VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.)

Transkrypt

1 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.)

2

3 VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS ISTORIJOS FAKULTETAS LIETUVOS ISTORIJOS KATEDRA VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) Sudarė Aivas Ragauskas, Raimonda Ragauskienė Vilnius, 2010

4 UDK /.04(093) Vi-169 UDK Vokiškus tekstus parengė ir į lietuvių kalbą išvertė V i l i j a G e r u l a i t i e n ė (Lietuvos istorijos institutas) Lotyniškus tekstus parengė ir į lietuvių kalbą išvertė R i t a K a t i n a i t ė Leidinį sudarė, įvadą parašė ir komentarus parengė, mokslinę redakciją atliko, lenkiškus tekstus parengė ir į lietuvių kalbą išvertė, asmenvardžių ir vietovardžių rodyklę sudarė A i v a s R a g a u s k a s (Vilniaus pedagoginis universitetas) Leidinį sudarė, rusėniškus tekstus parengė ir į lietuvių kalbą išvertė R a i m o n d a R a g a u s k i e n ė (Lietuvos istorijos institutas, Vilniaus pedagoginis universitetas) Dokumentų faksimiles spaudai parengė R a s a L a b u t i e n ė Lietuviškus tekstus redagavo I r u t ė R a i š u t i e n ė Recenzavo: D a r i u s A n t a n a v i č i u s (Lietuvos istorijos institutas) A n d r z e j B. Z a k r z e w s k i (Varšuvos universitetas) Šaltinių publikacija apsvarstyta Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto Lietuvos istorijos katedros posėdyje 2009 m. rugsėjo 4 d. (protokolo Nr. 1), Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto tarybos posėdyje 2009 m. rugsėjo 7 d. (protokolo Nr. 1-27) ir rekomenduota spausdinti. Knygos parengimą ir leidimą parėmė: Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcija Valstybinė lituanistikos paveldo įprasminimo komisija Pirmajame viršelyje panaudotos Luko Markovičiaus Mundijaus tekstų faksimilės ISBN Vilija Gerulaitienė, 2010 Rita Katinaitė, 2010 Aivas Ragauskas, 2010 Raimonda Ragauskienė, 2010 Vilniaus pedagoginis universitetas, 2010

5 V TUR IN YS ĮVADAS VI 1. Lukas Markovičius Mundijus ir jo byla XI 2. Dokumentai ir jų skelbimo principai LII 3. Publikuojamų dokumentų sąrašas LXVII 4. Įvade ir paaiškinimuose dažniausiai naudojama literatūra ir šaltiniai, santrumpos LXX I. TEKSTAI II. FAKSIMILĖS Faksimilių sąrašas Faksimilės ASMENVARDŽIŲ ir VIETOVARDŽIŲ RODYKLĖ SUMMARY STRESZCZENIE

6 VI ĮVA DAS Vilnietis arijonas Lukas Markovičius Mundijus yra savotiškas XVI a. vid. radikalios reformacijos LDK istoriografijos locus communis, tačiau sudarytojų dėmesį jis patraukė daugiau dėl šaltinių tyrimų aplinkybių. Mat įvairiose Lietuvos Metrikos knygose radus m. jo kalbų tekstų (atradimo pirmenybė priklauso Raimondai Ragauskienei) susidarė galimybių išsamiau pasidomėti neeiline, sakytume, netgi avantiūristinio tipo (plg. jo ryšius su garsiu XVI a. avantiūristu Jonu Jokūbu Baziliku Heraklidesu) asmenybe ir byla. Ingės Lukšaitės monografija 1 atvedė prie kito, su L. Markovičiumi Mundijumi susijusio, šaltinių rinkinio jo m. korespondencijos, saugomos Slaptojo Prūsijos valstybės kultūros paveldo archyve, esančio Berlyne. Analizuojant šiuos bei kitus šaltinius buvo prieita ir prie kitokių nei ikišiolinėje istoriografijoje L. Markovičiaus Mundijaus asmenybės ir bylos interpretacijų. Šia publikacija sudarytojai siekia savotiškai pratęsti ilgamečio Vilniaus miesto archyvo vedėjo ir puikaus Vilniaus istorijos šaltinių žinovo Wacławo Gizberto-Studnickio ( ) leistą Vilniaus miesto istorijos šaltinių seriją Wileńskie Źródła Archiwalne m. išėjo Nr. 1 2 (cz. 1). Ja norima vėl pradėti sistemiškai skelbti Lietuvos sostinės istorijos, pirmiausia miestietijos, šaltinius, pratęsiant XIX a. XX a. pirmosios pusės archeografines tradicijas bei atskiras XX a. pab. ir XXI a. pr. iniciatyvas. Kaip žinoma, pirmasis spausdintas Vilniaus miesto teisių ir privilegijų rinkinys LDK sostinio miesto Vilniaus teisių ir privilegijų rinkinys buvo parengtas ir 1788 m. išleistas Vilniuje miesto burmistro Petro Dubinskio I. Lukšaitė, Reformacija LDK ir Mažojoje Lietuvoje XVI a. trečiajame dešimtmetyje XVII a. pirmajame dešimtmetyje, Vilnius, Zbiór praw i przywilejów miastu stołecznemu WXL Wilnowi nadanych, na żądanie wielu miast Koronnych, jako też Wielkiego Księstwa Litewskiego, ułożony i wydany przez Piotra Dubińskiego, burmistrza wileńskiego, Wilno: W drukarni JKMci przy Akademii, 1788, 326 s.

7 ĮVADAS VII Rengdami šią nedidelę, tačiau daugiakalbę, paleografiniu ir kt. atžvilgiais, pvz., teisinės istorinės terminijos, gan sudėtingą publikaciją sudarytojai susilaukė išskirtinės kelių asmenų pagalbos. Dėkojame lotyniškų ir vokiškų tekstų rengėjams bei vertėjams Ritai Katinaitei ir Vilijai Gerulaitienei, surizikavusioms imtis daugeliui filologų išties nelengvo darbo su rankraščiais, kurio pabūgo net keli jų kolegos Atskirai norime padėkoti archeografei Ingai Ilarienei, kuri ne tik maloniai sutiko užsakyti ir parvežti dokumentų kopijas iš Slaptojo Prūsijos valstybės kultūros paveldo archyvo, esančio Berlyne, tačiau ir kruopščiai peržiūrėjo vokiškus tekstus bei jų vertimus. Ypatingai dėkojame dr. Dariui Aleknai, kuris atidžiai peržiūrėjo lotyniškus tekstus, daugelyje vietų pataisė jų transkripciją ir vertimus. Dėkojame už pastabas istorikei Jolantai Karpavičienei bei, žinoma, recenzentams Andrzejui B. Zakrzewskiui ir Dariui Antanavičiui. Pirmojo pastabos paskatino išsamiau nušviesti kai kuriuos teisinius bylos aspektus ir papildyti publikuojamų dokumentų komentarus, o antrojo buvo išties naudingos tobulinant lotyniškų tekstų perteikimą ir vertimus. Dėkojame ir Vilniaus pedagoginio universiteto leidyklos direktoriui Jonui Balčiūnui, redaktorei Irutei Raišutienei ir maketuotojai Rasai Labutienei, kurių nuoširdus darbas bei supratimas mums irgi buvo svarbūs. Šią publikaciją skiriame Lietuvos tūkstantmečiui. Ja norėtume priminti, kad istorija, kaip ir gyvenimas, yra įvairi tai ne tik valstybė ir tauta, bet ir vietovė bei asmuo 3

8

9 ĮVADAS IX Vilniaus, ypač miestietijos, XVI a. istorija yra mažai nušviesta pirmiausia dėl šaltinių (neišliko miesto archyvo) ir dėl tyrimų stygiaus 3. Mat yra įvairių galimybių užpildyti XVI XVII a. pirmosios pusės sostinės istorijos šaltinių spragas remiantis pirmiausia Lietuvos Metrikos 4, taip pat kitų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau LDK) bei Lenkijos miestų archyvų ir kt. medžiaga. Savikritiškai reikėtų pripažinti, kad tam reikėtų didesnių ir sistemiškesnių nei iki šiol pastangų. 3 4 Iš negausių bendresnio pobūdžio tyrimų, skirtų XVI a. Vilniaus miestui, pirmiausia minėtina baltarusių istoriko Vasilio Družčyco ( ) publ.: В. Дружчыц, Места Вільня ў першай палове XVI сталецьця, Чатырохсотлецьце беларускага друку ( ), рэд. кал. У. Пічэта (ст.), Менск, 1926, с (perspaudas: Arche. Пачатак, 2009, 7, с ); Lietuvių istoriko Juozo Jurginio 1948 m. apginta disertacija Vilniaus miesto savivaldybės santykiai su feodalinėmis jurisdikcijomis XVI amžiuje, išleista pavadinimu Reakcinis bažnytinių jurisdikcijų vaidmuo Vilniaus istorijoje, Lietuvos TSR mokslų akademijos Lietuvos istorijos intituto darbai, 1951, t. 1, p ; taip pat žr. M. Balinskio, J. I. Kraševskio, J. Jurginio ir A. Šapokos miesto istorijos sintezes. Apie to meto Vilniaus miesto valdžios elitą žr. Władysławo Kowalenko ( ) 1925 m. apgintą daktaro disertaciją, publikuotą: W. Kowalenkos, Geneza udziału stołecznego miasta Wilna w sejmach Rzeczypospolitej, Ateneum Wileńskie, 1925/1926, t. 3, nr 10 11, s ; 1927, t. 4, nr 12, s ; Martos Burbiankos ( ) 1932 m. apgintą daktaro disertaciją Augustino Rotundo kaip Vilniaus vaito veikla. Apie ją žr. A. Ragauskas, Nežinomas vertingas rotundianos puslapis, Lietuvos istorijos metraštis. 1995, Vilnius, 1996, p Kitos autorės publikacijos: Geneza urzędu wójtowskiego w Wilnie, Alma Mater Vilnensis, 1932, nr 10, s ; eadem, Sprawa obsady urzędu wójtowskiego w Wilnie do poł. XVII w., Księga pamiątkowa Koła historyków słuchaczy Uniwersytetu Stefana Batorego , Wilno, 1933, s Taip pat žr.: Г. Я. Галенчанка, Францыск Скарыня беларускi i ўсходнеславянскi першадрукар, Мiнск, 1993, с ; A. Ragauskas, Renkamos Vilniaus vaitijos genezė: XVI a. pabaiga ar XVII a. pradžia, Istorija, 2003, t. 57 p ; R. Ragauskienė, A. Ragauskas, Vieną ar dvi žmonas turėjo Augustinas Rotundas Meleskis (apie m.)? Nauji duomenys įžymiojo Vilniaus vaito biografijai, Lietuvos istorijos metraštis. 2000, Vilnius, 2001, p ; R. Ragauskienė, Karaliaus sekretoriaus ir Vilniaus vaito Augustino Meleskio Rotundo (apie m.) turtas, Istorija. Lietuvos aukštųjų mokyklų mokslo darbai, 2003, t. 55, p ; A. Ragauskas, Nemiestietiška Vilniaus sociotopografija: valdančiojo elito žemėvalda XV a. pabaigoje XVI a. pirmojoje pusėje, Istorija. Lietuvos aukštųjų mokyklų mokslo darbai, 2008, t. 72, p ir kt. Анна Л. Хорошкевич, Некоторые социалъно-политические предпосылки формирования правовой культуры литовских городов конца XV начала XVI вв., Studia Maritima, 1978, vol. 1, p. 52; A. Tyla, Vilniaus miesto dokumentai Lietuvos Metrikoje, Lietuvos miestų istorijos šaltiniai, Vilnius, 2001, t. 3, p

10 X VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) Šioje publikacijoje skelbiami vieno išskirtinio konflikto, vykusio apie m. Vilniaus miesto valdžios elite, t. y. tarp burmistro Luko Markovičiaus, pravarde Mundijus (tekste bus vartojamos abi įvardijimo formos), ir miesto valdžios bylos, dokumentai, taip siekiant kiek praplėsti palyginti kuklią iki šiol skelbtų XVI a. miesto istorijos tyrimų šaltinių bazę. Minėtoji byla istoriografijoje jau yra aptarta 5, tačiau čia skelbiami šaltiniai atliekant ikišiolinius tyrimus ne visi buvo panaudoti, o kai kurie, matyt, dėl paleografinių problemų buvo suprasti ar interpretuoti ne visuomet tiksliai (žr. toliau). Remiantis šiais ir kitais naujais dokumentais, rastais jau rengiant pačią publikaciją, galima pabandyti dar adekvačiau rekonstruoti ir interpretuoti šią neeilinę bylą, ypač dažnai, nors ir lakoniškai, minėtą ikišiolinėje LDK reformacijos istoriografijoje. Galiausiai skelbiami dokumentai tai naujas XVI a. antrosios pusės Vilniaus miestietijos, pirmiausia jos valdžios elito ir savivaldos, istorijos šaltinis. L. Markovičiaus Mundijaus byla istoriškai yra susijusi su įžymiomis XVI a. antrosios pusės LDK istorijos asmenybėmis: Vilniaus vaitu Augustinu Rotundu Meleskiu, Vilniaus vaivadomis Mikalojumi Radvila Juoduoju ir Mikalojumi Radvila Ruduoju, Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu (toliau Ldk) Žygimantu Augustu, Prūsijos kunigaikščiu Albrechtu Brandenburgiečiu ir kt., o istoriografiškai siejama su tokiu svarbiu procesu kaip reformacija. Skelbiami tekstai ne tik originalo kalbomis, bet ir jų vertimai į lietuvių kalbą. Taip pasielgta dėl to, jog pasitaiko, kad lotyniški, vokiški ar rusėniški tekstai dėl jų kalbinių ar paleografinių ypatybių nuo kalbiškai ar paleografiškai nepakankamai išprususio tyrėjo ir apskritai naudotojo paslepia nemažai vertingos informacijos ir neleidžia visapusiškai išnagrinėti įvairių Vilniaus ir LDK istorijos aspektų. O būna ir taip, kad netikslus jų perskaitymas kartais tampa elementaria netgi klaidingų teiginių priežastimi. Publikacijos sudedamoji dalis yra dokumentų faksimilės. Esant techninėms ir kitoms galimybėms jos spausdinamos dėl kelių priežasčių: pirma, originalių XVI a. vid. Vilniaus miestiečių parašytų tekstų yra išlikę labai mažai, daugiausia vaito Augustino Rotundo korespondencijos, todėl šiuo aspektu L. Markovičiaus Mundijaus tekstai yra išskirtiniai; antra, siekiant potencialiems skaitytojams patikrinti originalių dokumentų perteikimo tikslumą, nurodyti esančias klaidas, deja, jų visuomet išlieka; trečia, norint papildyti istorikams, filologams, apskritai besimokantiems lotynų, rusėnų, senųjų lenkų ir vokiečių kalbų bei jų paleografijos aktualią medžiagą. 3 5 Plačiau žr. A. Ragauskas, Tarėjo arijono Luko Markovičiaus (m. po 1583) ir miesto valdžios konfliktas XVI a. vidurio Vilniuje, Lituanistica, 2004, t. 60, Nr. 4, p

11 ĮVADAS 1. Lukas Markovičius Mundijus ir jo byla XI 1. Lukas Markovičius Mundijus ir jo byla L. Markovičiaus byla istoriografijoje ir istorijoje L. Markovičius Mundijus dažniausiai europinėje istoriografijoje minimas XVI a. Vilniaus miestietis, patekęs į ją dėl aktyvaus dalyvavimo europinio masto procese radikaliojoje reformacijoje. Tuo galima įsitikinti tiesiog peržvelgus istoriografiją. Šiuo atžvilgiu su juo negali lygintis kito universalaus europinio judėjimo Renesanso kultūrinio sąjūdžio dalyvis, jau minėtas Vilniaus vaitas, humanistas A. Rotundas Meleskis. Dėl to viskas, kas susiję su šia neeiline kontroversiška asmenybe, verta išskirtinio dėmesio. Galima teigti, kad unikali buvo ir jo byla su miesto valdžia, kuri tęsėsi daugiau kaip 30 metų. Kitos panašios bylos iš XVI a. Vilniaus kol kas nežinome. Abejotina, ar jų apskritai yra daugiau buvę. Kaip minėta, šis XVI a. vid. Vilniaus miesto valdžios elito atstovas pradedant arijonų istoriografu Stanisławu Lubienieckiu ( ) ir baigiant Inge Lukšaite daugiausia domino radikalios reformacijos, ypač arijonizmo, tyrėjus. Jis laikomas įžymia asmenybe 6, svarbiausiu XVI a. 7-ojo dešimtmečio arijonizmo centro LDK Vilniaus miestiečių arijonų veikėju. Mat jis yra paminėtas kai kurių arijonų sinodų, kaip antai vykusiame 1568 m. spalio mėn. Pelešnicoje, Krokuvos vaivadijoje, medžiagoje. Šiame sinode L. Markovičius pasakojo apie Moravijos arijonus 7. Žinoma, kad jis buvo nuvykęs į arijonizmo centrą Rakovą 8. Pasak S. Lubienieckio, L. Markovičius buvo karštas reformatas, 1569 m. vykęs į Miunsterį pas brolius moravus. Vilniaus miesto istorijos tyrėjas Juzefas Ignacas Kraševskis perpasakojęs S. Lubienieckio teiginius dar pridėjo, kad grįžęs į Vilnių L. Markovičius skleidė naująjį tikėjimą ir su žmona bei vaikais buvo įkalintas, o jo turtas atiduotas kreditoriams. Teigdamas, kad L. Markovičius buvo įkalintas dėl tikėjimo, autorius rėmėsi 1578 m. valdovo teismo sprendimu, tačiau jame, nurodant L. Markovičiaus kaltinimus, apie religiją nieko nerašoma, tik < > dėl paties ieškovo ir jo žmonos įkalinimo, ką padarę atsakovai, H. Barycz, Jan Mączyński, leksykograf polski XVI w., Reformacja w Polsce, 1924, t. 3, s Była też mowa o komunistach morawskich, od których na ten czas był przyjechał niejaki Mundius mieszczanin wileński, zalecając dziwnie sektę komunistów i z ich rządu i z tego de Deo et Christo jednego z naszymi mieli być rozumienia, i z ich pobożności, czemu jedni z pociechą wierzyli, a drudzy niebarzo, i dla tego były między bracią concertatie. Aż Mundius, obiecał od nich posły do braciej, toż się uspokoili, posłów nie spodziewając, aby się od nich wszytkiego dowiedzieli, Najstarsze synody arjan polskich, z rękopisu kołoszwarskiego ogłosił Stanisław Zachorowski, Reformacja w Polsce, 1921, t. 1, nr 3, s K. Górski, Grzegorz Paweł z Brzezin. Monografja z dziejów polskiej literatury arjańskiej XVI wieku, Kraków, 1929, s. 195, 218, 263.

12 XII VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) savivaldžiaudami, nepaisydami apsaugos rašto ir bendrosios teisės, ir dėl jo turto, esančio tiek Vilniaus mieste, tiek už jo ribų, perdavimo priešingai šaliai garbiajam Tomui Martynovičiui ir jo žmonai < > (publ. Nr. 16). Minėtieji autoriai išsamiau L. Markovičiaus istorija nesidomėjo ir kitų dokumentų nepanaudojo. Stokodami kitos informacijos jie logiškai, tačiau nebūtinai teisingai manė: jeigu L. Markovičius buvo arijonas, tai įkalintas turėjo būti dėl tikėjimo. Pastebėtina, kad jie nežinojo ir nelygino L. Markovičiaus bylos chronologijos su faktais apie jo dalyvavimą arijonų judėjime. Juk m. L. Markovičius Vilniuje nuolat jau nebegyveno ir, kitaip negu vaistininkas Mikalojus iš Gambinos, Grigorijus Vodovozovičius ir kt. vilniečiai arijonai, kažin ar gali būti laikomas jo miestietijos atstovu. Reikia paminėti ir Alexandro Brücknerio spėjimą, kad L. Markovičius galėjo būti vienos 1564/1566 m. Gardine išleistos lenkiškos arijoniškos knygos autoriumi. Jis atkreipė dėmesį į 1567 m. rugsėjo 13 d. Vilniaus vaito Augustino Rotundo laišką kardinolui Stanislovui Hozijui, kuriame buvo rašoma, kad jis skaitė Gardine spausdintą lenkišką knygą, kurioje neigiama valdžia, skelbiamas turto bendrumas ir luomų lygybė. A. Brückneris spėjo, kad galbūt šitą lenkišką knygą parašė Lukas Mundijus. Pasak jo, iš Petro Roizijaus eilėraščio žinoma, kad L. Markovičius ir A. Rotundas buvo susikibę aštriame literatūriniame ginče. Atsakydamas į A. Rotundo kaltinimus L. Markovičius parašė lenkišką knygą, kurią kažkas nevykusiai išvertė į lotynų kalbą. Galiausiai A. Rotundas parašė dėl jose abiejose išdėstytų L. Markovičiaus šmeižtų. Nė viena knyga neišliko. Deja, tiek A. Brücknerio, tiek jam pritarusių autorių argumentus reikia atmesti. P. Roizijaus kūriniuose neminima, kad vaitas A. Rotundas ir L. Markovičius būtų diskutavę knygose ar dėl knygų. L. Markovičiaus tekstą jis įvardija žodžiais opus veikalas, darbas, knyga, sermo kalba, pasisakymas, pasakojimas, gandas ir pan. P. Roizijus tenurodo, kad L. Markovičius savo tekstą parašė lenkiškai ir kažkas išvertė jį lotyniškai m. rugpjūčio 2 d. Albrechto Brandenburgiečio laiške Žygimantui Augustui ir 1565 m. rugsėjo 2 d. L. Markovičiaus laiške Albrechto kancleriui Joannesui Kreitzenui pavartotą posakį supplicum libellum reikia versti ne knyga, o prašymas, skundas 9. Mariai Baryczowai priklauso dar vienos kalbinės L. Markovičiaus bylos interpretacija. Studijoje apie Vilniaus vaitą A. Rotundą ji teigė, kad byla kilo dėl L. Markovičiaus kaltinimų miesto tarybai, kurią ginti ėmęsis vaitas A. Rotundas, tokiu būdu įsivėlęs į tą reikalą. Šią poziciją patvirtina toliau skelbiami dokumentai, bet jie nepatvirtina kitų tyrėjos teiginių, kaip antai, kad ginčas buvęs religinis, o gal dar ir dėl lotynų kalbos, kurią katalikas A. Rotundas siūlęs vartoti LDK valstybinėje raštijoje. Ji vėlgi gan logiškai spėjo, kad arijonas L. Markovičius, kaip ir kiti protestantai, buvęs prieš lotynų kalbą. Deja, apie kokius 9 Plačiau žr. A. Ragauskas, Ar Vilniaus burmistras Lukas Markovičius (m. apie 1584) buvo arijoniškos knygos autoriumi? Apie vieną svarbią smulkmeną, Lituanistica, 2003, Nr. 4, p

13 ĮVADAS 1. Lukas Markovičius Mundijus ir jo byla XIII nors kalbinius nesutarimus nėra išlikusios net menkiausios užuominos. Regis, tyrėja įžvelgė pernelyg subtilias ginčo priežastis 10. Baigiant požiūrių į L. Markovičiaus bylą apžvalgą reikia atskirai paminėti I. Lukšaitės darbus. Mat juose yra pateikta daug naujų žinių apie L. Markovičių ir jo bylą, iš dalies panaudoti ir kai kurie publikacijoje skelbiami dokumentai, kaip antai svarbūs 1572 ir 1584 m. L. Markovičiaus tekstai. Jais remdamasi autorė padarė išvadą, kad 1565 m. vaitas A. Rotundas, pasinaudojęs aplinkybe, kad mirė vaivada M. Radvila Juodasis, pradėjo prieš L. Markovičių bylą. Vėliau, 1572 m. mirus valdovui Žygimantui Augustui, nepaisydamas miesto privilegijų jis pakeitė burmistrus, tarėjus ir suolininkus savo žmonėmis. Miesto teismas, gavęs L. Markovičiaus priešų, siekusių jo turto, skundą, be tyrimo priėmė nuosprendį, užėmė jo mūrnamį, areštavo prekes ir pašalino iš burmistrų. Pasak I. Lukšaitės, neturint visų sudėtingos bylos dokumentų sunku spręsti, dėl ko vyko byla ir kuo remiantis Lukas buvo nuteistas už akių, tačiau dėl religinio motyvo čia galima neabejoti 1565 m. jis buvo pašalintas ir iš magistrato, ir iš Vilniaus miesto. Matyt, buvo pasinaudota momentu, kai į arijonus Vilniaus mieste jau imta žiūrėti kaip į pavojingus 11. Vis dėlto, kaip liudija dokumentų analizė, ginčo esmė ir eiga buvo sudėtingesnė (apie tai žr. toliau). Be to, reikia paminėti vieno iš šios publikacijos sudarytojų straipsnius, kuriuose buvo pabandyta remiantis naujais šaltiniais atkurti konflikto eigą, persvarstyti minėtus istoriografijos teiginius ir pasiūlyti naują konflikto interpretaciją. Pažymėtina, kad tuomet nebuvo galimybių panaudoti čia skelbiamų dokumentų iš Slaptojo Prūsijos valstybės kultūros paveldo archyvo, esančio Berlyne, remtasi tik kai kuriais iš jų, t. y. jau publikuotais, ir iš dalies I. Lukšaitės perpasakotais tekstais. Kita vertus, buvo panaudoti čia skelbiami kai kurie vertingi dokumentai iš Lietuvos Metrikos. Remiantis turima medžiaga buvo padarytos preliminarios išvados, kad minėtas konfliktas kilo ne dėl religinių, o dėl ekonominių priežasčių, konkrečiai, dėl kelių L. Markovičiaus pralaimėtų bylų su giminaičiais ir kitais asmenimis, dėl degtinės varymo monopolio praradimo. Dėl to L. Markovičius apkaltino miesto valdžią. Konfliktas palaipsniui pavirto politiniu (miesto valdžios santykių kontekste), nes iš tarybos pašalintas L. Markovičius galiausiai užginčijo paties vaito A. Rotundo, kuris palaikė tarybą ir tarybos sudėties teisėtumą, veiksmus. Buvo iškelta mintis, kad iš tarybos L. Markovičius buvo pašalintas ir į kalėjimą trumpam uždarytas ne dėl arijonizmo idėjų skleidimo, o dėl jam inkriminuotų dalykų nepaklusnumo karaliui. Dėl turtinių (L. Markovičius neteko didžiosios dalies turto) ir politinių (jis buvo faktiškai pašalintas iš miesto tarybos) netekčių tremtyje L. Markovičiaus religinės pažiūros galėjo tapti radikalios, arijoniškos A. Ragauskas, Tarėjo arijono Luko Markovičiaus (m. po 1583) ir miesto valdžios konfliktas I. Lukšaitė, Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje..., p. 319.

14 XIV VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) Kaip šie teiginiai atrodo disponuojant čia publikuojama gausesne nei m. L. Markovičiaus bylos medžiaga? Regis, šie dokumentai 12 nepaneigia anksčiau išdėstytų išvadų, o jas labiau pagrindžia. Remiantis minėtais duomenimis, galima teigti, kad svarbiausia L. Markovičiaus pralaimėta byla, pasibaigusi jam gan katastrofiškai namo praradimu, prasidėjo keleri metai iki būsimojo Vilniaus vaito A. Rotundo atsiradimo mieste. Tačiau tai nereiškia, kad jie negalėjo susidurti tiesiogiai, pvz., per P. Roizijų, iki 1551 m. valdovo teisme, nagrinėjusiame apeliacijas iš Palenkės teismų ir iš kai kurių kitų LDK miestų: Vilniaus, Kauno, Gardino ir kt. Būtent jame, regis, darbavosi šie romėnų teisės žinovai. Dėl religinio veiksnio L. Markovičiaus byloje galima štai ką pasakyti: jos genezė su religija nesusijusi, tačiau nuo 7-ojo dešimtmečio pabaigos, kuomet L. Markovičius buvo bent trumpam įsitraukęs į arijonišką judėjimą, tai galėjo turėti įtakos, t. y. arijonų nepakentę ne tik valdovas Žygimantas Augustas, vaitas A. Rotundas, bet ir patys evangelikai reformatai Vilniaus vaivada, LDK kancleris M. Radvila Rudasis, LDK pakancleris Eustachijus Valavičius, kurių rankose atsidūrė L. Markovičiaus byla jos vėlyvajame etape, galėjo tai žinoti ir būti ypač priešiškai nusistatę jo atžvilgiu. Kokią tolesnę religinę evoliuciją patyrė pats L. Markovičius, neaišku. L. Markovičiaus ankstyvoji biografija (iki 1551 m.) Remiantis publikuojamais dokumentais ir kitais šaltiniais 13 galima teigti, kad L. Markovičiaus tėvas buvo vardu Markas (liet. Morkus), kilęs iš Anykščių. Juose buvo L. Markovičiaus paveldėtas namas ir dvaras, kuriuos 1564 m. aprašė ir valakais išmatavo valdovo revizoriai Jonas Kmita ir Abraomas Kuncevičius 14. Prieš 1565/1566 m. Anykščių vėliavininku buvo Stanislovas Markovičius, prieš 1597 m. minimi jo sūnūs Martynas ir Jonas 15. Gali būti, kad tai artimi L. Markovičiaus giminaičiai. Kaip rodo nurodytuose dokumentuose pateiktas tėvo asmenvardis, I. Lukšaitės spėjimas, kad patronimas Markowicz reiškia Marko sūnų, yra teisingas. Tačiau ar jį galima vadinti Morkūnu? Šitoks variantas irgi būtų teisingas, jeigu žinotume, kad L. Markovičiaus tėvas buvo lietuvis. Tačiau apie jį mažai išliko žinių m. yra minimas Vilniaus miesto tarėjas Markas Petrovičius, kas reiškia Petro Rašant šį įvadą taip pat pasitelkti ankstesniuose tyrimuose beveik nepanaudoti vertingi m. valdovo teismo, kuriame buvo nagrinėjamos apeliacijos iš Palenkės ir kai kurių LDK miestų teismų, dviejų knygų duomenys (Lietuvos Metrika, kn. 232, 236). Plačiau žr. A. Ragauskas, Tarėjo arijono Luko Markovičiaus (m. po 1583) ir miesto valdžios konfliktas, p. 20. LM, kn. 261, l. 75v 78. Urzędnicy Wielkiego Księstwa Litewskiego. Spisy, t. I: Województwo wileńskie. XIV XVIII wiek, red. A. Rachuba, oprac. U. Jemialianczuk, H. Lulewicz, A. Rachuba, P. P. Romaniuk, Warszawa, 2004, s. 73, nr 125; s. 686.

15 ĮVADAS 1. Lukas Markovičius Mundijus ir jo byla XV sūnus m. Ldk Žygimantas Senasis Vilniaus miestiečiui Markui Petrovičiui, matyt, tam pačiam, patvirtino teisę valdyti kelias dirvas, pievas ir krūmynus, žemę prie Vilniaus, pirktą iš Aleksejaus Juražičiaus 17. Pagal vardą ir chronologiją jis galėtų tikti į L. Markovičiaus tėvus. Beje, savo tėvą yra minėjęs ir pats L. Markovičius. Viename rašte apie save jis taip rašo: < > kaip tas, kuris tame [miesto valdžioje vert.] nuo seno su savo tėvu ir pirmtakais ne tik pats tarėjas, teisėtas sargas ir prižiūrėtojas < > (publ. Nr. 7). Tikėtina, kad L. Markovičiaus tėvas, smulkus bajoras iš Anykščių, apie XV a. paskutinįjį ketvirtį atsikėlė į Vilnių. Būtent tuo metu išryškėjo LDK miestų, pirmiausia Vilniaus, kaip centrų tarpininkų Rytų ir Vakarų prekyboje, ypač trasoje Vilnius Varšuva Vroclavas, reikšmė 18. Turguose, vykusiuose Lenkijoje, Poznanėje, ir kt., dar XV a. pr. privilegijuoti vilniečiai pirkliai užmegzdavo ryšius ir su Silezijos miestų, pirmiausia Vroclavo, taip pat tolimesnių Prahos, Niurnbergo, Hamburgo pirkliais. Per Prūsiją pasiekdavo jie ir Gdanską. Rytuose jų kontaktai siekė Maskvą, daugelį kitų miestų. Būtent iš pirklystės, pirmiausia brangiais kailiais, odomis, audiniais, kanapių pluoštu ir kt., L. Markovičiaus tėvas turėjo sukaupti nemenką kapitalą. Jo atvejis gali būti laikomas gan tipišku. XV a. pab. XVI a. pr. nemažai smulkiosios bajorijos kėlėsi į miestus, taip pat į patrauklų Vilnių LDK sostinę, darė juose municipalinę karjerą. Baltarusių istoriko Vasilio Družčyco nuomone, tarp Vilniaus miesto valdžios elito buvo gausu tokių bajorų 19, nors tuo pat metu vyko ir atvirkštinis procesas 20. Stambiausiems pirkliams L. Markovičiaus tėvas, regis, nepriklausė, tačiau sugebėjo Vilniuje įsigyti namą, išlaikė valdą Anykščiuose, nusipirko nelaisvų valstiečių. Apie pastarąjį faktą sužinome iš 1560 m. dokumentų. Iš jų aiškėja, kad valdovo bajoras Dobka Budkevičius L. Markovičiaus tėvui, Vilniaus miesto tarėjui Markui, pardavė Stanką Petkavičių su sūnumis Steponu ir Jurgiu. L. Markovičius turguje prie rotušės gruodžio 14 d. pats sulaikė Steponą, kuris atvestas į pilies teismą paaiškino, kad pas jį jiems tarnauti nepatikę, todėl pabėgę. L. Markovičiaus prašymu jis buvo uždarytas į kalėjimą (kad būtų žinojęs, kad ir Г. Я. Галенчанка, с Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 12 ( ). Užrašymų knyga 12, parengė A. Baliulis, D. Antanavičius, Vilnius, 2001, Nr. 92, p. 171; Анна Л. Хорошкевич, Некоторые социально-политические предпосылки, c. 57. Z. Ivinskis, Lietuvos prekyba su Prūsais, Kaunas, 1938; A. Wawrzyńczyk, Rola Warszawy w handlu z W. Ks. Litewskim i Rosją w XVI w., Kwartalnik Historyczny, 1956, nr 2, s. 3 26; eadem, Studia z dziejów handlu Poski z Wielkim Księstwem Litewskim i Rosją w XVI wieku, Warszawa, 1956; Анна Л. Хорошкевич, Некоторые социалъно-политические предпосылки, c. 52. В. Дружчыц, Места Вільня ў першай палове XVI сталецьця, с ; Анна Л. Хорошкевич, Некоторые социалъно-политические предпосылки, c A. Ragauskas, Nemiestietiška Vilniaus sociotopografija, p ; J. Jurginis, Землевладение горожан в феодальной Литве, Проблемы развития феодализма и капитализма в странах Балтики, Тарту, 1972, c

16 XVI VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) pačiam teks jame kalėti ), tačiau aiškino nežinąs, kur jo sūnus Mikalojus, tepasakė, kad pats jis tarnavęs kunigaikščio Borovskio valdiniui Masiuliui Pilatovičiui prie Maišiagalos ir buvęs burmistro sulaikytas parduodant jo malkas. Galbūt tame pačiame teisme gruodžio 16 d. stojęs Vilniaus vyskupo Valerijono Protasevičiaus valdinys iš Maišiagalos pavieto Jonas Markovičius, laisva valia laidavęs už kalinį ir jo žmoną Kotryną, kad jie nedarys žalos burmistrui ir kartu su žmona kaip nelaisvi jam tarnaus 21, taip pat buvo kažkoks L. Markovičiaus giminaitis. Vilniaus miesto valdžios elitui priklausė Jonas (Jonuška) Markovičius, 1509 m. paminėtas kaip tarėjas, o 1510, 1513 ir 1529 m. kaip burmistras m. sausio 6 d. valdovas jam prašant amžiams atidavė velionės podukros Elžbietos velionio vyro, Kauno miestiečio Soprano (Safrono?), namą, kiemus, pievas, laivus, drabužius, perlus, sidabrą ir kt. kilnojamąjį turtą. Iš dokumentų matyti, kad jis turėjo vaikų m. dar minimas vilnietis Ovstjanas Markovičius, matyt, rusėnas, su kuriuo Gavrila Olichvorovičius bylinėjosi dėl namo, esančio turguje, priešais rotušę, sienos priklausomybės 23. Nors Marko vardas nebuvo iš populiariausių, tačiau vien identiško tėvavardžio, aišku, nepakanka vienokiai ar kitokiai asmenų giminystei patvirtinti. Vertingų žinių apie ankstyvąją L. Markovičiaus biografiją yra bylos su seserimi Kotryna Dubingiene dokumentuose. Iš jų aiškėja, kad jų tėvas, anksčiau minėtas Markas, mirė apie 1540 m. Sužinome ir jo žmonos, matyt, ir L. Markovičiaus motinos, vardą Dorota 24. Tokia prielaida teisinga, jei L. Markovičiaus tėvas buvo vedęs tik kartą. Po vyro mirties ji gyveno kartu su dukterimi Kotryna. Pagal viską turėjo mirti keleriais metais vėliau už vyrą, maždaug apie 1546 m. Tuomet prasidėjusios bylos tarp jos vaikų, dokumentuose kaip ieškovė ar atsakovė ji neminima jeigu būtų gyva, būtų kitaip. Pats L. Markovičius 1545 m., be abejo, turėjo būti jau pilnametis tais metais jis ėjo metinio tarėjo pareigas Vilniaus miesto taryboje 25. O kadangi prieš tai bent trumpai dar turėjo eiti suolininko pareigas, vadinasi, turėjo gimti XVI a. pr. Taigi, 1584 m. miręs L. Markovičius buvo išties ilgaamžis. Abiejų šalių pretenzijose, dėstytose dėl minėtos bylos, yra nemažai kitų svarbių faktų, atskleidžiančių pirmiausia gan prabangaus L. Markovičiaus tėvų gyvenimo būdo fragmentus. Vaikams tekusį palikimą sudarė gan įprastas to meto Vilniaus miesto valdžios elito nariui rinkinys aukso ir sidabro dirbiniai, perlai, kitokios brangenybės. Kaip aiškėja iš kitų dokumentų, jų išvardijimas nebuvo tik įprasta dokumento formulė. Tai buvo LM, kn. 253, l Г. Я. Галенчанка, с. 271, 272; Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 8 ( ). Užrašymų knyga 8, parengė A. Baliulis, R. Firkovičius, D. Antanavičius, Vilnius, 2004, Nr. 385, p LM, kn. 17, l. 358v 359 LM, kn. 236, l. 334v 335v. Г. Я. Галенчанка, c. 274; KW, l. 4v.

17 ĮVADAS 1. Lukas Markovičius Mundijus ir jo byla XVII pinigai 100 kapų grašių, prekės pipirai, druska, 57 lydyto vaško akmenys (pasak L. Markovičiaus, 1 akmuo tuomet kainavęs 2 kapas grašių) didelių (sztuki) ir mažų (kruchi), matyt, gabalų, 40 kapų grašių vertės 40 uolekčių gero raudono atlaso. Šiuo atveju nelabai svarbu, kam visa tai ir kita priklausė jam ar seseriai. Taip pat minimi 8 kapų grašių vertės lapenos kailiniai, apsiūti dvigubu žydru štametu ir viduje pamušti lūšies kailiu, su paauksuotomis sidabro sagomis, 5 kapų grašių vertės margaspalvis apsiaustas, 4, 5 kapų grašių vertės apsiaustas iš raudonos kitaikos ir kt. įprasti turtingo miestiečio drabužiai iš įvairių brangių medžiagų, pamušti įvairiais kailiais kiaunių, sabalų, su sidabro sagomis, medžiaginės kepurės ir kt. Be to, verta atkreipti dėmesį į prabangų miestiečio gyvenimo būdą rodančią detalę tėvo paliktą dviejų sidabro grivinų vertės apvalią sidabrinę piniginę ar sidabruotą kapšą (crumena). L. Markovičiaus tėvai Markas ir Dorota iš viso turėjo tris pilnametystės sulaukusius vaikus sūnų Luką, jau minėtą dukterį Kotryną ir dukterį Mortą. Pastaroji ištekėjo už Jono Andrejevičiaus (Joannes Andrzeiowicz), kuris valdžios elitui, regis, nepriklausė, nes dokumentuose vadinamas tik famatus, nenurodant jokių pareigybių. Jis dar 1549 m. buvo gyvas. Daugiau duomenų apie šios L. Markovičiaus sesers šeimą rasti kol kas nepavyko. Matyt, vaikai, jeigu jų buvo, pilnametystės nesulaukė, nes bylos dokumentuose jie neminimi. Kotryna ištekėjo už jau minėto Jono Dubingio (Joannes Dubing). Apie jį galima pasakyti kiek daugiau. Iš dokumentų aiškėja, kad J. Dubingis į Vilnių atvyko iš kaimo ( praefatus Joannes Dubinga venit de villa in civitatem, duxisset in uxorem sororem ipsius ), bent jau taip teigė L. Markovičius. Pagal vietovardinį prievardį galima tvirtai spėti, kad J. Dubingis atvyko iš Dubingių, t. y. iš miestelio, esančio netoli Vilniaus. Tai liudija ne tik prievardis Dubingis, tačiau ir apeliacija, kurią LDK taurininko M. Radvilos Rudojo tarnautojas Andrius Giedraitis pareiškė valdovo teismui dėl Vilniaus miesto tarybos teismo sprendimo kito vilniečio pirklio, velionio Stepono Dubingio 26 byloje. Iš našlės Audotijos ir Stepono Pavlovičiaus jis reikalavo jo, kaip valdinio iš Dubingių ( subditi de Dubingis ), turto, tačiau atsakovų atstovas Stanislovas Donbrova teigė, kad jie jo neturį. Gali būti, kad šis S. Dubingis buvo artimas jau minėto L. Markovičiaus svainio J. Dubingio giminaitis. Galima pajuokauti, kad iš kaimo atvykęs J. Dubingis kaimietiškų įpročių neatsisakė Štai 1549 m. spalio 3 d. Vilniaus miestietis Jonas Dubinka, be abejo, tas pats J. Dubingis, skundė valdovo šunininką (psarca), kad jis jo kiaules iš grikių lauko į savo namus nusivarė. Tačiau buvo nustatyta, kad kiaulės yra Vilniaus vyskupo ir laikomos Verkių dvare. Pasak L. Markovičiaus, svainis su žmona ir uošviene, t. y. L. Markovičiaus motina, apsigyveno jo tėvo namuose neteisėtai ir be globėjų žinios užvaldė visą palikimą. Tėvo namuo- 26 AGAD, Tzw. Metryka Litewska, dz. I B, nr 31, l. 49v 50.

18 XVIII VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) se jie gyvena jau 8 m. 27 Tai eilinis ieškinys, pateiktas 1548 m. Pasak J. Dubingio, testamentu našlė Dorota savo dukteriai, J. Andrejevičiaus žmonai Mortai, buvo palikusi 20 kapų grašių. Jis pats su žmona Kotryna siekė atgauti 17,5 kapų grašių 28. Iš 1551 m. gruodžio 15 d. bylos dokumento sužinome, kad J. Dubingio žmona jau buvo mirusi, kad su ja sugyventų vaikų vardai buvo Sofija, Barbora ir Stanislovas. J. Dubingio pretenzija svainiui dėl žmonos gerados siekė net 300 kapų grašių neaišku, kiek ji pagrįsta. Pagal valdovo teismo sprendimą jis siekė perimti ir L. Markovičiaus namą 29. Kitos sesers velionės Mortos gerada oficialiai buvo įkainota 100 kapų grašių 30, būtent tiek buvo vertas L. Markovičiaus namas, kuris ir buvo priteistas J. Dubingiui. Beje, 1563 m. spalio 19 d. yra minimas Dubingio namas Vokiečių g., buvęs prie pirklio Stanislovo Stulbos namo, tačiau neaišku, kurio Dubingio. Betgi m. minimas Stanislovas Dubingovičius turėtų neabejotinai būti J. Dubingio sūnus. Jis šaukė į teismą miesto iždo ekonomus, su juo Gardino žydai bylinėjosi valdovo teisme dėl skolos 31. Iš šių duomenų galima spręsti, kad vargšas nebuvo, matyt, tėvui bylinėjimasis su L. Markovičiumi nuostolingas taip pat nebuvo. Tikėtina, kad Stanislovas Dubingovičius, Vilniuje išvertęs iš lotynų į lenkų k. Andriaus Volano 1572 m. publikuotą darbą De libertate politica sive civili libellus lectu non indignus, 1606 m. išleistą Jono Karcano spaustuvėje, buvo J. Dubingio sūnus 32. Taip teigti leidžia dar kelios aplinkybės: sprendžiant iš dokumento minėtas Steponas Dubingis šeimos neturėjo, atitinka tėvavardis ir vardas. Kaip matyti, dėl sesers gerados Kotryna, J. Dubingio žmona, pradėjo bylą prieš svainį J. Andrejevičių ir jo laiduotoją, savo brolį L. Markovičių. Jos manymu, šis sesers turtas turėjo tekti jai, o ne našliui ar broliui. O L. Markovičiaus nuomone, jis buvo kaltinamas neteisingai ir pats patyręs 300 kapų grašių nuostolių. Pasak jo, velionė Morta svainiui J. Andrejevičiui paliko testamentu, dėl ligos paskelbtu žodžiu ( testamento in lecto aegritudinis facto ), 40 kapų, už velionio pinigus buvo pirkti indai, audiniai ir kt. namų apyvokos daiktai. Savo laidotuvėms ji paskyrė 30 kapų grašių, o patį L. Markovičių testamento vykdytoju 33. Pažymėtina, kad, pasak gerados institutą XVI a. pirmojoje pusėje Vilniuje ir Kaune tyrusios Jolantos Karpavičienės, šią tekant moters atsineštą išrangą sudarė moters drabužiai, papuošalai, kai kurie namų apyvokos daiktai, kurie po motinos mirties turėdavo lygiomis dalimis tekti dukterims, o šių nesant, velionės moteriškos lyties giminaitėms. Autorė LM, kn. 236, l v. LM, kn. 236, l. 334v 335v. AGAD, Tzw. Metryka Litewska, dz. I B, nr 31, l v. LM, kn. 236, l. 538v. LM, kn. 39, l. 574v 575; kn. 68, l. 200v 202; kn. 273, l. 241v 242v; kn. 274, l O wolności Rzeczypopolitej albo szlacheckiej książka godna ku czytaniu < >. A dopiero nowo z łacińskiego języka na polski przełożona od Stanisława Dubingowicza, W Wilnie, LM, kn. 236, l. 335v 337.

19 ĮVADAS 1. Lukas Markovičius Mundijus ir jo byla XIX nurodo, kad gerados paveldėjimas būdavo dažnų turtinių konfliktų priežastimi. Vieną pirmųjų kartų pritaikyti geradą Vilniuje pabandyta XVI a. 3-ajame dešimtmetyje, tačiau jos taikymas netapo visuotiniu 34. Tad galima teigti, kad arčiau tiesos buvo ne L. Markovičius, o jo priešininkai XVI a. pirmojoje pusėje Vilniuje ar Kaune nesant dukterų gerada turėdavo tekti velionės moteriškos lyties giminaitėms, o ne našliui ar juo labiau broliui. Tiesa, negalima teigti, kad kiekvienu atveju viskas būdavo aišku. Lemdavo ir konkrečios bylos aplinkybės, todėl L. Markovičius tam tikrų šansų turėjo, deja, kaip pamatysime, vis dėlto pralaimėjo. Svarbios informacijos apie L. Markovičiaus biografiją yra kitoje jo byloje su Vilniaus miesto tarėju Petru Soloku, kuri valdovo teisme buvo svarstoma m. Į jį kreipėsi P. Solokas, nepatenkintas Vilniaus miesto tarybos sprendimu. Per kelis kartus dėstytas jo pretenzijas galima susisteminti maždaug taip: dėl atsakovui, t. y. L. Markovičiui, patikėtų parduoti prekių Maskvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (in Moschovia), taip pat prekybai paskolintų 100 kapų grašių, jo turimo L. Markovičiaus skoliaraščio Vilniaus vyskupo vaitui Jeronimui Volskiui dėl 200 auksinų (pasinaudodami pigiai perpirktais skoliaraščiais miestiečiai susiklosčius jiems palankioms aplinkybės neretai pabandydavo pusvelčiui perimti tokių skoliaraščių davėjų nuosavybę), dėl pinigų už P. Soloko namą, kurį L. Markovičius nuomojosi ( census de domo, quam ipse Lucas apud ipsum Petrum locaverat ), ir kelių mažesnių sumų, t. y. jam patikėtų 30 lietuviškų kapų grašių, analogiškai Gdanske jam duotų 3 kapų grašių, dėl 3 metus trukusio bylinėjimosi su L. Markovičiumi miesto teisme ( iudicium expositum ) teismo išlaidų. Paminėti miestai Gdanskas ir Maskva rodo plačius L. Markovičius prekybinius kontaktus. Tai tuomet buvo įprastos vilniečiams rytų ir vakarų schemos, t. y. užsiėmimas tranzitine prekyba. Taip pat aišku, kad jis imdavo ir kitų pirklių prekes parduoti bei pinigus joms pirkti. Tai liudija, kad L. Markovičius buvo išties stambus pirklys. Minėtą namą P. Solokas L. Markovičiui pardavė už 60 kapų grašių. L. Markovičius nesutiko su jo teiginiu, kad jis jam dar skolingas 40 kapų grašių. Galiausiai 1549 m. P. Solokas L. Markovičių į valdovo teismą pašaukė dėl dviejų krautuvių, esančių prie L. Markovičiaus namo ( ocassione duarum camerarum sub domo eiusdem Lucae existentium ), kurias ieškovas, jo teigimu, laikąs jau 10 m. Žinoma, priešieškinius pareiškė ir L. Markovičius J. Karpavičienė, Magdeburgo teisėje gerada turi dukrai tekti : turtinė moters padėtis Vilniuje ir Kaune XVI a. pirmojoje pusėje, Lituanistica, 2001, Nr. 3 (47), p. 3 17; eadem, Moteris Vilniuje ir Kaune 16 a. pirmojoje pusėje: gyvenimo sumiestinimo Lietuvoje atodangos, Vilnius, LM, kn. 236, l v, 331v 332, ,

20 XX VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) L. Markovičiaus šeima Paties L. Markovičiaus šeimos jo žmonos, vaikų ir kitų giminaičių istorija irgi glaudžiai susijusi su jo byla. Faktiškai tai vienintelis, nors ir labai skurdus, informacijos šaltinis apie ją. Kaip minėta, netgi jo žmonos vardo nežinome, nors mažiausiai kartą, t. y m. rugpjūčio 12 d., ji vietoje vyro buvo Vilniaus miesto taryboje ir dėstė jo pretenzijas (publ. Nr. 12). Apie 1573 m. surašytame L. Markovičiaus rašte Trumpas turinys ir pranešimas skaitome: Ir savo priesaiką ir pareigą laikiau esant aukštesne už natūralią meilę savo žmonai ir vaikams, net aukštesne už savo paties gyvybę ir gerovę, nors dėl to ilgą laiką turiu kęsti vargą (publ. Nr. 10). Nėra abejonės, kad L. Markovičiaus žmonai irgi turėjo tekti dideli išbandymai. Tik neaišku, ar žmona su vaikais visuomet lydėjo vyrą, pvz., vykstant į Moraviją ir pan., jeigu ne, tai kur tuomet gyveno? Vilniuje, Karaliaučiuje ar kitur? Jis pats rašo, kad 1572 m. iš Vilniaus teko bėgti palikus žmoną ir vaikus, jog jai teko kęsti didžiulį skurdą ir pan., prašė jai išlaikymo. Matyt, L. Markovičiaus žmona buvo vietinė. Deja, neturint duomenų apie jos vardą ir tėvą kol kas nieko daugiau pasakyti negalima. Regis, ji liko ištikima savo vyrui nepaisant visų negandų. Publikuojamų ir apskritai žinomų duomenų apie L. Markovičiaus šeimą visuma leidžia patikslinti atskirus tyrėjų teiginius, susijusius su jos nariais. Nurodysime vieną pavyzdį. Istoriografijoje yra cituojama ir interpretuojama viena iš L. Markovičiaus žmonos 1552 m. Vilniaus miesto rotušėje pasakytų kalbų (publ. Nr. 2): Tarėjienė Lukošienė Markavičienė išsirūpino, jog Vilniaus pilies teismo urėde būtų paskirtas pareigūnas, kurio lydima moteriškė nuvyko į miesto rotušę. Čia Markavičienė asmeniškai pareiškė, kad jos vyras yra išvykęs į valdovo teismą ir negalėjo pats užbaigti kelissyk atidėliotos bylos. Moteris ne tik patvirtino, esą pats sutuoktinis liepęs jai tęsti konkretų reikalą, bet išdrįso miesto teisėjams tiesiai į akis išrėžti, jog būtent dėl jų kaltės byla ir yra vilkinama. Pažymėtina, kad ne pareiškėjos lytis šiuo atveju lėmė nepriklausomo urėdininko dalyvavimą. Tuo visų pirma buvo suinteresuota pati miestietė, matyt, gerai išmaniusi anuometines teisines peripetijas. Užsitikrinusi trečiojo asmens tarpininkavimą, ji užkirto kelią galimai miesto savivaldos pareigūnų savivalei. 36 Disponuojant visomis L. Markovičiaus kalbomis, kitais bylos dokumentais matyti, kad atvejis, kuomet moteris nagrinėjant bylą pavaduoja vyrą, yra gan unikalus. Duomenys rodo, kad Magdeburgo teisėje paprastai būdavo atvirkščiai, t. y. moteriai atstovaudavo vyras sutuoktinis, prokuratorius 37 ir pan. Su jos teisinėmis žiniomis tai, deja, nesusiję, greičiau su specifine vyro padėtimi. Taip vadinamas trečiojo asmens tarpininkavimas, t. y. pilies teismo pareigūnų stebėjimas, buvo ne J. Karpavičienė, Moteris teisinėje Vilniaus ir Kauno kasdienoje XVI a. pirmojoje pusėje: modernėjančio gyvenimo ženklai, Lietuvos istorijos studijos, 2001, t. 9, p. 31. Apie jį žr. I. Valikonytė, Prokuratorius XVI a. I pusėje: bylos šalies pavaduotojas, kalbovas ar teisingumo riteris, Pirmasis Lietuvos Statutas ir epocha, Vilnius, 2005, p

21 ĮVADAS 1. Lukas Markovičius Mundijus ir jo byla XXI jos, o L. Markovičiaus sugalvotas, o jeigu dar tiksliau visuotinė norma. Pati L. Markovičiaus žmona tik įvykdė vyro nurodymus. Pagaliau jai nepavyko užkirsti kelio pareigūnų savivalei. Istoriografijoje yra interpretuotas kitas L. Markovičiaus veiklos epizodas, konkrečiai 1553 m. gegužės 17 d. pasakyta kalba rotušėje (publ. Nr. 3), atspindinti su juo sudaryto išimtinio degtinės varymo ir pardavimo Vilniuje kontrakto nevykdymą: Visas šis pareiškimas kupinas rūpesčio dėl pelno, dėl galimų nuostolių. Tokiais atvejais sunkumai dažniausiai buvo perdedami, bet kad veikliam burmistrui grėsė nuostoliai, buvo aišku. Svarbiausia priežastis, matyt, buvo prastuomenės priešinimasis. Ši prastuomenė nebuvo skurdžiai, o tik iki turtingųjų pirklių, iki Lukošiaus Markavičiaus lygio nepakilę smulkesni prekiautojai, karčemų savininkai. Jie pavydėjo Markavičiui būsimų pajamų, tuo labiau kad jis nenorėjo su jais dalytis, padėjėjus ir dalininkus ėmė iš šalies. Kaip baigėsi šis ginčas, nežinome, bet jau dabar Markavičius turėjo trauktis pažadėti priimti į dalį ir vietinius prekiautojus. 38 Toliau publikuojami dokumentai atskleidžia, kaip baigėsi ginčas: L. Markovičius pralaimėjo, o kontraktas 39 liko neįvykdytas. Apie L. Markovičiaus vaikus konkretesnių duomenų nėra, nežinome net jų skaičiaus ar vardų. Pats L. Markovičius apie juos kalba daugiskaita (publ. Nr. 10, 12 15). Tiesa, jis du kartus regis mini savo vienatinį sūnų, berniuką (publ. Nr. 11, 14), kurį pasiėmęs 1572 m. pabėgo iš Vilniaus, tačiau tolesnio jo likimo nežinome. Tačiau pradedant 1572 m. jis ne kartą mini savo žentą, nors nenurodo nei vardo, nei kitų duomenų apie jį. Teigia, kad žentas už jį laidavo išleidžiant iš kalėjimo, kad jo priešininkai buvo užgrobę ir žento namus (publ. Nr. 10), viename rašte prašo padėti ir jo žentui (publ. Nr. 11). Po 1584 m. balandžio 27 d. rašytame rašte (publ. Nr. 19) savo vaikais vadina vaikaičius: Mat jie ir mano vaikaičius, mano dukters pagimdytus, ir per ją man, teisėtam jos tėvui, su ašaromis akyse per Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų šventę priešais miesto tarybos rūmus atidavė rūpintis ir globoti. Vadinasi, bent jau viena jo dukra sulaukė pilnametystės, ištekėjo ir susilaukė vaikų. Sprendžiant iš konteksto ji buvo vyriausioji duktė, nes tuo pat metu (apie 1572 m.) L. Markovičius mini savo vaikus, likusius Vilniuje su žmona. Kas su ja ir vaikais nutiko po L. Markovičiaus mirties, neaišku. Kaip minėta, apie juos kol kas nepavyko rasti jokių žinių. Gan apmaudu, nes jeigu žinotume L. Markovičiaus žento pavardę ir jeigu jis liko gyventi Vilniuje, būtų galima pabandyti pasekti bent jau kai kurių L. Markovičiaus vaikaičių likimą. Mažai ką daugiau galima pasakyti ir apie vėlyvąją paties L. Markovičiaus biografiją. Nežinia, kada ir kur jis mirė, kur buvo palaidotas ir t. t. Kitus faktus aptarsime toliau analizuodami pačią bylą Z. Kiaupa, Karčema prie karčemos: XVI a. vaizdai, Ritualas. Blaivybė. Kultūra, Vilnius, 1989, p. 17. Žr. Žygimanto Augusto privilegijos L. Markovičiui dėl degtinės nuorašą, pasirašytą M. Radvilos Juodojo, GstA PK, XX. HA, EM 91g2, Nr. 3, l. 9. Dėkojame už nuorodą I. Ilarienei.

22 XXII VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) L. Markovičiaus bylos eiga ( m.) Grįžkime prie pačios L. Markovičiaus bylos eigos m. gruodžio 14 d. J. Dubingis valdovo teismui su velione žmona sugyventų vaikų vardu pateikė eilinius ieškinius toje pačioje byloje prieš Vilniaus miesto tarybą. Jis teigė, kad taryba nevykdo valdovo teismo sprendimo dėl jai priklausančios ir L. Markovičiaus pasisavintos 300 kapų grašių sesers Mortos gerados, kuriame nurodyta jam perduoti L. Markovičiaus namą. Sprendimą jo velionė žmona gavusi per didelius sunkumus ir patyrusi dėl to didelių išlaidų. Jis taip pat pretendavo į konkrečiau neįvardytus, matyt, ankstesnėse pretenzijose minėtus daiktus 40. Matyt, buvo gautas dar vienas valdovo raštas, nurodantis vykdyti sprendimą, kadangi jau gruodžio 17 d. rotušėje L. Markovičius skundėsi dėl miesto valdžios raginimų jam per dvi savaites išsikelti iš namo ir užleisti jį J. Dubingiui. Pas jį atėjusiems pareigūnams jis teigė, kad Jonui Dubingiui ir jūsų malonybėms aš nieko nesu skolingas. Kadais su juo dėl kai ko bylinėjausi, tačiau jis čia, jūsų akivaizdoje, visus kaltinimus man panaikino, kai tik jus pašaukė, dėl ko jau su jumis pačiais mane išlaisvinęs bylinėjasi, todėl nei jūs patys, nei Jonas Dubingis nieko negali iš manęs ieškoti (publ. Nr. 1). Šiuos L. Markovičiaus teiginius būtina išsamiau pakomentuoti, nes čia slypi bylos radikalumo ištakos. Deja, sunku suprasti, pozityviai vertinti šiuos L. Markovičiaus argumentus ir būti jo pusėje mat bylą dėl gerados jis galiausiai pralaimėjo valdovo teisme, o miesto valdžiai tik buvo pavesta įvykdyti valdovo teismo sprendimą. Kitų minėtų jo teiginių nežinome, nes miesto valdžia atsisakė juos leisti įrašyti į knygas. O kadangi jos XVII a. vid. pražuvo, tai netgi ir šių teiginių įrašymas tyrėjui nebūtų buvęs naudingas. Tačiau kas gi racionalaus galėjo būti tuose L. Markovičiaus argumentuose? Išties jam nebuvo dėl ko apeliuoti į tą patį valdovo teismą, nes tarybos teisme jis nebuvo teisiamas. Kaip J. Dubingis galėjo netekti teisės kelti jam ieškinį, kai jau buvo priimtas valdovo teismo sprendimas, irgi neaišku. Pagaliau J. Dubingis ieškinio ir nekėlė, tik reikalavo vykdyti valdovo teismo sprendimą. Vertėtų pakomentuoti ir namo netekimo faktą. Viena vertus, toks teismo sprendimas L. Markovičiui buvo skaudus, o tyrėjui iš pirmo žvilgsnio pasirodytų beatodairišku susidorojimu. Tačiau XVI a. ir vėliau Vilniuje bei kituose miestuose apskritai buvo pakankamai turtingų žmonių, kurie savo namo neturėjo netgi specialiai kartais jiems labiau apsimokėdavo jį nuomotis. O štai namo praradimas, pvz., už skolas, buvo gan dažnas reiškinys. 40 AGAD, Tzw. Metryka Litewska, dz. I B, nr 31, l v.

23 ĮVADAS 1. Lukas Markovičius Mundijus ir jo byla XXIII Vien Mogiliave pagal dydį į Vilnių panašiame LDK mieste , m. už skolas namų neteko 52, o m. net 82 asmenys 41. Regis, miesto valdžiai pasirinkus taktiką pašalinti de facto iš pareigų L. Markovičių, ignoruoti jį, nekviesti į posėdžius, nepriimti iš jo raštų ir neišduoti išrašų, jis padarė ėjimą va banc apkaltino ją ex officio, t. y. apkaltino pagal pareigas, kas tuomet pagal miesto teisę turėjo reikšti jų įgaliojimų sustabdymą iki teismo sprendimo. Apie tai, pvz., skaitome 1557 m. rugpjūčio 20 d. L. Markovičiaus rašte (publ. Nr. 6), kuriame jis protestuoja, kad taryba nepaisant jo kaltinimų toliau atlieka savo pareigas. Sužinome, kad L. Markovičius tai padarė valdovo ir referendorių akivaizdoje: < > po to, kai aš jus, visą valdžią priešais ponus referendorius, jo karališkosios malonybės majestotą ir teismą iš jūsų pareigų pašalinau, uždraudžiau ir neleidau jums jokių atskirų ir bendrų reikalų spręsti tol, kol jūs pas jo malonybę karalių nepasiteisinsite dėl to, kuo jus apkaltinau, toliau drįstate tai [daryti] ir tose vietose, kaip pirmiau liekate, nežinau, kodėl taip elgiatės; jeigu jo karališkosios malonybės raštus ar ką kitą turite, norėčiau tai žinoti ir raštus pamatyti. Kad tai nebuvo tušti žodžiai, liudija ten pat šaukūnų (vaznių) perteikti vaito A. Rotundo žodžiai, 1557 m. pasakyti L. Markovičiui: Jei pašalinai juos iš pareigybių, ginsiu ir jiems padėsiu. Svarbu pažymėti, kad iš pradžių vaito L. Markovičius nekaltino, tik po to, kai jis stojo į tarybos pusę m. birželio 15 d. rašte jis taip teigia apie tarybos narius: < > būdami apkaltinti dėl garbės, ne tik iš vietų pasitraukti nenori, bet ir mane patį, quod maius est, vyresnįjį ir savo rinkėją prie reikalų, man ir mano mirusiųjų bičiulių patikėtos [teisės] rinkti miesto činšus, mokesčius, paėmę iš mūsų raktus nuo viešojo iždo, neprileidžia. O į mano vietą pririnkę naujai, jie žino ką, miesto iždą priešais patį mane, ko neturi būti, sauvališkai naudoja ir jį švaisto (publ. Nr. 7). Iš vėlesnių L. Markovičiaus raštų matome, kad, jo manymu, miesto valdžia į jo kaltinimus neatsakė, nes nebuvo jokio tam skirto teismo proceso, o iš jau cituoto A. Rotundo matome, jog, jo manymu, jis jų neįrodė. Jeigu grįžtume kiek anksčiau, į 1551 m., tai galime pastebėti, kad gruodžio 22 d. valdovo teismui L. Markovičius pateikė ieškinį, jo teigimu, vieną iš daugelio, prieš miesto tarybą, kuriame savo kolegas skundė, kad nevykdo teisingumo jau minėtoje jo byloje su raštininku Simonu ( cum Simone eorum collegii scriba seu notario ), kad palaikydami pastarąjį nepriima į knygas jo raštų, kad Simonas slapstosi kaime už miesto, jo ieškoję miesto tarnai, jis nedavęs nustatytos priesaikos ir kt. 42 Besibylinėdamas L. Markovičius tarybos teisme, rotušėje, susikirto ir su kitais asmenimis: su Vilniaus miestiečiais Andriumi Kopūstu ir Stanislovu Donbrova, šie skundėsi, kad L. Markovičius jiems padarė negarbę. Abu asmenys dažnai būdavo mies З. Ю. Копысский, Экономическое развитие городов Белоруссии в ХVІ первой половине ХVІ в., Минск, 1966, c AGAD, Tzw. Metryka Litewska, dz. I B, nr 31, l. 242v 243.

24 XXIV VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) tiečių atstovais bylose, vertėsi savotiška advokato praktika. Gali būti, kad jie susiginčijo su L. Markovičiumi atstovaudami miesto tarybai, J. Dubingiui ar kokiam kitam jo priešininkui. Be abejo, L. Markovičiui atrodė, kad buvo įžeista jo garbė valdovo teismui miesto taryba savo ruožtu perdavė bylą, kurioje jis kaltino S. Donbrovą 43. Į valdovo teismą taip pat pateko L. Markovičiaus apeliacija dėl tarybos teismo sprendimo jo byloje su tarėju Ivanu Medvedovičiumi Zamešniku, tačiau tarybos sprendimas, panaikinantis kaltinimus atsakovui, buvo paliktas galioti 44. L. Markovičiaus byla nuo XVI a. 6-ojo dešimtmečio tiesiogiai susijusi su municipaline karjera. Kaip jau minėta, jis buvo faktiškai pašalintas iš tarybos. Be to, nagrinėdami informaciją, susijusią su jo darbu miesto taryboje, randame vertingų duomenų apie vaito, tarybos funkcionavimą. Kadangi metiniu tarėju L. Markovičius tapo apie 1546 m. 45, galima spėti, kad tais metais šias pareigas ėjęs L. Markovičius būtent tuomet ir tapo tarėju, kaip senajame Vilniuje buvo įprasta. Suolininku jis turėjo būti dar anksčiau, tačiau kiek metų juo išbuvo, neaišku. Metinių tarybų sudėtys keitėsi kas šešeri metai, t. y. visi teoriškai 36 plačiosios tarybos nariai kas šešeri metai turėjo galimybę būti vykdomojoje valdžioje. Tokia praktika iš esmės neatitiko miesto teisės nuostatų, tačiau de facto Vilniuje egzistavo kelis šimtus metų. Taip pat ir L. Markovičius po šešerių metų, t. y m., vėl ėjo metinio tarėjo, atstovaujančio katalikams, pareigas 46. Burmistro pareigų jam ilgai laukti neteko, matyt, kažkam mirus atsilaisvino vieta ir 1553 m. jis jau buvo metiniu burmistru, atstovaujančiu katalikams 47, taip tituluojamas ir 1553 m. gegužės 17 d., 1556 m. birželio 3 d., 1557 m. rugpjūčio 20 d., 1562 m. birželio 15 d., 1565 m. gegužės 24 d. Vilniaus pilies teismo aktuose. Šias pareigas jis turėjo eiti ir 1559 m., tačiau atitinkamame metinių tarybų sąraše jo vietoje yra nurodytas jau Lukas Tomkevičius 48. Regis, asmenvardis užrašytas netiksliai tai galėjo būti tas pats L. Markovičius arba Lukas Dachnevičius (Dachnovičius). Apskritai iš 1553 m. metinės tarybos narių tais metais buvo likęs tik katalikas tarėjas Danielius Dartas. Tačiau šie duomenys, kurie surašyti tik XVII a. vid., neaišku, kokiais tiksliais šaltiniais remiantis, nebūtinai yra visiškai patikimi. Pats L. Markovičius dėl jo nekvietimo į ketvirtadieninius tarybos posėdžius protestavo jau 1556 m. birželio 3 d. (publ. Nr. 4), t. y. tuomet, kuomet pagal anksčiau minėtus AGAD, Tzw. Metryka Litewska, dz. I B, nr 31, l. 243v 244. Orig. Iwanum Miedwiedowicz; Mattia zamesznik. Paminėtas m., turėjo namą Savičiaus gatvėje, kuris buvo šalia burmistro Maksimo Martynovičiaus Savičiaus namo, AGAD, Tzw. Metryka Litewska, dz. I B, nr 31, l Г. Я. Галенчанка, c. 274; KW, l. 4v. W. Kowalenko, s. 134; KW, l. 5. W. Kowalenko, s. 134; KW, l. 5v. W. Kowalenko, s. 134; KW, l. 6.

25 ĮVADAS 1. Lukas Markovičius Mundijus ir jo byla XXV duomenis metinėje taryboje jo nebuvo. Nepaisant to, Vilniaus pilies teismo šaukūnai perteikė miesto valdininkų žodžius, jog jie < > pasakė žiną tai, kad yra privaloma jį dėl visų reikalų kviesti į tarybą, tačiau dabar jo [nekviečia] dėl pagrįstos priežasties < > (publ. Nr. 4). Vadinasi, arba jis tuomet turėjo būti metinės tarybos nariu tokių duomenų neturime, kaip anksčiau nurodyta, šios pareigos L. Markovičiui priklausė 1553 ir 1559 m., arba į minėtus ketvirtadieninius posėdžius XVI a. vid. Vilniuje buvo kviečiama visa plačioji taryba. Dar daugiau tą pačią dieną sakydamas kitą kalbą L. Markovičius jau skundžiasi dėl, pasak jo, neteisėto pašalinimo iš tarybos: Jūsų elgesį su manimi nelaikau niekuo kitu, kaip tik jūsų įvykdytu mano garbės atėmimu, tačiau guodžiu save tuo, jog žinau, kad nei jūsų pirmtakai, nei jūs patys neturite galios ką nors pašalinti iš pareigų, išskyrus aukščiausiojo ir vyriausiojo kunigaikščio valdžią, tai yra jo karališkąją malonybę, to paties, kuris mane ir jus į tas pareigas teikėsi paskirti ir tokia garbe apdovanoti (publ. Nr. 5). Išties, klausimas, kas galėjo pašalinti iš pareigų Vilniaus miesto tarybos narį, vertas dėmesio. Regis, šiuo atveju buvo teisus L. Markovičius. Pašalinti iš valstybės, miesto ir kt. viešųjų pareigų iki pat Žygimanto Augusto valdymo pabaigos pagal to meto praktiką galėjo tik valdovas ir jo teismas 49. Tai patvirtina ir konkretūs atvejai. Pvz., 1523 m. sausio 26 d. sprendimu Žygimantas Senasis grąžino Vilniaus miesto pareigūnui iždininkui (mestski liunar) Ivanui Mylnikui pareigas ir garbę. Pasak ieškovo, jo kolega, vardu Baltramiejus, turėjęs su juo kartu eiti pareigas, tvarkėsi be jo žinios ir padarė žalą miesto iždui. Tuomet I. Mylnikas, pasak jo, negalėdamas to pakęsti, vaito, burmistro ir tarėjų akivaizdoje apie tai pareiškęs rotušėje, o minėtas Baltramiejus jo garbę nuplėšęs. I. Mylnikas prašęs dėl to juos teisti, tačiau miesto teismo sprendimu iš jo paties buvo atimtos pareigos ir garbė. Tuomet jis kreipėsi į valdovą, kuris pareiškė savo sprendimą, kad tik jis gali iš pareigų pašalinti, ir priėmė ieškovui palankų sprendimą bei paskyrė 100 rublių grašių laidą m. spalio 18 d. Žygimantas Senasis su LDK Ponų taryba išsprendė panašią bylą, susijusią su Vilniaus miesto suolininko Ivano Savičiaus ieškiniu tarėjui Lukui Isajevičiui 51. Pasak ieškovo, jis rotušėje, burmistrų ir tarėjų akivaizdoje, jį šmeižė įžeidžiančiais žodžiais ( slovami dotklivymi ), t. y. pakenkė jo garbei ir pareigoms. Atsakovas teigė, kad I. Savičius irgi taip pat elgėsi, jų abiejų kalbos buvusios įrašytos į miesto knygas. Vaitas su burmistrais ir tarėjais juos abu nušalino nuo pareigų iki galutinio ištyrimo I. Savičius tai pagrindė išrašu iš miesto knygų. Valdovas nusprendė, kad vaitas ir kiti pareigūnai negalėjo pagal Magdeburgo teisę jų nušalinti, todėl paliko to O. Balzer, Geneza Trybunału Koronnego: studyum z dziejów sądownictwa polskiego XVI wieku, Warszawa, 1886, s , Lietuvos Metrika ( ), 4-oji Teismų bylų knyga, parengė S. Lazutka ir kt., Vilnius, 1997, Nr. 90, p Stačiatikis, 1528 m. buvo metiniu tarėju, plg.: Г. Я. Галенчанка, c. 272; KW, l. 2v.

26 XXVI VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) liau eiti pareigas ( vietoje sėdėti pagal Magdeburgo teisę ) ir nurodė, kad ateityje tas faktas jiems abiem neturi kenkti 52. Tad L. Markovičius, gerai žinodamas nebūtinai šias bylas, bet apskritai faktiškas teisės nuostatas, nuolat kėlė klausimą: kas, dėl ko ir kaip jį pašalino iš pareigų? To jis Vilniaus miesto valdžios klausė, pvz., 1562 m. birželio 15 d. rašte (publ. Nr. 7): Kas mane ad eorum instantiam net nepašauktą su jais nuteisė arba revera pripažino tiek nusikaltusiu, kad nevertu toliau užimti šias pareigas? Atsakymo jis taip ir nesulaukė. Tačiau galima teigti, kad vaitas su taryba taip pasielgė turėdami visišką valdovo Žygimanto Augusto pritarimą, kurį, be abejonės, išrūpino vaitas A. Rotundas, o šį palaikė ir Vilniaus vaivada M. Radvila Rudasis. Tačiau tas pašalinimas vengiant duoti pretekstą bylinėtis apsukriai buvo padarytas de facto, t. y. be kokio nors atskiro valdovo rašto. Dėl tokio neapibrėžtumo ir pačiam L. Markovičiui ne visuomet buvo aišku: ar yra jis Vilniaus miesto burmistras, ar ne. Nors savo raštuose jis dažniausiai pasirašo kaip Vilniaus miesto burmistras, tačiau kartais tik kaip prašytojas, o save įvardija buvusiuoju burmistru. Svarbu pažymėti, kad iš paties L. Markovičiaus protestų aiškiai matyti, jog jis vėliausiai galėjo būti pašalintas 1556 m., t. y. jam dar 1553 m. pavyko eiti metinio burmistro pareigas, bet logiška, kad jų nebuvo leista atlikti 1559 m. Taigi visa tai įvyko dar metų iki Vilniaus vaivados M. Radvilos Juodojo ir valdovo Žygimanto Augusto mirties. Viena aišku, kad miesto ir valstybės kanceliarija jo nelaikė burmistru, išlikusiuose jų aktuose L. Markovičius vadinamas tik Vilniaus miestiečiu. Tačiau formaliai į municipalines pareigybes suolininko, tarėjo ar burmistro buvo renkama (kooptuojama) iki gyvos galvos, todėl lieka neaišku, ar L. Markovičius buvo pašalintas tik iš metinės ar apskritai iš tarybos? Kaip bebūtų, jis iki pat gyvenimo pabaigos atkakliai siekė grįžti į tas pareigas. Jau mirus Žygimantui Augustui, apie 1572 m. liepos mėn. rašytame laiške L. Markovičius užsimena, kad buvo grįžęs į Vilnių užimti turėtų pareigų ( < > aš atvykau į Vilnių, ketindamas vėl užimti savo ankstesnę burmistro vietą < > ) (publ. Nr. 11). Pastarasis įvykis kažin ar galėtų būti datuojamas 1565 m., nes šioks toks L. Markovičiaus rėmėjas vaivada M. Radvila Juodasis mirė 1565 m. gegužės mėn., eiti metinio burmistro pareigas jam priklausė 1565 m., o atitinkami rinkimai į metinę tarybą turėjo įvykti ankstesnių metų pabaigoje, vėliausiai kitų metų, t. y m., pradžioje. Nebent M. Radvilos Juodojo užtarimo nepakako ir L. Markovičius tų pareigų neužėmė. Kaip ten bebūtų, L. Markovičius, matyt, manė, kad jis ir toliau yra Vilniaus miesto burmistras. Galima neabejoti, kad realiai buvo kitas L. Markovičiaus grįžimas užimti pareigų, t. y m., 52 Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 15 ( ). Užrašymų knyga 15, parengė A. Dubonis, Vilnius, 2002, Nr. 40, p. 81; Nr. 44, p ; Lietuvos Metrika ( ), 4-oji Teismų bylų knyga, Nr. 314, p. 263.

27 ĮVADAS 1. Lukas Markovičius Mundijus ir jo byla XXVII kuomet jam pagal rotaciją turėjo tekti kitas kartas užimti metinio tarėjo pareigas, tačiau vietoje to jis buvo uždarytas į kalėjimą. Regis, valdovo ir miesto valdžios poziciją L. Markovičiaus asmens ir bylos atžvilgiu tiksliai atspindi vaito A. Rotundo 1580 m. gegužės 27 d. raštas, kuriame teigiama, kad L. Markovičius pramanytų kaltinimų neįrodė ir Žygimanto Augusto bei senatorių teismų sprendimais buvo pripažintas kaltu. Iš tų aktų, pasak vaito, aiškėja, kad jis buvo ir yra linkęs be priežasties bylinėtis, užsitraukė gėdą ir nešlovę, o magistratas, kurį jis nekaltą be pagrindo patraukė atsakomybėn, buvo išteisintas (publ. Nr. 17). Atgauti pareigų nepaisant visų jo ilgamečių pastangų, daugelio raštų ir įvairių užtarimų L. Markovičiui nepavyko ir Stepono Batoro laikais, kuomet grįžęs į Vilnių jis vėl buvo uždarytas į kalėjimą. Dar vienas vertas dėmesio klausimas L. Markovičiaus titulavimasis vyresniuoju ar vyriausiuoju burmistru. Tai galima būtų laikyti nieko nesakančiu dalyku, tačiau, pvz., apie 1525 m. Vilniuje išleistame P. Skorinos Apaštale taip įvardijamas ir jo mecenatas, burmistras Jokūbas Babičius (m. po 1527 m. sausio 29 d.): Išspausdinta garbingojo vyro Jokūbo Babičiaus, šauniojo ir didžiojo Vilniaus miesto vyriausiojo burmistro, namuose. Tokios pareigybės ar statuso Vilniaus miesto savivaldoje (kaip ir kai kurių autorių minimos miesto galvos ), regis, nebuvo. Tačiau ką tuomet šis įvardijimas reiškia? Gal tai nuoroda į garbingą amžių ar metinio burmistro pareigas? Regis, didžiausia tikimybė, kad taip apibūdinami asmenys, anksčiausiai iš esančių tarybos narių į ją patekę. Beje, kalbant apie A. Rotundą reikia pažymėti, kad L. Markovičius viename tekste vienareikšmiškai įvardijo jo tautybę lenkas ( < > Vilniaus vaitą, lenkų kilmės Augustiną Rotundą < > ). Be abejo, ir šiaip bent kiek susipažinusiems su XVI a. LDK istorija ji nekėlė abejonių, tačiau mūsuose netgi dabar kartais atsiranda autorių, kuriems kažkodėl atrodo priimtina Ivano Lappo fantazija apie tai, kad A. Rotundas bus kilęs iš Lietuvos Veliuonos ar Vilniaus, o ne iš Lenkijos Veliunio 53. L. Markovičiaus biografijos ir bylos kontekste vertas dėmesio jo išsilavinimo klausimas. Apie tai, kad jam nepagrįstai buvo priskirta vienos arijoniškos knygos autorystė, jau rašyta. Tačiau yra teigiama, kad šis svarbiausias Vilniaus miestiečių arijonų bendruomenės asmuo, abiejų teisių daktaras, netgi buvęs potencialiu planuotos įkurti aukštosios protestantiškos mokyklos Vilniuje dėstytoju. Burmistrui buvusios nesvetimos teologinės aspiracijos, pvz., jis dalyvavęs diskusijoje dėl Šv. Trejybės dogmos. Jau 1565 m. jis pasirašinėjo abiejų teisių daktaru, o 1576 m. taip pasivadino įsirašydamas į Rostoko universitetą 54. Tačiau neanalizuota, kaip išties buvo su L. Markovičiaus teisės daktaro laipsniu ir apskritai su jo išsilavini V. Andriulis, Lietuvos sprendimai, LDK ir XVI a. Vakarų teisinė kultūra, P. Roizijus, Lietuvos sprendimai 1563, Vilnius, 2007, p. XXXV. I. Lukšaitė, Reformacija, p. 319.

