IŠ ZIGMUNTO MEČISLOVO ČAIKOVSKIO RANKRAŠČIŲ: VILNIAUS SUBAČIAUS VARTAI

Transkrypt

1 Acta Academiae Artium Vilnensis / IŠ ZIGMUNTO MEČISLOVO ČAIKOVSKIO RANKRAŠČIŲ: VILNIAUS SUBAČIAUS VARTAI Birutė Rūta Vitkauskienė VILNIAUS DAILĖS AKADEMIJA Maironio g. 6, LT Vilnius brvitkauskiene@centras.lt Straipsnyje pirmą kartą publikuojamas ir analizuojamas architekto Zigmunto Mečislovo Čaikovskio ( ) rankraštis, skirtas Vilniaus Subačiaus vartams ir Vilniaus Bazilisko legendai. Remiantis šiuo tekstu ir keliomis Čaikovskio sukurtomis iliustracijomis, pateiktos jo prielaidos dėl viduramžių Vilniaus urbanistinių struktūrų Subačiaus vartų rajone. Čaikovskio hipotezės sugretintos su vėlesniais Subačiaus vartų, artilerijos bastiono, pastatų Aušros Vartų g. 8, Subačiaus g. 6 ir šv. Kazimiero g. 3 tyrimais bei naujausiomis archeologų įžvalgomis ir atradimais buvusio Civitas Ruthenica teritorijoje. Reikšminiai žodžiai: architektas Zigmuntas Mečislovas Čaikovskis, Vilniaus senamiestis, Vilniaus pilys, Polocko kunigaikščiai, Subačiaus vartai, Vilniaus Artilerijos bastijonas, Vilniaus Bazilisko legenda. Šiuo straipsniu norėčiau sugrąžinti iš užmaršties Vilniaus miesto tyrinėtojo, architekto Zigmunto Mečislovo Čaikovskio rankraštį nedidelę apybraižą apie Vilniaus Subačiaus vartus. Šio architekto pavardės nėra Lietuvos architektų žodyne, kitose enciklopedijose. Iš amžininkų jį trumpai prisiminė tik architektas Vladislovas Mikučianis savo neseniai paskelbtuose prisiminimuose 1. Skaitant Čaikovskio rankraščius apima keistas jausmas: viskas, ką jis darė ir kuo gyveno, vyko neseniai, XX a. 4-a ja me 5-ajame dešimtmetyje, tačiau iš to teliko 1 Vladislovas Mikučianis, Norėjau dirbti Lietuvoje, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2001, p menki fragmentai. Kaip galėjome prarasti tokio gabaus tyrinėtojo palikimą? Kai Čaikovskio rankraščiai pateko į mano rankas, pirmiausia prisiminiau garsiąją frazę iš Michailo Bulgakovo Meistro ir Margaritos: rankraščiai nedega. Čaikovskis gyveno Vilniuje vienas, be šeimos, sergantis neišgydoma liga, bet degantis jį apsėdusia idėja atrasti viduramžių Vilnių. Jis priklausė tiems Vilniaus tyrinėtojams, kurių likimus sulaužė Antrasis pasaulinis karas ir po jo sekęs sovietų režimas. Mirė Vilniuje vienišas, greitai buvo užmirštas, didžioji jo palikimo dalis tikriausiai žuvo arba kol kas nėra žinoma, kur yra. Trumpai priminsiu šio architekto biografiją, nes ankstesniame mano straipsnyje dėl neteisingos infor- 123

2 1. Kreivasis miestas, spaudinys pagal Zigmunto Mečislovo Čaikovskio piešinį, 1941, Kultūros paveldo centro (toliau KPC) archyvas, f The Curved City, 1941 print after a drawing by Zygmunt Mieczysław Czaykowski macijos Vladislovo Mikučianio prisiminimų knygoje įsivėlė keletas esminių klaidų 2. Čaikovskis gimė Varšuvoje, baigė Paryžiaus specialiąją architektūros mokyklą, buvo vedęs prancūzę Marie Le Fur, susilaukė dviejų dukterų, tačiau jo šeima iširo 1925 m. Jo paties sudarytas Čaikovskių giminės medis liudija, kad jis turėjo didelį potraukį domėtis istorija. Jo protėviai Čai- 2 Birutė Rūta Vitkauskienė, Pamirštas Vilnius. Iš Vilniaus pilių tyrinėjimų istorijos, in: Lietuvos pilys 2007, Nr. 3, Vilnius: Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcija, 2008, p. 14. kovskiai (Czaykowscy), legitimavęsi herbu JASTRZĘ- BIEC, iš Bielsko išvyko gyventi į Ukrainą, tad save pagrįstai laikė paribio kultūros atstovu m. Rusijos revoliuciją jis pasitiko tarnaudamas Rusijos kariuomenėje, paskui kurį laiką Lenkijos, nuo 1924 m. su pertraukomis dirbo vadinamuoju pavieto architektu Mozūrijoje m. jis pastoviai apsigyveno Vilniuje, dirbo vienoje firmoje architektu, o laisvalaikį skyrė Vilniaus architektūros paminklų tyrimams. Mikučianis savo prisiminimų knygoje pažymi, kad jis buvo 124

3 2. Pranciškus Smuglevičius, Subačiaus vartai, sepija, 1785, in: Vladas Drėma, Dingęs Vilnius, Vilnius: Vaga, 1991, il. 170 Pranciškus Smuglevičius, Subačius Gate, sepia, Zigmuntas Mečislovas Čaikovskis, Subačiaus vartai, popierius, pieštukas, 1940, Lietuvos dailės muziejus, G-412 Zygmunt Mieczysław Czaykowski, Subačius Gate, paper, pencil, 1940 tiesiog įsimylėjęs Vilnių jo istoriją ir architektūrą, išlandžiojo visus senamiesčio rūsius, tikrino senus inžinierinius tinklus, nepraleisdavo nei vienos tranšėjos kasimo. Duomenis sužymėdavo ant planų, jo brėžiniai buvo labai tvarkingai sudėti, su komentarais. 3 Galima sakyti, pabrėžia Mikučianis, kad šis jo darbas buvo daktarinės lygio... 4 Kur dabar visa tai? Kai kurios užuominos Čaikovskio rankraščiuose leidžia manyti, kad kai kurie kolegos jį atstūmė (ypač nesutarė su Marianu Morelovskiu). Jis buvo tiesiog apsėstas minties, kad tikrasis senovinis, viduramžių Vilnius slypi po vėlesnėmis rekonstrukcijomis, reikia tik mokėti jį surasti. Šiai savo idėjai Čaikovskis paskyrė jam likusius 10 gyvenimo metų. Ypač daug istorinių rekonstrukcijų jis sukūrė 1941 m., jau Antrajam pasauliniam karui prasidėjus. Greičiausiai tai sąlygojo jo darbo pobūdis: jis dirbo miesto savivaldybėje architektūros skyriuje, bendradarbiavo su Juozapu Kamarausku, Vytautu Landsbergiu-Žemkalniu, dirbo prie Vilniaus pastatų inventorizacijos, Gedimino bokšto atstatymo. Čaikovskis buvo labai geras piešėjas, pats gamino Vil- niaus pilių modelius, vėliau saugotus Vilniaus miesto muziejuje Rotušėje. Vienai Čaikovskio palikimo daliai jau esu skyrusi dėmesio žurnale Lietuvos pilys 2007 paskelbiau straipsnį, kuriame aptariau Čaikovskio studiją, skirtą Gillebert o de Lannoy Vilniaus aprašymui ir Vytauto Vilniaus rekonstrukcijai 5. Šiame straipsnyje norėčiau aptarti kitą Čaikovskio rankraštį, skirtą Vilniaus miesto gynybinės sienos atkarpai su Subačiaus vartais [1 priedas]. Zigmunto Mečislovo Čaikovskio rankraščių, piešinių, brėžinių ir asmeninių dokumentų pluoštas išliko Kultūros paveldo centro prie Lietuvos Respublikos kultūros paveldo apsaugos departamento archyve (toliau KPC archyvas), jo asmeniniame fonde Nr. 35. Šio straipsnio priede pateikiamas visas išlikęs autoriaus parašytas tekstas, skirtas Subačiaus vartams ir Vilniaus Baziliskui 6. Rankraštis be pradžios, parašytas pieštuku, greičiausiai švarraštis su nedideliais autoriaus pataisymais. Teksto pabaigoje nurodytos datos, kada prie jo buvo dirbta: 1 XI XII 40. Tekstas užbaigtas 1941 m. birželio 13 d. Paginacija romėniškais 3 Vladislovas Mikučianis, op. cit., p Ibid. 5 Birutė Rūta Vitkauskienė, op. cit. 6 Kultūros paveldo centro (toliau KPC) achyvas, f. 35, ap. 1, b. 4, l

