Skelbiami Kauno bernardinų

Virgilijus PUGAČIAUSKAS Prancūzmetis Kaune ISSN 1822-2617 2011 Skelbiami Kauno bernardinų (pran ciškonų observantų) vienuolyno vyresniojo įspūdžiai, patirti napoleonmečiu 1. Šis šaltinis turi savo įdomią, netgi detektyvinę publikavimo istoriją. Pirmą kartą šis šaltinis publikuotas prieš 48 metus istoriko Broniaus Dundulio Vilniaus universiteto mokslo darbuose lenkų kalba 2. Užsitęsus dabartinės publikacijos darbams, lenkų kultūros istorikė M. Kalamaj ska-saeed minėtus įspūdžius kartą publikavo, tačiau nenurodydama B. Dundulio publikacijos 3. Dabartinė publikacija papildoma teksto vertimu į lietuvių kalbą ir plačiu įvadiniu straipsniu, nagrinėjančiu miesto gyvenimo įvykių pagrindines peripetijas 1812 m. karo laiku. Nežinomo vienuolio nuoseklus ir išsamus pasakojimas, įrašytas vienuolyno dienoraštyje, aprašančiame svarbiausius įvykius, yra vertingas istorinis šaltinis, gerokai papildantis ganėtinai fragmentišką šaltinių bazę. Būtent amžininko atsiminimai suteikia papildomų galimybių išsamiai išnagrinėti pagrindinius Kauno miesto gyvenimo įvykius, atskleisti gyventojų nuotaikas ir mąstymo stereotipus, išryškinti prieštaringus santykius su Napoleono vadovaujamos Didžiosios Armijos kariais bei įvairius kitus miestiečių kasdienio gyvenimo epizodus. Kaip žinoma, prancūzmečio Kaune tematika tarpukariu aktyviai domėjosi 1 Archiwum loci Caunensis ad Sanctum Georgium Ordinis S. Prancisci de Observantia post susceptionem Anno Domini 1471, Roku 1812 Wojna między Rosją i Francją, Vilniaus universiteto bibliotekos rankraščių skyrius, A4-38883 (A-316), l. 548 565. 2 B. Dundulis, Napoleono armijos įsiveržimas į Kauną 1812 m., Vilniaus universiteto mokslo darbai, 1960, t. 32, p. 249 260. 3 M. Kałamajska-Saeed, Archiwum loci Caunensis rok 1812, Przegląd Wschodni, 2007, t. X, z. 3 (39), s. 767 776. 219

istorikas ir bibliografas Aleksandras Ruzancovas, savo tyrimus ir šaltinių publikacijas paskelbęs keletame straipsnių 4. 1812 m. Prancūzijos ir Rusijos karo pradžioje Kaunui, galima sakyti, pasisekė, kadangi mieste ir jo prieigose neįvyko abiejų priešininkų susidūrimų, todėl išvengta civilių gyventojų aukų, nesugriauti ir nenuniokoti pastatai. Mieste nebuvo įsikūrę rusų daliniai, tiktai Nemuno krantų sargybos funkcijas vykdė kazokų pulko, vadovaujamo Deniso Dovydovo, kariai, išskaidyti mažomis partijomis 5. Jie pirmieji susidūrė su priešininkais ir juos apšaudė, tačiau buvo priversti skubiai pasitraukti. Sužinojęs apie Napoleono vadovaujamos Didžiosios Armijos persikėlimą per Nemuną, Kauno gorodničius Bistromas skubiai pasiuntė kurjerį į Vilnių su šia žinia, o birželio 24-osios naktį, Didžiosios Armijos pagrindinėms pajėgoms pradėjus persikelti, kazokai nutarė pasitraukti ir sudeginti tiltą per Nerį 6. Po intensyvaus, ištisą naktį trimis pontoniniais tiltais per Nemuną trukusio kėlimosi pirmasis Didžiosios Armijos generolo Klaudijaus Pažolo (Claude Pajol, 1772 1844) vadovaujamas dalinys anksti ryte įžengė į kazokų paliktą miestą, o iš paskos gatvėse pasirodė generolo Liudviko Soniero (Louis Saunier, 1761 1841) prancūzų žandarmerijos apie 50 karių būrys tvarkai palaikyti, tačiau kiti daugiatūkstantinės armijos daliniai nesustodami žygiavo per miestą. Štai kaip Nikolas Fajė (Nicolas Flanat de la Faye) aprašė savo persikėlimo įspūdžius: Šiame persikėlime per Nemuną pamačiau impozantiškiausią ir žavingiausią spektaklį, kurio niekada nematė mūsų žvilgsniai. Armija buvo itin tvarkinga ir aukštoje kalvoje įsikūręs Napoelonas matė gerą tvarką trijuose tiltuose. Kiekvienas pulkas žygiavo su sava muzika, o grojančių trimitų garsai susimaišė su šauksmais Tegyvuoja Napoleonas 7. Mieste ir jo artimiausiose apylinkėse apie vidurdienį, išimties tvarka, apsistojo tik imperatoriaus gvardija (50 716 karių ir 16 600 arklių) 8. Dėl šios 4 Aleksandro Ružancovo darbai apie prancūzmetį Kaune: Gaisrai Kaune 1812 m., Kaunas, 1930; pakartota: Gaisrai Kaune 1812 metais (prancūzmečiu), Savivaldybė, 1930, Nr. 4, p. 22 24; Iš Kauno miesto valdybos archyvo 1812 1813 metų bylų, Karo archyvas, Kaunas, t. 4, 1928, p. 98 108; Napoleono manuskriptai Kauno miesto valdybos archyve, Lietuvos aidas, 1928, Nr. 90, p. 2; Kauno miesto policija prancūzmečio laikais, Policija, 1927, Nr. 10, p. 21 22; Iš prancūzmečio laikų (Kaunas), Savivaldybė, 1933, Nr. 4, p. 13 15; Kauno tvirtovė prancūzmečio laikais, Savivaldybė, 1930, Nr. 10, p. 10 19. 5 В. И. Шаковский, Лейб казаки на берегах р. Немана в 1812 году, Санкт-Петербург, 1900, с. 6. 6 С. Рахманин, Наполеон I u великая армия в Ковенской губернии, Ковно, 1908, с. 8 10; plačiau apie Didžiosios Armijos persikėlimą per Nemuną žr.: B. Dundulis, Napoleono armijos kelias per Lietuvą, Lietuvos TSR Aukštųjų mokyklų darbai. Istorija, t. IV, 1963, p. 96. 7 Cit. pagal: Le passage du Niemen d après les Memoires du temps, par R. Martin. Le souvenir Napoléonien, 1996, janvier février, Nr. 405, p. 34. 8 B. Dundulis, Napoléon et la Lituanie en 1812, Paris, 1940, p. 96 99; V. Pugačiauskas, Napoleono administracija Lietuvoje, Vilnius, 1998, p. 10. 220