28 XXVIII VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) mu. Pirmiausia, neaišku, kur ir kada jis galėjo baigti universitetinius teisės mokslus. Tikras faktas, kad jis 1576 m. vasario mėn. kaip abiejų teisių daktaras (Lucas Martinides Mundius, iur. utr. doctor, Vilnensis in magno ducatu Lithuaniae, exul) 55 dar įsirašė studijuoti į Rostoko universitetą, yra gan keistas. Nors teisybės dėlei reikia pripažinti, kad iš vėlesnio laikotarpio, t. y. XVII a. vid., yra žinomas atvejis, kai nuo rusų okupacijos pabėgęs vilnietis teisės daktaras Aronas Aleksandras Olizarovijus įsirašė į Karaliaučiaus universitetą ir įgijo medicinos daktaro laipsnį. Tačiau L. Markovičius kito daktarato, regis, neįgijo. Svarbiausia, kad jokiame Vilniuje išduotame rašte, taip pat ir paskutiniame pareiškime, pateiktame 1565 m. gegužės 24 d. pilies teismui prieš išvykstant iš Vilniaus (publ. Nr. 8), daktaru jis nesitituluoja. Kad toks titulas iš jo pareiškimo būtų išbrauktas, nerealu. Tačiau jau 1565 m. rugsėjo 2 d. Pinčuve, prie Krokuvos, rašytame laiške kunigaikščio Albrechto kancleriui Joannesui Kreitzenui (publ. Nr. 9) jis pasirašo kaip Iuris Utriusque Doctor, t. y. abiejų teisių daktaras. Kaip ir kur per neištisus keturis mėnesius jis galėjo juo tapti? Kaip bebūtų, taip jis save vadina ir kituose raštuose, pvz., apie 1573 m. sausio 31 d. rašytame Trumpas turinys ir pranešimas (publ. Nr. 10) der rechten doctor. Kai kada laipsnis, matyt, slepiasi po santrumpa etc., kaip antai apie m. rašytame laiške (publ. Nr. 15) Prūsijos Kunigaikštystės pareigūnams Lucas Marconides Mundius burgermeisthe der Schtad Wille etc. aus Litawn. Svarbu pastebėti, kad daktaru jis vadinamas po 1572 m. liepos 7 d. rašytame Prūsijos kunigaikščio kanceliarijos rašte (publ. Nr. 12), taip pat 1578 m. LDK asesorių teismo sprendime (publ. Nr. 16). Taigi, jokių abejonių dėl L. Markovičiaus išsimokslinimo ir ne bet kokio, o abiejų teisių daktaro tarsi neturėtų kilti. Prieš 1584 m. rugsėjo 21 d. rašytame laiške (publ. Nr. 18) Georgui Fridrichui Ansbachui Vyresniajam, Prūsijos Kunigaikštystės administratoriui, jis pasirašo kaip LL doctor, o šioji santrumpa irgi reiškia teisių dakataras (Legum Doctor). Tačiau kitame Prūsijos Kunigaikštystės kanceliarijos rašte (publ. Nr. 20) įvardijant adresatą L. Markovičių nubraukta J[uris] U[triusque] Doctoris. Dar daugiau iš L. Markovičiaus po 1584 m. balandžio 27 d. rašyto rašto (publ. Nr. 19) sužinome, kad jo daktaro laipsniu tėvynėje buvo abejojama, tačiau, L. Markovičiaus teigimu, jis pristatęs daktaro laipsnį įrodančius dokumentus, kuriuos pasirašęs pats valdovas Steponas Batoras. Kas jie buvo, kaip ir kodėl valdovas turėjo užsiimti jo daktaro laipsnio nostrifikacija? L. Markovičiaus išsilavinimo problema gan nelauktai, netgi sensacingai atveda prie lietuviškoje Lietuvos reformacijos ir Vilniaus istoriografijoje kol kas nefiksuoto 56 Jono II Die Matrikel der Uniwersität Rostock, Rostock, 1891, Bd. II: Mich Ost. 1611, hrsg. von A. Hofmeister, S Jis paminėtas Valentino Saurmano laiškų publikacijos komentaruose, tačiau kaip avantiūristas ir Moldovos vaivada, praleidžiant jo graikišką ir reformatorišką veiklą bei lituanistinę problematiką, plg. Valentino Saurmano laiškai imperatoriui Ferdinandui I iš Žygimanto Augusto Vilniaus dvaro

29 ĮVADAS 1. Lukas Markovičius Mundijus ir jo byla XXIX Jokūbo Bazilijaus Heraklideso Despoto 57 (Joannes Jacobus Basilicus Heraclides Despota, Ioan Iacob Heraclid, Despot Vodă, taip pat Marchetios, apie ), išskirtinai spalvingos renesansinės XVI a. Europos asmenybės, graikiškojo humanistinio sąjūdžio ir reformacijos veikėjo bei vieno žymiausių to meto avantiūristų, galiausiai nuo Turkijos ir Lenkijos priklausomos Moldovos Kunigaikštystės gospodariaus (1561 m. lapkričio 18 d m. lapkričio 5 d.). Koks gi tas ryšys? S. Lubienieckio Historia reformationis Poloniae veikalo angliško vertimo kapitaliniuose komentaruose komentuodamas paminėto L. Markovičiaus asmenybę garsus protestantizmo ir apskritai bažnyčios istorijos tyrinėtojas Georgas Huntstonas Williamsas ( ) rašo, kad Łukasz Mundius was a city councilor and burgomaster of Vilna, who had perhaps as early as 1557 received the title of doctor of medicine by authority of Jacobus Basilicus < > who made him agent in Vilna for the plan to colonize and reform Moldavia, Taigi, pasak autoriaus, Despotas savo valdžia galbūt 1557 m. suteikė L. Markovičiui medicinos daktaro laipsnį, be to, jis buvo jo agentu Vilniuje, pirmajam siekiant kolonizuoti ir reformuoti Moldovą. Iš pirmo žvilgsnio tokie teiginiai yra tarsi iš fantastikos srities, tačiau Despoto biografija leidžia susidaryti nuosaikesnį požiūrį. Tad kiek plačiau apie jį. Tikrąją jo kilmę sunku nustatyti, tyrėjai laikosi gan skirtingų nuomonių. Pats jis save laikė Bizantijos imperatorių ir Samos salos valdovo (despoto) Jono Heraklideso palikuoniu: gimė Kretoje, karališkąją kilmę ir despoto titulą jam pripažino ir imperatorius Karolis V, suteikęs dar auksinio riterio (eques auratus) ir kunigaikščio palatino (comes palatinus) titulą bei specialią teisę imperatoriaus vardu karūnuoti įžymius poetus ir imperijos notarus. Kitų teigimu, buvo paprastas kretietis. Iš pradžių vadinosi Marchetios, todėl kai kurie tyrėjai spėja, kad galėjo būti iš helenizuotos genujiečių Marchetti šeimos 59. Žinoma, jog Chios ( m.), sudarė D. Antanavičius, V. Gerulaitienė, J. Kiaupienė, parengė D. Antanavičius, Vilnius, 2009, p. 21, nuor. 29. Beje, XV XVI a. vid. šis graikiškas žodis tuomet neturėjo įprastos neigiamos reikšmės, o buvo įvairių Balkanų šalių (Serbijos ir kt.), taip pat kai kurių graikiškų kraštų valdovo titulu. S. Lubieniecki, History of the Polish Reformation and Nine Related Documents, translated and interpreted by G. Huntston Williams, Minneapolis, 1995 (Harvard Theological Studies, Nr. 34), p , 669. Autorius pateikia ir daugiau vertingų duomenų apie L. Markovičių, kaip antai, jog Čekijos karalius Maksimilijonas 1563 m. rugsėjo 4 d. ir imperatorius Ferdinandas I 1563 m. rugsėjo 6 d. parašė laiškus Žygimantui Augustui dėl to, kad jis bylinėjosi su vaitu A. Rotundu Meleskiu, išvyko su žmona į savanorišką tremtį, Moravijoje buvo Slavkove (Austerlitz) m. L. Markovičiaus turtas buvo konfiskuotas, o jis pats įkalintas. Dėkoju kunigui dr. Dariui Petkūnui, maloniai pasidalinusiam šio veikalo kopija. Despoto biografijai nušviesti panaudoti šie darbai: D. Benga, David Chytraeus ( ) als Erforscher und Wiederentdecker der Ostkirchen. Seine Beziehungen zu orthodoxen Theologen, seine Erforschungen der Ostkirchen und seine ostkirchlichen Kenntnisse. Dissertation, Erlangen, 2001, p ; I. Czamańska, Jakub Basilikos Heraklides-droga wyzwolenia Grecji?, Balcanica Posnaniensia. Acta et studia, 1999, t. IX/X, p ; S. Michalski, The Reformation and the Visual Arts: The Protestant

30 XXX VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) saloje mokėsi garsaus matematiko ir mediko Hermodoro Lestarchoso mokykloje. Neaišku, kada ir kokiomis aplinkybėmis atvyko į Briuselį, mokėsi medicinos Montpeljė, pateko į imp. Karolio V kariuomenę, dalyvavo Italijos karuose ( ) Habsburgų kovose prieš Prancūziją. Jam pavyko užmegzti artimus ryšius su pačiu imperatoriumi, kuris dėl politinių sumetimų kovos prieš Turkiją rėmė jo genealogines, o paskui ir politines pretenzijas. Apie 1550 m., matyt, Vitenberge perėjo į protestantizmą teigiama, kad linko į liuteronizmą. Po imperatoriui nesėkmingo Renti mūšio 1554 m. rugpjūčio 12 d. baigė samdinio karjerą. Buvo puikiai išsilavinęs žmogus, neeilinis oratorius ir poliglotas be graikų, mokėjo lotynų, prancūzų, italų ir vokiečių k., gerai išmanė karo meną išleido karybos vadovėlį, aprašė minėtą Renti mūšį. Jau 1555 m. jis Habsburgų ir reformatų remiamas planavo sukelti sukilimą Balkanuose ir išlaisvinti iš turkų Graikiją, tuo tikslu siekė užmegzti ryšius su Konstantinopolio patriarchu. Graikas Despotas, regis, svajojo užkariauti Valachiją ir Transilvaniją, o paskui išstumti turkus iš Europos ir netgi karūnuotis imperatoriumi Konstantinopolyje. Po globėjo imp. Karolio V sosto atsisakymo 1555 m. pab. Vitenberge susipažino su Filypu Melanchtonu, su kuriuo susirašinėjo ir vėliau, gavo rekomendacinius raštus Danijos karaliui ir kt. Bendravo ir su kitais reformacijos veikėjais, kaip antai, Gasparu Peuceriu m. vasarą apsilankė Danijoje, buvo priimtas karaliaus Fridericho I, paskui nuvyko į Švediją, o iš jos laivu nuplaukė į Gdanską m. sausio pradžioje jau buvo Karaliaučiuje, kunigaikščio Albrechto dvare. Su juo užmezgė šiltus santykius ir užsitikrino visapusišką paramą iki savo gyvenimo pabaigos m. pavasarį rudenį Despotas buvo Lietuvoje. Kaip joje atsidūrė? Pasak vienų autorių, Žygimantui Augustui paprašius pagalbos Livonijos kare ( ) Albrechtas jam ir atsiuntė Despotą, labai gerai išmanantį karybą. Išties Albrechtas rekomendavo Despotą karaliui 1557 m. sausio 22 d. laiške M. Radvilai Juodajam Image Question in Western and Eastern Europe, London New York, 1993, p ; O. Chadwick, The Early Reformation on the Continent, Oxford, 2001, p ; Deux vies de Jacques Basilicos seigneur de Samos, Marquis de Paros, Comte Palatin et Prince de Moldavie, l une par Jean Sommer, l autre par A.-M. Graziani, suivies de pieces rares et inedites, publiees par Emile Legrand, Paris, 1889 (Johanneso Sommerio, Antonio Maria Gratiani darbų ir kt. šaltinių publikacija), p ; Th. Wotschke, Johann Laski und der Abenteurer Heraklid Basilikus (nach Königsberger Akten), Archiv für Reformationsgeschichte, 1920, Bd. 17, Nr. 65, H. 1, S ; N. Jorga, Nouveaux matériaux pour servir à l`histoire de Jacques l Héraclide dit le Despote Basilikos, prince de Moldavie, Bucarest, 1900; H. Petri, Relaţiunile lui Jakobus Basilikus Heraclides zis Despot Vodă cu capii reformaţiunii atât in Germania cât şi în Polonia precum şi propria sa activitate reformatoare în principatul Moldovei, Memoriile Secţiunii Istorice, Academia Romana, seria VIII, tomul VIII, mem. I, (1927), p. 1 62; idem, Jakobus Basilikus Heraklides, Fürst der Moldau, seine Beziehungen zu den Häuptern der Reformation in Deutschland und Polen und seine reformatorische Tätigkeit in der Moldau, Zeitschrift für Kirchengeschichte, 1928, Bd. 46, N.F. 9, H. 1, S ; A. Pirnát, ll martire e l uomo politico (Ferenc Dávid e Blandrata), ed. by R. Dán and A. Pirnát, Antitrinitarianism in the Second Half of the 16th Century, Budapest and Leiden, 1982, p Dėkoju istorikui Valentinui Constantinovui (Moldova) ir istorikei Liudmilai Bacumenco (Rumunija) už rumunų autorių darbų kopijų parūpinimą.

31 ĮVADAS 1. Lukas Markovičius Mundijus ir jo byla XXXI 1557 m. liepos 8 d. laiške. Despotas su M. Radvila Juoduoju Vilniuje daugiausia ir bendravo. Jis užsitikrino valdovo ir vaivados, kitų didikų paramą, buvojo su karališkuoju dvaru Vilniuje ir Krokuvoje, dalyvavo vadinamojoje Pasvalio kampanijoje. Joje parašė ir pasiuntė Albrechtui knygos De disciplina militaris rankraštį. Despotas LDK sostinėje praleido kelis mėnesius, kur bendravo su LDK protestantais, taip pat ir Janu Łaskiu ( ), kuris į Vilnių atvyko 1557 m. kovo 17 d. Jame balandžio 23 d. rašytame laiške Despotas kunigaikščiui Albrechtui dėkojo už užtarimą, pranešė, kad buvo priimtas į valdovo tarnybą, jam paskirti 300 talerių ir žirgas, Žygimantas Augustas pažadėjo pasiųsti į Turkiją pasiuntinį dėl jo tėvonijos (matyt, Samos salos) išlaisvinimo, džiaugėsi Vilniaus vaivados (M. Radvilos Juodojo) pagalba ( ab illustrissimo principe palatino Vilnensi multis beneficiis sum affectus ac in dies afficior, qui imprimis ex singulari sua pietate et impulsione marischalchi reginae, ad quem V. C. scripsit meo nomine, mea negotia apud s. r. maiestatem tractavit. Rogo itaque V. C. etiam atque etiam, me apud ill. principem palatinum Vilnensem literis data occasione aliqua commendare meque in numero vestrorum ministrorum ac intimorum rtetinere dignetur, ut sua celsitudo videat V. C. esse adhuc memorem sui servi ) 60. Gali būti, jog konkretūs moldaviški planai būtent čia ir subrendo, nes būsimuoju įtakinguoju Despoto rėmėju tapęs didikas Albrechtas Łaskis ( ) buvo J. Łaskio giminaitis. Su Despotu susipažino ir Jonas Lasickis, kuris buvo gerai informuotas apie tolesnį Despoto likimą. Naudodamasis jam suteikta teise Despotas poeta lauratus titulu apdovanojo karaliaus kanceliarijos tarnautoją, rašytoją ir poetą, muziką, būsimąjį vertėją ir leidėją evangeliką reformatą Kiprijoną Seradzietį (Cyprian z Sieradzia, apie 1535 apie 1600), be to, priėmė jį į savo giminę ir herbą šis nuo tol vadinosi Bazylik Cyprian Heraclides herbo Bazylik. Nobilitaciją tuoj pat 1557 m. rugsėjo 1 d. stovykloje, prie Mūšos upės, LDK ir Livonijos pasienyje, patvirtino ir Žygimantas Augustas 61. Beje, Despotas poeta lauratus titulu yra apdovanojęs ir daugiau poetų, tačiau ne Lenkijoje ar Lietuvoje, o Vitenberge ir Rostoke. Nobilitacijos privilegijoje pažymima, kad atvykėlis yra Samos valdovas, Pario grafas, jo tėvynė esanti užgrobta turkų, už jo karinius nuopelnus imperatorius suteikęs jam privilegiją, kuria ir remiamasi šioje nobilitacijoje. Joje taip pat patvirtinamas ir poeta lauratus titulo suteikimas 62. Regis, jau 1557 m. spalio pabaigoje lapkričio pradžioje Despotas iš Th. Wotschke, Johann Laski und der Abenteurer Heraklid Basilikus (nach Königsberger Akten), S ; N. Jorga, Nouveaux, p S. Kot, Nieznany poeta polski XVI wieku, Zeitschrift für Slavische Philologie, 1956, Bd. XXV, H. 1, S. 114; Album armorum nobilium Regni Poloniae XV XVIII saec.: herby nobilitacji i indygenatów XV XVIII w., wstęp, opracowanie i edycja B. Trelińska, Lublin, 2001, nr 256, s Šiam klausimui aptarti yra skirtas atskiras straipsnis: T. Gostyński, Despot-vodă şi Ciprian Bazylik, Revista istorică romănă, 1945, t. XV. Privilegijos tekstą žr. T. Wierzbowski, Materyały do dziejów piśmiennictwa polskiego i biografii pisarzów polskich, Warszawa, 1904, t. 2, nr 20, s

32 XXXII VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) Vilniaus išvyko į Krokuvą. Ten jis vėliausiai buvo 1558 m. sausio 2 d. 63 Teigiama, kad Vilniaus vaivada ir Žygimantas Augustas parašė rekomendacinius raštus Moldovos gospodariui, Despotui nusprendus 1558 m. pavasarį giminystės su valdovo žmona dingstimi išvykti į Moldovą. Iš jos organizavo karinę ekspediciją į Graikiją, gavo kunigaikščio Albrechto paramą 30 šaudyklių ir 2 patrankėles bei užtariamąjį raštą su prašymu padėti jam išvaduoti Graikiją 64. Neaišku, ar jau tuomet jis planavo užimti Moldovos valdovo sostą, tačiau galiausiai dėl įsipainiojimo į sąmokslą prieš gospodarių Aleksandrą III Lăpuşneanu turėjo bėgti iš šalies. Dar prieš 1560 m. kovo mėn. susitarus su imp. Ferdinandu I ir užsitikrinus galingo lenkų didiko protestanto A. Łaskio paramą po pergalės mūšyje prie Verbios 1561 m. lapkričio 10 d. jam pavyko tapti Moldovos valdovu. Kaip matyti iš V. Saurmano m. laiškų iš Vilniaus, tuomet Žygimantas Augustas ir, regis, M. Radvila Juodasis dėl Despoto politinių planų jau buvo priešiškai nusiteikę jo atžvilgiu, ne be pagrindo laikė jį Habsburgų agentu, kovojančiu prieš Lenkijos sąjungininką ir lenininką Moldovos gospodarių, visokeriopai siekė sutrukdyti jo planams, bet galiausiai turėjo susitaikyti su įvykusiu faktu 65. Kaip bebūtų, Despotui, kad ir trumpam, pavyko jis tapo pirmuoju protestantišku valdovu (kad ir priklausomu) Vidurio ir Rytų Europoje. Naujasis valdovas siekė įvesti protestantizmą ir savo užvaldytoje stačiatikiškoje šalyje. Jo dvare buvo atliekamos protestantiškos apeigos, jo paties ir pamokslininkų sakomi pamokslai, pasisakoma prieš ikonų garbinimą ir pan. Dar siekdamas paramos kovoje dėl sosto teigė, kad Moldovoje nori sukurti protestantų iš visos Europos Prancūzijos, Ispanijos, Vokietijos ir kt. kraštų priebėgą, kvietė atvykti garsius protestantų mokslininkus ir teologus m. Kotnaryje įsteigė lotyniškąją akademiją. Planavo vesti Krokuvos kašteliono, evangeliko reformato Marcino Zborowskio dukterį Kristiną jau buvo sudaryta vedybinė sutartis, bet ji galiausiai ištekėjo už Jono Karolio Chodkevičiaus. Tačiau jo valdymas truko neilgai sukilimo metu buvo nužudytas. Taigi Despoto buvimas LDK ir Vilniuje 1557 m. nekelia jokių abejonių. Akivaizdu ir tai, jog jis telkė šalininkus, logiška, kad pirmiausia protestantus, savo planams Moldovoje įgyvendinti. Tad visiškai gali būti, jog į jo akiratį pakliuvo ir į protestantizmą linkęs bei M. Radvilos Juodojo aplinkoje, matyt, besisukiojęs L. Markovičius. Tačiau kiek realiai jis atliko Despoto agento Vilniuje funkcijas, neaišku. Šitaip teigia antitrinatrizmo tyrėjas Antal Th. Wotschke, Johann Laski und der Abenteurer Heraklid Basilikus (nach Königsberger Akten), S (kelionei irgi gavo pinigų, plg. Despoto ir kunigaikščio Albrechto laiškus); N. Jorga, Nouveaux, p. XII XV, 21; H. Petri, op. cit., p. 15, I. Czamańska, Jakub Basilikos Heraklides, s Cituoja ir V. Saurmano laiškus. Józefas Szujskis buvo padaręs V. Saurmano laiškų imperatoriui iš Vilniaus 1561 m. nuorašus, kuriuos naudojo S. Karwowskis, plg. S. Karwowski, Wcielenie Inflant do Litwy i Polski roku, Poznań, 1873, s. 2. Valentino Saurmano laiškai, p. 21, 23, 51 etc.

33 ĮVADAS 1. Lukas Markovičius Mundijus ir jo byla XXXIII Pirnát, kuriuo ir remiasi G. Huntstonas Williamsas 66. Kaip bebūtų, L. Markovičiaus kontaktai su Despotu laikytini dar vienu įrodymu, kad vilnietis išties buvo linkęs į protestantizmą ir avantiūrizmą? 67 Egzistuoja netgi teoriška tikimybė, jog jis galėjo būti tarp Despoto palydovų Moldovoje, nors atitinkamuose šaltiniuose ir nėra minimas. Įrodymų taip teigti nėra, tačiau tarp 1557 m. rugpjūčio 20 d. ir 1562 m. birželio 15 d. L. Markovičiaus kalbų (publ. Nr. 6, 7) yra bent kelerių metų laikotarpis. Kur L. Markovičius tuomet buvo, nežinome. Ne mažiau kontroversiškas ir įdomus yra jau minėtas medicinos daktaro laipsnio suteikimo jam klausimas. Paties Despoto biografijose apie tai, kad jis kam nors būtų suteikęs daktaro laipsnį (nesvarbu, teisės ar medicinos) neminima. Pats L. Markovičius, beje, vadinosi tik teisės daktaru. Tačiau kada ir kaip tai apskritai galėjo būti padaryta? Tiek medicina, tiek teisė jau nuo XIV a. buvo institucionalizuotos universitetinės disciplinos, o daktaro laipsniai buvo teikiami tik baigus universitetus ir atlikus būtinas procedūras. Nėra duomenų, kad XVI a. vid. Europoje daktaro laipsnius būtų teikę valdovai be atitinkamų studijų ir tezių apgynimo 68. Be abejo, kad jeigu toks daktaro laipsnio suteikimas išties buvo, L. Markovičiaus priešininkai negalėjo jo traktuoti teigiamai ir jie siekė jį paneigti ne be pagrindo. Regis, jeigu L. Markovičius ir tapo auka, tai ne dėl A. Rotundo ar jo paties arijonizmo, o pirmiausia dėl paties šeimyninių ginčų, dėl negebėjimo išspręsti paveldėjimo klausimų su seserimi ir svainiu. Jų irgi nesugalvojo nei vaitas, nei taryba. Todėl jau šiuo atveju tenka kiek griežtinti anksčiau darytas išvadas, tačiau, deja, ne L. Markovičiaus, o miesto valdžios naudai. Ar tik nevertėtų galvoti, kad šie ir daugelis kitų jo kaltinimų yra iš piršto laužti, o visa byla tai savotiškas ypatingas atvejis, daugiausia nulemtas išskirtinai vaidingos paties L. Markovičiaus asmenybės? Ar nevertėtų L. Markovičiaus apibūdinti kaip savo pralaimėjimo pripažinti nenorintį, paties teisumu įsitikinusį ir užsispyrusiai, vos ne patologiškai, besibylinėjantį ir galiausiai pačiais įvairiausiais, būtais ir nebūtais, nusikaltimais visą miesto valdžią apkaltinusį asmenį? Dėl to jis, be abejo, dėsningai sulaukė griežtos obstrukcijos ar sankcijų. Tačiau aišku ir tai, kad visapusiškai apibūdinti L. Markovičių nelengva. Viena vertus, jis apsukrus verslininkas, pakankamai apsišvietęs žmogus, kita vertus, ganėtinai keistas, turįs galbūt ir adekvataus aplinkos vertinimo, pvz., realybės ir vaizduotės sutapatinimo, problemų. Nesileidžiant į platesnius išvedžiojimus jų empiriškai nei patvirtinsi, nei paneigsi, regis, galima daryti išvadą, kad jeigu tikėjimo kankiniu L. Markovičius ir S. Lubieniecki, History of the Polish Reformation, p Beje, pačių arijonų 1569 m. šaltiniuose L. Markovičius yra labai kontroversiškai apibūdinamas: Homo levissimus, t. y. lengvabūdiškiausias, niekingiausias žmogus. G. Huntstono Williamso nuomone, toks apibūdinimas atsirado, matyt, dėl Stanisławo Budzińskio įtakos, plg. S. Lubieniecki, History of the Polish Reformation, p N. Jorga, Nouveaux, p ; I. Baumgärtner, De privilegiis doctorum. Über Gelehrtenstand und Doktorwürde im späten Mittelalter, Historisches Jahrbuch, 1986, Bd. CVI, S

34 XXXIV VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) nebuvo, tai vienos originaliausių ir prieštaringiausių XVI a. vid. Vilniaus miestietijos asmenybių statuso atimti iš jo nepavyktų. Tuo šis XVI a. vilnietis donkichotas savo kova su vėjo malūnais miesto valdžia savotiškai ir patrauklus. Pagaliau nevertėtų atmesti ir kitokių interpretacijų galimybių publikuojami dokukumentai patys savaime yra objektyvi atviro teksto prielaida. Reformacijos, Vilniaus miesto, teisės istorijos ir kt. problematikos tyrėjai galės patys ne tik naudotis skelbiama informacija, bet ir formuoti vienokią ar kitokią paties L. Markovičiaus istorijos bei su ja susijusių problemų interpretaciją. Vidurinysis ir vėlyvasis L. Markovičiaus bylos etapai ganėtinai neaiškūs dėl šaltinių spragų ir chronologiškai gan neapibrėžtų paties L. Markovičiaus tekstų. Ne tik kyla daug sunkumų juos pačius datuojant, tačiau neaišku, kada tiksliai buvo ir juose minimi įvykiai. Regis, pirmą kartą į kalėjimą L. Markovičius buvo uždarytas dar 1557 m. vasarą. Vėlesniame, apie m., surašytame rašte jis mini, kad valdovas tuomet buvo Livonijoje. Išties Žygimantas Augustas apie 1557 m. liepos 23 d. rugsėjo 21 d. buvo Pasvalio stovykloje. Pasak L. Markovičiaus (publ. Nr. 10), jo priešininkai < > per du slapta pasiųstus asmenis jo karališkajai didenybei žinią į Livonijos stovyklą kaip apie apkaltintą maištininką ir išgavo slaptą leidimą iš jo didenybės mane teisti savo nuožiūra. Ir nors Visagalis Dievas savo nuostabia galia ir vienas iš aukščiausių jo didenybės tarėjų savo patarimu tamquam Petrum ex vinculis maloningai išgelbėjo mane iš jų žudikiškų rankų ir aš atsidūriau laisvėje, jie mane vieną, kitą ir trečią kartą įmetė į kalėjimą ta dingstimi, tarsi aš būčiau nusikaltęs ir turėčiau būti pakartas. Kadangi tokiu nedoru būdu buvau įkalintas, pasiunčiau savo pasiuntinį pas jo didenybę į Liublino seimą ir pranešiau jo karališkajai didenybei apie tą didžiulę prievartą ir neteisybę, kurią patyriau iš šitų savo priešininkų. Be abejo, tas išgelbėtojas tai Vilniaus vaivada M. Radvila Juodasis (publ. Nr. 11). Kada įvyko kiti du minimi niekaip nusiraminti nenorinčio L. Markovičiaus įkalinimai, sunkiau nustatyti. Galima teigti, kad išvykęs iš Vilniaus (paskutinis jo protestas yra datuotas 1565 m. gegužės 24 d.) L. Markovičius pirmiausia pateko į Lenkiją (apie ketinimą vykti į joje įsigytą valdą jis mini 1562 m. birželio 15 d. kalboje (publ. Nr. 7): < > Lenkijoje nusipirkau šiek tiek valdų, į kurias pats kaip tremtinys vykstu, nes čia teisingumo negaliu sulaukti < > ). Kokios tai valdos, kur jos buvo, ar tikrai jų įsigijo, neaišku. Visam laikui L. Markovičius tuomet tikrai neišvyko, nes 1565 m. gegužės 24 d. Vilniaus pilies teismui pateikė protestą dėl šikšniaus S. Zachejaus pomirtinio turto inventoriaus sudarymo ir turto iššvaistymo (publ. Nr. 8). Tačiau 1565 m. rugsėjo 2 d. jis jau buvo viename iš arijonizmo centrų Pinčuve, netoli Krokuvos, Mažojoje Lenkijoje, iš čia rašė laišką Prūsijos kunigaikščiui Albrechtui. Ir vėliau jis kartais grįždavo kovoti dėl turto ir pareigų, bylinėtis į Vilnių. Jo paties rašte (publ. Nr. 10) minima, kad buvo iš naujo įkalintas ir tuomet pasiuntė raštą valdovui į Liublino seimą, o jame seimai Žygimanto Augusto valdymo laikotarpiu

35 ĮVADAS 1. Lukas Markovičius Mundijus ir jo byla XXXV vyko 1566 ir 1569 m. Atrodo, jog L. Markovičius turėjo galvoje paskutinįjį. Be to, jis mini, kad 1569 m. birželio mėn. jį, kalintį rotušės kalėjime, išlaisvino valdovo pasiuntinys, kad galėtų dalyvauti teisme. Tačiau teismas buvo nukeltas į Varšuvos seimą 1570 m. Žinoma, kad jis vyko 1570 m. balandžio 29 d. liepos 11 d., tačiau L. Markovičiaus byla jame nebuvo spręsta, ji nagrinėta jau pasibaigus seimui Vilniuje. Savo 1580 m. gegužės 27 d. rašte vaitas A. Rotundas teigia, kad Vilniuje nesant valdovo L. Markovičių teisęs Vilniaus vaivada su senatu, o jam nepalankaus nuosprendžio jis neapskundęs. O L. Markovičius teigia, kad grįžęs į Vilnių užimti burmistro vietos jis iš naujo buvo įkalintas, kad vaitas A. Rotundas išgavo jam nepalankų valdovo raštą, tiksliau, pats jį surašė ir su savo bendrais apkaltino Vilniaus vaivados akivaizdoje m. rašte (publ. Nr. 19) jis teigia, kad rugpjūčio 22 d. (matyt, 1582 m.) jis buvo išvilktas iš savo mūrnamio. Be to, buvo pagriežtintos jo kalėjimo sąlygos, nepranešta apie teismą. Pas vaivadą jis buvo atvestas iš rotušės kalėjimo, o gruodžio 21 d. galiausiai pergabentas į pilies kalėjimą. Jis buvo priverstas raštiškai įsipareigoti sąžiningai elgtis, niekur neišvykti iš miesto, nerašyti skundų prieš miesto valdžią. Yra išlikęs 1571 m. vasario 24 d. Žygimanto Augusto laiškas vaivadai M. Radvilai Rudajam, kuriame rašoma: Tak jakoś nam Twoja Mość pisał w liście swym oznajmując około tej sprawy, która się toczyła przed Twoją Mością urzędowi miasta naszego wileńskiego z Łukaszem Gorzałką, niegdy burmistrzem wileńskim za ich własnym wdaniem na sąd Twojej Mości, że ten Łukasz wszytek urząd miejski famosis libellis od kielku lat a potym i mandaty naszymi szkalował, za co już i siedzenie z dekretów naszych przyjmował a teraz znowu podrzuciwszy kartkę uszczypliwie na ratuszu u sądu znowu je pohańbił i na potciwości ich ruszył, o czymeśmy z listu Twojej Mości i z tego aktu, któryś do nas posłał, a osobliwie z wielmożnego Ostafieja Wołowicza kasztelana trockiego etc., który przy tej sprawie praesentią swą był, dostatecznie wyrozumieli, jako ten człowiek niespokojnej myśli z tego wychodził nie z umysłu tej ceduły swej położenie między inemi listy być powiadając. A iż Twoja Mość za taki uczynek do więzenia dawszy go osadzić biorąc nań suspicyją, aby czego gorszego miastu nie uczynił, żądasz nas, abyśmy Twojej Mości naukę naszą posłali, jakie karanie zasłużył. A tak my brevibus na to Twojej Mości respondujemy, iż żadnej nauki nie możemy, ani chcemy Twojej Mości dawać w tej mierze, gdyż szafunek sprawiedliwości dostojeństwa i urzędy ziemskie wielkie i klucze onego miasta są Twojej Mości od nas zwierzone, na których zawsze roztropnie i bacznie Twoja Mość zachowałeś się. Pogotowiu mamy za to, że i w tym akcie będziesz umiał w to ugodzić, jako to wedle prawa rozsądzić będziesz miał etc. 69 Iš laiško matyti, kad L. Markovičiaus byloje Žygimantas Augustas vaivadai suteikė visišką veiksmų Varšuva. Žygimanto Augusto laiškas Vilniaus vaivadai, LDK kancleriui M. Radvilai Rudajam dėl Vilniaus burmistro Luko Markovičiaus bylos, Listy króla Zygmunta Augusta do Radziwiłłów, opracowanie, wstęp, komentarze I. Kaniewska, Kraków, 1997, nr 348, s (originalas: Biblioteka Raczyńskich w Poznaniu, rkps 73, k ).

36 XXXVI VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) laisvę. Aiškus ir negatyvus valdovo požiūris į L. Markovičių, kuris, pasak valdovo, nepagrįstai keletą metų šaukė į teismus magistratą. Už tai jis jau buvęs įkalintas, matyt, turimi galvoje ankstesni įkalinimai. Jis jį vadina tik buvusiuoju burmistru, pravardžiuoja Luku degtine. Taip pat aišku, kad L. Markovičius vėl lankėsi rotušėje ir, matyt, miesto valdžiai bandė pasakyti kokią nors kalbą ar parašytą ją dalijo. Galiausiai L. Markovičius buvo apkaltintas karaliaus kurstymu, nepagrįstų ieškinių kėlimu ir vėl buvo suimtas bei įkalintas, tik šįkart jau bjauriame Vilniaus pilies kalėjime su įvairiais nusikaltėliais. Pasak L. Markovičiaus, kalėjo apie pusantrų metų. Jo ir žento turtas buvo areštuotas. Jame jis išbuvo iki kitų metų, t. y m. L. Markovičius nurodo, kad laidavus žentui kuriam laikui buvo išlaisvintas ir pagaliau palikęs vaitojančią žmoną su vaikais pabėgo. Dar kitur rašo, kad pabėgo į Rygą su vienatiniu sūnumi bijodamas, kad jo kas nors nenužudytų (publ. Nr. 11, 19). A. Rotundas irgi aiškino, kad jis už maištavimą buvo uždarytas į kalėjimą, iš kurio pabėgo. Sužinojęs apie Žygimanto Augusto mirtį (1572 m. liepos 7 d.) L. Markovičius kreipėsi į vaivadą M. Radvilą Rudąjį, tačiau, matyt, užtarimo negavo. Taigi, iki pat Žygimanto Augusto mirties jam nebuvo galimybių ką nors byloje pakeisti. Matyt, valdovas, nuteiktas savo sekretoriaus M. Rotundo ir vaivados M. Radvilos Rudojo, buvo priešiškas L. Markovičiaus atžvilgiu. O valdovo pozicija jo teisme, jo patarėjų nuomonė buvo svarbiausi veiksniai. Oswaldas Marianas Balzeris pabrėžia, kad bylos sprendimas labai daug priklausė nuo valdovo, t. y. nuo jo gabumų, geros valios, nuotaikos ir kt. Valdovai dažnai nuleisdavo rankas nuo gausybės bylų, kurių išspręsti buvo neįmanoma 70. Naujasis valdovas Henrikas Valua, valdęs tik 1573 m. gegužės 16 d. birželio d., tikrai negalėjo spėti užsiimti L. Markovičiaus byla. Jam ir toliau, kaip jis pats sako, teliko prašyti užtarimo imperatorių, karalių, kunigaikščių ir miestų, o pirmiausia Prūsijos Kunigaikštystės valdytojo. Regis, visų jų raštus jis išties buvo gavęs. Matyt, tuomet ir vėliau L. Markovičius toje kunigaikštystėje daugiausia ir gyveno. Naujų vilčių atsirado 1576 m. į sostą atėjus Steponui Batorui. Jam pavyko gauti audienciją pas naująjį valdovą ir iš naujo pašaukti į valdovo teismą Vilniaus miesto valdžią (publ. Nr. 16) dėl jo paties ir žmonos įkalinimo, burmistro pareigų atėmimo, turto atidavimo jo priešininkui, burmistrui Tomui Martynovičiui. Matyt, šis buvo P. Tolstiko paveldėtojas ir pretendavo perimti anksčiau aptartus jo ieškinius L. Markovičiui m. priimtas valdovo teismo sprendimas šįkart buvo neutralus jame tik buvo nurodyta, kad miesto valdžia pagal 1551 m. Žygimanto Augusto privilegiją dėl pareigų privalo atsakyti tik Vilniuje, tad leista L. Markovičiui juos pašaukti į teismą šiame mieste. Tai jis 1579 m. ir padarė, iššaukęs vaitą ir magistratą į valdovo teismą. Dėl to vaitas A. Rotundas 1580 m. gegužės 27 d. ir pateikė valstybės kanceliarijai protestą (publ. Nr. 17), kuriame aiškino, kad jie neprivalą atsakyti į šmeižiko ir maištininko kaltinimus, kurių neįrodęs jis jau buvo nuteistas. 70 O. Balzer, Geneza Trybunału Koronnego, s

37 ĮVADAS 1. Lukas Markovičius Mundijus ir jo byla XXXVII Atvirkščiai L. Markovičius turėtų būti nubaustas mirties bausme. Tačiau L. Markovičius kovojo toliau (publ. Nr. 19), taip pat ir 1582 m. mirus vaitui A. Rotundui. Jis vyko pas valdovą į Gdanską, Gardiną, gavo priešininkams naujus šaukimus į valdovo teismą. Vėl buvo atvykęs į Vilnių, kur iš miesto tarybos gavo teisę globoti savo vaikaičius, atvežė, pasak jo, daktaro laipsnį įrodančius dokumentus. Prieš 1584 m. rugsėjo 21 d. L. Markovičius vėl prašė Prūsijos Kunigaikštystės valdytojo naujo užtarimo, nes byla, matyt, buvo sustabdyta. L. Markovičius stojo ir prieš naująjį Vilniaus miesto vaitą (publ. Nr. 19), 1584 m. rugpjūčio mėn. prašė areštuoti jo priešininką Andrių Strelecą (publ. Nr. 20). Tai paskutinis L. Markovičiaus bylos dokumentas. Matyt, netrukus L. Markovičius mirė ir jo byla liko neišspręsta. Kokiuose teismuose bylinėjosi L. Markovičius? Teisinis aspektas L. Markovičiaus byloje savaime yra svarbus, ir ne tik miesto valdžios ar teisės funkcionavimo kontekste. Atskiros pastabos šiuo klausimu yra išdėstytos kitose įvado vietose ir komentaruose. Čia norėtųsi trumpai aptarti kai kuriuos su centriniais LDK teismais, kuriuose teko bylinėtis L. Markovičiui, susijusius klausimus, galbūt tai padės geriau suprasti ir kai kuriuos skelbiamus dokumentus bei pačias bylos aplinkybes. Neabejotina, kad ir patys dokumentai bus naudingi atliekant LDK XVI a. antrosios pusės poreforminių centrinių teismų, ypač jų kompetencijų ir sąveikos, tyrimus. Apie juos, išskyrus Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo (toliau LVT) genezę ir veikimą, turima mažai žinių. Vienas iš neaiškių klausimų tuometinio Ldk teismo pobūdis, jo transformacijos į atskirus centrinius teismus procesas ir chronologija, santykis su Ponų tarybos teismu. Gerai žinoma, kad iki LVT įsteigimo 1581 m. aukščiausia apeliacine instancija buvo Ldk ir Ponų taryba. Valdovas ne visuomet pats dalyvaudavo savo teisme. Valdovo majestoto įžeidimo, valstybės valdininkų dėl nusižengimo jų pareigoms, nusikaltimų valdovo akivaizdoje ir kitomis bylomis, ypač apeliacijomis, apkrautame karaliaus teisme bylas sprendė jo paskirti pareigūnai asesoriai, pirmininkaujant kancleriui ar vicekancleriui. Toks teismas ir vadinosi asesorių teismu ( iudicium postcuriale, zadworny asesorski sąd ). Tokiu būdu bet koks valdovo teismas galėjo būti vadinamas asesorių teismu ir bet koks teisėjas asesoriumi, t. y. posėdininku. Ivano Lappo nuomone, karaliaus dvaro teismo teisėjais buvo įvairūs dignitoriai ir pareigūnai, o specialių dvaro teisėjų nebuvo. Aiškindamas asesoriaus termino tuometinę reikšmę jis teigė, kad dar 1584 m. asesoriais buvo vadinami dvaro teisėjai, o jais buvo senatoriai, maršalkos, tarybos nariai, žemės pareigūnai. Tuo valdovo teismas skyrėsi nuo Ponų tarybos ir Maršalkos teismų. Tais atvejais, kai jie nesiryždavo priimti sprendimo, pranešdavo apie tai valdovui pateikdavo pranešimus ( reliacijas ). Ypač intensyviai tokie valdovo teismai veikdavo seimų metu, kuomet prie valdovo susirinkdavo daug senatorių,

38 XXXVIII VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) valdininkų ir šalių. Valdovo teismas vykdavo tik ten, kur reziduodavo valdovas, o tai automatiškai reikšdavo teismo mobilumą. Prie karaliaus dvaro teismo taip pat buvo šaukūnai, kurie kviesdavo šalis į teismą, įteikdavo šaukimus ir kt. Palaipsniui asesorių teismas tapo tikruoju, atskiru asesorių teismu 71, tačiau neaišku, kada LDK tai įvyko. Pvz., Lenkijoje jau XVI a. vid. tuomet išsiskyrė ir atskira aktų knygų serija 72. Tačiau papildant I. Lappo mintis galima teigti, kad jau LDK valdovo teisme asesorių teismas, nagrinėjęs daugiausia apeliacines magdeburginių teismų ir tiesiogines atsakovais esant miestui ar jo valdžios atstovams bylas, išsiskyrė jau po Liublino sąjungos, t. y. XVI a. 8-ajame dešimtmetyje. Iki tol apie jį galima kalbėti tik neformaliai. Antanas Tyla nurodo, kad teismų bylų knygų grupėje atskiros magdeburginių miestų dekretų knygos pradėtos vesti 1579 m. pirmąja tokia knyga įvardija 273-iąją Lietuvos Metrikos knygą. Jis taip pat pažymėjo, kad daug magdeburginių miestų dekretų yra keliolikoje kitų knygų, pvz., iš XVI a. nurodo m. Vilniaus pilies teismo knygą (pagal Lietuvos Metrikos knygų numeraciją tai 253 knyga) 73. Tačiau karaliaus teismo knygos, kuriose yra daug apeliacijų iš Vilniaus, Gardino, Kauno ir kt. miestų, su pertrūkiais išlikusios nuo 1546 m. Tai , , , , ir И. Лаппо, Великое княжество Литовское за время от заключения Люблинской Унии до смерти Стефана Батория ( ), Санкт-Петербург, 1901, т. 1, с , , ; K. Jablonskis, Asesorių teismas, Lietuvių enciklopedija, 1933, t. 1, skilt ; Lietuvos valstiečių ir miestelėnų ginčai su dvarų valdytojais, parengė R. Jasas, J. Orda, Vilnius, 1959, d. 1. XVI XVII amžiai; R. Jasas, Pratarmė, 1961, d. 2. XVIII amžius, p. 7 17; Z. Rymaszewski, Sprawy gdańskie przed sądami zadwornymi oraz ingerencja królów w Gdański wymiar sprawiedliwości XVI XVIII w., Wrocław, 1985; A. Tyla, Žemaitijos savivaldžių miestų dokumentai Lietuvos Metrikoje, Lietuvos miestų istorijos šaltiniai, Vilnius, 1988, [t. 1], p. 5; A. Tyla, Įvadas, Lietuvos magdeburginių miestų privilegijos ir aktai, Vilnius, 1991, t. 1, p. 9 10; A. Tyla, Vilniaus miesto dokumentai, p. 9 18; A. Baliulis, Asesorių teismo sprendimai dėl bažnyčių turto ir dešimtinės XVII a., Lituanistica, 2006, Nr. 4, p ; idem, Miestiečių apeliacinių bylų sprendimai Asesorių teisme XVII amžiuje, Praeities pėdsakais, Vilnius, 2007, p M. Woźniakowa, Sąd asesorski koronny : jego organizacja, funkcjonowanie i rola w dziejach prawa chełmskiego i magdeburskiego w Polsce, Warszawa, A. Tyla, Žemaitijos savivaldžių miestų dokumentai Lietuvos Metrikoje, p. 8. LM, kn LM, kn AGAD, Metryka Koronna 81, Tzw. Metryka Litewska, dz. I B, nr 31. Acta seu decreta palatinatus Podlachiae et nonnulla Magni Ducatus Lithuaniae ut pote civitatum Vilnensis, Brestensis, Caunensis ac aliarum, tum ordinatio iudiciorum civitatis Vilnensis. LM, kn. 273.

39 ĮVADAS 1. Lukas Markovičius Mundijus ir jo byla XXXIX , , m. 80 ir vėlesnės knygos. Išskiriant LDK asesorių teismo knygas iškyla problema, susijusi su taip vadinamomis Palenkės knygomis m. rugsėjo mėn. visos dar 1920 m. iš Vilniaus į Varšuvą pervežtos Palenkės aktų knygos sudegė. Tarp jų ir atskira knygų grupė, apimanti m. karaliaus teismo sprendimus dėl Palenkės žemės apeliacijų (wyroków z apelacji ziemi podlaskiej) iš viso 5 knygos, kurios buvo saugomos Lietuvos Metrikos fonde. Pasak lenkų autorių, išlikusi tik viena m. knyga 81. Tačiau išties Lietuvos Metrikoje yra dar dvi analogiškos knygos ir m. Jose yra daugybė apeliacijų ne tik iš minėtų Palenkės teismų, bet ir kitų LDK regionų didesnių miestų (Vilniaus, Gardino, Kauno) ir kt. teismų (vaito, suolininkų, tarybos). Bylos spręstos ten, kur rezidavo valdovo dvaras: Vilniuje, Gardine, Petrakave, Gostynine, Gdanske ir kt. Beje, 1935 m. disertacijoje apie A. Rotundą vieną šių knygų naudojo Marta Burbianka 82. Dėl m. knygos išlikimo abejonių nekyla ją naudojame ir šiai publikacijai parengti, ir kitiems tyrimams atlikti. Be to, pats specifinės Palenkės aktų knygų grupės Lietuvos Metrikoje buvimo klausimas vertas dėmesio. Priešingai nei teigia lenkų autoriai, asesorių teismo knygomis tikslia šio žodžio prasme vadinti negalima. Būdama LDK dalimi Palenkė (lenk. Podlasie) užėmė specifinę teisinę padėtį. Dar XIV a. pab. XVI a. pr. ji buvo Mazovijos Kunigaikštystės lenu ir prijungta prie LDK išsaugojo nemažai mazovietiškos teisės. Krašte gyveno daugiausia stačiatikiai rusinai, sparčiai didėjo atvykėlių lenkų (vad. lachai) skaičius. Joje gerokai anksčiau nei likusioje LDK atsirado žemės ir pilies teismai, taip pat anksti pradedant XV a. pirmąja puse (pirmosios savivaldos suteiktos jau 1424 m.) buvo išplėtota ir miestų savivalda: iš pradžių Kulmo, o paskui Magdeburgo, jų teismai. Beje, nuo XV a. pab. Palenkės miestai plėtodami savivaldą rėmėsi kitų LDK miestų Vilniaus ir kt. pavyzdžiais 83. XVI a. vid. Palenkėje buvo apie 30 miestų. Būtent su jais ir siejama prie Ldk dvaro veikusi jai skirta Palenkės apeliacija (lenk. Apelacja Podlaska), kurioje buvo nagrinėjamos apeliacijos iš minėtų teismų, deja, ji faktiškai netirta 84. Įdomu tai, kad išlikusioje LM, kn LM, kn Archiwum Państwowe w Krakowie, Oddział na Wawelu, Archiwum Sanguszków, nr 38, plg. H. Lulewicz, Nieznana księga Metryki Litewskiej w zbiorach Archiwum Sanguszków w Krakowie, Lietuvos Metrika metų tyrinėjimai, Vilnius, 1998, p Inwentarz Metryki Koronnej. Księgi wpisów i dekretów polskiej kancelarii królewskiej z lat , opracowały I. Sułkowska-Kurasiowa i M. Wożniakowa, Warszawa, 1975, s Knygos signatūra: AGAD, Metryka Koronna 81, Tzw. Metryka Litewska, dz. I B, nr 31. Ji remiasi: Liber decretorum causarum Podlachiae, nr 5, l. 120, 131v, nurodo į 1555 m. dokumentą. W. Jarmolik, Rozwój niemieckiego prawa miejskiego na Podlasiu do Unii Lubelskiej 1569 roku, Przegląd Historyczny, 1982, t. LXXIII, nr 1 2, s. 32, 33, 35. B. Sobol, Księgi sądowe z obszaru Podlasia, Archiwum Główne Akt Dawnych w Warszawie. Przewodnik po zespołach, t. 1, Archiwa Dawnej Rzeczypospolitej, pod red. J. Karwasińskiej, wyd. 2,

40 XL VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) m. apeliacijų Palenkės miestų aktų knygoje yra daugybė apeliacijų iš Vilniaus tarybos, suolininkų ir vaito teismų, taip pat Kauno, Gardino ir Palenkės miestų Drohičino, Bielsko ir kt., daugelis šių apeliacinių bylų buvo spręstos Vilniuje, taip pat Gardine, Petrakave, Gostynine, Gdanske. Galimas dalykas, kad Palenkei ir jos miestams turint atskirą priėjimą prie valdovo juo pasistengė pasinaudoti ir didieji kitų LDK regionų miestai, žinoma, pirmiausia Vilnius, kurie iki tol tokios galimybės neturėjo. Todėl įmanoma, kad Antrojo pasaulinio karo metu Varšuvoje sudegusiose keliose knygose buvo daugelis apeliacijų iš Vilniaus ir kt. miestų teismų vertingos istorinės medžiagos. Teisininkų Petro Roizijaus (m. 1571) ir A. Rotundo biografai dažnai pabrėžia jų darbą didžiojo kunigaikščio apeliaciniame asesorių teisme, teigia, kad P. Roizijus 1549 m. paskirtas karaliaus Žygimanto Augusto teisės patarėju ir t. t., tačiau neaišku, koks tai teismas ir darbas buvo. Remiantis minėtais duomenimis, galima teigti, kad, regis, būtent Palenkės apeliacijoje teisėjais ar patarėjais šie teisininkai ir darbavosi. P. Roizijaus Lietuvos sprendimuose yra toks sakinys: < > teutonų teisėje, kuria pirmiausia remiantis mūsų teisme būtina teikti atsakymus < >. 85 Tai aiškiai nurodo į miestietiškas bylas. Palenkė Liublino sąjungos išvakarėse (Bresto, Kobryno ir Kameneco žemės kiek anksčiau, t. y m. administracinės reformos metu, buvo sujungtos su Turovo Pinsko žeme ir sudarė Lietuvos Brastos vaivadiją) 1569 m. kovo 1 d. Žygimanto Augusto ir seimo 1569 m. kovo 5 d. aktais neteisėtai, pažeidžiant jo įsipareigojimus tampant Ldk ir Lietuvos Statutą, buvo prijungta prie Lenkijos ir tapo vaivadija, kurią sudarė Drohičino, Melniko ir Bielsko žemės. Tuomet ir apeliacijos iš šių miestų jau turėjo eiti per Lenkijos Karalystės teismus ir kanceliariją, o įsteigus joje tribunolą apeliacijos irgi patekdavo į jį. Kas tuomet nutiko su apeliacijomis iš LDK miestų teismų? LDK miestų apeliacijos XVI a. 7 8-ajame dešimtmečiuose LDK, matyt, toliau buvo nagrinėjamos valdovo teisme. Pirmoji LDK valdovo teismo knyga, sudaryta po Liublino sąjungos, kurioje yra daugelis apeliacijų iš LDK miestų teismų, kaip minėta, išliko tik nuo 1579 m., tačiau neabejotinai LDK asesorių teismo sprendimu galima vadinti ir čia publikuojamą (publ. Nr. 16), valdovo Stepono Batoro išduotą ir vicekanclerio Eustachijaus Valavičiaus pasirašytą 1578 m. dokumentą. Taigi neišlikus knygoms dar nereiškia, kad teismas neveikė. Beje, išskirtinis kanclerio (pakanclerio) vaidmuo asesorių 85 Warszawa 1975, s ; W. Jarmolik, Rozwój niemieckiego prawa miejskiego ; J. Bardach, Ustrój miast na prawie magdeburskim w Wielkim Księstwie Litewskim do połowy XVII wieku, idem, O dawnej i niedawnej Litwie, Poznań, 1988, s ; M. Kulecki, Spuścizna aktowa sądów ziemskich i grodzkich województwa podlaskiego źródło do dziejów tamtejszej szlachty, Drobna szlachta podlaska w XVI XIX wieku. Materiały sympozjum w Hołnach Mejera (26 27 maja 1989 roku), red. S. K. Kuczyński, Białystok, 1991, s ; J. Soszyński, Akta ziemskie i grodzkie podlaskie, Archiwum Główne Akt Dawnych. Informator o zasobie, opracowanie zbiorowe pod red. T. Zielińskiej, Warszawa, 1992, s. 57. P. Roizijus, Lietuvos sprendimai 1563, Vilnius, 2007, p. 381.

41 ĮVADAS 1. Lukas Markovičius Mundijus ir jo byla XLI teisme įsitvirtino jau Žygimanto Augusto valdymo pabaigoje m. karūnaciniame Henriko Valua seime buvo nustatyta, kad Lenkijoje ir Lietuvoje asesorių teismai turi spręsti pirmininkaujant kancleriui (pakancleriui), juose turi dalyvauti referendoriai (pirmiausia dėl bylų, susijusių su karališkomis ekonomijomis) ir teisės bei raštvedybos patirties turintys raštininkai. Tik kancleriai (pakancleriai) galėjo pasirašyti teismo sprendimus. Kaip ten bebūtų, karaliaus teismo knygos, kuriose yra daug apeliacijų iš LDK miestų Vilniaus, Gardino, Kauno ir kt., su pertrūkiais išliko nuo XVI a. 8-ojo dešimtmečio pab.: m. aktų knyga Decretorum Sacrae Regiae Maiestatis ex relationibus < > MDL vicecancellarii, jos sprendimai pasirašyti LDK vicekanclerio, Trakų kašteliono E. Valavičiaus, 1580 m. A. Rotundo pareiškime (publ. Nr. 17) nurodyta, kad jį įteikė LDK magdeburginės teisės bylų referendoriams M. Koriznai ir S. Suchodolskiui; , m. aktų knyga Iudicia SMR iuris civilis magdeburgesnis civitatum in MDL consistentium ; analogiškai įvardyta m. aktų knyga tai originalios Lietuvos Metrikos knygos. Taigi, galima teigti, kad be Vilniaus miesto tarybos teismo jo sprendimų L. Markovičiaus byloje dėl ne kartą minėtų priežasčių nėra išlikusių, jis daugiausia bylinėjosi valdovo teisme, o jeigu tiksliau, jo faktiškose specializacijose referendorių (publ. Nr. 7), asesorių ir reliaciniame teismuose. Šie teismai tuomet dar nebuvo atsiskyrę vienas nuo kito ir patys keitėsi. Pvz., dėl įvairių dvaro teismų, kurių teisėjais būdavo senatoriai, žemės pareigūnai, karaliaus sekretoriai ir kt., sprendimų buvo galima apeliuoti į patį valdovą jo vadovaujamą reliacinį teismą. Iš asesorių teismo, kuriame nedalyvaudavo valdovas, apeliacijos taip pat patekdavo į reliacinį teismą, kuriame paprastai dalyvaudavo ir valdovas, tiksliau, jam prisidėjus asesorių teismas pavirsdavo reliaciniu teismu. Regis, XVI a. vid. ir vėliau jo nariais buvo referendoriai ir valdovo kanceliarijos darbuotojai sekretoriai, taigi atskiro referendorių teismo XVI a. vid. formaliai irgi dar nebuvo. Štai 1562 m. birželio 15 d. pareiškime L. Markovičius protestuoja: < > prieš patį jūsų malonybę, vyskupe Arciechowski, kad jūsų malonybė, būdamas paskirtas į mūsų vokiškos Magdeburgo teisės ir reliacinį teismą, tos teisės ir savo pareigos jo karališkajai malonybei, nesant savo kolegos, Liublino kašteliono, nenori laikytis < > (publ. Nr. 7). Tame pačiame ir kituose dokumentuose (pvz., publ. Nr. 10, 11, 17) ne kartą minimas valdovo, jo dvaro (rūmų) teismas, L. Markovičiaus pareiškimai, pateikti valdovo akivaizdoje, ir pan. Tačiau ne visuomet aišku, koks valdovo teismas konkrečiai turimas galvoje, pvz., 1584 m. L. Markovičius teigia: < > ir štai ką tik grįždamas iš Gardino, iš jo didenybės, savo valdovo, gavęs šaukimus savo priešininkams < >, taip pat ne visada aišku, kokie teisėjai jį teisė: Pažadėję man jų originalą su seniūno ir žemės raštininko antspaudu. Ir kai į juos kartą, antrą, trečią kreipėsi prakilnieji karališkosios didenybės teisėjai ir klausė, kodėl ir dėl kokios priežasties tai daro prieš mane ir mano

42 XLII VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) daktaro laisves < > (publ. Nr. 19). Seimo teisme L. Markovičiaus byla, berods, nebuvo svarstyta, nors, pasak jo, tai ir planuota daryti (publ. Nr. 11). Nevisiškai aišku, koks teismas minimas viename 1584 m. L. Markovičiaus rašte (publ. Nr. 11): < >iudices Regiae Maiestatis Magni Ducatus tribunalis tum sigillo terrestri et manibus propriis testant subscriptis foras educunt et inter se divisis < >; < >eisdem magnificis Regiae Maiestatis tribunalistis < >; < > ad negotium tribunalem < >. Mat lotyniškas žodis tribunal ir jo vediniai gali apskritai reikšti teismą, teisėjus ir konkrečiai tribunolo teismą ir jo teisėjus. Kaip minėta, jis buvo įsteigtas 1581 m m. balandžio mėn. šiam teismui faktiškai buvo sukakę vos dveji metai buvo įvykusios 1582 m. ir 1583 m. sesijų kadencijos, yra žinomi jų teisėjai, išlikę jų sprendimai. Tačiau jis dalyko atžvilgiu nagrinėjo apeliacijas (taip pat ir pirmos instancijos) iš minėtų teismų, o asmenų atžvilgiu jam buvo teismingi tik bajorai ir dvasininkai 86. L. Markovičius buvo miestietis, o atsakovas Vilniaus miesto valdžia. Tad formaliai byla, regis, turėjo būti nagrinėjama ne šiame, o jau minėtame LDK asesorių teisme. Kita vertus, būdavo išimčių, ypač teismo genezės proceso metu. Be to, naujasis teismas perėmė apeliacines valdovo teismo funkcijas, todėl atmesti galimybės, kad neeilinę L. Markovičiaus bylą jam nepalankiai sprendė ir jis, negalima. Kokiu pagrindu L. Markovičiaus byla buvo svarstoma pas vaivadą M. Radvilą Rudąjį, neaišku. Pačiam L. Markovičiui atrodė, kad taip neturėjo būti: < > tai niekuomet nebuvo nei vieta, nei koks nors paprotys jo akivaizdoje bylinėtis mums, laisviems burmistrams ir tarėjams (publ. Nr. 11). Vaivados sprendimą mini ir vaitas A. Rotundas (publ. Nr. 17). Matyt, taip buvo daroma remiantis raštišku valdovo įgaliojimu ir išties pažeidžiant miesto teisę (žr. apie tokius atvejus toliau). Galimybė, jog vaivada veikė kaip LDK asesorių teismo pirmininkas, mažai tikėtina. Svarbu žinoti, kokiais teisės šaltiniais rėmėsi L. Markovičius ir jo priešininkai šioje byloje. Skelbiami dokumentai atspindi LDK ir Lenkijos, miesto (Magdeburgo) ir romėnų teisės naudojimą XVI a. vid. miesto ir valdovo teismuose, o tam tikra prasme ir gan specifinę miestietišką teisinę kultūrą, netgi pilietinę savimonę, kurioje pakako vietos, pvz., netiesioginei valdovo kritikai. Štai referendoriui P. Arciechowskiui vilnietis pareiškė: < > jo karališkosios malonybės, savo valdovo, ir Dievo pateptojo neque sacrae potestate eius nekaltinu, < > nors jo karališkoji malonybė ex scrinio pectoris sui visais savo valdinių reikalais disponuoja, tačiau kaip žmogus ne viską gali aprėpti, todėl savo dvare turi teisę išmanančius hic enim maius pretius habet, tai viena; antra, dėl to savo valdovo nekaltinu, kadangi jo karališkosios malonybės raštuose yra toks paliepimas jūsų malonybei < > (publ. Nr. 7). Šiuose 86 Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo sprendimai , parengė V. Raudeliūnas ir A. Baliulis, Vilnius, 1988, p. 15, 39 49; Deputaci Trybunału Głównego Wielkiego Księstwa Litewskiego ( ). Spis, pod red. A. Rachuby, Warszawa, 2007, s

43 ĮVADAS 1. Lukas Markovičius Mundijus ir jo byla XLIII teiginiuose vis dėlto galima įžvelgti paslėptą valdovo kritiką ar bent jau tokius ketinimus, suprask, jeigu minėti sprendimai būtų jo paties, o ne teisėjų padaryti. Verta pažymėti L. Markovičiaus naudotus, o šiaip miestietijos, berods, gan retai vartotus Tėvynės (lot. Patria) ir Respublikos (rus. речеи посполитое (kilm.), lenk. Rzeczpospolita, lot. Respublica) terminus, apskritai viešojo intereso akcentavimą ir įsitikinimą, kad gina pirmiausia jį. Šiuo atveju nesvarbu, ar L. Markovičius taip vaizduodamas save buvo teisus ar ne. Tėvynė L. Markovičiui tai Vilniaus miestas (publ. Nr. 10, 18). Analogiškai ir žodis Respublika L. Markovičiaus tekstuose pirmiausia irgi reiškia Vilniaus miestą, jo visuomenę, piliečius (publ. Nr. 4, 7, 9), o ne kaip įprasta to meto raštijoje valstybę ar jos visuomenę 87. Jį vartoja įvairiuose rusėniškuose, lenkiškuose ir lotyniškuose tekstuose. Taigi, L. Markovičius Vilniaus miestą supranta kaip savotišką mikrovalstybę ir mikrovisuomenę, kurią iš esmės apibrėžia joje galiojanti specifinė miesto vokiška, miestietiška teisė 88. Jis pats save irgi nuosekliai suvokia kaip jos narį (viename 1552 m. dokumente jis deklaruoja: Žemės teisme neprivalau atsakyti, nes esu miesto žmogus ir su visu kilnojamuoju bei nekilnojamuoju turtu esu čionykščio Vilniaus miesto teisėje ir jurisdikcijoje 89 ), kaip valdytoją ir interesų gynėją. Dar kitur jis pabrėžia Magdeburgo teisės nuosavumą, akcentuoja valdovo įsipareigojimą ją saugoti: < > šiame savo pareiškime remiuosi ne tik mano ir jų [priešininkų vert.] nuosava Magdeburgo teise, kurią jo karališkoji malonybė su savo pirmtakais, kaip ir kitiems luomams, savo pavaldiniams, jų teises ir laisves, taip ir mums mūsų savo priesaika maloningai pažadėjo saugoti < > (publ. Nr. 7). Todėl L. Markovičiaus tekstuose taip pat galima įžvelgti ir tiek pat retą elitarinio lokalinio miestietiško patriotizmo pradą. Kaip minėta, teisės šaltiniai, kuriais rėmėsi L. Markovičius ir jo priešininkai, kitas vertas dėmesio klausimas. Kartu tai dar vienas būdas aiškintis L. Markovičiaus moksliškumą Apie Respublikos terminą žr.: A. Ragauskas, Kiek Lietuvoje būta respublikų? Valstybės kontinuiteto problema politinėje istorinėje simbolikoje, Parlamento studijos, 2006, Nr. 6, p ; D. Kuolys, Lietuvos Respublika: idėjos ištakos, Senoji Lietuvos literatūra, Vilnius, 2005, kn. 19, p ; Henriko Valua 1574 m. privilegija Kauno miestui, parengė Z. Kiaupa, [lotynišką tekstą parengė ir į lietuvių k. išvertė Mintautas Čiurinskas], Kauno istorijos metraštis, Kaunas, 1998, t. 1, p Apie privilegijoje esantį Kauno respublikos terminą Z. Kiaupa taip rašo: Respublica čia gali reikšti ir respubliką, ir viešuosius reikalus, valdymą. Kad savivaldus miestas būtų pavadintas ar pats pasivadintų respublika nebuvo jokia retenybė. Jis iš tikrųjų buvo panašus į mažą autonominę respubliką. Kaunas, pvz., taip buvo pasivadinęs 1639 m. Kauno miestiečių sudarytuose prekybos nuostatuose, kurie išliko įrašyti į šiuos nuostatus tvirtinančią Vladislovo Vazos privilegiją. Tokių pavyzdžių yra ir daugiau. Antra vertus, respublica vertimas į valdymą gal net būtų tikslesnis. Z. Kiaupos įžvalgoms iš esmės reikėtų pritarti, tačiau su išlyga, kad savivaldaus miesto pavadinimas ar pasivadinimas respublika vis dėlto yra nedažnas dalykas ir būdingas stipriems miestams. Vilnius bei Kaunas XVI a. antrojoje ir XVII a. pirmojoje pusėje tokiais ir buvo. Kelis panašius faktus žr. J. Karpavičienė, Magdeburgo teisė: ištakos ir transformacijos, Lietuvos miestų istorijos šaltiniai, Vilnius, 2001, t. 3, p Cit. pagal J. Karpavičienė, Magdeburgo teisė, p

44 XLIV VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) Tiesa, jų vertinimas tokiu aspektu gali būti gan subjektyvus. Apie tai, kokiais teisės šaltiniais ir konkrečiais tekstais buvo remiamasi XVI a. Vilniuje ir kt. LDK miestuose, žinoma palyginti nedaug 90, bet jau nustatyta, kad buvo naudojami M. Jaskiero 1535 m. išleisti Juris Provincialis quod Speculum Saxonum vulgo nuncupatur libri tres ir Juris Municipalis Maideburgensis liber vulgo Weichbild nuncupatus, B. Groickio Porządek 91. Viena vertus, tai, kad dar būdamas Vilniuje L. Markovičius skolinosi Saksų veidrodžio knygą iš referendoriaus Piotro Arciechowskio (šį faktą jis pats mini 1561 m. lapkričio 3 d. Vilniaus pilies teismui pateiktame rašte) 92, tarsi nepatvirtintų jo kaip teisės daktaro statuso juo būdamas tokias knygas tiesiog pats privalėjo turėti. Sunku pasakyti, kiek teisės šaltinių turėjo kiti miestiečiai, tačiau bent jau L. Markovičius tikrai neprilygo, pvz., poznaniečiams, kurių dalis savo bibliotekose turėjo netgi Justinijono Kodeksą ar Institucijas 93. Kita vertus, iš to paties dokumento ir kelių kitų raštų galima spręsti, kad apskritai vokiškos ir romėniškos bei krašto tiek Lenkijos, tiek LDK teisės šaltinius jis žinojo. Pirmiausia, tai miesto teisės šaltiniai. Vilniaus pilies teisme L. Markovičius patvirtino būtent išrašus iš Saksų veidrodžio (Speculum Saxonum). Palyginamoji analizė atskleidė, kad išrašai yra paimti būtent iš žinomo lenkų teisininko Mikalojaus Jaskiero (Mikołaj Jaskier, ) darbų, nors abu veikalai buvo skelbti ir, pvz., J. Łaskio statute. M. Jaskieras buvo kilęs iš Lvovo, 1519 m. baigė Krokuvos universitetą, nuo 1527 m. buvo Krokuvos mies Žr. Magdeburgo teisės LDK tyrimų apžvalgas: J. Karpavičienė, Magdeburgo teisė, p ; eadem, Liubeko ir Magdeburgo teisių raiška Europoje viduramžiais ir ankstyvaisiais naujaisiais laikais, Acta historica Universitatis Klaipedensis, 2008, t. 17, p ; eadem, Magdeburger Stadtrecht im Grossfürstentum Litauen im europäischen Kontext, Akten des 36. Deutschen Rechtshistorikertages: Halle an der Saale, September Baden-Baden, 2008, S ; eadem, Das sächsisch-magdeburgische Recht in Litauen: Forschungsstand, Forschungsfelder und Perspektiven, Rechts- und Sprachtransfer in Mittel- und Osteuropa. Sachsenspiegel und Magdeburger Recht, Berlin, 2008, S S. Godek Prawo rzymskie w dawnej Rzeczypospolitej. Przegląd stanu badań, Czasopismo Prawno- Historyczne, 2001, t. LIII, z. 2, s. 54. Opowiadał przed jego mością panem wojewodą [wileńskim] burmistrz miasta wileńskiego Łukasz Markowicz, iż on pożyczył ksiąg, które zowią po łacinie Speculum Saxonum, u księdza Piotra Arciechowskiego, referendarza Króla Jego Mości dla najdzienia w nich niejakich artikułów sprawie jego należących przeciw niektórym miesczanom wileńskim i innym osobam. A iż nalazł w onych księgach potrzebne i pomocne prawu swojemu artykuły, one księgi na urzędzie jego mości [pana wojewody wileńskiego] położył. A ksiądz Arciechowski onych ksiąg prosił, aby mu wrócone były, chcąc je zawsze, kiedy będzie tego potrzeba, na prawie położyć. A tak jego mość [pan wojewoda wileński] skazał, aby Łukasz one wszytkie artykuły, które mu należą, w tych księgach pokazawszy, dał je w księgi tak jego mości [pana wojewody wileńskiego] wpisać, a sobie na to minutę z nich wziął. Jakoż za pokazaniem łukaszowym w onych księgach Speculum Saxonum te artykuły są słowo od słowa do ksiąg naszych spraw sądowych wpisane. Tak się w sobie mają ), LM, kn. 255, l. 321v 325. S. Godek, Prawo rzymskie w dawnej Rzeczypospolitej, z. 2, s. 52.

45 ĮVADAS 1. Lukas Markovičius Mundijus ir jo byla XLV to raštininku m. Krokuvos miesto tarybos už trijų miesto teisės veikalų 94 išleidimą ir atliktą darbą buvo apdovanotas. Gerai žinoma, kad Saksų veidrodis (vok. Sachsenspiegel, lot. Speculum Saxonum, lenk. Zwierciadło Saskie) vokiečių autoriaus Eike von Repkowo m. sudarytas teisynas. Jį sudarė dvi dalys: žemės teisė (Landrecht) ir leninė teisė (Lehnreht). Ypač populiari buvo pirmoji dalis, kuri apėmė civilinę, baudžiamąją ir procesinę teisę. Nuo XIV a. pradėtuose komentuoti šio teisyno skyriuose (jų glosose) taip pat atsispindėjo ir romėnų bei kanonų teisė 95. Minėtame 1561 m. lapkričio 3 d. rašte L. Markovičius ir pateikė išrašus iš jau minėtų M. Jaskiero 1535 m. išleistų veikalų. Juose nuorodos į CIC (visų išrašų analizė bus pateikta atskiroje publikacijoje) daromos iš M. Jaskiero veikalų. Pateikiame kelių fragmentų palyginimą: L. Markovičius Attendendum super eo si scultetus impediverit aliquem in sua quaerela, et sibi iusticiam non iuverit, vel recuset minus iuste, et pro eo coram burgrabio aut advocato cum testibus incusetur, quid facere debeat, ipsum enim cum testibus etiam evadere oportet cum qualicunq[ue] testimonio super iudicem questum fuerit, tali testimonio excusari cogitur, sive sint Scabini, aut alii iudicio pertinen[t] a. Item quando inculpatur pro causa huiusmodi coram advocato instanti respondere tenetur, postq iudicium legale ibidem fuerit, quia necessario ibidem M. Jaskier Attendendum super eo si scultetus impediverit aliquem in sua quaerela, et sibi iusticiam non iuverit, vel recuset minus iuste, et pro eo coram burgrabio aut advocato cum testibus incusetur, quid facere debeat, ipsum enim cum testibus etiam evadere oportet. Cum qualicunque testimonio super iudicem qvestum fuerit, tali testimonio excusari cogitur, sive sint Scabini, aut alii iudicio pertinent. Si vero coram advocato in iudicio bannito, tunc citius testibus vinci potest, qille cum testibus evadere poterit.** a M. Jaskier, Juris Provincialis quod Speculum Saxonum vulgo nuncupatur libri tres, opera vigilanti in correctiorem redacti materiam, adiunctis simul glossis, aliisque addicionibus noviter recollectis, Cracovia, MDXXXV; idem, Juris Municipalis Maideburgensis liber vulgo Weichbild nuncupatus. Ex vetustissimis exemplaribus vigilanti opera nuper latinitate datus, Cracovia, MDXXXV; Promptuarium Juris Provincialis Saxonici, quod Speculum Saxonum vocatur, tum et Municipalis Maideburgensis. summa diligentia recollectum, Cracovia, MDXXXV (rodyklė, dedikuota Krokuvos miesto tarybai). Plačiau žr. J. Karpavičienė, Magdeburgo teisė, p Rankr. prieš žodelį item palikta tuščia vieta, rodanti sąmoningą raštininko praleidimą? Regis, taip yra ir kitais atvejais.

46 XLVI VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) praesens esse debet, nisi legale impedimentum eundem occupet, quod impedimentum statim probare eum oportet. Si non ostenderit, aut iniuste renuerit, vel per iusticiam excusare se recusaverit, super iniuria sibi obiecta quam exercuit, Ex tunc condemnatur advocato in decem talentis idem scultetus et illi debitum persoluet, cui iustitiam facere recusauit. Interimq[ue] quod debitum non soluet aut iure se non ex[c]auset in iuditio proximo nullius iudex esse poterit, nisi se ab hac inculpata causa et praemisum est eliberauerit. habetur iure municipali art. 17*. Si autem pro facto criminali iusticia[m] vel iudicium recusavit, sicut pro homicidio, furto, spolio, Ecclesiae violentia, incendio, et iis similia, quae Crimina Capitalia dicu[n]t[u]r hoc iudicium super eundem decerni debet, quod super illum extendi debuerat, ac ibid. LM, kn. 255, l. 321v 322 Si autem vir cedere vellet testibus et inculpat eum de sua scientia, ex tunc super eo, unica evadere potest manu. Quando inculpatur pro causa huiusmodi coram advocato in instanti respondere tenetur, postquam iudicium legale ibidem fuerit, quia necessario ibidem praesens esse debet, nisi legale impedimentum eundem occupet, quod impedimentum statim probare eum oportet. Si non ostenderit, aut iniuste renuerit, vel per iusticiam excusare se recusaverit, super iniuria sibi obiecta quam exercuit, extunc condemnatur advocato in decem talentis idem scultetus et illi debitum persoluet, cui iusticiam facere recusauit. Interimque quod debitum non resarciet uel solus non soluet, aut iure se non exuset in iudicio proximo, amplius nullius iudex esse poterit, nisi se ab hac inculpata causa ut praemissum est eliberaverit. Si autem pro facto criminali iusticiam uel iudicium recusauit, sicut pro homicidio, furto, spolio, Ecclesiae uiolentia, incendio, et his similia, quae crimina capitalia dicuntur hoc iudicium super eundem decerni debet quod super illum extendi debuerat, nec pro eo pecunia, aut emenda, aut recompensa, aut aliquo alio eliberari poterit, si in his uincatur ut iuris est. Juris Municipalis, f. XVII, art. XVII: De excessu iudicis et eius poena * ** Pakreiptu šriftu išskirti žodžiai, kurių nėra M. Jaskiero tekste. Pakreiptu šriftu išskirti žodžiai, kurių nėra L. Markovičiaus tekste.