4 nuo kitų m. pastatytų Vilniaus gynybinių statinių ne tik savo forma, bet ir dydžiu bei struktūra. Šių vartų architektūros savybės visiškai nebūdingos XVI a. gynybiniams įtvirtinimams, kurie jau turėjo Naujųjų amžių fortifikacinės architektūros bruožų. Todėl, jo nuomone, į naujai statomų mūrų juostą buvo įjungtas nuo seniau egzistavęs gynybinių įtvirtinimų fragmentas nuo Bokšto gatvės iki Šv. Dvasios cerkvės [2 il.]. Čaikovskis stebėjosi, kodėl šioje vietoje reikėjo pastatyti tokius galingus mūrus, savo išvaizda labiau būdingus XII XIII a. Vakarų Europos pilių, o ne ankstyvojo Renesanso architektūrai. Jo nuomone, Subačiaus vartai turi aiškius pakeliamo tilto požymius, mūro sienos su ryškiomis machikulomis ir šaulių galerija, galingi bokštai, stebinantys savo sunkiomis proporcijomis [3 il.]. Paremdamas savo hipotezę apie vartų išvaizdą, Čaikovskis sukūrė studijinį piešinį, kurio kitoje pusėje pateikė savo pastabas: 4. Eugène Viollet-le-Duc, Nelio bokštų rekonstrukcija, in: Eugène Viollet-le-Duc, Reconstruction of the Porte de Nesle skaitmenimis autorinė. Tikriausiai trūksta teksto dalies. Rankraštis skelbiamas pirmą kartą. Čaikovskio sukurtos viduramžių Vilniaus vizijos pagrindą sudarė koncepcija apie tris gotikinio miesto centrus: 1) Vilniaus Aukštutinė ir Žemutinė pilys, 2) Šv. Jono bažnyčia Rotušė Pranciškonų bažnyčia ir vienuolynas ir 3) vadinamas Aštrusis galas ir Subačiaus vartai [1 il.]. Skelbiamame rankraštyje Čaikovskis mini padaręs daugiau piešinių ir brėžinių, tačiau kol kas pavyko surasti vos kelis. Savo rankraštyje jis nurodo, kad tyrinėdamas Pranciškaus Smuglevičiaus piešinius nustebo supratęs, kad Subačiaus vartai smarkiai skiriasi Subačiaus vartai. Subačiaus vartų piešinys padarytas pagal Smuglevičiaus apie 1800 nupieštą piešinį, kuriame įvažiavimas į vartus parodytas lyg būtų užpiltas, sudarant kalnelį, tuo tarpu žinoma, kad dabartinis cerkvės skersgatvis [dabar Šv. Dvasios gatvė R. B. V.] buvo tapęs šiukšlynu, nes stengtasi užpilti kažkada čia buvusią fosą; padariau šį piešinį skirti parodyti vartų apatines dalis, pakeliamą tiltą ir fosą, kuri yra matoma Vilniaus kanalizacijos trąsų planuose ir piešiniuose, padarytuose m. [Čaikovskio parašas, 1941] 7 7 Zigmunto Mečislovo Čaikovskio piešinys Subačiaus vartai saugomas Lietuvos dailės muziejuje (toliau LDM), inv. Nr. G-412. Popierius, pieštukas, signuotas su data Įrašas pieštuku kitoje piešinio pusėje: Brama Subocz. Rysunek bramy Subocz wykonany według rysunku Smuglewicza z ok. 1800, na którym wjazd do bramy jest pokazany jako zasypany wzgórkiem, że zaś skąd inąd wiadomo że dzisiejszy zaułek cerkiewny był śmieciskiem celem zasypania istniejącej tam niegdyś fossy; wykonałem rysunek celem pokazania spodu bramy, mostu zwodzonego oraz fossy uwidocznionej na rysunkach i przekrojach kanalizacyjnych w Wilnie z lat [Čaikovskio parašas]

5 Rotušė Šv.Zitos Įtvirtintas pastatas Subačiaus vartai Šv.Dvasios cerkvė Kampinis bokštas Aušros vartai 5. Aštrusis galas pagal Zigmuntą Mečislovą Čaikovskį 1958 m. architekto Sigito Lasavicko sudarytame Vilniaus plane The Sharp End according to Zygmunt Mieczysław Czaykowski in the 1958 Vilnius town plan composed by the architect Sigitas Lasavickas Analizuodamas Smuglevičiaus piešinius Čaikovskis prisiminė seniai nebeegzistuojančius Nelio bokštus, kuriuos XIV a. prie senosios Paryžiaus sienos pastatė karalius Pilypas II [4 il.]. Nugriauti 1665 m., šiandien žinomi iš XIX a. architekto restauratoriaus Eugène o Violett-le- Duco ( ) padarytos rekonstrukcijos. Rašytojų Aleksanderio Dumas ir Maurice o Druono sukurti istoriniai romanai, skirti princesės Margaritos neištikimybės istorijai, išpopuliarino Nelio bokšto įvaizdį. Pranciškaus Smuglevičiaus piešiniuose perteiktas nebeegzistuojantis Vilniaus gynybinės sienos fragmentas Subačiaus vartų architektūra paskatino Čaikovskį patyrinėti aplinkinius pastatus. Jo tyrimo metodas buvo vizualinis ir loginis jis nekasinėjo, neardė sienų ir nedarė jokių natūros tyrimų, greičiausiai neturėjo tam net ir galimybių. Tyrinėjo Vilniaus planus ir senąją kanalizacijos sistemą. Jo darbo metodika buvo panaši į Mariano Morelovskio atsekti senesnius pastatus ir urbanistines struktūras dabartiniame miesto audinyje [5 il.]. Tad laikydamasis nuostatos, kad tokia Subačiaus vartų architektūra, kokią matome Smuglevičiaus piešiniuose, atsirado ne šiaip sau, jis pradėjo ieškoti aplin- 127

6 kui labai senų, netipiškų mūrinių pastatų. Pirmiausia atkreipė dėmesį į Aušros vartus (lenk. Ostra brama) kodėl jie vadinami Aštriaisiais ir visas priemiestis Aštriuoju, Aštriagaliu? Nagrinėdamas senus miesto planus, Čaikovskis nustatė, kad šios miesto dalies konfigūracija, apibrėžta XVI a. pradžios gynybinės sienos, puikiai atitinka šį pavadinimą. Aplinkui būta ir daugiau senų pastatų. Jo nuomone, tokiais reikėtų laikyti: 1) pastatą Aušros Vartų g. 8, 1808 m. Vilniaus plane pos. 17 (sovietmečiu M. Gorkio g. 84), šiandien čia Medininkų restorano namas su restauruotu sgrafito dekoru eksterjere, 2) kitą pastatą su viduramžių architektūros reliktais Subačiaus g. 6, 1808 m. Vilniaus plane pos. 67, 3) Šv. Kazimiero g. 3, 1808 m. plane 6. Fürstenhoffo plano fragmentas su pažymėtais Aštriagalio objektais Detail of the Fürstenhoff plan with the objects of The Sharp End marked 7. Vaizdas nuo Bokšto gatvės, Birutės Rūtos Vitkauskienės nuotrauka, 2010 The view from Bokšto Street 128

