Iš 1891 metų liepos 30 dienos Joniškio dekanato, Vaškų RK parapijos bažnyčios metrikų įrašo (LVIA F ):

Iš 1891 metų liepos 30 dienos Joniškio dekanato, Vaškų RK parapijos bažnyčios metrikų įrašo (LVIA F669-12-81): 21 Повилiониса съ Дулевичевною 1891года Jюля 30 дня въ Константиновскомъ РК Приходскомъ Костел м стный Викарный Кс. Стонисъ по троекратномъ оглошенiи при народномъ собранiи, а именно 14, 18 и 25 Jюля произведеномъ, Крестьянина Линковской волости Казимiра Повилiониса 28 л тъ, холостого, изъ деревни Густаголь Линковского прихода съ крестьянкою Скроботишской волости 1 общества Каролиною Дулевичевною 20 л тъ, д вицею, из деревни Краушишекъ Константиновскаго Прихода по учиненiй предворительно подлежащаго разисканiя и по не открытiй никакихъ препятствiй къ бракосочетанiю и добровольно изьявленному къ тому отъ об ихъ сихъ лицъ взаимному согласiю, Михаила и Евы изъ Крешинскихъ Повилiонiовъ законныхъ супруговъ сына, съ дочерью Яна и Доминцелiй изъ Ясеновъ Дулевичей законныхъ супруговъ бракомъ сочеталъ и торжественно благословилъ въ присутствiй в родостойныхъ свидетелей а именно Павла Мотеюнаса, Jосифа Навджюнаса, Jосифа Кузмицкаго и Миксевича Викентiя. DULEVIČIAI [DIDŽIAGRAŠIAI, DULIAI, DUJOS] Pagal Dulevičių giminės sakmes, pirmasis jų protėvis, atsiradęs šiame krašte, buvo gimęs apie tris metus prieš rusams ateinant (t.y. apie 1792 m.). Jis buvo kilęs nuo Vilniaus ar nuo Vievio - tiksliau niekas neatsiminė. Buvo kalvis. Po Napoleono, turėdamas apie dvidešimt metų, susipykęs su vietos ponu, iškeliavo šiaurėn ir taip atsirado mūsų apylinkėse. Mano tėvo pasakota, ir jo pusbrolio Jono Dulevičiaus patvirtinta, kad į Kriaušiškius Dulevičiai atkilę nuo Raguvių (dabar Ragujai), tačiau man šviečia, kad tai galėtų būti kažkokių Povilionių klajonių atspindys. Ypač po to, kai Jono Dulevičiaus duktė Janina 2002 metais papasakojo man negirdėtą versiją, pagal kurią Dulevičiai kilę nuo Šeduvos. Ir vėliau Dulevičiai visą laiką gyveno prie dvaro, didžiavosi savo giminystėmis su šlėktomis, iš jų kilusiais tijūnais ar bent kilmingais krikštatėviais. Senelio kartos Dulevičiai beveik nesigiminiavo su Povilioniais, matyt, nelaikydami sau lygiais. Mano tėvo kartoje to jau nebuvo, ypač po paskutiniojo karo, kai visi tapo lygūs. Tėtis dažnai lankydavosi Kulautuvoje pas savo pusbrolį Joną Dulevičių, iš kurio pasakojimų daugiausiai ir sužinojau apie šią giminę. Prieš karą jis buvo Vaškų viršaitis ir veiklus kooperatininkas 1. Iš vaikystės atmenu, kad kitas tos giminės tėvo pusbrolis, grįžęs iš Sibiro ir neradęs vietos pas savuosius, kurį laiką gyveno mūsų namuose. Lygindamas žmonių pasakojimus su tuo, ką rodo bešališki dokumentai, įsitikinau, kad labai dažnai pasakojamoji atmintis siekia žymiai toliau, negu patys pasakotojai mano. Jie susieja labai tolimus laikus su labiausiai atmintyje išlikusiais istoriniais įvykiais. Taip atsitiko ir su Dulevičiais. Jeigu jų protėvis ir atkeliavo į mūsų kraštus, tai tas įvyko, ne po paskutiniojo, o, gal, po pirmojo rusų atėjimo Lietuvon t.y. vėliausiai po 1654-1667 metų karo. Ir tai nėra tikra, nes XVII-ojo amžiaus pabaigoje ši pavardė ir giminė jau plačiausiai paplitusi trijų parapijų paribyje 2. Pavardės lietuviška forma dar labai įvairuoja - Dulys, Dulia, Duja, bet kartu vis užrašoma ir Dulevičius (1780 m. Kriaušiškiuose - Dujacki). Kadangi pavardė greičiausiai yra nevietinės kilmės ir darybos (tokia slaviška tėvavardinė priesaga labai reta to meto mūsų krašto vardyne), tai tikėtina, kad giminė kilusi iš vieno ateivio. Tačiau, kad XVII amžiaus pabaigoje ji taip pasiplatintų plačioje apylinkėje, vargu ar užtektų dviejų kartų. Todėl manyčiau, kad Linkuvos apylinkėse Dulevičiai vėliausiai galėjo pasirodyti XVII amžiaus pirmajame trečdalyje. 1 Kviklys B.Mūsų Lietuva.-Boston,1965.-T. 2.-P.698 2 1693 m. - Kazimieras Dulinskas minimas Bajoruose, Samuelis Dulevičius - Degesiuose; 1695 m. - Motiejus Dilevičius - Linkuvoje, o Adomas Dulevičius - Nebuvėliuose; 1696 m. - Mikalojus Dulis (1699 m. jis - Dulevičius, 1705 m. - Dulia) - Dūčiuose; 1699 m. - Elijas Dulevičius - Grūžiuose, o 1703 jis jau - Nebuvėliuose; 1700 m. - Stanislovas Dulevičius - Degesiuose; 1702 m. - Juozapas Dulevičius - Kurnoniuose; 1703 m. - Albertas (Vaitiekus) Dulevičius - Degesiuose, 1707m.-Nebuvėliuose, o 1711m.- Borisoniuose [Barysuose].

Negalima atmesti tikimybės, kad vienas iš protėvių tikrai buvo kilęs iš pietryčių Lietuvos 3. Pavardžių žodynas būtent rodo, kad tos pavardės šaknis kaip tik ir paplitusi Vilniaus, Trakų, Turgelių, Šalčininkų apylinkėse 4. Tada tarp Vilniaus ir Vievio reikštų - tarp Vilniaus ir Yvijos, esančios į rytus nuo Lydos. O Yvija anuomet buvo vadinama kartais taip pat, o kartais labai panašiai kaip ir Vievis. Kad kuris Dulevičių protėvis būtų išvykęs (kaip, kad Vincentas Povilionis XVIII - XIX amžių riboje į Vilnių), o XIX amžiaus pradžioje grįžęs atgal, dokumentuose nepastebėta. XVII amžiaus pabaigoje mūsų apylinkių Dulevičių gyventa jau trimis lizdais: - Linkuvos parapijos Dūčių (tos šakos, matyt, ir linkuviai miestelio Dulevičiai); - Linkuvos, o vėliau (nuo XIX a. pradžios) Vaškų parapijai priskirtų Degesių (iš jų taip pat Kurnonių ir Borisonių - Barysų atšakos); - Joniškėlio parapijos Nebuvėlių (taip pat - Grūžių). Dūčių Dulevičiai jau tuo metu vadinti Duliais ir Duliomis. Degesių ir Nebuvėlių visur rašomi slaviškąja forma. Degesiuose XVII ir XVIII amžių sąvartoje Samulis Dulevičius pakrikštija keliolika vaikų, bet kaimo inventoriuje jo pavardės nėra. Samdinį, ne ūkininką, vargu ar taip plačiai kviestų į kūmus. Jei ūkio nevaldė, gal buvo amatininkas? Nepavyko rasti nė vieno įrašo apie jo paties vaikų gimimą. Galima spėti, kad buvo nevedęs ar bevaikis arba, kad jis slepiasi už vienos iš pravardinių pavardžių. Kaime gyvena Lipskiai, Didžiagrašiai, Dailidaičiai, Avinai, Jaselaičiai, Tamošiūnai. Avinai - seniausia kaimo pavardė, paliudyta dar XVI amžiuje. Panašu, kad Tamošiūnai yra jų atšaka. O to meto Jaselaičiai gali būti kažkurios Dailidaičių šeimos palikuonys. Lipskių giminė sudaro kaimo gyventojų daugumą ir turi įvairių tėvavardinių pravardžių: Abrušiukai, Samukaičiai, Žalnieriūnai ir t.t. Samulio Dulevičiaus broliai, sprendžiant iš išlikusių įrašų, susilaukė mums žinomų trijų dukterų ir dviejų sūnų. Per brolio Stanislovo vaikų gimimo įrašus, tarsi, ir pavyko atsekti šią Degesių Dulevičių šaką. 1700-aisiais metais jo žmona užrašyta Jokūbaite, tačiau 1703 ir 3 LVIA F391-1-1834, kuriame yra Trakų ekonomijos Bražuolės palivarko inventoriai bei įvairių asmenų bajorystę pagrindžianti medžiaga, minimi herbo Dulič Dulevičiai. 6-me lape yra sunkokai įskaitoma liudijimo kopija: Kopia Swiadectwa Podpisujący sie niżey na zapotrzebowanie JmPw Mateusza Michałowicza z synami Gaudentem, Bonifacym y Maurycym Kazimierz[a?] Jana, Michała Wincentego y Tomasza Michałowiczow Benedykta, Antoniego y Hilarego Tomaszewiczow Dullewiczow z possessyi dziedziczney Dobr (Juzminow)? y bez possessyonalow (...)? (Czy)? są w Deputacyi wywodowey Szlacheckiey w Guber~ (Littew~)? approbowanemi wiedząc o (tem)? naydostateczniey iz Ciz Wypisani J(chm?)Pnie Dullewiczowie Herbu Dullicz wteyże Deputacyi są za Szlachtę uznanemi y na Fundamencie dowo dow. Dekret w Księgię Szlachecką zapisany przy swiadczam y w Dowod takowe Swiadectwo podpi suię Datt w Szawlach 1801 Ru Męca Jan[uar]ij 2 D. Stanisław Staszynski Deputat Powiatu Szawelskiego z godną z A(f?)tentykiem - Żebrio (Żelwio)? Ekonom Keistoka pažyma, kažkodėl Šiauliuose pasirašyta Šiaulių pavieto atstovo ir patvirtinta dvaro ekonomo. Tėvoninės valdos pavadinimas sunkiai įskaitomas. Ar ji ieškotina Šiaulių paviete? Kai kurie iš šios giminės nekilnojamo turto (žemės) neturi. Daugiau tokios pavardės šeimų šiame sąraše prie kilmingųjų neminima. Panašu į vienos giminės kombinaciją. O nuo Šiaulių jau netoli ir iki Upytės. Herbas, gal dėl pavardžių panašumo, imamas iš Minsko gubernijoje gyvenančių Duličių (gali būti, kad jų tėvonijos yra buvusioje senojoje Vilniaus vaivadijoje). Ryšys su mūsų giminės legenda vietovės atžvilgiu įžiūrimas. Luomas (laisvieji ar smulkūs beherbiai ir net bežemiai bajorėliai) - panašus. Iškeliavimo priežastis - konfliktas su didesniaisiais ar nusikaltimas - visai įmanomas. Tai, kad visiškai tokie patys vietovardžiai randami tiek Trakų apylinkėse, tiek šiaurės Lietuvoje rodo, kad tai tų pačių žemvaldžių ar urėdų valdos. Pavyzdžiui: ir Vievio apylinkėse, ir Saločių parapijoje XVII a. būta sutampančio dvigubo pavadinimo Žižmių - Budniškių. Tarp tų vietovių judėjo ir žinios, ir žmonės. Nesunku buvo susisiekti su kokiu nors pažįstamu ir iš anksto susitarti dėl prieglobsčio ar darbo. Dvareckas-Bagdonavičius savo herbyne (LVIA F391-9-2782) mini dar kelis Veršio herbo Dulevičius: vieną paminėtą 1675 m. intromisijoje į žmonos Užuelnio (Zaielnik) dvarą Gardino? paviete ir kitą - 1705 m. Oršos paviete. 4 Lietuvių pavardžių žodynas.-v.,1985.-t.1.-p.540

