LIETUVOS EDUKOLOGIJOS UNIVERSITETAS ISTORIJOS FAKULTETAS VISUOTINĖS ISTORIJOS KATEDRA

Transkrypt

1 LIETUVOS EDUKOLOGIJOS UNIVERSITETAS ISTORIJOS FAKULTETAS VISUOTINĖS ISTORIJOS KATEDRA Tomaš Božerocki Lietuvos Lokaliosios Istorijos specialybės II kurso, I grupės Magistrantas LIETUVOS VALSTYBINGUMO IR VILNIAUS VALSTYBINĖS PRIKLAUSOMYBĖS KLAUSIMAI ARMIJA KRAJOVA VADOVYBĖS DOKUMENTUOSE M. (magistro darbas) Magistrantas (parašas) Leidžiama ginti: Darbo vadovas (parašas) IF Dekanas prof. habil. dr. Alfonsas Motuzas (parašas) prof. dr. Eugenijus Jovaiša Darbo įteikimo data: Registracijos numeris: Vilnius, 2015

2 PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ Patvirtinu, kad įteikiamas magistrinių studijų baigiamasis darbas: Lietuvos valstybingumo ir Vilniaus valstybinės priklausomybės klausimai Armija Krajova vadovybės dokumentuose m. Autoriaus atliktas savarankiškai, jame nėra pateikta kitų autorių medžiagos kaip savos, nenurodant tikrojo šaltinio. Nebuvo to paties autoriaus pristatytas ir gintas kitoje mokymo įstaigoje Lietuvoje ar užsienyje. Nepateikia nuorodų į kitus darbus, jeigu jų medžiaga nėra naudota darbe. Pateikia visą naudotos literatūros sąrašą. (magistranto vardas, pavardė) (parašas) 1

3 TURINYS SANTRUMPŲ SĄRAŠAS...3 ĮVADAS LENKIJOS VYRIAUSYBĖS 1938 METŲ KOVO 17 ULTIMATUMAS LIETUVOS VYRIAUSYBEI IR TARPUSAVIO SANTYKIŲ ATŠILIMO LAIKOTARPIS Lietuvos ir Lenkijos santykiai iki 1938 m. kovo 17 d Lietuvos ir Lenkijos santykiai nuo 1938 m. kovo 19 d. iki 1939 m. spalio mėn Lietuvių ir lenkų santykiai po 1939 m. spalio 28 d LENKŲ POGRINDŽIO VEIKLA VILNIAUS KRAŠTE METAIS Armija Krajova Vilniaus apygarda Lenkų pogrindžio susiformavimas Vilniuje Pogrindžio veikla vokiečių okupacijos metais Informacinė-propagandinė Armija Krajova veikla Pogrindžio laikraščių turinio apžvalga Armija Krajova vadovybės kreipimaisi į Vilniaus krašto gyventojus SUDĖTINGI ARMIJOS KRAJOVOS POŽIŪRIAI Tautos ir valstybės įvaizdis Armijos Krajovos požiūris į lietuvius Lietuvos ir Vilniaus vieta Armija Krajova pokarinėse vizijose Armijos Krajovos požiūris į Ostlandą Lietuvių kariniai daliniai Armijos Krajovos dokumentuose Lietuvos Vietinė Rinktinė Armijos Krajovos dokumentuose Lietuvos Laisvės Armija Armijos Krajovos dokumentuose...83 IŠVADOS...86 ŠALTINIŲ IR LITERATŪROS SĄRAŠAS...89 SANTRAUKA...93 PRIEDAI

4 SANTRUMPŲ SĄRAŠAS AK Armija Krajova BIP Biuro Informacji i Propagandy Informacijos ir propagandos biuro lenkiškas trumpinis GG Generalinė Gubernija GKS Ginkluotosios kovos sąjunga Związek Walki Zbrojnej ZWZ IPN Instytut Pamięci Narodowej Tautinės atminties instituto lenkiškas trumpinis JAV Jungtinės Amerikos Valstijos LCVA Lietuvos centrinis valstybės archyvas LDK Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė lenk. lenkiškai LLKS Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga LLA Lietuvos Laisvės Armija LVR Lietuvos vietinė rinktinė NKVD Liaudies vidaus reikalų komisariato rusiškas trumpinis nr. numeris TLP Tarnyba Lenkijos pergalei Służba Zwycięstwu Polski SZP t.y. tai yra p. puslapis PAT Polska Agencja Telegraficzna Lenkų telegrafinės agentūros lenkiškas trumpinis pan. panašiai proc. procentai pvz. pavyzdžiui/pavyzdys RA Raudonoji armija RFSTR Rusijos Federacinė Socialistinė Tarybų Respublika RM Reicho markės SBU Stepono Batoro universitetas SSRS Sovietinių Socialistinių Respublikų Sąjunga WIP delegatūros informacijos ir spaudos skyriaus lenkiškas trumpinis žr. žiūrėti 3

5 ĮVADAS Temos aktualumas ir problematika. Lietuvių ir lenkų santykiai tai fenomenas Europos istorijos kontekste. Dvi tautos ir dvi savarankiškos valstybės nuo XIV amžiaus (toliau a.) pabaigos palaipsniui jungėsi, kol galiausiai 1569 m. Liubline tapo viena valstybe. Lenkų įsitikinimu Lietuva buvo neatsiejama buvusios Abiejų Tautų Respublikos dalis. Pateiksiu keletą pavyzdžių iš skirtingų amžių: Tado Kosciuškos kariuomenės karininkas XVIII a. pabaigoje parašytame laiške pasakojo apie įvykius, kurie vyko Vilniaus vaivadijos teritorijoje, teigdamas, kad visai tai įvyko Lenkijoje, o ne Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (toliau LDK). 1 Taip pat žymus lenkų rašytojas Stefanas Žeromskis pavadino Vilnių, amžinu lenkų miestu i kvietė gelbėti Vilniaus gyventojus kuriems grėsė badas. 2 Verta pastebėti, jog tautiniais lietuvių ir lenkų siekiais buvo susidomėjusios abi Pirmame pasauliniame kare kariaujančios pusės. Abejose fronto pusėse politinės jėgos išnaudojo tautų apsisprendimo teisės teikiamą naudą. Pritaikę apsisprendimo teisę savo vykdomai realiai politikai, suteikdavo lenkų ir lietuvių nepriklausomybės klausimui tokią kryptį, kuri kovos lauke galėjo padėti įgauti persvarą. 3 Šiuo laikotarpiu lietuvių ir lenkų santykiai buvo ganėtinai įtempti, o kovojančios pusės tik pagilino buvusią nesantaiką. Reikia pridurti, kad tokios nuomonės taip pat laikėsi ir Vilniškės Armijos Krajovos (toliau AK) propagandinių leidinių autoriai. Viename iš pranešimų apie lietuvių lenkų santykius teigiama, kad lietuvių tautinis atgimimas buvo remiamas rusų ir jų išnaudojamas prieš lenkus. Tuo tarpu vokiečiai išnaudojo lietuvių tautinį atgimimą prieš rusus ir lenkus. 4 Taigi, pasak AK vadovybės, lietuvių ir lenkų konfliktas buvo dirbtinai sukeltas, o išlikusių raportų turinys leidžia daryti prielaidą, kad lenkų pogrindininkai šią tezę laikė a priori. I Pasaulinio karo metu vokiečių ir Austrijos-Vengrijos kariuomenių okupuotose žemėse lenkai būrėsi į įvairius komitetus, sąjungas, draugijas kurių tikslas buvo ne tik padėti Vilniaus ir Vilniaus krašto gyventojams, bet ir remti jų lokalius politinius judėjimus. 5 Propagandiniais tikslais 1921 m. išleistoje proklamacijoje Europos tautos! Lygiuot! 6 buvo teigiama, kad Lenkija visais 1 Pismo przeciwko Kołłątajowi spisane przez przeciwnika jego, Stanisława Augusta i konfederacji Targowickiej. LVIA, f. 1135, ap. 4, b. 441, l Co czyniono dla Litwy, co mówiono o Litwie w zaborze Austrijackim w r ze szczególnem uwzględnieniem akcyi Zakopanego. Zebrał Dr. Ant. Kuczewski. LVIA,f. 1135, ap. 4, b. 461, l Pranešimai apie Vilniaus krašto istoriją, jo prijungimo reikšmę. Informacijos apie krašto kaimų gyventojų nuotaikas. Statistinės žinios apie Lietuvos prekybą. Vilniaus krašto ekonominiai biuleteniai. Miestų, valsčių, dvarų bei palivarkų sąrašai. LCVA, f. 317, ap. 1, b. 17, l Pranešimai apie tautinius, religinius santykius, politinę, vidaus, ekonominę, kultūros-švietimo padėtį (nepilni) LCVA, f. R-601, ap. 1. b. 48, l Tarp tokių organizacijų, galima įvardinti: Akcja Zakopanego głodnym Wilna ; Komitet litewski w Galicji ; 1917 m. Varšuvos konferencija Vilniaus klausimu. Šių draugijų ir judėjimų atstovai Vilnių laikė neatsiejamų busimos Lenkijos miestu. 6 Sprawozdania sytuacyjne specjalne z Departamentu Spraw Wewnętrznych. LCVA, f. 21, ap. 1, b. 39, l vr. 4

6 laikais rūpinuosi Lietuvos interesais. Proklamacijos autoriaus nuomone tik būrelis lietuvių nacionalistų, apakintu vokiečių ir bolševikų propagandos, įvedė nesantaiką tarp dviejų broliškų tautų. Bet likusi lietuvių tautos dalis norėjo susijungti su broliška lenkų tauta. Pasak lenkų istoriko, lietuvių-lenkų santykių tyrėjo Kšyštofo Buchovskio, laikui bėgant ir vis labiau lenkėjant bajorų luomui, sąvoka lietuvis ėmė reikšti tiesiog politinės Abiejų Tautų Respublikos vieningos tautos regioninį kitoniškumą. 7 Kitaip tariant, Lietuva tapo Respublikos regionu, o lietuvis buvo suvokiamas kaip toks pat lenkas kaip ir Mažosios Lenkijos regiono gyventojas 8. Dėl to atgimstančios Lenkijos politiniai veikėjai buvo įsitikinę, kad lietuviai (nes tai yra tie patys lenkai) noriai atkurs bendrą Respubliką. Teritoriniai pokyčiai, įvykę 1920 m. spalio mėn., pagilino abiejų tautų nesantaiką, bet politinio konflikto esmė tarp lietuvių ir lenkų slypėjo ne tik teritoriniuose prieštaravimuose, o ir tame, kad įtakingos lenkų politinės jėgos neigė lietuvių teisę į visišką nepriklausomybę. Pasak lenkų, lietuvių savarankiškumo siekiai, kaip jau buvo minėta, tik Lenkijai priešiškų valstybių inspiracijos, turėjusios ją susilpninti. 9 Tarp Lietuvos ir Lenkijos 1938 m. pavasarį prasideda atšilimo laikotarpis, bet tai buvo per trumpas laiko tarpas, kad butu užglaistyti seni nesutarimai m. rugsėjo 1 d. prasidėjęs Antrasis Pasaulinis karas buvo tragiškas Lenkijos valstybei ji prarado savo valstybingumą. Spalio 28 d. Lietuvos kariuomenė įžengė į Vilnių. Pradžioje buvo bandoma patraukti vietinius lenkus į Lietuvos pusę, bet nuo lapkričio pabaigos lietuvių administracija pradėjo vykdyti atlietuvinimo politiką kuri nesusilaukė visuomenės pritarimo. Taip tarp lenkų ir lietuvių vėl atgimė senas konfliktas. Lenkijos piliečiai, nesusitaikę su valstybingumo praradimu, pradėjo telktis į pogrindines organizacijas, kurių tikslas buvo atkurti nepriklausomą Lenkiją. Atgimę seni antagonizmai tapo lenkų konspiracinės organizacijos vykdomos politikos dalimi. Pogrindžio vadovybė, atsižvelgdama į lietuvių elgesį Vilniuje, kūrė savo politines koncepcijas apie tai, kaip Lietuva turėtu atrodyti po karo. Ši tema istoriografijoje nėra plačiai nagrinėta. Iki šiol nepasirodė nei viena atskira publikacija, skirta šiai temai. Nėra žinomos AK Vilniaus apygardos vadovybės ir politinio konvento nuomonės busimos nepriklausomos Lietuvos atgimimo klausimu. Dėl šios priežasties Vilniaus krašto valstybinės priklausomybės klausimo negalima laikyti visiškai aiškiu. Lenkų pogrindinę organizaciją sudarė 7 Buchowski, K. Litwomani i polonizatorzy: mity, wzajemne postrzeganie i stereotypy w stosunkach polsko-litewskich w pierwszej połowie XX wieku. Białystok, Uniwersytet w Białymstoku, 2006, p Apie tai, taip pat rašo: Łossowski, P. Ultimatum polskie do Litwy 17 marca 1938 roku. Warszawa, Instytut Dyplomacji Collegium Civitas, 2010, s Pranešimai apie Vilniaus krašto istoriją, jo prijungimo reikšmę. Informacijos apie krašto kaimų gyventojų nuotaikas. Statistinės žinios apie Lietuvos prekybą. Vilniaus krašto ekonominiai biuleteniai. Miestų, valsčių, dvarų bei palivarkų sąrašai. LCVA, f. 317, ap. 1, b. 17, l

7 įvairių pažiūrų atstovai, kurių nuomonės šiuo klausimu skyrėsi. Be to, didelę įtaką darė ir lenkų egzilinė vyriausybė. Darbe bus siekiama išryškinti AK pažiūras į Lietuvos valstybę ir jos atžvilgiu Lenkijos vykdytą politiką nuo valstybių susikūrimo po I Pasaulinio karo iki 1938 m. kovo mėn. Taip pat bus pristatyta AK vadovybės nuomonė apie draugiškų santykių laikotarpį, t.y. nuo 1938 m. kovo mėn. kai buvo užmegzti diplomatiniai santykiai tarp Lietuvos ir Lenkijos. Taip pat bus siekiama nustatyti, kokios buvo AK pažiūros Lietuvos valstybingumo klausimu bei jos siūlomi užsitęsusio lietuvių ir lenkų konflikto išsprendimo būdai. Kitaip tariant, bus pristatyta AK pažiūrų visuma į Lietuvą, lietuvius ir lietuvių-lenkų santykius. Darbo tikslas: atskleisti AK vadovybės pažiūras į Lietuvos valstybingumą ir lietuvių siekį išsaugoti Vilnių Lietuvos valstybės sudėtyje. Darbo uždaviniai: 1. Nušviesti Lietuvos ir Lenkijos tarpvalstybinius santykius nuo 1938 m. kovo mėn. iki 1939 m. rugsėjo mėnesio. 2. Ištirti lenkų pogrindžio žinias apie okupuotą Lietuvą. 3. Nustatyti AK vadovybės požiūrį į lietuvių tautą bei jos atstovų veiklą okupacijų metais. 4. Išanalizuoti AK vadovybės politines nuostatas Lietuvos valstybingumo ir Lietuvos teritorijos atžvilgiu. 5. Tiriamų dokumentų analizės metu apibrėžti numatomą buvusios Vilniaus vaivadijos politinį likimą po II Pasaulinio karo. Šaltiniai. Iškeltas tikslas bei tyrimo problematika nulėmė, kad rengiant magistrinį darbą bus remiamasi keliomis šaltinių grupėmis: publikuotais dokumentų rinkiniais, publikuotais prisiminimai, o taip pat viešai nepublikuotais dokumentais ir atsiminimais. Atskleidžiant į nagrinėjamą temą, tarp išspausdintų prisiminimų galima išsiskirti keletą publikacijų, kurios savo turiniu yra vertinamos kaip itin vertingos. Prie tokių leidinių galima priskirti AK majoro Edmundo Banasikovskio knygą Pašaukti Vilniaus žemės. 10 Savo konspiracinę karjerą mjr. E.Banasikovskis (slapyvardžiai: Mundek ; Jež ) pradėjo diversinėje organizacijoje, kurios tikslas buvo apsunkinti vokiečių tiekimą Rytų frontui. Kai jo dalinis buvo demaskuotas, jis gavo įsakymą vykti į buvusią Vilniaus vaivadiją ir prisijungti prie ten jau veikiančių partizaninių dalinių Ašmenos apylinkėse. E.Banasikovskis buvo paskirtas Ašmenos partizaninių dalinių vado, mjr. Česlovo Dembickio pavaduotoju. Jis, eidamas šias pareigas, dažnai lankėsi generolo Aleksandro Kšyžanovskio (slapyvardis Vilkas ) štabe, kur derino Ašmenos partizaninių dalinių veiklą su Vilniškės AK vyriausiąja vadovybe. Jo atsiminimuose yra ne tik kovų aprašymai, bet taip pat pasakojama apie AK 10 Banasikowski, E. Na zew Ziemi Wileńskiej. Warszawa-Paryż, Editions Spotkania,

8 ir Lietuvių santykius II Pasaulinio karo metu, apie bandymus susitarti ir veikti kartu prieš bendrus priešus. Majoro E.Banasikovskio prisiminimai parodo, koks buvo lenkų požiūris į lietuvius bei kokios su jais buvo siejamos viltys. Taip pat majoras Mundekas aprašė priešišką lenkams sovietinių partizanų veiklą buvusioje Vilniaus vaivadijoje. Nemažiau vertingi yra Zigmunto Bžozovskio prisiminimai Lietuva Vilnius, Tai yra Lietuvos lenko, gyvenančio Ukmergės paviete, prisiminimai ne tik apie tarpukario Lietuvą (darbe naudojamas terminas tarpukaris reiškia laikotarpį nuo 1918 iki 1939 m., t.y. apima laiko tarpą tarp dviejų Pasaulinių karų), bet visu pirmą apie lietuvių ir Lietuvos lenkų santykius prieš karą ir karo metu. Prisiminimų autorius prisijungė prie lenkų pogrindžio 1942 m. pavasarį ir gavo pasiūlymą dalyvauti konspiracinių struktūrų kūrime Kauno Lietuvoje. Z.Bžozovskis buvo vienas iš AK apygardos Kauno Lietuva įkūrėju, o jo slapyvardis buvo Gustavas. Nuo 1943 m. jis pradėjo dirbti Vilniuje, o jo veikla pasireiškė informacijos apie Kauno Lietuvą rinkimu, apdorojimu bei tiesioginiu pateikimu AK informacijos ir propagandos biurui (toliau BIP). Paminėtina, kad karo metu autorius dirbo Ostlando biure, o tai jam leido turėti išsamią formaciją apie ekonominę krašto padėtį. Manytina, kad būtent jis, būdamas ekonomistu (baigė ekonomikos studijas Vienoje), sudarė visus BIP-o raportus apie ekonominę krašto padėtį. Leidinį sudaro ne tik autoriaus prisiminimai, bet ir kai kurių jo kolegų laiškai autoriui, rašyti jau po karo. Laiškai sudaro kaip tam tikrą priedą/papildymą prie autoriaus pasakojimų ir tai suteikia papildomą informaciją apie pogrindžio veiklą. Tai yra vertingas šaltinis tiriant AK narių požiūrį į lietuvius bei Lietuvą. Kiekviena organizacija turi savo gretose svarbesnes bei mažiau reikšmingas asmenybes. Kalbant apie Vilniaus AK apygardą, galima išskirti šias svarbiausias asmenybes: vadą generolą Vilką, jo štabo karininkus, partizaninių brigadų vadus, o tai pat ir daugiau ar mažiau žinomus asmenis. AK veiklos užkulisiuose liko Romualdas Varakomskis ir Stanislovas Kialka. Romualdo Varakomskio prisiminimuose Vilniaus dramos karo metu ir LLR 12 pasakojama apie gyvenimą tų žmonių, kurie dirbo be poilsio, o nuo jų darbo priklausė daugelio AK narių likimas. R.Varakomskis, veikdamas lenkiškajame pogrindyje, naudojosi slapyvardžiu Hilaris. Pasak žymiausio Vilniškės AK veiklos tyrėjo profesoriaus Piotro Nivinskio, Hilaris buvo legendinė asmenybė, kuri kartu su savo draugais, masiškai gamindamas ir platindamas suklastotus asmens dokumentus, padėjo išgelbėti gyvybes tūkstančiams žmonių. 13 Autorius aprašo ne tik savo darbą legalizacijos biure, 14 bet taip pat ir Vilniaus gyventojų požiūrį į naujus miesto šeimininkus bei jų keliamus lūkesčiusiu. 11 Brzozowski, Z. Sz. Litwa Wilno Paryż, Editions Spotkania, Warakomski, R. Wileńskie dramaty w czasie wojny i w PRL. Kraków, Kubajak, Nurodytas knygos pavadinime trumpinis LLR reiškia Lenkijos Liaudies Respubliką. 13 Niwiński, P. Wprowadzenie. Warakomski, R. Wileńskie dramaty w czasie wojny i w PRL, Kraków, Kubajak, 2006, s Taip vadinosi Vilniškės AK padalinis kuriuo užduotys buvo gaminti padirbtus dokumentus. 7

9 Verta pastebėti, kad apie lietuvius Hilaris atsiliepė labai šiltai. Savo prisiminimus Hilaris surašė septintame dešimtmetyje paprašytas Stanislavo Kialkos, kuris rinko konspiracijos draugų atsiminimus (verta pridurti, kad po kelių metu Hilaris papildė savo memuarus atskirais laiškais, kuriuose buvo informacija kuri saugumo sumetimais negalėjo atsidurti išsiustame rankraštyje nes buvo kalbama apie sovietus ir požiūri į juos). Vėliau šis, kaip ir daugelis kitų S.Kialkos surinktu rankraščių, buvo perduoti Vroclavo Ossolinskių bibliotekai. Darbe naudojama 2006 m. profesoriaus Piotro Nivinskio iniciatyva perleistu, papildytu leidiniu. Stanislovas Kialka sukūrė Vilniškės AK legalizacijos biurą, o vėliau buvo atsakingas už visos Vilniaus AK apygardos aprūpinimą. Visą savo darbą jis nuosekliai aprašė savo atsiminimuose, kurie yra saugomi Vroclavo Ossolinskių bibliotekos rankraščių skyriuje m. dalis šių atsiminimų, kurie yra tiesiogiai susiję su S.Kialkos veikla, buvo publikuoti. 15 Jo atsiminimai puikiai atspindi situaciją karo metu Vilniuje, buvusioje Vilniaus vaivadijoje bei lenkų pogrindžio santykį su lietuvių administracija. Šie prisiminimai yra vieno asmens dalinė biografija, kurioje autorius pasakoja apie vieną savo gyvenimo etapą. Šiame kontekste visai kitaip atrodo 2014 m. išleista Jano Lešeko Malinovskio knyga 1 Vilniaus AK Jurando brigada 16, kurioje yra pateikti šios brigados karių atsiminimai apie įvairias jų įvykdytas užduotys nuo 1943 m. rudens iki 1944 m. vasaros vidurio. Taip pat tai yra 1 Vilniaus AK partizaninės brigados karių biografinis žodynas. Išvardintų knygų sudedamosios dalys yra visiškai skirtingo tipo šaltiniai, bet nemažiau vertingi. Kariai pasakoja apie kovas ne tik su vokiečiais, bet taip pat rusais, lietuviais ir ukrainiečiais. Kiekvienas karys atskleidžia skirtingą požiūrį į buvusią padėtį ir lietuvius. Taip pat geografinių žinių aspektu tai yra labai vertingas šaltinis, padedantis pažinti ne tik tuometinį Vilnių bei buvusią Vilniaus vaivadiją, bet ir apie taip vadinamą Kauno Lietuvą. Brigados kovos kelias nusidriekė nuo Kernavės apylinkių iki Buivydžių. Taip pat ši brigada dalyvavo kovose už Vilnių Aušros vartų operacijos metu. Šiam tyrimui bus naudingi mėnesiniai bei ketvirtiniai raportai apie padėtį okupuotame krašte, kurie kartu su kitais AK vadovybės Varšuvoje dokumentais buvo siunčiami į Londoną ir publikuoti 6 tomų dokumentų rinkinyje Armija Krajova dokumentuose 17 Šiuose šaltiniuose esanti informacija (apie padėtį krašte, gyventojus, okupantų veiksmus) yra tiesiogiai susijusi su darbo tikslu. Išanalizavus šiuos šaltinius ir palyginus juose pateikiamą informaciją, pastebimas nuomonių skirtumas tarp egzilinės vyriausybės ir AK vadovybės Vilniuje. Pateikiama informacija yra išsami ir labai gerai atspindi buvusią padėtį okupuotame krašte. Raportų autoriai plačiai nagrinėja lietuvių, 15 Stanisław Kiałka Legenda wileńskiej konspiracji: materiały biograficzne i pisma wybrane. Red. Malinowski, J.L. Bydgoszcz, TMWiZW, Malinowski, L.J. 1 Wileńska brygada AK Juranda. Warszawa Kraków, Mireki, Armia Krajowa w dokumentach Londyn, Studium Polski Podziemnej, , t

10 vokiečių bei sovietų veiksmus Vilniaus krašte. Taip pat kiekviena Vilniaus krašto tauta susilaukia atskiro raportų autorių dėmesio. Šiame kontekste visai įdomiai atrodo knygos Rytinių žemių biblioteka 18. Tai yra du leidiniai: monografija, skirta AK veiklai Vilniaus ir Naugarduko kraštuose nuo 1941 metų bei sovietinių dokumentų rinkinys, nušviečiantis AK veiklą šiose regionuose. Magistriniame darbe bus panaudotas antras šios serijos leidinys, tai yra (toliau tekste - t.y.) dokumentų rinkinys. Jis yra unikalus tuo, kad jame pateikti dokumentai yra saugomi Baltarusijos, Ukrainos bei Rusijos archyvuose. Tai leis objektyviau aprašyti tuometinę padėtį Vilniaus krašte. Vilnius kaip ir visas Vilniaus kraštas visais laikais buvo tautiškai margas regionas. Dėl to, nagrinėjant AK požiūri į Lietuvą ir Vilnių, verta atkreipti dėmesį ir į lietuvių lūkesčius lenkų pogrindžio atžvilgiu. Kunigo Prano Bieliausko prisiminimai, kurie 2012 m. pasirodė knygos pavidalu Dienoraštis: , puikiai perteikia to laikotarpio lietuvių nuotaikas. Kunigo prisiminimai ne tik parodo kaip lenkų pogrindžio veikla buvo pastebima Vilniaus lietuvių, bet ir kaip vietiniai lenkai žiūrėjo į atvykėlius lietuvius iš Kauno, dar kitaip taip vadinamus škotus. 20 Kunigas buvo vienas iš tu 6000 lietuvių gyvenusių iki karo Vilniuje ir puikiai pažinojo Vilniaus specifiką. 21 Pasak jo, vietiniai lietuviai tikėjosi, jog visus lenkus, prasidėjus vokiečių okupacijai, iškels į Lenkiją. 22 Tyrime taip pat bus aptarti lietuvių-lenkų santykiai nuo 1938 m. kovo 19 d., kai Lietuvos vyriausybė priėmė Lenkijos vyriausybės ultimatume numatytas sąlygas, iki 1939 m. spalio 28 d., kai Lietuvos kariuomenė įžengė į Vilnių. Dviejų kaimyninių valstybių santykiuose, prasidėjus naujam etapui, atsirado naujos perspektyvos tolimesniam bendradarbiavimui. Tuo laikotarpiu atsiradusi dalis idėjų įtakojo Vilniškės AK veiklą ir požiūrį į Lietuvą, dėl to būtina yra apžvelgti, kaip tuo laikotarpiu lenkai matė Lietuvą. Šiuo laikotarpiu vertingiausiu šaltiniu, apžvelgiant lenkų požiūrį į Lietuvą, yra laikoma buvusio Lenkijos kariuomenės atašė Kaune pulkininko Leono Mitkevičiaus Žulteko (toliau L.Mitkevičius) knyga Kaunietiški prisiminimai: Pulkininkas L.Mitkevičius, atstovaudamas Lenkijos kariuomenę Kaune, susipažino su Lietuvos kariuomenės vyriausiąja vadovybe, valdančiuoju Lietuvos elitu bei Lietuvos lenkais. Savo prisiminimuose autorius detaliai aprašė prieškarinės Lenkijos vykdyta užsienio politiką, kurios teisingumu pulkininkas rimtai abejojo. Autorius labai teigiamai atsiliepė apie Lietuvą ir lietuvius, jis 18 Z dziejów Armii Krajowej na Nowogródczyźnie i Wileńszczyźnie ( ). Boradyn, Z. Chmielarz, A. Piskunowicz, H. Warszawa, Biblioteka ziem wschodnich, 1997; Armia Krajowa na Nowogródczyźnie i Wileńszczyźnie ( ) w świetle dokumentów sowieckich. Boradyn, Z. Chmielarz, A. Piskunowicz, H. Warszawa, Biblioteka ziem wschodnich, Bieliauskas, P. Dienoraštis. Vilnius, Homo liber, Bieliauskas, P. Dienoraštis. Vilnius, Homo liber, 2012, p Bieliauskas, P. Dienoraštis. Vilnius, Homo liber, 2012, p Bieliauskas, P. Dienoraštis. Vilnius, Homo liber, 2012, p Mitkiewicz Żółtek, L. Wspomnienia kowieńskie: Warszawa, Bellona,

11 priklausė tai kategorijai karininkų, kurie nepritarė ultimatumui. Pulkininkas L.Mitkevičius netgi svarstė, jog Lenkijai buvo geriau atsisakyti Vilniaus. Lenkijos kariuomenės atašė prisiminimus papildo kito generolo Stasio Raštikio dvejų tomų prisiminimai Kovose dėl Lietuvos 24, kurie buvo parašyti po II Pasaulinio karo. Šie prisiminimai ne tik suteikia žinių, apie tai kaip lietuvių visuomenė reagavo į ultimatumą, bet taip pat išryškina, kokios buvo siejamos lietuvių viltys su Lenkija. Antrame prisiminimų tome yra nemažai informacijos apie vokiečių okupuotą Lietuvą, bandymus sukurti lietuviškus tautinius dalinius bei vietinę rinktinę. Dėl šių išvardytų aspektų, nagrinėjant šią temą, šie prisiminimai yra labai reikšmingi. Kaip neigiamą šių prisiminimų pusę galima įvardyti tai, jog trūksta autoriaus požiūrio į aprašomus įvykius. Generolas perteikia įvykius, bet nesigilina į jų esmę ir jų neanalizavo. Prisiminimuose S.Raštikis atpasakoja įvykius parodydamas geriausią jų pusę. Verta plačiau aptarti jau minėtą S.Kialkos fondą, kuris, kaip jau buvo minėta, yra saugomas Vroclavo Ossolinskių bibliotekos rankraščių skyriuje. 25 Šiame fonde esami dokumentai susiję su Vilniaus ir Naugarduko AK apygardomis. Dauguma dokumentu, prisiminimų buvo parašyti S.Kialkos draugų iš konspiracijos laikų tuoj pat po karo, kai kurie atsiminimai atsirado vėliau, pvz. XX a. 7 dešimtmetyje. Originalūs dokumentai yra II Pasaulinio karo laikotarpio nuotraukos, legalizacijos biure padirbti dokumentai, atvirukai. Iš vertingesniu šiam darbui prisiminimų, esančiu šiame fonde, reikėtu išskirti m. buvusio Stepono Batoro universiteto (toliau SBU) Rektoriaus Vitoldo Stanevičiaus prisiminimus, kuriuose jis rašo apie padėti Vilniuje prieš karą ir karo metu. 26 Pasak Rektoriaus, lietuviai vertino materialinį gerbuvį ir karinę jėgą, dėl to jų politika buvo orientuotą į Sovietinių Socialistinių Respublikų Sąjungą (toliau SSRS) bei Vokietiją. V.Stanevičius užsiminė apie prasidėjusius lenkų persekiojimus bei jų priverstinį lituanizavimą po to kai SSRS perdavė Vilnių Lietuvai. Rektorius bandė teisinti tokią Lietuvos vyriausybės politiką teigdamas, kad Lietuva buvo spaudžiama Vokietijos ir SSRS, reikalaujant sugriežtinti veiksmus lenkų atžvilgiu. 27 Taigi, buvęs SBU Rektorius pateikia tikrai įdomų požiūrį į lietuvių-lenkų santykius karo metu. Pasak pulkininko L.Mitkevičiaus, SBU Rektorius priklausė Vilniaus liberalams, kurie buvo linkę padaryti kuo daugiau nuolaidų Lietuvai, mainais už tai nieko nereikalaudami. 28 Nemažiau svarbus yra buvusio SBU anatomijos katedros profesoriaus Mykolo Reichnerio atsiminimai ir asmeniniai dokumentai. 29 Profesorius M.Reichneris nebuvo eilinė persona 24 Raštikis, S. Kovose dėl Lietuvos. Vilnius, LITUANUS, 1990, t. 1, t Papiery Stanisława Kiałki. BOss, Rkps, /II. 26 Witold Staniewicz: Wilno i Wileńszczyzna w latach drugiej wojny światowej. Zbiór Stanisława Kiałki. BOss, Rkps, 16637/II. 27 Witold Staniewicz: Wilno i Wileńszczyzna w latach drugiej wojny światowej. Zbiór Stanisława Kiałki. BOss, Rkps, 16637/II, s. 6 7, Mitkiewicz Żółtek, L. Wspomnienia kowieńskie: Warszawa, Bellona, 1989, s Opracowanie Michała Reichnera (Sosna). Zbiór Stanisława Kiałki. BOss, Rkps, 16636/II. 10

12 lenkų pogrindyje, jis buvo AK sveikatos tarnybos organizatorius ir šefas. Jis savo prisiminimuose labai detaliai aprašė pirmuosius AK vadovybės ir lietuvių pogrindininkų susitikimus 1942/1943 m. Jis, turėdamas daug draugų lietuvių pogrindininkų tarpe, aranžavo visus susitikimus bei asmeniškai juose dalyvavo. Dalis AK dokumentų, susijusių su lietuvių-lenkų santykiais, saugomi Tautinės atminties instituto (lenk. Instytut Pamięci Narodowej, toliau IPN) Vroclavo skyriuje. Tarp ten esančių dokumentų yra minimas nutarimas, raginantis keisti požiūrį lietuvių atžvilgių, kuris buvo priimtas po susitikimo su lietuvių pogrindininkais. 30 Šis dokumentas atskleidžia naujos AK politikos lietuvių atžvilgiu gaires, todėl yra svarbus atskleidžiant nagrinėjamą temą. Tarp kitų Vroclavo IPN-e saugomų dokumentų yra ir buvusio AK kareivio ir vieno iš pirmųjų rimtų Vilniškės AK istorijos tyrėjo daktaro Romano Korab-Žebryko asmeninis archyvas. 31 Istoriko R.Korab-Žebryko asmeniniame archyve yra nemažai medžiagos, skirtos 1942 m. įvykiams Švenčionyse, kuomet per baudžiamąją ekspediciją ne tik Švenčionyse, bet ir Švenčionėliuose, Adutiškyje ir Lentupyje buvo nužudytą apie 400 vyrų. Daugumą aukų sudarė lenkų tautybės gyventojai. 32 Tokio pobūdžio lietuvių policijos įvykdytos akcijos buvo vertinamos ypatingai neigiamai, dėl to AK vadovybė laikėsi atitinkamos politikos lietuvių administracijos atžvilgiu. Šio laikotarpio BIP ir Lenkų telegrafinės agentūros (lenk. Polska Agencja Telegraficzna, toliau PAT) raportai yra ypatingai priešiški lietuvių atžvilgių. Lietuvos centriniame valstybės archyve yra saugomas taip vadinamas bernardinų fondas, t.y. AK veiklos Vilniaus krašte dokumentai, kurie buvo paslėpti bernardinų bažnyčioje ir 1995 remonto metu atrasti. Tai BIP-o darbuotojų paruošti raportai apie karines AK operacijas Vilniaus krašte. Taip pat fondą sudaro įvairūs Vyriausiojo AK vado, divizijos generolo Tedeušo Komorovskio ir Vilniaus apygardos vado pulkininko A.Kšyžanovskio propagandiniais tikslais atspausdinti atsišaukimai ir proklamacijos. Taip pat yra didelis kiekis dokumentų, kuriuose rašomą apie padėtį visuomenėje. Verta pastebėti, kad dokumentus apie padėtį krašte, lietuvių-lenkų santykius sudarinėjo buvę universiteto dėstytojai, o tai leidžia daryti prielaidą, kad dokumentai parašyti labai kruopščiai ir tiksliai. 33 Iš tų dokumentų turinio galima suprasti, kad AK vadovybė buvo susirūpinusi visuomenės nuotaikomis ir jos požiūriu į okupaciją bei lenkų pogrindį. Manytina, kad ne be reikalo AK vadovybė kreipė į tai dėmesį, juk viena iš pogrindžio sėkmingo veikimo sąlygų buvo visuomenės palankumas, todėl vadovybė akylai stebėjo Vilniaus krašto visuomenės 30 Sprawy narodowściowe oraz prześladowania i masowe zbrodnie na polskim terytorium pod okupacją niemiecką i sowiecką IPN BU, 1836/44, s Materiały dr. Romana Korab Żebryka IPN Wr Korab Żebryk, R. Masakra w Święcianach. IPN Wr. 221/23. Šiai akcijai vadovavo lietuvių policijos majoras Jonas Maciulevičius, kuris 1950 m. buvo pakartas Olštine. 33 Brzozowski, Z. Sz. Litwa Wilno Paryż, Editions Spotkania, 1987, s

13 nuotaikas. 34 Raportai buvo sudaromi remiantis konkrečiomis instrukcijomis, kuriuose nurodyta, iš ko turi būti sudarytas raporto turinys. Autoriams buvo nurodyta rašyti kuo objektyviau, vengti subjektyvių vertinimų ir remtis tik esama padėtimi. Instrukcijoje nurodyta, kad okupantais krašte buvo vokiečiai, baltarusiai ir lietuviai. Už šių raportų sudarymą buvo atsakinga civilinė lenkų pogrindžio administracija. 35 Bendrai fondą sudaro 110 bylų, kurių bendras puslapių skaičius yra apie 2 tūkstančius. Nemažiau svarbiu to laikotarpio šaltiniu tampa periodinė bei pogrindinė spauda: Nepriklausomybė, Lenkijai, Veiksmas, Sursum Corda, Prabudimas. Pogrindinė spauda okupuotai visuomenei buvo svarbiu objektyvių žinių šaltiniu apie pogrindžio veiklą ir apie įvykius karo frontuose. Objektyvumo dėlei, tiriant Lietuvos ir Lenkijos tarpvalstybinius santykius nuo 1938 m. kovo mėn. iki 1939 m. rugsėjo mėnesio, bus naudojamasi LCVA saugomais Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus miestui ir sričiai įstaigos dokumentais. 36 Šiame dokumentų rinkinyje yra šaltinių, labai gerai parodančių lietuvių požiūrį į diplomatinių santykių užmezgimą bei prasidėjusi santykių atšilimą. Istoriografija. Rašant magistrinį darbą taip pat remiamasi kitų istorikų tyrimais. Tyrimus, kurie bus naudojami darbe, galima suskirstyti į keletą grupių. Pirmąją grupę sudarytu monografiniai tyrimai skirti konkrečiai AK veiklai Vilniaus krašte. Pagrindinėmis pozicijomis, kurios pasitarnaus, yra istoriko Jaroslavo Volkonovskio Vilniaus Apygardos GKS Armijos Krajovos veikla m. 37 Tai yra viena pirmųjų monografijų, kurios autorius iškėlė tikslą išsamiai ištirti Vilniškės AK veiklą. Iš vienos pusės autorius labai puikiai įvykdė numatytą tikslą ir išsamiai išnagrinėjo AK Vilniaus apygardos struktūrą, jos veiklą, parodė kaip vystėsi karinės organizacijos struktūros. Autoriaus pradėtas darbas iš esmės nubrėžė naujų tyrimų, skirtų Vilniškei AK, gaires, nes iki tol apie karinę struktūrą buvo kalbama labai paviršutiniškai. Taip pat ir apie lenkų pogrindžio bei lietuvių santykius rašoma fragmentiškai ir ganėtinai vienpusiškai, t.y. neigiant bet kokias lietuvių pretenzijas į Vilnių ir Vilniaus kraštą. Magistriniam darbui šis tyrimas yra vertingas dėl to, kad jame išsamiai ištirta Vilniaus AK struktūra, o žinant struktūrą, svarbiausių veikėjų slapyvardžius galima neblogai orientuotis išlikusiuose bei dar kol kas nepanaudotuose šaltiniuose. 34 Armijos Krajovos veiklos Vilniaus krašte dokumentai. LCVA, f. R-601, ap. 1. b Potvarkis dėl BIP pranešimų apie politinę, ekonominę ir kultūrinę padėtį rašymo.. LCVA, f. R-601, ap. 1. b. 7, l. 1 2 ap. 36 Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus miestui ir sričiai įstaiga. LCVA, f. 317, ap Wołkonowski, J. Okręg Wileński Związku Walki Zbrojnej Armii Krajowej w latach Warszawa, Adiutor,

14 Istoriko Longinio Tomaševskio knyga Vilniaus Kronika: iš Pogrindinės Lenkijos istorijos ir Vilnija karo ir okupacijos metais: m. 38 Yra vertinga bet kuriuo aspektu rašant apie AK, nes pozicijoje plačiai aptariama pati organizacijos struktūra ir jos karinė veikla. Taip pat autorius detaliai analizuoja tautinius santykius krašte karo metu, o tai yra tiesiogiai susiję su šio darbo objektu. Prie reikšmingų monografijų galima priskirti ir istoriko, publicisto Juzefo Šostakovskio Tarp laisvės ir priespaudos: lenkiškoji spauda Lietuvoje, laikotarpyje nuo 1939 rugsėjo iki 1964 m. 39 Tai yra tyrimas skirtas lenkiškai spaudai Lietuvoje. Monografija yra aktuali nes joje yra išnagrinėta lenkų pogrindžio spauda. Kadangi pasirinktu aspektu magistriniame darbe taip pat bus analizuojama pogrindinė spauda, ši monografija suteiks esminės informacijos apie pogrindinę lenkų leidybą. Vilniaus AK apygardos istorija buvusioje Vilniaus vaivadijoje baigiasi 1944 m. po operacijos Aušros vartai. Nors dalys apygardos struktūrų tuo metu dar egzistavo, bet jau negalėjo taip aktyviai reikštis. Reikia pripažinti, jog po 1944 m. vasaros bei žiemos areštu, organizacija buvo apverktinoje būsenoje ir negalėjo vykdyti ne tik karinių, bet ir politinių akcijų. Faktiškai Vilniaus apygarda veikė iki 1948 m., bet jau ne Tarybinės Socialistinės Lietuvos Respublikos teritorijoje, o Lenkijoje. Apygardos veiklos laikotarpį nuo 1944 iki 1948 m. išsamiai aprašė istorikas Piotras Nivinskis savo monografijoje Vilniaus AK apygarda metais. 40 Tyrimas yra aktualus tuo, kad tai yra viena iš naujausių knygų skirtų Vilniaus AK apygardai. Autorius nemažai dėmesio skyrė atskiroms asmenybėms ir jų likimams. Taip pat autorius aiškiai parodo, kaip tuo laikotarpiu atrodo lietuvių ir lenkų pogrindininkų santykiai. Istorikas atskleidžia, kad šiuo laikotarpiu buvo ieškoma ir bandoma pasiekti susitarimą ir pradėti veikti prieš naują, bendrą priešą sovietus. Rašant darbą taip pat pravers istorikės ir archyvarės Vandos Roman publikacija Lenkų pogrindis Lietuvoje ir Vilniaus krašte: rugsėjis 1939 m. birželis 1941 m. Ši istorikė plačiai išnagrinėjo lenkų tautos padėtį bei lenkų pogrindinę veiklą Lietuvoje pirmosios sovietinės okupacijos metu. Piotro Nivinskio knygoje išleistoje magistrinio darbo pagrindu Konspiracinis Vilniaus miesto garnizonas 41 aprašoma Vilniaus miesto pogrindinio tinklo veikla metais. Kitą istoriografinę grupę sudaro tyrimai skirti lietuvių-lenkų santykiams. Įdomi ir vertinga pasirodė lenkų istoriko Kšyštofo Buchovskio monografija Litvomanai ir polonizuotojai: mitai, 38 Tomaszewski, L. Wileńszczyzna lat wojny i okupacji Warszawa, Rytm, Szostakowski. J. Między wolnością a zniewoleniem: prasa w języku polskim na Litwie w okresie od września 1939 do 1964 roku. Wilno-Warszawa, Pod wiatr, Niwiński, P. Okręg Wileński AK w latach Warszawa Kraków, Mireki, Niwiński, P. Garnizon Konspiracyjny miasta Wilna. Toruń, Adam Marszałek,