7 8. Mariano Morelovskio 1941 m. sudaryto Vilniaus plano fragmentas su pažymėtais Aštriagalio objektais: Subačiaus vartai, Šv. Dvasios cerkvės varpinė, Aušros Vartų g. 6 8 pastatų kompleksas, pastatas Subačiaus g. 6 (Morelovskio plane be numerio); Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcija Detail of 1941 Vilnius plan composed by Marian Morelowski with the architectural objects of The Sharp End marked upon it: Subačius Gate, the belfry of the Orthodox Church of the Holy Spirit, building in 6 Subačiaus St. (the latter does not bear a number on the plan by Morelowski) pos. 68, XX a. pirmojoje pusėje priklausiusį Šv. Zitos draugijai, 4) Artilerijos bastioną ir 5) Šv. Dvasios cerkvės varpinę [6 il.]. Tuo būdu, sekant Čaikovskio mintimis, turime senovinį įtvirtintą kompleksą, kuriame Subačiaus vartai tarnavo kaip įvažiavimo vartai, o Šv. Dvasios cerkvė su savo pastatais kaip sakralinis centras. Ši fortifikacija stovėjo kelyje į Polocką, Mogiliavą ir Vitebską. Modeliuodamas šią dingusią viduramžių tvirtovę, Čaikovskis atsižvelgė į jos padėtį Pilies kalno ir viso miesto atžvilgiu. Viduramžių istorijos profesorius Stanislowas Frančišekas Zajančkovskis, dirbęs Vilniaus Stepono Batoro universitete, esą pakišo jam mintį, kad žvelgiant į šiaurę nuo Misionierių bažnyčios arba Artilerijos bastiono kalno Gedimino pilies kalnas ir visas prie Vilnios prisiglaudęs senasis Vilnius atrodo kaip ant delno 8 [7 il.]. Tad vieta citadelei čia ideali, matomumas į tolį, į Vakarus ir į Šiaurę labai geras, o iš kitos pusės, iš Pietryčių aukštos Rasų kalvos gerai užstojo nuo priešų 9. Ši strateginė Aštriaga- 8 Šį nuo Bokšto gatvės atsiveriančios panoramos vaizdą įamžino Stanislovas Filibertas Fleury apie 1900 m.; Stanisław Filibert Fleury Fotografijos, sudarė Jūratė Gudaitė, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2007, p. 313, il. 225 (atvirukas). 9 Archeologas Linas Girlevičius savo naujausiame darbe pažy- 129

8 lis Vilniuje, medinės pilies apgultį ir paėmimą, buvo klaidingai suprastos ir interpretuotos 11. Jis kategoriškai neigė medinės pilies galimybę Trijų Kryžių kalno rajone. Svarbiausi jo argumentai vandens trūkumas ir per mažas plotas gynėjams ir kariaunai laikyti: [...] lokalizavę tą Kreivąjį miestą katedros aikštėje greta varpinės [manė], kad visa tai, pasak istorikų pozityvistų, turi būti tos trys Vilniaus pilys, kartu užėmusios, nežinau, galbūt 3 hektarus, kai Aukštutinė pilis [pabraukta Čaikovskio R. B. V.] prie Bokšto g. užima 6 su puse hektaro, Žemutinė pilis [pabraukta Čaikovskio R. B. V.] arba Kreivasis miestas turi 10 su puse hektaro ploto ir pilis prie Neries kartu su kalnu [pabraukta Čaikovskio R. B. V.] užima 3 hektarus, kartu 20 hektarų. Štai jau kunigaikščio [vertas] užmojis ir tinkama vieta dvarams, kariaunoms ir žmonėms, ypač kai palygini su senųjų pilių, pvz., Polocko plotais: Aukštutinė pilis 14 ha, Žemutinė pilis arba Stralecko aštriakuolių tvirtovė 9 ha, ir priešpilis arba Zapolota 15 ha, kartu paėmus susidaro 38 ha; ir Vitebske plotas virš 40 ha Pastatas Aušros Vartų g. 8, Birutės Rūtos Vitkauskienės fotografija, 2009 Building in 8 Aušros St. lio padėtis, manė Čaikovskis, keičia archeologų Helenos ir Vladimiero Holubovičių apie 1939 m. suręstą koncepciją, jog trys Vilniaus pilys tai Aukštutinė (Gedimino kalnas), Žemutinė ir Kreivasis miestas už Vilnios, dabartinėje Kalnų parko teritorijoje. Savo tekste Čaikovskis griežtai neigia Kreivojo miesto lokalizacijos prie Katedros varpinės hipotezę 10. Čaikovskis buvo įsitikinęs, kad Konrado von Walenrodo 1390 m. Romos imperatoriui rašyto laiško eilutės apie tris pimėjo spėjamą piliakalnį Išganytojo kalne; Linas Girlevičius, XIV XV a. pradžios Vilniaus miesto gynybiniai įrenginiai, in: Lietuvos archeologija, t. 34, 2008, p. 139, il. 14, Nr Zygmunt Mieczysław Czaykowski, in: KPCA, f. 35, ap. 1, b. 4, l. 75 r. Čaikovskio nuomone, būtina atsižvelgti į senųjų LDK miestų pilių tokių kaip Polockas ir Vitebskas užimamus plotus (apie 40 ha) ir jų strateginę situaciją, o šie viduramžių miestai prieš Antrąjį pasaulinį karą nebuvo taip smarkiai pasikeitę kaip Vilnius. Bandydamas nustatyti Vilniaus pilių topografinius dėsningumus, Čaikovskis gilinosi ir į Baltarusijos pilių istoriją ir studijavo jų topografiją [14 il.]. Šiandien galime pasekti, kur Čaikovskis buvo teisus ir kur jis klydo. Naujausi Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcijos iniciatyva atlikti tyrimai 11 Naujausią šių ankstyvųjų šaltinių interpretaciją žr.: Stephen Cristopher Rowell, Ką ankstyvieji rašytiniai šaltiniai byloja apie Kreivosios pilies vietą, in: Lietuvos pilys 2008, Nr. 4, Vilnius: Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcija, 2009, p Zygmunt Mieczysław Czaykowski, in: KPCA, f. 35, ap. 1, b. 4, l. 75 r. 130

9 parodė, kad XIV a. gyvenvietės dabartiniame Dainų slėnyje vis tik būta. Tiesa, kol kas negalima pasakyti, ar ji buvo įtvirtinta 13. Lingvistines šaltinių, mininčių Kreivąjį miestą, painiavas išnarpliojo istorikas Stephenas Rowellas. Jis konstatavo, kad autentiški šaltiniai vis tik yra nepakankami, kad tiksliai nurodytų 1390 m. sunaikinto miesto vietą 14. Lengva būtų pavadinti Čaikovskį entuziastu mėgėju. Tačiau nepamirškime, kiek laiko jis teturėjo savo aistrai realizuoti surasti viduramžių Vilnių. Apsigyvenęs Vilniuje 1938 m., jau 1940 m. savarankiškai sukaupė didžiulį žinių bagažą, susirinko šaltinius, studijavo planus ir natūrą. Čaikovskio mintys apie aukštą strateginę ir karinę kultūrą, kurios atstovai parinko senųjų pilių vietas Vilniuje (jo manymu, tai įvyko apie XI XII a.), yra įdomios, tačiau jo argumentacija apie normanų ekspansiją į Baltijos kraštus, legendinį Dniepro kelią į Bizantiją, polockiečių sąsajas su Lietuva, kunigaikščio Gedimino kildinimas iš Polocko kunigaikščių 15 ir kiti istorinėmis žiniomis grįsti įrodinėjimai šiandieninių tyrimų šviesoje skamba anachronistiškai. Juolab, kad ši jo studija tėra eskizas, esė ar net tik įžanginės pastabos, kurių pabaigoje jis 13 Saulius Sarcevičius, Dainų slėnio paslaptys, in: Lietuvos pilys 2008, Nr. 4, Vilnius: Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcija, 2009, p Stephen C. Rowell, op. cit., p Zygmunt Mieczysław Czaykowski, in: KPCA, f. 35, ap. 1, b. 4, l. 77 v: Šeimos genijus greta pirmtakų dinamiškumo pasireiškė Gedimino politikoje, tai matyti iš derybų su popiežiumi ir dukros ištekinimo į Vakarus už lenkų sosto paveldėtojo Kazimiero Didžiojo (Aldona). Geri santykiai su Vakarais, siekiant pritraukti profesionalus ir verslininkus į Vilnių, pagaliau kunigaikščio pilies išplėtimas Subačiaus gatvėje ir įtvirtinto Kreivojo miesto įkūrimas 1306 m., turėjusio tapti slėptuve [...], taip pat tarpukalnės iškasimas ir papilio nusausinimas. Gediminas tai septintoji mums žinomų Polocko kunigaikščių krivičių karta, žmogus plačių pažiūrų, viena akimi žvelgiantis į Bizantiją ir Romą, o kita į Vakarus, sunku patikėti, kad tokio mąsto žmogus, dinastijos fundatorius, išsiuntęs savo sūnus į naujai užimtas provincijas [...], būtų tenkinęsis rezidavimu ant ankšto kalno, be vandens, todėl dar keisčiau atrodo faktas, kad septynių kunigaikščių paeiliui valdoma pilis, galinga pilis, galėjo būti taip neprižiūrima ir palikuonių užmiršta, jog net kapitalinių statinių liekanos ir pati vieta buvo taip išniekinta, kad niekas ten net neužsuka. 9. Pastatas Subačiaus g. 6, Birutės Rūtos Vitkauskienės nuotrauka, 2009 Building in 6 Subačiaus St. pats su ironija žvelgia į savo sukurtą koncepciją, kurios centre netikėtai atsirado Baziliskas, fantastinė būtybė, pasak legendos, kadaise gyvenusi tuneliuose po Artilerijos bastionu. Šių mano įžvalgų rezultatas, rašė Čaikovskis, šis mano darbas tebus kam nors impulsu galutinai išsklaidyti tas miglas ir tiksliai apibrėžti trijų Vilniaus pilių sąvoką ir jų lokalizaciją, ir apie kokias tris pilis kalba Jogaila, ir kokios trys tautos sudarė pirmąją Vilniaus gyventojų populiaciją, kuri iki šiol vadinama tutejšiais mat atvykėliui išsyk krenta į akis daugiatautis Vilniaus koloritas, tas daugiatautiškumas [ar, tiksliau, 131

