turėjo stilistinių sąsajų su rūmų fasadą puošusiomis šlovės genijų figūromis ir herbais. Antakalnio ansamblio pobūdis lėmė ir visiškai naują, epochos dvasią atitinkantį rūmų tipą tai priemiesčio rezidencija, vasaros vila, visiškai nebeturinti gynybi- nės architektūros požymių. Rūmai skirti pramogoms ir reprezentacijai tai rodo ir jų įkomponavimas teritorijoje (einant parku vartai kuria vaizdingas, scenografines perspektyvas), ir pats pastato pobūdis iš dviejų pusių rūmai atsivėrė į peizažą plačiomis dviaukštėmis arkinėmis galerijomis, pripildančiomis rūmų patalpas šviesos ir kuriančiomis harmoningas ir kartu vaizdingas, šviesos ir šešėlių žaismo pagyvintas šoninių fasadų kompozicijas. Deja, turimi menki duomenys apie rūmų ir kitų ansamblio pastatų puošybos pobūdį (temas, siužetus, vaizduojamus personažus) neleidžia pilniau aptarti Kazimiero Jono Sapiegos sumanytos rūmų idėjinės programos. Tačiau ir pavieniai faktai rodo, kad ansamblis visiškai atitiko naujojo harmonijos meno koncepciją ir to meto Europos intelektualinį elitą žavėjusias neostoicizmo idėjas, kurių šalininkai siekė puoselėti asmens dorybių ir gamtos kultą (neostoicizmas Antikos pavyzdžiu teigė doro, kilnaus žmogaus laimingo gyvenimo gamtoje galimybę). Išeities tašku rūmų koncepcijai suprasti gali būti plokštė su įrašu: Antakalnis nuo seno didvyrių poilsis. Iš griuvėsių pakilę didžiuliai rūmai kare pavargusį ramioje taikoje saugos Viešpaties metai (Antecollis Magnorum ab antiquo Heroum quies e ruderibus in mollem assurgens Fessum armis Tranquilla pace tuetur Anno Dñi MDCXCI) 86. Ši plokštė XIX a. viduryje dar buvusi rūmų sienoje, XX a. pirmojoje pusėjė ji buvo saugoma Vilniaus universiteto bibliotekos laiptinėje 87. Įrašas ne tik įamžina rūmų pastatymo laiką, bet, kaip būdinga to laiko kultūrai, padiktuoja kelias esmines idėjinės programos gijas. Tai praėjusio karo ir įsivyravusios taikos, praeities didvyrių atminimo įamžinimo ir dabartinių šeimininkų kuriamos gerovės temos. Ypatingo dėmesio nusipelno ir rūmų fasado puošyboje gausiai panaudoti antikizuotų formų reljefiniai biustai. Panašūs motyvai naudoti XVII a. pabaigos 84 Andrzej Józef Baranowski, Między Rzymem a Wilnem, Warszawa: Instytut Sztuki PAN, 2006, p Piotr Jamski, Jėzaus šventovė Vilniuje, Antakalnyje, p Adomas Honoris Kirkoras, op. cit., p. 150; Vladas Drėma, Vilniaus bažnyčios, p Juliusz Stefan Kłos, op. cit., p

18 rūmų mene (pavyzdžiui, gausiai jų matoma Vilanovo rūmų puošyboje), bet visada glaudžiai siejant su kon krečiu kontekstu. Yra pagrindo Sapiegų rūmų fasadą puošiančiuose biustuose ieškoti giminės protėvių atvaizdų. Tokią mintį patvirtina ir po vienu iš antrojo aukšto langų vietoj biusto įkomponuota reljefinė Kazimiero Jono Sapiegos monograma. Kituose reljefuose regima karinė atributika, palmių šakos, plunksnos, kriauklės, kaukės tipiški to meto motyvai, dažnai naudoti vienos ar kitos žymių kariūnų giminės šlovinimo ikonografinėse programose. Kazimieras Jonas Sapiega ypatingai domėjosi savo giminės genealogija, XVIII a. pradžioje bendradarbiavo su savo giminaičiu Jonu Fridriku Sapiega, kaupusiu medžiagą Kodenio bažnyčioje įrengtai Sapiegų portretų galerijai (siuntė jam kopijuoti giminės narių portretus, dokumentų išrašus), pats rengė raižytais portretais iliustruotą giminės istorijos veikalą Historia Illustrissimae Domus Sapiehanae, kurį (deja, be iliustracijų, kurias, manoma, kūrė jėzuitas Adomas Delamarsas ( )) jau po sudarytojo mirties, t. y m. Vilniaus jėzuitų spaustuvėje išleido jėzuitas Antanas Aloyzas Mištoltas, o leidybą finansavo Kazimiero Jono Sapiegos anūkas ir pagrindinis paveldėtojas Antanas Kazimieras Sapiega 88. To meto giminės puoselėtas idėjas atspindi ir kiti ikonografiniai šaltiniai. Pavyzdžiui, Jono Fridriko Sapiegos rengto giminės portretų rinkinio titulinio puslapio apipavidalinime (XVIII a. pradžia), kurį nuosekliai tyrinėjo M. Kałamajska-Saeed, atsispindi giminės puoselėta teorija, kildinanti Sapiegų giminę iš Kolonos herbo romėno Prospero-Caesarino, o vėliau susiejanti ją su Gediminaičiais. Visa vaizdinė puslapio koncepcija remiasi Trajano kolonos ir Gedimino stulpų sąšaukomis, o pačius Sapiegas įvardija kaip romėnų-lietuvių kolumnidus 89. XVIII a. pirmojoje pusėje išraižytame Sapiegų genealoginiame medyje giminės kamienas išauga iš mitinio romėno protėvio. 88 Maria Kałamajska-Saeed, op. cit., p Ibid., p Taigi romėniški motyvai rūmų fasade ir langų puošybai gausiai naudotos militarijos tiesiogiai susieja pastatą su giminės puoselėjama garbinga kilmės iš romėnų koncepcija ir kartu pristato Sapiegas kaip garbingus šlovingos praeities tęsėjus, kaip LDK riterius, pergalinguosius tėvynės gynėjus. Ši garbingos praeities ir karo pergalių tema yra švelninama fasade gausiai naudojamų augalinių dekoratyvinių motyvų, vaisių pynių, kaspinų ir fantastinių kaukių. Šie elementai suteikia fasadams žaismingesnės nuotaikos, kalba apie rekreacinę ir reprezentacinę pastato paskirtį. Vaisių kekės gali būti suprantamos kaip Sapiegų kuriamos gerovės ir klestėjimo įvaizdis. Fasadų idėjinės programos centru, žinoma, turėjo būti portalo ir frontono dekoras, deja, iki mūsų dienų neišlikęs. Karo ir taikos tema, simboliškai išreikšta rūmų fasadų puošyboje, atliepė to meto visuomenėje gimusias krašto prisikėlimo po baisių nuniokojimų viltis (panašiomis idėjomis persmelktas ir Šv. Petro ir Povilo bažnyčios dekoras) 90. Bendrai ansamblio koncepcijai suprasti svarbi ir ant rūmų vartų stovėjusių skulptūrų simbolika. Pavyzdžiui, apie m. Palenkės Bialos dvare Mykolo Kazimiero Radvilos pastatytuose rūmų vartuose per simbolinius ir alegorinius motyvus išreikšta Radvilos kaip mūšio prie Chotino herojaus glorifikacija 91. Sapiegų rūmų pagrindinių vartų (prie dab. Antakalnio gatvės) ikonografijoje galima surasti panašių su šiuo monumentu motyvų (panaši triumfo arkos kompozicija), tačiau militariniai motyvai Sapiegų vartuose daug mažiau išryškinti. Radvilų Bialos vartuose rustuotas plokštumų paviršius ir dorėninis orderis asocijuojasi su gynybine architektūra, taip pat ir jų stiuko puošybos visuma, kurią sudaro įvairi militaria, Marso ir Minervos figūros, antikiniai biustai ir panašiai, akivaizdžiai byloja apie karinį-triumfinį statinio 90 Stasys Samalavičius, Almantas Samalavičius, op. cit., p Katarzyna Michocka-Rachubowa, Monumentum victoriae chocimensis Michała Kazimierza Radziwiłła w Białej, in: Kultura artystyczna Wielkiego Księstwa Litewskiego w epoce baroku, Warszawa: Instytut kultury, 1995, p

19 pobūdį 92. Sapiegų rūmų vartuose daugiau išryškinta taikos, gerovės ir gausos tema: karinės temos motyvai įžvelgiami tik viršutinėje vartų dalyje, karnizo puošyboje. Vartų nuo Antakalnio galvės pusės išorinėse nišose stovėjo alegorinės dviejų iš keturių pagrindinių dorybių Fortitudo (dešinėje) ir Temperantia (kairėje) figūros, kurios iki mūsų dienų neišliko, tačiau ikonografiją nurodo neseniai restauruoti užrašai. Fortitudo (Tvirtybė) alegorinė figūra to meto ženklų sistemoje reiškė dvasios tvirtybę, ištvermingą gyvenimo išbandymų ir likimo smūgių priėmimą (tokia skulptūra puošė ir Vilanovo rūmų fasadą) 93. Neretai Tvirtumo personifikacija buvo vaizduojama kaip tvirto ginkluoto vyro figūra (kartais su liūtu) arba kaip Heraklis. Temperantia (Susivaldymas) dorybę įkūnijanti figūra baroko mene dažniausiai buvo vaizduojama kaip moteris, vyną skiedžianti vandeniu, laikanti apynasrį arba kardą. Šios dvi figūros turėjo išreikšti rūmų šeimininko dorybes. Žvelgiant nuo sodo pusės vartų nišose stovi pastaraisiais metais restauruotos antikinės mitologinės dievybių medžio vaisių deivės Pomonos (dešinėje) ir gamtos pokyčių dievo Vertumno (kairėje) figūros. Javų pėdą ir pjautuvą laikanti medžio vaisių deivė itin dažnai baroko mene vaizduota kartu su gamtos pokyčių dievu, kuris Sapiegų rūmų vartuose vaizduojamas laikantis svyrančias vaisių kekes ir gėles. Šios figūros akivaizdžiai išreiškia gamtos derlingumo, gėrybių gausos simboliką, gyvenimo pilnatvę. Tad į sodo pusę atgręžtoje vartų pusėje akivaizdžiai įkūnyta laimingo gyvenimo gamtos prieglobstyje idėja, itin artima to meto Abiejų Tautų Respublikos žmonių mąstysenai 94. Vartų viršų turėjo puošti Sapiegų herbas, Kazimiero Jono Sapiegos monograma, o ant konsolės pavaizduota liūto galva gali reikšti ir visos giminės galią bei šlovę ir kelti užuominas į didžiojo giminės didvyrio Leono Sapiegos vardą. Vartus puošiančių kolonų ka- 92 Ibid., p Mariusz Karpowicz, Sztuka oświeconego sarmatyzmu, p Ibid., p. 95. piteliuose pavaizduotos vaisių pynės taip pat pratęsia ir sustiprina gerovės temą ir kartu suteikia statiniui šventinio puošnumo. Rūmų interjero puošybai analizuoti esamų žinių yra perdėm mažai, juolab kad pagrindinės salės skliautą puošusios tapybos siužetas šaltiniuose įvardijamas skirtingai. Akivaizdu, kad plafonui buvo pasirinkta antikinės mitologijos scena simboliškai siejama ir su rūmų gyventojais (ypač tikėtina, kad rūmų dekore buvo panaudota Heraklio antikinio didvyrio figūra, puikiai deranti su protėvių žygių įamžinimo tema). Į parką atgręžtoje galerijoje nutapyta muzikuojančių asmenų kompanija ir narvelis su papūga akivaizdžiai išryškino pastato kaip pramogų ir poilsio vietos prasmę. Antikinės mitologijos dvasia turėjo būti persmelktas ir rūmų sodas simbolinė Arkadija. Deja, apie parką puošusias skulptūras konkretesnių duomenų nėra, išskyrus vieną įdomią žinutę: 1839 m. sausio 28 d. Vilniaus miesto ekonomas Kolbas prašė Dūmos leidimo mugėje parduoti ankštame miesto sandėlyje vietą užimančius ir niekam nereikalingus keturis skardinius lietuviškus herbus (Vyčius), nuimtus nuo stulpų prie miesto užkardų 95 (jų vietoje buvo iškelti špižiniai Rusijos herbai ereliai), taip pat Veneros figūrą iš smiltainio, be kojos, be vienos rankos ir su nutraukta galva, anksčiau buvusią Sapiegų sode 96. Iš Sapiegų rūmuose buvusių meno kūrinių, baldų, interjero detalių Lietuvoje turbūt nedaug kas galėjo išlikti, nes jau XVIII a. pabaigoje čia buvę turtai turėjo būti perkelti į kitas giminės rezidencijas, ko gero, daugiausia į Derečiną (dab. Baltarusija), po 1793 m. tapusį pagrindiniu Pranciškaus ir Pelagėjos Sapiegų dvaru 97. Po 1831 m. didžiuliai Sapiegų turtai iš šio dvaro buvo konfiskuoti, iš pradžių išvežti į Baltstogę, o iš čia į Peterburgą. Tarp jų galėjo būti ir vertybių, anksčiau 95 Užkarda stovėjo visai netoli įvažiavimo į Sapiegų parko teritoriją. 96 Городского эконома Колбы Рапортъ, in: LVIA, f. 937, ap. 1, b. 1003, l Roman Aftanazy, Dzieje rezydencji na dawnych kresach Rzeczpospolitej, t. 2, Wroclaw-Warszawa-Kraków, 1992, p

