D ISSN (spausdintas) ISSN (internetinis)

PIRMOJI KAUNO BENEDIKTINIŲ ABATĖ ONA EUFEMIJA SKORULSKYTĖ Vaida Kamuntavičienė D D ISSN 1392-0588 (spausdintas) ISSN 2335-8769 (internetinis) 2014. 61 SANTRAUKA. Ona Eufemija Skorulskytė (apie 1589 apie 1657 01 01) pirmąja Kauno benediktinių abate tapo kaip Kauno benediktinių vienuolyno fundatoriaus Andriejaus Skorulskio dukra. Maždaug 1622 m. atvykusi į Kauną, ji turėjo rūpintis čia gyventi pagal šv. Benedikto regulą, pagal Vilniaus vyskupo Eustachijaus Valavičiaus 1629 m. inicijuotą jos vertimą į lenkų kalbą ir deklaracijas. Benediktinės apsigyveno greičiausiai pusiau mediniame, pusiau mūriniame iš Rekučio dvaro perdarytame vienuolyne, iš pradžių melsdavosi medinėje Švč. Mergelės Marijos Apreiškimo bažnytėlėje, o nuo 1627 m. tikriausiai jau joms perduotoje gotikinėje mūrinėje Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Galime teigti, kad pirmieji dešimtmečiai Kauno benediktinėms buvo sėkmingi. Sulaukta nemažai pašaukimų, yra išlikę 1624 1646 m. laikotarpiu 23 amžinuosius įžadus (vadinamąją profesiją) priėmusių vienuolių įžadų lapai. Tarp jų buvo žymiausių Kauno regiono giminių Bialozorų, Masalskių, Lackių, Skorulskių giminių atstovių. Vienuolyne XVII a. pirmoje pusėje gyveno iš viso apie 30 vienuolių. Formavosi vienuolyno santykiai su kitomis Kauno vienuolijomis. Benediktinės parėmė jėzuitų ir dominikonų įsikūrimą Kaune. Ypač glaudūs ryšiai pradėti palaikyti su dominikonais, buvusiais vienuolyno pamokslininkais ir nuodėmklausiais. Pamatą vienuolyno materialiniam gyvavimui padėjo fundatorius ir abatės tėvas A. Skorulskis, 1624 m. suteikęs Raginės valdą šalia Kauno miesto. Deja, naudojimąsi šia valda kartino nuolatiniai benediktinių bylinėjimaisi su Kauno miestiečiais dėl sklypų ribų ir mokesčių. Antroji A. Skorulskio 1624 m. suteikta valda buvo Sudvoiškiai. Fundatoriaus darbą pratęsė Kristupas Bialozoras, 1634 m. vienuolėms dovanojęs Paštuvą, ir Dovydas Narovnikas, 1639 m. padovanojęs Petrašiūnus. Būtent abatės Onos Eufemijos Skorulskytės laikais, pirmaisiais dviem vienuolyno gyvavimo dešimtmečiais, buvo suformuota vienuolyno materialinė bazė, išlikusi iki XIX a. RAKTAŽODŽIAI: Ona Eufemija Skorulskytė, Kaunas, šv. Benedikto regula, benediktinės, abatė. LDK moterų vienuolijų tyrimai nėra sulaukę daugiau istorikų dėmesio, dar mažiau domėtasi Kauno benediktinių vienuolyno istorija 1. Apie pirmąją šio vienuolyno abatę Oną Eufemiją Skorulskytę nerasime duomenų jokiose Lietuvoje ir Lenkijoje 1 Straipsnis parengtas pagal Lietuvos mokslo tarybos finansuotą projektą, sutarties Nr. MIP-104/2012. 191

Vaida Kamuntavičienė leistose enciklopedijose ar žinynuose. Žymiausia regiono benediktinių tyrinėtoja, Lenkijos istorikė Małgorzata Borkowska, sudariusi visų Abiejų Tautų Respublikos abačių biogramas, tiesiog fiziškai negalėjo aprėpti visų vienuolynų, ypač Lietuvos, šaltinių, todėl apie O. E. Skorulskytę pateikė tik negausių žinių 2. Šio straipsnio tikslas surinkti duomenis apie O. E. Skorulskytės gyvenimą ir per šios abatės veiklą atskleisti Kauno benediktinių vienuolyno padėtį pirmaisiais jo gyvavimo dešimtmečiais. Atliekant tyrimą, ypač pagelbėjo Gitos Drungilienės ir Rasos Varsackytės tyrimai 3. Pažymėtina, kad neliko informacijos apie Onos Eufemijos Skorulskytės būdo savybes, dvasinį gyvenimą. Todėl apie abatės gyvenimą galima spręsti daugiausia iš turtinių ir teisminių dokumentų, kurie sukuria šiek tiek vienpusišką vaizdą. Pagrindine šio tyrimo šaltinių baze buvo Kauno benediktinių įžadų aktų knyga, išlikę vienuolyno fundatoriaus ir donatorių raštai, valdų inventoriai, Kauno miesto ir pavieto aktų knygose užregistruoti teisminiai bei turtiniai dokumentai. Onos Skorulskytės tėvai buvo iš Skarulių kilęs Kauno pavieto maršalka, Jeruzalės šv. Kryžiaus kapo ordino kavalierius, ištikimas Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio klientas Andriejus Skorulskis ir Sofija Mochelskytė. Ona gimė apie 1589 m. ir, sulaukusi 15 metų, 1604 m. gegužės 8 d. įstojo į M. K. Radvilos Našlaitėlio funduotą Nesvyžiaus benediktinių vienuolyną, o 1605 m. spalio 9 d. priėmė amžinuosius įžadus (profesiją) 4. Jai buvo leista pasirinkti Nesvyžiuje labai vertintą vienuolinį Eufemijos vardą. Eufemija Radvilienė buvo M. K. Radvilos Našlaitėlio žmona, būtent jos garbei Nesvyžiaus benediktinių bažnyčia buvo pavadinta šv. Eufemijos titulu, o iškiliausios vienuolės galėdavo gauti Eufemijos vardą. Radvilų archyve yra išlikęs 1619 m. rugpjūčio 12 d. A. Skorulskio užrašymas Nesvyžiaus šv. Eufemijos vienuolyno benediktinėms, pas kurias vienuole buvo dukra Ona Eufemija, ir jų abatei Daratai Bransberskai (Brązberska). A. Skorulskis tuomet dovanojo iš Nesvyžiaus miestiečio Danilo Feskevičiaus (Fieskiewicz) įsigytą palivarką prie Nesvyžiaus 5. 192 2 Borkowska M. OSB. Słownik polskich ksień benedyktyńskich. Seria: Siostry zakonne w Polsce. Słownik biograficzny, t. 2. Niepokalanów, 1996, 149; Borkowska M. OSB. Leksykon zakonnic polskich epoki przedrozbiorowej, t. 3: Wielkie Księstwo Litewskie i Ziemie Ruskie Korony Polskiej. Warszawa, 2008, 87. 3 Drungilienė G. Kauno ir Kražių benediktinių įžadų aktai (XVII a. XIX a. 2 pusė). Benediktiniškoji tradicija Lietuvoje. Sudarė Liudas Jovaiša. Vilnius, 2008, 95 114; Varsackytė R. XVII XVIII a. Kauno benediktinių vienuolyno kasdienybės etiudai. Benediktiniškoji tradicija Lietuvoje.., 83 94; Varsackytė R. Kauno miesto ir Bažnyčios kultūrų sąveika XVI a. pabaigoje XVIII a. pabaigoje. Daktaro disertacija, vadovas Zigmantas Kiaupa. Kaunas, Vytauto Didžiojo universitetas, 2006. 4 Borkowska M. OSB. Słownik polskich ksień benedyktyńskich.., 149; Borkowska M. OSB. Leksykon zakonnic polskich, t. 3, 87. 5 A. Skorulskio užrašymas. Nesvyžius, 1619 08 12, Archiwum Główny Akt Dawnych, Archiwum Radziwiłłów VIII 285, l. 1, 8 9.

