ACTA ACADEMIAE ARTIUM VILNENSIS / 55 2009 LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS VALDANČIOJO ELITO ŠEIMA XV A. PABAIGOJE XVI A. PRADŽIOJE (ALEKSANDRO VALDYMO METŲ PONŲ TARYBOS NARIŲ ŠEIMŲ STRUKTŪRA) Nelė Dūkštų 8-80, LT-2010 Vilnius nelijaasad@gniail.com Straipsnyje nagrinėjama Aleksandro valdymo (1492-1506) metij aukščiausio rango politikų (Ponų tarybos narių) matrimonialių santykių sudarymo specifika: identifikuojamos sutuoktinės, nurodoma vestų moterų kilmė, socialinis statusas. Bandoma nustatyti sutuoktinių amžių, vaikų skaičių šeimose. Pristatomi politikų vaikų sutuoktiniai. Esminis klausimas - kiek šiandieniniam tyrėjui įmanoma rekonstruoti XVI a. pirmos pusės aukščiausio turtinio ir politinio statuso pareigūnų šeimos struktūros modelį. REIKŠMINIAI ŽODŽIAI: Lictuvos Didžlojl Kunigaikštystė, šeima, politinis elitas, Ponų taryba. nines šalies istoriografijoje susiformavo ekonominio LDK giminių prioriteto analizės kryptis, Laikantis vertikaliojo medžio principo, analizuo- j amas giminių žemėvaldinių latifundijų formavima- sis bei politinės įtakos valstybėje plėtimas'. Šeimos struktūrinius ryšius atspindi ir biografinio žanro XIX a. pabaigoje lenkų istorikai pradėjo XV-XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau - LDK) aukštuomenės šeimų genealogijų tyrimus, jų pagrindu vertikaliuoju principu pristatoma giminės genealogija: aprašoma kilmė, nurodomas patriarchas, išskiriamos giminės kartos, kiekvienos kartos vyrų šeimų struktūra, žymesnių vyrų biogramos'. Tuo pat metu tirtos ir kilmingų šeimų grupėse XX a. antroje pusėje kaimy- 3 XX a. antroje pusėje susiformavo turtinio statuso tyrimai, pvz.: Maria Malczewska, Początki rodu Radziwitlow, przegląd i 1 Pvz., Įozef WollT, Pucoįvic: HKifcrynfy/ikforyczno -gchco/ogicz- krytyka badan", in: Slmfm z (bic/dtv IMcfAicgo WpfHYi lifciw- ;ic, Pctcrsburg. 1885. tfcgo X/V-XWf/ incki,, pod. red. ). Ochmanskiego, Poznan: 2 Įozcf Wollf, AT/iMZioinc ActwAo-ni;cy oj Ao/iai czfcnimffcgo Wydawnictwo Naukowie UAM, 1971, p. 5-22; Im()/wH,fin»i įmetu, Warszawa, 1895; Wladyslaw Scmkowicz, O litcwskich RfKfziįviVMiv»' XV do po/oivy XW nict», Warsawa: PaAstw. rodacli bojarskich zbratanych zc szlachtq polskg w Horodle Wyda\v. Naukowc, 1985; Krzysztof Pielkiewicz, Kicž^Votn'c 1 roku 1413",in: Lilmiiio-SWfdPo^iinHiciMiil. Slmf/'i/iiiforiM, 1Y/1 fnl^/ihu/mm <kpokiv/xw nieki, Poznan: Wydawnict\vo t. 3, Poznan: Wydawnictwo Naukowc UAM, 1989, p. 7-139. Naukowic UAM, 1982. 53
tyrimai''. Panašia linlcme rutuliojasi ir pastarųjų metų lietuvių istorikų tyrimai - šeimyniniai santykiai atspindimi giminės istorijos kontekste^, šeimos modelis ryškėja iš biografinio žanro *, arba elitologinio? pobijdžio studijų ar studijų, skirtų moters teisinės ar socialinės vietos analizei*. Lietuvių istoriografijoje neturime apibendrinamųjų viduramžių bei ankstyvųjų naujųjų laikų šeimos struktūros analizės studijų, analogiškų XX a. 7 dešimtmetyje susiformavusiai Kembridžo grupei", dariusiai įtaką ir Lietuvos kaimyninių valstybių šeimų modelius pristatančioms studijoms*. Šia prasme itin aktualūs mikrostruktūri- 4 Tomasz Kempa, Konstanty Wasyl Ostrogski (ok. 7608 j wo/'ewwa JO/OM'^k:i mcrfzokt ziemi wo(ywtie;, Torun: Wydawnictwo Universitetu M. Koperniką w Toruniu, 1997. 5 Pvz., Nelė Asadauskienė, Kiškų giminė LDK XV-XVU a., Vilnius: Vaga, 2003; Saulė Viskantai tė-saviščevienė, Šemetų genealogija XV-XVI amžiuje", in: Lietuvo s i stori j os studijos, 1.14, Vilnius: VU leidykla, 2004, p. 31-49; Genutė Kirkienė, LDK ^ohd'w e/iyo ganmgie/i: C/io^evfčmz AV-XV7 amzz'ų/'e, Vilnius: VU leidykla, 2008. 6 Pvz., Raimonda Ragauskienė, Barbora Radvilaitė, Vilnius: Vaga, 1999; Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ka n cleris Mikalojus j;a(fyzva JWo;;s, Vilnius: Seimo leidykla Valstybės žinios", 2002. 7 Rimvydas Petrauskas, Li e tuvos diduomenė XIV a. pabaigoje - XV a. Sudėtis - struktūra - valdžia, Vilnius: Aidai, 2003; Genutė Kirkienė, C/WWi'ČH/ i/a:wmwo ID^^o/zVmi'o e/ivo ;rrw/c(ūrq/'e XV-XVIIa.: Humanitarinių mokslų daktaro disertacija, Vilnius: VU, 2005. 8 Žr. Irena Valikonytė, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorių teisė laisvai ištekėti: realybė ar fikcija?", in: Lietuvos W;fyW X/f-XVm a., Vilnius: LII leidykla, 1997, p. 147-157; Irena Valikonytė, Lietuvos 4-oji Teismų bylų knyga-šaltinis moters statusui tirti", in: Lietuvos Metrikos studijos, Vilnius: VU leidykla, 1998,124-149; Jolita Sarcevičienė, Lietuvos didi- ^^rogimė/'e AkM(;?rq/'epor(re(ai ;'r/vowžmi, Vilnius: Versus Aureus, 2005; Jolita Sarcevičienė, Vaikas XVI-XVII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenėje: galimi auklėjimo ir socializacijos modeliai", in: Menotyra, Nr. 2 (31),Vilnius: LMA leidykla, 2003, p. 4-10. 9 Žr.: Kobieta i ro dzina w sredniowieczu i na fo#w czasow no- 54 wozytnych, pod red. Zdzislavva Nowaka i Andrzeja Radzimirtskiego, Torun: Wydawnictwo Univversitetu M. Koperniką w Toruniu, 1998; Maria Koczerska, 7Wz»M *z/ac/iec&a w Polsce w okres i epóznego sredniowieczu, Warszawa, 1975; Iwona Kulesza-Woroniecka, Rozwod y w rodzinach magnackich, Bialystok: Wydawnictwo Historyczne, 2003; Andrzej Wyrobisz, Staropolskie wzorce osobowe rodziny i kobietyniai uždarų socialinių grupių tyrimai, kurių pagrindu ateityje būtų galima konstruoti apibendrintą LDK šeimos istorijos studiją. Tyrimui pasirinktas gana trumpas laikotarpis - XV a. pabaiga - XVI a. pradžia - ir negausi devyniolikos Ponų tarybos narių tiriamųjų grupė. Tai aukščiausio rango valstybės pareigūnai, kurie iškilo Kazimiero Jogailaičio valdymo metais ir liko jo sūnaus Aleksandro patarėjais, arba į Aleksandro Ponų tarybą įėjo vyresnės kartos politikų giminystės, svainystės ar kitų protekcijų būdu'. Analizuojant vedybų atvejus, identifikuojamos politikų sutuoktinės (nurodant vestų moterų kilmę), statistiniu metodu nustatomas santuokų ir jose išaugintų palikuonių skaičius. Tyrimo ribos pratęstos įtraukiant ir šių politikų vaikų santuokas, įvardijami jų sutuoktiniai (žmonų ir vyrų kilmės ir socialinis statusas), analizuojama giminiavimosi palaikymo tradicijos. XVI a. pi :r žony i malki", in: Przeglqd Hi s toryczny, t. LXXXI1I, Warszawa, Wydawnictwo DIG, 1992, d. 3, p. 405-421; e: AųTap3(j)epaT flbiceptaųbi, MÍHCK: HAHB IncTwxyT HCTopbii, 2002. 10 Pristatomų asmenų kompetencijas ir įtakos sferas yra aptaręs istorikas Krzysztofas Pietkiewiczius, žr. Krzystof Pietkiewicz, czyka. Sfudm»ad dzi e jami paústwa i *pokcz«k(tva, Poznan: Wydawnictwo Naukowie UAM, 1995. Naujausi tyrinėjimai, apibendrinantys Aleksandro valdymo specifiką pateikti leidinyje D'cfHvos dia/aia tunigmiw(w A/cW/i(fraj ir/o cpoc/ia: Mokslinių straipsnių rinkinys, sud. Daiva Steponavičienė, Vilnius: Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcija, 2007; valdovo dvaro funkcionavimo specifika žr. Lietuvos didžiojo kimigaikš- #o Akbmid'ro /ognifmia'o (fynro faitmid/ &;%«; (7494-/50^, parengė Darius Antanavičius ir Rimvydas Petrauskas, Vilnius: Lietuvos pilys, 2007.