20 saugotų Antakalnio rūmuose. Nors nėra tiesioginių duomenų, bet atsižvelgus į sukūrimo metus ir aplinkybes galima spėti, kad Antakalnio rūmuose galėjo būti viena iš kelių dabar žinomų reprezentacinio Kazimiero Jono Sapiegos portreto versija (didingas raito didiko portretas yra sukurtas sekant populiariu valdovų atvaizdų tipu). Tikėtina, kad Sapiegų rūmams (arba Trinitorių bažnyčiai) buvo skirta ir neseniai Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje rasta bei restauruota vadinamoji Kazimiero Jono Sapiegos herbinė aplikacija 98. Bet kokiu atveju, joje pavaizduoti herbai ir karūna virš herbinio skydo gali būti patikimas šaltinis atkuriant heraldinį Sapiegų rūmų dekorą. Už herbinio skydo pavaizduotos dvi kyšančios sukryžiuotų buožių galvutės, skydą vainikuoja aukso spalvos karūna, tokio pat tipo karūnos kyla ir virš keturiuose audinio kampuose sukomponuotų puošnių Kazimiero Jono Sapiegos monogramų. Restauruotame tekstilės kūrinyje jungtinis herbas sudarytas iš penkių laukų 99. Herbo centre, širdyje, įkomponuotas Sapiegų Lapinas (lenk. lis), pirmame lauke tradiciškai Sapiegų naudojamas herbinis ženklas Trys Lelijos (negalima jo vadinti Gozdava ), kurį, esą, naudojo iš Romos su Palemonu atvykę giminės protėviai 100 ; antrame lauke įkomponuota herbo Rola atmaina Kroje (Kazimiero Jono Sapiegos motinos Onos Barboros Kopeckytės herbas); trečiame herbas Wejher (Kazimiero Jono Sapiegos močiutės iš tėvo pusės Sofijos Veiheraitės herbas); ketvirtame Kosciesza (promočiutės Onos Chodkevičiūtės herbas) Elena Mazūraitė, Vilniaus vaivados Kazimiero Jono Sapiegos herbinė aplikacija, in: Lietuvos dailės muziejaus metraštis, t. 10, 2007, p ; Krikščionybė Lietuvos mene, t. 3: Bažnytinė tekstilė. XV XX a. pradžia, Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 2004, p Ligšiolinėse publikacijose herbai apibūdinami netiksliai, nors kūrinio priklausomybė Kazimierui Jonui Sapiegai nustatyta teisinga. 100 Dom Sapieżyński, opracował Eustachy Sapieha, Warszawa, 1995, p Abu pastarieji herbiniai ženklai yra Kazimiero Jono Sapiegos Išvados 1. Sapiegų giminė rūmus valdė iki XVIII a. pabaigos. Rūmai ir jų aplinka buvo tvarkomi ir saugomi, atlikti pakeitimai buvo nedideli. Galbūt, pastato pirminės struktūros ir daugelio dekoro elementų išsaugojimui iki XIX a. pradžios turėjo įtakos ir tai, kad XVIII a. antrojoje pusėje rūmai ne itin dažnai buvo naudojami. 2. Natūros tyrimai parodė, kad rūmai buvo pastatyti kaip naujo tipo priemiesčio rezidencija, tačiau ji iškilo ant senesnio mūrinio pastato liekanų. XVII a. pabaigoje sukurtas rūmų pastatas pasižymėjo itin savita, originalia architektūrine kompozicija, gausiu lipdinių dekoru. 3. Rūmai atspindi antikizuojančią vėlyvojo baroko architektūros tendenciją, paplitusią magnatų rezidencijose XVII a. pabaigoje. Jų architektūros dekoro ikonografinėje programoje persipynė karo ir taikos, Sapiegų giminės senumo, kilmės iš romėnų, didvyriškų žygių ir nuopelnų kuriant krašto gerovę temos. Kita rūmų dekoro tema daugiau susijusi su jų kaip poilsio ir pramogų vietos samprata (ji ryškiausiai galėjo būti juntama atviroje galerijoje ir parko teritorijoje). Aplinkos (parko ir jo statinių, taip pat trinitorių vienuolyno) elementai padeda geriau perprasti ansamblio idėjinę programą, kuri glaudžiai siejosi su Kazimiero Jono Sapiegos asmeniu ir susidariusia unikalia situacija, kai šiam didikui praktiškai tapus Lietuvos valdovu buvo kuriami planai apie galimybę jam atsisėsti į Abiejų Tautų Respublikos valdovo sostą. Išskirtinio mecenato užmojus atitinkantis kūrinys iki XIX a. vidurio ir XX a. pirmosios pusės rekonstrukcitėvo Vilniaus vaivados Pauliaus Jono Sapiegos jungtiniame herbe, publikuotame: Jolita Liškevičienė, XVI XVIII amžiaus knygų grafika: herbai senuosiuose Lietuvos spaudiniuose, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1998, p

21 jų buvo vienas įstabiausių architektūros paminklų ne tik Lietuvoje, bet ir platesniame regione, tačiau dabar iki galo įvertinti šio paminklo architektūros privalumus būtų galima tik atkūrus autentiškas vidaus erdves ir išorės formas. Pastato pritaikymas ligoninei buvo pagrįstas paprastu utilitarizmu ir dėl to vykdant rekonstrukcijas į meninę jo vertę neatsižvelgta. Iškeltas viršutinis aukštas, nuobodžiai sulyginęs statinio siluetą, išdidinti viršutinių aukštų langai ženkliai gadina ir pastato išorę, suardo subtilią pirminę architektūrinės visumos ir detalių harmoniją. Gauta Šaltinių sąrašas Architektūrinių brėžinių kolekcija, t. 1, in: Lietuvos kultūros paveldo Mokslinio centro archyvas (toliau LDP MCA), f Sapiegų rūmų antakalnyje užstatymo V. Puslovskiui aktas, in: Lietuvos mokslų akademijos biblioteka, Rankraščių skyrius (toliau LMAB RS), f Racevičienė, J., Rūmai ir parkas Suvorovo g. 1, tomas I, Istoriniai tyrimai, in: LKP MCA, f Pilypaitis A., Sluškų rūmai Vilniuje architektūrinė apybraiža, 1964, in: Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyrius (toliau LMAB RS), f M. A. Sapiegos užrašų knyga, 1746, in: LMAB RS, f m. Sapiegų rūmų ir sklypo pardavimo aktas (1806 m. nuorašas), in: LMAB RS, f Antakalnio gubernatoriaus Celestino Vejtmano sąskaitos nuo 1783 m. gegužės 1 d. iki 1790 m. kovo 31 d., in: Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius (toliau VUB RS), f. 4 A Vilniaus rūmų ir Antakalnio jurizdikos pajamų ir išlaidų registras, sudarytas nuo 1784 metų gegužės 1 d. iki 1785 m. gegužės 1 d., in: VUB RS, f. 4 A Vilniaus rūmų ir Antakalnio jurizdikos pajamų ir išlaidų registras, sudarytas nuo 1785 metų gegužės 1 d. iki 1786 m. gegužės 1 d., in: VUB RS, f. 4 A Literatūros sąrašas Adomonis Tadas, Čerbulėnas Klemensas, Lietuvos TSR dailės ir architektūros istorija, t. 1: Nuo seniausių laikų iki 1775 metų, Vilnius: Mokslas, Aftanazy Roman, Dzieje rezydencji na dawnych kresach Rzeczpospolitej, t. 2, Wroclaw-Warszawa-Kraków, Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, t. 2, sudarė Norbertas Vėlius, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Baranowski Andrzej Józef, Między Rzymem a Wilnem, Warszawa: Instytut Sztuki PAN, Byševska Liudvika, 1786 metų kelionės į Vilnių dienoraštis, Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, Cibulskas Valentinas, Įvežtiniai meniniai ir buitiniai dirbiniai Lietuvoje, in: Europos dailė. Lietuviškieji variantai, Vilnius: Leidybos centras, 1994, p Dom Sapieżyński, opracował Eustachy Sapieha, Warszawa, Drėma Vladas, Vilniaus bažnyčios, Vilnius: Versus Aureus, Drėma Vladas, Dingęs Vilnius, Vilnius: Vaga, Jamski Piotr, Jėzaus šventovė Vilniuje, Antakalnyje, in: Acta Academiae Artium Vilnensis, Vilnius, 2001, t. 21: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės barokas: formos, įtakos, kryptys, sudarė Rasa Butvilaitė, p Jamski Piotr, Sapiegų rūmų byla dar nebaigta, in: Kultūros barai, 2007, Nr. 2, p Janonienė Rūta, Purlys Evaldas, Sapiegų rūmų Antakalnyje inventoriai, in: Acta Academiae Artium Vilnensis, Vilnius, 2009, t. 55: Lietuvos dvarai: Kultūros paveldo tyrinėjimai, sudarė Algė Andriulytė, Rasa Butvilaitė, p Kałamajska-Saeed Maria, Genealogia przez obrazy. Barokowa ikonografia rodu Sapiehów na tle staropolskich galerii portretowych, Warszawa: Instytut Sztuki PAN, Karpowicz Mariusz, Artisti Valsoldesi in Polonia nel 600 e 700, b. v., Attilio Sampietro editore, Karpowicz Mariusz, Sztuka polska XVII wieku, Warszawa: Wydawnictwa Artystyczne i Filmowe, Karpowicz Mariusz, Sztuka oświeconego sarmatyzmu, Warszawa: Państwowe wydawnictwo naukowe, Karpowicz Mariusz, Sztuka Warszawy czasów Jana III, Warszawa: Państwowe wydawnictwo naukowe, Kirkoras Adomas Honoris, Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes, Vilnius: Mintis, Kłos Juliusz Stefan, Wilno. Przewodnik krajoznawczy, Wilno, Koch Wilfried, Style w architekturze, Warszawa, Krikščionybė Lietuvos mene, t. 3: Bažnytinė tekstilė. XV XX a. pradžia, Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, Kuolys Darius, Asmuo, tauta, valstybė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinėje literatūroje. Renesansas, barokas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, Lietuvos architektūros istorija, t. 2: Nuo XVII a. pradžios iki XIX a. vidurio, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, Lietuvos dailės istorija, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2002, p Lietuvos dailininkų žodynas, t. 1: XVI XVIII a., Vilnius, Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas, t. 1: Vilnius, Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988, p Liškevičienė Jolita, XVI XVIII amžiaus knygų grafika: herbai senuosiuose Lietuvos spaudiniuose, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, Łopaciński Euzebiusz, Palac Sapieżynski na Antokolu w Wilnie, in: Prace i materialy sprawozdawcze Sekcji Historii Sztuki Towarzystwa Przyjaciół Nauk w Wilnie, t. 3, Wilno, , p Mazūraitė Elena, Vilniaus vaivados Kazimiero Jono Sapiegos herbinė aplikacija, in: Lietuvos dailės muziejaus metraštis, t. 10, 2007, p