1704 metų įrašuose ji - Jurgėnaitė. Tai jos tikrasis tėvavardis 5. Paskutiniajame įraše jos vyras pavadintas Didžiagrašiu 6 - pavarde, kuri nuo pat Linkuvos bažnyčios pirmųjų metrikų įrašų dažnai sutinkama Degesiuose. Reiškia, Samuelis-Samulis, Jurgis, Albertas-Vaitiekus ir Juozapas Dulevičiai yra Jono 7 ir Grigo 8 Didžiagrašių vaikai. Jonas dar 1671-aisiais pavadintas Didžiagrašiūnu, o tai rodo, kad jo tėvas ar dar tolimesnis protėvis jau turėjo tokią pravardę ir, ko gero, buvo seniausias mūsų šakos: Degesių-Nebuvėlių (o gal ir visų lietuviškosios Žiemgalos) Dulevičių protėvis. Viename 1702 metų įraše (krikštijant sūnų Petrą) Adomas Dulevičius pavadintas Kuprelioniu 9. Tai rodytų, kad minėtų vyrų tėvas ar senelis buvęs kuprelis. Gali būti, kad tai - Degesių Grigas. 1768 metais Biliūnų Jokūbo Dujos šeimoje gimęs sūnus Adomas kartą pavadintas Grigaliūnu. Jokūbas galbūt yra Adomo Dulevičiaus sūnus, o pastarasis - Grigo Didžiagrašio vaikas. Padvariuose 1701 metais paminėtas Kazimieras Kuprelis 10 taip pat gali būti 1672 metais gimęs Grigo sūnus. XVIII amžiaus pirmojo dešimtmečio Senosios Vaškų kapinės 1994 m. pradžios Degesių Dulevičių krikštynose pasirodo kūmas Andrius Pakarnaitis 11. Galima spėti, kad tai dar viena kažkurio XVII amžiaus aštuntojo dešimtmečio Didžiagrašių pravardė. Deja, šita prielaida paremta vieninteliu pavyzdžiu: sutampančiais žmonos vardu ir tėvavardžiu. Bet tai gali būti ir klaida, vienos moteriškės vyrą pavadinant kartą Dulevičiumi, o kitą kartą kaimyno - Didžiagrašio pavarde. Nes kaip vėliau išsiaiškinta: Didžiagrašiai (ar kažkuri viena jų šaka) XVIII a. antrojoje pusėje vadinti Jasiulaičiais ir Degesiuose jie pasiekė XIX amžių. Tuo tarpu Dulevičių pavardė Degesiuose išnyksta jau pirmaisiais XVIII a. metais. XVIII amžiaus viduryje dalis (greičiausiai - Degesių) Dulevičių pasklido po šiaurinę Vaškų parapijos dalį: Daičiūnus, Pamaučius 12, Petrošynus, Gudelius. Vienu metu Vaškų parapijos Daičiūnuose 5 Gali būti, kad ji yra Jokūbaitė Jurgėnaitė (t.y. Jokūbo Jurgėno duktė), nes viena karta anksčiau Degesiuose užtinkame Jurgėnus, o Onos gyvenimo metais Jokūbaitė kaime irgi minima ne vieną kartą. Tokiu atveju Jurgėnaitė jau būtų pavardė, o ne tėvavardis. 6 1699 05 17 Stanislaus - Georgij Dudaytis et Elisabethae Tamaycia L:Stanislaus Didziagraszaytis cum Helena Powilaycia, o es de Degiesy 1700 09 19 Hedvigis - Stanislai Dulewicz + Annae Jokubaycia, Dgs L:Joannes Daylidaytis, Dgs & Anna Placiakiowa, Lnkw 1703 02 11 Joannes - Stanislai Dulewicz + Anna~ Jurgianaycia L:Joannes Daylidaytis & Dorothea Stanilaycia, o'es Dgs 1704 06 19 Jacobus - Stanislai Didgrasis et Annae Jurgienaycia de Dgs L:Vladislaus Sadkowski de Rudziany cum Sophia Bartłamaycia de Wnrn 7 1671?? Magdalena - Joannis Didziegrasunis + Anna, Dgs L:Ambrosius Likaytys (Lipskaitis?, Liudkaitis?) & Anna Jurgaycia, ibid 8 1672 07 31 Casimirus - Gregorij Didziegraszis + Magdalena, Dgs L:Adam Goscicki cum Lucia Jurgaycia et Hedvijs et Martinus et Albertus Lipski ibid 1674 12 24 Elisabeth - Gregorij Didziagrasis + Magdalenae L:Martini Jonaytis & Elisabetha (T)(J)??aruluycia, omnes Dgs 9 1702 06 26 Petrus - Adamo Kuprelanis + Anna Rynkiewiczowna L: Laurentius Krewaytis, Anna Nowikowa de Nbw. 1704 (09?, 10?) 08 Zophia - Adami Dulawiczonios + Annae Rymkiawiczeycze, Nbwl L:Stanislaus Petraytis, eod & Marianna Milotaycze?, Nbwl MAB SA F42-2 10 1701 09 03 Joannes - Casimiri Kuprelis [Dulevičius?], Pdwk + Reinae Pielayzycie(?) L:Joannes Placicki [Plačiakis?], Lnkw, Georgius Grygielaytis & Catharina S(...)ucka(?) (Vnž?) 11 1701 11 25 Andreas - Casimiri Jesulaytis, Dgs + Hedvigis Gudzunaycia L:Andreas Pakarnaytis & Sophia Jasunaycia, ibid 1701 12 11 Stephanus - Casimiri Jasiulaytis + Hedvigi Gudziunaycia L:Andreas Pakarnaytis & Dorothea Woytekowa [Vaitiekienė Dulevičienė?], o'es Dgs 1703 09 03 Hedvigis - Adalberti Dulewicz + Anastasia~ Loszaycia L:Andreas Pakarnaytis; Anna Jokubaycia, o'es Dgs 12 1775 m. Upytės pavieto liustracijos inventorius rodo, kad Pamaučių ir Grūžių palivarkai priklausė tam pačiam Zvanagalos dvarui. Todėl ir žmonės galėjo būti kilnojami arba tuokėsi tarpusavyje, nes tame pačiame dvare nebuvo sunku gauti leidimą.