10 m. atkasti Subačiaus vartų bokšto pamatai, pagal: Tauras Poška, Archeologijos tyrinėjimų Vilniuje, Subačiaus, Strazdelio ir Šv. Dvasios g. sankryžoje ataskaita, 1999, Vilnius, 2000, in: KPC archyvas, f. 39, ap. 1, b. 674, il. 12 The foundation of the Subačius Gate tower excavated in 1999 tritautiškumas, pažodžiui verčiant Čaikovskio pavartotą žodį troistość B. R. V.] nepaprastai išskiria Vilnių ir sudaro visą jo savitumą, taigi šis mano atradimas parengė man tikro atradėjo šlovę, kuris, ieškodamas gotikinio viduramžių Vilniaus, surado baziliską. Taip Čaikovskis užbaigė savo tekstą, rašytą 1940 m. lapkričio 1 d m. biršelio 13 d. (sic!). Čaikovskis Vilniuje nesijautė svetimas, nors buvo ne vietinis, atvykėlis. Daug kas jam čia pasirodė artima. Daugiatautis miesto charakteris, kelių kultūrų sampyna. Jis manė, kad šiandien Vilniuje matome tik vieną pilį, kitų dviejų reikia ieškoti. Studijuodamas miesto architektūros paminklus, jis stengėsi susietį juos su istoriniu kontekstu. Keletas jo studijos pastraipų yra skirta garsiajai Lietuvos didžiųjų kunigaikščių kilmės ir sąsajų su Polocko kunigaikščiais problemai 16. Čaikovskio mintys apie Polocko kunigaikštį Rostislavą, jo įvardinimas Rogvolodovičium bei jo vaikų Davilo ir Mavkoldo priėmimo Vilniuje XII a. istorija parodo, kad studijos autorius rėmėsi greičiausiai Kazimiero Chodynickio darbais 17. Naujausi lietuvių, baltarusių ir lenkų istorikų 16 Mečislovas Jučas, Legenda apie lietuvių kilmę iš romėnų, in: Idem, Lietuvos ir Lenkijos unija (XVI a. vid. XIX a. pr.), Vilnius: Aidai, 2000, p Kazimierz Chodynicki, Geneza dynastji Giedymina przed unią lubelską, in: Kwartalnik Historyczny, t. 40, 1926, p ; 132

11 12. Subačiaus vartų stilistinė kartograma, sudarė Birutė Gudynaitė, pagal: Birutė Gudynaitė, Tauras Poška, Subačiaus vartų ir Šv. Dvasios gatvės Vilniuje m. tyrinėjimai, in: Kultūros paminklai, 2000, t. 7, p. 163, il. 1. Stylistic cartogram of the Subačius Gate tyrimai parodo, kad Gedimino kildinimas iš Polocko kunigaikščių, užfiksuotas XVI a. ir XVII a. rusų metraščiuose, yra atsiradęs dėl politinio Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės ir LDK priešiškumo 18. Slaviškųjų šaknų ieškojimas lietuvių genealogijoje ko daugiau galima tikėtis 1940 m., kai Vilniuje dirba beveik vien tik lenkų istorikai, archeologai ir menotyrininkai? Tačiau šiandien mes matome, kad sąvokos Lietuva ir Didžioji Idem, Ze studiów nad dziejopisarstwem rusko-litewskim (t. 2. Rękopis raudański), in: Ateneum Wileńskie, t. 3, 1926, p Oleg Łatyszonek, Polityczne aspekty przedstawiena średniowiecznych dziejów ziem białoruskich w historiografii Wielkiego Księstwa Litewskiego XV XVI w., in: Białoruskie zeszyty historyczne, Nr. 25, Białystok, 2006, p Lietuva netelpa tik etnografinės, lietuviškai kalbančios teritorijos rėmuose. Senovėje Lietuva tai ir Polockas, ir Pinskas, ir net Orša, ir dar gerokai toliau. Štai kur glūdi tikroji Čaikovskio rankraščio vertė jis mažame Vilniaus miesto lopinėlyje ieškojo Didžiosios Lietuvos. Čaikovskis fantazavo dabartinės rotušės vietoje lokalizuodamas 1390 m. buvusį gynybinį bastioną (ran kraščio l. 78v). Tačiau archeologės Irmos Kaplūnaitės 2010 m. kovo 25 d. Lietuvos nacionaliniame muziejuje Marijos Gimbutienės skaitymų ciklo metu perskaitytame pranešime matome naujausią informaciją apie tyrimų metu aptiktus seniausius Vilniaus rotušės mūrus, rodančius, kad čia greičiausiai stovėjo gynybinis pasta- 133