22 Michocka-Rachubowa Katarzyna, Monumentum victoriae chocimensis Michała Kazimierza Radziwiłła w Białej, in: Kultura artystyczna Wielkiego Księstwa Litewskiego w epoce baroku, Warszawa: Instytut kultury, 1995, p Miłobędzki A., Zarys dziejów architektury w Polsce, Warszawa: Wiedza Powszechna, Paszenda J. SJ, Budowle jezuickie w Polsce, t. 1, Kraków, Polski słownik biograficzny, t. 35/1, sąs. 144, Warszawa-Kraków, 1994, p Purlys Evaldas, Kas darytina, kad neprarastume Sapiegų rūmų, in: Kultūros barai, 2006, Nr. 12, p Samalavičius Stasys, Statybinių medžiagų gamyba ir įmonių susitelkimo vietos Vilniuje XVII XVIII amžiais, in: Architektūros paminklai, t. 4, Vilnius, Samalavičius Stasys, Samalavičius Almantas, Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, Vilnius: Pilių tyrimo centras Lietuvos pilys, Smakauskas Vincentas, Prie Adomo Šemešio atsiminimų apie Vilniaus Tapybos mokyklą, in: Acta Academiae Artium Vilnensis, Vilnius, 1997, t. 11: Pranciškus Smuglevičius ir jo epocha, sudarė Vidmantas Jankauskas, p Stankevičienė Regimanta, Antakalnio Jėzaus skulptūra ir jos poveikis religinei Lietuvos dailei, in: Menotyra, 1994, Nr. 2, p Vilniaus architektūra, sudarė Algė Jankevičienė, Vilnius: Mokslas, 1985, p Vilniaus miesto istorija, Vilnius: Mintis, Sapieha Estate in Vilnius: Development and the Décor of Its Interior Rūta Janonienė Summary Keywords: Vilnius, Antakalnis, Sapieha estate, Baroque architecture. (with reference to inventories Evaldas Purlys carried out in his investigation of the architecture and analysis of the palace s plans). The artistic and ideological whole of the palace and its interior is discussed in the general context of the cultural life of the epoch and the activity of the Sapieha family. Attempts to highlight the historical and artistic value of the object under discussion and to estimate the damage caused to the building as a result of later reconstructions are made. Life research revealed that this estate was built as a new type of suburban residence, although it rose from the remains of an older stone building. The architecture of the estate reflects the older tendency of late baroque architecture that spread in the residences of magnates in the late 17 th century. The iconographic program of the palace encompasses such interlacing subjects as war and peace, the venerable nature of the Sapieha family and their descent from the Romans, as well as their heroic marches and merits they gained through creating the welfare of this country. A further subject of the décor of this palace is related more to the conception of the palace as a place for leisure and entertainment (which can be mostly felt in the open gallery and the park territory). The ideological program of the building is closely linked to the personality of Kazimierz Jan Sapieha and the unique situation which emerged once he had practically become the ruler of Lithuania: when the plans for his ascension to the throne of the ruler of the Republic of the Two Nations came to be considered possible. Throughout the 18 th century the estate remained in the hands of the Sapieha family. Its environment was preserved and well attended with only small changes carried out that did not detract from the initial décor of the palace. The article examines the Sapieha estate, built in Antakalnis, a suburb of Vilnius, in the late 17 th century, and provides reference to the data of earlier publications, written sources and life research. Attention is mostly paid to the discussion of the estate s architecture (planned and spatial structures and the building s functions) and its furnishing. As the interior of the estate has not survived, this analysis could be attempted only by referring to the data of the written sources, first of all inventories. The reliability of these sources was confirmed by the data from life research 236

23

24 Šaltinių publikavimas

25 Acta Academiae Artium Vilnensis / SAPIEGŲ RŪMŲ ANSAMBLIO VILNIAUS ANTAKALNYJE STRUKTŪRA INVENTORIUOSE IR 2010 m. Evaldas Purlys UAB Projektavimo ir restauravimo institutas Universiteto g. 4, Vilnius evaldas@pri.lt Sapiegų rūmų ir parko ansamblis Vilniuje vienintelis baroko laikotarpio rūmų ir parko ansamblis, išlaikęs didžiąją dalį ansamblio architektūros komponentų, nedaug vėlesniais statiniais pažeistą rūmų kiemo ir parko teritoriją. Mūsų dienas pasiekė didžioji dalis svarbiausių šio ansamblio komponentų parką ir rūmų kiemą ribojusios sienos ar jų liekanos, abeji vartai ansamblio kompozicijos išilginėje ašyje (tarp Antakalnio gatvės ir rūmų pagrindinio portalo), dar įžiūrimas parko išplanavimas. Į rūmų kiemą buvo įvažiuojama per iki šiol tebestovinčius vartus iš Leono Sapiegos gatvės. Su rūmais susiję fragmentai iš visų inventorių publikuoti 2009 m. originalo ir lietuvių kalbomis 1, atkurti ir grafiškai pavaizduoti inventorių sudarytojų maršrutai rūmuose. Dabar publikuojami anksčiau neskelbti kitų ansamblio statinių architektūrą apibūdinantys fra gmentai iš tų pačių Sapiegų rūmų ir parko ansamblio inventorių. Kartu bandoma pažiūrėti į ansamblį ir jo statinius šiandien, palyginti šiandien matomą vaizdą su tuo, ką užfiksavo inventorių sudarytojai. Per 200 metų po Sapiegų pasitraukimo iš Antakalnio pasikeitė parko želdinių architektūra, nugriauti ūkinio kiemo pastatai, dalis parko sienų, tačiau labiausiai pasikeitė ansamblio apylinkės miškus pakeitė užstatyti kvartalai, vizualinį, kompozicinį parko ryšį su bažnyčia nutraukė XIX a. pabaigoje pastatytas ligoninės pastatas. Čia publikuojami ansamblio statinių aprašymai 1718 m., 1795 m., 1808 m. ir 1829 m. inventoriuose, 1795 m. rugsėjo 8 d. išlaidų po rusų kariuomenės dalinio stovėjimo Sapiegų rūmuose Kosciuškos sukilimo metu ataskaitoje ir anotacijoje apie rusų karių padarytą žalą 2 iliustruoja išlikusių statinių architektūros ir dekoro pasikeitimus, nusako išnykusius ansamblio elementus. Įv ykiai ir statybos Sapiegų ansamblyje XVIII XIX a. Sapiegų rūmų ir parko ansamblis intensyviausiai buvo statomas m. Kazimiero Jono Sapiegos ( Rūta Janonienė, Evaldas Purlys, Sapiegų rūmų Antakalnyje inventoriai, in: Acta Academiae Artium Vilnensis, Vilnius, 2009, t. 55: Lietuvos dvarai: Kultūros paveldo tyrinėjimai, sudarė Algė Andriulytė, Rasa Butvilaitė, p Adnotacya poczynionych przez Woysko Rossyiskie Czasu Rewolucyi, y Konsystencyi 140 Osob Żolnierzy w Pałacu Antokolskim Szkód, in: Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius (toliau VUB RS), f. 4, A-1327, l

26 02f 25 02a e 03a 03a 03a 03b 08 02c a 10 02d 1. G. Fürstenhofo Vilniaus miesto 1737 m. plano fragmentas su Sapiegų rūmų ir parko statiniais 1720) pastangomis. Šalia, šiaurinėje parko pusėje tas pats Sapiega 1691 m. fundavo trinitorių vienuolyną su Viešpaties Jėzaus bažnyčia. Abu ansamblius jungė tamprūs funkciniai ir kompoziciniai ryšiai. Rūmai Antakalnyje Sapiegų giminei priklausė visą XVIII šimtmetį. Visą šį laiką rūmai prižiūrimi, tačiau, atrodo, ne visada intensyviai naudojami. Iki galo užbaigti Sapiegų ansamblį Antakalnyje sutrukdė intensyvi Sapiegų politinė veikla, nesėkmingai pasibaigę vidaus karo veiksmai, padidėjęs dėmesys kitoms valdoms. Pirma, intensyvios Sapiegų veiklos valstybėje padiktuota pauzė rūmų ir kitų ansamblio statinių statybose padaryta dar 1692 m. Kelis kartus atidėjus, Abiejų Tautų Respublikos seimas turėjo susirinkti Gardine. Kazimieras Jonas ir Benediktas Sapiegos, būdami valstybės politinių įvykių centre, ėmė intensyviai ruoštis pusmetį iki seimo. Seimas vyko 1692 m. gruodžio 31 d m. vasario 11 d. Iš Vilniaus į Gardiną perkelta didžioji dalis amatininkų. Sapiegų rūmuose Gardine, kaip ir rūmuose Vilniuje, dirbo Pietro Perti, Michelangello Palloni ir, atrodo, Giovanni Battista Frediani. Gardine dirbta 02a 05 19? 04 02b dieną ir naktį, dėl to sutriko Vilniaus Antakalnio rūmų ansamblio statybų ritmas 3. Ką tik pastatyti, dar iki galo neįrengti rūmai greitai tampa vidaus politinio gyvenimo liudininku m. kilus konfliktui su Vilniaus vyskupu Konstantinu Kazimieru Bžostovskiu dėl kariuomenės dislokavimo bažnytiniuose dvaruose, vyskupas 1694 m. katedroje viešai atskyrė Kazimierą Joną Sapiegą nuo Bažnyčios, prakeikė, po to uždarė kelias bažnyčias, pasiuntė tikinčiuosius triukšmauti prie Sapiegų rūmų. Atsakydamas į tokį vyskupo žingsnį Kazimieras Jonas Sapiega 1694 m. kovo 18 d. savo šalininkams rūmuose surengė puotą, kurios metu aidėjo muzika ir griaudėjo patrankos 4. Byla tapo politine, įtampa didėjo. Tais pačiais 1694 m. didžiausio Kazimiero Jono Sapiegos konflikto su vyskupu Bžostovskiu metais padėtas kertinis akmuo dar 1691 m. sumanytam trinitorių vienuolyno ir bažnyčios ansambliui 5. Konfliktas tarp Sapiegų ir jų priešininkų peraugo į karinius susirėmimus. Pralaimėjimas prie Valkininkų 1700 m. privertė Sapiegas trauktis iš Lietuvos. Rūmus nusiaubė bajorai respublikonai. Po Valkininkų mūšio į daboklę įsiveržę bajorai išvilko ir užkapojo nelaisvėn patekusį Sapiegų kariuomenei vadovavusį Kazimiero Jono Sapiegos sūnų Mykolą Sapiegą 6, į Antakalnio rūmus įsiveržę bajorai į smulkius gabaliukus sukapojo rūmuose buvusius paveikslus, ypač Sapiegų giminės pirmtakų atvaizdus 7. 3 Piotr Jamski, Pałace niedoszłego króla. Artystyczne przygotowania Kazimierza Jana Sapiehy do Sejmu grodzieńskiego w roku 1693, in: Studia nad sztuką renesansu i baroku, t. 4, sąs. 1: Fundator i dzieło w sztuce nowożytnej, red. Jerzy Lileyko, Irena Rolska-Boruch, Lublin, 2005, p Saulius Stoma, Sapiegų rūmai ir parkas, in: Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas, t. 1, Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988, p Adomas Honoris Kirkoras, Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes, Vilnius: Mintis, 1991, p Adolfas Šapoka, Lietuvos istorija, 1936, Kaunas, p Rūta Janonienė, Sapiegų rūmų interjero architektūra ir dekoras pagal istorinių šaltinių ir natūros tyrimus: Baigiamoji ataskaita, d. 5: Sapiegų rūmų architektūros ir interjero dekoro menotyrinė analizė, p. 5, in: Lietuvos valstybinis mokslo ir studijų fondas. 240