15 abipusės nuostatos ir stereotipai lenkų ir lietuvių santykiuose pirmoje XX amžiaus pusėje 42 apie lietuvių ir lenkų tarpusavio santykių stereotipus. Autorius atsako į klausimą, kas labiausiai trukdė suartėti šioms dviems praeityje broliškoms tautoms. Tai ne buvo vien tik neišspręsta Vilniaus krašto politinė problema, bet tai buvo visa virtinė nuostatų, baimių ir mitų. Ši monografija tiesiogiai siejasi su atliekamu tyrimu, dėl to ji turi didžiulę vertę. Kaip įžangoje teigė autorius, nesupratus abipusio vertinimo šaltinių, neįmanoma suvokti nepasitenkinimo, tvyrojusio XX a. lenkų ir lietuvių santykiuose. Lenkų ir lietuvių santykiuose mitai, abipusiai įsivaizdavimai ir stereotipai suvaidino pagrindinio dirgiklio vaidmenį formuojant ir įtvirtinant vienų nuomonę apie kitus. 43 Darbe bus nagrinėjamas AK požiūris į Lietuvos valstybingumą, kol kas tai yra plačiau nenagrinėta tema istoriografijoje, bet Opolės universiteto istorikas Kšyštofas Tarka 44 ištyrė Lenkų egzilinės vyriausybės požiūrį į Lietuvą, lenkų diplomatų santykius su Lietuvos diplomatijos atstovais. Dėka jo monografijos galima bus palyginti ir parodyti susidariusius esminius nuomonių skirtumus Lietuvos klausimu tarp egzilinės vyriausybės ir vilniškės AK. Istorikas rėmėsi ne tik Lenkijos egzilinės vyriausybės diplomatiniais dokumentais ir lenkų diplomatų atsiminimais, bet taip pat gausiai naudojosi Lietuvos archyvuose saugomais dokumentais bei lietuvių istorikų darbais. Nemažiau reikšminga šioje grupėje yra amerikiečių istoriko Timoti Snaiderio monografija Tautų rekonstrukcija: Lenkija, Ukraina, Lietuva, Baltarusija Nors šio mokslinio darbo esmė buvo ištirti, kodėl žlugus SSRS lietuviams, lenkams, ukrainiečiams bei baltarusiams pavyko išvengti tarpusavio konfliktų, bet šis darbas taip pat yra vertingas keliais kitais aspektais. Pirma autorius bando atsakyti, kada ir kaip susiformuoja moderniosios tautos bei kodėl vyko etniniai valymai ir kaip tautinės valstybės susitaiko. Antra monografijoje ne tik ištirta kaip modernizacija buvo susijusi su nacionalizmu, bet ir kodėl ambicinga tarpukario Lenkijos vidaus bei užsienio politika nesugebėjo įtraukti pakraščių gyventojų į bendrą pilietinę visuomenę ir nesugebėta ne tik sukurti federacijos, bet ir jokio karinio bloko. 46 Apie tokį bloką užsimeną savo atsiminimuose pulkininkas L.Mitkevičius ir vadina jį Trečiąja Europa. 47 Dėmesio vertos ir tyrimui reikšmingos yra diplomatijos istorijos ir lietuvių-lenkų santykių specialisto Piotro Lossovskio knygos. Kaip jau buvo minėta, labai svarbu suprasti ir ištirti laikotarpį nuo 1938 m. kovo 19 d., kai Lietuvos vyriausybė priėmė Lenkijos vyriausybės ultimatumą. Taip 42 Buchovski, K. Litvomanai ir polonizuotojai: mitai, abipusės nuostatos ir stereotipai lenkų ir lietuvių santykiusoe pirmoje XX amžiaus pusėje. Vilnius, Baltos lankos, Buchovski, K. Litvomanai ir polonizuotojai: mitai, abipusės nuostatos ir stereotipai lenkų ir lietuvių santykiusoe pirmoje XX amžiaus pusėje. Vilnius, Baltos lankos, 2012, p. 7, Tarka, K. Konfrontacja czy współpraca? Litwa w polityce Rządu Polskiego na uchodźstwie Opole, UO, Snyder, T. Tautų rekonstrukcija: Lenkija, Ukraina, Lietuva, Baltarusija Vilnius, Mintis, Snyder, T. Tautų rekonstrukcija: Lenkija, Ukraina, Lietuva, Baltarusija Vilnius, Mintis, 2008, p Mitkiewicz Żółtek, L. Wspomnienia kowieńskie: Warszawa, Bellona, 1989, s

16 prasidėjo tarpusavio santykių normalizavimas, bet, kaip prisimena profesorius M.Reichneris, ultimatumo įteikimas tik įtvirtino lietuviuose nuostatą, kad lenkai visą laiką skriaudė mažesnę kaimynę. 48 Tai iš esmės tik trukdė tikram dvejų valstybių suartėjimui. Taigi P.Lossovskio knygoje Lenkijos 1938 metų, kovo 17 ultimatumas Lietuvai 49 yra aiškinama, kodėl būtent tokį būdą pasirinko Lenkija, kuo privertė Lietuvą užmegzti šalių tarpusavio diplomatinius santykius. Kaip į tai reagavo vokiečiai ir kaip lenkų visuomenė priėmė šią žinią. Bet kuriuo atveju reikia sutikti su autoriumi, kad chronišką nesantaiką palaipsniui pradėjo trauktis ir atsirado tikro susitaikymo siekiai. Knyga apima labai trumpą laiko tarpą, nes iš esmės pasakojama apie 1938 m. kovo įvykius ir tik paskutinėje knygos dalyje trumpai nusakomi santykiai po ultimatumo priėmimo iki 1939 m. rugsėjo 1 dienos. Kita to paties autoriaus knyga, tik labiau sintetinio pobūdžio, apimanti ir II Pasaulinio karo laikotarpį, vadinasi Lenkija Lietuva: paskutiniai 100 metų. 50 Chronologinės knygos ribos apima XIX a. pabaigą ir XX a. 9 dešimtmečio pabaigą. Autorius trumpai pristato lietuvių-lenkų konflikto esmę ir bandymus sureguliuoti šiuos santykius. Rengiamam tyrimui ši pozicija yra aktuali tuo, kad kaip jau buvo minėta, apima II Pasaulinio karo laikotarpį ir bent paviršutiniškai joje yra pristatomi tuometiniai lietuvių ir lenkų santykiai. Knyga baigiama 1990 m. įvykiais, kai Vilnijos lenkų tarpe atsirado autonomijos idėjos. Ypatingą vietą lietuvių-lenkų santykiuose užima laikotarpis nuo 1939 m. spalio mėn. iki 1940 m. birželio, dėl to, kad prijungus Vilnių prie Lietuvos, vyriausybė pradėjo krašto vykdyti atlietuvinimo politiką. P.Lossovskis šiam laikotarpiui yra paskiręs atskirą publikaciją Lietuva ir lenkų reikalai Šis laikotarpis taip pat bus aptariamas magistriniame darbe, todėl įvardyta publikacija yra reikšminga. P.Lossovskis teigia, kad tuo metu laisvę gavo dešimtmečiais kauptos emocijos ir nusistatymai. Tuo laikotarpiu vykdytą Lietuvos atlietuvinimo kursą, autorius įvardija kaip mažos tautos, besistengiančios išsaugoti savo valstybingumą, atoveiksmių politiką. Trečiąją istoriografinę grupę sudaro straipsnių rinkiniai. Įdomumo dėlei reikėtu pridurti, jog nuo pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo AK buvo dėmesio centre m. Lietuva ir Lenkija sudarė draugiškų santykių ir kaimyninio bendradarbiavimo sutartį, kurios pasekmėje abejų šalių istorikų tarpe atsirado atsakomybės jausmas. Tuomet pradėta ieškoti bendrų jungiančių sąsajų, tarpusavio supratimo ir sutarimo m. vasarą Vilniuje vyko konferencija skirta 1944 m. įvykiams Vilniaus krašte. Nors, kaip teigia J.Volkonovskis, tuometinis Lietuvos istorijos instituto 48 Opracowanie Michała Reichnera (Sosna). Zbiór Stanisława Kiałki. BOss, Rkps, 16636/II, s Łossowski, P. Ultimatum polskie do Litwy 17 marca 1938 roku. Warszawa, Instytut Dyplomacji Collegium Civitas, Łossowski, P. Polska Litwa: ostatnie sto lat. Warszawa, Oskar, Łossowski, P. Litwa a sprawy polskie Warszawa, PWN, Anušauskas, A. Įvadas. Pilietinis pasipriešinimas Lietuvoje ir Lenkijoje: sąsajos ir ypatumai Vilnius, LGGRTC, 2004, p

17 direktorius profesorius Antanas Tyla pavadino šią konferenciją provokacija ir, pasak jo, tai buvo nepagarba lietuvių tautai. 53 Bet taip prasidėjo pirmieji bandymai šiame istorijos tarpsnyje rasti bendras paraleles tarp lietuvių ir lenkų. Panašios konferencijos vyko 1999 m. Vilniuje, 2002 m. Varšuvoje ir 2003 m. Vilniuje. Konferencijų tikslas buvo suprasti lenkų bei lietuvių veiksmus Vilniaus krašte II Pasaulinio karo metu. Šių konferencijų medžiaga buvo publikuota. 54 Nagrinėjamai temai aktualiais yra istorikų Jaroslavo Volkonovskio, Henrykos Ilgievič, Marianos Flemming, Tomašo Stšembošo, Algirdo Jakubčionio, Andžejaus Chmielažo, Sigito Jegelevičiaus, Arūno Bubnio bei Arvydo Anušausko pranešimai. Šių istorikų straipsniai liečia ne tik Vilniaus apygardos AK organizacinę struktūrą, bet taip pat AK santykį su lietuviais, etninius santykius Vilniaus krašte, kolaboravimo bruožus ir priežastis. Vertas yra dėmesio istoriko Mindaugo Tamošiūno pasisakymas apie vilniškę AK konferencijoje Pilietinis pasipriešinimas ir saugumo struktūros okupacinio ir komunistinio režimų metais Lietuvoje ir Lenkijoje ( ). Istorikas pasakė: Galima besąlygiškai sutikti, jog Armijos Krajovos Vilniaus apygarda nebuvo jokia lenkų nacionalistų apsišaukėlė karinė grupuotė, bet kadrinių lenkų karininkų vadovaujama legali Lenkijos kariuomenės formuotė, pavaldi Vyriausiajai vadovybei Varšuvoje ir Lenkijos Respublikos vyriausybei (turima omenyje Egzilinę Lenkijos vyriausybę, kuri nuo 1939 m. lapkričio mėn. veikė Prancūzijoje, o nuo 1940 m. liepos mėn. veikė Anglijoje autoriaus pastaba). Kova dėl valstybės, turinčios nustatytas sienas ir nepriklausomybės yra svarbiausia jos ginkluotų pajėgų pareiga, kad Lenkijos valstybės sienų pakeitimas tarptautiniu mastu buvo įteisintas tik Jaltos ir Potsdamo konferencijose. Armijos Krajovos laikais buvo karo metas, o kiekvienas karas atskleidžia juodžiausius žmogaus prigimties bruožus, kylančius iš godumo, neapykantos ir keršto. Armija Krajova taip pat nebuvo laisva nuo šio reiškinio. 55 Šie istoriko žodžiai atitinka Politinio konvento nuostatas, kuriuose pažymėta, kad lenkų visuomenė niekada nepripažino jokių jėga įvykdytų teritorinių pakeitimų. Taip pat Politinis konventas paskelbė, kad pripažįsta tik Lenkijos egzilinę vyriausybę Londone ir visapusiškai remia AK kovą su laikinais krašto šeimininkais. 56 Paskutinę istoriografinę grupę sudaro taip vadinamos istorinės sintezės, skirtos karo ir okupacijų laikotarpiui. Jų tarpe ypatingai vertinga yra Arūno Bubnio sintezė Vokiečių okupuota Lietuva ( ) 57, kurioje istorikas išsamiai aptarė padėtį Lietuvoje nacių okupacijos metais. Aprašytos krašto administracinės ir karinės struktūros, nušviestas genocido reiškinys. 53 Wołkonowski, J. Posłowie na Wileńszczyźnie, Warszawa, Efekt, 1996, s na Wileńszczyźnie, Warszawa, Efekt, 1996; Pilietinis pasipriešinimas Lietuvoje ir Lenkijoje: sąsajos ir ypatumai Vilnius, LGGRTC, Pilietinis pasipriešinimas Lietuvoje ir Lenkijoje: sąsajos ir ypatumai Vilnius, LGGRTC, 2004, p Viano pranešimai Kongui apie tautinius, religinius santykius, politinę, ekonominę bei kultūrinę padėtį, spaudą, radijo informacijas Vilniaus apygardoje (prieduose yra apžvelgiami lediniai). LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 52, l Bubnys, A. Vokiečių okupuota Lietuva ( ). Vilnius, LGGRTC,

18 Knygoje dėmesio susilaukė ir vokiečių bei lietuvių susidūrimai su priešiškomis organizacijomis, jų tarpe ir AK. Tyrimui yra reikšminga kolektyvinė monografija Lietuva : okupuotos Lietuvos istorija 58 dėl to, jog chronologiškai apima Lietuvos istoriją iki nacių okupacijos pradžios. Profesorius Liudas Truska aptarė politinę padėtį Lietuvoje ir jos santykį su kaimynais ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje. Taip pat profesorius detaliai aprašė situaciją krašte po sovietinės aneksijos. Sintezė yra vertinga aprašant bendrą politinį įvykių kontekstą. Tyrimo hipotezė (prielaida) m. Lietuvos istorijos institutas išleido straipsnių rinkinį Lietuva antrajame pasauliniame kare 59, kuriame yra nagrinėjamai temai aktualus istoriko Arūno Bubnio straipsnis Lenkų pogrindžio požiūris į Lietuvos valstybingumą metais. 60 Straipsnio autorius, remdamasis lenkų pogrindžio dokumentais, padarė išvadą, kad lenkų pogrindžio dokumentuose yra parodytas labai neigiamas požiūris į Lietuvos valstybę, taip siekiant įpiršti nuomonę, kad reikia vykdyti griežtą politiką Lietuvos atžvilgiu. Atsiranda klausimas kodėl būtent lietuviai taip neigiamai buvo vertinamai lenkų pogrindininkų? Viename AK karininko mėnesiniame raporte yra rašoma, kad 1944 m. sausio mėnesį į Vilnių sugrįžo emisarai iš Kauno Lietuvos. Dokumente teigiama, kad jie ten lankėsi norėdami sukurti stiprią lenkišką karinę organizaciją, kurios tikslas būtų buvęs okupuoti Kauno Lietuvą iš jos pasitraukus vokiečiams. 61 Tokie teiginiai įgauna prasmę, jeigu atkreipti dėmesį į tai, jog 1942 m. buvo sukurtas atskiras inspektoratas E Kauno Lietuva, kurio sukūrime dalyvavo jau minėtas Z.Bžozovskis. Remiantis šiais teiginiais, galima iškelti hipotezę, jog Vilniaus apygardos AK vadovybė norėjo okupuoti Lietuvos teritoriją siekdama sukurti Lenkijos Lietuvos federacinę valstybę. Dokumentuose buvo kuriamas neigiamas įvaizdis, tam, kad vėliau pateisinti laikiną, karinę Lietuvos okupaciją. 62 Chronologinės ribos. Darbo chronologinės ribos apima laikotarpį nuo 1938 pavasario iki 1944 m. vasaros m. kovo 17 d. Lenkijos vyriausybė įteikė ultimatumą Lietuvos vyriausybei, kuriame buvo reikalaujama užmegzti diplomatinius santykius. Tokiu nemaloniu įvykiu prasidėjo Lietuvos ir Lenkijos santykių atšilimas m. rugsėjo 1 d. prasidėjo II Pasaulinis karas, o spalį Vilniuje pradėjo telktis buvę Lenkijos kariuomenės karininkai ir politikai. Atsirado pirmosios pogrindinės struktūros, tokios kaip Lenkijos Pergalės Tarnyba (tolia LPT). Vėliau šios politinės, padrikos organizacijos konsoliduosis į vieną Ginkluotosios Kovos Sąjungą (toliau GKS), kuri nuo 58 Lietuva : okupuotos Lietuvos istorija. red. Anušauskas, A. Vilnius, LGGRTC, Lietuva antrajame pasauliniame kare. Sud. Anušauskas, A. Laurinavičius, Č. Vilnius, LII, Bubnys, A. Lenkų pogrindžio požiūris į Lietuvos valstybingumą metais. Lietuva antrajame pasauliniame kare. Sud. Anušauskas, A. Laurinavičius, Č. Vilnius, LII, 2007, p Viano pranešimai Kongui apie tautinius, religinius santykius, politinę, ekonominę bei kultūrinę padėtį, spaudą, radijo informacijas Vilniaus apygardoje (prieduose yra apžvelgiami lediniai). LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 52, l Lietuvių lenkų santykių apžvalgos LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 33, l

19 1942 m. vasario 14 d. generolo Vladislavo Sikorskio įsakymų pervadinta į AK m. vasarą, pasitraukus frontui į vakarus, Lietuva vėl buvo okupuota Sovietų Sąjungos. Sovietai nepripažino AK kaip lygiateisės antihitlerinės koalicijos narės, taip pat liko neišspręstas Lenkijos egzilinės vyriausybės ir Maskvos ginčas dėl Katynės ir Kresų, t.y. buvusių rytinių Lenkijos Respublikos žemių. Šie veiksniai ir įtakojo tai, jog sovietai suėmė AK karius m. vasaros pabaigoje AK Vilniaus apygarda formaliai nustojo egzistuoti. Tiriamas regionas. Magistriniame darbe bus tiriamas organizacijos požiūris į Lietuvą ir Vilnių kartu su Vilniaus sritimi. AK dokumentuose tarpukario Lietuvos valstybė kartu su Klaipėdos kraštu buvo vadinama Kauno Lietuva arba Smetoninė Lietuva, magistro darbe bus naudojamas Lietuvos terminas. Tuo tarpu daugiau problemų sukelia Vilnius ir Vilniaus kraštas, nes įvairias laikotarpiais ne vienodai buvo suvokiama ir apibrėžiama Vilniaus krašto teritorija. Vilniaus kraštas tai buvo teritorija pripažinta Lietuvai pagal 1920 m. liepos 12 d. sutartį su Rusijos Federacine Socialistine Tarybų Respublika (toliau RFSTR), 63 o 1920 m. spalio mėn. užimta Lenkijos kariuomenės. Nuo 1922 m. Vilniaus kraštas tapo integralia Lenkijos dalimi ir vėliau buvo padalintas tarp trijų vaivadijų: Balstogės, Naugarduko ir Vilniaus. Tarpukario Lenkijoje Vilniaus kraštas buvo suvokiamas kaip Vilniaus vaivadijos teritorija, taip Vilniaus kraštą suvokė ir AK vadovybė. Vaivadijos rytinė siena sudarė Lenkijos ir siena su RFSTR nustatyta Rygos sutartimi. Vakarinę vaivadijos sieną sudarė tarp Lietuvos ir Lenkijos 1928 m. Karaliaučiuje nustatyta administracinė linija. 64 Pagal 1939 m. spalio 27 d. papildomą protokolą tarp Lietuvos ir SSRS dėl bendros sienos Vilniaus kraštas buvo sumažintas ir apėmė: dalį buvusios Vilniaus Trakų apskrities, Švenčionių apskrities rytinę dalį ir Breslaujos apskrities rytinę dalį m. Pagal LVR štabo duomenis Vilniaus kraštą sudarė: Švenčionių, Svyrių, Trakų, Vilniaus, Eišiškių ir Ašmenos apskritys. 66 Atsižvelgiant į šiuos teiginius, darbe Vilniaus kraštas bus sutapatinamas su Vilniaus vaivadijos teritorija. 67 Taip nuspręsta dėl to, jog Vilniaus AK apygarda apėmė visą buvusios vaivadijos teritoriją, taip pat LVR štabo suvokiamas Vilniaus kraštas irgi patenka į šias ribas, o taip pat Vilniaus vaivadija kaip Vilniaus krašto apibrėžimas gyvavo ilgiausiai iš visų išvardytų. Kadangi dalis Vilniaus vaivadijos atsidūrė Baltarusijos srities teritorijoje, ji irgi šiame darbe bus nagrinėjama. Tiriamas regionas apima šiandieninės Lietuvos Pietrytinę dalį ir dalį šiandieninės Vakarų Baltarusijos. 63 Lietuvos okupacija ir aneksija : dokumentų rinkinys. Sudarė: Breslavskienė, L. ir kt. Vilnius, Mintis, 1993, p Taip pat žr. priedą nr. 1, p Problem litewski: dwie mapy statystyczne z tekstem i tablicą statystyczną. LCVA, f. 884, ap. 1, b. 5, l. 1; Mitkiewicz Żółtek, L. Wspomnienia kowieńskie: Warszawa, Bellona, 1989, s Lietuvos okupacija ir aneksija : dokumentų rinkinys. Sudarė: Breslavskienė, L. ir kt. Vilnius, Mintis, 1993, p Vietinės rinktinės vado įsakymai, nurodymai, aplinkraščiai. LCVA, f. R-1234, ap. 1. b. 4, l Žr. priedą nr. 2, p

20 Lokalumo aspektas. Pasak istoriko R.Korab Žebryko Vilniaus AK apygardos istorija savyje neturi nieko lokalaus. 68 Galima nesutikti su tokia istoriko teze. Visu pirma Vilniaus vaivadija keitė savo valstybinę priklausomybę. Besikeičiant valstybinei priklausomybei keitėsi ir Vilniaus pogrindžio organizacijos veiklos prioritetai. Išanalizavus dalį išlikusių Vilniaus AK apygardos vadovybės dokumentų, išryškėjo esminis skirtumas tarp Generalinėje Gubernijoje (toliau GG) 69 ir Vilniuje veikusių AK dalinių. GG AK turėjo tik vieną priešą, t.y. vokiečius, išimtiniu atveju buvusioje Liublino vaivadijoje veikė komunistų pogrindis su kuriuo nebuvo kariaujama. Vilniaus apygardoje AK kovojo prieš vokiečius; sovietinius partizanus; lietuvių policiją, savisaugos ir Lietuvos vietinės rinktinės (toliau LVR) dalinius; pagalbinius latvių bei ukrainiečių dalinius. Atsižvelgiant į šiuos du esminius skirtumus galima teigti, jog Vilniškė AK turėjo lokalumo bruožų, išskiriančiu ją iš visos organizacijos konteksto. Taip pat verta atkreipti dėmesį į tai, jog bus tiriama tik AK Vilniaus apygardos organizacinės struktūros bei jos vadovybės politinės nuostatos. Bus siekiama nustatyti koki lenkų pogrindininkai turėjo požiūri į Lietuvos valstybingumą. Apibendrinant galima teigti jog siaurąja prasme bus tiriama organizacija, turinti specifinius t.y. tik jai būdingus bruožus, o taip pat plačiąja prasme bus tiriama Lietuva, kurią AK vadovybė suvokė kaip regioną. 70 Taip pat verta pastebėti ir tai, jog 1941 m. pradžioje okupuota SSRS Lenkijos teritorija buvo padalinta į trys apygardas: Lvovo, Balstogės ir Savarankiška Vilniaus apygardą. Apygardos iš esmės apėmė buvusių vaivadijų teritorijas, kurios buvo apgyvendintos tokių tautų kaip: ukrainiečių, lietuvių, lenkų, baltarusių ir žydų. Savarankiška Vilniaus apygarda buvo tiesiogiai pavaldi Varšuvoje reziduojančiam Vyriausiajam lenkų pogrindžio komendantui, o Lvovo ir Balstogės apygardos buvo pavaldžios sovietinės okupacijos komendantui. Toks sprendimas dėl Vilniaus tiesioginės priklausomybės Varšuvai buvo įtakotas tuo, kad apygardoje buvo rimta problema, sudėtingas lietuvių ir lenkų konfliktas ir siekiai jį užglaistyti. 71 Dėl šių aspektų galima teigti, kad kitų apygardų kontekste Vilniaus apygarda turėjo daug savitumu, dėl to yra laikytina lokaliosios istorijos objektu. Darbo metodai. Iškeltas magistrinio darbo tikslas ir uždaviniai nulėmė, kokie bus taikomi mokslinio tyrimo metodai. Analizuojant ir aprašant Lietuvos ir Lenkijos santykius po 1938 m. kovo 17 d. ultimatumo įteikimo remiantis istoriografija ir šaltiniais bus naudojamas sintezės metodas. 68 Burza na Wileńszczyźnie. IPN Wr. 221/16, s Generalinę Guberniją sudarė Lenkijos Respublikos teritorija be Pamario ir Silezijos kurios buvo įjungtos į Reichą. 70 Tokie aspektai pasirinkti remiantis lokaliosios istorijos kriterijais suformuluotais Ingės Lukšaitės. Lukšaitė, I. Lokalinės istorijos sampratos. Lietuvos lokalinių tyrimų padėtis. Sudarytojai: Ragauskas, A. Mačiukas, Ž. Senkus, V. Vilnius, VPU, 2005, p Wołkonowski, J. Okręg Wileński Związku Walki Zbrojnej Armii Krajowej w latach Warszawa, Adiutor, 1996, s

21 Taip pat atrinkinėjant informaciją bus naudojamas šaltinių analizės metodas. Sugretinant vienų šaltinių duomenis su kitais šaltiniais ir istoriografija bus taikomas lyginimo metodas. Darbo struktūra. Darbą sudaro šios struktūrinės dalys: turinys, santrumpų sąrašas, įvadas, trys dėstomosios dalys, išvados, naudotos literatūros ir šaltinių sąrašas, santrauka anglų kalba. Pirmoje darbo dalyje, siekiant išsiaiškinti kaip AK vertino vykdyta federalistinę politiką, opų Vilniaus klausimą ir diplomatinių santykių laikotarpį, bus nagrinėjamas AK požiūris į Lietuvos ir Lenkijos santykius iki 1939 m. spalio 28 d. Diplomatinių santykių laikotarpis galėjo įtakoti vėlesnius lietuvių ir lenkų santykius. Taip pat bus atkreiptas AK požiūris į Trečiosios Europos koncepciją, kaip karinio bloko, kuris galėtu užtirtinti taiką Vidurio Rytų Europoje. Nes tai buvo pamatas vėlesnei Lenkijos egzilinės vyriausybės propaguojamai idėjai. Antroje darbo dalyje, siekiant išsiaiškinti ar buvo pasiruošimas Lietuvos okupacijai ir kokių tikslu buvo sukurtas inspektoratas E Kauno Lietuva, bus analizuojama AK veikla Vilniuje bei Lietuvoje. Taip pat bus analizuojama pogrindžio propagandinė ir informacinė veikla siekiant nustatyti, ar gyventojams buvo pateikiama egzilinės vyriausybės Trečiosios Europos koncepciją. Kas buvo atsakingas už šių idėjų sklaidą ir propagavimą. Ar tai buvo tiesioginė BIP-o įtaka, AK komendanto ar delegatūros, kurios tiesiogiai okupuotame krašte atstovavo egzilinę vyriausybę. Trečiojoje darbo dalyje bus nagrinėjamos AK sukurtos Lietuvos valstybingumo koncepcijos. Taip pat bus atskyrai ištirtas ir aptartas požiūris į lietuvius, jų veiklą karo ir okupacijos metu. Bus aptartos karinės lietuvių struktūros, kurios pagal AK galėtu būti realiais partneriais bendroje kovoje. 20

22 1. LENKIJOS VYRIAUSYBĖS 1938 METŲ KOVO 17 ULTIMATUMAS LIETUVOS VYRIAUSYBEI IR TARPUSAVIO SANTYKIŲ ATŠILIMO LAIKOTARPIS Vilniaus AK apygardos vadovybė teikė nemažai reikšmės lietuvių-lenkų santykiams iki II Pasaulinio karo pradžios. Bet, vertinant tarpvalstybinius santykius, AK raportuose yra pastebimas nenuoseklumas. Pateiksiu keletą pavyzdžių m. rugpjūčio mėnesio raporte rašoma, jog Lenkijos vyriausybės ultimatumas, tai buvo Lenkijos bejėgiškumo tarptautinėje politikoje patvirtinimas. Raporto autoriaus nuomone, ultimatumas tik patvirtino tarp lietuvių įsitikinimą, kad Lenkija yra neryžtinga ir silpna valstybė. 72 Kitame, jau vėlesniame raporte, pasirodžiusiame 1943 m. pabaigoje/1944 m. pradžioje teigiama, kad ultimatumo įteikimas buvo sėkmingas žingsnis, bet gerokai pavėluotas, kuris tik privertė Lietuvą susitaikyti su tuometine siena. 73 Šiandieninis požiūris į tai, kas vyko praeito šimtmečio pirmojoje pusėje, dėl šaltinių stokos ar jų subjektyvumo gali būti ne visai tikslus ar iškreiptas. Bet, turint omenyje ateities perspektyvas ir atsižvelgiant netgi į politinį brandumą, praeito šimtmečio įvykius dabar galima ištirti kur kas objektyviau, nuodugniau ir nešališkai. Tuo labiau, kad jau praėjo nepasitikėjimo laikotarpis tarp Lenkijos ir Lietuvos, o naujame etape tarp šių šalių matomas vis didesnis bendradarbiavimas. Šio skyriaus tikslas yra, nušviečiant Lietuvos ir Lenkijos tarpvalstybinius santykius nuo 1938 m. kovo mėn. iki 1939 m. rugsėjo mėnesio, ištirti kaip vertino šį laikotarpį Vilniškės AK vadovybė ir kuom šis vertinimas buvo sąlygotas Lietuvos ir Lenkijos santykiai iki 1938 m. kovo 17 d. Prieš pradedant gvildenti šią temą, verta prisiminti, kad atsikuriančios Lietuvos ir Lenkijos valstybės nepasidalino Vilniaus. Įdomumo dėlei galima pridurti, jog į Vilnių taip pat pretendavo baltarusiai, bet kadangi jie po I Pasaulinio karo nesukūrė nepriklausomos valstybės, jų pretenzijos ne analizuojamos. 74 Šio poskyrio tikslas yra nušviesti, kaip atrodė lietuvių ir lenkų santykiai iki 1938 m. kovo 19 d. ir kaip šiuos santykius matė AK. 72 Lietuvių lenkų santykių apžvalga, LCVA, f. R 601, ap. 1, b. 33, l Pranešimai apie tautinius, religinius santykius, politinę, vidaus, ekonominę, kultūros-švietimo padėtį (nepilni) LCVA, f. R-601, ap. 1. b. 48, l. 36. Panašaus turinio informacija yra byloje: Lietuvių tautinių, politinių problemų istorinė apžvalga. LCVA, f. R-601, ap. 1. b. 29. Ten rašoma, kad Lenkijos vyriausybės ultimatumas buvo lietuvių valdančiosios klasės sutiktas labai palankiai, netgi su džiaugsmu. Bet tai buvo pavėluotas žingsnis kuris iš esmės jau nebegalėjo pakeisti įvykių raidos. 74 Yra išlikęs dokumentas kuriame baltarusiai kreipiasi į Tautų Sąjungos komisiją reikalaudami peržiūrėti jų klausimą ir tame rašte bandoma įrodinėti, kad Vilnius tai yra baltarusių miestas: Memorandumas Tautų Lygos Generaliniam sekretoriatui apie baltarusių tautos istoriją, etnines teritorijas ir baltarusių padėtį Lenkijoje. LVCA, f. 361, ap. 2, b

23 1918 m. vasario 16 d. buvo paskelbta apie nepriklausomos Lietuvos sukūrimą, o tų pačių metų lapkričio mėnesį atsikūrė Lenkijos valstybė. Iki tol nesutarimai buvę tarp abiejų tautų atgimimo lyderių, peraugo į karinį konfliktą, kuriame svarų vaidmenį turėjo kova dėl Vilniaus. Pasak lietuvių modus vivendi buvo surastas pasirašius Suvalkų sutartį, kuri buvo laikoma išeities tašku tolesniam Lietuvos-Lenkijos tarpusavio santykių sureguliavimui. Lenkijos kariuomenės generolas Liucjanas Želigovskis, su maršalo Juzefo Pilsudskio pritarimu, nesilaikė susitarimo sąlygų ir užėmė Vilnių. Šios sutarties nepaisymas sustabdė bet kokių normalių tarpvalstybinių santykių vystimąsi Baltijos jūros regione. 75 Aišku, lietuviai dėl to kaltino J.Pilsudskį ir jo vykdomą federalizmo politiką. Tuo tarpu lenkai vertino šią sutartį kaip laikiną techninį- karinį susitarimą, kuris nustatė demarkacinę liniją, kuri savo ruožtu neapsprendė padalintų teritorijų valstybinės priklausomybės. Pagal Piotrą Lossovskį, tai tebuvo laikinas susitarimas iki galutinio ginčo išsprendimo. 76 T.Snaideris teigia, kad lietuvių ir lenkų tautos galutinai susiskaldė į mažas moderniąsias tautas tik 1939 m. pasirašius Molotovo Ribbentropo paktą. 77 Bet atrodytu, kad yra lokiškiau teigti, jog kaip tik Vilniaus užėmimas 1920 m. spalio mėn. galutinai išskyrė lietuvius ir lenkus į savarankiškas, modernias etnines tautas su savais siekiais. Nuo šios datos santykiai tarp tų dviejų tautų ir tarpusavio požiūriai buvo sąlygoti šio įvykio. Lenkijos valstybės vadovybei tai buvo lenkiškas miestas, į kurį savo pretenzijas jie rėmė tuo, kad pagal vartojamą kalbą daugiau nei 50 proc. miesto gyventojų buvo lenkai. Taip pat nemažiau reikšmingu faktu buvo tai, jog praeityje Lietuva ir Lenkija sudarė bendrą valstybę, o tai jau buvo pretekstas naujajai federacijai sukurti. Tuo tarpu lietuviai rėmėsi istorine tradicija, pagal kurią Vilnius buvo LDK sostine, o Lietuva save laikė LDK palikimo paveldėtoja. Vilnius tai ne tik politinė sostinė, tai LDK kultūros centras. Bet, kaip teigė Lenkijos delegacija, Briuselio konferencijos metu (vyko 1921 m. gegužės mėn.) lietuvių pretenzijos neatitiko Vilniaus gyventojų valios bei šio krašto etnografinės sudėties. 78 Taip pat apie tai rašo Timotis Snaideris: Snyder, T. Tautų rekonstrukcija: Lenkija, Ukraina, Lietuva, Baltarusija Vilnius, Mintis, 2008, p Pagal T.Snaiderį Vilnius tuo metu priklausė lietuviams, lenkams, baltarusiams, žydams ir rusams. Kiekviena iš šių tautų turėjo savo pagrįstą teisę pretenduoti į Vilnių. Po 1905 m. revoliucijos, kai pirmą kartą buvo iškelti etniniai reikalavimai į miestą, ši kalbinė įvairovė vis labiau atskleidė nesutaikomus požiūrius. 75 Pranešimai apie Vilniaus krašto istoriją, jo prijungimo reikšmę. Informacijos apie krašto kaimų gyventojų nuotaikas. Statistinės žinios apie Lietuvos prekybą. Vilniaus krašto ekonominiai biuleteniai. Miestų, valsčių, dvarų bei palivarkų sąrašai. LCVA, f. 317, ap. 1, b. 17, l Łossowski, P. Przedmowa do wydania krajowego. Mitkiewicz Żółtek, L. Wspomnienia kowieńskie: Warszawa, Bellona, 1989, s Plačiau apie Suvalkų sutartį ir jos interpretacija galima pasiskaityti straipsnių rinkinyje: Suvalkų sutarti: faktai ir interpretacijos. sud. Laurinavičius, Č. Vilnius, Versus aureus, 2010; taip pat Łossowski, P. Po tej i tamtej stronie Niemna : stosunki polsko litewskie Warszawa, Czytelnik, Snyder, T. Tautų rekonstrukcija: Lenkija, Ukraina, Lietuva, Baltarusija Vilnius, Mintis, 2008, p Odpis memoriału przedstawiony przez delegację Polski na konferencji w Brukseli w sprawie praw do Wilna oraz odpis memoriału złożony przez delegację Litwy p.t. Prawa Litwy do Wilna i jego terytorium. LCVA, f. 22, ap. 1, b. 36, l

24 sritis. 81 Pats maršalas J.Pilsudskis taip apibendrino savo vykdyta politiką: Mano pasirinkta įvykdytų Kaip ryškėja iš maršalo J.Pilsudskio asmeninio adjutanto Bronislovo Miedzinskio prisiminimų, Valstybės vadovas buvo įsitikinęs, kad tautos gyvenančios šiuose regionuose, atsižvelgdamos į senas Liublino (1569 m.) bei Hadiačo (1659 m.) sutarčių tradicijas, sutiks sudaryti federaciją (dėl to ir buvo užimtas Vilnius, kuris iš esmės turėjo tapti derybų objektu). 79 Deja, taip nebuvo, o J.Pilsudskio siekis sukurti federaciją, ilgam laikui supriešino Lietuvos ir Lenkijos valstybes. Konflikto kertiniu akmeniu buvo Vilniaus klausimas, kurį diplomatijos istorijos tyrėja Regina Žepkaitė pavadino Vilniaus valstybinės priklausomybės problema. 80 Kaip teigė lenkų pogrindininkai, maršalo J.Pilsudskio federacinė idėja pralaimėjo pirmą kartą Kijevo kampanijos metu, antrą kartą Rygoje, kai pasirašius sutarti su RFSTR, Minskas ir Kijevas liko už Lenkijos ribų, o Lenkijos 1 / 3 gyventojų nuo to laiko sudarė tautinės mažumos. Trečią kartą federalizmo politika pralaimėjo 1922 m., kai Vilnius buvo inkorporuotas į Lenkiją, o ne prijungtas kaip autonominė faktų politika rytuose pasirodė labai veiksminga, nes šiandien mes tvirtai stovime Vilniuje ir Lvove, to nebūtų buvę jeigu lauktumėme leidimo iš Paryžiaus, Londono ar Vašingtono. Mūsų veiksmai ne tik nesukėlė jokių sankcijų Lenkijos atžvilgiu, bet atvirkščiai, šiandien Vakarų valstybės daug palankiau žiūri į mus. 82 Pasak AK vadovybės, J.Pilsudskis visą Vilniaus klausimą išsprendė labai taikliai, bet reikėjo tai padaryti kitaip, o nelaužiant Suvalkų sutarties sąlygų. Jo nubrėžta tarpvalstybinė siena Lietuvos pusėje paliko daugiau lenkų, negu lietuvių Lenkijos pusėje. Bet lietuviai nepripažino tos sienos vien tik dėl to, kad jų nuomone, Vilnius turėjo būti jų valstybės sostinė. Tuo tarpu J.Pilsudskis ir visi jo šalininkai, nuo kairiųjų iki konservatyvių monarchistų, kurie rėmė federalizmo idėją, svajojo apie bendrą Lietuvos ir Lenkijos sąjungą, kuri, savaime aišku, išspręstu ir ginčą dėl Vilniaus. Vieno partnerio išskaičiavimas ir gobšumas sujungtas su kito partnerio istoriniu romantizmu negalėjo duoti teigiamų rezultatų. Negalėjo būti bendros kalbos tarp tų, iš kurių vienas išbraukė iš savo istorijos visą nekenčiamos unijos laikotarpį, o kitas bandė kurti bendrą ateitį kaip tik remdamasis kitos pusės nekenčiama unija Miedziński, Br. Polityka wschodnia Piłsudskiego. Zeszyty Historyczne. Paryż, Instytut Literacki, 1975, wydanie krajowe: Warszawa, POMOST, 1994, nr 31, s Žepkaitė, R. Vilniaus istorijos atkarpa Vilnius, Mokslas, 1990, p Viano pranešimai Kongui apie tautinius, religinius santykius, politinę, ekonominę bei kultūrinę padėtį, spaudą, radijo informacijas Vilniaus apygardoje (prieduose yra apžvelgiami lediniai). LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 52, l Miedziński, Br. Polityka wschodnia Piłsudskiego. Zeszyty Historyczne. Paryż, Instytut Literacki, 1975, wydanie krajowe: Warszawa, POMOST, 1994, nr 31, s Pranešimai apie tautinius, religinius santykius, politinę, vidaus, ekonominę, kultūros-švietimo padėtį (nepilni) LCVA, f. R-601, ap. 1. b. 48, l. 36; Viano pranešimai Kongui apie tautinius, religinius santykius, politinę, ekonominę bei kultūrinę padėtį, spaudą, radijo informacijas Vilniaus apygardoje (prieduose yra apžvelgiami lediniai). LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 52, l

25 Vilniaus valstybinės priklausomybės klausimas tapo ilgalaikio konflikto tarp Lenkijos ir Lietuvos priežastimi. Istorikas Algimantas Kasparavičius labai taikliai apibūdino Lietuvos ir Lenkijos santykius XX a. trečiajame dešimtmetyje, pagal jį, tai buvo ambicijų ir pozų politika, kuri taip ir neprivedė prie kompromiso. 84 Pagal AK vadovybę, politika, kuri buvo paremta istorinėmis reminiscencijomis, negalėjo privesti prie kompromiso. 85 Remiantis surinktais duomenimis, aiškėja, kad lietuvių ir lenkų santykiai rado išėjimą iš aklavietės, kai Lietuvoje užsienio reikalų ministru buvo paskirtas Stasys Lozoraitis. Jis suvokė, kad stiprėjanti Vokietija su laiku nukreips savo žvilgsnį į Klaipėdos kraštą, 86 dėl to Lietuvai būtų naudinga susitvarkyti santykius su kaimyninėm valstybėmis. Taip teigti suteikia pagrindo ir prezidento Antano Smetonos asmeninio adjutanto Vinco Šliogerio prisiminimai. Straipsnyje Slaptosios lenkų-lietuvių derybos 87 V.Šliogeris rašo, kad kai Vokietijoje į valdžią atėjo Adolfas Hitleris, Lietuvos santykiai su Reichu ženkliai pablogėjo. Santykių pablogėjimo priežastimi tapo nacių persekiojimas Klaipėdos krašte. Iš V.Šliogerio straipsnio tampa aišku, jog tuo metu tam, kad pagerinti Lietuvos geopolitinę padėtį, nebuvo kitos išeities kaip tik bandyti suartėti su Lenkija ir šio suartėjimo didžiausiu šalininku buvo užsienio reikalų ministras S.Lozoraitis. Pirmas Lietuvos ir Lenkijos užsienio reikalų ministrų susitikimas įvyko Ženevoje 1935 m. rugsėjo mėnesį. Derybų metu lenkų pusė nesutiko grąžinti Vilniaus krašto, bet siūlė vietoj jo 12 valsčių prie Punsko-Seinų kur gyveno apie 120 tūkst. Gyventojų, iš kurių dauguma buvo lietuviai ir taip pat žadėjo lietuviams nevaržomai vykdyti kultūrinę veiklą Vilniuje. V.Šliogeris pažymi, kad prezidentas A.Smetona atmetė šias sąlygas, sakydamas, jog jeigu priimtų jas, tai karininkai surengtų pučą ir nušalintų jį nuo prezidento posto m. susitikimas, anot lenkų pogrindininkų, buvo priartinęs abi šalis prie susitarimo. Lenkija buvo pasiruošusi paremti Lietuvą, jeigu Vokietija pareikštu pretenzijas į Klaipėdą, bet maršalo J.Pilsudskio mirtis ir lietuvių užsispyrimas, neleido pasiekti konkrečių rezultatų. 88 Po šio susitikimo, iš esmės, galima teigti, kad bet kokie ryšiai tarp dviejų kaimyninių šalių visiškai nutruko iki 1937 m. pabaigos m. sausio pradžioje buvo jaučiamas santykių pagyvėjimas, bet tai nedavė konkrečių rezultatų. Iš esmės, šiuo laikotarpiu Lietuvos vyriausybei diplomatinių santykių užmezgimas su Lenkija buvo palyginama su misija neįmanoma. Tautinis Lietuvos valstybės projektas Vilnių laikė 84 Kasparavičius, A. Don Kichotas prieš Prometėją. Darbai ir Dienos. Kaunas, VDU, 2002, t. 30, Pranešimai apie tautinius, religinius santykius, politinę, vidaus, ekonominę, kultūros-švietimo padėtį (nepilni) LCVA, f. R-601, ap. 1. b. 48, l m. naciai pirmą kartą pabandė prisijungti Austriją, 1935 m. Vokietija prisijungė Saaros kraštą, 1936 m. įvedė kariuomenė į demilitarizuotą Reino sritį, 1937 atvirai pradėjo remti Ispanijoje frankistus. Remdamasis šiais pastebėjimais S.Lozoraitis buvo įsitikinęs, kad naciai sieks prisijungti Klaipėdos kraštą. 87 Šliogeris, V. Tajne rokowania polsko-litewskie. Zeszyty Historyczne. Paryż, Instytut Literacki, 1975, wydanie krajowe: Warszawa, POMOST, 1994, nr 31, s Viano pranešimai Kongui apie tautinius, religinius santykius, politinę, ekonominę bei kultūrinę padėtį, spaudą, radijo informacijas Vilniaus apygardoje (prieduose yra apžvelgiami lediniai). LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 52, l

