ISTORINĖS LIETUVOS VAIZDAI XIX A. ANTROSIOS PUSĖS VARŠUVOS ILIUSTRUOTUOSE SAVAITRAŠČIUOSE

ACTĄ ACADEMIAE ARTIUM VILNENSIS / 52 2009 ISTORINĖS LIETUVOS VAIZDAI XIX A. ANTROSIOS PUSĖS VARŠUVOS ILIUSTRUOTUOSE SAVAITRAŠČIUOSE Vidmantas Jankauskas VILNIAUS DAILĖS AKADEMIJOS DAILĖTYROS INSTITUTAS Dominikonų g. 15/1, LT-oiųi Vilnius EI. p. vidmantasj@inbox.lt Straipsnis skirtas lietuvii} dailėtyroje beveik netyrinėtai temai - lituanistinės tematikos medžio raižiniams, publikuotiems XIX a. antrojoje pusėje Varšuvoje leistuose iliustruotuose savaitraščiuose. Daugiausia kalbama apie buvusios LDK istorinius kraštovaizdžius įamžinusius raižinius, išskiriamos svarbiausios jų tipologinės grupės, dailininkai. Viena iš išvadų - Varšuvos savaitraščių iliustracijų fenomenas sufokusavo tam tikrą to meto Lietuvos vaizdinį, kurį stokojant kraštovaizdžio fotofiksacijos tenka priimti kaip vieną objektyviausių. REIKŠMINIAI ŽODŽIAI: ksilografija, istorinis kraštovaizdis, miestų vaizdai, pilys ir tvirtovės, sakraliniai pastatai, dvarų ir memorialinės sodybos. Lietuviškosios ikonografijos (ypač - atspindinčios krašto istoriją, geografiją) sklaida, dar su XIX a. pirmojoje pusėje pasirodžiusiais Leonardo Chodzkos paryžietiškaisiais leidiniais' pasiekusi iki tol neregėtą mastą, o amžiaus viduryje dėl Jono Kazimiero Vilčinskio Vilniaus albumo - ir tam tikrą kokybės viršc^nę^ antrojoje šimtmečio pusėje perėjo tarsi į kitą Plačiau apie tai žr. Vidmantas Jankauskas, Leonardas Chodzka ir Lietuvos vaizdų sklaida", in: Ada Acadaniac Artium Vilttcmis, Vilnius, 2002, t. 27: Vaizdas ir pasakojimas, sudarytoja Ieva Pleikienė, p. 23-47 Be Jono Kazimiero Vilčinskio Vilniaus albumo {Album de Wilna, 1845-1875), paminėtini ir kiti svarbesni to meto iliustruolygmenj - tapo periodinės spaudos duona". Šiaip jau, vadovaujantis grynai estetiniais meno raidos kriterijais, to labai akcentuoti gal ir nereikėtų, jeigu situacija tieji arba albuminiai leidiniai apie Lietuvos gamtą, istorijos ir architektūros paminklus: Juozapo Ozemblausko Raižinių atlasas a Vilniaus istorijos {Atlas rycin zhistoryi Wilna, [s.a.]), Antano Kliukovskio Vilniaus prisiminimai {Przypomnienie Wilna,»837). Juozapo Ignoto Kraševskio Atsiminimai iš kelionių po Volynę, Polesę ir Lietuvą (Wspomnienia Wolynia, Polcsia i Litwy przez ]. I. Kraszcwskicgo, 1840, i860), Mykolo Kidcšos aplankas {Teka Michala Kulieszy, 1850), Konstantino Tiškevičiaus Krašlo raižybos paminklai {Pomniki rytownictwa krajon-ego, 1858), taip pat Tiškevičiaus 1857 m. kelionės pagrindu parengta gausiai iliustruota knyga Neris ir jos krantai {Wilija ijcj brzcgi, 1871). 191

1. Vilnius, buvę Sluškų rūmai nuo Antakalnio pusės, in: Tygodnik ilustrowany, 1874, Nr. 348, p. 129 Vilnius, the former Sluška Palace seen from Antakalnis buvusios Abieji} Tauti} Respublikos teritorijoje nebūtų radikaliai skyrusis nuo tų kraštų, kur visuomenės natūralios politinės, socialinės ir dvasinės raidos netrukdė okupacijos arba kiti suvaržymai. Ten panaši ikonografija funkcionavo tik kaip vienas iš daugybės būtinų ir savaime suprantamų kasdienio gyvenimo atributų, o sunaikintos Lietuvos ir Lenkijos valstybės tautoms, po kelių pralaimėtų sukilimų išgyvenusioms sunkią carinę priespaudą, praeities šlovinimas ir idealizavimas (iš esmės literatūros ir dailės kalba), apskritai kultūrinių tradicijų puoselėjimas ir sklaida tapo vienu iš nedaugelio nacionalinio identiteto išsaugojimo ir įtvirtinimo būdų. Šio straipsnio objektas - keli XIX a. antrojoje pusėje Varšuvoje ėję kultūriniai iliustruoti savaitraščiai ( Tygodnik ilustrowany", Klosy", Biesiada literacka", Tygodnik powszechny"), tiksliau, jų iliustracijos - medžio raižiniai. Kodėl kalbame būtent apie Varšuvą - paaiškinti gana nesunku. Lietuvoje anuomet Respublikos žemėse) buvo atvirai rusifikacinė, orientuota į tai, kad vietinė liaudis - ukrainiečių, baltarusių, lietuvių valstiečiai - būtų įtraukta į rusų kultūros ir civilizacijos orbitą, taip siekiant minimahzuoti arba visai užgniaužti lenkų kalbos bei kultūros įtaką ir kartu realizuoti rusiškų pradų atkūrimo" programą'. Kitas dalykas - Lenkijos Karalystė (arba vadinamasis Pavyslio kraštas), kur režimo kultūros politika dėl objektyvių priežasčių (pirmiausia - dėl visuotinai įsigalėjusios lenkų kalbos ir Katalikų bažnyčios įtakos) buvo pastebimai nuosaikesnė. Be to, Varšuva net ir Rusijos imperijos okupacijos sąlygomis išlaikė kultūrinės metropolijos statusą gana dideliame regione nuo Baltijos iki Juodosios jūros, kur lenkų kalba, kad ir spaudžiama rusinimo bangos, tebebuvo pagrindinė didelės dalies šviesuomenės bendravimo priemonė. Būtina pažymėti ir kitą svarbų aspektą - santykinai pigios reprodukavimo technikos - ksilografijos - išpopuliarėjimą (prie šio fenomeno plitimo, beje, prisi- tokio lygio periodikai pasirodyti nebuvo jokių galimybių: nei techninių, nei ekonominių, nei intelektualinių, nei galiausiai politinių. Caro valdžios politika vadinamojoje Vakarų Rusijoje (rytinėse Abiejų Tautų 3 Antanas Kulakauskas, Lietuva,Vaizdingosios Rusijos' leidinyje", in: Adomas Honoris Kirkoras, Lietuva nuo seniausių laikų iki 1882 metų, Vilnius: Mintis, 1995, p. 9. 192