27 Negana vidaus karo, Lietuvoje įsisiautėjo maras, švedų, rusų, saksų kariuomenės. Dėmesys rūmams Antakalnyje išblėso. Patalpos trečiajame ir ketvirtajame rūmų aukštuose taip ir liko neužbaigtos (pirmos žinios apie įrengtas trečiojo aukšto patalpas pasirodo 1829 m. inventoriuje). Amnestuotas, į Lietuvą Kazimieras Jonas Sapiega sugrįžo tik 1711 m. Gyvenimo rūmuose intensyvumas reiškė dėmesį visam rūmų ir parko ansambliui. Žinių apie nuolatinį gyvenimą rūmuose ir rūmų ar kitų statinių remontus, statybas nedaug. Abejoti gyvenimo rūmuose intensyvumu po 1711 m. skatina rūmų trečiojo ir ketvirtojo aukštų būklės aprašymai 1718 m., 1795 m., ir 1808 m. inventoriuose, rūmų išnuomavimas Sofijai Jablonskai 1718 m. Ir vis tik yra nemažai požymių, kad rūmai po Kazimiero Jono Sapiegos sugrįžimo keliasdešimt metų vėl dalyvavo XVIII a. gyvenimo įvykiuose. Remontus, taip pat ir gyvenimą rūmuose liudija nemažų XVIII a. vykusių remontų pėdsakai natūroje, užuominos apie neužbaigtus rūmų kambarių dekoravimo darbus 1795 m. inventoriuje. Apie gyvenimą rūmuose liudija kartas nuo karto istoriniuose šaltiniuose užfiksuojamos žinios apie bažnytines iškilmes greta stovinčioje trinitorių Viešpaties Jėzaus bažnyčioje ir Sapiegų parke. Sapiegos būdavo šių iškilmių rėmėjai ar iniciatoriai m. Sapiegų rezidencijoje Antakalnyje užfiksuotos svarbios, ilgam amžininkų atminty įstrigusios iškilmės birželio 7 d., po daugiadienių maldų, naktinio budėjimo ir giesmių prie Sapiegų parke pastatytos Kristaus Nazariečio skulptūros, ryte ši skulptūra atlydėta į trinitorių Viešpaties Jėzaus bažnyčią ir įkelta į didįjį altorių. Šių iškilmių įspūdingumas dar ilgai spindėjo žmonių atmintyje. Piotras Jamskis cituoja net po keliolikos metų su susižavėjimu apie šį įvykį rašiusį vieną iš trinitorių: Parkas tuo tikslu buvo papuoštas vėliavomis, herbais, užrašais, įspūdingai iliuminuotas. Visą naktį parke buvo giedamos giesmės, grojo muzika, anksti ryte, šv. Trejybės dieną parke susirinko visi Vilniaus dvasininkai, LDK Vyriausiasis tribunolas, Magistratas, brolijos ir cechai su vėliavomis, kariuomenė, magnatai ir aukšti pareigūnai, net iš tolimiausių Lietuvos pakraščių į tas iškilmes suplūdo minios žmonių. [...] Tuoj už neštuvų (su Kristaus Nazariečio figūra) ėjo Sapiegos su Jonu Kazimieru Sapiega priekyje, kuris ėjo su žmona Sibile Antanina [...]. Toliau žengė Radvilos, Oginskiai, Pacai, Valavičiai, Tiškevičiai, Bžostovskiai ir atstovai kitų magnatų giminių. Procesiją užbaigė LDK husarai ir artilerija. Aidėjo muzika ir giesmės, varpų garsai, patrankų ir šautuvų šūviai [...]. Po šventinių iškilmingų pamaldų pas fundatorių surengta puiki puota. Kadangi buvo pakviesti kone visi dalyvavę, vieni pietavo rūmuose, kiti, pirmiausiai vienuoliai vienuolyne, o visiems kitiems buvo sustatyti nesuskaičiuojami stalai parke. 8 Iškilmes aktyviai rėmė Kazimieras Jonas Sapiega m., dar esant gyvam Kazimierui Jonui Sapiegai, rūmai laikinai išnuomoti Zofijai Jablonskai, Mozūrijos pastalininkio žmonai. Nežinia, ką ši ponia nuveikė rūmuose mums dabar svarbu, kad sudarant nuomos sutartį buvo sudarytas seniausias žinomas Sapiegų rūmų ir parko statinių inventorius. Po Kazimiero Jono Sapiegos mirties 1720 m. Antakalnio rezidenciją perėmė jo sūnus kunigaikštis, LDK maršalka Aleksandras Paulius Sapiega, miręs 1734 m. Nors neliko duomenų apie jo darbus tėvo statytoje rezidencijoje, dėmesį Antakalnio rezidencijai liudija jo palaidojimas Trinitorių bažnyčios požemiuose. Pagal ano meto LDK didikų laidotuvių tradicijas, didiko laidotuves turėjo lydėti prabangios, kelias dienas trunkančios laidotuvių iškilmės dvasininkų, giminaičių, politinių šalininkų, bičiulių procesija, mišios ir varpų skambėjimas, vaišės rūmuose m. trinitorių 8 Piotr Jamski, Kilka kart z historii Parku Sapiežinskiego na Antokolu w Wilnie, pranešimas, skaitytas 2006 m. spalį Vilniuje vykusioje mokslinėje konferencijoje Iškilmės ir kasdienybė Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje ir jos kontekstuose (pranešimo tekstas autoriaus rinkiniuose). 241

28 Viešpaties Jėzaus bažnyčioje į sieną įkomponuotas labai meniškas, brandaus rokoko stiliaus marmurinis Aleksandro Pauliaus Sapiegos paminklas. Paminklo šventinimas taip pat negalėjo apsieiti be iškilmių bažnyčioje ir Sapiegų rūmuose. XVIII a. viduryje rūmai Antakalnyje per vedybas su giminaite, Kazimiero Jono Sapiegos dukterimi Ko tryna Liudvika atiteko Aleksandro Pauliaus Sapiegos sūnui Mykolui Antanui Sapiegai ( ). Gana įtaigiai gyvenseną rūmuose XVIII a. viduryje iliustruoja Rūtos Janonienės iš Mykolo Antano Sapiegos m. ūkinio pobūdžio užrašų paminėti prabangūs namų apyvokos daiktai, drabužiai panašu, kad Sapiegos gyvendavo ne tik rūmuose Varšuvoje ar dvaruose Gardine, Čerlionoje, Slanime, bet ir rūmuose Vilniaus Antakalnyje 9. Dar daugiau, atrodo, buvo tęsiami rūmų interjerų dekoravimo darbai m. vyko dar vienos didelės iš istorinių šaltinių žinomos iškilmės. Šventovei suteiktas Šventos Trejybės ir Švenčiausiojo Atpirkėjo titulas 10. Neturime šių iškilmių aprašymų, tikėtina, kad jos vyko pagal panašų scenarijų kaip ir liudininkų aprašytos 1716 m. iškilmės m. iškilmių ir fejerverkų Sapiegų rūmų parke įspūdingumą liudija tam skirtos sumos m. šventės organizatoriai į procesiją sukvietė kone visą miestą. Puošniai, su barokiniu teatrališkumu surengtos iškilmės pagerbė tiek Jėzų Nazarietį, tiek fundatorių giminę 12. LDK kancleriui Aleksandrui Mykolui Sapiegai valdant rūmus Antakalnyje svarbiausios Sapiegų rezidencijos persikelia į Debrečiną ir Ružanus. Dėmesys rūmams ilgam nutūko m. kalbėdamas su Liudvika Byševska Antakalnio jurizdikos valdytojas pasakė, kad šeiminkas rūmuose nesilankė jau 20 metų. Kunigaikštis Byševskos paprašė duoti jam įdėjų dėl tų rūmų, kuriuos jis jau pamiršęs 13. Po Byševskos apsilankymo 9 Žr. Rūtos Janonienės straipsnį šiame leidinyje. 10 Piotr Jamski, Kilka kart.., p Ibid. 12 Ibid., p Liudvika Byševska, 1786 metų kelionės į Vilnių dienoraštis, Vilbūta nemažo sujudimo: pasamdytas naujas sodininkas, suremontuoti fontanai, oranžerija, pastatytas kavos namelis (kafenhauzas), įrengti stikliniai šiltnamiai. Atrodo, remontuojami ir rūmai. Bent dviejų 1993 m. architektūrinių ir polichrominių tyrimų metu surastas rūmų kambarių dekoras skirtinas XVIII a. pabaigai m. Rusijos imperijai ir Prūsijai okupavus Abiejų Tautų Respubliką prasidėjo Tado Kosciuškos vadovaujamas sukilimas. Vilniuje įsitvirtinusios rusų kariuomenės 140 kareivių dalinys įsikūrė Sapiegų rūmuose Antakalnyje. Pasitraukus kareiviams rasti nuniokoti rūmai, apgriauti ūkiniai pastatai, iškirstas miškas ir pan m. Pranciškus ir Pelagėja (Potocka) Sapiegos paveldėtus iš LDK kanclerio Aleksandro Mykolo Sapiegos rūmus pardavė Juozui ir Liudvikai (Potockai) Kosakauskams, kurie ėmėsi juos remontuoti 14. Šiam laikotarpiui priskirtini kai kurie vartų architektūros pakeitimai m. Kosakauskai rūmus ir visą buvusią Sapiegų žemę Antakalnyje pardavė ar buvo priversti parduoti spaudžiami skolų Gardino gubernijos valstybės patarėjui Vaitiekui Puslovskiui 15. Pastarojo būta, kad ir aukštos tarnybos bajoro, bet sykiu apsukraus biznierio, didelio sukčiaus ir spekulianto. Jis su didžiuliu pelnu pardavė rūmus rusų valdžiai... taip Puslovskį 1943 m. rašytame straipsnyje charakterizavo Vilniaus meno tyrinėtojas Mikalojus Vorobjovas m. Puslovskis rūmus ir dalį buvusių Sapiegų valdų Antakalnyje pardavė miesto reikalams 17. Vaitiekui Puslovskiui liko už parko ir rūmų kiemų esanti žemė. Ši žemė netrukus buvo suskaidyta į sklypus. Antakalnio pušynuose skendėjusį Sapiegų ansamblį ima supti statybos. Laimei, išliko nesuskaidytas, neatnius, 2008, p Julija Racevičienė, Buv. Sapiegų rūmai Vilniuje, Suvorovo g. Nr. 1. Istoriniai tyrimai, 1975 m., in: Vilniaus apskrities archyvas, f , p Ibid. 16 Mikalojus Vorobjovas, Antakalnio Versalis, in: Naujoji Lietuva, 1943, Nr Julija Racevičienė, op. cit., p