26 neatidėliotino politinio susirūpinimo objektu, tuo pačiu metu mistifikuodamas Vilnių. 89 Kitaip tariant, jeigu vyriausybė pradėtu atviras derybas su Lenkija, tai reikštu Vilniaus netekties pripažinimą, o didelė dalis viešuomenės griežtai pasisakė prieš kompromisą Vilniaus klausimu. Taigi A.Smetonos nuogąstavimai buvo visiškai pagrįsti. Kaip pavyzdį galima pateikti situaciją, kuri susiklostė Lietuvoje 1926 m. pavasarį, kai valdžią perėmė kairiųjų grupuotė, kuri sušvelnino vyriausybės kursą lenkų tautinės mažumos atžvilgiu. Tuo pasinaudojo opozicija, kuri pradėjo antivyriausybinę propagandinę akciją, kurios tikslas buvo sukurti jai palankia visuomenės opiniją, pagal kurią vyriausybė linksta link Lenkijos. Vėliau tai tapo vienu iš motyvų pateisinančiu perversmą. 90 Visai kitoks požiūris į Lietuvos ir Lenkijos santykius yra pateikiamas generolo S.Raštikio prisiminimuose. Generolo teigimu, Lietuvos kariuomenės generalitetas palankiai žiūrėjo į diplomatinių santykių užmezgimą su Lenkija ir bandymą rasti modus vivendi Vilniaus klausimu. Tą patį generolas pakartojo per posėdį, kuriame svarstytą, kaip reaguoti į Lenkijos ultimatumą. 91 Galima daryti prielaidą, jog tik verčiama arba grasinant jėgos panaudojimu Lietuvos vyriausybė galėjo užmegzti diplomatinius santykius su Lenkija ir de iure pripažinti Vilniaus netektį. Toks scenarijus, aišku, gal ir nesumažintu politinės krizės rizikos, bet tikrai pateisintu vyriausybės veiksmus. Kaip teigia P.Lossovskis, šiuo laikotarpiu lenkų diplomatija laikėsi maršalo J.Pilsudskio suformuluotu gairių. Pagal jas Lietuvos vyriausybė turėjo laisvą valią pradėti naują užsienio politikos kursą, pagal kurį pati užmegztu diplomatinius santykius. Taip prasidėtu bendradarbiavimas, kuris leistu žengti tolimesnius žingsnius. Savo ruožtu lietuviai pirmiausiai laukė konkrečių veiksmų iš Lenkijos pusės. Visu pirma, tai buvo Vilniaus valstybinės priklausomybės klausimas. Antra, buvo laukiama švelnesnio Lenkijos vyriausybės kurso lietuvių tautinės mažumos atžvilgiu. 92 Nors iš esmės dėl bendradarbiavimo stokos Lietuva turėjo nemažai naudos. Išanalizavus istoriografiją bei šio laikotarpio prisiminimus, galima teigti, jog Lietuva, nutraukusi bet kokį ryšį su Lenkija ir atsiribojusi nuo jos kultūros įtakos, užaugino naująją lietuvių kartą, kuri jau buvo tautiškai sąmoninga ir laisva nuo lenkiškos įtakos. Taigi, tai leido lietuviams konsoliduotis ir integruotis. Tokios teorijos laikosi ne tik P.Lossovskis, bet taip pat A.Chmielaž ir Alicija Pačoska Snyder, T. Tautų rekonstrukcija: Lenkija, Ukraina, Lietuva, Baltarusija Vilnius, Mintis, 2008, p Plačiau apie tai rašė: Buchovski, K. Litvomanai ir polonizuotojai: mitai, abipusės nuostatos ir stereotipai lenkų ir lietuvių santykiusoe pirmoje XX amžiaus pusėje. Vilnius, Baltos lankos, 2012, p Raštikis, S. Kovose dėl Lietuvos. Vilnius, LITUANUS, 1990, t. 1, p. 515; Łossowski, P. Ultimatum polskie do Litwy 17 marca 1938 roku. Warszawa, Instytut Dyplomacji Collegium Civitas, 2010, s Chmielarz, A. Kolaboravimas su vokiečių okupantais Lenkijoje ir Lietuvoje. Pilietinis pasipriešinimas Lietuvoje ir Lenkijoje: sąsajos ir ypatumai Vilnius, LGGRTC, 2004, p. 36; Paczoska, A. Pokarinė gyventojų okupacija etninių Vilnijos problemų sprendimo būdas. Pilietinis pasipriešinimas Lietuvoje ir Lenkijoje: sąsajos ir ypatumai Vilnius, LGGRTC, 2004, p Taip pat ir Z.Bžozovskio pabrėžė, kad antilenkiškumas lietuvius buvo vienijanti jėga. Jis taip savo prisiminimuose detaliai aprašo lenkų padėti tarpukario Lietuvoje. 25

27 Lenkų pogrindininkų manymu, lietuvių antilenkiškumas turėjo ir neigiamą pusę, kuri pasireiškė tuo, jog lietuvių visuomenėje dingo politinis realizmas ir gebėjimas plačiau suvokti esamą politinę padėtį. 94 Pasak vieno AK raporto autoriaus, tuo metu vykdyta Lenkijos politika buvo klaidinga. Raporte teigiama, kad lietuvis yra gudrus ir jaučia pagarba tik tvirtam politiniam kursui. Kuomet Lenkija nuolaidžiavo, lietuviai nuo 1926 metų tikslingai naikino lenkų kultūrinį gyvenimą Lietuvoje. Tuo tarpu Lenkija atsakė į tai tik po 10 m., apribodama lietuvių veiklą Vilniaus krašte, kai jau lietuviai buvo pamiršę tai ką padarė ar net įteisinę tai. Todėl vaivados Liudviko Bocianskio veikla tik iššaukė naują lietuvių neapykantos bangą. 95 Apibendrinant išsakytus teiginius, galima daryti išvadą, kad taikiai, konstruktyvaus dialogo pagalba nebuvo įmanoma išspęsti buvusias problemas bei užmegzti diplomatinius santykius. Lietuvos vyriausybei tai atneštu politinę krizę, o Lenkijoje buvo laikomasi nuostatos, kad lietuviai turi patys, savo noru pradėti bendradarbiavimą. AK vadovybė šiuo laikotarpiu Lenkijos vyriausybės vykdytą politiką laikė naivia, nes lietuviai išbraukė iš savo istorijos bendros ATR istorijos tarpą ir vykdė antilenkišką politiką, į kurią buvo atsakyta pavėluotai, o tai tik dar labiau komplikavo Lietuvos ir Lenkijos santykius. Bet verta pabrėžti, kad tuo metu tokia politika buvo pateisinama, nes lietuviai kūrė savo tautinį identitetą Lietuvos ir Lenkijos santykiai nuo 1938 m. kovo 19 d. iki 1939 m. spalio mėn. Lenkijos užsienio politikai vadovavęs ministras Juzefas Bekas, atsižvelgdamas į Vokietijos stiprėjimą, bandė tvirtinti Lenkijos pozicijas. Jis sukūrė Trečiosios Europos koncepciją, pagal kurią Švedija, Suomija, Estija, Latvija, Lietuva, Lenkija, Vengrija, Rumunija, Jugoslavija ir Bulgarija turėjo sudaryti stiprų karinį bloką. Šios karinės sąjungos tikslas turėjo būti galimybė pasipriešinti numatomai agresijai ne tik iš Vokietijos, bet ir SSRS pusės. 96 Verta pabrėžti, kad panašios nuomonės laikėsi ir Latvija. Latvijos diplomatai teigė, kad Rytų Baltijos jūros regionas galėjo būti stiprus tik drauge su Lenkija. Tokiu būdu šiame regijone Vokietija būtu sustabdyta nuo drastiškų žygių. 97 Tam, kad galima būtų įgyvendinti šią koncepciją, reikėjo normalizuoti santykius su šiomis valstybėmis. Neverta analizuoti Lenkijos santykius su visomis kaimynėmis, tik reikia paminėti, jog palankiausia Lenkijos atžvilgiu buvo Estija, o blogiausiai bendrauti sekėsi su Lietuva. Tuometiniai Lietuvos ir Lenkijos santykiai iš esmės buvo akligatvyje, iš kurio išeiti galima buvo tik 94 Lietuva vakar, šiandien ir rytoj, Niepodległość laikraščio priedas, 1943 m. LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 33, l. 1 ap. 95 Lietuvių lenkų santykių apžvalgos. LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 33, l Mitkiewicz Żółtek, L. Wspomnienia kowieńskie: Warszawa, Bellona, 1989, s Baltijos valstybių vienybės idėja ir praktika metais. Parengė Zenonas Butkus. Vilnius, LII, 2008, p

28 veikiant ryžtingai. Pagal lenkų pogrindininkų dėl Trečiosios Europos sąjungos idėjos neįgyvendinimo, buvo kalta Lietuva, kuri dar 1922 m. atmėtė, bet kokios sąjungos su Lenkija galimybes. 98 Taip, 1922 m. Lietuva atmetė bendradarbiavimo galimybes su Lenkija ir tai padarė visai pagrįstai, nes lenkai, lietuvių nuomone, nuo Lietuvos atplėšė dalį jos žemių. Lenkija savo tokį žygį laikė visiškai pateisintu, nes Vilniaus ir miesto apylinkių gyventojai daugumoje buvo lenkai. Kaip bebūtu Lenkijos ir Lietuvos vyriausybės trečiame ir ketvirtame dešimtmečiuose ieškojo būdų ir galimybių susitarti. Bet Lietuvos viešuomenės priešiškumas nepaliko Lenkijai kitos išeities kaip tik radikaliai sutvarkyti šį opų klausimą. Tam pasitaikė puiki proga, kai 1938 m. kovo 11 d. Lietuvos Lenkijos pasienyje lietuvių policininkų buvo mirtinai sužeistas lenkų pasienietis Stanislovas Serafinas. Nors tuo metu užsienio reikalų ministras J.Bekas buvo Italijoje, jį pavaduojantis pareigūnai reagavo greitai. Jie perdavė įsakymą, kad perimą savo žinion šio incidento tyrimą, o vietinė administracija neturi jokių įgaliojimų tartis su lietuviais. Šį įsakymą lenkų pasieniečiai perdavė lietuviams, kurie siūlė bendrai ištirti incidentą. Dažniausiai valdžios organai į tokio tipo incidentus nekreipdavo dėmesio, o visą reikalą sureguliuodavo lietuvių policininkai kartu su lenkų pasieniečiais. Šį kartą situacija iš esmės buvo kitokia, nes tarptautinė padėtis buvo palanki griežtiems veiksmams. Kovo 12 d. Vermachtas įžygiavo į Vieną, o kovo 13 jau nebuvo jokių abejonių, jog Austrija tapo Vokietijos dalimi. Iš Prancūzijos ir Anglijos nebuvo jokių sankcijų Vokietijos atžvilgiu. Vyravusi sumaištis buvo tinkamas fonas priversti Lietuvą užmegzti diplomatinius santykius. Lenkijos Užsienio reikalų ministerija surinko pakankamai daug informacijos, liudijančios apie tai, jog jeigu Lietuvai pasiūlymas užmegzti diplomatinius santykius bus įteiktas ultimatyvios notos forma, tai Europos valstybės dėl to neprieštaraus. Kalbant apie Rytų Baltijos jūros regioną, tai Estija, Latvija ir netgi SSRS buvo susidomėjusios tuo, kad santykiai tarp Lietuvos ir Lenkijos butu kuo greičiau užmegzti m. kovo 17 d. per Lenkijos pasiuntinį Taline Vaclovas Pšesmyckis įteikė Lietuvos pasiuntiniui Broniui Dailidei ultimatyvią notą Lietuvos vyriausybei. Buvo reikalaujama per 48 val. užmegzti diplomatinius santykius, o iki kovo 31 d. pasikeisti diplomatiniais atstovais. 99 Ultimatumas buvo priimtas kovo 19 d., bet pagal Z.Bžozovski, Lietuvoje sklandė gandai, jog ultimatumas buvo paruoštas ir aptartas su Lietuviais dar 1938 m. sausio mėn. Paryžiuje. Nes tai buvo vienintelis legalus būdas Lietuvos vyriausybei užmegzti diplomatinius santykius, nesukeliant pasipiktinimo valdžios veiksmais. 100 Iš tiesu tai abejotina. Laikotarpiu, nuo 1937 m. pabaigos iki 1938 m. vasario vyko slapti pasitarimai tarp neoficialiu Lenkijos ir Lietuvos atstovų, bet prezidentui 98 Viano pranešimai Kongui apie tautinius, religinius santykius, politinę, ekonominę bei kultūrinę padėtį, spaudą, radijo informacijas Vilniaus apygardoje (prieduose yra apžvelgiami lediniai). LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 52, l Łossowski, P. Ultimatum polskie do Litwy 17 marca 1938 roku. Warszawa, Instytut Dyplomacji Collegium Civitas, 2010, s Taip pat: Žepkaitė, R. Vilniaus istorijos atkarpa Vilnius, Mokslas, 1990, p Brzozowski, Z. Sz. Litwa Wilno Paryż, Editions Spotkania, 1987, s

29 A.Smetonai nesutikus perkelti derybas į oficialų lygmenį, jos nutruko. Bet ir taip neoficialių derybų metu buvo ieškomas taikus susitarimas, tenkinantis abi puses. 101 Šiuo atveju ultimatumas labiau tenkino Lenkijos pusę. Verta paminėti, jog iki ultimatumo įteikimo lenkų spauda eskalavo konfliktą. Vyriausybės užsakymu spauda kūrė ypatingai neigiamą Lietuvos įvaizdį ir atvirai buvo reikalaujama susidorojimo su Lietuva. Tokia propagandinė akcija buvo reikalinga tam, kad tuo metu ruošiama ultimatyvi nota butu kuo palankiausiai sutikta lenkų visuomenės. Per visą Lenkiją nuvilnijo manifestacijų banga. Visuomenė atvirai reikalavo prijungti Lietuvą, sudaryti sąjungą su Lietuva, susitarti su Lietuva ir pan. Reikia pripažinti, kad tokio tipo manifestacijos tikrai nepadėjo suartėti šioms dviems valstybėms, tačiau teisingumo dėlei, galima pridurti, kad nevisi pasidavė šiam bendram šėlsmui. Vilniuje leistame leidinyje Žodis (lenk. Słowo) tuo metu pasirodė Stanislovo Mackevičiaus straipsnis, kuriame buvo parašyta, kad lietuviai tai artimiausi iš visų kaimynų ir negalima propaguoti neapykantos lietuvių atžvilgiu. Panašios nuomonės laikėsi ir busimas Lenkijos karinis atašė L.Mitkevičius. 102 Po ultimatumo priėmimo šalių bendradarbiavimo pradžia buvo sunki. Per Lietuvą nuvilnijo protestų lavina, kuri pradžioje buvo nukreipta prieš Lenkijos grasinimus, bet vėliau nepasitenkinimo objektu tapo vyriausybė. Lietuvoje prasidėjo politinė krizė ir Juozo Tūbelio vyriausybė atsistatydino, naują kabinetą suformavo A.Smetonos artimas bičiulis, kunigas Vladas Mironas. Šio nepasitenkinimo priežastimi buvo pažeminimo jausmas, kuris atsirado dėl būtinybės nusileisti spaudžiant priešiškai Lenkijai. Bet tuo pačiu buvo ir nepasitikėjimo jausmas, niekas negalėjo žinoti, kokiu dar priemonių griebsis Lenkija. 103 T.Snaiderio žodžiais, šį nuolaida (t.y. ultimatumo priėmimas autoriaus pastaba) reiškė tik formalų santykių užmezgimą, ji sužlugdė vyriausybę, o prieš patį A.Smetoną nuteikė didelę dalį visuomenės. 104 Lenkų pogrindininkai rašydami apie šį laikotarpį pažymėjo, kad visgi aukščiausioji Lietuvos valdžia ultimatumą priėmė su didžiausiu džiaugsmu, bet oficialiai šį Lenkijos veiksmą laikė smerktinu Apie tai rašo Łossowski, P. Ultimatum polskie do Litwy 17 marca 1938 roku. Warszawa, Instytut Dyplomacji Collegium Civitas, 2010, s Łossowski, P. Ultimatum polskie do Litwy 17 marca 1938 roku. Warszawa, Instytut Dyplomacji Collegium Civitas, 2010, s ; taip pat: Buchovski, K. Litvomanai ir polonizuotojai: mitai, abipusės nuostatos ir stereotipai lenkų ir lietuvių santykiusoe pirmoje XX amžiaus pusėje. Vilnius, Baltos lankos, 2012, p ; taip pat: Mitkiewicz Żółtek, L. Wspomnienia kowieńskie: Warszawa, Bellona, 1989, s Łossowski, P. Po tej i tamtej stronie Niemna: stosunki polsko litewskie Warszawa, Czytelnik, 1985, s Snyder, T. Tautų rekonstrukcija: Lenkija, Ukraina, Lietuva, Baltarusija Vilnius, Mintis, 2008, p Lietuvių tautinių, politinių problemų istorinė apžvalga. LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 29, l

30 Lietuviai jautėsi įžeisti, pažeminti tokiu Lenkijos žingsniu, bet jų nuogąstavimai dėl tolimesnių veiksmų buvo visiškai nepagrįsti. 106 Reikėtu atmesti karo grėsmę, apie kurią savo prisiminimuose rašė generolas S.Raštikis. 107 P.Lossovskis argumentuotai įrodė, kad tai buvo tik propagandinė improvizacija ir nedaugiau. Taip buvo propagandinis priedas prie įteikto ultimatumo, kuris turėjo paskatinti lietuvius priimti tinkamą sprendimą. Tuo metu Lenkijos generalinis kariuomenės štabas turėjo tik gynybinio karo planą Lietuvos atžvilgiu. 108 Taip pat tai patvirtina ir plk. L.Mitkevičiaus prisiminimai, kuriuose jis teigia, kad Lenkijos maršalas Edvardas Rydz Smigli privataus pokalbio metu pabrėžė, jog Lenkijai nereikalingas karas su Lietuva. Maršalo nuomone karas tik susilpnintu Lenkijos pozicijas tarptautinėje arenoje. 109 Lenkijai buvo reikalingi normalus santykiai su Lietuva, nes naujo karo grėsmė buvo jaučiama ir Lenkijos vyriausybė siekė užsitikrinti palankią Lietuvos poziciją savo atžvilgiu. Aišku, atsižvelgiant į tai jog lietuviai nepasitikėjo lenkais, per metus laiko buvo sunku normalizuoti santykius. Tai pabrėžė ir generolas Jonas Černius privataus pokalbio metu su Lenkijos kariuomenės atašė L.Mitkevičiumi. 110 Lenkijos ambasadoriumi Kaune buvo paskirtas Pranciškus Charvatas, o Lietuvos ambasadoriumi Varšuvoje tapo Kazys Škirpa (1939 m. pradžioje jį pakeitė Jurgis Šaulys). Lenkijos kariuomenės atašė Kaune buvo L.Mitkevičius, o Lietuvos kariuomenės atašė Varšuvoje tapo Aloizas Valiušis. Lenkijos diplomatai gavo aiškų nurodymą stengtis įtikinti lietuvius, jog Lenkiją jų valstybės atžvilgiu yra nusiteikusi taikiai. 111 Prasidėjo nauja santykių era ir abipusis pažinimas pamažu slinko į priekį. Buvo pasirašytos sutartis dėl pašto ir geležinkelio susisiekimo bei laivybos Nemuno upe. Taip pat buvo siekiama užmegzti glaudesnius ekonominius santykius, nes tikėta, kad tai pagreitins santykių normalizaciją. Laikui bėgant ir Lietuvos vyriausybė tikėjosi gauti iš Lenkijos paramą ginče su Vokietija dėl Klaipėdos krašto. Bet šiuo atveju Lenkijos veiksmai nuvylė lietuvius, nes lenkai baimindamiesi bloginti santykius su Vokietija, liko neutralus. 112 Pulkininkas L.Mitkevičius buvo įsitikinęs, kad jeigu Lenkija užtikrintu Lietuvai paramą Klaipėdos krašto klausimu, tai padėtu suartinti šias dvi valstybes Plačiau apie Lietuvos visuomenės reakciją į Lenkijos ultimatumą, yra išnagrinėjas Giedrius Janauskas straipsnyje Jėga nėra teisė. Tyrėjas ištyrė, ne tik kaip reagavo lietuviai, lenkai, žydai, bet ir atskiri socialiniai sluoksniai bei partijų nariai. Žr. plačiau: Janauskas, G. Jėga nėra teisė. Darbai ir Dienos. Kaunas, VDU, t. 30, 2002, p Raštikis, S. Kovose dėl Lietuvos. Vilnius, LITUANUS, 1990, t. 1, p Łossowski, P. Ultimatum polskie do Litwy 17 marca 1938 roku. Warszawa, Instytut Dyplomacji Collegium Civitas, 2010, s Mitkiewicz Żółtek, L. Wspomnienia kowieńskie: Warszawa, Bellona, 1989, s Mitkiewicz Żółtek, L. Wspomnienia kowieńskie: Warszawa, Bellona, 1989, s Łossowski, P. Po tej i tamtej stronie Niemna: stosunki polsko litewskie Warszawa, Czytelnik, 1985, s Łossowski, P. Polska Litwa: ostatnie sto lat. Warszawa, Oskar, 1991, s Mitkiewicz Żółtek, L. Wspomnienia kowieńskie: Warszawa, Bellona, 1989, s

31 Kai 1923 m. vyko ambasadorių konferencija Paryžiuje lenkų delegacija iškėlė idėją, kad Lenkija turi paremti Lietuva, ne tik todėl, kad taip sušvelnintu Vilniaus netekti, bet dėl to, jog suvokė, kad Klaipėda padės šioms valstybėms suartėti. Lenkijos atstovai iškėlė hipotezę, kad laikui bėgant Vokietija pareikš pretenzijas Lietuvai dėl Klaipėdos ir jeigu Lenkija atsistotu Lietuvos pusėje, tai ji taptu natūraliu sąjungininku. 114 Taigi, pulkininko L.Mitkevičiaus nuomonė, jau senai buvo paplitusi tarp lenkų. Apibendrinant šiame skyriuje išdėstytas tezės, galima pasiremti vieno iš buvusių Vilniaus AK apygardos kario atsiminimais. Tikėtina, jog Steponas Stankevič labai taikliai apibūdino lietuvių ir lenkų santykius. Kažkuriame mūsų tautų evoliucijos etape įvyko klaida, nuo kurios prasidėjo kenksminga būsena, kuri vystėsi kaip lyga sukeldama ne tik organizmo irimą, bet ir supriešindama savarankiškus organizmus Lietuvą ir Lenkiją. Klaida galėjo slypėti tame, kad tinkamu laiku tautinis lietuvių judėjimas neatsisakė antilenkiškos politikos netgi ir tada, kai ji buvo jau nebereikalinga. Tam tikrame Lietuvos atgimimo etape šis kursas buvo reikalingas tam, kad būtų galima atsiriboti nuo lenkiškos kultūros įtakos. Be šio radikalaus politinio kurso lietuviai neįtvirtintų savo tautinio identiteto. Pateisinamas antilenkiškas kursas viename etape peraugo į priešišką laikyseną, kai jau lenkiškumas nekėlė jokios grėsmės Lietuvos valstybingumui ir lietuvių tautiniam identitetui. Bendrų priešų buvimas ir ateities perspektyvos turėjo skatinti šių tautų bendradarbiavimą ir nuolaidžiavimą. Nepaisant to, kaip vėliau vystėsi Europos ir mūsų tautų istorija, klaida padaryta ankstyvame atgimimo etape įtakojo laikotarpį kai jau turėjome laisvę. 115 Tokiose sąlygose bendradarbiavimas vystėsi palaipsniui. Kaip pastebėjo K.Buchovskis, nuo 1938 ir 1939 m. sandūros persilaužimo bendravimas dažnėjo, o palankių publikacijų abiejų šalių spaudoje daugėjo. 116 Nuo 1939 m. pradžios santykiai tarp šių valstybių vystėsi vis dinamiškiau ir tuo metu atrodė, kad senos skriaudos jau buvo pamirštos ir prieš šias dvi valstybes atsivėrė naujos galimybės. Pulkininkas L.Mitkevičius pažymėjo, kad rugpjūčio viduryje generolas J.Černius deklaravo Lietuvos norą prisijungti prie antivokiškos koalicijos ir glaudžiau bendradarbiauti su Lenkija. Aišku tik tuo atveju jeigu Lenkija sudarys su SSRS sąjungą, nukreipta prieš Vokietiją. Pulkininko prisiminimai taip pat suteikė įdomių žinių apie tai, kad tokiam Lenkijos ir Lietuvos suartėjimui visą laiką trukdė Vokietija, kuri siekė patraukti Lietuvą į savo pusę. 117 Visa tai tik patvirtina tezę, kad lietuvių ir lenkų konfliktas, jeigu turėjo istorinį pagrindą tai, bet kuriuo atveju 114 Instrukcija M wa Spraw Zagranicznych dla delegacji Polski w Memlu w spragie postępowania do rozwiązania sprawy Kłajpedy, raport polityczny delegacji Polski w Kłajpedzie. LCVA, f. 22, ap. 1, b. 35, l. 3 8, Opracowanie Stefana Stankiewicza dotyczące stosunków polsko litewskich XIX XX w. Zbiór Stanisława Kiałki. BOss, Rkps, 16635/II, s Buchovski, K. Litvomanai ir polonizuotojai: mitai, abipusės nuostatos ir stereotipai lenkų ir lietuvių santykiusoe pirmoje XX amžiaus pusėje. Vilnius, Baltos lankos, 2012, p Mitkiewicz Żółtek, L. Wspomnienia kowieńskie: Warszawa, Bellona, 1989, s

32 buvo palaikomas priešiškų šioms valstybėms jėgų, kurios siekė įtvirtinti savo hegemoniją šiame regione. Šį laikotarpį AK vertino ganėtinai kritiškai. Antipatija lenkiškumui buvo esminis lietuvių bruožas. Nors Lietuvoje ir keitėsi valdančiosios politinės partijos, tačiau lietuvių kursas lenkų atžvilgiu išliko nepakitęs. Pasak lenkų pogrindininkų, karinės suartėjimo norėjo tik vieną pusė, t.y. Lenkija, kuri vykdė trumparegišką politiką. Teigiama, kad lenkai neįvertino lietuvių ir jų taktikos, kurios tikslas buvo priversti jaustis lenkus kaltais dėl to, ko nepadarė. Tai tik įrodė, kad nebuvo sukurta realios politinės koncepcijos Lietuvos ir lietuvių-lenkų santykių atžvilgiu. Prasidėjęs karas nubraukė pradėtą santykių normalizavimo laikotarpį ir visas galimybes, kurios atsivėrė prieš Lenkijos politiką, kuri rėmėsi realia tarptautine padėtimi. Švelnus ultimatyvios notos turinis, pagal pogrindininkus, įtvirtino lietuvių tarpe nuomonę, kad Lenkija yra nerįžtinga ir silpna. 118 Toks Vilniškės AK neigiamas požiūris į šį trumpą, bet svarbų Lietuvos Lenkijos santykių laikotarpį atrodo labai keistai. Juk 1939 m. vasara abi šios valstybės buvo linkusios savo tarpusavio pažinimą perkelti į kitą lygį. Buvo kalbama apie karinę sąjungą, lietuviai jau nebelaikė lenkų priešais ir kaip rašė K.Buchovskis, visi atvykę į Lietuvą buvo pasitinkami su entuziazmu, mažne nešiojami ant rankų. 119 Pulkininkas L.Mitkevičius irgi mini, kad 1939 m. vasarą ir ypatingai rugsėjo pradžioje, kai jau vyko karas, jautėsi iš lietuvių pusės užuojauta ir rūpestis. 120 Lietuvių visuomenė tuo metu lenkų pabėgėlių atžvilgių rodė supratingumą. Buvo lietuvių šeimų (nors ir nelabai daug), kurios kvietė pabėgėlius apsistoti savo namuose. Lietuvių spauda savo straipsniuose apgailestavo dėl Lenkijos likimo. Lietuvių visuomenėje jautiesi susirūpinimas Lietuvos ateitimi. Tokios ir panašios tendencijos Lenkijos atžvilgiu vyravo tol, kol Lietuvos kariuomenė neįžengė į Vilnių Lietuvių ir lenkų santykiai po 1939 m. spalio 28 d m. rugpjūčio 23 d. Maskvoje Vokietijos užsienio reikalų ministras Joachimas fon Ribbentropas ir SSRS užsienio reikalų komisaras Viačeslavas Molotovas pasirašė nepuolimo sutartį, kurioje buvo ir slaptas protokolas. Šis protokolas įteisino Vidurio Europos padalinimą į įtakos sferas. Rugsėjo 28 d. šiame protokole buvo įvesti pakeitimai, pagal kuriuos Lietuva pateko į 118 Pranešimai apie tautinius, religinius santykius, politinę, vidaus, ekonominę, kultūros-švietimo padėtį (nepilni) LCVA, f. R-601, ap. 1. b. 48, l ; 36. Panašiu tonu yra parašyta ir kitame dokumente: Lietuvių lenkų santykių apžvalgos. LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 33, l Buchovski, K. Litvomanai ir polonizuotojai: mitai, abipusės nuostatos ir stereotipai lenkų ir lietuvių santykiusoe pirmoje XX amžiaus pusėje. Vilnius, Baltos lankos, 2012, p Mitkiewicz Żółtek, L. Wspomnienia kowieńskie: Warszawa, Bellona, 1989, s Brzozowski, Z. Sz. Litwa Wilno Paryż, Editions Spotkania, 1987, s

33 SSRS įtakos sferą. 122 Ši sutartis į istoriją įėjo pakto Ribbentrop Molotov pavadinimu, kuris iš esmės davė pradžią II Pasauliniam karui. Vokietija savo dalį pradėjo realizuoti rugsėjo 1 d. smogdama Lenkijai, SSRS į karą įsijungė vėliau, tik rugsėjo 17 d., o rugsėjo 18 d. sovietai pasirodė Vilniuje. Vilnius 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos sutartimi su RFSTR buvo pripažintas Lietuvai. Remiantis šia sutartimi per ministrų posėdį 1939 m. rugsėjo 19 d. pavesta pasiuntiniui Maskvoje Ladui Natkevičiui kreiptis į SSRS valdžią Vilniaus klausimu. L.Natkevičius tą pačią dieną kreipėsi į SSRS užsienio reikalų komisariatą dėl susitikimo su V.Molotovu. Numatytas susitikimas įvyko rugsėjo 29 d. ir tuomet V.Molotovas pareiškė, kad Lietuvos atžvilgiu yra jau priimtas sprendimas, kuris bus pristatytas ministrui pirmininkui arba užsienio reikalų ministrui. Susitikimo metu L.Natkevičiui buvo pasakyta, kad Lietuva atsidūrė SSRS įtakos srityje, dėl to SSRS norėtu žinoti politinį Lietuvos nusistatymą SSRS atžvilgiu. Juozas Urbšis ir L.Natkevčius susitiko su Josifu Stalinu ir V.Molotovu spalio 3 d. Tuomet J.Stalinas aiškiai pasakė, kad Vilnius bus perduotas Lietuvai su atitinkamais servitutais, taip pat SSRS vadovas parodė numatomą Lietuvos ir SSRS sieną. Pasitarimai ir delegacijų susitikimai su pertraukomis truko iki spalio 10 d., kai buvo pasirašyta sutartis dėl Vilniaus perdavimo Lietuvai, mainais už RA dalinių dislokaciją Lietuvoje. 123 Žinia apie išsvajotos sotinės atgavimą lietuvių visuomenei buvo tokia džiaugsminga, kad mažai kas pastebėjo sąskaitą, kurią už šią dovaną pateikė SSRS. 124 Nuo rugsėjo 18 d. Vilniuje buvo RA ir mieste tvyrojo maišatis. Bolševikai pradėjo vykdyti mieste areštus, turto nacionalizaciją. Lietuviai vilniečiai vilėsi, kad sovietai laikysis 1920 m. liepos 12 d. sutarties ir Vilnių perduos Lietuvai, todėl (kaip prisimena kunigas P.Bieliauskas) neapsakomas džiaugsmas užplūdo vilniečius, kai per radiją buvo paskelbta, jog Lietuva spalio 10 d. susitarė su SSRS ir Vilnius grįš Lietuvai. Vilniaus lenkai irgi tikėjosi greitesnio Vilniaus perdavimo Lietuvai, nes jų nežavėjo bolševikų buvimas Vilniuje, o lietuvių nelaikė priešais. 125 Emigracinė Lenkijos vyriausybė nepripažino Lietuvos ir SSRS sutarties. Spalio 13 d. P.Charvatas įteikė Lietuvos užsienio reikalų ministerijai protesto notą, dėl neteisėto Lenkijos teritorijos prijungimo prie Lietuvos. Ministerija į tai atsakė, kad Vilnius ir Vilniaus kraštas niekada nepriklausė Lenkijai, o pagal 1920 m. liepos 12 d. priklausė Lietuvai, bet 1920 m. buvo neteisėtai okupuota Lenkijos. Spalio 16 d. P.Charvatas demonstratyviai paliko Kauną, taip iš esmės nutrūko 122 Huchla, M. Żołnierze i kombatanci Zrzeszenia WiN, Wrocław, IPN, 2010, s. 7 13; Lietuvos okupacija ir aneksija : dokumentų rinkinys. Sudarė: Breslavskienė, L. ir kt. Vilnius, Mintis, 1993, p Buchovski, K. Litvomanai ir polonizuotojai: mitai, abipusės nuostatos ir stereotipai lenkų ir lietuvių santykiusoe pirmoje XX amžiaus pusėje. Vilnius, Baltos lankos, 2012, p Bieliauskas, P. Dienoraštis. Vilnius, Homo liber, 2012, p ; taip pat: Warakomski, R. Wileńskie dramaty w czasie wojny i w PRL, Kraków, Kubajak, 2006, s

34 ką tik užmegzti diplomatiniai santykiai. 126 Pulkininkas L.Mitkevičius pažymėjo, jog nuo tos dienos kai Vilnius buvo perduotas Lietuvai, visiškai pasikeitė lietuvių elgesys. Jau nebuvo gailesčio, bet veikiau dominavo patyčios. Taip pulkininkas įvertino generolo Vlado Nagevičiaus žodžius, kad lenkai, kurie norėjo žygiuoti į Kauną, dabar Kaune elgetauja, ištartus per manifestaciją prie Karo muziejaus ir taip vertino tuometinės spaudos turinį. 127 Spalio 27 d. Lietuvos kariuomenė pradėjo žygiuoti per buvusią administracinę liniją. Žygis į Vilnių truko pusantros paros ir spalio 28 d. kariuomenė įžengė į sostinę. 128 Bet kaip pastebėjo AK, Vilniaus atgavimas tai buvo preliudija į nepriklausomybės netekti. Vilnius tapo Trojos arkliu Lietuvai, nes taip buvo sukurtos sąlygos dislokuoti sovietinius karius Lietuvoje. 129 Vilnius perėjo lietuvių žinion ir lenkų visuomenė nesitikėjo lengvo gyvenimo pasikeitus administracijai. Bet pirmosios savaitės buvo daug žadančios ir atrodė, kad bus įmanomas taikus sugyvenimas. Vyriausybės įgaliotinis Vilniaus kraštui Antanas Merkys vykdė lenkų atžvilgiu palankią politiką, leisdamas veikti lenkiškoms organizacijoms, kurios rėmė karo pabėgėlius. Savo lapkričio 4 d. atsišaukime į Vilniaus miesto ir srities gyventojus A.Merkys pripažino, kad padėtį krašte sunkina ne tik esanti tarptautinė padėtis, bet ir tautiniai antagonizmai. Vyriausybės įgaliotinis visus miesto bei srities gyventojus pripažino pilnateisiais Lietuvos piliečiais. Žadėjo, kad bus atsižvelgta į krašto kultūrinį savitumą. 130 Tai beje vėliau lietuvių pogrindininkai pabrėžė politiniame dialoge su AK. Buvo teigiama, kad lietuviai išsaugojo korektiškumą nekorektiško partnerio atžvilgiu. 131 Bet minkštas lenkų atžvilgiu kursas išliko neilgai. Lapkričio 21 d. buvo paskirtas naujas vyriausybės įgaliotinis Vilniaus kraštui Kazys Bizauskas, kuris radikaliai pakeitė kursą. Lenkų tautybės gyventojai, o ypatingai karo pabėgėliai buvo apriboti įvairiais draudimais ir reikalavimais. 132 Lietuvių kalba tapo visuotinai privaloma ir valstybinėse įstaigoje buvo galima naudoti tik išskirtinai lietuvių kalbą. Taigi K.Bizausko ir vyriausybės veiksmai paneigė A.Merkio žodžius. Pagal lenkų pogrindį tai buvo laikotarpis, kai lenkai buvo priešai lietuviams, bet ne lietuviai lenkams. 133 R.Varakomskio nuomone taip atsitiko dėl to, jog vyriausybė buvo spaudžiama 126 Tarka, K. Lietuva Lenkijos vyriausybės politikoje Antrojo pasaulinio karo metais. Lietuva antrajame pasauliniame kare. Sud. Anušauskas, A. Laurinavičius, Č. Vilnius, LII, 2007, p Mitkiewicz Żółtek, L. Wspomnienia kowieńskie: Warszawa, Bellona, 1989, s Raštikis, S. Kovose dėl Lietuvos. Vilnius, LITUANUS, 1990, t. 1, p Lietuva vakar, šiandien ir rytoj. LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 88, l Pranešimai apie Vilniaus krašto istoriją, jo prijungimo reikšmę. Informacijos apie krašto kaimų gyventojų nuotaikas. Statistinės žinios apie Lietuvos prekybą. Vilniaus krašto ekonominiai biuleteniai. Miestų, valsčių, dvarų bei palivarkų sąrašai. LCVA, f. 317, ap. 1, b. 17, l Lietuvių, baltarusių, lenkų spaudos apžvalgos, 1943 m. LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 39, l Warakomski, R. Wileńskie dramaty w czasie wojny i w PRL, Kraków, Kubajak, 2006, s Opracowanie Stefana Stankiewicza dotyczące stosunków polsko litewskich XIX XX w. Zbiór Stanisława Kiałki. BOss, Rkps, 16635/II, s

35 ekstremistinės visuomenės dalies. 134 Buvęs SBU rektorius V.Stanevičius dėl taip pasikeitusios lietuvių politikos lenkų atžvilgiu buvo linkęs kaltinti SSRS ir Vokietiją. Pasak jo, šių šalių diplomatai darė spaudimą Lietuvos vyriausybei, reikalaudami, kad Lietuva nedarytu lenkiško Pjemonto. 135 Tokią liudininkų nuomonę patvirtina ir K.Tarka teigdamas, kad tuometinė Lietuvos vyriausybė neturėjo kitokios išeities. Atsidūrus tarp dviejų agresorių ir siekiant išsaugoti nepriklausomybę paklusdavo reikalavimams sugriežtinti kursą lenkų, išeivių ir karininkų atžvilgiu. 136 Pasak lenkų istoriko K.Buchovskį, toks Lietuvos vyriausybės elgesys Vilniaus krašte buvo sąlygotas keturių aksiomų. Pirmoji, tai buvo neginčijamas faktas, kad Vilnius ir Vilniaus kraštas visą laiką buvo integrali Lietuvos valstybės dalis laikinai okupuota Lenkijos. Dėl to ten visą laiką veikė lietuvių teisė, o teisė veikusi lenkų okupacijos metu prarado galią. Pagal antrąją aksiomą, vienintelė valstybinė kalba buvo lietuvių, todėl tik ją galima naudoti. Trečioji skelbė, jog visi krašto gyventojai buvo lietuviais, netgi jeigu pamiršo savo gimtąją kalbą. Ketvirtoji aksioma numatė, kad visi besąlygiškai paklus įvestai tvarkai, o kas prieštaraus bus pripažintas priešišku elementu. 137 Istorikas T.Snaideris teigia, kad kai Lietuvos kareiviai įžygiavo į Vilnių, jie pamatė visai kitokį vaizdą negu įsivaizdavo. Tai nebuvo pažadėtoji žemė, o veikiau nepažįstamas miestas su gyventojais kalbančiais svetima kalba. Tokia patirtis tik patvirtino intelektualų įsitikinimą, kad kalbantys lenkiškai buvo sulenkinti lietuviai, kuriuos būtina sulietuvinti. 138 Šią istoriko koncepciją patvirtina ir 1939 m. gruodžio 12 d. pasirodęs aplinkraštis Dėl lietuviškos propagandos Vilniuje. 139 Aplinkraštyje nurodyta, kad reikėjo Vilniuje organizuoti planingą propagandą, tam kad galima būtų būdinti nutautėjusius lietuvius. Tuo metu buvo gera akimirka tokiam darbui nes nebebuvo nei lenkų laikraščių, nei radijo, nei pačios Lenkijos. 140 Remdamasis šiame aplinkraštyje išdėstytomis tezėmis Vidaus reikalų ministerijos spaudos ir draugijų skyrius vykdė propagandinę akciją, kurios metu kaimuose ir miesteliuose buvo skaitomi pranešimai apie Lietuvą, lietuvybę ir padėtį, kurioje atsidūrė kraštas. 134 Brzozowski, Z. Sz. Litwa Wilno Paryż, Editions Spotkania, 1987, s. 31; taip pat: Warakomski, R. Wileńskie dramaty w czasie wojny i w PRL, Kraków, Kubajak, 2006, s Witold Staniewicz: Wilno i Wileńszczyzna w latach drugiej wojny światowej. Zbiór Stanisława Kiałki. BOss, Rkps, 16637/II, s. 6 7, Tarka, K. Konfrontacja czy współpraca? Litwa w polityce Rządu Polskiego na uchodźstwie Opole, UO, 1998, s Buchovski, K. Litvomanai ir polonizuotojai: mitai, abipusės nuostatos ir stereotipai lenkų ir lietuvių santykiusoe pirmoje XX amžiaus pusėje. Vilnius, Baltos lankos, 2012, p Snyder, T. Tautų rekonstrukcija: Lenkija, Ukraina, Lietuva, Baltarusija Vilnius, Mintis, 2008, p Pranešimai apie Vilniaus krašto istoriją, jo prijungimo reikšmę. Informacijos apie krašto kaimų gyventojų nuotaikas. Statistinės žinios apie Lietuvos prekybą. Vilniaus krašto ekonominiai biuleteniai. Miestų, valsčių, dvarų bei palivarkų sąrašai. LCVA, f. 317, ap. 1, b. 17, l Žr. priedą nr. 3, p Pranešimai apie Vilniaus krašto istoriją, jo prijungimo reikšmę. Informacijos apie krašto kaimų gyventojų nuotaikas. Statistinės žinios apie Lietuvos prekybą. Vilniaus krašto ekonominiai biuleteniai. Miestų, valsčių, dvarų bei palivarkų sąrašai. LCVA, f. 317, ap. 1, b. 17, l

36 Išliko trys raportai apie įvykdytas paskaitas. Palyginus išlikusių raportų turinį galima išskirti pagrindęs problemas, kuriomis buvo nepatenkinti gyventojai. Pirma tai, kad lietuvių policininkai elgėsi su gyventojais per šiurkščiai, dažnai sumušdavo be jokio pagrindo. Antra, gyventojai buvo nepatenkinti pinigų keitimo kursu, pagal kurį jie liko neteisingai ir be pagrindo nuskriausti. Trečia, buvo trukdoma pase įsirašyti lenkų tautybę. Taip pat iš tų raportų galima išskirti problemas su kuriomis susidūrė lietuvių administracija. Pirma, tai spauda, lietuvių leidžiami lenkiški laikraščiai buvo nepopuliarus, dėl to per juos propaganda sklido labai silpnai. Antra, gyventojai laukė nepriklausomos Lenkijos atsikūrimo ir buvo įsitikinę, kad lietuvių administracijos laikotarpis yra tik trumpalaikis. Trečia, lietuvių nuomone lenkų karo pabėgėlių komiteto veikla trukdė lietuvių propagandai. Raportų autorius pažymėjo, jog gyventojai teigiamai vertino tik žadamą žemės reformą. Jau minėtame aplinkraštyje buvo pabrėžiama, kad kaip tik tuo ir reikėjo manipuliuoti siekiant krašto atlietuvinimo 141 Palyginus raportuose išskirtas problemas bei sunkumus su lenkų pogrindininkų išsakytomis mintimis, o taip pat K.Buchovskio tezėmis, pagrįstai galima teigti, kad prisiminimuose pateikta informacija koreliuoja su tuometinėmis realijomis. Teiginys, kad šiuo laikotarpiu lenkai tapo lietuviams priešais, bet ne lietuviai lenkams, neatitinka buvusios situacijos. Nepatenkinti buvusia situacija lenkai, pradeda įžvelgti lietuviuose savo priešus. Per griežtas Lietuvos vyriausybės kursas lenkų atžvilgiu tik paskatino tautinį antagonizmą. Pagal Z.Bžozovski, tai kas Lietuvoje buvo vykdoma palaipsniui per dvidešimt metų, Vilniaus krašte nuspręsta padaryti per keletą mėnesių. 142 Aišku tai niekaip nepadėjo lenkams integruotis ir derintis prie naujų sąlygų, o tik paskatino antivalstybinę veiklą, t.y. pogrindžio susikūrimą. Dėl to pogrindžio raportuose neigiamai atsiliepiama apie lietuvius, apie Lenkijos tarpukariu vykdyta politiką, nes nesugebėta užtikrinti gyventojų saugumo. Pasak pogrindininkų, tai buvo įmanoma, jeigu ultimatumas būtu buvęs kur kas griežtesnis ir konkretesnis. Apibendrinant šiame skyriuje išsakytas mintis, pagrįstai galima teigti, jog diplomatinių santykių užmezgimas iš esmės neišsprendė buvusių problemų. Lenkų pogrindininkų manymu lietuvių-lenkų santykių problemomis sumaniai naudojosi bendri priešai Vokietija ir SSRS. Šios valstybės iš to gavo daug naudos, nes dėl įtampos tarp šių tautų regione nebuvo stabilumo. Maršalo Pilsudskio federacijos vizija galutinai supriešino lietuvius ir lenkus, kurių santykiai ir be to buvo įtempti. Opus Vilniaus klausimas ir jo išsprendimo būdas privedė prie to, kad tarp dviejų labai artimų tautų beveik visą tarpukarį nebuvo diplomatinių santykių. Lietuvoje buvo vykdoma 141 Pranešimai apie Vilniaus krašto istoriją, jo prijungimo reikšmę. Informacijos apie krašto kaimų gyventojų nuotaikas. Statistinės žinios apie Lietuvos prekybą. Vilniaus krašto ekonominiai biuleteniai. Miestų, valsčių, dvarų bei palivarkų sąrašai. LCVA, f. 317, ap. 1, b ; 70 71; Žr. priedą nr. 4, p Brzozowski, Z. Sz. Litwa Wilno Paryż, Editions Spotkania, 1987, s