Tirdami XV-XVI a. sandūros LDK bajorų luomo šeimų struktūrą, kaip pagrindinius šaltinius išskirtume Lietuvos Metrikos teismų bylų aktus. Kilus konfliktams tarp tėvų ir sūnų dėl turto atidalijimo", brolių ir seserų, jiems dalijantis tėvonijas ar motinines valdas, broliams atidalijant" seseris, išmirus tiesioginei giminės linijai, perimant turtą tolimesnės šakos giminaičiams, globėjams bei pretendentams j globą konfliktuojant dėl mažamečių turto globos ir kitais disponavimo giminės nekilnojamuoju turtu ginčų atvejais, ieškinius teikiantys ieškovai ir atsakovai pretenzijas grindė pateikdami giminystės ryšių, suteikiančių teises į turtą, įrodymus". Lietuvos Metrikos užrašymų knygų aktuose šeimos istorija atsispindi vertikaliuose gimininio ryšio akcentuose - teikiant pareigybes, apdovanojimuose valdomis, valdų perėmimo ar paveldėjimo patvirtinimo privilegijose visuomet nurodoma gavėjo tėvo, senelio, kartais uošvio ar uošvės, atskirais atvejais net detalesnius tolimesnės giminystės ryšių įvardijimus'^. Šeimų struktūros rekonstrukcijai itin svarbūs testamentai ir moterų įkraitinimai. Tačiau nagrinėjamu laikotarpiu jų nedaug. Visą aptartojo pobūdžio XV a. pabaigos - XVI a. pirmo dešimtmečio išlikusią Lietuvos Metrikos informaciją genealoginiuose giminių pristatymuose gana kruopščiai išanalizavo dar XIX a. antros pusės heraldinių leidinių rengėjai, nors informaciją, manau, dar reikia tikslinti. XVI a. valstybės kanceliarijos dokumentų gausėjo, pradėta sudarinėti bajorų luomo narių 11 IfefuMM Mefn'ta (toliau - LM),4-oji Teismo bylų knyga, parengė Stanislovas Lazutka, Irena Valikonytė, Genutė Kirkienė ir kt., Vilnius: VU leidykla, 1997. 12 LM, Knyga Nr. 3 (1440-149S), Užrašymų knyga 3, parengė Lina Anužytė ir Algirdas Baliulis, Vilnius: Žara, 1998; LM, Knyga Nr. 4 (1479-1491), Užrašymų knyga 4, parengė Lina Anužytė, Vilnius: Žara, 2004; LM, Knyga Nr. 5 (1427-1506), Užrašymų knyga 5, parengė Egidijus Banionis, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1993; L A f, Knyga Nr. 25 (1387-1546), Uzmf/Hm biygn 25, parengė Darius Antanavičius ir Algirdas Baliulis, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1998; LM, Knyga Nr. 6 (1491-1506), Užrašymų k n yga 6, parengė Algirdas Baliulis, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2007; IM, Miygm Nr. J-; ^524-752% Uzr,;^'»i» A;%«i N, parengė Darius Antanavičius, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2008. 55 registrus. Pirmu bajorų ir jų turto registru įvardytume 1528 m. valstybės kariuomenės surašymą. Bajorystės teisės tikrintos amžiaus viduryje vykdant Valakų reformą, 1565 m. atliktas antrasis, o 1567 m. - trečiasis kariuomenės surašymas. Šie šaltiniai atskleidžia XVI a. LDK karinio luomo žmonių apimties ir turtinio statuso vaizdą. Tačiau giminystės bei šeimų struktūriniai ryšiai sunkiai apčiuopiami. Vedybinė arba kraujo giminystė išryškėja tik tais atvejais, kai nurodant karinių prievolių apimtis detalizuojama, kiek turi pristatyti vyras, o kiek žmona ar vienos šeimos broliai, rasime ir nurodymų apie vienišų moterų valdų globėjus (globėjais dažnu atveju tapdavo žentai, mirusių sutuoktinių broliai)". XV-XVI a. sandūroje Anglijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Šventosios Romos imperijoje kilmingų giminių surašymu, dokumentų tikrumo patvirtinimu rūpinosi specialios institucijos prie vyriausybės kanceliarijų. Pavyzdžiui, Anglijoje sostą 1485 m. perėmus Henrikui Tiudorui, pradėtos sudarinėti heroldų knygos. Karaliaus paliepimu pasiųstieji heroldai apvažiuodavo grafystes, studijavo herbus ir vedė giminių aprašymus, tikrino šeimų dokumentus. Šie užrašai buvo registruojami heroldijose. LDK valstybės vyriausybė XVI a. pradžioje panašių institucijų nesteigė. Tuo metu pačios giminės pradėjo rūpintis savo giminės dokumentų kaupimu, genealoginių medžių sudarymu, protėvių ir iškilesnių narių pašlovinimas buvo būtina proginių kūrinių, ypač panegirikų, dalis. 1584 m. Bratošas Paprockis parengė pirmąjį LDK kilmingų giminių heraldikos ir genealogijų sąvadą Herby rycersfmzpoktfego". Aprašymai pradedami nuo žinomo (ar numanomo) protėvio, pabaigiami darbo autoriaus amžininkais. Vertinant šiandieninio ištirtumo lygmeniu, 13 Pvz., žinome, kad Stanislovas Kęsgailą turi išrengti 246 raitelius, o jo ponia iš savo valdų - 246, Mikalojus Jurgis Nemira turėjo išrengti 16 raitelių, o jo brolis Mikalojus - 4; Aleksandras Chodkevičius iš globojamos kunigaikštienės Kamarickos valdų turėjo išrengti 2 raitelius, žr. /7iycnic ooūckd Banimua KimcHion /ZinioycKaza i928 zodc, MiiicK: GenapycKaa nasyka, 2003, p. 50. 14 Bartosz Paprocki, Herby rycerstwa polskiego, Krakow, 1584; Reprint: wyd. Krzysztof Turowski, Krakow, 1858; Krakow, 1982.