29 skirtas nuo rūmų parkas jis tiko ligoninės reikmėms. XIX a. viduryje parkas buvo išplėstas iki dabartinių Leono Sapiegos ir Antakalnio gatvių m. generalgubernatoriaus įsakymu rūmuose ir juos supančioje teritorijoje įsteigiama karinė ligoninė, kuri po didelio rūmų remonto oficialiai atidaroma 1829 m. vasario 15 d. 19 Prasidėjo naujas gyvenimo rūmuose ir statybų rūmų aplinkoje etapas m. parengtas projektas, pagal kurį m. rekonstrukcijos metu rūmai įgavo šiandien matomą išvaizdą 20, nugriauti šiauriniai kiemo vartai ir prie jų ūkiniame kieme stovėjęs pastatas (1718 m. inventoriuje jis vadinamas kordegarda), pradedami formuoti dabartinės Leono Sapiegos gatvės tęsinio nuo pietinių Sapiegų rūmų vartų, per rūmų kiemą į šiaurę kontūrai. Projektuojamas dabartiniame namo Leono Sapiegos g. 4 tūryje vėliau įkorporuotas pastatas m. uždarytas trinitorių vienuolynas ir bažnyčia m. suprojektuotas dabar tebestovintis ligoninės korpusas į šiaurę nuo šiaurinės parko sienos ir koridorius, jungiantis šį korpusą su pastatu Leono Sapiegos g Nugriauti šiauriniai parko vartai ir dalis šiaurinės parko sienos. Pastačius šį korpusą suardytas vizualinis, kompozicinis skersinės parko alėjos ryšys su Trinitorių bažnyčia. XX a. antrojoje pusėje nugriaunami skersinėje ansamblio ašyje dar stovėję šventoriaus vartai. Nelieka dviejų svarbiausių skersinę ansamblio ašį žyminčių komponentų. 18 Laima Vileikienė [ir kt.], Sapiegų rezidencijos, trinitorių vienuolyno ir ligoninės statinių komplekso teritorijos užstatymo istorinės raidos analizė, in: VĮ Lietuvos paminklai autorinių darbų saugykla, p Julija Racevičienė, op. cit., p Laima Vileikienė [ir kt.], op. cit., p. 9; Evaldas Purlys, Buv. Sapiegų rūmai, L. Sapiegos g. 1: Priešprojektiniai architektūriniai tyrimai, 1997, in: Projektavimo ir restauravimo instituto autorinių darbų saugykla, f Ibid., p. 17. Sapiegų rūmų ansamblio ir parko struktūra Dabartinės Antakalnio ir Leono Sapiegos gatvės daugiau ar mažiau išlaikė senąsias trasas. Antakalnio ga tvė, tiksliau, kelias, anuomet buvo siauresnė ir kiek toliau nuo Sapiegų parko vartų nei dabar. Į Kazimiero Jono Sapiegos rūmus iš miesto buvo atvažiuojama keliuku, ėjusiu dabartinės Leono Sapiegos gatvės trąsa, toliau, iš rūmų kiemo į šiaurinę Sapiegų valdų dalį ir, greičiausiai, Nemenčinės link buvo važiuojama per šiaurinius kiemo vartus ir ūkinį kiemą. Kazimiero Jono Sapiegos rūmų ir parko ansamblis suformuotas ne tuščioje vietoje ar vietoj medinių Leono Sapiegos rūmų, kaip manyta anksčiau 22. Architektūriniai pastato tyrimai 23 parodė, kad Kazimiero Jono Sapiegos rūmai suformuoti pasinaudojant anksčiau statytų, per m. karą apgriautų rūmų liekanomis. Senasis pastatas užėmė visą Kazimiero Jono Sapiegos rūmų centrinę dalį tarp šoninių galerijų, nuo pagrindinio iki pat galinio fasado, nuo rūsio iki Kazimiero Jono Sapiegos rūmų trečiojo aukšto viršaus (kai kurie natūros duomenys rodo, kad senųjų rūmų mūrai galėjo būti iškilę ir kiek aukščiau). Pagrindinis senųjų rūmų fasadas buvo orientuotas į Leono Sapiegos gatvę. Senųjų rūmų orientacija, išplanavimas ir, greičiausiai, anuo metu jau funkcionavusi Leono Sapiegos gatvės trąsa labai paveikė Kazimiero Jono Sapiegos rūmų išplanavimą ir architektūrą, ansamblio plano struktūrą. Įgyvendindamas Kazimiero Jono Sapiegos sumanymą architektas Frediani rūmus ir visą ansamblio kompoziciją atkreipė į Antakalnio gatvę, tarp rūmų ir gatvės įkomponavo parką. Diskusijos, kas pastatė senuosius rūmus, prasidėjo dar XIX a. viduryje 24. Tik dabar iš Marijos Kałamajskos-Saeed darbų žinome, kad senieji 22 Saulius Stoma, op. cit., p. 469; Vladas Drėma, Dingęs Vilnius, Vilnius: Vaga, 1991, p Evaldas Purlys, op. cit. 24 Michał Homolicki, Juozapo Ignaco Kraševskio; Vilniaus miesto istorijai : Recenzija, in: Vladas Drėma, Vilniaus namai archyvų fonduose, kn. 9, Vilnius: Savastis, 2005, p

30 rūmai priklausė Vilniaus Žemutinės pilies prižiūrėtojui, pilies statybų vadovui Petrui Nonhartui 25. Sapiegų rūmų ir parko ansamblio teritoriją sudaro du pagrindiniai plotai parkas ir rūmų kiemas. Šalia rūmų, šiaurinėje kiemo pusėje buvo nedidelis ūkinių pastatų kiemas. Visa stačiakampė rūmų kiemo ir parko teritorija apjuosta mūrine ir medine tvoromis. Ūkinio kiemo kontūrus formavo tvora ir ūkiniai pastatai bravoras, kepykla, svirnas, arklidės, vežiminės ir kt. Tarp parko ir vienuolyno buvo nedidelis keliukas, jungęs rūmų ūkinį kiemą, vienuolyno šventorių ir parką su keliu dabartinės Antakalnio gatvės trąsoje. XVIII a. pradžioje ansamblį supo miškas, tik prie Antakalnio gatvės ir gatvelėje šalia trinitorių vienuolyno stovėjo nedideli, matyt, daugiausiai mediniai vienaaukščiai nameliai. Sapiegų ansamblio kompozicija, parko išplanavimas pavaizduotas praėjus apie 40 metų nuo ansamblio statybų pradžios sudarytame vadinamame Johano Georgo Maksimilijono Fürstenhoffo plane [1 il.]. Brėžinys papildytas ansamblio statinių numeracija, plane paryškinti pagrindiniai plane pažymėti statiniai. Brėžinyje atpažįstami visi išlikę ir iš aprašymų inventoriuose žinomi ansamblio pastatai, rūmų kiemą ir parką juosiančios tvoros. Natūroje dar iš šiandien matoma brėžinyje pavaizduota centrinė parko alėja, kai kurie skersiniai parko takai. Planas yra patikimas pagrindas būsimiems parko išplanavimo struktūros ir jos raidos tyrimams, išnykusių takų ar fontanų liekanų paieškoms. Plane nepažymėtų elementų numeracija pratęsiama ansamblio 1840 m. plane [2 il.]. Parkas daugiau ar mažiau buvo prižiūrimas ir pasitraukus Sapiegoms. Mažai keitėsi ir jo išplanavimas. Bene daugiausiai barokinės struktūros elementų ansamblis prarado XIX a. viduryje ir antrojoje pusėje. Kuriant ansamblį suformuota daugiaplanė, geome trinės struktūros, rūmų link kylanti žolynų, parko augalų ir skulptūrų, fontanų, laiptų ir vartų kompozi- 25 Marijos Kałamajskos-Saeed publikacija rengiama spaudai. cija su aiškia išilgine simetrijos ašimi. Parko rytiniame gale kilo neaukšta atraminė siena, nuo parko atskirta rūmų kiemo terasa su vartais parko centrinės alėjos gale. Įvažiavimo į rūmų kiemą ir įėjimų į parką vartai buvo dekoruoti stiuko bareljefais ir skulptūromis. Sienoje tarp rūmų kiemo ir parko abipus vartų suformuotos pusapvalės nišos su skulptūromis. Už vartų rūmai su skulptūrinėmis kompozicijomis akcentuotu centriniu portalu ir puslankiu, lipdyba ir skulptūrinėmis kompozicijomis gausiai puoštu frontonu pagrindinio fasado viršuje. Skulptūrinės figūros virš pagrindinio įėjimo į rūmus akcentavo portalą, tačiau dar svarbesnė, atrodo, jų užduotis buvo nukreipti lankytojo dėmesį į rūmų dekoro idėjinę programą išreiškiančią epitafiją virš portalo m. architektūriniai tyrimai atskleidė, kad 1830 m. fasado brėžinyje [22 il.] virš portalo pavaizduotas stačiakampės formos elementas yra ne langelis, o marmurinė epitafijos lenta. Kazimiero Jono Sapiegos ir architektų sumanyta kompozicija neapsiribojo išilgine ansamblio ašimi. Daugelyje turimų parko planų aiškiai išreikšta ir viena skersinė, per šiaurinius parko vartus bažnyčios pagrindinio portalo link nukreipta parko alėja. Toje pat linijoje įkomponuoti ir bažnyčios šventoriaus vartai. Fontanai išilginėje parko ašyje išdėstyti simetriškai, vienodais atstumais nuo šios alėjos. Aiškiai jaučiama ne iki galo išreikšta, tačiau svarbi ansamblio kompozicijai ašis. Takas parke skersinės parko ašies linijoje tebėra ir šiandien [10 il.]. Šiandien žiūrėdami į pailgą parko ir rūmų kiemo plotą kaip kompozicinį vienetą, į parko centre susikertančias skersinę ir išilginę ansamblio kompozicijos ašis, į architektūrinius akcentus išilginės ir skersinės ašies šiaurinės dalies pabaigose matome, kad pietinėje išilginės kompozicinės ašies pusėje, skersinės alėjos gale nėra pietinę skersinės parko alėjos atkarpą užbaigiančio architektūrinio elemento, nėra atsvaros Trinitorių bažnyčios ir vienuolyno tūriams. Ten tik medinė parko tvora. Žiūrint į tokią asimetrišką kompoziciją 244