Virgilijus PUGAČIAUSKAS priežasties gausiuose prancūzų atsiminimuose apie 1812 m. karą su Rusija aptinkame tik labai fragmentiškų žinių apie situaciją Kaune pirmosiomis karinių veiksmų dienomis ir savaitėmis, nors per miestą birželio 23, 24, 25 dienomis pražygiavo daugiau kaip 220 tūkst. Napoleono vadovaujamos Didžiosios Armijos karių 9. Kauniečiams netikėtai mieste pasirodę prancūzai sukėlė nuostabą, tačiau jie neparodė jokio išorinio pagyvėjimo. Savaime suprantama, kad gyventojų pirminį smalsumą nuslopino baimė dėl tolimesnių įvykių, nes Napoleono gvardiečiai laisvai šeimininkavo mieste, tiksliau sakant, miestiečius tiesiog apiplėšė 10. Žinome, kad lietuviai sutiko Napoleoną kaip išlaisvintoją nuo Rusijos, tačiau Didžiosios Armijos atviras plėšikavimas visiškai neatitiko išvaduotojo statuso. Tokia pernelyg akivaizdžia ir savotiškai keista disproporcija stebėjosi tų įvykių Kaune ir jo apylinkėse amžininkas olandas, brigados generolas Dedemas (Dedem de Gelder, Antoine Baudain Gisbert de, 1774 1825), kuris atsiminimuose pažymėjo: lenkai taip entuziastingai ir atkakliai troško susigrąžinti savarankiškumą, kad daugelis iš jų mus vis dėlto sutiko kaip trokštamus svečius 11. Kaune į nelaisvę pateko 8 vietinės valdžios pareigūnai, iš kurių 3 rusų tautybės: upių inspektorius, muitinių inspektorius ir pašto viršininkas 12. Kaune pirmosiomis Didžiosios Armijos dislokacijos dienomis išryškėjo aktuali problema karių aprūpinimas maistu ir pašarais, kadangi maisto ir pašaro gurguolės nesuspėjo tolygiai judėti su visa armija. Mieste susigrūdę armijos daliniai negalėjo laiku gauti maisto davinių, be to, rusų kariuomenė nebuvo įkūrusi nė vieno maisto sandėlio, todėl maisto stygius buvo kompensuojamas įprastiniu būdu miesto ir jo apylinkių gyventojų sąskaita. Napoleonas, įvertinęs miesto strateginę padėtį, nutarė įkurti maisto ir pašaro, ginklų ir amunicijos sandėlius. Spręsdamas šią ir kitas su karo reikalais iškilusias problemas (vadovavo karinių dalinių kėlimuisi ir korpusų tolimesniam judėjimui, vykdė gvardijos karių apžiūrą Rotušės aikštėje ir rūpinosi gauti informacijos iš vietinių gyventojų apie rusų kariuomenę), Napoleonas mieste praleido tris dienas. Be to, imperatorius įsakė pastatyti pastovius tiltus per Nerį ir Nemuną bei su stiprinti miesto gynybą, įrengiant įvairaus pobūdžio karinius įtvirtinimus 13. Prancūzai pirmomis dislokacijos mieste dienomis suorganizavo pirminius karinius poreikius tenkinančios infrastruktūros elementus: ligonių priežiūros 9 R. Harvey, The War of Wars, London, 2006, p. 767. 10 B. Dundulis, Napoléon..., p. 96, 115. 11 Французы в России: 1812 г. по воcпоминаннuям современиков иностранцев, Москва, 1912, с. 31. 12 Bulletin de Kowno, 30 juin 1812, in B. Dundulis, Napoléon..., p. 299 300. 13 R. Soltyk, Napoléon en 1812. Memoires historiques et militaires sur la campagne de Russie, Paris, 1836, p. 31 32; B. Dundulis, Lietuva Napoleono agresijos metais, Vilnius, 1981, p. 56 57. 221

ir maisto aprūpinimo tarnybas, arklių pakeitimo stotį 14. Antrają dislokacijos Kaune dieną imperatorius įsakė įkurti 3 duonos kepyklas kiekvienoje po 18 krosnių, ligonines 4 tūkstančiams ligonių, maisto sandėlius 15. Taigi Kaunas tapo pirmąja svarbia baze dešiniajame Nemuno krante. Napoleonas savo laikinuoju būstu pirmiausiai pasirinko atokiau nuo miesto esantį vienuolių karmelitų vienuolyną, kurio patalpose įsikūrė Generalinis štabas, o vėliau galėjo persikelti į miesto centre esančius miestiečio Echelio namus, kadangi skirtinguose šaltiniuose minimos abi šios vietos 16. Dėl sveikatos problemų Kaune užtruko Prancūzijos užsienio reikalų ministras Marė (Maret Hugues-Bernard) 17. Prancūzmečio kasdienių įvykių chronologija liudija, kad miestiečiai gyveno ypač įdomų ir dinamišką laikotarpį. Pasitraukus pagrindinėms pajėgoms, mieste pasiliko įgula su kariniu komisaru Imbertu (Imbiert) ir karinės administracijos valdininkai, kaip antai intendantas, maisto inspektorius, taip pat inžinerinis dalinys 18. Akivaizdu, kad miesto valdžia turėjo prisitaikyti prie naujos situacijos. Prancūzų karinės valdžios pareigūnų buvimas reiškė, kad miesto valdininkai privalėjo vykdyti jų pageidavimus. Kita vertus, liepos 1 d. Napoleono įsaku įkurta laikinoji Vyriausybė Lietuvos laikinosios Vyriausybės komisija ir jos atitinkami padaliniai funkcionavo pagal centralizuotos valdžios principus, todėl miesto meras turėjo paklusti Kauno pavieto paprefekčio grafo Juozapo Zabielos nurodymams. Pastarasis siekė kontroliuoti, kaip naudojamos miesto pajamos ir išlaidos, o tai sukėlė miestiečių pasipiktinimą ir, anot jų, prieštaravo miesto savivaldos principams, užfiksuotiems Abiejų Tautų Respublikos karalių suteiktomis privilegijomis 19. Tačiau meras buvo priverstas paklusti paprefekčio nurodymams. Taigi, galima konstatuoti, kad meras Reisas ir kiti savivaldos pareigūnai neturėjo realių galimybių savarankiškai tvarkyti miesto reikalus, bet tapo eiliniais prancūzų ir lietuvių aukštesnės karinės ir civilinės valdžios įsakų vykdytojais. Kaune įsikūrusi valdžia labiausiai rūpinosi karinės infrastruktūros kūrimo reikalais, kadangi miestas tapo svarbiu Didžiosios Armijos užnugario komunikacijos punktu, per kurį visą karo laikotarpį vyko nuolatinis karinių dalinių judėjimas, buvo vežama karinė amunicija ir ginklai, veikė ne tik tarpiniai maisto ir pašaro, vėliau ir rezerviniai grūdų, šiaudų ir šieno sandėliai, karo ligoninė 14 A. Fain. Manuscrit de mil huit cent douze, Bruxelles, 1827, t. 1, p. 141. 15 Berthier à Dumas, 26 juin, Kovno, G. Fabry, Campagnie de Russie, Paris, 1902, p. 9. 16 Н. Бернацкий, Ковенская старина 1812 г., Военно исторический сборник, 1914, 3, c. 85 86; B. Dundulis, Napoleono armijos kelias..., p. 97; idem, Lietuva Napoleono..., p. 56. 17 Dab. Muitinės gatvės 8 numeriu pažymėtame name. Répertoire mondial des souvenirs napoléonienes, Paris, 1993, p. 629. 18 B. Dundulis, Napoleono armijos kelias per Lietuvą, p. 97. 19 A. Ružancovas. Iš Kauno miesto..., p. 101, 105. 222