2. Pinsko panorama, in: Tygodnik ilustrowany, 1863, Nr. 197, p. 260 Panorama of Pinsk dėjo ir Vincentas Smakauskas, dar XIX a. penktajame dešimtmetyje Varšuvoje išleidęs keletą knygų su savo raižiniais''). Išaugęs graverių meistriškumas modeliuojant raižinį leido kokybiškai reprodukuoti patį sudėtingiausią atvaizdą, o tūkstančius atspaudimų atlaikanti klišė - masiškai jį tiražuoti. Kitaip sakant, ksilografija atvėrė galimybę net ir stipriai cenzūruojamai spaudai prabilti vaizdų kalba'e Tai, kad beveik pusė visų raižinių savo tematika arba autorystės požiūriu buvo vietinės kilmės", iliustruotiems leidiniams garantavo iki tol neregėtą populiarumą. Neatsitiktinai Varšuvoje leistų iliustruotų savaitraščių gyvavimo laikotarpis ne tik sutapo su bene aukščiausio ksilografijos technikos pakilimo periodu (XIX a. šeštasis-devintasis dešimtmetis), bet ir tapo lūžio epocha, kuriai pasibaigus dažnas periodinis leidinys siekdamas populiarumo 4 Plačiau apie tai žr. Vladas Drėma, Vincentas Smakauskas, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2001. 5. Alicja Rudniewska, Swiqtynie polskie \v drzeworytach tygodnik6w warszawskicu XIX wieku, Warszawa: Wydawnictwo Archidiecezji Warszawskiej, 1993, p. 13. Kaip pastebi tyrinėtoja, iliustruotieji savaitraščiai, nors formaliai vadinti meniniais, iš tiesų pirmiausia tarnavo lenkų literatūrai, lenkų dailei, gelbėdami nuo pražūties praeities paminklus ir formuodami nacionalinę savimonę". nebegalėjo likti neiliustruotas. Prie to itin prisidėjo ksilografiją labai sparčiai ėmusi keisti dar pažangesnė cinkografijos technika. Taigi reikiama intelektualinių (rašytojai, dailininkai), finansinių (mecenatai) ir techninių (raižytojai, spaudėjai) pajėgų koncentracija sudarė sąlygas Varšuvos leidiniams siekti turinio ir fiarmos kokybės, kas garantavo didelę sklaidą, net toli už Rusijos imperijos ribų. Seniausias, solidžiausias ir geriausiai žinomas iš aptariamų iliustruotų žurnalų buvo Tygodnik ilustrowany", pasirodęs 1859-aisiais ir be pertraukų ėjęs iki pat Antrojo pasaulinio karo. Tuo metu tai buvo tikrai rimtas leidinys, nuo pat pirmųjų numerių spausdinęs po kelias arba net keliolika iliustracijų, dažnai nesusietų su publikuojamais tekstais, bet nevengęs pateikti komentarų, o kartais ir ilgesnių rašinių apie istorines vietoves, kurių vaizdai dažni net ir pirmuose puslapiuose. Klosy" istorija kiek kuklesnė (leidinys ėjo 1865-1890 m.). Tačiau kad ir per trumpesnį laikotarpį jame irgi išspausdinta gana daug vertingų, unikalių (taip pat ir lituanistinės tematikos) raižinių. Žurnale Biesiada literacka" (pradėjo eiti 1876 m. ir savo gyvavimą pratęsė XX a.) iliustracijų pastebimai 193

V^^'^t^^^^^ 3- Kazimierz Gornicki, Nemuno krantai,, -^ \".J in: Ty^odm'fc!7wjtrovvan7,1874, Nr. 326, p-177 Kazimierz Gornicki, Banks ofthe River Nemunas mažiau. Vertingų darbų spėjo išpublikuoti ir palyginti trumpai ėjęs Tygodnik powszechny" (1875-1891). Kadangi visų minėtų leidinių iliustracijas, kaip jau užsiminėme, galima pirmiausia suskirstyti pagal kilmę, reikėtų pažymėti, kad atliekant šį tyrimą mums įdomiausios biitent tos, kurios laikytinos vietinėmis", t. y. atspaustos ne nuo importuotų, bet nuo vietoje raižytų klišių, reprodukuojančios ne svečių kraštų, o vietinių dailininkų kūrinius vietine tematika. Suprantama, kad ir šioje didelėje iliustracijų grupėje mus domintų toli gražu ne visi darbai. Pirmasis kriterijus, pagal kurį vieną arba kitą iliustraciją priskiriame prie lituanistikos, yra istorinis ir geografinis. XIV-XVIII a. gyvavusios LDK teritorijos ribos leidžia gana aiškiai apibrėžti reikiamą raižinių, vaizduojančių pačius įvairiausius čionykščio kraštovaizdžio elementus, arealą. Iš dalies jam priskirtina ir gretimų kraštų (pavyzdžiui. Kryžiuočių valstybės) paveldą menanti ikonografija. Antrasis atrankos kriterijus galėtų būti genetinis, senąja daile, baigiant fotografija. Bet bene daugiausia galime rasti vietinių dailininkų - to meto amžininkų - kūrybos. Ir tai visiškai suprantama. Romantizmo epochoje menininkų susidomėjimas gimtojo krašto istorija, tos istorijos paminklais, jų populiarinimu buvo įgavęs tam tikro sąjūdžio pavidalą. Keliaudami po kraštą dailininkai fiksavo nykstančias pilis, bažnyčias, lenkiškos kultūros" židiniais tapusias dvarų sodybas ir pan. Pradėjęs eiti Tygodnik ilustrowany", o vėliau ir kiti savaitraščiai suteikė papildomą impulsą šiam tautinio, istorinio kraštovaizdžio fiksavimo darbui, kartu ir naują pagreitį jo sklaidai. Pažymėtina, kad XIX a. viduryje iš Varšuvos tokiais dokumentavimo tikslais keliaujantys dailės istoriko Felikso Maksymiliano Sobieszczaiiskio suburti dailininkai, tarp jų ir Wojciechas Gersonas, pasiekdavo ir Lietuvos pakraščius'. Istorinių Lietuvos vietovių fiksavimu rūpinosi ir 1872 m, Nemunu nuo Gardino iki Kauno keliavęs lenkų etnografas, kultūros istorikas Zygmuntas Glogens'. Ryškių litu- t. y. grįstas kilmės sąsajomis su Lietuva. Jis praplečia istorinį ir geografinį, nes lituanistiniai vaizdai nebūtinai turi būti atkeliavę iš pačios LDK teritorijos arba menantys tik LDK. Tų šaltinių yra keletas: pradedant 6 Wojcech Gerson, Maiarstvvo", in: Tygodnik ilustrowany, 1889, Nr. 354, p. 240-242. 7 Beje, kai kurie iš Zygmunto Glogerio kelionės metu sukurtų piešinių publikuoti knygoje Dolinami rzck. Opisy podrdiy wz- 194