37 antilenkiška politika, kuri buvo pateisinama, nes taip Lietuva galėjo išugdyti tautiškai sąmoningą kartą, kurį ne tik atsiribojo nuo lenkiškumo, bet ir laikė tai priešišku lietuvybės atžvilgiu reiškiniu m. kovo 11 d. įvykęs Lietuvos Lenkijos pasienyje incidentas davė pretekstą Lenkijos vyriausybei radikaliai išspręsti sudėtingą klausimą. Lenkijos užsienio reikalų ministras, kuris kūrė gynybinę Trečios Europos koncepciją, norėjo į ją įtraukti ir Lietuvą. Bet pusantrų metų laiko tarpas buvo per trumpas tam, kad būtų pamirštos senos skriaudos ir kuriama bendra ateitis. Prasidėjęs II Pasaulinis karas ir Lenkijos žlugimas leido Lietuvai atgauti Vilnių, bet vykdyta trumparegiška Lietuvos vyriausybės politika Vilniuje bei Vilniaus krašte privedė prie to, kad lenkai pradėjo lietuvius laikyti savo priešais. Tai įrodo ne tik lenkų pogrindininkų atsiminimai ir AK raportai apie lietuvių ir lenkų santykius, bet ir lietuviški raportai skirti Vidaus reikalų ministerijai. Gyventojai skundėsi žiauriu policijos elgesiu. Dėl to neverta stebėtis, tuo kad AK raportai ypatingai neigiamai atsiliepia apie lietuvius. 36

38 2. LENKŲ POGRINDŽIO VEIKLA VILNIAUS KRAŠTE METAIS Lenkų pogrindis Vilniuje ir visoje buvusioje Vilniaus vaivadijoje buvo viena vertus savitu reiškiniu dėl to, kad visa veikla buvo paženklinta lietuvių-lenkų konfliktu ir bandymu jį sureguliuoti. Kita vertus Vilniaus AK apygarda buvo centralizuotos struktūros dalimi ir vykdė bendrą pasipriešinimo koncepciją, kuri, artėjant Rytų frontui prie buvusių Lenkijos Respublikos sienų, buvo pavadinta Audra. Planas Audra numatė: 1. sukelti nuolatinės grėsmės jausmą atsitraukiančių vokiečių ir jų sąjungininkų karių gretose. 2. sukelti chaosą komunikacinėje sistemoje siekiant apsunkinti įrangos ir transporto evakuaciją. 3. Apsaugoti krašto gyventojus nuo besitraukiančio okupanto teroro. 4. Apsaugoti nuo sunaikinimo strateginės reikšmės objektus. 5. Užmegzti bendradarbiavimą su RA daliniais siekiant visiško krašto išlaisvinimo. 143 Apibendrintai galima teigti, kad kariniu atžvilgiu buvo siekiama suduoti rimtą smūgį besitraukiantiems vokiečiams, užimant didelę Vilnijos dalį ir perimant komunikacinių mazgų kontrolę taip sužlugdant evakuaciją. Tuo pat metu buvo siekiama apsaugoti geležinkelį, elektrinę ir kitus reikšmingus objektus nuo sugriovimų. Šalia karinio buvo ir politinis tikslas, kuriuo buvo siekiama išsaugoti prieškarines Lenkijos sienas. AK kariai turėjo pasitikti RA kaip aptariamo regiono teisėti šeimininkai. Tikslinga yra pažymėta, jog pačiame Audros plane nebuvo numatytas tikslas, kariniu atžvilgiu apriboti Lietuvos suverenitetą. Šioje darbo dalyje bus apžvelgta kaip vystėsi ir veikė Vilniaus AK apygarda ir kaip sekėsi realizuoti plane Audra numatytą politinę koncepciją ir kokios lenkų pogrindinės valstybės struktūros Vilniuje ir Vilniaus krašte buvo atsakingos už jo realizavimą Armija Krajova Vilniaus apygarda Lenkų pogrindžio susiformavimas Vilniuje. Pasak profesoriaus T.Stšembošo, pogrindines lenkų administracines bei karines struktūras galima vardinti kaip Lenkijos pogrindinę valstybę. Profesoriaus nuomone, valstybė tai pirmiausia sudėtinga sistema, kurioje valdžios struktūros palaiko įvairiausius ryšius su visuomene. Ji turėtų tenkintis konkrečiomis veiklos sritimis: gynyba nuo išorės priešų ir tvarkos bei teisingumo 143 Burza na Wileńszczyźnie. IPN Wr. 221/16, s. 1,

39 palaikymu šalyje; nustatymu tų ribų, kurių neturi peržengti laisvai besiplėtojantis asmeninis ir visuomeninis, ūkinis ir kultūrinis gyvenimas. 144 Tai buvo slapta valstybė įkurta okupuotame krašte, kuri vykdė tik esmines funkcijas. Ši pogrindinė valstybė turėjo savo administracines institucijas, taip pat karines pajėgas Ginkluotosios kovos sąjungos (toliau GKS), sudarytos iš savanorių bei šauktinių karių 145. Dauguma jų buvo lenkais, bet taip pat buvo žydų ir baltarusių. Aukščiausia civiline valdžia buvo Vyriausybės delegatūra kraštui (toliau delegatūra), kuri buvo sukurta 1940 m. prie Lenkijos egzilinės vyriausybės. Vilniaus apygardoje delegatūra buvo sukurta 1942 m. ir jai vadovavo Zigmuntas Fedorovičius, jo pavaduotoju buvo Jurgis Dobžanskis. 146 Politinės partijos buvo susibūrusios į patariamąsias institucijas prie delegatūros ir AK komendantūros. Nors ir slapta, bet tai buvo tikra valstybė. Dėl jos buvimo šio krašto piliečiai prieš okupantų valstybes hitlerinę Vokietiją ir SSRS veikdavo vieningai ir organizuotai. Pogrindinė valstybė niekada nebuvo nutraukusi ryšio su emigracine valstybe, kurią iš esmės pripažino tarptautinė bendruomenė. 147 Profesorius T.Stšembošas argumentuotai įrodo, jog AK buvo legali karinė pogrindinės valstybės organizacija. GKS ir civilinė administracija bendrai sudarė Lenkijos pogrindinę valstybę, bet šios dvi struktūros iš esmės buvo atskiros, nors ir turėjo daug sąlyčio taškų. Taip pat reikia pabrėžti, kad AK tapo visos pogrindinės Lenkijos valstybės sinonimu. GKS vadas, generolas Steponas Grot Roveckis, m. prieš pat savo suėmimą parašė laišką, kuriame išdėstė pagrindinius jo paties vadovaujamos karinės organizacijos tikslus. Jis numatė: suvienyti gyventojus bendrai kovai prieš okupantą, atkurti pasitikėjimą krašto ginkluotosiomis pajėgomis, kurios ruošėsi sukilti prieš okupantą. Atriboti ginkluotąsias pajėgas nuo įvairių politinių judėjimų ir jų įtakos, kad kariuomenė nebūtų panaudota savanaudiškais politiniais tikslais. Generolas taip pat labai pabrėžė auklėjamo patriotinio darbo svarbą kariuomenėje tam, kad kariai saugotų kariuomenės tradicijas ir gebėtų pasiaukoti dėl šalies. Istorikas R.Korab Žebrykas laikosi nuomonės, kad tai buvo iš esmės generolo politinis testamentas, kaip organizacija privalo toliau vystytis. 149 Bet kuriuo atveju tai taip pat buvo ir gairės, kurių generolas laikėsi 144 Strzembosz, T. Pogrindinė Lenkijos valstybė kilniojoje m. Pilietinis pasipriešinimas Lietuvoje ir Lenkijoje: sąsajos ir ypatumai Vilnius, LGGRTC, 2004, p Taip teigti leidžia rastas šaukimas skirtas Maišiagalos gyventojui. Дело об организации и деятельности так называемои армий Плехавичюса. LCVA, f. R-1399, ap. 1. b. 106, l Dr. Jerzy Dobrzański ( ) wspomnienia pośmiertne. IPN Wr. 221/33, s Strzembosz, T. Pogrindinė Lenkijos valstybė kilniojoje m. Pilietinis pasipriešinimas Lietuvoje ir Lenkijoje: sąsajos ir ypatumai Vilnius, LGGRTC, 2004, p Taip pat: Tomaszewski, L. Współdzialanie Okręgowej Delegatury Rządu i stronnictw politycznych z Armią Krajową w walce o wyzwolenie Wileńszczyzny na Wileńszczyźnie, Warszawa, Efekt, 1996, s Generolas S.Grot-Roveckis 1940 m. birželio 18 d. buvo paskirtas Vyriausiojo GKS vado pavaduotoju, o nuo birželio 30 d. buvo paskirtas GKS Vyriausiuoju komendantu. Egzilinėje vyriausybėje už pogrindinės organizacijos buvo atsakingas generolas Kazimieras Sosnkovskis kuris ir buvo tiesioginiu generolo S.Grot Roveckio viršininku. 149 Czy testament polityczny gen. Grot Roweckiego? IPN Wr, 221/7, s

40 kurdamas visą karinę pogrindinę organizaciją, kuri turėjo likti apolitiška ir nepriklausoma nuo pogrindinės civilinės administracijos ir tuo labiau nuo politinių partijų atstovų įtakos. Tai leidžia teigti, kad AK karinės struktūros galimai galėjo neturėti nieko bendro su pogrindžio propaguojamomis politinėmis idėjomis. Iš tiesų verta pridurti, kad partizanai, partizaninių burių vadai savo prisiminimuose nepolitikuoja. Jie atpasakoją tai ką išgyveno, ką išgyveno jų draugai ar pavaldiniai kovose ir gyvenimo dalinyje metu. Bet jų istoriniame naratyve nėra egzilinės vyriausybės, jos propaguojamos politikos, netgi retai pasitaiko diskursai apie tuometinę padėti frontuose. Jų II Pasaulinis karas apsiribojo iki Vilniaus, Vilniaus krašto. Jie buvo įsitikinę, kad po karo Lenkija bus tokia kokia buvo iki karo, aišku jie turėjo skaityti pogrindinę spaudą, kurioje buvo pilna straipsnių skirtų AK pokario vizijai, bet ką jie apie tai galvojo, deja šiandien negalima nieko pasakyti, belieka viltis, kad jie laikėsi generolo S.Grot Roveckio numatytų gairių ir nesikišo į politinių/propagandinių struktūrų veiklą. Tokią prielaidą galima grįsti tik tuo, kad jų atsiminimuose nėra kalbama apie federaciją ar Lietuvos inkorporavimą ir apie didžiąją politiką iš esmės. Lenkų pogrindžio istorija Vilniuje ir visoje buvusioje Vilniaus vaivadijoje prasidėjo 1939 m. rudenį, tuoj pat po Lenkijos žlugimo. Kalbėdami apie lenkų pogrindį Vilniuje, turime omenyje konspiracinę organizaciją, kovojančią už Lenkijos nepriklausomybę. Ši karinė struktūra buvo pavaldi teisėtai Lenkijos egzilinei vyriausybei, kuri veikė Prancūzijoje, o nuo 1940 m. vasaros Anglijoje. 150 Pirmosios konspiracinės struktūros pradėjo kurtis spalio mėn., o jau lapkričio pabaigoje jų buvo apie 40. Lapkričio pabaigoje Vilnių pasiekė papulkininkis Tadeušas Rudnickis su tikslu įkurti Vilniuje Tarnybą Lenkijos pergalei (toliau TLP), vėliau pervadintą į GKS. Jis buvo pasiustas organizacijos vado, generolo Mykolo Karaševič Tokaževskio. T.Rudnickio misija buvo padėti pamatus organizacijai. Vadovavimą turėjo perimti specialiai iš Varšuvos išsiusti karininkai: pulkininkas Janušas Galadyna, papulkininkis Nikodemas Sulikas ir majoras A.Kšyžanovkis. 151 Vilnių pasiekė tik N.Sulikas ir A.Kšyžanovskis, kurie ir perėmė vadovavimą besikuriančiai apygardai. Formaliai TLP/GKS Vilniuje pradeda veikti nuo gruodžio 28 d. kai papulkininkio N.Suliko ir kunigo jėzuito Kazimiero Kucharskio iniciatyva padrikos pogrindinės organizacijos pripažino TLP/GKS viršenybę ir tapo šios vieningos organizacijos struktūrų dalimi. Pradinėje veiklos stadijoje TLP/GKS apėmė tik Vilnių ir Vilniaus sritį, likusi Vilniaus krašto dalis buvo okupuota SSRS. Lenkų pogrindžio veiklai iki sovietinės okupacijos pradžios buvo būdingas pasyvumas. Galima daryti prielaidą, kad tai buvo priežastis dėl ko Lietuvos Saugumas nelikvidavo lenkų 150 Wołkonowski, J. Okręg Wileński Związku Walki Zbrojnej Armii Krajowej w latach Warszawa, Adiutor, 1996, s Wołkonowski, J. Okręg Wileński Związku Walki Zbrojnej Armii Krajowej w latach Warszawa, Adiutor, 1996, s

41 organizacijos, nes formaliai organizacija nesiekė pakenkti Lietuvos interesams. Kita vertus, Lietuvos Saugumas akylai stebėjo organizacijos veiklą ir visai tikėtina, kad konkrečių veiksmų nepriėmė tik dėl to, kad prasidėjo sovietinė okupacija. 152 Bet kuriuo atveju Saugumo nuolaidžiavimas lenkų pogrindžiui, leido organizacijai iki galo konsoliduotis ir sukurti tamprią struktūrą, kurios vėliau nesugebėjo likviduoti NKVD. Nors 1940 m. birželio mėn. prasidėjusi I sovietinė okupacija ir NKVD veikla, t.y. suėmimai ir trėmimai stipriai paralyžavo organizaciją, bet ji sugebėjo išlikti. 153 Prasidėjus Lietuvoje sovietinei okupacijai, Lenkijos egzilinė vyriausybė dar karta pabrėžė, kad yra karo stovyje SSRS atžvilgiu ir nepripažįsta ne tik Lenkijos ir SSRS sienos pakeitimų, bet ir jokių kitų įvykdytų teritorinių pakeitimu Rytų Baltijos regiono valstybėse. 154 Reikia pridurti, kad lenkų pogrindžio organizacijai sovietinė okupacija suteikė galimybę išsiplėsti į tas Vilniaus vaivadijos žemes, kurios ankščiau buvo neprieinamos, nes Lietuvos ir SSRS siena buvo stipriai saugoma. Šiuo laikotarpiu LPT-GKS veikla apsiribojo vien tik žmonių rezervo kaupimo ir konspiracinio tinklo išplėtimu. Tuo metu lenkų pogrindis taip pat apėmė ir Kauno Lietuvos teritoriją, kurioje maždaug nuo 1940 m. rugpjūčio mėn. veikė lenkų pogrindžio padalinys, 155 kuriame iki 1940 m. pabaigos buvo apie 500 asmenų m. pavasarį kauniečių organizacija kaip ir vilniečių neteko savo vadovybės, bet skirtingai negu Vilniuje, kauniečių konspiracinis tinklas buvo visiškai paralyžuotas. 157 Lenkų pogrindžio veikla Lietuvoje, J.Volkonovskio teigimu, neturėjo tikslo pajungti Lietuvos prie Lenkijos. Organizacija Lietuvos teritorijoje buvo sukurta tam, kad pajungti ten esantį lenkišką elementą bendrai kovai su Lenkijos okupantais. Tuo pat metu buvo stengiamasi pabrėžti, kad su lietuviais lenkai nekovoja, nors ir tarpusavio santykiai buvo blogi. J.Volkonovskis taip teigia remdamasis generolo S.Grot Roveckio įsakymu, kuriame jis pabrėžė, kad su lietuviais reikia ieškoti kompromiso. 158 Vilniaus krašto visuomenė šiuo laikotarpiu neramiai stebėjo antrą kartą sugrįžtančius į Vilnių sovietus. Lietuviai pasidalino į dvi stovyklas: prosovietinę ir provokišką. Lenkai didžiąja dalimi išsaugojo antisovietinį požiūrį. Tik maža dalis lenkų buvo komunistais buvusioje Vilniaus 152 Bubnys, A. Lenkų pogrindis Lietuvoje Kaunas, Lituanica, Niwiński, P. Okręg Wileński AK w latach Warszawa Kraków, Mireki, 2014, s Taip pat: Niwiński, P. Działalność komunistycznego aparatu represji wobec środowisk komabatantów wileńskiej AK Warszawa, RYTM, 2009, s Wołkonowski, J. Okręg Wileński Związku Walki Zbrojnej Armii Krajowej w latach Warszawa, Adiutor, 1996, s Armia Krajowa w dokumentach t. 1, wrzesień 1939-czerwiec 1941, red. Czarnocka H., Londyn, Studium Polski Podziemnej, 1970, s. 281; 459; 156 Armia Krajowa w dokumentach t. 6, red. Iranek-Osmecki K., Londyn, Studium Polski Podziemnej, 1989, s Armia Krajowa w dokumentach t. 2, czerwiec 1941-kwiecień 1943, red. Pełczyński T., Londyn, Studium Polski Podziemnej, 1973, s Wołkonowski, J. Okręg Wileński Związku Walki Zbrojnej Armii Krajowej w latach Warszawa, Adiutor, 1996, s

42 vaivadijoje, tuo tarpu Lietuvos teritorijoje lenkų valstiečiai ir amatiniai, kurie labiausiai nukentėjo per Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmetį nuo lietuvių, aktyviai parėmė naujus krašto šeimininkus. Sovietai pradėjo trėmimus 1940 m. liepą, kai iš stovyklų, kur buvo internuoti lenkų karininkai ir kariai į SSRS gilumą, buvo išvežta apie 5 tūkst. žmonių. Lietuvių-lenkų santykiai aptariamuoju laikotarpiu ženkliai pablogėjo. Tam įtakos turėjo nacionalizacijos akcija, kuri iš esmės smogė į lenkus dėl to, kad jie turėjo nemažai žemės nuosavybės. Taip pat santykių pablogėjimui įtakos turėjo ir tai, kad tuo metu lietuvių nuotaikos tapo provokiškos m. balandžio 11 d. buvo suimtas papulkininkis N.Sulikas ir didelė dalis jo štabo karininkų. Po komendanto suėmimo, vadovauti apygardai pradėjo papulkininkis A.Kšyžanovkis. Išanalizavus surinktą medžiagą aiškėja, jog sovietinės okupacijos patirtis išugdė Vilniaus pogrindžio vadovybės ir krašto gyventojų tarpe menką pasitikėjimą kaimynais iš rytų. Tai labai gerai atsispindi Naugarduko apygardos vadovybės veikloje ir spaudoje. Apibendrinant išsakytas tezės, galima teigti, jog sovietai 1940 m. birželį susidūrė su gerai struktūruota organizacija, turinčia platų tinklą, nes organizacija pradėjusi savo veiklą Vilniuje, kuris buvo grąžintas Lietuvai. Besikuriantis Lenkų pogrindis Vilniuje ir Vilniaus krašte atstovavo Lenkijos egzilinę vyriausybę ir palaikė su ja nuolatinį ryšį. Tuo metu Lietuvos Saugumas nebuvo pasiruošęs veikti prieš lenkų pogrindį. Kita vertus išanalizavus AK vadovybės raportus tampa aišku, kad Lietuvos ir lietuvių, AK vadovybė nelaikė savo priešais ir organizacijos veikla buvo nukreipta pasiruošimui padėti kovojantiems prieš sovietus ir vokiečius. Pasikeitus krašto valstybinei priklausomybei pasikeitė ir veiklos pobūdis Pogrindžio veikla vokiečių okupacijos metu. Nuo 1941 m. birželio 22 d., Vokietijai užpuolus SSRS, Lietuvą okupavo vokiečiai. Lenkų pogrindžiui tai leido palaikyti pastovius ryšius su Varšuvoje esančia GKS vyriausiąja vadovybe m. vasario 14 d. GKS Vilniaus Apygarda buvo pertvarkyta į Armijos Krajovos Vilniaus apygardą. Restruktūrizuotos apygardos konspiracinis tinklas buvo praplėstas, ją sudarė penki inspektoratai A; B; C; F ir inspektoratas E kuris apėmė likusios Lietuvos teritoriją. 160 Pagrindiniu lenkų pogrindžio tikslu ispektorate E buvo informacijos rinkimas apie vokiečių ir lietuvių veiklą, bei, atsiradus būtinybei, vykdyti diversines akcijas prieš vokiečius. Pogrindininkų veikla turėjo 159 Wołkonowski, J. Okręg Wileński Związku Walki Zbrojnej Armii Krajowej w latach Warszawa, Adiutor, 1996, s. 46, 47, Roman, W. K.. Konspiracja polska na Litwie i Wileńszczyźnie wrzesień 1939 czerwiec Toruń, Adam Marszałek, 2002, s

43 pasisiekimą, nes vietiniai lenkai aktyviai juos rėmė. 161 Taigi išplečiant veiklą Lietuvos teritorijoje AK vadovybė neatmetė galimybės vykdyti aktyvią veiklą, bet tik prieš vokiečius. Tuo metu lenkų visuomenė, remiantis buvusio SBU Rektoriaus prisiminimais, atėjus vokiečiams lengviau atsikvėpė. Taip buvo dėl to, kad prasidėjus sovietinei okupacijai lietuviai ir toliau tęsė 1939 m. pabaigoje pradėtą aštrų antilenkišką kursą, tik jau prisidengdami socializmo ideologija. Sovietinės teisinės normos buvo išnaudojamos tam, kad išstumti lenkus ir lenkiškumą iš politinio, visuomeninio bei kultūrinio krašto gyvenimo. 162 Viena vertus vokiečių atėjimas sustabdė masinius trėmimus, kurie apsunkino lenkų visuomenės padėtį. Kita vertus lenkai suvokė, kad atėjo priešas nr. 1, su kuriuo nebus įmanoma pasiekti kompromiso. Vokiečiai mėgino sukurti kolaboracinį lenkų komitetą, bet jų bandymai nepasisekė. 163 Nors reikia pripažinti, kad vokiečių okupacija turėjo dar vieną teigiamą aspektą Vilniaus AK apygardai, nes dėka naujos okupacijos buvo palengvintas ryšis su Varšuva m. kovo 1 d. Vilniuje pradeda oficialiai veikti delegatūra, kuriai vadovavo Z.Fedrovičius. Jis atstovavo Lenkijos egzilinę vyriausybę ir buvo visos apygardos civilinės administracijos vadovu, bet neturėjo jokių karinių įgaliojimų, todėl jis nesikišo į karinę AK veiklą Vilniaus apygardoje. 164 Iki atsirandant Vilniuje delegatūrai, civiliniais reikalais užsiminėjo AK vadovybė ir už šią sritį buvo atsakingas Julianas Kokocinskis, vėlesnis BIP-o vadovas. Bet nors delegatūra ir apygardos komendantūra buvo tarpusavyje nesusijusios institucijos, bet visą laiką derino savo veiklas. Delegatūra iš esmės rėmėsi prieškarinės vaivadijos administracijos struktūra ir buvo atsakinga už vidaus reikalus, saugumą, švietimą, informacijos sklaidą ir savo darbu pildė BIPo veiklą ir raportus, spausdino savo atsišaukimus, straipsnius bei proklamacijas AK leidiniuose. 165 Taigi tai pirmas įrodymas jau ankščiau minėto teiginio, kad AK ir delegatūra nors buvo ir nepriklausomos, bet turėjo sąlyčių taškų. Delegatūros patariamąja institucija buvo Politinių partijų konventas (toliau konventas), kurį sudarė įvairių politinių partijų atstovai. Tuo tarpu apygardos komendantas A.Kšyžanovskis irgi norėjo turėti betarpišką kontaktą su visuomene, todėl prie apygardos komendantūros veikė Politinis pogrindžio kovos vadovybės komitetas (toliau komitetas), kurį irgi sudarė įvairių partijų atstovai, 161 Brzozowski, Z. Sz. Litwa Wilno Paryż, Editions Spotkania, 1987, s Reikėtu pridurti, jog lietuviai tuo pačiu kaltino lenkus. Štai 1943 m. pasirodė Vlado Drėmos straipsnis Lenkų šovinizmas bolševizmo priedangoje kuriame autorius padarė išvadą, kad lenkai naudojosi socializmu tam, kad išstumti Lietuvius ir lietuvybę iš Vilniaus. V.Drėmos straipsnis Lenkų šovinizmas bolševizmo priedangoje, atspausdintas Lietuvių archyvai t. 3, 1942 m. LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 72, l Witold Staniewicz: Wilno i Wileńszczyzna w latach drugiej wojny światowej. Zbiór Stanisława Kiałki. BOss, Rkps, 16637/II, s. 15, taip pat: Wołkonowski, J. Okręg Wileński Związku Walki Zbrojnej Armii Krajowej w latach Warszawa, Adiutor, 1996, s Tomaszewski, L. Współdzialanie Okręgowej Delegatury Rządu i stronnictw politycznych z Armią Krajową w walce o wyzwolenie Wileńszczyzny na Wileńszczyźnie, Warszawa, Efekt, 1996, s ,

44 o jų tarpe ir Jr.Dobžanskis bei Henrikas Jackevičius ( abu jie buvo Z.Fedorovičiaus pavaduotojais). Komiteto posėdžiai vykdavo labai dažnai ir juose buvo diskutuojama apie AK planuojamas ir įvykdytas akcijas, kurios turėjo arba galėjo turėti politinį atgarsį. Verta pridurti, jog Jr.Dobžanskis ir A.Kšyžanovskis tarpusavyje labai gerai sutarė ir komendantas pasitikėjo Jr.Dobžanskiu. 166 Tai yra kitas labai svarbus delegatūros ir apygardos komendantūros sąlyčio taškas. Delegatūra ir konventas rėmė Lenkijos eglinę vyriausybę, o tai reiškia, kad rėmė ir propaguojamas idėjas. Apie tai liudija išlikę atsišaukimai. 167 Nuo 1941 m. liepos iki 1943 m. vidurio lenkų pogrindis plėtėsi ir stiprėjo ne tik konspiracinės karinės, bet taip pat ir civilinės struktūros. Anot profesoriaus T.Stšembošo, delegatūros paskirtis buvo paruošti žmones išsivadavimo kovai, o taip pat ir tam, kas vyks išsivadavus. 168 Todėl visai tikėtina, kad kaip tik žmonės susiję su delegatūra ir paruošė komendantui dokumentą, kuriame nurodoma, kaip elgtis ir ką daryti pereinamuoju laikotarpiu. 169 Taigi Vilniuje ir iš esmės visos buvusios Vilniaus vaivadijos teritorijoje buvo pasiruošta sukilimui ir valdžios į savo rankas perėmimui, bet likusioje Lietuvos dalyje tokių struktūrų nebuvo. Lietuvos lenkų inspektorato E atstovai dalyvavo konvento posėdžiuose. Z.Bžozovskis savo prisiminimuose nenurodė, kad būtų gavę kokių nors politinių direktyvų Lietuvos valstybingumo apribojimo klausimu. 170 Iš jo prisiminimų netgi susidaro vaizdas, kad jo atstovavimas konvente susivedė iki to, kad tiesiog buvo per posėdžius, bet aktyviai nesireiškė, o tai iš esmės pasitvirtina J.Volkonovskio teiginį (žr darbo dalį), kad Lietuvos teritorijoje veikę lenkų pogrindininkai norėjo pasinaudoti vietiniais lenkais kovoje su vokiečiais Vilniaus vaivadijoje ir tik išimtinais atvejais išnaudoti jų potencialą diversiniai veiklai prieš vokiečius Lietuvoje. Bet Lietuvos valstybingumo apribojimo nebuvo numatyta, o teiginių, kad AK ruošėsi užimti Lietuvą, negalima laikyti pagristais, nes svarių įrodymų nerasta. Taigi apibendrinant galima teigti, kad lenkų pogrindis ne tik ruošėsi ginkluotai kovai, kurdamas karinę organizaciją, bet ir kūrė civilinės valdžios struktūras, kad užtikrinti ne tik egzilinės vyriausybės potvarkių vykdymą, bet ir perimti Vilniuje valdžią ginkluoto sukilimo metu. Lietuvos valstybingumo nebuvo planuojama apriboti, bet Vilniaus klausimo AK nesvarstė. 166 Tomaszewski, L. Współdzialanie Okręgowej Delegatury Rządu i stronnictw politycznych z Armią Krajową w walce o wyzwolenie Wileńszczyzny na Wileńszczyźnie, Warszawa, Efekt, 1996, s. 23; taip pat: Wołkonowski, J. Okręg Wileński Związku Walki Zbrojnej Armii Krajowej w latach Warszawa, Adiutor, 1996, s ; taip pat: Dr. Jerzy Dobrzański ( ) wspomnienia pośmiertne. IPN Wr. 221/33, s Viano pranešimai Kongui apie tautinius, religinius santykius, politinę, ekonominę bei kultūrinę padėtį, spaudą, radijo informacijas Vilniaus apygardoje (prieduose yra apžvelgiami lediniai). LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 52, l , Strzembosz, T. Pogrindinė Lenkijos valstybė kilniojoje m. Pilietinis pasipriešinimas Lietuvoje ir Lenkijoje: sąsajos ir ypatumai Vilnius, LGGRTC, 2004, p Karo komendanto potvarkis dėl laikinosios teisinės padėties sureguliavimo Vilniaus karinėje apygardoje. LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 6, l Žr. priedą nr. 5, p Brzozowski, Z. Sz. Litwa Wilno Paryż, Editions Spotkania, 1987, s

45 Besivystant lenkų pogrindžiui buvo siekiama perimti ne tik politinį ir karinį dominavimą krašte, bet ir ekonominį. Vokiečiai Lietuvoje įkūrė dvarų valdybą Ostland, kuri turėjo savo padalinį ir Vilniaus vaivadijoje. Dvarų valdyba tvarkė visus apleistus ir buvusius valstybinius dvarus, su tikslu išnaudoti jų ekonominį potencialą vokiečių reikmėms. Vilniaus krašto skyriui vadovavo Vladislovas Komaras, kuris taip pat buvo ir lenkų pogrindyje. Vadovavimas šiai organizacijai jam leido ne tik įdarbinti, t.y. legalizuoti pogrindžio veikėjus bei lenkų inteligentiją, bet taip pat teikti materialinį aprūpinimą besikuriantiems partizaniniams daliniams. Organizacijoje iš esmės dirbo lenkai, bet buvo priskirta keletas vokiečių, kurie kontroliavo darbą. Kalbant apie ekonominį dominavimą, reikia pridurti, kad kuo labiau stiprėjo partizaniniai daliniai, tuo mažesnes teritorijas kontroliavo vokiečiai. Kadangi vokiečiai prarasdavo teritoriją, jie prarasdavo ir jos ekonominį potencialą, kurį perimdavo AK daliniai. 171 Pirmoji lenkų partizanų brigada, kuri pradėjo veiklą Vilniaus apygardoje (veikti pradėjo 1943 m. balandį) buvo leitenanto Antano Bužinskio Kmicic dalinys. Ši brigada ne tik pirmoji pradėjo veikti, bet ir pirmoji buvo likviduota. Kmicicas su savo štabu buvo pakviesti į pasitarimą pas sovietų partizanų vadą Fiodorą Markovą. Lenkų karininkai buvo suimti ir sušaudyti, o būrys likviduotas. Dalis partizanų per prievartą buvo įjungti į sovietinį dalinį, kiti pabėgo ir tęsė kovą kitose brigadose. 172 Šiuo pavyzdžiu pamokyti kiti brigadų vadai stengėsi vengti bendradarbiavimo su tariamais sąjungininkais sovietiniais partizanais. Vėliau į panašias derybas buvo kviečiami ir kiti būrių vadai. Yra išlikęs 5-os lenkų partizanų brigados vado susirašinėjimas su sovietų būrio vadu. 173 Brigados vadas leitenantas Zigmas Šendzielaš, slapyvardžiu Lupaška nesutiko dalyvauti tokio pobūdžio derybose primesdamas sovietams išdavystę. Į tai sovietų dalinio vadas nieko neatsakė ir kitame laiške dar kartą paragino bendradarbiauti. Lupaška ne tik atsisakė, bet ir pagrasino, kad prireikus jis yra pasiruošęs kovoti prieš sovietus. Šis surašinėjimas patvirtina faktą, kad reikalui esant lenkų partizanai kovodavo ne tik su vokiečiais, bet ir su sovietiniais partizanais. Nors yra išlikusių duomenų, kad AK brigadų vadai dažnai veikdavo savarankiškai ir patys nuspręsdavo ar verta kovoti su lietuvių, sovietų ar vokiečių daliniais ar geriau su jais pasiekti susitarimą savo veikimo rajone. Raporto autorius tokios savarankiškumo priežastimi laiko aiškiu politinių ir taktinių nurodymų nebuvimą Brzozowski, Z. Sz. Litwa Wilno Paryż, Editions Spotkania, 1987, s ; taip pat: Korab Żebryk, R. Próba oceny efektywności wysiłku partyzanckiego Armii Krajowej. IPN Wr. 221/39, s. 13; taip pat: Witold Staniewicz: Wilno i Wileńszczyzna w latach drugiej wojny światowej. Zbiór Stanisława Kiałki. BOss, Rkps, 16637/II, s Banasikowski, E. Na zew Ziemi Wileńskiej. Warszawa-Paryż, Editions Spotkania, 1990, s os lenkų partizanų brigados vado susirašinėjimas su sovietų partizanų būrio komendantu dėl derybų. LCVA, f. R- 601, ap. 1, b Viano pranešimai Kongui apie tautinius, religinius santykius, politinę, ekonominę bei kultūrinę padėtį, spaudą, radijo informacijas Vilniaus apygardoje (prieduose yra apžvelgiami lediniai). LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 52, l

46 Tarp kitų AK dokumentų LCVA yra saugomi ir įvairių apklausų protokolai. Vertas dėmesio yra tas faktas, kad išlikusiuose liudininkų apklausų protokoluose (jų išliko 14) yra vietinių gyventojų nusiskundimai tik dėl sovietinių partizanų vagysčių ir žudynių. Iš išlikusių protokolų sužinome, kad sovietai ateidavo naktį ir žudydavo, dažniausiai nekaltus žmones, kurie neturėjo jokių sąsajų su lenkų pogrindžiu. Taip galima teigti dėl to, kad apie įvykusius incidentus AK vadovybė sužinodavo net ne tiesiogiai iš išlikusių incidentų dalyvių ar kaimo gyventojų, bet iš gretimų kaimų gyventojų. Verti dėmesio yra keli pavyzdžiai, kurių atpasakojimai yra įtraukti į darbą. Pirmas incidentas yra susijęs su Svyrių apskrities Lentupių valsčiaus Kovalių kaimo gyventojais. Sovietai atėję naktį nužudė beginklį valstietį Juzefą Čycelį. Kaip motyvas jiems buvo informacija, kad šis valstietis laiko ginklą. Kadangi jokio ginklo nerado, buože užmušė Čyčelį už tai, kad meluoja ir paslėpė ginklą. 175 Sovietai ne tik šaudydavo beginklius žmones, bet ir degindavo turtą. Taip buvo Kiemeliškių valsčiaus Svyranų kaime. Atėję naktį, sovietai apšaudė mokyklą. Išvarė iš mokyklos ten gyvenantį mokytoją Nikodemą Šapelį su šeima, o mokyklą padegė. Mokytojas su savo šeima spėjo pasislėpti, kol sovietai buvo užsiėmę grobimu ir padeginėjimu. 176 Tokioje padėtyje dažnai tik lenkų partizanų brigados galėjo apginti vietinius gyventojus. Taigi AK partizanų brigadų pasirodymas Vilniaus krašte iš dalies šio krašto visuomenės buvo sutiktas palankiai, tai matyti iš išlikusių duomenų. Raporto autorius teigia, kad AK brigadų pasirodymas suteikė krašto gyventojams viltį, kad yra jėga, kuri juos apgins. Arvydo Anušausko teigimu, suaktyvėjusi AK suvaidino teigiamą vaidmenį apsaugant lenkus nuo vokiečių ir sovietinių partizanų teroro, neatsakingų lietuvių savivaldos pareigūnų ir lietuvių policininkų veiksmų. 177 Teisingumo dėlei reikia pridurti, jog AK gynė be išimties visus krašto gyventojus ir tai buvo apygardos komendanto tiesioginis įsakymas, saugoti visus krašto gyventojus neatsižvelgiant į jų tautybę bei tikėjimą. Nors komendantas savo įsakymuose pabrėžė, kad visi kas talkino okupantams, prisidėjo prie civilių gyventojų persekiojimų arba kaip kitaip susiteršė bendradarbiaujant su vokiečiais, bus laikomas priešų ir už savo banditinį elgesį bus sunaikintas. 178 Šiuos teiginius patvirtina išlikę apklausos protokolai. Viena vertus, lenkų partizanų pasirodymas Vilniaus krašte sukėlė tam tikra lietuvių atoveiksmį. Viename iš raportų, autorius užsimena, kad tose vietovėse, kuriuose aktyviai veikia lenkų partizanai, pasirodžius Rinktinei buvo 175 Liudininkų apklausų protokolai apie gyventojų apiplėšimus, užpuolimus ir nužudymus. LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 22, l. 1. Žr. priedą nr. 6, p Liudininkų apklausų protokolai apie gyventojų apiplėšimus, užpuolimus ir nužudymus. LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 22, l Anušauskas, A. tautinių kultūrinių pokyčių prielaidos Rytų Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais. Pilietinis pasipriešinimas Lietuvoje ir Lenkijoje: sąsajos ir ypatumai Vilnius, LGGRTC, 2004, p Vilniaus ir Naugarduko apygardų komendanto Vilko įsakymai kariams ir partizanams dėl garbingos kovos už Lenkijos nepriklausomybę. LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 4, l. 4, 7. Žr. priedą nr. 7, p

47 vykdomos represijos gyventojų atžvilgiu už tai, kad remia banditus. Kita vertus lietuvių pogrindininkų laikraštyje Nepriklausoma Lietuva (tik nurodyta, kad tai 1944 m. kovo mėnesio numeris) pasirodė straipsnis, kuriame lietuviai kviečia lenkus bendradarbiauti kovoje su okupantais. Lenkų pogrindžio raporto autorius teigia, kad toks kvietimas atsirado tik dėl to, kad lietuvius sužavėjo lenkiškų partizaninių dalinių efektyvi kova su okupantais. Raporto autorius pabrėžė, kad tai tik dar kartą įrodo jog lietuviai gerbia jėgą, dėl to reikia dar labiau suaktyvinti partizaninių brigadų veiklą tam, kad įrodyti lietuviams, kas yra padėties ir krašto šeimininkais m. pavasarį buvo įvykdyta paskutinė apygardos reforma. Inspektoratai pertvarkyti į partizaninių brigadų junginius. Taip buvo siekiama centralizuoti karinę sistemą ir labiau kontroliuoti brigadų veiklą m. liepos mėn. partizanų skaičius Vilniaus apygardoje siekie apie 9 tūkst. Jų tarpe buvo ir Lietuvos lenkų (iš Ukmergės, Širvintų, Kaišiadorių), kurie iš Lietuvos buvo persiusti į Vilniaus vaivadijoje esančias partizanų brigadas, bei iš inspektorato E buvo atsiusti į partizanų brigadas 35 lengvieji kulkosvaidžiai. 180 Vilniaus vaivadijoje vokiečiai ir lietuviai kontroliavo tik didesnius administracinius centrus ir pagrindinius kelius, visą kitą perėmė į savo rankas lenkų partizanai. Verta pastebėti, kad Nepriklausomoje Lietuvoje (numeris raporte nenurodytas) autorius tokią padėtį aiškina tuo, kad lietuvių policijos daliniai yra labai silpnai ginkluoti ir negali tinkamai pasipriešinti lenkų partizanams. 181 Tuo metu, kaip teigia buvęs SBU Rektorius, vokiečiai netgi kūrė planus perduoti Vilnių ir Vilniaus kraštą lenkų pogrindžiui mainais už nepuolimo sutartį. Lenkiškajai administracijai turėjo vadovauti Vilniaus krašto Ostlando vadovas V.Komaras, kuris kaip teigia rektorius, dėl to ir buvo nužudytas lietuvių. Vokiečiai tokio sumanymo neatsisakė iki pat kovų dėl Vilniaus pradžios., jie norėjo perduoti lenkams Vilnių mainais už tai jog jie pridengs besitraukiančius vokiečius m. vasarą prasidėjus sovietų puolimui Rytų fronte, atsirado tikimybė, kad po kelių savaičių sovietai priartės prie Vilniaus. Atėjo laikas realizuoti planą Audra, kuris numatė artėjant RA užimti svarbiausias vietoves buvusiose rytinėse Lenkijos vaivadijose. Taip siekiant realizuoti karinius bei politinius plano Audra tikslus. AK vadovybė bei delegatūros atstovai turėjo kaip šeimininkai pasitikti įžengiančią RA. Tokiu būdu turėjo būti uždeklaruotas pasauliui šių žemių 179 Viano pranešimai Kongui apie tautinius, religinius santykius, politinę, ekonominę bei kultūrinę padėtį, spaudą, radijo informacijas Vilniaus apygardoje (prieduose yra apžvelgiami lediniai). LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 52, l. 16, 164, Korab Żebryk, R. Próba oceny efektywności wysiłku partyzanckiego Armii Krajowej. IPN Wr. 221/39, s. 13; taip pat: Wołkonowski, J. Okręg Wileński Związku Walki Zbrojnej Armii Krajowej w latach Warszawa, Adiutor, 1996, s. 248; taip pat: Brzozowski, Z. Sz. Litwa Wilno Paryż, Editions Spotkania, 1987, s Viano pranešimai Kongui apie tautinius, religinius santykius, politinę, ekonominę bei kultūrinę padėtį, spaudą, radijo informacijas Vilniaus apygardoje (prieduose yra apžvelgiami lediniai). LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 52, l Witold Staniewicz: Wilno i Wileńszczyzna w latach drugiej wojny światowej. Zbiór Stanisława Kiałki. BOss, Rkps, 16637/II, s. 27; taip pat: Brzozowski, Z. Sz. Litwa Wilno Paryż, Editions Spotkania, 1987, s

48 lenkiškumas. Sukilimo Vilniuje pradžia buvo numatyta naktį iš liepos 7 į 8-ą, operacija gavo pavadinimą Aušros Vartai. Operacijos Aušros vartai autoriumi buvo majoras Kotvič Maciej Kalenkievič, kuris ir numatė, kad vien savo jėgomis Vilniaus apygarda nesusitvarkys, todėl verta pajungti ir Naugarduko dalinius. Šis planas buvo patvirtintas vyriausiojo AK vado gen. Bor-Komorovskio Varšuvoje 1944 m. birželio 12 dieną m. birželio 25 d. įsakymu nr. 1 pulkininkas Vilkas tampa dviejų apygardų vadu. Vilniaus apygardos komendantu buvo paskirtas papulkininkis Liudvikas Liuboslavas Kšešovskis, o Naugarduko komendantu tapo papulkininkis Polešukas Adomas Šydlovskis. 183 P.Nivinskis pažymi, kad tokie pakeitimai buvo sąlygoti ne tik taktinių sumetimų, bet ir apygardų vadų požiūrių į sovietus. Ypatingai nerimą kėlė papulkininkis Barsukas Janušas Prawdzic-Šlaski, pakeistas Naugarduko apygardos komendantas. Jis buvo užkietėjęs antibolševikas ir aktyviai kovojo su sovietinių partizanų savivaliavimu jo vadovaujamoje apygardoje. AK vadovybė Varšuvoje, norėdama sumažinti atvirą konfliktą su artėjančiais sovietais, pakeitė Barsuką papulkininkiu Polešuku. 184 Nagrinėjant Naugarduko AK apygardos leidinį Lenkijos Aušra (lenk. Swit Polski), pagristai susidaro įspūdis, kad šios apygardos vadovybė pavojingesniu priešu laikė SSRS. 185 Įsakyme nr. 1 verta pastebėti tai, jog lenkų kariams-partizanams nurodyta saugoti visus krašto gyventojus neatsižvelgiant į jų tautybę ir tikėjimą. Įsakyta kovoti tik su okupantais bei tais policijos daliniais, kurie dalyvavo baudžiamosiose reiduose prieš civilius gyventojus. 186 Darbo autoriaus nuomone, šis įsakymo punktas, o taip pat ir aukščiau pateiktas pavyzdys, dėl sovietų savivaliavimo ir vietinių gyventojų bandymas ieškoti teisingumo kreipiantis į AK vadovybę (pulkininkas Vilkas dažnai pats tiesiogiai dalyvaudavo apklausose, tai liudija išlikę protokolai), paliudija, kad AK pagrindinis tikslas buvo ginti vietinius gyventojus, neatsižvelgiant į jų tautybę. Operacija Aušros vartai kaip ir pačios organizacijos veikla Vilniaus krašte yra plačiai nušviesta istoriografijoje. 187 Galima tik dar kartą pastebėti, kad kova dėl Vilniaus prasidėjo ankščiau nei buvo numatyta, t.y. ne liepos 7 d. vakare, o liepos 6 d. vakare, nes sovietai daug greičiau 183 Vilniaus ir Naugarduko apygardų komendanto Vilko įsakymai kariams ir partizanams dėl garbingos kovos už Lenkijos nepriklausomybę. LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 4, l. 7.; taip pat Banasikowski E., Na zew Ziemi Wileńskiej, s , žr. priedą nr. 3, psl Niwiński, P. Działalność komunistycznego aparatu represji wobec środowisk komabatantów wileńskiej AK Warszawa, RYTM, 2009, s Świt Polski Nr. 1-4, 6, 9, 10, AK Naugarduko apygardos leidinys. LCVA, f. R-601, ap. 1, b Vilniaus ir Naugarduko apygardų komendanto Vilko įsakymai kariams ir partizanams dėl garbingos kovos už Lenkijos nepriklausomybę. LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 4, l Žr. plačiau: Korab Żebryk, R. Operacja wileńska AK. Warszawa, PAN, 1988; Truska, L m. liepa: lenkų Armijos Krajovos operacija Ostra Brama ir Lietuvos TSR vadovų pozicija. Tautinis atgimimas ir istorija. Vilnius, Edukologija, 2012; Wołkonowski, J. Okręg Wileński Związku Walki Zbrojnej Armii Krajowej w latach Warszawa, Adiutor, 1996, s