gyventa dviejų Mykolų Dulevičių. Vienas jų 1764 metais mirė sulaukęs 60 metų. Taip pat Daičiūnuose gyveno vienas, o Petrošynuose - antras Kazimierai Dulevičiai 13. Apylinkėje nutekėję daug šios pavardės nuotakų. Ši šaka vartoja tik slaviškąją pavardės formą 14. Tuo tarpu, Joniškėlio parapijos šiaurinėje pusėje, už Mūšos - Nebuvėlių Dulevičių palikuonys visuose XVIII amžiaus vidurio ir vėlesniuose dvarų inventoriuose vadinami tik Dujomis. Tiesa, bažnyčių įrašuose nusveria slaviškos priesagos variantas. Atrodo, kad jie taip pat išeivių iš Degesių palikuonys. Grūžiuose gyvena tikriausiai keturi (?) broliai ar pusbroliai: Andrius, Jokūbas, Jurgis (viename įraše pavadintas Ignu) ir Martynas Dujos su šeimomis. Kurio iš Nebuvėliuose XVIII amžiaus pradžioje gyvenusių brolių arba pusbrolių: Adomo 15, Elijo-Alijošiaus 16, Vaitiekaus ar Mikalojaus Dulevičių palikuonys jie yra, sunku pasakyti. Joniškėlio, kurio parapijai Grūžiai priklausė, bažnyčios archyvas šiuo metu yra Vilniaus Universiteto bibliotekos Rankraščių skyriaus fonde F-201. Ten dar būtų galima šį bei tą surasti. Tik dalis jo yra labai blogos būklės, lapai sulipę ir nerestauravus neįmanoma juo naudotis. Viena Dulevičių šaka įsikūrė ir Gailioniuose, Linkuvos parapijai priklausančioje dalyje. XVIII amžiaus paskutiniaisiais dešimtmečiais ten gyveno kelių vyriškųjų tos šeimos palikuonių ir kelių ištekėjusių dukterų šeimos. XVIII amžiaus gailioniečius galima atskirti iš pavardės, nes jie sujungė abi pavardės formas ir dažniausiai buvo vadinami Dujevičiais. Spėju, kad ši atšaka kilusi iš keliuose Šimonių seniūnijos kaimuose XVIII a. viduryje minimų Mykolo, Andriaus ar Kazimiero Dulevičių palikuonių. Tiesa, Mykolas (Dulewicz) tik vienintelį kartą kaip krikštatėvis iš Pervalkų paminėtas 1753-aisiais, o Kazimieras (Dulewicz) iš Čižiškių su žmona Joana taip pat minimas vienintelį kartą, kai 1770 m. Pasvalyje krikštijo savo sūnų Stanislovą. Kiek daugiau žinome apie Andrių Dują - Dujevičių (Pasvalio BMK po du kartus paminėtas kaip Duja, Duia ir vienąkart - Duiewicz) XVIII a. viduryje daugiau kaip dešimt metų gyvenusį, greičiausiai 17, Vabalninko seniūnijos Okainių (Okonių?) vaitijos Medinių kaime. Su Barbora Jasyte (Iasicia) jis susilaukė sūnaus Adomo, krikštyto Pasvalyje 1759 m. gruodžio 25 d. 1760 metų įrašų Pasvalio knygose visai nėra, todėl sunku pasakyti, kada Barbora mirė. Tačiau 1763 m. vasario 20 d. ten pat krikštijamas jo sūnus Motiejus (*1763 02 19). Vaiko motina - Rozalija Martinonytė. Toliau jiems tvarkingai gimsta ir Pasvaly pakrikštinami: Martynas (*1764 11 06, ~1764 11 08), Mikalojus (~1766 12 01) ir Rozalija (~1769 02 05). Andriaus kilmė paaiškėjo, kai Vaškų krikšto metrikų knygoje užtikau Andriaus Dujos ir jo žmonos Barboros Jas(k)ytės 18 (Jaszkiczia) sūnaus Jono krikšto (~1753 02 11) įrašą. Jame vaiko tėvai nurodyti esą iš Grūžių. Taigi, tikriausiai šio grūžiečio palikuonys įsikūrė karališkosios Šimonių seniūnijos Gailionių kaime ir jame pasiliko. Andriaus sūnus Motiejus 1794 m. liepos 19 d. vedė gailionietę Elzbietą Rauckytę, o kitas sūnus Mikalojus XVIII a. pabaigoje taip pat vedė ir gyveno Gailioniuose. Andriaus ir Rozalijos duktė Rozalija 1792 m. birželio 30 d. ištekėjo už gailioniečio Motiejaus Staniliūno. XVIII amžiaus pradžios karų ir marų laikotarpiu Nebuvėliai, kaip ir visas Grūžių dvaras, pergyveno audringus laikus. Po 1710 metų, maru išmirus daugeliui kaimynų, gyvieji likę, tempėsi sau tuščių sodybų turtą, bėgo iš dvarų, bandė ištuštėjusioje erdvėje įsikurti naujai ir naudotis didesnėmis laisvėmis. Kaimyninės evangeliškos Švobiškio parapijos ir dvaro žmonės kėlėsi į Nebuvėlius, kur prisidengdami noru grįžti į katalikų tikėjimą, išvengdavo išdavimo buvusiam valdytojui, su kuriuo sunkymečiu (nors buvo laisvieji) buvo sudarę amžinosios baudžiavos sutartis. Taip atsitiko amžiaus pradžioje pas giminaičius į Švobiškio dvaro Daniūnų kaimą atkilusiam Devynergių Kaziui Samukaičiui-Samulioniui. Toje pačioje 1712-ųjų metų byloje teismo knygose minimas ir velionis Alijošius Dulevičius: "Taigi minėtasis D.P. Kostiuška ir jo žmona nevykdo teisingumo savo valdinių atžvilgiu, ypač Tomo Macpono atžvilgiu, kuris, mirus Elijui Dulevičiui, Tilžės 19 valdiniui, pagrobė jo keturias karves, vieną arklį, 13 Yra išlikęs Pakamačio Petrošynės (dar vadinamos Smilgiškiais) palivarko pardavimo dokumentas iš 1775 metų (LVIA, SA15271, L.691v). Jame minimas Kazimieras Dulevičius su žmona ir abiejų lyčių vaikais gyvenantis pačiame palivarke. 14 Degesiuose likę, kartais vadinami Bulevičiais. 15 Adomas čia minimas nuo 1696 m.; Alijošius 1699 m. inventoriuje Grūžių Dvarviečiuose minimas kaip ateivis, vėliau vėl randamas Nebuvėliuose; Vaitiekus veda 1707 m.; Mikalojus paminėtas 1710 m. 16 Pirmąkart paminėtas 1699 metų Grūžių dvaro inventoriuje Dvarviečių (Padvarių) kaime kaip ateivis. 17 Tris kartus nurodyta, kad Andriaus vaikus krikštijantieji yra iš Medinių, po vieną kartą - iš Migonių ir iš Sindriūnų. Tačiau vietovė užrašyta ne po vaiko tėvų, o po krikštatėvių, tad sunku atsakyti ar tai Dujų gyvenamoji vieta, ar tik krikštatėvių. Įdomi detalė, kad po dviejų mėnesių, kai Andriaus vaikas nurodytas kaip esąs iš Sindriūnų (1769 m.), juose paminėtas ir Simonas Balzaravičius, neabejotinas daičiūnietis. Todė neatmestina tikimybė, kad Daičiūnų Dulevičiai irgi su tuo susiję. 18 greičiausiai tai tėvavardis iš Jono - Jasiaus > Jaśko > Jaszkicia. Kitame įraše jau iš bepriesaginės mažybinės formos - Jasytė. 19 Nebuvėliai tuo metu priklausė Tilžės Jėzuitų misijai.

du katilus, daug kitokių indų, kumpių(?) bei kitų daiktų. Šiuo atveju buvo pažeistas bažnytinis imunitetas ir minėti asmenys turi būti nubausti [ekskomunikuoti]..." 20 Kadangi minimi 1711 metais buvę įvykiai, galime manyti, kad Alijošius Dulevičius, kaip ūkio galva 1699 m. pirmąkart paminėtas Grūžių Dvarviečiuose, mirė 1710 metais apylinkėse siautusio maro metu. Taip pat galime spėti, kad Grūžių, o vėliau Biliūnų bei Kriaušiškių Dujos - Dulevičiai yra jo arba jo kieme didžiąja šeima gyvenusių brolių ar sūnų palikuonys (nes visi kiti iš metrikų įrašų žinomi tos pavardės atstovai niekada neminimi mokestiniuose inventoriuose). Tuo metu, kai T. Macponas, pabėgęs kartu su Kaziu Samulioniu ir Jonu Tinteriu iš Švobiškio dvaro, įsikraustė į velionio Alijošiaus Dulevičiaus ūkį, šis turėjo būti tuščias. Taigi, Dulevičiai arba buvo išmirę, arba - išbėgioję (kas labiau tikėtina). Alijošiaus brolių ar vaikų sugrįžimas galbūt buvo priežastis privertusi T.Macponą, pasigrobus Dulevičių turtą, bėgti atgal Švobiškin. Tai perpratę, Nebuvėlių kaimiečiai (o gal patys Dulevičiai?) Tamošių Macponą peršovė ir nakties metu atvežę, numetė prie Švobiškio dvaro vartų. Beje, 1699 metais prie Dulevičiaus pavardės (kaip ir prie kitų 7 iš 9 Dvarviečių kaimelio ūkininkų) pažymėta, kad jis - ne vietinis, o užeivis. Viena yra aišku - Dulevičių atėjimo šiaurės Lietuvon legendos datas reikia paankstinti kokiais 200 metų. Deja, permesti tilto iš XVII a. pabaigos į XVIII a. vidurį dar Senasis kelias iš kaimo į Vaškus. Tolumoje kairėje - Kriaušiškių kapeliai, kuriuose ilsisi daug iš čia paminėtųjų nepavyko - iš tokios gausybės XVII amžiaus protėvių vis dar negalime nurodyti savosios šakos pradininko ir susieti su XVIII amžiaus vidurio Biliūnų, o vėliau Kriaušiškių Dulevičiais. 20 Iš lotynų kalbos vertė E. Ulčinaitė.