' i ' šf< Ą. Vladislovas Dmachauskas, Naugarduko pilies griuvėsiai iš pietvakarių pusės, in: Klosy, 1869, Nr. 230, p. 320 Vladislovas Dmachauskas, The ruins of Naugardukas Castle seen from the southwest anistinės tematikos darbų paliko tapytojas Julianas Palatas, Jozefas Ryszkiewiczius, kiti XIX a. antrosios pusės dailininkai. Netrūko šio sąjūdžio atstovų ir pačioje Lietuvoje, tuo labiau kad kaip tik minėtu laikotarpiu čia gyveno ir intensyviai darbavosi bene iškiliausi tos epochos krašto tyrimo entuziastai didikai Eustachijus ir Konstantinas Tiškevičiai. Vienu iš pirmųjų jų amžininkų dailininkų, susidomėjusių istorijos ir kultūros paminklų fiksavimu, reikėtų laikyti Smakauską. Taip pat paminėtini Juozapas Ozemblauskas, Juozapas Ignotas Kraševskis, Kanutas Ruseckas, Mykolas Kuleša, Vincentas Dmachauskas, Marcelinas Januševičius, Alfredas Römeris, o žymiausiu keliaujančiu senovės paminklų dokumentuotoju tapo Napoleonas Orda. Beveik visų jų darbai vėliau kaip raižiniai pasirodė aptariamų savaitraščių puslapiuose. Didelė paspirtis ieškant lietuviškosios ikonografijos savaitraščių leidėjams buvo ir Vilčinskio Vilniaus albumas. Nuo 1861 m. Tygodnik ilustrowany" ėmė publikuoti Vilniaus vaizdus, išraižytus pagal tuo metu čia dirbusio fotografo Abdono Korzono fotografijas^ Metai iš metų tokių fotograviūrų" nuolat daugėjo. Beje, čia reikėtų priminti, kad Varšuvos iliustruotuose savaitraščiuose pasireiškė ir daugiau iš Lietuvos kilusių dailininkų, kurių darbai neapsiribojo vien tik lituanistine tematika. Iš jų pirmiausia reikia paminėti itin ryškų pėdsaką ksilografijos istorijoje palikusį Mykolą Elvyrą Andriolį, taip pat Romaną Švoinickį, Tadą Daugirdą, Vladislovą Dmachauską, dirbusius tiesiogiai pagal leidinių užsakymus, taip pat Stanislovą Vitkevičių, Kazimierą Alchimavičių, Vincentą Slendzinskį. Joną Moniušką, Zigmą Petravičių ir kt., kuriems iliustruotoji spauda suteikė iki tol neturėtų galimybių populiarinti savo kūrybą. Taigi iš visos šios žanriniu, tematiniu, profesionalumo, kilmės vietos ir net kopijos-pirmavaizdžio požiūriu itin margos vietinės" iliustruotosios produkcijos mums svarbiausias yra didelę istorinę ir meninę vertę turintis Lietuvos istorinio kraštovaizdžio ikonografijos sluoksnis. Šį lituanistikai itin brangų palikimą sąlygiškai būtų galima suskirstyti į keletą dlui Niemna, Wisly, Bugu i Bicbrzy przez Zygmimta Glogera, Warszawa, 1903. 8 Malgorzata Plater-Zyberk, Abdon Korzon - pierwszy fotograf Wilna", in: Vilniaus fotografai, sudarė Vitalija Jočytė, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2005, p. 28-34. 195

5- Wojciech Gerson, Liškiava, in: Klosy, 1868, Nr. 178, p. 277 Wojciech Gerson, Liškiava \ 1/- 6. Vladislovas Dmacliauslcas, Nesvyžiaus pilis, in: Klosy, 1869, Nr. 233, p. 369 Vladislovas Dmachauskas, Nesvyžius Castle 196