47 ĮVADAS 1. Lukas Markovičius Mundijus ir jo byla XLVII Item nemo tenetur ad iudicium iudicis accedere, nec coram eo iudicio assistere aut comparere, quando ipse alicui iustitiam peten[ti] denegasse probabitur, Lib. II, art. 13 in fine textus, et Lib. I, art. 34 ibi dicit quod infamatur eiusmodi judex M. Jaskiero tekste (Lib. II, art. XXXIIII, f. XXV) šių žodžių nėra. LM, kn. 255, l. 322 Nemo tenetur ad iudicium iudicis accedere, nec coram eo iudicio assistere aut comparere*, quando ipse alicui iustitiam peteti denegasse probabitur. Juris Provincialis, Lib. II, art. XIII, f. LIXv. *M. Jaskiero tekste toliau eina glosa, f. LIXv LX Pora nuorodų į Promptuarium (LM, kn. 255, l. 322, 322v) rodo, kad L. Markovičius gavo visus tris M. Jaskiero veikalus, įrištus viename tome. Beje, šiai publikacijai naudoti M. Jaskiero veikalai irgi yra įrišti viename 1601 m. išleistame leidinyje, pavadintame Speculum Saxonum (VUB egz. II ). Tai atspindi XVI XVIII a. paplitusį vienoje vietoje įrištų M. Jaskiero ar P. Szczerbico veikalų įvardijimą bendru kasdieniu terminu Saxon. M. Jaskiero veikalai paprastai būdavo įrišami tokia tvarka: 1) Juris Provincialis quod Speculum Saxonum vulgo nuncupatur libri tres, 2) Juris Municipalis Maideburgensis liber vulgo Weichbild nuncupatus, 3) Promptuarium Tačiau, kaip liudija L. Markovičiaus išrašai, jie nebūtinai turėjo būti ir cituojami tokia tvarka, o pagal tai, kokie straipsniai buvo reikalingi. Kaip matyti, L. Markovičius pradeda išrašais būtent iš Juris Municipalis Maideburgensis liber vulgo Weichbild nuncupatus Regis, pusiau specialistas tokiu ir būtų galima pavadinti burmistrą L. Markovičių elgdavosi taip: Promptuarium susirasdavo dalyką jie išdėstyti abėcėlės tvarka, o paskui pagal nuorodas žiūrėdavo į atitinkamas aukščiau minėtų dviejų veikalų vietas. Todėl L. Markovičiaus išrašų kairėje paraštėje nurodyti lapai tai tikrai nuorodos į Promptuarium, tiktai nenuosekliai: f. 36 (Iudex, Judicium), f. 24 (Falsum), f. 42 (Jus, Justicia, Jurisdicio), f. 41 (Jus, Justicia, Jurisdicio), f. 67 (Sentencia), f. 53 (Poena), f. 52 (Parricida), f. 15 (Contumax), f. 3 (Actor), f. 15 (Contumax), f. 17 (Debitum, Debitor), f. 3 (Actor), f. 53 (Poena), f. 51 (Officium), f. 80 (Errata inter imprimendum commissa), f. 64 (Reus), f. 67 (Sentencia), f. 1 (Actio), f. 64 (Reus). Dar kitame dokumente (publ. Nr. 8) yra vertingų duomenų apie inventorių sudarymą senajame Vilniuje. L. Markovičius, berods, netgi perteikia žodžius, kurių turėjo klausti atvykę miesto valdžios atstovai. Pasak jo, pagal paprotį turėjo būti klausiama: Kas velioniui

48 XLVIII VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) mirštant prie jo buvo, o kas jo raktus paėmė tuo momentu, kai jis numirė, ar nepaėmė kas nors ko nors anksčiau. L. Markovičius kažkodėl nesiremia Lietuvos Statutu. Viename rašte L. Markovičius teigia sieksiąs pasitelkti į pagalbą ir Lenkijos teisės šaltinius Karūnos Statutą ir nurodo su tuo susijusias problemas: < > bet galiausiai ir tą šlovingą Karūnos Statuto įstatymą nihilominus sau į pagalbą šaukiuosi, kurį priėmęs ir būsimiems laikams ir amžinai žmonių atminčiai raštu išdėstęs ir patvirtinęs visuotiniuose seimuose [valdovas vert.] užkirto kelią didžiulei žalai. Nors tam statutui, kaip svetimas žmogus, savo asmeniu visiškai nepriklausau, tačiau Lenkijoje nusipirkau šiek tiek valdų, į kurias pats kaip tremtinys vykstu, nes čia teisingumo negaliu sulaukti. Dėl savęs ir savo palikuonių perspėju, kad Dievo ir teisės pagalba savo laiku bylinėsiuosi (publ. Nr. 7). Minėtas statutas tai, matyt, Lenkijos Karalystės kanclerio ir primo J. Łaskio ( ) parengtas ir Radomo seimo 1505 m. patvirtintas taip vadinamasis Łaskio Statutas 96. XVI a. leidinys buvo vadinamas įvairiai: Statut Łaskiego, Statuty Królestwa Polskiego, Corpus statutorum Regni 97. Taigi, bent jau iki Liublino sąjungos (1569) LDK teismuose remtis Lenkijos Statutu automatiškai nebuvo galima, tik turint žemės valdų joje. Išties tai įdomus aspektas. Matyt, ir atvirkščiai? Deja, kol kas nepavyko identifikuoti viename 1584 m. L. Markovičiaus tekste minimų susitarimų tarp LDK ir Prūsijos Kunigaikštystės: Be to, kaip dėl galiojančių ir patvirtintų sutarčių tarp šios [Prūsijos Kunigaikštystės] ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, kuriomis pelnytai vienos ir kitos piliečiai ir kt. gyventojai yra įpratę savę ginti < > (publ. Nr. 19). Pažymėtina, jog iš išlikusių bylos dokumentų būtent L. Markovičius pirmasis plačiai remiasi Corpus iuris civilis nuostatomis apie 1573 m. sausio 31 d. vokiškai parašytame Trumpas turinys ir pranešimas (publ. Nr. 10). Vienas iš jo priešininkų A. Rotundas panašias vietas cituoja savo 1580 m. gegužės 27 d. pareiškime (publ. Nr. 17). Istoriografijos duomenys rodo, kad šie du dokumentai yra nauja ir vertinga informacija romėnų teisės recepcijai 98 pažinti ne tik miestietiškoje erdvėje. Ji patvirtina didesnės apimties žemės teisėje jos, kaip subsidiarinio teisės šaltinio, naudojimą miesto teisėje LDK, kartu padeda geriau Commune incliti Poloniae Regni privilegium constitutionum et indultuum publicitus decretorum approbatorumque, Cracoviae, W. Uruszczak, Commune incliti Poloniae Regni privilegium constitutionum et indultuum. O tytule i mocy prawnej statutu Łaskiego z 1506 roku, Karūnos Statutu dar galėjo būti vadinamas ir kuris nors Jakubo Przyłuskio ( ) veikalas, kaip antai: Statuta Regni Poloniae methodica dispositione propter faciliorem omnium causarum, Cracoviae, 1548 ar Leges seu statuta ac privilegia Regni Poloniae, Cracoviae, Kita vertus, praktikoje jis mažai buvo naudojamas. Tik teoriškai neatmestinas ir Jano Herburto veikalo Statuta Regni Poloniae in ordinem alphabeti digesta, Cracoviae, 1562 variantas. J. Sondel, Prawo rzymskie jako podstawa projektów kodyfikacyjnych, Zeszyty Prawnicze, 2001, nr 1, s ; S. Godek, Prawo rzymskie w dawnej Rzeczypospolitej, s

49 ĮVADAS 1. Lukas Markovičius Mundijus ir jo byla XLIX pažinti tyrėjus jau seniai dominantį Magdeburgo ir romėnų teisės santykį įstatymdavystėje ir teisminėje praktikoje. Publikuojami tekstai, regis, leidžia teigti, jog praktikoje, kaip akcentavo ir Baltramiejus Groickis, buvo laikytasi principo pildyti ir t. t. miesto teisės spragas romėnų teisės nuostatomis 99. Iki šiol ši problematika kol kas lieka mažai tirta 100, geriausiai žinoma romėnų teisės recepcija žemės teisėje Lietuvos Statutuose. Kita vertus, ir šioje srityje tyrėjai dar mato daugelį neatsakytų klausimų 101. Citatose pasitaikantys netikslumai (žr. komentarus) verčia kelti dar XIX a. pr. suformuluotą klausimą: ar buvo naudojamasi pirminiais romėnų teisės šaltiniais 102, t. y. specialiais CIC leidiniais, ar tik vokiečių teisės šaltiniais, t. y. M. Jaskiero ir kt. autorių darbais, įvairių kitų teisininkų Baldus de Ubaldi ir kt. veikalais? Žinoma, kad kol buvo išspausdintas CIC, jo dalys plito ir buvo naudojamos kaip rankraštiniai nuorašai. Tačiau abejotina, kad jais būtų rėmęsi L. Markovičius ir A. Rotundas. Tačiau bent jau pastarasis tiesiog privalėjo disponuoti CIC spaudiniais kaip kitaip jis būtų galėjęs dirbti II Lietuvos Statuto (1566) sudarymo komisijoje? Be to, jau įrodyta, jog į II Lietuvos Statutą romėnų teisės nuostatos buvo perkeltos tiesiog iš pirminių jos šaltinių. Tačiau lieka klausimas: kokiu CIC ar jo dalių leidiniu ar leidiniais, pvz., A. Rotundas naudojosi? Autoriai, rašę apie jo ir P. Roizijaus indėlį į Lietuvos Statutų romanizaciją, šio klausimo tiesiog nekėlė. Minėtas L. Markovičiaus raštas yra surašytas vokiškai. Pagal nuorodas tekste jis turėjo būti surašytas jam 1573 m. pr. būnant Vilniaus rotušės kalėjime. Ši aplinkybė lyg nurodytų, kad nebūtina ieškoti tikslių romėnų teisės citatų jame. Tačiau raštą surašyti ar bent jau galutinę jo vokišką redakciją (juodraštis L. Markovičiaus galėjo būti surašytas lenkiškai) padaryti turėjo pats L. Markovičius, jau išėjęs iš kalėjimo, galbūt jau būdamas Prūsijoje. Kituose L. Markovičiaus tekstuose šio teisės šaltinio citatų faktiškai nėra ir todėl, berods, galima teigti, jog ir šiame rašte jis, kitaip nei A. Rotundas, rėmėsi ne tiesiogiai CIC, o tik naudojo nuorodas iš M. Jaskiero, išrašus, kuriuos buvo pasidaręs dar 1561 m. Tai kažkiek atskleidžia anksčiau atliktas palyginimas. Deja, romanistinė M. Jaskiero glosa iki šiol neištirta 103. Dėl to šio L. Markovičiaus J. Sondel, Prawo rzymskie, s S. Godek, Prawo rzymskie w dawnej Rzeczypospolitej, s Naujausią tyrimų apžvalgą žr.: S. Godek, Kilka uwag o badaniach nad romanizacją Statutów Litewskich, Zeszyty Prawnicze, 2002, nr 2, s ; idem, Elementy Prawa rzymskiego w III Statucie Litewskim (1588), Warszawa, Taip pat žr. Ина П. Старостина, Применение Новеллы Юстиняна в суде Великого Княжества Литовского в 1538 г.: (на основании материалов Литовской Метрики 228), Z dziejów kultury prawnej. Studia ofiarowane Juliuszowi Bardachowi w dziewięćdziesięciolecie urodzin, Warszawa, 2004, s S. Godek, Kilka uwag o badaniach nad romanizacją Statutów Litewskich, s. 74. Z. Rymaszewski, Łacińskie teksty Landrechtu Zwierciadła Saskiego w Polsce. Versio Vratislaviensis, Versio Sandomiriensis, Łaski. Wrocław-Warszawa-Kraków-Gdańsk, 1975, s. 3.

50 L VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) rašto komentaruose nebandyta lyginti citatų ar nuorodų su CIC. Išsamią šios problemos analizę planuojame atlikti atskiroje publikacijoje. A. Rotundas, matyt, disponavo vienu iš pagrindinių XVI a. pirmojoje pusėje išleistų leidimų, t. y. vokiečių teisininko, leidėjo ir vertėjo, Cvikau miesto tarėjo sūnaus Gregorijaus Haloanderio ( ) 104 leidimais 1529, 1530 m. ir kt. Novelos G. Haloanderio pirmą kartą graikų k. (kartu su vertimu į lotynų k.) buvo išleistos 1531 m. 105 Iki XVI a. pab. jo CIC leidimas buvo kelis kartus perleistas, taip pat pasirodė keli kiti CIC leidimai Kaip žinoma, imperatoriaus Justinijono I ( ) nurodymu kvestoriui Tribonianui vadovaujant 17 teisininkų Teofilo ir Dorotėjaus bei kt m. buvo įvykdyta romėnų teisės kodifikacija, kuriai 1583 m. Dionizijus Gothofredas suteikė Corpus iuris civilis (CIC) pavadinimą. Teisynas buvo surašytas oficialia imperijos kalba lotynų k. Jį sudarė trys dalys: pirmoji Justinijono kodeksas (Codex Iustinianus) (I redakcija 529 m., II redakcija 534 m.), apėmęs imperijos įstatymus pradedant imperatoriumi Adrianu ( ); antroji Digestai (Digesta) arba Pandektai (Pandectae) (533 m.), sudaryta iš 39 žymiausių romėnų teisininkų (Ulpiano ir kt.) veikalų ir imperatorių ediktų; trečioji Institucijos (Insitutiones Divi Iustiniani, Codex Constitutionum) (533 m.), teisės vadovėlis, sudarytas iš keturių knygų, pagrįstas daugiausia Institutiones Gaius, pridėtas prie Digestų ; ketvirtoji Novelos (Novellae Constitutiones) buvo pridėta vėliau, t. y m., ir apėmė tuo metu Justinijono I išleistus imperijos įstatymus. A. Rotundas taip pat remiasi ir savo mėgstamu italų teisininku Baldu de Ubaldis ( ). Šis priklausė postglosatorių italų teisės mokyklai, kuri rėmėsi ir CIC komentavimu. Tokių autorių darbai buvo neoficia lūs teisės šaltiniai. Jo garsieji, ilgai rašyti daugiatomiai apie visas CIC dalis komentarai daugiausia liko rankraščiuose. A. Rotundas nenurodo konkrečios publikacijos, tad galėjo remtis net keliais jo veikalais (pvz., Lectura super primo, secundo, et tertio Codicis, Venice, 1474) 106. Jis taip pat remiasi ( Porządek prawa Magdeburskiego ) jau minėtu įžymiuoju lenkų miesto teisės autoriumi, krokuviečiu Baltramiejumi Groickiu (apie ). Jis nuo 1559 m. buvo raštininku Ius Supremum Magdeburgensis castri Cacoviensis, paskui dirbo Krokuvos miesto pavaičiu m. išėjęs jo veikalas Artykuły prawa magdeburskiego buvo pirmasis teisės veikalas lenkų k. B. Groickio veikalai buvo žinomi ir naudojami LDK miestuose, taip pat ir Vilniuje. Trys jo miesto teisės veikalai ( Postępek sądów około karania na gardle, Kraków, 1559; Artykuły prawa magdeburskiego, które zową Speculum Saxonum, Kraków, 1558; Porządek sądów i spraw miejskich prawa magdeburskiego, Apie jį žr. R. von Stintzing, Haloander, Gregor, Allgemeine Deutsche Biographie, 1879, Bd. 10, S Novellae, Norimbergae, D. Schwenzer, Baldus de Ubaldis ( ), Biographisch-Bibliographischen Kirchenlexikon, hrsg. von Friedrich-Wilhelm Bautz, fortgeführt von Traugott Bautz, Herzberg, 1999, Bd XVI, S

51 ĮVADAS 1. Lukas Markovičius Mundijus ir jo byla LI Kraków, 1559) 1567 m. buvo išleisti kaip daug didesnės apimties papildytas ir autorizuotas darbas pavadinimu Tytuły prawa majdeburskiego. Beje, Maria Baryczowa teigia, kad A. Rotundas su B. Groickiu dar nuo Krokuvos laikų buvo bičiuliai, tačiau, regis, tai tik prielaida 107. Iš pirmo žvilgsnio publikacijai pakaktų anksčiau išdėstytų pastebėjimų, t. y. nustatymo, kokiais teisės šaltiniais L. Markovičius ir A. Rotundas Meleskis apskritai rėmėsi, o specialių teisės istoriko kompetencijų reikalaujantį konkrečių fragmentų identifikavimo darbą geriau būtų palikti teisės istorijos, pvz., romėnų ir miesto, specialistams. Tokiu siekiu rengėjai ir vadovavosi. Kita vertus, nori nenori teko rizikuoti ir peržengti profesinius barjerus, kadangi rengiant ir verčiant į lietuvių kalbą šiuos tekstų fragmenus iškilo ypač daug problemų, susijusių su ne tik neaiškia paleografija ar teisine terminija, bet ir cituojamais specifiniais teisės šaltiniais. Buvo sudėtinga parengti šiuos originalių tekstų fragmentus ir išversti juos į lietuvių kalbą. Į pagalbą pasitelkę Th. Mommseno ( ) publikaciją 108 (yra ir patogus naudoti jos elektroninis išteklius 109 ) pabandėme identifikuoti cituojamas CIC vietas ir tokiu būdu tiksliau perskaityti ir išversti atitinkamus L. Markovičiaus ir A. Rotundo tekstų fragmentus. Pažymėtima, kad pastarojo CIC citavimas tekstuose nesiskiria nuo kitų to meto autorių. Buvo nurodoma įvairiai: į knygą (liber), skyrių (titulus), įstatymą (lex) 110. Pvz., CIC dalis Justinijono Kodeksas (Codex Iustinianus) paprastai buvo trumpinamas kaip C. 111 ir t. t. Santrumpa FF (Fragmenta) citatose ilgai nurodydavo į Digestus. XVI a. CIC leidimuose buvo naudojama tokia pat atskirų straipsnių numeracija, kuri įvairiuose leidimuose turėjo būti vienoda. Tačiau L. Markovičius nesinaudojo CIC, todėl, regis, pas jį c tai caput (skyrius), l linea (pastraipa), ff taip pat, ir toliau M. Baryczowa, Augustyn Rotundus Mieleski-pierwszy historyk i apologeta Litwy. Z dziejów polskiej kultury umysłowej w XVI i XVII wieku, Wroclaw etc., 1976, s. 93 (Monografie z dziejów nauki i techniki, t. 99); J. Bieliński, Uniwersytet Wileński ( ), Kraków, , t. 1, s. 500; K. Koranyi, M. Patkaniowski, Groicki (Grodzicki) Bartłomiej, Polski Słownik Biograficzny, Wrocław Warszawa Kraków, , t. VIII, s. 562; G. M. Kowalski, Bartłomiej Groicki. Prawnik polskiego Odrodzenia. Wystawa w 400-ną rocznicę śmierci. Biblioteka Jagiellońska 5 29 kwietnia 2005, Kraków, 2005; W. Uruszczak, Groicki, Bartłomiej (um ), Juristen. Ein Biographisches Lexicon.Von der Antike bis zum 20 Jahrhundert, hrsg. von Michael Stolleis, München, 1995, S Corpus iuris civilis, ed. Th. Mommsen, P. Krüger, R. Schoell, W. Kroll, Berlin, , t. 3 (t. I Institutiones, Digesta; t. II Codex; t. III Novellae). Komentaruose bus nurodoma į CIC dalį, knygą, straipsnį. Pagal 1954 m. visos publikacijos perspaudą. O. F. Robinson, The Sources of Roman law. Problems and Methods for Ancient Historians, London, 1997, p (The Corpus iuris civilis). Taip pat pasirodė keli kiti jų leidimai 1541, 1542, 1556, 1561, 1571 m. ir kt.

52 LII VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) 2. Dokumentai ir jų skelbimo principai Su L. Markovičiaus asmenybe, tiksliau, jo byla, susijusių dokumentų skelbimas atitinka nuostatą, kad leidinio pagrindu turi būti medžiaga, sudaranti apibrėžtą pilną ar atrinktą visumą, taigi susijusi su kokiu nors šaltinių tipu, kokia nors istorijos sritimi, laikotarpiu, problema, faktu, asmeniu, vietove ir pan. arba apimanti kokį nors archyvinį rinkinį, eventualiai jo dalį 112. Leidinyje dėl įvairių priežasčių skelbiami ne visi apie L. Markovičių ir jo bylą išlikę dokumentai. Kai kurie jų bus paskelbti vėliau. Publikacijos šaltiniai ir jų autentiškumas L. Markovičiaus, kaip ir faktiškai visų kitų XVI a. Vilniaus miestiečių, archyvas neišliko. Tačiau vien tik būdamas stambiu verslininku jis turėjo sukaupti jį nemažą. O kur dar daugelio jo bylų, kuriose ieškovu ir atsakovu paprastai būdavo jis pats, o ne koks atstovas, dokumentai. Kaip matyti iš kai kurių toliau skelbiamų dokumentų, L. Markovičius visuomet reikalaudavo su jo bylomis susijusių aktų išrašų. Vilniečio archyve turėjo būti ir su 1565 m. prasidėjusiomis L. Markovičiaus klajonėmis po Lenkiją, Čekiją, Prūsiją ar Vokietiją, arijonišku judėjimu, tolesniu bylinėjimusi susijusi medžiaga laiškai, raštai ir kt. Deja, kaip minėta, neaišku, kur jis praleido paskutinius savo gyvenimo metus ir kas paveldėjo jo archyvą. Šaltinis, kuriame randame daugiausia L. Markovičiaus Vilniaus miesto rotušėje ( m., publ. Nr. 1 6), taip pat valdovo teisme (1562 m., publ. Nr. 7) pasakytų kalbų 6 rusėniški ir 1 lenkiškas tekstas, faktiškai tai ikireforminio Vilniaus pilies (kitaip vaivados, jo vietininko) teismo knygos, kurių apskritai Lietuvos Metrikoje išliko 23 ( m.). Disponuojame ne originaliomis knygomis jos neišliko, o knygomis nuorašais, padarytais XVI a. pab., kuomet buvo perrašoma visa Lietuvos Metrika. Į ją minėtos knygos pateko atsitiktinai, greičiausiai su Vilniaus vaivadų Radvilų, kurie buvo ir LDK kancleriais, dokumentais 113. Šioje publikacijoje skelbiami dokumentai yra iš m. Vilniaus pilies teismo knygų: 1551 m. gruodžio 17 d., 1552 m. rugpjūčio 12 d. iš m. Vilniaus vaivados paskirtų teisėjų teismo knygos (LM, kn. 240), 1553 m. gegužės 17 d. iš m. mišrių įrašų teismo knygos (LM, kn. 246), 1556 m. birželio 3 d. (2 dok.) iš m Instrukcja wydawnicza dla źródeł historycznych od XVI do połowy XIX wieku, Wrocław, 1953, s. 1. J. Kiaupienė, Vilniaus vietininko Stanislovo Hamšėjaus m. teismo knygos, Lietuvos miestų istorijos šaltiniai, Vilnius, 1992, t. 2, p ; R. Ragauskienė, XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės kancleriai ir Lietuvos Metrika: valstybės kanceliarijos dokumentų saugojimo ypatybės, Lietuvos Metrikos naujienos, 2003, Nr. 7, p

53 ĮVADAS 2. Dokumentai ir jų skelbimo principai LIII mišrių įrašų teismo knygos (LM, kn. 250), 1557 m. rugpjūčio 20 d. iš m. mišrių įrašų teismo knygos (LM, kn. 252), 1562 m. birželio 15 d. (lenkų k.), 1565 m. gegužės 24 d. (lenkų k.) iš m. mišrių įrašų teismo knygos (LM, kn. 260), taigi iš viso iš 5 aktų knygų. Visų šių tekstų chronologija sutampa su M. Radvilos Juodojo buvimo Vilniaus vaivada laikotarpiu vėlesnėse išlikusiose knygose tokių tekstų nėra. Galima spėti, kad jo dėka L. Markovičiui ir būdavo skiriami šaukūnai bei įrašomi pranešimai su jo kalbomis ir išduodami atitinkami įrašai. Kodėl šios L. Markovičiaus Mundijaus kalbos, pareiškimai, skundai, protestai atsidūrė šiose knygose? Iš skelbiamų dokumentų akivaizdu, kad į miesto knygas jų įrašyti jam tiesiog nebuvo leidžiama. Tiesa, yra žinoma, kad vaivados peržengdavo įstatymų rėmus ir pažeisdavo Magdeburgo miesto teismų jurisdikciją, teisdavo amatininkus, jų šeimynų narius. Apie tai liudija 1538 m. gruodžio 12 d., 1559 m. rugpjūčio 30 d. valdovų raštai Vilniaus vaivadoms, pateikti pasiskundus miesto valdžiai, kuriuose jiems draudžiama taip elgtis. Mieste gyvenantys asmenys turėjo būti pavaldūs miesto teisei, valdžiai ir teismui 114. Beje, 1559 m. raštas vaivadai susijęs su L. Markovičiaus Mundijaus ir vaito A. Rotundo Meleskio laikotarpiu. Nors rašte vaitas neminimas, o tik burmistrai ir tarėjai, tačiau, matyt, jis buvo vienas iš jo iniciatorių. Jame pažymima, kad į vaivados teismą aplenkdami miesto teismą vieni kitus šaukia ir pagal žemės teisę teisiasi daugelis pačių miestiečių, tačiau jie privalo atsakyti tik pagal savo, t. y. Magdeburgo, teisę 115. Publikuojami dokumentai aiškiai rodo, kad L. Markovičius naudojosi teismu pirmiausia siekdamas dokumentuoti savo ir miesto valdžios veiksmus. Būtent tuo tikslu kviesdavo kaip stebėtojus šaukūnus, kad šie paskui savo teismo kanceliarijai pateiktų atitinkamą pranešimą. Tokie pranešimai iš esmės ir yra čia publikuojami, tik jie apima ir raštu pateiktus paties L. Markovičiaus pasisakymus. Todėl jų teisiškai, be abejo, negalima traktuoti kaip kokius nors šaukimus į teismą. Iš L. Markovičiaus sužinome, kad jo bylos dokumentai iš miesto ir valdovo teismų kanceliarijų specialiai būdavo išimami. Todėl joks L. Markovičiaus pareiškimas neišliko, pvz., valstybės kanceliarijoje. Dokumentų patvirtinimą ir nuorašų išdavimą pačioje valstybės kanceliarijoje Lietuvos Metrikoje, matyt, blokuodavo pats A. Rotundas, įtakingas karaliaus sekretorius. Po vaivados M. Radvilos Juodojo mirties Vilniaus pilies teismo knygose L. Markovičiaus kalbų, pareiškimų etc. daugiau nebuvo įrašyta. Matyt, M. Radvilai Rudajam tapus Vilniaus vaivada pilies teismo kanceliarija daugiau nebepriimdavo L. Markovičiaus kalbų ir kt. tekstų. Be to, apie tą laiką L. Markovičius faktiškai išvyko iš Vilniaus ir jame buvodavo retai. Kiek minėti tekstai yra autentiški? Tik retais atvejais atsakyti į šį klausimą padeda išlikę dokumentų išrašai. Daugiausia tenka remtis perrašytų knygų informacija. Iš to, kad J. Kiaupienė, Vilniaus vietininko, p Zbiór praw i przywilejów miastu stołecznemu WXL Wilnowi nadanych, s

54 LIV VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) perrašinėtojai žymėjo trūkstamus lapus, palikdavo vietos praleistiems ar neperskaitomiems žodžiams įrašyti, tyrinėtojai daro logišką išvadą, jog buvo stengiamasi griežtai laikytis originalių tekstų 116. Tačiau kurie tekstų fragmentai yra originalūs ir kurie pridėti ar pakeisti XVI a. pab. Lietuvos Metrikos perrašinėtojų? Tikėtina, kad publikuojamų dokumentų antraštės yra tikrai ne L. Markovičiaus ir ne Vilniaus pilies teismo raštininkų sugalvotos. Todėl jų komentaruose visuomet tai nurodome, nes nėra visiškai aišku, ar šios antraštės buvo originaliose knygose (beveik visais atvejais ne valdovo kanceliarijos), iš kurių publikuojami dokumentai, ar atsirado tik jas perrašinėjant XVI a. pab. Remiantis išlikusiomis kai kuriomis originaliomis XVI a. vid. Lietuvos Metrikos knygomis negalima vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą. Bent dalyje jų įrašų yra minimalios antraštės iš vieno, dviejų ar daugiau žodžių. Tačiau didesnė tikimybė, kad išplėstinės dokumentų antraštės buvo padarytos būtent XVI a. pab. Lietuvos Metrikos perrašinėtojų 117. Iš vilnietiškojo laikotarpio L. Markovičiaus tekstai kelia ir įvairių kitų klausimų, susijusių su jų autentiškumu ir komunikatyvumu. Jau buvo minėta, kad L. Markovičius apskritai mėgo teismuose pasisakyti iš parašyto teksto ar teikti paties surašytus protestus ir pan. Tiesa, visos Vilniaus pilies teismo knygose patvirtintos jo kalbos, pasakytos rotušėje, yra surašytos rusėniškai. Jos perteiktos teismo šaukūnų. Tačiau kokia kalba L. Markovičius ne kartą rotušėje < > kalbėjo ir raštu pateikė Vilniaus miesto valdžiai < > (publ. Nr. 3) arba tik parašė ir < > rotušėje burmistrams, tarėjams ir šuolininkams < > padavė (publ. Nr. 4), arba < > raštą rotušėje burmistrams, tarėjams ir suolininkams davė, tačiau jie jo nei imti, nei klausyti, kas jame parašyta, nenorėjo, o kai jiems skaitė, norėjo iš savo vietų išeit lauk (publ. Nr. 5)? Ypatingo dėmesio vertas 1557 m. rugpjūčio 20 d. (publ. Nr. 6) tekstas, kuriame atsispindi L. Markovičiaus bendravimas su vaitu A. Rotundu: Po šios kalbos vaitas kartu su miesto taryba išsiuntė mus [iš salės] ir vėl pašaukė. Ir kai ponas vaitas norėjo atsakyti, Lukas pasakė: Pone vaite. Tavo malonybė žinai, kad aš visame tame ne tiek jūsų malonybei, kiek patiems burmistrams ir tarybai prikišu, nes kaltinimus jūsų malonybei panaikinau, todėl jeigu su jais dėl jų man atsakyti nori, tai jūsų malonei nepridera. Ponas vaitas jiems esant pasakė: Jei pašalinai juos iš pareigybių, ginsiu ir jiems padėsiu. Kol Lukas mums [apie tai] pareiškė, vaitas pradėjo tokiais žodžiais Lukui kalbėti: Dėl tų trijų dalykų; kas liečia visokius išrašus, jų tau [gauti] nedraudžiame. O kad nori, jog bendruomenė ir cechai būtų sušaukti, to mes dėl tavęs nepadarysime ir nešauksime, kol pirmiau pasakysi priežastį, dėl ko juos privalome sušaukti, ir aš, miesto vyriausias pareigūnas, J. Kiaupienė, Книги Вильнюсского замкового суда 16 в. в составе Литовской Метрики, Lietuvos Metrika metų tyrinėjimai, Vilnius, 1992, p. 73. D. Antanavičius, Lotyniškųjų dokumentų publikavimo principai, Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 25 ( ). Užrašymų knyga 25, parengė D. Antanavičius ir A. Baliulis, Vilnius, 1998, p. XI.

55 ĮVADAS 2. Dokumentai ir jų skelbimo principai LV turiu galią bendruomenę sušaukti, o ne kas kitas. O kad klausi mūsų, kokiu pagrindu toliau posėdžiaujame ir savo pareigose būname, iš kurių mus pašalinai, ir nori jį žinoti bei raštus išgirsti, tai šito mes tau neprivalome pranešti. Todėl eik šalin ir saugokis, kad tau kas nors nenutiktų. Lukas į tai pasakė: Kadangi jūsų malonybės bendruomenės sušaukti nenorite, tuomet aš tai, ką laikau jai žinoti reikalinga, vis dėlto privalau pasakyti, ant manęs už tai nepykite, nei triukšmadariu vadinkite, nes man taip pat atsakymo dėl [jūsų iš vietų] pašalinimo jokio duoti nenorite, jums tą patį pasakysiu, ką ir pirmiau sakiau, ir dėl to jums nenusileisiu. Tuomet vaitas pasakė: Eik sveikas ir žiūrėk, kad grįžtum su tuo, su kuo atėjai. Galiausiai Lukas pareiškęs mums, kad jam grasina, išėjo iš rotušės lauk. Iš teksto matyti, kad abu šie asmenys tikrai kreipėsi vienas į kitą. Tačiau nors A. Rotundo pasisakymas perteiktas rusėniškai, neabejotina, kad šia kalba jis nekalbėjo, nes paprasčiausiai nemokėjo, jis galėjo kalbėti tik lenkiškai. Analogiškai ir pats L. Markovičius, nors rusėniškai, be abejo, mokėjo, tačiau irgi kalbėjo ne rusėniškai, o lenkiškai. Lotynų kalbą reikėtų atmesti. Tais atvejais, kai vaito A. Rotundo nebūdavo rotušėje, vis dėlto negalima atmesti ir rusėniško monologo ar dialogo galimybės. Vadinasi, tekstai, kuriais disponuojame, yra vertimai iš lenkų k. į rusėnų k., galbūt padaryti Vilniaus pilies teismo kanceliarijos raštininkų. Taigi, tai ką kalbėjo L. Markevičius, pridengiama dar vienu, kalbiniu, sluoksniu. Nors šios kalbos daug kuo buvo panašios, tačiau teisės sąvokų vartojimas ir daugelis kitų dalykų skyrėsi. Todėl kiek publikuojami tekstai tiksliai perteikia L. Markovičiaus teiginius ar įvykius, niekas negali pasakyti. Jeigu šaukūnai rotušėje pačių L. Markovičiaus kalbų nekonspektavo, o paimdavo iš jo tiesiog tekstus, jie yra tikslesni. Kita vertus, šaukūnų pranešimuose teigiama, kad jie užrašė tai, ką išgirdo. L. Markovičius bent kalbų pradžioje ir pabaigoje turėjo nukrypti nuo pasirašytojo teksto. Jeigu šaukūnai išties konspektavo, tai tekstų tikslumas yra mažesnis. Tam tikrą skepsį kelia ir gausių lotyniškų citatų pateikimas lenkiškame tekste (publ. Nr. 7) ir visiškas jų nebuvimas rusėniškuose L. Markovičiaus tekstuose. Be to, kai kurios sunkiai suprantamos tekstų vietos leidžia spėti, kad, matyt, XVI a. pab. Lietuvos Metrikos perrašinėtojai gal bus praleidę žodžių, neteisingai pavartoję linksnių ir pan. Pagaliau L. Markovičiaus tekstai tai ne kokios nors svarbios privilegijos ar kitokie oficialūs raštai, susieti su pareigybių ar valdų suteikimais. Tai netgi ne teismo sprendimai, galbūt dėl to su jais elgtasi laisviau? (Plg. praleidimus L. Markovičiaus išrašuose iš Saksų veidrodžio.) Apskritai tikslų situacijos vaizdą, t. y. tai, kas buvo pasakyta, būtų galima rekonstruoti tik turint tiek L. Markovičiaus tekstą, tiek šaukūnų aprašymą, pagaliau ir priešininkų padėties apibūdinimą. Tik tuomet būtų galima sumodeliuoti tikslią komunikacinę situaciją: kas ką kalbėjo, girdėjo ir užrašė. Tačiau ta aplinkybė, kad L. Markovičius kalbėdavo iš teksto, tik sustiprina veiksmo kalbiškumą. Šaukūnai, deja, nepateikė klausytojų reakcijos. Gali būti, kad ne visas užrašytas tekstas buvo perskaitytas realiai, nes atskirais atvejais būtų reikėję ne

56 LVI VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) mažiau kaip valandos laiko, gal pateiktos tik jo dalys? O štai kalba, kurią visą ar tik dalį kažin ar jam buvo leista perskaityti visą ilgą tekstą (galima tik įsivaizduoti, kaip šiuo ir kitais atvejais tai turėjo atrodyti) L. Markovičius pasakė ( < > skaitydamas nemažai kalbėjo < > ) valdovo teisme 1562 m. birželio 15 d. (publ. Nr. 7), mažiau problemiška: ji parašyta lenkų k., be abejo, tokia pat, kokia ir kalbėjo tada L. Markovičius. Teisėjai, kaip antai vyskupas lenkas P. Arciechowskis, kažin ar rusėniškai būtų supratę. Kodėl ir šiuo atveju ji nebuvo perteikta šaukūnų rusėniškai, neaišku. Gal dėl išskirtinai ilgos jos apimties ir potencialiai nemenko darbo ją perteikiant rusėniškai? Iš šios L. Markovičiaus bylos dokumentų grupės į lietuvių k. iki šiol buvo išverstas 1553 m. gegužės 17 d. (publ. Nr. 3) kalbos fragmentas 118. Beveik visi (išskyrus 2, apie juos žr. toliau) lotyniški ir vokiški tekstai yra paimti iš Slaptojo Prūsijos valstybės kultūros paveldo archyvo, esančio Berlyne, Daleme (Geheimes Staatsarchiv Preussischer Kulturbesitz, Berlin (Dahlem), nuo 1963 m. priklausančio Prūsijos kultūros paveldo fondui (Stiftung Preußischer Kulturbesitz). Prūsijos Kunigaikštystė (lot. Ducal Prussia, vok. Herzogtum Preußen, lenk. Prusy Książęce) nuo 1525 iki 1618 m. kaip Lenkijos Karalystės vasalė priklausė vokiškai Hohenzollernų dinastijai. L. Markovičiaus Mundijaus bylinėjimosi laikotarpiu valstybę valdė kunigaikščiai Albrechtas (vok. Albrecht von Brandenburg-Ansbach, lot. Albertus Brandenburgensis, ) ir Albrechtas Fridrichas (vok. Albrecht Friedrich von Brandenburg-Ansbach, ) paskutinieji du Hohenzollernų dinastijos Ansbacho atšakos atstovai. Dėl Albrechto Fridricho silpnaprotystės nuo 1577 m. pr. Lenkijos karaliaus, Ldk Steponas Batoras valstybės administratoriumi (regentu) paskyrė jo pusbrolį Georgą Fridrichą (Georg Friedrich, ), Brandenburgo Ansbacho Kulmbacho markgrafą iš frankiškos linijos. Iš skelbiamų 9 tekstų 8 yra iš Etatsministerium, 1 iš Herzogliches Briefarchiv (medžiaga santykiams su Lenkija bei Lietuva yra Abteilung B Polen ) fondų. Didžioji dalis išskirtinai gausios ir įvairios kunigaikščio Albrechto korespondencijos išliko. Išeinančioji išliko visuose nuorašuose, skyriuje Ostpreussiche Folianten, lotyniškoji skyriuje Latteinische Missive, vokiškoji Deutsche Missive. Nemažai jos išliko juodraščiuose. Daug šių ir kitų fondų lenkiškos ir lietuviškos medžiagos, taip pat korespondencijos yra skelbta įvairiose publikacijose, ypač daug Elementa ad fontium editiones 119. Deja, naujausias Z. Kiaupa, Karčema prie karčemos, p Elementa ad Fontium Editiones. Documenta ex Archivo Regiomontano ad Poloniam Spectantia ( ), ed. C. Lanckorońska, Romae, , t , 34 57, 60 63, 65 69, 71 76; B. Jähnig, Die Quellen des Historischen Staatsarchivs Königsberg zur Geschichte der deutsch litauischen Beziehungen in der Zeit der Ordensherrschaft und des Herzogtums Preußens, Deutschland und Litauen. Bestandsaufnahmen und Aufgaben der historischen Forschung, hrsg. von Norbert Angermann, Joachim Tauber, Lüneburg, 1995, S

57 ĮVADAS 2. Dokumentai ir jų skelbimo principai LVII leidinys kunigaikščio Albrechto korespondencijos m. registrai Regesten aus dem Herzoglichen Briefarchiv und den Ostpreußischen Folianten 120 Etatsministerium fondo neapima. Kaip minėta, daugelis šios korespondencijos, taip pat susijusios ir su LDK, jau yra visa arba registruose publikuota. Laiškuose yra pateikta informacijos, susijusios ir su Vilniaus miestietija, jos valdžios elitu. Kanceliarijoje netgi buvo speciali apskritai miestietijai skirta aktų grupė Städtte und Burger, sign. B Albrechtas Brandenburgietis palaikė ryšius ne tik su karališkąja šeima ar didikais. L. Markovičius Mundijus nebuvo išimtis. Tarp Prūsijos kunigaikščiui rašiusiųjų ar jo adresatų religijos ar ekonomikos klausimais būta nemažai žemesniųjų Lenkijos ar Lietuvos valdininkų, taip pat miestų elitų atstovų, ypač vokiečių 122. Tai siejasi su daugeliu veiksnių: jis buvo Lenkijos Karalystės lenininku, turėjo rimtų politinių planų, susijusių su ja, siekė visaip platinti ir įtvirtinti reformacijos idėjas, buvo karališkosios šeimos giminaitis, visapusiškai vykdė aktyvią politiką regione. Į Prūsijos valdovą didikai ar bajorai, miestai ir miestiečiai irgi kreipėsi pačiais įvairiausiais klausimais: privačiais, tarnybiniais, ieškant užtarimo ir pan m. rugsėjo 2 d. L. Markovičiaus Mundijaus laiškas Prūsijos kunigaikščio Albrechto kancleriui Joannesui Kreitzenui, išskirtinai įtakingam ne tik užsienio politikoje valdininkui, bet ir žymiam valstybininkui, vienintelis iš šios L. Markovičiaus bylos dokumentų grupės anksčiau buvo publikuotas 123, bet neišverstas į lietuvių k. Pagal chronologiją tik vienas 1565 m. rugsėjo 2 d. laiškas yra susijęs su kunigaikščiu Albrechtu, tačiau apskritai jo dalyvavimas L. Markovičiaus Mundijaus byloje tuo neapsiribojo. Žinome, kad jam vilnietį užtarė Franciscas Lismaninis, iš jo 1563 m. kovo 19 d. laiško valdovui sužinome, Herzog Albrecht von Preußen und Livland ( ). Regesten aus dem Herzoglichen Briefarchiv und den Ostpreußischen Folianten, bearbeitet von Stefan Hartmann, Köln, Weimar, Wien, 2002; Herzog Albrecht von Preußen und Livland ( ). Regesten aus dem Herzoglichen Briefarchiv und den Ostpreußischen Folianten, bearbeitet von Stefan Hartmann, Köln, Weimar, Wien, 2005; Herzog Albrecht von Preußen und Livland ( ). Regesten aus dem Herzoglichen Briefarchiv und den Ostpreußischen Folianten, bearbeitet von Stefan Hartmann, Köln, Weimar, Wien, 2006; Herzog Albrecht von Preußen und Livland ( ). Regesten aus dem Herzoglichen Briefarchiv und den Ostpreußischen Folianten, bearbeitet von Stefan Hartmann, Köln, Weimar, Wien, 2008; Herzog Albrecht von Preußen und Livland ( ). Regesten aus dem Herzoglichen Briefarchiv und den Ostpreußischen Folianten, bearbeitet von Stefan Hartmann, Köln, Weimar, Wien, J. Jasnowski, Korespondencja ks. Albrechta i Albrechta Fryderyka z Polakami w latach , przechowana w Królewcu, Miesięcznik Heraldyczny, 1936, lipiec sierpień, t. 15, nr 5 6, s. 81, 89. L. Kolankowski, Z archiwum Królewieckiego. Polscy korespondenci ks. Albrechta , Archeion, 1930, t. VI VII, s ; W. Weintraub, Udział Prus Książęcych w reformacji polskiej, Reformacja w Polsce, 1934, t. 6, nr 21 24, s ; J. Jasnowski, Korespondencja ks. Albrechta i Albrechta Fryderyka z Polakami, s. 80; W. Szymaniak, Polscy i litewscy korespondenci księcia pruskiego Albrechta Hohenzollerna w latach , Rozprawy z dziejów XVIII wieku. Z dziejów komunikacji socjalnej epoki nowożytnej, pod red. J. Wojtowicza, Toruń, 1993, s Elementa ad fontium editiones, Romae, 1977, t. XLV, Nr. 185, p

58 LVIII VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) kad L. Markovičius iš Pinčuvo su F. Lismaninio laiškais, jo rekomendacija ir savo prašymu vyko pas kunigaikštį Albrechtą 124. Šis 1563 m. gegužės 4 d. dėl L. Markovičiaus kreipėsi į Žygimantą Augustą, užtarė jį byloje su kolegomis dėl pareigų ir turto, skyrė F. Lismaniniui tam reikalui 100 auksinų 125. Apie tai rašė ir pačiam F. Lismaniniui, išreikšdamas viltį, kad užtarimas būsiąs vaisingas, žadėjo jam atsiųsti ir gautą Žygimanto Augusto atsakymą 126. Koks jis buvo, nežinome, tačiau iš tolesnės bylos eigos galima spėti, kad neutraliai neigiamas. Būtent 1563 m. buvo parašytas pirmasis (antrasis 1570 m.) kunigaikščio Albrechto laiškas lotynų k. A. Rotundui Meleskiui, deja, nesusijęs su L. Markovičiaus byla. Jame teužtariamas kunigaikščio valdinys, Karaliaučiaus miestietis Joannesas Buchholtzas jo byloje su uošviene, dėl ko jau į Vilniaus miesto tarybą anksčiau buvo kreipusis Karaliaučiaus miesto taryba m. datuojamas ir Vilniaus miesto tarybos laiškas kunigaikščiui, matyt, Pinčuvas. Fransisco Lismaninis Albrechtui, Elementa ad fontium editiones, Romae, 1977, t. XLV, Nr. 167, p Albrechtas Žygimantui Augustui dėl L. Markovičiaus bylos, Elementa ad fontium editiones, Romae, 1989, t. LXXIII, Nr. 5540, p. 44 (Conc., HBA, B, l. 1185); T. Wotschke, Francesco Lismanino, Zeitschrift der Historischen Gesellschaft für die Provinz Posen, Posen, 1903, s ; idem, Vergerios zweite Reise nach Preußen und Lithauen. Ein Beitrag zur Reformationsgeschichte des Ostens, Altpreussiche Montaschrift, 1911, Bd. 48, S Už publikacijos kopiją dėkojame dr. Dainorai Pociūtei. T. Wotschke teigia, kad L. Markovičius labai domėjosi religija ir kartu su kitais buvo Piero Paolo Vergerijaus draugu ar pažįstamu ( Als Freunde oder wenigstens Bekannte Vergerios haben wir auch den religios so interessierten Wilnaer Bürgermeister Lukas Mundius< > ), ibid., s Šį teiginį pastebėjo D. Pociūtė: Vilniuje Vergerijus susidraugavo su Vilniaus burmistru Luku Mundijumi, žr. D. Pociūtė, Maištininkų katedros. Ankstyvoji reformacija ir lietuvių italų evangelikų ryšiai, Vilnius, 2008, p Deja, Th. Wotschke nepagrindė šaltiniais tokių pamąstymų, kad ir logiškų. P. P. Vergerijus Vilniuje iš viso yra buvęs du kartus 1556 ir 1563 m [s. l.]. Albrechtas Franciscui Lismanini dėl L. Markovičiaus bylos, Elementa ad fontium editiones, Romae, 1989, t. LXXIII, Nr. 5541, p. 45 (Conc., HBA, B, l. 1185) Karaliaučius. Albrechtas A. Rotundui, Elementa ad fontium editiones, Romae, 1989, t. LXXIII, Nr. 5646, p (HBA, B, l. 1186). Iš Veliunio miesto Lenkijoje kilęs abiejų teisių daktaras Augustinas Rotundas Meleskis (apie ) karaliaus sekretorius (nuo 1544), Vilniaus miesto vaitas (nuo 1551), religinis publicistas, istorikas, epistolografas. Kaip karaliaus sekretorius iki paskyrimo Vilniaus vaitu (atvyko iš Krokuvos) dirbo valdovo teisme. Naudojosi išskirtiniu Žygimanto Augusto palankumu, buvo jo ištikimu patarėju diplomatijos klausimais, nuolat būdavo šalia valdovo jam esant Vilniuje, surašė jo testamentą. Nepaisant religinių skirtumų gerai sutarė su abiem Vilniaus vaivadomis Radvilomis M. Radvila Juoduoju ir M. Radvila Ruduoju. Laikė Stakliškių seniūniją, Jarmoliškių dvarą Vilniaus paviete, Gedeikius Ašmenos paviete, Paverknius Birštono paviete. Buvo vienas aktyviausių kontrreformacijos veikėjų Vilniuje ir LDK, pvz., prisidėjo prie Žemaitijos seniūno Jono Chodkevičiaus, Vilniaus vaivadaičio Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio atvertimo į katalikybę. Išliko gausi jo korespondencija su jo patronu, kardinolu Stanislovu Hozijumi, kurioje daugiausia svarstomi religijos ir teologijos klausimai. Dalyvavo II Lietuvos Statuto parengimo komisijoje. Buvo vedęs krokuviečio italo karaliaus chirurgo Giacommo Montanos dukterį Sofiją (m. po 1604), su kuria susilaukė kūdikystėje mirusio sūnaus Mikalojaus, dukterų Rainos (Reginos), ištekėjusios už karaliaus sekretoriaus, Trakų vėliavininko,

59 ĮVADAS 2. Dokumentai ir jų skelbimo principai LIX irgi tuo pačiu reikalu 128. Galiausiai 1566 m. jau Žygimantas Augustas užtarė A. Rotundą, prašydamas padėti surasti jo buvusį tarną Jokūbą Zamoklą (Zamokły), kuris pavogė vaito ir jo raštininko Valentino Mikitnickio pinigus bei pabėgo 129. Taigi, nesant teigiamų pokyčių L. Markovičiaus reikaluose, po dvejų metų paties tremtinio prašymu kunigaikštis Albrechtas dar kartą kreipėsi į Žygimantą Augustą, prašydamas tremtinio bylą su Vilniaus miesto taryba išnagrinėti ir išspręsti teisėtai bei teisingai m. rugpjūčio 2 d. jo laiške rašoma, kad į jį kreipėsi atvykęs L. Markovičius, kuris pateikė ir imperatoriaus jam palankų užtariamąjį raštą. Prie Albrechto laiško buvo pridėtas ir paties L. Markovičiaus prašymas. Štai laiško ištrauka: Honestus Lucas Marcinides, proconsul Wilnensis, iterum mihi supplex est factus in causa, quam cum senatu Vilnensi habet. Ne autem odiosa et longa epistole lectione S. Regiae Vestrae Maiestati molestus sim, mitto hisce inclusum supplicem libellum, petoque submisse, ut S. Regia Vestra Maiestas ex iusto et aequo causam illius iudiciari et determinari iubeat, ut et S. Ro. Imperatoriae Maiestatis intercessorias literas, quarum mihi exemplum exhibuit, et meam quoque commendationem sibi profuise inteligat. Factura S. Regia Vestra Maiestas rem erga hunc exulem regia clementia dignam et mihi quovis obsequii genere demerendam. 130 Negana to, kunigaikštis papildomai dar kreipėsi į LDK senatorius, kuriems irgi užtarė L. Markovičių 131. Likę L. Markovičiaus bylos dokumentai yra susiję su vėlesniu Prūsijos valdovu Albrechtu Fridrichu ( ) ir su 1577 m. pr. oficialiai, o nuo 1572 m. faktiškai Prūsijos Malborko vaito ir Stakliškių seniūno Kristupo Dzeržko (vaikų, atrodo, nesusilaukė), ir Elžbietos, ištekėjusios už karaliaus sekretoriaus Marijano Jonavičiaus Loknickio. Su pastaruoju Rotundo dukra Elžbieta susilaukė 6 vaikų. Vaito anūkais buvo Regina ir Kristina Loknickaitės bei Jonas, Kristupas, Mikalojaus ir Stanislovas Loknickiai. Nors neverta beatodairiškai kelti jo reikšmės Vilniui, priskirti jam visokius nuopelnus pradedant 1551 m. vilkiero parengimu ir baigiant 1568 m. nobilitacine privilegija, tačiau tiesa ir tai, kad A. Rotundas Vilniaus miesto istorijoje buvo vienintelis vaitas, naudojęsis išskirtinai didele įtaka ne tik miestiečių bendruomenėje, bet ir karaliaus dvare bei valstybėje. Apie 1568 m. jam suteikiant vieną žemės valdą aiškiai sakoma, kad ji duota už nuopelnus karaliui, Respublikai ir Vilniaus vaivadijos sostinei, o užtariamajame rašte pažymėta, kad gavęs minėtas valdas A. Rotundas kuo toliau, tuo labiau ir geriau tarnavo karaliui ir valstybei bei sostinei, plačiau žr.: R. Ragauskienė, A. Ragauskas, Vieną ar dvi žmonas turėjo Augustinas Rotundas Meleskis ; R. Ragauskienė, Karaliaus sekretoriaus ir Vilniaus vaito Augustino Meleskio Rotundo (apie m.) turtas J. Jasnowski, Korespondencja ks. Albrechta i Albrechta Fryderyka z Polakami, s. 89, Varšuva. Žygimantas Augustas Albrechtui, Elementa ad fontium editiones, Romae, 1974, t. XXXII, Nr. 1036, p. 149 (HBA, B1, l. 321) Ex Novo Castro. Albrechtas Žygimantui Augustui dėl L. Markovičiaus bylos, Elementa ad fontium editiones, Romae, 1990, t. LXXIV, Nr. 5860, p. 50 (Ostpr. Fol., vol. 57, f. 311 et Cons., HBA, B, l. 1188) [s. l.]. Albrechtas nežinomiems LDK didikams dėl L. Markovičiaus bylos, Elementa ad fontium editiones, Romae, 1990, t. LXXIV, Nr. 5861, p. 51 (Ostpr. Fol., vol. 57, f. 312 et Cons., HBA, B, l. 1188).

60 LX VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) regentu tapusiu (dėl, kaip minėta, valdovo progresuojančios silpnaprotystės) kunigaikščio pusbroliu ir Brandenburgo Ansbacho Kulmbacho markgrafu Georgu Fridrichu ( ). Visi jie iš Etatsministerium skyriaus: 8 tekstai (po 1572 m. liepos 7 d., 1572 m. liepos 25 d., 1572 m. liepos 28 d., po 1573 m. gegužės 11 d., 1575, po 1584 m. balandžio 27 d., 1584 m. rugpjūčio 10 d., prieš 1584 m. rugsėjo 21 d.) rašyti L. Markovičiaus, 2 (po 1573 m. gegužės 11 d., 1584 m. rugpjūčio 10 d.) adresuoti jam. Iš jų 5 vokiečių, 3 lotynų k. Deja, daugelio raštų datavimas yra problemiškas: net 5 raštų datas tenka bandyti nustatyti pagal laiškų turinį, liko nežinomos 6 raštų surašymo vietos tikėtina, Karaliaučius. Faktiškai visi paties L. Markovičiaus raštai iš šio archyvo rašyti jo paties ranka. Nors P. Roizijus ir pajuokė vieno L. Markovičiaus rašto lotynų k., teigdamas, kad kažkas išvertė jį iš lenkų k., vis dėlto išlikę lotyniški autografai tarsi patvirtintų, kad ir pats L. Markovičius gebėjo šia kalba rašyti ar bent jau nurašyti. Jo paties rašytų vokiškų tekstų, sprendžiant iš parašų ir tekstų braižų sutapimo, yra bent du (publ. Nr. 13, 15). Vokiškai L. Markovičius turėjo išmokti, nes daugelį metų gyveno Prūsijos Kunigaikštystėje, vokiškoje aplinkoje. Leidinyje skelbiami dar 2 dokumentai lotynų k.: pirmasis tai 1578 m. Stepono Batoro teismo sprendimas, kuriuo Vilniaus miesto valdžiai leidžiama nestoti į teismą ne Vilniuje, paimtas iš ankstyviausios publikacijos 132, nes originalo ar ankstyvo nuorašo, deja, rasti nepavyko; antrasis 1580 m. gegužės 27 d. dokumentas išskirtinis tuo, kad pateikiama autentiška priešingos šalies, t. y. vaito A. Rotundo Meleskio, pozicija, jis yra paimtas iš Lietuvos Metrikos 133. Visi dokumentai publikuojami chronologine tvarka, pagal juose nurodytas ar spėjamas surašymo datas. Dokumentų išdavimo vietos ir datos Kaip minėta, daugelio lotyniškų ir vokiškų dokumentų datacija yra problemiška. Visas datavimas (vieta ir laikas) yra nurodytas tik 4 dokumentuose (Nr. 9, 10, 16, 17). Net 8 neturi nei išdavimo (įrašymo) vietos, nei datos (Nr. 5, 10 12, 14, 15, 18, 19). Dar kituose trūksta vieno ar kito elemento. Prie kai kurių dokumentų yra Prūsijos Kunigaikštystės kanceliarijos žymos su rašto gavimo ar išsiuntimo data. Kai tai buvo įmanoma, sudarytojai bandė trūkstamą datavimą nustatyti pagal dokumentuose minimų asmenų paties L. Markovičiaus, Vilniaus vaivadų Radvilų, Lenkijos ir Lietuvos bei Prūsijos Kunigaikštystės valdovų biografines detales, įvairias kitas aplinkybes. Vienais atvejais dokumentų išdavimo (įrašymo) vietas ir datas rekonstruoti buvo lengva, kitais jos laikytinos tik Zbiór praw i przywilejów miastu stołecznemu WXL Wilnowi nadanych, s Kitą informaciją žr. prie dokumento publikacijos. LM, kn. 273, l v.

61 ĮVADAS 2. Dokumentai ir jų skelbimo principai LXI apytikslėmis tai atsispindi, pvz., ir spėjamų datų diapazone. Dalies išdavimo vietų nustatyti nepavyko. Vienu atveju teko taisyti kanceliarijos tarnautojo nurodytą datavimą (publ. Nr. 15). L. Markovičiaus raštas Trumpas turinys ir pranešimas (Nr. 10) buvo surašytas neįprastoje vietoje, tikriausiai, Vilniaus rotušės kalėjime, nors sunku įsivaizduoti, kaip tai galėjo būti padaryta. Savaitės dienos nurodomos tik tada, kai jos yra originale. Paminėtos datavimo problemos kiek komplikavo pačios L. Markovičiaus istorijos, ypač jos chronologijos, atskleidimą, jo itinerarijaus nustatymo galimybes. Kitos bažnytinio kalendoriaus datos, esančios L. Markovičiaus, jam ir dėl jo surašytuose raštuose, nustatytos remiantis įvairiomis pagalbinėmis priemonėmis: Teodoro Wierzbowskio 134, Bronisławo Włodarskio 135, Gedimino Vaskėlos 136 ir kt. Datos iki 1582 m. spalio 15 d. nurodomos ar rekonstruojamos pagal senąjį, Julijaus, o vėlesnės pagal naująjį, Grigaliaus, kalendorius. Būtina pažymėti, kad, pvz., Prūsijos Kunigaikštystėje Grigaliaus kalendorius oficialiai įsigaliojo tik 1610 m. Protestantiškose vokiškose valstybėse ir miestuose gali būti, jog L. Markovičius buvojo ir jose (pats L. Markovičius rašė: O dabar su vaikais ir nusiminusia žmona klajoju didžiai nuskurdęs ir suvargęs, tapęs ligotu seniu aplink šios kunigaikštystės sienas, publ. Nr. 11), Grigaliaus kalendorius buvo įvestas dar vėliau pradedant XVII a. pab., o Kuršo Kunigaikštystėje tik nuo 1617 m. Todėl tikėtina, kad tais atvejais, kuomet raštai neabejotinai ar spėjamai buvo surašyti Karaliaučiuje ar kokiame kitame protestantiškame vokiškame mieste protestanto L. Markovičiaus ar kanceliarijoje, jie buvo datuoti pagal senąjį kalendorių, todėl susidarytų 10 dienų skirtumas (toks egzistavo XVI XVII a.) nuo dabartinio. Todėl tikslus datavimas yra komplikuotas ir dėl šios aplinkybės. Publikuojamų dokumentų išdavimo laikas ir vietos: Nr , ketvirtadienis, [Vilnius] Nr , penktadienis, [Vilnius] Nr , trečiadienis, [Vilnius] Nr , [Vilnius] Nr. 5. [ , Vilnius] Nr , šeštadienis, [Vilnius] Nr , pirmadienis, [Vilnius] T. Wierzbowski, Vademecum, Warszawa Łódź, Chronologia polska, praca zespołowa pod redakcją B. Włodarskiego, Warszawa, G. Vaskėla, Kompiuterinė programa Unika. Dėkojame autoriui už galimybę ja pasinaudoti.

62 LXII VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) Nr , [Vilnius] Nr , Pinčuvas [Lenkija] Nr. 10. [apie , Vilnius] Nr. 11. [po prieš , be vietos] Nr. 12. [po , Karaliaučius] Nr , Karaliaučius Nr. 14. [po , Karaliaučius] Nr. 15. [apie , be vietos] Nr , Varšuva Nr , Vilnius Nr. 18. [prieš , be vietos] Nr. 19. [po , be vietos] Nr [Karaliaučius] Tekstų perteikimas ir vertimas Leidinyje publikuojami šaltiniai rusėnų, lotynų, vokiečių ir lenkų kalbomis, kuriuos perteikė ir išvertė istorikai ir filologai. Lenkiškuose ir vokiškuose tekstuose gausu lotyniškų intarpų. Skelbiant tekstus originalo kalbomis siekta kiek įmanoma laikytis bendrų jų perteikimo principų, atsižvelgiant į egzistuojančias LDK istorinių šaltinių rusėnų, lotynų ir lenkų kalbomis publikavimo taisykles ir rekomendacijas, praktiką ir šio leidinio leidėjų patirtį. Išsamesnių taisyklių, kaip publikuoti vokiškus tekstus, mūsuose nėra parengta. Vienodinama buvo dalykiškai redaguojant tekstus. Tačiau nevienodumų visiškai išvengti nepavyko. Pvz., laikantis leidybos tradicijos santrumpos rusėniškuose tekstuose išskleidžiamos paprastuose skliaustuose. Kadangi publikuojamos ir dokumentų faksimilės, tai perteikdami tekstus originalo kalba siekėme juos labiau sušiuolaikinti. Tekstai taisyti minimaliai tik pasikartojimų, svarbesnių nubraukimų ir pan. atvejais. Tokie taisymai nurodomi puslapio apačioje, išnašose: raidėmis pažymimi tekstiniai, o arabiškais skaičiais dalykiniai komentarai. Rašybos ar dalykinės klaidos pažymimos irgi išnašose, kuriose nurodomos ir spėjamos taisyklingos formos. Po žodžių, dėl kurių taisyklingo perskaitymo abejojama, dedamas ženklas [?]. Publikuojant originalius tekstus kabutėmis išskirta tik tiesioginė kalba, o iš esmės ką keisti, pvz., dėti šauktukus ar klaustukus, atsisakyta. Originaliuose tekstuose apsiribota tik jų suskirstymu sakiniais, mažųjų ir didžiųjų raidžių rašymo sutvarkymu, skyrybos ženklų sudėliojimu pagal prasmę. Originalaus skirstymo pastraipomis apskritai nesilaikyta. Lenktiniai

63 ĮVADAS 2. Dokumentai ir jų skelbimo principai LXIII skliausteliai rašomi ten, kur jie buvo rankraštyje, laužtiniuose skliaustuose nurodomi parengėjų teksto papildymai. Įvairių žodžių titulų ir kt. santrumpos atskleidžiamos be nuorodų į tai (išskyrus rusėniškus tekstus), abejotinais atvejais laužtiniuose skliaustuose. Lapų numeriai įterpiami į tekstą, po lapo pabaigą žyminčio ženklo. Skelbiant rusėniškus tekstus naudojami dabar vartojami rašmenys, iškeltinės raidės spausdinamos kursyvu. Praleistos raidės ar įterpti žodžiai, be kurių būtų sunku suprasti dokumentų tekstą, žymimi laužtiniais skliaustais. Lotyniškų tekstų žodžių rašyboje laikytasi klasikinės lotynų k. normų, siekta ci taisyti į ti, e į ae ir pan. Analogiškai tvarkyta skyryba. Siekta, kad sakinys išreikštų užbaigtą mintį, klaustukas būtų po klausimo, o ne prieš jį ir t. t. Vokiškuose tekstuose didžiosiomis raidėmis rašoma sakinio pradžia ir tikriniai daiktavardžiai. Santrumpos, pavartotos pirmą kartą, išskleidžiamos laužtiniuose skliaustuose. Įrašai paraštėse įtraukiami į tekstą ir pažymimi ženklu * *. Žodyje praleista raidė įrašoma laužtiniuose skliaustuose. Neaiškūs užrašymai žymimi ženklu [?]. Po trumpinimo ženklo esančios raidės rašomos paprastuose skliaustuose. Rusėniškose ir lenkiškose L. Markovičiaus kalbose yra pakankamai daug specifinės XVI a. teisinės ir kitokios terminijos. Nemažai posakių yra pavartota lotyniškai. Iškyla tiek šios terminijos supratimo, tiek vertimo į lietuvių kalbą problemų. Jos yra svarbios norint suprasti senojo Lietuvos istorijos laikotarpio rašytinius šaltinius. Kaip žinome, senoji istorinė terminija, ypač jos perteikimas lietuviškai, tai problemos, kurios dar tik pradėtos spręsti. Vos ne kiekvienas tyrėjas ar redaktorius sprendžia, kaip perteikti vieną ar kitą terminą, vietovardį ar asmenvardį. Vienais atvejais daugmaž sutariama, kas norėta apibrėžti, neaišku, tik kaip tai perteikti lietuviškai, o kartais skirtingas posakių vertimas gali suklaidinti tyrėją ir jo išvados bus priešingos. Viskas, kas pasakyta, galioja ir L. Markovičiaus tekstams. Susiduriame su XVI a. antrosios pusės epocha ir tekstais, kurie nėra tiek nutolę nuo mūsų kaip, pvz., XIII a. epocha ir tekstai, vis dėlto, kokios vertimo strategijos laikytis? Panagrinėję XVI a. LDK istorijos dokumentų vertimus, matome, kad yra įvairiai, pvz.: vieni autoriai siekia kuo labiau perteikti šaltinių specifiką, kiti išversti į bendrinę, visiems suprantamą, taisyklingą normalią žmonių kalbą. Abi pozicijos turi privalumų ir trūkumų. Kadangi šioje publikacijoje skelbiami originalūs (transkribuoti) tekstai ir faksimilės, buvo siekiama išversti literatūriškiau 137, aiškiau ir paprasčiau, pvz., verčiant rusėniškus tekstus atsisakyta balasto, kaip antai: ta, tas, tam ir kt. Pažymėtina, kad čia skelbiamuose, ypač lotyniškuose, tekstuose susiduriame su minimų asmenų titulų vertimo problema. Į analogiškas problemas dėmesį yra atkreipęs Liudas Jovaiša krokuvietiškų XIV XVI a. šaltinių apie lietuvius Krokuvoje publikacijos 137 < > literatūriškiau < > galima versti tuo < > atveju, jei skaitytojas gali pasitikrinti svarbią vietą pagal šalia esantį originalą, P. Subačius, Tekstologija. Teorijos ir praktikos gairės, Vilnius, 2001, p. 49.

64 LXIV VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) recenzijoje. Autoriui, pvz., logiškai užkliūva būdvardiškas įvairių asmens įvardijimo formų vertimas, užuot atskleidus jų socialinę konotaciją (pvz., nobilis verčiama kilmingasis, nors tai reiškia ir bajorą ). Jis nemano, kad teisininkų aktuose vartojami terminai, kaip antai: darbštusis, pamaldusis, dievobaimingasis, įžvalgusis, yra psichologiniai. Autorius teigia: Laboriosus Martinus juk reiškia ne darbštusis Martynas, o valstietis Martynas < >; religiosus ne dievobaimingas < > ar pamaldus < >, o vienuolis. Įžvalgusis kūrikas < >, sutikite, irgi skamba mažų mažiausia mįslingai. 138 Su L. Jovaiša iš esmės reikia sutikti. Šiais ir kitais terminais dokumentuose, be abejo, nusakoma tik luominė asmenų priklausomybė. Tačiau žinant viduramžišką šių terminų genezę nevertėtų pamiršti, kad tai faktiškai organišką visuomenės teoriją atspindintys lotyniški terminai, kuriais siekiama nusakyti esmines svarbiausių socialinių grupių funkcijas, kurios jos kūrėjų, t. y. bažnytinių autorių, akyse savotiškai sujungia ir tas joms priskiriamas, lauktinas ir pan. psichologines, galima pavadinti ir kitaip, ypatybes. Pvz., nebuvo apsiribojama tik miestiečių luomo įvardijimu apskritai, taigi vienu kokiu nors ar keliais terminais, sinonimiškai vartojamais. Kitaip ir būti negalėjo, nes miestietiškoji visuomenė savo ruožtu buvo sudaryta iš įvairių grupių. Yra akivaizdu, kad jos buvo įvardijamos mažiausiai keliais lotyniškais terminais: žemesnės padėties miestietis įvardijamas kaip providus, aukštesnės famatus, honestus, nobilituotų Vilniaus ir kt. magistratų narys ir bajoriškai nobilis ( kilmingasis ), galiausiai, pvz., Vilniaus miesto elito viršūnė, t. y. vaitas, generosus ( prakilnus ). Todėl negalima, pvz., providus ar famatus terminų versti vienu žodžiu miestietis. Tam buvo vartojamas kitas, įprastas žodis civis. Nekalbant jau apie miestiečių kilmės teisininkus advokatus, įvardijamus kaip nobiles ir pan. Tai galima iš dalies pritaikyti ir bajorijai. Nobilis išties reiškia ne tik kilmingąjį, bet ir bajorą. Tačiau ir šios bent kiek šaltinius varčiusiam filologui ar istorikui akivaizdybės konstatavimas mažai kuo padeda. Bajorijos struktūra buvo ne mažiau sudėtinga nei miestietijos. Todėl tie patys bajorai, atsižvelgiant į socialinę ir kt. padėtį, ypač užimamas įvairias pareigas, įvardijami kaip nobilis paprastas bajoras, generosus vidutinis bajoras, užimantis įvairias pareigas, magnificus didikas, užimantis aukštas pareigas. Visi jie bajorai ir netgi ne bajorai, jeigu preciziškai žvelgti į socialinę bajorijos struktūrą ir šaltinius, bajorai nuo XVI a. vid. tai kaip tik yra ne bajorai. Kitas, esminis klausimas: kaip tuos visus terminus, taip pat dvasininkijos ir valstietijos, išversti į lietuvių kalbą. 138 L. Jovaiša, Krokuvos lietuviai šaltinių pinklėse, Knygų aidai, 2000, Nr. 1, p. 26.

65 ĮVADAS 2. Dokumentai ir jų skelbimo principai LXV Faksimilės Publikacijoje spausdinamos visų tekstų (išskyrus anksčiau publikuotus dokumentus Nr. 9, 16) faksimilės-atvaizdai. Iki šiol kaip faksimilė buvo publikuotas tik vieno dokumento fragmentas, t. y. L. Markovičiaus parašas (prieš 1584 m. rugsėjo 21 d., publ. Nr. 18) 139. Faksimilės kol kas retokai publikuojamos su istoriniais šaltiniais, jas įprastai pasitelkia filologai spausdindami kalbinio pobūdžio tekstus. Kiek pasikartosime, kad šiame leidinyje skelbiamų dokumentų faksimilės spausdinamos dėl kelių konkrečių ir pragmatinių priežasčių. Pirma, jame nepateikiama tekstų transliteracija, t. y. geriausiai originalus atspindinčios ne dokumentinės jų perteikimo formos. Konkrečiu atveju pritariame lenkų autoriams, kad publikuojant ne viduramžių istorijos šaltinius nebūtina, išskyrus ypatingus atvejus, siekti publikacijoje smulkmeniškai perteikti originalius tekstus 140. Juolab kad iš publikuojamų tekstų originalai yra anaiptol ne visi. Tiesa, remiamės ir kitos lenkų autorių instrukcijos, skirtos literatūriniams tekstams publikuoti 141, nuostatomis. Puikus jos pritaikymo XVI a. lietuviškiems tekstams pavyzdys tai leidinys Listy polskie XVI wieku 142, kuriame yra lygiagrečiai publikuojamos laiškų transliteracijos ir transkripcijos, bet neskelbiamos faksimilės. Jame publikuojami daugelis XVI a. vid. didikų Radvilų ir kt. asmenų lenkiškų laiškų. Lietuviškoje praktikoje retai yra pateikiamos tekstų faksimilės ir transliteracija, apsieinant be transkripcijos ir vertimo. Tokia pozicija argumentuojama tuo, kad tai būtų kišimasis į tekstą. Vis dėlto kišimosi į tekstą išvengti apskritai neįmanoma, be to, publikuojant pakankamai kokybiškas faksimiles galima pasiekti bene didžiausią imituojamo autentiškumo laipsnį. Keturiakalbių rusėnų, lotynų, vokiečių ir lenkų šaltinių publikavimas vienoje vietoje, jų transkripcijų ir vertimų į lietuvių k. skelbimas yra nebloga galimybė panaudoti šią medžiagą kai kurių pagalbinių istorijos mokslų, pvz., paleografijos ir kt., studijose. Taip pat publikacijoje skelbiama keliolika lotyniškų ir vokiškų XVI a. vid. Vilniaus miestiečio autografų tai palyginti unikalus naratyvinis tokio pobūdžio šaltinis. Tačiau faksimilių paskelbimas, t. y. grafinių, tiesiogiai vaizdą perteikiančių užrašo kopijų sukūrimas 143, ne toks paprastas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, nors ir disponuojant šiuolaikinėmis techninėmis galimybėmis, darbas. Esmė ta, kad visos šioje publikacijoje skelbiamos dokumentų faksimilės yra spausdinamos iš mikrofilmų, kurie senokai pagaminti Rusijoje ir Vokietijoje. Jie yra ne spalvoti, o juodai balti. Faksimilių lapai perteikiami I. Lukšaitė, Reformacija, p Instrukcja wydawnicza, s. 6. Zasady wydawania tekstów staropolskich. Projekt, Wrocław, Listy polskie XVI wieku, pod redakcją K. Rymuta, Kraków, , t Apie dokumentinius, su retomis išimtimis iš esmės apie faksimilinius leidimus žr. P. Subačius, Tekstologija, p

66 LXVI VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) visi, tačiau dėl minėtų mikrofilmų trūkumų nemanėme prasminga bandyti fotografijose tiksliai atspindėti pačius originalius skelbiamų tekstų dydžius jie buvo įvairūs. Tekstai skelbiamose faksimilėse yra palyginti neblogai išskaitomi, bet jokiomis kompiuterinėmis grafikos tvarkymo programomis ko nors pripiešta, iškirpta ir pan. nebuvo. Disponuojant mikrofilmais dokumentinio faksimilinio leidinio parengti neįmanoma, todėl tokio tikslo ir nebuvo keliama. Visi lapai publikuojami atskirai, po vieną. Faksimilės publikuojamos ne prie kiekvieno dokumento, o sunumeruotos (faksimilių numeriai atitinka skelbiamų tekstų numeraciją, atskiri lapai numeruojami pagal jų originalią numeraciją) ir metrikuotos (su tiksliomis signatūromis) pateikiamos pačioje leidinio pabaigoje. Taip pasielgta, kad būtų patogiau naudotis. Publikacijos pabaigoje pridėta bendra asmenvardžių ir vietovardžių rodyklė. Į ją įtraukti publikacijoje paminėti asmenys ir vietovės (išskyrus knygų ir kt. bibliografinių pozicijų pavadinimuose esančias ir jų išleidimo vietas). 3

67 ĮVADAS 3. Publikuojamų dokumentų sąrašas LXVII 3. Publikuojamų dokumentų sąrašas Nr , [Vilnius]. Vilniaus miesto tarėjo Luko Markovičiaus kalba, pasakyta Vilniaus miesto rotušėje, kurioje skundžiasi dėl reikalavimo išsikelti iš namo ir užleisti jį Jonui Dubingiui. Nr , [Vilnius]. Vilniaus miesto tarėjo Luko Markovičiaus žmonos kalba Vilniaus miesto rotušėje, kurioje vyro vardu skundžiasi dėl bylos su Jonu Volkovičiumi ir Tiša Semionovičiumi vilkinimo. Nr , [Vilnius]. Vilniaus miesto burmistro Luko Markovičiaus kalba Vilniaus miesto rotušėje, kurioje skundžiasi dėl su juo sudaryto prekiavimo degtine Vilniuje kontrakto nevykdymo. Nr , [Vilnius]. Vilniaus miesto burmistro Luko Markovičiaus kalba Vilniaus miesto rotušėje, kurioje protestuoja dėl jo nekvietimo į tarybos posėdžius. Nr. 5 [ , Vilnius]. Vilniaus miesto burmistro Luko Markovičiaus antroji kalba Vilniaus miesto rotušėje, kurioje protestuoja dėl jam daromų skriaudų, pasak jo, dėl neteisėto pašalinimo iš tarybos, sutarties dėl prekiavimo degtine nevykdymo, jo bylų vilkinimo. Nr , [Vilnius]. Vilniaus miesto burmistro Luko Markovičiaus kalba Vilniaus miesto rotušėje, kurioje iš vaito Augustino Rotundo Meleskio ir tarybos reikalauja išduoti jam reikalingus išrašus, sušaukti bendruomenę, pateikti raštus, pagal kuriuos taryba nepaisant jo kaltinimų toliau eina savo pareigas. Nr , [Vilnius]. Vilniaus miesto burmistro Luko Markovičiaus kalba valdovo teisme karaliaus sekretoriui, LDK referendoriui, vyskupui Piotrui Arciechowskiui, kurioje protestuoja dėl, pasak jo, teismo jam daromų skriaudų: bylų vilkinimo, nuolaidžiavimo Vilniaus miesto valdžiai ir kt. Nr , [Vilnius]. Vilniaus miesto burmistro Luko Markovičiaus pareiškimas prieš Vilniaus miesto valdžią, kuriame protestuoja dėl neteisingo Vilniuje miru-

68 LXVIII VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) sio šikšniaus Simono Zachejaus pomirtinio turto inventoriaus sudarymo ir turto iššvaistymo. Nr , Pinčuvas [Lenkija]. Vilniaus miesto burmistro Luko Markovičiaus Mundijaus laiškas Prūsijos kunigaikščio Albrechto kancleriui Joannesui Kreitzenui. Nr. 10 [apie , Vilnius]. [Lukas Markovičius] Trumpas turinys ir pranešimas apie tai, kaip Augustinas Rotundas, Vilniaus vaitas, su savo šalininkais ir bendrais mane, Luką Mundijų, to paties Vilniaus miesto tarėją ir vyriausiąjį burmistrą, nusižengdamas Dievui, garbei, teisei ir bet kokiam teisingumui, veidmainiškomis pinklėmis ir klastingais piktavališkais išpuoliais įstūmė į dabartinį skurdą ir pražūtį, sugriovė visą mano gerovę ir iš manęs, nekalto, sumanė ir ketina atimti gyvybę etc. Nr. 11 [po prieš , be vietos]. Luko Markovičiaus laiškas Prūsijos kunigaikščiui Albrechtui Fridrichui, kuriame skundžiasi dėl Vilniaus miesto valdžios jam daromų skriaudų, prašo priimti į dvarą, paremti žmoną, vaikaičius ir žentą. Nr. 12 [po , Karaliaučius]. Duoti atsakymą Lukui Markovičiui Mundijui. Nr , Karaliaučius. Luko Markovičiaus laiškas Prūsijos kunigaikščiui Albrechtui Fridrichui, kuriame dėkoja už pagalbą, pasiūlytą tarpininkavimą pas būsimąjį Lenkijos karalių ir prašo padėti suimti jo priešininkus. Nr. 14 [po , Karaliaučius]. Luko Markovičiaus laiškas Prūsijos kunigaikščiui Albrechtui Fridrichui, kuriame prašo padidinti jam skiriamą paramą, priimti su tarnu prie dvariškių stalo, duoti apsauginį raštą. Nr. 15 [apie , be vietos]. Luko Markovičiaus laiškas aukštiems Prūsijos Kunigaikštystės (?) valdininkams, kuriame jis prašo užtarti Prūsijos Kunigaikštystės administratoriui, Brandenburgo Ansbacho Kulmbacho markgrafui Georgui Fridrichui Ansbachui (?), kad šis pagelbėtų jo byloje.