Virgilijus PUGAČIAUSKAS ir t. t. 20 Liepos mėnesį laivais į Kauną atkeliavo javai iš kunigaikščio Zubovo sandėliuose Jurbarke esančių atsargų iš iš Prūsijoje esančių sandėlių. Savo ruožtu didikas Bialozaras savanoriškai atvežė grūdus į miesto intendantūrą. 21 Miesto valdžia privalėjo savo lėšomis suremontuoti kareivinių patalpas ir dominikonų vienuolyne įsikūrusią ligoninę 22. Lietuvos prisijungimo prie Varšuvos konfederacijos aktui pažymėti pagrindiniuose krašto miestuose vyko šventiniai renginiai. Apie vieną iš šių renginių Kaune sužinome iš Lietuvos kurjeryje publikuotos šventės aprašymo. Kauno pavieto paprefektis Zabiela, kaip aukščiausias vietinės valdžios atstovas, nuvyko pas generalgubernatorių Taraire pakviesti dalyvauti iškilmėse. Į dominikonų bažnyčią skambant muzikai sugužėjo prancūzų kariškiai ir vietinės valdžios atstovai, lydimi karinės palydos, taip pat amatininkų cechai ir miestiečiai. Po kunigo Mejerio aukotų šv. Mišių paprefektis Zabiela savo kalboje pabrėžė šio politinio sprendimo svarbą, o po jo kalbėjęs pulkininkas Paškovskis, teisėjai Hlopickis ir Zaviša ragino pasiaukoti ir negailėti pastangų, reikalingų užtikrinti krašto laisvei. Perskaitytas prisijungimo aktas čia pat buvo pasirašytas, o bažnytinis choras uždainavo Salvum fac Napoleonem Imperatorem *. Ta proga J. Zabiela pakvietė prancūzų karinės ir civilinės valdžios pareigūnus, bajorus ir didikus su žmonomis pietų, kuriuose buvo keliami tostai už Didįjį Napoleoną, Tautos prikėlėją. Vakare mieste degė daugybė šviesų, o Rotušę puošė du transparantai pirmajame, kabančiame pastato priekyje, buvo nupiešti Didžiosios Armijos persikėlimo per Nemuną vaizdai ir eilėraštis apie krašto išlaisvinimą. Antrajame, kabančiame kairiajame pastato šone, buvo vaizduojama tėvynė, įkūnyta nusilpusios moters personažu, kuri, lydima ulonų, padeda gėles prie Napoleono skydo, o viršuje, centrinėje dalyje, skaistėjančios saulės fone, buvo matyti raidė N ir užrašas Tegyvuoja prancūzų imperatorius. Be to, transparante autorius vaizdavo Lietuvos ir Lenkijos susijungimą, iliustruojamą dviejų žmonių, paduodančių vienas kitam ranką, vaizdiniu su atitinkamu užrašu 23. Taigi kauniečiai galėjo dalyvauti ir stebėti šventinius renginius, skirtus krašto išlaisvinimui pažymėti. Kaip jau minėta anksčiau, siekdamas sustiprinti armijos užnugarį ir įsitvirtinti mieste, Napoleonas birželio 25 d. įsakė pasirūpinti atitinkama infrastruktūra, t. y. pirmiausiai pastatyti pontoninius tiltus per Nerį ir Nemuną 20 J. Iwaszkiewicz, Litwa w roku 1812, Kraków, 1912, s. 234; Kauno rezerviniuose sandėliuose prancūzų pareigūnų nurodymu turėjo būti sukaupta atsargų, kurių pakaktų išmaitinti karius 10 dienų 200 jaučių, 235 gorčiai degtinės, 250 statinių avižų, po 3 000 pūdų šieno ir šiaudų, 20 dienų laikotarpiui derėjo turėti 40 000 duonos porcijų. Rezervinių etapų sandėlių įrengimo instrukcija. Lietuvos valstybės istorijos archyvas (toliau LVIA), f. 1532, ap. 1, b. 13, l. 167. 21 B. Dundulis, Napoleono armijos kelias..., p. 111. 22 A. Ružancovas, Iš Kauno miesto..., p. 105. * Linkime sveikatos imperatoriui Napoleonui. 23 Kurjer Litewski, 1812, Nr. 61. 223

priešais Kauną, o vėliau juos pakeisti pastoviais tiltais ant polių. Tam tikslui įgyvendinti imperatorius iš pradžių paskyrė generolą Žaną Baptistą Eblė (Jean Baptiste Eblé, 1757 1812) ir jūreivių statybininkų batalioną. Savo ruožtu generolas Francas Šaselupas-Laubatas (Chasseloup-Laubat François, 1754 1833) turėjo suorganizuoti gynybinių įrengimų nedidelių apkasų ir palisado (palissade) statybos darbus 24. Tokią palisado rąstų tvorą įprastai suręsdavo iš 2 3 m aukščio ir 15 20 cm storio rąstų, kuriuos įkasdavo apie 1 m į žemę, o viršutinę dalį nusmailindavo. Tarp rąstų palikdavo nedidelį apie 8 cm tarpelį, skirtą šaudyti iš šautuvų. Toks įtvirtinimas gerokai apsunkindavo priešininko pėstininkų ar raitelių puolimą. Derėtų pritarti A. Ružancovo nuomonei, kad apsauginiai įtvirtinimai galėjo būti sukoncentruoti ties Vilniaus ir Neries vartais (apskaičiuota remiantis išlikusių rąstų kiekiu ir apytikriu jų storiu bei tarpais tarp jų), tvora galėjo būti apie 375 m ilgio 25. Liepos mėnesio pradžioje Napoleonas, būdamas Vilniuje, patikslino ankstesnį nurodymą: palikti Kaune po vieną būrį darbininkų ir pionierių, kurie statytų du minėtus tiltus ir įrengtų redutus aukštumoje, esančioje kairiajame Nemuno krante, parengti įtvirtinimų dešiniajame Nemuno krante projektą ir prietilčio įtvirtinimus (tête du pont) prie Neries, o generolą F. Šaselupą-Laubatą paskyrė vadovauti blokhauso 100-ui žmonių statyboms. Šiems darbams buvo įsakyta pasitelkti 600 karių ir 1200 valstiečių 26. Iš tiesų darbai buvo pradėti liepos pradžioje intendantas pareikalavo iš apskrities valdžios 14 jaučių maistui ir 600 frankų apmokėti darbininkams, dirbantiems prie fortifikacinių įrengimų 27. Tačiau darbų tempą lėtino pernelyg mažas darbininkų skaičius, situacijos negelbėjo ir tai, kad dirbo į miestą atgabenti rusų belaisviai, kadangi jie turėjo būti išsiunčiami į Karaliaučių 28. Todėl gynybiniai įrengimai buvo statomi ir rudenį, o prie jų dirbo Kauno miesto, apskrities ir kitų vietovių apie 1200 gyventojų 29. Kaip matyti iš Lietuvos laikinosios Vyriausybės komisijos posėdžio protokolo, išlaikyti, t. y. aprūpinti maistu ir apmokėti už darbą, sekėsi sunkiai, todėl nebuvo įmanoma, nesuradus papildomų išteklių, juos priversti dirbti 30. Toks nemažas skaičius žmonių, 24 Berthier à Tarayre, 25 juin, Kovno, G. Fabry, Campagnie de Russie..., p. 9. 25 Prancūzų įtvirtinimus rusų generolai pripažino neturinčiais praktinės naudos ir vėliau juos sunaikino. A. Ružancovas, Iš prancūzmečio laikų..., p. 13 15; idem, Kauno tvirtovė prancūzmečio..., p. 15 19. 26 A. Fain, Manuscrit..., p. 212 213. 27 Kauno pavieto paprefekčio Zabielos 1812 07 12 raštas Vilniaus departamento administracinei komisijai, LVIA, f. 1532, ap. 1, b. 7, l. 99. 28 Tarayre à Berthier, 21 Juillet, Kovno. G. Fabry, Campagnie de Russie..., t. 3, p. 129 29 Kauno pavieto paprefektūros 1812 09 dokumentai, LVIA, f. 1532, ap. 1, b. 14, l. 420, 423. 30 Lietuvos laikinosios Vyriausybės komisijos 1812 10 08 posėdžių protokolai, Rusijos valstybinis senųjų aktų archyvas, f. 12, b. 262, dalis 6, l. 52. 224