B. Paprockio žinynas jdomus kaip pirmasis heraldikos bei genealogijos šaltinis, tačiau jokiu būdu negalima pasikliauti informacijos patikimumu. Dažnu atveju autorius supainioja net savo amžininkų giminystės ryšį ar giminės narių santuokas. Tačiau XVI a. tai vienintelis panoraminio pobūdžio šaltinis, supažindinantis su valstybės bajorų kilme bei atskiromis šeimomis, nurodantis kraujo bei vedybinės giminystės ryšius. Būtent šio žinyno informacija remsis (arba su ja polemizuos) XVII a. heraldinių žinynų rengėjai Simonas Okolskis, Albertas Vijūkas Kojelavičius, XVIII a. heraldikas Kasparas Niesieckis'! XIX a. plačiausių heraldinių leidinių rengėjai Adamas Jozefas Bonieckis, Teodoras Žychlinskis, Severinas Uruckis'", pateikdami valstybės kilmingų giminių genealogijas, disponavo Lietuvos Metrikoje sutikslinta informacija, pačių giminių surinktais archyvais. Įvardytais sąvadais remtasi ir rengiant šį straipsnį, tačiau tiriamojo laikotarpio (XVI a. pradžios) duomenys gana skurdūs, kartais net to paties autoriaus rengtame sąvade akivaizdus faktų painiojimas, pavyzdžiui, pristatant vienos giminės genealoginį medį nurodomi sutuoktiniai iš kitos, tačiau patikslinus informaciją išaiškėja, kad antrosios giminės genealoginiame medyje tokio asmens nėra. Kolizinių 15 Žr. Simon Okolski, Orbis Poloni. Splendoribus coeli: Triumphis MWM(#.- Pufc/infw(#ne af»ma»(iwfm: Decore ogwafi'/fum: Nafurae exellentiareptilium, condecoratus, Cracoviae, 1641; Wojciech Wijuk Kojalowicz, Herbarz szlachty W ielkiego Ksiestwa Litewskiego, tak zwany Nomenklator, opr. Adam Naruszewicz, Kraków, 1905; Wojciech Wijuk Kojalowicz, Herbarz rycerstwa Meftkgo KHfsftM: I:Yewjk:%» (ak zwy Compen^mm, opr. Franciszek Piekosinski, Kraków, 1897; Kasper Niesiecki, Korona f oktc przy zkfe; Wno^d *(arožy(mem: J(yceM(wa foktiego y WielkiegoXicstwa Lit e wskiego, 1.1-4, Lwow, 1728-1743; Kasper Niesiecki, Herbarzpolski, wyd. Jan Bobrowiz, t. 1-10, Lipsk, 1838-1846; Reprint: Warszawa, 1989. 16 Adam Boniecki, foczef Wo)v w Me/ti'gm Kj;'p(w;'e f,:'kw^:m wxvixviw., Warszawa, 1887; Adam Boniecki, Herbarzpolski, 1. 1-17,Warszawa, 1899-1917; Adam Boniecki, Hcrbcn:fo/sW: wydanie nowe, elektroniczne, wersja, Dr. Minakowski Publikacje Elektroniczne, Krakow, 2004; Seweryn Uruski, Adam Kosinski, Aleksander Wlodarski, Rodzina. Herbarz szlachty polskej, t. 1-21, Warszawa, 1904-1938; reprint, Warszawa, 1994-2000; Teodor Žychlitiski, Zkfa Wggm Mkc/ifyf olskiej, t. 1-31, Poznari, 1879-1908. 56 situacijų pasitaiko ir vėlesnio laikotarpio horizontaliojoje vedybinėje giminystėje, galima prielaida, kad prie daugiatomių sąvadų rengimo dirbo keliolikos žmonių grupė, tekstai nesutikslinti, kartais net prieštaraujantys vienas kitam. Kai kurios, pavyzdžiui, Radvilų, Kęsgailų, Ostrogiškių, Chodkevičių, giminės yra įvairiapusiškai tirtos'?, tačiau giminės genezė, pirmųjų giminės prioriteto kūrėjų biografijų datos, palyginti su heraldikų pateikta informacija, papildytos labai mažai. Tai lėmė laikmečio šaltinių minimalumas. VALDANČIOJO ELITO OLIGARCHAI ALEKSANDRO VALDYMO METAIS 1492 m. birželio 7 d. LDK Ponų taryba didžiuoju kunigaikščiu paskelbė devyniolikametį Aleksandrą, mirusio valdovo Kazimiero Jogailaičio ir Elžbietos Habsburgaitės ketvirtąjį sūnų. 1492 m. rugpjūčio 6 d. Aleksandras suteikė privilegiją LDK bajorijai, kuria įteisino per XV a. antrą pusę susiklosčiusias Ponų tarybos funkcijas' *. Jo valdymo pradžioje Taryboje jau buvo ryški pareigūnų hierarchija, kuri rėmėsi: tradicija - kilme (Gediminaičių atšakų kunigaikščiai, prijungtų rusų 17 Daugiausia biografinio pobūdžio informacijos turime apie Radvilų šeimos narius, dar XIX a. Edvardas Kotlubajus giminės archyvų pagrindu parengė giminės istoriją, kuri išversta ir į lietuviiį kalbą, žr. Edvardas Kotlubajus, Radvilos, Vilnius: Mintis, 1995; Maria Malczewska, Początki rodu Radziwiliów...", p. 5-22; Idem, ia(x/iw:'wm JWz:wfHdw, p. 5-70; Teresa Zieliriska, Poczet polskich rodów arystokratycznych, Warszawa: Wydawnictwa Szkolne i Pedagogiczne, 1997, p. 303-348. Kęsgailų genealogija - Krzystof Pietkiewicz, Kieigajiowie, p. 13-58; Ostrogiškių - Tomas Kempa, Dz/e/e Ww Ostrogskich, Toruri, Wydawnictwo Universitetu M. Koperniką w Toruniu, 2002; Mantigirdų - Dorota Sadecka, iw Montygird o wiczów i j e go pojm(/fo*c: o(f *c/yftw X/y do foczgftdtf XV7 tv/et»: Praca magisterska napisana w Zakladzie Historii Narodów ZSSR na Studium Zaocznym Historii Wydzialu Filozoficzno-Historycznego pod kierunkiem prof dr. hábil Jerzcgo Ochmariskiego, Uniwcrsytet im. A. Mickiewicza w Poznaniu, Wydzial filozoficzno-historyczny, Poznari, 1974 (nepublikuotas darbas). 18 Rimvydas Petrauskas, Aleksandro Jogailaičio dvaras ir jo sąskaitų knygos. Įvadas", in: IMuros (f;wzfq/o ti,h«gmiw% /1/&. MMffro /ogci/oi'ao (fvoro $g;tmffi/ An/gof (M9f-J50{), Vilnius: Lietuvos pilys, 2007, p. V-Vl.
žemių liunigaikščiai); kelių kartų tarnavimo valdovui sukaupta politine patirtimi ir lyderyste (Vytauto valdymo metais iškilusių pagalbininkų palikuonys), visą Kazimiero valdymą nepraradusių įtakos (arba ją įgijusių valdymo pabaigoje) tėvo favorituotų asmenų privilegijomis. Kai kurias pareigas, pavyzdžiui, didžiojo etmono, institueionizavo Aleksandras". Per keturiolika valdovo valdymo metų Ponų tarybos narių sudėtis keitėsi. Patarėjų pasirinkimą lėmė jau paties Aleksandro poreikiai. Bendras patarėjų ratas daug didesnis nei tyrimui išskirta grupė. Analizei atrinkta Aleksandro valdymo metų LDK žemių Vilniaus ir Trakų vaivadijų vaivados ir kaštelionai. Žemaičių seniūnai, Kijevo, Smolensko, Naugarduko, Poloeko, Vitebsko vietininkai bei aukščiausiojo rango valstybės centrinio valdymo pareigūnai: didieji ir dvaro maršalai, kancleris, žemės ir rūmų iždininkai, didieji etmonai (pasirinktųjų grupė - 19 asmenų). Asmuo 1. Vaitiekus Taboras (?-1507) 2. Mikalojus, Radvilos siinus, Radvila (?-1509) 3. Aleksandras, Jurgio sūnus, Alšėniškis (?-1511) 4. Petras, Jono sūnus, Mantigirdaitis (?