31 peršasi mintis, jog Kazimiero Jono Sapiegos sumanytas architektūrinis ansamblis neužbaigtas [2 il.]. XIX a. vidurio planuose kai kurie ansamblio struktūros elementai pavaizduoti tiksliau ir aiškiau nei Fürstenhoffo 1737 m. plane. Vienas tokių planų sudarytas 1840 m. Čia tiksliau nei 1737 m. plane pavaizduoti vartai šiaurinėje parko sienoje, plane daug aiškiau matoma skersinė ansamblio ašis, aiškiai išreikšta fontanų simetrija šios ašies atžvilgiu m. dar stovėjo visos parko ir rūmų aptvaro sienos, šiauriniai kiemo ir parko vartai, kordegarda prie šiaurinių kiemo vartų, tebefunkcionavo fontanai. Ūkinio kiemo pastatų, išskyrus kordegardą, 1840 m. nebebuvo. Daugelis iš išvardytų ansamblio statinių netrukus, m. rekonstrukcijos metu pradėti griauti. XIX a. vidurio ir XIX a. antrosios pusės pertvarkymų metu nugriauta dalis parko šiaurinės sienos ir šioje sienoje buvę vartai, kavinė, oranžerija (lenk. figarnia), šiauriniai kiemo vartai, visi ūkiniame kieme buvę pastatai, išlikę ansamblio statiniai daugiau ar mažiau prarado pirminę išvaizdą. Daugiausia apie prarastus elementus sužinome iš inventorių. Žemiau įdedamos išlikusių ansamblio komponentų nuotraukos papildytos jų aprašymais įvairių metų istoriniuose dokumentuose, neišlikusių elementų architektūrą nusako jų aprašymai. Cituojamose dokumentuose įdedamos tik šių statinių architektūrą, dekorą ar išplanavimą nusakančios ištraukos, atmesti būklės, metalinių ir kitų smulkesnių detalių aprašymai. Kone visą XX a. antrąją pusę Sapiegų rūmų ir parko teritorijoje buvo įsikūrusi sovietų kariuomenė. Teritorija uždara, daugelyje pastatų vyko paminklosaugos institucijų nekontroliuojami pertvarkymai, net nežinoma, kada buvo nugriauti barokiniai šventoriaus vartai. Ansamblio tyrimai pradėti 1993 m. rūmų architektūriniais tyrimais ir istorinės medžiagos apie rūmus paieškomis m. padaryti žvalgomieji parką juosiančių sienų, vartų architektūriniai tyrimai 26, pa- 26 Birutė Biekšienė, Buv. Sapiegų rūmų parko tvoros ir vartai nuo rūmų kiemo, Vilnius, Antakalnio 17. Architektūriniai tyrimai, Ligoninės pastatų, buvusių Sapiegų rūmų ir parko teritorijoje, 1840 m. plano fragmentas, in: Laima Vileikienė [ir kt.], Sapiegų rezidencijos, trinitorių vienuolyno ir ligoninės statinių komplekso teritorijos užstatymo istorinės raidos analizė, in: VĮ Lietuvos paminklai autorinių darbų saugykla rengtas šių elementų tvarkymo projektas 27. Lemiamas žingsnis tiriant rūmus buvo žengtas m. Mokslo ir studijų fondo paremtų Sapiegų rūmų interjerų architektūros ir dekoro tyrimų metu m. parengtas Sapiegų rūmų restauravimo techninis projektas 29, užbaigtas išlikusių parko statinių remontas. 1998, in: Projektavimo ir restauravimo instituto autorinių darbų saugykla, f Birutė Biekšienė, Buv. Sapiegų rūmų parko tvoros ir vartai. Vilnius, Antakalnio 17. Tvarkymo techninis projektas, in: VĮ Lietuvos paminklai autorinių darbų saugykla. 28 Sapiegų rūmų interjero architektūra ir dekoras pagal istorinių šaltinių ir natūros tyrimus. Baigiamoji ataskaita, , in: Lietuvos valstybinis mokslo ir studijų fondas. 29 Evaldas Purlys, Sapiegų rūmai Vilniuje, L. Sapiegos m. architektūriniai tyrimai, in: VĮ Lietuvos paminklai autorinių darbų saugykla b 02 03c

32 Parkas ir jo statiniai 1718 m., 1795 m., 1808 m. ir 1829 m. inventoriuose bei 2010 m Sapiegų parko vartų vaizdas iš Antakalnio gatvės apie 1900 m. Stanislawo Filibero Fleury nuotrauka, in: Stanislaw Filibert Fleury, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, Vartų prie Antakalnio gatvės vaizdas iš parko, Jano Bułhako nuotrauka, XX a. pradžia, in: Laima Vileikienė [ir kt.], op. cit., in: VĮ Lietuvos paminklai autorinių darbų saugykla 1. Vartai į parką ir rūmus iš Antakalnio ga t- vės: 1718 m. inventorius: antri mūriniai vartai nuo jurizdikos pusės, jų medinės varčios geros, su vidine spyna uždaromos [...] ; 1795 m. inventorius: Iš priekio, nuo Vilijos pusės mūriniai vartai papuošti gipso lipdiniais, herbais, kurių abejose pusėse yra keturios gipsinės figūros, ir lovinėmis čerpėmis dengti; ant trijų mūrinių postamentų yra medinės vazos. Tuose vartuose varčios dvigubos, geros, lentelėm apkaltos; su varteliais, su vyriais [...] Stanislawo Filibero Fleury nuotraukoje [3 il.] matome vartus su dar nenugriautu frontonu ir 1795 m. inventoriuje paminėtomis vazomis ant postamentų. Dvi iš aprašomų gipsinių skulptūrų stovėjo nišose, ant iki šiol išlikusių postamentų. Ant postamentų virš vartų stovėjo medinės vazos. Dvi iš aprašomų skulptūrų išliko vidinėje vartų pusėje. Neišlikusios skulptūros, greičiausia, buvo skirtos Pavasariui ir Žiemai. Puošniausias vartų dekoro elementas frontono lipdyba neišliko. Čia turėjo būti stiuko lipdyba paryškinti architektūriniai elementai ir Sapiegų herbas barokinių formų kartuše, o ant postamentų medinės vazos. Nuotraukoje matomos vazos, greičiausia, jau ne pirminės, sumažintos, nebe medinės. Vietoj vidurinės vazos stačiatikių kryžius. Pusapvalio vartų frontono ir vazų nebėra Jano Bulhako XX a. pradžios nuotraukoje [4 il.], šie elementai nugriauti laikotarpiu, skiriančiu Fleury ir Bulhako nuo t- raukas. Vartų frontono siluetas atstatytas apie 2006 m. pagal architektės Birutės Biekšienės projektą [6 il.]. XX a. antrojoje pusėje buvo prarastos abiejų skulptūrų galvos, rankos. Dešiniosios figūros kojos nebuvo jau XX a. pradžioje. Skulptūros restauruotos 2008 m. Skulptūrų restauravimo autorius Marius Būda [5 il.] Identifikuoti objektai aptariami pateikiant citatas iš šaltinių, kurių platesni fragmentai originalo ir lietuvių kalbomis skelbiami publikacijos antrojoje dalyje.

33 5. Pietro Perti, Vasara ir Ruduo, Evaldo Purlio nuotrauka, Vartai į parką ir rūmus iš Antakalnio gatvės, vaizdas iš Antakalnio gatvės, Evaldo Purlio nuotrauka,

34 8. Šiaurinės parko sienos fragmentas iki restauracijos, Evaldo Purlio nuotrauka, 2006 Abiejuose XVIII a. inventoriuose fiksuojama, kad parkas iš trijų pusių aptvertas mūrine, o iš ketvirtos, pietinės pusės medine tvora. Natūros tyrimai rodo, kad mūro atkarpose prie vartų ir prie nišos statinio likę nutašyto barokinio mūro pėdsakai, o tai lyg ir patvirtina, kad visa siena tarp rūmų kiemo ir parko galėjo būti mūrinė. Permatomos medinės tvoros virš atraminės mūrinės sienos čia, atrodo, nebuvo rūmai atsivėrė tik perėjus dvi uždaras sienos prie Antakalnio gatvės ir sienos tarp parko ir rūmų kiemo užuolaidas. Kartu parko aptvėrimas iš trijų pusių aukštom mūrinėm sienom, o iš ketvirtos medine tvora išryškina medinės tvoros laikinumą, sustiprina aukščiau išreikštas prielaidas apie Frediani ir Kazimiero Jono Sapiegos sumanyto ansamblio neišbaigtumą... Siena mūryta iš lauko akmenų ir plytų. Ant mūro išlikę autentiško tinko plotai. Sienos viršus permūrytas XX a. antrosios pusės remontų metu, iš dalies atstatytas m. tvarkant parko elementus [8 il.]. 2. Parką juosianti siena: 1718 m. inventorius: Prie tų rūmų [...] sodas, iš trijų pusių aptvertas mūrine tvora, o iš ketvirtos medine m. inventorius:...nuo tų vartų (01) apibyrėjusiom čerpėmis dengtas mūras (02a) tęsiasi iki vartų prieš pačią Trinitorių bažnyčią [...] Nuo tų vartų mūras (02b) be dangos, apirusiu viršumi, iki pat kampo [...], nuo tos nišos (09) mūras (02c) be dangos iki vartų priešais rūmų fasadą (08) [...], nuo tų vartų tęsiasi mūras (02d) be dangos iki pat čerpėmis dengtos nišos (10), [...] nuo tos nišos statinių [orig. parkan E. P.] tvora (02e) iki pat prie gatvės stovinčio iždo mūrinuko (25) nuo iždo mūrinuko mūras (02f) iki pirmųjų vartų nuo Vilijos (01) m. rugsėjo 8 d. Pastaba apie žalą... : Medinė tvora nuo parko pusantro protarpio [tarp 2 atramų E. P.] sudeginta m. rugsėjo 8 d. Apskaičiavimas... : Sienos, juosiančios rūmų kiemą ir sodą, daugelyje vietų reikalauja remonto, visų pirma dangos iš čerpių. 3. Parkas [9 il.]: 1718 m. inventorius: Prie tų rūmų [...] sodas [...]. Tame parke nieko nėra, jokių augalų, išskyrus liepas, [...] ir alyvas m. inventorius: Priešais pačius rūmus (15) parke keturi apleisti ir apaugę želdinių kvadratai (03a), dviejuose iš tų kvadratų [yra] du postamentai be figūrų; du fontanai (03b, 03c), prie tų fontanų aštuoni reikalingi remonto suoliukai (kanapos) iš velėnos, taip pat ir prie kafenhauzo (13) kanapa viena, tose kvadratuose piramidžių (piramidiškai apkarpytų krūmų?) didelių ir mažų šešiasdešimt aštuonios, liepų gyvatvorių dešimt gatvių, už liepų gyvatvorių virtuvės daržas (03d?), arba sklypai daržovėms, vietomis serbentais apsodinti m. rugsėjo 8 d. Apskaičiavimas... : Dvi medinės statulos, stovėjusios ant postamentų parke, sudegintos Cit. iš: Rūta Janonienė, Evaldas Purlys, op. cit., p