PIRMOJI KAUNO BENEDIKTINIŲ ABATĖ ONA EUFEMIJA SKORULSKYTĖ ABATĖ IR REGULA Veikiausiai M. K. Radvilos Našlaitėlio pavyzdžiu A. Skorulskis gimtajame Kauno paviete ir jo pagrindiniame Kauno mieste nusprendė funduoti benediktinių vienuolyną. Pirmieji realūs veiksmai šia linkme įvyko 1621 m., o pagrindinis fundacinis dokumentas, žemių dovanojimas, užtikrinęs materialinę vienuolyno padėtį, buvo surašytas 1624 m. lapkričio 28 d. Ona Eufemija Skorulskytė į Kauną atvyko kartu su pirmosiomis benediktinėmis apie 1622 m. ir iš karto kaip fundatoriaus dukra tapo naujai sukurto vienuolyno vyresniąja 6. Tuo metu Ona Eufemija buvo apie 35 m. amžiaus, taigi, brandi asmenybė, kuriai buvo galima patikėti naujojo vienuolyno kūrimo rūpesčius. Nežinia, kada Ona Eufemija Skorulskytė buvo išrinkta abate, nors šis postas veikiausiai jai, kaip fundatoriaus dukrai, buvo pažadėtas nuo pat pradžių. 1626 m. ji dar pasirašinėjo kaip vyresnioji, o 1631 m. dokumentuose buvo vadinama abate. Spėčiau, kad ji abate tapo apie 1627 m., kai Vilniaus vyskupas Eustachijus Valavičius pasirūpino Šv. Mikalojaus bažnyčios perdavimu benediktinėms ir, tikėtina, parodė daugiau rūpesčio ir kitais vienuolyno reikalais, nors tai patvirtinančių dokumentų nepavyko rasti. Nors M. Borkowska teigia, kad Ona Eufemija Skorulskytė mirė 1647 m. sausio 1 d. 7, tačiau pavyko aptikti dokumentų, kuriuose ji minima abate 1654 m. Pavyzdžiui, Kauno benediktinių vyresnioji ir abatė Ona Eufemija Skorulskytė minima 1654 m. spalio 13 d. surašytame Adomo Saibuto kvite 8. Taip pat ji nuolat iki pat 1654 m. mokėjo padūmės mokesčius nuo vienuolyno žemių valdų 9. Onos Eufemijos pėdsakai nutrūksta prasidėjus karui su Maskva ir švedais, tad tikėtina, kad pirmoji abatė mirė karo metu. Galbūt 1657 m., nes M. Borkowskos skaitytuose šaltiniuose, jos teigimu, buvo nurodyta klaidinga abatės mirties data 1637 m. sausio 1 d. M. Borkowska ją ištaisė į 1647 m., tačiau reikėtų ją dar dešimtmečiu pavėlinti. 1658 m. birželio 18 d. apie sudegusią Paštuvos valdą pranešė Kauno vienuolyno vyresnioji Marijona Eufemija Lackytė 10, taigi, tuo metu Ona Eufemija Skorulskytė jau buvo mirusi. Svarbiausias dokumentas benediktinių vienuolyne turėjo būti šventojo Benedikto regula. XVII a. pradžioje Lenkijos ir Lietuvos valstybėje šv. Benedikto regula 6 Apie fundaciją ir su ja susijusius dokumentus žr. plačiau: Kamuntavičienė V., Vasiliauskaitė G. A. OSB. Kauno benediktinių fundaciniai dokumentai. Kauno istorijos metraštis, t. 13. Kaunas, 2013, 319 339; Kamuntavičienė V. Kauno benediktinių vienuolyno fundacija. Lietuvos istorijos metraštis, 2012/2. Vilnius, 2013, 23 39. 7 Borkowska, M. OSB. Leksykon zakonnic polskich.., t. 3, 87. 8 A. Saibuto kvitas, 1654 10 13. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius (toliau MAB), f. 38 17, l. 88. 9 Žr. plačiau: MAB, f. 38 17, l. 87 112. 10 M. E. Lackytės raštas, 1658 06 18. Lietuvos nacionalinis muziejus (toliau LNM), R 11580-78. 193

Vaida Kamuntavičienė susilaukė dviejų deklaracijomis papildytų vertimų į lenkų kalbą. 1605 m. Kulmo benediktinių vienuolyno ir jo abatės Magdalenos Mortenskos iniciatyva buvo parengta vadinamoji Kulmo benediktinių Reformuotoji regula, atspindėjusi Tridento reformos pokyčius Katalikų bažnyčioje. Iš Kulmo funduotas Nesvyžiaus vienuolynas iš pradžių turėjo vadovautis šiuo Kulme parengtu regulos vertimu ir jį papildžiusiomis deklaracijomis, pirmą kartą išspausdintomis 1605 m., perspausdintomis 1635 m. 11 Tačiau, M. Borkowskos duomenimis, Vilniaus vyskupas Eustachijus Valavičius pats naujai į lenkų kalbą išvertė šv. Benedikto regulą 12 ir pritaikė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės (toliau LDK) visuomenės poreikiams. 1629 m. šis dokumentas jau buvo parengtas spaudai, tačiau vyskupas netrukus mirė ir nesuspėjo išspausdinti, tad jis buvo išleistas tik 1884 m. Lvove dominikono tėvo Vincento Marijos Podlevskio iniciatyva 13. Vilniaus deklaracijose atsispindėjo Kulmo deklaracijų nuostatai, tačiau jie buvo peržiūrėti, aiškiau apibrėžtas vyskupo vaidmuo ir vienuolyno pavaldumas vyskupui, kai kurių pernelyg nuo šv. Benedikto regulos nutolusių Kulmo deklaracijų vietų buvo atsisakyta, kai kurios papildytos. Šv. Benedikto reguloje buvo nustatytos abatės teisės ir pareigos. Abatę turėjo rinkti visos vienuolės balsų dauguma. Jeigu būtų surinkta po lygiai balsų, galutinį žodį turėjo tarti vyskupas. Abatės vaidmuo vienuolyne buvo prilyginamas Kristui. Ji turėjo savo pavyzdžiu mokyti vienuoles, kreipti jų sielas išganymo link. Abatei teko atsakomybė prieš Dievą ne tik už savo, bet ir už visų vienuolių sielas. Ji turėjo visas vienodai mylėti, neišskirti nė vienos sesės, nebent ji būtų tikrai to verta, uolesnė ir paklusnesnė. Nepaklusniąsias abatė turėjo teisę bausti, kad būtų užkirstas kelias nedorybėms. Reikėjo gebėti įsijausti į kiekvienos vienuolės individualias 194 11 Reguła swiętego oyca Benedicta z łacińskiego przetłumaczona, y z reformacya porzadkow, Chełmienskiego, Toruńskiego, Zarnowieckiego, Nieświeskiego, y inszych wszytkich w Krolestwie Polskim teyże reformacyey y reguły s. Benedikta, ktore teraz są y napotym ziednoczone będą, klasztorow panienskich. Władza Solice Apostolskiey, przez iasnie wielmożnego oyca, x. Wawrzynca Gębickiego, z łaski Bożey biskupa Chełmieńskiego, pomezaniey administratora, etc. roku Pań. 1605. potwierdzona. Na końcu krotko zebrane laski y odpusty przez uczestnictwo tymże zakonnicom od s. pamieci Clemensa pp. VIII. darowane wiecznie... W Lublinie, w drukarniey Pawła Konrada roku Pańskiego 1635. Naudotasi Lietuvos nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje saugomu egzemplioriumi, signatūra R.XVII:B.907(1-4) 1010568. Jame yra greičiausiai XIX a. ranka padarytas įrašas, kad ši knyga priklausė Kražių ir Kauno benediktinių vienuolėms (Konwentu Krozkiego Panien Benedyktynek i Konwentu Kowieńskiego). Spėčiau, kad ši knyga priklausė Kražių benediktinėms, o XIX a., uždarius Kražių vienuolyną, pasiekė Kauną. 12 Borkowska M. OSB. Problemy siedemnastowiecznych fundacji benedyktynek na Litwie w świetle korespondencji. Nasza Przeszłość. Studia z dziejów Kościoła i kultury katolickiej w Polsce, t. 80. Red. ks. Jan Dukała CM. Kraków, 1993, 283. 13 Reguła świętego Benedykta dekretami wizytalnymi według tutejszych krajów zimnych i zwyczajów zdawna ugruntowanych dla panien zakonnych pod tą św. regułą w dyecezyi naszej Wileńskiey żyjących, za pozwoleniem antecessorum i nam, ustnie i przez Bulle Papieskie danem od ojców śś. Sixtusa V, Grzegorza XIV, Klemensa VIII, Pawła V przeznaczona i do druku pryzgotowana roku P. 1629 dnia 19 czerwca: obecnie po raz pierwszy drukowana, we Lwowie, 1884. Šį leidimą pirmoji pastebėjo Gita Drungilienė, žr.: Drungilienė G. Kauno ir Kražių benediktinių įžadų aktai, 96.