Kriaušiškių ir Biliūnų DUJOS-DULEVIČIAI XVIII a. viduryje Grūžiuose ir Grūžių dvarui priklausančiuose kaimuose randame Andrių, Jokūbą, Jurgį ir kartą paminėtą Kazimierą Dujas. Nėra visiškai aišku ar jie visi broliai, ar kuris iš jų - pusbrolis. Visi tarpusavyje bendrauja, todėl panašu, kad pirmieji trys - tikrai broliai. Atrodo, kad vyriausiasis iš jų buvo aukščiau minėtas Andrius. Turėjo būti gimęs apie 1720-uosius. Jo pirmasis žinomas vaikas Jonas gimė 1753 m. Grūžiuose. Vaiko motina - Barbora Jasyčia. Šis įrašas leidžia Andrių priskirti tai pačiai grūžiečių Dujų - Dulevičių šeimai. Kitas jų žinomas vaikas - Adomas 1759 m. gimęs Mediniuose ir krikštytas jau Pasvalyje. Tikriausiai už jo tolimo palikuonio ne giminės Baltramiejaus Dulevičiaus ištekėjo mano senelės sesuo Ona Dulevičiūtė. Jurgis Duja 1756 lapkrity vedė Ievą Glušokaitę iš Kriaušiškių. Tuokėsi Joniškėlio bažnyčioje. Liko žinių apie aštuonis jų vaikus: Martyną (*1757), Kazimierą (*1759), Stanislovą (*apie 1762), Agnietę (*apie 1764), Marijoną I (*1766), Daratą Lemešienę - Lemešauskienę (*apie 1768), Elzbietą (*1771), Marijoną II (*1774). Kazimiero Dujos, 1756 m. paminėto Grūžiuose, kilmė nėra aiški. Nežinia ar to paties Kazimiero, vedusio Joaną Adkavičiūtę (Atkočiūnaitę?), vienas vaikas (Ignas 1765-1765) gimė Daičiūnuose, kitas (Stanislovas *1770) - Čižiškiuose prie Pasvalio. Kiek anksčiau Parvalkuose paminėtas Mykolas Dulevičius galėtų būti pastarojo tėvas. Bet kitas Mykolas Dulevičius tuo pat metu minimas Daičiūnuose. JOKŪBAS I DUJA - DULEVIČIUS Jokūbas buvo vedęs Apoloniją Kristaitę - Kaziulytę - Kaziukaitę. Taip ji vadinama trijų vaikų gimimo įrašuose 21. Tikriausiai jos tėvas buvo Kazimieras. Vaikai krikštyti Vaškuose, nors, kaip minėjau, Grūžiai priklausė Joniškėlio parapijai. Reikia manyti, kad likusieji vaikai ten ir krikštyti. Iki 1767 m. ši šeima dar minima Grūžiuose, o nuo 1771 m. - jau Kriaušiškiuose. Jokūbas su Apolonija išaugino penkis vaikus 22 : gimimo metai gimimo vieta mirties metai mirties vieta palaidojimo vieta Jonas *1755 02 15 Grūžiuose Jokūbas II *apie 1756 Grūžiuose? 1823 03 12 Biliūnuose [] Vaškuose Andrius *1758 05 14 Grūžiuose Juozapas *apie 1765 Grūžiuose? Adomas *1768 11 27 Kriaušiškiuose? Tėvas Jokūbas I Duja Dulevičiumi pirmąkart pavadintas 1767 metais. Grūžių dvaro inventoriuje, 1782 m. vieno Romerio išduoto kitiems Romeriams, rašoma, kad Kriaušiškiuose, penktajame ūkyje gyvena našlė Ieva Dujienė su trimis sūnumis - Martynu, Kazimieru ir Stanislovu bei keturiomis dukromis - Agniete, Darata, Elzbieta ir Marijona. Pažymėta, kad minėtame kaime jie pragyveno jau trisdešimt metų. Tai velionio Jokūbo brolio Jurgio šeima. Iš to galima spręsti, kad visi Dujos Grūžių dvare įsikūrė (sugrįžo?) apie 1750-uosius metus 23. 21 1756 02 15 Joannes - Jacobi Duja + Apolonia Krystayczia, Grz L:Casimirus Stocki & D.Eleonora Ostrowska; Ass:Georgius Duja & Sophia Waporskayczia, Grz PJ[aniszkielensis] VBMK 1758 05 14 Andreas - Jacobi Duja + Apolonia Kazuliczia L:Andreas Duja & Eleonora Ostrowska, oes Grz VBMK 1768 11 27 Adamus - Jacobus Dulewicz + Apoloniae Kazukayce L:Joanes Dmukowski & Elena Ostrowskicy (be vietos) VBMK 22 Gali būti, kad Jokūbo Dujos vyriausieji vaikai yra Povilas (apie 1750 - apie 1787) ir Marijona Dulevičiūtė Račienė (*apie 1752) ištekėjusi Vaškuose 1774 02 06 už Martyno Račo. Jie abu gyveno Biliūnuose. 23 LVAI, SA 15275, L.14, 1782 08 06

Kaime labai daug Lapinskų. Daugumas jų čia gyvena nuo 1720-ųjų. Galimas daiktas, kad Lapinskai kilę iš Puodžiūnų 24 ar Švobiškio, kur anksčiau gyventa žmonių vadintų Lapieniais arba Lapienėmis. Jokūbo Dujos ir jo šeimos 1782 m. Kriaušiškiuose jau nebėra. Kitas inventorius, datuotas 1790 metais, bet sudarytas dar 1788-aisiais. Jonas Zigmantas ir Ona iš Tyzenhauzų Romeriai parduoda dvarą Juozapui Lionginui Stašauskui (Staszewski). Jurgio Dujos šeima tarnauja išsiblaškiusi po Kriaušiškių ir Atkočiškių ūkius. Tuo tarpu Biliūnų kaimo penkioliktajame ūkyje krūvoje gyvena visa Jokūbo Dujos šeima. Žmona - Marijona. Tikriausiai pirmoji - Apolonija, jau mirusi. Sūnūs - Jokūbas, Juozapas, Adomas. Jos (matyt, antrosios žmonos - VP) duktė - Elzbieta 25. 1779 metais surašytame Biliūnų arba Mažųjų Grūžių dvarelio (palivarko) inventoriuje 26, Žemės [teismo] teisėjų ponų Stašauskų išduotame JKM poručikams ponams Romeriams, sakoma, kad Biliūnuose dvejomis šeimomis gyvenę trys broliai Račai pabėgo 27 ir Romeriai turi teisę jų visur ieškoti ir atsiimti. Matyt, paieškos nebuvo sėkmingos ir į vieną iš laisvų ūkių iš Kriaušiškių perkėlė Jokūbą Dulevičių. Atkočiškiuose - devyniolika ūkininkų. Visi tarnauja Grūžių palivarke. Kazimieras Duja, Adomas Gaidulionis ir Motiejus (Chol?)kauskas, pametęs žmoną ir vaikus pabėgo, rašoma inventoriuje. Gal Jurgio sūnus Kazimieras, gimęs Grūžiuose 1760 m. balandžio 15 d., ir yra tas giminės pasakojimų bėglys, tik viskas vyko į priešingą pusę? 1809 metų Vaškų bažnyčios parapijiečių sąraše pono Stašausko Grūžių dvare gyvena Kotryna Dulevičienė su vaikais. Iš įrašo nelabai aišku, kurio bėglio ta pamestoji žmona. Jei visi bėgliai paliko po žmoną su vaikais, tai labai galimas dalykas, kad Kotryna yra Kazio paliktoji. Jokūbo I sūnus Juozapas 1799 m. Vaškuose vedė Marijoną Arbackaitę 28 iš Grūžių dvaro. Tais pačiais 1799-aisiais jiems gimė duktė Sofija Kotryna. Toliau buvo: Adomas Petras (*1800), Ignotas (*1802), Regina Antanina (*1804), Elzbieta Ieva (*1806) vėliau ištekėjusi už Jokūbo Šilingo ir 1848-aisiais susilaukusi sūnaus Augustino, Teresė Honorata (*1809) ir Juozapas Pranciškus (*1815). Kitas Jokūbo I sūnus - Adomas 1793-aisiais Vaškuose vedė Barborą Lapinskaitę. Jie turėjo: Juozapą (*1794), Mykolą (*1796), Reginą (*1798), Adomą (1801-1862), Ievą Šilingienę (*1802), Antaną (*1805), Agotą Barborą (*1807), Nikodemą Juozapą (1809-1814), Silvestrą (*1811), Nikodemą (*1813) ir Anuprą (*1815). Barbora Lapinskaitė Dulevičienė mirė 1818-aisiais. Adomas parsivedė kitą žmoną, bet vaikų su ja, atrodo, nebesusilaukė. JOKŪBAS II DULEVIČIUS Tėvas Jokūbas I tikriausiai mirė prieš 1790-uosius metus. Vyriausiasis jo sūnus Jokūbas 1790-ųjų sausio 24 dieną parsivedė Elzbietą Ignačiūnaitę iš Galkiškių. Nugyveno jiedu kartu penkerius su puse metų ir Elzbieta 1796 m. birželio 27 d., būdama apie trisdešimties, apleido šią ašarų pakalnę. Su Ignačiūnaite Jokūbas turėjo dukrą Viktoriją, gimusią 1794 lapkričio 1d. Biliūnuose. Praėjus penkiems mėnesiams po pirmosios žmonos mirties, našlys Jokūbas vedė mergelę Elzbietą (santuokos įraše klaidingai pavadinta Agota) Giedraitytę iš Papiškėlių. Jiedviem gimė bent aštuoni, o užaugo keturi vaikai: 24 1734 12 19 Rosalia - Michaelis Lapinskas + Catharinae (Sk?)iraycie, Krszk L:Geogius Rimszionis, Noy-re & Catharina Lapinskaycie, Podziuny 25 LVAI SA 15283 L.96-97. 1790 02 26 inventorius (sudarytas 1788 02 28) Jakub Duia zamieszkaly. Zona Marianna. Synowie Jakub, Jozef, Adam. Corka Jey Elzbieta. 26 LVIA SA 15274 L. 342. 1779 06 22 Przyznanie Inwentarza na folwark Billuny alias Małe Gruźe /.../. Inventorius surašytas 1779 09 01. 27 /.../ Teraz w tey chacie mieszka Jan Szablinski chłop zachozy, z ktorey Stanisław Raczas w Roku 1763 w dzien S Joseffa Chłop wieczysty poddany Bilunski z Zoną Katarzyną y Heleną corką uciekł. /.../ Andrzeia Racza w młodzienczym stanie zbiegłego a Stanisława Racza z zoną Katruszką y Heleną corką i ktorzy po uciekce pierwszey przemieszkawszy kontem w ekonomii Szawelskiey lat pięc w roku 1768 lutego 16 dnia byl się wrόcił, a wziowszy gotowymi piniędzmi Talarow bitych osm y zzapomogą niemałą zbożową, w Roku teraznieyszym 1769 z dwoygiem koni y ruchomoscią iterum uciekł, wolni będą WWJPanowie Romerowie /.../ iako swoich własnych Poddanych wszedy zyskiwac, odbierzac, y rekwirowac. 28 Jos vaikams vedant, motina visuomet vadinama Marijona Kavaliauskaite. Gali būti, kad Juozapas buvo vedęs antrą kartą ir tai yra antrosios žmonos pavardė. Kavaliauskaitės sūnui Pranciškui vedant, nurodyti gimimo metai - 1826! Jei pasijauninta - tai jau be saiko!