Virgilijus PUGAČIAUSKAS dirbančių ilgesnį laiką, liudija, kad mūsų minėtose vietovėse prancūzai statė didelius gynybinius-inžinerinius objektus apkasus pėstininkams, blokhausus apie 50-čiai karių bei artilerijos pozicijas, redutus tiltų apsaugai 31. Kauno miestiečiai rinko rekrutus į Lietuvos reguliariosios kariuomenės 19-ąjį pėstininkų pulką, kuris buvo dislokuotas Raseiniuose. Kauno apylinkėse laikinai įsikūrė 21-asis pėstininkų pulkas (apie 860 žmonių), todėl miesto merija buvo įpareigota aprūpinti pulką indais maistui ruošti, kirviais 32. Prancūzų dislokavimosi laikotarpiu miesto išlaidos sudarė 38 225 auksino ir 26,5 grašius. Akivaizdu, kad dauguma šių pinigų buvo išleista kariniams poreikiams tenkinti, t. y. surinkti reikiamas maisto ir pašaro rekvizicijas, išlaikyti karo ligonines (patalpų pritaikymas, inventorius, medikamentai, maistas ir t. t.) bei prancūzų valdininkus. Kauniečiai mokėjo ne tik įprastinius mokesčius, bet ir kaip ir kiti Lietuvos gyventojai papildomai įvestus specialius mokesčius, pavyzdžiui, vadinamąją asmeninę vienkartinę auką, privalomą visiems gyventojams nepaisant luomo ir tikybos skirtumo 33. Be to, miestiečiai turėjo itin dažnai atlikti pastotės prievolę, kadangi per Kauną visu karo laikotarpiu nuolatos žygiavo kariniai daliniai. Pavyzdžiui, liepos 24 d. visi Kauno namai buvo užimti Didžiosios Armijos kareivių 34. Lietuvos laikinosios Vyriausybės komisija Kauną (kartu su Raseiniais, Naugarduku, Brestu ir Pinsku) priskyrė prie svarbesnių miestų, kurių valdžia privalėjo suformuoti Tautinę gvardiją, sudarytą iš namų savininkų, pirklių ir amatininkų, turinčių nuo 18 iki 50 metų 35. Šio dalinio pagrindinis uždavinys buvo saugoti mieste viešąją tvarką ir atlikti įvairias apsaugos funkcijas. Per daugiau kaip 5 napoleonmečio mėnesius miestas gyveno intensyviu užnugario karinės bazės ritmu. Miestiečiams prancūzų buvimas tapo sudėtine jų kasdienybės dalimi. Tačiau lapkričio mėnesį, iš pradžių Vilniuje, o po to visoje Lietuvoje, pradėjo sklisti gandai apie Napoleono armijos nesėkmes Rusijoje. Miestiečiai patyrė naujų karo meto sunkumų ir pavojų, kai gruodžio 11 14 d. į Kauną sugrįžo Didžiosios Armijos dalinių likučiai. Napoleono armijos seržantas Burgonė taip prisiminė savo varginančią viešnagę mieste: Ir vėl žygiavome, bet iš lėto. Gatvelėje gulėjo daug negyvų žmonių, mirusių naktį nuo degtinės ir šalčio. Daugiausia jų buvo miesto centre, bet tenai nuėjęs nebuvau. Tuo tarpu artėjome prie tos vietos, iš kur buvo galima pasiekti tiltą per 31 1812 г. декабря 3. Из рапорта М. И. Платова М. И. Кутузову о разгроме неприятеля у г. Ковно. Донские казаки в 1812 году, Ростов на Дону, 1954, с. 265. 32 V. Pugačiauskas, Napoleono administracija..., p. 153 153. 33 1812 m. rugpjūčio 22 d. LDK laikinosios Vyriausybės komisijos nutarimas..., Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, Vilnius, 1955, t. 1, p. 400 402; A. Ružancovas, Iš Kauno miesto..., p. 99. 34 Ten pat, p. 103. 35 Lietuvos laikinosios Vyriausybės komisijos 1812 09 13 raštas Vidaus reikalų komitetui, LVIA, f. 1532, ap. 1, b. 5, l. 556 557. 225

Nemuną; eiti buvo lengviau; po kelių minučių jau buvome atėję prie upės. Ten pamatėme tūkstančius anksčiau už mus atvykusių vyrų. Kadangi tiltas buvo siauras, daugelis jų leidosi prie neužšalusios upės; pereiti ją buvo labai sunku, nes ledas buvo nelygus, po atlydžio paspaudus šalčiui ledo lytys buvo sustojusios, susigrūdusios. Tie, kurie rizikuodami gyvybe ir sveikata pasiekė kitą krantą greičiau už kitus, manė, kad jau išsigelbėjo 36. Napoleonas, nutaręs palikti savo armiją, nurodė naujajam vyriausiajam armijos vadui maršalui Miuratui tokį tolesnės veiksmų variantą sulaikyti priešą Vilniuje, o nepavykus to padaryti, sutelkti dalinius kairiajame Nemuno krante, o Kaunas turėjo būti panaudotas gynybai kaip prietilčių gynybinė pozicija. Tokiu atveju visos karinės atsargos iš sandėlių turėjo būti išgabentos iš miesto, o jo gynybai papildomai turėjo būti suformuoti Lietuvos reguliariosios kariuomenės daliniai 37. Tačiau pasirengimą kovoti su priešu slopino grįžtančių karių moralinės ir fizinės būsenos pavyzdžiai Kaune įsivyravo sąmyšis ir netvarka, kariai jėga veržėsi į gyventojų namus, plėšė maisto ir degtinės sandėlius, po gatves šlaistėsi minios girtų karių, iš kurių nemaža dalis negyvai sušalo iš miego tiesiai nukeliavo į mirtį 38. Kiek jų mirė, tiksliai nustatyti neįmanoma, literatūroje ir šaltiniuose nurodomi įvairūs skaičiai nuo 300 iki 1500 39. Gyventojai, matydami tokią nesaugią situaciją mieste, pagrįstai baiminosi dėl savo gyvybių, todėl daugelis stengėsi išvengti tiesioginio ryšio su sugrįžusiais kariais slėpėsi savo namuose arba laikinai pasitraukė iš miesto. Tik mažuma išdrįso viešai stebėti Didžiosios Armijos sugrįžimo momentus, taip, kaip juos savo atsiminimuose aprašė vienas iš besitraukiančių kareivių: gyventojai, stebintys mūsų persikėlimą, į mus žiūrėjo išdidžiai. Vienas iš jų buvo jau ginkluotas šautuvu, aš negalėjau jo atimti. Daugelis kareivių, kurie atsivilko iki Nemuno, mirė prie tiltų tuo momentu, kai pasibaigė jų kančios 40. Prancūzų štabo viršininkas maršalas Bertjė (Louis-Alexandre Berthier) gruodžio 12 d. iš Kauno rašytame laiške imperatoriui neslėpė savo visiško pesimizmo dėl galimybės išsilaikyti mieste. Štai keletas jo minčių: Aš turiu pasakyti Jūsų Didenybei, kad visa armija yra visiškai pakrikusi, netgi gvardiją, o varge, tesudaro 400 500 karių [ ]. Armija daugelyje vietų nesudaro nė vienos kolonos, ji žygiavo dieną ir atvyko vakare netvarkingai. Maršalai žygiuoja kartu su karaliumi [turimas omenyje maršalas Miuratas] ir jūsų gvardija. Šiandienos aktualija: karalius nemano, kad galės įsitvirtinti Kaune, kadangi neliko armijos. Aš įsakiau generolui Eblė panaudoti visas reikalingas priemones, kad būtų sudeginta ir sunaikinta 36 Napoleono armijos seržanto Burgonės atsiminimai, Vilnius, 2002, p. 293. 37 J. Iwaszkiewicz, min. veik., p. 301. 38 E. Labaume, Relation compléte de la campagne de Russie, Paris, 1816, p. 313; B. Dundulis, Napoleono armijos grįžimas per Lietuvą, Židinys, 1939, Nr. 11, p. 543 544. 39 Ten pat, p. 543 544; E. Labaume, min. veik., p. 313; Napoleono armijos seržanto Burgonės atsiminimai..., p. 287. 40 M. de Fezensac, Journal de la campagne de Russie en 1812, Paris, 1850, p. 163. 226