12 13. Pranciškus Smuglevičius, Subačiaus vartai ir miesto gynybinė siena, sepija, 1785, pagal: Vladas Drėma, Dingęs Vilnius, Vilnius: Vaga, 1991, il. 172 Pranciškus Smuglevičius, Subačius Gate and the Defensive Wall of the City, sepia, 1785 tas vadinamasis Turmhauzas 19. Iš tikrųjų gilesnių bei svaresnių įžvalgų ir argumentacijos stinga sovietmečiu paskelbtiems darbams apie Vilniaus rotušę 20. Ne tik dėl ideologinės kontrolės, bet ir dėl vidinės nuostatos atsiriboti nuo platesnio konteksto pusę šimtmečio praradome galimybę taikyti Čaikovskio puoselėtus metodus. Jo svarstymai apie Rotušės aikštės susidarymą, prekybinių eilių vietą bei viso miesto savivaldos centro urbanistinę struktūrą, manau, pravers naujausią tyrimų medžiagą apibendrinantiems tyrinėtojams. Tačiau jau pavėlavome m. Rotušės aikštė sutvarkyta nesilaikant istorinio konteksto, nepaliekant net užuominos, kad XIV XVI a. čia viskas buvo kitaip. Trumpai pasekime, ar ir kitos Čaikovskio įžvalgos rado atgarsį vėlesniuose tyrinėjimuose. Paminėtina, 19 Šia tema Irma Kaplūnaitė domisi jau keleri metai m. spalio d. vykusioje mokslinėje konferencijoje Vilniaus miesto savivaldos istorija Lietuvos miestietiškos savivaldos raidos kontekste ji skaitė pranešimą Turmhauzas Vilniaus miesto rotušės pastato pradžia. 20 Vilniaus miesto istorija nuo seniausių laikų iki Spalio revoliucijos, parengė Juozas Jurginis [ir kt.], Vilnius: Mintis, 1968, p ; Stasys Samalavičius, Vilniaus rotušė, Vilnius, 1981 (naujas papildytas leidimas 2006). kad jo tyrimų objektas Subačiaus gynybiniai įtvirtinimai tai iki šiol geriausiai išlikusi Vilniaus senosios gynybinės sienos dalis. Tad nenuostabu, jog ši vieta patraukė jo dėmesį. Morelovskis savo apie 1942 m. parengtame rekonstrukciniame plane pažymėjo visus Čaikovskio išskirtus objektus (išskyrus Šv. Zitos draugijos pastatą, Šv. Kazimiero g. 3), tačiau jų kaip kom plekso nenagrinėjo, matyt, Čaikovskio darbo nebuvo skaitęs [8 il.]. Iš Čaikovskio paminėtų su gotikos architektūra sietinų pastatų mažiausiai duomenų turime apie pastatus Šv. Kazimiero g. 3 ir Subačiaus g. 6 juos 1989 m. savo istoriniuose tyrinėjimuose, skirtuose 48 Vilniaus senamiesčio kvartalui, išnagrinėjo Jūratė Valužytė 21. Pastatas Subačiaus g. 6 minimas 1636 m. Vilniaus namų surašyme kaip Čižo dvarelis, greičiausiai gerai įtvirtintas, kuriame apsistodavo atvykusi su karaliaus Vladislovo Vazos dvaru jo netikra sesuo, karaliaus Zigmanto Vazos ir jo antrosios žmonos Kotrynos Habsburgaitės duktė Ona Kotryna Konstancija Vazaitė 22 [9 il.]. Daugiausia naujų žinių pateikiama apie pastatą Aušros Vartų g. 8, kuriame dabar įsikūręs Medininkų restoranas 23, ir Artilerijos bastioną 24 bei pačius Subačiaus vartus 25. Nesirengiu šiuos plačius tyrimus detaliai išanalizuoti. Nežinau, ar Čaikovskio įžvalgos šių tyrimų au- 21 Jūratė Valužytė, Vilniaus miesto 48 kvartalas. Istoriniai tyrimai, mašinraštis, Vilnius, 1989, in: AB Paminklų restauravimo instituto (toliau PRI) archyvas, f , p Mindaugas Paknys, Vilniaus miestas ir miestiečiai 1636 m.: namai, gyventojai, svečiai, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2006, p Irena Jučienė, Evaldas Purlys, Namų Vilniuje, Gorkio 84 architektūros evoliucija tyrimų duomenimis, in: Architektūros paminklai, t. 2, Vilnius, 1972, p Irena Jučienė, m. Vilniaus taip vadinamo Barbakano archeologinių tyrimų ataskaita ir tyrimų medžiagos apibendrinimas, Vilnius, 1969, in: KPCA, f ; Irena Jučienė, Artilerijos bastionas, in: Lietuvos pilys, Vilnius, 1971, p ; Irena Jučienė, Vytautas Levandauskas, Vilniaus miesto gynybinė siena, Vilnius: Mintis, 1979; Irena Jučienė, Vilniaus artilerijos bastionas, Vilnius: Mintis, Linas Girlevičius, Vilniaus bastioniniai įtvirtinimai XVII XVIII amžiuje, in: Lietuvos istorijos studijos, Nr. 19, 2007, p. 9 23, asid=

13 toriams buvo žinomos. Visų turimų tyrimų autoriai neaprėpė savo tiriamų objektų konteksto, nepateikė platesnių konceptualių įžvalgų, išskyrus Ireną Jučienę, plačiau tyrinėjusią Artilerijos bastioną ir pateikusią nemažai analogų. Matome, kad Čaikovskio spėjimai apie senovinius gotikinius pastatus pasitvirtino visais jo iškeltais atvejais. XX a. 4-ajame 5-ajame dešimtmetyje Artilerijos bastionas nebuvo atkastas ir matomas kaip šiandien, todėl jo įžvalgą apie šios vietos kaip citadelės strateginę reikšmę laikyčiau itin reikšminga. Pastatas Aušros Vartų g. 8 priklausė stačiatikių Šv. Dvasios vienuolynui 26 [10 il.]. Po šiuo pastatu yra rūsys, kurio sienos mūrytos iš plytų su lauko akmenimis, netinkuotos, storis 1,4 1,8 m. Kai kurios plytos labai didelės, Paminklų sąvade nurodyta 27, kad tai didžiausios iš Lietuvoje rastų mūrinių plytų (dydis ,5 cm) 28. Tačiau tyrėjai, atkreipę dėmesį į netipiškas plytas, nepateikė žinių apie plytų rišimo būdą ar būdus. Rūsį dengia cilindrinis skliautas. Nurodoma, kad pastatas Gorkio g. 84 sudarė vieningą kompleksą su greta buvusiu Gorkio g. 86 mūriniu namu, buvusiu dar arčiau Šv. Dvasios cerkvės. Istorikė Irena Jučienė ir architektas Evaldas Purlys savo straipsnyje pateikė vertingų techninių duomenų apie šio pastato techninius parametrus: Patyrinėjus mūrą, paaiškėjo, kad namas Gorkio g. 84, ypač jo I aukštas prie gatvės, nors ir labai pažeistas remontų ir rekonstrukcijų, yra pirmykštis, ne tik gotikinis, bet turėjęs ir gotikinę 26 Irena Jučienė, Evaldas Purlys, op. cit., p [Algė Jankevičienė], Gorkio g Medininkų namas, in: Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas, t. 1: Vilnius, Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988, p (rūsio planas nepateikiamas). 28 Rūsio planas ir nufotografuoti fragmentai; Irena Jučienė, Evaldas Purlys, op. cit., p , il. 12, 20: Panaudotomis plytomis šis namas išsiskiria iš daugelio Vilniaus gotikinių pastatų. Namas mūrytas ne vieno formato plytomis: nemaža ,5 cm formato rūsio skliaute, dalyje sąramų; mažesnių cm nerviūrose, rūsio langų sąramose; tačiau pagrindinis plytų formatas ,5. Plytos geltonos arba rausvos. Panašių formatų plytų neretai sutinkama vėliau statytų Vilniaus namų mūre. Tačiau tiek išlikusių autentiškų sienų, mūrytų tokiomis plytomis, kol kas nerasta. rekonstrukciją [čia nuoroda į PKI archyvo bylą Inv. Nr. 402, p. 18, 25] 29. Taigi šiuo atveju Čaikovskio įžvalga buvo tiksli. Aušros Vartų g. 8 išliko gana daug itin seno mūro sienų. Pastatas rekonstruotas prieš 1974 m. 30, pasinaudojant XV a. antrosios pusės prekybinio sandėlio išvaizda Torunėje (Piekary 4 ir Rabiańska gatvių kampas). Torunės turistiniuose serveriuose galima rasti šio pastato fotografijas po 1998 m. atliktos restauracijos 31. Aiškiai matome, kad tiesiogiai pasinaudojus vieninteliu analogu, Vilniuje atsirado Hanzos sąjungos miestams būdingas XV a. architektūros pastatas. Regis, panaši architektūra greičiau galėtų būti Klaipėdoje... Kitas stambus netoliese esantis objektas artilerijos bastionas, apie kurį jau XIX a. viduryje Adomas Honoris Kirkoras, remdamasis Teodoru Narbutu, rašė, kad pastatytas buvusio gynybinio bokšto vietoje. Galbūt Bokšto gatvės pavadinimas senesnis. Kirkoras rašo, kad netoli bastiono buvo Šv. Kozmos ir Damijono cerkvės (vadinamosios stačiatikių) kapinės 32. Šioje vietoje gyvenvietė galėjo būti dar prieš Gediminą. Kirkoras atpasakojo Teodoro Narbuto pateiktą legendą apie skliautuotus požemius bastiono kalne. Remdamasis Augustino Rotundo kronika (kuri, kaip žinia, neišliko), Narbutas rašė, kad po kalnu esama skliautuotų požemių su akmenimis grįstomis salėmis ir nišomis; juose turėjusi būti ir paslaptinga pagonių šventykla, vadinamoji Atlamba. Ligi šiol tarp žmonių sklinda apie šį tunelį, arba požemį, įvairių gandų. Toliau prieraše Kirkoras atpasakoja legendą apie šiuose požemiuose įkalintą gražuolę, pridurdamas, kad šis padavimas tikriausiai paimtas iš kitur ir pritaikytas Bokšto požemiams 33. Seni Vilniaus gyventojai iki 1812 m. karo 29 Irena Jučienė, Evaldas Purlys, op. cit., p Žr.: Marija Rupeikienė, M. Gorkio gatvė Vilniuje, Vilnius: Mintis, 1984, p , il. 31 Pvz.: turystyka.torun.pl/zabytki/najważniejsze zabytki Torunia/Spichrze. 32 Adomas Honoris Kirkoras, Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes, Vilnius: Mintis, 1991, p Ibid., p