-1499) Pareigos Vilniaus vyskupas 1492-1507 Vilniaus vaivada 1491-1509; LDK kancleris 1492 02 24-1509 11 05 Gardino seniūnas 1486-1505; Vilniaus kaštelionas 1492-1511 Trakų vaivada 1491-1497; didysis maršalas 1490-1496 02 03; didysis etmonas 1497-1499 19 Apie Aleksandro pareigūnų kilmę, pareigas ir kompetencijas žr. Krzystof Pietkiewicz, Wiclkic Ksi'phi'o Litcwskic pod rzqwa, Poznan: Wydawnictwo Naukowie UAM, 1995; papildymai ir sutikslininiai remiantis - Urzędnicy coifro/m ;' spisy, Kornik: Biblioteka Kôrnicka, 1994; apie Aleksandro asmenybės vertinimą naujausioje lenkų istoriografijoje - Krzystof Pietkiewicz, Lenkijos istorikų ginčai dėl Aleksandro Jogailaičio (1461-1506) asmenybės", in: Iz'cdao; iffwy;» twi(g(iiwfk Aleksandras irjo epocha: Mokslinių straipsnių rinkinys, sud. Daiva Steponavičienė, Vilnius: Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcija, 2007, p. 25-33. 57 5. Jonas, Jurgio sūnus, Zaberezinskis (?-1508 02 02) 6. Stanislovas, Jono sūnus, Kęsgailą (?-1527) 7. Jurgis, Glebo sūnus, Glebavičius (?-1526) 8. Stanislovas, Glebo sūnus, Glebavičius (?-1513) 9. Mikalojus, Jono sūnus, lliničius(?-1499) 10. Stanislovas, Petro sūnus, Kiška (?-1514) 11. Andrius, Aleksandro sūnus, Solohubas (?-1507) 12. Simonas, Jurgio sūnus. Alšėniškis (?-1505) 13. Konstantinas, Jono sūnus, Ostrogiškis (apie 1460-1531) 14. Teodoras, Jono sūnus, Zaslavskis (?-1538) 15. Mikalojus, Jono sūnus, Zaslavskis (?-1495) 16. Grigas, Stanislovo sūnus, Astikas(?-1519) 17. Mikalojus, Lvovo sūnus, Glinskis (?-1534) 18. Andrius, Aleksandro sūnus, Saltonas(?-1498) 19. Teodoras, Bohdano sūnus, Clircptavičius(?-1522) Trakų vaivada 1498-1505; didysis maršalas 1498 06 08-1504 07 27; 1505 06 12-1508. Žemaitijos seniūnas 1486-1527; Trakų kaštelionas 1499-1522; didysis etmonas 1501-1503; Vilniaus kaštelionas 1522-1527 Smolensko vietininkas 1492-1499 03 19; Polocko vietininkas 1503-1508; Smolensko vietininkas 1508-1514 Vitebsko vietininkas 1495 07 24-1501 02 22; dvaro maršalas 1492 08 16-1511 07 14; Polocko vietininkas 1501 07 20-1513 Smolensko vietininkas 1499 06 01-07; dvaro maršalas 1495 05 13-1499 06 07 dvaro maršalas 1492 1126-1511 07 17; didysis etmonas 1503-1507 08 14; didysis maršalas 1512 08 02-1514; Smolensko žemės vietininkas 1500 02 28-1503 07 25 Smolensko vietininkas 15030901-1507 Naugarduko vietininkas 1501 05 16-1505 03 03; didysis etmonas 1500 11-150106 21 didysis etmonas 1497 09 11-1500 07 14: 1507 11 13-1530 08 25 Vitebsko vietininkas 1486-1492; B rensko vietininkas 1494-1499; Oršos vietininkas 1501 07 04-1538 Vitebsko vietininkas 1494-1495 dvaro maršalas 1494 07 16-1500 07 14;1509-1519 dvaro maršalas 1500-1507, Kijevo vaivada 1505 09 03-1508 žemės iždininkas 1486-1498 07 08 rūmų iždininkas 1499 10 24-1501 1211; žemės iždininkas 1501 03 20-1509 Į tiriamijjų grupę neįtraukti žemesnio rango pareigūnai (raštininkai, dvaro, rūmų maršalai). Išskirti 19 - jų laikmečiu ryškiausi (pagal turtą, turėtą įtaką
valdovui, turėtą įtaką pačioje Ponų taryboje) žmonės. Aukščiausio rango pareigūnai dalyvavo bei patarė valdovui priimant svarbiausius valstybinius sprendimus, liudijo jo suteikiamas privilegijas, už tarnybą gavo apdovanojimus žemės valdomis, rūpinosi savo palikuonių ateitimi juridiškai paskirstydami savo turtą, be to, puikiausiai išmanė savo teises bylinėjantis dėl turto perėmimo. Politikai įvairių kartų - Aleksandras ir Simonas Alšėniškiai, Petras Mantigirdas, Andrius Saltonas, Mikalojus Radvila, Jonas Zaberezinskis priklausė vyresnei kartai, jie įėjo į Aleksandro tėvo Kazimiero Ponų tarybą; kiti, pavyzdžiui, Stanislovas Kiška, Glebavičiai, Iliničiai, iškilo būtent Aleksandro valdymo metais, proteguojami valdovo pasitikėjimą turėjusių giminaičių bei draugų. Stanislovo Kiškos karjerai daug padėjo vedybinė giminystė su Petru Mantigirdu, o brolių Mikalojaus ir Jurgio globėju po Jurgio Iliničiaus vedybų su Jadvyga Zaberezinskaite buvo Jonas Zaberezinskis. Nemaža dalis Tarybos narių buvo susiję kraujo, vedybinės giminystės ar svainystės ryšiais. Pavyzdžiui, Petras Mantigirdas po pirmos žmonos Viaževičiūtės mirties vedė Aleksandro Alšėniškio dukrą Oną, jos pusseserė Tatjana buvo ištekėjusi už Konstantino Ostrogiškio. Jurgis Solohubas ir Grigas Astikas buvo vedę seseris Svirskytes. Grigas Astikas po pirmos žmonos mirties vedė Stanislovo Glebavičiaus dukrą Elžbietą. Aleksandras Alšėniškis ir Stanislovas Kęstgaila buvo vedę seseris Sudimantaites, o Mikalojus Radvila - jų tetą Sofiją Manvydaitę (Manvydaitės sesuo Jadvyga buvo ištekėjusi už Aleknos Sudimantaičio). PAREIGŪNŲ GYVENIMO TRUKMĖ, VEDYBINIS AMŽIUS Apie vyrų gyvenimo trukmę galime spręsti tik apytiksliai - nežinomos gimimo datos. Nustatant mirčių datas situacija skirtinga. Kai kurių politikų mirties data žinoma mėnesio ir dienos tikslumu. Tai tais atvejais, kai vyras žūdavo mūšyje arba mirdavo smurtine mirtim, pavyzdžiui, 1507 m. prieš Žygimantą Senąjį sukilimą suorganizavęs kunigaikštis Mykolas Glinskis 1508 m. vasario 2 d. prie Gardino suėmė ir nužudė savo politinį oponentą Joną Zaberezinskį. Kitais atvejais mirtys nustatomos apytiksliai pagal paskutinių pareigų perdavimą kitam politikui. Pavyzdžiui, Stanislovas Kiška kaip didysis maršalas paskutinį kartą minimas 1513 m. rugsėjo 5 d., o 1514 m. balandžio mėnesį šios pareigos jau priklausė Jonui Radvilai, Mikalojaus sūnui. Taigi Stanislovo mirtį galime datuoti maždaug 1513 m. pabaiga arba 1514 m. pradžia. Tačiau kartais valdovas delsdavo skirti pareigas, laisva vieta būdavo kelis mėnesius ar net metus. Arba politikas galėjo pakliūti į nemalonę ir pareigų netekti, pavyzdžiui, vienas iš šios Ponų tarybos narių Teodoras Chreptavičius žemės iždininko pareigas prarado, nes buvo apkaltintas rėmęs Mykolo Glinskio maištą prieš Žygimantą Senąjį. Kaip patikslinimas gali būti išlikę antkapiniai įrašai, iš kurių kartais sužinome ne tik apie mirties datą, bet ir apie amžininkų politikams priskirtas herojiškas savybes, pavyzdžiui, Konstantinas Ostrogiškis, rusų Scipijonas^, tačiau minėto Stanislovo Kiškos (kaip ir daugelio kitų vyrų) antkapis neišlikęs. Pareigūnų amžiaus trukmę apytiksliai galime nustatyti pagal pirmuosius karjeros žingsnius (pareigų suteikimas, pasižymėjimas kautynėse, valdovų donacijos, mirusių tėvų turto dalybos, studijų matrikulos). Pavyzdžiui, žinoma, kad Vaitiekus Taboras 1468-1474 m. studijavo Krokuvos Jogailos universitete, nuo 1475 m. klebonavo Trakuose. Studijas galėjo pradėti 16-18 metų. Mirė 1507 m. kovo mėnesį. Galima prielaida: gimė apie 1450 m., išgyveno apie 60 metų. Konstantinas Ostrogiškis, remiantis Ostrogiškių genealoginiais dokumentais, buvo gimęs apie 1460 m., pirmomis pergalėmis kovose su Maskvos kariuomene išgarsėjo 1492 m., mirė 1531 m. Amžiaus trukmė - apie 71 metai. Jonas Zaberezinskis pirmą kartą minimas 1456 m. donaci- 20 Pvz., antkapiniame užraše Kijevo Pečioros Lauros vienuolyno bažnyčioje šlovinamas Konstantino Ostrogiškio karvedžio talentas lyginant stratego gebėjimus su Romos karvedžio, išgarsėjusio kovose su kartaginiečiais, Scipijono Afrikiečio šlove. 58