7. Mykolas Elvyras Andriolis, Kauno pilis, in: Tygodnik ilustrowany, 1888, Nr. 294. p. "2 Mykolas Elvyras Andriolis, The Kaunas Castle smulkesnių tipologinių grupių pagal pagrindinius architektiiros tipus: a) panoramos, miestų vaizdai; b) piliakalniai, pilys ir tvirtovės; c) sakraliniai pastatai; d) dvarų ir memorialinės sodybos; e) memorialiniai paminklai. Tokių architektūrinių peizažų aptariamuose leidiniuose galima suskaičiuoti per 300. Tiesa, ši iliustracijų dalis toli gražu ne viskas, ką būtų galima priskirti prie lituanistinės ikonografijos. Kaip ir panašiu metu leisto Vilniaus albumo atveju, kur šalia Vilniaus vaizdų buvo reprodukuojami istorinių asmenybių portretai, taip pat įvairios istorinės relikvijos (paveikslai, archeologinės iškasenos ir pan.), taip ir lituanistinėje Varšuvos leidinių ikonografijoje galima įžvelgti keletą sluoksnių. Atskiras grupes sudarytų žymių istorinių asmenybių portretai, jau minėtų iš Lietuvos kilusių dailininkų kūrinių reprodukcijos, Lietuvos kasdienio gyvenimo vaizdai (parodų vaizdai, kaimo buitis), istorinių relikvijų reprodukcijos. Ties šia iliustracijų grupe straipsnyje plačiau neapsistosime. Lietuviškojo kraštovaizdžio panoramų, miestų portretų" santykinai nėra daug: įsimintiniausi būtų Vilniaus, Kauno apylinkių, kelių kitų miestų vaizdai. Juose dažniausiai stengiamasi parodyti miesto centro arba kurio nors priemiesčio vaizdą, o kartais pasitenkinama pasirinkus platesnę vieno objekto panoramą. Tokį atvejį galima priskirti jau ir kuriai nors kitai tipologinei grupei (pvz., Pažaislį - sakralinių pastatų). Šioje panoramų grupėje išsiskiria keletas grynųjų" gamtos peizažų - Nemuno, Vilniaus apylinkių, Sūduvos ežerų ir pan. vaizdai. Iš kitų vietovių paminėtini Druskininkai, Birštonas, Suvalkai, Pinskas. Būtent tokių kraštovaizdžio objektų pasirinkimo logika visiškai suprantama. Kadangi Varšuvos leidėjams rytinės Abiejų Tautos Respublikos žemės (senoji LDK) vis dėlto buvo toloka provincija, pakraščiai", pirmiausia stengtasi šiuos kraštus pristatyti taip, kad vidutinis skaitytojas" kur nors Karūnoje (t. y. Lenkijoje) gautų pačią svarbiausią informaciją apie čionykščius administracinius, kultūrinius ir religinius centrus, ryškiausius gamtos objektus (upes, ežerus), kitus traukos objektus (šiuo atveju - apie 197

. Mykolas Elvyras Andriolis, Koloža prie Nemuno, in: Tygodnik ilustrowany, 1887, Nr. 243. p. 144 Mykolas Elvyras Andriolis, Koloža on the River Nemunas nuo XIX a. vidurio vis labiau populiarėjančias Lietuvos kurortines vietoves'). Svarbiausias traukos centras (istoriniu, kultūriniu, religiniu, administraciniu požiūriais), be abejonės, buvo Vilnius, tad reikia tarti keletą žodžių apie jį. Tarp iliustracijų iš LDK teritorijos Vilniaus vaizdų santykinai yra daugiausia. Per kiek daugiau negu tris dešimtmečius paskelbta gerokai per pusšimtį vilnietiškosios tematikos raižinių. Jų tematika gana įvairi - nuo bandymų aprėpti kone viso miesto panoramą iki atskirų objektų (bažnyčių, rūmų, paminklų), jų eksterjero ir interjero fragmentų fiksavimo. Įsidėmėtina, kad Vilniaus vaizdai savaitraštyje Tygodnik ilustrowany" pasirodo jau pirmaisiais jo leidybos metais (Aušros vartai, Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčios). Po poros metų paskelbiami dar keturi raižiniai, vaizduojantys miesto panoramą, Pilies ir Bekešo kalnus. Aukštutinės pilies bokštą. Po to kurį laiką vienokie arba kitokie Vilniaus 9 Kad Lietuvos kurortinės vietovės tuo metu buvo jau svarbus traukos centras, liudija ir naujausi mūsų istorikų tyrinėjimai. Plačiau žr. Reda Griškaitė, Mineralinis miestelis arba kurortinės kultūros pradžia Lietuvoje, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2003. vaizdai publikuojami beveik pamečiui. Nuo 1866 m. vilnietiškosios tematikos raižinių atsiranda ir Klosy". Akivaizdu, kad maždaug iki XIX a. vidurio Vilniaus vaizdavimo monopolis" iš esmės priklausė vietiniams arba bent jau artimai su Vilniumi susijusiems (jame dirbusiems, kurį laiką gyvenusiems)'" dailininkams, o dėl moderniiyų laikų naujovių (geležinkelio, fotografijos, ksilografinės spaudos) miestas tapo daug prieinamesnis žvilgsniui iš šalies ir jo fiksavimo, ikonografijos sklaidos centras kuriam laikui persikėlė į Varšuvą. Tai prisidėjo prie to, kad vilnietiški inkliuzai" pamažu tapo neatsiejama visos Lenkijos vizualinės kultūros dalimi, kas neabejotinai paveikė ir besiformuojančios modernios lenkų nacijos aspiracijas dėl Vilniaus bei apskritai viso LDK paveldo. Galima būtų netgi teigti, kad būtent XIX a. antrosios pusės iliustruotoji spauda materializavo tą Vilniaus viziją, kurią dar pirmojoje amžiaus pusėje lenkiškojoje savimonėje pasėjo iš šio miesto kilę poetai romantikai... 10 Vilnietiškąją ikonografiją kūrę vietiniai dailininkai plačiai aptarti Vlado Drėmos monografijoje Dingęs Vilnius, Vilnius: Vaga, 1992, p. 42-51- 198