69 ĮVADAS 3. Publikuojamų dokumentų sąrašas LXIX Nr , Varšuva. Lenkijos karaliaus, Ldk Stepono Batoro teismo sprendimas, kuriuo nustato, kad pagal Žygimanto Augusto 1551 m. privilegiją Luko Markovičiaus Mundijaus į teismą pašaukta Vilniaus miesto valdžia privalo atsakyti prieš karaliaus teismą tik Vilniuje, atsakovus išteisina ir paleidžia iš teismo posėdžio, tačiau ieškovui palieka teisę kreiptis į valdovo teismą ten, kur nevaržo privilegija, kur abi šalys dalyvautų teisme, jei ieškovas pagal įstatymą patrauks atsakovus atsakomybėn, o karalius spręs bylą. Nr , Vilnius. Vilniaus vaito Augustino Rotundo Meleskio pareiškimas dėl Luko Markovičiaus kaltinimų, kuriame juos teigia esant pramanytus, suklastotus ir šmeižikiškus, reikalauja jį nubausti ir taip pamokyti kitus. Nr. 18 [prieš , be vietos]. Luko Markovičiaus laiškas Prūsijos Kunigaikštystės administratoriui, Brandenburgo Ansbacho Kulmbacho markgrafui Georgui Fridrichui Ansbachui, kuriame prašo tarpininkauti pas Lenkijos karalių Steponą Batorą atgaunant prarastas pareigas ir turtą. Nr. 19 [po , be vietos]. Luko Markovičiaus laiškas aukštiesiems Prūsijos Kunigaikštystės valdininkams, kuriame apibūdina naujausią savo bylos eigą ir prašo padėti sulaikyti jo priešininką Andrių Strelecą. Nr [Karaliaučius]. Atsakymas Lukui Markovičiui Mundijui Georgo Fridricho Ansbacho Vyresniojo, Prūsijos Kunigaikštystės administratoriaus, Brandenburgo Ansbacho Kulmbacho markgrafo vardu dėl vilniečio Andriaus Streleco arešto. 3

70 LXX VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) 4. Įvade ir paaiškinimuose dažniausiai naudojama literatūra ir šaltiniai, santrumpos AGAD Archiwum Główne Akt Dawnych w Warszawie. A. Ragauskas, Ar Vilniaus burmistras Lukas Markovičius (m. apie 1584) buvo arijoniškos knygos autoriumi? Apie vieną svarbią smulkmeną, Lituanistica, 2003, Nr. 4, p A. Ragauskas, Tarėjo arijono Luko Markovičiaus ir miesto valdžios konfliktas XVI a. vid. Vilniuje, Lituanistika, 2004, t. 60, Nr. 4, p CIC Corpus iuris civilis, ed. Th. Mommsen, P. Krüger, R. Schoell, W. Kroll, Berlin, , t. 3 (t. I Institutiones, Digesta; t. II Codex; t. III Novellae). GStA PK Geheimes Staatsarchiv Preussischer Kulturbesitz, Berlin (Dahlem). KW Księga wiekopomności osób magistratu miasta Wilna od roku 1516 do 1771, LVIA, f. SA, b LM Lietuvos Metrika (Российский государственный архив древних актов в Москве, ф. 389 Литовская Метрика). Naudotasi mikrofilmais, saugomais Lietuvos istorijos institute ir LVIA). LVIA Lietuvos valstybės istorijos archyvas. S. Lubieniecki, History of the Polish Reformation and Nine Related Documents, translated and interpreted by George Huntston Williams, Minneapolis, 1995 (Harvard Theological Studies, Nr. 34). Urzędnicy centralni i dostojnicy Wielkiego Księstwa Litewskiego XIV XVIII wieku. Spisy, oprac. H. Lulewicz, A. Rachuba, Kórnik, W. Kowalenko W. Kowalenko, Geneza udziału stołecznego miasta Wilna w sejmach Rzeczypospolitej, Ateneum Wileńskie, 1927, t. 4, nr 12, s , przypis 6. Г. Я. Галенчанка Г. Я. Галенчанка, Францыск Скарыня беларускi i ўсходнеславянскi першадрукар, Мiнск, 1993, с

71 I. Teksta i

72

73 I. TEKSTAI Nr. 1 3 Nr , ketvirtadienis, [Vilnius] Vilniaus miesto tarėjo Luko Markovičiaus kalba, pasakyta Vilniaus miesto rotušėje, kurioje skundžiasi dėl reikalavimo išsikelti iš namo ir užleisti jį Jonui Dubingiui m. Vilniaus vaivados paskirtųjų teisėjų teismo knyga, LM, kn. 240, l v Kopija, originalas nežinomas Rusėnų k. // [l. 247] Сознанье вижов в справе радцы места виленьского Лукаша Марковича о долеглостях и крывде его, которую на ратушу у Вильни перед врадом местским преповедалъ a Лета Бож(его) нарож(енья) 1551 м(е)с(е)ца декаб(ря) 17 дня, у четвергъ. Прышедшы перед насъ, судеи п(а)на воеводы его м(и)л(о)сти виленьского высажоныхъ радца места виленьского Лукашъ Марковичъ и поведиль перед нами, ижъ онъ немалую крывду от враду местского виленьского маеть, и хотечы имъ некоторые долеглости преповедити, просилъ, абыхмо з ураду своего придали ему ку прыслуханью тое речы вижовъ. А такъ мы, за прозбою его дали есмо ему двухъ вижовъ на име Мартина Павловича а Амъброжея Янушковича, которые тамъ на ратушы бывшие и пришод(шы) перед нас сознали тые слова: «Слышали есмо, ижъ тотъ Лукашъ Марковичъ перед врадомъ местскимъ виленьскимъ на ратушу мовилъ тымъ обычаемъ»: «Панове милые буръмистрове и радцы. Яко вчорашнего дня прыходиломъ до васъ, пытаючы, такъ и теперъ пытаю вашеи м(и)лости: што того за прычына естъ, ижъ слали есте до мене двухъ радецъ, то естъ Станислава Бутвиловича а Семена Левоновича и с писаремъ, и тежъ зъ b слугами местскими, которые прышедшы до дому моего, поведели ми тые слова: «Лукашу. Абысь о томъ ведалъ, ижъ нашы старъшые послали насъ до тебе именемъ короля его м(и)лости, абыхмо подлугъ листу короля его c м(и)лости Яну Дубинькгови в домы твои дали румованье. Для чого жъ пытаемъ a b c Tikėtina, XVI a. pab. Lietuvos Metrikos perrašinėtojo suteikta antraštė. Rankr. и тежъ pakartota du kartus. Rankr. его pakartota.

74 4 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) тебе: хочешъ ли того допустити, або не хочешъ». Где жъ я на то имъ поведилъ: «Панове милые. Новые то речы, а у насъ у Вильни неслыханые. Ямъ есть ч(о)л(о)в(е) къ добре оселыи и ни перед кимъ не ховаю ся, але маю ся // [l. 247v] тому справовати, хто мене позываеть. Кгды жъ я Янови Дубинкгови и вашои м(и)лости ничого не ест виненъ, a хотя коли з нимъ вель якое право, тогды онъ тут перед вами зо всего мене выпустилъ в тотъ час, коли васъ позвомъ позвалъ, о што вжо з вами самыми, опустившы мене, право ведеть. A прото, яко вы сами, такъ Янь Дубинъка, ничого на мене поискивати не можеть, а то с тыхъ прычынъ, которые вчора подаваломъ на писме, такъ и теперъ подаю и прошу, абысте их казали перед собою очевисто чести и у книги свои вписати, ниж ли вы того вчынити не хотели, одно сказали есте, абыхъ до двухъ неделъ з дому ся выпровадилъ. От которого сказанья вашого я до короля его м(и)лости апелевал, чого жъ вы мне не допустили, и тепер пытамъ: хочете ли мои ексьцепцыю, которые написаные вчора и нине подаю, в книги свои вписати и апеляцыи допустити». А такъ деи они того Лукаша весполокъ з нами прочъ выслали и по маломъ часе за се насъ узвавшы, такъ отказали: «Пане Лукашу. Поведилъ еси перед нами досыть шыроко, але мы на то коротко тобе откажемъ. С кимъ тобе потреба, с тымъ ты собе чыни водле права, a мы тобе не маемъ чого дати выписовати, бо ся ты вчора ни с кимъ не справълялъ и теж мы тебе не судили. А кожъдыи суд с трех перъсонъ ся замыка: одна, што жалуеть, а другая, што отъказ чынить, а третяя, которая судить a того вчора ничого не было. А што ся дотычеть апеляцыи, ино ты не маешъ отъ чого апелевати, бо мы ничого не сказывали, ани справовали, ани есмо до тебе слали». Яко жъ перед нами вижами Лукашъ ексцепцые свои написавшы на листе перед врадомъ местьскимъ покладалъ, просечы, абы казали у книги вписати, ниж ли врад местьскии не только ижъ бы вписывати казали, и чести ихъ не хотели. Што Лукашъ нами осветъчывшы и пошолъ з ратуша прочъ. -

75 I. TEKSTAI Nr. 1 5 V e r t i m a s Šaukūnų pareiškimas dėl Vilniaus miesto tarėjo Luko Markovičiaus reikalo apie jo patiriamas skriaudas ir neteisybę, kurias [jis] Vilniaus rotušėje miesto valdžiai išdėstė Viešpaties gimimo 1551 metais, gruodžio mėnesio 17 dieną, ketvirtadienį 144. Pas mus, jo malonybės pono Vilniaus vaivados paskirtuosius teisėjus, atėjo Vilniaus miesto tarėjas Lukas Markovičius ir pareiškė, kad jis iš Vilniaus miesto valdžios patiria didelę skriaudą ir, norėdamas jiems kai kurias skriaudas išdėstyti, prašė, kad mes pagal savo pareigą paskirtume šaukūnus tai kalbai išklausyti. Taigi mes jam prašant davėme jam du šaukūnus, vardu Martynas Pavlovičius ir Ambraziejus Januškovičius, kurie ten, rotušėje, buvo ir, atėję pas mus, tokiais žodžiais išdėstė: Mes girdėjome, kad Lukas Markovičius Vilniaus miesto valdžiai rotušėje taip kalbėjo: Mielieji ponai burmistrai ir tarėjai. Kaip vakar atėjau pas jus klausti, taip ir dabar klausiu jūsų malonybių: dėl ko siuntėte pas mane du tarėjus, tai yra Stanislovą Butvilovičių 145 ir Semioną Leonovičių 146, su raštininku 147 bei miesto tarnais 148 [?]. Atėję į mano namus jie man taip pasakė: Lukai. Žinok, kad mūsų vyresnieji 149 pasiuntė mus pas tave jo malonybės karaliaus 150 vardu, kad mes pagal jo malonybės karaliaus raštą įkeldintume Joną Dubingį 151 į tavo namus. Dėl to klausiame tavęs: nori tai leisti ar nenori? O aš į tai jiems pasakiau: Mielieji ponai. Nauji tai dalykai ir pas mus Vilniuje negirdėti. Aš esu sėslus žmogus ir nuo nieko nesislapstau ir privalau bylinėtis su tuo, kuris mane šaukia. Bet Jonui Dubingiui ir Ketvirtadienis įprasta miesto tarybos senajame Vilniuje posėdžiavimo diena, tačiau posėdžiaujama būdavo ir kitomis dienomis m. Vilniaus miesto metinės tarybos sąraše nepažymėtas m. metiniu tarėju buvo katalikas Stanislovas Petravičius Butvilas (Butvilovičius), žr. W. Kowalenko, s. 134; KW, l. 5. Šiame šaltinyje dar nurodoma Putvilo pavardė ji iškreipta, neteisinga. Vienalaikiuose šaltiniuose yra tik Butvilas (Buczwil), Butvilovičius (Buczwilowicz). Veikiausiai, tai stačiatikis Semionas Leonovičius (Krilovičius), metinio tarėjo pareigas ėjęs 1540, 1546, 1548 m., tačiau nei 1551, 1552 m. Vilniaus miesto metinės tarybos sąraše jis nepažymėtas, plg.: W. Kowalenko, s. 134; Г. Я. Галенчанка, с. 273, 274; KW, l. 3v, 4v, 5. Leonas Krilovičius, min. kaip tarybos narys 1511, 1522 m., tikriausiai buvo jo tėvas, plg.: Г. Я. Галенчанка, с. 271, 272; Археографический сборник документов, относящихся к истории Северо-Западной Руси, издаваемый при управлени Виленскаго учебнаго округа, Вильна, 1869, т. 6, c. 6, 15. Matyt, Vilniaus miesto tarybos katalikiškasis raštininkas Simonas Zeligmacheris (žr. toliau). T. y. miesto tarybos prisiekusiaisias tarnais, kurie atliko ir šaukūnų funkcijas. T. y. metiniai burmistrai. Jais 1551 m. pagal Vilniaus miesto metinės tarybos sąrašą buvo Jurgis Nestenevičius ir Maksimas Martynovičius Savičius, o 1552 m. Jurgis Jurgevičius Bočka ir Timofejus Grigorjevičius Siesko, plg.: W. Kowalenko, s. 134; KW, l. 5. Lenkijos karalius, Ldk Žygimantas Augustas. Apie J. Dubingį žr. įvade.

76 6 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) jūsų malonybėms aš nieko nesu skolingas. Kadais su juo dėl kai ko bylinėjausi, tačiau jis čia, jūsų akivaizdoje, visus kaltinimus man panaikino, kai tik jus pašaukė, dėl ko jau su jumis pačiais mane išlaisvinęs bylinėjasi, todėl nei jūs patys, nei Jonas Dubingis nieko negali iš manęs ieškoti. O dėl tų priežasčių, kurias vakar raštiškai pateikiau, taip ir dabar pateikiu ir prašau, kad jūs lieptumėte jas jūsų akivaizdoje perskaityti ir į savo knygas įrašyti, tačiau jūs to padaryti nenorėjote, tiktai nurodėte, kad aš per dvi savaites iš namo išsikelčiau. Dėl tokio jūsų sprendimo aš norėjau apeliuoti į jo malonybę karalių, tačiau jūs man neleidote. Ir dabar klausiu: ar sutinkate mano teiginius, kuriuos vakar ir dabar raštiškai pateikiu, į savo knygas įrašyti ir leisti apeliuoti? Tuomet jie Luką kartu su mumis išprašė lauk ir, netrukus pas save pašaukę, taip atsakė: Pone Lukai. Kalbėjai mums ganėtinai ilgai, tačiau mes į tai trumpai tau atsakysime: su kuo tu nori, su tuo pagal teisę sau ir bylinėkis, o mes neturime tau ką duoti išrašyti 152, nes tu vakar su niekuo nesibylinėjai ir mes taip pat tavęs neteisėme. O kiekvieną teismą sudaro trys asmenys: vienas, kuris kaltina, antras, kuris atsako, trečias, kuris teisia, o vakar viso to nebuvo. O dėl apeliacijos, tai tu neturi dėl ko apeliuoti, nes mes nieko nesprendėme, nei nagrinėjome, nei tave šaukėme. Tuomet mūsų, šaukūnų, akivaizdoje Lukas pateikė miesto valdžiai lape surašytus savo teiginius, prašydamas, kad lieptų į knygas 153 įrašyti, tačiau miesto valdžia ne tik kad liepti įrašyti, bet ir skaityti jų nenorėjo. Lukas apie tai mums pareiškė ir išėjo iš rotušės T. y. neturi jokių dokumentų, kurių išrašus galėtų L. Markovičiui išduoti. Šio teiginio nereikia suprasti pažodžiui. L. Markovičius tik prašė jo raštą priimti į kanceliariją, t. y. savotiškai oficialiai užregistruoti.

77 I. TEKSTAI Nr. 2 7 Nr , penktadienis, [Vilnius] Vilniaus miesto tarėjo Luko Markovičiaus žmonos kalba Vilniaus miesto rotušėje, kurioje vyro vardu skundžiasi dėl bylos su Jonu Volkovičiumi ir Tiša Semionovičiumi vilkinimo m. Vilniaus vaivados paskirtųjų teisėjų teismo knyga, LM, kn. 240, l v Kopija, originalas nežinomas Rusėnų k. Сознанье вижово в справе раичыное виленьское Лукашовое Марковича оповеданья некоторых долеглостеи своих перед врадом местскимъ и прошеня выписов с книг местских a Лета Бож(его) нарож(енья) 1552 м(е)с(е)ца августа 12 дня, у пятницу. Прышодшы перед насъ судеи высажоныхъ его м(и)л(о)сти пана Миколая Радивила, воеводы виленьского, маршалъка земъского, канъцлера Великого Кн(я)зства Литовского, старосты берестеиского, деръжавцы борысовского и шовленьского, перед мене Яна Олехновича Рымшу, хоружого ошменьского, а перед мене Яна Анъдреевича Новицъкого, наместъника виленьского и рудоминьского, и поведила перед нами раичыная виленьская Лукашовая Марковича, ижъ мужъ ее в пильныхъ справахъ своихъ ку его м(и)л(о)сти королевскои поехалъ. И яко в небытности мужа своег(о) маючы она некоторые долеглости враду местскому виленьскому оповедити, а выписов с книгъ ихъ местцкихъ просити. Для того просила насъ, абыхмо еи з ураду нашого вижа прыдали. А такъ мы прозбе ее, а звлаща слушнои чынечы досить прыдали есмо на то еи служебника // [l. 501v] пана его м(и)л(о)сти Яна Яниковского, которыи тамъ бывшы и прышод(шы) перед нас созналъ, ижъ тая Лукашовая ку бурмистромъ места виленьского мовила тые слова: a Tikėtina, XVI a. pab. Lietuvos Metrikos perrašinėtojo suteikta antraštė. Klaidingi žodžiai: < >долеглостеи своих < >. Iš tiesų, kaip rodo įrašo turinys, vyrui pavedus tarėjienė pareiškė ne dėl savo, o dėl vyro, tarėjo L. Markovičiaus, patirtų skriaudų. Tai neįprastas sprendimas, jį reiktų sieti su L. Markovičiaus asmenybe ir specifine situacija. Paprastai tokią funkciją atlikdavo asmens įgaliotinis (atstovas / advokatas) vyras.

78 8 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) «Которую речъ перед вашою м(и)л(о)стью мужъ мои Лукашъ Марковичъ мелъ з Яномъ Волъчковичомъ и с Тишею Семеновичомъ, а для многих откладовъ ее не сконъчылъ и не могучы в тои речы далеи пильновати, ижъ мелъ рокъ завитыи у г(о) с(по)д(а)ря короля его м(и)л(о)сти, для того мусялъ ехати. А пред ся росказалъ мне, абыхъ пильность чынила, просечы о выпис жалобы его на писме покладаные и не однокроть перед вашою м(и)л(о)стю чытаные, и отпору стороны его противное. Чого ваша м(и)л(о)сть не сказуючы, отложили до всихъ пановъ на опытанье на рокъ певныи. Ино, яко ся потомъ року оного объвиненье, такъ потомъ и на инъшыхъ многихъ откладехъ таке жъ не становячы ся, ани сказанья вашое м(и)л(о)сти слухати не хотели, а мужъ мои просилъ, абы то было записывано. Яко жъ на остатокъ для непослушеньства ихъ казали есте слугам своимъ на конехъ местскихъ ихъ по селомъ искати, а мужъ мои пильность чынилъ. А не только сторона стати не хотела, але и ваша м(и)л(о)сть сами не хотечы на тои пильнои его справе седети и без стороны, далеи то откладали. Такъ яко от теперешнего часу на тои карте покладам и подлугъ того записанья у книги вашеи м(и)л(о)сти, а потомъ выпису с книгъ жадаю за мои п(е)н(е)зи». Отказъ пановъ бурмистровъ на то тым обычаемъ учыненъ естъ: «Мы того у книгах не маемъ, а што будемъ у книгахъ своихъ мети, таковыхъ выписовъ никому боронити не хочемъ». И просила Лукашовая, абы тое сознанье вижа нашого было у книги записано. - V e r t i m a s Šaukūnų patvirtinimas, [kad] Vilniaus tarėjienė Lukienė Markovičienė miesto valdžiai pareiškė dėl kai kurių savo skriaudų ir prašė išrašų iš miesto knygų Viešpaties gimimo 1552 metais, rugpjūčio mėnesio 12 dieną, penktadienį. Pas mus, jo malonybės pono Vilniaus vaivados, LDK žemės maršalkos, Bresto seniūno, Borisovo ir Šiaulių laikytojo Mikalojaus Radvilos 154 paskirtuosius teisėjus, pas mane, Joną Aleknavičių Rimšą, Ašmenos vėliavininką 155, pas mane, Joną Andrejevičių Novickį, M. Radvila Juodasis ( ), Vilniaus vaivada (nuo 1551 m. birželio 11 d. iki 1565 m. gegužės 28 d.). Ašmenos vėliavininkas ( ), Vilniaus pilies teismo teisėjas (nuo 1552 m. sausio 3 d. iki 1554 m. rugsėjo 27 d.), Urzędnicy Wielkiego Księstwa Litewskiego. Spisy, t. I: Województwo wileńskie. XIV XVIII wiek, nr 859, s. 166; nr 1241, s. 212; s. 720.

79 I. TEKSTAI Nr. 2 9 Vilniaus ir Rudaminos vietininką 156, atėjo Vilniaus tarėjienė Lukienė Markovičienė 157 ir pareiškė mums, kad jos vyras dėl skubių savo reikalų išvažiavo pas jo karališkąją malonybę. Todėl nesant vyro ji privalanti kai kurias skriaudas Vilniaus miesto valdžiai išdėstyti ir išrašų iš jų miesto knygų paprašyti. Dėl to prašė mūsų, kad mes jai iš mūsų teismo šaukūną priskirtume. Taigi mes, tenkindami jos teisėtą prašymą, priskyrėme dėl to jai tarnautoją, jo malonybę poną Joną Janikovskį. Jis ten [rotušėje] buvo ir atėjęs pas mus pareiškė, kad Lukienė Vilniaus miesto burmistrams 158 taip kalbėjo: Mano vyras Lukas Markovičius pas jūsų malonybes turėjo bylą su Jonu Volkovičiumi 159 ir Tiša Semionovičiumi 160, tačiau dėl daugelio Vilniaus vaivados M. Radvilos Juodojo vietininkas ( ), Vilniaus pilies teismo teisėjas ( ). Greičiausiai buvo kilęs iš Vilniaus pavieto, mirė po 1562 m. rugpjūčio 8 d., katalikas (palaidotas Vilniaus Šv. Dvasios bažnyčioje). Tėvas Andrius Novickis, žmona žemaičių bajoro Jono Dirmos dukra Ona m. sudarytame testamente J. Novickis neminėjo palikuonių. Buvo Vilniaus vaivados M. Radvilos Juodojo klientas. Jį J. Novickis paskyrė pagrindiniu savo testamento globėju. Pilies teismo teisėju J. Novickis kaip vietininkas (pavaivadis) buvo paskirtas vaivados ir taip vadinamas kai kuriuose aktuose paskirtasis teisėjas. Teisėjo pareigas pradėjo eiti 1552 m. sausio 3 d. Jau nuo 1558 m. pab. nebedalyvavo teismo posėdžiuose dėl ligos. Šių pareigų, kaip ir vietininko, dėl ligos atsisakė 1559 m. vasario 14 d. Sunkiai sergantį J. Novickį 1559 m. spalio 18 d. pakeitė kitas M. Radvilos Juodojo žmogus Stanislovas Hamšėjus, šį paskyrimą gavęs kiek anksčiau 1559 m. rugsėjo 20 d. Dirbdamas vietininku, o vėliau teisėju Vilniaus pilies teisme J. Novickis nagrinėjo įvairias bylas ir notariškai patvirtindavo. Bylas spręsdavo vienas arba su kitais parinktais teisėjais Jonu Rimša ar Ašmenos vėliavininku Kasparu Ostrovickiu. Daug tokių bylų užregistruota išlikusioje Lietuvos Metrikos teismų knygos Nr. 240 XVI a. pab. kopijoje. Pvz., viena pirmųjų vietininko spręstų bylų teisme buvo 1551 m. rugsėjo 17 d. Pareigūnas ieškovų prašymu taip pat siųsdavo į įvykio vietą šaukūnus. Vilniuje, netoli Trakų bokšto, prie pinigų kalyklos pastato, įsigijo namą, kurį testamentu užrašė žmonai, o po jos mirties paliko Vilniaus vaito A. Rotundo priežiūrai, kad jis už namą gautas pajamas atiduotų Vilniaus Šv. Trejybės bažnyčios špitolei. Tai turėjo vykdyti visi kiti miesto vaitai, plg. R. Ragauskienė, Novickis Jonas, Vilniaus Žemutinės pilies biografinis žodynas, sud. A. Ragauskas, R. Ragauskienė, Vilnius, 2009 (mašinraštis, saugomas VšĮ Valdovų rūmų paramos fondas). Pasak vienų autorių, buvo Pobóg herbo, plg. P. Dworzecki Bogdanowicz, [Herbarz szlachty WXL], LVIA, f. 391, l Kiti autoriai (Wiktor Wittyg ir kt.) teigia, kad buvo herbu własnego, W. Wittyg, Nieznana szlachta polska i jej herby, Kraków, 1912, s. 221; Urzędnicy Wielkiego Księstwa Litewskiego. Spisy, t. I: Województwo wileńskie. XIV XVIII wiek, nr 801, s. 159; nr 859, s. 166; s J. Novickio herbo piešinys pas P. Bogdanovičių Dvožeckį ir W. Wittygą sutampa. Nei vardo, nei mergautinės pavardės ar tėvavardžio nežinome. Galėjo būti kilusi iš vietos miestiečių. Vilniaus miesto metinių tarybų sąraše ties 1552 m. nurodyti šie metiniai burmistrai: katalikas Jurgis Jurgevičius Bočka, stačiatikis Timofejus Grigorjevičius Siesko, plg.: W. Kowalenko, s. 134; KW, l. 5. Neaišku, ar jie tuomet buvo rotušėje, kadangi buvo penktadienis ir posėdyje galėjo dalyvauti ir plačiosios tarybos nariai burmistrai. Pirklys J. Volkovičius (Volčkovičius) 1542, 1548 m. ėjo metinio tarėjo, o 1549 m. metinio burmistro pareigas. Pirklys T. Semionovičius (m. prieš 1554 m. balandžio 10 d.), kaip ir brolis Ivanas Semionovičius, kilę tikriausiai iš Smolensko krašto, stambūs Vilniaus pirkliai ir žemvaldžiai. Pirmasis nuo 1543 m. buvo burmistras.

80 10 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) atidėjimų neužbaigė ir, negalėdamas toliau ja rūpintis, nes turėjo baigtinį teislaikį pas valdovą, jo malonybę karalių, dėl ko privalėjo vykti 161, prieš tai paliepė man, kad aš [bylą] prižiūrėčiau, paprašyčiau jo raštu pateiktų ir ne vieną kartą jūsų malonybėms skaitytų skundų bei atsakovo atsakymo išrašų. Jos [bylos] jūsų malonybės nesprendę atidėjote nustatytam terminui iki visų ponų 162 apklausai. Tiktai [jie] tuo nustatytu terminu, taip pat ir vėliau daugelį kartų atidėjus [bylos nagrinėjimą] nei atsakyti, nei jūsų malonybių sprendimo klausyti nenorėjo. O mano vyras prašė, kad tai būtų užrašyta. Galiausiai dėl jų nepaklusnumo liepėte savo tarnams su miesto arkliais 163 kaimuose 164 jų ieškoti. O mano vyras netylėjo 165. Tačiau ne tik atsakovai stoti nenorėjo, bet ir jūsų malonybės, patys nenorėdami jam rūpimos bylos be atsakovų spręsti, toliau ją atidėliojote. Todėl dabar šį raštą pateikiu ir prašau jį įrašyti į jūsų malonybių knygas, o paskui išrašą iš knygų už mano pinigus [išduoti]. Ponų burmistrų atsakymas į tai buvo toks: Mes to knygose neturime, o ką savo knygose turime, to išrašais [gauti] niekam nedraudžiame. O Lukienė prašė, kad šis mūsų šaukūno pareiškimas būtų įrašytas į knygas m. vasarą Žygimantas Augustas praleidoje Karališkojoje Prūsijoje, pvz., 1552 m. rugpjūčio 6 31 d. rezidavo Gdanske, todėl L. Markovičiui reikėjo važiuoti į jį, plg. A. Gąsiorowski, Itineraria dwu ostatnich Jagiellonów, Studia Historyczne, 1973, t. XVI, nr 2 (61), s Neaišku, kas turima mintyje. Gali būti: a) miesto valdybos (2 burmistrai, 4 tarėjai) posėdis, kuris paprastai vykdavo ketvirtadieniais; b) viso magistrato (vaitas, plačioji taryba (formaliai 36 asmenys 12 burmistrų, 24 tarėjų), suolininkų teismo atstovai) posėdis. Vertinga informacija, kad tarybos teismo šaukūnams XVI a. vid. buvo priskirti tarnybiniai arkliai. T. y. atsakovų valdytose žemės valdose, šiuo atveju, matyt, prie Vilniaus turėtuose palivarkuose. Teisinė formuluotė, t. y. L. Markovičius ir toliau bylinėjosi, teikė pareiškimus ir kt., taip išvengdamas senaties ir išsaugodamas galimybę bylinėtis.

81 I. TEKSTAI Nr Nr , trečiadienis, [Vilnius] Vilniaus miesto burmistro Luko Markovičiaus kalba Vilniaus miesto rotušėje, kurioje skundžiasi dėl su juo sudaryto prekiavimo degtine Vilniuje kontrakto nevykdymo m. Vilniaus vaivados vietininko ir paskirtųjų teisėjų mišri teismo knyga, LM, kn. 246, l v Kopija, originalas nežinomas Rusėnų k. Vertimas į lietuvių k. (fragmentas): Z. Kiaupa, Karčema prie karčemos: XVI a. vaizdai, Ritualas. Blaivybė. Kultūra, Vilnius, 1989, p [l. 78] Оповеданье бурмистра места Виленьского Лукаша Марковича около постановеня шынку горелчаного etc. a Лета Бож(его) нарож(ен)я 1553 м(е)с(e)ца маи 17 дня, у середу. Приходилъ до насъ, судеи высажоныхъ велможного п(а)на его милости, пана Миколая Радивила, воеводы виленъского, маръшалка земъского, канъцлера Великого Князства Литовского, старосты берестеиского, деръжавъци борисовъского и шовленъского, до мене Яна Олехновича Римъши, хоружого ошъменъского, а до мене Яна Анъдреевича Новицъкого, наместника виленъского буръмистръ места Виленъского Лукашъ Марковичъ и поведил перед нами, што жъ деи онъ около постановенья горелки маеть нешто мовити воиту и вряду места Виленъского, для чого жъ просилъ, абыхмо придали ему на то вижа. В чомъ прозбу его видячи быти слушную, давали есмо ему на то вижомъ служебъника моего наместничого Павла Миколаевича, котории тамъ бывши и перед нами сознавал, што жъ деи тот истыи вышеи мененыи Лукашъ бурмистръ на ратуши дешнемъ Виленъскомъ мовил и на писме дал до вряду местского виленъского тые слова: «Пане милыи воите и панове буръмистры, и вся рада. Мушу в(а)шои милости рад и нерад доведывати: до коле ме хочете // [l. 78 v] на слове деръжати, а што того есть за причина, ижъ ми в томъ далеи поступовати не допущаете, о што есте со мною a Tikėtina, XVI a. pab. Lietuvos Metrikos perrašinėtojo suteikta antraštė.

82 12 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) достаточную умову и постановенье учинивши дали есте мне зуполную моцъ, абыхъ подлугъ воли и росказанья его королевъское милости и подлугъ привилья вамъ на то даного пилность чинил и того не допускал всимъ обывателем того места, абы жаденъ горелки палити не смелъ, ани привозное скуповати, ани ее шинъковати, окром мене, такъ яко о томъ в листехъ его корoлевъскои милости под заруками до становъ вшелякихъ писано и въ конътракъте, которыи есте зо мною учинили, шыреи доложоно и росписано есть. В чомъ давши мне моцъ зуполную, дали есте не раз явне выволати и ознаимити всему месту. При чомъ были слуги в(а)шеи милости врядовые, дворанинъ г(о)с(по)д(а)ръскии и вижи замъкового вряду, з местца его милости пана воеводы виленъского на то приданые, што есть двакрот и у книги уряду преречоног(о) достаточне записано, на што и выписы под печатми урядовыми у себе маю. За которимъ то пакъ достаточнымъ убестченемъ в(а)шимъ естемъ на то учинилъ наклад досыт знаменитыи, за котории накупиломъ ку тои то потребе досыт много горелокъ, а на инъшые задал на многихъ местцахъ сумы немалые, што къ часу своего естли бы того потреба была, ясне может ся оказати доводы знаменитыми. Которие горелки ямъ былъ и естемъ готовъ почати шинъковати на час назначоныи, // [l. 79] начинье и печы поламати, котлы и инъшие речи забирати, такъ яко бы се воли и росказанью г(о)с(по)д(а)ръ(с)кому во въсемъ досыт стало. Але ижъ се и до тое добы тое воли и росказанью его королевъское милости досыт недеет, а ижъ ее и по есь час палит по старому, с чого хто хочет, то моя вина не ест, абовемъ я уставичне упоминаю о помочъ и о слуги в(а)шои милости прошу, абыхъ оному досыт чинечи упорныхъ а воли и росказанью г(о)с(по)д(а)ръ(с)кому противъныхъ карати и забирати могъ. Ваша милость того мне допустити не хочете и еще снат о томъ посполству схажъки чинити и напротивку тому радити допущаете. Для чого я, ижъ се и по сес день не шинъкую, не мало шкодую, а где быхъ се не мел на семъ году почати шинъковати, мусял быхъ на томъ шкодовати о две тисечи копъ грошеи литовскихъ, окромъ тыхъ тамъ чотырохъ годовъ, на которие ижъ кождыи мусял быхъ тое жъ шкодовати, яко и сего году, або и большъ, штобы се вельми латве часу потребы могло оказати, абовемъ с тыми, с которими умову вчинил, з обудву сторонъ списали есмо под заклады немалыми, ижъ они мают на тую пят годовъ додавати достатокъ, а где быхъ або я ее от них не был готовъ прыимовати, або они ижъ бы не были готови додавати, тогды сторона стороне мела бы у немалые заклады упасти. Чому я не веру, абы ваша милост мне того, брату своему мель зычити, а мне у такъ знаменитые шкоды прыити допустити, которыхъ быхъ мусялъ ни накомъ инъшомъ, одъно на васъ же самыхъ постигати, або вемъ и посполство, которое естлибы для того некоторие схажъки чинити мели, тогды вжо не можеть от первого выволанья,

83 I. TEKSTAI Nr которое есть // [l. 79v] чинено на рынъку явне. Ден подле дня три разы тое тръвало до часу назначеного, которого горелокъ палит перестати мели колконадцет недель, под которымъ часомъ латъве се намыслити могло, естли бы собе розумело, што быти ку шкоде, але ижъ молчало по вес тот часъ, знак есть, ижъ кривды жадное мети не могло. А ижъ тепере естъли же штожъколвекъ чинит вжо, але приведши у такъ знаменитые наклады, то имъ ку помочи и теж мне шкодити не может. А вед жо, естли бы розумели собе в тымъ якую кривду, ижемъ я собе за дозволеньемъ в(а)шимъ набыл людеи объцыхъ, которие ку тои то моеи потребе грошъми и горелкою зынуд привозною закладают, я се имъ не тепер оферую быть готовъ оныхъ отдалити, а ихъ колко мужовъ к собе приняти, естли толко хотят ихъ наклад, которыи они на то учинили, ничого не мешъкаючи отложити, а на ихъ право и конътрактъ ко мне уступивъши подле оного мне достатокъ додавати и оному всему досыть чинити». А такъ и не хотечи того у молчаньи быти Лукашъ Маръковичъ буръмистръ просил, абы то было записано. А такъ мы, выслухавши, казали записати. На што онъ взялъ собе выписъ за н(а) шыми печатми. - V e r t i m a s Vilniaus miesto burmistro Luko Markovičiaus pasakojimas dėl prekiavimo degtine sutarties etc. Viešpaties gimimo 1553 metais, gegužės 17 dieną, trečiadienį. Atėjo pas mus, dauggalio jo malonybės pono Mikalojaus Radvilos, Vilniaus vaivados, LDK žemės maršalkos, kanclerio, Bresto seniūno, Borisovo ir Šiaulių laikytojo paskirtuosius teisėjus, pas mane, Joną Aleknavičių Rimšą, Ašmenos vėliavininką, ir pas mane, Joną Andrejevičių Novickį, Vilniaus vietininką, Vilniaus miesto burmistras Lukas Markovičius ir pasakė mums, kad jis dėl susitarimo [prekiauti] degtine turi kai ką pasakyti Vilniaus miesto vaitui ir valdžiai, dėl to prašė, kad mes priskirtume jam šaukūną. Matydami, kad jo prašymas yra teisėtas, davėme jam dėl to šaukūnu mano vietinininko 166 tarną Povilą Mikolajevičių, kuris ten [rotušėje] buvo ir mums pareiškė, kad aukščiau minėtas ieškovas burmistras Lukas čionykštėje Vilniaus rotušėje kalbėjo ir raštu pateikė Vilniaus miesto valdžiai šiuos žodžius: 166 T. y. Vilniaus vaivados vietininko J. Novickio.

84 14 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) Mielas pone vaite 167, ponai burmistrai ir visa taryba. Noromis nenoromis privalau jūsų malonybių klausti: kiek dar ilgai žadate man neatsakyti, kokia priežastis, kad man to [kontrakto] toliau vykdyti neleidžiate, dėl ko su manimi sudarę tvirtą sutartį ir susitarimą suteikėte man visus įgaliojimus, kad pagal jo karališkosios malonybės valią ir paliepimą bei jums dėl to duotą privilegiją sergėčiau ir neleisčiau, išskyrus mane, jokiems šio miesto gyventojams varyti degtinės, nei atvežtinę pirkti, nei prekiauti ja, kaip apie tai jo karališkosios malonybės raštuose su laidais 168 visiems luomams ir kontrakte, kurį su manimi sudarėte, yra plačiau išdėstyta ir aprašyta. Apie ką, davę man visą galią, ne kartą nurodėte paskelbti ir pranešti visam miestui 169. Tame dalyvavo jūsų malonybių prisiekę tarnai, valdovo dvarionys ir pilies teismo šaukūnai, pagal pareigas paskirti jo malonybės pono Vilniaus vaivados, kas buvo dukart į aukščiau minėto teismo 170 knygas įrašyta, dėl ko ir išrašus su teismo antspaudais pas save turiu. Jais [t. y. visais anksčiau minėtais dokumentais vert.] tvirtai jūsų apsaugotas išleidau tam pakankamai daug pinigų, už kuriuos tam reikalui pripirkau daug degtinės, o už kitą daugelyje vietų daviau nemažas sumas, kas savo laiku, jei reikės, galės būti akivaizdžiais įrodymais aiškiai parodyta. Šią degtinę aš buvau ir esu pasiruošęs Vaitas A. Rotundas. T. y. grasinant pažeidus draudimus baudomis m. sausio 4 d. Žygimantas Augustas Vilniaus magistratui suteikė privilegiją prižiūrėti karštų gėralų gamybą ir pardavimą, imti atitinkamus mokesčius. Rašte išdėstyta įvairi motyvacija, o galiausiai nurodoma, kad niekas Vilniuje negali degtinės varyti ir ja prekiauti taip, kaip šiuo metu, darydami žalą paprastiems žmonėms. Toliau paliepiama vaitui ir burmistrams išrinkti iš savo tarpo vieną ar du asmenis, kurie, paklusdami savo priesaikai, turės šią tvarką prižiūrėti ir saugoti, kad niekas mieste ir priemiesčiuose degtinės nevarytų ir atvežtinės pirkti nedrįstų < >. Taip pat, kam nors į šį miestą gatavą degtinę atvežus, tik jie gali ją nupirkti, niekas kitas. Ta degtine, kurią patys išvarys iš padugnių bei mielių, ir pirkta atvežtine [gali] prekiauti gorčiais ir kvortomis miesto valdžios nustatyta kaina sulig jos brangumu. Iš jų pirkti minėtais saikais bus galima kiekvienam žmogui. Be to, toks gali mieste ar priemiestyje kaip kam prieinamiau dideliais ar mažais kiekiais pardavinėti. Už tai tie degtinės administratoriai privalės kasmet per šventas Kalėdas pilies tarnautojams į pono Vilniaus vaivados urėdų rankas duoti 50 kapų grašių, o Rotušei kaip pagalbą statant miesto sieną 150 kapų grašių. Jei kas nors kitas, be tų miesto valdžios paskirtų prižiūrėtojų, atvežtinę degtinę Vilniaus mieste pirks arba ją varys ir ją viešai arba slaptai pardavinėti norės, miesto valdžia su pono Vilniaus vaivados ar jo malonybės urėdo žinia ir su pilies šaukūnu turi tas smukles nusavinti, plg.: A. Ragauskas, Tarėjo arijono Luko Markovičiaus (m. po 1583) ir miesto valdžios konfliktas XVI a. vidurio Vilniuje, p. 8; LM, kn. 35, l. 117v 118; Собрание древних грамот и актов городов Вильны, Ковна, Трок < >, Вильно, 1843, 51, с ; Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kasdienis gyvenimas. Lietuvos istorijos skaitinių chrestomatija, sud. A. Baliulis, E. Meilus, Vilnius, 2001, p Apie tą patį rašoma 1553 m. sausio 4 d. Ldk Žygimanto Augusto rašte Vilniaus vyskupui Povilui Alšėniškiui: Įsakome, kad savo žmonėms ir valdiniams, kokius ten turite, griežtai įsakytumėte, jog jie degtinės nevarytų ir atvežtinės iš nieko nesupirkinėtų ir ja neprekiautų, taip pat niekieno pardavinėjama nebūtų, ypač jūsų namuose < >. Šią funkciją atlikdavo miesto trimitininkas, šauklys. Atrodo, turimas galvoje Vilniaus pilies teismas.

85 I. TEKSTAI Nr nustatytu laiku pradėti prekiauti, įrangą ir krosnis griauti, katilus ir kitą turtą grobti 171, kad dėl visko įvykdyčiau valdovo valią ir paliepimą. Todėl, kаd iki šiol valdovo valia ir paliepimas neįvykdyti, o ją [degtinę] iki šiolei po senovei varo, iš ko kas nori, aš nesu kaltas, nes nuolat prašau pagalbos ir jūsų malonybių tarnų, kad jį [susitarimą] vykdydamas ir užsispyrusius bei valdovo valiai ir paliepimui prieštaraujančius bausti ir grobti galėčiau. Jūsų malonybės man to leisti nenorite ir dar akivaizdžiai dėl to bendruomenei rinktis ir prieš tai kalbėti nedraudžiate. Aš dėl to, kad iki pat šios dienos neprekiauju, nemažai nuostolių patiriu, o jeigu nepradėsiu prekiauti šiais metais, tai dėl to prarasiu lietuviškų kapų grašių, be tų ketverių metų, kuriais kiekvienais tiek pat, kaip ir šiais metais, o gal ir daugiau prarasiu, kas labai lengvai esant reikalui galės būti parodyta, nes su tais, su kuriais sudariau sutartį, su nemažais laidais iš abiejų pusių surašėme 172, kad jie privalo penkeriems metams pateikti pakankamai [degtinės], o jeigu aš iš jų negalėčiau priimti arba jie negalėtų pateikti, tuomet šalis šaliai turėtų nemažą laidą sumokėti. Aš netikiu, kad jūsų malonybės to man, savo broliui 173, linkėtų ir leistų man patirti tokius didelius nuostolius, kuriuos, žinau, ne iš ko nors kito, o tiktai iš jūsų privalėčiau išieškoti, nes jeigu bendruomenė dėl to [kontrakto] ir norės bruzdėti, tai jau nuo pirmojo viešo paskelbimo turgaus aikštėje to daryti negali. Kad [vilniečiai] privalo nustoti varyti degtinę, buvo skelbiama kelias savaites kasdien tris kartus iki nustatyto laiko, tuomet [bendruomenė] lengvai galėjo suprasti, kad tas [kontraktas] yra [jiems] žalingas, tačiau kadangi visą laiką tylėjo, vadinasi, jokio nuostolio nebuvo. O kad patyrę tiek daug išlaidų dabar jau bruzda, tas jiems padėti ir man pakenkti negali. O jeigu mano, kad buvo kažkaip nuskriausti, kad aš jums leidus pasitelkiau svetimus žmones, kurie dėl mano reikalo pinigais ir iš kitur atvežta degtine prisideda, tai aš jiems jau anksčiau sakiau, kad esu pasiruošęs jų atsisakyti ir jų [bendruomenės] vyrus pasitelkti, jeigu tik sutinka išlaidas, kurias jie [svetimieji] patyrė, tuoj pat padengti ir pagal mano su jais sutartį ir kontraktą viską pateikti ir vykdyti. Todėl norėdamas dėl to netylėti burmistras Lukas Markovičius prašė, kad tai būtų užrašyta. Tai mes išklausę liepėme užrašyti. Apie ką jis pasiėmė išrašą su mūsų antspaudais T. y. vykdyti įprastas veiklas, nukreiptas prieš pažeidėjus. Grobimai etc. įprasta ir miesto teisės sankcionuota kovos su įvairiais amatų ar prekybos teisių pažeidėjais priemonė, kurią galėjo vykdyti cechai ir pan. T. y. užstatais, kuriuos atitinkamai šaliai reikės sumokėti neįvykdžius sutarties. Čia ir kitur brolis, broliai reiškia kolega, kolegos.

86 16 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) Nr , [Vilnius] Vilniaus miesto burmistro Luko Markovičiaus kalba Vilniaus miesto rotušėje, kurioje protestuoja dėl jo nekvietimo į tarybos posėdžius m. Vilniaus vaivados vietininko ir paskirtųjų teisėjų mišri teismo knyga, LM, kn. 250, l. 345v 346v Kopija, originalas nežinomas Rusėnų k. // [l. 345v] Уписанее цедулы, которую виж от бурмистра виленьского Лукаша Марковича подавалъ бурмистром, радъцомъ и лавником виленскимъ о необъсыланье его ку справе судовнои местскои a Року Бож(его) нарож(енья) 1556 м(е)с(e)ца июн 3 дня. Прышедъшы передъ его м(и)л(о)сть пана бурмистръ места Виленског(о) Лукашъ Марковичъ просилъ у его м(и)л(о)сти вижа на подаванье цедулы, которую онъ писалъ до бурмистровъ, радецъ и лавниковъ места Виленъского около необъсыланьи его ку справе судовнои местскои яко перед тымъ бывало. И тую цедулу перед его м(и)л(о) стью вказовалъ, которое панъ его м(и)л(о)сть // [l. 346] огледавшы для ведомости потомъ прышлое велелъ ее слово отъ слова до книгъ своихъ вписати. И такъ ся в собе маеть: «Панове милые бурмистрове и радцы, лавники. Передо то тыми добрыми паны прыятельми моими, ту тежъ посланьцомъ урадовымъ, пытаю вас, а зъвлаща твоеи м(и)л(о)сти пане бурмистру с товарыствомъ твоимъ того року седячымъ: што ся в томъ дееть ижъ вы, опустившы фалебныи стародавныи а вельми потребныи звычаи отъцовъ и предковъ нашыхъ почтивое рады места того, водлугъ которого они не хотячы быти в подоизренью не только у его королевъское м(и)л(о)сти, своему м(и)л(о)стивому пану, которому веру и послушенство были a Tikėtina XVI a. pab. Lietuvos Metrikos perrašinėtojo suteikta antraštė. Taip pat ir Vilniaus pilies teismo raštininko sakinys, kuriuo remdamasis XVI a. pab. Lietuvos Metrikos perrašinėtojas parengė ir dokumento antraštę, yra kiek netikslus. Rašte L. Markovičius protestavo ne tik dėl nekvietimo į miesto teismą, o apskritai dėl nekvietimo į ketvirtadieniais vykstančius tarybos posėdžius ir kt., apskritai dėl jo faktiško eliminavimo iš dalyvavimo miesto taryboje, kurios darbą sudarė ne tik teisminis darbas.

87 I. TEKSTAI Nr повинъни, але и на молодшого сполъбратовъ своих до тое жъ рады прысяглых, такъ тежъ в поспольстве, звыкли чынити, ижъ коликольвекъ, а зъвлаща на четверга, якъ до рады, такъ до ортеловъ, до личбы, до обиранья новое рады, або слугъ зобрати мели, што кажъдого бурмистра и радцы з особна еще у середу перед вечоромъ слугами ратушъными прысяглыми до ихъ домовъ объсылали подъ винами певными, на остатокъ караньемъ. Которую то уфалу утвержаючы и подаючы памети всего потомъства у книги свои записати казали, а ку всего лепшои ведомости реестромъ явнымъ на таблицы писанымъ на стене ратушнои прыбить або завесити велели. Которую таблицу и тепер о то тамъ на стене вижу, ку которои се пильно прыпытывамъ, а с неи прошу, абы ми копея зараземъ была выдана. Которого то звычаю наслядаючы и тепер инъшымъ, которымъ хочете, а коли хочете, ховаете, // [l. 346v] а мне сполъбрата своего прысяглого, а дали Богъ, верного подданого его королевъское м(и)л(о)сти о тые речы посполитые завжды минаете, а ку отъправованью яко посполитыхъ, такъ и особливыхъ речеи посполитое справы объсылати николи вже отъ часу немалого не хочете. Чого и сами иначеи речы не можете, ижъ мене у раде не только пры справахъ и личбе вашои, мне и вамъ отъ короля его м(и)л(о)сти звероных, мети не хочете, але и раду новую обираете, писары и слуги прыимуете, которыхъ вижу межы вами не мало, а хотя имъ не ганю, одно ижъ есте ихъ сами обирали, инъшых ку тому не взываючы за урадники ихъ, але не могу естли жъ прысегали або ни и того не ведаю, ачькольвекъ ся межы вас самъ не тисну, бо то бачному кожъдому не прыстои». И на подаванье тое цедулы рачылъ панъ его м(и)л(о)сть ему прыдати вижомъ служебника своего Дахна Федоровича, которыи тамъ бывшы передъ его м(и)л(о) стью созъналъ, ижъ тую цедулу на ратушу бурмистромъ, радцамъ и лавникомъ Лукашъ бурмистръ подавалъ. Они прочтевшы поведили знаючы ся ку тому, же его повинъность тая ест завъжды ку всякои справе ку раде объсылати, але ижъ деи тепер прычыну слушную на него маемъ, которое ни перед кимъ, перед нимъ поведати неповинъни есмо, одно перед самымъ г(о)с(по)д(а)ремъ королем его м(и)л(о)стью, кгды того час будеть, а поки ся онъ намъ тое прычыны не справить до тог(о) часу мы его до рады объсылати не будем. А такъ панъ его м(и)л(о)сть за прозбою Лукаша бурмистра тое сознанье вижа служебника его м(и)л(о)сти до книг своих записати росказати рачылъ. -

88 18 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) V e r t i m a s Rašto, kurį nuo Vilniaus burmistro Luko Markovičiaus šaukūnas įteikė Vilniaus burmistrams, tarėjams ir suolininkams dėl jo nekvietimo į miesto teismo bylą, įrašymas Viešpaties gimimo 1556 metais, birželio mėnesio 3 dieną. Atėjęs pas jo malonybę 174 Vilniaus miesto burmistras Lukas Markovičius prašė jo malonybės šaukūno įteikti raštą, kurį jis parašė Vilniaus miesto burmistrams, tarėjams ir suolininkams dėl jo nekvietimo į miesto teismo bylas, kaip būdavo anksčiau. Ir tą raštą parodė jo malonybei, kurį apžiūrėjęs jo malonybė ponas dėl žinojimo ateityje liepė žodis į žodį į savo knygas įrašyti. O skamba taip: Mielieji ponai burmistrai ir tarėjai, suolininkai. Jūsų, mano gerų bičiulių ponų, taip pat teismo pasiuntinių akivaizdoje klausiu jūsų, o ypač tavo malonybės, pone burmistre, ir tavo draugų, šiais metais sėdinčių 175 : kas atsitiko, kad jūs, užmiršę dorybingą senovinį ir labai reikalingą mūsų šio miesto garbingos tarybos tėvų ir pirmtakų paprotį, pagal kurį jie, nenorėdami būti įtarti ne tik jo karališkosios malonybės, savo maloningojo valdovo, kuriam ištikimi ir paklusnūs privalėjo būti, tačiau ir tai pačiai tarybai prisiekusiųjų jaunesniųjų savo brolių, taip pat ir bendruomenės, buvo įpratę viską daryti ne bet kada, o būtent sukviesti ketvirtadieniais tarybai [posėdžiauti], ortilius 176 [priimti], iždo patikrą [vykdyti] 177, naujos tarybos rinkimus [rengti], nes tarnus sušaukti turėjo, kad atskirai pas kiekvieną burmistrą ir tarėją dar trečiadienį iki vakaro prisiekusieji rotušės tarnai privalėjo į namus nueiti gresiant baudai, o galiausiai bausmei[?]. Patvirtindami ir įamžindami šį nutarimą nurodė įrašyti į savo knygas, o kad visiems gerai būtų žinomas, liepė lentelėje aiškiai surašytą sąrašą ant rotušės sienos prikalti arba pakabinti. Tą lentelę, apie kurią tiek kalbėjau, kurios kopiją taip pat prašau išduoti, ir dabar štai ant sienos matau. Šio papročio laikydamiesi ir dabar tuos, ką norite ir kai norite kviečiate, o mane, prisiekusįjį savo bendra Vilniaus vaivados vietininkas J. Novickis. T. y. einančių pareigas metinėje taryboje m. Vilniaus miesto metinėje taryboje buvo: burmistrai katalikas Paulius Petravičius Mnichas, stačiatikis Fedoras Jackevičius Vilkovičius, tarėjai katalikai: Lukas Obuchovskis, Valteris Zibneris, stačiatikiai: Laurentijus Gavrilovičius, Dmitrijus Andrejevičius Charitonovičius, plg.: W. Kowalenko, s. 134; KW, l. 5v. Į kurį burmistrą kreipėsi L. Markovičius, neaišku, matyt, į P. Petravičių Mnichą. Lenk. ortyl iš vok. Urteil nuosprendis, t. y. miesto teismo sprendimai. Kita, labiau paplitusi termino reikšmė teisiniai pamokymai, parengti vieno miesto valdžios kito miesto prašymu. L. Markovičius tikriausiai turėjo galvoje tik pirmąjį aspektą miesto teismo sprendimus. Apskritai nėra žinoma, kad Vilniaus miesto tarėjai būtų kada nors kieno nors prašymu, kitaip nei, pvz., Magdeburgo ar Krokuvos miestų tarėjai, paskelbę sprendimus (pamokymus). Pagal 1536 ir 1551 m. vilkierus formaliai ji turėjo vykti kasmet.

89 I. TEKSTAI Nr brolį 178, ačiū Dievui, jo karališkosios malonybės ištikimą valdinį, svarstydami viešuosius reikalus visuomet aplenkiate ir spręsti tiek viešųjų, tiek privačiųjų Respublikos 179 reikalų jau nemažai laiko visai nekviečiate. Kitaip ir patys teigti negalite, kad manęs taryboje nenorite matyti ne tik sprendžiant reikalus ir [atliekant] iždo, man ir jums jo malonybės karaliaus patikėto, patikrą, bet ir naują tarybą renkate, raštininkus ir tarnus, kurių nemažai tarp jūsų matau, priimate, ir nors jų nevarau, tačiau kadangi jūs vieni juos rinkote, kitų tam nekviesdami, negaliu žinoti, ar prisiekė ar ne; nepaisant to tarp jūsų nesibrausiu, nes kiekvienam įžvalgiam tai nepridera. Paduoti šį raštą jo malonybė ponas teikėsi paskirti šaukūnu savo tarnautoją Dachną Fedorovičių, kuris ten buvęs jo malonybei pareiškė, kad tą raštą rotušėje burmistrams, tarėjams ir suolininkams burmistras Lukas padavė. Jie perskaitę pasakė žiną tai, kad yra privaloma jį dėl visų reikalų kviesti į tarybą, tačiau dabar jo [nekviečia] dėl pagrįstos priežasties, kurios nei kam nors, nei jam neprivalome pasakyti, tik pačiam valdovui, jo malonybei karaliui, kai tam bus laikas, o kol jis dėl jos nenuspręs, tol mes jo į tarybą nekviesime. Tai jo malonybė ponas burmistrui Lukui prašant šį šaukūno, jo malonybės tarnautojo, pareiškimą paliepė įrašyti į savo knygas Rankr. сполъбрата. Galima versti ir žodžiu kolega. T. y. Vilniaus miesto.

90 20 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) Nr. 5 [ ,Vilnius] a Vilniaus miesto burmistro Luko Markovičiaus antroji kalba Vilniaus miesto rotušėje, kurioje protestuoja dėl jam daromų skriaudų, pasak jo, dėl neteisėto pašalinimo iš tarybos, sutarties dėl prekiavimo degtine nevykdymo, jo bylų vilkinimo m. Vilniaus vaivados vietininko ir paskirtųjų teisėjų mišri teismo knyga, LM, kn. 250, l v Kopija, originalas nežinomas Rusėnų k. // [l. 347] Уписанье цедулы от того ж бурмистра Лукаша до тых же бурмистров и радец виленских через вижа подаваное в некоторыхъ долеглостях его b Того ж дня [1556 месяца июня 3 дня]. Пришедъшы перед его м(и)л(о)сть пана бурмистръ места Виленъского Лукашъ Маръковичъ просилъ его м(и)л(о)сти вижа на подаванье цедулы, которую онъ писалъ в долеглостяхъ своихъ до бурмистровъ, радец и лавниковъ места Виленьского и тую цедулу перед его м(и)л(о)стью покладалъ, котороеи панъ его м(и)л(о)сть огледавшы, для ведомости потомъ прышлое велелъ до книгъ своихъ слово отъ слова вписати. И такъ ся в собе маеть: «Поведаю вамъ то, гды такъ ижъ за правду, яко и первеи колимъ вас о то позывалъ, далеи терпети не буду и овшемъ о томъ з вами мовити хочу. А иначеи того собе отъ вас не розумемъ, одно яко бы есте мя щти отъсудили, але ся вжды тымъ тешу, ижъ ведаю, же ани предкове вашы, ани вы сами того в моцы не маете, абы есте кого отъ местъца вылучали, окромъ владзы звирхнего и наивышъшого кн(я)жати, то естъ его королевъское м(и)л(о)сти, того жъ, которыи мене и вас на тое местце за верными выслугами предъковъ нашыхъ засадити и таковою подъчтивостью объдарыти рачылъ. А ижъ до рады не всихъ, одно кого а коли хочете объсылаете, не дивъ того ижъ не на порадную справу в томъ месте // [l. 347v] уставичне кличуть, для чого и добрые, што не суть в томъ винъни, прымовки теръпять и за то ся соромяти мусять. А што болшъ звышъ того и зъ властныхъ книгъ вашыхъ великие ся облудности a b Datuota pagal dok. Nr. 4 datą. Tikėtina, XVI a. pab. Lietuvos Metrikos perrašinėtojo suteikta antraštė.

91 I. TEKSTAI Nr показують, которыхъ з вашых же книгъ под печатю враду вашого, хотя есми вамъ досит нецудныхъ на дворе его королевъское м(и)л(о)сти положылъ перед очы, одно ижъ вместо оного што бысте пану своему с того справити мели, а сами его королевъское м(и)л(о)сти о росправу, што нарыхлеишую просили, абы первеи отъкладомъ, а потомъ апеляцыею, где вамъ на то сказано просто отъказовати, заслонилисте ся, которое апеляцыи, хотя вже есть его королевъская м(и)л(о)сть тутъ в месте от часу немалого, сами конъчыти не хочете, ани подобно хотети будете, поки вамъ чого инъшого не повемъ. Естъли ся на то огледаете, ижемъ о таковые речы вамъ справу необъразливую а неваснивую постановилъ, маете тогды ведати, ижемъ того не вчынил не з боязни того, абых в тую жъ вину самъ не впалъ, которою ме вже везати не можете. Або вемъ c тые прымовки, ижъ есте Симона писара не сповиноватства, але з фолькги стороне со мною судили, чого и сами на себе посветчаете на позве его королевъское м(и)л(о)сти, которыи есте на ме были вынесли, ижъ вам такъ мовено. Чему вжо будуть борздо чотыры годы штом на онъ часъ в правде поведити мусялъ, або вемъ и то тыми часы такъ нашло, бо есте тое справы порадне до книгъ описати ее казали. Шимуна, моего везня, пустили, алемъ для того на вас жаловалъ необразливе, абымъ собе // [l. 348] тым до праву урадовых местца незатруднилъ а на борздеишую росправу з вами одержалъ, але ижъ вижу же подобно для того тое справы со мною борздо конъчыти не хочете, абысте собе к мысли мене и инъшыхъ к тому не объсылаючы, яко и давно справы могли справовати, а мене тымъ часомъ всему месту и поспольству негодънымъ а подозренымъ вытыкать. Одно я в тои мере и завътра, которыи яко чоловекъ могу, не хочу а тое прывары а неславы собе и потомъству своему зоставити, а поки ся того штомъ вамъ задалъ его королевъское м(и)л(о)сти, пану своему и мне не справите а прычыны того необъсыланья до моего местца не скажете, тогды вамъ далеи жадныхъ справъ на тыхъ местцахъ не допущамъ наболеи для заброненья того артыкулу d и много инъшыхъ, которые объмовляють у вторыхъ книгах в трынадцатомъ арътыкуле правъ местскихъ: «жадинъ не маеть до суду судиного прыступовати, ани ся перед него до права становити, естъли бы былъ в томъ дознанъ ижъ кому просящому справедливости заборонилъ або не вчынилъ». Пры которомъ праве я стою, а отъ него нивчомъ не отступую, або вемъ жадному бых з васъ такое справедливости не зычылъ, яко есте мне зъ Шымуномъ, с Копустою и з Вольским и з тыми, што над заказ горелъку шынъковали, учынили. А ижъ ми еще тую жъ клядбу на очы выметываете, которою мене капитула виленъская нагабаеть, а то для вашеи же местское справы або для волности иже сеи позваныи перед них не c d Rankr. вимъ. Rankr., regis, praleistas žodis ar keli.

92 22 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) зстановил для // [l. 348v] нарушенья прывилею нашого. И о тое часу своего з вами передъ королевъскою м(и)л(о)стью мовити буду, або вемъ, и сами с паномъ воитомъ иначеи речы не можете, иже с теми саме жъ заказали, абыхъ се перед капитолою не становилъ, яко жъ есте до капитулы в тои же речы за мною радец своихъ посылали, а тепере где бы мя есте с того выимовати мели, тут ми еще тою клядбою где можете переказы чыните». И на подаванье тое цедулы панъ его м(и)л(о)сть ему рачылъ прыдати вижомъ служебника своего Дахна Федоровича, которыи тамъ бывшы перед его м(и)л(о)стью созналъ, ижъ Лукашъ тую цедулу на ратушу бурмистромъ, радцамъ и лавникомъ давалъ, они ее прыняти, ани слухати што в неи описано не хотели, а где бы перед ними чытали хотели зъ своихъ местъ прочъ поити. Панъ его м(и)л(о)сть за прозбою его казалъ до книгъ записати. - V e r t i m a s To paties burmistro Luko rašto dėl kai kurių jo skriaudų, per šaukūną įteikto tiems patiems Vilniaus burmistrams ir tarėjams, įrašymas Tą pačią dieną [1556 metų birželio mėnesio 3 dieną]. Pas jo malonybę 180 atėjęs Vilniaus miesto burmistras Lukas Markovičius prašė jo malonybės šaukūno įteikti raštą, kurį jis dėl savo skriaudų parašė Vilniaus miesto burmistrams, tarėjams ir suolininkams. Ir tą raštą malonybei pateikė, kurį apžiūrėjęs jo malonybė ponas liepė dėl žinojimo ateityje į savo knygas žodis į žodį įrašyti. O skamba jis taip: Kalbu jums tai, kadangi tai yra teisybė, kaip anksčiau jus dėl jos šaukiau, taip ir ateityje netylėsiu ir apskritai su jumis dėl to kalbėti noriu. Jūsų elgesį su manimi nelaikau niekuo kitu, kaip tik jūsų įvykdytu mano garbės atėmimu, tačiau guodžiu save tuo, jog žinau, kad nei jūsų pirmtakai, nei jūs patys neturite galios ką nors pašalinti iš pareigų 181, išskyrus aukščiausiojo ir vyriausiojo kunigaikščio valdžią, tai yra jo karališkąją malonybę, to paties, kuris mane ir jus į tas pareigas teikėsi paskirti ir tokia garbe apdovanoti. O kadangi į tarybą ne visus, o tik tuos, kuriuos norite, kviečiate, nenuostabu, kad nuolat skundžiamasi netvarka šiame mieste, dėl ko ir padorūs [tarybos nariai], kurie dėl to nekalti, sulaukia priekaištų ir patiria gėdą. Negana to, iš jūsų pačių knygų didelės veidmainystės aiškėja, kurias iš jūsų pačių knygų su jūsų įstaigos antspaudu, nors jums ir nemalonias, jo Vilniaus vaivados vietininkas J. Novickis. Rankr. местъца, t. y. pažodžiui vietos.

93 I. TEKSTAI Nr karališkosios malonybės dvare padėjau prieš akis, tačiau vietoje to, kad savo valdovui dėl to pasiteisintumėte ir patys prašytumėte valdovo kuo greitesnio [bylos] nagrinėjimo, pirmiausia atidėjimu, o paskui apeliacija, nors jums buvo liepta tiesiog atsakyti, prisidengėte, kurios, nors jo karališkoji malonybė mieste jau nemažai laiko yra 182, patys užbaigti nenorite, nei greičiausiai norėsite, kol jums ko kito nepasakysiu. Jeigu atsižvelgiate į tai, kad jums bylą ne dėl įžeidinėjimo ir vaidijimosi iškėliau, tai tuomet privalote žinoti, kad to nepadariau nebijodamas, kad tokia pat bausme, kurios negalite man įpiršti, pats galiu būti nubaustas. Žinau tuos priekaištus, kad jūs raštininką Simoną 183 su manimi teisėte ne bešališkai, o palaikydami priešininką, patys patvirtinote, kad jums taip buvo sakyta jo karališkosios malonybės šaukime, kurį prieš mane iškėlėte. Žinau, kad jau greitai sukaks ketveri metai, jei dabar tiesą pasakytų, ir tai šiuo metu atsitiko, nes liepėte šią bylą tvarkingai į knygas užrašyti. Simoną 184, mano kalinį, paleidote, tačiau aš dėl to jus skundžiau, o ne dėl įžeidimo, kad tuo pats sau neapsunkinčiau teisės į pareigūno vietą ir kuo greičiau bylos sprendimą su jumis gaučiau, tačiau kadangi matau, kad, regis, sąmoningai užbaigti tos bylos su manimi labai nenorite, kad manęs ir kitų į tai [tarybos posėdžius] nekviesdami, kaip ir seniau galėtumėte reikalus spręsti, o mane tuo metu visam miestui ir bendruomenei netinkamu ir Žygimantas Augustas Vilniuje rezidavo 1556 m. vasario 3 d. rugsėjo 14 d. Vilniaus miesto tarybos lotyniškasis (katalikiškasis) raštininkas Simonas Zeligmacheris (m. po 1551 m. gruodžio 22 d.) dokumentuose dažniausiai įvardijamas tik Simonu, raštininku Simonu. Jo prievardis rašomas labai įvairiai, kaip antai: Selichmacher, Solkenmocher ir kt m. liepos 8 d. byloje veikiausiai minimas kaip prokuratorius (Simonas), atstovavęs Vilniaus valdančiojo elito nario Filipo Voinilovičiaus broliams ir brolėnams byloje su juo m. rugpjūčio 23 d. jis jau buvo miesto raštininku kaip Simoni Schalchenmacher notario minimas sudarytame Motiejaus Vilkanosio testamente. Įraše nurodyta, kad tuomet suolininkų nebuvo (propter scabinum defectum), todėl testamentą sudarė tarėjas Jokūbas Bernatovičius ir raštininkas S. Zeligmacheris m. gegužės 12 d. rašte jis minimas kaip lotyniškasis Vilniaus miesto raštininkas jo prašymu Žygimantas Senasis už nuopelnus kaip jam, dažnai valdovo siunčiamam jo reikalais, leidžia kasmet po 20 laštų druskos plukdyti be muitų iš Gdansko iki jo gyvos galvos. Turėjo namą 1549 m. šeštadienį, prieš šv. Spasą, minima, kad raštininkas Simonas priešais savo namą su miesto tarnu Oniska buvo su ručnicami užpultas ir užgauliotas kelių bajorų. Dar minimas kaip raštininkas 1550 ir 1551 m. gruodžio 22 d. (Simone eorum collegii scriba seu notario), Lietuvos Metrika ( ). Užrašymų knyga 10, parengė E. Banionis, A. Baliulis, Vilnius, 1997, Nr. 79, p. 84; Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 12 ( ). Užrašymų knyga 12, parengė A. Baliulis, D. Antanavičius, Vilnius, 2001, Nr. 732, p. 573, 575; Metrika Vialikava Kniastva Litouskava. Kniga 28 ( ). Kniga zapisau 28, Mensk, 2000, Nr. 90, p. 138; LM, kn. 24, l. 231v 232; LM, kn. 237, l. 206; l. 201v; m. LDK asesorių teismo knyga, AGAD, Tzw. Metryka Litewska, dz. I B, nr 31, l. 32v, 201v 202, 242v 243. Galėjo būti giminystės ryšiais susijęs su Vilniaus auksakalių Zeligmacherių (Seligmacher) šeima: prieš 1545 prieš 1572 m. minėtas auksakalys Kristupas Zeligmacheris, pradėjęs garsią auksakalių dinastiją Vilniuje, B. R. Vitkauskienė, Złotnictwo wileńskie. Ludzie i dzieła XV XVIII wiek, Warszawa, 2006, s. 36, 37, 57 etc. Rankr. Шимуна. Minėtas Simonas galėjo būti Simonas Zachejus (m. 1564), šikšnius iš Košičkių, su kuriuo L. Markovičius bylinėjosi.

94 24 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) įtartinu skelbti, aš, kaip žmogus, galiu, bet nenoriu sau ir savo palikuonims tos nešlovės palikti ateityje, tad kol dėl to, dėl ko jus apskundžiau, jo karališkajai malonybei, savo valdovui, ir man nepasiteisinsite ir nekvietimo į mano vietą priežasties nepasakysite, tol jums toliau bet kokių reikalų [spręsti] tose pareigose neleidžiu, daugiausia tai draudžia punktas [ ] ir daugelis kitų, kurie yra miesto teisių antros knygos tryliktajame straipsnyje: Niekas negali teisti, nei prieš teisę stoti, jeigu buvo nustatyta, kad kuriam nors prašytojui uždraudė arba neįvykdė teisybės. 185 Šita teise aš remiuosi, nuo jos nė kiek neatsitraukiu, nes žinau, kad niekam iš jūsų tokio teisingumo nelinkėčiau, kokį jūs man [byloje] su Simonu 186, Kopūstu 187, Volskiu 188 ir tais, kurie priešingai draudimui prekiavo degtine, įvykdėte. O kad dar man tą prakeiksmą 189, kuriuo Vilniaus kapitula mane užkabinėja, man prikišate, tai dėl jūsų pačių miesto reikalų arba laisvės, kad pašauktasis prieš juos nestotų nepažeidžiant mūsų privilegijos. Ir dėl to savo laiku su jumis priešais karališkąją malonybę kalbėsiu, nes žinau, kad ir patys su ponu vaitu kitaip teigti negalite, nes patys uždraudėte stoti prieš kapitulą 190, siuntėte pas kapitulą dėl to mano reikalo savo tarėjus, o jeigu dabar man dėl to padarysite išimtį, kur galite, tuoju prakeiksmu trukdote. Šiam raštui įteikti jo malonybė ponas sutiko skirti šaukūnu savo tarnautoją Dachną Fedorovičių, kuris ten [rotušėje] buvęs priešais jo malonybę pareiškė, kad Lukas tą raštą rotušėje burmistrams, tarėjams ir suolininkams davė, tačiau jie jo nei imti, nei klausyti, kas jame parašyta, nenorėjo, o kai jiems skaitė, norėjo iš savo vietų išeiti lauk. Jo malonybė ponas jo prašymu liepė [apie tai] į knygas užrašyti Matyt, remiasi: M. Jaskier, Juris Provincialis quod Speculum Saxonum vulgo nuncupatur libri tres, opera vigilanti in correctiorem redacti materiam, adiunctis simul glossis, aliisq addicionibus noviter recollectis, Cracovia, MDXXXV. Žr. anksčiau pastabą dėl Simono. T. y. Andrius Kopūstas, įvardijamas kaip providus, aiškiai miestietis, pats bylinėjasi, dažnai atstovauja kitiems vilniečiams valdovo teisme 1550, 1552 m. ir kt., AGAD, MK 81, l v, l v, 266, 345v. Vilniaus vyskupo jurisdikos vaitas Jeronimas Volskis, žr. toliau. Rankr. клядбу. Apie šį nutarimą miesto istorijos šaltiniuose duomenų nėra, tačiau apskritai siekis ginti miesto jurisdikciją būdingas A. Rotundui.

95 I. TEKSTAI Nr Nr , šeštadienis, [Vilnius] Vilniaus miesto burmistro Luko Markovičiaus kalba Vilniaus miesto rotušėje, kurioje iš vaito Augustino Rotundo Meleskio ir tarybos reikalauja išduoti jam reikalingus išrašus, sušaukti bendruomenę, pateikti raštus, pagal kuriuos taryba nepaisant jo kaltinimų toliau eina savo pareigas m. Vilniaus vaivados vietininko ir paskirtųjų teisėjų mišri teismo knyga, LM, kn. 252, l v Kopija, originalas nežinomas Rusėnų k. [l. 246] Postanowienie się przed sud wileński Martyna Onkiewicza o pytaniu o niejakijes reczy a Лето Бож(его) нарож(енья) 1557 м(е)с(е)ца авъгустъ 20 дня, у суботу. Постановивъши се очевисто дворенинъ господаръскии Марътинъ Онькевичъ 191 вызналъ, ижъ яко нинешъне(го) дня на жаданье буръмистра Виленьского места Лукаша Маръковича былъ онъ отъ мене посланыи до вряду места Виленьского на ратушъ, где жъ деи передъ нимъ, вижомъ и при стороне Лукаш Маръковичъ буръмистромъ и всеи раде местъскои мовилъ тыми словы: «Такъ, якомъ я тутъ вчорашънего дня приходилъ до вас с приятелемъ моимъ, паномъ Валенътымъ Бакваръкомъ, просячи и упоминаючи вас у трехъ речахъ наперед: абы есте ми росказали выдати с книгъ своихъ выписы под печатьми, которыхъ естъ потъреба; другое, абы поспольство и въси цехи местъские тутъ передъ зуполъную раду были обосланы, а тамъ, кгды будете вси посполъ, маю вамъ с присяги и повиноватъства моего радецъкого нешъто пильного а вельми потребъного всему месту долегъливого оповедати; третее, ижъ после оного, колимъ вас, весь урядъ передъ паны рефе(ре)нъдары, передъ врядомъ и местъцомъ // [l. 246v] его коро(ле)въское м(и)л(о)сти рушилъ з местъцы ваших, ганечи и не допускаючи вамъ ниякихъ справъ особъливыхъ и посполитыхъ справовати потуле, ажъ бы есте у короля его м(и)л(о)сти того справили, штомъ вамъ тамъ задалъ, а ижъ a 191 Įrašas lenkų k. rodo, kad tai XVI a. pab. Lietuvos Metrikos perrašinėtojo suteikta antraštė. Taip rankr. Tėvas Bogdanas ir jis pats dažniausiai vadinami Оньковичъ.

96 26 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) се того предъ се важите и на тыхъ местъцахъ, яко и перъвеи справуете, того не вемъ отъкуль тое маете, естъли же листы его королевъское м(и)л(о)сти альбо што иньшого, радъ быхъ то ведалъ и листы виделъ. А естъли ми ихъ не укажете, тогды вас маю не за иньшие, одъно за тые жъ, якими есьми васъ на онъ час поменил». По которои же речи воитъ восполокъ з урядомъ местъскимъ выславъши насъ и опъятъ возвали. И кгды панъ воитъ хотелъ отъказ чинити, Лукашъ поведилъ: «П(а) не воите. Ведаешъ твоя м(и)л(о)сть, ижъ я в тыхъ речахъ не такъ много маю до в(ашои) м(и)л(о)сти, яко до самыхъ буръмистровъ и до рады, бо я в(ашои) м(и)л(о)сти с того былъ выпустилъ, але ижъ с ними и мне в томъ отъ нихъ отъказ чинити хочешъ, тогды в(ашои) м(и)л(о)сти не пристоить». Панъ воитъ поведилъ при нихъ: «Которыхъ еси рушилъ з местца ихъ, стояти хочу и помагати имъ буду». Тамъ же коли се Лукашъ нами осветъчилъ а воитъ почалъ мовити тыми словы до Лукаша: «С тыхъ трехъ речеи, што се дотычеть выписовъ вшелякихъ, тыхъ тобе не боронимъ. А ижъ жадаешъ, абы поспольство и цехи были обосланы, того мы тобе самому къ воли не учинимъ и объсылати не будемъ, али жъ первеи повешъ того причину, для чого ихъ объсылати маемъ, а я тутъ у месте старъшимъ урядъникомъ, а не хъто иньшии, маю моцъ поспольство объчылати. А што нас пытаешъ отъкуль тое маемъ, ижъ справуемъ и на местъцахъ тыхъ предъ се седимъ, с которыхъ еси насъ рушилъ и домогалъ се того причины // [l. 247] ведати и листовъ слышети, ино мы того не винъны справовати. Прото иди проч, а стережъ се, абы те што иньшого не подъкало». Лукашъ на то поведилъ: «Кгды жъ в(аша) м(и) л(о)сть поспольства объсылати не хочете, тогды я то, што ведаю ему ку веданью быти потребъного оповедати предъ се мушу, одъно ми за зле не меите, ани того буръдою зовите, ижъ ми тежъ отъказу о тое рушанье жадъного чинити не хочете, тое жъ вамъ поведамъ, што и перъвеи поведилъ и того вамъ теръпети не буду». За тымъ воитъ рекъ: «Идь же радънеи а патръ, абысь с тымъ отъшолъ, с чимъ есь пришолъ». Тамъ на остатокъ Лукашъ вчинивши нами осветъченье и о то, ижъ ему грозяти, пошолъ з ратуша прочъ. На завътрее за се тотъ же Мартинъ Онькевичъ и Валенътынъ Бакъваркъ, лютъниста короля его м(и)л(о)сти поведили, ижъ то слышели, же Лукашъ поведил на ратушу тыми словы: «Панове буръмистры и вся рада. Пришолъ есьми до васъ за ся с тымъ же посланъцомъ врядовымъ, паномъ Марътиномъ Онькевичомъ, дворениномъ г(о)с(по)д(а)ръскимъ и с паномъ Валенътыномъ Бакъваръкомъ, докладаючи того упоминанья моего, которое есми до вас вчора тутъ чинилъ в некоторыхъ мне потребъныхъ речахъ. Межи которыми ижемъ васъ просилъ, абы есте дали обослати все поспольство и цехи, ино тое мое прошенье, естъли есьте ему добре розумели, не

97 I. TEKSTAI Nr было только ку самому пану воиту, але b ку вамъ всимъ, которые то в моцы маете и слугъ своихъ присягълыхъ ратушънихъ посылаете коли потреба укажеть. А пана воитовы слуги николи поспольстве не ходять ку збиранью, а вы сте на то пану воиту не одмовили, коли поведилъ, же онъ самъ маеть моцъ объсылати поспольство, того позволяете, чого знакъ певныи // [l. 247v], ижъ вы ему того позволяете. А ижъ панъ воитъ, а не вы домогалъ се у мене, хотячи перъвеи ведати причины, для чого бы мело поспольством быти объсылано, ино напродъ за тымъ, ижъ онъ в томъ самъ собе моцъ приписуеть; другое, ижъ межи тыми причинами, которыхъ онъ хочеть ведати, могуть быти и тые, которые ся его самого особы дотычуть, и видело ми се быть годъно ему ихъ поведати, бовемъ вносить обычаи новые, другое и привиля якие сь новые жъ, окромъ воли и ведомости всихъ вносить, чогомъ я на присязе пана воитовои не слышалъ, абы онъ мелъ новые речи вносити, але и овъшемъ только тыхъ старыхъ, яко и продъкове его, з нами мелъ боронити. Надъ тожъ его м(и)л(о)сть ховаеть слуги подъвоиские и писара а неоселые, а ниприсягълые, которые яко вас раду, такъ и поспольство перед себе потягивають, судять и поборы, кромъ жадъное уставы, якие хотятъ беруть за поклоны, за позвы, за записы, за выписы, за вины, за иньшие многие речи, што все вамъ и поспольству хотелемъ оповедати, бовемъ вижу, же вы сами отъколька летъ того бачити не хочете». Буръмистры и въся рада на то поведили: «Прииди до нас у четвергъ, там се на то порадимъ, а тобе отъкажемъ». Лукашъ на то поведилъ: «Я далеи межи вами бывати не смею, абовемъ коли васъ в речахъ потребъныхъ наидую, еще ми грозите. Kоли в том чуини быти не хочете я се осветъчам». А с тымъ шолъ прочъ з ратуша. Для чого жъ просилъ, абы то было записано. А такъ я, наместъникъ виленьскии, того сознанья выслухавъши, казалъ записати. - b Rankr. užbraukta aле ку всимъ.