joje Berezino bažnyčiai (Ašmenos paviete)". Donavo Išartu su motina, t. y. galėjo dar nebūti pilnametis, mirė 1508 m. Amžiaus trukmė - per 60 metų. Apie Stanislovą Kęsgailą informaciją galime fiksuoti nuo 1481 m., mirė 1527 m., palaidotas Vilniaus katedroje. Amžiaus trukmė - apie 50 metų. Stanislovas Kiška pradedamas minėti nuo 1488 m. kovo mėnesio, kai gavo vicestalininko pareigas, paskutinį kartą valdovo privilegijoje paminėtas 1513 m. rugsėjo mėnesį. Jo politinę karjerą valstybės dokumentai fiksuoja dvidešimt šešerius metus, tačiau nėra aišku, kelerių metų būdamas jis tapo vicestalininku. Tą patį galime pasakyti ir apie kitus Tarybos narius. Vyrai, kurių tėvai Kazimiero valdymo metais buvo valdovo malonėje ir turėjo keleto kartų išlaikytą įtaką bei sukauptą turtą, karjerą pradėdavo jaunesnio amžiaus - jų karjera ir tinkama vedybine giminyste rūpinosi tėvai. Stanislovo tėvas Petras Strumila 1463 m. buvo Drohičino seniūnas, 1477 m. - Kazimiero žmonos karalienės Elžbietos Habsburgaitės dvaro virtuvės tvarkytojas, Lydos vietininkas, 1483 m. - karališkasis maršalka". Nors Kazimiero Ponų tarybos branduoliui jis nepriklausė. Taryboje buvo žinomas, todėl sūnui galėjo padėti gauti jauno amžiaus turtingos šeimos bajorui tinkančias vicestalininko pareigas. Galima prielaida, kad tuo metu Stanislovui galėjo būti apie 20-24 metai. Amžiaus trukmė - apie 60 metų. Kadangi nežinome tikslių gimimo datų, negalime nustatyti ir santuokinio amžiaus. Pirmasis Lietuvos Statutas vyro santuokinį amžių nurodė 18, moters - 15 metų, laisvai disponuoti iš tėvo perimtomis žemės valdomis leido nuo 24 metų. Įstatymai tik įteisino papročiais nusistovėjusią situaciją. Vyrai vesdavo sulaukę fizinės brandos, perėmę tėvų paskirtas valdas, įgiję valstybines pareigas. Pats valdovas Aleksandras vedė būdamas 34 metų, jo nuotakai Ivano 111 dukrai Elenai tuo metu buvo 19 metų. 21 Rimvydas Petrauskas, Lietuvos diduomenė XIV a. puljuigojc, p. 307. 22 Lfrzfffiifcy cnifriibif i <Wo/w'cy ll'ic/ai'cgo K«p;(iwi lifciraticgo, p. 81, Nr. 517, p. 164, Nr. 1279. 59 IŠ apytikrio politikų amžiaus numanymo ir žinomų iš santuokų gimusių vaikų amžiaus galime nustatyti, kai kurių Ponų tarybos narių vyrų santuokinį amžių. Atrodo, kad jis buvęs gana vėlyvas, pavyzdžiui, Konstantinas Ostrogiškis apie 1509 m. vedė Tatjaną Alšėniškytę, tuo metu jam buvo 49 metai. Mikalojus Radvila apie 1469 m. vedė Sofiją Manvydaitę, pirmas sūnus gimė apie 1470 m., Radvilų genealogijoje Mikalojaus gimimo data nėra žinoma, Edvardas Kotlubajus nurodo 1398 m.", vėlesnėse genealogijose metai nesutikslinti, tačiau iš valstybinės karjeros galime spręsti, kad Radvila gimė XV a. 3 dešimtmetyje, šaltiniuose jo pirmieji paminėjimai randami nuo 1463 m., į Ponų tarybą įėjo nuo 1482 m. Vedybų metu vyras taip pat buvo pakankamai brandus. Bet kurio iš 19 aukščiausio lygio politikų politinės karjeros pradžios, vedybų ar amžiaus trukmės datavimas gali būti tik apytikslis, hipotetinis, nes nėra šaltinių, fiksavusių tikslias jų gimimo, santuokos, o kai kuriais atvejais ir mirties datas. MATRIMONIJOS: SANTUOKŲ SKAIČIUS, POLITIKŲ ŽMONŲ KILMĖ Vaitiekus Taboras dėl konfesinio statuso (dvasininkas) vesti negalėjo. Kiti aštuoniolika vyrų buvo vedę. Iš viso nustatyta 28 santuokos". 1 lentelė. Ponų tarybos narių santuokos Asmuo 1. Vaitiekus Taboras 2. Mikalojus, Radvilos sūnus, Radvila Sutuoktinė nevedęs (dvasininkas) 1. Sofija Manvydaitė, Jono Manvydo dukra 2. nežinoma (gal Fiodorą iš Pacų f?) giminės! 3. kunigaikštytė Sofija Zaslavska 23 Edvardas Kotlubajus, Radvilos, p. 26. 24 Struktūrinė šeimų analizė įvardijant identifikuotas sutuoktines pateikta: Nelė Asadauskienė, Moters identiteto emancipacija XVI a. pradžios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dokumentuose", in: Ly&y slmfi/os ir tyr i mai, 2, Šiauliai, VšĮ Šiaulių universiteto leidykla, 2006, p. 9-12.
3. Aleksandras, Jurgio sūnus Alšėniškis 4. Petras, Jono sūnus, Mantigirdaitis 5. Jonas, Jurgio sūnus, Zaberezinskis 6. Stanislovas, Jono sūnus, Kęsgailą 7. Jurgis, Glebo sūnus, Glebavičius 8. Stanislovas, Glebo sūnus, Glebavičius 9. Mikalojus, Jono sūnus, lliničius 10. Stanislovas, Petro sūnus. Kiška 11. Jurgis, Andriaus sūnus, Solohubas 12. Simonas, Jurgio sūnus. Alšėniškis 13. Konstantinas, Jono sūnus, Ostrogiškis 14. Teodoras, Jono sūnus, Zaslavskis 15. Mikalojus, Jono sūnus, Zaslavskis 16. Grigas, Stanislovo sūnus, Astikas 17. Mikalojus, Lvovo sūnus, Glinskis 18. Andrius, Aleksandro sūnus, Saltonas 19. Teodoras, Bohdano sūnus, Chreptavičius Iš viso 1. nežinoma 2. Sofija Sudimantaitė, valstybės kanclerio dukra 1. Ona Viaževičiūtė, Trakų vaivados Jono Viaževičiaus dukra 2. Ona Alšėniškytė Ona Nasutaitė, Jono Nasutos, Bresto seniūno, dukra 1. Olechnos (Aleknos) Sudimantaičio, Vilniaus vaivados, dukra - vardas nežinomas 2. kunigaikštytė Sofija Svirskytė 3. Jadvyga Sudimantaitė, pirmosios žmonos sesuo, Stanislovo Mantautaičio našlė nežinoma, (remiantis šaltiniais, galima prielaida, kad galėjo būti vedęs 2 kartus). Sofija Korčevskytė Ona Nacovičiūtė 1.OnaKučiukaitė 2. Sofija Mantigirdaitė kunigaikštytė Liudmila Svirskytė Anastasija Zbaraska 1. Tatjana Alšėniškytė 2. Aleksandra Sluckaitė Sofija Sanguškaitė 1. kunigaikštytė Julijana Mstislavska Zaslavska (išsiskyrė) 2. Vasilisa Alšėniškytė 1. kunigaikštytė Aleksandra Svirskaitė 2. Elžbieta Glebavičiūtė kunigaikštytė Obolenska Ona Bohovitiničiūtė Mariia, kilmė nežinoma 29 santuokos (su prielaida, kad Jurgis Glebavičius buvo vedęs 2 kartus) Dešimt vyri} buvo vedę vieną kartą. Jono Zaberezinskio žmona - Ona Nasutaitė, Jurgio Sologubo - kunigaikštytė Liudmila Svirskytė, Simono Alšėniškio - Anastasija Zbaravskytė, Stanislovo Glebavičiaus - Sofija Korčevskytė, Teodoro Zaslavskio - Sofija Sanguškaitė, Andriaus Saltono - Ona Bohovitiničiūtė, Mikalojaus Iliničiaus - Ona Nacovičiūtė, Mikalojaus Glinskio - kunigaikštytė Obolenska, Ivano Vasiljevičiaus Obolenskio dukra, ją Glinskis vedė jau perbėgęs pas Maskvos valdovą. Jurgio Glebavičiaus ir Teodoro Chreptavičiaus žmoni} kilmė nenustatyta. Šeimos dokumentuose moterys minimos, bet vadinamos tiesiog vyro pavarde, nenurodant jų pačių pavardės ir kilmės. Remiantis šiais paminėjimais, galima prielaida, kad Jurgis buvo vedęs du kartus. Apie pirmos žmonos kilmę nieko nežinoma. Antroji galėjo priklausyti Kiškų šeimai. Tačiau dėl negausios informacijos ir įrašų formuluočių tikslesni įvardijimai neįmanomi. Tai natūralu, nes XV a. pabaigoje net aukščiausio socialinio sluoksnio moteris galėjo likti anonimiška - dokumentuose apie ją užsiminta, bet vadinta vyro vardu, pavyzdžiui, Janovaja, Jurjevna, Petrovna, Paškovna ir kt., kartais buvo nuorodos į jos šeimą, t. y. žinoma, iš kokios šeimos, tačiau akto sudarytojams net nekildavo mintis nurodyti moters vardą. Įrašymai turėjo savo logiką, dokumentuose moteris figūruoja tik kaip dukra, žmona (našlė), t. y. ji kažkieno, todėl svarbiau nei jos vardas buvo tėvo arba vyro vardas. Pastebima, kad daugiau duomenų apie moterį nurodoma tais atvejais, kai ji kilusi iš kilmingesnės šeimos nei jos sutuoktinis. Šeši vyrai: Aleksandras Alšėniškis, Petras Mantigirdas, Stanislovas Kiška, Konstantinas Ostrogiškis, Mikalojus Zaslavskis, Grigas Astikas buvo vedę du kartus. Aleksandro Alšėniškio pirmosios sutuoktinės vardas ir kilmė nenustatyta, antroji sutuoktinė - Sofija Sudimantaitė. Petro Mantigirdo pirmoji sutuoktinė Ona Viaževičiūtė, po jos mirties - Ona Alšėniškytė. Stanislovo Kiškos pirmoji sutuoktinė Ona Kučiukaitė, po jos mirties - Sofija Mantigirdaitė. Konstantino Ostrogiškio pirmoji sutuoktinė Tatjana Alšėniškytė, po jos mirties - Aleksandra Sluckaitė. Grigo Astiko pirmoji žmona kunigaikštytė Aleksandra Svirskytė, po jos mirties - Elžbieta Glebavičiūtė. Mikalojus Zaslavskis
su žmona kunigaikštyte Julijona Zaslavskyte išsiskyrė, antrą kartą vedė Vasilisą Alšėniškytę. Du vyrai - Mikalojus Radvila ir Stanislovas Kęsgailą - vedė tris kartus. Pirma Radvilos žmona buvo Sofija Manvydaitė, antroji sutuoktinė - kunigaikštytė Sofija Zaslavskyte, trečioji neidentifikuota". Kęsgailą buvo vedęs moterį iš Sudimantų giminės, jos vardas neidentifikuotas, po jos mirties susituokė su kunigaikštyte Sofija Svirskyte, o po šios mirties vedė pirmosios žmonos seserį Jadvygą. Nors Aleksandro valdymo metais vyko kariniai konfliktai su Maskvos valstybe, našlaudavo ne moterys, o vyrai. Didelis moterų, kaip ir vaikų, mirtingumas - natūrali laikmečio realija. Dažna moterų mirties priežastis buvo gimdymas. Našlaujantys vyrai, praėjus gedulo laikui, ieškodavo nuotakų, vesdavo, iš antrų ar trečių vedybų vėl gimdavo vaikai. Neretai antrosios žmonos būdavo pasirenkamos iš mirusios žmonos giminės aplinkos. Pavyzdžiui, Stanislovas Kęsgailą trečia žmona pasirinko pirmosios žmonos seserį iš Sudimantų šeimos. Iš 29 nustatytų santuokų 5 atvejais žmonų tapatybė nenustatyta. Nieko nežinome apie pirmą Aleksandro Alšėniškio, antrą Mikalojaus Radvilos žmonas, Jurgio Glebavičiaus ir Teodoro Chreptavičiaus sutuoktines. Iš nustatytų santuokų pateikto sąrašo akivaizdu, kad Aleksandro valdymo metų Ponų tarybos kunigaikščių kilmės šeimos tekino savo dukras už stiprią įtaką valstybėje įgijusių Horodlės sutarties metu bajorystę įgijusių Vytauto patikėtinių palikuonių, pavyzdžiui, Mikalojus Radvila vedė Sofiją Zaslavskyte, Petras Mantigirdaitis - Oną Alšėniškytę, Grigas Astikas - Aleksandrą Svirskyte. Tačiau kunigaikštiškos kilmės vyrų santuokose išlaikyta tradicija vesti kunigaikštiš- 25 Pastarųjų metų istoriniuose tyrimuose nurodomos moterys iš skirtingų giminių - Sofija iš Bogatinskų, žr. 7WziW/oiWc herbu Trijby, Warszawa: Wydawnictwo Dig, 1996, tabl.l, arba Teodora iš Kogatinskių, žr. Teresa Zielinska, Poczet polskich roíiów arystokrutyczuycli, Warszawa: Wydawnictwa Szkolne i Pedagogiczne, 1997, p. 304.; Rimvydas Petrauskas, Li e tu,w V a., p. 282,286. 61 kos kilmės moteris. Kunigaikščių ekonominė (ir politinė) galia XVI a. pradžioje menko, bet didelę reikšmę tebeturėjo kilmė. Taigi horodlinės kilmės vyrų vedybų atveju ryškėja laikmečiui būdinga tendencija - pinigai ir gaffa Wė titulą. Bet turtingi ir įtakingi gediminaičių atšakų kunigaikščiai laikėsi tradicijos kurti uždaro kilminio statuso šeimas. Renkantis sutuoktines didelę reikšmę turėjo ir politinė grupuotė. Vyresnės kartos politikai santuokomis į Aleksandro Ponų tarybą įvedė" naujas šeimas, pavyzdžiui, jau minėta, kad Petras Mangirdas protegavo žentą Stanislovą Kišką. Politiniai interesai jungė vyresnių ir jaunesnių kartų politikų šeimas, pavyzdžiui. Jonas Zaberezinskis draugavo su Jonu Iliničiumi, rėmė jo sūnus Mikalojų ir Jurgį, už Jurgio išleido dukrą Jadvygą. Pilietiškumo prasme santuokos uždaro pobūdžio - nėra moterų, kilusių iš kaimyninių valstybių, nei vienos moters nėra ir iš Lenkijos, kas vėliau bus populiaru šių politikų sūnų šeimose. ALEKSANDRO PONŲ TARYBOS NARIŲ VAIKAI, GIMINIAVIMOSI TRADICIJOS Palikuonių, sulaukusių pilnametystės, liko šešiolika asmenų. Istoriniai šaltiniai pateikia duomenis apie penkiasdešimt šešis pilnametystės sulaukusius asmenis, iš jų dvidešimt šešios dukterys ir trisdešimt sūnų. Pas Maskvos valdovą perbėgęs Mikalojus Glinskis išaugino vieną sūnų, Vasilijų, bet jis į Aleksandro politikų palikuonių tarpą neįskaičiuojamas, nes buvo Maskvos valdovo pavaldinys. Iš tikrųjų šeimos buvo gausesnės, genealogijose dar žinoma apie penkis mirusius mažamečius, bet galima prielaida, kad gimisių kūdikių ir vaikų, mirusių ankstyvoje vaikystėje, buvę žymiai daugiau. Demografinių tyrimų duomenimis, vakarinėje Europos dalyje XVI a. iš 1000 gimusių naujagimių iki vienerių metų išgyvendavo 200-300, iš jų dvidešimto gimtadienio sulaukdavo mažiau nei pusė^. Vaikų 26 Žr. Jean-Louis Flandrin, Historia rodziny, Warszawa: Oficyna Wydawnicza Volumen, Liga Republikaiíska, 1998, p. 69.