gimimo metai gimimo vieta mirties metai mirties vieta Juozapas Brunonas *1797 10 08 Biliūnai 1873 Kriaušiškiai Jokūbas Grigas *1800 03 11 Biliūnai po 1878 Elzbieta Darata *1802 02 10 Biliūnai Karolina *1804 02 10 Biliūnai iki1805 Biliūnai Nikodemas Rapolas *1805 01 31 Biliūnai 1805 07 25 Biliūnai Karolina Margarita *1806 04 24 Biliūnai 1806 05 25 Biliūnai Vincentas Sebastijonas Rapolas *1807 12 06 Biliūnai Augustinas Juozapas *1810 03 01 Biliūnai Jokūbo II sūnus Jokūbas Grigas buvo vedęs Oną Baltuškaitę. Man pavyko surasti aštuonių jų vaikų gimimo įrašus. Parapijiečių sąrašai mini 4 iš jų: Uršulę (*apie 1831) 29, Povilą (*apie 1837), Eleną (*apie 1841), Barborą Emiliją (1844). 1878 m. parapijiečių sąraše jie likę vienu du su dukterimi Barbora. Jauniausiasis Jokūbo II sūnus Vincentas (krikštytas trimis vardais: Vincentu Sebastijonu Rapolu) 1833 metų vasario 7 d. Vaškuose vedė mano prosenelės Ievos Barboros Karčinskaitės Povilionienės vyriausiąją seserį Emiliją Karčinskaitę 30. 1832 metais Vincentas buvo antruoju tijūnu Stašausko dvare. Todėl beveik visi vaikai ir gimė Grūžių dvare. Tik paskutinysis, Aleksandras - Kriaušiškiuose. Radau devynis jų: Juozapas Vincentas (*1834), Antanina Marijona (*1835, 1858 m. ištekėjo už Dominyko Barusevičiaus), Emilija (1837-1839), Marijona (1840-1853), Petronėlė Domicelė (*1842), Barbora (*1841), Vincentas Jonas (*1848 Kryžių (Grūžių?) dvare), Karolis (*apie1851-1915), Aleksandras (*1853). Jokūbas II mirė 1823 m. kovo mėnesį Biliūnuose, o Jokūbienė - po gerų pusantrų metų: 1824 m. spalio 30 d. ten pat. Palaidoti parapinėse kapinėse, Vaškuose. JUOZAPAS BRUNONAS DULEVIČIUS Vyriausiasis Jokūbo II ir Elzbietos Giedraitytės sūnus Juozapas Brunonas (vadintas Juozapu), nepraėjus nė trims savitėms po motinos mirties, Vaškuose vedė jau 26 metų sulaukusią merginą Emiliją Lapinskaitę. Jos tėvai Juozapas ir Magdalena Margytė (kilusi iš Momelėnų) Lapinskai iš Kriaušiškių kaimo. Emilija buvo gimusi 1798 m. kovo 6 d. tuose pačiuose Kriaušiškiuose. Matyt, Juozapas buvo neblogas ūkininkas ir tvarkingas vyras, nes 1832 metais randame jį Stašausko dvare dirbantį pirmuoju tijūnu. Pirmieji penki vaikai (iki 1833-jų metų pradžios) gimė dar Biliūnuose. Vėliau Juozapas atsidūrė žmonos tėviškėje - Kriaušiškiuose. Ten 1835-jų sausy gimė sūnus Kazimieras, o vėliau ir likusieji trys. Iš viso Emilija pagimdė devynis vaikus: gimimo metai gimimo vieta mirties metai mirties vieta palaidojimo vieta Jonas *1825 09 23 Biliūnai 1882 12 16 Kriaušiškiai []Kriaušiškiai Antanas *1827 05 04 Biliūnai 1851 02 18 Kriaušiškiai []Kriaušiškiai Julijona Kuzmickienė *1828 12 26 Biliūnai Kazimieras Jokūbas *1831 02 23 Biliūnai 1853 08 10 Kriaušiškiai []Kriaušiškiai Vincentas Karolis *1833 01 04 Biliūnai 1853 08 01 Kriaušiškiai []Kriaušiškiai Juozapas Kazimieras *1835 01 21 Kriaušiškiai Juozapota Apolonija *1837 03 11 Kriaušiškiai 1837 08 08 Kriaušiškiai []Kriaušiškiai Elzbieta Paulina *1838 09 27 Kriaušiškiai Ona Agota *1841 03 29 Kriaušiškiai 29 Kadangi inventoriuose nurodytas amžius dažnai nėra tikslus, tai prieš tokius apskaičiuotus gimimo metus rašau apie 30 Apie jos kilmę žiūr. skyriuje: Paliepių, Iciūnų ir Papiškėlių Karčinskai

Palikuonių iš šito aštuoneto susilaukė trys: Jonas, Julijona ir Jokūbas. Antanas buvo vedęs, bet, atrodo, mirė bevaikis. Julijona Dulevičiūtė ištekėjo už Antano Kuzmicko ir Kriaušiškiuose sugyveno būrį Kuzmickiukų. Kuzmickų vaikai: Ona (*1848 08 04), Regina (*1851 07 27), Marijona (*apie 1856), Elzbieta (*apie 1858), Baltramiejus (1862-1863), Jurgis (*apie 1863). Jokūbas Dulevičius labai jaunas 1849 m. lapkričio 15 d. Vaškuose susituokė su už jį vyresne Monika Eidukonyte, Kriaušiškių ūkininkų Vincento ir Marijonos Lapinskaitės Eidukonių dukterimi. Jaunas vedęs, jaunas ir mirė 1853-aisiais. Po pusantro mėnesio mirė ir jo dukrelė Konstancija. Tikriausiai tai buvo kokia užkrečiama liga, rugsėjo pradžioje pirmąjį iš šeimos pakirtusi dvidešimtmetį Jokūbo jaunesnįjį brolį Vincentą. Jokūbas paliko 1851 m. gimusią dukterį Marijoną. 1866 metais jų ūkį jau tvarkė vyriausiasis sūnus Jonas. Prie jo karšo tėvai ir kartu gyveno netekėjusi sesuo Ona. Tėvams mirus, sūnus Jonas Kriaušiškių kapinaitėse pastatė jiems akmens paminklą ir jame užrašė: ATMINIMAS IONA IR DOMINCELĖS DULEWICZIU ANT KA[PO] PALAIDOTA IU TEWA IUZAPA DULEWICZ[A] [MI]RUSIA 1873 M [A]MZIOS 80 M. Kad toks senoviškas paminklas giminei gėdos nedarytų, pranokėjai užtepė užrašą cementu ir priklijavo lentą su naujesniais vardais. Laimei atvažiavo tolimesni giminės ir laiku nukalė žemėn naująją lentą. Štai tokį, dėl ką tik paminėtų priežasčių nelabai įskaitomą užrašą ir matome 1994 metų nuotraukoje. JONAS DULEVIČIUS Jonas vedė jau nebe piemuo - sulaukęs pilnų 39 metų. Kai, tuo tarpu, brolis Jokūbas - tik 18-os. Tikriausiai tėvo tijūno būta kieto: Jonas buvo parinktas tėvonijos šeimininku, o jaunesni vos ne pusberniais išvaryti ieškotis kampo. O gal Jokūbas kuo neįtiko? Jono vestuvinė apklausa Vaškuose užrašyta 1864 lapkričio 1 d., o lapkričio 10 d. Saločiuose jau stovėjo prie altoriaus su iš tos parapijos Momelėnų kaimo kilusia mergele Domicele Karolina Jasėnaite. Jos protėvis Šimas Povilionis, gyvenęs XVI a. pabaigos Momelėnuose, ko gero, giliausiai nusidriekusi mano giminės šaknis 31. Domicelės tėvai: Kazimieras Mikalojus ir Karolina Margytė Jasėnai - abu iš labai seniai ir nuolatos Momelėnuose gyvenančių giminių. Per 16 metų gimė 8 Jono ir Domicelės vaikai: gimimo metai gimimo vieta mirties metai mirties vieta palaidojimo vieta Rozalija Dulevičiūtė *apie 1865 Kriaušiškiai apie1930 Juozapas Dulevičius *apie 1867 Kriaušiškiai apie1923 Karolina Dulevičiūtė Povilionienė *1869 04 04 Kriaušiškiai 1948 11 15 Guostagalis Guostagalis - Linkuva Ona Ieva Dulevičiūtė *1871 07 20 Kriaušiškiai Dulevičienė Agota Elzbieta Dulevičiūtė *1873 07 05 Kriaušiškiai Elzbieta Dulevičiūtė *1876 01 24 Kriaušiškiai Elena Dulevičiūtė *1878 02 21 Kriaušiškiai Marijona Dulevičiūtė *1880 09 01 Kriaušiškiai 1897 01 27 31 Įdomumo dėlei išvardinsiu jos protėvius pagal tėvo liniją: [1]Povilas (*apie1540), [2]Šimas Povilionis (*apie1575), [3]Jonas Šimonis (*apie1615- apie1675), [4]Stanislovas Jasionis (*apie1650), [5]Petras I Jasėnas (*apie1695- apie1760), [6]Jonas Jasėnas (*apie1730), [7]Petras II Jasėnas (*apie1780), [8]Kazimieras Mikalojus Jasėnas (*1813), [9]Domicelė Karolina Jasėnaitė (*1842). Nelaimė, kad Saločių bažnyčios metrikų knygos per paskutinįjį karą sudegė. Bet laimė, kad yra išlikę gana daug Vilniaus Kapitulos Pasvalio dvaro inventorių, kuriuose tie žmonės minimi ne kartą ir per nemažą laiko tarpą.