14 14. Zigmuntas Mečislovas Čaikovskis, Polocko pilies vaizdas m., popierius, pieštukas, 1941, KPC archyvas, f. 35, ap. 1, b. 4, l. 66. Zygmunt Mieczysław Czaykowski, A View of Polotsk Castle, 1579, paper, pencil, 1941 matė tuos urvus, kuriuos neseniai užgriuvo ir jie buvę užmūryti. Senais laikais buvo plačiai paplitusi nuomonė, kad šiame urve gyvenęs baziliskas, kuris smalsuolius žudydavęs savo žvilgsniu. 34 Kirkoras pabrėžė, kad bazilisko legenda minima 1610 m. Vilniaus gaisro aprašyme (tačiau neaišku, kuris aprašymas čia turimas galvoje). Władysławas Zahorskis savo knygelėje Vilniaus padavimai ir legendos 35 pateikė išplėtotą pasaką apie siaubūną, žvilgsniu nužudantį žmogų, jis taip pat pasirėmė Teodoru Narbutu, kuris esą pamini seną rankraštį Descriptio historica brevis civitatis vilnensis, aprašantį Vilniaus Baziliską ir jo žūtį pažvelgus į savo atvaizdą veidrodyje. Čaikovskis, susižavėjęs Bazilisko legenda, naiviai tvirtino, kad ilgas lenktas požeminis koridorius idealiai atitinka fantastinio gyvūno kūno formą. Sena Vilniaus legenda buvo smarkiai sužadinusi ne tik jo vaizduotę. Irena Jučienė atliko istorinius archeologinius tyrinėjimus ir surinko medžiagą apie XX a. pirmojoje pusėje skelbtas hipotezes 36. Jų būta prieštaringų: vadinamasis barbakanas datuotas nuo XII a. iki XVII a. (paminėtinos inžinieriaus Franciszeko Walickio ir architekto Wacławo Michniewicziaus, 34 Ibid. 35 Władysław Zahorski, Bazyliszek, in: Idem, Podania i legendy wileńskie, Wilno: J. Zawadski 1925, p Galima pasinaudoti vėlesniu leidimu (Gdańsk, 1991), arba internete pasiekiama versija (Gdańsk, 2000). 36 Irena Jučienė, Artilerijos bastijonas, p ; Irena Jučienė, Vytautas Levandauskas, op. cit.; Vytautas Levandauskas, Vilniaus gynybinės sienos architektūra, in: Statyba ir architektūra, Nr. 7,

15 15. Zigmuntas Mečislovas Čaikovskis, Vilniaus miesto plėtra. X XIV a., popierius, pieštukas, saugojimo vieta nežinoma Zygmunt Mieczysław Czaykowski, The Development of Vilnius City. 10 th 14 th c., paper, pencil 1907 m. datavusių rūsius XIV a., jiems paprieštaravusio Wacławo Gizbert-Studnickio, maniusio, kad požemiai pastatyti 1665 m., Juliuszo Kłoso, laikiusio, kad pastatai čia neankstesni negu XVI a., Marijos Lowmiańskos, palaikiusios nuomonę, kad rūsiai yra iš XIV a., gal net 1390 m. kryžiuočių sudegintos Kreivosios pilies liekanos, ir Mieczysławo Limanowskio, apibendrinusio šiuos pasisakymus ir teigusio, kad rūsiai atsirado karaliaus Vladislovo Vazos laikais ant seno XIV a. piliakalnio, nuomonės) 37. Morelovskis manė, kad bastionas statytas XVI a. 38 Po ilgų ir tikrai sudėtingų istorinių ir archeologinių tyrimų 39 autorė nustatė, kad bastiono bokštas yra be rūsio, pamatai atremti į masyvius stulpus, sienos plytų mūro, netinkuotos, 1,8 m storio. 48 m ilgio tunelis jungia bokštą su patrankų saugykla m. tyrimai parodė, kad senoji miesto gynybinė siena statant bastioną buvo išlaužta (apie 50 m.). Patikslinta šio gynybinio statinio data XVII a. pirmoji pusė. Galima spėti, kad jis pastatytas prieš 1648 m., nes Frydricho Getkanto plane jau parodytas. XVIII a. paskutiniame ketvirtyje bastionas jau buvo apleistas, 1828 m. rūsių 37 Irena Jučienė, Artilerijos bastijonas, p Marian Morelowski, Vilnius prieš 1655 metus. Rekonstrukcinio plano 318 numerių paaiškinimas, vertimas iš lenkų kalbos, Vilnius, 1961, rankraščio kopija: Vilniaus apskrities archyvas (toliau VAA), f , l Irena Jučienė, m. Vilniaus taip vadinamo Barbakano archeologinių tyrimų ataskaita ir tyrimų medžiagos apibendrinimas, Vilnius, 1969, in: KPC archyvas, f. 5, ap. 3, b. 100 [saugoma kartu su: Idem, Barbakano bokštas ir pasagos formos rūsiai ( barbakanas ), Vilnius, ]. 137

16 16. Zigmuntas Mečislovas Čaikovskis, Iliustracija Bazilisko legendai, popierius, pieštukas, 1941, Lietuvos dailės muziejus, G-411 Zygmunt Mieczysław Czaykowski, an illustration for The Legend of the Basilisk, paper, pencil, 1941 skliautai buvo įgriuvę, o vėliau dėl saugumo rūsiai buvo užpilti. Taip galėjo atsirasti legenda apie Vilniaus Baziliską. Tiriant bastioną atsirado naujų faktų apie Bokšto gatvėje buvusią gynybinę sieną. XX a. pradžios tyrinėtojai (Aleksandras Vinogradovas, Mieczysławas Limanowskis, Maria Lowmiańska) rašė, kad už Subačiaus vartų yra buvęs piliakalnis ir bokštas iš kryžiuočių laikų. Jučienės tyrimai parodė, kad jie buvo teisūs rąstais sutvirtinto pylimo šlaito fragmentas liudija, kad piliakalnis čia buvo. Tačiau daugiau ši teritorija tyrinėjama nebuvo. Bet Bokšto gatvės pastatuose aptinkama senesnių epochų pėdsakų. Gynybinė siena šioje vietoje buvo ne mūrinė, o medinė (3 m aukščio), sutvirtinta pylimu. Didžiojo kunigaikščio Aleksandro 1505 m. privilegijoje pasakyta, kad kas neišgali statyti mūrinės, tegul stato aštriakuolių medinę 40. Statant bastioną, sena kuolų siena buvo išversta, o mūrinė sienos dalis ties bokštu taip pat buvo išgriauta. Visi šie faktai sudėjus juos draugėn rodo, jog gana vėlyva artilerijos bastiono statyba apjungė XIV XVI a. gynybinius įtvirtinimus. Jučienės tyrimų duomenimis bastionas XVII a. pirmosios pusės statinys. Bet m., tiriant pastatų kompleksą Bokšto g. 6, archeologai aptiko nemažai maždaug XIV a. datuojamų laidojimų 41. Taigi Čaikovskio spėjimas, kad Bokšto gatvės rajone būta įtvirtintos gyvenvietės ir vėl pasitvirtino. Tačiau tikrasis Čaikovskio tyrimų impulsas Subačiaus vartai ir jų architektūra pasirodė besąs kietesnis riešutėlis. Čia archeologai ir architektūros specialistai nustatė, kad vartų bokšteliai galėjo būti pristatyti vėliau XVII a. pradžioje, nors pasidomėjus šiais tyrimais matyti, kad jie buvę gana fragmentiški, kasinėjimų gyliai nebuvo dideli, dėl didelių suardymų nepavyko užčiuopti viso vartų perimetro, todėl šias išvadas, manyčiau, reikėtų laikyti preliminariomis ir darbinėmis 42 [11 il.]. Tyrėjai archeologas Tauras Poška ir architektė Birutė Gudynaitė pripažino, kad vėliausiai nuo XV a. pradžios Subačiaus vartų rajone stovėjo medinės sodybos, tačiau dėl tyrimų fragmentiškumo nuo platesnių apibendrinimų susilaikė 43. Jų 40 Juozas Jurginis [ir kt.], Vilniaus miesto istorija nuo seniausių laikų iki Spalio revoliucijos, Vilnius: Mintis, 1968, p. 73; Linas Girlevičius, Vilniaus miesto fortifikacija XVI a. pradžioje, in: Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras ir jo epocha: Mokslinių straipsnių rinkinys, Vilnius: Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcija, 2007, p Rytis Jonaitis, Naujausi tyrinėjimai Vilniaus Civitas Ruthenica teritorijoje, paskaita perskaityta Lietuvos nacionaliniame muziejuje 2010 m. kovo 25 d. ciklo Marijos Gimbutienės skaitymai metu. 42 Tauras Poška, Archeologijos tyrinėjimų Vilniuje, Subačiaus, Strazdelio ir Šv. Dvasios g. sankryžoje, ataskaita, 1999, Vilnius, 2000, in: KPC archyvas, f. 39, ap. 1, b Birutė Gudynaitė, Tauras Poška, Subačiaus vartų ir Šv. Dvasios gatvės Vilnije m. tyrinėjimai, in: Kultūros pa- 138