PIRMOJI KAUNO BENEDIKTINIŲ ABATĖ ONA EUFEMIJA SKORULSKYTĖ savybes, suvokti, ko kiekvienai reikia, vienai gal švelnumo, kitai pabarimo, o trečiai patarimo, ir joms visa tai suteikti, prie kiekvienos prisiderinti 14. Kulmo deklaracijose patikslinta, kad abatė turėjo kaip įmanoma dažnai su kiek viena seserimi atskirai kalbėtis apie jos asmeninius tiek išorinius, tiek vidinius poreikius, prižiūrėti dvasinį augimą, stengtis, kad kiekviena sesuo liktų tokiu pokalbiu patenkinta. Abatė turėjo būti kaip Kristus rami, maloni ir mylinti artimą, nevadovauti, tačiau savo pavyzdžiu kreipti tobulybės link. Tačiau iškilus poreikiui turėjo būti griežta. Abatė turėjo būti vienuolyno motina. Itin kreipiamas dėmesys vienuolių lavinimui. Abatė turėjo žiūrėti, kad kiekviena bajorė ar nebajorė turėtų galimybę vienuolyne mokytis 15. Vilniaus deklaracijose buvo pridurta, kad abatė turėjo kasmet atlikti 8 10 dienų trukusias rekolekcijas ir rūpintis, kad jas atliktų kitos vienuolyno seserys. Abatė savo pareigas turėjo eiti iki pat mirties 16. VIENUOLĖS Vienas pirmųjų ir svarbiausiųjų Onos Eufemijos Skorulskytės uždavinių buvo vienuolyno kolektyvo formavimas. 1624 m. lapkričio 28 d. fundaciniame dokumente buvo išvardytos iš Nesvyžiaus į Kauną atvykusios vienuolės, įskaitant jas atlydėjusias Nesvyžiaus vienuolyno abatę Daratą Hartmanaitę-Bransberskaitę (Hartmanówna- Brąsberska) ir Kristiną Eufemiją Radvilaitę. Matome, kad tokiam svarbiam įvykiui kaip naujojo vienuolyno kūrimas įvykdyti į Kauną atvyko pati tuometinė Nesvyžiaus abatė ir Nesvyžiaus vienuolyno fundatoriaus giminaitė Kristina Eufemija Radvilaitė. Šios dvi vienuolės Kaune ilgai neužsibuvo. Sutvarkiusios naujo vienuolyno įkūrimo reikalus išvyko atgal į Nesvyžių. Kaune nuolatos turėjo apsigyventi Ona Eufemija Skorulskytė su septyniomis vienuolėmis 17. Tai Slanimo teisėjo dukra Ona Narbutaitė (Narbutówna) 18, Jadvyga 14 Šventojo Benedikto regula. Iš lotynų kalbos vertė Kęstutis Gražys. Vilnius, 1997, 23 29. 15 Reguła swiętego oyca Benedicta z łacińskiego przetłumaczona, y z reformacya porzadkow, Chełmienskiego, Toruńskiego, Zarnowieckiego, Nieświeskiego, y inszych wszytkich w Krolestwie Polskim.., 6 8. 16 Reguła świętego Benedykta dekretami wizytalnymi według tutejszych krajów zimnych i zwyczajów zdawna ugruntowanych dla panien zakonnych pod tą św. regułą w dyecezyi naszej Wileńskiey żyjących... do druku pryzgotowana roku P. 1629 dnia 19 czerwca.., 18 19. 17 A. Skorulskio raštas, Varšuva, 1627 10 20, Biblioteka Czartoryskich 1775 IV, l. 957 961; Kauno arkivyskupijos kurijos archyvas, b. 82, l. 296 297 (P. Veblaičio nuorašas). 18 O. Narbutaitė gimė prieš 1581 m., į Nesvyžiaus vienuolyną įstojo 1601 08 15, profese tapo 1603 05 07. Įkūrus Kauno benediktinių vienuolyną, atvyko į Kauną, tapo pirmąja Kauno vienuolyno priore, bet grįžo į Nesvyžių, mirė 1643 11 05. Žr.: Borkowska M. OSB. Leksykon zakonnic polskich.., t. 3, 86. 195

Vaida Kamuntavičienė 196 Kielaitė (Kiełowna) 19, Ona Valadkevičiūtė (Wołodkowiczówna) 20, Ona Okurauskaitė (Okurowska) 21, Ona Vitaitė (Witanowska) 22, Elena Cechanovaitė (Ciechanowiecka) 23 ir Florencija (s. Ona) Dambravičiūtė (Dąbrowiczówna) 24. Matome, kad iš aštuonių likusių Kaune vienuolių net šešių vienas iš vardų buvo Ona. Numanu, kad Oninės Kaune buvo švenčiamos. Iš šių vienuolių O. Narbutaitė ir O. Okurauskaitė Kaune visam laikui neliko, nežinia kada ir kodėl grįžo atgal į Nesvyžių. Išlikusi benediktinių amžinųjų įžadų aktų (vadinamosios profesijos priėmimo) knyga liudija, kad 1624 1646 m., t. y. per 22 metus, Kauno benediktinių vienuolyne amžinuosius įžadus ant Viešpaties altoriaus padėjo 23 vienuolės (gali būti, kad įžadus davusių vienuolių buvo ir daugiau, tačiau būtent tiek O. E. Skorulskytės laikų įžadų lapų išliko minimoje įžadų aktų knygoje). Nors M. Borkowskai atrodė, kad abatės Petronėlės Klenerytės laikais (1748 1782) amžinuosius įžadus davė rekordiškai daug vienuolių tokiame mažame vienuolyne, kokiu ji laikė Kauną, net 22 naujokės 25, tačiau matome, kad O. E. Skorulskytės laikais per trumpesnį laiką vienuolėmis tapo daugiau merginų. Tai liudija apie didžiules viltis, XVII a. pirmojoje pusėje sietas su Kauno benediktinių vienuolynu. Ona Eufemija Skorulskytė, matyt, gebėjo deramai ir patraukliai suorganizuoti vienuolyno gyvenimą. Pirmoji amžinųjų įžadų priėmimo šventė Kauno benediktinių vienuolyne įvyko 1624 m. birželio 3 d. Tuomet amžinomis benediktinių vienuolyno narėmis tapo Barbora Kulvinskaitė (Kulwinska) iš Kauno pavieto, Potencija Avlučimskaitė (Owłuczymska) ir Darata Ryškaitė (Ryszkowska) iš Minsko pavieto 26. Įžadų metu 19 J. Kielaitė, kilusi iš Vilniaus, gimė apie 1573 m., į Nesvyžiaus vienuolyną įstojo 1592 01 06, profese tapo 1593 01 19. Žr.: Borkowska M. OSB. Leksykon zakonnic polskich.., t. 3, 84. 20 O. Valadkevičiūtė, kilusi iš Minsko vaivadijos, gimė apie 1579 m., į Nesvyžiaus vienuolyną įstojo 1597 09 29, profese tapo 1601 07 22. Žr.: Borkowska M. OSB. Leksykon zakonnic polskich.., t. 3, 85. 21 O. Okurauskaitė, kilusi iš Lenčicos pavieto, gimė prieš 1579 m., į Nesvyžiaus vienuolyną įstojo 1599 m. per Velykas, profese tapo 1601 02 18. Įkūrus Kauno benediktinių vienuolyną, atvyko į Kauną, bet grįžo į Nesvyžių, mirė 1640 07 31. Žr. Borkowska M. OSB. Leksykon zakonnic polskich.., t. 3, 85. 22 O. Vitaitė, kilusi iš Brzeski vaivadijos, gimė apie 1597 m., į Nesvyžiaus vienuolyną įstojo 1613 02 02, profese tapo 1617 03 04. Žr. Borkowska M. OSB. Leksykon zakonnic polskich.., t. 3, 88. 23 E. Cechanovaitė, kilusi iš Vilniaus, gimė apie 1589 m., į Nesvyžiaus vienuolyną įstojo 1618 m. rugsėjo mėn., profese tapo 1620 05 28. Žr. Borkowska M. OSB. Leksykon zakonnic polskich.., t. 3, 89. 24 F. O. Dambravičiūtė, kilusi iš Pžemyšlo žemės, gimė apie 1605 m., į Nesvyžiaus vienuolyną įstojo 1620 05 28, profese tapo 1622 05 01. Žr. Borkowska M. OSB. Leksykon zakonnic polskich.., t. 3, 90. 25 Borkowska M. OSB. Słownik polskich ksień benedyktyńskich.., 67. 26 Benediktinių įžadų aktai. MAB, f. 38 21, l. 2 4. Kaip pavyzdys pateikiamas B. Kulvinskaitės įžadų akto tekstas: W jmie Pana naszego Jezusa Chrystusa Amen Roku od narodzenia iego tysiącnego szesetnego dwudzistego czwartego miesiąnca czerwca dnia trzeciego, Barbara Kulwinska z powiatu Kowienskiego slubuie y obiecuie Panu Bogu wszechmogącemu w Troycey Swiętey jedinemu, Błogosławioney Pannie Mariey, swiętemu Benediktowi, swientym ktorych reliquią są w tym klasztorze y wobec wszytkim swiętym przy obecnosci wielebney matki Anny Skorulskiey na ten czas starszey klasztoru tego y wszytkich siostr zakonnych te regułe chowaiących tutecznych: stałosc w tym przedsiewzięciu moim, nawrocenie obyczaiow,