98 28 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) V e r t i m a s Martyno Onkevičiaus stojimas prieš Vilniaus [pilies] teismą dėl kai kurių dalykų Viešpaties gimimo 1557 metais, rugpjūčio mėnesio 20 dieną, šeštadienį. Stojęs asmeniškai valdovo dvariškis Martynas Onkevičius 192 patvirtino, kad šiandien Vilniaus miesto burmistro Luko Markovičiaus prašymu jis buvo mano pasiųstas pas Vilniaus miesto tarybą 193 į rotušę, kur jo šaukūno ir šalies 194 akivaizdoje Lukas Markovičius burmistrams ir visai miesto tarybai taip kalbėjo: Buvau vakar pas jus atėjęs su savo bičiuliu, ponu Valentu Bakfarku 195, prašiau ir priminiau jums pirmiausia dėl trijų dalykų: pirma, kad jūs palieptumėte išduoti iš savo knygų man reikalingus išrašus su antspaudais; antra, kad bendruomenė ir visi miesto cechai būtų sušaukti visos 196 tarybos akivaizdoje, o tada visiems esant privalėsiu jums pagal savo tarėjišką priesaiką ir pareigą apie kai ką neatidėliotino ir labai svarbaus, visam miestui žalingo papasakoti; trečia, po to, kai aš jus, visą valdžią priešais ponus referendorius, jo karališkosios malonybės majestotą ir teismą iš jūsų pareigų pašalinau, uždraudžiau ir neleidau jums jokių atskirų ir bendrų reikalų spręsti tol, kol jūs pas jo malonybę karalių nepasiteisinsite dėl to, kuo jus apkaltinau, toliau drįstate tai [daryti] ir tose vietose kaip pirmiau liekate, nežinau, kodėl taip elgiatės; jeigu jo karališkosios malonybės raštus ar ką kitą turite, norėčiau tai žinoti ir raštus pamatyti. O jeigu man jų neparodysite, tuomet privalau jus laikyti ne kuo kitu, tik tokiais, kokiais jus tuomet pavadinau. Po šios kalbos vaitas kartu su miesto taryba išsiuntė mus [iš salės] ir vėl pašaukė. Ir kai ponas vaitas norėjo atsakyti, Lukas pasakė: Pone vaite. Tavo malonybė žinai, kad aš dėl viso to ne tiek jūsų malonybei, kiek patiems burmistrams ir tarybai prikišu, nes kaltinimus Turėtų būti Onkovičius. Įtakingo XVI a. pr. Vilniaus miesto valdžios elito atstovo Bogdano Onkovičiaus (m. apie 1527) sūnus. Henryko Lovmianskio teigimu, B. Onkovičiaus vaikai tapo bajorais m. valdovo iždo raštininkas, Medininkų laikytojas Laurentijus Ivanovičius skundė valdovo dvariškį M. Onkovičių dėl to, kad jis su pilies teismo tarnais jėga užgrobė jo Pavilnio pievas, kelis jo žmones pasodino į pilies kalėjimą m. liepos 22 d. pats M. Onkovičius šaukė į teismą suolininką Joną Tolstiką dėl jo tėvo, velionio Jono Tolstiko, užgrobto velionio Pranciškaus Skorinos turto, MAB RS, f. 78, b. 24, l. 82; LM, kn. 8, l. 117; kn. 34, l. 152v 155v; kn. 260, l. 292v; AGAD, MK 81, l. 345v; Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 8 ( ). Užrašymų knyga 8, parengė A. Baliulis, R. Firkovičius, D. Antanavičius, Vilnius, 2004, Nr. 112, p ; Nr. 147, p. 157; Nr. 539, p ; Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 9 ( ). Užrašymų knyga 9, parengė K. Pietkiewicz, Vilnius, 2003, Nr. 442, p ; Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 10 ( ). Užrašymų knyga 10, parengė [E. Banionis] ir A. Baliulis, Vilnius, 1997, p ; H. Lowmiański, Papiernie wileńskie XVI wieku, Ateneum Wileńskie, 1924, t. 2, przyp. 4, s Rankr. до вряду. Rankr. и при стороне. Karaliaus muzikantas, liutnistas. Rankr. передъ зуполъную раду, t. y. formaliai sudarytos iš 36 asmenų.

99 I. TEKSTAI Nr jūsų malonybei panaikinau, todėl jeigu su jais dėl jų man atsakyti nori, tai jūsų malonei nepridera. Ponas vaitas jiems esant pasakė: Jei pašalinai juos iš pareigybių, ginsiu ir jiems padėsiu. Kol Lukas mums [apie tai] pareiškė, vaitas pradėjo tokiais žodžiais Lukui kalbėti: Dėl tų trijų dalykų; kas liečia visokius išrašus, jų tau [gauti] nedraudžiame. O kad nori, jog bendruomenė ir cechai būtų sušaukti, to mes dėl tavęs nepadarysime ir nešauksime, kol pirmiau pasakysi priežastį, dėl ko juos privalome sušaukti, ir aš, miesto vyriausiasis pareigūnas, turiu galią bendruomenę sušaukti, o ne kas kitas. O kad klausi mūsų, kokiu pagrindu toliau posėdžiaujame ir einame savo pareigas, iš kurių mus pašalinai, ir nori jį žinoti bei raštus išgirsti, tai šito mes tau neprivalome pranešti. Todėl eik šalin ir saugokis, kad tau kas nors nenutiktų. Lukas į tai pasakė: Kadangi jūsų malonybės bendruomenės sušaukti nenorite, tuomet aš tai, ką laikau jai žinoti reikalinga, vis dėlto privalau pasakyti, ant manęs už tai nepykite, nei triukšmadariu 197 vadinkite, nes man taip pat atsakymo dėl [jūsų iš vietų] pašalinimo jokio duoti nenorite, jums tą patį pasakysiu, ką ir pirmiau sakiau, ir dėl to jums nenusileisiu. Tuomet vaitas pasakė: Eik sveikas ir žiūrėk, kad grįžtum su tuo, su kuo atėjai. Galiausiai Lukas pareiškęs mums, kad jam grasina, išėjo iš rotušės lauk. Kitą rytą tas pats Martynas Onkevičius ir Valentas Bakfarkas, jo malonybės karaliaus liutnistas, pareiškė, kad girdėjo, jog Lukas rotušėje kalbėjo tokiais žodžiais: Ponai burmistrai ir visa taryba. Atėjau pas jus su tuo pačiu teismo atstovu, ponu Martynu Onkevičiumi, valdovo dvariškiu ir ponu Valentu Bakfarku papildyti mano priminį, kurį jums vakar čia pareiškiau dėl kai kurių man reikalingų dalykų. Be kitų, prašiau jūsų, kad lieptumėte sušaukti visą bendruomenę ir cechus, tik tas mano prašymas, jeigu jį gerai supratote, nebuvo [skirtas] tik vienam ponui vaitui, o visiems jums, kurių galioje yra savo prisiekusiuosius rotušės tarnus siųsti kur reikia, o pono vaito tarnai niekuomet neina šaukti bendruomenės. Tačiau jūs to ponui vaitui nenurodėte, kai pasakė, jog tik vienas jis turi teisę sušaukti bendruomenę, vadinasi, jūs jam tai leidžiate. O kad ponas vaitas, o ne jūs reikalavo iš manęs pirmiau pasakyti priežastis, dėl kurių reikėtų bendruomenę sušaukti, tai tik dėl to, kad jis pats sau priskiria tokią galią; antra, kad tarp tų priežasčių, kurias jis nori žinoti, gali būti ir tokios, kurios susijusios su juo pačiu, ir man atrodė, kad dera jas jam pasakyti, nes turėtų įvesti naujus, kitus, papročius ir kažkokias naujas privilegijas be visų valios ir žinios, kad turėtų naujus dalykus įvedinėti, aš prisiekiant vaitui negirdėjau, tik tai, kad su mumis, kaip ir jo pirmatakai, gins tik senuosius. Be to, jo malonybė laiko ne sėslius ir neprisiekusius šaukūnus ir raštininką, kurie, kaip jus, tarėjus, taip ir bendruomenę šaukia pas save, teisia ir rinkliavas be 197 Burda triukšmadarys, t. y. człowiek niespokojny, kłótliwy; awanturnik, warchoł, zawadiaka, Słownik polszczyzny XVI wieku, Wrocław, 1967, t. 2, s. 509.

100 30 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) jokių nuostatų, kokias tik nori, ima už nuolankines 198, šaukimus, užrašus, išrašus, baudas, daugelį kitų dalykų, apie ką viską jums ir bendruomenei norėjau papasakoti, nes matau, kad jūs patys jau keleri metai to matyti nenorite. Burmistrai ir visa taryba į tai pasakė: Ateik pas mus ketvirtadienį, tada viską apsvarstysime ir tau atsakysime. Lukas į tai pasakė: Aš toliau tarp jūsų bijau būti, nes kai iš jūsų svarbių dalykų prašau, man grasinate. Aš pareiškiu, kad jais rūpintis nenorite. Ir tada išėjo iš rotušės. Dėl to prašė, kad tai būtų užrašyta. Taigi aš, Vilniaus vietininkas 199, tą pareiškimą išklausęs, liepiau užrašyti Rankr. поклоны. Vilniaus vaivados vietininkas J. Novickis.

101 I. TEKSTAI Nr Nr , pirmadienis, [Vilnius] Vilniaus miesto burmistro Luko Markovičiaus kalba valdovo teisme karaliaus sekretoriui, LDK referendoriui, vyskupui Piotrui Arciechowskiui, kurioje protestuoja dėl, pasak jo, teismo jam daromų skriaudų: bylų vilkinimo, nuolaidžiavimo Vilniaus miesto valdžiai ir kt m. Vilniaus vaivados vietininko ir paskirtųjų teisėjų mišri teismo knyga, LM, kn. 260, l. 258v 263v Kopija, originalas nežinomas Lenkų k. // [l. 258v] Protestacja burmistrza wileńskiego Łukasza Markowicza Mundyusa na urząd miasta wileńskiego o niektóre krzywdy i doległości jego etc. etc. a Roku 1562 miesiąca junia 15, w poniedziałek. Przychodził do mnie Stanisława Hamszeja, namiesnika wileńskiego dziś burmistrz wileński Łukasz Markowicz Mundius, opowiadając, iż miał wielkie doległości od urzędu tutecznego miesckiego wileńskiego, który on przypozwał na dziś ku prawu przed Jego Królewską Mość, ale iż Jego Królewska Mość sprawy swe na inszy czas przekładać raczy. Co jest na woli i łasce Jego Królewskiej Mości, a wszakże on przestrzegając spraw swoich i prawa swego miesckiego, wedle którego chcąc niektóre potrzebne rzeczy przełożyć przed referendarzem Króla Jego Mości, prosił mię o widzów. Gdzie ja, namiesnik wileński na tę sprawę dawałem jemu widzami służebników swoich, ludzi szlachetnych Matisa Prusczyńskiego a Kaspra Wirbowicza, którzy tam bywszy i przedemną stanąwszy u ksiąg podali rejestr napisany, z którego dzisiejszego dnia ten to pan Łukasz burmistrz przed imi widzami księdzu Piotrowi Arciechowskiemu, i inszym którzy przy nim byli, niemało tymi słowy czytając mówił: Na dzisiejszym pozewnym roku o to tymi posłańcy urzędowymi czynię oświadczenie moje, a to nie na jako Królewską Mość, Pana swego, któremu się ja, jako wierny poddany jego nieprzeciwię, ale na Waszą Mość samego księdże Arciechowski, że Wasza Mość, będąc a Tikėtina, XVI a. pab. Lietuvos Metrikos perrašinėtojo suteika antraštė. Perrašinėtojas kiek suklydo: L. Markovičius Mundijus protestuoja pirmiausia prieš patį referendorių P. Arciechowskį.

102 32 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) zasadzonym na sądziech i na relacyjach prawa naszego niemieckiego majdeborskiego z onego prawa i powinowactwa swego Jego Królewskiej Mości, a zwłaszcza w niebytności towarysza swego, Pana Lubelskiego tego perswadować nie chce, iż nasze przerzeczone niemieckie prawo tego nigdy nie cierpi, aby // [l. 259] urząd, będąc tak długo najdowany, a teraz już na ostatek raz i kilka i do przezysków wyzwany tam in civilibus causarum criminalibus iam dudum institutis praecedentibus et aliis novis subsequentibus causis, ubi scilicet officium et suspicio argumentorum [argutum?] aggreditur etc. że mogło sobie ku krzywdzie mnie, seniora elektora swego i ku szkodzie niemałej a tej wszystkiej Rzeczy Pospolitej miesckiej fristować, a zwłaszcza, iż ten odkład nie na roku praesente utraque parte, ale jeszcze przed rokiem strona wczora mnie in tergum otrzymała, quamvis circa limitationem omnium causarum generalem, nihilominus tamen in casibus eiusmodi contra dispensationem proprii iuris sui formam cui tanquam magistratus penitrandum proprium extat esse alligatus. W czym ja ku tej protestacyjej mojej nie tilko moje i ich to własne majdeburskie prawo na pomoc biorę, które Jego Królewska Mość z przodkami swemi, jako i inszym stanom, poddanym swym prawa i wolności ich, tak i nam naszę pod przysięgą swą miłościwie chować obiecać raczył b, ale na ostatek i onej falebnej ustawy Statutu Koronnego nihilominus sobie na pomoc przyzywam, a który uczyniwszy takowym znacznym a znamienitym szkodam na sejmiech walnych przestrogę jest uczynił, a na przyszle i na potomne czasy i pamięci ludzkiej wiecznie wszystkim naprzód na pismie podał i zalecił. Ku któremu to statutowi aczkolwiek ja z osoby swej do końca nie należę jako człowiek obcy, alejżem tam w Polsce sobie nieco osiadłości kupił, do której się i sam biorę, jak jeden wygnaniec, dla tego, że się tu sprawiedliwości swej doczekać nie mogę, jednakże to sobie i potomstwu swemu przestrzegam, iż to Bogiem i prawem czasu swego czynić będę. Przeto po onym częstym napominaniu i oświadczeniu moim, którem tu na Waszej Mości urzędownie uczynił, na ostatek i teraz jescze dokładaniem // [l. 259v] onego pierwszego. To niechaj będzie ostateczne oświadczenie moje, iż Wasza Mość urzędu i powinowactwa swego iuxta praescriptum iuris nostri wydawszy naprzód tegoż prawa i pozwy, a potym podlia onego accusatiam, dillatiam, inquisitiam moim etc. nie tilko odprawy czynić, ani tak ważnych spraw moich onym to prawem intra fatalia kończyć niechcieli, a to wszystkim urzędem miasta tego, ale jescze i mój własny proces, którym tu za dowód i obronę rzeczy tych moich tam in criminalibus, quam in civilibus na przeciwko im pokładał, tedyż zahamowali, którego mi jescze i dziś dzień wydać niechcecie. Na którym to processie abo produktach, lubellusach, instrimentach, ekstraktach moich nie tilko my nie liczali cześć, sława, zdrowie i wszystka majętność moja własna, ale i tego wszystkiego miasta dosyć poważna sprawa. O których to doległościach moich i miesckich, iż tu na ten czas ile być może o b Rankr. nubraukta sz, t. y. raczysz.

103 I. TEKSTAI Nr każdej osobnie dołoże i inszych nieopusczając. Czynię to dla tego, abyście potym nierzekli: Niebyłeś u nas, nie dokładałeś sobie tego. Ku czemu się o to jednak nieprzymawiam tak pilno, jakoby kto mnie miał lada zgoła, jako obca, a k temu nie na chcącą osobę. Ale jako ten, kom do tego z dawna z ojcem i z przodkami moimi nie tilko sam rajcą, strzożem i dogliędzicielem prawem, alem jescze i tych, kom je w tym a w czym tak a tak deferował wszystkich, krom jednego starą radą już pomarłą towarzistwem moim do tych urzędów wezwał c i na tych miejscach zasadził. Ale iż to będąc naganieni na cześć nie tilko z miesc powstać niechcą, ale jescze mnie samego do niego, quod maius est, seniora i elektora swego, spraw lecz by odemnie i od zmartwego towarzistwa mego i wzwierzanej d, odbirzania cynszów, płatów miesckich, skarbu pospolitego, wziąwszy od nas klucze niepusczają. A na miejsce moje nazbirawszy sobie nowo // [l. 260], oni wiedzą kogo, skarbem miesckim i naprzeciwko mnie samemu, co niema być, swowolnie szafują i on rospraszają. Zkąd się błędy wielkie, zamieszkanie. I szkodę tej Rzeczy Pospolitej zapłacić i nagrodzić może, kto i mnie to nagrodzi i słusznie zapłaci, żem o to od nich chociam je był sposobił, niewinnie in patria zelżon vobis me negligentibus maxime ante cognita et determinata causa. Ażali Jego Królewska Mość, Pan mój, chocia Wasza Mość o moje dilicje niedbacie, jednakże widząc, z kim o to ganią, a prawie zewsząd nisczeje ich autoritas, już ich podobno i sam za urzędniki prawie znać nie chce, a więcej im tą wolnością władnąć i tem klejnotem tak szermować nie dopuscza. Gdyż o to hoc anno praeterito pridie Francisci w domu gościnnem miejsckim, krom jarmarku, jako pan potestate absoluta vi apertis foribus z ich sklepu i zamknienia sobole jednemu wziąć, a drugiemu jako zapłacone wydać roskazać jest raczył. Czego ich za mnie i za przodków moich w tym mieście niebywało. Znak pewny, iż tych wolności, jako i drugich niełamać, ale do czasu nam, da Bog, wierniejszym sługom swoim dochować wymyślić jest raczył. Na które to wiedząc, iż i ja sine intermissione volam, a Wasza Mość w tym tanquam iudices ordinarii sive deputati post porrectum meum accusatorem et formatam meam inquisitionem, jakom rzekł wyszej, niepostąpili, ale odstąpiwszy wam dla nas zwierzonego prawa, tak gorącą sprawę na odkłady puścili, w tym meście mnie przerzeczonego prawa, do któregośmy są nie prosto, ale za przysięgami książąt, królów do tego miasta zwołany, niepomału ubliżyli. Jako tedy a którym obyczajem ubliżili, to chce okazać nie tilko z tego prawa, ale i z ksiąg terminatur Waszej Mośći własnych in Speculo Saxonum, któremeśmi są zwykli inszych rozsądzać, a mnie z nich ani rozprawować, ani Jego Królewskiej Mości deferować niechcieli. Jednoż póki co będzie, Waszej Mości pytam: gdzieście takowych moich akuzacji i dilacji etc. quae et mihi et huic Reipublicae sunt // [l. 260v] non ne? Ad meam instantiam przyjąć, a onych z czasu c d Rankr. nubrauktas nebaigtas žodis ucho Rankr. nubrauktas nebaigtas žodis towa

104 34 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) podług prawa osądzić niechcieli? Rad bym tedy wiedział. Kto mnie ad eorum instantiam ani pozwanego z nimi, osądził abo revera doznał tak być występnego, dlia czego bych tego dostojeństwa dalej godzien niebył. Gdysz to jest rzecz jawna, iż mi pod tymi odkłady, pod któremi odkłady końca musiał czekać oni interim eorum privata auctoritate et absque quovis iuris strepitu i mieście tedyż wzięli i z rady tedyż wyłączyli. Z czyją tedy wiadomością tu się, ani gdzie indzie dowiedzieć godzi, abo kto im tego dozwolił, aby okrom prawa oni se ipsos post sublevationem eorum fidei temere intrudentes, zeście nimież samego [ ] ut praemissum quam seniorem ellectorem, tam accusatorem et dellatorem maxime privilegii et totius Reipublicae nec non libertatis pro meo officio defensam agentem, hoc ordine praepostero honoribus privare et officio degradare possent. Ażaby o tem jasne prawo chociabych i w czym, uchowaj Boże, był winien doznan ut pote neganda est etc. Item prudentem accusationem etc. Czemusz tedy nie mnie (jako toż prawo uczy), chocia jednemu poki bych miał towarzistwo lepsze, wiernemu za wszystkich niewiernych na tych miejscach siedzieć i sprawować. Gdyż i to pomienione prawo jednemu takową praerogativae daje, iż non obstantibus quibusvis plurium honoribus et dignitatibus personarum dla jednego wszystkich karać roskazuje, a zwłaszcza, iż nie ja w nich, ale oni u mnie, ani oni mnie kiedy, ale ja im in saepe numero obiecit crimen. Niechajże tedy tu nie będzie u Waszej Mości mała nie tilko dla mnie, ale tej Rzeczy Pospolitej karności niegodne crimen, abowiem isz im o to położywszy u prawa przed oczy z ich własnych ksiąg pod ichże urzędowymi pieczęćmi obłędliwe a prawie falszywe libellusze, instrimenta e et ekstrakta, tam iż je u prawa jawnie nie urzędniki, ale tajemnymi buntowniki etc. nazwano, a ruszywszy // [l. 261] z miejsca dalej i spraw żadnych sprawować nie dopusczono. Czego owo dowód gotowy list pod titulem i za pieczęcią Jego Królewskiej Mości i z podpisem ręki Waszej Mości własnej, chocia mi w nim wiele nie dokładano prawdę. I tego tu nie dla tego dołożyć może, abych je więcej sromocił, bo się w tym nie kocham, ale bych to wszystko, kom na nie powiedział, lepiej onym wszystkim, co by ich jeszcze upornie bronić chcieli, na ostatek usta zawarł. Powiadam tedy, iż o to nie tilko mnie samemu od nich krzywda, ale iż i insze, jako tuteczne, tak i postronnych miast persony jawnie na nie skarzą, a pociągając je do prawa pozwami nie cudnemi, sędziami podejzrzanemi f zową. Tego i przed Wasz Mośćiami samemi, jako w akcyjach komisarskich, tak i w procesiech i dekreciech pełno. Który komisarski dekret, gdzie je poderzanemi być uznano, iż i sam Jego Królewska Mość aprobowawszy i akcyją im z mocy wyjąwszy, że ją potym do siebie adwokować raczył feria sexta ante solennia festa Pentecosten. I to mi Wasza Mość sami znać mają, czego iż się o to sprawić nie mogli, a Waszej Mości to odemnie i od inszych na mnie słysząc i gotowe dowody przed sobą widząc iż je znamy, w tak długą pusczacie a przez lat tyle odkład za odkładem przymować e f Taip, rankr. čia ir toliau turėtų būti instrumenta. Rankr. du kartus pakartota po.

105 I. TEKSTAI Nr dopusczacie. Gdzie tedy oni, gdzie Wasza Mość sami o tym w naszym prawie (któregoście nam winni chować) czitali, aby in casibus eiusmodi dopusczano roki insze przejmować, a potym na onych mnież samego nie tylko accusatora, ale i delatora etc. tegoż się zarazem nie sprawiwszy, potym w kilku leciech in contumatiam zdawać etc. Ażali tego nie mowy ich i moje, takież też i wasze wam dla nas dane prawo jasnemi słowy o takich urzędnikach non solum in criminalibus, verum etiam in civilibus utpote intestanti cum respondere oportet etc. In criminalibus legale ażali i w nich samych nie jest tego pospolity prawny zwyczaj na ratuszu non solum // [l. 261v] inter publicas, verum etiam inter privatas personas, iż kto gdy komu i z tych prostych pospolitych ludzi nagani, tedy obie stronie na ratuszu necessario zostają do rozprawy. A kto by się interim ważył z nich z niego, ten już zarazem wszystkę zmazę i przywarzę na sobie odnosi. Takich aktów za pamięci mojej byłem gotów na plac przywieść z ich akt kilka. Gdy tedy im była poczciwość miła, czemu przykładem takim, jakiego ludzie uczą i sami niepostępowali, czemu od prawa to odniesli, czemu się (hic paucis commemorare licet) tak mnie niebronili, jakom się ja przed nimi bronił owemu, co mię był podobna z ich że naprawy u prawa słowy wsczipliwymi najachał. Ale gdym obaczył, że jemu folgując, uwikłać płaciłem mu wnet zarazem gotowymi. Czego owo dowód z ich aktów własnych, gdziem go na każdym odkładzie, co ich było trzynaście, zdrajcą, czci a sławy mej dobrej kroku nie odchodząc, ani się rozmyszłając, nazywał. Nie inszym tedy, ale tym że Majdeburskim prawem jam się na tak długie a szyrokie pole puścił, a na tak możny[ch?], ut dołożonych ludzi, sam jedno osobą swą puścić i odzierżeć umyśłił, a zwłascza iżem dobrze wiedział, iż kto by je pozwem wyzwał, a tego na pozwie niedołożył, ut pote iure vestro competenti iudicialiter sitis responsuri tedy pozew taki zbiwszy od prawa przecz odchodzą, ale chocia przedłużę, jednakże abym tych ludzi snadniej owoce pokazał, póki ku końcu przydzie, jeszcze nieco powiem. I tego li Majdeburskie prawo uczy, którym o to chcą, aby pozwani byli, aby jako mówi Christus, culices excollarent, camelos vero deglutirent, to jest, aby huius iuris vigore i inszych ku rozprawie przyciskali, a sami maxime in criminalibus nie tilko przez lat kilka odkłady robili, ale jescze i onego brata, co za żalem i z szkodą swą i tej Rzeczy Pospolitej miesckiej upomniawszy je nie raz ani kilka, na ostatek chcąc okazać swą i ich winność i niewinność i przestrzegając swej i ich własnej szkody, na rozsądek się i na wszystko // [l. 262] pospólstwo ciągnął, to więc onegoż samego naprzód z rady wyłączyć, a potym posławszy tajemnie dwu z posrzodku siebie do Inflanty, tam go Jego Królewskiej Mośći w wojsce tamquam hominem seditiosum oskarzyć i list, aby go sami na garle karać mogli, in tergum wyprawić, a potym gdyż go Pan Bog, jako Piotra przez angioła, tak onego przez jednego pana radę Jego Królewskiej Mości mirabili modo wybawić raczył, a iż się potym po zwróceniu do stolice pańskiej z wojska o to wszystko zasię znowu wyzwał, tam miasto rozprawy prędkie poszedszy z

106 36 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) nim zasię w długą tak im długo wodzić aż go jeszcze raz oskarzywszy zaocznie samego i na Wysoki zamek wprawić, gdzie tam zasię w więzeniu za obroną Bożą i tegoż pana rady jescze go pożyć nie mogąc, a chcąc zbyć wszystkiego, tegosz dnia gdy osadzon tej sprawie swej tajemnej a osobliwy odkład wyprawić a niepowiadając o nim nikomu onego samego więżnia, co je oskarzył, na onym roku łowić. Której to dilacji a kto mnie tak zaocznie oskarzył i w to więzienie wprawił, jakom pierwiej prosił i świadczył, tak i teraz proszę i świadczę. Macie li co o tym w księgach, aby mi wydane było, abowiem gdym co do kogo non in tergum, sed palam locutus sum mundo. W czym ja Jego Królewskiej Mości, Pana swego a pomazańca bożego niewinuję neque sacrae potestati eius, to jest listom, dekretom, które się zgadzają sprawom naszym niwczym nie dereguje, bo aczkolwiek Jego Królewska Mość ex scrinio pectoris sui między podanne swe wszystkimi prawy szafuje, jednakże, iż jako człowiek nie wszystkim dojrzeć może, dla tego na dworze swoim w prawie biegłe chowa hic enim maius pretium habet etc., to jedna; druga, dla tego winy Panu swemu w tym niedawam, iż są w liściech Jego Królewskiej Mości takowe do Waszej Mości roskazanie nie widzę qui utriusque partis auditis propositis et responsis de iis cognoscant aut ad nos referant etc. Takież i w drugim oto także commitimusque perpendentes huius modi causas audienti et cognoscenti // [l. 262v] posteaque ad nos referenti etc. To więc po onym Jego Królewskiej Mości roskazaniu, co Waszą Mość u onych dziewiąciu propozycjach słyszeli, a co widzieli jeście nic nie rozeznali, ani też Jego Królewskiej Mości deferowawszy zeście mnież samemu contumeliam zapisać dopusczili. A to strony nieopusczając z Waszą Mością samym, księże Arciechowski, jako pierwiejsza pozwem, tak i potym za drugim czasu swego i jescze mowa będzie, abowiem po wysłuchaniu onych to dziewiąci propozycji moich i jescze stronę mą obżałowaną zawżdy zgoła odpuścili, a roku żadnego, ani decyzji, ani relacji neque dicto neque facto mnie i im nie uczynili. Na ostatek i tej osobliwej limitacji, którąście tegoż dnia mnie więźniem będąc stronie wydali, a mnie jej nie oznajmili, tego Wasza Mość i sami inaczej nie powiedzą, izeście tedy stron tym prawem na dwór Jego Królewskiej Mości zwołali, a tym za się prawem mnie, aktorowi odpraw uczynić nie chcieli. Tedy gorzej oszukan być nie mogę, bowiem mi o to tu w tym, iż dla tego relicta sede, loco et patria, amissa denique tota substantia, insuper et sermentis creditis onustus cum uxore et liberis in exilium plorans abire cogor proinde, w tym się też niemniej oświadczam i proszę, aby mi był wydan mój pozew albo takież kopija z niego. Gdziem był wyzwał z osobna tenże urząd miescki i tamże na roku obżałowałem z osobna za tym pozwem pana Augustina, wójta teraźniejszego wileńskiego, a to o trzy rzeczy: pierwsza, o sto czyrwonych złotych, z moich rąk jemu pożyczonych na przywilej miescki; druga, o sto kop groszy litewskich, które on wydał parti meae adversae, będąc pod arestem jemu in depositum do prawa zwierzone; trzecie, o wyrzucenie bezprawnie Jagnieszki Polmiecowej z jej własnej domu, po niebożczyku mężu jej w mojej opiece zostałej. O które to trzy rzeczy na

107 I. TEKSTAI Nr onym roku po przesłuchaniu żałoby mojej na czym ta rzecz stanęła teraz ma się z g akt pokazać. A iż Wasza Mość powiadacie, że o te trzy rzeczy za jednem aktem responsio była przy onych // [l. 263] dziewiąciu propozycjach, którem miał z osobna ze wszystką radą miejscką, tego ja niepamiętam, ani o tym wiem, aby na nie responsia była, co się ma na ostatek z tego mego pozwu pokazać, że o te pomienione rzeczy i rok był inszy i żałoba insza. A Wasza Mość to w jeden dekret zawarszy mnie i o to milczenie wkładacie. W czym się ja wczas opatrzyć chcę, a w tych rzeczach ani sobie, ani tej ubogiej żenie i jej dziecięciu winien być nie chcę. Przeto o to Waszą Mość w czas i w godzinę z oświadczeniem proszę, jako o przerzeczony mój pozew, tak i o tę responsią in quem silicet modum, a jako ta responsia była, macie li co w aktiech, aby mi tego reskripta h za moje pieniądze byli wydany nihilominus et huius solennis actus, et protestationis meae, którem tu za pozwem czynił przed Jego Królewską Mością na nie de data feria secunda infra octavas Corporis Christi roku tysiąc pięć set sześćdziesiątego, we wtorek, w dzień Nawiedzenia Panny Marii. Tego aktu, na czym ta rzecz zawisła, to co by się potym bezemnie działo w tej sprawie, macie li co w aktiech. Proszę, aby mi z nich takież reskripta wydane byli. A co się doticze akuzacji i delacji moich nowych, którem dziś na nie jescze z nowu in similibus wymyślił był na dworze Jego Królewskiej Mości donieść, tych jescze do czasu zaniechać rad i nie rad muszę. A to i dla terazniejszego odkładu i dla tego, że Wasza Mość i tych wszystkich, jakom powiedział, doniesionych akuzacji i denunciacji moich odemnie, jako nasze prawo uczy, z czasu przyjąć, a onych i samych siebie i w Jego Królewskiej Mości z waszej prawnej perswazji dopomagać i kończyć niechcieli. O co iż mi się krzywda dzieje i już z Waszą Mością samym przed oblicznością Jego Królewskiej Mości i panów rad jego i żałobę swą za pozwem wypuścił, a iż się ta sprawa et post contestatam litem jescze nieskończyła i tedy ją, da Bóg, czasu swego kończyć będę, strony jakom wyszej // [l. 263v] powiedział, ni w czym neopusczając, niemniej też i tego z oświadczeniem dokładam: czemu mi Wasza Mość tego w dekreciech i w processiech nigdziej niedokłada, gdziem przywilej wójtowski nowo wniesiony [w roku] 1552 tajemny i przed Królem Jego Mością burzył, jako na przeciwko jego własnemu sumnieniu i przysiędze własnej, tajemnie do nas wprowadzony. Przeto, macie li o tym gdzie w księgach, proszę nihilominus abyście o to tego takież ekstrakt wydali, bowiemeście to i sami, aby przed urzędem był położon, mało co przed tym wyrokiem swym skazali, a oni tego wszystkiego i dekretu swego ostatniego i po dziś dzień milczą. Którego opowiadania pan Łukasz wziął sobie wypis z moją pieczęcią. Dat w Wilnie. g h Rankr. za. Rankr. nubrauktas žodis Rzeczpospolita.

108 38 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) V e r t i m a s Vilniaus burmistro Luko Markovičiaus Mundijaus protestas prieš Vilniaus miesto valdžią dėl kai kurių skriaudų ir neteisybių etc. etc metų birželio mėnesio 15 [dieną], pirmadienį. Atėjęs šiandien pas mane, Vilniaus vietininką Stanislovą Hamšėjų, Vilniaus burmistras Lukas Markovičius Mundijus pareiškė, kad patyrė didelių neteisybių iš čionykštės Vilniaus miesto valdžios, kurią jis šiandien pašaukė į jo karališkosios malonybės teismą, tačiau kadangi jo karališkoji malonybė malonėjo savo bylas kitam laikui perkelti 200 kas yra jo karališkosios malonybės valioje ir malonėje, vis dėlto jis, žiūrėdamas savo bylų ir savo miesto teisės, pagal kurią norėdamas kai kuriuos svarbius dalykus išdėstyti jo malonybės karaliaus referendoriui 201, prašė manęs stebėtojų m. Žygimantas Augustas Vilniuje rezidavo apie sausio 29 d. spalio 27 d., A. Gąsiorowski, Itineraria dwu ostatnich Jagiellonów, Studia Historyczne, 1973, t. XVI, nr 2 (61), s. 271; R. Ragauskienė, LDK valdovų vilnietiški itinerariumai, LDK valdovų rūmų gyvenimo ritmas istoriniuose šaltiniuose, Vilniaus Žemutinė pilis XIV a. XIX a. pradžioje m. istorinių šaltinių paieškos, red. R. Ragauskienė, Vilnius, 2006, p P. Arciechowskis (apie , dar kitaip Erdziejchowski), kilęs iš Mazovijos, Grabie herbo bajorų Arciechowskių šeimos, buvo karaliaus sekretorius, Palenkės referendorius ( ), Varšuvos kanauninkas (1552), Vilniaus kanauninkas (1556), Krokuvos kanauninkas (1557), Plocko kanauninkas, Kameneco Podolsko vyskupas (1562). Literatūroje teigiama, kad P. Arciechowskis centriniu Lenkijos Karalystės ar LDK pareigūnu nebuvo, tik Palenkės referendoriumi, pvz., viename 1552 m. akte vadinamas Causarum Podlaschensium Referendarius. Lenkijoje dvasinio referendoriaus pareigas tuomet ėjo Stanisławas Karnkowskis ( ), Lietuvoje apskritai pirmuoju dvasiniu referendoriumi laikomas M. Korizna (žr. toliau), plg.: Urzędnicy centralni i nadworni Polski XIV XVIII wieku. Spisy, opracowali K. Chłapowski i inni, Kórnik, 1992, nr 855, s. 136, 156, 172; Urzędnicy centralni i dostojnicy Wielkiego Księstwa Litewskiego XIV XVIII wieku. Spisy, oprac. H. Lulewicz, A. Rachuba, Kórnik, 1994, s. 169, 172, 199. Vis dėlto šie pastebėjimai problemos neišsprendžia juk P. Arciechowskis nebuvo ir vietos pareigūnu, t. y. Palenkės referendoriumi. Tokios pareigybės nežino Palenkės pareigūnų sąrašų sudarytojai, plg. Urzędnicy podlascy XIV XVIII wieku. Spisy, oprac. E. Dubas-Urwanowicz, W. Jarmolik, M. Kulecki, J. Urwanowicz, Kórnik, Pažymėtina ir tai, kad amžininkai, dažnai nepreciziškai nusakydavo referendorių statusą, o tai, matyt, susiję su jų funkcijų nevienareikšmiškumu. Reikia, matyt, pritarti minčiai, kad iš pradžių einančiais referendoriaus pareigybes galėjo būti vadinami du trys karaliaus sekretoriai vienu metu. Tai liudija ir šioji kalba. Gal vis dėlto derėtų šią pareigybę, kuri galbūt nebuvo įforminama atskira privilegija, priskirti aukštiesiems LDK pareigūnams ir įtraukti į naują jų sąrašo leidimą? Šiuo atveju rankr. būtent widzów stebėtojų, o ne wiżów šaukūnų, nors funkciją jie atliko iš esmės tą pačią.

109 I. TEKSTAI Nr Taigi aš, Vilniaus vietininkas, daviau jam tam reikalui stebėtojais savo tarnautojus, kilmingus žmones Matisą Prušinskį 203 ir Kasparą Virbovičių 204, kurie ten [teismo kanceliarijoje] buvo ir stoję priešais mane prie knygų pateikė surašytą rejestrą, iš kurio tas ponas Lukas burmistras šiandien jų, stebėtojų, akivaizdoje vyskupui Piotrui Arciechowskiui ir kitiems, kurie su juo buvo, skaitydamas tokiais žodžiais daug kalbėjo: Šiandienos teislaikyje dalyvaujant šiems teismo atstovams reiškiu protestą, tačiau ne prieš karališkąją malonybę, savo valdovą, kuriam aš, kaip ištikimas jo pavaldinys, nesipriešinu, tačiau prieš patį jūsų malonybę, vyskupe Arciechowski, kad jūsų malonybė, būdamas paskirtas į mūsų vokiškos Magdeburgo teisės ir reliacinį teismą, tos teisės ir savo pareigos jo karališkajai malonybei, nesant savo kolegos, Liublino kašteliono 205, nenori laikytis, nors minėtoji mūsų vokiška teisė visiškai prieštarauja, kad taip ilgai kaltinami pareigūnai, dabar jau galiausiai ir dėl priteisinių keliolika kartų pašaukti tam in civilibus causarum criminalibus iam dudum institutis praecedentibus et aliis novis subsequentibus causis, ubi scilicet officium et suspicio argumentorum [argutum?] aggreditur etc. 206, galėjo mane, savo vyresnįjį rinkėją, skriausti ir visiems miesto piliečiams nemažai kenkti, o ypač, kad tą atidėjimą ne teislaikyje praesente utrinque parte 207, o dar prieš metus šalis dėl manęs in tergum 208 gavo quamvis circa limitationem omnium causarum generalem, nihilominus tamen in casibus eiusmodi contra dispensationem proprii iuris sui formam, cui tanquam magistratus penitrandum proprium extat esse alligatus 209. Dėl ko aš šiame savo pareiškime remiuosi ne tik mano ir jų Kitų duomenų nerasta. Kitų duomenų nerasta. Florianas Zebrzydowskis (m. 1566) karaliaus Žygimanto Senojo dvariškis (nuo 1538), karaliaus Žygimanto Augusto sekretorius (nuo 1548), LDK referendorius ( ), Palenkės referendorius (1550), Lenkijos dvaro etmonas ( ), Osvencimo kaštelionas ( ), Krokuvos paseniūnis ( ), Liublino kaštelionas ( ), Sondeco seniūnas ( ), Tyšovcės seniūnas ( ), raitelių rotmistras ( ), Lenkijos lauko etmonas ( ). Už įspūdingą karjerą turėjo būti dėkingas Radviloms ir Žygimantui Augustui. Bendrauti su M. Radvila Ruduoju pradėjo dar 1547 m. Netgi būdamas Lenkijos lauko etmonu vadino save jo tarnautoju. Įdomu, kad F. Zebrzydowskiui pavyko užimti įvairias pareigas ne tik Lenkijoje, bet ir LDK m. liepos 30 d. laiške iš stovyklos prie Polocko jis netgi rašė Radvilai, jog supranta, kad man, kaip kitos valstybės žmogui, ne viską galėjote atverti, žr. R. Ragauskienė, Mikalojus Radvila Rudasis, p Šio L. Markovičiaus teksto duomenys, beje, leidžia papildyti F. Zebrzydowskio karjerą nežinomu faktu LDK ar Palenkės referendoriaus pareigas ėjo ir 1562 m., nors ir nedalyvavo posėdžiuose. Gali būti, kad daryti dvigubą karjerą jam padėjo tai, jog buvo kilęs iš Palenkės, kuri užėmė specifinę padėtį iki Liublino sąjungos LDK ir po jos Lenkijoje. Jau seniai pradėtose civilinėse ir kriminalinėse bylose ir kitose naujose bylose, ten, kur reikia pagal pareigas dalyvauti ir kur kyla įtarimų dėl argumentavimo. Dalyvaujant abiem šalims. Už akių. Nors ir apeidami visuotinį visų bylų ribojimą, be to, esant tokiam atvejui, nusižengdamas procedūrai, reikalaujančiai apriboti savo paties teisę, kurios, akivaizdu, kaip magistratui keliant savo paties reikalą,

110 40 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) [priešininkų vert.] nuosava Magdeburgo teise, kurią jo karališkoji malonybė su savo pirmtakais, kaip ir kitiems luomams, savo pavaldiniams, jų teises ir laisves, taip ir mums mūsų savo priesaika maloningai pažadėjo saugoti, bet galiausiai ir tą šlovingą Karūnos Statuto 210 įstatymą nihilominus 211 sau į pagalbą šaukiuosi, kurį priėmęs ir būsimiems laikams ir amžinai žmonių atminčiai raštu išdėstęs ir patvirtinęs visuotiniuose seimuose [valdovas vert.] užkirto kelią didžiulei žalai. Nors tam statutui, kaip svetimas žmogus, savo asmeniu visiškai nepriklausau, tačiau Lenkijoje nusipirkau šiek tiek valdų, į kurias pats kaip tremtinys vykstu, nes čia teisingumo negaliu sulaukti. Dėl savęs ir savo palikuonių perspėju, kad Dievo ir teisės pagalba savo laiku bylinėsiuosi. Po šiojo mano ilgo priminio ir pareiškimo, kurį dėl jūsų malonybės oficialiai padariau, galiausiai dabar papildau tą pirmąjį. Tegul tai bus galutinis mano pareiškimas, kad jūsų malonybė pagal savo pareigas ir priedermę, iuxta praescriptum iuris nostri 212, pagal tą pačią teisę išdavęs šaukimus, paskui pagal ją nei išieškos accusatiam, dillatiam, inquisitiam etc. 213 vykdyti, nei svarbių mano bylų su visa miesto valdžia pagal tą teisę intra fatalia 214 užbaigti nenorėjote, bet dar ir mano paties dokumentus, kuriuos mano reikalams įrodyti ir ginti tam in criminalibus, quam in civilibus 215 prieš juos pateikiau, kurių išduoti man ir po šiai dienai nenorite, pasilaikėte. Tas mano ieškinys arba procesas, skundai, raštai, išrašai susiję ne tik su mano garbe, šlove, sveikata ir visu turtu, bet ir visam šiam miestui svarbiu dalyku. Apie tas neteisybes man ir miestui, kiek tik čia bus galima, apie kiekvieną atskirai papasakosiu nė vieno nepamiršdamas. Darau tai dėl to, kad paskui nesakytumėte: Nebuvai pas mus, pats nepareiškei. Dėl ko taip smarkiai nepriekaištauju, kad kas neprikištų esant laidoku, visiškai svetimu, piktavaliu asmeniu. Tačiau kaip tas, kuris tame [miesto valdžioje vert.] nuo seno su savo tėvu ir pirmtakais ne tik pats tarėjas, teisėtas sargas ir prižiūrėtojas, į tas pareigas pakviečiau ir tose vietose pasodinau 216, tačiau dar ir senosios, jau išmirusios, tarybos mano kolegų [vardu] dėl to ar ano, vienaip ar kitaip visus, išskyrus vieną, apkaltinau. Tačiau būdami apkaltinti dėl garbės, ne tik iš vietų pasitraukti nenori, bet ir mane patį, quod maius est 217, vyresnįjį ir savo rinkėją prie reikalų, man ir mano mirusiųjų bičiulių patikėtos [teisės] rinkti miesto činšus, mokesčius, paėmę iš mūsų raktus nuo viešojo iždo, neprileidžia. O į yra susaistytas. T. y. Lenkijos Karalystės. Matyt, tai tiesiog locus communis, plg. analogiją Lietuvos Statutas. Kita vertus, galbūt turėtas galvoje konkretus leidinis. Žr. įvade apie 1506 m. J. Łaskio statutą. Nepaisant to. Pagal mūsų teisės nuostatas. Ieškinį, kaltinimą, tardymą. Iki galutinio termino. Tiek baudžiamosiose, tiek civilinėse. T. y. atitinkamiems kaltinimams pagrįsti. Rankr. kažkas praleista, sunku suvokti prasmę. Kas svarbiau.

111 I. TEKSTAI Nr mano vietą pririnkę naujai, jie žino ką, miesto iždą priešais patį mane, ko neturi būti, sauvališkai naudoja ir švaisto, iš kur didelės klaidos, sąmyšis. Ir kas atlygins žalą tai Respublikai 218 ir man, bei teisingai sumokės, nors to iš jų ir reikalaučiau, nekaltai in patria 219 apšmeižtas vobis me negligentibus maxime ante cognita et determinata causa 220. Nors jūsų malonybė į mano nušalinimus 221 nekreipiate dėmesio, tačiau jo karališkoji malonybė, mano Ponas, matydamas, kuo jie yra kaltinami, kad visiškai mažėja jų autoritas 222, jau, matyt, ir pats jų valdininkais nebenori matyti bei daugiau nebeleidžia jiems tąja laisve ir garbe taip naudotis ir piktnaudžiauti. Juk štai hoc anno praeterito pridie Francisci 223 miesto svečių namuose 224, be turgaus 225, kaip ponas potestate absoluta vi apertis foribus 226 įsakė iš jų krautuvės ir sandėlio, iš vieno sabalus paimti, o iš antro tarsi užmokėjus atiduoti, ko man ir mano pirmtakams [valdant] šitame mieste nebuvo. Akivaizdu, kad [valdovas] mums, savo ištikimiausiems tarnams, tas ir kitas laisves suteikė ne laužyti, o, duos Dievas, tam tikrą laiką saugoti. Tai žinodamas ir aš sine intermissione 227 šaukiu, o jūsų malonybė tanquam iudices ordinarii sive deputati post porrectum meum accusatorem et formatam meam inquisitionem 228, kaip anksčiau sakiau, nepasielgėte, tačiau užmetę jums patikėtą mūsų teisę, tokią skubią bylą atidėliojote, todėl mano minėtą miesto teisę, kuriai priklausome ne šiaip sau, tačiau kunigaikščių, karalių priesaikomis miestui paskelbus, smarkiai pažeidėte. O kaip ir kokiu būdu pažeidėte, tai noriu parodyti ne tik pagal šią teisę, bet terminatur 229 ir iš pačių jūsų malonybės knygų in Speculo Saxonum 230, kuriomis esame pripratę kitus teisti, o man pagal jas nei teistis, nei jo karališkajai malonybei pranešti nenorėjote [leisti]. Tačiau kol kas įvyks, jūsų malonybės klausiu: kodėl šių mano kaltinimų ir atidėjimų etc. quae et mihi et huic Reipublicae sunt // [l. 260v] non ne? Ad meam instantiam 231 priimti ir juos laiku T. y. Vilniaus miestui. Tėvynėje. Jums manęs nepaisant ir ypač dar neišnagrinėjus bylos ir nepaskelbus nuosprendžio. T. y. miesto pareigūnų iš jų pareigų. Valdžia. Pernai, [šv.] Pranciškaus dienos išvakarėse. T. y m. spalio 3 d., antradienį. Šv. Pranciškus Asyžietis mirė spalio 3 d. vakare, po saulės laidos, todėl tradiciškai pagal viduramžių liturginį kalendorių laikoma, kad šv. Pranciškus Asyžietis mirė spalio 4 d. ši data yra ir šventojo diena. Svečių namai miesto pastatas Pilies g., einant nuo rotušės Aušros vartų link, dešinėje pusėje, pastatytas XVI a. pr. pirkliams iš Rytų kraštų Maskvos valstybės ir kitų apsistoti. Kaip matyti iš dokumento, XVI a. vid. jame buvo sandėliai, krautuvės. T. y. ne turgaus dieną, be prekybos. [Naudojantis] absoliučia valdžia jėga įsiveržus pro duris. Neatidėliodamas. Kaip karaliaus arba paskirtieji teisėjai, pristatę mano kaltintoją ir surengę man apklausą. Taip seka. Saksų veidrodyje, žr. anksčiau pateiktą komentarą. Kurie keliami ir man, ir šiai Respublikai, ar ne? Man reikalaujant.

112 42 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) pagal teisę nuteisti nenorėjote, norėčiau žinoti. Kas mane ad eorum instantiam 232 net nepašauktą su jais, nuteisė arba revera 233 pripažino tiek nusikaltusiu, kodėl nebuvau vertas toliau užimti šių pareigų? Kadangi akivaizdu, kad man tais atidėjimais, kurių pabaigos turėjau laukti, jie interim eorum privata auctoritate et absque quovis iuris strepitu 234, buvau tuomet iš tarybos pašalintas. Nei čia, nei kur kitur neįmanoma sužinoti, kam žinant ar kam leidžiant, nepaisydami teisės jie se ipsos post sublevationem eorum fidei temere intrudentes 235 galiausiai mane ei fine[?], ut praemissum quam seniorem ellectorem, tam accusatorem et dellatorem maxime privilegii et totius Reipublicae nec non libertatis pro meo officio defensam agentem hoc ordine praepostero honoribus privare et officio degradare possent 236. Kad apie tai aiški teisė sakytų, jeigu, apsaugok Dieve, buvau pripažintas kaltu ut pote neganda est etc. Item prudentem accusationem etc. 237 Kodėl tuomet ne man (kaip toji teisė moko), kad ir vienam, iki turėsiu geresnius kolegas, teisiam vietoje visų neteisių tas pareigas eiti ir valdyti. Kadangi ir toji minėtoji teisė tokią praerogativae 238 vienam suteikia, kad non obstantibus quibusvis plurium honoribus et dignitatibus personarum 239 dėl vieno visus bausti liepia, o ypač, kad ne aš jų, o jie mano, nei kada nors jie mane, o aš juos in saepe numero obieci crimen 240. Tegul tuomet čia, jūsų malonybės akivaizdoje, tenevyksta ne tik man, bet ir tos Respublikos 241 teisingumui nederamas crimen 242, nes pateikiau jiems teisme prieš akis iš jų pačių knygų su jų pačių teismo antspaudais šmeižikiškus ir melagingus raštus, dokumentus ir išrašus, kad jie teisme aiškiai ne pareigūnais, o slaptais maištininkais etc. pavadinti, ir pašalinau juos iš pareigų daugiau jokių reikalų spręsti neleisdamas. Dėl ko štai įrodymas raštas su jo karališkosios malonybės titulu ir antspaudu ir paties jūsų malonybės parašu, nors apie mane jame nedaug tiesos pasakyta. Ir ne todėl čia kalbu, kad juos dar labiau sugėdinčiau, nes to nemėgstu, tačiau kad visu tuo, ką apie juos pasakiau, seniau visiems tiems, kurie juos dar užsispyrusiai norėtų ginti, galutinai burnas užčiaupčiau. Kalbu dėl to, kad ne tik aš pats patiriu iš jų skriaudą, tačiau ir kiti, tiek čionykščiai, tiek kitų miestų asmenys, viešai jais skundžiasi ir nemaloniai šaukdami į teismą įtartinais teisėjais vadina. Šito ir pas pačius jūsų malonybes, kaip Jiems reikalaujant. Išties. Privačia jų valdžia ir nesant jokio teisminio tyrimo. Dingus pasitikėjimui jais, pradėdami karštligiškai savivaldžiauti. Idant, pripažindami ir vyresniuoju elektoriumi, ir kaltintoju, ir ieškovu, pagal mano įgaliojimus visų pirma ginančiu privilegiją, visą Respubliką, pagaliau, laisvę, tokiu tvarką griaunančiu būdu galėtų iš manęs atimti pareigas ir atšaukti įgaliojimus. Kadangi reikia atmesti ir t. t. Taip pat protingą ieškinį ir t. t. Prerogatyvą. Neprieštaraujant jokiems daugelio asmenų įgaliojimams ir aukštoms pareigoms. Dažnai apkaltindavau. T. y. Vilniaus miesto, jo bendruomenės. Nusikaltimas.

113 I. TEKSTAI Nr antai komisarų 243 raštuose, taip pat ir išrašuose bei sprendimuose pilna. Tą komisarų sprendimą, kuriame jie pripažinti įtartinais, pati jo karališkoji malonybė patvirtino ir, neleidęs jiems eiti pareigų, teikėsi bylą feria sexta ante solennia festa Pentecosten 244 pats sau pasiimti. Ir tik jūsų malonybė pats žinote, kodėl negalėjote jos išspręsti, iš manęs ir kitų dėl manęs jūsų malonybė, girdėdamas ir pats matydamas mums žinomus aiškius įrodymus, tiek metų trunkate ir atidėjimą po atidėjimo leidžiate skelbti. Kurgi jie, kur, jūsų malonybe, patys apie tai mūsų teisėje skaitėte (kurią privalote mums taikyti), kad in casibus eiusmodi 245 būtų leidžiama naujus teislaikius nustatyti, o paskui laiku neišnagrinėjus, paskui mane patį ne tik ieškovą, bet ir kaltintoją etc. keletą vasarų in contumatiam 246 skelbti etc. Betgi tai ne jų ir mano kalbos, tačiau ir jūsų jums dėl mūsų duota teisė aiškiai apie tokius valdininkus non solum in criminalibus, verum etiam in civilibus utpote intestanti cum respondere oportet etc. In criminalibus legale 247. Bet ir pas juos pačius nėra visuotinai teisiškai priimta rotušėje non solum inter publicas, verum etiam inter privatas personas 248, jei kas nors iš paprastų žmonių ką nors [iš valdžios] apkaltina, tuomet abi šalys necessario 249 nagrinėjant bylą rotušėje dalyvauja. O jeigu kuris interim 250 drįsta nedalyvauti, tas iš karto pilnai nešlovę ir gėdą užsitraukia. Tokių raštų iš savo atminties galėčiau iš jų aktų keletą viešumon pateikti. Jeigu jie brangintų padorumą, kodėl patys nesielgė taip, kaip žmones moko, kodėl nuo teisės nusisuko, kodėl (hic paucis commemorare licet) 251 manęs taip negynė, kai aš jų akivaizdoje gyniausi nuo to, kuris, matyt, jų pačių pakurstytas mane teisme įžeidžiančiais žodžiais užsipuolė. Tačiau kai pamačiau, kad jį palaiko, nusileisdamas tuoj pat sumokėjau jam grynais. Štai įrodymas iš jų pačių aktų, kur aš jį per kiekvieną atidėjimą, o jų buvo trylika, nuo savo garbės ir šlovės nė per žingsnį nesitraukdamas, nei svarstydamas išdaviku vadinau. Ne su kokia kita, o tik su ta pačia Magdeburgo teise pats vienas leidausi į tokį ilgą ir platų lauką ir prieš tokius galingus ut 252 išvardytus žmones, o būtent kad gerai žinau, jog jeigu kas juos šaukimu pašaukė, o to šaukime neišdėstė, tuomet ut pote iure vestro competenti iudicia T. y. valdovo paskirtų teisėjų įgaliotinių. Penktadienį, prieš Sekmines. Tokiais atvejais. Nestojus šaliai. T. y. L. Markovičiui. Ne tik baudžiamosiose, bet ir civilinėse [bylose], pvz., kai paveldinčiam ne pagal testamentą privalu atsakyti, ir t. t. Baudžiamosiose teisėta. Ne tik viešiems, bet ir privatiems asmenims. Privalomai. Tuomet. Idant teisiškai atsakytumėte pagal jums deramą teisę. Kaip.

114 44 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) liter sitis responsuri 253 tokį šaukimą paneigę teismą palieka, tad nors kiek užtęsiu, tačiau, kad tų žmonių darbus geriau atskleisčiau, prieš baigdamas dar kai ką pasakysiu. Ir ar to Magdeburgo teisė moko, pagal kurią nori būti pašaukti, kad, kaip kalba Kristus, culices excollarent, camelos vero deglutirent 254, tai yra huius iuris rigore 255 ir kitus teistis versti, o patys maxime in criminalibus 256 ne tik keletą metų atidėliojo, bet dar ir kolegą, kuris ne vieną ir ne kelis kartus pareiškęs jiems dėl savo ir šios Respublikos skriaudos bei žalos, galiausiai norėdamas parodyti savo ir jų kaltumą bei nekaltumą ir perspėdamas dėl savo ir jų pačių žalos visą bendruomenę paprašė sušaukti, tuomet jį patį pirmiausia iš tarybos pašalino, o paskui slapta pasiuntė du iš savo tarpo į Livoniją, kur kariuomenėje jį jo karališkajai malonybei tamquam hominem seditiosum 257 apskundė ir raštą, kad jį patys mirtimi nubausti galėtų, in tergum 258 išgavo, o paskui, kai jį Viešpats Dievas, kaip Petrą per angelą, taip jį per vieną jo karališkosios malonybės poną tarėją 259 mirabili modo 260 malonėjo išgelbėti, o paskui valdovui grįžus iš kariuomenės į sostinę dėl to visko vėl pašaukė, tada vietoj greito tyrimo pradėjo su juo vilkinti tiek ilgai, kiek jiems reikėjo, kol jį patį dar kartą už akių apkaltinę į Aukštąją pilį 261 įmetė, tačiau tame kalėjime dėl Dievo ir to paties pono apsaugos dar negalėdami pražudyti, bet norėdami visiškai sužlugdyti, tai dienai, kai dėl tos slaptos savo bylos buvo įkalintas, išgavo išskirtinį atidėjimą ir niekam nepasakę tą patį kalinį tame teislaikyje gaudė. Dėl to atidėjimo ir kas mane taip už akių apkaltino ir į kalėjimą įmetė, kaip anksčiau prašiau ir pareiškiau, taip ir dabar prašau ir pareiškiu. Jei turite ką nors apie tai savo knygose, kad man išduota būtų, kadangi kai ką nors dėl ko nors non intergum, sed palam locutus sum mundo 262. Dėl ko jo karališkosios malonybės, savo valdovo ir Dievo pateptojo neque sacrae potestate eius 263 aš nekaltinu, tai yra raštams, sprendimams, kurie mūsų byloms niekuo nekenkia, neprieštarauja, tačiau kadangi nors jo karališkoji malonybė ex scrinio pectoris sui 264 visais savo valdinių reikalais disponuoja, tačiau kaip žmogus ne viską gali aprėpti, todėl Kaip turintys atsakyti jums priklausančiame teisme paskirtiems teisėjauti.,,uodus išgraibytų, o kupranugarius prarytų. Plg. Mt 23, 24 Aklieji vadai, jūs iškošiate uodą, o praryjate kupranugarį Regis, L. Markovičius tuo nori pasakyti, kad miesto valdžia turėtų vienodus reikalavimus kelti ne tik kitiems miestiečiams, bet ir sau pačiai? [Visu] šio įstatymo griežtumu. Labiausiai baudžiamosiose [bylose]. Kaip maištininką. Už akių. Vilniaus vaivada, LDK kancleris M. Radvila Juodasis. Stebėtinu būdu, stebuklingai. T. y. į kalėjimą, buvusį Vilniaus Aukštutinėje pilyje, veikusį iki XVII a. pr. Ne už akių, bet viešai kalbu pasauliui. Plg. Jn 18, 20: Jėzus jam atsakė: Aš viešai kalbu pasauliui. Aš visuomet mokiau sinagogose ir šventyklose, kur susirenka visi žydai, ir nieko nesu kalbėjęs slapčia. Nei jo šventosios valdžios. Iš širdies gelmių.

115 I. TEKSTAI Nr savo dvare turi teisę išmanančius hic enim maius pretius habet 265, tai viena; antra, dėl to savo valdovo dėl to nekaltinu, kadangi jo karališkosios malonybės raštuose yra toks paliepimas jūsų malonybei, nematau qui utriusque partis auditis propositis et responsis de iis cognoscant aut ad nos referant etc. 266 Taip pat ir antrame apie taip pat commitimusque perpendentes huius modi causas audienti et cognoscenti posteaque ad nos referenti etc. 267, tai yra po šiojo jo karališkosios malonybės paliepimo, ką jūsų malonybė tuose devyniuose punktuose girdėjote, o ką matėte, dar nieko nesužinojote, nei jo karališkajai malonybei pranešėte, man pačiam contumeliam 268 užrašyti leidote. Dėl to šalies, kaip pirmos pagal šaukimą neapleidžiant, su pačiu jūsų malonybe, kunige Arciechowski, paskui pagal antrąjį šaukimą savo laiku dar bus kalba, kadangi išklausę tuos devynis mano punktus mano apkaltintąją šalį visiškai atleidote ir jokio teislaikio, nei sprendimo, nei pranešimo neque dicto neque facto 269 man ir jiems nepadarėte. Ir pabaigoje dėl to išskirtinio [bylos] atidėjimo, kurį man esant kalėjime tą pačią dieną šaliai suteikėte, o man apie jį nepranešėte, jūsų malonybė ir pats kitaip nepasakys, kad tuomet pagal teisę šalių į jo karališkosios malonybės dvarą nepašaukėte, o man, ieškovui, pagal tą pačią teisę išieškos vykdyti nenorėjote. Todėl labiau apgautas negalėjau būti, kadangi aš dėl to relicta sede, loco et patria, amissa denique tota substantia, insuper et sermentis creditis onustus cum uxore et liberis in exilium plorans abire cogor proinde 270, todėl taip pat pareiškiu ir prašau, kad man būtų išduotas šaukimas arba taip pat jo kopija. Atskirai pašaukiau tą pačią miesto valdžią ir ten pat teislaikyje atskirai šaukime dėl trijų dalykų apskundžiau poną Augustiną, dabartinį Vilniaus vaitą: pirma, dėl šimto dukatų 271, iš mano rankų jam perduotų miesto privilegijai 272 ; antra, dėl arešto metu jam teisiškai Ir tai labai vertinga. Kas išklausę abiejų pusių kaltinimus ir atsakymus juos tirtų arba sietų su mumis. Ir apsvarstę patikime tokio pobūdžio bylas tam, kas išklausys, išnagrinės, o po to praneš mums ir t. t. Įžeidimą. Nei žodžiu, nei dokumentu. Jau dabar, palikęs namus, aplinką ir tėvynę, pagaliau, praradęs visą savo turtą, be to, suvaržytas duotų priesaikų su žmona ir vaikais raudodamas esu verčiamas vykti į tremtį. Dukatas, florinas auksinė, paprastai vengriška ar olandiška, moneta, kurios vertė Žygimanto Augusto laikais XVI a. vid. siekė apie 62 sidabro grašius, t. y. daugiau kaip 2 paprastus lenkiškus auksinus. Kokia privilegija turima galvoje, neaišku. Galbūt pinigai buvo surinkti ir gauti vėliau, t. y m. liepos 7 d., Bielske Vilniaus pasiuntinių burmistrų Luko Opachovskio, Zenovijaus Zareckio ir tarybos katalikiškojo raštininko Jeronimo Opachovskio prašymu Žygimanto Augusto Vilniaus miestui suteiktai privilegijai, kurioje užtikrinta, kad naujasis statutas nepažeis Vilniaus ir kitų miestų Magdeburgo teisės, teisių bei laisvių, Собрание древних грамот и актов городов Вильны, Ковна, Трок, ч. 1, 59, с Tai, kad ši prevencinė priemonė buvo pagrįsta, rodo ir 1566 m. sausio 16 d. Žygimanto Augusto raštas, kuriuo vilniečiams pateikus Jogailos ir kt. privilegijas, taip pat naujausią Žygimanto Augusto Bielsko seime duotą privilegiją atmetamas bajorijos

116 46 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) perduotų in depositum 273 šimto kapų lietuviškų grašių, kuriuos jis atidavė parti meae adversae 274 ; trečia, dėl neteisėto Agnetės Polmecovos, po vyro mirties likusios mano globoje, išmetimo iš jos nuosavo namo 275. Kas aname teislaikyje išklausius mano skundą buvo nuspręsta dėl šių trijų dalykų, turėtų dabar iš aktų paaiškėti. O kad jūsų malonybė sakote, kad dėl tų trijų dalykų vienu raštu dėl devynių punktų, kuriuos iškėliau atskirai visai tarybai, atsakymas buvo duotas, tai to nei neatsimenu, nei žinau, kad dėl jų buvo atsakyta, o pagaliau iš šio mano šaukimo turėtų būti aišku, kad dėl paminėtų dalykų buvo ir kitas skundas, ir kitas teislaikis. O jūsų malonybė tai į vieną sprendimą sudėjęs man ir dėl jų bylinėtis draudžiate. Dėl ko aš noriu laiku perspėti, nes dėl tų dalykų nei sau, nei vargšei moteriai ir jos vaikeliui nenoriu likti skolingas. Dėl to jūsų malonybės šiuo metu, šią valandą, pareikšdamas prašau tiek mano minėto šaukimo, tiek atsakymo in quem silicet modum 276, koks atsakymas buvo, ar turite ką nors aktuose, kad man jų išrašai už mano pinigus būtų išduoti nihilominus et huius solennis actus, et protestationis meae 277, kurį prieš juos dėl to su šaukimu padariau jo karališkosios malonybės akivaizdoje de data feria secunda infra octavas Corporis Christi metais, antradienį, Mergelės Marijos Apreiškimo dieną 279. Kuo baigėsi tas pareiškimas, kas paskui be manęs toje byloje vyko, ar turite ką nors aktuose. Prašau, kad man jų išrašai taip pat būtų išduoti. O kas susiję su naujais mano kaltinimais ir skundais, kuriuos šiandien dėl jų naujai in similibus 280 galvojau jo karališkosios malonybės dvare paskelbti, nuo jų noromis nenoromis laikinai turiu susilaikyti. O tai ir dėl dabartinio atidėjimo ir dėl to, kad jūsų malonybė, kaip mūsų teisė moko, visų mano pateiktų kaltinimų ir pareiškimų reikalavimas, kad miestiečių bylos būtų sprendžiamos pagal žemės teisę, ir patvirtinama, kad Vilniaus miestiečiai ir ateityje galės būti teisiami tik paties miesto teisme pagal Magdeburgo teisę. Joje taip pat pažymima, kad vaitas ir magistratas (advocatus vero ac reliquus magistratus) galės būti teisiami tik Vilniuje pašaukus į valdovo teismą, skelbiamos negaliojančiomis bet kokios kada nors seimų priimtų teisės aktų nuostatos, prieštaraujančios Vilniaus miesto teisėms ir privilegijoms, Magdeburgo teisei (atskirai minima viena Statuto nuostata (quod in distinctione sexta articulo vigesimo continetur), nurodoma tai įrašyti į Statutą, Собрание древних грамот и актов городов Вильны, Ковна, Трок, ч. 1, 62, с Saugoti. Priešingai šaliai m. M. Radvilos Juodojo malūnininkas Simonas Freitagas Vilniaus pilies teismui skundėsi, kad jo uošvienė A. Polmecova jam ir žmonai Klarai perleido savo namą Vilniuje, tačiau dar prieš tai vaitas iš jo ją išvijęs. Teismo pas vaitą pasiųstas šaukūnas perdavė tokį jo atsakymą: Teisingai padariau, kad išmečiau, kaip smurtininkę išmečiau iš miesto namo, A. Ragauskas, Tarėjo arijono Luko Markovičiaus, p Suprantama, kokiu pavidalu. Be to, ir šis mano oficialus pareiškimas, ir protestas. Kristaus Kūno oktavos antradienį. T. y. birželio 17 d. Liepos 2 d. Su panašiais, tokiais pat [kaltinimais].

117 I. TEKSTAI Nr tuomet priimti, nei juos patys, nei jo karališkajai malonybei teisiškai patarti ir išnagrinėti nenorėjote. Dėl ko, kadangi man skriauda daroma, patį jūsų malonybę jo karališkosios malonybės ir jo ponų tarėjų akivaizdoje savo šaukimu apskundžiau, o kadangi toji byla et post contestatam litem 281 dar nesibaigė ir ją, duos Dievas, savo laiku užbaigsiu, šalies, kurią anksčiau paminėjau, neišleisdamas, nepaisant to pareikšdamas pridedu: kodėl jūsų malonybė niekur sprendimuose ir procesuose nemini, kad aš naujai 1552 [metais] duotą slaptą vaito privilegiją 282 jo karališkosios malonybės akivaizdoje, kaip slaptai mums įbruktą ir prieštaraujančią jo paties sąžinei bei priesaikai, neigiau. Taigi, ar turite apie tai kur nors knygose, prašau, kad nihilominus 283 jūs apie tai išrašą taip pat išduotumėte, kadangi nepaisant kad patys savo nuosprendžiu paliepėte, kad [privilegija] būtų teismui pateikta, jie dėl viso to ir paskutiniojo sprendimo dėl jų iki šiol tyli. Šio pasakojimo išrašą su mano antspaudu ponas Lukas pasiėmė sau. Duota Vilniuje Ir liudininkams patvirtinus ginčą. Šį bei kitus kaltinimus A. Rotundas ir jo bičiuliai, kaip antai P. Roizijus, vadina išgalvotais ir šmeižikiškais. Jų jam nepavyko įrodyti nei miesto, nei valdovo teismuose, žr. anksčiau dėl P. Roizijaus ir toliau A. Rotundo pareiškimą. Jam duotos valdovo privilegijos eiti Vilniaus vaito pareigas tekstas apskritai nėra žinomas, nekalbant jau apie slaptą privilegiją. Tad jos egzistavimo klausimas lieka atviras. Reikia tikėtis, kad L. Markovičius jos nepainioja su vilkieru. Kada A. Rotundas tapo Vilniaus miesto vaitu, irgi nėra tiksliai žinoma, 1551 m. rugpjūčio 20 d. jis jau tikrai buvo Vilniuje, tačiau pirmasis dokumentas, kuriame jis vadinamas vaitu, yra 1552 m. sausio 25 d. Sprendžiant iš L. Markovičiaus teksto, vaitu A. Rotundas turėjo tapti anksčiau nei 1552 m. Be to.

118 48 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) Nr , [Vilnius] Vilniaus miesto burmistro Luko Markovičiaus pareiškimas prieš Vilniaus miesto valdžią, kuriame protestuoja dėl neteisingo Vilniuje mirusio šikšniaus Simono Zachejaus pomirtinio turto inventoriaus sudarymo ir turto iššvaistymo m. Vilniaus vaivados vietininko ir paskirtųjų teisėjų mišri teismo knyga, LM, kn. 260, l Kopija, originalas nežinomas Lenkų k. Oświadczenie burmistrza wileńskiego Łukasza Markowicza przeciw urzędowi miesckiemu wileńskiemu etc. a Roku narodzenia Pańskiego 1565, maja 24 [dnia]. Stanąwszy oblicznie przedemną Stanisławem Hamszejem, namiesnikiem wileńskim burmistrz miasta wileńskiego Łukasz Markowicz oświadczenie swoje naprzeciwko urzędowi miesckiemu wileńskiemu podał na pismie, prosząc aby zapisano było. Które tak się w sobie ma: Podług onego pierwszego oświadczenia mojego, którem tu w przeszłych leciech nie jednokroć do ksiąg Waszei Mości urzędowych czynił i na pismie podawał naprzeciw wszystkiemu tuteczniemu urzędowi miejsckiemu, niemniej i teraz tego dokładając i to wszystko utwierdzając jescze się znowu na tenże urząd oświadczam i to iste oświadczenie moje takież na pismie podawam. Iż o to i teraz nad prawo i pospolity zwyczaj miasta tego officii sub praestatu wziąwszy, podobno samiż porozumienie z niejakim Stanisławem Świętym b, człowiekiem tu u nas nieosiadłym a nieznajomym, włożył się jest w statek wszystek majętność ruchomą i nieruchomą niejakiego Symona Zacheusza, rimarza z Kosziczek, który w roku przeszłym tu w Wilnie na ichże kościelnym gruncie w domku swym zbudowanym własnym umarł, gdzie posławszy dwu miesczan z pisarzem ich ławniczem, nie tego się wprzod dowiadowali, jako tego obyczaj bywa: kto przy śmierci tego niebosczyka był, a kto od a b Tikėtina, XVI a. pab. Lietuvos Metrikos perrašinėtojo suteikta antraštė. Rankr. Swiętym.

119 I. TEKSTAI Nr niego klucze jego że odebrał na ten czas i godziny skoro się z tym światem rozstał, a nie wziął li kto czego pierwiej, aby i ten sam pomieniony Święty c gołota, co im że istą śmierć jego deferował i kluczmi jego do gmachu, skrzyni, że najpierwiej otworzył. Ale to tilko popisali, na co się abo zmowili abo do czego je ten gołota już i ciało jego pogrzebszy, przywiodł a co im pokazał. A iż w tym nieobyczajnie postąpili a gołoty tego niepytawszy we wszem, jakoby go jescze k sobie w towarzystwo przyjęli, dla tego // [l. 982v] się statek niebosczyka tego osobliwy, jako w złotych czyrwonych, tak w talarzech, w pieniądzach etc. co do tego ich popisu abo inwentarza nieprzyszedł, nie tilko na kilku miejscach pokazał, potym jako w ludzi, tak i w sumach osobliwych, ale i ten słownie ostatek, co i rzekomo w deposit zawarli i pieczęciami swoimi zapieczętował we dwu skrzyniach, ten się o to na miejscu swym niewyleżał, iż owszem wyszedszy z tych skrzyn, niewiem jako i mimo pieczęci ich własne, w inszych ich ludzi przyszedł. Czego i znak pewny być pokazuje w księgach ich że urzędowych wójtowych de data sabato die dicae, gdzie i kwitowani są od jednego, co mu byli pożyczyli tegoż depositu pewną summę, bowiem się zaś potym i przedtym u tegoż i druga i trzecia tegoż niebosczykowego statku nalazła pieniężna summa, czego ad iudicialem requisicionem zarazem zeznać niechciał aż do tego prawem przeparty i sąsiady okolicznymi. A tego rzec nie mogą, jako powiadać śmieją, aby mu co ku wiernej ręce za pieczęcią osobliwą w deposit dali, bowiem o tym jako w inwentarzu niemasz. Tak też gdy się mi wypłacać począł, tedy je nie talarzmi (uti veri depositi exposcit natura), ani złotemi czyrwonymi, które zatąd pieczęcią zasię miał pokazać etc., ale filipkami, obcą monetą u prawa chciał był odprawić. Przeto ja takiego ich zwiszowanego, pomieszanego i naruszonego inwentarza, co i inwentarzem zową, za inwentarz porządny mieć nie chcę, ale takiego się w tym inwentarza, jakimi porządnie sprawa przyść może, czasu swego domawiaś chcę i będę. W czym i kwity jest lim, które ratifikując ten iste deposit dał abo dam komu, żem się czego inszego dowiedział potym, tedy je za się rewokuję, niczemne być powiadam. Bowiem o to i podezrzeństwa w tym jawnego, tak jako je insze ludzie dawno zowią, trudno uiść mogą, gdyż i statek przerzeczony, aby mi tym snadniej szafować mogli i w iurisdiciey swej miesckiej, w insze prawo a w inszy przysąd obcy wyprowadzili mogąc to dać abo do sąsiada osiadłego abo i na ratusz wziąć, jako tego u nich i za dawnych czasów zwyczaj bywa. Gdzie więcej i domku tego, gdzie niebosczyk // [l. 983] umarł i ten chocia utaić chcieli, jednakże my wen samiż potem, kiedym się o nim dowiedział i widza nie dali, a pierwiej go ani sequestrowali, ani o nim w inwentarzu żadnej zmięki czynili. A iż mi za się ten domek wydzirają, moje ściany w nim łamiąc a budowaniem się do niego przyprawując, komorniki moje z niego wyganiają, i z tych, co mi podobno, z ich się naprawy takowy gwałt d. c d Rankr. Świetły. Neužbaigtas tekstas, t. y. nebaigtas perrašyti XVI a. pab. Lietuvos Metrikos perrašinėtojo?

120 50 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) V e r t i m a s valdžią Vilniaus miesto burmistro Luko Markovičiaus pareiškimas prieš Vilniaus miesto Viešpaties gimimo 1565 metais gegužės 24 [dieną]. Stojęs asmeniškai priešais mane, Stanislovą Hamšėjų, Vilniaus vietininką, Vilniaus miesto burmistras Lukas Markovičius raštu pateikė pareiškimą prieš Vilniaus miesto valdžią, prašydamas, kad būtų užrašyta. Jis skamba taip: Pagal ankstesnįjį mano pareiškimą, kurį čia ne kartą prieš jūsų malonybių teismo knygas pareiškiau ir raštu pateikiau prieš visą čionykštę miesto valdžią, taip pat ir dabar jį papildau, ir viską patvirtindamas dar kartą prieš šį teismą pareiškiu ir iste 284 mano pareiškimą taip pat pateikiu raštu. Jog ir dabar, priešingai šio miesto teisei ir visuotiniam papročiui officii sub praestatu 285, matyt, patys susitarę su kažkokiu Stanislovu Šventuoju, mūsuose nesėsliu ir nežinomu žmogumi, sukrovė visą praeitais metais jų pačių bažnytinėje žemėje, savo pastatytame namelyje, Vilniuje, mirusio tokio Simono Zachejaus, šikšniaus iš Košicų, kilnojamąjį bei nekilnojamąjį turtą ir pasiuntė du miestiečius su jų suolininkų raštininku, [kurie] pagal paprotį pirmiausia neklausė, kas velioniui mirštant prie jo buvo, o kas jo raktus paėmė tuo momentu, kai jis numirė, ar nepaėmė kas nors ko nors anksčiau, kad ir tas pats minėtas nuogalius 286 Šventasis, kuris jiems apie tą velionio mirtį pranešė ir jo raktais pirmiausia namą, skrynią atidarė. Tačiau tik tai surašė, dėl ko arba susitarta buvo, arba ką jiems nuogalius jau ir jo kūną palaidojęs jiems parodė ir pateikė. O kad dėl to ne pagal paprotį pasielgė ir nuogaliaus dėl visko neapklausę jį tarsi savo draugu padarė, dėl ko kai kuris velionio turtas, kaip antai: dukatai, taleriai 287, pinigai 288 etc., į jų sąrašą arba inventorių nebuvo įtrauktas, ne tik keliose vietose atsirado tiek pas žmones, tiek atskirose sumose, bet ir tą likutį, iste 289, kurį atseit į depozitą užrakino ir savo antspaudais užantspaudavo dvejose skryniose, tas toje vietoje neišbuvo, o išėjęs iš skrynių, nežinau kaip ir nepaisant jų pačių antspaudų, pas kitus jų žmones pateko. Kas matyti ir jų pačių vaito teismo knygose de data Tą. Dėl suteiktų įgaliojimų. Rankr. gołota taip vadintas nesėslus, nekilnojamojo turto neturįs asmuo, vargšas, valkata. Zigmuntas Glogeris teigia, kad toks asmuo pašauktas turėjo stoti ne į žemės, o į pilies teismą ir šaukėjo reikalavimu galėjo būti tuoj pat areštuotas. Gali būti, kad L. Markovičius rėmėsi J. Herburto Lenkijos Statutu, kuriame minima ši teisinė žmonių kategorija, plg. Słownik polszczyzny XVI wieku, t. 2, s Galima spėti, kad anksčiau L. Markovičiaus minėtas Karūnas Statutas tai J. Herburto Statutas. Sidabro monetos. T. y. vietos valiuta auksinai ar grašiai? Tą.

121 I. TEKSTAI Nr sabato die dicae 290, kur ir kvituoti yra vieno asmens, kad jam davė saugoti tam tikrą sumą, nes paskui ir prieš tai pas jį ir antroji, ir trečioji to paties velionio turto piniginė suma atsirado, ko nenorėjo ad iudicialem requisitionem 291 iš karto prisipažinti, kol nebuvo priverstas tai padaryti teisės ir aplinkinių kaimynų priremtas. Todėl to negali sakyti, kaip drįsta kalbėti, kad jam į patikimas rankas su atskiru antspaudu davė į depozitą, nes apie tai nėra inventoriuje. Taip pat, kai man pradėjo mokėti, tai ne taleriais (uti veri depositi exposcit natura) 292 ir ne dukatais, kurie turėjo užantspauduoti būti etc., bet filipkomis 293, svetimomis monetomis, teisme norėjo atsiskaityti. Todėl aš jų tokio sudaryto, supainioto ir pažeisto tikru inventoriumi, kas inventoriumi vadinama, nepripažįstu ir savo laiku sieksiu bei reikalausiu tokio inventoriaus, kokiu reikalas gali būti išspręstas. Ir jeigu dėl jo yra mano kvitas, kurį patvirtindamas tą inventorių kam nors daviau ar duosiu, tačiau kai paskui sužinojau kai ką kitą, tuomet jį atšaukiu, skelbiu niekiniu. Kadangi apie juos kiti žmonės seniai šneka, tai dėl jo kylančio aiškaus įtarimo sunkiai gali išvengti, todėl minėtą turtą, kad galėtų jį lengviau tvarkyti, į miesto jurisdikciją, į kitą teisę ir kitą, svetimą, teismingumą perkėlė, galėdami, kaip pas juos nuo seno būna, duoti jį sėsliam kaimynui ar į rotušę paimti. Dar ir namelį, kuriame velionis mirė, norėjo nuslėpti, o kai aš pats apie jį sužinojau, šaukūno nedavė, o dar anksčiau nei jį aprašė 294, nei inventoriuje menkiausios užuominos apie jį nepateikė. O kad iš manęs tą namelį atima, mano sienas jame griauna, pastatus prie jo pristato, mano kamarninkus iš jo varo, man atrodo, tokia prievarta man [daroma] jiems kurstant Šeštadienį sumokėto mokesčio sąskaitos. Apklausiamas teisme. Kaip reikalauja tikro depozito prigimtis. T. y. mažai vertingomis monetomis. Rankr. sequestrowali.