17 pateiktais duomenimis, nei pylimas, nei griovys tyrinėtoje gynybinės sienos aplinkoje įrengti nebuvo 44 (priešingai manė Čaikovskis, žr. jo piešinį G-412; [12 il.]). Vis dėlto autoriai negalėjo paaiškinti, kodėl baroko epochoje buvo pastatyti tokie netipiški šiam laikotarpiui bokštai. Atkasti mūrai buvo datuojami laikantis iš archyvinių šaltinių žinomos informacijos: Aleksandro Jogailaičio privilegija Vilniaus miesto sienai pastatyti tarp 1503 m. (arba XVI a. pradžios) ir 1655 m., t. y. iki Maksvos kariuomenės invazijos. Kaip galima būtų apibendrinti išryškėjusią problemą ar problemas? Čaikovskio rankraštyje aptinkame daug mėgėjiškų apibendrinimų. Kita vertus, jo darbas labai gerai išryškina XX a. antrosios pusės archeologų, istorikų ir architektų tyrimų trūkumus: platesnės argumentacijos ir konteksto suvokimo stoka, tyrimų fragmentiškumas, dažnu atveju vengimas gilintis į socialinį kontekstą (buv. Gorkio g. 84 namo tyrimai, juk pastatas buvo stačiatikių rankose), visumos nematymas. Taigi, viena vertus, teigdamas, kad Subačiaus vartus reikia datuoti XII XIV a. Čaikovskis smarkiai suklydo; kita vertus, šio nebeegzistuojančio statinio architektūra, lokalizacija ir visas vietos kontekstas tebėra ateities istorinių, archeologinių ir architektūrinių tyrimų objektas. Gauta Priedas 1 Kultūros paveldo centro prie Lietuvos Respublikos kultūros paveldo apsaugos departamento archyvas. Rankraštis F [Z. M. Czaykowski VI.13]. l. 72 r 80v. [l. 72 r] Obszar Krzywego Grodu miasta warownego wynosił 10 ½ hektara. W skardze Jagiełły na soborze w Krzewicy 1416 r. jest powiedziane, iż w chwili oblężenia 1390 r. w mieście znajdowało się parę tysięcy wojska, ogromne masy ludności oraz uciekinierów okolicznych z rodzinami i inwentarzem. Jeżeli przyjmiemy ilość wojskowych na 1000 ludzi, ludność na 2000 hełm oraz uciekinierów również 2000 to otrzymamy 5000 ludzi w grodzie zaś na człowieka [čia virš eilutės neaiškus prierašas B. R. V.] z inwentarzem damy tylko 4 5 m = 20 m², to otrzymamy m² czyli 10 hektarów; ilość więc w stosunku do miasta nie będzie przesadzoną. Dodajmy że położenie owego Grodu wzdłuż traktu było i jest względem zaopatrzenia w wodę bardzo korzystne, gdyż powyżej Grodu na wzgórzach położone jest źródło Winger i do dziś czynne lecz ujęte w kanalizację. Winger jak wówczas tak do ostatnich czasów Rzeczypospolitej dostarczał wody do miasta; w jednym z domów na Niemieckiej znalazłam dreny doprowadzające wodę i znamienne, że w piwnicy bardzo nisko, po zatem drugie źródło na dzisiejszej Kijowskiej róg Olgierdowej via Stefańska dostarczało wody od południa i w końcu źródło ma (...?) oraz wiele studni [w mieście užbraukta B. R. V.]. W zasadzie był to warunek sine qua non w wiekach średnich dla wyboru terenu pod miasto szczególniej warowne. Mamy więc w ten sposób 4 Jurysdykcje znalezione: minklai, t. 7, Vilnius: Savastis, 2000, p Ibid., p Książęcą, to esplanada (do Św. Jana, Literackiego i Dominikańską) gdzie książę rozdawał place pod kościoły, szczegóły, szczególniej po r. 1386, np. plac pod Bernardynów tak zw. później Kapitulny do potoku pod Św. Jana między potokiem i traktem, plac i resztki pałacu po Gasztołdzie gdzie powstał pałac biskupi, zaś resztę posesji po Gasztołdzie na Piaskach 139