PIRMOJI KAUNO BENEDIKTINIŲ ABATĖ ONA EUFEMIJA SKORULSKYTĖ vienuolės prisiekdavo laikytis skaistumo, neturto ir paklusnumo, nuolat gyventi tame pačiame vienuolyne pagal šv. Benedikto regulą 27. 1625 m. birželio 22 d. prisiekusi Elžbieta Hižaitė (Hizanka) iš Naugarduko pavieto, G. Drungilienės nuomone, buvo konversė, nes lenkų kalba parašė ant įžadų lapelio paskutinį sakinį per apeigas giedotos psalmės eilutę. Choristės ją rašydavo lotynų kalba 28. Tad Kaune, kaip buvo įprasta, formavosi du chorisčių ir konversių chorai. 1626 m. liepos 22 d. įžadus priėmė dar dvi novicės: Agnieška Kurkovska (Kurkowska) iš Krokuvos pavieto (vienintelė ne LDK gyventoja XVII XVIII a.) ir Sofija Macytė (Macewna) iš Kauno pavieto. 1627 (?) m. liepos 22 d. vienuole tapo Elžbieta Čižaitė (Czyzowna) iš Ašmenos pavieto. 1629 m. kovo 21 d. įžadus priėmė vėlgi dvi vienuolės: Kristina Bartaševičiūtė (Bartoszewska) iš Kauno pavieto ir Anastasija Kazlauskaitė (Kozłowicka) iš Gardino pavieto, o 1631 m. birželio 1 d. Elžbieta Čarkauskaitė (Czarkowska) iš Naugarduko pavieto 29. 1634 m. liepos 2 d. amžinuosius įžadus priėmė Sofija Anatolija Bialozoraitė iš Žemaičių kunigaikštystės, žymios Bialozorų giminės atstovė. Numanu, kad Sofijos Anatolijos amžinųjų įžadų apeigos buvo itin iškilmingos. Jos surašytame įžadų akte atsiranda naujovė nurodytas apeigose dalyvavęs kunigas, tėvas Metonos titulinis vyskupas, Vilniaus sufraganas Stanislovas Neborskis (Nieborski), taip pat parašyta ilgesnė nei ligi tol lotyniškos psalmės eilutė 30. Tokia pat ilgesnė lotyniškos psalmės eilutė įrašyta 1635 m. gruodžio 30 d. amžinuosius įžadus davusios Magdalenos Baniškaitės (Baniszkowna) įžadų lape 31. Pažymėtina, kad daugiau nė vienos vienuolės, amžinuosius įžadus priėmusios Onos Eufemijos laikais, įžadų rašte nebebuvo nei lotyniškos, nei lenkiškos psalmės eilutės. Tačiau nuo Bialozoraitės laikų posłuszenstwo, czystosc y ubostwo według reguły swiętego Benedykta, a na pewnosc tey obietnice moiey napisałam te karte ręką swą do wykonania tego wszytkiego racz mi dopomoc Panie Boze y wszytek dwor niebieski. Suscipe me Domine secundum eloquium tuum et uiuam. 27 Drungilienė G. Kauno ir Kražių benediktinių įžadų aktai.., 97. 28 Przymi mie Panie według umowy twoiey a nie zawstydzay mie w oczekiwaniu moym. Benediktinių įžadų aktai. MAB, f. 38 21, l. 5. Žr.: Drungilienė G. Kauno ir Kražių benediktinių įžadų aktai.., 98. 29 Benediktinių įžadų aktai. MAB, f. 38 21, l. 6, 7, 1, 8, 9, 10. 30 Benediktinių įžadų aktai. MAB, f. 38 21, l. 11. W ymie Pana naszego Jezusa Chrystusa Amen Roku od narodzenia iego tysiocnego szesetnego trzydziestego czwartego miesiąca lipca dnia wtorego: Ja Soffya Anatolia Białozorowna z xięstwa ziemie Żmuckiey złubuie y obiecuie Panu Bogu wszechmogącem w Troycy Swiętey iedynemu, przed Naswiętsza Panno s. oicem Benedyktem y wszytkim ss. ktorych relikwie są w tym kliastorze Panny Naswiętszey stałosc w tym przedsiewzięciu, nawrocenie obyczaiow moych, czystosc, ubostwo y posłuszenstwo wedlug reguły s. Benedikta przy obecnosci wielebnego w Chrystusie oica je[g]o m[o]sci xiędza Stanisława Nieborskiego z łaski Bozey biskupa Metonskiego, suffragana Wilenskiego y wielebney matky panny Anny Euphemiey Skorulskiey xieni kliastoru tego y wszystkich siostr zakonnych tutecznych te regule chowaiących, a na pewnosc tę obietnice własną ręką napisałam, do wypelnienia tego wszytkiego racz mi Panie Boze do pomoc y wszystek dwor niebieski. Suscipe me Domine secundum eloqwium tuum et wiwam wt non confundas me ab expectacione mea. 31 Benediktinių įžadų aktai. MAB, f. 38 21, l. 13. 197

Vaida Kamuntavičienė atsiradusi naujovė įrašyti įžadus priėmusio kunigo pavardę įsitvirtino ir išliko iki pat XX a. Gita Drungilienė nustatė, kad iki XVIII a. antro dešimtmečio Kauno benediktinės naudojo skirtingą nei Lenkijos benediktinės įžadų aktų tekstą. Jis įtvirtintas Vilniaus vyskupijoje vyskupo Eustachijaus Valavičiaus iniciatyva parengtoje šv. Benedikto reguloje ir deklaracijose1629 m. 32 Tai liudytų, kad Kauno benediktinės naudojosi būtent 1629 m. E. Valavičiaus, o ne 1605 m. Kulmo regulos vertimu ir deklaracijomis. Tačiau E. Valavičiaus deklaracijose nebuvo reikalavimo įrašyti kunigo pavardę. Lygindami Kauno ir Kražių benediktinių įžadų aktus galime matyti, kad Kražių benediktinės pirmą kartą kunigo pavardę įrašė tik išlikusiame 1713 m. liepos 25 d. Rozalijos Kolumbos Bialozoraitės įžadų lape 33. Taigi, ši tradicija Kražius pasiekė daug vėliau. Taip po truputį Kauno vienuolyne vystėsi savitos lokalinės tradicijos. Tais pačiais 1635 m. amžinuosius įžadus Kaune davė dar trys benediktinės: liepos 1 d. iš Trakų pavieto kilusi Sofija Neciševskytė (Niecyszewska), liepos 20 d. iš Gardino pavieto kilusi Sofija Masalskytė (Mosalska) ir lapkričio 13 d. Dorota Ralaitė (Ralowna) 34. 1637 m. vasario 10 d. amžinuosius įžadus priėmusi Ona Skorulskytė, M. Borkowskos tyrimų duomenimis, netrukus, vasario 30 d., mirė 35. Pavardė rodo, kad ji buvo abatės Onos Eufemijos Skorulskytės giminaitė. 1640 m. birželio 24 d. amžinuosius įžadus atliko Dorota Kalvašauskaitė (Kalwoszowna) iš Trakų pavieto ir Sofija Davalgaitė (Dowołgowna) iš Kauno pavieto. 1642 m. vienuolynas pasipildė profesiją priėmusiomis vasario 10 d. Marijona Lackyte (Lacka) iš Trakų pavieto, vasario 11 d. Marijona Hurinaite (Hurynowna) iš Minsko pavieto ir vasario 16 d. Praksede Zboromirskaite (Zboromirska) iš Rečicos pavieto. 1645 m. liepos 22 d. vienuolynas šventė iš Naugarduko pavieto kilusios Elžbietos Korsakaitės (Korsakowna) amžinuosius įžadus, o 1646 m. rugsėjo 30 d. iš Trakų pavieto kilusios Juditos Ukolskytės (Ukolska) amžinuosius įžadus 36. Gita Drungilienė yra išanalizavusi Kauno benediktinių kilmę XVII XIX a., galime tik pritarti jos tyrimams, kad daugiausia vienuolių buvo kilusios iš Kauno 198 32 Drungilienė G. Kauno ir Kražių benediktinių įžadų aktai.., 97. Taip pat žr.: E. Valavičiaus deklaracijose įrašytą įžadų formulę: Reguła świętego Benedykta dekretami wizytalnymi według tutejszych krajow zimnych i zwyczajów ugruntowanych dla panień zakonnych pod tą regułą w dyecezyi naszej Wileńskiey żyjących... do druku pryzgotowana roku P. 1629 dnia 19 czerwca.., 106. Kulmo deklaracijose įrašytą įžadų formulę žr.: Reguła swiętego oyca Benedicta z łacińskiego przetłumaczona, y z reformacya porzadkow, Chełmienskiego, Toruńskiego, Zarnowieckiego, Nieświeskiego, y inszych wszytkich w Krolestwie Polskim.., 243 244. 33 Benediktinių įžadų aktai. MAB, f. 38 21, l. 92. 34 Benediktinių įžadų aktai. MAB, f. 38 21, l. 15, 12, 14. 35 Borkowska M. OSB. Leksykon zakonnic polskich.., t. 3, 46. 36 Benediktinių įžadų aktai. MAB, f. 38 21, l. 16 23.