35 9. Centrinė parko alėja, vaizdas vartų prie Antakalnio gatvės link, Evaldo Purlio nuotrauka, m. sausio 28 d. miesto ekonomo raportas: Veneros figūra be kojos, be vienos rankos ir su nutraukta galva, iš smiltainio, anksčiau stovėjusi buvusiame Sapiegų miesto sode. Dviejuose iš keturių planuose pažymėtų kvadrato formos plotų, parke prie rūmų kiemo stovėjo dvi medinės skulptūros. Kasinėjimų metu turėtų atsidengti jų mūrinių postamentų pamatų, fontanų liekanos m. minima Veneros skulptūra galėjo stovėti vartuose tarp parko ir rūmų kiemo ar vienoje iš pusa pvalių nišų parko sienoje prie rūmų kiemo. Dvi medinės parko kvadratuose stovėjusios figūros sudegintos dar 1795 m. 4. Parko va rta i T r i n i tor i ų ba ž n yčios l i n k m. inventorius: Treti vartai statomi (?), taip pat trys stiuko skulptūros juose; varčios ant geležinių vyrių. Praėjus pro tuos vartus mažas sodelis su įvairiomis daržovėmis prie palivarko vartų m. inventorius: vartai čerpėmis dengti, stiuko lipdyba papuošti, ant vartų viena akmeninė figūrėlė, dvi medinės vazos, varčios geros, lentelėm apkaltos. Atkarpoje tarp medžių ir pastato, lygiagrečiai pastatui stovėjo parko šiaurinė siena. Vartai Trinitorių bažnyčios link galėjo būti esamo skersinio tako ir durų į pastatą ašyje. Nuotraukos [10 il.] priekyje matome asfaltuotą tako skersinėje ansamblio ašyje fragmentą. Atmetus XIX a. pabaigoje statytą pastatą per parko 249

36 vartų angą matytume barokinį bažnyčios šventoriaus ir bažnyčios pagrindinio įėjimo portalus. Šių nuotraukoje matomų vartų [11 il.] vietos identifikavimas šiek tiek diskutuotinas. Piotras Jamskis šiuos vartus vadina ūkinio kiemo vartais. Tokia prielaida abejotina, nes šiauriniai kiemo vartai nugriauti m. rekonstrukcijos metu, kai dar nebuvo fotografijos... Be to, 1718 m. ir 1795 m. aprašymuose gana aiškiai pasakyta, kad šiauriniai kiemo vartai buvo tokie pat kaip pietiniai. Skaitant vartų iš parko į bažnyčios pusę aprašymus abiejuose inventoriuose peršasi išvada, kad vartai buvo ne kartą pertvarkomi: 1718 m. juose trys stiuko skulptūros, 1795 m. viena akmeninė figūrėlė. Vartai nugriauti įgyvendinant 1878 m. projektrą 32. 5, 6. Trinitorių Viešpaties Jėzaus bažnyčia ir šventoriaus vartai [12 il.]: Vartai nugriauti XX a. antrojoje pusėje. 10. Vaizdas buvusios Trinitorių bažnyčios link iš skersinės parko alėjos, Evaldo Purlio nuotrauka, Laiptai parke, pr ie vartų į rūmų k iem ą m. inventorius: vartai [...] iš rūmų pusės mūriniai [...], laiptai seni, supuvę, reikalingi remonto m. inventorius: Laiptai nauji, su žaliais porankiais ir baliustromis. Toks pat pamatas [13 il.] buvo atkastas ir kitoje dabartinių laiptų pusėje baroko laikotarpio laiptai buvo dvipusiai. Sprendžiant iš inventorių, šių laiptų pakopos, turė klai XVIII a. buvo mediniai. Tiesiai į vartus nukreipti laiptai įrengti XIX a. 11. Vartai Trinitorių bažnyčios (?) link, XX a. pradžia (?), in: Laima Vileikienė [ir kt.], op. cit. 8. Vartai iš parko į rūmų kiemą [14 il.]: 1718 m. inventorius: vartai [...] iš rūmų pusės mūriniai, varčios senos, sulaužytos m. inventorius: tie vartai dengti čerpėmis, vartų karnizų tinkas vietomis nukritęs, vartų nišose, ant postamentų dvi didelės figūros, viena iš jų akmeninė, o kita medinė. Varčios dvigubos, su dviem mediniais varteliais. 32 Laima Vileikienė [ir kt.], op. cit., p

37 Kairėje vartų pusėje 2009 m. restauracijos metu iš dalies atidengtas ir eksponuojamas čia stovėjusios skulptūros postamentas. Autentiškas, postamento mūrą dengiantis tinkas nudažytas imituojant marmurą. Toks pat postamentas turėtų atsidengti ir dešinėje pusėje m. inventoriuje nepasakyta, kurioje pusėje stovėjo medinė, kurioje akmeninė skulptūra. Sprendžiant iš parką juosiančios sienos aprašymo, 1795 m. tvora tarp parko ir rūmų kiemo buvo mūrinė. Abipus vartų išlikę aptašyti šios tvoros fragmentai. Vartai rekonstruoti XVIII a. pabaigoje XIX a. pradžioje Laiptai įrengti m. parko elementų tvarkymo darbų metu ant dar XX a. pradžioje ar XIX a. pabaigoje įrengtų laiptų liekanų. Vartų architektūrą tyrinėjo, metalinės tvoros ir laiptų projektą parengė architektė Birutė Biekšienė 2005 m. [15 17 il.] 12. Trinitorių Viešpaties Jėzaus bažnyčia su šventoriaus vartais pagrindinio fasado ašyje, Jano Bulhako nuotrauka, XX a. pradžia, in: Laima Vileikienė [ir kt.], op. cit. 13. Priekinės laiptų sienos pamato fragmentas, Evaldo Purlio nuotrauka,

38 14. Vartai iš parko į rūmų kiemą, Evaldo Purlio nuotrauka, Vaizdas į parką ir vartus tarp rūmų kiemo ir parko nuo Sapieginės kalvų, Juzefo Čechavičiaus nuotrauka, 1880, in: Laima Vileikienė [ir kt.], op. cit. 16, 17. Skulptūros ant vartų tarp rūmų kiemo ir parko, vaizdas iš rūmų kiemo, Evaldo Purlio nuotrauka,

39 18. Kairioji pusapvalė niša rytinėje parko sienoje, Evaldo Purlio nuotrauka, Kairioji pusapvalė niša rytinėje parko sienoje m. inventorius: mūrinė, čerpėm dengta niša su medine figūrėle ant mūrinio postamento. Parko sienos atkarpa nuo kampo į kairę atstatyta ant autentiškų pamatų 2006 m. (architektė Birutė Biekšienė). Nišų išdėstymas atkurtas pagal autentišką pavyzdį. Sienos viršus pirminio lygio nesiekia. Nė viename išlikusiame mūro fragmente nėra tvoros viršaus, atrodo, tvoros viršų vainikuojantis karnizas buvo tame pat lygyje kaip virš piliastrų abipus nišos [18 il.]. 10. Dešinė pusapvalė niša rytinėje parko sienoje m. inventorius: mūras [...] iki pat čerpėmis dengtos nišos, kurioje ant postamento akmeninė figūra, nuo tos nišos statinių tvora. Neišlikusi. Išlikusioje sienos tarp parko ir rūmų kiemo atkarpoje nišos pėdsakų nėra. Nišos vietą rodo 1840 m. planas. 11. Sodininko namas m. inventorius: Prie figų šiltnamio gera troba su viskuo joje gyvena sodininkas m. inventorius: Iš [...] priemenės į dešinę sodininko troba, į kurią įeinant durys vienvėrės [...]. Langai du [...]. Krosnys dvi [...]. Grindys iš plytų. Lubos iš lentų, senos. 253

40 19. Pietinis sodininko namo fasadas, Evaldo Purlio nuotrauka, m. rugsėjo 8 d. Apskaičiavimas... : Kavinės ir daržininko namo stogai, kažkada gontais dengti, seni, apirę. Pastatas netyrinėtas. Priebutis išmūrytas XIX a. pabaigoje XX a. pradžioje. Fasadų rustika autentiška, pirminė. XIX a. pabaigoje padidinus langus, aplink langus suformuoti naujos rustikos plotai [19 il.]. 12. Figų šiltnamis (oranžerija) [20, 21 il.] m. inventorius: nuo jų [vartų Trinitorių bažnyčios link] kairėje pusėje neuždengtas figų šiltnamis, jame dvi žalių koklių krosnys m. inventorius: Iš sodininko trobos vienvėrės durys į figų šiltnamį [...]. Laiptai žemyn, į figų šiltnamį, geri. Po tais laiptais durys į rūsį [...]. Tame figų šiltnamyje dvi krosnys [...], langai keturi, medžio rėmuose [...]. Iš figų šiltnamio durys į inspektus. 13. Kafenhauzas m. inventorius: Įėjus iš parko į priemenę du mediniai laiptai, [...] iš tos priemenės kairėje pusėje vienverės durys į kafenhauzą [...], krosnis žalių koklių [...], langai du [...]. Iš tos patalpos vienos vienvėrės durys į gatvę priešais trinitorių bažnyčią [...]. Prie tų durų galerijėlė sena [...] su laiptais, turėklais. Virš jos stogas iš lentų, o po laiptais apgriuvęs sandėliukas [...]. Įėjus iš galerijos, kairėje pusėje durys į mažą kambarėlį [...], krosnis ir židinys apgriuvę [...]. Langas vienas, aplūžęs, su geležinėm grotom [...]. Grindys senos medinės. Lubos iš lentų, senos [...]. Kafenhauzas kažkada gontais dengtas. 254

41 20. Plotas šalia daržininko namo (11), kuriame stovėjo figų šiltnamis ir kafenhauzas, Evaldo Purlio nuotrauka, Šiaurinės parko tvoros prie kafenhauzo pastato kampo fra gmentas iki restauracijos, Evaldo Purlio nuotrauka, m. inventorius: Einant nuo kun. Trinitorių [pusės] laiptai su turėklais, durys vienvėrės [...] grindys ir perdengimas mediniai; langai du [...] krosnis žalių koklių, su baltomis juostomis. Kairėje pusėje patalpa. Durys [...], grindys ir perdengimas mediniai; krosnis žalių koklių; židinys stačiakampis; langas iš kiemo pusės vienas, [...] su geležinėmis grotomis; toliau einant į kairę [...]. Toliau einant tiesiai priemenė. Grindys iš plytų, perdengimas medinis, išėjimas į sodą be durų. Toliau einant tiesiai patalpa. Durys lygios [...], grindys iš plytų; krosnis koklinė [...] židinys stačiakampis. Išėjus į sodą rūsys. Durys paprastos, ant pailgų vyrių, su rankena ir klenge užrakinimui kabančia spyna. Įėjimas į rūsį laiptais. Prie to rūsio, apačioje, yra sugadinta ledainė, medines sienas reikia taisyti; dešinėje pusėje skliautuotas rūsys be durų, o prieš rūsį būstas be perdengimo ir stogo, nuo sodo pusės medinės sienos su 4 langais. Neturint archeologinių tyrimų medžiagos kavinę ir figų šiltnamį tenka rekonstruoti remiantis tik inventorių aprašymais. Įsivaizduoti šios vietos struktūrą (šiek tiek rezervuotai dėl aprašymų ir plano sudarymo laiko skirtumo) padeda 1840 m. planas. Vadinamasis daržininko namas išlikęs. Sprendžiant iš aprašymų istoriniuose šaltiniuose, kavinė stovėjo dešinėje 19 iliustracijoje matomo pastato pusėje, prie 21 iliustracijoje fiksuoto pastato kampo. Tarp daržininko namo ir kavinės buvo oranžerija (lenk. figarnia). Kažkur, po figų šiltnamiu, atrodo, buvo rūsys. Už parko sienos, plote tarp parko ir bažnyčios šventoriaus sienų vadinamoji Trinitorių gatvelė. Ši gatvelė (tiksliau, keliukas) pažymėta Fürstenhofo 1737 m. ir 1840 m. ligoninės planuose. 14. Daržas išorinėje šiaurinės parko sienos pusėje m. inventorius: Treti vartai statomi,[...] trys stiuko skulptūros juose; [...]. Praėjus pro tuos vartus mažas sodelis su įvairiomis daržovėmis prie palivarko vartų. Sodelis paminėtas tik 1718 m. inventoriuje. Jį galima įsivaizduoti žiūrint į 1840 m. planą [2 il.] išorinėje šiaurinės parko sienos pusėje, prie kavinės pastato pavaizduotame daržų (?) plote. Matyt, daržai čia funkcionavo daugiau nei šimtmetį. Sprendžiant pagal 1840 m. planą, prie kavinės stovėjo trys nedideli pastatėliai. Kai kurie iš jų 1840 m. galėjo būti likę nuo 1795 m. 255