49 atsidūrė Vilniaus apylinkėse negu tai numatė Aušros vartų plano sudarinėtojai. Šis pakeitimas iš esmės ir nulėmė, kad planas neturėjo pasisekimo galimybės, nes ne visi daliniai sugebėjo nustatytu laiku atvyki į numatytas išėjimo pozicijas. Kovos prasidėjusios liepos 6-ą d. galutinai pasibaigė iki liepos 14 d. Kovose dėl Vilniaus AK kariai dalyvavo kartu su RA kariais. Tas bendradarbiavimas nekėlė didelio pasitikėjimo pulkininkui Vilkui. Savo telegramoje vyriausiajam AK vadui Varšuvoje pulkininkas Vilkas pranešė, kad sovietai ruošiasi susidorojimui su AK. Jo nuomone sovietai delsia tai padaryti dėl to, kad pirmiausia sovietai turi sutvarkyti rūpesčius, kurie kilo dėl greito RA maršo į vakarus 188. Pulkininkas Vilkas praneša, kad kreipėsi į generolo Ivano Černachovskio štabą reikalaudamas, kad AK brigados būtų performuojamos į reguliarius dalinius ir naudojamos tolimesnėse kovose su vokiečiais, bet iš sovietų karinės vadovybės jokio atsakymo negavo. Pulkininkas Vilkas rodė didelį susirūpinimą tuo faktu, kad į Vilnių atvyko Justino Paleckio vyriausybė, t.y. sovietai leido suprasti, kad Vilnius bus perduotas Lietuvai. 189 AK vadovybė tikėjosi, jog iš partizaninių dalinių bus suformuota kavalerijos brigada ir dvi pėstininkų divizijos. Taktiškai šie daliniai turėjo būti visiškai priklausomi nuo RA vadovybės. 190 Neatsižvelgiant į iškilusią likvidavimo grėsmę, pogrindžio vadovybė buvo pasiruosi perimti valdžią Vilniuje į savo rankas. Kaip jau aukščiau minėjau, buvo paruoštas dokumentas, kuriame buvo nurodytos gairės kaip veikti pereinamuoju laikotarpiu, t.y. laikotarpiu, kol nebuvo civilinės administracijos. Dokumente nurodoma, jog visi okupaciniai įsakymai nustoja galioti. Taip pat grąžinamas visas nacionalizuotas turtas. Nustatyta, kad iki kol atsiras lenkiškoji valiuta, reikia naudoti vokiškas markes ir rusiškus rublius, o šių pinigų santykis su zlotu turėjo būti nustatytas vėliau. 191 Šis faktas liudija, kad buvusioje padėtyje AK vadovybė bandė elgtis kaip krašto šeimininkė. Tuo metu į Vilnių atvyko specialusis NKVD dalinys vadovaujamas generolo Ivano Sierovo,. Remiantis šaltiniais 192 tampa aišku, kad jie turėjo vieną tikslą likviduoti lenkų pogrindį Vilniuje. Liepos d. NKVD areštavo daugumą AK narių. Areštų metu buvo suimti ne tik AK Vilniaus ir Naugarduko apygardų štabai, bet ir dauguma partizaninių brigadų ir batalionų vadai. Šioje vietoje baigiasi AK, kaip gerai organizuotos struktūros, veikla. Apibendrinant aukščiau pateiktą informaciją, galima teigti, jog AK daliniai Vilniaus krašte buvo reali jėga, kuri priešinosi okupantams bei jiems talkinantiems vietinių kolaborantų daliniams. 188 Generolas Vilkas ne be pagrindo taip galvojo. Tuo metu daug draugiškai lenkų atžvilgiu nusiteikusiu RA karininkų perspėdavo akovcus dėl gresiančių suėmimų. Apie tai plačiau rašė Brzozowski, Z. Sz. Litwa Wilno Paryż, Editions Spotkania, 1987, s Armia Krajowa w dokumentach Londyn, Studium Polski Podziemnej, 1989, t. 6, s Brzozowski, Z. Sz. Litwa Wilno Paryż, Editions Spotkania, 1987, s Karo komendanto potvarkis dėl laikinosios teisinės padėties sureguliavimo Vilniaus karinėje apygardoje. LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 6, l Bohdanowicz, J. Czortek, Brygada Wilhelma, oddziały partyzanckie Żuka i Gozdawy. Gdańsk, MIREX, 1998, s Autorius pateikia NKVD vadovo Berijos slaptas telegramas Stalinui, dėl A.K Vilniaus apygardos. Šių telegramų turinys leidžia teigti, kad daliniai atvykę į Vilnių turėjo vieną, labai aiškų tikslą - naikinti pogrindį. 48

50 Taip pat AK daliniai kovojo su siautėjančiomis bolševikų bandomis. Vilniškė AK glaudžiai bendradarbiavo su Vyriausiąja Vadovybe Varšuvoje, todėl negalima teigti, jog tai buvo savarankiška, savavališkai veikianti organizacija. Nors dėl regiono kuriame veikė išskirtinumo, vilniškė AK turėjo savitumo, lokalumo bruožų kas ją išskyrė kitų apygardų kontekste. Visi nutarimai buvo patvirtinami vyriausiojo vado gen. Bor-Komorovskio. Kadangi AK buvo gausiai remiama krašto gyventojų, todėl iki 1944 m. vasaros AK daliniams pavyko įsitvirtinti didesnėje Vilniaus krašto dalyje. Vokiečiai kontroliavo tik pagrindinius kelius ir didesnius administracinius centrus, o tokios vietovės kaip Buivydžiai, Turgeliai, Dieveniškės, Varkalabiškės priklausė AK ir ten veikė lenkų administracija. 2.2 Informacinė-propagandinė Armija Krajova veikla AK veikla Vilniaus krašte neapsiribojo tik iki ginkluoto pasipriešinimo okupantams bei vietinių gyventojų gynimo nuo sovietinių bandų savivaliavimo. Lenkų pogrindis krašte vykdė aktyvią informacinę bei propagandinę veiklą. Vokiečiams užėmus Vilnių, lenkų spauda buvo likviduota, visi radijo imtuvai buvo konfiskuoti, o už imtuvo nuslėpimą grėsė kalėjimas. Siekdami patraukti lenkišką visuomenės dalį į savo pusę, vokiečiai pradėjo leisti propagandinį lenkišką laikraštį. BIP-as, siekdamas apsaugoti lenkišką visuomenę nuo žalingos okupanto propagandos, pradėjo leisti savo pogrindinę spaudą. Darbas BIP-e buvo labai tiksliai organizuotas. Informacija buvo renkama sistemiškai nuo žemiausios valsčiaus grandies, tada perduodama į apskrities skyrių, kur buvo sisteminama, perduodama į apygardos BIP-o skyrių ir iš ten susisteminta sintezė patekdavo į komendanto rankas, Varšuvą ir Londoną. Informacija buvo renkama atsižvelgiant į pasiūlytą komendantūros BIP-o klausimyną. Ypatingas dėmėsys buvo skiriamas tautiniams santykiams, krašto tautų padėčiai, ar veikia valsčiuje, paviete kitų tautų pogrindinės organizacijos ir koks jų požiūris į AK, koks kitų tautų požiūris į lenkus ir AK. Taip pat buvo reikalaujama atkreipti dėmesį į vokiečių ir kitų tautų veiklą okupacijos metu. Turima omenyje ar vykdomos represijos, kokio pobūdžio, kas tam vadovauja, o kas vykdo. Taip pat buvo reikalaujama kiekviena teroro, apiplėšimo, žudynių atvejį dokumentuoti ir paremti liudininkų apklausos protokolu. 193 Taigi tokio pobūdžio instrukcijų buvimas leidžia daryti prielaidą, kad BIP-o parengti raportai buvo ne tik išsamus, bet ir sąlyginai objektyvus. Pagal šiuos raportus buvo ruošiami straipsniai pogrindinei spaudai. Kita vertus būtinai reikia pabrėžti faktą, jog BIP-as labai glaudžiai bendradarbiavo su delegatūros informacijos ir 193 Potvarkis dėl BIP pranešimų apie politinę, ekonominę ir kultūrinę padėtį rašymo. LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 1 3, l

51 spaudos skyriumi (toliau WIP), nes BIP-as perduodavo WIP-ui savo raportus. Jie buvo papildomi žiniomis, kurias surinkdavo delegatūra, ir galutiniai variantai iškeliaudavo į Varšuvą, o iš ten į Londoną. Vokiečiai propagandinę lenkų veiklą vertino lygiaverčiai su ginkluotu pasipriešinimu, todėl jeigu sulaikytas asmuo turėjo pogrindžio laikraštį ir/ar atsišaukimus, galėjo būti sušaudytas. 194 Šioje darbo dalyje bus analizuojama propagandinė lenkų pogrindžio veikla, siekiant nustatyti kokios idėjos buvo pateikiamos Vilniaus apygardos visuomenei Pogrindžio laikraščių turinio apžvalga. Dar prieš Vilniaus krašte atsirandant organizuotai pogrindinei veiklai, padrikos konspiracinės organizacijos leido įvairaus pobūdžio leidinius, atsišaukimus. Taip buvo siekiama palaikyti tautos dvasią, paraginti prisijungti prie pogrindžio veiklos ir pan m. gruodžio viduryje jau vyko pirmosios radijo transliacijos. Bet šio pobūdžio veikla nebuvo tinkamai organizuota, truko sistemiškumo. 195 Centralizavus visas konspiracines organizacijas, vilniškės AK komendantas papulkininkis N.Sulikas savo raporte 1940 m. spalio mėn. pabrėžė, kad sovietai krašte vykdo stiprią propagandinę akciją, kuri gali neigiamai paveikti visuomenę. Jis teigė, kad tokioje padėtyje labai svarbu, kad krašte būtų leidžiama pogrindinė spauda, kuri nebūtų varžoma ideologijos. Komendantas prašė leidimo organizuoti pogrindžio spaudos leidybą. 196 Vilniaus apygardos BIP-as buvo centrinio VI Vyriausiosios Vadovybės Skyriaus Varšuvoje dalimi, kuriai vadovavo pulkininkas Janas Žepeckis, o Vilniaus apygardoje BIP-o veiklai vadovavo dr. Jr.Dobžanskis Maciej. Nuo 1944 m. Vilniaus BIP-ui vadovavo J.Kokocinskis. Daktaras Jr.Dobžanskis turėjo pasitraukti, nes, kaip teigia majoras E.Banasikovskis, Maciej pateko į Saugumo akiratį. Oficialiu Vilniaus pogrindžio leidiniu tapo Nepriklausomybė (lenk. Niepodleglość ), kuris buvo leidžiamas kartą per dvi savaites. 197 Laikraštis buvo leidžiamas spaustuvėje, kuri buvo įrengta konspiraciniame name, esančiame Polocko gatvėje ir priklausiančiame Tonko Romanui Plavskiui, kuris iki karo dirbo spaustuvėje. Pirmasis Nepriklausomybės numeris pasirodė 1942 m. liepą. Tame numeryje, kaip nurodo publicistas J.Šostakovskis, redakcija nusakė savo leidinio esmines gaires. Štai kaip patys laikraščio autoriai nusako savo leidinio gaires ir uždavinius: Mūsų leidinio uždaviniai bus: saugoti lenkų visuomenę 194 Tomaszewski, L. Współdzialanie Okręgowej Delegatury Rządu i stronnictw politycznych z Armią Krajową w walce o wyzwolenie Wileńszczyzny na Wileńszczyźnie, Warszawa, Efekt, 1996, s. 26, Wołkonowski, J. Okręg Wileński Związku Walki Zbrojnej Armii Krajowej w latach Warszawa, Adiutor, 1996, s Armia Krajowa w dokumentach Londyn, Studium Polski Podziemnej, 1989, t. 6, s Banasikowski, E. Na zew Ziemi Wileńskiej. Warszawa-Paryż, Editions Spotkania, s. 149.; taip pat Bubnys, A. Armijos Krajovos Vilniaus apygardos Informacijos ir propagandos biuras. Armia Krajova Lietuvoje. Kaunas, Vilnijos draugija, II d., p. 7. Žr. priedą nr. 8, p

52 nuo priešiškos propagandos; nuo melo nuodų, kuriais permirkusi yra parsidavusi vokiečiams legali lenkiška spauda; kadangi yra uždrausta klausytis užsienio laidų, tai informuoti apie lenkiškus reikalus ir teikti aktualią informaciją apie karo eigą pagal lenkiškus komunikatus iš Londono ir Amerikos; nesąmoningiems ir dvejojantiems rodyti tinkamą kovojančio Lenko įvaizdį! 198 Aukščiau pacituota laikraščio gairių ištrauka labai gerai parodo, kokiu tikslu buvo leidžiamas šis leidinys. Visuomenė apie realią padėtį frontuose ir netgi savo okupuotame krašte galėjo sužinoti tik iš šio leidinio. Laikraštis, kaip jau minėta, buvo sudaromas raportų pagrindu, taip pat buvo pildomas informacija, kurią pavykdavo išgirsti iš radijo. 199 Tam, kad užtikrinti laikraščio sklaidą, kiekvieno leidinio pirmajame puslapyje buvo užrašoma perduok kitam į patikimas rankas. 200 Leidinys Nepriklausomybė buvo bendru AK komendantūros ir delegatūros laikraščiu, kuris buvo leidžiamas iki 1945 m. sausio mėn. Iki to laiko pasirodė 50 nr., bet paskutinis numeris nebuvo išplatintas, nes sausio mėn. AK buvo likviduota. 201 Vilniaus apygardos komendantas papulkininkis J.Kulikovskis nutraukė leidybą ir platinimą laikydamas ją beprasme. 202 Kitas nemažiau svarbus leidinys buvo laikraštis Prabudimas (lenk. Pobudka ) 203 arba kitaip vadinamas Vilniaus krašto Armijos Krajovos laikraštis. Savo turiniu iš esmės nesiskyrė nuo Nepriklausomybės. Irgi buvo pateikiama informacija apie padėtį frontuose ir krašte. Vertas yra dėmesio tas faktas, kad laikraštis pradėtas leisti tą dieną, kai Vilniaus ir Naugarduko apygardos susijungė, o komendantu buvo paskirtas pulkininkas A. Kšyžanovkis, kuris gavo teisę įvairiose derybose su vokiečiais, lietuviais ar sovietais naudotis brigados generolo laipsniu. Taigi, tai buvo abiejų apygardų laikraštis. Redaktoriumi buvo įžymus rašytojas ir istorikas Leonas Lechas Beynaras Nowina, kuris plačiau žinomas kaip Pavel Jasienica. Tai V-osios partizanų brigados vado, majoro Lupaško Zigmanto Šendzielažo dešinioji ranka. Prabudimas pradėtas leisti 1944 m., kaip prasidėjo operacija Audra, tada Nepriklausomybės leidyba buvo sustabdyta, o spaustuvė buvo perkelta į Dieveniškes, kur jau pradėjo leisti AK laikraštį Prabudimą. Išanalizavus šių laikraščių turinį, galima teigti, jog juose pateikiamos informacijos pobūdis iš esmės visiškai nesiskiria. Pirmieji laikraščių puslapiai skirti situacijos frontuose aptarimui, taip pat 198 Szostakowski, J. Między wolnością a zniewoleniem: prasa w języku polskim na Litwie w okresie od września 1939 do 1964 roku. Wilno-Warszawa, Pod wiatr, s Taip pat: Viano pranešimai Kongui apie tautinius, religinius santykius, politinę, ekonominę bei kultūrinę padėtį, spaudą, radijo informacijas Vilniaus apygardoje (prieduose yra apžvelgiami lediniai). LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 52, l Brzozowski, Z. Sz. Litwa Wilno Paryż, Editions Spotkania, 1987, s Niepodległość nr. 6/40 ir nr. 8 Vilniaus krašto leidinys. LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 92, l Brzozowski, Z. Sz. Litwa Wilno Paryż, Editions Spotkania, 1987, s Banasikowski, E. Na zew Ziemi Wileńskiej. Warszawa-Paryż, Editions Spotkania, s ; taip pat: Tomaszewski, L. Współdzialanie Okręgowej Delegatury Rządu i stronnictw politycznych z Armią Krajową w walce o wyzwolenie Wileńszczyzny na Wileńszczyźnie, Warszawa, Efekt, 1996, s Pobudka nr. 1, A.K Vilniaus apygardos leidinys. LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 100, l. 1; taip pat: Tomaszewski, L. Współdzialanie Okręgowej Delegatury Rządu i stronnictw politycznych z Armią Krajową w walce o wyzwolenie Wileńszczyzny na Wileńszczyźnie, Warszawa, Efekt, 1996, s. 28. Žr. priedą nr. 9, p

53 apžvelgiami ir Lenkijos egzilinės vyriausybės nuveikti darbai. Visada yra pridedami įvairūs paraginimai laikytis rimties ir nenusiminti, nes karo pabaiga artėja. Toliau seka informacija apie situaciją krašte. Būtinai dėmesio susilaukia lietuvių-lenkų santykiai. Apibendrinant tokios informacijos turinį, pastebima, kad kai šiuose leidiniuose kalbama apie lietuvius, tai straipsnių autoriai išsijuokia iš jų. Ypatingo dėmesio 1 - ojo Prabudimo numeryje susilaukė LVR daliniai, iš kurių autorius bando pasijuokti pabrėždamas tai, jog daliniai nepateisino lūkesčių ir buvo išformuoti. Autorius džiūgauja, kad vokiečiai perėmė lenkų elgimosi būdą su LVR kariais. Vokiečiai irgi paleido LVR karius vien tik su apatiniais. Generalinio tarėjo Kubiliūno bandymas tartis su Lietuvos generalinės srities komisaru vadinamas ėjimu į Kanosą. 204 LCVA yra saugoma įvairių lenkų pogrindžio laikraščių pavyzdžių, t.y.: Tėviškas dirbimas (lenk. Ojczysta orka ), Veiksmas (lenk. Czyn ), Lenkijos aušra (lenk. Świt Polski ). Tokia leidinių gausa buvo sąlygota tuo, kad politinės partijos irgi leido savo ledinius ir juose dėstė savo programas. Taip pat yra ir iš Vyriausios Vadovybės atsiųsti leidiniai, tokie kaip: Respublika (lenk. Rzeczpospolita ). Šiame leidinyje yra priedas Mūsų rytinės žemės 205, kuris yra skirtas buvusių Lenkijos rytinių žemių gyventojams. Leidinys pasirodė 1943 m. gruodį. Šio leidinio turinys yra vertas platesnės analizės. Leidinyje kalbama, kaip ir aptartuose leidiniuose, apie padėtį frontuose. Straipsnio autorius pabrėžia, kad karas greitu metu turėtų baigtis, todėl buvusiose rytinėse Lenkijos žemėse gyvenančios tautos turėtų susimąstyti dėl savo elgesio okupacijos metu, t.y. dėl bendradarbiavimo su vokiečiais ir lenkų persekiotojais. Taip pat paliečiami ir lietuvių-lenkų santykiai. Straipsnio autorius pabrėžia lietuvių bandymus susidoroti su lenkiškuoju krašto elementu. Kaip pavyzdys yra pateikta statistika siunčiamų darbininkų priverstiniams darbams į Reichą skaičius. Iš Vilniaus ir Vilniaus krašto į Reichą turi būti nusiųsta apie 14 tūkst., kai iš likusios Lietuvos dalies tik 11 tūkst. Autorius tokius skaičius vertina kaip smūgį prieš lenkų visuomenės dalį. Analizuojant šio leidinio turinį ir pateiktą jame informaciją siejant su šio tyrimo tema, galima daryti išvadą, kad šiame leidinyje yra formuojamas negatyvus lietuvių, baltarusių ir ukrainiečių įvaizdis. Šių tautų atstovai yra vaizduojami kaip vokiečių kolaborantai, naiviai tikintys jų pažadais. Šis leidinys buvo platinamas Generalinėje gubernijoje, t.y. esminėje buvusios Lenkijos Respublikos teritorijos dalyje. Darbo autoriaus nuomone, toks leidinys, kuriame pabrėžiamas savosios tautos didvyriškumas ir kitų tautų bendradarbiavimas su priešu, skatina etninę neapykantą, todėl nekeista, kad AK vadovybė buvo priešiškai nusistačiusi šių tautų atžvilgiu. Vienybėje stipri šiame leidinyje yra pabrėžiama lietuvių, lenkų, baltarusių ir ukrainiečių bendra istorija. Tai leidžia kurti prielaidą, kad taip buvo siekiama rytinėse žemėse gyvenančių tautų 204 Pobudka nr. 1, A.K Vilniaus apygardos leidinys. LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 100, l Rzeczpospolita Polska nr. 1(73), 2(74), 4(76) ir nr. 6(8) priedai. LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 85, l

54 palankumo federacijos idėjai. Buvo leidžiamas ir patriotiškai religinio pobūdžio leidinys Sursum Corda. Istorikas J.Šostakovskis, tyrinėdamas lenkų pogrindžio Vilniuje spaudą, nustatė, kad buvo leidžiami ir lenkų socialistų leidiniai: Liaudies Lenkija ir Kelias į laisvę. 206 Taip pat kunigų Hlebavičiaus ir Dobžanskio iniciatyva buvo leidžiamas mėnesinis leidinys Lenkijos rytojus. Savo leidinio turinį kunigai derindavo su pogrindžio atstovais. Tiražas siekė iki 500 egzempliorių. 207 Visuose lenkų pogrindžio leidiniuose buvo patalpinamos aktualios informacijos, įvairūs pogrindžio vadovybės atsišaukimai arba komendanto įsakymai, delegatūros potvarkiai dėl civilinės padėties, konvento nutarimai ir pan. Dažnai buvo talpinami proginiai straipsniai/sveikinimai religinių ar patriotinių švenčių proga. Gyventojai būdavo perspėjami dėl išdavikiškos veiklos ir ragino nebendradarbiauti su okupantais, kurie šiame krašte yra laikini ir neprašyti svečiai. Informacinė propagandinė veikla buvo svarbiu ginklu visuose kovos laukose, taip pat ir okupuotoje šalyje. Šios veiklos tikslas buvo palaikyti tautos dvasią ir ugdyti ryžtą kovoje su priešu. 208 Išanalizavus išvardytų autorių darbus, o taip pat ištyrus LCVA saugomus pogrindžio spaudos egzempliorius, galima teigti, jog patikimos informacijos skleidimas buvo prioritetinė lenkų pogrindžio veiklos sritis. Tai buvo vienas iš pogrindžio būdų susisiekti su visuomene, paraginti ją bet kokiais būdais priešintis okupantui. Tokio pobūdžio spauda turėjo palaikyti kovinę Vilniaus krašto visuomenės dvasią. Aptartuose lediniuose tiksliai ir dalykiškai pristatomi lenkų pogrindžio politiniai ir kariniai tikslai. Leidiniuose dažnai pasirodydavo straipsniai raginantys tuos, kurie dar neprisidėjo prie pogrindžio veiklos, kuo skubiau pradėti kovą su laikinais okupantais. Taigi, visai galima prielaida, kad išnagrinėti leidiniai buvo skirti visiems krašto gyventojams, kurie nesutiko su esama padėtimi. Kai kurie leidiniai atspindėjo ganėtinai šovinistinį požiūrį į kitas tautas, tokių leidinių straipsniuose buvo pabrėžiami negatyvūs kitų tautų bruožai. Tokie leidiniai negalėjo skatinti bendradarbiavimo ir tik dar labiau gilino tautinį konfliktą. Taip pat tyrimo metu buvo nustatyta, kad pogrindinė spauda buvo vienas iš propagandos, raginančios lenkus, lietuvius, baltarusius ir ukrainiečius susijungti į vieną valstybę. Toks požiūris atsispindi straipsniuose, kuriuose yra pabrėžiama amžina šių tautų draugystė ir bendra istorija. Leidiniai, kaip jau darbo autorius minėjo, buvo įvairūs ir skirti ne tik lenkams, bet ir lietuviams bei baltarusiams. 206 Szostakowski, J. Między wolnością a zniewoleniem: prasa w języku polskim na Litwie w okresie od września 1939 do 1964 roku. Wilno-Warszawa, Pod wiatr, s Armia Krajowa w dokumentach Londyn, Studium Polski Podziemnej, 1970, t. 1, wrzesień czerwiec 1941, s Tomaszewski, L. Współdzialanie Okręgowej Delegatury Rządu i stronnictw politycznych z Armią Krajową w walce o wyzwolenie Wileńszczyzny na Wileńszczyźnie, Warszawa, Efekt, 1996, s

55 Armija Krajova vadovybės kreipimaisi į Vilniaus krašto gyventojus. AK vadovybė, jausdamasi krašto šeimininke, leido ne tik laikraščius, bet ir įvairaus pobūdžio atsišaukimus skirtus Vilniaus krašto visuomenei, tokiu būdu reguliuodama padėtį krašte. Šioje darbo dalyje autorius analizuos išlikusius atsišaukimus ir skelbimus. Tai bus daroma siekiant išsiaiškinti ar AK vadovybė savo atšaukimus skyrė tik lenkiškajai visuomenės daliai ar leido juos atsižvelgdama į visas krašte gyvenančias tautas. Kaip buvo nustatyta ankstesnėje darbo dalyje (2.1.2.) AK tikslas buvo ne tik kovoti su okupantais ir jų talkininkais, bet ir ginti visuomenę nuo įvairiausių ginkluotų bandų. Ši darbo autoriaus tezė pasitvirtino analizuojant buvusio AK partizano Janušo Bohdanovičiaus surinktus 7 AK Vilhelmo brigados karių prisiminimus. 209 Šią tezę taip pat patvirtina ir 1943 m. sausio 30 d. išleistas skelbimas 210. Skelbime rašoma, kad krašte padažnėjo lenkų nužudymų, kuriuos vykdė nenustatyti asmenys, prisistatantys sovietų partizanais, bet atlikus tyrimą paaiškėjo, kad dažniausiai tai yra vietiniai gyventojai (kita vertus vietiniai gyventojai irgi galėjo būti sovietiniais partizanais autoriaus pastaba). Skelbimo autorius lenkų saugumo komisaras Vilniaus krašte Sakalas. Jis ragina nustoti puldinėti gyventojus, nes tokie nusikaltėliai bus baudžiami karo meto įstatymais: mirties bausme ir turto konfiskacija, o jų šeimos neteks teisės po karo gauti žemės. Šis skelbimas, darbo autoriaus manymu, labai gerai atspindi istoriko M.Tamošiūno tezę. Istorikas teigė, kad visi teritoriniai pakitimai įvykę karo metu, buvo įteisinti tik po karo. 211 AK vadovybė nepripažino teritorinių pokyčių ir vykdė teisingumą netgi grasindama galimomis sankcijomis pasibaigus karui. Vadovybė taip pat leisdavo atsišaukimus, kuriuose ragindavo vengti užsirašymo į priverstinius darbus Rytų fronte. Vilniaus apygardos komendanto Vilko atsišaukimuose iš 1943 m. vasario 28 d. ir tų pačių metų kovo 6 d. teigiama, kad sovietų ir vokiečių žlugimas jau artėja. 212 Pulkininkas Vilkas skelbia, kad kiekvienas, kuris ne per prievartą, bet savanoriškai eisiantis tarnauti vokiečiams, yra Tėvynės išdavikas. Atsišaukime komendantas Vilkas reikalauja, kad kiekvienas lenkas, kiekviena lenkė privalo padėti besislapstantiems lenkams. Jaunimas raginamas slėptis. Šių skelbimų turinys prasilenkia su darbo autoriaus suformuota hipoteze, kad AK vadovybei tautinių požiūriu visi buvo lygūs, jokia tauta nėra išskiriama. 209 Žr. plačiau: Bohdanowicz, J. Czortek, Brygada Wilhelma, oddziały partyzanckie Żuka i Gozdawy. Gdańsk, MIREX, 1998, s. 50 partizano S.Ivanskio prisiminimai; s. 51 partizano I.Alesioneko prisiminimai; s. 52, puskarininkio Jr.Dzieržinskio prisiminimai. 210 Lenkų pogrindinės kovos vado, politinių partijų konvento Vilniaus apygardos partizanų būrių vado Vilk kreipimasis, atsišaukimai, skelbimai. LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 77, l Pilietinis pasipriešinimas Lietuvoje ir Lenkijoje: sąsajos ir ypatumai Vilnius, LGGRTC, 2004, p Lenkų pogrindinės kovos vado, politinių partijų konvento Vilniaus apygardos partizanų būrių vado Vilk kreipimasis, atsišaukimai, skelbimai. LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 77, l. 3, 4. 54

56 LCVA R-601 fonde saugomi ne tik Vilniaus apygardos dokumentai, bet ir kai kurie Naugarduko apygardos dokumentai. Tai yra įvairūs atsišaukimai ir spauda. Nors šiame darbe yra nagrinėjama AK veikla Vilniaus apygardos ribose, bet verti dėmesio yra ir Naugarduko apygardoje leisti atsišaukimai. Kaip jau buvos minėta ankstesnėje darbo dalyje (2.1.2.), AK Naugarduko apygardos vadovybė sovietų atžvilgiu buvo nusistačiusi labai priešiškai ir tai atsispindi ne tik jų spaudoje, bet ir atsišaukimuose. Reikalui esant buvo leidžiami ir specialūs informaciniai biuleteniai. Esant tokioms aplinkybėms pasirodė atsišaukimas į Lenkijos piliečius dėl rytinių Lenkijos žemių. 213 Atsišaukime, kuris datuojamas 1944 m. sausio 27 d., skelbiama, kad Anglijos užsienio reikalų ministras A.Edenas apgynė Lenkijos interesus dėl rytinių žemių. Teigiama, kad nuo šiol sovietų pretenzijos į Kresus yra nepagrįstos. Esant tokioms pat aplinkybėms pasirodė ir informacinis biuletenis Trokštamos pabaigos pradžia. 214 Biuletenis išleistas Kasablankoje vykusios konferencijos proga. Šiuo biuleteniu vadovybė norėjo informuoti visuomenę, kad karo eiga ir jo pabaiga iš esmės yra nulemta, tai tik laiko klausimas. Biuletenis baigiamas paraginimu išlaikyti rimtį ir būti pasiruošusiems sukilti lemiamam mūšiui. Viename atsišaukime, išleistame 1944 m. sausio mėnesį ir pavadintame Tėvynainiai, skelbiama, kad nors vokiečiai karą jau faktiškai pralaimėjo, bet laukia kova su komunistine diversija. 215 Po atsišaukimu pasirašė Antikomunistinis visuomenės komitetas. Nepavyko surasti daugiau duomenų apie šio komiteto veiklą ir nustatyti jo narius, tačiau remiantis jau nustatytu faktu, kad Naugarduko apygardos vadovybė buvo priešiška sovietų atžvilgiu, galima daryti prielaidą, kad nenorint aštrinti ir taip prastų santykių, prisidengiant visuomene buvo išleistas tokio pobūdžio atsišaukimas. Kita vertus, AK Naugarduko vadovybė neretai išleisdavo įvairius straipsnius, kuriuose kritikavo sovietus, bet tai buvo AK vadovybės požiūris. Tokį atsišaukimą darbo autorius vertina kaip bandymą sudaryti vakaruose nuomonę, jog ir pati visuomenė yra priešiškai nusistačiusi sovietų atžvilgiu. Tai buvo dar vienas būdas, kuriuo buvo norima deklaruoti Kresų priklausomybę Lenkijai. AK vadovybė nepamiršo ir lietuvių m. gegužės 20 d. buvo išleistas lietuviams skirtas atsišaukimas, kurį pasirašė Vilniaus apygardos komendantas Vilkas. 216 Šiame atsišaukime kaltinami Lietuvos Saugumo darbuotojai ir visi kas bendradarbiavo su vokiečiais. Primetamas kaltinimas nekaltų gyventojų persekiojimu ir žudynėmis. Komendantas Vilkas teigia, jog dėl tų 213 Lenkų pogrindinės kovos vado, politinių partijų konvento Vilniaus apygardos partizanų būrių vado Vilk kreipimasis, atsišaukimai, skelbimai. LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 77, l Lenkų pogrindinės kovos vado, politinių partijų konvento Vilniaus apygardos partizanų būrių vado Vilk kreipimasis, atsišaukimai, skelbimai. LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 77, l Lenkų pogrindinės kovos vado, politinių partijų konvento Vilniaus apygardos partizanų būrių vado Vilk kreipimasis, atsišaukimai, skelbimai. LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 77, l Lenkų pogrindinės kovos vado, politinių partijų konvento Vilniaus apygardos partizanų būrių vado Vilk kreipimasis, atsišaukimai, skelbimai. LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 77, l. 13. Žr. priedą nr. 10, p

57 kas bendradarbiauja su priešu moralinė kaltė tenka visiems lietuviams. Atsišaukime lietuviams siūloma nutraukti veiklą nukreiptą prieš lenkų pogrindį. Taip pat Komendantas ragina lietuvius prisidėti prie bendros kovos prieš vokiečių okupantus ir jų talkininkus. Tarp išlikusių atsišaukimų yra ir nepasirašytas kreipimasis į baltarusių tautą. 217 Visai įmanomas dalykas, kad atsišaukimą išleido ir išplatino AK vadovybė. Nes atsišaukimas yra parašytas baltarusių kalba lotyniškomis raidėmis. Nagrinėjant baltarusių kultūrinę veiklą tarpukariu, buvo susidurta su įvairiais LCVA fonduose saugomais tarpukario dokumentais, rašytais įvairių baltarusių kultūros veikėjų. Jie savo kreipimuose į lenkų valdininkus rašė baltarusiškai, bet lotyniškomis raidėmis, tokiu pat būdu lenkų valdininkai atsakydavo. Taigi, remiantis šiuo pastebėjimu, galima teigti, jog atsišaukimas buvo išleistas AK vadovybės. Atsišaukime baltarusiai raginami ne bendradarbiauti su vokiečiais, vengti vykdyti prievoles. Atsišaukimo autorius ragina netikėti tais baltarusiais, kurie tarnauja vokiečiams ir primenama, kad karas baigsis, vokiečiai pralaimės, o tada ateis atpildo valanda. Šioje skrajutėje nėra ne žodžio apie lenkus ar jų persekiojimą, bet ir apie sovietų sąjungą nieko nekalbama. Taigi galima manyti, jog tai buvo lenkų pogrindžio vadovybės iniciatyva išleistas atsišaukimas. Išliko ir komendanto Vilko 1944 m. birželio 24 d. įsakymas nubausti lietuvių dalinius, kurie nužudė Glintiškių dvaro darbuotojus. 218 Šiame darbe nebus nagrinėjamos Glintiškių ir Dubingių katastrofos, nes tai nėra šio darbo uždavinys. Verta tik pastebėti, kad tai kas buvo įvykdyta Glintiškėse, o taip pat majoro Lupaškos atsakomoji akcija Dubingiuose, neturi jokių pateisinimų. Dubingių akcija, autoriaus nuomone, visam laikui suteršė Vilniaus AK apygardos istoriją. Išanalizavus visus išlikusius informacinius biuletenius, visuomenei adresuotus atsišaukimus, buvo nustatyta, kad AK vadovybė greitai reaguodavo į vietinius ir tarptautinius įvykius. Kiekvienas įvykis susilaukdavo reikiamo dėmesio, o žinia apie jį buvo viešai išplatinama. Pasirodančiais biuleteniais buvo siekiama įspėti apie galimas pasekmes arba perspėti apie galimas okupantų represijas. Taip pat apibendrinant visos lenkų pogrindžio spaudos turinį buvo pastebėta, kad joje atsispindi federacinės valstybės koncepcija. Buvusios Abiejų Tautų Respublikos tautos raginamos atsižvelgti į senas ATR tradicijas. Kresų priklausomybė Lenkijai buvo deklaruojama ne tik demonstruojant ginkluotą jėgą, t.y. AK partizaninių dalinių aktyvi veikla, bet ir aktyviai vykdyta informacinė bei propagandinė veikla. Trumpiau tariant, informacinė propagandinė veikla buvo psichologinis ginklas, kuris palauždavo okupantus. 217 Lenkų pogrindinės kovos vado, politinių partijų konvento Vilniaus apygardos partizanų būrių vado Vilk kreipimasis, atsišaukimai, skelbimai. LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 77, l Lenkų pogrindinės kovos vado, politinių partijų konvento Vilniaus apygardos partizanų būrių vado Vilk kreipimasis, atsišaukimai, skelbimai. LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 77, l. 27. Žr. priedą nr. 11, p

58 3. SUDĖTINGI ARMIJOS KRAJOVOS POŽIŪRIAI 3.1 Tautos ir valstybės įvaizdis AK vadovybės požiūris į lietuvius, Lietuvą, Ostlandą ir visą Vidurio Rytų Europą buvo iš esmės sąlygotas lietuvių-lenkų konflikto ir okupantų inspiracijų. Pradedant Vilniaus AK apygardoje gvildenti tuometinius etninius santykius būtina atmesti naivias istorines reminiscencijas. Reikia nepamiršti, kad LDK, kuri garsėjo savo tolerantiškumu, tuo metu buvo jau praeitis, kuri neturėjo nieko bendro su aptariamu laikotarpiu. Padarytos klaidos įtakojo etninius santykius regione. Šių procesų metu reikšmingą vaidmenį suvaidino Rytinė Lietuva kartu su Vilniaus miestu bei sudėtingas lietuvių ir lenkų konfliktas, kurio ištakos siekia iš esmės XIX a. pabaigą. Visa tai buvo gerai išnaudota bendrų priešų, kuriems devizas skaldyk ir valdyk niekada nebuvo svetimas. Kita vertus, situacija buvusioje Vilniaus vaivadijoje skyrėsi kardinaliai nuo kitų apygardų tuo, kad ten susidūrė dviejų skirtingų tautų skirtingi interesai, bet apie viską paeiliui. Trumpai verta apžvelgti tai, kaip tarpukariu atrodė etninė situacija Vilniaus vaivadijoje. Nesuklysčiau pavadindamas Vilniaus vaivadiją tautų mozaika, kurią tarpukariu jungė tik bendra valstybė. Vilniaus vaivadijoje tautinė sudėtis buvo marga ir joje gyveno: Lenkų 762 tūkst., t.y. 59,7 proc. Baltarusių apie 290 tūkst., t.y proc. Žydų tautinė mažuma Vilniaus vaivadijoje pagal dydį buvo antra po baltarusių ir ją sudarė maždaug 109 tūkst. gyventojų, t.y. 8.5 proc. Lietuvių Vilniaus vaivadijoje gyveno apie 65 tūkst. ir sudarė apie. 5 proc. visų vaivadijos gyventojų skaičiaus. Remiantis oficialia tarpukario Lenkijos statistika, galima plačiau aptarti ir religinę krašto sudėtį. Pagal 1931 m. gyventojų surašymą Vilniaus vaivadijoje buvo: apie 798 tūkst. Romos katalikų; apie 1000 unitų; apie 325 tūkst. stačiatikių; 3500 reformatų ir apie 34 tūkst. kitų krikščioniškų tikėjimų išpažinėjų; Judėjų tikėjimo buvo 111 tūkst. ir kitų religijų išpažinėjų apie Lenkų pogrindininkų nuomone visi katalikai iki I Pasaulinio karo šiame regione save laikė lietuviais, bet tik regionine prasme, t.y. laikė save buvusios LDK gyventojais. 220 Pagal 1942 m. atlikto visuotinio gyventojų surašymo rezultatus Vilniuje lenkiškai kalbantys gyventojai ir toliau dominavo. 221 Istorikas Rimantas Miknys Vilniaus gyventojus apibūdino kaip bendruomenes, kuriuos ne tik nesijungė į bendrą pilietinę visuomenę, bet vis labiau viena nuo kitos toldavo. 222 Valstybė yra 219 Mały rocznik statystyczny Warszawa, GUS, 1939, s Viano pranešimai Kongui apie tautinius, religinius santykius, politinę, ekonominę bei kultūrinę padėtį, spaudą, radijo informacijas Vilniaus apygardoje (prieduose yra apžvelgiami lediniai). LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 52, l Tarka, K. Konfrontacja czy współpraca? Litwa w polityce Rządu Polskiego na uchodźstwie Opole, UO, 1998, s Miknys, R. Litwini wobec Polski i Polaków: Spojrzenie na podstawie badań nad historią Polski w XX wieku w historiografii litewskiej ostatniego dwudziestolecia [interaktyvus]. Historia a teraźniejszość. Dziedzictwo Obojga Narodów a aktualne stosunki polsko litewskie. 57

59 reikšminga jėga, paveikusi tam tikrą regioną ir sujungusi jos gyventojus turinčius panašius interesus. Ji apsaugojo juos nuo išorinių priešu, o taip pat padėjo išsilaisvinti ir nuo vidinių priešų. 223 Profesorius Vojciechas Roškovskis padarė išvadą, jog Lenkijos vyriausybė nors ir užtikrino valstybės sienų apsaugą, bet nesugebėjo sukurti veiksmingo projekto užtikrinančio tautinių mažumų integravimosi į bendrą pilietinę visuomenę. 224 Tai labai gerai matosi iš kunigo P.Bieliausko prisiminimų, kuriuose autorius nekarta pabrėždavo, kad lietuviai Vilniaus vaivadijoje sudarė atskirą bendruomenę, kuri nebuvo itin palankiai vertinama lenkų valdžios ir kai kurių visuomenės atstovų. 225 Aišku veiksmingo projekto nebuvimas tai viena, bet reikia atkreipti dėmesį į tai, kad Vilniaus vaivadijoje visą laiką veikė įvairūs, Lenkijos valstybės atžvilgiu priešiškai nusistatė elementai. Pavyzdžiui, specialiame Vidaus Reikalų Departamento 1922 m. raporte pažymėta, jog Švenčionių apskrityje veikė vadovaujami Petro Šandonio ir Nikodemo Abramovičiaus ginkluoti lietuvių partizanų daliniai. Raporte taip pat buvo minimos baltarusių agitatorių grupės, kurias rėmė lietuviai, o jos veikė Mickūnų, Varnionių ir Šumsko valsčiuose. Taip pat užsimenama apie bolševikų organizacijos susitikimą, kuris vyko Vilniuje 1922 m. balandžio mėnesį. 226 Tokio tipo organizacijos, ypatingai ginkluotos, dažnai šiame regione kėlė sumaištį ir apsimesdavo lenkais arba lietuviais. 227 Karo metu okupantai, vadovaudamiesi principų skaldyk ir valdyk, prisižaidė iki to, kad Vilniaus ir Vilniaus krašto visuomenė suskilo: lietuviai su nepasitikėjimų žiūrėjo į lenkus, o lenkai taip pat žiūrėjo į lietuvius, baltarusių tauta suskilo į dvi dalis vieni rėmė vokiečius, kiti laukė sugrįžtančių sovietų. Kaip buvo pažymėta viename iš raportų, jog tik ramesni elementai norėtų, kad vėl būtų atkurta Lenkija. 228 Šioje darbo dalyje bus analizuojami lenkų pogrindžio požiūriai į lietuvius ir Lietuvą remiantis teze, kad požiūriai buvo sąlygoti ne tik tarpukario laikotarpio santykių, bet ir okupantų veiklos, kuri sąmoningai siekė supriešinti regione gyvenančias tautas. [žiūrėta 2014 m. spalio 19 d.]. Prieiga per internetą: < Jaszczuk, A. Liberalizm contra nacjonalizm: problem europejski przełomu wieków. Lublin, Instytut Liberalno- Konserwatywny, 1999, s Roszkowski, W. Wschodnie granice Polski. My nie bracia, my sąsiedzi. red. Srebrakowski, A. Wrocław, Kolegium Europy Wschodniej, 2013, s Bieliauskas, P. Dienoraštis. Vilnius, Homo liber, 2012, p ; 30 31; Sprawozdania sytuacyjne specjalne z Departamentu Spraw Wewnętrznych. LCVA, f. 21, ap. 1, b. 39, l. 5, Sprawozdania sytuacyjne specjalne z Departamentu Spraw Wewnętrznych. LCVA, f. 21, ap. 1, b. 39, l Litwa, Łotwa i Estonia oraz białoruskie i ukraińskie mniejszości narodowe pod okupacją niemiecką na tle polskiej polityki zagranicznej i kształtowania wzajemnych stosunków IPN BU, 1836/12, s