PIRMOJI KAUNO BENEDIKTINIŲ ABATĖ ONA EUFEMIJA SKORULSKYTĖ pavieto 37. Būtent Onos Eufemijos laikais iš Kauno pavieto buvo kilusios 5 vienuolės, iš Trakų pavieto taip pat nemažai 4 vienuolės. Po tris buvo atvykusios iš Minsko ir Naugarduko pavietų, dvi iš Gardino, o visos kitos po vieną iš Ašmenos, Krokuvos, Žemaitijos, Brastos (?), Rečicos pavietų. Ši geografinė kilmė rodo, kad Kauno benediktinių vienuolynas buvo svarbiausias būtent apylinkių bajorų giminėms, kurios jam patikėdavo savo dukras. Iš vienuolių pavardžių matyti, kad į Kauno vienuolyną stojo žymių Lietuvos bajorų katalikų giminių Skorulskių, Masalskių, Lackių, Bialozorų atstovės. Beje, būtent Marijona Eufemija Lackytė, Sofija Viktorija Masalskytė ir Judita Ukolskytė, abatės Onos Eufemijos laikais įstojusios vienuolės, paeiliui buvo Kauno benediktinių vienuolyno abatėmis XVII a. antroje pusėje. Tad Onos Eufemijos Skorulskytės laikais vienuolynas ne tik pradėjo veiklą, bet ir išsiplėtė. Turimi duomenys rodo, kad XVII a. pirmoje pusėje šiame vienuolyne iš viso buvo daugiau kaip 30 vienuolių. Minėtos vienuolės buvo pasiskirsčiusios pareigomis. Svarbiausi asmenys šalia abatės buvo priorė ir subpriorė. Kantorė buvo atsakinga už giedojimą, pamaldų tvarką, prižiūrėjo choro knygas 38. Ekonomė tvarkė ūkinius reikalus, naujokių vadovė naujokyną 39. Kulmo reguloje buvo minima sekretorė, pasauliečių vadovė (prižiūrėjusi mokines pasaulietes), zakristijonė ir vartininkė 40. Nėra žinoma, kaip pareigomis buvo pasiskirsčiusios XVII a. pirmos pusės Kauno benediktinės. Yra kelios žinios, kas buvo priorėmis. 1624 m. fundacijoje vienuolyno priore vadinama Ona Narbutaitė. Tačiau žinome, kad ji sugrįžo į Nesvyžių. 1643 m. priore minima Barbora Kulvinskaitė 41. 1652 m. priore vadinama kita iš Nesvyžiaus atvykusi vienuolė Ona Vitaitė 42. Gali būti, kad ji priore buvo jau anksčiau ar bent jau buvo artima abatės pagalbininkė, nes 1649 m. vasario 2 d. kartu su abate Ona Eufemija Skorulskyte pasirašė kvitacinį raštą 43. 37 Drungilienė G. Kauno ir Kražių benediktinių įžadų aktai.., 108 109. 38 Reguła świętego Benedykta dekretami wizytalnymi według tutejszych krajow zimnych i zwyczajów ugruntowanych dla panień zakonnych pod tą regułą w dyecezyi naszej Wileńskiey żyjących... do druku pryzgotowana roku P. 1629 dnia 19 czerwca.., 45 46. 39 Ten pat, 47, 56 59. 40 Reguła swiętego oyca Benedicta z łacińskiego przetłumaczona, y z reformacya porzadkow, Chełmienskiego, Toruńskiego, Zarnowieckiego, Nieświeskiego, y inszych wszytkich w Krolestwie Polskim.., 35 39. 41 Borkowska M. OSB. Leksykon zakonnic polskich.., t. 3, 45. 42 Bagdoniškių ir Sudvoiškių kaimų inventorius, 1652 02. Kauno benediktinių archyvas (toliau KBA), 7 2 16. 43 O. E. Skorulskytės raštas, 1649 02 02, MAB, f. 38 17, l. 107. 199

Vaida Kamuntavičienė BENEDIKTINIŲ BAŽNYČIA IR VIENUOLYNAS Iš Onos Eufemijos Skorulskytės laikų neturime išlikusios nė vienos benedektinių bažnyčios ir vienuolyno vizitacijos ar inventoriaus. Apskritai žinios apie šiuos objektus labai miglotos. 1621 m. valdovas Zigmantas Vaza Andriejaus Skorulskio prašymu pažadėjo funduosimam benediktinių vienuolynui perleisti apleistą mūrinę Šv. Mikalojaus Išpažinėjo bažnyčią. Pirmosios žinios apie Šv. Mikalojaus bažnyčią yra išlikusios iš XV a. pabaigos. Romos kardinolai šv. Mikalojaus, šv. Baltramiejaus, šv. Margaritos ir šv. Marijos Magdalenos dienomis aplankiusiems šią bažnyčią suteikė šimto dienų visuotinius atlaidus. Šv. Mikalojaus bažnyčia minima 1503 m. liepos 13 d. Aleksandro privilegijoje Kauno parapinei bažnyčiai ir priskiriama Kauno klebono valdžiai 44. Tai buvo gotikos stiliumi iš plytų sumūryta bažnyčia, kurią puošė krištoliniai skliautai 45. Reformacijos epochoje Šv. Mikalojaus bažnyčia greičiausiai stovėjo apleista. Kauno miesto aktų knygose Šv. Mikalojaus bažnyčia kartais minima kaip orientyras kaimyninių sklypų riboms nustatyti 46, tačiau nėra išlikę jokių žinių, ar ten vyko koks nors religinis gyvenimas. 1627 m. rugsėjo 15 d. Vilniaus vyskupas Eustachijus Valavičius raštu tuometiniam Kauno klebonui ir dekanui Baltramiejui Cešinskiui liepė apleistą mūrinę Šv. Mikalojaus bažnyčią perduoti benediktinėms su visu turtu, išskyrus didįjį varpą, paliktą Kauno šv. Petro parapinei bažnyčiai (dabartinei arkikatedrai bazilikai). Tad vienuolės į šią bažnyčią galėjo įžengti ne anksčiau kaip 1627 m. Tačiau vienuolės atvyko į Kauną apie 1622 m. Kur jos meldėsi, kol gavo Šv. Mikalojaus bažnyčią? A. Skorulskis fundaciniame rašte 1624 m. minėjo vienuolėms pastatęs medinę Švč. Mergelės Marijos Apreiškimo bažnytėlę, kuri buvo pirmieji Kauno benediktinių maldos namai. Sunku nustatyti, kaip atrodė pirmasis benediktinių vienuolynas. Yra žinoma, kad jis buvo įrengtas Rekučio (Vidros) dvare, turbūt jį pritaikius gyventi vienuolėms. O kaip atrodė Rekučio dvaras, žinome iš 1622 m. vasario 28 d. Kristupo Kulvinskio sudaryto šio dvaro, ruošto parduoti A. Skorulskiui, lenkiško inventoriaus. K. Kulvinskio inventoriuje lakoniškai aprašytas didelis mūrinis namas su priemene (sień), durimis ant geležinių vyrių, langais su langinėmis ant geležinių vyrių. 200 44 Kamuntavičienė V. Istorija. Kauno šv. apaštalų Petro ir Pauliaus arkikatedra bazilika. Sud. L. Šinkūnaitė, R. Valinčiūtė-Varnė. Kaunas, 2008, 11. 45 Jankevičienė A. Kauno gotikinės bažnyčios. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gotika: sakralinė architektūra ir dailė. Vilnius, 2002, 132 140. 46 Pavyzdžiui, šv. Mikalojaus bažnyčia kaip sklypo ribų orientyras minima 1618 m. vasario 9 d. Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius (toliau VUB), f. 7, Kauno miesto aktai, 1610 1622 m., 12, 24/13861, Rš 1450, l. 545.