mirtys buvo natūrali realija, šeimų rekonstrukcijoje įmanoma nustatyti tik tuos, kurie išgyveno iki paauglystės ar brandos. 2 lentelė. PoniĮ tarybos narių vaikai ir jų sutuoktiniai Asmuo 1. Mikalojus, Radvilos sūnus. Radvila 2. Aleksandras, Jurgio sūnus, Alšėniškis 3. Petras, Jono sūnus, Mantigirdaitis 4. Jonas, Jurgio sūnus, Zaberezinskis 5. Stanislovas, Jono sūnus, Kęsgailą Vaikai Mikalojus (apie 1470-1521) žmona Elžbieta Sakavičiūtė Jonas (?-1542) 1 žmona Elžbieta Goštautaitė 2 žmona Bogdaną Lukomskaitė 3 žmona Ona Kiškaitė Vaitiekus (apie 1476-1519). dvasininkas Jurgis (apie 1480-1541) 1 žmona Barbora Kiškaitė 2 žmona Barbora Dalejovaitė Ona vyras Mazovijos kunigaikštis Konradas Barbora, vienuolė Jonas Jurgis Povilas, Vilniaus vyskupas Jadvyga vyras Jonas Liutauras Chreptavičius Ona vyras Petras Mangirdas Aleksandra vyras Mikalojus Pacas Barbora Jonas Sofija Ona vyras Stanislovas Kiška Jurgis žmona Liudmila Oršanskytė Jonas 1 žmona Barbora Kęsgailaitė 2 žmona Sofija Radvilaitė Stanislovas Jadvyga vyras Jurgis lliničius Mikalojus žmona Elžbieta Astikaitė Jonas Stanislovas žmona Ona Kiškaitė, Jono Radvilos našlė Barbora vyras Jonas Zaberezinskis 6. Stanislovas, Petro sūnus. Kiška 7. Simonas, Jurgio sūnus, Alšėniškis 8. Konstantinas Ostrogiškis 9. Stanislovas Glebavičius 10. Jurgis, Glebo sūnus, Glebavičius 11. Teodoras, Jono sūnus, Zaslavskis 12. Mikalojus, Jono sūnus, lliničius Petras žmona Ona lliničiūtė Barbora vyras Jurgis Radvila Ona 1 vyras Jonas Radvila 2 vyras Stanislovas Kęsgailą Tatjana vyras Konstantinas Ostrogiškis Elizėjus žmona Beata Koscelecka Sofija Konstantinas Vasilijus žmona Sofija Tarnovska Elžbieta 1 vyras Jonas Sapiega 2 vyras Grigas Astikas Kotryna vyras Motiejus Vaicekavičius Kločka dukros vardas nežinomas, ištekėjo už Stanislovo Petkevičiaus Mikalojus Jonas žmona Ona Mikalojus Jonas 1 žmona Ona Bartaševičiūtė 2 žmona Sofija Petkevičiūtė, Jono Nemiros našlė 3 žmona Ona Zaslavskytė, įnešusi Zaslavskių palikimą, kurį Glebavičiui 1547 m. patvirtino Žygimantas Augustas Ona 1 vyras Jonas Glebavičius 2 vyras Jeronimas Sinevskis Mikalojus žmona Elžbieta Sčytaitė Ona vyras Mikalojus Zenavičius Elžbieta vyras Jonas Semėta dukros vardas nežinomas, ištekėjo už Zbožno Verneravičiaus 62
13. Mikalojus, Jono sūnus, Zaslavskis 14. Grigas, Stanislovo sūnus, Astikas 15. Andrius, Aleksandro sūnus. Saltonas 16. Teodoras, Bohdano sūnus. Chreptavičius Iš viso: Marija 1 vyras Jurgis Astikas 2 vyras Mikalojus Kiška Barbora Tamila 1 vyras Motiejus Mikitičius 2 vyras Andrius Salomereckis 3 vyras Jonas Zaberezinskis Nastasija 1 vyras Vladimiras Putivlskis 2 vyras Grigas Astikas 3 vyras Stepanas Zbaravskis Bogdaną 1 vyras Andrius Sanguška 2 vyras Andrius Ciachanoveckis Fiodoras perbėgo į Maskvą Vasilijus Stanislovas žmona Jadvyga Chreptavičiūtė Jurgis Grigas Elžbieta vyras Mikalojus Kęsgailą Jonas dukros vardas nežinomas, ištekėjo už Jono Šovos Jurgis žmona Liudmila Toločynska Aliona vyras kunigaikštis Teodoras Četvertinskis 26 dukterys ir 30 sūnų Peržvelgus ir sūnų, ir dukterų santuokas, akivaizdu, kad susiklosto uždaras besigiminiuojančiųjų per vedybas ratas - senos sritinių kunigaikščių šeimos tuokia savo vaikus net su artimais giminaičiais, pavyzdžiui, tarpusavyje giminiuojasi Zaslavskiai, Alšėniškiai, Sluckiai, Ostrogiškiai. Šios šeimos priklausė ir tai pačiai stačiatikių konfesijai, buvo artimi giminaičiai. Matrimoninis konvergialumas akivaizdus ir tarp horodlinių bajorų ar XV a. viduryje karjerą padariusių bajorų šeimų - tuoktasi su antros ar net pirmos eilės pusbroliais (ar pusseserėmis) iš tėvo, ypač iš motinos pusės. Šeimos neretai suartėdavo per dvigubas vedybas, t. y. broliai vedė seseris (pavyzdžiui, broliai Jurgis ir Jonas Radvilos ir seserys Barbora ir Ona Kiškaitės); arba mirus žmonai vyras vesdavo jos seserį. Taigi iš vienos pusės vis labiau ryškėjo luominis uždarumas - giminės vengė įsileisti" naujai praturtėjusias šeimas, iš kitos pusės pastebima ir nauja tendencija - giminiavimasis su Mazovijos ir Lenkijos aukštuomene. Šeimos, pradėjusios šio pobūdžio vedybinę giminystę: Radvilos ir Ostrogiškiai. Ona Radvilaitė ištekėjo už Mazovijos kunigaikščio Konrado, jos brolis Jurgis vedė Barborą Dalejovaitę, Podolės vaivados Povilo Kolos dukrą. Elizėjus Ostrogiškis vedė Beatą Koscelecka, o jo brolis Konstantinas Vasilijus - Lenkijos didžiojo etmono Jono Tarnovskio dukrą Sofiją. Išliko pagarba titulams ir akivaizdus vyrų siekimas vesti turtingesnes arba kilmingesnes nuotakas. Pavyzdžiui, Jurgio Glebavičiaus sūnus Jonas" vedė Oną Bartaševičiūtę, Mantautų ir Sudimantų giminių palikuonę. Jos motina Jadvyga buvo vieno iš įtakingiausių Kazimiero valdymo pabaigos didikų Vilniaus vaivados (1477-1490) Aleknos Sudimantaičio dukra, tėvas Stanislovas Bartašaitis - Bartošo Mantautaičio sūnus. Abi giminės buvo sukaupusios dideles žemių valdas. Glebavičius perėmė žmonos žemes. Antroji žmona Sofija Petkevičiūtė perdavė iš pirmo vyro Jono Nemiros perimtas žemių valdas. Pagal 1528 m. kariuomenės surašymą iš savo valdų Glebavičius turėjo išrengti" 148, o iš sutuoktinės - 88 raitelius. Bendras šeimos turtas liudija jį buvus vienu turtingiausių valstybės žmonių. Trečią kartą Jurgis vedė kunigaikščio Fiodoro Zaslavskio dukrą Oną. Jos tėvas tuo metu teturėjo išrengti" 31 raitelį*, taigi šeimų turtinė padėtis labai skyrėsi, nuotakos pasirinkimą nulėmė kilmė, kurios, senos aristokratijos požiūriu, itin stigo į elitą besiskverbiančiam greitai praturtėjusiam Glebavičiui. Susigiminiavimo dėl kilmės akcentas ryškus ir Onos pusseserės Marijos Zaslavičiūtės, Mikalojaus Zaslavs- 27 Mnxaim Cniipii^oiioii, SdMCO^o, MmiCK: THK3 Sacnamib", 1998, p. 9-12; Algirdas Baliulis, XVI-XIX a. miestelio istorija", in: 7)'imvii(ii. &fon)yi, Wlimi, Hicio p,imwt/m, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2006, p. 13. 28 fkpchic «o»fk(i BaniKUM KiiacHioc /Ziiiioycmifd j928 jočlm, MiiicK: Gc/iapycKan iianyka, 2003, p. 54.