60 3.1.1 Armijos Krajovos požiūris į lietuvius Šios darbo dalies įvade pateikti keli pavyzdžiai gerai iliustruoja buvusią padėtį vaivadijoje. Buvo jaučiama nuolatinė trintis tarp Vilniaus vaivadijoje gyvenančių etninių grupių m. rugsėjo mėn. į vaivadijos teritoriją įžengė Raudonoji Armija (toliau RA), kuri entuziastingai buvo sutikta baltarusių, žydų bei dalies lietuvių. Taip pas lenkus susidarė įvaizdis, kad tautinės mažumos išdavė Lenkiją. Patys sovietai sąmoningai simpatizavo etninėms mažumos, pagal principą skaldyk ir valdyk. Lietuvių ir lenkų santykiai ypatingai pablogėjo, kai Lietuva iš SSRS priėmė Vilnių ir ten įvedė savo kariuomenę. 229 Tokiu būdu Lietuva lenkams tapo Vokietijos ir SSRS sąjungininke, kuri prisidėjo prie Lenkijos padalijimo. Lietuviai nuo tos akimirkos buvo tokie patys priešai kaip ir vokiečiai ar sovietai. Taip buvo ir dėl to, jog atgavus Vilnių, Lietuvos vyriausybė pradėjo aštrų atlietuvinimo kursą, kuris iš esmės tik patvirtino lenkų nuomonę apie lietuvius, kaip lenkų priešus. Taip pat neigiamai veikė faktas, kad lietuvių visuomenė tyliai tam pritarė. 230 Kita vertus, pogrindininkų manymu, kaip tik Vilniaus klausimas ir aštrus antilenkiškumas pastūmėjo lietuvius į sovietų glėbį, kas aišku atsisuko prieš pačius lietuvius sovietinių represijų forma. 231 Nepaisant visos šios lietuvių atžvilgiu išsakytos kritikos, Lenkijos egzilinė vyriausybė buvo linkusi bendradarbiauti su lietuviais, idant vėliau, jau po karo, galima būtų sudaryti bendrą sąjungą, t.y. įvykdyti J.Beko sumanymą. Nes tik taip galima paaiškinti Vyriausiosios lenkų pogrindžio vadovybės įsakymą Vilniaus apygardos vadovybei, pogrindžio veiklą apriboti iki minimumo ir palaikyti gerus santykius su lietuviais. Tokiu būdu nenorima buvo eskaluoti didesnio lietuvių-lenkų konflikto ir stengtasi išsaugoti tokią santykių padėti, kokia buvo iki II Pasaulinio karo pradžios. Vilniaus pogrindžio vadovybė neigiamai įvertino tokį įsakymą ir reikalavo leisti pradėti aktyviai reikštis, nes lietuviai savo antilenkiškumu prilygo sovietams ir vokiečiams. Vilniaus apygardos vadovybė visą laiką pabrėždavo, kad Lietuvių elgesys vietinių lenkų atžvilgiu buvo priešiškas ir nepasikeitė prasidėjus sovietų okupacijai. Tiesiog buvo bandoma pagrįstai įrodyti, jog bendradarbiavimas yra neįmanomas m. pabaigoje lenkų pogrindžio vadovybė savo ataskaitose išskyrė dvi lietuvių visuomenės grupes. Vieni buvo karšti sovietų rėmėjai džiūgavę dėl to, kad Lietuva tapo SSRS dalimi. Kita lietuvių dalis buvo nusistačiusi provokiškai. Ši grupė svajojo apie bolševikų jungo nuvertimą su vokiečių pagalba ir sąjunga su Vokietija. Nors jau tuo 229 Volkonovski, J. ZWZ AK ir etninių mažumų problema Vilnijoje. Pilietinis pasipriešinimas Lietuvoje ir Lenkijoje: sąsajos ir ypatumai Vilnius, LGGRTC, 2004, p Bet ne visi pasidavė euforijai dėl Vilniaus atgavimo. Tuo metu parašytas rankraštis: Pranešimai apie Vilniaus krašto istoriją, jo prijungimo reikšmę. Informacijos apie krašto kaimų gyventojų nuotaikas. Statistinės žinios apie Lietuvos prekybą. Vilniaus krašto ekonominiai biuleteniai. Miestų, valsčių, dvarų bei palivarkų sąrašai. LCVA, f. 317, ap. 1, b. 17, kaip tik liudija, kad vyriausybei buvo siūloma laikytis nuosaikesnio kurso Vilniaus gyventojų atžvilgiu ir negalima neigti lenkiškumo, buvusios Liublino unijos, o pagrįstai įrodyti, kad lietuvių kultūra yra aukštesnė ir pan. 231 Lietuva vakar, šiandien ir rytoj, Niepodległość laikraščio priedas, 1943 m. LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 88, l

61 metu lenkų pogrindis įtarinėjo, kad lietuviai (vėlesniame raporte įvardijami konkrečiai tautininkų partijos atstovai) koketavo su vokiečiais, siekdami nusimesti bolševikų jungą m. pradžios raporte daugumos lietuvių visuomenės nuotaikos įvardytos kaip antibolševikinės. 232 Verta trumpai apibendrinti išsakytas tezes. Taigi sistemiškai Vyriausiajai vadovybei Londone buvo diegiamas lietuvių kolaborantų įvaizdis, kurie, netgi būdami okupuoti sovietų, vis tiek persekiojo lenkus. Apie tai taip pat užsimena savo prisiminimuose buvęs SBU Rektorius V.Stanevičius, teigdamas, kad lietuviai besikeičiant valdžiai visą laiką veikė solidariai prieš lenkus. 233 Tai parodo, kad Vilniaus lenkų pogrindžio vadovybė nepritarė emigracinės vyriausybės vykdytai politikai m., prieš pat įžengiant Vokietijos kariuomenei, įvyko lietuvių sukilimas, kuriame sudalyvavo apie 100 tūkst. lietuvių. 234 Sukilėliai pasinaudodami situacija norėjo iškovoti Lietuvai nepriklausomybę, arba plačią autonomiją. Susikūrę maži būriai puolė atsitraukiančios RA dalinius. Buvo suimami komunistai bei jų šeimos. Taip pat tuo metu prasidėjo žydų pogromai. Nuo 1941 m. liepos iki lapkričio pabaigos Lietuvos teritorijoje veikęs vadinamasis skrajojantis ypatingasis būrys 3/A, masiškai šaudęs žmones, pirmiausia žydus. Jį sudarė keli esesininkai ir keliasdešimt lietuvių aktyvistų. Vilniaus apylinkėse veikė ypatingasis būrys 9/B, sudarytas tokiu pat pagrindu kaip ir 3/A dalinis. Lenkams šis sukilimas buvo lietuvių nacionalistų manifestacija, kurios metu atvirai buvo remiama Vokietija, taigi nuo tos akimirkos lietuviai lenkų akyse tapo vokiečių bendrininkais. Šį įsitikinimą sustiprino tai, jog lietuviai savanoriškai dalyvavo žudynėse. 235 Visa tai tik įtvirtino nuomonę, jog lietuviai prisiderina prie bet kokių sąlygų ir sugeba pasinaudoti susidariusia padėtimi. Pogrindžio vadovybė stebėjo tai su akivaizdžia nuostaba, nes naujas okupantas buvo pasitiktas entuziastingai ir tas entuziazmas neblėso netgi tada, kai laikinoji vyriausybė buvo likviduota, o vokiečiai atsisakė suteikti kažkokios didesnės savivaldos lietuviams. Lietuviai gavo tik tiek savivaldos, kiek to norėjo vokiečiai ir tik tam, kad palengvinti Lietuvos eksploataciją. Pasak pogrindžio vadovybės, pagrindiniu lietuvių bruožu buvo naivi spekuliacija esama konjunktūra. Kiekviena orientacija (sovietinė, vokiška, anglosaksiška ir netgi lenkiška) turi savo šalininkus, kurie bet kuriuo metu buvo pasiruošę perimti valdymą ir apsišaukti vienintelę legalią tautos atstovybę, tuo pat metu nedarant skriaudos savo politiniams priešininkams. Visos šios grupės kalbėjo apie Didžiąją Lietuvą nuo Naručio ežero ir Lydos iki Klaipėdos. Visus lietuvius 232 Armia Krajowa w dokumentach t. 1, wrzesień 1939-czerwiec 1941, red. Czarnocka H., Londyn, Studium Polski Podziemnej, 1970, s ; ; 280; 284; 462; Taip pat: Armia Krajowa w dokumentach t. 6, red. Iranek-Osmecki K., Londyn, Studium Polski Podziemnej, 1989, s. 91; Witold Staniewicz: Wilno i Wileńszczyzna w latach drugiej wojny światowej. Zbiór Stanisława Kiałki. BOss, Rkps, 16637/II, s Tokį skaičių nurodo savo prisiminimuose generolas S.Raštikis, taip pat jis teigia, kad žydų pogromus pradėjo ir vykdė išimtinai vokiečiai: Raštiški, S. Kovose dėl Lietuvos. Vilnius, LITUANUS, 1990, t. 2, p Chmielarz, A. Kolaboravimas su vokiečių okupantais Lenkijoje ir Lietuvoje. Pilietinis pasipriešinimas Lietuvoje ir Lenkijoje: sąsajos ir ypatumai Vilnius, LGGRTC, 2004, p Taip pat: Lietuva : okupuotos Lietuvos istorija. red. Anušauskas, A. Vilnius, LGGRTC, 2007, p ;

62 jungė keli veiksniai: nepaneigiamas patriotizmas, nepasitikėjimas Lenkija bei materializmas, pasireiškęs žydų žudynėmis ir jų turto pasisavinimu. Dėl šių priežasčių lenkų sąmonėje negalėjo būti susiformavęs teigiamas lietuvių įvaizdis. 236 Bet lietuvių pogrindininkai prieštaravo tam, jog visi lietuviai yra matuojami vienodai, nes taip kaip V.Quislingas nereprezentavo visų norvegų, taip kaip Peteino ir Lavalo vyriausybė neatstovavo visų prancūzų, taip ir generolas P.Kubiliūnas su administracija bei policija neatstovavo visų lietuvių. 237 Nuo 1942 m. raportų turinys tampa įvairesnis, teigiama, kad lietuvių visuomenėje atsirado nuomonė, jog vokiečiai karą pralaimės. Lietuviai pradėjo steigti slaptas karines organizacijas. Lietuvos komisariato vadovybė baimindamasi, kad tarp lietuvių policijos dalinių gali atsirasti separatistinės nuotaikos (t.y. pradėtu remti pogrindininkus), į komisariatą permetė ukrainiečių policijos dalinius, kurie ne tik padėjo užtikrinti tvarką, bet papildomai turėjo psichologiškai veikti lietuvius, kad šie neišdrįstu bruzdėti arba pereiti į pogrindininkų pusę. 238 Taip pat 1942 m. rudenį įvyko jau antrasis (pirmasis įvyko birželio mėn.) lietuvių ir lenkų pogrindininkų susitikimas, kurio iniciatoriais buvo lietuviai. Susitikimo metu nebuvo pasiekta reikšmingų nutarimų, bet buvo sutarta, kad bendradarbiavimas yra reikalingas. 239 Tai įrodo, kad AK vadovybė nepagrįstai kaltino antilenkišku nusistatymu visus lietuvius. Juk kiekvienoje visuomenėje galima rasti žmonių, kurie dėl galimybės pasipelnyti yra pasiruošę padaryti bet ką, netgi jeigu tai niekšiškiausias darbas. Okupacijų laikas kaip tik ir sukūrė tinkamas sąlygas veikti įvairaus mąsto piktadariams. AK vadovybės vėlesniuose raportuose jau išskiriamos vėl dvi lietuvių visuomenės grupės, tie kurie rėmė vokiečius ir tie kurie pasisakė už antihitlerinę koaliciją ir bendradarbiavimą su lenkais m. kovo mėn. ataskaitoje teigiama, kad nors lietuviai ir lenkai nesutaria dėl Vilniaus valstybinės priklausomybės, bet abiejų tautų santykiai ženkliai pagerėjo. 240 Lenkų pogrindininkų manymu, tam, kad suartinti lietuvių ir lenkų tautas, AK turėtu nutraukti bet kokią karinę veiklą lietuvių atžvilgiu ir pradėti plačią propagandinę akciją, kurios tikslas būtų raginti lietuvius kovoti kartu su lenkais. Taip buvo teigiama, remiantis laikraštyje Nepriklausoma Lietuva pasirodžiusiu straipsniu, kuriame lietuviai teigiamai įvertino vieningą politinę lenkų veiklą siekiant nepriklausomybės. Netgi lietuviai buvo raginami imti iš jų pavyzdį Sprawy narodowściowe oraz prześladowania i masowe zbrodnie na polskim terytorium pod okupacją niemiecką i sowiecką IPN BU, 1836/44, s Lietuvių, baltarusių, lenkų spaudos apžvalgos, 1943 m. LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 39, l Armia Krajowa w dokumentach t. 2, czerwiec 1941-kwiecień 1943, red. Pełczyński T., Londyn, Studium Polski Podziemnej, 1973, s Opracowanie Michała Reichnera (Sosna). Zbiór Stanisława Kiałki. BOss, Rkps, 16636/II, s Litwa, Łotwa i Estonia oraz białoruskie i ukraińskie mniejszości narodowe pod okupacją niemiecką na tle polskiej polityki zagranicznej i kształtowania wzajemnych stosunków IPN BU, 1836/12, s Viano pranešimai Kongui apie tautinius, religinius santykius, politinę, ekonominę bei kultūrinę padėtį, spaudą, radijo informacijas Vilniaus apygardoje (prieduose yra apžvelgiami lediniai). LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 52, l

63 Propagandinės akcijos teigiamus rezultatus ir bandymus suartėti visgi užgoždavo lietuvių policijos ir saugumo represinė veikla ne tik lenkų pogrindžio narių, bet ir civilių gyventojų atžvilgiu m. balandį Kaune buvo pravesta lenkų iškeldinimo akcija. 242 Dėl to neverta stebėtis, kad atsirado štai tokio turinio dokumentas: Artėjant į pabaigą vykstančiam karui iškils lietuviųlenkų santykių problema, ( ) tai bus viena kebliausiu problemų, apie kurios išsprendimą reikia pagalvoti iš anksto. Visu pirma reikia perprasti priešininko kėslus, nes Lietuva visada bus mūsų priešu, laukiančiu Lenkijos žlugimo ir norinčiu pasisavinti grobį. Kiekvienas nešališkas, bet gerai informuotas lietuvių-lenkų santykių stebėtojas tuo visiškai neabejotu. Politinis romantizmas nėra geru patarėju ten, kur susiduriama su primityviu ir gobšiu priešu, kuris žino, kad nori mūsų žlugimo, kuris neapykanta lenkiškumui turi savo kraujyje. Lenkų atžvilgiu jis pripažįsta tik jėgos veiksnį. 243 Pateikti pavyzdžiai leidžia kelti prielaidą, kad kai lietuvių bei lenkų pogrindininkai suartėdavo, vokiečiai kartu su jiems talkinančiais lietuviais kaip tyčia pravesdavo represines akcijas. Tai galima vertinti kaip sutapimą, bet taip pat galima įžvelgti tendenciją siekiant palaikyti tarp etninę įtampą. Buvusią padėti komplikavo ir sovietų diversinė/propagandinė veikla buvusioje Vilniaus vaivadijoje. Pavyzdžiui, jau karo metais, sovietinės bandos veikiančios Ašmenos, Disnos, Pastovių ir Molodečno pavietų kaimuose 1943 ir 1944 m. ieškojo lenkiškų uniformų ir jeigu tokias rasdavo, pasiimdavo. 244 Sovietai naudojo svetimas uniformas su tikslu dezorientuoti vietinius gyventojus ir įvesti sumaištį, taip pat pasirodydavo įvairūs provokatoriai, kurių tikslas buvo raginti stoti į lenkų partizaninius dalinius tam, kad po to tuos, kurie susidomėjo, išduoti gestapui. 245 Taip pat ir lenkų partizanai naudojo tokio pobūdžio taktiką. AK kariai apsimesdavo sovietais ir peržengę buvusią Lietuvos ir Lenkijos sieną, Lietuvos pusėje konfiskuodavo maistą, pašarą ir kitus reikalingus dalykus vaidindami sovietus, su tikslu, kad apsaugoti lenkų visuomenę nuo lietuvių atsakomųjų veiksmų. 246 Tokio pobūdžio veikla skatino etninį antagonizmą, tarpusavio nepasitikėjimą. Teisingumo dėlei reikia pridurti, jog apygardos komendantas A.Kšyžanovskis 242 Litwa, Łotwa i Estonia oraz białoruskie i ukraińskie mniejszości narodowe pod okupacją niemiecką na tle polskiej polityki zagranicznej i kształtowania wzajemnych stosunków IPN BU, 1836/12, s Pranešimai apie tautinius, religinius santykius, politinę, vidaus, ekonominę, kultūros-švietimo padėtį (nepilni) LCVA, f. R-601, ap. 1. b. 48, l Pranešimai apie padėtį Ašmenos, Dysnos, Breslavo, Molodečno, Postavų, Svyrių, Švenčionių, Trakų, Vileikos ir Vilniaus apskrityse. LCVA, f. R-601, ap. 1, b BIP biuleteniai Nr. 10, 13, 15, 16 apie vietinę rinktinę, A.Hitlerio įsakymą dėl Vilniaus gynybos ir kt. įvykius. LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 69, l. 9. Šioje byloje yra informacija apie tai, kaip Riešės ir Maišiagalos apylinkėse pasirodė vyrai su LVR uniformomis, bet skelbė bolševikinę propagandą, kas iš esmės nesiderino su LVR, nes tai buvo dalinis sukurtas kovai su bolševikais. Taip pat apie tokio pobūdžio veiksmus rašo E.Banasikovskis - Banasikowski, E. Na zew Ziemi Wileńskiej. Warszawa-Paryż, Editions Spotkania, 1987, s ; Viano pranešimai Kongui apie tautinius, religinius santykius, politinę, ekonominę bei kultūrinę padėtį, spaudą, radijo informacijas Vilniaus apygardoje (prieduose yra apžvelgiami lediniai). LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 52, l. 115 ap. 246 Karwat, W. Od listopada 1943 r. do lipca 1944 r. w 1. Brygadzie. Malinowski, L.J. 1 Wileńska brygada AK Juranda. Warszawa Kraków, Mireki, 2014, s

64 niekad netoleravo tokio pobūdžio veiklos ir savo įsakymu nr. 5, pasirašytu 1944 m. balandžio 12 d., uždraudė kariams peržengti apygardos ribas. 247 Padėtį buvusioje Vilniaus vaivadijoje apsunkino okupacinė vokiečių propaganda, lietuvių nacionalistų uolumas, o taip pat sovietų diversijos. 248 Bet kuriuo atveju buvusia padėtimi naudojosi vokiečiai, patraukdami į savo pusę besivaidinančias tautas, ir tai panaudodavo savo tikslams. Kunigas P.Bieliauskas pasižymėjo dėmesio vertą faktą, kad vokiečių teismas nuteisė myriop 6 vyresniuosius policijos pareigūnus už tai, kad atidavė ginklus lenkų partizanams. Kaip teigia kunigas, policininkai nežinojo kaip elgtis, nes vokiečių valdžia reikalavo su lenkų partizanais palaikyti gerus santykius, nes jie muša žydus ir bolševikus. Vilniuje gyventojai kalbėjo, jog vaivadijoje veikė trys lenkų partizanų grupės: vieni buvo komunistai, antri vokiečių bendrininkai, o treti kovojo už Lenkiją. 249 Buvusi Vilniaus vaivadija tikrai buvo specifinis regionas ir ne be reikalo lenkų pogrindžio vadovybė nuogąstavo, kad dėl etninės ir politinės krašto visuomenės sudėties AK brigadų vadai, neturėdami aiškių nurodymų arba neturėdami pastovaus kontakto su vadovybe, elgėsi savo nuožiūra. Lietuvių elgesį okupacijos laikotarpiu bandė pateisinti istorikas S.Jegelevičius, teigdamas, kad Lietuva pradžioje buvo okupuota sovietų ir jie buvo pagrindiniai priešai, dėl to ir buvo teigiamai sutikti vokiečiai. 250 Vykdytos sovietų represijos, nacionalizacija, trėmimai tik pastūmėjo lietuvius į vokiečių glėbį, to negalėjo suprasti lenkų pogrindininkai, kurie aišku koncentravosi į lenkų tautą ir į jai padarytas skriaudas, kuri vienodai nukentėjo nuo bolševikų ir vokiečių. Bet negalima kaltinti AK vadovybę Vilniuje visišku fanatizmu lietuvių atžvilgiu, etninio konfliktu kurstimu. 251 Kiekvienas neigiamas atsiliepimas apie Lietuvą ir lietuvius buvo logiškas atoveiksmis į lietuvių veiklą ir propagandą, kurią, neverta pamiršti, skatino vokiečiai. Siekdamas savo tikslų tuo taip pat naudojosi vietinis komunistų pogrindis. Tiriant propagandinę AK veiklą šiame regione, šių veiksnių negalima atmesti. Aišku neverta atmesti fakto, kad Lenkų pogrindžio vadovybė Vilniuje taip pat bendravo su vokiečiais, o Naugarduko apygardoje atvirai bendradarbiavo kovojant prieš sovietus. Lenkų pogrindininkai šiame regione savo tokio pobūdžio veiklą teisino tuo, kad neįmanoma kovoti su visai vienu metu, taktiniais sumėtimais reikėjo laviruoti. Kalbant apie sudėtingus lietuvių ir lenkų santykius karo laikotarpiu reikia nepamiršti faktų, nebandyti išsisukinėti ar kitaip vengti pripažinti padarytas klaidas, kurios lyg šiol dažnai iškyla ir komplikuoja ir be to sudėtingus šiandienius 247 Vilniaus ir Naugarduko apygardų komendanto Vilko įsakymai kariams ir partizanams dėl garbingos kovos už Lenkijos nepriklausomybę. LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 4, l Krajewski, K. Na ziemi Nowogródzkiej: Nów Nowogródzki okręg Armii Krajowej. Warszawa, PAX, 1997, s Bieliauskas, P. Dienoraštis. Vilnius, Homo liber, 2012, p. 389; Jegelevičius, S. Okupacija ir kolaboravimas Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais. Pilietinis pasipriešinimas Lietuvoje ir Lenkijoje: sąsajos ir ypatumai Vilnius, LGGRTC, 2004, p Bubnys, A. Lenkų pogrindžio požiūris į Lietuvos valstybingumą metais. Lietuva antrajame pasauliniame kare. Sud. Anušauskas, A. Laurinavičius, Č. Vilnius, LII, 2007, p

65 lietuvių-lenkų santykius. Atsižvelgiant į visą tai nereikia pamiršti ir bendrų priešų, kuriems tai buvo naudinga Lietuvos ir Vilniaus vieta Armija Krajova pokarinėse vizijose AK pokario Vidurio Rytų Europos vizija bus aptarta Lenkijos egzilinės vyriausybės bei Vakarų valstybių nuostatų kontekste. Taip galima bus pastebėti esminius programinius skirtumus bei juos išsamiau aptarti. Pradedant analizuoti šiuos iš esmės sudėtingus klausimus galima sutikti su Ramojaus Kraujelio teiginiu, kad kalbant apie pokarines vizijas neišvengiamai tenka sugrįžti atgal ir analizuoti Antrojo Pasaulinio karo pradžios tarptautinius santykius m. spalio mėn. pasirašoma Lietuvos ir SSRS sutartis, pagal kurią Vilnius sugražintas Lietuvai. Lenkijos vyriausybė reaguodama į tai 1939 m. spalio 18 d. visoms vyriausybėms palaikančioms su ja santykius ir Tautų sąjungai, Vilniaus klausimu išsiuntė protesto notą. 253 Lenkijos diplomatai, išreikšdami savo pasipiktinimą, išvyko iš Kauno, nors tokių direktyvų nebuvo gavę iš vyriausybės ir iš esmės nutraukė trapius Lietuvos Lenkijos diplomatinius santykius. Lenkijos egzilinės vyriausybės užsienio reikalų ministras Augustas Zaleskis bandė taisyti padėti ir 1939 m. spalio 31 d. susitiko su Lietuvos pasiuntiniu Paryžiuje Petru Klimu. Diplomatai kalbėjo, kad yra būtina išsaugoti diplomatinius santykius. P.Klimas akcentavo, jog bendradarbiavimas yra būtinas tam, kad ateityje galima būtų sukurti naują pokarinę Vidurio Rytų Europą, o taip pat pasipriešinti bolševizmo ir Vokietijos keliamoms grėsmėms. Tada buvo sutarta, kad į Lietuvą kaip neoficialus Lenkijos atstovas galės atvykti profesorius Adamas Žultovskis. Neoficialumo skraistė buvo būtina tam, kad nuslėpti tai nuo vokiečių ir sovietų diplomatų, kurie įtakojo Lietuvos užsienio politiką. Tai parodo, kad naujoji Lenkijos vyriausybė siekė bendradarbiavimo su Lietuva lyg ir nepaisant Vilniaus valstybinės priklausomybės problemos. Tuo tarpu lietuviai irgi buvo pasiruošę bendradarbiauti, nes tarpusavio santykių jau neapsunkino teritorinis ginčas. 254 Nors lenkų egzilinė vyriausybė oficialiai nesutiko su jokiais teritoriniais pakeitimais, įvykusiais po 1939 m. rugsėjo 1 d., nes tokie pakeitimai galėjo būti apsvarstyti tik pasibaigus karui ir vyriausybei sugrįžus į tėvynę. Šiuose svarstymuose 252 Kraujelis, R. Lietuvos ir Lenkijos vieta vakarų pokarinėse vizijose m. Lietuvių lenkų santykiai amžių tėkmėje: istorinė atmintis. Vilnius, VUL, 2009, p Tarka, K. Konfrontacja czy współpraca? Litwa w polityce Rządu Polskiego na uchodźstwie Opole, UO, 1998, s Tarka, K. Lietuva Lenkijos vyriausybės politikoje Antrojo pasaulinio karo metais. Lietuva antrajame pasauliniame kare. Sud. Anušauskas, A. Laurinavičius, Č. Vilnius, LII, 2007, p Taip pat: Tarka, K. Konfrontacja czy współpraca? Litwa w polityce Rządu Polskiego na uchodźstwie Opole, UO, 1998, s

66 privalėtu dalyvauti taip pat ir visa tauta. 255 Bet santykiuose su Lietuva šiuo nutarimu nebuvo per daug afišuojamasi tam, kad nenutruktu ir taip trapus santykiai ir galima būtų pasiekti esminių susitarimų. Nepaisant to, kad egzilinę vyriausybę pasiekdavo vis nauji pranešimai apie lenkų teisių apribojimus Lietuvoje ir toliau ieškota bendradarbiavimo būdų. Dėl to, kad norėtą išsaugoti ne tik status quo bendruose santykiuose, bet ir todėl, kad Lietuvoje buvo tūkstančiai lenkų karo pabėgėlių, karių ir jų šeimų, kurioms reikėjo užtikrinti minimalias pragyvenimo sąlygas. Pačius karius buvo norima perkelti iš Lietuvos taip, kad jų potencialą ateityje galima būtų panaudoti. Netgi buvo siūlymas perkelti lenkų karius į Suomiją, tam kad jie padėtu šiai šaliai kare su SSRS. Bet tokį postulatą buvo iš esmės neįmanoma įgyvendinti, nes lietuviai nesutiktu išleisti karių į Suomiją, kur jie vėliau (dėka Lietuvos) kovotu prieš SSRS, o tai apsunkintu ir taip sudėtingą Lietuvos padėtį. Kitu nemažiau reikšmingu aspektu, dėl kuriuo ieškota bendradarbiavimo su lietuviais, tai egzilinės vyriausybės pokarinės Vidurio Rytų Europos vizija. Lenkai šio regiono valstybes (Lenkiją, Lietuvą, Čekoslovakiją, Vengriją, Jugoslaviją, Rumuniją) po karo matė, kaip regioninį bloką (arba federaciją) tarp Baltijos ir Adrijus jūrų. Šis blokas, anot lenkų politikų, ne tik apribotu Vokietijos įtaką šiame regione, bet kartu su bendra Anglijos, Prancūzijos ir Lenkijos karine sąjunga užtikrintu ilgalaikę jėgų pusiausvyrą Europoje. 256 Kitaip tariant, Lenkijos politikai neatsisakė dar iki karo buvusio užsienio reikalų ministro J.Beko suformuotos, jau minėtos Trečiosios Europos koncepcijos. Tokia tuometinė lenkų politikų pokario vizija turėjo tikslą užkirsti kelią ateityje vokiečiams ir bolševikams vykdyti imperialistinę politiką šiame regione. Bet taip pat ši koncepcija turėjo savo šalininkų tarp Vakarų valstybių. Pradėti reikia nuo to, kad idealistinė Vakarų valstybių pokarinės Europos vizija buvo suformuluota 1941 m. Atlanto chartijoje. Pagal ją visoms tautoms buvo užtikrinta apsisprendimo teisė. Bet realiai Vakarų valstybės, siekdamos išsaugoti draugiškus santykius su SSRS, buvo linkusios pripažinti jos interesus Baltijos jūros rytinės pakrantės regione. Lenkijos atžvilgiu laikytasi kitokios pozicijos, ne tokios skeptiškos kaip Lietuvos, Latvijos ir Estijos atžvilgiu. Didžioji Britanija rėmė Lenkijos nepriklausomybės siekius ir palankiai vertino Vidurio Rytų Europos konfederacijos/federacijos idėją. 257 Taip pat ir amerikiečiai, atsižvelgdami į panašią Vidurio Europos valstybių raidą, suvokė jas kaip bendrą vienetą, dėl to pritarė federacijos koncepcijai, nors buvo suvokiama, kad RA peržengus nacionalinių valstybių sienas, niekas negalės 255 Armia Krajowa w dokumentach t. 6, red. Iranek-Osmecki K., Londyn, Studium Polski Podziemnej, 1989, s Tarka, K. Konfrontacja czy współpraca? Litwa w polityce Rządu Polskiego na uchodźstwie Opole, UO, 1998, s Kraujelis, R. Lietuvos ir Lenkijos vieta vakarų pokarinėse vizijose m. Lietuvių lenkų santykiai amžių tėkmėje: istorinė atmintis. Vilnius, VUL, 2009, p

67 užtikrinti šio regiono valstybių nepriklausomybės. 258 Taigi federacija ir pagal Vakarų valstybes turėjo tapti atsvara SSRS, nors buvo suvokiama, kad sovietų karinė mašina yra jėga, su kuria reikia skaitytis. Diskusijos dėl pokarinės Europos vizijų Vakaruose aktyviai vyko maždaug iki 1943 m., tačiau per vėlesnius aukščiausio lygio susitikimus būsimiems karo nugalėtojams planuojant bendrai valdyti ir palaikyti tvarką Europoje, sėkmingas RA puolimas užtikrino politinį SSRS dominavimą sąjungininkų diskusijose /1940 m. Lietuvos tarptautinė padėtis buvo nepavydėtina: Vokietija ir SSRS kėlė tiesioginę grėsmę jos nepriklausomybei, o Vakarų valstybės buvo labiau linkusios remti Lenkiją, o tai kėlė pavojų netekti atgautą Vilnių ir Vilniaus kraštą. 260 Lietuvių požiūrius į bendros su Lenkija federacijos idėją, pagal K.Tarką, 1939/1940 m. nebuvo neigiamas, bet ir ši idėja lietuvių tarpe nebuvo svarstoma, nes tuo metu Lietuva, būdama tarp dviejų agresorių, bandė laviruoti ir išsaugoti savo valstybingumą. 261 Kitaip tariant nenorėta rūstinti agresyvių kaimynų savo bendradarbiavimo su Lenkijos egzilinę vyriausybe. Lietuvių požiūris į siūlomą federaciją pasikeitė po 1940 m. birželio 15 d. įvykusios aneksijos. Tuomet Lenkijos užsienio politikos potvarkiuose suderinta, kad Lenkija sieks išlaikyti draugiškus santykius su Lietuva ir rems jos interesus tarptautinėje arenoje. Lenkų politikai pabrėžė, kad būtinai reikia užtikrinti Lietuvos įtaką Klaipėdos krašte, bet apie Vilniaus kraštą nebuvo nieko kalbama. Taip tikriausiai buvo dėl to, kad tokiu būdu lenkai siekė atitraukti dėmesį nuo šio erzinančio klausimo. Kita vertus lietuviai ieškojo bendradarbiavimo su lenkais, nes per juos tikėtasi aktualizuoti nepriklausomybės idėją tarptautinėje arenoje. K.Tarka pabrėžė, kad lietuviai bijojo, jog anglai gali pritarti Baltijos šalių įjungimui į SSRS, dėl to ieškojo bendradarbiavimo su lenkais galimybių m. vasarą iš lietuvių pusės buvo pateiktas pasiūlymas, dėl bendradarbiavimo federacijos pagrindais. Bet lenkai nustojo būti lietuviams rimtu partneriu, kai Stalinas nutraukė diplomatinius santykius su Lenkijos egziline vyriausybe, o čekoslovakai atsisakė bendros federacijos koncepcijos. 262 Iš esmės tokioje padėtyje nepavyko pasiekti rimtų susitarimų, tuo labiau kai tapo aiškūs Teherane vykusios konferencijos nutarimai. Lenkijos egzilinė vyriausybė tikėjosi, kad AK indėlis 258 Kraujelis, R. Lietuvos ir Lenkijos vieta vakarų pokarinėse vizijose m. Lietuvių lenkų santykiai amžių tėkmėje: istorinė atmintis. Vilnius, VUL, 2009, p Kraujelis, R. Lietuvos ir Lenkijos vieta vakarų pokarinėse vizijose m. Lietuvių lenkų santykiai amžių tėkmėje: istorinė atmintis. Vilnius, VUL, 2009, p Kasperavičius, A. Lietuvių visuomenės požiūris į Vilniaus ir Vilniaus krašto prijungimą prie nepriklausomos Lietuvos (1939 m. ruduo 1940 m. vasara). Lietuvių lenkų santykiai amžių tėkmėje: istorinė atmintis. Vilnius, VUL, 2009, p Tarka, K. Konfrontacja czy współpraca? Litwa w polityce Rządu Polskiego na uchodźstwie Opole, UO, 1998, s Tarka, K. Lietuva Lenkijos vyriausybės politikoje Antrojo pasaulinio karo metais. Lietuva antrajame pasauliniame kare. Sud. Anušauskas, A. Laurinavičius, Č. Vilnius, LII, 2007, p ; taip pat: Witold Staniewicz: Wilno i Wileńszczyzna w latach drugiej wojny światowej. Zbiór Stanisława Kiałki. BOss, Rkps, 16637/II, s

68 kovoje su vokiečiais padės performuoti tuos nutarimus, o tai paaiškina, kodėl AK vadovybė taip aktyviai rėmė federacijos idėją ir jos neišsižadėjo. Federacijos vizija buvo populiari Vilniaus lenkų pogrindininkų tarpe. Apie tai liudija nemažai išlikusių propagandinio, politinio turinio dokumentų, kuriuose kalbama apie pokarinį Lietuvos ir viso Vidurio Rytų Europos regiono likimą. Šių dokumentų turinys bus detaliau išanalizuotas šioje darbo dalyje siekiant išgryninti AK pokario Lietuvos viziją. Ne visuose dokumentuose buvo kalbama tik apie federacijos koncepciją. Iš esmės AK turėjo dvi pokario Lietuvos vizijas. Pagal pirmą iš jų, Lietuva turėjo būti nepriklausoma, savarankiška valstybė, bet susijungusi su Lenkija, federacijos pagrindu. Antroji koncepcija numatė Lietuvos įjungimą į Lenkijos sudėtį, suteikiant jai tautinę autonomiją tik kaip etnografiniam regionui. 263 Kiekviena iš šių koncepcijų turėjo savo šalininkų ir priešų. Tuo tarpu lenkų egzilinės vyriausybės nariai ir lenkai, susitelkę aplink vyriausybės aparatą, matė tokius sprendimus: federacija; inkorporavimas; Vilniaus užėmimas arba diplomatinis sprendimas. 264 AK vadovybė buvo įsitikinusi, kad jeigu Lietuva bus visiškai savarankiška, tai ją valdys tas pats elitas, kuris atkūrė ir valdė Lietuvą tarpukariu. Tokiu būdu Lietuva vėl būtų buvusi priešiška Lenkijos atžvilgiu. 265 Buvo manoma, kad lietuviai ir toliau laikysis antilenkiško kurso, kuris kaip beje pripažįsta patys lenkai ir lietuviai, tuo metu (turima omenyje tarpukarį) buvo sąlygotas aukštesniais egzistenciniais motyvais. Kaip pažymėjo lietuvių pogrindininkai lenkai nebuvo laikomi priešais vien dėl to, kad yra lenkais, bet priešiška buvo laikoma jų vykdyta politika Lietuvos atžvilgiu. 266 Taip kaip jau buvo minėta 1.1 darbo dalyje, kad lenkų kultūra kėlė grėsmę lietuvių egzistenciniams interesams, bet tik tol, kol nesusikristalizavo lietuvių kultūra. Kita vertus Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga (toliau LLKS) pabrėžė, jog persekios kiekvieną iki antros kartos, kas išdrįs išduoti lietuvių nepriklausomybės idėją. 267 Bet kas įdomiausia, nebuvo apibrėžta, ką turima omenyje kalbant apie nepriklausomybės idėją. Galima prielaida, jog kaip tik dėl tokio pobūdžio teiginio AK vadovybė ir buvo įsitikinusi, jog lietuviai laikysis antilenkiško kurso, nes visą tarpukarį lietuvių propagandą kūrė lenko kaip Lietuvos priešo viziją, apie tai plačiau yra rašęs jau minėtas istorikas K.Buchovskis Lietuvių lenkų santykių apžvalgos LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 33, l Tarka, K. Konfrontacja czy współpraca? Litwa w polityce Rządu Polskiego na uchodźstwie Opole, UO, 1998, s Lietuvių lenkų santykių apžvalgos LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 33, l Lietuvių, baltarusių, lenkų spaudos apžvalgos, 1943 m. LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 39, l Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos analizė apie lenkų politinius teiginius Vilniaus ir Vilniaus krašto klausimu. LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 41, l Buchowski, K. Litwomani i polonizatorzy: mity, wzajemne postrzeganie i stereotypy w stosunkach polsko-litewskich w pierwszej połowie XX wieku. Białystok, Uniwersytet w Białymstoku, 2006, p

69 AK BIP-o darbuotojų manymu, nagrinėti lietuvių-lenkų santykius galima laikant a priori teiginį, jog Lietuva kaip valstybė buvo toks pat priešas Lenkijos atžvilgiu kaip SSRS ir Vokietija. Lietuva savo norų atsistojo greta šių valstybių, iš sovietų rankų priimdama Vilnių, o jos vyriausybės vykdyta politika Vilniuje tik patvirtino teiginį apie Lietuvos priešiškumą lenkų ir Lenkijos atžvilgiu. 269 Teisingumo dėlei reikia visgi pripažinti faktą, jog vokiečiai, prasidėjus II Pasauliniam karui, siūlė lietuviams jėga atsiimti Vilnių, bet lietuviai nesileido išprovokuojami, nors lietuvių tarpe buvo šio siūlymo šalininkų. Verta pridurti, jog lietuvių pogrindžio spaudoje apie tai buvo užsimenama ir netgi lyginamas lietuvių elgesys su lenkų elgesiu 1920 m. spalio mėn. 270 Bet šio fakto lenkų pogrindininkai nesvarstė, veikiau buvo susirūpinta dėl to, kad visgi ši nerealizuota idėja turėjo šalininkų. Pirmoji koncepcija iš esmės buvo labiausiai priimtina AK vadovybei. Pagal ją Lietuva po karo turėjo susijungti su Lenkija kaip lygiateisiai partneriai į bendrą Vidurio Rytų Europos federaciją, t.y. realizuoti J.Beko Trečiosios Europos idėją. Siekiant tokio pobūdžio suartėjimo buvo numatyta laikinai okupuoti Lietuvą, kad būtų išugdytas naujas valdantysis elitas, kuris suprastu bendros federacijos būtinumą. Siekiant šio tikslo buvo numatyta sukurti okupuotos teritorijos civilinę valdybą, kuriai vadovautu patyręs lenkų politikas, išmanantis lietuvių-lenkų santykių subtilybes. Taip pat ši valdyba turėjo lenkams ir lietuviams užtikrinti vienodas teises, o visus tuos, kas trukdytu šio sumanymo realizavimui, turėjo parodomai teisti. Vilniaus klausimas šiuo atveju nebuvo aptariamas, nes Vilnius po karo turėjo besąlygiškai grįžti į Lenkijos sudėtį. 271 Apibendrintai verta pridurti, jog klausimai liečiantys Vilniaus problemą nebuvo svarstomi, dėl to jog a priori buvo laikomas teiginys, jog Vilnius yra Lenkijos dalis. AK vadovybės manymu federacijoje dominuotu Lenkija ir ji tam turėjo politinę ir moralinę teisę dėl to, jog jos elgesys karo ir okupacijos metais įrodė, kad lenkai yra ryžtinga tauta. Be to Lenkija karo metu rūpinuosi ne tik savo, bet ir kitų valstybių interesais. Pagal lenkų pogrindininkus, federacijos sukūrimas užtikrintų geras vystymosi sąlygas kultūriniams bei ūkiniams susijungusių tautų interesams. 272 Taip pat buvo siūlyti radikalesni šios koncepcijos realizavimo būdai. Pagal vieno dokumento autorių, lietuviai neišlaikė valstybingumo egzamino, nes jų fanatiškas priešiškumas lenkiškumui užgožė jų gebėjimą logiškai ir šaltakraujiškai mąstyti. Todėl buvo siūlyta neleisti lietuviams sukurti po karo nepriklausomos valstybės, o Lietuva turėtų tapti dalimi federacijos, kurioje dominuotų Lenkija, o lietuviams būtų suteikta tik plati kalbinė ir administracinė autonomija. Taip pat būtų 269 Lietuvių lenkų santykių apžvalgos LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 33, l Lietuvių, baltarusių, lenkų spaudos apžvalgos, 1943 m. LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 39, l Lietuvių lenkų santykių apžvalgos LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 33, l Lietuva vakar, šiandien ir rytoj, Niepodległość laikraščio priedas, 1943 m. LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 88, l. 4 ap. Žr. priedą nr. 12, p

70 užtikrinti 1922 m. agrarinės reformos įvykdyti pakeitimai, o žemiausiems sluoksniams turėjo būti užtikrintos minimalios pragyvenimo pajamos. Šios idėjos autorius teigia, jog lietuviai yra labai prisirišę prie kalbos ir žemės, taigi šių dalykų užtikrinimas garantuos jų nuolankumą naujos valdžios atžvilgiu. 273 Iš esmės tai būtų šiandieninės Rusijos federacijos modelis, kuriame atskiros respublikos turi kalbinę bei administracinę autonomiją, bet nevykdo savarankiškos užsienio politikos. Lietuvių pogrindininkai į tokias idėjas žiūrėjo su nepasitikėjimu. Su nepasitikėjimu ne tik dėl to, kad taip būtų apribotas Lietuvos savarankiškumas, bet ir dėl to, jog tuo metu buvo galvojama apie Baltijos ir Skandinavijos šalių federaciją, kurioje nebūtų Lenkijos ir kuri būtų sukurta Švedijos iniciatyva. Federacijos koncepcija su Lenkija buvo įmanoma tik tuo atveju, jeigu visa Europa jungtųsi į bendrą federaciją. LLKS tikėjosi, kad Didžioji Britanija parems šią idėją, nes kaip tik ši koncepcija pagal lietuvius užtikrintu ne tik ilgalaikę taiką, bet taip pat prisidėtų prie Ukrainos, Baltarusijos ir Kaukazo šalių vystimosi. 274 Lenkų politikai šią lietuvių koncepciją vertino priešiškai ne dėl to, kad į jos sudėtį nepateko Lenkija, bet dėl to, jog 1940 m., kai prasidėjo sovietinė regiono okupacija, šalys tarpusavyje nebendradarbiavo ir bendrai nepasipriešino, o Švedija pati pirmoji pakluso sovietų reikalavimui likviduoti Baltijos šalių diplomatines atstovybes. 275 Lenkų manymu šioje federacijoje nebūtų bendradarbiavimo ir ji pati būtų veikiau tik popierinė bei neužtikrintų realaus saugumo regione. Antros koncepcijos šalininkai teigė, jog neapykanta lenkams užvaldė visą lietuvių visuomenę ir niekas nepasikeistų netgi ir tuomet, jeigu Lenkija atsisakytų pretenzijų ne tik į Vilnių, bet atiduotu Lietuvai Varšuvą ir Krokuvą, o taip pat padėtų užimti Kijevą ir Odesą. Pogrindininkų manymų tai būtų buvęs lemiamas veiksnys, į kuri reikėtų atsižvelgti baigiantis karui ir priimti atitinkamus sprendimus. Lietuviai prarado šaltakraujiškumą ir politinį realizmą, todėl Lietuva turėtų tapti Lenkijos dalimi, kur jiems būtų užtikrintos tam tikros teisės. Turėtų būti užtikrinta: teisė į žemės nuosavybę, miestiečiams darbo vietos, teisė laisvai naudotis lietuvių kalba, kuri būtų naudojama ir administracijoje. Tai AK manymu buvo vienintelis būdas, kuris sąlygotų Lenkijos išlikimą tarptautinėje arenoje, nes nepriklausoma Lietuva tik trukdytų Lenkijai sukurti stiprią sąjungą prieš sovietus ir vokiečius. 276 Kaip jau buvo minėta šio darbo įvade, lietuvių nepriklausomybės siekiai 273 Lietuvių tautinių, politinių problemų istorinė apžvalga. LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 29, l. 23, 24, Lietuvių, baltarusių, lenkų spaudos apžvalgos, 1943 m. LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 39, l. 30; taip pat: Lietuvių lenkų santykių apžvalgos LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 33, l. 7; taip pat: Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos analizė apie lenkų politinius teiginius Vilniaus ir Vilniaus krašto klausimu. LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 41, l Lietuva vakar, šiandien ir rytoj, Niepodległość laikraščio priedas, 1943 m. LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 88, l. 3 ap. 276 Lietuvių tautinių, politinių problemų istorinė apžvalga. LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 29, l Tikslinga yra pridurti, jog pvz. baltarusių atžvilgiu, lenkų pogrindžio retorika nebuvo tokia radikali kaip lietuvių atžvilgiu. Baltarusiškų žemių bei jų gyventojų problema buvo suredukuotas iki ekonominio socialinio klausimo, o jų šovinizmas buvo laikomas dirbtiniu reiškiniu. Pagal lenkų pogrindininkus baltarusiai nebuvo organizuota jėga dėl to juos nelaikė konstituciniu 69