PIRMOJI KAUNO BENEDIKTINIŲ ABATĖ ONA EUFEMIJA SKORULSKYTĖ Priemenėje buvo mūrinis virtuvės kaminas, laiptai ant aukšto užlipti. Name buvo didelis gyvenamasis kambarys (izba wielka), kuriame buvo trys įstiklinti langai, langinės ant geležinių vyrių, žalių koklių krosnis, durys su vyriais ir durų rankena. Iš kambario buvo galima patekti į kamarą (komora) su langu, kurioje dar buvo medinė kamarėlė (komorka s tarcic) taip pat su langu ir durimis. Iš kamaros buvo durys į kambarėlį (izdebka) su trimis langais, kuriame stovėjo vokiška krosnis, mūrinis kaminas. Iš šio kambarėlio buvo durys tiesiai į kiemą. Name buvo dar viena mūrinė priemenė su kamara, mūriniu kaminu, iš tos priemenės buvo patenkama į mūrinį kambarį (izba murowana), turėjusį krosnį ir suolus, tris langus su langinėmis, iš kambario durys vedė į kamarą su langu. Prie šio kambario glaudėsi krautuvė, krautuvėlė (sklep, sklepik), po kuriais buvo rūsys su durimis, o jame trys rūseliai (piwnica, piwniczek) be durų. Krautuvių pabaigoje buvo dar viena priemenė, kurioje buvo įrengtas bravoras (browar), lentinės kamarėlės, mūrinis bravoro kaminas, salyklinė (słodownia). Iš priemenės buvo patenkama į baltąjį kambarį (izba biała). Dvarelio teritorijoje buvo mūrinė pirtis. Visa teritorija aptverta medine tvora su vartais 47. Sunku pasakyti, kiek ir kokių pertvarkymų buvo padaryta, kad seserys šiame dideliame name galėtų patogiai įsikurti. A. Skorulskio fundaciniame akte parašyta, kad vienuolynas buvo pastatytas iš medžio ir mūro. Matyt, buvo įrengtas gana geras vienuolynas. RŪPESTIS VIENUOLYNO MATERIALINIAIS REIKALAIS Subalansuota materialinė padėtis buvo labai svarbi vienuolyno gyvavimui. Vienuolynas turėjo gauti pakankamą materialinį aprūpinimą, kad vienuolės galėtų prasimaitinti ir pašvęsti gyvenimą Viešpačiui. Abatės vienas pagrindinių rūpesčių buvo žiūrėti, kad vienuolėms nieko netrūktų, kontaktuoti su pasauliečiais ieškant naujų vienuolyno finansavimo šaltinių ir užtikrinant esamą aprūpinimą. Iš pradžių Onai Eufemijai labai padėjo tėvas Andriejus Skorulskis, suteikęs pakankamą pradinį aprūpinimą gyventi keletui vienuolių, ligi pat mirties 1637 m. buvęs pagrindiniu vienuolyno globėju, pagal išgales gausinęs vienuolyno pajamas. 1624 m. A. Skorulskio fundacinis dokumentas byloja, kad benediktinių vienuolynui buvo dovanoti Rekučio (Vidros) ir Kosciejevskio dvarai Raginėje, šalia Kauno, bei du sklypai, kuriuose gyveno amatininkai, A. Skorulskio dovanojimu patekę į benediktinių (bažnytinę) jurisdiką. Kauno miestas buvo nepatenkintas, nes 47 Vidros (Rekučio) dvaro inventorius. Kaunas, 1622 02 28, MAB, f. 38 3, l. 20 21. 201

Vaida Kamuntavičienė prarado dalį pajamų. Šios benediktinių valdos dažnai šaltiniuose buvo vadinamos tiesiog Raginės valda arba miesteliu. Taip pat fundatorius dovanojo vienuolėms Bagdoniškių ir Sudvoiškių palivarkus Kauno paviete. Kauno pavieto žemės raštininkas Kazimieras Kulvinskis Kauno benediktinių vienuolyno vyresniajai Onai Eufemijai Skorulskytei perdavė 1623 m. birželio 21 d. sudarytą Sudvoiškių palivarko valstiečių inventorių. 48 Ona Eufemija turėjo rūpintis šiais savo pavaldiniais. Yra išlikusi 1640 m. liepos 8 d. sudaryta su prispaustu vienuolyno antspaudu abatės Onos Eufemijos sutartis su Sudvoiškių palivarko valstiečiais, kurioje nustatytos valstiečių prievolės 49. 1652 m. vasario mėnesį sudarytas Bagdoniškių ir Sudvoiškių kaimų inventorius rodo, kad abiejuose kaimuose buvo po 11 valstiečių tarnybų. Inventorių pasirašė abatė Ona Eufemija Skorulskytė ir priorė Ona Vitaitė 50. 1654 m. kovo 8 d. abatė Ona Eufemija Skorulskytė perdavė Tomui ir Kotrynai Maikovskiams (Maykowski) Sudvoiškių valstietį Stanislovą Tamašauską Žydelaitį (Zydelajcia) su žmona Kotryna ir sūnumi Jokūbu iki Maikovskių mirties, po kurios šie valstiečiai, jeigu bus gyvi, grįš vienuolėms 51. Ona Eufemija Skorulskytė užsiėmė ne tik gautų valdų tvarkymu, tačiau ir pati sudarinėjo sandėrius, rūpinosi vienuolyno žemių gausinimu. Yra išlikęs 1626 m. lapkričio 6 d. sudarytas Jokūbo Dogelio (Dagiel) žmonos Agnieškos Kapkasaitės (Kapkasowna) ir Andriaus Kapkaso Dogelio (Kapkasowicz Dagiel) pardavimo aktas, kuriuo jie, pritrūkę pinigų, už 200 lietuviškų kapų grašių Kauno benediktinių vienuolyno vyresniajai Onai Eufemijai Skorulskytei ir visam vienuolynui pardavė namą su visais mūriniais bei mediniais pastatais ir daržu ant kalno, už Šv. Mikalojaus bažnyčios 52. Savo ruožtu benediktinių vyresnioji Ona Eufemija Skorulskytė 1626 m. lapkričio 7 d. patvirtino, kad jai minėti Agnieška ir Andrius pardavė namą ir daržą Kauno mieste, už kurį ji jau atidavė 160 kapų grašių, o dar 40 kapų grašių atiduos Agnieškos sutuoktiniui Jokūbui Dogeliui 53. 1631 m. rugsėjo 26 d. Ona Eufemija Skorulskytė su Kauno miestiečiu Baltramiejumi Kinu (Kin) apmainė daržus. Dėl klauzūros negalėjusių tiesiogiai dalyvauti teisme benediktinių reikalams šiuo atveju atstovavo bajoras Kristoforas Narkovskis (Narkowski) 54. Iš to paties Baltramiejaus Kino benediktinės buvo gavusios svirną, kurį 1638 m. gegužės 19 d. 202 48 Sudvoiškių palivarko valstiečių inventorius, 1623 06 21. KBA, 7 2 6. 49 O. E. Skorulskytės raštas, 1640 07 08. KBA, 7 2 21. 50 Bagdoniškių ir Sudvoiškių kaimų inventorius, 1652 02. KBA, 7 2 16. 51 Maikovskių liudijimas. Sudvoiškiai, 1654 03 08. KBA, 7 2 12. 52 A. Dogelienės raštas. Kaunas, 1626 11 06, MAB, f. 38-3, l. 46; VUB, f. 7, Kauno magistrato aktai 1603 1629 m., 8,18/13855, l. 307v 308v. 53 O. E. Skorulskytės raštas. Kaunas, 1626 11 07, MAB, f. 38 3, l. 45. 54 Judicium expositum, 1631 09 26. MAB, f. 38 3, l. 48 50.

PIRMOJI KAUNO BENEDIKTINIŲ ABATĖ ONA EUFEMIJA SKORULSKYTĖ išmainė į dar vieną daržą Kaune, netoli Šv. Mikalojaus bažnyčios 55. Šie turtiniai sandėriai rodė, kad benediktinių vienuolynas buvo tapęs aktyviu Kauno miesto ekonominio gyvenimo dalyviu. Benediktinių abatė tvarkė turtinius reikalus ir su savo giminaičiais. Antai Mikalojus Baltramiejaitis Skorulskis 1632 m. vasario 20 d. testamentu Kauno benediktinėms užrašė Zabieliškių (Zabieliszki) valdą Antakalnyje, Vilniaus paviete, 5 000 auksinų, kuriuos jam buvo skolingas Smolensko kaštelionas Aleksandras Masalskis, 900 lenkiškų auksinų, kuriuos jam buvo skolingas Samuelis Valatkevičius (Wołotkiewicz), bei visą savo kilnojamąjį turtą, kurį abatė Ona Eufemija galėjo naudoti savo nuožiūra. Už šias dovanas prašė abatės būti palaidotam kapinėse prie Šv. Mikalojaus bažnyčios, kairėje jos pusėje, o per laidotuves vargšus apdalyti išmalda 56. Matyt, Šv. Mikalojaus bažnyčia, kurios titulas sutapo su testatoriaus krikštavardžiu, buvo labai svarbi šiam žmogui, norėjusiam per amžius ilsėtis jos pašonėje. Numirus Mikalojui Skorulskiui, 1632 m. gruodžio 13 d. Ona Eufemija atsisakė savo teisių į Antakalnio valdą, ją palikdama Kauno žemės teisėjui Melchiorui Skorulskiui ir Mikalojui Petraičiui Skorulskiui, tačiau sau pasilaikė skolų kvitus ir nekilnojamąjį turtą 57. Kauno benediktinių vienuolynas turtėjo, nes gaudavo į jį stojančių vienuolių kraičius. Kaip minėta, 1634 m. liepos 2 d. amžinuosius įžadus priėmė Sofija Anatolija Bialozoraitė. Jos tėvas Upytės maršalas, Obelių laikytojas Kristupas Bialozoras 1634 m. liepos 5 d. Kaune jai užrašė savo dalį Paštuvos dvaro Vilkyškių valdoje, Žemaičių žemėje. Benediktinių abatei Onai Eufemijai Skorulskytei buvo įteiktas Jono Podleckio sudarytas Paštuvos valdos inventorius. Kauno žemės teismo knygose šis dovanojimas Sofijai Anatolijai ir visam Kauno benediktinių vienuolynui buvo užregistruotas 1636 m. sausio 22 d. 58 Šį užrašymą tyrinėtojai laiko vienu didžiausiu dovanojimu, itin pagerinusiu Kauno benediktinių materialinę padėtį. Vienuolėms priklausiusi Paštuvos valda buvo padidinta 1641 m. birželio 2 d., kai Žemaičių žemės bajorai Sofija Leminskaitė ir Samuelis Pranckevičiai (Fronckiewicz, Frąckiewicz), neturėdami vaikų, savo įpėdiniu pasirinko Kauno benediktinių vienuolyną, buvusį beglobiu ir neužbaigtu mirus fundatoriui (...jako po zmarłym fundatorze osierociałym y niedokonczonym...), kuriam užrašė Kvesų kaimą su tuščiu valaku ir valstiečiu prie Karklės upės Paštuvoje, Vilkijos valdoje, Žemaitijoje 59. 1848 m. Kauno benediktinių vienuolyno aprašyme minima, kad 1639 m. Petrašiūnų palivarką kaip kraitį savo dukrai, Kauno benediktinių vienuolei, suteikė 55 Mainų raštas. Kaunas, 1638 05 19. MAB, f. 38 3, l. 52, 61. 56 M. Skorulskio testamentas. Kaunas, 1632 02 20, KBA, 7 2 1. 57 Skorulskių raštas. Kaunas, 1632 12 13, KBA, 7 2 2. 58 K. Bialozoro raštas. Kaunas, 1634 07 05, KBA 7 2 2; Paštuvos dvaro dokumentai, LNM, R 11556. 59 S. ir S. Pranckevičių raštas. Paštuva, 1641 06 02. KBA, 7 2 10; VUB, f. 7, Kauno žemės teismo aktai 1640 1641 m., 23, 26/13780, l. 641 642v; Paštuvos dvaro dokumentų sąrašas, LNM, R 11570-2. 203