Virgilijus PUGAČIAUSKAS viskas, ko negalima išvežti [ ]. 25 laipsnių šaltis ir gausus sniegas, užklojęs žemę, tapo pražūtinga priežastimi armijai, kuri daugiau nebeegzistuoja 41. Kaune prancūzų maršalai galėjo tikėtis iš dalies pasitelkti tik apie 4000 5000 karių, greta jų iš vietinio garnizono sudarytą (vokiečių rekrutai) apie 1500 kovose nedalyvavusių karių su 42 patrankomis dalinį 42. Tačiau vargu ar buvo įmanoma suvaldyti šią fiziškai ir moraliai išsekusių karių minią, juolab priversti juos priešintis rusams. Todėl, įvertinę situaciją, gruodžio 12 d. vakare Miurato sukviesti maršalai priėmė bendrą sprendimą trauktis Vyslos link. Atsitraukimą turėjo pridengti maršalo Nėjaus, kuriam talkino generolas Etienas Žeraras (greičiausiai Gérard Maurice-Etienne, 1773 1852), vadovaujamas ariergardas, o kitų dalinių likučiai kitos dienos ankstyvą rytą turėjo pasitraukti iš miesto. Gruodžio 13 d. ankstyvą rytą maršalai Miuratas ir Bertjė skubiai išvyko iš miesto 43. Po to pajudėjo kiti daliniai 25-osios divizijos (viuertembergiečių) vadas generolas von Scheleris su 300 karininkų ir karių, pernakvojęs namuose šalia Rotušės 44. Šią dieną generolui pasisekė išlaikyti 1000 karių ir prijungti dar 300 galinčių kovoti iš 29-ojo pėstininkų pulko ir 80 karių likutį iš Reino konfederacijos dalinių 45. Pridėjus Nėjų lydinčius apie 1000 karių, galima sakyti, kad prancūzų ariergardą, kuris privalėjo ginti miestą, kol atsitrauks pagrindinės pajėgos, tesudarė daugiau kaip 2380 karių 46. Iš tikrųjų gamtinės sąlygos buvo nepalankios atsitraukiantiems, o pasipriešinimas pasinaudojant prietilčio įtvirtinimais šaltos žiemos sąlygomis neturėjo didelės reikšmės, kadangi Nemuną dengė storas ledo sluoksnis ir kazokai galėjo netrukdomai apeiti miestą ir tiltą. Gruodžio 13 d. ryte, prašvitus, generolo Matvejaus Platovo kazokai, iššovę iš keleto patrankų, vežamų ant rogių, pradėjo pulti miestą. Prie Vilniaus vartų generolo Žeraro kariai pasitiko pabūklų salvėmis, o kazokų kovingumas atlėgo išvydus įtvirtintas gynybines pozicijas, todėl jie pasiskirstė siekdami apsupti miestą aukščiau ir žemiau upės. Apie vidurdienį prancūzų ariergardui iškilo reali grėsmė, kad miestas bus apsuptas 47. Olandas artilerijos karininkas Noelis savo dienoraštyje taip aprašė miesto gynybą: Įėjęs į miestą, aš pirmiausia pasistačiau savo bateriją už apsaugos įtvarų, nedideliame kalnelyje, kuris buvo aukštesnis už įtvirtinimus. Miestui ginti pasiliko tvirtovės ir mūsų patrankos bei Lipės (Vestfalijos) batalionas. 41 Général Derrécagaix. Le Marechal Berthier. Prince de Wagram et de Neuchatel, deuxième partie (1804 1815), Paris, 2002, p. 460. 42 Noté sur l évacuation de Kovno, B. Dundulis, Napoléon, p. 311. 43 Ten pat, p. 256 257. 44 Pasitraukimas per Lietuvą. Paskutiniai Christian Wilhelm von Faber du Faur 1812 m. karo vaizdai Lietuvoje, P. Reklaitis, Prarastosios Lietuvos beieškant, Vilnius, 1999, p. 321. 45 M. Kukiel, Wojna 1812 roku, Kraków, t. 4, 1938, s. 477. 46 J. Iwaszkiewicz, Litwa..., p. 308. 47 А. И. Михайловский-Данилевский, Описание Отечественной войны в 1812 году. т. 4, Санкт-Петербург, 1839, с. 293 294. 227

Pirmasis priešo patrankos sviedinys į tvirtovę nudėjo vietoje bataliono vadą ir visi kareiviai išsibėgiojo. Atsakyti priešui patrankų ugnimi nebuvo kam, neskaitant keleto eilinių karių. Tuomet generolai Nėjus ir Žeraras, buvę tarp mūsų, griebė šautuvus ir pirmieji pradėjo šaudyti, ir taip padėjo bendram gynimui. Mano patrankos sviedinys numušė priešo patranką nuo rogių, ant kurių ją vežė; antras išplėšė keletą kazokų iš jų rinktinės, norinčios persikelti ledu per upę ir užkirsti mums atsitraukimo kelią. Tie įvykiai kiek atšaldė priešo drąsumą, kuris galėjo visai sutriuškinti mus. Padėtis darėsi vis kritiškesnė ir būtų visai pražūtinga, priešui parodžius didesnę iniciatyvą. Gynybos pradžioje mes nustojome galimybės šaudyti iš vietinių (tvirtovės) patrankų, kadangi jos buvo užkniedytos tuomet, kai buvo ypač reikalingos [ ] Mes šaudėme į rusus iki vakaro ir jie, mūsų didelei laimei, pasidarė kažkaip ramesni. [ ] Iš Kauno išėjome 8 val. vakaro, prieš tai padegėme sandėlius ir tiltus. Mums pritrūko arklių ir mes paėmėme tik 2 patrankas ir 1 amunicijos vežimą 48. Kazokų vadas Platovas savo pranešime taip pat konstatavo apie prancūzų, įsitvirtinusių įvairiose gynybinėse pozicijose, stiprų pasipriešinimą ir akivaizdų patrankų pranašumą prieš 20 priešo patrankų jie turėjo tik 8, be to, dar kelių pabūklų neteko po pirmojo mūšio 49. Rusus paskutinėmis valios pastangomis pavyko sulaikyti iki vakaro, tačiau 7 val. Nėjus įsakė susirinkti į vieną vietą (tai pranešė būgnų tratėjimas) ir ruoštis atsitraukti, dar pasistengė susprogdinti arba padegti maisto ir ginklų sandėlius. Per Nemuną Nėjus pasitraukė su 350 karių, o kitą rytą Kaune šeimininkavo rusų daliniai 50. Į rusų nelaisvę pateko 80 karininkų ir 500 karių, neskaičiuojant ligonių 51. Per šiuos įvykius miestas gerokai nukentėjo, nuostolius ypač padidino gaisrai. Mieste, pagal prancūzmečiu miesto valdžios atliktą pastatų ir jų savininkų surašymą, buvo suskaičiuoti 299 pastatai, iš kurių daugiau kaip 50 neapgyvendinti 52. Palyginus šio surašymo statistiką su nukentėjusių pastatų sąrašu (suskaičiavome 70 pastatų), 20 proc. miesto medinių ir mūrinių pastatų dalis gyvenamųjų namų, krautuvės, mėsininkų ir kepėjų krautuvėlės, smuklės, ligoninė, pranciškonų bažnyčia ir palivarkas sudegė, kiti buvo karių suardyti arba nuniokoti, dar kita dalis nukentėjo priešininkų susidūrimų metu. Iš 7 bažnyčių smarkiai nukentėjo 5, taip pat iš 7 vienuolynų didelių nuostolių patyrė 5: dominikonų visiškai suardytas, pranciškonų apgriautas, o rokitų sudegintas 53. 48 Cit. iš A. Ružancovas, Kauno tvirtovė..., p. 18. 49 1812 г. декабря 3. Из рапорта М. И. Платова М. И. Кутузову о разгроме неприятеля у г. Ковно, Донские казаки..., с. 265 266. 50 B. Dundulis, Napoléon et la Lituanie en 1812..., p. 256 257. 51 Žr. 46 nuorodą. 52 Kauno pastatų 1812 09 19 sąrašas, LVIA, f. 1532, ap. 1, b. 6, l. 27 33. 53 A. Ružancovas, apskaičiuodamas nuostolius, rėmėsi Rusijos valdininkų 1811 m. sudarytais duomenimis, pagal kuriuos mieste buvo 254 pastatai. A. Ružancovas, Gaisrai Kaune..., Savivaldybė, 1930, Nr. 4, p. 22 23. 228

Virgilijus PUGAČIAUSKAS Kauno bendri nuostoliai, remiantis gyventojų pateiktomis paraiškomis, siekė 383 014,23 sidabro rublio 54. Apibendrinant galima pasakyti, kad prancūzmečiu Kauno miestiečiai tapo tiesioginiais įvykių visoje Lietuvoje stebėtojais ir dalyviais, taip pat Didžiosios Armijos šlovės akimirkų ir tragedijos liudininkais. Beveik pusmetį trukusio karo meto materialiniai sunkumai, persipynę su viltimis atkurti LDK valstybingumo tradiciją, ženklino miesto gyvenimo kasdienybę. Publikacija [Kaunas, 1812]. 1812 metų Rusijos ir Prancūzijos karas. Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius, A4-38883 (A-316), l. 548 565. 17 lapų. Tekstas įrašytas Kauno bernardinų vienuolyno archyvo knygoje Archiwum loci Caunensis ad Sanctum Georgium Ordinis S. Prancisci de Observantia post susceptionem Anno Domini 1471. Autorius nežinomas, spėjama, kad vienas iš Kauno bernardinų vienuolyno vienuolių. Roku 1812. Woyna między Rossyą i Francyą 3º Historycy i Politycy więciej wiedzący lepiey opiszą, ja dla pamiątki tu wyrażę to, na cośmy wszyscy patrzyli czegośmy doświadczyli, i oczym wiadomość naypewnieyszą mieć mogliśmy Roku 1811. Rozchodzilasię pobłoska, że te dwa Narody uzbraiaiąsię i zabieraiąsię do naykrwawszey Woyny. Ru 1812. na wiosnę zaczeły woyska zbieraćsię, na granicę nad Niemen, cierpieli Obywatele bardzo wiele ale to cieniem było utrapień następuiących Rok ten był nayurodzaynieyszy i nayżyżnejszy jakiego niepamiętaią, lecz niekorzystali Obywatele Dnia 24 Czerwca według Rzymskiego Kalendarza, a według Ruskiego 1.2. Czerw. w nocy w Wigilią S. Antoniego że wtorku na srzodę po zielonych Swiątkach, słyszany był huk od Konnicy piechoty i Wozow Francuskich zbliżaiącychsię do Niemna, takoż słyszano do trzech wystrzałow zpistoletu Rossyanie usuwaiącsię z palili most na Wilij między słobodą i Kownem, drugi pod Janowem nowo wystawiony. Trzeci pod Wilnem Francuzi zrobili trzy mosty na Niemnie pontonowe Przeszli naybiespieczniey przez Niemen beż żadney Straty Kazano spotykać Cesarza Francuzkiego Napoleona Bonaparte za Niemnem, był tam X Przeo. Karmelitanski i Pan Reys burmistrz. Konno jadąc rozmawial 54 Beдомость о претензиях обывателями Виленской губернии поданных по случаю разорения их неприятельскими войсками, Виленский временик..., ч. 2, с. 275. 229