71 buvo vertinami kaip priešiškų Lenkijai valstybių inspiracijos. Nuolaidos Lietuvos atžvilgiu tik įtvirtintų nuomonę apie silpną Lenkiją. 277 Netgi daugiau, buvo teigiama, kad visa rytinių Lenkijos žemių visuomenė nekenčia lietuvybės ir laukia Lietuvos inkorporavimo į Lenkijos sudėtį, o Vilniaus klausimu nesiruošia diskutuoti, nes miestas besąlygiškai priklauso Lenkijai. 278 AK vadovybė siūlė, kad norint sukurti lietuvių visuomenes tarpe palankią lenkams nuomonę, reikia daugiau propagandos lietuviu kalba. Siekiant greičiau įsitvirtinti po karo Lietuvoje, būtina Kauno Lietuvos teritorijoje užimti kuo daugiau reikšmingų postų įmonėse ir administracijoje, tuo labiau, kad tai tapo įmanoma, kai dauguma lietuvių pareigūnų ir valdininkų išvyko į Vilnių. 279 Verta pridurti, jog šios koncepcijos turėjo savo šalininkų bei priešininkų egzilinės vyriausybės narių tarpe. Šalininkų teigimu Lietuva geriausiai vystėsi būdama sąjungoje su Lenkija, tuo tarpu priešininkai teigė, kad Lietuvos įjungimas į Lenkijos sudėtį nepadėtų išspręsti tautinių mažumų klausimo, o tik pagilintų šią problemą. 280 Lietuviai savo ruožtu buvo matę bendradarbiavimo su lenkais galimybes, bet tik tuo atveju jeigu Vilnius ir Vilniaus kraštas būtų besąlygiškai pripažinti Lietuvai. 281 Apibendrinant šias tezes pagrįstai galima teigti, kad Vilniškė AK Lietuvos atžvilgiu laikėsi labai priešiškai. Savo poziciją AK vadovybė aiškino tuo, jog karo metu Lietuvos teritorijoje keitėsi okupacijos, o lietuviai tuo ciniškai naudojosi tam, kad naikintų lenkiškumą. Kita vertus antilenkiškas kursas buvo palaikomas visą tarpukarį. Dėl to AK besąlygiškai pripažino Lietuvą kariaujančia puse Lenkijos atžvilgiu ir kaip vienintelį šios problemos sprendimą matė Lietuvos inkorporavimą į Lenkijos sudėtį. Labiau nuosaikesni AK politikai laikėsi nuomonės, jog Lietuva gali būti nepriklausoma, bet tik federacijoje su Lenkija ir kitomis Vidurio Rytų Europos valstybėmis. Buvo siūlyti įvairūs variantai šiai galimai koncepcijai realizuoti, išsaugojant kultūrinę arba netgi dalinai politinę nepriklausomybę. veiksniu. Vokiečių sukurta baltarusių administracija buvo sudaryta iš žmonių, kurie prieškarinėje Lenkijoje atliko kalėjimo bausmes už antivalstybinę veiklą. Tokie valdininkai neturėjo jokių moralinių nuostatų, naikino viską ir visus kas galėtu kenkti jų interesams. Lenkų pogrindininkai siūlė po karo įvykdyti agrarinę reformą ir užtikrinti lenkų kultūros sklaidą šiame regione, nes tokiomis sąlygomis antilenkiška propaganda butu pasmerkta (Pagal: Politinės padėties Ašmenos apskrityje ir Naugarduko vaivadijos Baranovičiuose apžvalgos. LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 27; taip pat: Krajewski, K. Na ziemi Nowogródzkiej: Nów Nowogródzki okręg Armii Krajowej. Warszawa, PAX, 1997, s. 24, 26; Baltarusijos problemų ir kaimo gyventojų intelektualinio lygio apžvalga. LCVA, f. R-601, ap. 1. b. 32, l ). 277 Vokiečių, rusų, lenkų padėties prieškarinės Lenkijos Rytinėse žemėse apžvalga LCVA, f. R-601, ap. 1. b. 28, l Sprawy narodowściowe oraz prześladowania i masowe zbrodnie na polskim terytorium pod okupacją niemiecką i sowiecką IPN BU, 1836/44, s Armia Krajowa w dokumentach t. 1, wrzesień 1939-czerwiec 1941, red. Czarnocka H., Londyn, Studium Polski Podziemnej, 1970, s ; 280 Tarka, K. Konfrontacja czy współpraca? Litwa w polityce Rządu Polskiego na uchodźstwie Opole, UO, 1998, s Lietuvių lenkų santykių apžvalgos LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 33, l

72 Trumparegiška Lietuvos valdžios m. vykdyta politika Vilniuje ir Vilniaus srityje apsunkino ne tik lenkų ir lietuvių santykius, bet ir lietuvių atvaizdą. 282 Padėtį apsunkino ir tai, kad kiekvienas totalitarinis režimas pirmiausia siekė savo tikslų ir naudojosi okupuoto krašto tautomis savo politikai įgyvendinti. Kita vertus, okupuotos tautos mišriuose ir etninių konfliktų draskomuose regionuose stengėsi išlaikyti arba išsikovoti dominuojančią padėtį kitų tautinių grupių atžvilgiu. Nors okupacijų metais nei lietuviai, nei lenkai nebuvo tikraisiais savo krašto šeimininkais, vis dėlto abi tautos legaliais ir nelegaliais būdais rungėsi dėl įtakos Vilniuje ir Vilniaus krašte. 283 AK pripažino, kad bolševikai ir vokiečiai labai gerai orientavosi lietuvių visuomenės nuotaikose lenkų atžvilgiu ir išnaudojo kiekvieną progą tam, kad pagilintų ir įtvirtintu šią neapykantą Armija Krajova požiūris į Ostlandą AK vadovybė niekada neišsižadėjo Vilniaus ir Vilniaus krašto kaip Lenkijos sudedamosios dalies. Bet Lenkijos egzilinės vyriausybės atstovas 1940 m. vasario 21 d. susitikime su Lietuvos diplomatu Šveicarijoje pabrėžė, kad visi teritoriniai ginčai, taip pat tarp Lenkijos ir Lietuvos bus išspręsti tik po karo, be trečiųjų šalių intervencijos m. liepos 30 d. Londone buvo pasirašyta sutartis tarp Lenkijos egzilinės vyriausybės ir SSRS dėl diplomatinių santykių užmezgimo. Tada Londone rytinių Lenkijos žemių klausimas nebuvo keliamas, nes atrodė ir taip aišku, kad sovietai turi pripažinti Lenkijos sienų status quo iki 1939 metų rugsėjo 1 dienos. Lenkija buvo užsitikrinusi ir Anglijos paramą šiuo klausimu. Anglijos užsienio reikalų ministras Edenas pareiškė, jog jo vyriausybė nepripažįsta Lenkijoje 1939 m. rugsėjo 1 d. įvykusių teritorinių pokyčių. 286 Atsižvelgiant į tai, Lenkijos egzilinė vyriausybė Vilniaus klausimu iš tiesu nesiruošė daryti jokių nuolaidų lietuviams m. pavasarį buvo aiškiai apibrėžta, kad Vilnius liks Lenkijos dalimi. Nors teisingumo dėlei reikia pabrėžti, jog pulkininkas L.Mitkevičius, kuris vedė derybas Jungtinėse Amerikos Valstijose (toliau JAV) su lietuviais, laikėsi nuomonės, jog vardan geru Lietuvos ir Lenkijos santykių, buvo geriau atsisakyti Vilniaus. 287 Kadangi Vilnius ir po karo turėjo priklausyti Lenkijai, todėl Vilniaus AK vadovybė nagrinėjo ne tik politinę, bet ir ekonominę bei 282 Buchovski, K. Litvomanai ir polonizuotojai: mitai, abipusės nuostatos ir stereotipai lenkų ir lietuvių santykiusoe pirmoje XX amžiaus pusėje. Vilnius, Baltos lankos, 2012, p Bubnys, A. Lietuvių ir lenkų pasipriešinimo judėjimai metais: sąsajos ir skirtumai. Pilietinis pasipriešinimas Lietuvoje ir Lenkijoje: sąsajos ir ypatumai Vilnius, LGGRTC, 2004, p Lietuvių tautinių, politinių problemų istorinė apžvalga. LCVA, f. R-601, ap. 1. b. 29, l Tarka, K. Konfrontacja czy współpraca? Litwa w polityce Rządu Polskiego na uchodźstwie Opole, UO, 1998, s Nosewicz, Wł. Przegląd dokumentów Narodowego Archiwum Republiki Białoruś o działalności formacji Armii Krajowej w okresie II wojny światowej. Rok 1944 na Wileńszczyźnie, Warszawa, Efekt, 1996, s Tarka, K. Konfrontacja czy współpraca? Litwa w polityce Rządu Polskiego na uchodźstwie Opole, UO, 1998, s

73 demografinę krašto padėtį, vertindama kaip stipriai kraštas buvo paveiktas ir nualintas okupacijos metu. AK vadovybė nuodugniai ištyrė padėtį Lietuvos ir Baltarusijos generalinėse srityse, ypatingai atkreipiant dėmesį į tas žemes, kurios potencialiai turėjo būti grąžintos Lenkijai. Galima prielaida, kad kaip tik esant tokioms aplinkybėms galėjo atsirasti dokumentai, kurie bus nagrinėjami šioje darbo dalyje. Dokumentuose pavadintuose Apžvalga apie Ostlando gyventojus ir teritoriją 288 ir Baltarusijos generalinio komisariato įkūrimo ir veiklos apžvalga 289 yra tikrai įdomios informacijos apie krašto administracinę, demografinę bei tautinę padėtį. Verta būtų pastebėti, kad šiuose dokumentuose pateiktus duomenis yra plačiau nagrinėjęs istorikas A.Bubnys 290 ir panašią analizę įvykdė istorikas J.Volkonovskis savo straipsnyje ZWZ-AK ir etninių mažumų problema Vilnijoje 291. Remiantis istoriografija ir naujai prieinamais šaltiniais bus detaliai išanalizuotas dokumentų turinys. Vokiečiams užėmus dalį SSRS okupuotų teritorijų, buvo sukurti du Reicho Komisariatai: Ukrainos ir Ostlando. 292 Trys Baltijos respublikos, dalis Lenkijos šiaurės rytinių žemių 1941 m. liepos mėn. buvo sujungtos į Reicho Ostlando Komisariatą. Ostlando komisaru buvo paskirtas H. Lohse, o nuo 1944 m. rugsėjo 20 d. vadovavo buvęs Ukrainos komisaras Erikas Kochas. Ostlando komisaras buvo pavaldus Rytų reikalų ministerijos ministrui Alfredui Rosenbergui. Komisariatas buvo suskirstytas į generalines sritis: Lietuvos (vadovavo A.T. von Rentelnas), Latvijos (vadovavo O. Drechsleris), Estijos (vadovavo K. Litzmannas) ir Baltarusijos (vadovavo W. Kube). 293 Dokumente pavadintame Apžvalga apie Ostlando gyventojus ir teritoriją teigiama, kad Ostlando teritorija, išplitusi nuo Suomių įlankos iki Nemuno deltos. Ši teritorija, dėl kurios XVII a. ginčijosi Lenkija, Maskvos Didžioji Kunigaikštystė ir Švedija, buvo valdoma Ostlando generalinio komisaro, kurio pagrindinė būstinė buvo įkurta Rygoje. Šios teritorijos plotas buvo km 2 ir ją sudarė: Generalinė sritis Estija 47 tūkst. km 2 ; Generalinė sritis Latvija 66 tūkst. km 2 ; Generalinė sritis Lietuva 67 tūkst. km 2 ir Generalinė sritis Baltarusija 54 tūkst. km 2. Į šį administracinį vienetą buvo sujungtos teritorijos labai skirtingos savo kultūra, istorija, ūkio padėtimi bei gyventojų tankiu: Estijoje 21 žmogus 1 km 2 ; Latvijoje 27 žmonės 1 km 2 ; Lietuvoje 42 žmonės 1 km 2 ; Baltarusijoje 45 žmonės 1 km 2. Ostlando komisariate, pagal 1944 sausio 1 dienos surašymą, 288 Apžvalga apie Ostlando gyventojus ir teritoriją. LCVA, f. R-601, ap. 1, b Baltarusijos generalinio komisariato įkūrimo ir veiklos apžvalga. LCVA, f. R-601, ap. 1, b Bubnys, A. Lenkų pogrindžio požiūris į Lietuvos valstybingumą metais. Lietuva antrajame pasauliniame kare. Vilnius, LII, p Volkonovski, J. ZWZ AK ir etninių mažumų problema Vilnijoje. Pilietinis pasipriešinimas Lietuvoje ir Lenkijoje: sąsajos ir ypatumai Vilnius, LGGRTC, Witold Staniewicz: Wilno i Wileńszczyzna w latach drugiej wojny światowej. Zbiór Stanisława Kiałki. BOss, Rkps, 16637/II, s Bubnys, A. Vokiečių okupuota Lietuva ( ). Vilnius, LGGRTC, 1998, p

74 gyveno apie 8 mln. gyventojų. Katalikiškos ir lenkiškos kultūros (AK vadovybės manymu dalinai sunaikintos aktyvios šiame regione vykdytos rusifikacijos politikos) įtakoje buvusiai Lietuvai ir didesnei Vakarų Baltarusijos daliai kaip priešprieša yra protestantiškos, vokiškos bei švediškos kultūros įtakoje buvusios Latvijos ir Estijos generalinės sritys. Buvusioje Livonijoje dominavo stambieji ir vidutinieji ūkiai, o Lietuvoje buvo tik smulkūs ūkiai. 294 Generalinių sričių sostinėmis buvo senieji politiniai šių regionų centrai: Talinas, Ryga, Kaunas ir Minskas. Didžiausias Ostlando komisariato miestas buvo Ryga, kuriame gyveno apie 300 tūkst. žmonių (1914 m. jų buvo apie 500 tūkst.). AK vadovybė besiremdama okupacijos metu leistu leidiniu, skirtu Rytinio komisariato gyventojams, Ostland pavadino Ryga vokiškumo bastionu Rytų Baltijos regione. 295 Taline tuo metu AK duomenimis gyveno apie 140 tūkst. gyventojų, Kaune maždaug 114 tūkst., o Minske 110 tūkst. Įdomu tai, jog senas šio regiono kultūrinis centras Vilnius buvo tik antraeiliu miestu. Vilniuje pagal gyventojų surašymą buvo vos 146 tūkst. gyventojų, taigi karo metu Vilnius prarado ketvirtadalį savo gyventojų. Šiaurės rytų Lenkijos Respublikos žemės buvo padalintos taip, jog vakarinė Vilniaus vaivadijos dalis buvo prijungta prie Lietuvos. Likusi rytinė Vilniaus vaivadijos dalis, Naugarduko vaivadija ir Minsko sritis buvo sujungtos ir iš jų sudaryta Baltarusijos Generalinė sritis. Generalinės sritys buvo padalintos į apygardas, o apygardos į apskritis (vokiškai Kreise): Lietuva buvo padalyta į 4 kaimas apygardas bei 2 miestų. Kaimo apygardos: Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir Panevėžio, miestų apygardos: Vilniaus ir Kauno. Apygardos buvo padalintos į mažesnius administracinius vienetus apskritis, kurių Lietuvoje buvo 25, o Baltarusijoje 69. Apskritys savo didžiu atitiko buvusius tarpukario pavietų dydžius. Apskritys buvo padalintos į dar mažesnius vienetus valsčius. Kreise Wilna-Land/Vilniaus apygarda, apėmusi prijungtos prie Lietuvos Vilniaus krašto dalį, buvo suskirstyta į 6 apskritis. Apygardoje, neįskaitant Vilniaus miesto, gyveno žmonių, apgyvendinimo tankis 38 žmonės 1 km 2. Čia buvo 53 miestai ir 5 kaimo valsčiai. 296 Lietuviai valdininkai dominavo tik apskričių ir valsčių administracijose, o visą jų darbą koordinavo generaliniai tarėjai, kuriems pirmininkavo generolas P.Kubiliūnas, kuris savo ruožtu buvo visiškai pavaldus A.T.Rentelnui. 297 Dalis prieškarinės Lenkijos, t.y. Naugarduko ir rytinė Vilniaus vaivadijos dalis pateko į Baltarusijos generalinės srities sudėtį. Tai buvo rimta priežastis, dėl kurios lenkų pogrindis buvo 294 Apžvalga apie Ostlando gyventojus ir teritoriją. LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 30, l Baltarusijos generalinio komisariato įkūrimo ir veiklos apžvalga. LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 31, l Apžvalga apie Ostlando gyventojus ir teritoriją. LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 30, l Witold Staniewicz: Wilno i Wileńszczyzna w latach drugiej wojny światowej. Zbiór Stanisława Kiałki. BOss, Rkps, 16637/II, s

75 labai suinteresuotas Baltarusijos generaline sritimi. Pagal 1931 m. gyventojų surašymą Vakarų Baltarusijoje gyveno nemažai lenkų, nors jie ir nesudarė daugumos. 298 Baltarusijos sritis apėmė 54 tūkst. km 2 plotą, srityje pagal 1943 m. surašymą gyveno gyventojų. Administraciškai sritis buvo padalinta į vieną miesto (Minsko) apygardą ir aštuonias kaimo apygardas: Slanino, Lydos, Baranovičių, Slucko, Minsko, Vilejkos, Glubokų, Barisavo. Didesnė dalis Barisavo, Minsko ir Slucko apygardų buvo perduotos karinei administracijai. Baltarusijos generalinės srities ribos apėmė Naugarduko vaivadiją, rytinę Vilniaus vaivadijos dalį iki Breslaujos, Pastovio ir Smurgainių linijos t.y. iki tų regionų, kur daugumą sudaro katalikai. Rytuose prie srities prijungta buvo dalis sovietinės Baltarusijos su Minsko miestu iki Slucko, Barisavo ir Dysnos linijos. Pietuose Baltarusijai atiteko šiaurinė Palesios vaivadijos dalis, o likusi Palesios dalis buvo prijungta prie Ukrainos. Srities sostine buvo Minsko miestas, kuriame ir susitelkė okupacinės ir kolaborantų valdžios institucijos. Pastebimas AK vadovybės neigiamas požiūris į Baltarusijos Generalinę Sritį kaip administracinį vienetą, pabrėžiama, kad šio vieneto teritorija net neapima visų etninių baltarusių žemių. Pogrindžio vadovybės manymu etninės žemės apimtu viską nuo Polocko iki Mogiliovo ir nuo Briansko iki Severo Naugardo. Dokumentuose pažymima, kad vokiečiai pradėjo kurti baltarusių nacionalistinius žydinius ten, kur baltarusių niekad nebuvo. Minimos vietovės kaip Daugpilis, Balstogė, Varšuva ir netgi Berlynas. 299 Prijungtoje prie Lietuvos Vilniaus krašto dalies visuomenėje nors ir dominavo lenkiškai kalbantis gyventojai, bet vis tiek pagal tikėjimą ir tautybę tai nebuvo vienalytė visuomenė, kaip tai matė AK vadovybė. Tokia pati situacija buvo ir Vakarų Baltarusijoje. Aiškus skirtumas buvo tarp lenkiškosios Vakarų Baltarusijos ir rytinės jos dalies su Minsko miestu, kuris iš pradžių caro laikotarpiu buvo stipriai paveiktas rusinimo politikos, o sovietinės okupacijos metu buvo paveiktas komunistinių idėjų. Taip pat pastebimas skirtumas tarp katalikiškos visuomenės į šiaurę nuo Nemuno ir stačiatikių visuomenės į pietūs nuo Nemuno. 300 Paskutinis pravestas Lenkijoje 1931 m. gyventojų surašymas parodė, jog absoliuti dauguma (66 procentai) rytų ortodoksų ir nelenkiškos tautybės gyventojų susibūrė Naugarduko ir Nesvyžiaus apskrityse. Tokia pati situacija ir naujai sukurtoje Hancevičių apskrityje, kurios didesnę dalį sudaro buvusios Paliesės vaivadijos žemės. Tuo tarpu Baranovičių, Slanimo, Vileikos ir Glubokų apygardose, pagal 1931 m. surašymo duomenis, susibūrė didesnė dalis lenkiškai kalbančių gyventojų Mały rocznik statystyczny Warszawa, GUS, 1939, s Baltarusijos generalinio komisariato įkūrimo ir veiklos apžvalga. LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 31, l Apžvalga apie Ostlando gyventojus ir teritoriją. LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 30, l Mały rocznik statystyczny Warszawa, GUS, 1939, s

76 Vokiečių politika, kurios esmė buvo Rytinių Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos žemių nulenkinimas, pernešė šių žemių administravimo ir nacionalistinio baltarusių judėjimo organizavimo atsvaros tašką būtent į tas žemes, kur dominuoja stačiatikiai. Sostinė tapo, kaip jau buvo minėta, surusintas, komunistinių idėjų paveiktas Minskas, o pagrindiniais antilenkiškos veiklos ortodoksinėje visuomenėje centrais tapo: Baranovičiai, Naugardukas ir Slanimas. Susipažinus su aukščiau pateikta informacija ir palyginus ją su duomenimis, kuriuos savo monografijoje pateikia istorikas A.Bubnys, galima teigti, jog AK vadovybė gerai žinojo regiono administracinius ir demografinius ypatumus. Nagrinėjant šių dokumentų turinį pastebima yra tai, kad nebuvo atsižvelgta į lietuvius kaip atskirą tautą ir nutylimos jų pagrįstos teisės šio regiono istorijai. Dokumento autorius/iai, aprašydami regiono geopolitinę padėtį XVII a., vardina tik Lenkiją, Maskvos Didžiąją Kunigaikštystę ir Švediją, visiškai pamiršdami Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Kitoje vietoje yra pabrėžiama, kad Lietuva buvo stipriai įtakojama lenkiškos kultūros ir tik carinė administracija apribojo lenkiškumą regione. O kai yra minimas Vilnius ir Vilniaus kraštas autorius/iai teigia, kad visuomenė tautiniu ir religiniu atžvilgiu yra vienalytė. Tai reiškia, kad čia gyveno vien lenkai katalikai. Visi aukščiau išvardyti pastebėjimai priveda prie vienos išvados, kad Lietuvai ir jos istorijai yra primetamas lenkiškumas, o pati lietuvių tauta ir jos kultūra yra eliminuojama. Bet ne tik lietuvių tauta, o taip pat ir kitos tautos, gyvenusios tarpukario laikotarpiu Vilniaus vaivadijoje. Grįžtant vėl prie 1931 m. gyventojų surašymo turime tikrai daugiakultūrinę krašto sudėtį: beveik 60 proc. lenkų; 23 proc. baltarusių; 9 proc. žydų; 6 proc. lietuvių ir 2 proc. kitų tautybių atstovų. 302 Susidaro nuomonė, jog toks atviras, netgi savos, statistikos neigimas buvo daromas tikslingai. Kyla klausimas: kokiu tikslu taip buvo elgiamasi? Norint atsakyti į šį klausimą reikėtų gerai peržiūrėti dokumento pavadinto Lietuvių tautinių, politinių problemų istorinė apžvalga turinį, kuriame randami atsakymą į iškeltus klausimus 303. Apžvalgos autorius/iai nagrinėja lietuvių-lenkų konflikto genezę. Nekalbant apie tai, jog dėl kilusio konflikto yra kaltinama tik lietuvių inteligentija ir valdantieji sluoksniai, dokumente yra pateiktas konflikto sprendimas. AK vadovybė savotiškai aiškina lietuvių-lenkų konflikto esmę, jų teigimu lietuviai, kurdami savo valstybę ir siekdami konsoliduoti tautą bei sukurti tautinę savimonę, susidūrė su lenkiška kultūra ir neturėdami ką jai priešpastatyti, pasirinko paprasčiausią kelią nacinalistinę kovą su viskuo kas lenkiška. Konflikto kertiniu akmeniu tapo Vilniaus klausimas m. išleistoje Brošiūroje Lietuva vakar, šiandien ir rytoj randame tikrai vertą dėmesio teiginį. Brošiūros autorius/iai pripažįsta, jog tarpukario konfliktas ir antilenkiškas lietuvių elgesys galėjo 302 Mały rocznik statystyczny Warszawa, GUS, 1939, s Lietuvių tautinių, politinių problemų istorinė apžvalga. LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 29, l

77 būti išprovokuotas pačių lenkų ir jų kultūros bandymų skverbtis į Lietuvą. Lietuva tokiais būdais tiesiog stengėsi apginti savo jauną kultūrą ir valstybingumą. 304 Šių dokumentų turinys atrodo ne tik neįtikėtinas, bet ir nereikšmingas. Nereikšmingas todėl, kad AK vadovybė bandė dalyti tai, kas jau seniausiai buvo padalyta. Tuo metu, kai buvo sudarinėjami aukščiau pateikti dokumentai, AK vadovybė Vilniuje ir Varšuvoje iki galo nežinojo, kad Teherano konferencijos metu Lenkija buvo išduota savo artimiausių sąjungininkių: JAV ir Didžiosios Britanijos. Šios valstybės ne tik kad neužtikrino Lenkijos sienų neliečiamumo, bet ir atidavė Vidurio ir Rytų Europa SSRS įtakai. Čerčilis 1944 m. vasario 22 d. savo pasisakyme parlamente tą faktą tik patvirtino, teigdamas, jog Anglijos vyriausybė niekada nerėmė Lenkijos pretenzijų į Vilnių, Gardiną ir Lvovą. Bet kadangi AK vadovybė šių faktų nepaėmė savo žinion, toliau visokeriopais būdais siekė išsaugoti savo rytines sienas. 305 Išnagrinėjus aukščiau atpasakotus dokumentus, galima daryti išvadas, jog AK vadovybė po karo nematė perspektyvos atgimti savarankiškoms Lietuvos ir Baltarusijos valstybėms. Tampa aišku, kad AK vadovybė laikė šias valstybes tik etnografiniais regionais, kurie turėjo tapti sudėtinėmis naujos federacijos dalimis. Ostlandas turėjo tapti sudėtine federacijos dalimi. Vidurio Europos valstybių federacijos idėja, nors ir buvo labai drąsi ir netgi perspektyvi, negalėjo būti realizuota ne tik dėl to, kad Vakarų sąjungininkai atidavė šį regioną SSRS įtakai, et ir todėl, jog iš esmės valstybės, kurių vyriausybės daugiausiai apie tai kalbėjo, nebuvo laisvos ir neturėjo sprendžiamojo balso tarptautinių konferencijų metu. Taip pat dalis valstybių, kurios turėjo sudaryti numatomą federaciją, atsidūrė kitoje barikadų pusėje, kaip kad Vengrija ir Rumunija, kurios rėmė vokiečius. 306 Lietuvos atveju modernusis lietuvių tautinis aktyvumas iš esmės ir nulėmė, kad federacijos idėja su Lenkija nebuvo rimtai svarstoma. 307 Verta dėmesio yra pastaba, kurią padarė istorikas A.Bubnys savo straipsnyje. Jis teigia, kad lenkų pogrindžio vadovybės požiūris į Lietuvos valstybingumą dažnai nesutapdavo su Lenkijos egzilinės vyriausybės nuostatomis ir buvo žymiai priešiškesnis Lietuvai. 308 Šio darbo autorius, susipažinęs su saugomais LCVA AK dokumentais ir palygindamas jų turinį su siųstais raportais į Londoną ir iš ten gaunamais atsakymais, sutinka su istoriko A.Bubnio pastebėjimu. Kita vertus, toks požiūris į lietuvius buvo išprovokuotas karo meto įvykiais, apie kuriuos egzilinė vyriausybė ne viską iki galo žinojo. 304 Lietuva vakar, šiandien ir rytoj, Niepodległość laikraščio priedas, 1943 m. LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 88, l Tomaszewski, L. Współdziałanie Okręgowej Delegatury Rządu i stronnictw politycznych z Armią Krajową w walce o wyzwolenie Wileńszczyzny. Rok 1944 na Wileńszczyźnie, Warszawa, Efekt, 1996, s Tarka, K. Konfrontacja czy współpraca? Litwa w polityce Rządu Polskiego na uchodźstwie Opole, UO, 1998, s Snyder, T. Tautų rekonstrukcija: Lenkija, Ukraina, Lietuva, Baltarusija Vilnius, Mintis, 2008, p Bubnys, A. Lenkų pogrindžio požiūris į Lietuvos valstybingumą metais. Lietuva antrajame pasauliniame kare. Vilnius, LII, p

78 3.2 Lietuvių kariniai daliniai Armijos Krajovos dokumentuose Šioje darbo dalyje bus analizuojami du visiškai skirtingi daliniai. Vienas iš jų tai Lietuvos vietinė rinktinė, o kitas tai Lietuvos laisvės armija. Šie kariniai daliniai veikė skirtingu laiku ir siekė skirtingų tikslų. Kadangi darbe nagrinėjamas visuminis AK požiūris į Lietuvą, todėl taip pat apžvelgiami ir šie koviniai daliniai, kurie susilaukė bene daugiausiai AK propagandos skyriaus darbuotojų dėmesio ir skirtingų vertinimų. Taip kaip bandyta ieškoti politinio susitarimo su lietuviais, ieškota ir karinės partnerystės ir ta partnerystė buvo matoma šiose karinėse struktūrose Lietuvos Vietinė Rinktinė Armijos Krajovos dokumentuose Analizuojant pogrindžio požiūrį į lietuvius verta taip pat panagrinėti, kaip lenkai vertino generolo Povilo Plechavičiaus vadovaujamą Lietuvos vietinę rinktinę (toliau LVR). Būtent iš visų lietuviškų tvarkos palaikymo struktūrų LVR susilaukė daugiausiai dėmesio, o taip pat ir lietuvių tarpe būta didžiulio susidomėjimo. Todėl atsižvelgiant į tai tyrimui buvo pasirinkta LVR, siekiant nustatyti kaip LVR atsiradimas buvusios Vilniaus vaivadijos teritorijoje įtakojo lietuvių ir lenkų santykius. Istoriko A.Bubnio manymu LVR atsiradimas galutinai sukomplikavo ir taip sudėtingus santykius. 309 Su tokiu teiginiu galima nesutikti, nes jau iki to laiko lietuvių ir lenkų santykiai buvo labai sudėtingi. LVR pasirodė Vilniuje balandžio pradžioje, o gegužės 16 dalinys buvo išformuotas. Per tokį trumpą laiko tarpą lietuvių ir lenkų santykiuose nebuvo jokių pasikeitimų. Kunigas P.Bieliauskas savo dienoraštyje paliko keletą reikšmingų įrašų apie LVR, kuri pagal vyravusią tuomet nuomonę, buvo sukurta tam, kad Lietuvą išvalytų nuo banditų. Kunigas užrašė, kad Vilniuje sklido kalbos, jog kai tik mieste pasirodys generolas P.Plechavičius su LVR daliniais, tai lenkų partizanai puls miestą. Kai 1944 m. balandžio 1 d. LVR įžengė į Vilnių, kunigas juos paligino su Lietuvos kariuomene, kuri įžengė į Vilnių 1939 m. spalio 28 d. Pagal jį 1939 m. rudenį kariuomenė atrodė puikiai ginkluota ir paruošta, o dabar į Vilnių įžengė labai prastai atrodantis daliniai. Nors visuomenė ir džiūgavo LVR pasirodymu, bet dauguma suvokė, kad dabar krašte užvirs broliška kova, o tuo pasinaudos bendri priešai. 310 Lietuvių antinacinio pogrindžio ir oficiali spauda džiūgavo dėl LVR sukūrimo, o tai reiškė, kad visuomenė vieningai palankiai įvertino šio dalinio sukūrimo faktą Bubnys, A. Lietuvos vietinės rinktinės susidūrimas su Armija Krajova. Lietuva antrajame pasauliniame kare. Sud. Anušauskas, A. Laurinavičius, Č. Vilnius, LII, 2007, p Bieliauskas, P. Dienoraštis. Vilnius, Homo liber, 2012, p. 382; 388; 391; Viano pranešimai Kongui apie tautinius, religinius santykius, politinę, ekonominę bei kultūrinę padėtį, spaudą, radijo informacijas Vilniaus apygardoje (prieduose yra apžvelgiami lediniai). LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 52, l

79 1943 m. vokiečiams buvo paženklinti didžiausiomis karinėmis katastrofomis Rytų fronte. Tų metų pradžioje buvo likviduota vokiečių armija Stalingrade. Tų pačių metų viduryje, ties Kursku sužlugo paskutinis stambus vokiečių kontrpuolimas, turėjęs jiems sugražinti strateginę iniciatyvą Rytų fronte. Karinės katastrofos akivaizdoje vokiečiai, siekdami gauti savanorių, pakeitė savo politiką okupuotų kraštų gyventojų atžvilgiu. Nuo 1943 m. lapkričio mėn. iki 1944 m. vasario vyko intensyvios vokiečių ir generalinių tarėjų derybos, kurių tikslas buvo sukurti tautinę lietuvių kariuomenę, kuri būtų panaudota tik Lietuvos komisariato teritorijoje ginant kraštą nuo bolševikų invazijos. Po ilgų ir sunkių derybų buvo leista kurti tautinį dalinį, kuris gavo Lietuvos vietinės rinktinės pavadinimą. Vadovauti daliniui buvo pasiūlyta generolui S.Raštikiui, bet jam ir plk. A.Rėklaičiui atsisakius, vokiečiai vado pareigas pasiūlė generolui P.Plechavičiui, kuris sutiko. Generolas P.Plechavičius reikalavo visiško savarankiškumo. Vasario 16 d. per radiją, generolas kreipėsi į Lietuvos vyrus ragindamas juos stoti į LVR gretas. Laikotarpiu nuo vasario 21 iki kovo 1 d. užsiregistravo 19.5 tūkst. vyrų, dėl to buvo nutarta suorganizuoti 13 batalionų po 750 karių. 312 Kaip ryškėja iš P.Bieliausko prisiminimų, lietuvių visuomenė teigiamai sutiko žinią apie formuojamą LVR. A.Bubnio manymu taip buvo todėl, kad visuomenė joje matė busimos Lietuvos kariuomenės pagrindą. 313 Lenkų pogrindininkai LVR pašaukimo faktą vertino savaip. Z.Bžozovskis, nuo 1943 m. dirbęs BIPe, buvo puikiai informuotas apie įvykius apygardoje. Jis nurodo, kad nuo 1943 m. pabaigos vokiečiai pradėjo ieškoti kontakto su lenkų pogrindžio aukščiausiąja vadovybe, nes jų padėtis su lyg kiekviena diena darėsi vis prastesnė. Derybos su vokiečiais prasidėjo 1944 m. pradžioje ir A.Kšyžanovskis jas sąmoningai vilkino, nes derybų laikotarpiu vokiečiai kalintiems lenkams sudarė švelnesnes sąlygas. Kai vokiečiai susiprato, kad derybos yra specialiai vilkinamos ir lenkai nenori pasiekti susitarimo, nutraukė bet kokius ryšius su lenkais ir pradėjo formuoti LVR specialiai kovai prieš lenkų partizanus. Bet dalinys sukurtas kovai su AK buvo lenkų sutriuškintas ir tai tapo šios formacijos likvidavimo priežastimi. 314 Majoras E.Banasikovskis savo prisiminimuose teigia, kad vokiečiai ragino lietuvius sukurti tautinę formaciją specialiai kovai su AK, nes AK, pasak vokiečių, visu pirma buvo grėsmė lietuvių tautai. Jis teigia, kad tuo metu vokiečių propaganda aidėjo nuo antilenkiškų šūkių, kad pritrauktu kuo daugiau vyrų į LVR gretas. Kaip 312 Bubnys, A. Lietuvos vietinė rinktinė. Lietuva : okupuotos Lietuvos istorija. red. Anušauskas, A. Vilnius, LGGRTC, 2007, p ; taip pat: Bubnys, A. Vokiečių okupuota Lietuva ( ). Vilnius, LGGRTC, 1998, p Bubnys, A. Lietuvos vietinės rinktinės susidūrimas su Armija Krajova. Lietuva antrajame pasauliniame kare. Sud. Anušauskas, A. Laurinavičius, Č. Vilnius, LII, 2007, p Brzozowski, Z. Sz. Litwa Wilno Paryż, Editions Spotkania, 1987, s. 91;

80 nurodė lenkų pogrindžio žvalgyba, buvo kuriama divizija, kurią sudarys 14 batalionų ir visi jie buvo ruošiami kovai su AK. 315 Buvęs AK karininkas, I brigados vado pavaduotojas R.Korab Žebrykas teigė, kad 1943/1944 m. Vilniaus krašte pasirodę lenkų partizanų daliniai destabilizavo situaciją Ostlande ir privertė vokiečius ieškoti būdų, kaip atstatyti buvusią padėtį krašte. Tokiomis aplinkybėmis atsirado idėja suformuoti lietuvių savanorių legioną Litauische Sonderverbande. Tai turėjo būti Lietuvos generalinės srities apsaugos korpusas, kurio sukūrimas buvo iniciuotas vokiečių, bet karštai remiamas generalinių tarėjų. Daliniui vadovavo buvęs Lietuvos kariuomenės generolas P.Plechavičius. Pagal karių skaičių tai turėjo būti armijos korpusas, sudarytas iš trijų pėstininkų divizijų ir specialiųjų paramos dalinių. 316 Pateiktos AK narių nuomonės įrodo, kad patys akovcai neturėjo vieningos nuomonės apie LVR sukūrimo tikslingumą, bet išryškintas yra faktas, kad LVR sukūrimą iniciavo vokiečiai. Buvo suvokiama, kad tai eilinis vokiečių bandymas pagilinti lenkų ir lietuvių konfliktą. Kaip jau išryškėjo lenkų pogrindis aktyviai domėjosi kuriama LVR nuo jos pašaukimo iki likvidavimo. Tai liudija ne tik jau paminėti prisiminimų autoriai, bet taip pat ir išlikę dokumentai. Dėmesio yra vertos lenkų pogrindžio žinios apie šį karinį lietuvių dalinį. LVR vadu buvo paskirtas generolas P.Plechavičius, kuris buvo vienas iš 1926 m. gruodžio perversmo organizatorių 317. LVR buvo sudaroma iš savanorių (priimami buvo nuo 18 iki 46 m. amžiaus vyrai). Štabo viršininku buvo paskirtas plk. Oskaras Urbonas, komendantais buvo nuominuoti: Kauno plk. Bobelis; Panevėžio plk. Urbonas; Zarasų plk. Stapulionis. Štabo sudėtyje buvo ne tik germanofilas plk. O.Urbonas, bet taip pat ir plk. Antanas Šova, kuris buvo paskirtas I skyriaus viršininku, bei plk. Antanas Reklaitis, kuris tapo III skyriaus viršininku. Vilniaus srityje prie apygardų komendantūrų buvo planuota dislokuoti po vieną LVR batalioną. AK žvalgyba neturėjo duomenų ar rinktinė turės techninius ir artilerinius dalinius, bet lenkai žinojo, kad generolas P.Plechavičius išsiderėjo iš vokiečių visišką taktinę LVR nepriklausomybę. 318 Palyginus šiuos duomenys su LVR vado įsakymo nr. 1 turiniu, reikia pripažinti, kad AK buvo gerai informuota apie rinktinės sudėtį ir jos dalinių dislokacijos vietas. 319 AK raportuose teigiama, kad lietuvių inteligentija reikalavo visuotinės mobilizacijos, nes savanorių buvo tik Žemaitijoje, o vidurio ir rytų Lietuvoje norinčių tarnauti LVR gretose beveik 315 Banasikowski, E. Na zew Ziemi Wileńskiej. Warszawa-Paryż, Editions Spotkania, 1987, s Korab Żebryk, R. Próba oceny efektywności wysiłku partyzanckiego Armii Krajowej. IPN Wr. 221/39, s Įdomu tai, kad viena iš raportų generolas P.Plechavičius buvo supainiotas su perversmo prieš A.Smetona organizatoriumi Jeronimu Plečkaičiu. 318 Viano pranešimai Kongui apie tautinius, religinius santykius, politinę, ekonominę bei kultūrinę padėtį, spaudą, radijo informacijas Vilniaus apygardoje (prieduose yra apžvelgiami lediniai). LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 52, l Vietinės rinktinės vado įsakymai, nurodymai, aplinkraščiai. LCVA, f. R-1234, ap. 1. b. 4, l. 1 ap. 79

81 nebuvo. Komunistų pogrindis aktyviai ragino boikotuoti dalinio formavimą. Dažnai vieno raporto informacija prieštaravo kitame raporte išdėstytoms žinioms. Vėlesniame raporte parašyta, kad visuomenė labai entuziastingai sutiko žinią apie LVR formavimą ir buvo daug norinčių tarnauji jos gretose. 320 Visuotinai buvo paplitusi nuomonė, jog šis dalinis taps nepriklausomos Lietuvos kariuomenės pagrindu. Iš esmės tai visiškai atitiko realybę, bet AK žvalgyba pateikė dar papildomą visuomenės entuziazmo priežastį. Pasak lenkų pogrindininkų, taip buvo džiūgaujama dėl to, jog LVR turėjo būti panaudota Vilniaus srityje kovai su sovietinėmis bandomis ir lenkų partizanais bei lenkiškumu, kuris kenkė lietuvių interesams. Puskarininkiai vykdė aktyvią antilenkišką propagandą siekdami įtikinti lietuvius, jog lenkai kelia jiems grėsmę. Kadangi norinčiu buvo labai daug, generolas P.Plechavičius gavo iš vokiečių leidimą formuoti 20 tūkst. karių korpusą. Verta pabrėžti, kad tarp lenkų visuomenės buvo paplitusi nuomonė, jog LVR kovos tik su lenkais. 321 Pirmieji šio tautinio dalinio žingsniai pateisino lenkų pogrindžio niūriausius lūkesčius. Vilniuje per porą savaičių buvo nušauta 30 lenkų tautybės gyventojų bei keletą vokiečių kareivių. Provincijoje situacija buvo irgi panaši, nes vietiniai gyventojai buvo apiplėšiami, jauni vyrai būdavo sušaudomi. 322 Matyt buvo įtarinėjami bendradarbiavimu su lenkų pogrindžiu. Viena vertus kalbant apie plėšimus, tai LVR kariai darė tą patį, ką darė ir lenkų partizanai už buvusios Lietuvos Lenkijos sienos. Todėl iš esmės situacija Vilniuje ir provincijoje nepasikeitė. Kita vertus istorikas A.Bubnys pagrįstai įrodė, kad 1944 m. balandžio 26 d. generolas P.Plechavičius išleido įsakymą nr. 8, kuriame nurodė palaikyti tvarką ir ginti visus Lietuvos komisariato gyventojus nepaisant jų tautybės priklausomybės. 323 Lenkų pogrindžio dokumentuose nurodoma, kad LVR kariai Vilniuje pasirodo balandžio pradžioje, tą patvirtino ir kunigo P.Bieliausko prisiminimai. Minėtas įsakymas pasirodė balandžio pabaigoje, t.y. jau LVR daliniams prabuvus Vilniuje beveik mėnesį. Tai duoda pagrindą manyti, jog informacija esanti AK raportuose nėra išgalvota. Visai tikėtina, kad LVR kariai elgėsi šiurkščiai su lenkais ir 320 Verta yra pridurti, jog dokumentuose pažymėta, kad lietuvių pogrindis labai entuziastingai sutiko žinią apie LVR formavimą, šia informaciją taip pat patvirtina ir generolo S.Raštikio prisiminimai. Raštiški, S. Kovose dėl Lietuvos. Vilnius, LITUANUS, 1990, t. 2, p PAT informaciniai biuleteniai Nr. 2-5, 8-10, apie politinę, ekonominę padėtį, Spaudos biuro Kaune įkūrimą, kultūros, švietimo, sanitarinių tarnybų būklę, lenkų ir lietuvių partizanų susidūrimus, komunistinę propagandą, piliečių verbavimą darbams į Vokietiją, vokiečių įsitvirtinimą Vilniuje, vokiečių karių dezertyravimą. LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 68, l. 27, 33. Taip pat: PAT informaciniai biuleteniai Nr. 2-5, 8-10, apie politinę, ekonominę padėtį, Spaudos biuro Kaune įkūrimą, kultūros, švietimo, sanitarinių tarnybų būklę, lenkų ir lietuvių partizanų susidūrimus, komunistinę propagandą, piliečių verbavimą darbams į Vokietiją, vokiečių įsitvirtinimą Vilniuje, vokiečių karių dezertyravimą. LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 68, l. 35, 40. Taip pat: Viano pranešimai Kongui apie tautinius, religinius santykius, politinę, ekonominę bei kultūrinę padėtį, spaudą, radijo informacijas Vilniaus apygardoje (prieduose yra apžvelgiami lediniai). LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 52, l. 103; Karwat, W. Od listopada 1943 r. do lipca 1944 r. w 1. Brygadzie. Malinowski, L.J. 1 Wileńska brygada AK Juranda. Warszawa Kraków, Mireki, 2014, s. 47; 322 Viano pranešimai Kongui apie tautinius, religinius santykius, politinę, ekonominę bei kultūrinę padėtį, spaudą, radijo informacijas Vilniaus apygardoje (prieduose yra apžvelgiami lediniai). LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 52, l Bubnys, A. Lietuvos vietinės rinktinės susidūrimas su Armija Krajova. Lietuva antrajame pasauliniame kare. Sud. Anušauskas, A. Laurinavičius, Č. Vilnius, LII, 2007, p