122 52 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) Nr , Pinčuvas [Lenkija] Vilniaus miesto burmistro Luko Markovičiaus Mundijaus laiškas Prūsijos kunigaikščio Albrechto kancleriui Joannesui Kreitzenui Šaltinis: GStA PK, XX. HA, HBA, B3, k. 440 Publikacija: Elementa ad fontium editiones, Romae, 1977, t. XLV, p , Nr. 185 Originalas (autografas) Lotynų k. Magnifice Domine. Non modo illic, quo beneficio usus sum ad praesens, sed et hic tristem hoc domicilium meum reversus, ingentes gratias Illustrissimae Suae Celsitudini (una cum coniuge necnon familiola mea et ceteris, quibus panem meum frangere cogor) referre non desino, nimirum pro tam magna Illustrissimae Suae Celsitudinis summa benevolencia et cura, quam erga miseram eam Rempublicam nostram, quam defendo, amore denique, quem erga sanguinem suum, puta Regiam Maiestatem, Dominum meum clementissimum, gestat. Modis enim omnibus et impensis propriis (ut video) non parcendo, Regno et Ducatu illius, ne in quopiam detrimentum patiatur, subvenire non gravatur. Ea namque dudum expertus sum, potissimum ex hoc meo labore, quod ad me, videlicet illius subditum, tam pie tamque humaniter tractavit. Nihilominus et pro hoc munere, quod iam mihi secundario numerare iubet (quamvis pro mea condicione hactenus hominis indigentis pauco magnas tamen) gratias ut referram, oportet. Quod enim videmus fieri ex gratia, hoc scimus non teneri ex debito. Hoc solum ut desuper aput Illustrissimam suam Celsitudinem eflagitem, videtur iam mihi operae precium fore, nempe ut super negotio, quod Sua Celsitudo per suas literas, incluso meo supplici libello, ad Regiam Maiestatem, Dominum meum, per suum proprium Internunctium sive tabellionem transmiserit, ut habeam responsum, quitnam Sua Celsitudo hac sua causa mei hoc secundario interpellacionum via impetraverit, quitve comparaverit, cupio didici. Quapropter et hunc meum proprium cursorem, praesentium oblatorem, ad Magnificenciam Tuam, tanquam Suae Celsitudinis Supremum Cancellarium, transmitto, cuius et opera necnon patrocinio in hac parte aput eandem Illustrissimam Suam Celsitudinem usus sum, obnixe petens, ut me per eundem meum cursorem super hoc Suae Maiestatis (si quod

123 I. TEKSTAI Nr est) responso rescripto suo certiorem reddere non gravetur. Quod pro singullari sua pietate et clementia facturam non dubito. Deus tandem ille Aeternus pater ut Magnificenciam Vestram cum dillectissimis coniuge ac liberis domui tuae in decus et ornamentum Reique publicae huic in augmentum ut diu servet incolumem, hoc toto pectore exopto. Datum Pinczoviae, diae dominico 2 Septembris, anno Domini Magnificenciae Vestrae humilimus servus Lucas Marconides 295 Mundius, Vilnensis Praeconsul, Iuris Utriusque Doctor scripsit - V e r t i m a s Dauggali Pone 296. Ne tik čia, kur šiuo metu naudojuosi [jo] geradarystėmis, bet ir grįžęs į savo varganą būstą nesiliausiu dėkoti jo kilnybei 297, o kartu ir mano žmona bei mano šeimynėlė ir kiti, su kuriais tenka dalintis duonos kąsniu, už tokį didelį jo kilnybės palankumą ir rūpestį tiek tai mūsų vargšei Respublikai, kurią ginu, pagaliau už meilę, kurią puoselėja savo giminaičiui, t. y. jo karališkajai didenybei 298, mano maloningajam valdovui, nes, kaip matau, visais būdais, negailėdamas nuosavų lėšų, nevengia paremti karalystės ir kunigaikštystės, kad nepatirtų kokių nors nuostolių. Tą seniai patyriau, ypač toje savo bėdoje, kadangi ir su manimi, kaip su jo pavaldiniu, elgėsi taip pat dorai ir taip žmoniškai. Ir už šią paramą, kurią liepiate Marconides tėvavardžio vertimas į graikų k. (dėkojame už pastebėjimą D. Aleknai). Galbūt atsirado nusižiūrėjus į graikišką Despoto įsivadijimą? Johannesas (Hansas) von Kreytzenas ( ), hercogo Albrechto kancleris ( ), [Chr.] Krollmann, von Kreytzen, Johann, Altpreussische Biographie, hrsg. von Christian Krollmann, Marburg / Lahn, 1974, Bd. 1, S. 365; M. Stupperich, Osiander in Preussen , Berlin and New York, 1973 (Arbeiten zur Kirchengeschichte, Nr. 44), S. 182; B. Jähnig, Flucht vor der Reformation. Zum Schicksal der 1525 nicht beim Deutschen Orden in Preußen verbliebenen Ordensbrüder, Glaubensflüchtlinge. Ursachen, Formen und Auswirkungen frühneuzeitlicher Konfessionsmigration in Europa, hg. v. Joachim Bahlcke, Münster, 2008 (Religions- und Kirchengeschichte in Ostmittelund Südosteuropa, Nr. 4), S. 64. Prūsijos hercogas Albrechtas Brandenburgietis. Lenkijos karalius, Ldk Žygimantas Augustas buvo Prūsijos hercogo Albrechto Brandenburgiečio pusbrolis.

124 54 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) man vertinti kaip nereikšmingą (nors mano padėties žmogui ji didelė), dera padėkoti. Bet žinome, kad nelaikoma prievole tai, kas duodama iš geros širdies. Tik vieno dalyko dar prašyčiau jo aukštybės, nes man atrodo, kad tai verta padaryti, juolab kad tai nelabai jus apsunkins: kad jo aukštybė prie savo laiško jo karališkajai didenybei, mano valdovui, pridėtų mano prašymą 299 ir per savo pasiuntinį arba paštininką jį perduotų, idant gaučiau atsakymą, nes noriu sužinoti, ką jo aukštybė išreikalavo, pakartotinai kreipdamasis dėl mano bylos, ir ko pasiekė. Todėl ir siunčiu su šiuo laišku savo žygūną pas jūsų kilnybę, kaip jo didenybės 300 vyriausiąjį kanclerį, nes kreipdamasis tuo klausimu į jo didenybę pasinaudojau jūsų pagalba ir globa ir nuolankiai prašau, kad malonėtumėte jo didenybės atsakymą (jei jis gautas), man užrašytą, perduoti per tą patį žygūną. Neabejoju, kad, būdamas doras ir maloningas, taip ir padarysite. Tegu Dievas, amžinasis Tėvas, jūsų didenybę su mylimiausia žmona ir vaikais ilgai laiko sveikus ir gyvus Tavo šeimos didybei ir šlovei, šios valstybės stiprėjimui. To linkiu iš visos širdies. Parašyta Pinčuve 301, 1565 metų rugsėjo 2 dieną, sekmadienį. Jūsų kilnybės nuolankus tarnas Lukas Markovičius Mundijus, Vilniaus burmistras, abiejų teisių daktaras Turimas galvoje 1565 m. rugpjūčio 2 d. Albrechto laiškas Žygimantui Augustui, prie kurio ir buvo pridėtas L. Markovičiaus prašymas, žr. anksčiau. Prūsijos kunigaikštis Albrechtas Brandenburgietis. Pinčuvas (Pińczów), netoli Krokuvos (dab. Świętokrzyskie v-ja, Lenkija). Protestantizmo šalininkui Mikołajui Oleśnickiui priklausančioje valdoje nuo 1551 m. veikė protestantiška bažnyčia, gimnazija (nuo 1560 m. ji tapo arijoniška, nuo 1563 m. kovo mėn. dėl teologinių ginčų, nesutarimų ir kt. pradėjo silpti, veikė iki 1567 m. iki M. Oleśnickio ir jo žmonos Zofijos mirties), m. veikė Danieliaus iš Lenčycos spaustuvė. Šalia Rakovo ir jo akademijos Pinčuvas buvo garsiausias Mažosios Lenkijos arijonizmo centras. Jame įvyko 22 sinodai, paskutinysis 1563 m. spalio mėn. Vienu iš gimnazijos mokytojų buvo Franciscas Lismaninis. Joje buvo dvi klasės, mokoma lotynų, graikų ir lenkų k. Gali būti, kad L. Markovičius kurį laiką joje mokėsi. Pvz., vienu iš jos mokinių buvo krokuvietis Justas Rabbas. Pinčuve prieglobstį rasdavo įvairūs protestantai: teologai, spaustuvininkai, poetai, muzikai ir kt.

125 I. TEKSTAI Nr Nr. 10 [apie , Vilnius, rotušės kalėjimas] [Lukas Markovičius] Trumpas turinys ir pranešimas apie tai, kaip Augustinas Rotundas, Vilniaus vaitas, su savo šalininkais ir bendrais mane, Luką Mundijų, to paties Vilniaus miesto tarėją ir vyriausiąjį burmistrą, nusižengdamas Dievui, garbei, teisei ir bet kokiam teisingumui, veidmainiškomis pinklėmis ir klastingais piktavališkais išpuoliais įstūmė į dabartinį skurdą ir pražūtį, sugriovė visą mano gerovę ir iš manęs, nekalto, sumanė ir ketina atimti gyvybę etc. Šaltinis: GStA PK, XX. HA, EM, 91 g2, Nr. 7, l Kopija Vokiečių k. su lotynų k. intarpais [l. 5] Kurtzer inhaldtt undtt berichtt, wie Augustin[us] Rotundus, voigtt zur Wilda, mitt seinem anhang und geselschafft mich, Lucam Mu[n]dium, rathman undt obersten burgermeister daselbst zue der Wilda, wieder Gott, ehr und rechtt, ja alle billigkeitt mitt falschen practicen und hinderlistigen bösen anschlegen umb alle meine wolfartt aufs letzt ins jezige elendt und vorterben gebracht und gefurtt haben und noch umbs leben ungschuldig zuebringen furhabendt und gedencken etc. Gleich wie alle regimendt[en] und policeien in gutter ordung, wen Gottes ehr erfordertt, die untterthane[n] mitt gerechtigkeitt regierett, geschutzet und gehandt habett, wachsen und zunemen, also werden sie auch, wen der eigene nutz einwurzeldt und die ungerechtigkeitt uberhandt niemett, wiederumb zuerißen, verwustett und verstörett. Und sonderlich, wen die jenigen personen, so sich umb das vatterlandt undt umb gemeinen nutzider tzeitt wolverdienet nicht mitt dankbarkeitt oder gebürlicher ehre unterhalten und gefordertt 302 Datuota pagal rašte minimą aplinkybes: < > mano neseniai mirusio maloningojo valdovo < >, t. y. Žygimanto Augusto, mirusio 1572 m. liepos 7 d. Iš rašto taip pat aiškėja, kad naujasis valdovas, t. y. Henrikas Valua, jo surašymo metu dar nebuvo išrinktas, rinkimai įvyko 1573 m. gegužės 11 d. L. Markovičius mini, kad raštą jo atstovai įteikė S. Mžyglodui, kuris 1573 m. ėjo metinio tarėjo, atstovaujančio katalikams, pareigas. Todėl rašto parašymo datos intervalą būtų galima susiaurinti ir iki 1573 m. Tekste taip pat minima, kad raštas jam buvo įteiktas šeštadienį prieš Grabnyčias, t. y. sausio 31 d.

126 56 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) werden. Den nicht allein nattürliche und beschriebene rechte, sondern auch vernunfft lehren // [l. 5v] uns, das es billich und recht ist, das alle die jenigen, welche das vatterlandt und desselbigen freiheitt und wolfartten treulich meinen, mitt ernst und geburlichem vleis (damitt die untterthanen in friedlichen, gottseligen regiementt bleiben und erhalten würden, alle ir wolfartt, ja leib und leben in gefar drumb setzen), die sollen auch in irer wirde erhalten und mitt gleichmeßiger dignitett prosequiret werden, wie uns auch die historien solchs gnugsam anzeigen, lehren und weisen. Dieweil sich dan mitt mir in meinem vatterlandt alhie solche action wie unden vormeldett, mitt meinen mittgesellen, welche ich notswegen (sonderlich aus diesem meinem itzigen gefencknus endtrunnen) annen tag zuebring[en] keines weges hab umbgehen können. So bitt ich Lucas Mundius, der rechten doctor, ettwan burgermeister zue der Wilda, (nach ehrbittung meiner untterthenigen willige dinst), alle und jede, was wirde und standes die sein mügen, dene[n] meiner eigen handtschreiben zue handt fürkomett, oder durch mich selber gebracht wirdt, welchs ich auß hochdringender nott nicht // [l. 6] allein zue errettung meiner ehr und gutten namens, sondern damitt auch seine ko[nigliche] may[estett], neulich verstorbenens meines gnedigsten herrns hochwirdige und in diesem partt unschuldige maystett propter quorumdam malevolorum supercilia die mir seiner may. kegenwertige personliche audientz berauben thun und mich nicht zuelaßen wollen, endtschuldigett mochte werden. Sehett nur, mitt solchen nicht allein zue kriegen, sondern auch solchn aufs letzt auß iren henden (hauß, weib und kinder verlaßen) zuefliehn und das nicht ein, sondern auch zum andern und drittenmal, christliche herrschafft, kaiser, künige, kür und fursten, auch meiner geleichen freiheidts stetten umb gnedigen fürbitt[e]n und weitter zue dem meinen vorhelffung mir und meiner statts freiheiten zum vorigen nutz und fromen. Dan nicht solcher gewaldt auß keiner anderen ursach geschicht, den das ich die privilegien, statuten und freiheitten dieses meines vatterlandts vorthedigett und davon in keinem wege habe abweichen wollen noch kö[n]nen meines äides halben. Und zum zaignus // [l. 6v] solcher meiner unschuldt auf das die nach ko[m]menden und jederman wißen, mitt was falschem, bösen, listigen pactiren und anschlegen, ja mitt was großer ungerechtigkeitt sie mit mir umbgangen, und wie sie mitt mir so lang under dem hüttlein gespiltt haben, mich in manchem gefengknus aufs letzt aber umb alle wolfartt bracht und abgedrungen, sein dennoch damitt nicht gesettigett, sondern stellen und trachten mir noch nach leib und leben. Wollen derhalben däselbige mein schreiben in allem gutten annemen und vorstehen und alle umbstende von hertzen bewegenn, die warheitt zue erkündigen. Ich solte trob alhie zum anfang alle ursach[e]n, die sich in diesem handel zuegetragen, vorlauffen und begeben haben, vormelden undt erzelen. Damit aber meine christliche

127 I. TEKSTAI Nr mittelmeßigkeitt nicht verletzt, und ich dem leser nicht verdri[e]ßlich möcht werden, hab ich vil ding umbgangen und allein die ursprung, inhaldt und proces aufs kurtze repetiren wollen. // [l. 7] Den alles Augustinus Rotundus, vorgedachter voigtt zue der Wilda, nach dem der abscheidt meiner eltesten rattsvorwandten geselschafft mitt ettlichen neuen zue sich selbst erkornen ratth ires äides undt pflicht, damitt sie der koniglichen may. und gemeine stadtvorwandten vergeßen und von wegen ires eigen nutzes, genieß den alten radt zubetzwingenn ettliche neuerung und vorenderung durch seine neue und heimliche erworbene priviligien wieder unsere und gemeine vorige alte eintzufuren sich untterstanden, hab ich sie ires aides und ambts erinnertt und von solchen iren bösen fürnemen abtzuestehen gantz vleißig, freundtlich, ja gar bruderlich vermanett und gebetten. Da aber mein vormanen und solches alles nitt statt hette oder helff[e]n woldt, bin ich zuegefaren und furnemlich in betrachtung meines aides und pflicht. Damit ich kon. may. unserm allergnedigsten herrn und dem vatterlandt zuegethan undt vormanett gewesen und dem selbigen hohermelte kon. may. authoritet, ehr und ansehn und darnach gemeiner statt und unserer aller wolfartt, hab ich mich als ein gutter // [l. 7v] und getreuer hirtt wieder solche wolffe zum hefftigsten gesetzt und die freiheit meines lieben vatterlandes, welchs unsere vorelter gar teuer erworben. Auch mein aidt und pflicht viel höher denn die natturliche liebe zue meinem weibe und kindern, unangesehn das ich daruber im elendt lange zeitt under getrieben worden, ja viel hoher den mein eigen leib und leben und alle meine wolfartt gesetzt und geachtett. Und bin derhalben also zuverthedigen solche unsere freiheitten mitt meinen wiedersachern ins recht gewachsen, den solche beschwerung, neurung, verend[e]rung, die da wieder unsere statuten eingefürett worden, hab ich nicht zuelaßen wollen. Da aber meine wiedersacher von mir an kon. may. hoff citiret und deferiret worden, und zum erstenmal sich nicht verandtwortten, sondern stilles weges von gericht gegangen und zuletzt kein mal nicht gestehen haben wollen, ein tirmin über das ander ans statts re[n]ttkamer, durch die gaben und geschenck von rechter stras und // [l. 8] offenbarem rechte, ja weitter und weitter limitationibus, proragationibus etc. in die zeit und lenge geschoben und getzogen. Dan sie wusten wol, das sie mitt dem anttwordt in keinem wege nicht bestehn kündten, dan die beschriebene rechte und unsere statuten waren inen in allen artikeln und die puncten gar zuewieder, dartzue bezeugete auch sie ir eigen gewißen, das sie wieder ir eigen aidt und pflicht gehandelt hatten. Seindt sie zue gefaren und mit anderen bösen practicen eingangen und mich [?] am ersten, da sie abermal und mitt ettlichen zeugnus offenttlich ersuchett und vormeldett, es wer nitt fein eum in modum accusatis infamatisue et non purgatis contra proprii iuris sui formam die vorige stette zuebesitzen. Dennoch also erbittertt namen sie fur und auß seine[n] mittel

128 58 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) durch zwene heimliche geschickten personen mich bei seiner kon. may. in Liefflandischen getzelten als einen aufrürischen verklagtten, und daselbst bei seiner may. mich selber nach irem eigen willen zurichten, durch sonderlichen heimlichen mandatt vorwilliung erlangeten. // [l. 8v] Da mich aber Gott der almechtige durch seine wunderbare krafft und ratt eines auß den obersten retthen seiner may. tanquam Petrum ex vinculis auß iren mörderischen henden gnediglichen errettett, und ich los worden bin, namen sie mich auf ein ander dreimal gefencklich und das untter dem schein, als wen ich schuldt halben vorhaftet und zuebestrickung ko[m]men were. Da ich nue aber aufs letzte, auß solcher unbillicher weise in verhafftung kom[m]en bin, schickte ich meinen gesandten zue seiner may. auf den landttag khen Lubelin und hiß ire kon. may. die große gewaldt und ungerechtigkeitt, so mir vonn diesen meinen wiedersachern zuegetrieben wurde, furgetragen und anzuezaigen. Auff solchen bericht hatt mir die kon. may. eine neue citation an sie geben laßen, wie folgett: Sigismundus Augustus. Qui vos citat iterum atque iterum, homo a vobismetipsis, nescitur quo iure quave authoritate incarceratur, citatque Vos ut et prius non novis quibusdam peripsum recens excogitatis seu confictis, sed ab aliis plerisque more vos citari solitis verbis a : vos oblita iam diu nominis iurisque iurandi vestri ratione // [l. 9], et nunc ecce nescitur quo ducti spiritu, non modo ab iis multorum criminationibus, difamationibus uti docet ius vestrum in tempore et hora sese non purgastis, verum et hunc Lucam vestra privata monstrosa, ad se detorta authoritate hac vice iam tertia sat temere audenterque incarcerastis. Auf solche weise seindt meine wiedersacher von der kon. may. citirett und vonn mir angegrieffen worden, nicht auß has oder neidt, oder umb einiges nutzes, oder genis willen, wie sie mir felschlich schuldt geben und zumeßen, sondern alleine meiner und gemeiner statt privilegia und freiheitten zuvorthedigen und zuvorfechten. Was aber solche citation geholffen, außgericht und nutz geschaft und was in termino illius gehandelt sei, wollen wir baldt hören. Der vorgenantte voigtt von der Wilda ist auf bestimpten termin in solcher macht undt macht seiner anhangenden geselschafft erschienen und daselbst vor seiner kon. may. meinen obgedachten gesantten bekennett, d[aß] ich bei innen in gefencknus und vorhaftung bin, wandett den andere sachen zue, nemlich solche bestrickung were meines // [l. 9v] schuldes halben ko[m]men, zue haubtsachen aber in quibus honoris et existimationis eorum vertitur cardo. Anttwortten sie mir kein wordt, wie auß dem kon. decrett auf diese unsere action de data feria 2 ante festum S. Viti am [15]69 jar also lauttende wordt außgangen sein: Ex a Rankr. neaiškus žodis.

129 I. TEKSTAI Nr adverso parte citata per generosum advocatum Wilnensem, litis participem, suum comparentem in vim responsionis suae dixit, quod praedictum actorem ad instantiam et instigationem famatorum Catharine etc. in praetorio detinuissent). Da kan ein jeder sehen, wie felschlich sie mitt mir umbgehen. Ich bin nue ein privilegirte person und spreche, sie seindt mir iudices incompetentes, imo suspecti ex certis rationibus, itaque indigni, ut aliqua in me, et alios iurisdictionum exerceant und haben gar keine macht und gewaldt uber mich, so tretten und weichen sie von solchen heubtsachen ab, welchs inen billich, so einige ehr, aufrichtigkeit bei innen wehr, zuvoranttworten gebüren will. Sie aber, wie er vergeßen, laßen das fallen, springen uberhin und ko[m]men mitteinander reiff herfur undt sprechen, ich sei von wegen ettlichen schulden vorhaftett, welchs mitt warheitt nit erfunden, // [l. 10] sondern lauter lugen und calumnien seindt. Und im fal, so es gleich so were dato sed non concesso haben sie doch abermal hierinne wieder sich selbst und wieder unsere beschworne rechte und statuten, welche also lautten, gehandeldt caput De his qui accusari non possunt, linea Si quis: Si quis contra quempiam deposuerit inscriptionem, is vero sibi gravius crimen obiiciat. Oportet gravius relatum crimen prius examinari. Regulariter nam traditum est quemlibet reum non inscriptionibus neque relatione criminis, sed innocentia debere purgari. Item capite eodem, linea prius 303 3, qaestio XI, capitulum caepi prius. Neganda est accusatis nisi suas suorumque licentia criminandi in parui vel minore crimine priusquam se crimine quo praemuntur exuerint 304 und sonderlich, das die schuldt auß irem mittel verklagten personen getichtett ist. Nue wollen wir hören, waß die konigliche may. fur einen sententz und urtel druber fellett und gesprochen hatt. Den mein vorgemelter gesandter spricht also: Et petiit praedictum actorem ex carceribus dimitti, ideo, ut ad Curiam Regiam libere venire possit et cum parte citata occasione praemissarum iure experiri. Postulavit etiam nomine eiusdem actoris sui principalis, ut causa haec integra et illesa remaneat usque ad personalem instantiam ipsiusmet authoris. Drauff lauttett der kon. may. decret dermaßen // [l. 10v] und also: Nos cum consiliariis nostris lateri nostro tunc assidentibus, exauditis partium allegationibus decrevimus, decernimusque per praesentes officialibus praedictis ipsum actorem ex carcere dimittere debere b harum testimonio litterarum. Diesen gemelten decrett hatt mir meinen vorgedachter gesantter gebracht und mich auß dem gefencknus loß gemachtt. Da aber oft gedachter voigtt mit seiner anhangenden rotte b Tekste yra, regis, nereikalingas žodelis El. Šias ir kitas vietas L. Markovičius cituoja ir išrašuose iš M. Jaskiero, plg. LM, kn. l. 323: fol. 3 Neganda est accusatis nisi suas suorumque iniurias prosequantur licentia criminum in parui vel minori crimine, priusquam se crimine quo praemuntur exuerint, caput Qui acussari non posunt, linea prius 3, qaestio XI, capitulum Caepi prius. Rankr. neaiškus žodis.

130 60 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) und geselschafft cum consulibus, consularibus scabinisque, nach ettlichen verlaufnen zuefelligen tagen sahen aufs letzt, das sie von mir durch göttliche hulffe (mitt ire[n] eigenen recht[en]) in omnibus criminalibus et civilibus inculpatis plusquam 12 propositionibus et pecuniarum maximis summis mihi et civili fisco succubitis. Maxime propterea, quod citationi huic supra dictae (wie sie es selber nennen) famosae auch auf dis letzte mall nicht anttwortten und darwieder nicht besten köndten litesque illas suas supra dictas omnes mecum habitas, per eiusmodi suum silentium denuo approbaverint et ratificaverint suas aut literas siquas habuerit occultas, per emendicata suffragia obtentas surrepticias, quibus negotio tam diu cludere conabantur, omnes in cassatu reddiderint et annihilaverint Gantz unndt // [l. 11] gar darnieder lagen und uberwunden waren. Und ehe ich sie weitter angreiffen wurde, suchten sie andere mittel, damitt sie mitt iren vorgemelten literis surrepticiis fortiter fortt faren und die verstörtten sachen wieder aufrichten möchten. Nemlich sie lieffen unndt rantten fluchs mitt gelde zum hoffe und gaben geschenck aus der statt renttkamer undt wieder obgedachten mir zugeschickten kon. decrett, wie oben de dato feria 2 ante festum S. Viti anno [15]69 brachten ein ander decrett zuewege, eben auf denselbigen tag dato gegeben feria 2 ante festum S. Viti anno [15]69 lautet also: Sigismundus Augustus: Quod tum Lucas Marcowic citasset ad nos infami citatione nostra liberali generosum et nobiles advocatum, consules, consulares, scabinosque civitatis nostrae Vilnensis ex officiis eorum pro eo quod ipsi illum nescitur quo ducti spiritu privata authoritate iam vice tertia sat temere, audenterque incarcerassent, ideo ut compareant ad videndum et audiendum ex eiusmodi carceribus eum absolvi et super illis similes poenas una cum refusione damnorum decerni, eis etiam in eadem citatione impium et turpe periurii crimen obiiciendo, pro ut // [l. 11v] praemissa latius in citatione continentur und weitter folgett. Sed quoniam citatio est infamis, bonisque et honestis viris magistratui praesertim periurii nota toties ab actore obiiceretur, proinde non in uni[?] litis contestandae. Hie kan nur ein ider vernunfftiger leichtlich sehen und abnemen, ja wol verstehen, mitt was list und betrug sie mitt mir umbgehen. In uno et eodem negotio. Unius datae et diei obs auch möglich oder der warheitt ehnlich, das wie kon. may. in einem tage zwei uber einiger sachen siretzen und zweierlei wiederwertige dectretten außgehen zuelaßen und gesprochen haben, einmal mitt seinen retthen, das ander ohne seine rethen? Und im fall, d[aß] es also geschehe und sich dermaßen also zuegetragen hette etc., welchen den decrett wirdt oder sol man glauben gebenn, deme so seine maistatt ohne die retthe uber den sachen geseßen und gesprochen haben oder dem anderem, so seine may. ohne seine rethe hatt außgehen laßen. Fürwar ein jeder vorstendiger, der des koniges ehr und die warheitt lieb hatt und be- // [l. 12] dencken will, der muß sagen und bekennen, das diß decrett, welchs seine may. mitt seinen retthen bewogen und gesprochen haben und mir noch audientz anbeutt, kreftig,

131 I. TEKSTAI Nr warhaftig und recht sei, und das ander, das in mir seine may. ohn seine retthe zuegesagtte audientz abschlecht und von allen vorlengst herr (wie oben gesagt criminalibus et civilibus abschneidett und von sachen abspricht, uber das mich selber in paenam talionis condemnirem thutt) ertichtett, falsche und unrecht ausgebracht sei, dan mitt solchen iren getichten und durch vorgenantten voigtten mitt seiner eigenen handt geschrieben decret (wie es in der warheitt so ist) meinen obgedachten gantzen heubtsachen unvollendett. Imo meo et suo superiori iudice nempe sua Regia Maiestate cum suis et meis in negotio iudiciariis terminis Warsowiae habitis et habendis omissis et postpositis erwuschten sie mich unversehens ein ander wegen alnemlich alhie zue der Wilda und durch seinen heimlich[e]n angestalten handel, zogen sie und verklagtenn mich vor dem herren woiwoden von der // [l. 12v] Wilda und daselbst aus kraftt, solches seines falschen obgedachten decretts ohne einige vorhörung der sachen. Immo absque quovis termino et iuris strepitu, quod magis incompetentis huius nobis iudicis stoßen sie mich in solchn schmelichen und hartten kerker des schlos, da alle puben und mörder gefangen liegen, da ich in solchem schrecken und trauen des endttheubtens als ein auffrurischen gar erbermlich hab müßen liegen biß in das ander jar, da mir kein kost noch zerung geben ist. Bis ich durch meines ädenns borgschaft auf ein zeitt los worden und demnach auß großer nott, armutt, hunger alles vorzertt und zum letzten haus, weib, kinder in großen klagen und armut verlaßen, kaum mitt meinen sun [?] selbst endtronnen bin. Sehett, mitt solchen selbst getichtetten und geschriebenen decrett, on wust und willen seiner konig. may., meines gnedigsten herrens, namen sie fur mich underzuedrucken undt von gantzer meiner und gemeine statts lang gehabner, ja mitt große unkost[en] gefürten // [l. 13] und bei andere christliche kaiser, konige, khür und fursten angetzaigten und protestirten sachen abtzuedringen, uber das selber umb leib und leben zuebringen, dan mitt rechte mögen sie nicht bestehen, oder wieder mich ettwas behalten, das wißenn sie woll, den was die bißher gethan und gewirckett, das haben sie mitt heimlichen poßen solchen (wie klerlich am tag) falschen, listigen practicen gethan, meine (hab Gott lob) in diesem fall erbare zuegesagtte treu und in solchem fall als des Josepfs oder Susannen keuscheitt zuverrucken, enttweder nach iren freivelichen meinedischen schnedigkeitt abtzuefuren, enttweder aber durch solchenn irenn angerichten falschen zeugnus vom leben zum todt zue uberanttwortten und solchs alles ex aerario publico, vonn welchem sie von mir und meiner alten geselschaft rattsvorwandten, auch die schlußell zue treuer handt uberreicht, genomen haben und bißher solito more quo sit ante keine rechnung gethan. Daß sie sich aber darauf verlaßen, solche seine falsche sache[n] zue schmücken und wenden, fur // [l. 13v] sie haben vorgedachte kon. brieffe, in welchen sie kon. may. von mir und gemeiner statt an klug, frei und ledig gesprochen und mir (wie sie meinen) perpetuum silentium auflegtt etc. Solchs ist gnugsam oben ubertzeugtt, das sie solchs alles (ob sie hetten)

132 62 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) haben fallen laßen und im fall, obs schon so were und sie solche freiheit hetten, so kan ich sie mit der hülffe Gottes mitt irem und unsern allen beschriebnen rechten, als mitt irem eigen schwertte uberwinden und darauf anttworten also. Caput De accusationibus et inscriptionibus, linea Si accusatoribus: Si accusatoribus absentibus et non per contumaciam adesse iudicio cessantibus et una postulatione aditus praeses provinciae non causa cognita sententiam dixit, qua cum de quo quaerimoniam detulisti, liberandum existimavit criminatione et iam nunc perseverante contumacia vel cessatione actoris s non interveniente auferri non potuit, sed causa intentati criminis apud eundem vel successoris illius more iudiciorum tractabitur 305. Item Caput De iudiciis 306, in linea Properandum et ff. De iudiciis, linea Ad peremptorium, eadem Dispositionis. Item in Novella Justiniani constitutionis adhuc clarius. // [l. 14] Item De actionibus intra certum tempus finiendis, caput Ut intra certum tempum acta crimminalia, linea Criminales. Uber das, das solche ire heimliche brieffe kein kraft noch macht haben, noch macht lautt in unsern beschriebenen rechten also. Quaero: aliquis impetravit a principe rescriptum et cum non introduxit coram comissario vel iudice cui dirigebatur intra annum, an evacuentur vires talis rescripti. Videtur quod sic extractum De resriptis, capitulum Plerumque, item Extractum De resriptis, capitulum Plerumque Rescriptum non valet nisi impetrans infra annum fuerit usus eo. Falso, nam assueverat authoritatem rescriptorum devoluto spatio anni obtineri firmitatem suam, ff. De doli exceptione, linea Pure et Speulum Saxonum 3 liber, articulus 32 in glossa. Uber solchen aber, die sich mit solchen brieffen furnemen zueschutzen, spricht das recht also: caput De his qui potentiorum titulis 308, linea Animadvertimus: Animadvertimus plurimos iniustarum desperatione causarum potentium titulos et clarissimae privilegia dignitatis iis a quibus in ius vocantur opponere et ne in fraudem legum adversariorumque terrorem his nominibus abutantur et titulis, qui huius modi [dolo scientes] connivent, afficiendi sunt publicae sententiae nota 309. Quod si nullum in hac parte consensum praebuerint, ut libelli aut tituli eorum C De accusationibus et inscriptionibus. Imperator Gordianus. Si accusatoribus absentibus et non per contumaciam adesse iudicio cessantibus ex una postulatione aditus praeses provinciae non causa cognita sententiam dixit, qua eum de quo querimoniam detulisti liberandum existimavit, criminatione etiam nunc perseverante, quae contumacia vel cessatione accusatorum non interveniente auferri non potuit, causa intentati criminis apud eundem vel successorem eius more iudiciorum tractabitur. C. 3.2 De iudiciis. De sportulis et sumptibus in diversis iudiciis faciendis et de exsecutoribus litium. N. CXII. Žr. žemiau. Tai C : De his, qui potentiorum nomine titulos praediis adfigunt vel eorum nomina in lite praetendunt. C : Imperatores Arcadius, Honorius. Ac ne in fraudem legum adversiorumque terrorem his nominibus abutantur et titulis, qui huiusmodi dolo scientes conivent, adficiendi sunt publicae sententiae nota.

133 I. TEKSTAI Nr nominibus vel aedibus affigerentur alienis, eatenus in eos qui fecerint vindicetur, ut affecti plumbo perpetuis metallorum suppliciis deportetur 310. Quisque igitur lite pulsatus 311 etc. Und andere textt und ortten, die alle gleicher gestaldt und form also inhalten, wer kan sie ertzelen. Spricht aber zum beschlus Sententia etiam ipsius Principis non valet sine citatione lata, neque praesumitur causa. Clementis pastoris de re indigna, caput I Quare talis actus regulariter perhibitus sit principi, caput de col. [?], linea Donationem. Solche und dergleichen spruche in unserm recht inen alles vorstopfft und vordunckeldt, das sie mir keine brieffe furlegen, noch wieder mich aufbringen können noch mögen sein lebelang. Dan sie es nicht beweisen können, daß sie mich jemals ersucht haben der dispositionem legum supradictam praecipue ex Novella Justiniani supradicta 112: Sancimus. 312 Den ich habe inen uber das selbst ursach offtmals gegeben. Als nemlich sie specialibus adcitationibus, protestationibus, earum denique contumaciarum inscriptionibus, insuper eos ipsos // [l. 15] eorumque collegii plenipotentes subterfugientes et in hospiciis detentionibus, arrestationibus, uti en evidenter apparet ex actis iudiciariis Warsoviensibus eorum uti causa et hospitem ubi in hospitio divertebant (puta quod eos ex termino citationis supradictae famosae et aresto) fugientes dimiserit mulctatum et feria 2 post festum S. Magdalene anno Den sachen (ob sie waß hetten) zuefordernn kein termin, kein landtag schir ubergangen, und wen sie nur irer sachen gutten grundt hetten und mir besten könden, würden sie da erschienen und gestanden. Nicht dortten vorm herrn woiwoden, da sie mir und ich inen sich zuveranttwortten nicht schuldig sein, sondern da, da vor seine kon. may. und sonderlich super ista ut ipsi vocant citatione eorum famosa als ein ehrliebender solten sie sich voranttwortten (und uber das auß gedachter herberg beim Paul tuchscherer, aus meinem arest nicht getzogen) haben. Darumb gildt nichts solcher irer falscher und kon. may. namen, ohn seine wust undt retthen selbst getichter und durch den voigten geschriebener decrett, damitt sie mich vor dem herrn woiwoden (quod magis coram eorum et meo // [l. 15v] incompetenti iudice) in einigen rechtmeßigen termin heimlich verklagett, demnach suam Maiestatem provocantem et tum alio sua Maiestatis genuini sensus, tum consiliariis promulgato decreto appellantem mitt gewaldt C : Imperatores Arcadius, Honorius. Quod si nullum in hac parte consensum praebuerint, ut libelli aut tituli eorum nominibus aedibus adfigantur alienis, eatenus in eos qui fecerint vindicetur, ut adfecti plumbo perpetuis. metallorum suppliciis deputentur. C : Imperatores Arcadius, Honorius. Quisquis igitur lite pulsatus, cum ipse et rei sit possessor et iuris et titulum illatae sollemniter pulsationis exceperit, contradictoriis libellis aut titulis alterius nomen crediderit ingerendum, eius possessionis aut causae, quam sub hac fraude aut retinere aut evitare temptaverit, amissione multetur nec repetendae actionis, etiam si ei probabilis negotii merita suffragantur, habeat facultatem. Išskirtas tekstas, sutampantis su L. Markovičiaus nuoroda. N. CXII, Caput II: Sancimus enim omnes iudices, si quando aliquos tenerivel admoneri voluerint...

134 64 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) erwuscht und in solchen itzigen schmelichen kerker eingeworffen haben. Das ich aber dieses irer kon. may. rechtschaffners decretts inhalt und audientz durch solche gewalt beraubt und auf diese stundt seiner executionis nicht gehaben können mögen biß zum könings todte. Das ist die ursach, daß sie a primae instantiae termino feria Vilnae quarta post dominica Oculi anno 1556 bißhieher felttleufftig worden und auf meine rechtmeßige anklage klaren schein undt beweiß sich niemals verandt[wor]tten. Solchs erleiden und auf keinen grundt haben bestehn können, vielweniger itzuntt efflexis iam dudum fatalibus, utpote elapso tempore supradicti biennii, et iam mortuo domino meo et suo Rege können sie sich rechtferttigen, oder wieder mich selber ettwas gründtlichs aufbringen. Dan die vernunfft gibt das so sie irer sachen sonderlich iren brieffen, deren sich ruhmen (aber nicht weisen) ettwas authentici hetten, warumb solten sie coram sua Regia Maiestate meo et // [l. 16] eorum competenti iudice nicht aufgelegt haben, damit der lange gestandene handel einmals zum ende gefürett und auffgehoben möcht werden. Warumb solten sie so lang jaren mitt mir gekrigett und mitt des statts und meiner großen nachteil und mercklichen schaden under dem manttel gespielett haben. Quod profecto ioco excipi sive ridiculo (ut aiunt) insimulari haud potest, quanque negotium hoc, uti apparet, per extranea multoties aggressuri clandestine per suas insidias et in vitam meam propriam, senioris collegii huius, sui electoris, saepe numero machinati sunt, et machinant hactenus, Dei timore et proximi amore neglectis et postpositis. O deplorandam immanitatem et barbaricam ferocissimam, toto aevo inauditam. Me Vilnae, patriae suae libertatum privilegiatum defensorem, a civibus meis per ius iurandum meum mihi addictis tamquam patrem familias, imo tamquam parentem a propriis filiis separatum, non consilio solum, sed et propriis aedibus exclusum, per cuius vota et accersitus et ipsi, proh dolor, introducti, ordinative gradus dignitatis huius asscenderunt. En armis meis propriis thesauro scilicet publico a me et maioribus meis eis commisso et concredito, contra me ipsum videntur dimicare decreta eiusmodi ut praemissum et alia id genus illicita comparantes, nulla neque ratione horum, ut dictum est (ut moris fit annis singulis), nemini reddita. // [l. 16v] Deretthalben ich nicht aus frevel etc., sondern aus solcher meiner hochdringender nott abermal andere christliche potentaten, und sonderlich ire kon. may., bluttverwandten meines herrens und andere khur und fursten mit sambt andern stetten, die meiner gleichen irer freiheitten sich zuegebrauchen haben, umb solchen obgedachten meiner statts vorigen freiheitten wiederumb zue restituiren und bekrefftigen, bei welchen ich dieserr meiner (Gott lob) gerechten sachen stadtliche kundtschafften fur schriefften undt zeugnus zuwegen bracht und erlangett hab, itzundt der auch ersuchen muß. Und ob damitt fur ettlich mals wenig außgericht, ja vielmer meine wiedersacher vorstockt und erbittertt habe, so habe ich doch gleichwol mit gutten gewißen die freiheit meines lieben vatterlandts, sovil mir muglich, geschutzt und vorthedigett. Sonderlich aber mit

135 I. TEKSTAI Nr dieser meiner itzigen citatation, die doch auffs letzt auß dieser meiner kegenwertiger gefenknus untter seiner kon. may. siegel zum uberflus durch zwene edle herren, Michel Narbut und Pavel Ulanowski, mitt meine[r] eigen // [l. 17] gemahl in iren sitzenden radt sonnabendt vor lichtmes dem Stanißlaus Miziglot c, als dem übersten, in die hende habe laßenn geben, undt ob sie es vorworffen pro termino illius nie getzogen, noch mich außm gefenknüs hingelaßen, so habe ich nue hertzliche vertrauen zue Gott dem almechtigen, er wirdt mich inn meiner gerechten sachen nitt verlaßen ire falschelistige, heimliche anschlege und practicen und beim andern könige, den uns Gott der almechtige verordtnen und besalben wirdt, auffdecken, mich vorferdigen und als jen[n]e drei junglinge, in Petrum, Susannam, Danielem auß diesen fehrlechen forigrinationibus und iren mörderischen henden gnedigliche erretten. Darkegen meine feinde mitt iren bösen sachen und ungegrüntten furnemen zuenichte machen und ire lügen und betrug an tag bringen, das ein jeder sehen und erkennen muß, wie schwer ist, die jenigen qui semel fines verecundiae pertransierunt, wiederumb auf den rechten wegk undt auf die bahn der warheitt zueleitten. - V e r t i m a s Trumpas turinys ir pranešimas apie tai, kaip Augustinas Rotundas, Vilniaus vaitas, su savo šalininkais ir bendrais 313 mane, Luką Mundijų, to paties Vilniaus miesto tarėją ir vyriausiąjį burmistrą, nusižengdamas Dievui, garbei, teisei ir bet kokiam teisingumui, veidmainiškomis pinklėmis ir klastingais piktavališkais išpuoliais įstūmė į dabartinį skurdą ir pražūtį, sugriovė visą mano gerovę ir iš manęs, nekalto, sumanė ir ketina atimti gyvybę etc. Bet kuri valdžia ir valstybė, kuri gerbdama Dievą išlaiko gerą tvarką ir teisingai valdo, saugo ir prižiūri savuosius pavaldinius, auga ir stiprėja, bet lygiai taip pat, jeigu išsikeroja savanaudiškumas ir viršų paima neteisybė, ima nykti, būna nusiaubiama ir sugriūna. O ypač, jei Tėvynei ir bendram labui nusipelniusiems žmonėms neatsakoma dėkingumu, nerodoma jiems derama pagarba ir nesuteikiama pagalba. Juk ne vien prigimtinės ir užrašytosios teisės, o ir išmintis mus moko, kad yra teisėta ir teisinga, jog visi tie, kurie ištikimai, rimtai ir negailėdami pastangų atsidavę tarnavo Tėvynei 314, jos laisvei ir gerovei (kad pavaldiniai gyventų taikingoje, Dievo palaimintoje valdžioje, į pavojų stato savo gerovę ir net gyvybę), c Rankr. neteisingai. Turėtų būti bent jau Mziglot, o jeigu dar tiksliau Mrzyglod (jeigu nevartoti ł raidės). Turima galvoje neįvardyti Vilniaus miesto tarybos nariai. T. y. Vilniaus miestui.

136 66 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) turi išlaikyti savo garbę ir nepažeistą orumą tą mums pakankamai rodo ir to mus moko istorija. O štai prieš mane mano Tėvynėje imtasi tokių veiksmų, kaip žemiau aprašyta, ir tai vis mano bendradarbiai 315, kuriuos aš, vargo prispirtas (kai pabėgsiu iš dabartinio savo kalėjimo) 316, negaliu nesistengti išvilkti į dienos šviesą. Tad aš, Lukas Mundijus, teisės daktaras ir buvęs Vilniaus burmistras, prašau savo pavaldinių 317 pagalbos, kokios kilmės ir luomo jie bebūtų, kuriems į rankas pateks šis mano raštas arba kuriems jį pats nunešiu, kurį parašiau spaudžiamas vargo, ne tik siekdamas išgelbėti savo garbę ir gerą vardą, bet kad ir jo karališkasis, mano neseniai mirusio maloningojo valdovo 318 garbingiausiasis ir dėl šio reikalo nekaltas majestotas propter quorumdam malevolorum supercilia 319, kuri atima galimybę patekti pas jo didenybę į asmeninę audienciją ir nenori manęs prileisti, būtų pateisintas. Žiūrėkite, man tenka ne tik kovoti su tokiais, bet ir bėgti iš jų rankų (palikus namus, žmoną ir vaikus), ir ne vieną, taip pat ir antrą, ir trečią kartą, ir kreiptis į krikščioniškus valdovus, imperatorių, karalius, kurfiurstus ir kunigaikščius, kad malonėtų man padėti atgauti laisvę, turėtą padėtį ir ramybę. Tokia prievarta [man] vykdoma tik dėl tos priežasties, kad aš gyniau savo Tėvynės 320 privilegijas, statutus ir laisves ir nenorėjau, o dėl duotos priesaikos ir negalėjau nukrypti nuo jų nė per žingsnį. Kad paliudyčiau savo nekaltumą ir kad visos ateinančios kartos ir kiekvienas žinotų, kokių piktavališkų, klastingų ir veidmainiškų intrigų ir išpuolių jie prieš mane griebėsi ir kaip didžiai neteisingai su manimi pasielgė, kaip atėmė iš manęs mano namelį ir galiausiai, įmetę į kalėjimą, pagrobė iš manęs visą mano gerovę ir tuo dar nepasisotino, o trokšta atimti man gyvybę. Tad tepriima ir tesupranta visi geranoriškai šį mano raštą ir tegul jų širdys nusiteikia sužinoti tiesą. Iš pradžių turėčiau išdėstyti ir nupasakoti visas priežastis, kurios nulėmė šį ginčą. Bet kad mano krikščioniškoji netobulybė nebūtų įskaudinta ir aš neatsibosčiau skaitytojui, praleidau daugybę dalykų ir trumpai atkartojau tik pradžią, turinį ir ginčus. Mat kai Augustinas Rotundas, minėtasis Vilniaus vaitas, leido sau nušalinti mano seniausiųjų tarėjų kolegiją ir kartu su save pačiais išrinkusiais tarybos nariais, pamynusiais Turima galvoje neįvardyti Vilniaus miesto tarybos nariai. Vilniaus miesto rotušės kalėjimas. Teksto vieta neaiški. Į kokius savo pavaldinius ar valdinius L. Markovičius galėjo kreiptis? Gal turima galvoje Vilniaus miestiečiai? Lenkijos karalius, Ldk Žygimantas Augustas mirė 1572 m. liepos 7 d. Dėl kai kurių piktavalių rūstybės. T. y. Vilniaus miesto.

137 I. TEKSTAI Nr savo priesaiką ir pareigą, pamiršusiais jo karališkąją didenybę ir paprastus miestiečius, ir tik siekdami sau naudos privertė senąją tarybą 321 įvesti tam tikrų naujovių ir pakeitimų, sau naujų, slapta įgytų privilegijų, prieštaraujančių mūsų senoms ir apskritai galiojančioms 322, aš priminiau jiems jų duotą priesaiką ir jų pareigas, primygtinai, maloniai ir net broliškai paraginau ir paprašiau jų atsisakyti šių piktavališkų veiksmų. Bet kadangi mano kreipimasis ir visa kita nieko nepadėjo, ėmiausi veiksmų, atsižvelgdamas į duotą priesaiką ir pareigą. Kadangi esu atsidavęs jo karališkajai didenybei, mūsų maloningiausiajam valdovui, ir Tėvynei, siekdamas apginti jo karališkosios didenybės autoritetą, garbę ir orumą ir taip pat mūsų visų gerovę, kaip geras ir ištikimas piemuo kuo smarkiausiai pasipriešinau šitiems vilkams ir ėmiausi ginti savo mylimos Tėvynės laisvę, už kurią mūsų protėviai brangiai užmokėjo. Ir savo priesaiką ir pareigą laikiau esant aukštesne už natūralią meilę savo žmonai ir vaikams, net aukštesne už savo paties gyvybę ir gerovę, nors dėl to ilgą laiką turiu kęsti vargą. Tad gindamas šitas mūsų laisves ėmiausi teisinių veiksmų prieš savo priešininkus, nes tokių sunkumų, naujovių ir pakeitimų, kurie buvo įvesti prieštaraujant mūsų statutui 323, nenorėjau leisti. Kadangi savo priešininkus iškviečiau teisman į jo karališkosios didenybės rūmus, ir jie pirmą kartą nieko neatsakė, o tyliai išėjo iš teismo ir nė vieno karto nesiteikė pripažinti, vieną terminą po kito nukėlinėjo ir nešdami dovanas į miesto tarybą išgaudavo visokių apribojimų, limitationibus, prorogationibus 324 ir t. t. tempė laiką vis tolyn ir tolyn 325. Mat jie gerai žinojo, kad jų atsakymas nieku gyvu nebus pripažintas teisėtu, nes aprašytųjų teisių ir statutų visi straipsniai ir punktai jiems prieštaravo, jie žinojo, kad veikia ne pagal savo sąžinę, pamindami duotą priesaiką ir prisiimtą pareigą. Tad jie ėmėsi grėsmingų veiksmų ir leidosi į kitokias piktas intrigas, kadangi ir vėl į juos viešai buvo kreiptasi ir pasakyta, kad negerai eum in modum accusatis infamatisue et non purgatis contra proprii iuris sui formam 326 užimti ankstesniąją vietą. Nepaisant to jie apie Kas turima galvoje, nevisiškai aišku. Kooptacijos principas, kitaip sakant, savęs pačių rinkimas senieji tarybos nariai renka naujuosius į mirusiųjų vietas, buvo ne A. Rotundo sugalvotas. Kokia taryba metinė ar plačioji buvo priversta, kaip ir kada tai galėjo įvykti, ar tikrai buvo vykdyta kažkokia prievarta, irgi neaišku. Žinių apie kokias nors naujas, slaptas privilegijas neišliko. Naujasis Vilniaus miesto vilkieras valdovo buvo patvirtintas Vilniuje 1551 m. lapkričio 18 d., trečiadienį, prašant vaitui neabejotinai A. Rotundui, burmistrams ir tarėjams, AGAD, MK 81, l Matyt, turimas galvoje Vilniaus miesto vilkieras, o ne magdeburginė prvilegija, tačiau neaišku, kurių metų 1536 ar 1551 m. Galbūt norima juos supriešinti? Suvaržymų, atidėjimų. Bylos atidėliojimas savaime nebūtinai buvo nukreiptas prieš L. Markovičių tai buvo įprasta tuometiniam valdovo teismui, dėl ko daugelis bylų būdavo neišsprendžiamos metų metus, plg. O. Balzer, Geneza Trybunału Koronnego: studyum z dziejów sądownictwa polskiego XVI wieku, Warszawa, 1886, s , Tokiu būdu apkaltintiems bei netekusiems garbės ir neišteisintiems priešingai jų pačių teisės nuostatoms.

138 68 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) mane perdavė per du slapta pasiųstus asmenis 327 jo karališkajai didenybei žinią į Livonijos stovyklą 328 kaip apie apkaltintą maištininką ir išgavo slaptą leidimą iš jo didenybės mane teisti savo nuožiūra. Ir nors Visagalis Dievas savo nuostabia galia ir vienas iš aukščiausių jo didenybės tarėjų 329 savo patarimu tanquam Petrum ex vinculis 330 maloningai išgelbėjo mane iš jų žudikiškų rankų ir aš atsidūriau laisvėje, jie mane vieną, kitą ir trečią kartą įmetė į kalėjimą ta dingstimi, tarsi aš būčiau nusikaltęs ir turėčiau būti pakartas. Kadangi tokiu nedoru būdu buvau įkalintas, pasiunčiau savo pasiuntinį pas jo didenybę į Liublino seimą 331 ir pranešiau jo karališkajai didenybei apie tą didžiulę prievartą ir neteisybę, kurią patyriau iš šitų savo priešininkų. Į tą mano pranešimą jo karališkoji didenybė atsiuntė man jiems perduoti naują kvietimą [į teismą]: Sigismundus Augustus. Qui vos citat iterum atque iterum, homo a vobis metipsis, nescitur quo iure quave authoritate incarcereutr, itaque vos ut et prius non novis quibusdam peripsum recens excogitatis seu confictis, sed ab aliis plerisque more vos citari solitis verbis: vos oblita iam diu nominis iurisque iurandi vestri ratione, et nunc ecce nescitur quo ducti spiritu, non modo ab iis multorum criminationibus, difamationibus uti docet ius vestrum in tempore et hora sese non purgastis, verum et hunc Lucam vestra privata monstrosa, ad se detorta authoritate hac vice iam tertia sat temere audenterque incarcerastis. 332 Tokiu būdu mano priešininkus jo karališkoji didenybė iškvietė, o aš juos užsipuoliau ne iš neapykantos ar pavydo ir ne siekdamas sau naudos ar malonumo, kaip jie neteisingai mane kaltina, bet tik todėl, kad apginčiau savo ir viso miesto privilegijas ir laisves Kas tokie, neaišku. Matyt, iš L. Markovičiaus priešininkų. Karo žygis į Livoniją, kuriame dalyvavo Žygimantas Augustas, vyko 1557 m. vasarą. Vilniuje valdovo nebuvo liepos 23 d., grįžo į sostinę rugsėjo 21 d., A. Gąsiorowski, Itineraria dwu ostatnich Jagiellonów, Studia Historyczne, 1973, t. XVI, nr 2 (61), s. 270; R. Ragauskienė, Vilnietiškieji Minėtoji karo stovykla buvo ne pačioje Livonijoje, o pasienyje su ja Pasvalyje, kur ir buvo pasirašytos sutartys su Livonija. Iš kitų dokumentų aišku, kad tai buvo Vilniaus vaivada, LDK kancleris M. Radvila Juodasis. Kaip [šv.] Petrą iš pančių. Plg. Apd 12, 11: Atsipeikėjęs tarė: Dabar tikrai žinau, kad Viešpats atsiuntė savo angelą ir išvadavo mane iš Erodo rankų ir žydų minios kėslų. Seimai Liubline vyko: 1554 m. vasario 24 d. kovo 4 d., 1566 m. gegužės 7 d. prieš rugpjūčio 21 d., 1569 m. sausio 10 d. rugpjūčio 12 d. Kaip matyti iš toliau dėstomų aplinkybių, turimas galvoje paskutinysis. Žygimantas Augustas. Žmogus, jus vėl ir vėl paduodantis į teismą, yra iš jūsų pačių tarpo, nežinia, pagal kokį įstatymą ir kieno valia įkalintas. Jis kaltina jus, kaip ir anksčiau, ne kokiais nors naujais jo paties ką tik sugalvotais ar pramanytais, bet ir daugelio kitų jums dažnai metamais kaltinimais, jog jūs, jau seniai pamiršę savo vardo ir priesaikos prasmę, ir dabar štai neaišku ko skatinami ne tik laiku neapsigynėte, kaip liepia jūsų įstatymas, nuo tų daugelio mestų kaltinimų ir nešlovės, bet ir tą Luką, [pasinaudoję] savo asmenine pasiglemžta valdžia, štai jau trečią kartą pakankamai įžūliai ir be reikalo įkalinote.

139 I. TEKSTAI Nr Bet ką šitas kvietimas padėjo, ko pasiekė ir kokios davė naudos, ir ko in termino illius 333 buvo imtasi, tą mes netrukus išgirsime. Minėtasis Vilniaus vaitas nurodytą dieną pasirodė su visa savo šalininkų gauja ir jo karališkosios didenybės akivaizdoje mano minėtam pasiuntiniui pripažino, kad aš esu pas juos kalėjime įkalintas, ir pasuko kalbą kita linkme, o būtent, esą visa šita kebeknė kilo dėl mano kaltės, bet labiausiai in quibus honoris et existimationis eorum vertitur cardo 334, neatsakė man nė vienu žodžiu, kaip aiškėja iš karališkojo sprendimo apie mūsų šitą akciją de data feria 2 ante festum S. Viti 335 (15)69-aisiais metais, kuriame taip sakoma: Ex adverso parte citata per generosum advocatum vilnensem, litis participem, suum comparentem in vim responsionis suae dixit, quod praedictum actorem ad instantiam et instigationem famatorum Catharine etc. in praetorio detinuissent. 336 Čia kiekvienas mato, kaip klastingai jie su manimi elgiasi. Aš esu privilegijuotas asmuo ir sakau, kad jie man iudices incompetentes, imo suspecti ex certis rationibus, itaque indigni, ut aliqua in me, et alios iurisdictionum exerceant 337 ir neturi man jokios galios nei valdžios, tada jie ima suktis nuo tokių faktų, už ką jiems teisėtai reikėtų atsakyti, jeigu jie turėtų bent kiek garbės ir doros. Tačiau jie visa tai pamiršta, užleidžia, peršoka ir vienas per kitą kalba apie tai, kad aš suimtas dėl kažkokios kaltės, o tos jų kalbos iš tikrųjų išgalvotos, melagingos ir šmeižikiškos. O net jeigu taip ir būtų, dato, sed non concesso 338 jie veikė prieštaraudami sau patiems ir pažeisdami teises ir statutus, dėl kurių mes davėme priesaiką, kuriuose sakoma, kad veikiama caput De his qui accusari non possunt, linea Si quis: Si quis contra quempiam deposuerit inscriptionem, is vero sibi gravius crimen obiiciat. Oportet gravius relatum crimen prius examinari. Regulariter nam traditum est quemlibet reum non inscriptionibus neque relatione criminis, sed innocentia debere purgari. Item capite eodem, linea prius 3, qaestio XI, capitulum caepi prius. Neganda est accusatis nisi suas suorumque licentia criminandi in parui vel minore crimine prius Nustatytu teislaikiu? Ir tai geriausiai parodo jų garbingumą ir pagarbą. (15)69 metų pirmadienį, prieš šv. Vito šventę. Šv. Vito, Modesto ir Krescentijos kankinių šventė yra birželio 15 d., taigi sprendimo data birželio 13 d. Prieštaraudama šaukiamoji pusė per prakilnųjį Vilniaus vaitą, ginčo dalyvį, savo atstovą, pareiškė, kad minėtąjį ieškovą į [rotušės] kalėjimą uždarė reikalaujant ir kaltinant garbingajai Kotrynai [Dubingienei] ir kitiems. Netinkami ir netgi rimtu pagrindu įtartini, taigi neverti vykdyti teisingumo nei mano, nei kitų atžvilgiu teisėjai. Tarus, bet nepripažinus.

140 70 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) quam se crimine quo praemuntur exuerint 339, o ypač, kad apkaltina žmones sukurpdami patys kaltinimus. Dabar paklausykime, ką jo karališkoji didenybė apie tai sako ir kokį sprendimą paskelbė. Mat mano minėtasis pasiuntinys taip sako: Et petiit praedictum actorem ex carceribus dimitti, ideo, ut ad Curiam Regiam libere venire possit et cum parte citata occasione praemissarum iure experiri. Postulavit etiam nomine eiusdem actoris sui principalis, ut causa haec integra et illaesa remaneat usque ad personalem instantiam ipsiusmet authoris. 340 Į tai atsakantis jo karališkosios didenybės dekretas skamba taip: Nos cum consiliariis nostris lateri nostro tunc assidentibus, exauditis partium allegationibus decrevimus decernimusque per praesentes officialibus praedictis ipsum actorem ex carcere dimittere debere harum testimonio litterarum. 341 Šį minėtąjį dekretą man atnešė minėtasis pasiuntinys ir išlaisvino iš kalėjimo. Bet kadangi dažnai minimas vaitas su savo šalininkų gauja ir cum consulibus, consularibus scabinisque 342 po kelių praėjusių dienų pagaliau pamatė, kad jie iš manęs Dievui padedant (su savo pačių teisėmis) in omnibus criminalibus et civilibus inculpatis plusquam 12 propositionibus et pecuniarum maximis summis mihi et civili fisco succubitis. Maxime propter ea, quod citationi huic supra dictae 343 (kaip jie patys sako), famosae 344, ir šį paskutinį kartą negali nieko atsakyti ir atsilaikyti, litesque illas suas supra dictas omnes mecum habitas, per eiusmodi suum silentium denuo approbaverint et ratificaverint suas aut literas siquas habuerit occultas, per emendicata suffragia obtentas surrepticias, quibus negotio tam diu cludere conabantur, omnes in cassatu reddiderint et annihilaverint 345, visiškai buvo nugalėti ir įveikti Skyrius Apie tuos, kurie negali būti kaltinami, pastraipa Jei kas... : Jei kas nors kitam pateikia kaltinimą, tas pirmiausiai tepaneigia sunkesnį nusikaltimą. Pirmiau turi būti ištiriamas pranešimas apie sunkesnį nusikaltimą. Įstatymai reikalauja, kad bet kurį kaltinamąjį išteisintų ne priešpriešiniai kaltinimai, ne pranešimai, bet nekaltumas. Taip pat, tas pat skyrius, pastraipa Pirma el [?], 3 klausimas, XI skirsnis Pirmiausiai imtis : Apkaltintieji neturi teisės kaltinti kitų tuo pačiu ar mažesniu nusikaltimu, jei jie patys nepaneigė jiems arba jų žmonėms pateiktų kaltinimų. Ir pareikalavo paleisti iš kalėjimo minėtąjį ieškovą, kad galėtų laisvai atvykti į karaliaus rūmus ir su atsakovų šalimi dalyvauti nagrinėjant pirminį ieškinį. Taip pat karališkajame teisme to paties ieškovo vardu pareikalavo, kad ši byla liktų neliesta iki paties ieškovo atvykimo. Mes su mūsų tarėjais, buvusiais šalia, išklausę šalių pasisakymus, nusprendėme ir nutariame įpareigoti minėtuosius dalyvaujančius pareigūnus paleisti ieškovą iš kalėjimo. Tai liudija šis raštas. Su burmistrais, tarėjais ir suolininkais. Visiems kriminaliniams ir civiliniams daugiau nei 12 teiginių kaltinimams ir reikalaujamoms didžiausioms pinigų sumoms prieš mane ir viešąjį iždą subliuškus. Visų pirma todėl, kad į šį, kaip jie patys sako, skandalingą aukščiau minėtą kaltinimą. Skandalingai. Šitaip tylėdami jie dar kartą patvirtino visus minėtuosius teisminius ginčus su manimi, įteisino visus savo turėtus kažin kokius slaptus prisiubagauta parama gautus, pasigrobtus raštus, kuriuos taip ilgai vargdami siekė sudaryti, ir viską jie išmetė ir panaikino.

141 I. TEKSTAI Nr Ir kol aš jų vėl nepradėjau pulti, jie suskato ieškoti kitų priemonių, kad galėtų tęsti savo minėtus literis surrepticiis fortiter 346 ir vėl imtųsi suardytos veiklos. O būtent jie nuskubėjo tekini su pinigais į rūmus, teikė dovanas iš miesto kasos ir kaip atsakymą į man atsiųstą minėtą karaliaus sprendimą de dato feria 2 ante festum S. Viti anno (15) išsirūpino kitą dekretą, išduotą tą pačią de dato feria 2 ante festum S. Viti anno (15)69 348, kuris taip skamba: Sigismundus Augustus. Quod tum Lucas Marcowic citasset ad nos infami citatione nostra literali generosum et nobiles advocatum, consules, consulares, scabinosque civitatis nostrae Vilnensis ex officiis eorum pro eo quod ipsi illum nescitur quo ducti spiritu privata authoritate iam vice tertia sat temere, audenterque incarcerassent, ideo ut compareant ad videndum et audiendum ex eiusmodi carceribus eum absolvi et super illis similes paenas una cum refusione damnorum decerni, eis etiam in eadem citatione impium et turpe periurii crimen obiiciendo, pro ut praemissa latius in citatione continentur. 349 Ir toliau rašo: Sed quoniam citatio est infamis, bonisque et honestis viris magistratui praesertim periurii nota toties ab actore obiiceretur, proinde non in uni litis [?] contestandae. 350 Čionai kiekvienas protingas žmogus lengvai pamatys ir supras, kaip klastingai ir apgaulingai jie su manimi elgiasi. In uno et eodem negotio. Unius datae et diei 351, argi tai įmanoma ir ar panašu į tiesą, kad jo karališkoji didenybė vieną ir tą pačią dieną išduotų du raštus ir du vienas kitam prieštaraujančius sprendimus dėl tų pačių dalykų, vieną su savo tarėjais, o kitą be tarėjų? O jeigu taip ir būtų nutikę ir taip viskas susiklostytų ir t. t., tai kokiu sprendimu reikėtų tikėti, ar tuo, kurį jo didenybė aptarė ir apsvarstė su savo tarėjais, ar tuo, kurį jo didenybė išleido be savo tarėjų? 352 Išties, kiekvienas supratingas žmogus, kuris gerbia karalių, myli tiesą ir jos laikosi, turės pasakyti ir pripažinti, kad šitas dekretas, kurį jo didenybė aptarė ir apsvarstė su savo tarėjais ir dar suteikė man audienciją, yra galiojantis, tikras ir teisingas, o tas kitas, kuriame jo didenybė be savo tarėjų atsisako suteikti man audienciją (kaip anksčiau saky Nuslėpę raštą, energingai. Datuota pirmadienį, prieš šv. Vito šventę, 1569 metais. T. y. birželio 9 d. Datuota pirmadienį, prieš šv. Vito šventę, 1569 metais. T. y. birželio 9 d. Žygimantas Augustas: Kai Lukas Markovičius į mūsų teismą skandalingu raštišku šaukimu pašaukė mūsų Vilniaus miesto garbingąjį vaitą ir prakilniuosius miesto tarybos narius, tarėjus ir suolininkus pagal jų pareigas todėl, kad jie, nežinia ko siekdami, savo asmenine valdžia jau trečią kartą visiškai nepagrįstai ir įžūliai jį įkalino, išlaisvinau jį iš kalėjimo, kad pats galėtų dalyvauti ir būti išklausytas teisme ir panašias bausmes, kartu su žalos atlyginimu skyriau jiems, kartu pateikdamas jiems kaltinimus iš minėtojo šaukimo dėl šventvagiško ir gėdingo priesaikos sulaužymo nusikaltimo; įtarimai plačiau išdėstyti šaukime. Bet kadangi kaltinimą gėdingu elgesiu, o ypač priesaikos sulaužymu, ieškovas tiek kartų meta doriems ir garbingiems vyrams ir dar pareigūnams, jį dera įrodyti ne tame pačiame teismo procese. Vienu ir tuo pačiu prisėdimu, datuota ta pačia diena. L. Markovičius neteisus. Akivaizdu, kad teisiškai galiojantis yra vėlesnis raštas.

142 72 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) ta, criminalibus et civilibus 353 nuo tų dalykų atsisako, dėl kurių aš pats in paenam talionis condemnirem 354 ), sukurtas, suklastotas ir neteisėtas, nes su tokiu sukurptu, paties minėtojo vaito ranka parašytu dekretu (o tai yra tiesa) nepabaigia mano visų minėtų reikalų. Imo meo et suo superiori iudice nempe sua Regia Maiestate cum suis et meis in negotio iudiciariis terminis Warsoviae habitis et habendis omissis et postpositis 355 čia, Vilniuje, jie mane sugavo ir savo slapta suregztais kaltinimais patraukė mane į teismą ir apkaltino pono Vilniaus vaivados 356 akivaizdoje ir visa tai darė remdamiesi suklastotu minėtu dekretu ir neišnagrinėję viso reikalo imo absque quovis termino et iuris strepitu, quod magis incompetentis huius nobis iudicis 357 įmetė mane į tokį gėdingą ir sunkiai pakeliamą pilies 358 kalėjimą, kuriame laikomi sukišti visi nenaudėliai ir žmogžudžiai, ir čia tokiam išgąstyje ir bijodamas nukirsdinimo, kaip koksai maištininkas, turėjau pratūnoti iki kitų metų 359, man nebuvo duodamas net maistas. Kol pagaliau, laidavus mano žentui 360, kuriam laikui buvau išlaisvintas ir iš didelio vargo, alkio viską puoliau valgyti, o paskui palikau namus ir dideliame varge vaitojančią žmoną su vaikais ir vos spėjau su tarnu pasprukti. Štai matote, su kokiu pačių sukurtu ir parašytu dekretu be mano maloningojo valdovo, jo karališkosios didenybės, žinios ir valios jie mane ėmėsi spausti ir nušalinti mane nuo visų mano ir bendruomenės reikalų ir pridarė man daug išlaidų ir turėjau apie juos protestuodamas pranešti kitiems krikščionių imperatoriams, karaliams, kurfiurstams ir kunigaikščiams, siekė atimti iš manęs gyvybę, bet negali atsilaikyti prieš teisybę ar mane ir vėl uždaryti, tą jie gerai žino, nes tai, ką iki šiol yra padarę, pasiekė per slaptas intrigas ir tokias (aišku kaip dieną) klastingas, veidmainiškas pinkles, norėdami palaužti mano priesaika duotą ištikimybę ir šiuo atveju nekaltybę, panašią į Juozapo 361 ir Zuzanos 362, arba savo nusikalstamu priesaiką paminančiu įžūlumu, arba savo išgalvotais melagingais liudijimais pasmerkti Kriminalinėse ir civilinėse bylose. Galėčiau būti nuteistas tokia pačia bausme. Net mano ir jų aukščiausiojo teisėjo, jo karališkosios didenybės, teismo posėdžiams Varšuvoje įvykus ir turėjusius įvykti praleidus ir paniekinus. M. Radvila Rudasis (apie ), LDK kancleris ( ), Vilniaus vaivada ( ). Be jokio teismo posėdžio, be teisminio tyrimo, net be to netinkančio spręsti mūsų bylą teisėjo. Vilniaus Aukštutinės pilies kalėjimas m. Vardas ir pavardė nežinoma. Juozapas, Jokūbo sūnus, brolių iš pradžių įmestas į tuščią šulinį, o paskui parduotas už 20 sidabrinių į vergiją, Pr. 37, Zuzaną, apšmeižtą ir melagingai svetimavimu apkaltintą dviejų jos geidusių teisėjų bei nuteistą mirti, išteisino pranašas Danielius, o šmeižikai buvo nubausti mirtimi, Dan. 13.

143 I. TEKSTAI Nr mane myriop ir visa tai ex aerario publico 363, ir dėl to jie iš manęs ir mano senų tarėjų perėmė raktus ir iki šiol solito more quo sit ante 364 neatsiskaitė. Tačiau jie dangsto šituos savo melagingus darbelius ir bando juos pasukti kita linkme, ir minėtuose karaliaus raštuose man, kuriuose jo karališkoji didenybė apie mane kalbėjo kaip apie protingą, laisvą ir (kaip jie galvoja) įsako perpetuum silentium 365 ir t. t., apie tai išsamiai anksčiau išdėsčiau, kad jie viską turėjo palikti kaip buvę (bet to nepadarė) ir tarsi jau taip būtų ir jie turėtų tam teisę, tad aš su Dievo pagalba galiu juos įveikti jų ir mūsų visų aprašytomis teisėmis kaip su jų pačių kalaviju ir į tai taip atsakyti: Caput De accusationibus et inscriptionibus, linea Si accusatoribus: Si accusatoribus absentibus et non per contumaciam adesse iudicio cessantibus et una postulatione aditus praeses provinciae non causa cognita sententiam dixit, qua cum de quo quaerimoniam detulisti, liberandum existimavit criminatione et iam nunc perseverante contumacia vel cessatione actoris s non interveniente auferri non potuit, sed causa intentati criminis apud eundem vel successoris illius more iudiciorum tractabitur. Item Caput De iudiciis, in linea Properandum et ff. De iudiciis, linea Ad peremptorium, eadem Dispositionis. Item in Novella Justiniani constitutionis 112 adhuc clarius. Item De actionibus intra certum tempus finiendis, caput Ut intra certum tempum acta crimminalia, linea Criminales 366. Apie tai, kad jų slapti laiškai neturi nei galios, nei valdžios pagal mūsų užrašytąsias teises. Quaero: aliquis impetravit a principe rescriptum et cum non introduxit coram comissario vel iudice cui dirigebatur intra annum, an evacuentur vires talis rescripti. Videtur quod sic extractum De resriptis, capitulum Plerumque, item Extractum De resriptis, capitulum Plerumque Rescriptum non valet nisi impetrans infra annum fuerit usus eo. Falso, nam assueverat authoritatem rescriptorum devoluto spatio anni obtineri firmitatem suam, ff. De doli excep[tione, linea Pure et Speulum Saxonum 3 liber, articulus 32 in glossa Apmokėjo iš viešojo iždo (t. y. miesto iždo). Kaip įprasta anksčiau. Amžiną tylėjimą. T. y. uždraudžia ateityje kelti ieškinius, bylinėtis su tais pačiais atsakovais tais pačiais klausimais. Skyrius Apie kaltinimus ir šaukimą į teismą, pastraipa Jei kaltintojai : Jei kaltintojai nedalyvauja ir šalinasi teismo ne dėl nebendradarbiavimo su teismu, o provincijos vietininkas, gavęs vieną prašymą, bylos neištyręs, paskelbė nuosprendį, ir kai dėl jo pateikei skundą, nutarė tau panaikinti kaltinimus, tai dabar, netrukdant besitęsiančiam nebendradarbiavimui arba kaltintojo šalinimuisi kaltinimas neturi būti panaikintas, bet numanomo nusikaltimo byla turės būti ištirta pas tą patį provincijos vietininką arba jo įpėdinį kaip dera teismuose. Taip pat, skyrius Apie teismus, pastraipa Reikia skubėti, ir t. t., skyrius Apie teismus, pastraipa Galutiniam, tas pat nurodymas. Taip pat dar aiškiau Justinijono konstitucijos 112 novelėje. Taip pat apie laiku pabaigtinus teismo procesus, skyrius Kad per tam tikrą laiką kriminaliniai procesai, pastraipa Kriminaliniai. Klausimas: jei kas nors gavo karaliaus raštą ir per metus jo nepateikė komisarui ar teisėjui, kuriam šis adresuotas, ar toks raštas nustoja galios? Atrodo, kad taip, pagal,,ištraukos dėl raštų sk.,,dauguma, t. p.,,ištraukos dėl raštų sk.,,dauguma :,,Raštas negalioja, jei tas, kuris jį išsirūpino, nepasinaudojo

144 74 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) Apie tokius, kurie mėgina tokiais laiškais apsisaugoti, teisė taip sako: caput De his qui potentiorum titulis, linea Animadvertimus: Animadvertimus plurimos iniustarum desperatione causarum potentium titulos et clarissimae privilegia dignitatis iis a quibus in ius vocantur opponere et ne in fraudem legum adversariorumque terrorem his nominibus abutantur et titulis, qui huius modi [dolo scientes] // [l. 14v] connivent, afficiendi sunt publicae sententiae nota. Quod si nullum in hac parte consensum praebuerint, ut libelli aut tituli eorum nominibus vel aedibus affigerentur alienis, eatenus in eos qui fecerint vindicetur, ut affecti plumbo perpetuis metallorum suppliciis deportetur. Quisque igitur lite pulsatus etc. 368 Ir kiti tekstai, ir vietos yra visi vienodo pobūdžio ir formos ir taip pat turinio, kas gali juos perpasakoti. Pabaigai sakoma: Sententia etiam ipsius Principis non valet sine citatione lata, neque praesumitur causa. Clementis pastoris de re indigna, caput I Quare talis actus regulariter perhibitus sit principi, caput de col. [?], linea Donationem. 369 Tokie ir panašūs mūsų teisės posakiai jiems viską aptemdo ir sukliudo, kad jie man negali pateikti jokių laiškų, negali prieš mane nieko imtis visą gyvenimą. Kadangi jie negali įrodyti, kad kažkada manęs prašė dispositione legum supradictorum praecipue ex Novella Justiniani supradicta 112 Sancimus 370 Mat aš jiems tam dažnai pats daviau priežasčių. Būtent kai jie specialibus adcitationibus, protestationibus, earum denique contumaciarum inscriptionibus, insuper eos ipsos eorumque collegii plenipotentes subterfugientes et in hospiciis detentionibus, arrestationibus, uti en evidenter apparet ex actis iudiciariis Warsoviensibus. Eorum videlicet causa et hospitem ubi in hospitio divertebant (puta quod eos ex termino citationis supradictae famosae et aresto) fugientes dimiserit mulctatum et feria 2 post festum S. Magdalenae anno juo per metus. Nes įprasta, kad raštai lieka galioti ir metams praėjus (,,Vengiant klastočių, pastraipa,,aiškiai ir,,saksų veidrodžio 3 knyga, 32 straipsnis, glosoje). Skyrius Apie tuos, kurie galingųjų titulais, pastraipa Pastebėjome : Pastebėjome, kad daug kas, netekdami vilties laimėti neteisią bylą, tiems, kas juos kviečia į teismą, priešinasi galingųjų titulais ir aukštų pareigų privilegijomis. Ir, idant šiais vardais ir titulais nepiktnaudžiautų apgaudinėdami įstatymus ir gąsdindami priešininkus, tie, kas žinodami pagelbės tokiai klastai, turės būti nubausti viešo nuosprendžio įrašu. Ir jei šiuo klausimu nebuvo sutarimo, kad jų lentelės arba titulai būtų dedami prie svetimų vardų arba namų, tebus pareikalauta, kad tie, kurie taip padarė, po kankinimų švinu būtų visam gyvenimui ištremiami darbui metalų kasyklose. Tad jeigu kas nors teisminio ginčo priblokštas, ir t. t. Nepareiškus ieškinio neturi galios netgi paties valdovo nuosprendis ir nukeliama byla.,,gerasis ganytojas, Apie negarbingą dalyką, skyrius I: Kodėl toks procesas visuomet priskiriamas valdovui, skyrius Apie col. [?], pastraipa Dovanojimą. Minėtųjų įstatymų, ypač iš minėtosios 112 Justinijono,,Novelės : Uždraudėme. Dėl specialių šaukimų, protestų, skundų dėl neatvykimo į teismą prieš juos pačius ir pilnateisius jų tarybos narius, sprunkančius, sulaikytus priebėgose, areštuotus, kaip tai matyti iš Varšuvos teismo aktų. Dėl šių priežasčių ir priebėgos, kur slėpėsi (suprask, dėl šaukimo į minėtąjį skandalingą procesą ir dėl arešto) šeimininką bėgdami paliko sumuštą, kas įvyko pirmadienį, po šv. Magdalenos šventės 1570 metais.