naygrzeczniey Ci assystowali piechoto do pół mili od Pożayścia ku Alexocie, a woysko wykrzykiwało Wiwat Napoleon Gdy weszło do Miasta, napadło na domy szukaiąc żywności była iakaś groza pozorna wpadli Sołdaci we trzech do Klasztoru naszego uderzyli po grzebiecie Brata Zakrystyana domagaiącsię sznapsu, to iest wódki. Oznaymiono Przełożonemu będącemu w Kościele zbojażnią przyszedłem, wraz oskoczyli z palaszami dobytemi i bagnetami w Prowadziłem do Celi Przełożeńskiey, trudno było zrozumieć czego chcą, grozili kłociem, przecieź nieuderzyli Rzucilisię do wódki, którey do 300 garcy było, wszystkie naczynia Szklanne, blaszane i gliniane pobrali, trwało to do kilka godzin, aż nadszedł Kommendant, brali chleb mięsiwo, domagali się syrow, jaiek, masła, gwałtem odebral odemnie zegarek pektoralik Przeciez Kommendant Zgromił, wartę do czasu postawił. Brali trunki pod imieniem Officerow, nieco nabili chłopcow, braciszkow i Xiędza Kaznodzieię Peczulewicza uderzył Sołdat razy kilka O godzinie 10 rano tegoż dnia kazano wyniść z paradą na spotkanie Cesarza Francuzow Wyszedł X Wintz Prezor Aug. w Kapie ż Assystencyą z swoim Zgromadzieniem, assystowały Cechy, przybili wszyscy Zakonnicy, staliśmy na ulicy wielkiej pod Farą więcey godziny, tym czasem bili we wszystkie dzwony nieustanie Kazano za nadjechaniem Cesarza, wołać Wiwat ett. niedoczekaliśmysię, oznaymiono że stanął w Klasztorze Swięto Krzyzkim u XX Karmelitow Kazano wszystkim iść do siebie i żeby wygodę dano Zołnierzowi Kilka tysięcy było w Mieście, resztę Roztawiono na około Kowna Powróciwszy do Klasztoru jeszcze nalazłem wartę, przychodzili, i wychodzili bez wielkiego naprzykrzenia Czasu obiadu nadszedł jakis Officer Huzar, ten nakazywał mi żeby dla 12 Officerow były stancye, święża słoma do pościeli, i Obiad, dwoch znim przybyło i Zyd za tłumacza Kazał wszystkie Celi odmykać Ten był do uprzykrzenia Domagałsię wina, gdy powiedziałem że niemam i w mieśćie niemożna było dostać Tedy z Sołdatami poszedł do Sklepow pod pozorem szukania Wina, tym czasem cokolwiek znalazł w Sklepach pozabierał, naywięcey było mięsa przechowanego zabrano Kazał Szpichrz odemknąć z pogróźką nakazywał, żebym piekł chleb, bo ani kąska niemielismy, żeby Kollacyą gotowano dla 12. inaczey 300 miał sprowadzić, odbił drwi do Komory, bo klucz stracil, tam była wódka, tu tedy zaczeli schowow szukać, wódkę do wiader toczyli, a naywięcey rozleli na ziemię Szukałem Xiędza do pomocy żadnego nienalazłem, pozamykali się Braci bić płazami i piwo niedogustu Ich mościom podane leli na twarz Kuchnia już była zaięta od Zolnierzy, Kucharz i ludzie słuzący skrylisię Jeszcze byłoby co dać jesć, niebyło służacych. Panny Bernardynki maiąc pełną fórtę żolnierzy leżących i czekaiących zręczności do wpadnienia za Kluzurę, dawały im cokolwiek miały zjedzenia i picia, ale pozamykałysię, żeby wpadli do Klastoru z Forty Widząc onych tę trwogę i sam wniemnieyszey zostaiąc Poszedłem do Xięży Augustyanow, gdzie znalazłem X Peczulewicza i X Szyszkę naszych Kaznodzieiow, przed temi oświadczyłemsię, że skryięsię i onym z innemi Zakonnikami żeby skrylisię radziłem Opatrzności 230

Virgilijus PUGAČIAUSKAS Naywyższego poruczaiąc Klasztor Bo Mnie Przełożonemu naygoręcey było od tych Gości Poszedłem do Xięży Dominikanow, tam jeszcze niezajęty był Klasztor O godzinie 4 z południa wielki wypadł deszcz z grómem i piorun kilka razy trzasnął, wtedy aż do wieczora w Sam deszcz ciągneły z Muzyką liczną i przyiemną naypiękniey umundorowanie pólki, piechoty, Konnicy, i do Stu Armat, piorunem przez miasto przeleciało w Same pioruny Napoleon konno przeleciał i stanął nad Wilią gdzie Most w krotce wystawili na batach z Jego woli kilkanastu Konnych wpław puścilosię za Wilią dla zwiadow i jeden czy dwóch utoneło, inni powrócili takoż wpław i nagrodę z pochwałą odebrali Napoleon familiarnie z Sołdakami grzałsię koło rożłożonego ognia, przypatruiącsię mostowi i Zołnierzom goszącym Wiciny i Strugi, które Rossyanie usuwaiącsię z towarami byli zapalili Napoleon na noc powrócil do Miasta, miał Kwaterę u JP. Echela do Miasta napłyneła niezmierna moc Woyska, jedni wpolu stali pod szalasami, drudzy leźli gwałtem do Domow chroniącsię od Dżdżu Napłyneła gromada do XX Dominikanow, ja skryłemsię nad Kościolem w Miesćie po domach i Klasztorach pozabierali wszystkie koni, bydło, i cokolwiek było do picia i jedzenia Beczki po bruku kaczali z trunkami, gdy ta rozbiłasię, szli po inną Nasi Xięży jedni skrylisię wnocy, drudzy byli w Celach, ale wiele trwogi mieli, gdy do Celi dobywalisię Dnia 25 Novi Styli a 13 VS. wdzień S. Antoniego Zabrali resztę zboża, mięsiwa /o tym osobny Regestr spisałem/ Nigdzie w Mieście ani wódki, ani chleba, ani piwa niemożna było dostać Ci tyłko ocaleli obywatele, u Których stał Cesarz i Jego Swita, ale niewszyscy Obywatele i ztych byli wolni od Rabunku w Naszym Klasztorze wiele stało i nocowało znacznych Officerow, Ci sami w nocy dopomogali Sołdactwu rabować Niektórych Obywateli był skład w Klaztorze Kufrow, jednego tylko Kufer odbyto i w części zrabowano J.P Felixa Kossakowskiego Generałowicza, innych cudownie ocalały, uciekly z Skarbca rabusie, postrzegłszy Zakonnika Widno że było zakazano ale nieserio Xiędza Kaznodzięię Peczulewicza o chleb tak napłoszyli, że uklęknąwszy musiał wyprzysięgać z płaczem, że niema chleba Ja zlazłem z Kościoła Dominakanskiego, znalazłem pełni ich Klasztor Sołdactwa leżącego nas słomie, drzwi niektóre, były rozbite Szedłem ułicą, chcąc doyść do naszego Klastorzu, aż między tłumem piechoty jechało dwóch konno, ztych jeden sunałsię do mnie, domagałsię obroku, jak domyślałemsię, bił mię w głowę, wreście chciał koniem stratować, opierałemsię o mur w konću dobrze mię namordowawszy, poiechał daley Wyrwawszysię z rąk tyrańskich szedłem z boiażnią drugą ulicą szukaiąc schronienia, ale nigdzie nienalazłem Napotkałem X Tetmaiera Augustyanina, ktory będąc Administratorem w Pożayściu u XX Kamaldułow, przyiechał do Kowna odebrano mu Koni i poiazd, z czlekiem piechoto powracał do Pożayścia, ja udałemsię w tęż drogę, uręczał że ma załogę i przyrzeczenie od Komendy, że przez całą Kompanią wolny będzie od rabunku Konnica naydzielnieysza bez przerwy ciągneła, my szliśmy mimo bespiecznie 231