82 generolas P.Plechavičius, siekdamas užkirsti kelią tautinės nesantaikos kurstymui, arba, kaip išsireiškė kunigas P.Bieliauskas broliškai kovai, išleido įsakymą dėl tvarkos ir gyventojų gynimo nepaisant jų tautybės. Todėl galima teigti, jog šis įsakymas patvirtina AK informaciją apie patį generolą, kad jis nebuvo antilenkiškas ir dėl to prarado vokiečių bei lietuvių pasitikėjimą. 324 Antinacinio lietuvių pogrindžio spaudoje buvo aptikta informacija apie tai, jog LVR vadas, generolas P.Plechavičius buvo politiškai nepatikimu avantiūristu, kuris elgėsi lengvabūdiškai. Toks asmuo negalėjo vadovauti tautiniam daliniui, nes jis neturėjo tautos politinės paramos. 325 Generolas buvo kilęs iš Žemaitijos bajorų, bet jo žmona buvo vokietė, o namuose vartojo lenkų kalbą. Carinės Rusijos laikais tarnavo kavalerijoje. 326 Lietuviams jis buvo avantiūristas ir buvo vadinamas lietuviškuoju Rasputinu. Jo teigiamu bruožu buvo antisovietinis nusistatymas, nes sovietai buvo kalti dėl jo brolio mirties. Jis buvo ambicingas ir ištikimai tarnavo kiekvienai vyriausybei, kuri suteikė jam bent minimalios valdžios. Išsiskyrė antisemitizmu. Generolas buvo įvardijamas kaip pagrindinė asmenybė tarpe tų, kurie 1926 m. gruodį organizavo ir įvykdė perversmą, gan greit po perversmo perėjo į rezervą. Karininkų tarpe nebuvo itin populiarus, nes perėjimo į rezervą priežastimi buvo žmogžudystė. Būdamas apsvaigęs nuo alkoholio nušovė žmogų, teigdamas, kad tai buvo bolševikas. Palikęs kariuomenę, tapo verslininku ir jam neprastai sekėsi, nes sukaupė nemažai turto. Buvo nepaperkamas, o su lenkais palaikė gerus santykius. Kai vyko Lietuvos Lenkijos karas, Lenkijos generalinis štabas laikė jį žmogumi, galėjusiu padėti pasiekti susitarimą. Dėl visų šių savybių buvo laikomas netipiniu lietuviu, nenorėjusio kariauti su AK. 327 AK vadovybė dėmesingai stebėjo LVR. Išlikusių raportų turinis leidžia daryti prielaidą, kad ši lietuvių formacija buvo vertinama palankiai. Tokiam vertinimui buvo kelios priežastis. Pirma tai, kad LVR taktiškai buvo nepriklausoma nuo vokiečių. Antras veiksnys buvo tai, jog pats generolas buvo laikomas palankia lenkams asmenybe. Trečias veiksnys susijęs su kovomis, kadangi lenkų partizanai buvo geriau pasiruošę, LVR daliniai pralaimėjo susidūrimus su lenkais dėl to šis lietuvių korpusas nebuvo vertinamas kaip rimtas priešininkas. Rinktinės kariai buvo kaltinami lenkų persekiojimu, bet lenkų pogrindžio raportuose tai buvo įprastas kaltinimas lietuvių atžvilgiu. Dėl to galima drąsiai teigti, kad LVR dalinių atsiradimas iš esmės neįnešė pokyčių į lietuvių ir lenkų santykius, t.y. nepablogino ir taip blogų santykių. Teisingumo dėlei reikia pabrėžti, kad generolas 324 Viano pranešimai Kongui apie tautinius, religinius santykius, politinę, ekonominę bei kultūrinę padėtį, spaudą, radijo informacijas Vilniaus apygardoje (prieduose yra apžvelgiami lediniai). LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 52, l. 164, Viano pranešimai Kongui apie tautinius, religinius santykius, politinę, ekonominę bei kultūrinę padėtį, spaudą, radijo informacijas Vilniaus apygardoje (prieduose yra apžvelgiami lediniai). LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 52, l Viano pranešimai Kongui apie tautinius, religinius santykius, politinę, ekonominę bei kultūrinę padėtį, spaudą, radijo informacijas Vilniaus apygardoje (prieduose yra apžvelgiami lediniai). LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 52, l. 40, Viano pranešimai Kongui apie tautinius, religinius santykius, politinę, ekonominę bei kultūrinę padėtį, spaudą, radijo informacijas Vilniaus apygardoje (prieduose yra apžvelgiami lediniai). LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 52, l. 8, 35, 90,

83 P.Plechavičius tarėsi su plk. A.Kšyžanovskiu, bet abejų pusių iškeltos nepriimtinos sąlygos negalėjo privesti prie konkrečių rezultatų ir kompromiso. Po derybų atėjo kovų metas, kuris kaip jau ir minėjau nebuvo lietuviams sėkmingas. 328 LVR gegužės 15 d. prarado savo štabą, o gegužės 16 d. faktiškai nustojo egzistavusi. Vokiečiai likvidavo šį dalinį, kaltindami generolą P.Plechavičių tuo, kad jis trukdė mobilizacijai ir rinktinės formavimui, bandė sukurti nepriklausomą Lietuvos kariuomenę, terorizavo Vilniaus gyventojus ir apginklavo lenkų partizanus. Tokius kaltinimus, anot generolo S.Raštikio, išgirdo rinktinės vadas P.Plechavičius. 329 Lenkų pogrindis iš esmės nurodė tokias pat priežastis, tik išanalizavus išlikusius dokumentus, niekur nerasta informacijos apie tai, kad LVR apginklavo AK. 330 Nebent tokį kaltinimą galime susieti su LVR pralaimėtais mūšiais su AK, po kurių AK kariai nuginkluodavo ir nurengdavo rinktinės karius iki apatinių. 331 Apibendrinant AK sukauptą informaciją apie LVR, galima teigti, kad rinktinė buvo lenkų visuomenės matoma kaip dar vienas represinis lietuvių organas, bet pogrindis įžvelgė sąjungininką kovoje su vokiečiais (tokie nuomonių skirtumai buvo sąlygoti tuo, kad lenkų visuomenė nukentėjo nuo lietuvių policijos). Kai rinktinės daliniai balandžio 1 įžengė į Vilnių, lenkų pogrindis jų atžvilgiu nevykdė priešiškos veiklos. Buvo siekiama susitarti, bet žlugus deryboms pereita prie ginkluotų susirėmimų, kurie nebuvo sėkmingi rinktinei ir jos vadovybei. Netgi tapo viena iš priežasčių, kodėl vokiečiai likvidavo šią karinę formaciją. XX a. dešimto dešimtmečio pradžioje, kai AK susilaukė ypatingo lietuvių dėmesio, vienu iš kaltinimu, primestu AK, buvo LVR karių žudymas. Tuometinė lietuvių spauda pabrėždavo lenkų žiaurų elgesį su rinktinės kariais ir buvo siekiama pasmerkti AK veiklą buvusioje Vilniaus vaivadijoje. 332 Besąlygiškai galima sutikti su teiginiu, kad AK veikla prisidėjo prie LVR išformavimo. Kaip jau minėjau Lietuvių visuomenė siejo labai dideles viltis su rinktine, buvo manoma, kad ji taps busimos Lietuvos kariuomenės, kovojančios už nepriklausomybę, pagrindu. Istorikas K.Buchovskis teigia, kad lietuvių mokslininkų darbuose Lietuvos vietinės rinktinės veikla pateikiama kaip didžiausios pagarbos verto patriotizmo įrodymas. Visuotinai manoma, kad pagrindinė LVR užduotis buvo kovoti su grėsmingiausiu priešu, t.y. bolševikais. Tačiau lenkų 328 Wołkonowski, J. Okręg Wileński Związku Walki Zbrojnej Armii Krajowej w latach Warszawa, Adiutor, 1996, s Taip pat Korab-Żebryk, R. Biała księga w obronie Armii Krajowej na Wileńszczyźnie. Lublin, Wydawnictwo Lubelskie, 1990, s ; Bubnys, A. Lietuvos vietinės rinktinės susidūrimas su Armija Krajova. Lietuva antrajame pasauliniame kare. Sud. Anušauskas, A. Laurinavičius, Č. Vilnius, LII, 2007, p Raštikis, S. Kovose dėl Lietuvos. Vilnius, LITUANUS, 1990, t. 2, p Viano pranešimai Kongui apie tautinius, religinius santykius, politinę, ekonominę bei kultūrinę padėtį, spaudą, radijo informacijas Vilniaus apygardoje (prieduose yra apžvelgiami lediniai). LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 52, l Apie tai rašo Wołkonowski, J. Okręg Wileński Związku Walki Zbrojnej Armii Krajowej w latach Warszawa, Adiutor, 1996, s Ilgiewicz, H. Przedstawienie działalności Armii Krajowej w II wojnie światowej na Wileńszczyźnie, Warszawa, Efekt, 1996, s

84 pogrindis šią lietuvių organizaciją palaikė grėsmingu konkurentu. Todėl, tikėdamiesi įgyti stipresnį partnerį - Armiją Krajovą, vokiečiai buvo linkę paaukoti lietuvius. Nacistai su lenkais sutriuškino lietuvių nepriklausomybės iniciatyvą. Lietuviai pabrėžia, kad lenkai buvo cinikai, nes apginkluoti vokiečių, greitai perėjo į sovietų pusę, taip norėdami būti vieninteliais laimėtojais Vilniaus krašte. 333 Pasak lenkų istoriko A.Chmielažos, galima pateisinti lietuvių neapykantą lenkų atžvilgiu dėl to, kad šie sutriuškino LVR, nes per juos dalinis buvo likviduotas ir tokiu būdu buvo susilpnintas lietuvių antisovietinis pogrindis. 334 Bet primetami kaltinimai dėl cinizmo ir bendradarbiavimo su vokiečiais bei sovietais yra ne iki galo aiškūs. Lenkų tarpe, kaip ir lietuvių tarpe, tuo metu atsirado žmonių, kurie buvo linkę bendradarbiauti su vokiečiais, nes grėsmingesniu priešu laikė sovietus. Bet negalima pamiršti, kad sovietai buvo antihitlerinės koalicijos nariais, dėl to bendradarbiavimas su jais AK buvo būtinas siekiant išlaikyti lygiaverčio partnerio statusą. Tai, kad sovietai (tyliai pritariant Vakarams) visai kitaip matė pokario pasaulį ir tvarką Lietuvoje bei Lenkijoje, tapo aišku tik jiems įžengus į šių valstybių teritoriją. Pradinis lenkų pogrindžio palankus LVR vertinimas galėjo būti sąlygotas tuo, kad rinktinė nors ir buvo remiama lietuvių antinacinės rezistencijos, bet jos vadovybė neturėjo aiškių politinių aspiracijų, t.y. kovojo kartų su vokiečiais negvildeno stiprių siekių tuo metu atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Galima daryti išvadą, jog LVR atsiradimas buvusioje vaivadijos teritorijoje neįtakojo tuometinių lietuvių ir lenkų santykių, bet komplikavo busimus šių tautų santykius. Kariniu atžvilgiu rinktinė nebuvo lenkų vertinama kaip rimtas priešininkas ir rimta jėga, galėjusia pasipriešinti sovietams Lietuvos Laisvės Armija Armijos Krajovos dokumentuose AK vadovybė stebėjo ne tik aktyvią lietuvių veiklą bendradarbiaujant su vokiečiais, bet taip pat domėjosi lietuvių antinaciniu pogrindžiu. Lenkai žinojo apie tai, kad veikė Vyriausiasis Lietuvių Komitetas, Lietuvos Taryba ir kad, nuo 1943 m. veikė Vyriausias Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas, kuris susidarė susijungus šioms dvejoms organizacijoms. Bet paminėjimai apie šias organizacijas yra labai trumpi, raportuose išliko tik šių organizacijų spaudos turinio santrumpos. Daugiau dėmesio susilaukė Lietuvos Laisvės Armija (toliau LLA). LLA buvo laikoma reikšminga jėga ir į jos gretas buvo infiltruotas AK agentas, kuris veikė Žemaitijoje, Telšių apskrityje, kur yra užslėptas 333 Buchovski, K. Litvomanai ir polonizuotojai: mitai, abipusės nuostatos ir stereotipai lenkų ir lietuvių santykiusoe pirmoje XX amžiaus pusėje. Vilnius, Baltos lankos, 2012, p Chmielarz, A. Kolaboravimas su vokiečių okupantais Lenkijoje ir Lietuvoje. Pilietinis pasipriešinimas Lietuvoje ir Lenkijoje: sąsajos ir ypatumai Vilnius, LGGRTC, 2004, p

85 šios organizacijos radijo siųstuvas su imtuvu. Agentas buvo prisaikdintas LLA narys, dėl to jo tiekiama informacija buvo patikima. Raportas buvo paruoštas remiantis stebėjimų ir žvalgybos rezultatais, o taip pat informacija tiesiogiai gauta iš vietinio LLA skyriaus vado, Lietuvos kariuomenės pulkininko. 335 Tyrimo metu nepavyko nustatyti raporto autoriaus. Prieinamuose prisiminimuose nėra užuominų apie agentus dirbusius lietuvių organizacijose. Pagal agentūrinius duomenis Laisvės armija kūrėsi įkvėpta Laisvės Kovotojų Sąjungos (turima omeny: Lietuvos laisvės kovotojų sąjungą, įkurta 1940 m. gruodžio 26 d. autoriaus pastaba, toliau LKS), kuri pradžioje buvo viena stipriausių pogrindžio organizacijų ir ją sudarė buvę tautininkai ir karininkai. LKS veikla buvo nukreipta prieš bolševikus okupantus, todėl prasidėjus vokiečių okupacijai, LKS nariai vokiečius laikė išvaduotojais ir buvo pasiruošę nuolaidžiauti naujų okupantų naudai. Paaiškėjus, kad naciai Rytų fronte ilgai neišsilaikys, LKS autoritetas smuko, bet pradėjo kilti LLA įtaka, kuri rėmė Vakarų sąjungininkus. 336 Laisvės armijos vadovybė netikėjo, jog į Lietuvą įžengs bolševikai, o Vokietiją laikė nusilpusia. Todėl traukiantis vokiečiams iš Lietuvos buvo numatyta jiems netrukdyti, o reikalui esant planuota ginti Lietuvos turtą, kurį vokiečiai galimai ketino pasiglemžti arba sunaikinti. Šiame kontekste LLA vadovybė esminių Lietuvos priešu laikė Lenkiją, nes su ja kiltų teritorinis ginčas, kuris būtų išspręstas naudojantis esama padėtimi, t.y. chaosu. Vilnių buvo numatyta užimti staigiai, dalyvaujant 5 6 batalionams, o taip pat buvo numatytos diversinės akcijos Ašmenoje ir Svyriuose. Diversinės grupės buvo ruošiamos Minske. Vilniuje lietuviai buvo per silpni paremti ginkluotą tautiečių akciją, nes trūko kadrų. Visos užimtos tuo metu žemės de facto priklausytų Lietuvai, o pokario konferencijos tik įteisintų de iure įvykdytus teritorinius pokyčius. Lenkai nebuvo laikomi atspariais, todėl buvusios Vilniaus vaivadijos gyventojai greitai susitaikytų su esama padėtimi. Batalionai buvo gerai apginkluoti ginklais, nupirktais iš vokiečių. Nurodyta, kad jie aplenkė lenkus ir iš vokiečių nusipirko vagoną ginklų už 150 tūkst. Reicho markių (toliau RM). 337 Apibendrinant šią raporto dalį, galima daryti išvadą, jog LLA vokiečių atžvilgiu buvo linkusi į pasyvią rezistenciją, siekiant išsaugoti kuo daugiau lietuvių busimai kovai su bolševikais. Taigi LLA vadovybė, manytina, neturėjo pritarti LVR sukūrimui, juk rinktinė turėjo padėti vokiečiams sėkmingai baigti karą. Šią tezę patvirtina ir Dalius Žygelis, teigdamas, kad LLA savo spaudoje niekada nepropagavo ginkluotos kovos prieš vokiečių okupantus. Buvo iš esmės grįžta prie Pranešimai apie tautinius, religinius santykius, politinę, vidaus, ekonominę, kultūros-švietimo padėtį (nepilni) LCVA, f. R-601, ap. 1. b. 48, l. 29; Pranešimai apie tautinius, religinius santykius, politinę, vidaus, ekonominę, kultūros-švietimo padėtį (nepilni) LCVA, f. R-601, ap. 1. b. 48, l Pranešimai apie tautinius, religinius santykius, politinę, vidaus, ekonominę, kultūros-švietimo padėtį (nepilni) LCVA, f. R-601, ap. 1. b. 48, l

86 m., kai lietuviai pasinaudojo besitraukiančiais vokiečiais ir tokiu būdu įtvirtino savo valstybingumą. Organizacijos vadovybę sudarė iš esmės jauni karininkai. 338 Pagal organizacijos įstatus LLA nariu galėjo būti tik tikras lietuvis, kuris nesusitepė tautos išdavystės nuodėme susidėjus su lietuvių tautos priešais. Laisvės armija buvo tautinė, karinė ir politinė organizacija, kurios pagrindinis tikslas buvo atkurti nepriklausomą Lietuvą kartu su Vilniaus ir Klaipėdos kraštu bei užtikrinti jos ilgalaikį valstybingumą. Buvo numatyta vystyti tautinę kultūrą ir savimonę. Kovojant už Lietuvos valstybingumą, nesiremtu jėgomis, kurios keltų grėsmę Lietuvos laisvei ir jos interesams, o atgavus nepriklausomybę Lietuva nesijungtų į jokias sąjungas, kurios keltų grėsmę jos interesams. LLA įstatai garantavo pirmumo teisę lietuviams, o lietuvybė būtų įtvirtinta vykdant radikalias reformas. Įstatuose nieko nebuvo rašoma apie tautines mažumas, kurios gyveno Lietuvoje, ir jų teises. 339 Tai leidžia daryti dvi prielaidas, jog tautinės mažumos liko už įstatymų ribų arba (kas labiau tikėtina) visi Lietuvos valstybės gyventojai buvo laikomi lietuviais. Tie kurie nemokėjo lietuvių kalbos, buvo nutautėję ir radikalių reformų pagalba, būtų įtvirtinta lietuvybė. Išskirti raporte faktai leidžia teigti, kad AK vadovybė vertino LLA kaip rimtą priešininką, kuris bet kuriuo būdu siekė prisijungti Vilnių. Organizacijos nuostatos puikiai parodo, kad tai buvo lietuvių nacionalistų organizacija, nes pagal jų įstatus Lietuvoje tik lietuviai turėtų įtaką ir teisę į žemę. Taip pat organizacija turėjo aiškų apibrėžtą politinį tikslą, t.y. kovoti dėl nepriklausomos Lietuvos su sostine Vilniumi, o tai nesiderino su AK interesai, kuri irgi pretendavo į Vilnių. Dėl šių savybių šią organizaciją AK vertino neigiamai. Teigiamu veiksniu buvo tai, kad LLA nebendradarbiavo su okupaciniu režimu, o naudojosi juo, siekdama sustiprinti savo gretas. Iš esmės LLA nelaikė savo priešu vokiečių, nes aiškiai suvokė, jog jie karą pralaimėjo, o realiu priešininku buvo laikomi lenkai ir artėjantys sovietai. Kazys Blaževičius pabrėžė, kad vokiečių okupacijos metu LLA ruošėsi kovai su bolševikais, ginklavosi, ruošė kadrus. Dėl to prasidėjus antrajai sovietiniai okupacijai, visas antisovietinis pogrindis iš esmės rėmėsi buvusiomis LLA struktūromis Čekutis, R. Žygelis, D. Laisvės kryžkelės. Lietuvos laisvės armija [interaktyvus]. Bernardinai.lt. [žiūrėta 2015 m. vasario 19 d.]. Prieiga per internetą: < Pranešimai apie tautinius, religinius santykius, politinę, vidaus, ekonominę, kultūros-švietimo padėtį (nepilni) LCVA, f. R-601, ap. 1. b. 48, l Blaževičius, K. Lietuvos laisvės armija okupacijų metais [interaktyvus]. XXI amžius, nr. 71 (1175). [žiūrėta 2015 m. vasario 19 d.]. Prieiga per internetą: < >. 85

87 IŠVADOS 1. Lenkijos ir Lietuvos santykiai tarpukaryje buvo sąlygoti opaus konflikto dėl Vilniaus. Lenkijos karinė ir politinė vadovybė, vadovaudamasi politiniu romantizmu, siekė atkurti bendrą Lietuvos ir Lenkijos valstybę. Tuo tikslu buvo užimtas Vilnius, kuris turėjo tapti derybų objektu. Lenkų pogrindžio Vilniuje nuomone Vilniaus prijungimas prie Lenkijos buvo tikslingas, nes daugumą krašte sudarė lenkiškai kalbantis gyventojai. Pogrindininkų manymu tuometinė federalistinė politika, paremta romantinėmis idėjomis, negalėjo privesti prie kompromiso, nes lietuviai iš savo istorijos ištrynė bendros valstybės laikotarpį ir laikėsi aštraus antilenkiško kurso, kuris tuo metu buvo sąlygotas aukštesnių egzistencinių motyvų. Lietuvių tauta siekė atsiskirti nuo lenkiškumo, kad taptu moderniąja, savarankiška tauta su nuosavais politiniais siekiais. Pogrindininkų manymų antilenkiškas kursas privedė prie to, jog lietuviai prarado politinio realizmo nuovoką ir nesustabdė šio kurso tuomet, kai jis jau buvo nebereikalingas. AK teigė, jog maršalo J.Pilsudskio užsienio politika, pagal kurią turėjo būti sukurta federacija, buvo atitrukusi nuo realybės. AK vadovybė neigiamai vertino Lenkijos vyriausybės ultimatumą ir laikotarpį nuo jo įteikimo iki karo. Jų manymu švelnus ultimatumo turinys tik pagalino įsitikinimą apie silpną Lenkiją. Diplomatinių santykių užmezgimas buvo būtinas Lenkijai, kuri siekė neutralizuoti Vidurio Rytų Europoje stiprėjančią vokiečių ir sovietų įtaką, bet, kaip pažymi pogrindininkai, tai buvo nors ir reikalingas, tačiau pavėluotas žingsnis. 2. Lenkų pogrindžio vadovybė Vilniuje aktyviai domėjosi ekonomine, politine ir tautine padėtimi ne tik buvusioje Vilniaus vaivadijoje, bet ir visoje Lietuvoje. Buvo stebima ne tik oficiali administracija ar policija, bet taip pat ir lietuvių pogrindinės organizacijos, ir kaip parodo LLA pavyzdys, į jų gretas buvo infiltruojami savi agentai. Žinios buvo renkamos dėl to, kad vadovybė norėjo žinoti, kokia yra krašto ir Lietuvos padėtis. Šios žemės iš esmės buvo vertinamos kaip busimos federacijos sudėtinės dalys, dėl to žinios buvo renkamos kruopščiai. Tyrimo metu užkliuvo tai, kad lenkų pogrindininkai sąmoningai neigė regiono lietuvybę, kas leido daryti klaidingas išvadas, jog AK gali būti priešingai nusistačiusi nepriklausomos Lietuvos atžvilgiu. Lenkiškumo iškėlimas ir lietuvybės neigimas buvo reikalingas ir tam, kad įrodyti, jog jeigu susikurtu federacija, tai joje politine ir istorine teise dominuoti turėtu Lenkija. 3. Lietuviai, kaip savarankiška tauta, lenkų pogrindžio buvo vertinami ganėtinai neigiamai. Toks vertinimas buvo sąlygotas kelių veiksnių. Pirma dėl to, kad lenkai negalėjo pamiršti aštraus Vilniaus atlietuvinimo kurso, kuris nesikeitė net ir keičiantis okupantams. Pogrindininkai buvo įsitikinę, kad lietuviai moka spekuliuoti esama padėtimi bei siekia persekioti lenkus ir naikinti Vilniaus lenkiškumą. Antra, lietuviai ne tik kad prisiderindavo prie naujų sąlygų, bet ir uoliai 86

88 bendradarbiavo su okupantais. Pogrindininkai išskiria aktyvųlietuvių dalyvavimą vykdant žydų žudynes Lietuvoje ir Vilniaus krašte. Trečias ir esminis dalykas, lietuviai buvo pastebimi kaip priešai jau vien dėl to, kad priėmė iš sovietų rankų Vilnių ir taip prisidėjo prie Lenkijos žlugimo. Bet ne visi lietuviai buvo vertinami vienodai, lenkai ieškojo partnerių ir jų gretose. Tokiu numatomu partneriu buvo laikomas generolas P.Plechavičius ir jo formuojama LVR, o taip pat ir LLA. Bet šios organizacijos netapo partnerėmis dėl to, jog LVR vadovybė laikė Vilnių neatsiejama Lietuvos dalimi, o LLA iš esmės buvo nors ir grėsminga jėga, bet karo metu aktyviai nesireiškė ir neieškojo kontakto su AK. 4. Lenkų pogrindininkų manymu Lietuva turėjo tapti Vidurio Rytų Europos federacijos dalimi arba visiškai būti inkorporuota į Lenkijos sudėtį. Buvo laikomasi nuostatos, kad visiškai nepriklausoma Lietuva tik kels rūpesčius ir neleis sukurti regione tvirtos karinės sąjungos. Federacijos idėja nebuvo kažkuo nauju, ją prieš karą suformulavo Lenkijos užsienio reikalų ministras J.Bekas, ir ji skyrėsi nuo J.Pilsudskio tuo, kad visos šalys turėjo laisva valia, be prievartos, susijungti į Trečiąją Europą. Šios koncepcijos laikėsi Lenkijos egzilinė vyriausybė Londone, dėl to Vilniaus pogrindis visą laiką buvo raginamas bendradarbiauti su lietuviai idant, kad po karo būtų sukurta bendra federacija. Šios idėjos šalininkai teigė, kad taip ne tik bus užtikrintas stabilumas regione, bet ir sukurtas milžiniškas ekonominis potencialas. Pasak pogrindininkų, federacijos sukūrimas užtikrintu geras vystymosi sąlygas susijungusių tautų kultūriniams bei ūkiniams interesams. Atlikus pogrindžio leidinių turinio analize ir sulyginus gautus rezultatus su egzilinės vyriausybės nuostatomis, galima teigti, jog pogrindžio leidiniai, propagavo vyriausybės idėjas. Tuo tarpu federacijos priešininkai ir inkorporavimo šalininkai teigė, kad federacijos sukūrimas neišspręstu lietuvių ir lenkų konflikto. Tik lietuvių valstybingumo apribojimas galės šį konfliktą išspręsti, nes per savo antilenkiškumą lietuviai prarado politinį realizmą. Šios idėjos priešininkai teigė, kad tautinės mažumos 1939 m. rugsėji išdavė Lenkiją, o Lietuvos inkorporavimas tautinių mažumų problemos neišspręs, bet priešingai sudarys sąlygas ateityje agresoriams vėl ją pasinaudoti. Lietuvos teritorijoje veikusios AK struktūros turėjo tikslą išnaudoti lenkų gyvenančių Lietuvoje potencialą kovoje prieš vokiečius už Vilnių. AK komendantas oficialiai buvo uždraudęs AK brigadoms peržengti apygardos ribas. Todėl toks sumanymas iš esmės negalėjo būti realizuotas, nes tam nebuvo rimtai ruošiamasi, tai buvo tik viena iš galimybių. Labiau buvo tikėtina, kad lietuviai patys prisidės prie federacijos dėl to ir buvo reikalaujama daugiau propagandos lietuvių kalba. 5. Atlikus nuodugnią išlikusių dokumentų, prisiminimų analizę galima teigti, jog Vilnius kaip Vilniaus vaivadijos politinis centras nediskutuojamai po karo turėjo tapti Lenkijos dalimi. AK komendantūra ir delegatūra karo metu tvarkėsi Vilniuje kaip Lenkijos valstybės žemėse. Karinis ir politinis plano Audra ir šio plano dalies operacijos Aušros vartai tikslas buvo deklaruoti 87

89 buvusių rytinių Lenkijos vaivadijų priklausomybę Lenkijai. Lietuvių siekiai išlaikyti Vilnių Lietuvos sudėtyje buvo vertinami kaip priešiški veiksmai Lenkijos valstybės atžvilgiu. Toks AK požiūris iš esmės yra pateisinamas, nes visi tarptautiniai sienų pakeitimai buvo įteisinti tik tarptautinėse konferencijose Jaltoje ir Potsdame. Magistrinio darbo įvade buvo iškelta prielaida, kad AK vadovybė, siekdama sukurti Lenkijos Lietuvos federacinę valstybę, norėjo okupuoti Lietuvos teritoriją. Dokumentuose buvo kuriamas neigiamas įvaizdis, tam, kad vėliau pateisinti laikiną Lietuvos karinę okupaciją. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad tikrai tokių sumanymų būta, bet tai buvo tik vienas iš radikalesnių siūlymų sutvarkyti užsitęsusį lietuvių-lenkų konfliktą. Iš esmės AK vadovybė tikėjosi, kad lietuviai savo noru prisidės prie bendros federacijos. Teiginį, kad buvo norima okupuoti, negalima laikyti rimtu. Sugretinus šiuos duomenis su karinėmis struktūromis matom, kad Kauno Lietuvos teritorijoje nebuvo karinių struktūrų, o AK veikla inspektorate E apsiribojo tik paramos teikimu Vilniaus apygardai, nors diversijos prieš vokiečius ir nebuvo atmetamos. Hipotezė iš esmės nepasitvirtino. 88

90 1. ŠALTINIAI Lietuvos valstybės istorijos archyvas 1. F. 1135, Ap. 4. Zbiory Towarzystwa Miłośników Nauki. Lietuvos centrinis valstybės archyvas 1. F. 21, Ap. 1. Vidurio Lietuvos vyriausiojo kariuomenės vado civilinė kanceliarija. 2. F. 22, Ap. 1. Užsienio Reikalų Departamentas Vidurio Lietuvos laikinosios valdymo komisijos. 3. F. 317, Ap. 1. Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus miestui ir sričiai įstaiga, Lietuvos Respublika. 4. F. 361, Ap. 2. Memorandumas Tautų Lygos Generaliniam sekretoriatui apie baltarusių tautos istoriją, etnines teritorijas ir baltarusių padėtį Lenkijoje. 5. F. R 601, Ap. 1. Armijos Krajovos veiklos Vilniaus krašte dokumentai. 6. F.R 1234, Ap. 1. Vilniaus miesto ir apskrities komendantūra. 7. F. R 1399, Оп. 1. Kомандир полиции и СД Литовской генеральной области город Каунас. Tautinės atminties instituto Vroclavo skyriaus skaitykla 1. IPN Wr Materiały dr. Romana Korab Żebryka. 2. IPN BU Sprawy narodowściowe oraz prześladowania i masowe zbrodnie na polskim terytorium pod okupacją niemiecką i sowiecką Vroclavo Ossolinskių biblioteka 1. BOss, Rkps, /II. Papiery Stanisława Kiałki. Publikuoti dokumentai ir statistiniai leidiniai 1. Armia Krajowa na Nowogródczyźnie i Wileńszczyźnie ( ) w świetle dokumentów sowieckich. Boradyn, Z. Chmielarz, A. Piskunowicz, H. Warszawa, Biblioteka ziem wschodnich, Armia Krajowa w dokumentach t. 1, wrzesień 1939-czerwiec 1941, red. Czarnocka H., Londyn, Studium Polski Podziemnej, Armia Krajowa w dokumentach t. 2, czerwiec 1941-kwiecień 1943, red. Pełczyński T., Londyn, Studium Polski Podziemnej, Armia Krajowa w dokumentach t. 3, kwiecień 1943-lipiec 1944, red. Pełczyński T., Londyn, Studium Polski Podziemnej, Armia Krajowa w dokumentach t. 6, red. Iranek-Osmecki K., Londyn, Studium Polski Podziemnej, Baltijos valstybių vienybės idėja ir praktika metais. Parengė Zenonas Butkus. Vilnius, LII, Huchla, M. Żołnierze i kombatanci Zrzeszenia WiN, Wrocław, IPN, Lietuvos okupacija ir aneksija : dokumentų rinkinys. Sudarė: Breslavskienė, L. ir kt. Vilnius, Mintis, Mały rocznik statystyczny Warszawa, GUS,

91 Atsiminimai 1. Banasikowski, E. Na zew Ziemi Wileńskiej. Warszawa-Paryż, Editions Spotkania, Bieliauskas, P. Dienoraštis. Vilnius, Homo liber, Bohdanowicz, J. Czortek, Brygada Wilhelma, oddziały partyzanckie Żuka i Gozdawy. Gdańsk, MIREX, Brzozowski, Z. Sz. Litwa Wilno Paryż, Editions Spotkania, Malinowski, L.J. 1 Wileńska brygada AK Juranda. Warszawa Kraków, Mireki, Mitkiewicz Żółtek, L. Wspomnienia kowieńskie: Warszawa, Bellona, Raštikis, S. Kovose dėl Lietuvos. Vilnius, LITUANUS, 1990, t. 1, t Stanisław Kiałka Legenda wileńskiej konspiracji: materiały biograficzne i pisma wybrane. Red. Malinowski, J.L. Bydgoszcz, TMWiZW, Warakomski, R. Wileńskie dramaty w czasie wojny i w PRL. Kraków, Kubajak, Periodinė spauda 1. Dział nie urzędowy, Z prezydium Rady Ministrów. Monitor Polski. nr , Angers, 1939, s Rocznica mordów w mokotowskim więzieniu. Biuletyn informacyjny. nr. 3 (82), Wrocław, 2011, s Armia Krajowa na Litwie. Kurier wileński. Wydanie specjalne. Wilno, 2014, s Struktury AK na Wileńszczyźnie. Kurier wileński. Wydanie specjalne. Wilno, 2014, s LITERATŪRA 1. Anušauskas, A. tautinių kultūrinių pokyčių prielaidos Rytų Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais. Pilietinis pasipriešinimas Lietuvoje ir Lenkijoje: sąsajos ir ypatumai Vilnius, LGGRTC, Armia Krajova Lietuvoje. Kaunas, Vilnijos draugija, 1999, II d. 3. Balbus. T, Kora Wilniuk klasyczny: Doktor Roman Korab-Żebryk. Wrocław, IPN, Blaževičius, K. Lietuvos laisvės armija okupacijų metais [interaktyvus]. XXI amžius, nr. 71 (1175). [žiūrėta 2015 m. vasario 19 d.]. Prieiga per internetą: < >. 5. Bubnys, A. Lenkų pogrindis Lietuvoje Kaunas, Lituanica, Bubnys, A. Lenkų pogrindžio požiūris į Lietuvos valstybingumą metais. Lietuva antrajame pasauliniame kare. Sud. Anušauskas, A. Laurinavičius, Č. Vilnius, LII, Bubnys, A. Lietuvių ir lenkų pasipriešinimo judėjimai metais: sąsajos ir skirtumai. Pilietinis pasipriešinimas Lietuvoje ir Lenkijoje: sąsajos ir ypatumai Vilnius, LGGRTC, Bubnys, A. Lietuvos vietinė rinktinė. Lietuva : okupuotos Lietuvos istorija. red. Anušauskas, A. Vilnius, LGGRTC, Bubnys, A. Vokiečių okupuota Lietuva ( ). Vilnius, LGGRTC, Buchowski, K. Litwomani i polonizatorzy: mity, wzajemne postrzeganie i stereotypy w stosunkach polsko-litewskich w pierwszej połowie XX wieku. Białystok, Uniwersytet w Białymstoku, Chmielarz, A. Kolaboravimas su vokiečių okupantais Lenkijoje ir Lietuvoje. Pilietinis pasipriešinimas Lietuvoje ir Lenkijoje: sąsajos ir ypatumai Vilnius, LGGRTC, Chodakiewicz, J. M. Po zagładzie. Stosunki polsko-żydowski. Warszawa, IPN, Čekutis, R. Žygelis, D. Laisvės kryžkelės. Lietuvos laisvės armija [interaktyvus]. Bernardinai.lt. [žiūrėta 2015 m. vasario 19 d.]. Prieiga per internetą: 90

92 < Davies, N. Dievo žaislas Lenkijos istorija nuo 1795 iki mūsų dienų. Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Ilgiewicz, H. Przedstawienie działalności Armii Krajowej w II wojnie światowej na Wileńszczyźnie, Warszawa, Efekt, Janauskas, G. Jėga nėra teisė. Darbai ir Dienos. Kaunas, VDU, t. 30, Jegelevičius, S. Okupacija ir kolaboravimas Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais. Pilietinis pasipriešinimas Lietuvoje ir Lenkijoje: sąsajos ir ypatumai Vilnius, LGGRTC, Kamiński, A. Kamienie na Szaniec. Warszawa, Nasza Księgarnia, Kasparavičius, A. Don Kichotas prieš Prometėją; Darbai ir Dienos. Kaunas, VDU, t. 30, Kiaupa, Z. Lietuvos valstybės istorija. Vilnius, Baltos lankos, Korab Żebryk, R. Operacja wileńska AK. Warszawa, PAN, Korab-Żebryk, R. Biała księga w obronie Armii Krajowej na Wileńszczyźnie. Lublin, Wydawnictwo Lubelskie, Kowalski, M. Problem przynależności państwowej Wileńszczyzny w XX wieku. Prace Geograficzne. Warszawa, PAN, 2008, nr Kraujelis, R. Lietuvos ir Lenkijos vieta vakarų pokarinėse vizijose m. Lietuvių lenkų santykiai amžių tėkmėje: istorinė atmintis. Vilnius, VUL, Lewandowska, S. Życie codzienne Wilna w latach II wojny światowej. Warszawa, Instytut Historii, Lewandowska, S. Wilno Warszawa, PAN, Lietuva antrajame pasauliniame kare. Vilnius, LII, Łossowski, P. Polska Litwa: ostatnie sto lat. Warszawa, Oskar, Łossowski, P. Litwa a sprawy polskie Warszawa, PWN, Łossowski, P. Po tej i tamtej stronie Niemna: stosunki polsko litewskie Warszawa, Czytelnik, Łossowski, P. Ultimatum polskie do Litwy 17 marca 1938 roku. Warszawa, Instytut Dyplomacji Collegium Civitas, Makauskas, B. Vilnijos Lietuviai metais. Vilnius, Mokslas, Miedziński, Br. Polityka wschodnia Piłsudskiego. Zeszyty Historyczne. Paryż, Instytut Literacki, nr 31,1975, wydanie krajowe: Warszawa, POMOST, Miknys, R. Litwini wobec Polski i Polaków: Spojrzenie na podstawie badań nad historią Polski w XX wieku w historiografii litewskiej ostatniego dwudziestolecia [interaktyvus]. Projekt: Historia a teraźniejszość. Dziedzictwo Obojga Narodów a aktualne stosunki polsko litewskie. [žiūrėta 2013 m. kovo 13 d.]. Prieiga per internetą: < Niwiński, P. Działalność komunistycznego aparatu represji wobec środowisk komabatantów wileńskiej AK Warszawa, RYTM, Niwiński, P. Garnizon Konspiracyjny miasta Wilna. Toruń, Adam Marszałek, Niwiński, P. Okręg Wileński AK w latach Warszawa Kraków, Mireki, Od niepodległości do niepodległości Historia Polski , Dziurok, A. Gałęziewski M. Kamiński, Ł. Musiał, F. Warszawa, IPN, Opór wobec systemów totalitarnych na Wileńszczyźnie w okresie II wojny światowej, red. Niwiński, P. Gdańsk, IPN, Pilietinis pasipriešinimas Lietuvoje ir Lenkijoje: sąsajos ir ypatumai red. Anušauskas, A. Vilnius, LGGRTC, Rok 1944 na Wileńszczyźnie. red. Wołkonowski, J. Warszawa, Efekt, Rokicki, P. Armia Krajowa na Wileńszczyźnie Warszawa, Barwa i Broń. 91

93 43. Paczoska, A. Pokarinė gyventojų okupacija etninių Vilnijos problemų sprendimo būdas. Pilietinis pasipriešinimas Lietuvoje ir Lenkijoje: sąsajos ir ypatumai Vilnius, LGGRTC, Roman, W. K. Konspiracja polska na Litwie i Wileńszczyźnie wrzesień 1939 czerwiec Toruń, Adam Marszałek, Sliogeris, V. Tajne rokowania polsko-litewskie. Zeszyty Historyczne. Paryż, Instytut Literacki, 1975, wydanie krajowe: Warszawa, POMOST, nr Siedlecki, J. Losy polaków w ZSRR w latach Londyn, Gryf publications Ltd., Snyder, T. Tautų rekonstrukcija: Lenkija, Ukraina, Lietuva, Baltarusija Vilnius, Mintis, Społeczeństwo białoruskie, litewskie i polskie na ziemiach północno-wschodnich II Rzeczpospolitej w latach , red. Giżewska, M. Strzembosz, T. Warszawa, PAN, Szostakowski, J. Między wolnością a zniewoleniem: prasa w języku polskim na Litwie w okresie od września 1939 do 1964 roku. Wilno-Warszawa, Pod wiatr, Tarka, K. Jeden z wyklętych geberał Aleksander Krzyżanowski Wilk komendant Okręgu Wileńskiego ZWZ-AK. Warszawa, RYTM, Tarka, K. Konfrontacja czy współpraca? Litwa w polityce Rządu Polskiego na uchodźstwie Opole, UO, Tarka, K. Lietuva Lenkijos vyriausybės politikoje Antrojo pasaulinio karo metais. Lietuva antrajame pasauliniame kare. Sud. Anušauskas, A. Laurinavičius, Č. Vilnius, LII, Tomaszewski, L. Wileńszczyzna lat wojny i okupacji Warszawa, Rytm, Tomaszewski, L. Współdzialanie Okręgowej Delegatury Rządu i stronnictw politycznych z Armią Krajową w walce o wyzwolenie Wileńszczyzny na Wileńszczyźnie, Warszawa, Efekt, Truska, L. Tautinis atgimimas ir istorija. Vilnius, Edukologija, Ziemianie wobec okupacji red. Michał Wenkler, Kraków, IPN, Volkonovski, J. ZWZ AK ir etninių mažumų problema Vilnijoje. Pilietinis pasipriešinimas Lietuvoje ir Lenkijoje: sąsajos ir ypatumai Vilnius, LGGRTC, Wardzyńska, M. Sytuacja ludności polskiej w Generalnym Komisariacie Litwy czerwiec lipiec Warszawa, MAKO, Wilanowski, C. Konspiracyjna działalność duchowieństwa katolickiego na wileńszczyźnie w latach Warszawa, PAX, Wojsko poslkie : barwa i broń. Bielecki, Z. Bigoszewska, W. Jońca, A. Komornicki, S. Warszawa, Interpress, Wołkonowski, J. Okręg Wileński Związku Walki Zbrojnej Armii Krajowej w latach Warszawa, Adiutor, Z dziejów Armii Krajowej na Nowogródczyźnie i Wileńszczyźnie ( ). Boradyn, Z. Chmielarz, A. Piskunowicz, H. Warszawa, Biblioteka ziem wschodnich, Žepkaitė, R. Vilniaus istorijos atkarpa Mokslas,

94 SUMMARY Lithuanian Statehood and Vinius National Dependence Issues in Armija Krajova documents. The issues of Lithuanian statehood and Vilnius national dependence in Vilnius County Armija Krajova documents have been researched in this master thesis. The aim of the thesis was to reveal the views of Armija Krajova management on the Lithuanian statehood and the desire to preserve Vilnius as a part of Lithuania. In order to achieve this goal the following tasks have been foreseen: to illuminate Lithuanian and Polish intergovernmental relations since March 1938 until September 1939; to research the knowledge of Polish underground about the occupied Lithuania and to determine the Armija Krajova management s approach to the Lithuanian nation and its deputies action in occupation time; to analyze Armija Krajova management s policy in respect of Lithuanian statehood and territory, and analizing the studied documents to estimate the foreseen former political fate of Vilnius region after World War II. The research has been carried out with the assumption that the Armija Krajova management wanted to occupy the territory of Lithuania in order to create the Polish - Lithuanian federal state. The negative image was created in the documents so that later a temporary military occupation of Lithuania could be justified. The chosen scientific research methods have been determined by the raised thesis aims and tasks. By analyzing and describing the relations between Poland and Lithuania after 17 March 1938 ultimatum service basing on historiography and sources the synthesis method has been used. In the selection of information sources I have used the method of analysis. Comparing one source data with other sources and historiography the method of comparison has been applied. Armija Krajova was the army of the military Polish exile government in the occupied country. In 1920 after the move of General Lucian Želigovki Vilnius became a part of Poland. Therefore, after the defeat of Poland's defense in 1939 War in Vilnius, as in most other cities in Poland, the underground organizations were settled that joint into the Armed Engagement Union, which was called Armija Krajova since Vilnius AK performed the orders of the exile Polish government. Had not recognized any territorial changes complied during the war they considered all the former Vilnius and its province as an integral part of Poland. The Lithuanians aim of maintaining Vilnius as a part of Lithuania was considered hostile towards Poland. The AK management, as well as the exile government had the opinion that only a strong Middle Eastern European federation would prevent future conflicts. Although in respect of Lithuania and 93

95 Lithuanian the negative opinion was observed, because after Lithuanians regained Vilnius they introduced the sharp course of re- lithuanization and collaborated with the Germans during the war. But basically Lithuania was seen as a serious partner in the future federation. The hypothesis has not been confimed because the occupation of Lithuania was only one of the possible options, but the actual management of AK did not take concrete steps to limit the independence of Lithuania, and it was expected that the Lithuanians would voluntarily contribute to the common federation. 94

96 PRIEDAI Priedas nr. 1 Žemėlapis nr. 1 95

97 Priedas nr. 2 Žemėlapis nr. 2 96