Nelabai ilgai teko Jonui pasidžiaugti šeimyniniu gyvenimu. Dar trumpiau - pasijusti šeimininku, perėmus ūkį po tėvo mirties. Tačiau, gal iš tėvo tijūno santaupų, o gal ir iš savo uždarbio spėjo pastatyti tiems laikams prabangų raudono mūro namą, tebestovintį ir šiandien. Namai Kriaušiškiuose, iš kurių į Guostagalį išėjo mano senelė Karolina Dulevičių sodybos klėtis 1994 m. nuotraukos Mirė 1882 gruodžio 16 d. nuo kraujo užkrėtimo. Mirdamas sakė: nepalieku nei gaspadinės, nei gaspadoriaus. Nes žmona ir paauglys sūnus, anot jo, buvo netikę ūkio darbams. Vyriausioji Jono duktė Rozalija nugyveno savo amželį tėvonijoje netekėjusi. Senelės brolis (ir vienintelis vyriškas ūkio paveldėtojas) Juozapas Dulevičius buvo vedęs Nataliją Butkaitę iš Žadeikonių. Jie turėjo 8 vaikus: gimimo metai gimimo vieta mirties metai mirties vieta palaidojimo vieta Jonas Dulevičius *1894 Kriaušiškiai 1985 09 10 Kulautuva []Kulautuva Irena Dulevičiūtė Vilimienė *1895 Kriaušiškiai 1957 Sibiras []Sibiras Juozapas Dulevičius *1896 Kriaušiškiai 1958 Ariogala []Kriaušiškiai Bronislovas Dulevičius *1899 Kriaušiškiai 1972 08 08 Kriaušiškiai []Kriaušiškiai Ona Dulevičiūtė Jarašiūnienė *1900 Kriaušiškiai 1984 Joniškėlis []Meškalaukis Elzbieta Dulevičiūtė Šatienė *1904 Kriaušiškiai 1961 Saudogala []Saudogala Elena Dulevičiūtė *1907 Kriaušiškiai 1908 02 14 Kriaušiškiai Emilija Dulevičiūtė Vaitiekūnienė *1909 Kriaušiškiai 1987 Pakruojis []Vaškai Tai mano tėvo pusbroliai ir pusseserės iš jo motinos brolio pusės. Vyriausiasis Juozapo sūnus Jonas, kaip ir visi padorūs mūsų krašto vyrai dalyvavo Nepriklausomybės kovose. Čia jį matome stovintį iš kairės su ginklo draugu Povilu Lukšu. Apsivilkęs namų darbo miline. Nuotrauka daryta 1920 m. vasario 6 d. Veprių miestelyje, lenkų fronte. Antrojoje Respublikoje jis buvo Vaškų viršaičiu, užsiėmė kooperatine veikla. Po karo teko pasitraukti iš gimtųjų vietų. Įsikūrė Kulautuvoje, kur pasistatė naujus namus. Gal todėl labiausiai jį ir atsimenu, kadangi buvo įsikūrę netoli nuo Kauno ir dažniau susieidavome. Jonas buvo vedęs Jarašiūnaitę. Jie užaugino du vaikus: sūnų Joną ir dukterį Janiną. Viena dukrytė mirė vaikystėje. Juozapo duktė Ona ištekėjo už savo brolio Jono žmonos brolio Petro Jarašiūno. Sako, taip buvo lengviau atsiskaičiuoti dalis. Kita duktė - Irena atitekėjo į Guostagalį už Petro Vilimo, Gasparo ir Uršulės Rudytės sūnaus. Petras su pirmąja žmona turėjo sūnų Igną, o su Irena susilaukė sūnaus Juozo (*1921) ir duktės Elenos Pilypauskienės (*1923). Juozas Vilimas tremtyje vedė savo kaimo merginą - mano senelio sesers Elzbietos Povilionytės Plūkienės vaikaitę Stasę Plūkaitę (*1925), Aleksandro ir Petronėlės Jasėnaitės

Plūkų dukterį. Juozo ir Stasės Vilimų sūnus Vytautas, gimęs 1957 metais Krasnojarske, šiuo metu su šeima metu gyvena netoli Telšių ir užsiima savo verslu. Senelės sesuo Ona Ieva Dulevičiūtė ištekėjo už Baltruko Dulevičiaus. Taip jį visi vadino. Giminystė buvo tolima ir pamiršta. Buvo sakoma, kad ne giminės. Baltruko tėvas irgi buvo Baltramiejus, o motina Ona Strazdaitė (sūnaus vestuvių įraše pavadinta Anele). Proseneliai: Antanas ir Zofija Kvedaraitė. Šeima irgi buvo gausi - vienuolika vaikų: Jonas Dulevičius *1894 Andrius Dulevičius *1896 Antanas Dulevičius *1898 1977 Barbora Dulevičiūtė Škirpienė *1900 Elena Dulevičiūtė *1902 1927 Izabelė Dulevičiūtė Ignačiūnienė *1904 Stepas Dulevičius *1907 Marijona Dulevičiūtė Volkovienė *1908 Irena Dulevičiūtė *1911 Anelė Dulevičiūtė Žiūkienė *1912 Ona Dulevičiūtė Kuzmickienė *1912 Nuotraukoje kairėje - Baltrukas Dulevičius su dukterimis. Dešinėje irgi dvi Dulevičiūtės. Viena iš jų, Elena buvo įsimylėjusi savo kaimo vaikiną, ūkininkaitį. Iš giminių teko girdėti keletą šios istorijos versijų. Sako, tėvas galėjęs duoti dukteriai tik 6000 Lt pasogos, bet pasisukusi kita su dešimčia tūkstančių. Kai draugas vedė didesnius pinigus, Dulevičiūtė pasiėmusi brolio pistoletą ėjo aiškintis su mylimuoju. Baigėsi tuo, kad rado ją peršautą, negyvą. Tyrimas nustatė, kad persišovusi pati, bet niekas iš artimųjų tuo nepatikėjo. Atsitikimą aprašė to meto Biržų apskrities laikraščiai. Apylinkėse plito net apie didelę meilę sudėta daina. Kaune gyvenę Povilioniai labiausiai bendravo su Stepu. Kartu leido laisvalaikį. Mano tėvo albumo nuotraukose matomas taip pat dažnai, kaip ir broliai Povilioniai. Stepas buvo baigęs Policijos mokyklą. Karo metais buvo kaimo (berods, Paliepių) seniūnu. Buvo vedęs Žiūkaitę, o jos brolis vedė Stepo seserį Anelę. Tokios vedybos tarp Dulevičių buvo įprastos: iš kairės: Jonas Povilionis ir Stepas Dulevičius su draugėmis Laisvės alėjoje, Kaune Pokaryje Stepas pateko į lagerius. Nuotraukoje jis (kairėje) su neatpažintais likimo draugais lagerio ligoninėje brolis Antanas vedė Ignačiūnaitę, o jos brolis į žmonas paėmė Izabelę Dulevičiūtę. Tačiau giminė susirinkdavo ir kaime. Neretai susiburdavo Dulevičių pusėje. Pasakojo, kad į tas sueigas lėktuvu keliskart yra atskridęs ir pievose nusileidęs Stepo svainis Kazys Škirpa. Tokie paskraidymai to meto kaime buvo ilgai prisimenami, todėl net man iš vaikystės užsiliko tų pasakojimų nuotrupos. Mat, Stepo sesuo Barbora 1921 metais nutekėjo už Igno, Jurgio ir Onos Kavaliauskaitės Škirpų sūnaus į Saločių parapijos Namajūnus. Jaunieji sutuokti Vaškų bažnyčioje. Kitas Jurgio ir Onos sūnus - Kazys buvo baigęs mokslus Mintaujoje ir Petrapilyje, kariavęs I Pasauliniame ir grįžęs Lietuvon tapo pirmuoju Antrosios respublikos karininku - savanoriu. Jis pirmasis su Vilniaus komendantūros kariais 1919 m. sausio 1 d. iškėlė trispalvę virš Gedimino pilies bokšto. Dalyvavo kovose su bolševikais, bermontininkais, lenkais. Buvo Steigiamojo Seimo narys. Po karų studijavo karybą Šveicarijoje, Lietuvoje, Belgijoje. Dėl savo principų turėjo palikti aktyvią tarnybą kariuomenėje. Vėliau buvo Lietuvos karo ataše Berlyne, nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Lenkijoje ir Stepas Dulevičius 1932 m. Plk. K. Škirpa