9- Erazm Rudolf Fabijanski, Zapyškio bažnyčia, in: Tygodnik ilustrowany, 1864, Nr. 259, p. 336 Erazm Rudolf Fabijanski, Zapyškis church To paties tikslo padėjo siekti ir itin stiprų romantinį-patriotinį užtaisą" turintys didingą praeitį menančių paminklų - piliakalnių, pilių ir tvirtovių - vaizdai (ypač daug jų esama iš etninės Lenkijos teritorijos). Lituanistiniame segmente jie taip pat sudaro atskirą gausesnę grupę, kuri vėlgi nėra labai tiksliai apibrėžiama, nes pilių pasitaiko ir miestų panoramose, o tokie vaizdai, kur matome Nesvyžiaus pilies rūmus, neabejotinai šią grupę sieja ir su dvarų sodybų ikonografija. Beje, Nesvyžiaus vaizdų šioje grupėje santykinai esama bene gausiausiai. Iš kitų dažniau eksploatuojamų" istorinių vietovių paminėtini Naugardukas, Oleskas, Podolės Kamenecas. Bene stambiausią tipologinę grupę sudaro raižiniai, vaizduojantys sakralinius pastatus arba jų grupes. Katalikybė buvo vienas iš svarbiausių lenkiškosios kultūros atsparumo rusinimo politikai ftjrpostų, tad leidėjų ir dailininkų dėmesys bažnyčioms, vienuolynams, kitai sakralinei architektūrai yra visiškai suprantamas. Bažnyčias matome ne tik stambiu planu arba komponuojamas miestų bei miestelių panoramose (sakralinis peizažas), taip pat esama ir interjero pavyzdžių (Aušros Vartų koplyčia, Vilniaus Trinitorių ir Šv. Mikalojaus bažnyčios, Vygrių bažnyčia, koplyčia Minske). Randame ir keletą cerkvių (Koloža, Žirovicai), sinagogų (Jurbarkas) vaizdų. Gana gausią grupę sudaro dvarų (dar vienas lenkiškosios kultūros fiarpostų) sodybų vaizdai. Daugiausia čia matome klasicizmo ir romantizmo epochas menančių ansamblių arba atskirų pastatų raižinių. Kai kurie objektai yra gana populiarūs ir sulaukia net kelių iliustracijų (Rietavo dvaras). Esama ir interjero arba eksterjero fragmentų (Vokės dvaro, rūmų skulptūros). Ši vaizdų grupė vėlgi genetiškai siejasi su kita - memorialiniais paminklais, nes yra pastatų, kurių atvaizdai virto aptariamų savaitraščių iliustracijomis ne tiek dėl savo architektūrinės, kiek dėl memorialinės vertės (kaip menantys Tadą Kosciušką, Adomą Mickevičių, Liudviką Sirokomlę" ir kitas garsias asmenybes). u Be Boreikiškiij, paminėtinas ir Bobiatinskių namo Vilniuje, kur 1862 m. mirė poetas, vaizdas. Šį namą 1875 m. nupiešė Napoleonas Orda, o labai panašų atvaizdą 1897 m. reprodukavo Tygodnik ilustrowany", Nr. 41; žr. Vytautas Levandauskas, Renata Vaičekonytė-Kepežinskienė, Napoleonas Orda. Senosios Lietuvos architektūros peizažai, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2006, p. 101. 199

s I- f 10. Feliks Brzozowski, Šiaulių bažnyčia. Plungės bažnyčia. Žemaičių krikšto paminklas Baisogaloje. Birutės kalnas Palangoje, pagal Mykolo Girdvainio eskizus, in: Biesiada literacka, 1886, Nr. 43, p. 257 Feliks Brzozowski, Šiauliai church. Plungės church. Monument to the Samogitian baptism in Baisogala. Birutė Hill in Palanga, after Mykolas Girdvainis' sketches Memorialinii} ir kitų paminklų grupei atstovauja daugiausia įvairių garsių asmenų kapų, palaidojimo vietų vaizdai. Čia dominuoja raižiniai pagal Ordos pirmavaizdžius. Ir apskritai pagal šio dailininko piešinius sukurtų lituanistinės tematikos raižinių aptariamuose iliustruotuose žurnaluose esama bene daugiausia'^. Taip trumpai apibiidinus minėtas tipologines grupes metas biitų bent paminėti įdomesnius arba svarbesnius atskirų autorių darbus. Nors atsižvelgiant į 12 Neseniai pasirodžiusios, šio dailininko įamžintus senosios Lietuvos architektūros paminklus aptariančios monografijos (Vytautas Levandauskas, Renata Vaičekonytė-Kepežinskienė, op. cit., p. 329) prieduose nurodyti 34 to meto periodikoje reprodukuoti Ordos darbai. Tiesa, šiame sąraše esama ir spragų; štai nepaminėtas 1873 m. Tygodnik ilustrowany" reprodukuotas Palėvenės bažnyčios ir buvusio dominikonų vienuolyno ansamblio raižinys, kurio autorystė tada nebuvo nurodyta, nors, palyginus raižinį su Ordos akvarele, akivaizdu, kad jis sukurtas būtent pagal šį pirmavaizdį. Greičiausiai pagal 1876 m. Ordos akvarelę yra raižytas ir Vorončios dvaro vaizdas, 1878 m. reprodukuotas Klosy". pagal iš natūros sukurtus piešinius arba akvareles atliktų raižinių kiekį Orda nepralenkiamas, bet savitais, originaliais darbais bene labiausiai išsiskiria Andriolis. Būdamas universalus ir vitališkas kūrėjas, jis vienodai įtaigiai sugebėjo tiek komponuoti tik jam būdingas gyvybės, veiksmo, nuotaikos kupinas žanrines scenas, tiek išlaikyti pagarbų dokumentiškumą konstruodamas įsimenantį, romantizuotą architektūrinį peizažą. Iš tokių darbų geriausiai žinomi jau chrestomatiniai tapę raižiniai Panemunės pilis, Perkūno namai, Jurbarko sinagoga, taip pat galima paminėti Trakif pilį, Kauno pilį, Vilijos krantus. Iš viso aptariamuose savaitraščiuose publikuota apie dešimt Andriolio darbų lietuviškojo kraštovaizdžio tematika'^ Pagal gerokai santūresnio 13 Apskritai X1X-XX a. pradžios lenkiškojoje spaudoje publikuota per 400 Mykolo Elvyro Andriolio darbų. Ludwik Grajewski, Bibliografia ilustracji w czasopismach polskich XIX ipocz. XX w. (do 1918 r.), Warszawa; PWN, 1972, p. 15-21. 200

11. Bronislaw Podbielski, Kartūzų vienuolynas Berezoje, in: Tygodnik ilustrowany, 1861, Nr. 99, p. 64 Bronislaw Podbielski, Carthusian monastery in Bereza 12. Zarasų bažnyčia, in: Tygodnik ilustrowany, 1864, Nr. 270, p. 440 Zarasai church 201