Vaida Kamuntavičienė 204 Kauno žemės teismo teisėjas Dovydas Narovnikas (Narownik) 60. Dovanojimo aktas neišliko, tačiau vienuolyno dokumentų registre minima, kad šis užrašymas buvo atliktas 1639 m. sausio 20 d., o Lietuvos vyriausiame tribunole patvirtintas tų pačių metų gegužės 13 d. Registre nepažymėta, kad palivarkas buvo suteiktas būtent kaip kraitis dukrai 61. Liko nežinomas D. Narovniko dukters vardas, o jos įžadų lapas neišliko. Būtent K. Bialozoras ir D. Narovnikas kartu su Vilniaus oficiolu ir dekanu Vaitiekumi Žabinskiu (Zabinski) buvo vienuolyno gynėjai, kai šis bylinėjosi su Kauno miestu dėl vienuolynui daromų skriaudų 62. A. Skorulskis, K. Bialozoras ir D. Narovnikas savo dukroms kaip kraičius suteikė žemės valdas ir padėjo materialinį pagrindą vienuolyno egzistavimui. Būtent šios keturios valdos Raginė, Sudvoiškiai, Paštuva ir Petrašiūnai buvo pagrindinis vienuolyno turtas iki XIX a. Kiti bajorai savo dukterims dažniausiai suteikdavo pinigų sumas. Vienus stambiausių užrašymų abatės Onos Eufemijos laikais atliko bajorai Lukašas Felicijonas Masalskis ir Jonas Alfonsas Lackis. 1640 m. birželio 24 d. Ona Eufemija Skorulskytė kvitavo, kad vienuolynas iš Perstūnų seniūno Lukašo Felicijono Masalskio ir Katarinos Konstancijos Masalskienės gavo 3000 lenkiškų auksinų, sumokėtų kaip Sofijos Viktorijos Masalskytės kraitis 63. Marijonos Eufemijos Lackytės tėvas, Žemaičių seniūnas Jonas Alfonsas Lackis, savo dukrai suteikė 20 000 lenkiškų auksinų kraitį, kuris buvo išmokėtas dalimis. 1649 m. vasario 2 d. (per Grabnyčias) abatė Ona Eufemija Skorulskytė liudijo, kad iki to laiko, mokant dalimis po 600 auksinų (pinigai išmokėti 1647 m. per šv. Martyną, 1648 m. per Grabnyčias ir šv. Martyną, 1649 m. per Grabnyčias), buvo išmokėta 2 400 lenkiškų auksinų 64. Istoriografijoje teigiama, kad Kauno benediktinių vienuolynas buvo neturtingas. Antai 1641 m. Eva Pacaitė-Gosevskienė laiške iš Vilniaus Nesvyžiaus vienuolyno vyresniajai teigė, kad Kauno ir Minsko vienuolynų materialinė padėtis buvo prasta, o vienuolės kentė nepriteklius 65. Gal tai buvo priekaištas Nesvyžiaus vienuolyno motinėlei atidžiau žiūrėti į naujai kuriamų vienuolynų materialinę padėtį, o gal tiesiog retorika, norint gauti tuo metu funduojamam Smolensko vienuolynui 60 1848 m. vienuolyno aprašo autorė benediktinių abatė Aleksandra Gangidaitė A. Skorulskio, K. Bialozoro ir D. Narovniko dovanojimus vienuolynui laikė svarbiausiais. Žr. Kauno benediktinių vienuolyno aprašymas, 1848, VUB, f. 4 35587 (A 2217). 61 Benediktinių archyvo dokumentų registras, 1819 1820 m. Lietuvos valstybės istorijos archyvas (toliau LVIA), f. 696 2 967, l. 147. 62 Komisarų raštas. Vilnius, 1639 09 22. MAB, f. 38 3, l. 63. 63 O. E. Skorulskytės kvitas. Kaunas, 1640 06 24, VUB, f. 7, Kauno žemės teismo aktai 1640 1641 m., 23, 26/13780, l. 459 460v. 64 O. E. Skorulskytės raštas. Kaunas, 1649 02 02, MAB, f. 38 17, l. 107. 65 Borkowska M. OSB. Problemy siedemnastowiecznych fundacji benedyktynek na Litwie w świetle korespondencji. Nasza Przeszłość. Studia z dziejów Kościoła i kultury katolickiej w Polsce. Red. ks. Jan Dukała CM. Kraków, 1993, t. 80, 268.

PIRMOJI KAUNO BENEDIKTINIŲ ABATĖ ONA EUFEMIJA SKORULSKYTĖ iš fundatoriaus karaliaus Vladislovo Vazos didesnį materialinį aprūpinimą. Suprantama, kad Kauno benediktinių vienuolynas neprilygo Nesvyžiaus vienuolynui turtais ir įtakingumu. Nesvyžius buvo didiko fundacija, o Kaunas bajoriškoji, tad galima teigti, jog Kauno benediktinių vienuolyno padėtis gerai atspindi tuometinės vidutinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikšystės bajorijos materialinį pajėgumą ir dvasinius poreikius. Numanu, kad Skorulskytė žinojo Kaune negyvensianti taip, kaip didikiškame Nesvyžiuje, tačiau savo misiją suprato ir dėjo visas pastangas jai įgyvendinti. VIENUOLYNO SANTYKIAI SU KAUNO MIESTU Kauno benediktinių vienuolynas įsikūrė Kauno miesto pašonėje, jį nuo miestiečių gyvenimo skyrė tik vienuolyno tvora. Suprantama, kad šie kaimynai turėjo palaikyti tam tikrą tarpusavio ryšį. Juo labiau kad benediktinės valdė Raginę, kurioje miestas turėjo savų interesų. Kauno magistrato aktų knygoje benediktinių vienuolynas pirmąkart paminėtas 1624 m. spalio 31 d. nelabai kokiame kontekste. Kauno vaitui skundėsi Kauno miestietis stalius Maciulis Puikis (Puikis, Puykis), kad šv. Benedikto ordino vienuolių vargonininkas (organista) Jurgis Hibneris (Hibner), pamiršęs gėdą prieš žmones ir Dievo baimę, be jokios priežasties sumušė Puikio žmoną Paloniją (Połonya Maciułowa), vos jai neišmušdamas dešinės akies. Suolininkas Hanus Naungardas apžiūrėjo moteriškę ir paliudijo jos sužalojimus 66. 1626 m. rugpjūčio 25 d. toje pat Kauno magistrato knygoje paminėtas benediktinių ūkvedys (gospodarz) Vaitiekus Minkevičius (Minkiewicz), kuris apskundė poną Niklą Kruzą (Nikł Krus / Kruz), neišleidusį valstiečio darbams, nors už jį buvo sumokėtos dvi kapos. Šiuo pavyzdžiu ėmė sekti ir kiti, todėl vienuolynas patyrė nuostolių 67. Taigi, vienuolyne dirbę asmenys įsiliedavo į Kauno miesto gyvenimą ir sukeldavo vienuolėms rūpesčių. Iš tiesų jau nuo pat vienuolyno egzistavimo pradžios tarp benediktinių ir Kauno miesto iškilo teisiniai ir turtiniai ginčai dėl vienuolynui paskirtų valdų, jų ribų ir vienuolyno valdose gyvenusių miestiečių priklausomybės. Rasa Varsackytė pabrėžia, kad ypač daug nesutarimų kilo dėl fundatoriaus dovanotų benediktinėms valdų Raginėje 68. Pavyzdžiui, 1635 m. gegužės 25 d. vienuolės gavo karaliaus Vladislovo Vazos raštą, kuriuo jis magistratui liepė neleisti Kauno miestiečiams per vienuolių 66 M. Puikio skundas. 1624 10 31, VUB, f. 7, Kauno magistrato aktai 1603 1629 m., 8,18/13855, l. 68v. 67 V. Minkevičiaus skundas. 1626 08 25, VUB, f. 7, Kauno magistrato aktai 1603 1629 m., 8,18/13855, l. 278. 68 Varsackytė R. XVII XVIII a. Kauno benediktinių vienuolyno kasdienybės etiudai.., 92. 205