Vokietijoje. Iš ten organizavo pasipriešinimą rusų okupuotoje Lietuvoje. Mirė išeivijoje. Jo broliui Ignui tėvų buvo numatytas ūkiniko likimas jų 27 ha. ūkyje. Todėl mokslų daug ragauti neteko - žiemomis palankė Kiemėnų pradinę, o iš Bauskės progimnazijos, į kurią įstojo 1908 m., tėvai greitai atšaukė, nes nepajėgė mokėti už dviejų sūnų mokslus. I Pasaulinio karo metu prie Varšuvos pateko į nelaisvę. Ten, akmenų skaldykloje buvo sunkiai sužeistas, bet išgyveno. 1918 m. rudenį grįžęs namo, tėvą rado jau pasimirusį ir ūkį apgriuvusį. Apsitvarkęs, vedė mano tėvo pusseserę Barborą Dulevičiūtę ir rengėsi naujam gyvenimui, bet 1922 m. Namajūnuose kilo gaisras. Išdegė pusė kaimo. Škirpų ūkis taip pat sudegė. Paėmę paskolas išsikėlė į vienkiemį ir išsistatė naują sodybą. Deja, likimas nelepino. Kažkokie piktadariai 1933 m. sudegino ir naujuosius namus. Vėl atsistatė, bet prasidėjo karas. Didžiajame 1948 m. trėmime Igno Škirpos šeima buvo išvežta. Po 10 metų sugrįžes, parašė tokio turinio pareiškimą: Pamūšio kolūkio visuotiniam kolūkiečių susirinkimui nuo pil. Škirpos Igno, Jurgio [s.] gyvenančio Namajūnų k. Kiemėnų apylinkės, Pasvalio raj. Pareiškimas Šiuom pareiškiu Pamūšio kolūkio visuotinam narių susirinkimui ir kolūkiečiam svarstyti mano Pareiškimą. Tuom, kadangi ašen Škirpa Ignas Jurgio esam Namajūnų kaimo nuolatiniai gyventojai, nes mano Tėvas ir Tėvo Tėvai [buvo] vietiniai Namajūnų kaimo gyventojai [ir] yra paveldėję nuo Baudžiavos laiko [savo sodybas] /.../ taipogi ir mano Tėvas paliko man savo ūkį susidedantį iš 27 ha žemės su trobesiais. /.../ mano sodyboj buvo ir daugiau trobesių gana puikių, bet 1948 birželio mėnesį sulig Tarybų valdžios perkeliami į tolimus rytus kaip nepalankūs tarybų [valdžiai] Stalino laikotarpy, bet už dešimties metų leido grįžti į gimtąjį kraštą į savo kaimą Lietuvoj. Tai nuolankiai prašau visuotinio susirinkimo apsvarstyti mano pareiškimą ir prašymą kas link minėtos klėties grąžinimo man, kadangi esam nusenę ir norim savo amžių nugyventi savo kaime ir iš klėties susikrauti kokią lūšnelę senatvę pabaigti. Šiuomi pilnai tikiu, kad visuotinis susirinkimas išnagrinės mano prašymą [ir] ras galimybę patenkinti. Su pagarba, I. Škirpa 1964 m. sausio 18 Esu nuoširdžiai dėkingas Pasvalio Krašto muziejaus darbuotojui Albinui Kazlauskui už Igno Škirpos dokumentų kopijas ir leisiu sau pacituoti dar kelias eilutes iš p. Albino laiško: /.../ Škirpų sodybos Namajūnų kaime nėra nė pėdsako, kaip ir daugelio kaimo sodybų. /.../ Ignas, grįžęs su šeima iš tremties, kaip ir tremtinių dauguma ilgai nebuvo priregistruojamas tyčia (kaip ir kiti tremtiniai). Ilgainiui jį, Joniškėlio eksperimentiniame ūkyje įsidarbinusį paprastu darbininku, priregistravo dabar muziejuje dirbantis Antanas Stepulionis. /.../ Pasvalys, 2003.12.11 Pokaryje Juozapo sūnus Juozas buvo ištremtas. Grįžo ligotas, paralyžiuotas. Mūsų namų knygoje yra 1955 metų įrašas, kad registruotas kaip grįžęs iš Archangelsko srities. Tėvas buvo jį priglaudęs mūsų namuose Kaune, nes pas savuosius nerado vietos. Po trejų metų, 1958-aisiais mirė senelių prieglaudoje. Palaidotas gimtinėje, Kriaušiškiuose. Senojoje sodyboje Kriaušiškiuose toliau tebegyveno senelės brolis Juozapas. Mirė apie 1923-uosius. Sūnus Jonas tarpukary pirko Kaimo galulaukėje 1938 metais Vainaronių Pavasarininkų kuopos ir Kriaušiškių pavasarininkų jaunimo pastatytas paminklas Lietuvos krikštui ir atkurtai Nepriklausomybei atminti Didžiųjų Grūžių dvaro (Kalneliškių) dalį ir ten gyveno, kol pasikeitę laikai privertė jį palikti tėvų kraštą. Bet iki šiol Kriaušiškiuose Dulevičių tebegyvenama. Nuotraukoje kairėje 1994-ųjų birželio 14-ją prie pakelės paminklo stovime su Jono (1825-1882) provaikaičiu Pranu Dulevičiumi.

KAROLINA DULEVIČIŪTĖ POVILIONIENĖ Iš 1891 metų liepos 30 dienos Joniškio dekanato, Vaškų parapijos RK bažnyčios metrikų įrašo (LVIA F669-12-81) vertimas: Nr. 21 Povilionio su Dulevičiūte 1891 metų liepos 30 dieną Vaškų RK bažnyčioje vietinis vikaras kun. Stonys po trejų viešų užsakų, būtent liepos 14, 18, ir 25 paskelbtų, Linkuvos valsčiaus valstietį Kazimierą Povilionį, 28 metų amžiaus, nevedusį iš Linkuvos parapijos Guostagalio (tekste - Gustagalio) kaimo su Skrebotiškio valsčiaus 1-os bendruomenės valstiete Karolina Dulevičiūte, 20-ies metų mergele iš Vaškų parapijos Kriaušiškių kaimo po privalomų parengtinių kvotimų, neatradus santuokai jokių kliūčių ir abiems šiems asmenims laisva valia tarpusavy su ja sutinkant, Mikalojaus (tekste - Mykolo) ir Ievos iš Karčinskų (tekste - Krešinskų) Povilionių teisėtų sutuoktinių sūnų su dukterimi teisėtų sutuoktinių Jono ir Domicelės iš Jasėnų Dulevičių sujungiau ir iškilmingai palaiminau, dalyvaujant patikimiems liudytojams, kaip antai: Povilui Motiejūnui, Juozapui Naudžiūnui Juozapui Kuzmickui ir Vincentui Mickevičiui? (tekste - Miksevičiui). Kaip matyti, šiame įraše klaidingai užrašytas, jaunojo kilmės kaimas, jo tėvo vardas (turi būti - Mikalojaus), jo motinos pavardė (turi būti - iš Karčinskų) ir vieno iš liudytojų - Mickevičiaus pavardė. Kaip jau rašiau Guostagalio Povilioniuose, senelis vedė turėdamas 30 metų, o senelė tekėjo 22-jų 32. Pasakojimuose išliko jos gražūs auksiniai plaukai. Taip ją ir vadino - auksagalve. Nuotraukose pasirodė jau vėlai, suvargusi, turėdama virš 60 metų, tai apie jaunystės išvaizdą sunku ką ir bepasakyti. Priešingai, negu kalbėta apie senelį, kad buvęs gražus ir simpatiškas vyras, senelės būta tik simpatiškos. Nebūta ypatingos gražuolės. Nei kaip vienas kitą susirado, nei kas suvedė, nei kas supiršo nėra žinoma - niekas mano aplinkoje apie tai nekalbėjo. Nežinia, kodėl senelio kartos jo žmonos giminės buvo juo nepatenkinti. Didelės dalies ir pasogos jaunoji negalėjo atsinešti. Iš paveldėto ūkio vienam broliui reikėjo išleisti būrį nuotakų. Pirmoji sesuo liko netekėjusi. Antroji iš eilės buvo mano senelė, o trečioji - Škirpienė. Jauniausioji sesuo mirė 17 metų. Kas nutiko kitoms trims - nežinau. Šnekos šnekomis, o mano tėvo kartos Povilionių vaikai jau susieidavo ne tik su tetos Onos ir Baltruko puse, bet net su senelės brolio Juozo žmonos gimine. Tiksliau - su pusbrolių ir pusseserių Dulevičiukų pusbroliais ir pusseserėmis iš motinos - Butkų pusės. Elžbietos Butkaitės duktė Antanina Papinigytė ant užrašytų nuotraukų Povilioniukus vadino broliukais. Tėvo albume tebėra vieno iš Papinigių, dirbusio pas Kiprą Petrauską, vestuvių nuotrauka. Tėvas minėdavo ir Bernadickus - Filomenos Butkaitės bei Gerves - Jono Butkos palikuonis. Tik dabar, nupiešęs giminystės schemas, pradėjau suprasti ryšį tarp girdėtų pavardžių. Senelei, atitekėjusiai į Guostagalį, teko nelengva dalia. Senelis su broliu Jonu tik pradėjo išsipirkinėti žemę ir jokių laisvų pinigų niekada neturėjo. Dar neišsimokėjus už žemę, prasidėjo ūkio reforma ir pinigų prireikė naujam įsikūrimui vienkiemyje. Guostagalis pradėjo eiti į vienkiemius 1911 metais. O vaikai gimė beveik tiksliai kas dveji metai: gimimo metai gimimo vieta mirties metai mirties vieta palaidojimo vieta Antanas *1892 Guostagalis 1972 Vilnius []Vilnius, Rokantiškių kap. Bronislova *1894 Guostagalis 1901 Guostagalis Aleksandras *1896 02 23 Guostagalis 1961 02 23 Ūdekai []Linkuva Agota Vilimienė *1898 05 14 Guostagalis 1979 03 07 Kaunas []Kaunas, Eigulių kap. Jurgis *1900 Guostagalis 1969 Klaipėda []Klaipėda, Lėbartų kap. Elzbieta *1903 05 01 Guostagalis 1992 09 20 Kaunas []Linkuva Bernardas *1905 03 30 Guostagalis 1982 10 22 Geesthacht []Geesthacht, VFR Jonas *1907 09 29 33 Guostagalis 1985 02 22 Kaunas []Kaunas, Eigulių kap. Petras *1912 01 Guostagalis 1919 Guostagalis Emilija *1918 Guostagalis 1919 Guostagalis Tik tarp Jurgio ir Elzbietos buvo trejų metų tarpas, o tarp Jono ir Petro - jau ketverių. Vaikystėje buvo mirusi 7 metų sesutė Bronytė. Visi kiti vaikai augo sveiki. Kaip gimė paskutinioji, pagrandukė Emilija esu girdėjęs ir iš tėvo, ir tetos Elziutės. 49 metų motinai pradėjus lauktis, šeimoje visi kiek sutriko. Ypač buvę 32 Polinkis pasijauninti visą XIX amžių buvo būdingas abiems pusėms. Nebent vyrai buvo kiek kuklesni metų atžvilgiu. 33 1907 10 12 naujuoju stiliumi.