13. Feliks Brzozowski, Birštono bažnyčia, in: Biesiada literacka, 1887, Nr. 32, p. 112 Feliks Brzozowski, Birštonas church architektūrinio paveldo dokumentuotojo Romerio piešinius nas Vaitkuškio dvaro raižinys, atliktas pagal grafia Sta publikuoti raižiniai Vilkija, Kamajai, Panemunės nislovo Kosakovskio aliejinį paveikslą. pilis, Vilniaus bernardinų bažnyčia ir kt. Kasdienio gyvenimo Gana daug Lietuvos vaizdų įamžino ir gausybė fiksuotojas Vladislovas Dmachauskas ilius lenkų dailininkų. Tai Wojciechas Gersonas [Seinai, truotuose savaitraščiuose publikavo irgi per dešimt pagal piešinius ir akvareles atliktų raižinių mums rūpima Liškiava, Kodenis), Bronislawas Podbielskis {Vilniaus paminklai, Žemaičių Kalvarija, Kartūzų Bereza, Pinskas), Feliksas Brzozowskis (pagal Mykolo Girdvainio tematika". Tai Lydos skersgatvis Vilniuje, Sirokomlės kapas Vilniaus kapinėse, Naugarduko pilies griuvėsiai, eskizus - Birštonas, Baisogala, Plungė, Šiaidiai), Julianas Ceglinskis {Kaunas, Vilnius), Erazmas Rudolfas Svitezio ežeras, Slonimas ir kiti'^ Galima rasti keletą raižinių ir pagal Vladislovo tėvo, žymiojo peizažisto Fabijanskis {Zapyškis, Klecko mūšio vieta, Nesvyžiaus Vincento Dmachausko, akvareles: Buvusi bazilijonų pilis, Polockas), Ludwikas Grabowskis {Vygriai), Kazimierzas Górnickis {Nemuno krantai, Vinkšnupiai, bažnyčia Naugarduke, Grybiškės, Lobynas Nahorodovičiuose. Beveik pusšimtį žanrinių arba reportažinių darbų iliustruotuose savaitraščiuose publikavęs Švoinickis istoriniam kraštovaizdžiui skyrė tik piešinius Kaunas, Pietų Sūduva), Wladislovas Guminskis {Nesvyžiaus vaizdai), Franciszekas Kostrzewskis {Pažaislis, Oleskas, Volynės Vladimiras), Jozefas Tadeuszas Polkowskis (Ši7wvij), Wladyslawas Milkuszyczius (Vi//cfiviš/cio T. Zano kapas Smalėnuose, Lietuvos girioje^^. Paminėtimedinė bažnyčia) ir kt. Jau minėjome, kad dalis gra 14 Iš viso Vladislovas Dmachauskas 1867-1874 m. laikotarpiu periodikoje paskelbė apie 30 savo piešinių. Slownik artystowpolskich, t. 2, Wroclaw-Warszawa-Krakow-Gdansk, 1975, p. 64. Ludwik Grajewski, op. cit., p. 64-65. Plačiau apie šį autorių žr. Rūta Janonienė, Bajoriškosios kultūros tradicija Romano Švoinickio kūryboje", in: Acta Academiae Artium Vilnensis, Vilnius, 1998,1.14: Istorija ir elitinės kultūros teigtys, sudarytojas Vidmantas Jankauskas, p. 134-142, viūrų raižyta ir pagal fotografijas. Be Korzono, paminėtinos A. Sadowskio (Snvtiíícni), Zapolskio (Dniispuda) bei kt. fotografų (taip pat ir nežinomų) darbų reprodukcijos. Iš nuotraukų vaizdus perplėšė Podbielskis {Vilniaus pilis. Rotušė, Katedra, Šv. Petro ir Povilo, Misionieriiį, Šv. Stepono, Šv. Rapolo, Bonifratų 202

14. Alfredas Römeris, Vilkija, in: Tygodnik ilustrowany, 1864, Nr. 259, p. 336 Alfredas Römeris, Vilkija 15. Vilnius, vaizdas iš Botanikos sodo į Bernardinų bažnyčią, pagal Juozapo Čechavičiaus nuotrauką, in: Tygodnik ilustrowany, 1871, Nr. 170, p. 153 Vilnius, St Francis and St Bernardine Church seen from the botanic gardens, after Juozapas Čechavičius' photograph 203

16. Rietavo dvaro rūmai, in: Klosy, 1879, Nr. 712, p. 127 Rietavas manor house bažnyčios, Bekešo kalnas ir kt.), Wastkowskis {Neries krantai), Ceglinskis {Podolės Kamenecas). Jau vien iš tokio išvardijimo matyti, koks turtingas ir daugiasluoksnis yra šis paveldas. Svarbu pažymėti dar ir tai, kad jis pasklido ne vien tik per minėtus savaitraščius - beveik lygiagrečiai su jais imtas eksploatuoti ir kituose leidiniuose. Bene ryškiausias pavyzdys yra 1882 m. pasirodęs Sankt Peterburge ir Maskvoje leidžiamo daugiatomio veikalo Vaizdingoji Rusija trečiasis tomas, skirtas Lietuvos ir Baltarusijos pamiškei'^. Šiame leidinyje, parengtame iš esmės vien iš Lietuvos kilusio mokslininko ir kraštotyrininko Adomo Honorio Kirkoro pastangomis, publikuota 17 Žyvopisnaja Rossija. Otečestvo naše v jego zemelnom, istoričeskom, plemenom, ekonomičeskom y bytovom značenii..., t. 3, S.-Peterburg, Moskva, 1882. Šią knygą sudaro dvi dalys: viena skirta vadinamajai Lietuvos pamiškei (Vilniaus, Kauno, Gardino gubernijos), kita - Baltarusijos (Minsko, Mogiliovo, Vitebsko, Smolensko gubernijos). Kaip nepraradusi savo vertės visa ši knyga 1993 m. perspausdinta Baltarusijoje, o po poros metų jos pirmoji dalis, skirta Lietuvai, paskelbta lietuviškai: Adomas Honoris Kirkoras, Lietuva nuo seniausių laikų iki 1882 metų, Vilnius: Mintis, 1995. per 200 medžio raižiniij, iš kurių kelios dešimtys visiškai sutampa su miisų čia aptariamų žurnalų iliustracijomis (ypač daug yra Vladislovo Dmachausko, Kraševskio darbų), nemažai paimta iš Vilniaus albumo ir pan. Savaitraščių iliustracijos naudotos ir daug vėliau, jau išplitus pažangesnėms reprodukavimo technikoms. Tai visiškai suprantama, nes laikui bėgant šių raižinių vertė tik auga. Net nereikėtų priminti, kad daugelio darbų pirmavaizdžiai (piešiniai, akvarelės, tapybos darbai, fotografijos) neišliko ir šiandien mes apie juos žinome tik iš tų iliustracijų. Maža to, neliko ir dalies jose įamžintų paminklų, na, o net jeigu kurie nors laimingai ir pasiekė miisų laikus, dažnai neatpažįstamai pakito jų aplinka, ir šie beveik pusantro šimtmečio senumo atvaizdai gali biiti vos ne vienintelis tos epochos vaizdo liudininkas. Lenkijoje dėmesio šiam itin vertingam miisų bendros istorinės atminties klodui niekada netriiko. Esama jam skirtų specialių tyrinėjimų ir publikaci- 204