42 22. Sapiegų rūmų pagrindinis fasadas, restauravimo techninis projektas Rūmai ir rūmų kiemas 23. Pietinės kiemo sienos mūro fragmentas, vaizdas iš Leono Sapiegos gatvės, Evaldo Purlio nuotrauka, Rūmai m. inventorius: Įėjus į kiemą, dešinėje pusėje mūriniai rūmai su visu fasadu, kažkada suremontuotu, [...] tinkas po karnizais daugelyje vietų nukritęs m. inventorius: Statinio fasadas papuoštas lipdiniais, prie įėjimo marmurinė lenta, ant kurios pavaizduotas statybos laikas, būtent, 1691 metai. Šis statinys keturkampis, gotiško darbo, kiekviename kampe yra kvadrato formos paaukštintas aukštas. Visas statinys uždengtas raudonom čerpėmis. 33 Rūmų kambarių aprašymai inventoriuose publikuoti 2009 m. 34 Į 1830 m. datuojamą brėžinį įkelti fotogrametriniu būdu apmatuoti autentiški architektūriniai 33 Cit. iš.: Rūta Janonienė, Evaldas Purlys, op. cit., p Rūta Janonienė, Evaldas Purlys, op. cit. 256

43 24. Šiaurinės kiemo sienos prie kordegardos ir šiaurinių kiemo vartų liekanos, Evaldo Purlio nuotrauka 25. Šiaurinės kiemo sienos ir kordegardos pietinės sienos pamatas, Evaldo Purlio nuotrauka elementai ir rūmų pagrindinio fasado restauravimo projekte 35 numatyti atstatyti nugriauti ar nutašyti elementai [22 il.]. Brėžinyje virš portalo matome inventoriuje minimą marmurinę lemtą. Fasadų restauravimo techninis projektas parengtas vadovaujantis 2009 m. fasadų architektūrinių tyrimų išvadomis, 2010 m Mūrinė tvora aplink rūmų kiemą m. inventorius: Tvora aplink rūmus mūrinė m. rugsėjo 8 d. Apskaičiavimas... : Tvoroms, juosiančioms rūmų kiemą ir sodą, daugelyje vietų reikia remonto, visų pirma dangos iš čerpių. 35 Evaldas Purlys, Sapiegų rūmai Vilniuje, L. Sapiegos m. architektūriniai tyrimai. 36 Asta Meškauskienė, Evaldas Purlys, Sapiegų rūmai Vilniuje, L. Sapiegos 13. Techninis projektas, in: VĮ Lietuvos paminklai autorinių darbų saugykla m. inventorius: Aplink visą šį pastatą mūrinė tvora, dengta iš dalies čerpėmis, [kurios] kai kuriose vietose sudaužytos. Geriausiai išlikusi pietinė kiemo siena [23 il.]. Rytinė siena (prie Kuosų gatvės) pasiekė mūsų laikus tik penktadaliu aukščio. Daugiausiai nuardyta šiaurinė kiemo siena m. remontuojant ant šiaurinės kiemo sienos stovintį XIX a. pastatą du nedideli šiaurinės sienos fragmentai šiek tiek iškelti virš žemės paviršiaus [24 25 il.]. 17. Pietiniai vartai į rūmų kiemą m. inventorius: Įvažiuojant iš Vilniaus naująja, nuo Šv. Pe tro ir Povilo bažnyčios ateinančia gatve, mūriniai vartai su [...] varteliais [...]. Ant vartų gipsinė lipdyba ir trys akmeninės figūros ant mūrinių postamentų. Tie vartai uždengti lovinėmis čerpėmis. 257

44 1829 m. inventorius: Antri tokie pat vartai (kaip pietiniai), ant tiek pat kablių, jų viršuje pavaizduotas herbas, tinkas aplink apiręs, toks pat, kaip ant pirmų vartų, žibintas. Šiauriniai kiemo vartai nugriauti m. rekonstrukcijos metu. Tiek 1718 m., tiek 1829 m. inventorius teigia, kad šiauriniai įvažiavimo į kiemą vartai buvo tokie pat kaip pietiniai, abu inventorių sudarytojai šiaurinių vartų nė nebedetalizuoja. 26. Pietiniai vartai į rūmų kiemą, atvirutė, 1917 Ūkinio kiemo statiniai 1795 m. rugsėjo 8 d. Apskaičiavimas... : Abiejų vartų, iš kunigų kanauninkų ir trinitorių [pusės], čerpių danga, tinkas nuo karnizų ir postamentai, ant kurių pastatytos akmeninės statulos, apgriuvę, reikia nemažo remonto, panašiai ir jų varčios apirusios m. inventorius: Atvažiuojant iš miesto pirmi mūriniai vartai su medinėmis grotomis, iš visų pusių nutinkuoti, jų viršuje ovalas, kuriame pavaizduotas herbas; tinkas ir karnizas aplink sugadintas. Šių vartų aprašymu prasideda visi išskyrus 1718 m. inventoriai. Pilniausią vartų architektūros ir dekoro vaizdą teikia 1795 m. inventorius vartai dekoruoti lipdyba, viršuje trys smiltainio skulptūros, vartų centre turėjo būti Sapiegų herbas. Lipdybos ant šių vartų po XVIII a. pabaigos ir XIX a. remontų neliko m. minimas herbas skirtinas tų metų rūmų remontui. Čia tuo metu greičiausiai buvo jau dvigalvis erelis. Vartų architektūra netyrinėta. Nuotraukoje [26 il.] vartų centre dar matomas paaukštinimas, kurį, greičiausiai, galima vadinti vienos iš skulptūrų postamentu. 18. Šiauriniai vartai į rūmų kiemą m. inventorius: Įeinant mūriniai (pietiniai) vartai, varčios medinės [...] apkaltos geležiniais vinimis, su mažais varteliais ant geležinių vyrių; priešais kiti vartai tokie patys. Rūmų funkcionavimo laikotarpio ūkinio kiemo statiniai pavaizduoti 1737 m. plane [1 il.], aprašyti 1718 m. ir 1795 m. inventoriuose. Visų ūkinio kiemo ir kitų statinių aprašymas įdedamas inventorių fragmentuose, p. 19. Tvora ir vartai į kiemą m. inventorius: Įvažiuojant į palivarką įvažiavimo vartai iš lentų, dengti gontais [...], aplink visą šį palivarką medinė tvora sveika, viršuje, tvenkinio (28) link seni varteliai m. plane vartai nepažymėti, galimą aprašomų vartų vietą rodo plane pažymėtas, keliukas ateinantis iš kelio dabartinės Antakalnio gatvės trasoje. 20. Kordegarda m. inventorius: Prie vartų [šiaurinių] kordegarda su kamara ir priemene, joje trys langai, trejos durys [...], viena [...] krosnis m. inventorius: Prie šių [šiaurinių] vartų mūrinė kepykla. Durys į ją dvivėrės, [...], 2 dvigubi langai [...], viduje didelis angliškas ugniakuras [...]. Dešinėje pusėje kepykla, joje durys dvivėrės [...], 1 dvigubas langas, [...] lubos medinės, grindys iš plytų. Toje kepykloje iš kairės pusės einant į priemenę durys vienverės, [...], 1 mažas ilgas langas su 2 stiklais; lubos medinės. Šioje kepykloje du mūriniai, iškelti virš stogo, tinkuoti kaminai. Pastatas pažymėtas 1737 m., 1808 m., 1840 m. ir kituose planuose [1, 2 il.]. Pietinė šio pastato siena suta- 258

45 28. Skersinės sienos pamato arka namo Leono Sapiegos g. 15 rūsiuose, Evaldo Purlio nuotrauka Arklidė stovėjo ūkiniame kieme, šiaurinėje kiemo tvoros pusėje, kažkur tarp kordegardos ir kiemo kampo. 27. Kordegardos skersinės sienos liekanos prie Leono Sapiegos gatvės, Evaldo Purlio nuotrauka po su kiemo šiaurine siena. Nugriautas m. rekonstrukcijos metu. Tos pat rekonstrukcijos metu pastatytas naujas panašaus dydžio pastatas, tik jau kiemo pusėje. XIX a. pabaigoje ar XX a. pradžioje naujasis pastatas išplėstas, įgavo šiandien matomus pastato Leono Sapiegos g. 15 tūrius m., tvarkant pastatą Leono Sapiegos g. 15 užčiuoptos dvi išilginės ir dvi (iš keturių?) skersinės baroko laikotarpiu statyto pastato sienos. Nuotraukos [27 il.] gilumoje matyti pradėti ryškinti nugriauto pastato kontūro mūrai. 21. Tvartelis arkliams m. inventorius: Prie mūro (tvoros) tvartelis arkliams, iš medžio pastatytas [...], skiedrom dengtas, su vienverėmis durimis iš rūmų kiemo. 22. Bravoras (?) m. inventorius: Bravoras be jokios įrangos, mūrinis, čerpėmis dengtas, be durų, langų, grindų, lubų, kaminų, žodžiu, negyvenamas ir nebaigtas m. rugsėjo 8 d. Apskaičiavimas... : Mūrinis bravoras iki šiol neužbaigtas [...], jeigu Aukščiausioji Vyresnybė teiktųsi šį bravoro mūrą išardyti ir perkelti į tuščią plotą esantį prie Trinapolio gatvės, kad būtų išmūryta padori austerija [...], tai ji tikrą ir nemažą pelną iždui atneštų [...]. Jei būtinai reikėtų bravoro Antakalnyje, patogiausia būtų jį pastatyti ant Vilijos kranto, dabartinės skerdyklos vietoje [...], o valstybinę skerdyklą arba žemiau prie upės galima perkelti [...], arba pastatyti kitame valstybiniame plote, kur stovi padegėlio Leibos Iršovičiaus bravoras m. inventorius: Bravoras mūrinis, einant nuo kun. Trinitorių įėjimo durys dvivėrės [...]. Prieangis be grindų, perdengimas medinis. Einant į kairę patalpa. Durys vienvėrės [...], grindys iš plytų, perdengimas medinis. 259