w Drodze widzielismy wszędy zboże skoszone, od Zyta wiele koni nadętych leżało nieżywych, wiele bydła zabitego, od ktorych część jaka oderznięta, reszta porzucone leżało na upale słonecznym W puszczy pod Kamaldułami nadjechało dwóch Zołnierzy z Eremu wyrozumiawszy, że my idziemy do Eremu wroćilisię w Chodząc na dziedziniec Eremu, gdy spostrzegł X Tetmaier drzwi pobite, uląkłsię, szliśmy dałey, aż przywiążalisię Francuzi różnych rzeczy domagaiącsię, ale nic niebyło, bo jak mówili Eremici Król Neapolitanski Joachim Murat nocował i Erem nayzapaśnieszy zrabowali, Kościoł odarli, Nayświętszy Sakrament rozbiwszy Ciborium rozsypali, zabrali Puszkę, Kielichow 12. Apparaty bogate podarli Zostawiłem X Tetmaiera, który ledwo wyrwałsię, spotkał uciekaiąc jakiegoś Zołnierza, ten kazał mu wiadrem przynosić wodę z Niemna, przecież drugi zlitowalsię uwolnił i przeprowadził do lasu Ja zbojażnią wyszedlszy mimo leżących Zołnierzy do lasu Byłem przez dni 9. ledwem mogł dostać przez dwa dni jeść i pic pożniey złączyłem się z Komendułą przypadkiem. Byliśmy w lesie przez 4 dni cokolwiek mieliśmy z jedzenia, aż 19 Junij VS. napadło 12. Urwańcow od Komend; którzy nieśli za woyskiem ale bawilisię samym rabunkiem, strzelali i zabijali, gęsi, swinie wszelkie ptastwo i bydle Przenieślismysię do miasteczka i tam niedawali pokoiu Ludziom ostatki poodbierali, że nawet rozpaczali. 22 Junij dowiedziawsysię, że nieco spokoyniey w Klasztorze, powróciłem z Pożayścia bosy, bo z wieczora prusak jakis czyli inny jakis żołnierz ściągnął ze mnie boty, dał swoie trzewiki mnie niedogodne Ten dzień i noc mieliśmy spoykoyne Staliśmy wjedney celi nad Kuchnią Dnia 23 Junij rano złapał w Celie przeciwney Francuza X Peczulewicz i zamknął wolaiąc, że ma w ręku złodzieia, tam była jego czuia, Klasztorna sztuka płotna tkackiego, Blaty Cynowie i inne rzeczy Wołał francuz na swoich Kamratow Ci zdrugiej Celi wynosili w worach pewnie nasze rzeczy wartuiące przynamnie 300 Złł. X Szyszko poszedł do Gubernatora, prosząc o pomoc woyskową ale nie przędko dostał Tym czasem zebralasię kilka Francuzow zaczęli odbijać przytrzymanego, X Peczulewicz że bronił, tedy dostał płazem po ręku i grzbiecie, uwolnili vięc wolano na wartę stoiącą przy Zakrystyi gwałt Ci ani słuchali Sprowadzano od Gubernatora i z Hauptwachu Zołnierzy, ale złoczyńcy byli uszli Ci zapytalisię czy Francuzi byli, odpowiedział chłopiec ich Francuzi, zaśmielisię i poszli w Nocy tegoż dnia napadli i dobijalisię do stancyi naszey, załoga tego dnia od Gubernatora sprowadzony, obronił Pzez calą noc wstrachu byliśmy, nazajutrz przenieślismy się do Biblioteki, w którey stał X Walicki Spowiednik PP. Bernardynek Przez 11 dni ani dzwonimo od weyścia Francuzow, ani mszy niemiewano procz X Walickiego, który sekretnie miewial u Panien Bernardynek w Niedzielę to iest wpołtora tygodnia od weyścia zaczęto dzwonic i publicznie nabożeństwo odbywać Nam pierwiey jeść gotowano na Folwarku, aże odbierali naczynia, tedy gotowano u Panien Bernardynek Ustawicznie cierpelismy uprzykrzenia, to dobywanosię do nas w nocy, to Karabiny 232

Virgilijus PUGAČIAUSKAS stawiano przy drzwiach Mieliśmy załogę danego od Gubernatora JW. Tarrer zwanego, Załoga był rodem z Kroacyi mowa z ruska słowiańska można było rozmówićsię, człowiek bardzo poczciwy I ten czasami niemogł obronic trzeba było biegać po żołnierzy na Hauptwach Kościoł i Zakrystya były wsprzód niezaięte, kazano potym Kościoł odemknąć, a w Zakrystyi złożono magazyn chlebowy Ałe poczciwy jakis Kommissynier dodawał wartę i żadney krzywdy w Zakrystyi niezrobił, oddał wszystko w całości Blisko przez połtora miesiąca stowiano u nas w Klasztorze i w Kościełe po 1500 mniey lub więcey Zołnierza bez żadnego Officera Ci od pory do pory odpocząwszy wychodzili drudzej tuż przychodzili Leżeli w Celach, na Kurytarzach, w Kościełe, na Cmentarzu, albo na słomie, albo na gołej ziemi Ogniow pełne byłi celi, Kurytarze, Kościoł, Cmentarz Dziedziniec, popalili wszelkie drewno, nieprzepuścili Drzwiom, Stołom, Stołkom, Ławkom itd. Kurrytarze pełne były żołnierstwa i Dymu, ledwo można było przecisnąćsię, gdyśmy wychodzili ze Mszą do Panien, przecieź nic nięrobili nam samym, niektórzy narągalisię, bo byli Żydzi, Lutrzy, Kalwini i innych Sekt między nimi, a mało co łudzkich Ludzie nie obyczayni, wszystkie Kurrytarze gnoiem zaspaskudzili, od fetoru chorowaliśmy na biegunkę, mało tym swądem i nas i siebie niepozabijali Toż samo działosię w Mieście wszystkie ulice były zapaszkudzone Ogrod nasz Sadowy wycięli, na Szalasze, parkany wszędy popalili, ogrody warzywne znisczyli w Refektarzu naszym trzymali niektórych Rossyan w Kownie zabranych, było i Woyskowych Rossyiskich do 800 przypęzonych, wszystkim i Francuzom i Rossyanom dawali z Magazinu Mięso, wódkę, chleb biały, Krupy, groch, sol Jeńcow Ross: popędzono do Prus do Piławy Byłby głod w Kownie zwłaszcza że tak wielkie wśysko przechodziło przez Kowno przez 5 miesięcy niemał codzień, do tego do 2000 Zołnierzy było przy Gubernatorze Wielkie mnóstwo było ludzi spędzonych do wysypywania Okopow, i do rowow, do polisady, do robienia dwóch mostow do zwożenia magazinu rozmaitego Ale temu zaradził Napoleon Przypędzano codzień po kilka tysięcy albo kilka set wołow sądziłem, że na świecie niezostaie bydła Nakazano z Powiatow do Kowna, do Wilna itd. przystawiać Magazyn Zboża, Wódek, Siana, Owsa, Woły. Niemniem przypłyneło do 200 batow i te ustawicznie odpływały i powracały z mąką pytlowaną pakowaną w beczkach z Gdańską i Krółewca Ztey przyczyny Kazano nam ustąpic z Klastorzu Ludzi służących wszystkich oddaliliśmy, jednego tyłko zostawiwszy chłopca do posług Braci 5 przesłałem do innych Klasztorow naszych X Peczulewicz udałsię do Familij z tamtąd miał przyłączyćsię do Klasztorzu naszego bliższego, dwóch Xięży było na Kapellanij Dwóch staneło na Murowańce na dziedzincu naszego Klasztorzu Dwóch przeniosłosię na Folwark do Panien Bernardynek Kazano było nam przenieśćsię do XX Augustyanow, ale niebyło mieysca, bo i tam Francuzi mieli Kwatery Wszelako Xięży Augustyanie w tym byli szczęśliwi, że przez wzgląd na Prabóstwo, chociaż Kościoł zabrali, Samych nierugowali, mieli Celi do mieszkania, Zakrystyą na nabożeństwo, cały został Sad i parkany 233