17. Druskininkų maudyklos, in: Tygodnik ilustrowany, 1868, Nr. 8, p. 88 Druskininkai watering place 18. Stanislovas Kosakovskis, Vaitkuikis, in: Klosy, 1869, Nr. 210, p. 17 Stanislovas Kosakovskis, Vailkuškis 205

19. Erazm Rudolf Fabijanski, Klecko mūšio vieta, in: Tygodnik ilustrowany, 1862, Nr. 150, p. 57 Erazm Rudolf Fabijanski, TheKleckas battlefield jų - tiek tematinių'^ tiek ir aptariančių raižinius per atskirų dailininkų (ypač Andriolio") kūrybą. Antra vertus, tokiame fundamentaliame veikale, kaip Romano Aftanazio keturtomis, skirtas buvusios LDK dvarams, { minėtų savaitraščių ksilografijas atsigręžiama gana retai (pavyko rasti vos 22 raižinius iš Tygodnik ilustrowany", Klosy" ir Biesiada literacka"). Daug daugiau vaizdų reprodukuota pagal Ordos akvarelių originalus. Lietuvoje situacija kitokia. Čia šio paveldo recepcija itin fragmentiška, netgi komplikuota. Dėl sunkiai numanomų priežasčių jis iki šiol nesulaukė daugiau mūsų dailėtyrininkų dėmesio, nors šiaip jau tos epo- 18 Mieczyslaw Opalek, Drzeworyt w czasopismach polskich XIX stulecia, Wroclaw: Ossolineum, 1949; Alicja Rudniewska, Swiqtynie polskie w drzeworytach tygodników warszawskich XIX wieku, Warszawa: Wydawnictwo Archidiecezji Warszawskiej, 1993. 19 Gabriela Sucha, AndriolU i rozwój drzeworytu w Polsce, Wroclaw: Ossolineum, 1988. chos ikonografija mūsų kultūriniame diskurse tolydžio populiarėja^". Tai, kad mūsų bibliotekose nėra visų šių savaitraščių komplektų, gal ne pagrindinė priežastis. Greičiau reikia konstatuoti, kad pastaraisiais metais pastebima susidomėjimo senąja fotografija ir apskritai ikonografija mada nukreipė tyrimus kiek kita kryptimi, šį ksilografijos paveldą palikdama tarsi atminties užribyje. Populiarizacijos arba mokslo tikslais išeksploatuoti" vos keli kūriniai (dažniausiai - Andriolio), bet ir tie, kaip įprasta, atliekami ne iš originalių atspaudų, o pasitenkinama kopijų kopijomis...^' 20 Čia galima prisiminti daugiau negu prieš du dešimtmečius pradėtą darbą leidžiant Vilčinskio Vilniaus albumo raižinių reprodukcijas, iliustruoto K. Tiškevičiaus veikalo Neris ir jos krantai hetuvišką leidimą (Vilnius: Mintis, 1992), Ordos kiirybos ir kt. albumus. 21 Vienas iš tų kopijų šaltinių, matyt, buvo jau minėto 1882 m. išleisto leidinio Vaizdingoji Rusija 3 tomas, skirtas Lietuvos ir Baltarusijos pamiškei. Nors jame randame visą pluoštą iliustracijų, jau matytų Varšuvos žurnaluose, informacijos, kaip jos čia pateko - įsigijus panaudotas klišes ar kopijų pavidalu, - nėra. 206

-"i 20. Napoleonas Orda, Tomo Zano kapas Smalėnuose, in: Klosy, 1878, Nr. 678, p. 412 Napoleonas Orda, Tomb of Tomas Žanas in Smalėnai Taigi šį vertingą paveldą reikėtų kuo greičiau prisiminti ir juo pasinaudoti. Ypač tai pasakytina apie vietinių monografijų leidėjus. Gaila, kad neviena iliustracija iš mūsų aptariamos spaudos nepateko į neseniai pasirodžiusią gausiai iliustruotą, solidžią Algės Jankevičienės monografiją apie Lietuvos medinę sakralinę architektūrą^l Jai, kaip, beje, ir monografijai apie Plungės dekanato sakralinę architektūrą ir dailę", tikrai būtų buvę naudingi senosios medinės Plungės bažnyčios arba Vilkaviškio bažnytinio ansamblio vaizdai (dabar Tai prisidėjo prie to, kad ilgainiui pirmavaizdžio kilmė dar labiau buvo užmiršta. Bronius Kviklys savo keturtomyje Mūsų Lietuva panaudojo 8 iliustracijas, tiesiogiai sietinas su minėtais savaitraščiais, bet neabejotinai irgi gautas kopijų pagal kitus šaltinius pavidalu, todėl niekur nenurodė jų kilmės. Akivaizdu, kad Kviklys su gausia ikonografine medžiaga iš Varšuvos savaitraščių nebuvo išsamiau susipažinęs. 22 Algė Jankevičienė, Lietuvos medinės bažnyčios, koplyčios ir varpinės, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2007, p. 76. 23 Plungės dekanato sakralinė architektūra ir dailė, sudarytojas Adomas Butrimas, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2005. publikuojamas ne šis 1868-ųjų raižinys, o beveik keturiasdešimčia metų vėlesnis piešinys). Kartais būna ir taip, kaip atsitiko knygos Zarasai laiko vilnyse (2006) leidėjams, matyt, visiškai nenusimanantiems apie tikrąją 1864 m. raižinio, vaizduojančio Zarasų bažnyčią, kilmę ir įdėjusiems apkarpytą jo kopijos kopiją... Šis straipsnis - pirmoji platesnė Varšuvos iliustruotuose savaitraščiuose sukaupto ikonografinio paveldo prezentacija lietuvių kalba. Tai kartu ir priminimas, kad į šiuos leidinius, nors ir suvaidinusius itin svarbų vaidmenį moderniosios lenkų nacijos formavimosi procese, šiandien negalima žvelgti kaip į kokį nors homogeninį, vien lenkų kultūrai priskirtiną reiškinį. Iliustruotieji žurnalai buvo skirti daug platesniam regionui, juos maitino ir formavo iš esmės dviejų buvusių istorijos subjektų - Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės - kultūrinė tradicija ir, savaime suprantama, daugelio tautų arba etnografinių grupių atstovų veikla. 207