145 I. TEKSTAI Nr Šitiems reikalams spręsti (jeigu jie ką nors turėtų) nereikalingas joks terminas, nepraleistas joks seimas ir jeigu jie turėtų pagrindą ir galėtų man ką prikišti, tai būtų pasirodę ir viską išdėstę. Ne tenai, pono vaivados akivaizdoje, kur nei jie man, nei aš jiems nieko neskolingi, o ten, kur prieš jo karališkąją didenybę ir ypač super ista ut ipsi vocant citatione eorum famosa 372 kaip garbingi žmonės jie turi atsakyti (ir dėl to, kad iš minėtos priebėgos pas Paulių, gelumbės pakirpėją 373, iš arešto manęs neištraukė). Todėl toks suklastotas ir be jo karališkosios didenybės bei tarėjų žinios pačių sukurtas ir vaito parašytas dekretas nieko vertas, kuriuo remdamiesi jie mane slapta apkaltino pono vaivados akivaizdoje (quod magis coram eorum et meo incompetenti iudice) 374 paskui suam Maiestatem provocantem et tum alio sua Maiestatis genuini sensus, tum consiliariis promulgato decreto appellantem 375 jėga suėmė ir įmetė į dabartinį gėdingą kalėjimą. Ir kad iš manęs buvo atimtas jo karališkosios didenybės dekretas ir neleista nuvykti į audienciją per tokią prievartą ir iki šios valandos negaliu gauti jo executionis 376 sprendimo iki karaliaus mirties. Štai tokia priežastis, kad jie a primae instantiae termino feria Vilnae quarta post dominica Oculi anno iki šiol bėga iš kovos lauko ir nieko neatsako į mano teisėtus kaltinimus ir įrodymus. Tokius dalykus patirti ir neturėti tam jokio pagrindo jie juo mažiau dabar gali dėl to pasiteisinti efflexis iam dudum fatalibus, utpote elapso tempore supradicti biennii, et iam mortuo domino meo et suo Rege 378 ir nieko esminio prieš mane pateikti. Protas sako, kad jeigu jie savo aktuose, o ypač tuose laiškuose, kuriais taip giriasi (bet nerodo), turėtų kažką tikro, tai kodėl turėtų jų Coram sua Regia Maiestate meo et // [l. 16] eorum competenti Iudice 379 nepateikti, kad ilgai trukęs ginčas galėtų būti vieną kartą visiems laikams baigtas ir panaikintas. Kodėl tokius ilgus metus jie su manimi kariavo ir miestui, ir man pridarė tiek nuostolių ir gerokos žalos ir dangstėsi. Quod profecto ioco excipi sive ridiculo (ut aiunt) insimulari haud potest quunque negotium hoc, uti apparet, per extranea multoties aggressuri clandestine per suas insidias et in vitam meam propriam, senioris Collegii huius, sui electoris, saepe numero machinati sunt, et machinant hactenus, Dei timore et proximi amore neglectis et postpositis. O deplorandam immanitatem et barbaricam ferocissimam, toto aevo inauditam. Me Vilnae, patriae suae libertatum privilegiatum defensorem, a civibus meis per ius Dėl, kaip jie patys sako, skandalingos bylos. Asmuo neidentifikuotas. Prieš netinkamą jų ir mano teisėją. Besikreipiantį į jo didenybę ir apeliuojantį tai į paties jo didenybės tikrąją nuomonę, tai į senatoriams paskelbtą sprendimą. Sprendimo. Nuo pirmojo proceso Vilniaus teisme, t. y m. ketvirtą trečiadienį po 3-iojo gavėnios sekmadienio. Jau seniai praėjus terminui, o būtent praėjus minėtiesiems dvejiems metams ir mirus mano ir jų valdovui karaliui. Jo karališkajai didenybei, mano ir jų priderančiam teisėjui.

146 76 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) iurandum meum mihi addictis tamquam patrem familias, imo tamquam parentem a propriis filiis sepratum, non consilio solum, sed et propriis aedibus exclusum, per cuius vota et accersitus et ipsi, proh dolor, introducti, ordinative gradus dignitatis huius asscenderunt. En armis meis propriis thesauro scilicet publico a me et maioribus meis eis commisso et concredito, contra me ipsum videntur dimicare decreta eiusmodi ut praemissum et alia id genus illicita comparantes, nulla neque ratione horum, ut dictum est (ut moris fit annis singulis), nemini reddita. 380 Dėl tų piktadarysčių spaudžiamas vargo dar kartą kreipiuosi į krikščioniškus valdovus ir ypač į jo karališkąją didenybę, mano valdovo kraujo gimines ir kitus kurfiurstus ir kunigaikščius ir kitas vietas, kur tokie kaip aš naudojasi savo laisvėmis, kad mano turėtosios laisvės būtų sugrąžintos ir įtvirtintos, tam dėl šio mano (dėkui Dievui) teisingo reikalo surinkau raštus ir liudijimus. Ir jeigu dabar dar nedaug ko pasiekiau, veikiau tik savo priešininkams užčiaupiau burnas ir juos nuvyliau, tai ramia sąžine galiu pasakyti, kad kiek įstengdamas gyniau ir saugojau savo mylimos Tėvynės laisvę. Šiuo savo raštu, kurį parašiau iš savo dabartinio kalėjimo, su karališkosios didenybės spaudu per du kilmingus ponus Mykolą Narbutą 381 ir Povilą Ulanovskį 382 su savo paties sutuoktine į jų posėdžiaujančią tarybą 383 šeštadienį, prieš Grabnyčias 384, Stanislovui Mžyglodui 385, kaip vyriausiajam, į rankas perduodu ir jeigu jie jį atmes Aišku, to negalima priimti kaip pokšto ar, kaip sakoma, nuleisti juokais, kadangi, kaip paaiškėjo, šių darbelių daug kartų slapta klastingai ketino imtis svetimomis rankomis ir į mano, šios tarybos vyresniojo ir savo išrinkėjo, gyvybę, pamiršę ir atmetę Dievo baimę ir artimo meilę, daug kartų kėsinosi ir tebesikėsina iki šiol. Koks apverktinas žiaurumas ir baisiausias barbariškumas, negirdėtas ištisą amžių. Vargas man, privilegijuotam Vilniaus, tėvynės laisvių, kurias per mano priesaiką man pavedė jos piliečiai, gynėjui, kurį, kaip šeimos galvą, kaip nuo sūnų atplėštą tėvą, ištrėmė ne tik iš tarybos, bet ir iš nuosavų namų; jai balsuojant ir buvau išmestas, o jie, o varge, buvo įvesdinti, paskirti ir pasiekė aukštas pareigas. Pasirodo, prieš mane jie kovoja mano paties ginklais, t. y. mano ir mano pirmtakų jiems perduotu ir patikėtu bendru iždu, leisdami tokius dekretus, kaip anksčiau minėtasis ir kitaip neteisėtai elgdamiesi. Kaip jau minėjau, jie niekam nepateikė jokios ataskaitos, kaip buvo įprasta kiekvienais metais. Mykolas Narbutas, bajoro Mikalojaus Maliko Narbuto sūnus (min. 1555, 1581). Jo sesuo buvo ištekėjusi už karaliaus muziko Valento Bakfarko, plg. R. Ragauskienė, Litewski okres w życiu królewskiego muzyka XVI wieku Walentego Bakfarka, Litwa w epoce Wazów, pod redakcją W. Kriegseisena i A. Rachuby, Warszawa, 2006, s. 419, 423. Bajoras Povilas Ulanovskis apie m. vedė karaliaus muziko V. Bakfarko žmoną, kaip vėliau paaiškėjo, gyvanašlę Kotryną (jos buvęs vyras V. Bakfarkas tuomet dar buvo gyvas ir gyveno užsienyje). L. Markovičius 1580 m. paliudijo, kad jis dalyvavo jų vestuvėse, kurios įvyko Vilniuje, Vokiečių g., R. Ragauskienė, op. cit., s Vilniaus miesto metinė taryba. Švč. Mergelės Marijos Apsivalymo (Grabnyčių) šventė yra vasario 2 d m. šeštadienis prieš Grabnyčias buvo sausio 31 d. Tekste Miziglot. Stanislovas Mžyglodas (Stanisław Mrzygłod) metinio tarėjo pareigas ėjo 1561, 1567, 1573, o metinio burmistro 1575, 1581, 1587 m., žr.: W. Kowalenko, s. 134, 135; KW, l. 6v, 7, 8, 9, 9v. Kodėl S. Mžyglodas vadinamas vyriausiuoju, neaišku. Nebūdamas burmistru taip

147 I. TEKSTAI Nr pro termino illius 386 ir neišleis manęs iš kalėjimo, vis tiek nuoširdžiai tikiu Visagaliu Dievu, jis neapleis manęs mano teisingame reikale, atskleis jų klastingus ir slaptus išpuolius ir intrigas ir atskleis prie kito karaliaus, kurį mums skirs ir pateps Visagalis Dievas 387, mane išteisins ir kaip tuos tris jaunuolius 388, in Petrum 389, Susannam 390, Danielem 391, maloningai išgelbės iš šitų forigrinationibus 392 ir žudikiškų jų rankų. Ir priešingai mano priešus su jų piktais darbais ir nepagrįstais kaltinimais sunaikins, ištemps į dienos šviesą jų melą ir apgavystes, kad kiekvienas galėtų pamatyti ir suprasti, kaip sunku į doros ir tiesos kelią sugrąžinti tuos, qui semel fines verecundiae pertransierunt vadinamas neturėjo būti. Gal dar ėjo lentvaičio, t. y. vaito pavaduotojo, pareigas ir pirmininkavo visuotinei magistrato sesijai? Dėl praėjusio termino. Ši aplinkybė dar kartą patvirtina spėjamą rašto datą jo rašymo metu naujas valdovas dar nebuvo išrinktas, taigi raštas turėjo būti surašytas iki 1573 m. Trys jaunuoliai, nesudegę krosnyje, į kurią buvo įmesti Babilono valdovo Nabuchodonosoro įsakymu už tai, kad negarbino auksinio stabo, Dan. 3. Žr. koment. anksčiau. Žr. koment. anksčiau. Pranašas Danielius buvo įmestas suėsti liūtams, bet už tai, kad meldėsi Dievui, liūtai jo nelietė, Dan. 6. Klajonių. Kartą peržengę padorumo ribas.

148 78 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) Nr. 11 [po prieš , be vietos] 394 Luko Markovičiaus laiškas Prūsijos kunigaikščiui Albrechtui Fridrichui, kuriame skundžiasi dėl Vilniaus miesto valdžios jam daromų skriaudų, prašo priimti į dvarą, paremti žmoną, vaikaičius ir žentą Šaltinis: GStA PK, XX. HA, EM, 91 g2, Nr. 7, l. 2 3 Autografas Lotynų k. Illustrissime Princeps et Domine, Domine clementissime. Nullo (si quis putet) obstaculo impeditus, sed et officii mei dante Deo eadem authoritate aduc plena, idcirco ne et libertatibus universitatis *eiusdem officii mei puta* Vilnensis urbis per mortem Principis mei et Domini Poloniae Regis nuper demortui aliquid diminuatur. Eam scillicet en ob causam neque cum quibusdam recens confictis rebus, sed et eosdem dudum hic meos labores et acta suae caelsitudinis dilectissimi parentis tui olim demortui *anno Domini 1563 mense aprili* insumptos, deinde et aput Caesarem Ducesque et civitates imperiales eidem Reipublicae meae in gratiam et profectum sive commodum protestatos in universum. Et hic iterum causa et negotio ita postullante illud praemonendo et prosequendo iam et exhinc ut quorundam malevolorum caeleri cursu adveniens iterum atque iterum protestor et soleniter hic et undique denunctio Augustinumque Rotundum, Vilnensem advocatum, natione Polonum, una cum complicibus illius novis scillicet suis creatis et ad se contra veterem nostram consuetudinem *absque scitu aliorum quibusdam recens* in consilium suum introductis et vocatis consullibus, consullaribus et scabinis, et cum viis quibus dam prioribus, qui cum eodem postea in suscepto illius in vecticio privilegio novo, urbi et privilegiis nostris vetustioribus suam fregerunt fidem. Eos dico omnes, non modo hac vice, sive hac tempestate, propter mortem Regiae Maiestatis Domini mei, sed adhuc vivente sua Maiestate in omnibus et singulis accusationum, denunctiacionum, inquisitionum indicacionumve mearum articulis, punctis et clausulis criminalibus et civilibus, realibus et fiscalibus, publicis et privatis, et peccuniarum mihi et fisco meo civili in processu 394 Datuota pagal laiške minimas aplinkybes: Žygimanto Augusto mirtį ir kito laiško, kuriame dėkojama už suteiktą pagalbą, datą 1572 m. liepos 28 d.

149 I. TEKSTAI Nr meo denominatis et adhuc denominandis maximis summis iure eorum Magdeburgensi, cui ipsi iuraverunt, et hoc non semel, sed saepe numero, omni modo et omni iure convictos et capitatim perlucratos esse. Quapropter et hic eos eadem per lucra et faciem meam senioris praeconsulis, electoris sui (ut me et ipsi vocant) fugientes cumque bonis meis, mihi et fisco meo praedicto sublatis sese occultantes. Quod ecce eos investigare bonaque eorum, sive potius mea et fiscalia apud eos undique et in personis eorum propriis arrestare etc. cogor. Hoc ecce ex testimoniis authenticis quarundam civitatum subsigillitatis liquet. Multoties enim in causis en eiusmodi criminalibus, rebusque famosis // [l. 2v] a me et ab aliis plerisque palam in iudiciis acusati, et demum et ad perlucra evocati, non modo iudiciis comissariorum et ipsius Regiae Maiestatis solius subterfuisse interdumque sive interlocutoriis, sive limitationibus, prorogationibus, sive literis quibusdam (ut ius nostrum vocat) surrepticiis per emendicata suffragia obtentis sese tutasse sententiamque diffinitivam nunquam audire voluisse, vel potius prae pudore atque formidine in sui ipsius dedecus et sumam ignominiam arrestis et aliis id genus sese divexare passos esse, vehementia et huic meae ultime sat acerbae, ut et ipsi eam vocant famosae adcitationi ad eadem perlucra et progressum totius causae (quod me interdum et ipsum vi arreptum per contumeliam meramquam calumniam in carcerem intruserunt) evocati, et lite iam supraemissis in quibusdam contestata. Tum demum in alio eiusdem supradictae citacionis famosae translato termino pro te[r?]minando et decidendo finaliter eodem negotio toto in conventione Regni generali Warsowiae anno Domini 1570 iam eos insuper in hospitio in domo cuiusdam Pauli pannitonsoris per Laurencium Michnik bedelium iuratum, cum eisdem bonis suppellectibus et equis civilibus detentos et arrestatos constat auffuisse, feria videlicet 2 post festum Mariae Magdalene. Et dum postea eosdem investigando cum aliis iuris subsidiis et Maiestatis Regiae literis eosdem ipsos iam pignorandos etc. Vilnam locum meum pristinum praeconsularem occupaturus advenissem, tum me prius praeventum nescio quibus calumnis et quasi aliis literis suae Maiestattis per se ipsos confictis, ad Magnificum dominum Palatinum Vilnensem accersitum (coram quo neque locus, neque consuetudo nobis praeconsulibus et consulibus liberis litigandi habebatur unquam) absque quovis termino iurisque strepitis accusant, ibidem quae Regiam Maiestatem provocantem negotiumque idem et perlucra literasque suas alias tamquam contra fugitivos novas obtentas allegantem, neque quitqmihi meoque processui interim ex eorum calumniam properam fiat eandem Maiestatem Regiam appellantem. Ne quidem auditum (aduc et residuis bonis meis generisque mei vi occupatis lapideis, lacerificiis domibus, hortis et reliquis) aduc duriori atque faedissimo arcis carceri intrudunt propeque ad mortem suae Regiae Maiestatis et audientia mihi hominum cibo potuque sublatis inter latrones et neci iam homines facinorosos destinatos inclusum detinent. Ex quo tamen nutu et auxilio Dei in fide iussoria generis supra dicti, mariti filiae meae paululum

150 80 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) domi respiratus primum, Rigam postea audita scillicet ex relatu morte suae Regiae Maiestatis in quantum mora et fatum favebat, eundem Magnificum Dominum Palatinum allocutus. Deinde in hac turbidine rerum maxime inter regnum, dum nullus existat, qui me ex earum (iam mihi non semel parantium mortem atque exicium) cruentibus manibus eripiat, exhinc relictis omnibus, ne mihi aliquid deterius contingat urbem exiens clanculum, absque famulis et servitoribus, solum modo cum hoc unico meo filio, vix mihi equo uno et vehiculo comparatus praeceps me huc contuli. // [l. 3] Quapropter Illustrissimam Caelsitudinem humillime peto, dominum meum longe clementissimum, ut pro singulari sua pietate atque clemencia, ut introspecto hoc non simulato, sed veraci meo negocio et comperto *ex alio scripto, quod ecce brevibus offero*, rem se ita habere. Visis denique hac causa mei (et utriusque Caesarearum Maiestatum, Ferdinandi et Maximiliani, nec non aliorum Ducum et Principum, cum in universum imperialium rerum causatum) hac praecibus et intercessionibus undique piis, more et consuetudine dilectissimi parentis tuae caelsitudinis me, tam diu in hoc naufragio periclitantem ducatumque vestrum hic praecipue cuius causa sepius visitantem, cumque liberis en et mesta coniuge mea circa fines et limites Ducatus huius magna in aegestate et miseriis oberrantem, hominem, ut apparet, senem valetudinarium, ex homine divite et locupleti in maximas a ea fraude inductum inopias destitutumque maxime post obitum Domini mei omni praesidio et auxilio, benigne suscipere, ad se introducere, manu tenere, ab hostibus tueri atque deffendere, victuque interim et necessariis accersita huc et mea coniuge providere generumque meum supra dictum. Ex hoc cognita mea inocencia et meliori nota apud illustrem et magnificum Dominum Palatinum supra dictum Vilnensem ex fideiussoria hac supervacanea iam fortassis loco meo post meum discessum et incarceratum rescriptis et intercessionibus suis liberare dignetur interdumque quousque ad mea si volet Dominus omnipotens redeam et arresta iam aediarum uti deducitur civitatum instar hic quoque super bonis eorum (ut apparet fugientium hominum, qui me eiusmodi imposturis et civitatem cum praedecessoribus meis mihi commendatam, in damna eiusmodi induxerunt) iuxta praescriptum legum et libertatum nostrarum. Admittem ius mihi debitum hic iubere ministrare eosque repraesaliarum more (de quibus iam et aula Regiae Maiestatis plerumque protestatum habet) ad supplementum damnorum meorum et fiscalium debere pignorare, mihi, totius urbis libertatum defensori et custodi, seniori consullaris magistratus (ut me et ipsi ita nominant), electori extradere. Partibus his nobiscum habitis, si se ad ista traherent vel referre vellent non obstantibus, eiusmodique homines, maxime in criminalibus rebusque famosis perlucratos undique fugientes, non deffendentibus, quod Vestram illustrisimam celsitudinem pro singullari sua pietate atque clemencia, dillectia Nubrauktas žodis magnas, ištaisyta į maximas.

151 I. TEKSTAI Nr ssimi tui parentis benefactoris mei more in omnes orphanos, pupilos et viduas consueto, mihi quoque saltem ad ellectionem novi Regis facturam non dubito. Illustrissimae Celsitudinis Vestrae humilimus servitor Lucas Marconides Mundius et cetera, miser exul sua manu V e r t i m a s Šviesiausiais valdove ir pone, maloningasis viešpatie. Jokia kliūtis (kaip kas nors galėtų manyti) netrukdo man, kai mano pareigų įgaliojimai, Dievui padedant, vis dar yra pilnutiniai, rūpintis, kad dėl neseniai mirusio mano valdovo ir viešpaties Lenkijos Karaliaus mirties 395 kaip nors nenukentėtų visų *laikyk, kad tai taip pat mano pareiga* Vilniaus miesto piliečių laisvės. Būtent dėl šios priežasties, o ne dėl kai kurių neseniai pramanytų dalykų jau seniai čia mano prisiimti vargai ir jo prakilnybės jau seniai *1563 Viešpaties metais balandį* mirusio mylimojo tavo tėvo 396 darbai, o paskui ir Imperatoriui 397, kunigaikščiams 398 ir imperijos miestams 399 pareikšti mano Žygimantas Augustas ( ), Lenkijos karalius ( ), Ldk ( ), mirė 1572 m. liepos 7 d. Gerai žinoma, kad Prūsijos kunigaikščio, vadinto silpnapročiu dėl apie 1572 m. smarkiai progresavusios psichikos ligos, Albrechto Fridricho ( ) tėvas kunigaikštis Albrechtas Brandenburgietis mirė 1568 m. kovo 20 d. Laiškas, regis, negalėjo būti adresuotas ir jo pusbroliui, vėlesniam Prūsijos Kunigaikštystės administratoriui (oficialiai nuo 1577 m. rugsėjo 22 d.) Georgui Fridrichui Ansbachui, kurio tėvas, Brandenburgo Ansbacho Kulmbacho markgrafas Georgas, mirė 1543 m. gruodžio 27 d. Sprendžiant iš toliau laiške nurodytų aplinkybių laiško adresatu turėjo būti būtent Prūsijos kunigaikštis Fridrichas Albrechtas. Matyt, L. Markovičius tiesiog suklydo nurodydamas jo tėvo mirties datą. Kuršo ar kurios vokiškos protestantiškos kunigaikštystės kokio nors valdovo, mirusio 1563 m. balandžio mėn., identifikuoti irgi nepavyko. Galimybė, kad laiškas buvo adresuotas Kuršo kunigaikščiui iš principo egzistuoja žinome, kad L. Markovičius pirmąjį kartą iš Vilniaus bėgo į Rygą. Kita vertus, kažin ar kitiems valdovams skirti raštai galėjo atsidurti Prūsijos Kunigaikštystės kanceliarijoje. O gal tenorėta nurodyti pirmojo užtariamojo rašto datą? Šventosios Romos imperijos imperatoriui iš kitų raštų žinome, kad L. Markovičius buvo kreipęsis į imperatorius Ferdinandą I ( ), Maksimilijoną II ( ), gal būti ir į Rudolfą II ( ). Pirmieji du L. Markovičių užtarė 1563 m. rugsėjo 4 d. ir 1563 m. rugsėjo 6 d. raštais. Kituose raštuose L. Markovičius mini tik Prūsijos kunigaikščius. Šventosios Romos imperijoje laisvieji imperijos miestai (vok. freie Reichsstädte), tiesiogiai pavaldūs imperatoriui, su patariamuoju balsu dalyvavo imperijos reichstage parlamente. Jų skaičius kito.

152 82 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) rūpesčiai tos pačios mano respublikos 400 labui, naudai arba gerovei. Ir dabar vėl, taip reikalaujant bylai ir reikalui, įspėdamas ir kartodamas, atvykęs greitu žygiu nuolatos ir dar kartą liudiju apie kai kuriuos niekadėjus ir viešai čia ir visur kaltinu Augustiną Rotundą, Vilniaus vaitą, lenkų kilmės, kartu su jo naujaisiais bendrais, t. y. paties paaukštintais ir savo nuožiūra, prieštaraujant senam mūsų papročiui *kitiems nežinant* įtrauktais į tarybą ir pavadintais tarybos nariais, tarėjais ir suolininkais, ir su kai kuriais ankstesniaisiais, kurie, kartu su juo priėmę naują muito privilegiją 401, sulaužė priesaiką miestui ir ankstesnėms mūsų privilegijoms. Sakau, kad jie visi ne tik šį kartą, bet ir dar esant gyvam jo didenybei visuose ir kiekviename paskirai mano kriminalinių, civilinių, daiktinių, finansinių, viešų ir privačių kaltinimų, skundų, pareiškimų ar prašymų skyriuose, pastraipose ir klauzulėse buvo pagrįstai apkaltinti nusikaltę ir iš manęs bei mano, pagal jų Magdeburgo teisę, kurioms jie yra prisiekę, viešojo [miesto] iždo kiekvienas yra pasisavinęs mano proceso metu paminėtas ir dar paminėsimas labai dideles pinigų sumas ir tai darė ne vieną kartą, bet dažnai. Dėl šio pasisavinimo jie ir čia sprunka nuo mano, vyresniojo burmistro ir savo rinkėjo (kaip ir patys mane vadina), akių, slėpdamiesi su turtais, pagrobtais iš manęs ir man patikėto iždo. Tad štai, esu verčiamas juos persekioti ir visur areštuoti jų, bet veikiau savo ir iždo pas juos, pas jų priklausomybėje esančius asmenis, ir t. t. turtą. Būtent šitai aišku iš tikrų kai kurių miestų antspaudu patvirtintų liudijimų. Mat jie daugybę kartų teismuose atvirai mano ir daugelio kitų buvo kaltinami kriminalinėse bylose ir skandalingais dalykais ir pagaliau šaukiami atlyginti nuostolius. Tačiau jie iki šiol nepasirodė nei įgaliotinių, nei pačios vienintelės karališkosios didenybės teismuose ir kartais apsisaugodavo laikinaisiais sprendimais, kartais atidėjimais, pratęsimais arba, prisiubagavę pagalbos, visokiais melagingais (kaip juos vadina mūsų teisė) raštais ir niekuomet nenorėjo išgirsti galutinio sprendimo, bet, neturėdami nei gėdos, nei Dievo baimės, didžiausiai savo pačių gėdai ir nešlovei veikiau rinkosi kęsti tąsymus areštais ir panašiais dalykais. Mat jie labai rimtai buvo pakviesti Pvz., 1521 m. minimi 84 tokie miestai. Tarp jų buvo Bazelis, Strasbūras, Špejeris, Vormsas, Maincas, Kelnas, Rėgensburgas ir kt. Abejotina, kad L. Markovičius būtų kreipęsis į visus miestus, matyt, tik į kai kuriuos iš jų. T. y. Vilniaus miesto. Ką L. Markovičius turėjo galvoje, sunku tiksliai pasakyti. A. Rotundo buvimo vaitu laikais Žygimantas Augustas Vilniaus miesto pirkliams suteikė šias muitų nuolaidas: 1560 m. rugsėjo 4 d. raštu patvirtino laisvos prekybos privilegiją ilgametėje byloje su Kauno miestu dėl jo pretenzijų pritaikyti vilniečiams pirkliams sankrovos teisę; 1565 m. gruodžio 29 d. Lenkijos Karalystės muitininkams uždraudė imti muitus iš vilniečių pirklių; 1570 m. balandžio 28 d. nustatė, kad 1568 m. Gardino seimo naujai padidinto muito 3 metams (mokėti reikėjo nuo 1569 m., Visų Šventųjų šventės, t. y. lapkričio 1 d., išskyrus į LDK įvežamas prekes (be druskos ir silkių) nuo įvežamų prekių, išskyrus druską ir silkes, vilniečiai pirkliai tikrai nebemokės, Zbiór praw i przywilejów miastu stołecznemu WXL Wilnowi nadanych, s , , 321. Pagal chronologiją ir svarbą labiausiai tiktų kažkuris iš pirmųjų dviejų raštų.

153 I. TEKSTAI Nr atsakyti į šį mano paskutinįjį pakankamai kietą, kaip patys sako skandalingą, šaukimą dėl to paties pasipelnymo [iš miesto iždo] ir dėl visos bylos eigos (nes jie ir mane patį jėga sučiupę, norėdami pažeminti ir vien tik apšmeižti, buvo uždarę į kalėjimą), o kai kurie bylos teiginiai jau buvo patvirtinti liudininkų. Tuomet, kai vėl aukščiau minėtojo skandalingo kaltinimo nagrinėjimas galutiniam sprendimui ir pabaigimui viename ir tame pačiame posėdyje buvo nukeltas į visos Karalystės seimą Varšuvoje 1570 Viešpaties metais 402, paaiškėjo, kad jie, Lauryno Michniko, prisiekusiojo šaukūno, rūpesčiu suimti ir areštuoti kartu su savo kilnojamuoju turtu ir miestui priklausančiais arkliais laikomi tokio gelumbės pakirpėjo 403 Pauliaus namuose, pabėgo pirmadienį, po Marijos Magdalietės šventės. Ir kai vėliau jie buvo ieškomi pasiremiant kitais teisiniais būdais ir jo didenybės raštais, kad iš jų būtų išieškotas turtas, aš atvykau į Vilnių, ketindamas vėl užimti savo ankstesnę burmistro vietą, mane, aplenkę neišmanau kokiais šmeižtais ir pasiremdami kitais tarsi jo didenybės, bet iš tikrųjų pačių pasidarytais raštais, be jokio nustatyto posėdžio ir kokio nors teisinio pagrindo, atvesdinę mane pas prakilnųjį poną Vilniaus vaivadą 404 (tai niekuomet nebuvo nei vieta, nei koks nors paprotys jo akivaizdoje bylinėtis mums, laisviems burmistrams ir tarėjams), mane apkaltino tuo, kad aš kreipiuosi į karališkąją didenybę, skųsdamas pačią bylą, neteisėtą praturtėjimą ir pateikdamas tarsi naujus prieš bėglius gautus raštus, taip pat kreipdamasis į karališkąją didenybę, kad tuo tarpu neatsitiktų ko nors man ir mano bylai dėl greitosiomis sukurpto jų šmeižto. Ir net neišklausę (be to, jėga užėmę likusį mano ir mano žento turtą mūrinius ir medinius pastatus, daržus ir kt.), uždaro mane į dar baisesnį ir bjauresnį pilies kalėjimą beveik iki jo karališkosios didenybės mirties ir, atėmę iš manęs pasimatymus su žmonėmis, maistą ir gėrimą, uždarytą laiko mane tarp plėšikų ir nužudyti jau paskirtų nusikaltėlių. Tačiau iš jo Dievui leidžiant ir gelbstint, mano aukščiau minėtam žentui 405, mano dukters vyrui davus priesaiką, pirmiausiai šiek tiek atsikvėpiau namuose, paskui [leidausi] į Rygą 406. Išgirdęs pranešimą apie jo karališkosios didenybės 407 mirtį, kiek leido laikas ir likimas, kreipiausi į tą patį prakilnųjį poną vaivadą 408. Paskui, šiame įvykių sūkuryje, ypač tarpuvaldžiu 409, kai nėra nieko, kas galėtų išplėšti mane iš kruvinų jų rankų (jau ne kartą Visuotinis Abiejų Tautų Respublikos (L. Markovičius vartoja Karalystės terminą) seimas Varšuvoje vyko 1570 m. balandžio 29 d. liepos 11 d. Po gelumbės švelnaus, velto, tankaus ir lygaus apystorio vilnonio audinio (dažniausiai iš pašukinės vilnos) išaudimo ir suvėlimo (tai priklausė nuo jos ypatybių ir būsimojo audinio) dar turėjo būti pakirptas jos pūkas, t. y. audinio paviršius turėjo būti išlygintas. Tai specialiomis, labai aštriomis žirklėmis atlikdavo amatininkai gelumbės pakirpėjai. Vilniaus vaivada M. Radvila Rudasis. Vardas ir pavardė, kiti duomenys nežinomi m. Rygos miestas priklausė... Lenkijos karalius, Ldk Žygimantas Augustas. Vilniaus vaivada M. Radvila Rudasis. T. y. nesant išrinkto ir prisaikdinto valdovo, veikiant tik kaptūriniams teismams.

154 84 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) ruošusių man mirtį ir pražūtį), metęs viską, kad neatsitiktų man ko nors bloga, slapta palikau miestą ir be tarnų ir patarnautojų, tik su vienatiniu savo sūnumi 410, pasiėmęs vos vieną arklį ir vežimą, kuo skubiausiai atvykau čia 411. Todėl nužemintai prašau šviesiausiąją aukštybę, be galo maloningąjį mano viešpatį, kad dėl ypatingo savo šventumo ir mielaširdumo įsigilinęs įsitikintų *iš kito rašto, kurio santrauką štai pateikiu*, kad ši mano byla yra ne pramanyta, bet teisi, o padėtis yra kaip tik tokia. Tad pamatęs šią mano (ir abiejų imperatoriškųjų didenybių Ferdinando 412 ir Maksimilijono 413, taip pat kitų kunigaikščių ir valdovų, nes buvo skųstasi po visą Imperiją) bylą, šiuos iš visur sklindančius šventus maldavimus ir užtarimus, savo aukštenybės mylimiausiojo tėvo 414 pavyzdžiu ir papročiu mane, jau taip seniai grasinamą tokioje nelaimėje ir dėl šios priežasties jau dažnai atvykstantį čia, į jūsų kunigaikštystę, kartus su vaikais ir štai prislėgta savo žmona didžiausiame varge ir nelaimėse klajojantį palei šios kunigaikštystės ribas ir sienas, žmogų, kaip matyti seną, iš pasiturinčio ir turtingo šios niekšybės padarytą didžiausiu skurdžiumi, ypač po mano valdovo mirties prašau maloningai priimti savo apsaugai ir globai, įsileisti pas save, prilaikyti ranka, nuo priešų saugoti ir ginti ir tuo tarpu aprūpinti maistu ir būtiniausiais dalykais ir čia pakviestą mano žmoną ir minėtąjį mano žentą. Iš šio [laiško] žinodamas apie mano nekaltumą ir pakankamai gerą mano reputaciją pas šviesųjį ir prakilnųjį poną minėtąjį Vilniaus vaivadą 415, galbūt [jūsų šviesiausioji prakilnybė] teiktųsi savo laiškais ir užtarimu išlaisvinti mane iš anos priesaikos sulaužymo ankstesnėje mano vietoje po mano išvykimo ir suėmimo. Tuo tarpu, kiek tai liečia mane, jei Viešpats visagalis panorėtų, galėčiau grįžti ir, kaip daroma kituose miestuose, čia taip pat uždėti areštą jų turtui (akivaizdu, bėglių, kurie mane taip apšmeižė ir man patikėtam miestui kartu su mano pirmtakais padarė tokios žalos) pagal mūsų teisės ir laisvių reikalavimus. Aš pasiremčiau man priklausančia teise tai daryti ir prievartinio sulaikymo būdu (to daug kartų šaukėsi ir karališkosios didenybės rūmai) priversčiau juos atlyginti man ir miesto iždui padarytus nuostolius ir perduoti man, viso miesto laisvių gynėjui ir sergėtojui, vyresniajam miesto tarybos tarėjui (taip jie patys mane vadina), rinkėjui. Tad pasidalinus mūsų lemtimi, nesipriešinant, jei to siektų arba norėtų kreiptis, ir neginant tokių žmonių, kurie pralobo nusikalstamais ir skandalingais būdais ir visur slapstosi [vengdami teismo], neabejoju, kad jūsų šviesiausioji prakilnybė iš ypatingo savo šventumo Vardas ir kiti duomenys, likimas nežinomi. L. Markovičius chronologiškai šokinėja. Neaišku, ar jis išties pabėgo į Rygą, paskui sugrįžo į Vilnių ir vėl pabėgo. Šventosios Romos imperijos imperatorius Ferdinandas I. Šventosios Romos imperijos imperatorius Maksimilijonas II. Prūsijos kunigaikštis Albrechtas Brandenburgietis. Vilniaus vaivada M. Radvila Rudasis.

155 I. TEKSTAI Nr ir mielaširdumo, mano geradario tavo tėvo papročiu padėti visiems našlaičiams, mažulėliams ir našlėms, padarys tai ir man bent jau iki naujojo karaliaus rinkimų. Jūsų aukščiausiosios prakilnybės nuolankus tarnas Lukas Markovičius Mundijus, ir t. t., vargšas benamis, savo ranka. - Nr. 12 Duoti atsakymą Lukui Markovičiui Mundijui [po , Karaliaučius] a Šaltinis: GStA PK, XX. HA, EM, 91 g2, Nr. 7, l. 1 1v Originalas, juodraštis Vokiečių k. Abschiedt Lucae Marcinidi b Mundio zugeben Der hertzogk zu Preussen etc. m[ein] h[err] und f[ürst] und herr hat des doctoris Lucae Marcinidis Mundii ubergebene supplication und dabey gelegte schrifte mit gnaden vorlesen hören und darauß umbständiglich[en] eingeno[m]men in wasweittleuftigen be schwerlichen handel ehr mit dem voigte zur Wilde und folgends dem gantze rathe daselbst geraten und was von s[einer] f[ürstlichen] g[aden] ehr und[er]theniglichen gesuchet und gebetten. Dases nhun mit ihme die gelegenheit genommen, des tragen s. f. g. mit ihme ein gnadiges mitleiden, gonnens ihme gar nicht, sond[er]n da es dem lieben Godte gefiele, das uns besser gehen mochte. Wie leid es aber s. f. g. ist, hatt er doch zu erachten, das s. f. g. eine *wie ehr gepetten* copie die von der Wilde s. f. g. nicht unterworffen c nicht restituirett, oder ihme zu rechte vorhelffen konnet. Zuvor auß weil iezo die kon. mat. zu Polen etc. m[ein] allergnedigster herr und konig christlicher und hochloblicher gedencken mit todte abgangen, da aber auß Gottes gnade (der darumb *middag es sunderlich auch ehebesser geschehn möge* von heuthe zu bitten und ahnzuruffen) wiederumb ein christlicher konig erwhelet wurde und bey demselben s. f. g. mit intercessione und vorpitten in dem fal was guths schaffen und den Mundio zu gnaden thun kondten, wolten s. f. g. sich datzu gnediglich verbotten haben. a b c Datavimas pagal kanceliarijos įrašus lapo apačioje: 1572, 91 ww Wilna. Raštininko klaida turėtų būti Marconidi. Po to nubraukta: nicht wie ehr gepetten.

156 86 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) Nachdem ehr auch gebetten *das von m[einem] g[nädigen] h[errn]* eine sampt seinem weib und kind[er]n ein gnediger unterhalt mochte gegeben werden, darinnen können s. f. g. eine, weil sie sämpten mit vielen großen außgaben uberheuft *und auch in der mehr nicht suchen können* auch nicht wilfharen. Damit aber s. f g. gnedige gewogenheit ehr zu mercken, so wollen s. f. g. ihme sogl[ei]ch auß derselb[en] renthkammer aldoehr sie ford[er]n magk, sich damit auß der herberge zulassen und wid[er]umb in sein gewonsamb seiner gelegenheit nach zu begeben weichen laße und solichs haben s. f. g. mir zu g[nädige] r andworth nicht pergen wollen. Datum d. V e r t i m a s Duoti atsakymą Lukui Markovičiui Mundijui Prūsijos kunigaikštis ir t. t., mano 416 ponas, kunigaikštis ir valdovas 417, maloningai nurodė perskaityti jam daktaro Luko Markovičiaus Mundijaus perduotą skundą ir pridėtus raštus, išklausė ir išsamiai sužinojo apie tai, į kokį sudėtingą ginčą jis yra patekęs su Vilniaus vaitu, o dėl to ir su visa taryba, ir ko jis nuolankiai prašo jo kunigaikštiškosios malonybės. Kad su juo nutiko tokie dalykai, jo kunigaikštiškoji malonybė jį maloningai užjaučia, linki jam gero, ir kad gerasis Dievas teiktųsi padaryti taip, jog viskas mums geriau klotųsi. Jo kunigaikštiškoji malonybė labai apgailestauja, kad negali jam reikiamai padėti. Kadangi dabar jo didenybė, šviesiausio ir krikščioniško atminimo Lenkijos karalius, mano maloningiausias valdovas ir karalius, mirė, bet Dievo malone (melskimės, kad ji būtų parodyta) vėl bus išrinktas krikščioniškas karalius ir į jį jo kunigaikštiškoji malonybė tarpininkaudamas maloningai kreipsis užtarimo, kaip nors pagelbėti Mundijui. Kadangi jis taip pat prašė iš mano maloningojo valdovo suteikti jam, jo žmonai ir vaikams išlaikymą, jo kunigaikštiškoji malonė negali jo skirti, nes yra apkrautas daugeliu didelių išlaidų. Bet kad jis matytų jo kunigaikštiškosios malonybės palankumą, tai iš rentkameros pareikalaus jam skirti pinigų, išleisti jį iš kalėjimo. Ir tokį maloningą atsakymą perdavė man jo kunigaikštiškoji malonybė. Duota. d Nurodyti devyni neįskaitomi pareigūnai. Prūsijos kunigaikščio raštą atsakymą į L. Markovičiaus Mundijaus prašymą surašė vienas valdininkų, galbūt kancleris. Georgas Fridrichas Ansbachas Vyresnysis ( ), Brandenburgo Ansbacho Kulmbacho markgrafas, Prūsijos Kunigaikštystės administratorius ( ). De facto valdyti kunigaikštystę pradėjo nuo 1572 m.

157 I. TEKSTAI Nr Nr , Karaliaučius Luko Markovičiaus laiškas Prūsijos kunigaikščiui Albrechtui Fridrichui, kuriame dėkoja už pagalbą, pasiūlytą tarpininkavimą pas būsimąjį Lenkijos karalių ir prašo padėti suimti jo priešininkus Šaltinis: GStA PK, XX. HA, EM, 91 g2, Nr. 7, l Autografas Vokiečių k. [l. 19] Umb solchen genedigen auffmercken und kristhliche[n] furschtelichen meiner ellend mithleid, auch angezeigtten gaben, ith[em] sonderlich auch * for solchen* genedige angebottene intercession bey neuen woltt Gott erwoltte[n] kristhlichen kunig (die mir auch fasth und hoch nutzlich wirth) thun ich s[einer] f[urstlichen] g[naden] hochlichen und hertzlichen dancken. Hie bey aber in meiner überreichtte schrifftten und supplicationibus wunschette ich nicht, das ich bey s. f. g. anders vorschtand[en] mochtte werd[en], als nemlich also, das ich bey s. f. g. auff die wol nichtt beger noch dorumb bitte, das ich mochtte wider restituirtt, oder das mir mith dissen meiner widersachern zur gerechtigkeitt vorholffen mochtte werd[en]. Dan ich solch selber in fordachtter meiner supplicacion usque ad futurum novem regem auffschieben thun. Sonder das mir hie anderen schtedtten und herschafftten gleich auch bey s. f. g. die jenigen dye mir mitt meynen un[d] iren ffullen eigen rechtt (maxime in criminalibus rebusque famosis, et peccuniarum maximis summis mihi et fisco meo quem defendo succubitis) überwunden seyntt und mitt solcher meiner und meyner trage[n] den amptt schtad *beraubtten*. gutter fliehen und sich hie un[d] dortt forkriechen und in keiner weg bey keinen rechtt nicht geschttehen wollen, die meine und begers ich das sye nicht arestierett bescherzett und beschtrigkett mochtten werd[en]. Dan wen si hie und aller // [ l. 19v] wegen iren gerechtten sachen hetten, was soltten sye uber sich solche schenthliche (wye sy es selber nennen) citationes famosas ausgehen lassen. Ith[em] was soltten sye uber seyne bewegliche und unbewegliche aller wegen gutter so offthe arresta leid[en] und uber sich nichtt alleyn bey ku(n)niglicher mayestatt auff den landtagen etc. sonder auch hye und bey ke[y]serlicher m[ayes]ttatth, ja schier allen kur und furschtten und furnemesthe reichstedtten protestieren lassen und so lang und offtt beklagen und berichtigen. Ith[em] was soltten sy uber das in translato eiusdem supradictae famosae citationis termino, quod magis et lite iam in quibusdam desuper contestata aus dem haus Pauli tuchscherersch aus meiner arresto und

158 88 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) besetzink feria 2 ante Magdalinae anno [15]70 fliehen und den seinen furgenantten wirtt in solchen schad[en] und peyn bringen, dem er daruber geprungett isth, das er sy aus dys[em] gedachtten meinem arresth aus seynem haus ausgelossen hatt. Sehett nu, solche leutten, wer sol nicht hie und andere wegen (ob sy sich auff dye parta beruffen wollten) weren: wo sol ich sie aber darnoch suchen, wen sy nicht hie enthweichen. Dan dortte[n] in meiner hemetth ob ich sy ersuchen wolde, so nemen sy mich selben geffangen und schttellen nicht noch umb leben noch. Hye seyntt acta, hye seinth Regiae Maiestatis decreta, hye protestationes, hye causae huius meae Caesarearum Maiestatum, Ducum et Principum und zum uberflus aliarum civitatum intercessiones. Derhalben ich s. f. g. meynen aller genedigsten und kristhliche[n] furschtten und herrn imgleichen und auff underttenigsth bitten thun, das s. f. g. mir zum solchen arresth uber solchen leutten de meliori nota, quod ecce totum // [l. 20] probare paratus sum genediglichen forhelffen wolde und mich aus seyner kristhlicher furschthlicher mild[er] gutte mitt meyner weip und kinder dye weyl eynfüre. Da mitt ich selber von solchen unkristhlichen leutten umbs leben nichtt komen mochtte, zur grossern klagen und schmertzen meyner weip und kinder dye jetzunder auch im groser fahr und armutt schtteken musse[n]. Im Konigsberg den 28. Julii anno [15]72. Ire f. gnad[en] Humilimus servitor Lucas Mundius etc. miser exul sua manu // [ l. 20v] [Nota de litteris receptis] 28 iulii anno 72. -

159 I. TEKSTAI Nr V e r t i m a s Didžiai ir nuoširdžiai dėkoju jo kunigaikštiškajai malonybei už parodytą maloningą dėmesį ir krikščionišką užuojautą dėl mano vargingos padėties ir ypač už pasiūlytą tarpininkavimą naujam Dievo malone išrinktam krikščioniškam karaliui 418 (tai man labai pagelbės). Perduodamas raštus ir supplicationibus 419 norėjau, kad jo kunigaikštiškoji malonė suprastų mane ne kitaip, o tik taip, o būtent kad jo kunigaikštiškosios malonybės prašau suteikti man restituciją 420 arba kad su tais mano priešininkais padėtų man rasti teisybę. Minėtame mano skunde aš pats usque ad futurum novum regem 421, tačiau kad mane kiti ponai jo kunigaikštiškajai malonybei (maxime in criminalibus rebusque famosis, et peccuniarum maximis summis mihi et fisco meo quem defendo succubitis) 422 ir iš miesto atima mane, ėjusį [svarbias] pareigas, jie turi būti suimti ir patraukti teisman. Juk jeigu jų būtų teisybė, argi jie skleistų tokius gėdingus dalykus (kaip patys sako) citationes famosas 423. Ir ar turėčiau kęsti kilnojamojo ir nekilnojamojo turto areštą, ir ar teikčiau protestus ne tik seime jo karališkajai didenybei, bet ir čia jo kunigaikštiškajai didenybei ir net visiems kunigaikščiams, ir ar taip ilgai skųsčiausi. Taip pat ką jie turėtų in translato eiusdem supradictae famosae citationis termino, quod magis et lite iam in quibusdam desuper contestata 424 [15]70-aisiais metais bėgti feria 2 ante Magdalinae 425 iš savo arešto, iš Pauliaus gelumbės pakirpėjo namų ir minėtam šeimininkui pridaryti tiek bėdos ir rūpesčių, kad jis pats pabėgo iš savo namų. Štai matote, kokie žmonės, kur man jų dar ieškoti, jeigu jie pabėga. Mat kai ten, savo Tėvynėje, norėjau juos patraukti teisman, tai jie mane suėmė ir sukėlė pavojų mano gyvybei. Hye seyntt acta, hye seinth Regiae Maiestatis decreta, hye protestationes, hye causae huius meae Caesarearum Maiestatum, Ducum et Principum 426 ir dar gausybė aliarum civitatum intercessiones 427. Todėl Henrikas Valua ( ) Lenkijos karaliumi buvo išrinktas 1573 m. gegužės 11 d., paskelbtas karaliumi gegužės 16 d., karūnuotas 1574 m. vasario 21 d., o birželio d. pabėgo į gimtąją Prancūziją, kurioje 1575 m. vasario 13 d. buvo karūnuotas karaliumi. Prašymus. T. y. grąžintų pareigas ir turtą. Iki naujojo būsimojo karaliaus. Ypač pagrindus, baudžiamuosius ir skandalingus dalykus bei reikalavimus dėl didžiulių pinigų sumų, priklausančių man ir mano saugomam iždui. Skandalingus šaukimus. Atidėjus minėto skandalingo šaukimo nagrinėjimą, juo labiau kad prieš kai kuriuos jau ir taip esu pradėjęs bylą. Pirmadienį, prieš [Šv. Mariją] Magdaleną. Šios šventosios šventė liepos 22 d., taigi veiksmo data liepos 17 d. Po to eina aktai, po to senato be jo karališkosios didenybės sprendimai, po to pareiškimai, po to aktai, po to jų imperatoriškųjų didenybių, kunigaikščių ir valdovų aktai šioje byloje. Kitų miestų tarpininkavimai.

160 90 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) nuolankiausiai prašau jūsų kunigaikštiškosios malonybės, savo maloningiausiojo ir krikščioniško kunigaikščio ir valdovo, man maloningai pagelbėti suimti tokius žmones de meliori nota, quod ecce totum probare paratus sum 428 ir parodyti savo krikščionišką kunigaikštišką gerumą mano žmonai ir vaikams. Kad aš pats nepražūčiau nuo tokių nekrikščioniškų žmonių, ir mano žmonai, ir vaikams, kurie ir dabar yra dideliame pavojuje ir varge, nebūtų suteikta dar daugiau vargo ir rūpesčių. Karaliaučiuje [15]72 metų liepos 28 d. Jūsų kunigaikštiškosios malonybės nuolankiausias tarnas Humilimus servitor Lucas Mundius etc. miser exul sua manu 429 [žyma apie raštą] [15] 72 m. liepos 28 d Pagal palankesnį raštą, ką įrodyti esu visiškai pasiruošęs. Nuolankus tarnas Lukas Mundijus, vargšas benamis, savo ranka.

161 I. TEKSTAI Nr Nr. 14 [po , Karaliaučius] a Luko Markovičiaus laiškas Prūsijos kunigaikščiui Albrechtui Fridrichui, kuriame prašo padidinti jam skiriamą paramą, priimti su tarnu prie dvariškių stalo, duoti apsauginį raštą Šaltinis: GStA PK, XX. HA, EM, 91 g2, Nr. 7, l. 21 Autografas Lotynų k. Primum. Ut sua Illustrissima celsitudo, eliberato me cum meo puero aput lithwanum praedicatorem prope quindenque huius ex hospitio, munus hoc suum ex gratia assignatum meliorare dignetur. Illud enim me illico uxori meae transmittere oportet. Ut sibi in hoc tristissimo angustiorum statu subveniatur. Itaque mihi quoque ipsi et huic praedicto meo puero, ut ut si saltem dieta inter aulicos aut ubi videbitur, assignetur, quousque exitus acta probabit, sive per electionem novi Regis, sive quempiam aliut, ut cito spero apparebit. Alias nescio quo me vertar quove caput meum declinem, si hoc suae celsitudinis benigno patrocinio et providencia frustratus fuero. Quod tum illam pro singullari sua more parentis erga orphanos solita clemencia facturam non dubito. Interque tum, si dabitur occasio, ut et peregrinari possim literis suae celsitudinis commendatus victus amplioris uxori et liberis comparandi gratia, ut ad tempus abire et iterum ad eandem beneficentiam redire possim. Suae celsitudinis humilimus servitor Lucas Mundius, miser exul a Datuota pagal laiške paminėtus naujojo karaliaus rinkimus, turėjusius įvykti po Žygimanto Augusto mirties (mirė 1572 m. liepos 7 d.). Henrikas Valua Lenkijos karaliumi buvo išrinktas 1573 m. gegužės 11 d.

162 92 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) V e r t i m a s Pirma. Ar jūsų šviesiausioji aukštybė man, kartu su savo tarnu jau beveik 15 [dienų] viešint iš jo svetingumo pas lietuvių pamokslininką 430, nesiteiktų padidinti šią iš jūsų malonės suteiktą paramą? Ją mat tokiu atveju turiu perduoti savo žmonai, kad pagelbėtų šioje ypač liūdnoje stokos padėtyje. Tad gal ir man pačiam bei mano anksčiau minėtam tarnui atsirastų vieta prie dvariškių stalo ar kur jums atrodytų tinkama, kol paaiškės, kaip baigsis byla. Tikiuosi, kad paaiškės greitai arba per naujojo karaliaus rinkimus 431, arba dar kada nors. Kitaip nežinia, kur pasidėčiau ir kur priglausčiau galvą, jei jūsų kilnybė nepasirūpintų mane globoti ir sergėti. Tačiau neabejoju, kad kaip tėvas padarysite tai iš įprasto ypatingo savo palankumo našlaičiams. Be to, jei pasitaikytų proga, ar negalėčiau iškeliauti parūpinti žmonai ir vaikams gausesnio pragyvenimo šaltinio, turėdamas jūsų prakilnybės apsauginį raštą, kad galėčiau kuriam laikui išvykti ir vėl sugrįžęs naudotis tomis pačiomis malonėmis. Jūsų šviesybės nuolankiausias tarnas Lukas Mundijus, vargšas benamis XVI a. vid. Karaliaučiuje gyveno nemažas būrys lietuvių m. Karaliaučiaus lietuvių evangelikų liuteronų parapijos klebonu ir pamokslininku buvo lietuvių raštijos veikėjas, M. Mažvydo giesmyno leidėjas Baltramiejus Vilentas ( ), Zakaimio (Sachkheim) pastoriaus pareigas ėjęs nuo 1550 m. iki pat mirties. Turimi galvoje būsimieji naujojo karaliaus Henriko Valua rinkimai, įvykę 1573 m. gegužės 11 d.

163 I. TEKSTAI Nr Nr. 15 [apie , be vietos] 432 Luko Markovičiaus laiškas aukštiems Prūsijos Kunigaikštystės (?) valdininkams, kuriame jis prašo užtarti Prūsijos Kunigaikštystės administratoriui, Brandenburgo Ansbacho Kulmbacho markgrafui Georgui Fridrichui Ansbachui (?), kad šis pagelbėtų jo byloje Šaltinis: GStA PK, XX. HA, EM, 91 g2, Nr. 3, l. 13 Originalas Vokiečių k. Nach deme nu eur ernthfesthe und hochgeborne herschaffthen solchs vorlessen und vorschtand[en], als nemlich mein ellend und hochsthe noth etc., so isth nuhe die sache, das ich nicht aus frewel, sonder noths wegen mein ampth und geschworen eid zu folgen mith solchen allen und sonderlich propter imminens periculum et ferme urbi toti prope exitium tumultuantis in ea et plebis iam totius zu seiner kon[iglichen] ma[yes]tath zu fliehen nothwendig bin. Bithe derhalben als der, der fom alles abgedrungenn, weip und kinder im schmertzen und ellend etc. forlossen umb genedigen furbith zu seiner durchleuchtikeith disem meynen sachen umb genedigen kristhlichen hilff. Und aber mal zum stheur [?], auff das doch deme sachen die nichth meum dumtaxat privatum sed more publicum respicit mochthe geholffen und solche seine furschthliche und euere mildigkeith aller wegen (wo es noth werth) gerümeth mochte werd[en]. Solches wirth Gott d[er] allemechtige widerumb vorgeltten. Und ich zu seiner zeitt mich der gantzen schad zu fordienen sich ernsthlich befliessen. Dan meyn schaden und nothurffth isth so gros, das ich nirgenth meyn geburlichen trosth ersfinth[en] kan und den handel hier und allerwegen bis in dye 24 jar schyer getrieben. 432 Euer ernthfesthe Humilimus suplex Lucas Marconides Mundius burgermeisthe d[er] Schtad Wille etc. aus Litawn Įraše kita ranka, matyt, kanceliarijos darbuotojo, lapo viršuje, kairėje pusėje, nurodyta Tačiau ši data netiksli: Lenkijoje ir Lietuvoje tuomet buvo tarpuvaldis, todėl ir vykti pas karalių, kaip minima laiške, L. Markovičius nebūtų galėjęs. Iš kitų publikuojamų raštų sprendžiant, raštas turėjo būti surašytas apie 1577 m., laiške taip pat minima, kad ginčas tęsiasi jau 24 m. Rašte Trumpas turinys ir pranešimas L. Markovičius mini, kad jo byla prasidėjo 1556 m., taigi raštas turėtų būti surašytas apie 1580 m.

164 94 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) V e r t i m a s Po to, kai jūs, garbingieji ir kilmingieji ponai, viską perskaitėte ir supratote, kokiame esu varge ir didžiausioje bėdoje, tai reikalas tas, kad aš ne iš piktavališkumo, o nelaimės spaudžiamas dėl savo pareigų, siekdamas laikytis duotos priesaikos ir ypač propter imminens periculum et ferme urbi toti prope exitium tumultuantis in ea et plebis iam totius 433 esu priverstas bėgti pas jo karališkąją didenybę 434. Todėl prašau jūsų kaip tasai, kuris nuo visko nustumtas, skausmo ir vargo apimtas paliko žmoną ir vaikus, maloningai mane užtarti prieš jo šviesybę 435, kad jis maloningai krikščioniškai pagelbėtų man šitame mano reikale. Ir kad teiktųsi padėti sutvarkyti šituos reikalus meum dumtaxat privatum sed more publicum respicit 436 ir kad jo kunigaikštiškoji ir jūsų mielaširdystė būtų šlovinama visur (kur patiriamas vargas). Už tai atlygins visagalis Dievas. O aš, kai ateis laikas, kuo rimčiausiai stengsiuosi atsilyginti dėl visų šitų nuostolių. Mat man padaryta žala ir vargas yra tokie dideli, kad niekas manęs negali paguosti, o šitas ginčas tęsiasi čia ir kitur jau ištisus 24 metus. Jums atsidavęs Humilimus suplex 437. Lukas Markovičius Mundijus, Vilniaus miesto burmistras ir t. t. iš Lietuvos Dėl gresiančio pavojaus ir dėl beveik visam miestui netrukus gresiančios pražūties, kai jame kelia riaušes beveik visa liaudis. Steponas Batoras ( ), Lenkijos karalius, Ldk ( ). Georgas Fridrichas Ansbachas Vyresnysis, Prūsijos Kunigaikštystės administratorius. Nors tai liečia tik mano privačius, tačiau pagal paprotį ir viešuosius reikalus. Nusižeminęs prašytojas.

165 I. TEKSTAI Nr Nr , Varšuva Lenkijos karaliaus, Ldk Stepono Batoro teismo sprendimas, kuriuo nustato, kad pagal Žygimanto Augusto 1551 m. privilegiją Luko Markovičiaus Mundijaus į teismą pašaukta Vilniaus miesto valdžia privalo atsakyti prieš karaliaus teismą tik Vilniuje, atsakovus išteisina ir paleidžia iš teismo posėdžio, tačiau ieškovui palieka teisę kreiptis į valdovo teismą ten, kur nevaržo privilegija, kur abi šalys dalyvautų teisme, jei ieškovas pagal įstatymą patrauks atsakovus atsakomybėn, o karalius spręs bylą Originalas nežinomas Kopijos: LVIA, f. 458, ap. 5, b. 231, l v (kopija padaryta iš originalo apie 1828 m., kartu ir vertimas į rusų k.) Publikacijos: Zbiór praw i przywilejów miastu stolecznemu W(ielkiego) Ks(ięstwa) L(itewskiego) Wilnowi nadanych, wyd. Piotr Dubiński, Wilno, 1788, s ; Собрание древних грамот и актов городов Вильны, Ковна, Трок, православных монастырей, церквей и по разным предметам, Вильно, 1843, с , 66 (prierašas Ex Lib. Priv.) Lotynų k. [p. 137] Anno 1578, feria tertia post Dominicam reminiscere. Decretum Assesoriale Serenissimi Stephani Regis Poloniae et Magni Ducis Lituaniae, inter Lucam Mundium Doctorem et Magistratum Vilnensem latum, quo Magistratus circa iura et privilegia sua conservatur, et pro gravamine citatus ad iudicia S. R. M. non alibi nisi solummodo Vilnae respondere debet a. Stephanus, Dei gratia rex Poloniae, magnus dux Lithvaniae, Russiae, Prussiae, Samogitiae, Masoviae, Livoniaeque etc. nec non Transylvaniae princeps. Significamus tenore praesentium quorum interest universis citatos fuisse citatione nostra literali, generosum ac famatos advocatum, proconsules, consules, scabinosque civitatis nostrae Vilnensis de officiis ac omnibus bonis illorum mobilibus et immobilibus, ad instantiam nobilis ac eximii Lucae a Leidėjo P. Dubinskio duota antraštė.

166 96 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) Marconidis 438 Mundi doctoris ac civis Vilnensis, occasione incarcerationis ipsius actoris et uxoris ipsius per citatos authoritate privata contra literas salvi conductus et contra ius commune bonorumque ipsius tam in civitate Vilnensi, quam extra civitatem consistentium, parti illius adversae famato Thomae Marcinowicz, eiusque consorti traditionis, prout ea latius in citatione praefata continentur. In termino itaque hodierno ex citatione eiusmodi provenienti, hucusque continuato, partibus utrisque actorea // [p. 137] quidem per se et conventa per nobilem Felicem Macieykowski plenipotentem suum legitime comparentibus, et terminum attentantibus petentibusque, ipso actore citatos ad directam responsionem cogi, plenipotentique praefato, monstrata plenipotentia et mandato in praemissis collocato, citationem excipiendo, se suosque principales citatos, hic ad obiecta et propositionem actoris respondere non debere, neque teneri, ex eo, quia sunt hic contra privilegium, per olim divum Sigismundum Augustum Regem Poloniae et Magnum Ducem Lithvaniae, eisdem concessum evocati, in quo lucide constat eos non alibi, inde respondere teneri, nisi Vilnae coram Sacra Regia Maiestate, petiit itaque liberos et absolutos a termino pronuntiari, actore itidem contrarium allegante, primum contra plenipotentiam citatos non potuisse coram ipsorum officiis et actis eiusmodi plenipotentem suum ordinare, deinde quod in criminalibus, et accusator et accusatus, non nisi personaliter coram iudice agere, seque defendere debeant, demum quod etiam privilegium, ad quod sese referunt, iam lite pendentes, inter ipsum actorem ac ipsos citatos sit expeditum, aliisque articulis et clausulis, loco et tempore suo declarari non omissis. Nos itaque cum consiliariis nostris audita propositione et allegatione actoris, ac exceptione per plenipotentem conventorum facta, inhaerendo privilegio civitati per antecessorem nostrum concesso, ipsos citatos pro nunc circa hoc idem privilegium conservando, a termino liberos et absolutos fore decernimus, nihilominus ipso actori salvam actionem reservamus, coram nobis agendam, iuxta continentiam privilegii, ubi partes terminum sunt habiturae, dum actor citatos legitime adcitaverit, hac nostra sententia mediante. Harum quibus sigillum nostrum est impressum testimonio literarum. Actum Varsoviae, feria tertia post Dominicam reminiscere, Anno Domini Millesimo Quingentesimo Septuagesimo Octavo. Ostafiey Wołłowicz Podkanclerzy WXL. Sigillum appressum MDL Publ. klaida: Martinidis. Leidėjo P. Dubinskio pastaba.

167 I. TEKSTAI Nr V e r t i m a s 1578 metai, antradienis po antrojo Gavėnios sekmadienio 440. Šviesiausiojo Stepono, Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio, asesorių teismo sprendimas, paskelbtas [byloje] tarp daktaro Luko Mundijaus ir Vilniaus magistrato, kuriuo magistratui paliekamos jo teisės ir privilegijos, o patraukus jį kaltinamuoju į jo karališkosios didenybės teismą, atsakyti privalo ne kur kitur, o Vilniuje. Mes, Steponas, Lenkijos karalius, Lietuvos didysis kunigaikštis, Rusios, Prūsijos, Žemaitijos, Mazovijos, Livonijos etc. ir Transilvanijos valdovas iš Dievo malonės. Pranešame visiems suinteresuotiems asmenims, kad mūsų raštišku šaukimu į teismą buvo pakviesti atsakovais kilmingasis mūsų Vilniaus miesto vaitas ir garbieji burmistrai, tarėjai ir suolininkai pagal pareigas atsakyti visu savo kilnojamuoju ir nekilnojamuoju turtu į kilmingojo ir įžymiojo daktaro ir Vilniaus miestiečio Luko Markovičiaus a Mundijaus ieškinį dėl paties ieškovo ir jo žmonos įkalinimo, ką padarę atsakovai savivaldžiaudami, nepaisydami apsaugos rašto ir bendrosios teisės, ir dėl jo turto, esančio tiek Vilniaus mieste, tiek už jo ribų, perdavimo priešingai šaliai garbiajam Tomui Martynovičiui 441 ir jo žmonai, kas plačiau išdėstyta minėtame ieškinyje. Taigi dėl šio ieškinio šiandieniniame posėdyje, iki šiol vykstančiame be pertraukų, dalyvaujant abiem šalims, ieškovui pačiam sau atstovaujant, o [atsakovams] sutartinai savo teisėtu įgaliotiniu paskyrus kilmingąjį Feliksą Macejkovskį 442, atvykus į teismo posėdį ir pareikalavus ieškovui priversti atsakovus atsakinėti tiesiogiai, o minėtajam įgaliotiniui visų pirma pateikus įgaliojimą ir parodžius mandatą toliau reikalaujant atmesti ieškinį, teigiant, kad nei jis pats, nei pagrindiniai jo atstovaujamieji atsakovai neturi ir neprivalo atsakinėti į kaltintojo kaltinimus ir siūlymus, nes tai prieštarauja šventos atminties dieviškojo Žygimanto Augusto, Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio, jiems kadaise suteiktai privilegijai 443, iš kurios visiškai aišku, kad jie privalo atsakyti ne kur nors kitur, o 440 a T. y. vasario 25 d. Publ. klaidingai: Martinidis (Martynovičiaus), t. y. ne Marconidis (Markovičiaus). Neaišku, kaip originale. Vilniaus miesto burmistras Tomas Martynovičius, metinio tarėjo pareigas ėjęs 1552, 1558 m., kaip burmistras paminėtas 1561 m. sausio 27 d., metinio burmistro pareigas ėjęs 1562, 1574 m. Jis buvo pirklys, turėjo verslo reikalų su Maskvos pirkliais 1561 m. jis teigė, kad Maskvos pirklys Timofejus Andrejevičius Volkovas liko jam skolingas 350 kapų grašių. Turėjo namą miesto centre, prie rotušės aikštės ( na koncu kramnic radovich ), LM, kn. 37, l. 587; kn. 253, l. 281b; kn. 255, l. 309v 310, 409v; W. Kowalenko, s. 134, 135, 136; KW, l. 5, 6, 6v, 7, 8. Advokatas, darbavęsis valdovo teismuose, dažnai atstovavęs ir vilniečiams m. privilegija.

168 98 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) Vilniuje, prieš jo karališkąją didenybę, todėl prašo paskelbti juos laisvus ir paleisti iš teismo posėdžio. O ieškovas paprieštaravo pirmiausia dėl paties įgaliojimo, esą, atsakovai negalį paskirti įgaliotinio, atsižvelgiant į jų einamas pareigas ir veiklą, be to, baudžiamosiose bylose ir ieškovas, ir atsakovas privaląs prieš teisėją kalbėti ir gintis tik pats; pagaliau, jų nurodomą privilegiją išsirūpinę tuo metu, kai jau bylinėjosi su ieškovu ir patys buvo kviečiami atsakovais. Be to, jis nepamiršo reikiamu laiku ir tinkamoje vietoje nurodyti ir į kitus straipsnius bei klauzules. Mes su savo tarėjais, išklausę ieškovo dėstymą ir pagrindimą ir taip pat kaltinamųjų įgalioto atstovo reikalavimą bylos nenagrinėti, laikydamiesi miestui mūsų pirmtako suteiktos privilegijos, dabar atsakovus, saugodami šią privilegiją, skelbiame esant laisvus ir paleistus iš šio teismo, tačiau kartu suteikiame laisvę ieškovui kreiptis dėl bylos į mus ten, kur reikalauja privilegija, idant ten abi šalys dalyvautų teisme, kai ieškovas pagal įstatymą patrauks atsakovus atsakomybėn vadovaudamasis šiuo mūsų sprendimu. Šį raštą patvirtiname savo antspaudu. Varšuva, 1578 metai, antradienis po antrojo Gavėnios sekmadienio. LDK pakancleris Eustachijus Valavičius. 444 Prikabintas LDK antspaudas Rusėnas, evangelikas reformatas Eustachijus Valavičius (apie ), valdovo maršalka ( ), dvaro maršalka ( ), žemės iždininkas ( ), LDK pakancleris ( ), laikinasis Vilniaus vaivada ( ), Vilniaus kaštelionas ( ) ir t. t. prisidėjo prie vykdomų teismų ir administracinių reformų bei II Lietuvos Statuto tvarkymo darbų. Kaip išmanantis raštvedybą ir turintis patirties paskirtas pirmuoju LDK pakancleriu ir realiai ėmė vadovauti kanceliarijos personalo darbui. Jo paskyrimu nuo 1567 m. liepos 2 d. kanceliarijos djakai, rašantys lotynų ir vokiečių kalbomis, gaudavo po 100 auksinų algos. Buvo vienas žymesnių protestantizmo lyderių XVI a. pab. LDK, R. Ragauskienė, Valavičius Eustachijus, Vilniaus Žemutinės pilies biografinis žodynas, sud. A. Ragauskas, R. Ragauskienė, 2009 (mašinraštis, saugojamas VšĮ Valdovų rūmų paramos fondas). P. Dubinskio pastaba.

169 I. TEKSTAI Nr Nr , Vilnius Vilniaus vaito Augustino Rotundo Meleskio pareiškimas dėl Luko Markovičiaus kaltinimų, kuriame juos teigia esant pramanytus, suklastotus ir šmeižikiškus, reikalauja jį nubausti ir taip pamokyti kitus LM, kn. 273, l v Kopija, originalas nežinomas Lotynų k. [l. 256] Protestatio Advocati Vilnensis Stephanus Dei gratia rex Poloniae, magnus dux Lituaniae, etc. Significamus praesentibus literis nostris, quorum interest, universis et singulis. Quia constitutus personaliter coram nobis et actis cancellariae nostrae iudicioque generosus Augustinus Rotundus Mieleski iuris doctor et secretarius noster, advocatus // [l. 256v] Vilnensis non in vim contestandae litis, aut suscipiendi iudicii causa, exposuit se esse anno superiore una cum reliquo magistratu civili Vilnensi ad instantiam Lucae Markowicz 446 citatum citationibus literalibus ad comparendum coram maiestate nostra, et ad causam dicendum de quibusdam vanis, confictis, falsis, calumniosis criminationibus. Itaque sicut anno superiore coram reverendo Nicolao Korizna canonico Vilnensi ac Sebastiano Suchodolski causarum iuris Magdeburgensis in Magno Ducatu Lituaniae refferendariis protestatus est, ita et nunc coram nobis protestatur, non esse dignum hunc Lucam, tanquam hominem iudicatum et decretis olim regiae maiestatis ac senatorum Magni Ducatus Lituaniae condemnatum, et iuris et facti infamia notatum, ut cum eo ad eius importunas et falsas criminationes vel ipse advocatus vel reliquus magistratus, vel quisquis bonus litem contestari debeat, aut ei respondeat, nam dixit, quod infamis accusare neminem potest, secundum Legem 446 a Rankr. klaidingai Mandzisz. Rankr. neaiškus žodis, galbūt nam?

170 100 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) Criminis Codex De his qui accusare non possunt 447, et Legem Qui accusare 448 ff., De accusationibus et inscriptionibus 449 et Quod infamis ingredi urbem non debet. Lex Sed et milites, scribit autem ff. de accusatione tutorum et ibi Baldum 450. Nec ullis privilegiis gaudere potest, Lex eadem Qui nimirum. Neque dignus est videre faciem principis, Lex II Codex De dignitatibus, Lib. XII 451. Istum autem Lucam esse infamem probari, ex decretis olim serenissimi regis Augusti, quibus cum temerarium litigatorem esse et fuisse constat, et magistratum cui temere innocenti litem intentabat absolutum. Temere autem litigantes esse infames, Institutiones De poena temere litigantium 452. Constareque ex iisdem // [l. 257] decretis eundem Lucam calumniosas accusationes per modum delationis magistratui obiecisse, easque non probasse, magistratumque absolutum esse. Calumniosum autem caput et personam, ut dicit Lex nostris Codex De calumniatoribus 453, iudicio irritae delationis infamiae supplicium sequi, et Lex II Codex De crimine sacrilegii 454 et Lex I ff. Ad senatus consultum Turpillianum 455. Esse etiam dixit et fuisse seditiosum istum Lucam, de quo palatinus cum reliquo senatu, qui tunc absente olim hinc serenissimo olim rege Vilnae erant, perpenso iudicio, et causa bene cognita decrevit, quod ex actu huius causae constat, a quo decreto illo non appellave C Qui accusare non possunt. Imperator Antoninus. Si cautiones, quibus secundinus solutam ingenuo pecuniam probare se dicit, tutores vel curatores tui suspectas ut falsas habent, proprio nomine, cum non liceat alieno, non prohibentur in crimine falsi subscribere. Nec enim facile tutores vel curatores, qui officio et periculo suo res pupillorum vel adulescentium administrant, sententia notantur, nisi evidens eorum calumnia iudicanti apparebit. Galbūt C Imperator Antoninus. Qui accusare volunt, probationes habere debent, cum neque iuris neque aequitatis ratio permittat, ut alienorum instrumentorum inspiciendorum potestas fieri debeat. Actore enim non probante qui convenitur, etsi nihil ipse praestarit, obtineat. C De accusationibus et inscriptionibus. Rankr. netiksli santrumpa inscripsit. Baldus de Ubaldis (Baldus de Peruso, Baldo degli Ubaldi ( ), vienas žymiausių viduramžių teisininkų, italas. Apie jo pažiūras į valdovą žr. J. Canning, The Political Thought of Baldus de Ubaldis, Cambridge, 2003, p C Neque famosis et notatis et quos scelus aut vitae turpitudo inquinat et quos infamia ab honestarum coetu segregat, dignitatis portae patebunt. Institutiones, De poena temere litigantium. C De calumniatoribus Atque ideo calumniosissimum caput et personam iudicio irritae delationis infamem supplicium sequatur, quo posthac singuli universique cognoscant non licere in eo quod non possit ostendi iudicium animos commovere. C De crimine sacrilegii. 2.Disputari de principali iudicio non oportet: sacrilegii enim instar est dubitare, an is dignus sit, quem elegerit imperator. C Ad senatus consultum Turpillianum. 1. Imperator Antoninus. Is demum in senatus consultum incidisse videtur, qui crimen publici iudicii detulit et causa ordinata, id est inscriptionibus depositis et fideiussore de exercenda lite praestito eoque qui accusatur sub custodia officii facto, non impetrata abolitione ab exsecutione criminis destitit.

171 I. TEKSTAI Nr rit, ac ob seditionem in carcerem compactus aufugerit. Seditiosos autem poena capitis puniri debere Lex I Codex De seditiosis 456, cuius legis haec esse verba: Si quis contra evidentissimam iussionem suscipere plebem et adversus publicam disciplinam defendere fortasse tentaverit, mulctam gravissimam sustinebit 457 ; glosa interpraetatur: mortem : aut enim bestiis obiicitur, aut suspenditur. Lex Si quis aliquid II, ff. eodem. Constare etiam ex eodem actu illustrissimi palatini Vilnensis Lucam istum famosum libellum plenum calumniarum in praetorio Vilnensi olim subiecisse, eiusmodi autem clandestinos famosos libellos esse capitali poena vindicandos, ut dicit lex unica Codex De famosis libellis 458. Et in libello vulgari, qui, Porządek prawa Magdeburskiego 459 vocatus, spargentes quoquo modo clandestinos huiuscemodi libellos, etiamsi in quo scripti sunt, vere scripti iudicarentur, tam quia clam scripti et subiecti sunt Zdraicze vocantur. Esse etiam hunc // [l. 257v] Lucam sacrilegum, nam cum olim Regia Maiestas iudicavit Magistratum dignum esse officii functione, ille indignum esse dicere audet. Lex autem secunda Codex De crimine sacrilegii ita dicit: Dubitare de principis iudicio non opportet: sacrilegii enim instar est dubitare, an is dignus sit, quem dignum iudicat imperator. 460 Cum itaque Lucas iste ob tot admissa et infamis sit, et capitis reus, dignum non esse, dominus Advocatus dixit, ut ei a quoquam bono accusanti respondeatur et ut eius accussationes recipiantur, sed dignum esse, ut supplicium de eo quamprimum sumatur, ut eius exemplo caeteri a falsis criminationibus, calumniis et seditionibus abstineant, hoc praesertim belli tempore, quo paratissimam esse hanc civitatem expedit, et magistratui suo obsequen C De seditiosis et his qui plebem audent contra publicam quietem colligere.1.si quis contra evidentissimam iussionem suscipere plebem et adversus publicam disciplinam defendere fortasse temptaverit, multam gravissimam sustinebunt. C De seditiosis et his qui plebem audent contra publicam quietem colligere. 1.Si quis contra evidentissimam iussionem suscipere plebem et adversus publicam disciplinam defendere fortasse temptaverit, multam gravissimam sustinebunt. C De famosis libellis. 2. Si quis famosum libellum sive domi sive in publico vel quocumque loco ignarus reppererit, aut corrumpat priusquam alter inveniat, aut nulli confiteatur inventum. Tai galėtų būti B. Groickio veikalas Porządek sądów i spraw miejskich prawa majdeburskiego w Koronie Polskiej, Kraków, 1559 (moksl. publ. B. Groicki, Porządek sądów i spraw miejskich prawa majdeburskiego w Koronie Polskiej, red. odpowiedzialna, wstęp i objaśnienia K. Koranyi, Warszawa 1954). A. Rotundas, matyt, citavo iš atminties, trumpindamas veikalo pavadinimą. Apie išdaviką miesto teisėje žr. Н. О. Білоус, «Вірність» і «зрада» у світосприйнятті міщанства Київщини та Волині у ХVІ першій половині ХVІІ ст., Соціум, 2006, 6, c C De crimine sacrilegii. 2. Disputari de principali iudicio non oportet: sacrilegii enim instar est dubitare, an is dignus sit, quem elegerit imperator.

172 102 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) tem, ne concitato improbi huius et seditiosi hominis artibus, primariae urbis populo aliquid detrimenti, quod avertat omnipotens Deus, haec Respublica capiat. Vilnae, XXVII Maii, MDLXXX - V e r t i m a s Vilniaus vaito pareiškimas Steponas, Dievo malone Lenkijos karalius, Lietuvos didysis kunigaikštis ir kt. Šiuo raštu visiems, kam tai svarbu, bendrai ir kiekvienam atskirai pranešame, kad kilmingasis Augustinas Rotundas Meleskis, teisės daktaras ir mūsų sekretorius, Vilniaus vaitas, asmeniškai stojęs priešais mus, mūsų kanceliariją ir mūsų teismą ne norėdamas užginčyti bylą arba pasiekti sprendimą pareiškė, kad praėjusiais metais 461 jį su visu Vilniaus miesto magistratu Lukas Markovičius raštišku šaukimu iškvietė priešais mūsų didenybę atsakyti į visokius tuščius, pramanytus, suklastotus, šmeižikiškus kaltinimus. Taigi, kaip praeitais metais garbiajam Vilniaus kanauninkui Mikalojui Koriznai 462 ir Sebastijonui Suchodolskiui 463, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Magdeburgo teisės bylų referendoriams, pareiškė protestą, taip ir dabar pareiškia mums, kad tas Lukas, kadangi yra teistas ir jau seniai jo didenybės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės senatorių nuosprendžiais pripažintas kaltu, užsitraukęs ir civilinių, ir kriminalinių nusikaltimų nešlovę, esąs nevertas, kad jo įžūlius ir pramanytus kaltinimus privalėtų liudijimais paneigti ir į juos atsakyti ar pats vaitas, ar kiti magistrato nariai, ar bet kuris padorus žmogus, nes [A. Rotundas Meleskis] sako, kad užsitraukęs nešlovę negali nieko kaltinti, kaip teigia antras įstatymas Nusikaltimo iš Kodekso, skyrius Apie tuos, kurie negali kaltinti ir įstatymas Kas kaltinti ir toliau, Apie kaltinimus ir ieškinius ir Kad netekęs garbės neturi įžengti į miestą. Įstatymas Tačiau ir kariai, straipsnis toliau rašo apie globėjų apkaltinimą, ir ten [žr.] Baldą. Ir toks negali T. y m. M. Korizna (m. 1598), karaliaus sekretorius, Vilniaus kapitulos kanauninkas (1569), pirmasis LDK istorijoje dvasinis referendorius ( ), Urzędnicy centralni i dostojnicy Wielkiego Księstwa XIV XVIII wieku. Spisy, nr 1336; s Šio Stepono Batoro sprendimo, kuriame M. Korizna tituluojamas kanauninku ir referendoriumi, nenurodant, kad jis buvo dvasiniu referendoriumi, data 1579 m. gegužės 27 d., taigi ankstesnė nei anksčiau minėtame leidinyje 1579 m. birželio 22 d. LDK referendorius ( ), Urzędnicy centralni i dostojnicy Wielkiego Księstwa XIV XVIII wieku. Spisy, nr 1366, s. 173.