Xięży Augustyanie uwolnili swoich Nowicyszow, którzy udalisię do Familij w Kościełe farnym było kilka tysięcy Beczek z Mąką, Sucharami i Ryżem Toż w Kościełe XX Dominikanow i Naszym w Sklepach naszych złożona była wódka w Zakrystyi Rom Kurrytarz od Kościoła zajęty był mąką od dzdżu z mokłą w Worach Kurrytarz ku Celi Gwardyanskiey i ku Refektarzowi Beczkami z mąką albo grochem Górne Kurrytarze z obu stron aż po Sklepienie napchane były Worami z mąką albo zbożem Część tego Magazynu przesyłano formankami zróżnych i odległych Powiatow przybytemi do Wilna, Minska, Smolenska, ludzie odrzekalisię koni i kolas. Utrapienie było dla ludu i bydłąt z właszacza w jesieni i w Zimie. Wielka część szła magazynu na Woysko stoiące i przechodzące Ludzi koło mostow, okopow, codzien było do tysiąca i więcey Tym wszystkiem dawano wódkę, mięsą, chleb, groch, płacono na dzien po 15 gr pol: Między Ratuszem, a naszym Sadem wybudowano Budynki na chleby Wymurowano piecow kilkadziesiąt, z ktorych zabierały każdy kilkaset bułek pytlowego chleba, piekarze we dnie i w nocy piekli I tak ledwo mogli wystarczyć Po zaięciu naszego Klasztorzu na Magazyn Wóysko stawało u XX Dominikanow Po obchodzie w Auguście z Łączenia Litwy z Xstwem Warszawskim. w Kościełe tychże Xięży Gdzie była Msza czytana Był obecny Gubernator, Intendant, Placmaior Woysko assystowało pod czas Elewacyi bito w bębny i grano na piszczałkach, a Saperowie klęcząc na jednej nodze, prawą rękę podniosłszy trzymali Czasu Mszy Muzyka woyskowe na dętych instrumentach grała Po Mszy było Kazanie stosowne do obchodu i wiele mów patryotycznych Po obchodzie, JW Gubernator z paradą przy odgłosie muzyki do siebie powrucił Nazajutrz, kazano XX Dominikanow ustąpic z Klastorzu, staneli w browarze swoim XX Karmelitom pierwiej było zalecono drugie piątro Sto Kryzkiego Klastorzu dokończyć na co trzeba było do 30 tysięcy albo więcey Złotych, że się namyślali i tłumaczylisię, tedy kazano ustąpic, a nawet rzeczy powyrzucano z Cel, niepozwolano mieszkać na folwarku, przeznaczono Kamienicę XX Franciszkanow w Kownie, tu przenieślisię Klasztor i Kościoł zdezolowano Młyny, Folwark, Budynki mieszkalne na jurysdyce poruynowano i popalono w Kościełe XX Franciszkanow z batow, Karabinow kilkakroćstotysięcy złożami w Kratę złożono Na też Karabiny wiele domow zajęto Prochy, Ładunki, Bomby, Kartacze, na Zamku i w Szpichrzu obok Pałacu JW Chrapowickich ulokowano Było Prochu kilka tysięcy Berył Niezmierna moc była Mundurow, spodni, Sukna, Szlifow, Trzewikow których podeszwy, podkute były drobnemi cwieczkami Tego Magazynu częśc formankami, a częśc batami przesyłano do Wilna i daley Nakazano dać wiele Kantonistow czyli rekrutow z Szlachty młodey uformowano Zandarmow Którzy z siebie mieli wspaniałe mundury i Kone dzielne Prócz wyżey namienionego Magazynu który dawali obywatele w Zbożu i bydle, jeszcze nakazano dać Koni i Zboża roźnego po 8 purow z dymu Takoż Słomę, Siano, Owies jedni do Kowna Rumszyszek Zyżmor, inni do Wilna Olity, Merecza aż ze Zmudzi dostrczali Koni wiele brakowano, zatem 234

Virgilijus PUGAČIAUSKAS na nowo musieli obywatele przystawiać Dawali furmanki na rozne zapotrzebowanie, na Kresy po różnych traktach Trudno opisać jakie utrapienie cierpieli Obywatele w całey Litwie i na Zmuydzi A naybardziey na góscincach, nawet Dwory, Wsie, Karczmy pustkiem wszystkie stały Z przyczyny Okopow, bardzo wiele domow znieśli na słobodzie, na Ulicy oadąc po Za Wilij do Kurmiałowa, za to nietyłko nienagrodzili, ale nawet ruynuiąc wiele sżkod porobili, a drzewo od budynkow, albo spalili, albo na inne swoie potrzeby obrócili Było ztysiąc kop albo więcey brusow i kłod towarnego drzewa spławnego różnych kupcow az z Minskiego i z innych Powiatow Zprzyczyny zatomanego handlu z Królewcem, leżaly od lat kilku na brzegach Wilij i Niemna Pobrali to drzewo na piłowanie dylow, na piekarni wystawiene, na palisadę koło miasta Z tegoż drzewa byli wystawili dwa Mosty ogromne i wspaniałe Jeden na Niemnie, przy Kościełe XX Franciszkanow Drugi na Wilij za Szkołą Zydowską Kowienską za farney ulicy Kosztowne były te mosty i piękne Każdy pal okuty był ostrym narogiem sprowadzonym aż z Pruskiego kraiu Niedługo jeżdżono i chodzono przez te mosty, bo pierwszego dnia grudnia według dawnego kalendarza spalili uciekaiąc, a choćby niespalili tedy na wiosnę kra rozdarło by i uniosła albo miasto zalało by Chociaż bardzo wysokie i gruntowie były mosty, jednak in februario powodż wyżey zabrała i szczątki palow z fundamentom wyrwawszy z lodem niby woysko liniowe uniosła Warto tu namienic że pierwszego dnia weyścia Francuzow do Kowna, złapała Zydowka Zołnierza kradnącego jey prześcieradło, doniosła zwierzchności, zawieszono temu złoczyncy prześcieradło na szyię, jeden ciągnał go Zolnierz za prześcieradło niby psa a dwóch szło z tyłu zbronią, stalismy wtedy na rynku czekaiąc przybycia Napoleona, cieszylismysię, że jest kara na Złoczyncow Aż gdy zaprowadzono do Ratusza Mówi underofficer do Zydowki widzisz, jaka hańbo dla tego biedaka, patrz, żeby była dla niego, wino, albo wódka, Supa i pieczenia, a ci żołnierze czy darmo assystowali? nągrodż im Zydowka zpłacem powróciła Tegoż dnia gdy stanąl Napoleon u XX Karmelitow z Królami i Xiążętami z całą swoią switą, kazano obiad gotować na 40 osob Sami rozgospodarzylisię, zabrali wszystko Klucze od sklepow pozabierali mowiąc, że taki zwyczay jest u Cesarza, gdzie on stawa, jego służący powini gospodarzyć Wygospodarzyli wszystko Przeciez nazajutrz Napoleon dał Xiędzu Przeorowi 30 Napoleondorow ważące po 30 Złł. Pol. Za tę łąskę, niemieli nazajutrz ani kąska, czymbysię posilili u XX Karmelitow i wszędy pola, ogrody, Sady, Obory, staynie, Wozowne, sklepy, Szpichrze, słowem wszystko oczyścili Pszczołki niewinne i te nieuszły ich tyranij, nietylko miod wydarli, ale żeby latwiej było dobrać się do miodu, pierwiey słomą pszczołki spalili Pierwszey nocy zrabowano Szpital Rochitanski, Kościoł odarto, Nayswiętszy Sakrament rozsypano, puszkę zabrano. Pewny Obywatel przed Plackommendantem familiarność maiąc zaliłsię że niesłusznie Oycow Rochitow zrabowano, bo wiele chorych i sierot miało przytulenie, teraz bez sposobu do 235