Vaida Kamuntavičienė valdas vežti vandenį iš Neries ir nestatyti ginčytinoje žemėje malūnų, kol atvyks komisarai 69. Šie epizodai liudijo, kad miesto gyventojai nenorėjo keisti nusistovėjusių papročių, kad vienuolyno atsiradimas turėjo įtakos jų kasdieniams įpročiams. 1638 m. gegužės 29 d. abatė Ona Eufemija Skorulskytė skundė Kauno burmistrus Jokūbą Foršontą (Forschont) ir Andrių Hofmaną (Hofman), kitus miesto tarėjus ir suolininkus, kurie, būdami liuteronų tikėjimo, slapta susitarė su visais Kauno miesto vokiečiais bei netgi su kai kuriais lietuviais ir persekiojo katalikiškas Kauno bažnyčias. Abu burmistrai kaltinti įsiveržę į Kauno miesto pakraštyje, ant Neries upės krantų, buvusį Rekučio (Vidros) dvarą, siekdami jėga jį užgrobti. Norėdama tai sustabdyti, abatė pasiuntė žemaičių bajorą Kristupą Narkovskį, kuris turėjo ginti vienuolyno teises ir įrodyti, kad tos žemės fundacija benediktinėms buvo paskirta ir ligi to laiko ramiai buvo valdoma. Tačiau eretikai liejo neapykantą ant katalikiško vienuolyno, K. Narkovskį norėjo mirtinai primušti, todėl vienuolyno valdoms grėsė pavojus 70. 1639 m. gruodžio 5 d. abatė Ona Eufemija Skorulskytė skundė Kauno burmistrą Mykolą Senkevičių (Sienkiewicz), kad jis, neturėdamas teisės, 1639 m. lapkričio 10 d. iš vienuolynui priklausiusių namų rinko mokesčius, prievarta jų išreikalaudamas iš gyventojų. Iš dailidės Jono ir kepėjo Andrėjaus paėmė po lietuvišką kapą grašių 71. 1639 m. gruodžio 5 d. abatė apskundė ir kitą Kauno miestietį Joną (Jurgį?) Lemką (Lemka), kuris 1639 m. birželio 6 d., turėdamas Kauno miesto jam duotą sklypą, besiribojusį su vienuolyno sklypu, išardė seną juos skyriusią medinę tvorą ir per uolektį pasisavino vienuolynui priklausiusių žemių, pastatydamas savo tvorą, be to, nemažai medžių, priklausiusių vienuolynui, iškirto ir medieną nusavino 72. 1648 m. birželio 3 d. benediktinės bylinėjosi su Kauno miestiečiais dėl to, kad jie užpuolė vienuolyno valstiečio Motiejaus Sklanevičiaus (Sklanewicza) namus, pagrobė arklį ir primušė jo žmoną 73. Kaip pažymėjo R. Varsackytė, bylose vienuolynas ne kartą kaltino miestą ginkluotų vyrų atsiuntimu, kurie mušdavo vietos gyventojus, daužydavo namų langus, grobdavo pinigus ir gyvulius, čia buvusiose karčemose nieko nemokėdami išgėrinėdavo ir pan. 74. Vienuolyno dokumentų registre nuolatos fiksuojami tokio pobūdžio dokumentai. Pavyzdžiui, 1646 m. birželio 10 d. nagrinėta benediktinių byla su Kauno magistratu dėl neteisėto 206 69 Vladislovo Vazos raštas. Varšuva, 1635 05 23, LNM, R 11427; Dokumentų registras, MAB, f. 38 10, l. 39. 70 Protestas prieš miestiečių elgesį, 1638 05 29. MAB, f. 38 3, l. 53 54. 71 Protestas prieš M. Senkevičiaus elgesį, 1639 12 05. MAB, f. 38 3, l. 57. 72 Protestas prieš M. Lemkos elgesį, 1639 12 05. MAB, f. 38 3, l. 59 59v. 73 Dokumentų registras. MAB, f. 38 10, l. 39v. 74 Varsackytė R. XVII XVIII a. Kauno benediktinių vienuolyno kasdienybės etiudai.., 92.

PIRMOJI KAUNO BENEDIKTINIŲ ABATĖ ONA EUFEMIJA SKORULSKYTĖ mokesčių rinkimo iš vienuolyno jurisdikoje gyvenusių asmenų, taip pat dėl įvairių pridarytų nuniokojimų ir skriaudų. 1646 m. rugsėjo 30 d. LDK kancleris Albrechtas Stanislovas Radvila karaliaus Vladislovo Vazos nurodymu paskyrė komisarus reikalui ištirti. Bet jau 1647 m. liepos 25 d. benediktinės skundėsi, kad Kauno magistratas, nelaukdamas reikalo išsprendimo, užėmė vienuolyno sklypus, daržus ir žemes 75. Valdovo Vladislovo Vazos vardu 1648 m. sausio 20 d. buvo išduotas šaukimas abatei Onai Eufemijai ir visoms vienuolėms atvykti į asesorių teismą. Kauno vaitas, burmistrai, tarėjai, taip pat visas magistratas ir visi Kauno piliečiai kėlė bylą prieš vienuoles, jas kaltindami, kad įsibrovė į miesto jurisdiką, užgrobė žemes, gatveles ir namus, nuo seno priklausiusius miesto jurisdikai, o jų gyventojus miestiečius savo jurisdikai priskyrė. Amatininkai, ypač audėjai ir kiti, nebevykdė cechams duotų įsipareigojimų, dėl ko buvo pažeista cechų ir paties miesto gerovė. Karaliaus atstovas Adomas Saibutas (Saybut) patvirtino, kad tokio turinio šaukimą į teismą 1648 m. sausio 22 d. bajoras Paulius Rafalovičius (Rafalowicz) ir Jonas Grigaravičius (Hrehorowicz) pristatė į Kauno benediktinių vienuolyno vartinę (furta) ir įteikė vartininkei (furtianka) 76. Taigi vienuolynas, atsiradęs Kauno miesto pašonėje, sukūręs Raginės bažnytinę jurisdiką ir pradėjęs vykdyti aktyvią ūkinę veiklą, buvo nepalankus ekonomine prasme nuo seno nusistovėjusiems miesto ekonominiams papročiams. Miesto piliečiai, susiorganizavę pagal tuometinį ūkininkavimo modelį į cechus, aktyviai gynė savo teises būti amatų gamybos centru ir nenorėjo, kad jų pašonėje būtų kitokia teise besivadovavusių amatininkų, galėjusių nukonkuruoti tikruosius Kauno piliečius amatininkus, mokėjusius miestui mokesčius ir kūrusius Kauno miesto ekonominę galią. Vienuolynas žeidė miesto ekonominius ir teisinius interesus, todėl nieko nuostabaus, kad miesto piliečiai išbandė visus įmanomus būdus savo teisėms ir laisvėms apginti. Savo ruožtu benediktinių vienuolynui, turėjusiam pragyventi iš kuklių pajamų, reikėjo lėšų prasimaitinti, todėl vienuolynas taip pat kovojo už galimybę imti mokesčius iš jo jurisdikai atitekusių amatininkų. Nepavydėtina buvo tarp šių dviejų ugnių atsidūrusių amatininkų padėtis iš esmės niekas jų neklausė, kam jie norėjo priklausyti ir kam mokesčius mokėti, o per konfliktą buvo niokojamas jų turtas. Deja, ši problema Onos Eufemijos laikais nebuvo išspręsta 77. 75 Dokumentų registras. MAB, f. 38 10, l. 39v 40v. 76 Vladislovo Vazos vardu šaukimas į teismą. 1648 01 20. KBA 7 2 13. 77 Pavyzdžiui, žr. plačiau apie bylinėjimąsi XVIII a. pabaigoje: Varsackytė R. Nekilnojamo turto dalybos. Darbai ir dienos, t. 37 Kaunas, 2004, 47 56. 207