173 I. TEKSTAI Nr naudotis jokiomis privilegijomis: tas pats įstatymas, straipsnis,,žinoma, jis. Ir jis nevertas pažvelgti valdovui į veidą: Kodeksas, knyga XII, įstatymas II,,,Apie garbingą padėtį. O kad tas Lukas yra užsitraukęs gėdą, aišku iš buvusiojo šviesiausiojo karaliaus Augusto sprendimų, iš kurių aiškėja, kad jis buvo ir yra linkęs be priežasties bylinėtis, ir magistratas, kurį nekaltą be pagrindo patraukė atsakomybėn, buvo išteisintas. O be pagrindo besibylinėjantys laikomi užsitraukusiais nešlovę: Institucijos,,Apie bausmę be pagrindo besibylinėjantiems. Iš tų pačių sprendimų matyti, kad tas Lukas ieškinyje metė magistratui šmeižikiškus kaltinimus, bet jų nepagrindė, ir magistratas buvo išteisintas. O kaip sako mūsų 464 Kodekso įstatymas Apie šmeižikus, šmeižikų galvai ir asmeniui, teismui išnagrinėjus nepagrįstą ieškinį, užtraukiama nešlovės bausmė, taip pat Kodekso II įstatymas,,apie šventvagystės nusikaltimą ir toliau I įstatymas,,,pagal Turpilijano senato nutarimą. Taip pat [A. Rotundas Melskis] teigia, kad tas Lukas buvo ir yra dar ir maištininkas, kurį vaivada 465 su likusiu senatu 466, kuris tuomet 467 posėdžiavo Vilniuje nedalyvaujant šviesiausiajam karaliui, nuodugniai apsvarstę ir gerai susipažinę su byla, nuteisė, kaip matyti iš šios bylos akto, ir šio nuosprendžio jis neapskundė, o už maištavimą buvo uždarytas į kalėjimą, iš kurio pabėgo. O maištininkus, remiantis Kodekso I įstatymu,,dėl maištininkų, privalu bausti mirtimi. Šiame įstatyme pasakyta taip:,,jei kas mėgintų kurstyti žmones prieš akivaizdų įsakymą arba priešintis viešajai tvarkai, užsitrauks labai sunkią. Glosa paaiškina: Mirtį. Mat arba atiduodant žvėrims [sudraskyti], arba pakariant. Įstatymas Jei kažką kita, II straipsnis ir toliau taip pat. Iš to paties prakilniausiojo Vilniaus vaivados akto esą aiškėja, kad tas Lukas, būdamas Vilniaus rotušės kalėjime, pažeisdamas tvarką, pateikė skandalingą pilną šmeižto raštą 468, o už tokius slaptus skandalingus raštus, kaip sakoma vieninteliame Kodekso įstatyme,,apie skandalingus raštus baudžiama mirties bausme. Ir knygelėje vietine 469 kalba, kuri vadinasi,,porządek prawa Magdeburskiego, bet kokiu būdu platinantys tokius slaptus raštus, net jei teismo ir būtų nuspręsta, kad tai, kas parašyta, yra tiesa, bet kadangi parašyti slapta ir platinami pažeidžiant tvarką, vadinami,,zdraicze 470. Tas Lukas esąs ir šventvagis, nes kadaise jo karališkoji didenybė nusprendė, kad magistratas yra vertas eiti savo pareigas, o jis drįsęs pasakyti, jog nevertas. O Kodekso II įstaty Rankr. nris, t.y. n(ost)ris. Neaišku, kas norėta pasakyti, gal suklysta. M. Radvila Rudasis. LDK senatoriai, matyt, valdovo teismo nariai m. Matyt, turimas galvoje dokumentas Nr. 10, tiksliau jo originali lenkiška versija? T. y. lenkų k. Lenk. zdrajca išdavikas, maištininkas.

174 104 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) mas,,apie šventvagystės nusikaltimą sako taip:,,nedera abejoti valdovo sprendimais, nes prilygsta šventvagystei abejojimas, ar vertas tas, ką valdovas paskelbia vertu. Taigi, kaip pasakė ponas vaitas, kadangi tas Lukas dėl tiekos nurodytų priežasčių užsitraukė gėdą ir nusipelnė mirties bausmės, esą neverta bet kuriam padoriam žmogui atsakinėti į jo kaltinimus ar kad jo kaltinimai būtų priimami domėn. Tačiau esą verta visų pirma jį nubausti, kad jo pavyzdys sulaikytų kitus nuo melagingų kaltinimų, šmeižimo ir maištų, ypač šiuo karo metu 471, kai šiam miestui dera būti kuo geriau pasirengusiam ir klusniam magistratui, kad šio nedoro ir maištingo žmogaus veikla sukursčius sostinės gyventojus, ši Respublika, teapsaugo nuo to visagalis Dievas, nepatirtų kokios nors žalos. Vilnius, 1580 [metų] gegužės 27 d[iena] Turimas galvoje Livonijos karas ( ).

175 I. TEKSTAI Nr Nr. 18 [prieš , be vietos] Luko Markovičiaus laiškas Prūsijos Kunigaikštystės administratoriui, Brandenburgo Ansbacho Kulmbacho markgrafui Georgui Fridrichui Ansbachui, kuriame prašo tarpininkauti pas Lenkijos karalių Steponą Batorą atgaunant prarastas pareigas ir turtą Šaltinis: GStA PK, XX. HA, EM, 91 g2, Nr. 13, l. 1 2 Originalas (autografas) Vokiečių k. [l. 1] Durchlauchtiger hochgeborner furst gnedigster herr, e[uer] f[ürstliche] d[urchlaucht] kann ich, armer alter man, aus unvormeidlicher meiner notturft in aller underthenigkeit unvermeldet nicht lassenn, d[aß] nach absterben meines lieben vaters unnd andern rathshern mehr zur Wilde, welchem Gott gnedig sein woll, ich auch daselbst in raht gekohren wordenn. Ahnn welchem ortt ich mich ohn rhum zue redenn, vermuege meines gethanen eidts getreulich, aufrichtig und redlich vorhaltenn. Weill der Raziwill woywode, so in Gott verstorbenn, wieder unser uhralte gewonheitt unnd freyheitt unß Augustinum Rho[tun]dum zum advocaten eingedrungen, durch welchen er sich unterstandenn, allerlei neuerungen, dienstbarkheiten unnd verfelschung unser privilegien einzufuhrenn, als habe ich neben den andern rahtsvewandten vermuege meines ampts ihme anfenglich in der gutte vormahnett, ehr solte vonn solchen dingenn abstehenn, denn solches nichts guttes bringen wurde. Da er solcher meiner treuhertzigenn vormahnung aber nicht folgen wollenn, binn ich neben den andern rahtsverwanten verursacht wordenn, auß eides pflichtenn unnd naturlicher treu, so wir unserm vaterlandt zue leisten schuldich, ihme gebuhrender unnd ordentlicher weise wiederstandt zue thuenn. Weill denn auß langheit der zeitt die andern rahtsvorwanten in Gott vorstorben, welche neben mir unsers vaterlandts freyheit vortretten unnd defendiret, ich aber, so noch zur zeit Gott lob im leben schuldig bin, ihre ehre neben meiner in dieser sachen zuvortrettenn, alß hab ich mich solchs zum hochsten beflissenn, dieweill aber der neu gekorne rahtt sich die alten freyheittenn unnterzuedenckenn, 472 Datuota pagal pateiktą datą paraštėje (l. 1) 1584 m. ir rezoliucijos datą ant rašto 1584 m. rugsėjo 21 d.

176 106 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) zum hochsten bearbeitet, sich allerlei uppigkeit und gewaltsamen vornehmens zum // [l. 1v] hochsten befleissett[?] auch solche dinge vornehmen, die ihnen zuvorantworten unmuglich, hab ich sie derweg[en] vor ko[nigliche] m[ayestät] in Polen hochloblicher milder gedechtnuß citiren unnd ladenn lassenn. Sie aber solche citationes weniger dann nichts geachtet, unnd dem recht denn ruckenn gewanndet, mich daruber wieder kon. m. brief unnd siegell vorlagett, deß ehren standes entsetzet, daß rathaus verschlossenn, gemeinen Schatzes rendtkahmer sequestriret, mich auch deß schlosses aufseher vorpetzschiret, unnd alle gerichts sachenn durch solche conspirationes ein zeitlang aufgehabenn, auch sonst allen unnheill gestiftett und angerichtett, mich nachmals gefenglich auf dem schloß eingeschloßenn. So baldt ich außkommen, hab ich an statt der alten rahtsverwantenn solches bei kon. may. offtmalß gesucht, sie auf gemeinen reichstag offtmall citiren laßen, daselbst sie nicht erschienen, wodurch ich auß naturlicher treu und lieb zue meinem lieben vaterlandt verursachet, mich bey keyser Maximiliano unnd Ferdinando hochloblich[er] milder gedechtnuß, item bei dem in Gott ruhendenn alten furstenn unnd herenn hochloblicher gedechtnuß dieses hertzogthumbs Preußenn, auch e. f. g[naden] blodenn h[errn] vetternn mit hochstem fleiß umb intercession schriftenn ahnn kon. may. unseren aller gnedigsten konig unnd herrn in Polen zubemuhenn, damit ich desto fuglicher unnd schleuniger zue rechte kommen kundte, woruber ich dann nicht ein geringe summa geldeß verthun unnd vertzehrenn mußenn. Endtlich haben sie mich auch aller meiner hab unnd gutter gantzlich beraubett. // [l. 2] Weill dann gnedigster furst unnd herr ich solche wegenn meiner eydschuldigen lieb unnd treu meines lieben vaterlandts erlittene iniurien unnd vorlust meiner gutter bei itziger koniglicher m. in Poln unser allergnedigsten herrn gern weitter vortstellen wolle, alß bin e. f. d. ich in aller unndterthenigkeit anzuefallenn verursacht, nach dem ich willens und gentzlich entschloßen, mich unter e. f. g. iurisdiction zue begeben und niederzuelassenn, mit demuttiger bitt, e. f. d. wolle sich denn gnedigen landtsfursten eizeigenn unnd mir, armen man, mit einer gnedigenn intercession schrift[lich] ahn kon. m. in Polen behulflich seinn, damit ich meinen ehrenstandt unnd alle daß jenige, vor zue ich fug unnd recht wiederumb bekommen und habhaftig werdenn muege. Binn der gewißen zuvorsicht, e. f. d. werden zue beforderung der gerechtigkeitt unnd zu errettung meiner unschuld mich, armen man, meiner bitt in gnadenn gewehrenn. Warte hierauf ein gnedige gutte antwortt. E. f. d. gehorsamer unnd[ertteniger] williger Lucas Markonides Mundius L. L. Doctor et praeconsul Vilnensis

177 I. TEKSTAI Nr // [l. 2v] [Nota] D. Lucas Mundius, altter burgermeister zur Wilde, hatt der stadt Wilde freyheitt so lange vertretten, bis er umb alle das seine kommen. Bittet vor schrifft an konig, damitt er wieder in integriret, restituirt werd[en] mochtte, will sich mitt der wonung hieher begebenn. Expedirt 21. septembri [15]84 - V e r t i m a s Šviesiausiasis kilmingiausiasis kunigaikšti, maloningasis valdove 473. Aš, vargšas senas žmogus, prispaustas vargo, negaliu jūsų kunigaikštiškajai šviesybei nusižeminęs nepranešti apie tai, kad po mano mylimo tėvo 474 ir kitų Vilniaus miesto tarybos narių mirties, tebus jiems Dievas maloningas, ten pat buvau išrinktas į tarybą. Toje tarnyboje, nesigirdamas galiu pasakyti, elgiausi, laikydamasis duotos priesaikos, ištikimai, teisingai ir dorai. Kadangi amžiną atilsį vaivada Radvila 475, nusižengdamas seniems mūsų papročiams ir laisvėms, įpiršo mums vaitu Augustiną Rotundą, o per jį išdrįso įvedinėti visokiausias naujoves, prievoles ir ėmėsi klastoti mūsų privilegijas, tai aš kartu su kitais tarybos nariais 476, vykdydamas savo tarnybą, jį iš pradžių įspėjau geruoju, kad jis liautųsi tokius dalykus daryti, nes tai prie gero neprivesią, bet kadangi jis mano nuoširdžių įspėjimų neklausė, tai aš kartu su kitais tarybos nariais buvau priverstas, laikydamasis duotos priesaikos ir prigimtinės ištikimybės, kurią mes turime rodyti savo Tėvynei, jam prideramai duoti atkirtį. Kadangi per ilgą laiką kiti tarybos nariai, kurie kartu su manimi gynė ir atstovavo mūsų Tėvynės laisvei, pasimirė, o aš, dėkui Dievui, tebesu gyvas ir įsipareigojęs šitame reikale ginti jų, kaip ir savo, garbę, tai tą ir dariau kuo stropiausiai, bet kadangi naujai išrinkta taryba senas laisves užgniaužė ir įnirtingai ėmė darbuotis, siekdama sau visokiausių gėrybių, taip pat prievarta išdarinėjo tokius dalykus, dėl kurių jų niekaip neapkaltinsi, Georgas Fridrichas Ansbachas Vyresnysis, Prūsijos Kunigaikštystės administratorius. Pažymėtina, kad iki tėvo tarėjo mirties jo sūnus L. Markovičius į tarybą negalėjo būti išrinktas. Mikalojus Radvila Juodasis ( ), LDK kancleris ( ), Vilniaus vaivada ( ). Apie tai, kad L. Markovičių būtų parėmę kokie nors kiti Vilniaus miesto tarybos nariai, informacijos nėra. Gali būti, kad tai tik retorinė priemonė.

178 108 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) tai už tai aš kreipiausi į jo didenybę, Lenkijos karalių 477, kad juos sudrausmintų ir iškviestų [į teismą]. Bet jie nekreipė dėmesio į jokius draudimus ir atgręžė nugarą teisingumui, o iš manęs, nusižengdami karaliaus laiškui ir antspaudui, atėmė garbingą padėtį, užrakino rotušę, sekvestravo bendro iždo kasą, mane ir pilies prižiūrėtoją uždarė 478, visus teismo dalykus tokiomis konspiracijomis ilgą laiką užtęsė ir šiaip pridarė visokių nedorybių, paskui įmetė mane į pilies kalėjimą. Kai tik iš jo išėjau, kartu su senaisiais tarybos nariais 479 ne kartą prašiau jo didenybės karaliaus, kad iškviestų juos į visuotinio seimo [teismą], bet jie ten nepasirodė, o tada aš, jausdamas prigimtinę ištikimybę ir meilę savo mylimai Tėvynei, kreipiausi į imperatorius Maksimilijoną 480 ir garbingos šviesios atminties Ferdinandą 481, taip pat ir į šviesios atminties senąjį šios Prūsijos Kunigaikštystės kunigaikštį ir valdovą 482, taip pat ir į jūsų kunigaikštiškosios malonybės pusbrolį, silpnaprotį valdovą 483, kad pasiųstų mūsų maloningam karaliui, Lenkijos valdovui, tarpininkavimo raštus, kad galėčiau kuo greičiau ir sėkmingiau pasiekti teisybę, dėl ko teko išleisti ir nemažą sumą pinigų. Galiausiai jie iš manęs atėmė visą mano turtą. Maloningasai kunigaikšti ir valdove. Kadangi jo didenybei, dabartiniam Lenkijos karaliui, maloningiausiam mūsų valdovui 484, ketinu ir toliau pranešti apie įžeidimus, patirtus dėl duotos priesaikos mylėti savo Tėvynę ir jai ištikimai tarnauti, ir prarastą visą savo turtą, tai esu privertas kuo nuolankiausiai prašyti jūsų kunigaikštiškosios šviesybės po to, kai galutinai nusprendžiau atsiduoti jūsų kunigaikštiškosios malonybės jurisdikcijai ir Žygimantas Augustas ( ), Lenkijos karalius ( ), Ldk ( ). Ši sakinio vieta nevisiškai aiški. L. Markovičius į kalėjimą buvo uždarytas kelis kartus. Labiausiai tikėtina, kad minimu atveju buvo įkalintas 1557 m. vasaros pabaigoje. Taip pat neaišku, kuo čia galėtų būti dėtas pilies prižiūrėtojas m. Vilniaus pilininku buvo architektas, Leipūnų ir Valkininkų seniūnas, Vilniaus pilies statytojas Hiobas Praÿetfuessas (1554 m. lapkričio 11 d m. rugpjūčio 9 d.) įtakingas valdininkas, todėl jis negalėjo būti tuo asmeniu, plg. Urzędnicy centralni i dostojnicy Wielkiego Księstwa XIV XVIII wieku. Spisy, t. I: Województwo wileńskie, nr 331, s Aukštutinės pilies prižiūrėtoju tuomet buvo Stanislovas Andrejevičius Kosinskis ( ), kuris tapo pilies teisėju, plg.: Urzędnicy centralni i dostojnicy Wielkiego Księstwa XIV XVIII wieku. Spisy, t. I: Województwo wileńskie, nr 861, s. 166; nr 1218, s Kažin ar šis pareigūnas irgi galėjo būti kaip nors susijęs L. Markovičiumi. Neaišku, kas tokie. Neminimi jokiame kitame dokumente. Maksimilijonas II ( ), Čekijos karalius ( ), Vengrijos karalius (1563), Šventosios Romos imperijos imperatorius (1564). Ferdinandas I ( ), Vengrijos karalius (1526), Čekijos karalius (1527), Šventosios Romos imperijos imperatorius (1556). Albrechtas Brandenburgietis ( ), Vokiečių ordino didysis magistras (1511), Prūsijos hercogas (1525). Albrechtas Fridrichas Prūsas ( ), Prūsijos hercogas ( ), Georgo Fridricho Ansbacho, Prūsijos Kunigaikštystės administratoriaus, pusbrolis. Sirgo psichikos liga, todėl vadintas silpnapročiu. Steponas Batoras, Lenkijos karalius, Ldk.

179 I. TEKSTAI Nr apsigyventi [Prūsijos Kunigaikštystėje?], kad man, vargšui žmogui, pagelbėtumėte su maloningu tarpininkavimo raštu jo didenybei, Lenkijos karaliui, jog atgaučiau savo garbingą padėtį ir visa tai, kas teisėtai man priklauso. Esu įsitikinęs, kad jūsų kunigaikštiškoji šviesybė, siekdamas tesingumo ir gelbėdamas mano nekaltumą, maloningai patenkinsite mano, vargšo žmogaus, prašymą. Laukiu maloningo atsakymo. Jūsų kunigaikštiškosios šviesybės klusnus ir nuolankus tarnas Lukas Markovičius Mundijus LL Doctor et praeconsul Vilnensis 485 [Žyma] Ponas Lukas Mundijus, buvęs Vilniaus burmistras, taip ilgai gynė Vilniaus laisves, kol neteko viso savo [turto]. Prašo kunigaikščio rašto, kad įsikištų, sugrąžintų jo teises, nori persikelti čia gyventi. Išsiųsta. [15]84 metų rugsėjo 21 d Teisės daktaras ir Vilniaus burmistras.

180 110 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) Nr. 19 [po , be vietos] Luko Markovičiaus laiškas aukštiesiems Prūsijos Kunigaikštystės valdininkams, kuriame apibūdina naujausią savo bylos eigą ir prašo padėti sulaikyti jo priešininką Andrių Strelecą Šaltinis: GStA PK, XX. HA, EM, 91 g2, Nr. 13, l. 3 4 Originalas (autografas) Lotynų k. // [l. 3] Illustres, Magnifici ac Generosi Domini, Nobiles et Incliti Ducatus huius, ad latus Illustrissimi Principis accersiti et ordinati Rectores et Supraemi Consiliarii. Ego, Lucas Marconides, uti vocor Mundius, et ab ipsa Regia Maiestate, domino meo, Poloniae etc. rege Stephano cognitus et subscriptus Juris Utriusque doctor, civitatisque illius cathedralis in Magno Ducatu Lituaniae Vilnensis nuncupatus senior praeconsul etc., literis trium Caesarearum Maiestatum: Caroli Quinti, Ferdinandi et Maximiliani comendaticiis undique et hic quoque praemissis, quas et ecce modo cum sigillo et subscriptione manuum eius [?] Maiestatum Sacrararum et proprio eorum iussu in manibus meis gestando mecum undique circumfero, etiam cum in numeris aliorum extraneorum regum atque principum, necnon civitatum undique summi, medii et inferioris status, luculentissimis testimoniis honestissimi mei laboris et propositi (sit laus Deo) stipatus. Et modo ecce veniens ex Grodno a Regia Maiestate, domino meo contra adversarios meos obtentis mandatis, quorum bona et merces video hic cum navibus transire. Harum inquam mercium et bonorum, dum dico et re vera ostendo *esse* meas proprias signanter et nominatim per quosdam hic transeuntes erreptas (exceptis, nec tamen omissis prioribus hic denunctiatis perque mea arresta detentis supra tactis spoliis). Quis mihi eas iam diu arresta et detenciones fugientes personas, quis eorum vel potius mea bona praedicta et merces indicione huius iustissimi principis, sub cuius alas ecce modo etiam cum uxore et famulo saltim uno ex omni parte omni ope atque praesidio destitutus confugio, iam modo ex meis manibus solius Dei adiutorio erripiet? Nam hi. Et pueros meos, ex mea filia nepotes progenitos et per eandem mihi, parenti suo legitimo, etiam cum lachrimis coram eorum plenaria consulari residentia intra festa Asumptionis Gloriosae Virginis datos et comendatos. Nonne idem domui dirreptores et spoliatores mei ea praedicta tutoria, uti eorum proprii testantur sibi mihi concessa et confirmata nonne? Inquam postea sub tuitione meae appellationis existente, me ut praemissum authoratum et 486 Datuota pagal laiške minimą Vilniaus vaivados mirties faktą vaivada M. Radvila Rudasis mirė 1584 m. balandžio 27 d.

181 I. TEKSTAI Nr manu propria Regiae Maiestatis subscriptum Doctorem, ex lapideae domus meae propriae 22 mensis augusti violenter extractum mandatis prius Regiis etiam sub vadio quatuor milium florenorum ungaricalium in contemptum non parent. Ex priori carcere non emittunt immo post paucum temporem et decretum eiusdem Regiae Maiestatis super eadem emissione ex praedicto carcere. Etiam cum consiliariis ad personalem meam cum eisdem instanciam coram ipsa Regiae Maiestatis facie in comitiorum die ecce promulgatum in tantum contemnunt ad terminumque a Regia Maiestate praefixum ipsi advocato in faciem comparent mecum cum aliis in iunctum, neque ipsi proficiscuntur, neque ex carcere ad refusionem *prius* 4 milium florenorum ungaricalium praefatorum emittunt. Sed quit interdum faciunt? Nihilominus me in eodem carcere detinentes et enim aduc magis roborantes, decretum sibi aliud sub eadem data et sigillo Regiae Maiestatis (absque tamen consiliariis, quos illis imposibile erat habere) eodem die et eodem fortassis atramento scriptum favente illius cancellariae quodam rectore et manu illius, uti et prioris auscultata sibi confingunt. Illo vero priori veraci inter se suppreso et ocultato hoc solo ficto non ad terminum domini mei Regis personalis meae instanciae, sed ad Palatinum Vilnensem, nuper demortuum, ex suo praetoriali clandestino carcere; me adducto hoc, suo ficticio numeratis sibi, ut audio, quingentis tallaribus, ibi me (et ipsi suo terrestri iuri sese subiicientes suo Magdeburgensi, uti palatini solius testatur liber abrenunctiato), et absque quovis termino, immo ipso die feriato, festi videlicet Sancti Thome Apostoli, ne negotium dignosci queat neque terminus meae personalis coram Rege instantiae investigetur, in alium arcis fedissimum carcerem, ubi sontes et malefici iam abigendi, mihi in terrorem coram meis oculis torquebantur prope ad sesquialterum annum detinent sitique fame et frigore extinguend coniiciunt, nec tamen ex eo dimittunt, donec me per quosdam fideiussores ad acta eiusdem palatini obligem meamque spondeam fidem neque exinde alicubi exeam occasione praemissorum quaerellam contra eos moliturus. // [l. 3v] Qua quidem eiusdem mea praestita fideiussoria non contenti et veriti, ne ista eorum facinora quaeque ad Regiae Maiestatis culmen sive alio quocumque ad lucem deveniant, palamque hic et alibi, ubi cum navibus, bonis atque mercibus suis, terra marique transire solent, innotescant. Quit deinde faciunt? Hoc scilicet quodut et prius testimoniis authenticis inferius deducetur et comprobabitur multis, quae prius et postea acta sunt, et unde hoc negotium suum sumpsit exordium, omnibus firme circumstantiis amputatis et abscisis, nec tamen quibusdam omissis, sed et posterioribus in perpetuam rei memoriam ruminandis. Nobilem quendam, ipsum meum debitorem, qui aduc et modo lite a me pulsatus in terrestribus meis et praedictorum nepotum meorum bonis nullo iure sese intrusus inhabitat et eis utifruitur, hunc, inquam, ad suum civile ius ex meo incepto terrestri pertractum, contra me cum quodam ungaro incittant et me coram se ad cittatum calumniose accusare iubent. Illico vero et respondere sibi ad obiecta absque quavis mora coegerunt, excipienti mihi tantumque ad meam possesionem satis amplam et sufficientem, item alleganti, cum illis ipsis

182 112 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) iudicibus iuxta ius meum contra eos perductum et perlucra iam in execucione tanumque rei iudicatae habere cum eis; iam et arresta mea de una in aliam civitatem fugient habere pro maiori, hac de causa nolle secum quopiam coram eis in ius intromittere appellantem me demum ad suam Regiam Maiestatem cum totius causae effectu et solenniter protestantem, uti ecce acta castrensia 2 scilicet aprilis anno Domini 1582 testantur poscentque iam mihi quamprimum in trecentis milibus florenorum perlucratorum in duorum proconsulum anni praesidentium in eorum bona, deinde et aliorum proconsulum, consulum et scabinorum, iuxta decretum Regiae Maiestatis fine sinatur intromitti. Quam ob rem illi aduc magis exaccerbati non solum exceptiones meas et appellaciones non audiunt, verum etiam postea eodem anno sequenti die mensis Augusti 22 supra dicta me ex domo lapidea supra memorata violenter extracto, nobili praefato, non in possesione mea nescitur quam peccuniariam sumam quasi in meam contumaciam decernit in propria dumtaxat solius personae possesione praetecta et in eorum proprios libros inscripta. Nemini obligata non attenta meque eidem nobili cum ungare in conclavim carceris tribus foribus et totidem seris occludentes tradunt, absque cibo atque potu, mea propria, siti et fame atrocissimoque frigore prorsus extinguent, per alium sesqualterum annum detinent bonisque et residuis ciphis argenteis, anulis aureis et quibusdam literis ad idem negotium pertinentibus spoliandis, quemadmodum ea omnia in protestationibus meis fusius descripta continentur. Interdum ex eo me adhuc in eodem carcere existente, adhuc ad maiora progressuri. Domum meam praedictam lapideam, ex qua eductus sum, irruentes ipso die s. Venceslai vi apertis cameris, litudinibus, hipocaustis, cistis, almariis et scatulis, totum quodquod illic reperiunt: aurum, argentum, pecunias, vestes etc., immo totam suppellectilem domus a minimo ad maximum, ut iudices Regiae Maiestatis Magni Ducatus tribunalis tum sigillo terrestri et manibus propriis testant subscriptis foras educunt et inter se divisis. Nulla mihi deinceps spe vivendi relicta, primum in domum meam lapideam saepe memoratam advocatum hunc suum novum intromittunt cum uxore et liberis totaque sua familia mansioni ut coniicitur perpetuae. Secundo, quatuor nepotes meos supra memoratos minorennes, tutoriae meae prius ab eisdem confirmatae alios nescitur, quibus ab iis tutoribus et inpossesionatis cum bonis parentum eorum, ad eos pertinentibus, neque legitime inventatis, ut et aliis plerisque facere sunt soliti, mihi ademptis tradunt. Tercio, me viam penitus educendum clandestineque abigendum. Nonne evidens ecce apparet signum, quod et tabullam meam deauratam cum insignibus et stematibus meis etc. depulsam supraque portam lapideae me publico spectaculo muro insertam efringunt et foras eiiciunt a tribus Caesarearum Maiestatum supra dictis specialibus privilegiis et diplomatibus // [l. 4] exornatam superiactati. Huic immo et Maiestati Regiae domino nostro, qui diplomata praedicta sub Laterna ad Gedanum in castris in suis manibus tenta visaque et pro dignis cognita metricisque suis de verbo ad verbum castris suis Vilnensibus ingrossari mihique exemplar illius cum sigillo capitanei et notarii

183 I. TEKSTAI Nr terrestris extradi non est dedignata. Eis illi in contemptum pro nihilo statuerint, obdestinatique ab eisdem magnificis Regiae Maiestatis tribunalistis, semel, bis et tercio rogatique, cur et qua de causa id in me et libertates Doctoratus mei patraverint, literasque et diplomata mea ad negotium tribunalem pertinentia mihi abrupuerunt, ne me ad officium illud ex carcere emiserunt neque ipsi sese hac in parte sese excusando comparuerunt, quemadmodum ea in libro eorumdem magnificorum latius ingrossata latius continentur. Ceterum, quoad pacta inter hunc et Magnum Ducatum Lituaniae sancita et stabilita, quibus se merito alii utrique cives etc. incolae tutare sunt soliti, ista solis duntaxatis in iuris dicionibus suis hominibus possesionatis, iudicia et arresta quaevis non subterfugientibus, sed se ex eis debito modo extricantibus, exonerantibus et excusentibus etc. inservire solent, sed non eis, qui non iure neque aequitate, sed summa iniuria et iniquitate, maxime illi ipsi iudices, qui aliis petentibus ex aequo iusticiam ministrare et ius cuique dicere solent. Hi inquam, si fuerint his criminibus notati, quod alienis bonis erreptis ex spoliis ditati, postea tam domi, quam foris iure pulsati et requisiti, neque citacionibus, adcitacionibus parent, immo postea arrestis, mandatis, denique et decretis solius Regiae Maiestatis ad personalem quorumvis instanciam ad curiam divocati non obediunt, insuper et literas Maiestatis Regiae super perlucris et execucione reique res iudicare contemnentes respuunt. Executores ex eo aulicos Regiae Maiestatis addandas intromissiones in eorum bona, etiam cum vadiis certorum milenorum florenorum ungaricalium super contradictionem literis Regiae Maiestatis inditis neque attendunt insuper et istos suae Regiae Maiestatis aulicos, intromissionem executores, exceptos ludibrio, affectos contumelia foras emittunt. Queritur idcirco utrum eiusmodi homines hic et alibi repertos, cum bonis et mercibus deprehensos, arrestatos denique cum eiusmodi spoliis transeuntes, haec supra dicta pacta [tueri]? Immo solius Regiae Maiestatis iniuriam non ulcisci iubent? Quorum unus his, ut praemissum rebus omnibus ita se habentibus et stantibus volens his evadere, advocatumque hunc novum et priorem demortuum cum compluribus et aseclis illius ex accusationibus, delacionibus his etc. criminalibus et civilibus iam perlucratis et in executione supradicta tantumque rei iudicatae pendentibus seipsum eliberare; cum his omnibus solus tum anni praesidens nomine Andreas et Strelec cognomine cum alio suo collega praeconsule Rutheno, nomine Philippo Solokai. Hi, inquam, duo cum aliis totius consulatus etc. Vilnensis personis quam dolose et quam hostiliter in me egerint, hoc et ecce testantur bine aut terne eorum magnificorum supra dictorum dominorum Regiae Maiestatis tribunalistarum, ut dictum est, sub Regiae Maiestatis sigillo et subscriptione manuum suarum quam plurium de data anni proxime praeteriti [15]83 16 mensis Maii et eiusdem mensis etc. et aliis quanto pluribus testimoniis, nec non Joanne quodam Rudamina eorum fideiussore cum Gedanensibus non omissis. Quam ob rem Illustrissimam suam Celsitudinem et Principem hic supremum supplex peto illiusque supra dictos in absentia ad latus consiliarios et senatores harum [?] laudabilium

184 114 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) omnium civitatum Montis Regii, quatenus iudici civitatis Kniphoviensis domino Bernardo Faren demandare dignentur, ne ille praenominatus Andreas Strelec cum mercibus suis cum curru et equis et centum 24 lastonibus salis in navibus arrestatus hic in hospiciis apud Daniel et Lucam Rutheno et ad litus Knipaviense per [J?]acobum famulum civilem arrestatus extra dimitatur arrestumque hoc aut apud se domi mihi prosequi concedere velit, aut ad arcem usque ad adventum Principis coram prosequente transmittere et detinere velit, eademque hanc adacta sua inscribi procuret mihique ex iis extracta cum sigillo dignatur extradere. Idem Lucas Marconides Mundius Juris utriusque Doctor, praeconsul Vilnensis qui supra sua manu, supplex // [l. 4v] [nota de litteris receptis] Lucas Marconites. Der richter in Kneiphofe soll disem supplicant[en] schleunigst rechtens pflegen. Datum den 6. Augusti anno 84. Ex consilio. Verabschiedet den 10. Augusti. Eiusdem anno 84 - V e r t i m a s Šviesieji, dauggaliai ir prakilnieji ponai, šios kunigaikštystės kilmingieji ir garsieji vyrai, pakviestieji į šviesiausiojo valdovo palydą ir paskirtieji į aukštas pareigas pareigūnai ir aukščiausieji tarėjai. Aš esu Lukas Markovičius, vadinamas Mundijumi, paties karališkosios didenybės, mano valdovo, Lenkijos ir t. t. karaliaus Stepono 487, pripažintas ir parašu patvirtintas abiejų teisių 488 daktaras, paskirtas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinės Vilniaus vyresniuoju burmistru 489 ir t. t., turintis trijų imperatorių Karolio V 490, Ferdinando [I] 491 ir Maksimilijono [II] 492 rekomendacinius raštus, visur, taip pat ir čia pateiktus, šių didenybių antspauduotus ir jų ranka pasirašytus, kuriuos, jų pačių įsakytas turėti su savimi, visur nešiojuosi, taip pat gausiai turintis puikių liudijimų (garbė Dievui) mano dorų darbų ir tyrų Steponas Batoras ( ), Lenkijos karalius, Ldk ( ). T. y. civilinės ir kanoninės. Dėl L. Markovičiaus išsilavinimo žr. įvadą. Žr. pastabas įvade dėl šios termino. Taip pat nurodytina, kad Januszas Sondelis mini viduramžiais buvusį senior starszy rajca miejski, J. Sondel, Słownik lacińsko polski dla prawników i historyków, Kraków, 2003, s Karolis V ( ), Ispanijos karalius ( ), Šventosios Romos imperijos imperatorius ( ). Ferdinandas I ( ), Vengrijos karalius (1526), Čekijos karalius (1527), Šventosios Romos imperijos imperatorius (1556). Maksimilijonas II ( ), Čekijos karalius ( ), Vengrijos karalius (1563), Šventosios Romos imperijos imperatorius (1564).

185 I. TEKSTAI Nr ketinimų pasitarnaujant daugybei svetimų šalių karalių ir valdovų bei aukščiausios, vidurinės ir žemos padėties miestams. Ir štai ką tik grįždamas iš Gardino 493, iš jo didenybės, savo valdovo 494, gavęs šaukimus savo priešininkams, matau, kaip jie laivais išplukdo savo turtus ir prekes 495. Tarp tų prekių, sakau, ir turtų yra aiškiai ir akivaizdžiai priklausančių man. Skelbiu ir aiškiai galiu įrodyti, kad jas (išskyrus, bet ne praleidžiant čia anksčiau įskųstą ir mano areštų sulaikytą pirma pasisavintą kilnojamąjį turtą) pagrobė pro čia keliaujantys kažin kokie asmenys. Kas [sulaikys] man tuos jau seniai arešto ir sulaikymo vengiančius asmenis, kas išplėš į mano rankas vien tik Dievo pagalba patekusį jų, o tiksliau, minėtąjį mano turtą ir prekes, priskirtas man nurodymu teisingiausiojo valdovo 496, po kurio sparnu štai dabar su žmona ir vos vienu tarnu, netekęs visiškai viso turto ir paramos, glaudžiuosi? Mat jie ir mano vaikaičius, mano dukters pagimdytus, ir per ją man, teisėtam jos tėvui, su ašaromis akyse per Švč. Mergelės ėmimo į dangų šventę 497 priešais miesto tarybos rūmus 498 atidavė rūpintis ir globoti. Ar ne tie patys mane apiplėšę vagys ir plėšikai man suteikė ir patvirtino mano giminės globą 499, ką liudija ir jų žmonės? Ar ne jie, sakau, vėliau mane, saugomą mano pateiktos apeliacijos, kaip sakyta, įgaliotą ir pačios karališkosios didenybės rankos parašu patvirtintą [abiejų teisių] daktarą, rugpjūčio 22 d. šiurkščiai išvilko iš mano nuosavo mūrinio namo, paniekinę ir nepaklusdami ankstesniems karaliaus nurodymams, netgi už vengriškų dukatų 500 užstatą. Iš pirmojo kalėjimo 501 neišleidžia net po kurio laiko ir to paties jo didenybės dekreto dėl paleidimo iš minėto kalėjimo [paskelbimo]. Net kai buvo viešai paskelbta, kad jie kartu su tarybos nariais seimo susirinkimo dieną pagal mano asmeninį jiems keliamą kaltinimą stotų pačios karališkosios didenybės akivaizdon, jie taip paniekino karališkosios didenybės paskirtą Kada L. Markovičius lankėsi Gardine, neaišku, matyt, jame reziduojant Steponui Batorui 1584 m. Pastarasis beveik visus 1579 (ruošėsi žygiui į Polocką) ir 1584 m. praleido LDK rezidavo Gardine ir kažkiek Vilniuje, T. Jankowski, Śmierc Stefana Batorego w Grodnie, Grodno, 1930 (Biblioteka historyczna m. Grodna, nr 1); Księgi podskarbińskie z czasów Stefana Batorego , wyd. A. Pawiński, Warszawa, 1881, cz. 1 2 (Źródła Dziejowe, t. IX), s. VI. Steponas Batoras, Lenkijos karalius, Ldk. T. y. išplukdo iš Karaliaučiaus, matyt, į Vilnių. Iš tolesnio dėstymo aiškėja, jog L. Markovičiui buvo pavykę pasiekti, kad Prūsijos Kunigaikštystėje būtų areštuotos jo priešininkų iš Vilniaus prekės ir sulaikyti netgi kai kurie jų savininkai. Vilniečių prekyba su Karaliaučiumi ir per Karaliaučių buvo intensyvi. T. y. Georgo Fridricho Ansbacho Vyresniojo, Prūsijos Kunigaikštystės administratoriaus, Brandenburgo Ansbacho Kulmbacho markgrafo. Rugpjūčio 15 d. Regis, galima versti ir kitaip, pvz., pilnosios miesto tarybos posėdžio metu. Turima galvoje L. Markovičiaus nepilnamečiai vaikaičiai. Vadinasi, jų tėvai tuomet jau buvo mirę. Kitaip vengriški raudonieji. Kremnicos (dab. Slovakija) monetų kalykloje XVI XVIII a. kaldintos auksinės monetos, plačiai paplitusios Vidurio ir Rytų Europoje bei LDK. T. y. Vilniaus miesto rotušės kalėjimo.

186 116 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) teislaikį, kad patys, mane prijungę prie kitų, stoja vaito akivaizdon, bet nei patys vyksta, nei atsisakę paleidžia mane iš kalėjimo už aukščiau minėtus vengriškų dukatų. O ką jie tuo metu daro? Ne tik laiko mane tame pat kalėjime, bet ir griežtina laikymo sąlygas. Jie, suklastoję apklausą, sau [pasidaro] kitą dekretą su ta pačia data ir karaliaus antspaudu (tik be tarėjų[antspaudų], kurių gauti jiems nebuvo įmanoma), surašytą tą pačią dieną ir galbūt tuo pačiu rašalu, nes jiems talkino toks karaliaus kanceliarijos valdytojas, ir ta pačia ranka kaip ir ankstesnysis. Anąjį tikrąjį dekretą tarpusavyje suplėšę ir paslėpę, remdamiesi tik šiuo suklastotuoju iš savo slapto teismo kalėjimo veda mane ne į mano valdovo karaliaus teismą pagal asmeninį mano kaltinimą, bet pas neseniai mirusį Vilniaus vaivadą 502. Atveda mane ir pagal šį fiktyvų dekretą priskaičiuoja sau, kaip girdėjau, 500 talerių. Ten mane (taip pat ir save, pavesdami žemės teisei, kaip liudija vienintelis vaivados raštas, atsisakė savo Magdeburgo teisės) [nuteisia] be jokio posėdžio, net šventės dieną, tai yra per šv. apaštalą Tomą 503, ir, idant viskas neišaiškėtų ir karaliaus akivaizdoje nebūtų teismo posėdyje tiriamas mano asmeninis skundas, įmeta į kitą šlykštų pilies kalėjimą, kur dera gabenti tik nusikaltėlius ir piktadarius, kurie, mano įbauginimui, buvo kankinami beveik pusantrų metų kalinimu ir marinami troškuliu, alkiu ir šalčiu. Jie neišleidžia iš ten tol, kol, kai kam laidavus, pagal to paties vaivados raštą nedaviau priesaikos ir negarantavau, kad niekur iš čia neišvyksiu, ketindamas dėl visko, kas įvyko, juos skųsti. Tačiau nepasitenkina mano suteikta garantija ir nuogąstauja, kad [žinia apie] visokius jų nusikaltimus nepasiektų karališkosios didenybės aukštybių ar kaip kitaip neiškiltų į dienos šviesą ir nepasklistų čia ar kur kitur, kur su laivais, turtais ir prekėmis žeme ar vandeniu paprastai jie keliauja. Tai ką jie toliau daro? Ogi tai, ką, kaip ankstesniais tikrais liudijimais vėliau bus įrodyta ir patvirtinta daugeliu ankstesnių ir vėlesnių įvykių, ir iš kur visas šis reikalas prasidėjo, aiškiai atskyrus ir atmetus visas aplinkybes, tačiau kai ko ir nepraleidžiant, bet ir vėlesnes amžinam reikalo atminimui nuolatos persvarstant. Jie prieš mane su kažkokiu vengru pakursto ir liepia pagal skundą melagingai mane apkaltinti savo teisme vieną bajorą 504, kuris buvo mano skolininkas, prieš kurį jau anksčiau ir tuo metu buvau pradėjęs bylą todėl, kad jis, neturėdamas jokios teisės, gyveno įsibrovęs į mano ir minėtųjų mano vaikaičių žemės valdas ir jomis naudojosi. Tad, sakau, šis mano pradėtas žemės reikalas buvo perkeltas į jų miesto teismą. O ten jie be jokio atokvėpio vertė atsakinėti į kaltinimus man, teigiančiam, kad bent jau pakankamai didelis ir gausus mano turtas čia niekuo dėtas, be to, besiginančiam, kad aš, pradėjęs savo bylą, teisiuosi su štai šiais savo teisėjais ir kad jau turiu pasiekęs Vilniaus vaivada M. Radvila Rudasis mirė 1584 m. balandžio 27 d. Gruodžio 19 d. Tai galėtų būti Petras Stravinskis, vedęs arijono Mikalojaus Vodovozovičiaus našlę Sofiją m. LDK asesorių teismo knygoje parašyta, kad Žygimanto Augusto sprendimu jam su žmona buvo priteistas L. Markovičiaus turtas už skolą G. Vodovozovičiui iš viso net apie kapų grašių (neaišku, iš kur ši suma), ir jie buvo įvesdinti į L. Markovičiaus namą, LM, kn. 273, l

187 I. TEKSTAI Nr vykdomąjį nuosprendį prieš juos dėl neteisėto pasipelnymo. Jau vien tai daug reiškia, kad jie nuo mano areštų bėga iš vieno miesto į kitą. Dėl šios priežasties aš nenorįs su kuo nors bylinėtis jų akivaizdoje. Aš rašau apeliaciją savo karaliui dėl bylos baigties ir pareiškiu viešą protestą, kaip liudija 1582 Viešpaties metų balandžio 2 [d. Vilniaus] pilies teismo aktai, kuria iš dviejų tų metų burmistrų 505, kitų burmistrų, tarėjų ir suolininkų turto mano naudai visų pirma reikalauju išieškoti neteistai pasisavintus auksinų, kaip to pabaigoje reikalauja karališkosios didenybės dekretas. Dėl to jie dar labiau įtūžę ne tik nesiklauso mano protestų dėl kaltinimo formuluotės ir apeliacijų, bet ir tų pačių metų rugpjūčio 22 d., kaip anksčiau minėjau, iš minėto mano mūrinio namo mane jėga išvilkę, minėtajam bajorui paskiria mano nekilnojamąją nuosavybę, kaip man neturint nežinia kokios pinigų sumos, esą dėl mano vengimo atvykti į teismą, nors tai vieno asmens nuosavybė ir jų knygose įrašyta. Niekam nesilaikant priesaikos ir mane kitiems pusantrų metų uždarius už trijų durų ir tiek pat skląsčių į rūsio kamerą, kad laikytų suimtą be maisto ir gėrimo, leisgyvį nuo baisaus troškulio, bado ir šalčio, tam bajorui su vengru jie perduoda mano turtą, kad būtų paimta likusios sidabrinės aurės, auksiniai žiedai ir kai kurie laiškai, besisiejantys su šiuo reikalu. Visa tai plačiau surašyta mano proteste. Kol dėl to buvau tame kalėjime, jie ėmėsi rimtesnių darbų. Šv. Vaclovo dieną 506 įsiveržę į mano mūrinį namą, iš kurio buvau išvestas, jėga išlaužę kambarius, rūsius, skrynias, spintas, dėžes išneša lauk ir pasidalina viską, ką ten rado: auksą, sidabrą, pinigus, drabužius ir t. t., tiesiog visą kilnojamąjį namų turtą nuo mažiausio iki didžiausio, kaip tai liudija karališkosios didenybės [Lietuvos] Didžiosios Kunigaikštystės Tribunolo teisėjai savo pačių parašais ir žemės antspaudu. Nepalikdami man jokios vilties gyventi, jie visų pirma į mano dažnai minimą mūrinį namą įkelia savo naująjį vaitą m. Vilniaus miesto tarybos metiniais burmistrais buvo Andrius Petravičius Strelecas ir Pilypas Semionovičius Solokajus. Rugsėjo 28 d. L. Markovičius šiame ir kituose tekstuose chronologiškai šokinėja, todėl neaišku, kokį vaitą jis turi galvoje. Galbūt A. Rotundą Meleskį jis buvo vedęs, turėjo vaikų ir, aišku, tarnų, todėl tiktų. Po A. Rotundo mirties vaito teisminės funkcijos, tačiau ne pati visa pareigybė, 1582 m. balandžio 1 d. Stepono Batoro raštu buvo paskirtos ilgamečiam Vilniaus miesto suolininkui (1572 m. pavadintas vyriausiuoju suolininku ir vaito A. Rotundo Meleskio pavaduotoju), galiausiai tarėjui, auksakaliui Joannesui Zendai (min ). Analogiškai skamba ir raštas: Pakeitimas ir paskyrimas į mirusio Vilniaus vaito vietą teisėjo, kad teisėjautų Vilniaus mieste (Suffectio et substitutio iudicis in locum de mortui advocati Vilnen ad exercendum iudicia in civitatem Vilna). Tačiau beveik už mėnesio, užtarus Vilniaus vaivadai M. Radvilai Rudajam ir LDK vicekancleriui Kristupui Radvilai, už nuopelnus kovose su maskvėnais prie Pleskovo, Velikije Luki ir Polocko, Steponas Batoras 1582 m. balandžio 27 d. Rygoje vaitiją suteikė M. Jasenskiui. Raštas Vilniaus miestiečiams su raginimu būti paklusniems naujajam vaitui datuotas diena anksčiau 1582 m. balandžio 26 d. Vaitas tikrai buvo paskirtas, nes 1582 m. gegužės 10 d. rašte jis paminėtas, deja, tik anonimiškai. Henryko Lulewicziaus spėjimu, M. Jasenskis vaito pareigybę po 1582 m. birželio 15 d. turbūt greitai pardavė medicinos daktarui Stanislovui Sabinai. Taigi, L. Markovičius po vieno iš savo priešininkų vaito A. Rotundo Meleskio mirties dar galėjo turėti reikalų mažiausiai su dviem naujais vaitais, A. Ragauskas,

188 118 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) su žmona, vaikais ir visais šeimynykščiais, kaip galima suprasti, nuolatos gyventi. Antra, jie mano jų pačių anksčiau patvirtintai globai perduoda keturis mano jau minėtus mažamečius vaikaičius, o kitus, atėmę iš manęs, [atiduoda] nežinia kokiems globėjams ir nuolatinės gyvenamosios vietos neturintiems asmenims kartu su jiems priklausančiu jų tėvų turtu, teisiškai tinkamai jo neaprašę, kaip ir su daugeliu kitų jie buvo pratę elgtis. Trečia, mane jau reikia ne tik vedžioti į teismą, bet ir visiškai išvaryti. Ar ne akivaizdus to ženklas tai, kad įmūrytą virš mano mūrinio namo durų, kad visi matytų, paauksuotą lentą su mano insignijomis, karūnomis ir kt. išlupę sudaužo ir išmeta į gatvę, svaidydami papuoštą minėtais trijų imperatoriškųjų didenybių privilegijų raštais ir diplomais? Ji nekėlė paniekos net pačiai karališkajai didenybei, kuris minėtus raštus vartė rankose, apžiūrėjo ir laikė garbingais stovykloje prie Latarnios šalia Gdansko, pažadėjęs juos žodis žodin perrašyti į savo metriką 508 Vilniaus pilyje ir man išduoti jų originalą su seniūno ir žemės raštininko 509 antspaudu. Tačiau jie šių [raštų] nepaisė ir laikė už nieką. Ir kai į juos kartą, antrą, trečią kreipėsi prakilnieji karališkosios didenybės teisėjai ir klausė, kodėl ir dėl kokios priežasties tai daro prieš mane ir mano daktaro laisves, jie mano raštus bei dokumentus, susijusius su bylinėjimusi tribunole, iš manęs išplėšė, neišleido manęs iš kalėjimo šiai pareigai atlikti ir patys neatvyko į jį kaip atsakovai, kaip plačiau surašyta tų pačių prakilnybių rašte. Be to, kai dėl galiojančių ir patvirtintų sutarčių tarp šios [Prūsijos Kunigaikštystės] ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, kuriomis pelnytai vienos ir kitos piliečiai ir kt. gyventojai yra pratę save ginti, tai jos paprastai tarnauja tik sėsliai gyvenantiems kiekvienos jurisdikcijos žmonėms, kurie nebėga nuo teismo ir turto arešto, bet deramu būdu sprendžia iškilusius klausimus, atsiskaito, teisinasi ir t. t., bet ne tuos saugo, kurie vadovaujasi ne teise, ne teisingumu, bet didžiausia neteise ir neteisingumu, o ypač, kai jie patys yra teisėjai, kurie, kitiems prašant, vadovaudamiesi teisingumu, turi vykdyti teismą ir kiekvienam pritaikyti įstatymą. O šie, sakau, jei būtų pripažinti kaltais dėl tokių kriminalinių nusikaltimų, kad, pagrobę svetimą turtą, pralobo iš plėšimo, paskui namie ir kitur persekiojami įstatymo ir paieškomi, nepasirodo net pakartotinai šaukiami į teismą, pagaliau, nepaklūsta šaukiami areštais, šaukimais, net pačios karališkosios didenybės dekretais dėl asmeninio kaltinimo atvykti į patį rūmų teismą. Be to, nepaiso karališkosios didenybės rašto dėl neteisėto pralobimo ir išieškojimo atsisakydami savo žinion perimti nusikaltusiojo turtą. Todėl jie nepriima karališkosios didenybės rūmų teismo šaukūnų, turinčių išieškoti [žalą] iš jų turto ir kelių tūkstančių vengriškų dukatų užstatą dėl prieštaravimo karališkosios didenybės raštui Jasenskis Mikalojus, Vilniaus Žemutinės pilies biografinis žodynas, sud. A. Ragauskas, R. Ragauskienė, 2009 (mašinraštis, saugojamas VšĮ Valdovų rūmų paramos fondas). Lietuvos Metriką, t. y. valstybės kanceliariją. Tai turėtų būti Andrejus Ivanovičius, Urzędnicy centralni i dostojnicy Wielkiego Księstwa XIV XVIII wieku. Spisy..., s. 116.

189 I. TEKSTAI Nr ir tuos išieškančius turtą jo karališkosios didenybės rūmų teismo vykdytojus tyčiodamiesi ir šmeiždami išveja lauk. Tad kyla klausimas, ar čia ar kur kitur suradus tokius žmones, sulaikius juos su turtais ir prekėmis, pagaliau, areštavus keliaujant pro šalį su pasigrobtomis gėrybėmis turėtų būti laikomasi aukščiau minėtų sutarčių? Ar tikrai nėra liepiama atkeršyti bent jau už karališkosios didenybės skriaudą? Tad padėtis yra tokia, kaip čia išdėstyta. Vienas iš jų yra Andrius, pravarde Strelecas 510. Jis nori ištrūkti pats ir išlaisvinti šį naująjį vaitą 511 ir jau mirusį ankstesnįjį 512 kartu su daugeliu jo vyrų ir pagalbininkų iš kaltinimų, šių skundų, jau vykdomų nuosprendžių kriminalinėse ir civilinėse bylose dėl neteisėto pasipelnymo, kaip minėta, užgrobiant turtą. Kartu su jais visais [veikdamas], jis vienas buvo [tarybos] metų pirmininkas 513 kartu su kitu savo kolega burmistru rusėnu, kurio vardas Filypas Solokajus 514. Tad, sakau, tiedu su kitais Vilniaus miesto tarybos nariais su manim elgėsi ypač klastingai ir nepaprastai priešiškai, ką štai liudija minėtų prakilniųjų ponų karališkosios didenybės teisėjų, kaip sakyta, du ar tris kartus patvirtinti jo didenybės antspaudu ir jų parašais [raštai], datuoti praeitų 1583 metų gegužės 16 diena ir to paties mėnesio 19 diena, ir t. t. bei daugybė kitų liudijimų, taip pat ir jų laiduotojo Jono Rudaminos 515, nepamirštant ir gdanskiečių Andrius Petravičius Strelecas, katalikas, 1570, 1576 m. ėjęs metinio tarėjo, o 1582 m. metinio burmistro pareigas. Matyt, turi galvoje vaitą S. Sabiną. Matyt, turi galvoje vaitą A. Rotundą Meleskį, mirusį 1582 m. kovo 20 d. A. Petravičius Strelecas, kaip minėta, 1582 m. buvo metiniu burmistru. Burmistras, stačiatikis Filipas Solokajus. Bylinėtis L. Markovičius pradėjo dar su tarėju Petru Solokajumi ( Soloku ), matyt, F. Solokajaus seneliu m. minimas miesto iždininkas Semionas Solokajus, F. Solokajaus tėvas m. lapkričio 24 d. burmistras F. Solokajus (Solokajevičius) su miesto raštininku Jeronimu Opachovskiu atstovavo Vilniaus miestui Varšuvos seimo teismo byloje su valdovo dvarioniu Martynu Paleckiu dėl stiklo dirbtuvės Vilniuje. 1582, 1588, 1594, 1600 m. jis ėjo metinio burmistro pareigas m. minimas burmistro P. Solokajaus namas Pilies g. (prieš tai priklausė tarėjui Andriui Jatvejevičiui), LM, kn. 77, l. 525v; LM, kn. 274, l. 406, 428; AGAD, Tzw. Metryka Litewska, dz. I B, nr 31, l v; KW, l. 9, 9v, 10v, 11. Vilniaus burmistras, katalikas pirklys Jonas Rudamina (m. 1599) metinio tarėjo pareigas ėjo 1586, 1592 m., metinio burmistro 1598 m. Dar 1579 m. žydo Jokūbo Jozefovičiaus šaukime į valdovo teismą apeliacinėje tarybos byloje dėl 170 kapų grašių įvardytas tik kaip Vilniaus miestietis ir pirklys (honestum). Buvo žemvaldys, 1579 m. sumokėjo už valdos Žemaitijoje, Kvasovska seniūnijoje, valdymą, dėl kurios 1598 m. buvo šauktas į teismą m. vid. gavo valdyti Podalgockojė vaitiją Upytėje. Turėjo namą rotušės aikštėje. Našlė su antruoju vyru 1601 m. pardavė jį priešais druskius miestiečiui Ivanui Grigorjevičiui Kaletnikovičiui (būsimas špitolinis namas, vad. Kaletnikowska kamienica). Namas lokalizuotas kaip stovįs tarp LDK iždininko L. Mamoničiaus ir Ilgovskio namų, priešais Voskresenskojė cerkvę m. sausio 12 d. namas naujojo savininko prašymu buvo atleistas nuo svečių apgyvendinimo prievolės m. paminėtas buvęs J. Rudaminos mūrnamis Šv. Dvasios g., testamentu tekęs vaikaitei Martai (Magdalenai), 1629 m. už auksinų parduotas ginklininkui Joannesui Weseliui. Antroji žmona Dorota Galvelanka (m. po 1601) po vyro mirties ištekėjo už Vilniaus vietininko Georgijaus Chžčonovičiaus. Jo sūnus (vienintelis?) garsusis jėzuitas, misionierius

190 120 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) Todėl nuolankiai prašau jūsų prakilnybę ir aukščiausiąjį čia valdovą, o taip pat, jam nesant, aukščiau minėtuosius prie jo esančius patarėjus ir visų šlovingųjų Karaliaučiaus miestų 516 tarybų narius, kad teiktųsi paprašyti Knypavos 517 teisėją poną Bernardą Fareną 518, kad minėtasis Andrius Strelecas, kuris buvo areštuotas su savo prekėmis, vežimu, arkliais bei 124 laštais 519 druskos laivuose viešintis pas rusėnus Danielių ir Luką ir prie Knypavos krantų buvo areštuotas miesto šaukūno Jokūbo, nebūtų išsiųstas kur nors kitur ir teiktis leisti man jo namuose vykdyti areštuotojo persekiojimą, arba, iki atvykstant valdovui, persekiotojo akivaizdoje perduoti jį į pilį ir ten laikyti, taip pat malonėti surašyti šiuos savo veiksmus ir teiktis man išduoti jų išrašą su antspaudu. Nuolankiai tas pats Lukas Markovičius Mundijus, abiejų teisių daktaras, Vilniaus burmistras, savo ranka [žyma apie rašto gavimą] Lukas Markovičius. Knypavos teisėjas turi kuo greičiau sutvarkyti šio prašytojo reikalą. Rašyta [15]84 metų rugpjūčio 6 dieną. Ex consilio. Išsiųsta [15]84 metų rugpjūčio 10 dieną Andrius Rudamina ( ), KW, l. 9v, 10, 11; MAB RS, f , p ; f ; LVIA, f. SA 5333, l. 138, ; LM, kn. 63, l. 243; kn. 64, l. 177v; AGAD, Tzw. Metryka Litewska, dz. I B, nr 31, l v, 266; kn. 86, l. 294; kn. 243, l. 15v; kn. 273, l. 85v 86, 94 94v; Cz. Jankowski, Powiat oszmiański, Petersburg, 1897, cz. 2, s. 11, przyp. 1. Buvo trys savivaldžios Karaliaučiaus miesto, įkurto 1255 m., dalys Karaliaučiaus Knypava (vok. Kneiphof), sala Priegliaus upėje, Karaliaučiaus Senamiestis (Altstadt) miesto teises gavo 1286 m., Karaliaučiaus Lyvenikė (Lobeniсht) miesto teises gavo 1300 m., sala Priegliaus upėje. Miesto teises Knypava gavo 1327 m., savivaldą atskirą tarybą ir kt. išsaugojo iki 1724 m., kuomet Karaliaučius buvo centralizuotas. Knypavoje, turtingiausioje Karaliaučiaus miesto dalyje, prekybos centre, kuriame, be abejo, įsikurdavo ir pirkliai iš Kauno, Vilniaus ir kt. LDK miestų, 1544 m. buvo įsteigtas ir universitetas. Berods, Bernardas Vyresnysis, Knypavos tarėjo Bernhardo Fahrenheito ( ) tėvas, termometro išradėjo Danieliaus Gabrieliaus Fahrenheito ( ) prosenelis, žr.: F. Klemm, Daniel Gabriel Fahrenheit, Neue Deutsche Biographie, Berlin, 1959, Bd. 4, S ; A. Januszajtis, Dzieciństwo i młodość Daniela Gabriela Fahrenheita, Laštas biralų, daugiausia grūdų, svorio vienetas. Jo dydžiai buvo skirtingi. Gdansko laštą sudarė apie litrų arba kg.

191 I. TEKSTAI Nr Nr [Karaliaučius] Atsakymas Lukui Markovičiui Mundijui Georgo Fridricho Ansbacho Vyresniojo, Prūsijos Kunigaikštystės administratoriaus, Brandenburgo Ansbacho Kulmbacho markgrafo vardu dėl vilniečio Andriaus Streleco arešto Šaltinis: GStA PK, XX. HA, EM, 91 g2, Nr. 13, l. 2a 2av Originalas (juodraštis?) Vokiečių k. // [l. 2a] Uff anhaltten h[errn] Lucae Marconidis Mundii* a in sachenn einen b uff Andream Streleć *personlichen* geschlagenen arrest belangendt giebtt der herzog zu Preussen etc. mein gnedigster kurf[urst] unnd herr volgenden abschiedt. Nach dem c beide parte under koniglicher maiestat zu Poln etc. gesessen unnd sie vermoge der radten d *in foro competenti* clage unnd antwort anzunemen unnd zu geben schuldig, alß wollen f[urstliche] d[urchlaucht] e gedachten h[errn] Lucam an nach der Wilda, wo ermelter Streleć gesessen, remittirt[?] unnd verwiesen habenn, wie dann mehr erwehnter Streletz vor den ihrer f. d. rhaten *darnn obersten burggraven* angelobt unnd uff anhalten unnd citiren deß h[errn] Lucae Marconidis innerhalb dato unnd dem festo omnium sanctorum nach dem neuen calendario // [l. 2av] *sich vor dem gericht zur Wildam* zugestellenn unnd daselbst deß rechtens abzuwarttenn versprochen. Werdenn sich demnach beide parte hiermitt solchen ihrer f. d. abschiedt zubeynemen unnd darnach endtlich zuricht[en] wissen urkundtlich. Den 10. Augusti anno [15] a b c d e 520 Nubraukta J[uris] u[triusque] Doctoris. Po to nubraukta: geschlagen arest [?] Po to nubraukta: auß allerhandt ursachen. Po to nubraukta: selbsten [?] Po to nubraukta: sie an nach der Wilde. Toliau nurodyta dešimt sunkiai įskaitomų pareigybių: Canzler, Burgraff ir kt.

192 122 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) V e r t i m a s Į pono Luko Markovičiaus Mundijaus prašymą dėl Andriaus Streleco 521 asmeninio arešto Prūsijos kunigaikštis, maloningasis mano kurfiurstas ir valdovas, atsako šiuo potvarkiu. Kadangi abudu [asmenys] sėdėjo [kalėjime] jo didenybės Lenkijos karaliaus valdose ir į jų in foro competenti 522 gautą skundą būtina duoti atsakymą, jo kunigaikštiškoji šviesybė kviečia minėtą poną Luką į Vilnių, kur kalėjo ir buvo išsiųstas minėtasis Strelecas, ir daug kartų minėtas Strelecas pono Luko Markovičiaus prašymu ir raginimu pažadėjo atvykti nuo čia minimos datos iki festo omnium sanctorum 523 pagal naująjį kalendorių 524 į teismą Vilniuje ir ten laukti teismo sprendimo. Tad abu ponai raštu gaus šį jo kunigaikštiškosios šviesybės potvarkį ir bus pagaliau pagal jį teisiami. [15]84 metų rugpjūčio 10 d Asmuo neidentifiktuotas. Prideramame teisme. Visų šventųjų šventės. T. y. vadinamąjį Grigaliaus kalendorių. Prūsijoje jis oficialiai buvo įvestas tik 1610 m. Toliau nurodyta dešimt sunkiai įskaitomų pareigybių: Canzler, Burgraff ir kt.

193 II. FA KSI MILĖS

194 124 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) 1. Faksimilių sąrašas Nr , [Vilnius]. LM, kn. 240, l v. Vilniaus miesto tarėjo Luko Markovičiaus kalba, pasakyta Vilniaus miesto rotušėje, kurioje skundžiasi dėl reikalavimo išsikelti iš namo ir užleisti jį Jonui Dubingiui. Nr , [Vilnius]. LM, kn. 240, l v. Vilniaus miesto tarėjo Luko Markovičiaus žmonos kalba Vilniaus miesto rotušėje, kurioje vyro vardu skundžiasi dėl bylos su Jonu Volkovičiumi ir Tiša Semionovičiumi vilkinimo. Nr , [Vilnius]. LM, kn. 246, l v. Vilniaus miesto burmistro Luko Markovičiaus kalba Vilniaus miesto rotušėje, kurioje skundžiasi dėl su juo sudaryto prekiavimo degtine Vilniuje kontrakto nevykdymo. Nr , [Vilnius]. LM, kn. 250, l. 345v 346v. Vilniaus miesto burmistro Luko Markovičiaus kalba Vilniaus miesto rotušėje, kurioje protestuoja dėl jo nekvietimo į tarybos posėdžius. Nr. 5 [ , Vilnius]. LM, kn. 250, l v. Vilniaus miesto burmistro Luko Markovičiaus antroji kalba Vilniaus miesto rotušėje, kurioje protestuoja dėl jam daromų skriaudų, pasak jo, dėl neteisėto pašalinimo iš tarybos, sutarties dėl prekiavimo degtine nevykdymo, jo bylų vilkinimo. Nr , [Vilnius]. LM, kn. 252, l v. Vilniaus miesto burmistro Luko Markovičiaus kalba Vilniaus miesto rotušėje, kurioje iš vaito Augustino Rotundo Meleskio ir tarybos reikalauja išduoti jam reikalingus išrašus, sušaukti bendruomenę, pateikti raštus, pagal kuriuos taryba nepaisant jo kaltinimų toliau eina savo pareigas. Nr , [Vilnius]. LM, kn. 260, l. 258v 263v. Vilniaus miesto burmistro Luko Markovičiaus kalba valdovo teisme karaliaus sekretoriui, LDK referendoriui, vyskupui Piotrui Arciechowskiui, kurioje protestuoja dėl, pasak jo, teismo jam daromų skriaudų: bylų vilkinimo, nuolaidžiavimo Vilniaus miesto valdžiai ir kt.

195 II. FAKSIMILĖS 125 Nr , [Vilnius]. LM, kn. 260, l Vilniaus miesto burmistro Luko Markovičiaus pareiškimas prieš Vilniaus miesto valdžią, kuriame protestuoja dėl neteisingo Vilniuje mirusio šikšniaus Simono Zachejaus pomirtinio turto inventoriaus sudarymo ir turto iššvaistymo. Nr. 9 Neskelbiama. Nr. 10 [apie , Vilnius]. GStA PK, XX. HA, EM, 91 g2, Nr. 7, l [Lukas Markovičius] Trumpas turinys ir pranešimas apie tai, kaip Augustinas Rotundas, Vilniaus vaitas, su savo šalininkais ir bendrais mane, Luką Mundijų, to paties Vilniaus miesto tarėją ir vyriausiąjį burmistrą, nusižengdamas Dievui, garbei, teisei ir bet kokiam teisingumui, veidmainiškomis pinklėmis ir klastingais piktavališkais išpuoliais įstūmė į dabartinį skurdą ir pražūtį, sugriovė visą mano gerovę ir iš manęs, nekalto, sumanė ir ketina atimti gyvybę etc. Nr. 11 [po prieš , be vietos]. GStA PK, XX. HA, EM, 91 g2, Nr. 7, l Luko Markovičiaus laiškas Prūsijos kunigaikščiui Albrechtui Fridrichui, kuriame skundžiasi dėl Vilniaus miesto valdžios jam daromų skriaudų, prašo priimti į dvarą, paremti žmoną, vaikaičius ir žentą. Nr. 12 [po , Karaliaučius]. GStA PK, XX. HA, EM, 91 g2, Nr. 7, l. 1 1v. Duoti atsakymą Lukui Markovičiui Mundijui. Nr , Karaliaučius. GStA PK, XX. HA, EM, 91 g2, Nr. 7, l Luko Markovičiaus laiškas Prūsijos kunigaikščiui Albrechtui Fridrichui, kuriame dėkoja už pagalbą, pasiūlytą tarpininkavimą pas būsimąjį Lenkijos karalių ir prašo padėti suimti jo priešininkus. Nr. 14 [po , Karaliaučius]. GStA PK, XX. HA, EM, 91 g2, Nr. 7, l. 21. Luko Markovičiaus laiškas Prūsijos kunigaikščiui Albrechtui Fridrichui, kuriame prašo padidinti jam skiriamą paramą, priimti su tarnu prie dvariškių stalo, duoti apsauginį raštą. Nr. 15 [apie , be vietos]. GStA PK, XX. HA, EM, 91 g2, Nr. 3, l. 13. Luko Markovičiaus laiškas aukštiems Prūsijos Kunigaikštystės (?) valdininkams, kuriame jis prašo užtarti Prūsijos Kunigaikštystės administratoriui,

196 126 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) Brandenburgo Ansbacho Kulmbacho markgrafui Georgui Fridrichui Ansbachui (?), kad šis pagelbėtų jo byloje. Nr. 16 Neskelbiama. Nr , Vilnius. LM, kn. 273, l v. Vilniaus vaito Augustino Rotundo Meleskio pareiškimas dėl Luko Markovičiaus kaltinimų, kuriame juos teigia esant pramanytus, suklastotus ir šmeižikiškus, reikalauja jį nubausti ir taip pamokyti kitus. Nr. 18 [prieš , be vietos]. GStA PK, XX. HA, EM, 91 g2, Nr. 13, l Luko Markovičiaus laiškas Prūsijos Kunigaikštystės administratoriui, Brandenburgo Ansbacho Kulmbacho markgrafui Georgui Fridrichui Ansbachui, kuriame prašo tarpininkauti pas Lenkijos karalių Steponą Batorą atgaunant prarastas pareigas ir turtą. Nr. 19 [po , be vietos]. GStA PK, XX. HA, EM, 91 g2, Nr. 13, l Luko Markovičiaus laiškas auštiesiems Prūsijos Kunigaikštystės valdininkams, kuriame apibūdina naujausią savo bylos eigą ir prašo padėti sulaikyti jo priešininką Andrių Strelecą. Nr [Karaliaučius]. GStA PK, XX. HA, EM, 91 g2, Nr. 13, l. 2a 2av. Atsakymas Lukui Markovičiui Mundijui Georgo Fridricho Ansbacho Vyresniojo, Prūsijos Kunigaikštystės administratoriaus, Brandenburgo Ansbacho Kulmbacho markgrafo vardu dėl vilniečio Andriaus Streleco arešto.

197 II. FAKSIMILĖS Faksimilės

198 128 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) Nr , [Vilnius]. LM, kn. 240, l. 247

199 II. FAKSIMILĖS 129 Nr , [Vilnius]. LM, kn. 240, l. 247v

200 130 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) Nr , [Vilnius]. LM, kn. 240, l. 501

201 II. FAKSIMILĖS 131 Nr , [Vilnius]. LM, kn. 240, l. 501v

202 132 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) Nr , [Vilnius]. LM, kn. 246, l. 78

203 II. FAKSIMILĖS 133 Nr , [Vilnius]. LM, kn. 246, l. 78v

204 134 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) Nr , [Vilnius]. LM, kn. 246, l. 79

205 II. FAKSIMILĖS 135 Nr , [Vilnius]. LM, kn. 246, l. 79v

206 136 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) Nr , [Vilnius]. LM, kn. 250, l. 345v

207 II. FAKSIMILĖS 137 Nr , [Vilnius]. LM, kn. 250, l. 346

208 138 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) Nr , [Vilnius]. LM, kn. 250, l. 346v

209 II. FAKSIMILĖS 139 Nr. 5. [ ,Vilnius]. LM, kn. 250, l. 347

210 140 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) Nr. 5. [ ,Vilnius]. LM, kn. 250, l. 347v

211 II. FAKSIMILĖS 141 Nr. 5. [ ,Vilnius]. LM, kn. 250, l. 348

212 142 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) Nr. 5. [ ,Vilnius]. LM, kn. 250, l. 348v

213 II. FAKSIMILĖS 143 Nr , [Vilnius]. LM, kn. 252, l. 246

214 144 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) Nr , [Vilnius]. LM, kn. 252, l. 246v

215 II. FAKSIMILĖS 145 Nr , [Vilnius]. LM, kn. 252, l. 247

216 146 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) Nr , [Vilnius]. LM, kn. 252, l. 247v

217 II. FAKSIMILĖS 147 Nr , [Vilnius]. LM, kn. 260, l. 258v

218 148 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) Nr , [Vilnius]. LM, kn. 260, l. 259

219 II. FAKSIMILĖS 149 Nr , [Vilnius]. LM, kn. 260, l. 259v

220 150 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) Nr , [Vilnius]. LM, kn. 260, l. 260

221 II. FAKSIMILĖS 151 Nr , [Vilnius]. LM, kn. 260, l. 260v

222 152 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) Nr , [Vilnius]. LM, kn. 260, l. 261

223 II. FAKSIMILĖS 153 Nr , [Vilnius]. LM, kn. 260, l. 261v

224 154 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) Nr , [Vilnius]. LM, kn. 260, l. 262

225 II. FAKSIMILĖS 155 Nr , [Vilnius]. LM, kn. 260, l. 262v

226 156 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) Nr , [Vilnius]. LM, kn. 260, l. 263

227 II. FAKSIMILĖS 157 Nr , [Vilnius]. LM, kn. 260, l. 263v

228 158 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) Nr , [Vilnius]. LM, kn. 260, l. 982

229 II. FAKSIMILĖS 159 Nr , [Vilnius]. LM, kn. 260, l. 982v

230 160 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) Nr , [Vilnius]. LM, kn. 260, l. 983

231 II. FAKSIMILĖS 161 Nr. 10. [apie , Vilnius]. GStA PK, XX. HA, EM, 91 g2, Nr. 7, l. 5

232 162 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) Nr. 10. [apie , Vilnius]. GStA PK, XX. HA, EM, 91 g2, Nr. 7, l. 5v

233 II. FAKSIMILĖS 163 Nr. 10. [apie , Vilnius]. GStA PK, XX. HA, EM, 91 g2, Nr. 7, l. 6

234 164 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) Nr. 10. [apie , Vilnius]. GStA PK, XX. HA, EM, 91 g2, Nr. 7, l. 6v

235 II. FAKSIMILĖS 165 Nr. 10. [apie , Vilnius]. GStA PK, XX. HA, EM, 91 g2, Nr. 7, l. 7

236 166 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) Nr. 10. [apie , Vilnius]. GStA PK, XX. HA, EM, 91 g2, Nr. 7, l. 7v

237 II. FAKSIMILĖS 167 Nr. 10. [apie , Vilnius]. GStA PK, XX. HA, EM, 91 g2, Nr. 7, l. 8

238 168 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) Nr. 10. [apie , Vilnius]. GStA PK, XX. HA, EM, 91 g2, Nr. 7, l. 8v

239 II. FAKSIMILĖS 169 Nr. 10. [apie , Vilnius]. GStA PK, XX. HA, EM, 91 g2, Nr. 7, l. 9

240 170 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) Nr. 10. [apie , Vilnius]. GStA PK, XX. HA, EM, 91 g2, Nr. 7, l. 9v

241 II. FAKSIMILĖS 171 Nr. 10. [apie , Vilnius]. GStA PK, XX. HA, EM, 91 g2, Nr. 7, l. 10

242 172 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) Nr. 10. [apie , Vilnius]. GStA PK, XX. HA, EM, 91 g2, Nr. 7, l. 10v

243 II. FAKSIMILĖS 173 Nr. 10. [apie , Vilnius]. GStA PK, XX. HA, EM, 91 g2, Nr. 7, l. 11

244 174 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) Nr. 10. [apie , Vilnius]. GStA PK, XX. HA, EM, 91 g2, Nr. 7, l. 11v

245 II. FAKSIMILĖS 175 Nr. 10. [apie , Vilnius]. GStA PK, XX. HA, EM, 91 g2, Nr. 7, l. 12

246 176 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) Nr. 10. [apie , Vilnius]. GStA PK, XX. HA, EM, 91 g2, Nr. 7, l. 12v

247 II. FAKSIMILĖS 177 Nr. 10. [apie , Vilnius]. GStA PK, XX. HA, EM, 91 g2, Nr. 7, l. 13

248 178 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) Nr. 10. [apie , Vilnius]. GStA PK, XX. HA, EM, 91 g2, Nr. 7, l. 13v

249 II. FAKSIMILĖS 179 Nr. 10. [apie , Vilnius]. GStA PK, XX. HA, EM, 91 g2, Nr. 7, l. 14

250 180 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) Nr. 10. [apie , Vilnius]. GStA PK, XX. HA, EM, 91 g2, Nr. 7, l. 14v

251 II. FAKSIMILĖS 181 Nr. 10. [apie , Vilnius]. GStA PK, XX. HA, EM, 91 g2, Nr. 7, l. 15

252 182 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) Nr. 10. [apie , Vilnius]. GStA PK, XX. HA, EM, 91 g2, Nr. 7, l. 15v

253 II. FAKSIMILĖS 183 Nr. 10. [apie , Vilnius]. GStA PK, XX. HA, EM, 91 g2, Nr. 7, l. 16

254 184 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) Nr. 10. [apie , Vilnius]. GStA PK, XX. HA, EM, 91 g2, Nr. 7, l. 16v

255 II. FAKSIMILĖS 185 Nr. 10. [apie , Vilnius]. GStA PK, XX. HA, EM, 91 g2, Nr. 7, l. 17

256 186 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) Nr. 11. [po prieš , be vietos]. GStA PK, XX. HA, EM, 91 g2, Nr. 7, l. 2

257 II. FAKSIMILĖS 187 Nr. 11. [po prieš , be vietos]. GStA PK, XX. HA, EM, 91 g2, Nr. 7, l. 2v

258 188 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) Nr. 11. [po prieš , be vietos]. GStA PK, XX. HA, EM, 91 g2, Nr. 7, l. 3

259 II. FAKSIMILĖS 189 Nr. 12. [po , Karaliaučius]. GStA PK, XX. HA, EM, 91 g2, Nr. 7, l. 1

260 190 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) Nr. 12. [po , Karaliaučius]. GStA PK, XX. HA, EM, 91 g2, Nr. 7, l. 1v

261 II. FAKSIMILĖS 191 Nr , Karaliaučius. GStA PK, XX. HA, EM, 91 g2, Nr. 7, l. 19

262 192 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) Nr , Karaliaučius. GStA PK, XX. HA, EM, 91 g2, Nr. 7, l. 19v

263 II. FAKSIMILĖS 193 Nr , Karaliaučius. GStA PK, XX. HA, EM, 91 g2, Nr. 7, l. 20

264 194 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) Nr. 14. [po , Karaliaučius]. GStA PK, XX. HA, EM, 91 g2, Nr. 7, l. 21

265 II. FAKSIMILĖS 195 Nr. 15. [apie , be vietos]. GStA PK, XX. HA, EM, 91 g2, Nr. 3, l. 13

266 196 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) Nr , Vilnius. LM, kn. 273, l. 256

267 II. FAKSIMILĖS 197 Nr , Vilnius. LM, kn. 273, l. 256v

268 198 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) Nr , Vilnius. LM, kn. 273, l. 257

269 II. FAKSIMILĖS 199 Nr , Vilnius. LM, kn. 273, l. 257v

270 200 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) Nr. 18. [prieš , be vietos]. GStA PK, XX. HA, EM, 91 g2, Nr. 13, l. 1

271 II. FAKSIMILĖS 201 Nr. 18. [prieš , be vietos]. GStA PK, XX. HA, EM, 91 g2, Nr. 13, l. 1v

272 202 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) Nr. 18. [prieš , be vietos]. GStA PK, XX. HA, EM, 91 g2, Nr. 13, l. 2

273 II. FAKSIMILĖS 203 Nr. 19. [po , be vietos]. GStA PK, XX. HA, EM, 91 g2, Nr. 13, l. 3

274 204 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) Nr. 19. [po , be vietos]. GStA PK, XX. HA, EM, 91 g2, Nr. 13, l. 3v

275 II. FAKSIMILĖS 205 Nr. 19. [po , be vietos]. GStA PK, XX. HA, EM, 91 g2, Nr. 13, l. 4

276 206 VILNIAUS BURMISTRO LUKO MARKOVIČIAUS MUNDIJAUS KALBOS, LAIŠKAI IR KITI RAŠTAI ( M.) Nr [Karaliaučius]. GStA PK, XX. HA, EM, 91 g2, Nr. 13, l. 2a

277 II. FAKSIMILĖS 207 Nr [Karaliaučius]. GStA PK, XX. HA, EM, 91 g2, Nr. 13, l. 2av