18 dziś Pohulanka pod klasztor Franciszkanów (nowy), [l. 72 v] to są owe 4 place wyszczególnione w akcie Jagiełły przy ustawieniu i dotacji nowego biskupstwa w Wilnie a położone w obrębie zamku czyli esplanady książęcej między miastem i zamkiem, przed miastem. 2. Jurysdykcja biskupia co do kościołów. 3. Metropolitalna z Soborem Preczystej i Piatnicką (ruską). 4. i miejska Krzywy Gród. Istniała jeszcze piąta Jurysdykcja również książęca najstarsza choć zapomniana, bo od połowy XIV w. należąca już prawie do miasta. O niej też jako o 3-cim ognisku, a drugim gotyckim chcę mówić obecnie. Gdy się rozpatruje widoki Smuglewicza uderza swą strukturą i wielkością drugi zabytek nie tylko zupełnie odmienny od nowszej architektury fortyfikacji z r. 1503, ale i od gotyku bram i piwnic położonych w starem mieście (np. 10, 15, 16). Przede wszystkim wielkość: o ile bramy wileńskie to wieże o podstawie 7,5 m w kwadrat, o tyle Subocz ma m i 16 m wysokości. Czemuż więc z tej właśnie strony pobudowano coś takiego niezgodnego z ówczesną modą budowania (wczesny renesans) i czemuż od tej właśnie strony jak to u Smuglewicza, mury mają krenelaże (blanki w. XII), [pav. 13 Smuglevičius] a brama nosi wyraźne ślady mostu zwodzonego, gdy tego gdzie indziej nie widać, a przecież budował je ten sam [atrodo, jog įterpta jakoby B. R. V.) Jan Skołda. Jasnem jest, iż przy projektowaniu nowych fortyfikacji, gdy Radziwiłłowi polecił król objechać obręb miasta i wyznaczyć linię obronną w , wzięto pod uwagę [l. 73 r] i włączono istniejącą już od dawna część murów od Bakszty do wieży St. Ducha (ruskiej). Musiały one być w dobrym stanie w tym czasie, bo były potężne, ale kto wystawił tak potężne mury o zupełnie innej strukturze, bo jednak w tej właśnie okolicy spotyka się i inne zabytki podobne, jak dom nr. 8 Ostrobramska, dom róg Subocz 1 /2, dom St. Zyty, mostek nieuzasadniony itd. A przy tym potok z Ostrej i Bieliny [dabar Liepkalnio g. B. R. V.], i zlew wód Kazimierzowskim, a w końcu wieża Bakszty też tajemnicza do tej pory ze swymi lochami, których przeznaczenia nikt nie zna i historia milczy. Tylko legenda uporczywie mówi o Bazyliszku, ale jakże mądry był ten Bazyliszek, żeby sobie tak ekonomicznie wybudować długi zgięty w półkole loch, jakby dopasowany do jego długiego ciała i by mu wygodniej było się zwijać. Dwa są rysunki Smuglewicza wieży Subocz, każ den w prawo lub lewo fragmentarycznie ukazujący dalszy ciąg murów, przez to cały ten wschodni mur na rysunkach dla szerszej publiczności nie przedstawia się zbyt jasno i nie zrobi wrażenia, ale spróbujmy wyobrazić sobie jak że wschodnia ściana wyglądała w całości (rys. 17): mur ze strzelnicami, duże baszty po rogach, a w środku potężna, warowna brama [šių Čaikovskio piešinių kol kas nepavyko rasti, nežinia, ar jie išliko B. R. V.]. Całość harmonijna, jak by rysowana jedną ręką, potężna, ciężka, surowa. Cóż to jest? To przecież wschodnia ściana potężnego zamku. Na rogu lewym to dół wieży St. Ducha, nadbudowany później na dzwonnicę. [l. 73 v] Na rogu prawym niewidoczna i wprawdzie już rozebrana, gdy malował Smuglewicz [virš eilutės skliausteliuose data neaiški, gal 1801? B. R. V.], widniała wieża Bakszty podwójna w rodzaju tóurs de Nesle w Paryżu, z której prowadził korytarz do lochów zgiętych w półkole. Od wieży St. Ducha prostą linią trafia się na dom Nr. 8 Ostrobramska, gdzie znaleziono ciekawą piwnicę gotycką, potworną w swej strukturze (rys. 18), niepodobną do innych, dalej na rogu Subocz znów także piwnice i w dół Kazimierzowskiego widać ten sam sposób budowania z ogromnych kamieni i cegły pod mostkiem. Oto już trzy ściany zamku świetnie postawionego z własnym wjazdem. Z czwartej strony widać stojącą na linii od rogu Kazimierzowskiego do wieży Bakszty grubą ciężką budowlę ze skarpami (rys. 19). I oto zamek mamy w całości (rys. 20), a gdy jeszcze dodamy do niego trójkąt klasztoru St. Ducha, t. j., kościoła zamkowego, otrzymamy zespół forteczny o trzech dziedzińcach i trzech ścianach ostrym swym końcem zwrócony ku górze południowej. 140

19 Ulica Subocz to droga wjazdowa dzieląca dziedziniec na dwie części, wzdłuż której szedł mur (rys. 21) i to jest drugie ognisko gotyckie, ciężkie, potężne, celowe. [l. 74 r] Ta piąta jurysdykcja mocy jak znamionują jej fortyfikacje i sprzętu, jak to widać z urządzenia lochów na Bakszty wieży narożnej (rys. 22). Zamek wspaniały świetnie położony z własnym dojazdem (od Misjonarzy) od strony wschodniej, to jest Połocka i Witebszczyzny, mający z miastem połączenie mostkiem (nad Kazimierzowskim). Ale kto tam gospodarzy? Bazyliszek, naprawdę Bazyliszek zupełnie realny i pamięć ludu nie zawodzi. Uprzytomnijmy sobie jak jest położony ów zamek. O 920 m dalej wznosi się między Wilją i Wileńką góra zwana obecnie Zamkową, po litewsku krótko Kalnas, uwięczona rodzajem grodziska Pilkalnis, nad którem dominuję strażnica rzeczna i gdzie najpewniej znajdowała się świątynia ołtarz znicza lub Perkunasa. Między jednym i drugim zamkiem, krzywo, w poprzek drogi biegnie z góry na dół miasto, wzdłuż boku którego płynie potok-rzeczka (rys. 23). Znanym i pięknym jest widok na kotlinę wileńską z góry zamkowej na miasto, ale mało kto zadał sobie trud spojrzeć w przeciwnym kierunku. Zróbmy to i stańmy obok domku drewnianego przytułku, wybudowanego na fundamentach osławionej wieży Bakszty, stańmy na lochach tej wieży i spójrzmy na północ ku Wilii (myśl prof. Zajączkowskiego) jak nikło przedstawia się dzisiejsza góra z jej zamkiem i co to kiedyś być musiało gdy górę oblewała zewsząd Wileńka, gdy jeszcze nie było przekopu (dzisiejsze ujście Wileńki). A teraz i miasto przed nami strome [l. 74 v] urwisko aż do Wileńki z wylotem z lochów i mur luźno biegnący aż do rzeki. Na wprost widok od soboru do Piatnickiej na Smolińkę dzielnicę ruską, na lewo cały gród warowny, na tej że odległości od zamku (...?) [neįskaitomas žodis B. R. V.] otaczający esplanadę wzdłuż Miłosiernej, Wielkiej i Końskiej. Czyż nie logiczniejsza sytuacja położenia grodu niżeli w stosunku do góry i teraz tej logiki założycielom odmówić nie można. A gdy też doda Zarzecze, a później okolicę Św. Trójcy i z tyłu Rossę (przy ostrym końcu zamku) [čia prierašas virš eilutės], to otrzymamy łańcuch poszczególnych dzielnic, którego 5 ogniw dookoła otaczają zamek tym razem prawdziwy Książęcy z czasów książąt Połocko-Wileńskich Dawiła i Mawkołda [vardas sunkiai įskaitomas B. R. V.], później litewskich Giedymina i Jawnuta. Dopiero (...? neįskaitoma B. R. V.) Jawnuta 1345 r. objęcie władzy przez Olgierda, przekopu góry i osuszenia przedgórza, zabudowanie i brak esplanady dookoła zamku (starego) [..? neįskaitoma] jego spalenie lub zaduszenie, dookoła otaczającym go miastem, z możliwym jedynym wyjazdem na wschód, słowem, niemożliwość przebywania tam dworu nakazało Olgierdowi szukać pod górą na miejscu byłego domu Moniwida i przed górą dogodnych terenów dla budowy swej rezydencji, bez względu niemal na brak źródlanej wody, za to mające wolne wyjazdy na wszystkie strony szczególniej ku północy i zachodowi dokąd obecne stosunki administracyjne, kulturalne i polityczne tych wyjazdów żądały. Dziś to wszystko zapomniane, przeszły czasy i koleje, zginęła pamięć [l.75 r] przeznaczeń różnych budowli, straciły swą jasność podania historyczne, żywa została jedynie legenda o Bazyliszku, jak zawsze u ludu i żywa pamięć zastygła w Kamienicach, z których to właśnie udało mi się odczytać. En resumée w Wilnie było trzy zamki, ale nie te, które pozytywizm ostatnich czasów, stosując się do zasady wierzę tylko w to, co widzę, uznawał! Ponieważ góra egzystowała, a w r Zygmunt Stary wystawił ogromny zamek (budował ojciec Hozjusz) u podworza, który wówczas (...? neįsk.) był nazywany Dolnym, więc był widzialny zamek Górny i Dolny. Trzeci zamek Krzywy Gród gdzieś znikł i wkrótce dookoła niego pozostała głucha legenda. W ostatnich czasach ożyła ta legenda i zaczęto go szukać wszędzie, tylko nie tam, gdzie on istotnie mógł się znajdować. Doszło do tego, że w r jedni wykopawszy jakieś pogorzelisko na górze Trzykrzyskiej i znalazłszy trochę garnków ustalili, że Krzywy Gród był tam i zajmować mógł przestrzeń 1go morga i nie miał wody, drudzy zaś, opierając się na powiedzeniu, że Krzywy Gród był pod zamkiem i na raporcie Wallenroda, że to był drewniany dom, umiejscowili ów Krzywy Gród na placu katedry koło wieży, i to wszystko razem według pozytywnych historyków ma być 3ma zamkami wileńskimi i razem ma zajmować nie wiem czy 3 hektary, gdy tymcza- 141