nepatenkintos dukterys. Agota net skubiai išėjusi iš namų kažkur tarnauti: bijojo būti apkalbėta, kad primetė motinai savo pavainikį. Iš to matyti, kad kaime tokie atvejai, kai dukters susigautą vaikelį motina prisiimdavo kaip savą, nebuvo retenybė. Jaunesnioji, Elziutė irgi zirzė, kad namie padaugės darbų, o tekant seserims tenkanti dalis sumažės. Bet laikui atėjus, išvakarėse senelis iššlavė ir iškūreno pirtį. Kitą dieną jiedu su močiute ten nuėję, ilgai netrukę parsinešė suvyniotą mažąją sesutę Emiliutę. Karo pabaigoje vokiečiai skiepijo vaikus nuo siaučiančių ligų, bet senelei pagailo dviejų mažiausiųjų ir nedavė tam vokiečiui jų skriausti. 1919 m. abu mažieji mirė, atrodo, nuo raupų. Dvi mamos ir du vaikai - taip užrašė Jonas ant savo darytos nuotraukos Taip mano tėvas liko jauniausiu šeimoje. I Pasaulinio karo metais ir jauniausiasis padėdavo šeimai prasimaitinti rinkdamas ančių kiaušinius Velniabalos pelkėje, šaudydamas voveres, lapes, kiškius ir pardavinėdamas kailiukus. Tebėra išlikusi daržinėje paguldyto nušauto briedžiuko nuotrauka. Stirnos buvo, dabar sakytume brakonieriaus kasdienybė. Anais laikais medžioklė buvo per amžius jiems įprastas apsirūpinimas maistų iš savo girios. Gal todėl tarnaudamas kariuomenėje tėvas ir buvo geriausias šaulys kuopoje? Kaime gyveno dūminėje troboje. Kadangi paskolų naujoms troboms statyti senelis negavo, tai ir į naująją sodybą perkėlė senus pastatus. Šeimoje buvo daugiausia berniukai, tad moteriški darbai gulė ant senelės pečių. Buvusi geroji namų dvasia. Prisimenantys pasakoja, kad jos gerumas buvo kitoks negu tetos Elziutės - šiltas. Vienoje nuotraukoje jiedvi abidvi apsirengusios tretininkių rūbais. Tai dukra Elzė įkalbėjo. Tačiau senelės pamaldumas nebuvo fanatiškas, o netgi priešingai: prisimenant, kaip ji pasninko metu leido vaikams valgyti mėsą. Tai buvę dar gerokai prieš I Pasaulinį. Senelė didžiojo pasninko metu kažkokiu reikalu užėjusi klebonijon ir užtikusi kunigą šveičiantį mėsą. - Kaip taip galima, klebonėli? - paklaususi. - Nesirūpink, moterėle, - atsakęs kunigas. - Aš tai jau atsimelsiu. Senelė apsisukusi grįžo namo, užkaitė puodą mėsos ir išvirusi sušaukė vaikus: - Valgykit, vaikai, aš atsimelsiu. Daugiau jų namuose pasninkaujama nebuvo. Iš atminimų nuotrupų dar yra pasakojimas apie senelio rudenines keliones Rygon parduoti derliaus, kaip po turgaus mėgdavęs dar keliais savaites paviešėti pas Rygos paneles. Iš kairės: Benius, Elziutė ir Jonas su motina apie 1932 m. Sugrįžusį jį pasitikdavusi senelė ir būdavo apsikeičiama ritualinėmis frazėmis: - Tai vėl Rygoj užgėrei? - Už savo, /.../, Broliai Antanas, Aleksas, Jurgis, Benius ir Jonas Guostagalyje Su dukra Elzbieta geriu! -atsakydavęs senelis. Tuo ir užsibaigdavę. Be diskusijų. Senelis, pasakojama, niekada juodai negėręs, bet mėgęs nesunkų gyvenimą, kompaniją, turėjęs poniškumo. Įsimesdavęs pusę maišelio grūdų alui ir išvažiuodavęs Linkuvon arba kelioms savaitėms dingdavę su šautuvu ir arkliu. Turėjęs kažkur Žaliosios girios pusėje giminių, pas kuriuos neretai vykdavęs pamedžioti. Senelės mėgstama daina buvo apie Rokiškio bažnyčios statybą. Matyt, tai buvo žymus įvykis to laiko Lietuvoje, kad net už 100 km. atėjo dainuotinė žinia. Dar prisimenu senelės posakį apie bajorus: - Bajors? - Aš! - Duonos? - Nė(r)... - Mėsos? - Trys metə, kai nevalgio... Atkūrus Nepriklausomybę seneliui buvo jau apie šešiasdešimt. Tėvų ūkyje tvarkėsi sūnus Aleksas. Jam 1935-aisiais vedus, tėvai liko tik karšinčiais. Tais laikais poilsio diena buvo tik viena - sekmadienis. Miestiečiai sūnūs sulėkę motociklais ar automobiliais puldavo padėti laukuose, bet pasilikdavo laiko ir pavakaroti su giminėmis ir kaimynais. Dažniausiai Plūkais. Kalėdas tradiciškai susirinkdavo sodyboje. Taip Vasaros darbai Povilionynės laukuose Tėvų sodybos kieme Tėvai atsisveikina su sūnumi Jonu 1935 m. Kūčios tėvų namuose

pat ir tėvų vestuvių metines paminėdavo artimiausią liepos 30-ąjai dienai sekmadienį. Senelė paskutiniuosius savo gyvenimo metus po insulto buvo paralyžiuota ir nevaikščiojo. Prie jos budėjo ir rūpinosi tam iš Kauno grįžusi teta Elziutė. Ji skundėsi savo dienoraštyje, kad brolienė Aleksienė, kuri gyveno uošvijoje, atsisakiusi anytą prižiūrėti. Mirė senelė Karolina praėjus beveik lygiai metams po senelio mirties 1948-ųjų lapkričio 15 d. Guostagalyje. Manęs, gimusio prieš pusmetį, jau nebepamatė. Laidojo ją tik sūnūs, dukterys, marti ir klebonas Danys. Prieš metus senelį, be artimųjų, lydėjo giminės ir kaimynai. Po 1948 metų trėmimų kaimas ištuštėjo. Kas jau buvo Sibire, kas pabėgo iš gimtųjų vietų, kas jau buvo žuvęs miškuose. Eglutėmis apkaišytas vežimas su aplinkui stovinčiais sūnumis pervažiavo per pustuštį kaimą, pro buvusią senąją sodybą į kitoje kaimo pusėje iškilusį kalnelį. Pastatė Paskutinė močiutės Karolinos kelionė 1948 m. medinį kryžių. Dar prisimenu, kai apie 1958- uosius tėvas su broliu Beniumi vežė antkapinį akmenį į Guostagalio kapelius. Vėliau, 1974-aisiais, kolchozui susiruošus naikinti Guostagalio kapinaites, mano tėvas perkėlė abiejų senelių palaikus Linkuvon. Senelė Karolina buvo paskutinioji mano atšakos vietinė Povilionių marti. Du paskutinieji jos sūnūs: Jonas ir Bernardas atitrūko nuo tėviškės ir savo antrąsias puses susitiko jau Pašventinus naująjį antkapį 1958 m. kituose kraštuose. Todėl rašydamas toliau, vis labiau tolstu nuo gimtųjų pamūšių. Tik nežinau ar ilgam - gal ką iš palikuonių gyvenimo vėjai vėl priplaks prie Mūšos kranto? Vidmantas Povilionis, 2007