Antra vertus, akivaizdu, kad Varšuvos savaitraščių iliustracijų fenomenas ne tik iš esmės pakeitė tuometės spaudos veidą", bet ir sufokusavo tam tikrą vaizdinį (arba vaizdinius), kuris / kurie iškyla ėmus ieškoti XIX a. antrosios pusės vizualiojo veido", taip pat ir lietuviškojo. Nesant pakankamai to meto kraštovaizdžio fotofiksacijos, šį vaizdinį tenka priimti kaip vieną objektyviausių. O sudėjus tokius akcentus galiausiai belieka priminti, kad Varšuvos savaitraščių medžio raižiniai vis dėlto nėra vienintelis Lietuvos istorijos ikonografinis šaltinis XIX a. antrosios pusės periodikoje. Dėmesio verti ir šiuo aspektu dar netyrinėti Vakarų Europoje leisti iliustruoti savaitraščiai (pirmiausia paminėtini bene stipriausią ksilografijos mokyklą turėjusių pranciizų L'Illustration", Le Monde illustré", LUnivers illustré", taip pat vokiečių ir kt. leidiniai), kuriuose tikrai esama vertingos ikonografinės medžiagos, ką liudija tiek epizodinė pažintis su jais, tiek retsykiais mokslinėje ir populiariojoje literatiiroje pasirodančios Kirkoras Adomas Honoris, Lietuva nuo seniausių laikų iki 1882 metų, Vilnius: Mintis, 1995. Kulakauskas Antanas, Lietuva,Vaizdingosios Rusijos' leidinyje", in: Kirkoras Adomas Honoris, Lietuva nuo seniausių laikt} iki 1882 metų, Vilnius: Mintis, 1995, p. 7-15. Levandauskas Vytautas, Vaičekonytė-Kepežinskienė Renata, Napoleonas Orda. Senosios Lietuvos architektūros peizažai, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2006. Opalek Mieczyslaw, Drzeworyt w czasopismach polskich XIX stulecia, Wroclaw: Osolineum, 1949- Plater-Zyberk Malgorzata, Abdon Korzon - pierwszy fotograf Wilna", in: Vilniaus fotografai, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2005, p. 15-35. Plungės dekanato sakralinė architektūra ir dailė, sudarytojas Adomas Butrimas, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2005. Rudniewska Alicja, Swiutynie polskie w drzeworytach tygodnikow warszawskich XIX wieku, Warszawa; Wydawnictwo Archidiecezji Warszawskiej, 1993. Sucha Gabriela, AndrioUi i rozwdj drzeworytu w Polsce, Wroclaw: Osolineum, 1988. Zyvopisnaja Rossija. Otečestvo naše vjego zemelnom, istoričeskom, plemenom, ekonomiceskom y bytovom značenii..., t. 3, S.-Peterburg, Moskva, 1882. Gauta 2008-09-22 iliustracijos su nuorodomis į šiuos leidinius. Susipažinti su jais galėtų biiti tolimesnės ateities uždavinys. LITERATŪRA Drėma Vladas, Dingęs Vilnius, Vilnius: Vaga, 1992. Drėma Vladas, Vincentas Smakauskas, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2001. Gerson Wojcech, Malarstwo", in: Tygodnik ilustrowany, 1889, Nr. 354, p. 240-242. Grajewski Ludwik, Bibliografą ilustracji w czasopismach polskich XIX ipocz. XX w. (do 1918 r.), Warszawa: PWN, 1972. Griškaitė Reda, Mineralinis miestelis arba kurortinės kultūros pradžia Lietuvoje, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2003. Jankauskas Vidmantas, Leonardas Chodzka ir Lietuvos vaizdų sklaida", in: Acta Academiae Artium Vilnensis, Vilnius, 2002, t. 27: Vaizdas ir pasakojimas, sudarytoja Ieva Pleikienė, p. 23-47. Jankevičienė Algė, Lietuvos medinės bažnyčios, koplyčios ir varpinės, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2007 Janonienė Rūta, Bajoriškosios kultūros tradicija Romano Švoinickio kūryboje", in: Acta Academiae Artium Vilnensis, Vilnius, 1998,1.14: Istorija ir elitinės kultūros teigtys, sudarytojas Vidmantas Jankauskas, p. 134-142. 208

THE VIEWS OF HISTORIC LITHUANIA IN THE ILLUSTRATED WARSAW WEEKLIES FROM THE SECOND HALF OF THE 19 CENTURY Vidmantas Jatikauskas KEY WORDS: block printing, historic landscape, cityscapes, castles and fortresses. Christian architecture, estate and memorial farmsteads. SUMMARY Ihe article breaks the ground in Lithuanian art research by undertaking to explore the woodcuts on the Lithuanian theme printed in the illustrated dailies which circulated in Warsaw in the second half ofthe 19"' century, such as Tygodnik Ilustrowany", Klosy", Biesiada Literacka",..Tygodnik Powszechny". Most attention is dedicated to the prints showing historic landscapes of the former Grand Duchy of Lithuania (up to 300 of such are counted), grouped according to the dominant type of architecture: a) panoramas, city views; b) hill-forts, castles and fortresses; c) religious buildings; d) manor houses and memorial farmsteads; e) memorial monuments. The contribution of individual artists in creating these prints, both from ethnic Lithuania and Polish artists who selected Lithuania as their theme is discussed as well. Conclusions are made that the illustrated press was targeting a wide region and was nourished and formed essentially by two subjects, the cultural tradition of the Polish Kingdom and the Grand Duchy of Lithuania. The Warsaw illustrations captured a period image of Lithuania, and, given the shortage of photographic record, it appears one of the most objective images of historic landscape. 209