kio dukros, santuokose. 1539 m. ji buvo ištekinta už Jurgio Astiko, 1546 m. pabaigoje liko našle, o 1555 m. ištekėjo už Mikalojaus Kiškos, kuris už ją buvo jaunesnis daugiau nei dešimčia metų. Nors Mikalojus šeimoje buvo trečias sūnus, tačiau tėvo išskirtas turtas nebuvo mažesnis nei Zaslavskytės-Astikienės dovis, taigi vesti žymiai vyresnę nuotaką galėjo skatinti noras susigiminiuoti su Gediminaičių atšakos šeima. Tą patį galime pasakyti ir apie Lenkijoje nuotakų ieškojusius vyrus, pavyzdžiui, Konstantinas Vasilijus Ostrogiškis vedė vieno iš įtakingiausių ir turtingiausių Lenkijos politikų didžiojo etmono Jono Tarnovskio dukrą. Jo brolio Elizėjaus Ostrogiškio žmona Beata buvo Lenkijos iždininko Andriaus Kosceleckio ir Žygimanto Senojo favoritės Kotrynos dukra. Mergina, kaip ir jos brolis Jonas (Vilniaus vyskupas), laikyti nesantuokiniais valdovo vaikais. Vaikų vedybiniuose ryšiuose akivaizdžios ir tėvų politinių aspiracijų bendrybės, pavyzdžiui, Stanislovo Kiškos sūnus Petras vedė Oną Iliničiūtę, kuri buvo Stanislovo bendraminčio ir gero draugo Jono Zaberezinskio anūkė. XVI a. 3-4 dešimtmečiuose šeimyninio pobūdžio ryšius atskleidžiančių užrašymų valstybiniuose dokumentuose gausėja. Politikų šeimų struktūra ryškėja iš šeimų testamentų, kilmingos moterys įvardijamos jau ne vyro, o pačios moters vardu. Tačiau duomenų, kurių dėka galėtume tiksliai nustatyti gimimų metus, nėra. GIMINIŲ GYVYBINGUMAS IŠ pristatytų Aleksandro valdymo metų politikų tiesiogines gimines tęsė devynios šeimos. Penkių giminių tiesioginės linijos išmirė XVI a. pirmoje pusėje: Mantigirdai, Kęstgailos, Zaslavskiai, Saltonai, Alšėniškiai. Galime konstatuoti, kad pati gyvybingiausia laikmečio giminė buvo Radvilos. Mikalojus Radvila paliko keturis sūnus ir dukrą, pastarieji išaugino dvylika palikuonių, aštuonis vyrus ir keturias moteris. Antros tiriamųjų kartos šeimose pailgėja moterų gyvenimo trukmė (arba sutrumpėja vyrų), nes padaugėja pasikartojančių moterų santuokų. Vaikų mirtingumas buvęs gana didelis, nes pilnametystės šeimose sulaukia vidutiniškai 2-3 palikuonys. Pavyzdžiui, vienoje iš gausesnių Jono Radvilos šeimoje iš trijų santuokų nustatyta dešimt palikuonių. Pilnametystės sulaukė tik keturi. Vyrai vesdavo brandūs, bet pirmosios santuokos sudaromos jaunesnio amžiaus, pavyzdžiui, Konstantinas Vasilijus Ostrogiškis 1553 m. vedė Sofiją Tarnovską. Tuo metu jam buvo apie 28 metus, jo brolis Elizėjus susituokė lygiai to paties amžiaus. Besituokiančiųjų amžiaus ir vyro bei moters vedybinio amžiaus santykio dar negalime nustatyti. Kai kurių šeimų vyrų gimimo ir santuokos datos aiškios, pavyzdžiui, Radvilų šeimos. Tačiau trūksta duomenų nustatyti moterų metus. Kaip ir prieš dvidešimt metų, visiškai nieko negalime pasakyti apie moters likimą, jei ji neišteka ir nesusilaukia vaikų. Vieniša moteris gali būti paminėta tėvo testamente, jos vardas bus šeimos genealogijoje bei antkapiniame įraše, kitokio pobūdžio informacijos nerasime. IŠVADOS Išanalizavus Aleksandro valdymo metų Ponų tarybos 19 įtakingiausių pareigūnų biografijas, nustatyta, kad aštuoniolika iš vyrų buvo vedę, identifikuotos 29 santuokos. Kadangi nėra šaltinių, fiksavusių tikslias šių asmenų bei jų sutuoktinių gimimo, santuokos, o kai kuriais atvejais ir mirties datas, neįmanoma nustatyti gyvenimo trukmę bei vedybinį amžių. Galima prielaida, kad vyrai vesdavo brandaus amžiaus. Moterų mirtingumas buvo didelis, todėl net aštuoni vedė pakartotinai, neretai pakartotinos vedybos buvo sudaromos su moterimis iš mirusios žmonos aplinkos. Iš 29 nustatytų santuokų 7 atvejais žmonų tapatybė nenustatyta (5 sutuoktinės neidentifikuojamos, vienu atveju žinoma moters kilmė, bet nenurodytas vardas, 64
vienu atveju žinomas vardas, bet neaišl<;u, iš kokios ji giminės). Šeimos dokumentuose moterys minimos, bet vadinamos tiesiog vyro pavarde, nenurodant jų pačių pavardės ir kilmės. Pastebima, kad daugiau duomenų apie moterį nurodoma tais atvejais, kai ji kilusi iš kilmingesnės šeimos nei jos sutuoktinis. Kunigaikščių kilmės šeimos tekino savo dukras už stiprią įtaką valstybėje įgijusių 1413 m. Horodlės unijos metu bajorystę gavusių Vytauto patarėjų palikuonių. Tačiau kunigaikštiškos kilmės vyrų santuokose išlaikyta tradicija vesti kunigaikštiškos kilmės moteris. Kunigaikščių ekonominė (ir politinė) galia XVI a. pradžioje menko, bet didelę reikšmę tebeturėjo kilmės veiksnys. Taigi horodlinės kilmės vyrų vedybų atveju ryškėja laikmečiui biidinga tendencija - pinigai irgaffa Wė titule, tačiau turtingi kunigaikštiškos kilmės vyrai laikėsi tradicijos vesti moteris iš savo kilminės aplinkos. Renkantis sutuoktines didelę reikšmę turėjo ir politinė grupuotė. Vyresnės kartos politikai santuokomis į Aleksandro valdymo metų Ponų tarybą įvedė" naujas šeimas. Akivaizdu, kad šios Tarybos nariai buvo susaistyti kraujo, vedybine ar svainine giminyste. Pilietiškumo prasme santuokos uždaro pobūdžio - nėra moterų, kilusių iš Lenkijos, kas vėliau bus populiaru šių politikų sūnų šeimose. Palikuonių, sulaukusių pilnametystės, liko šešiolika asmenų (nustatyta penkiasdešimt šeši). Lyginant jų ir jų tėvų vedybinių ryšių specifiką, akivaizdu, kad susiklostė uždaras besigiminiuojančiųjų per vedybas ratas. Išliko pagarba titulams ir akivaizdus vyrų siekimas vesti turtingesnes arba kilmingesnės nuotakas. Vaikų vedybiniuose ryšiuose atsispindi tėvų politinių aspiracijų bendrybės. Šioje kartoje prasideda giminiavimasis su Lenkijos aukštuomene - vedamos moterys iš Krokuvos dvaro aplinkos. Iš pristatytų Aleksandro valdymo metų politikų tiesiogines gimines tęsė devynios šeimos. Penkių giminių tiesioginės linijos išmirė XVI a. pirmoje pusėje. Galime konstatuoti, kad pati gyvybingiausia laikmečio giminė buvo Radvilos. Visapusiškesnis bei tikslesnis XV a. pabaigos - XVI a. pradžios šeimos struktūros modelis nėra įmanomas. Tiek vertikalųjį (nuo patriarcho link palikuonių), tiek ir horizontalųjį (atskirų kartų struktūrizacija šeimomis) XV a. pabaigos - XVI a. pradžios aukštuomenės genealoginį medį galime sudaryti tik hipotetiškai. Šioje situacijoje tiksli visų šeimos asmenų ir giminystės ryšių identifikacija gana sudėtinga - trūksta laikmečio šaltinių. ŠALTINIAI IR LITERATŪRA Kojalowicz Wojciech Wijuk, Herbarz szlachty Wielkiego Ksi e stwa tewsk i ego, tak zwany Nomenklator, opr. Adam Naruszewicz, Krakow, 1905. Kojalowicz Wojciech Wijuk, Herbarz rycersftvo MeHci'ego Litewsk i ego, tak zwany Compend i mn, opr. Franciszek Piekosinski, Krakow, 1897. D'e fwm» (#dzyq/o timigaimfio A/ekandro /ogm'/m'či'o (h knygos (1494-1504), parengė Darius Antanavičius ir Rimvydas Petrauskas, Vilnius: Lietuvos pilys, 2007 L i etuvos Metrika (toliau - LM), 4-oji Teismų bylų knyga, parengė Stanislovas Lazutka, Irena Valkonytė, Genutė Kirkienė ir kt., Vilnius: VU leidykla, 1997 LM, Knyga Nr 3 (1440-1498), Užrašymų k n yg a 3, parengė Lina Anužytė ir Algirdas Baliulis, Vilnius: Žara, 1998. Z.M, J\M/go Nr. 4 C^/g-MgiA L%rafy»n/ kfi/ga 4, parengė Lina Anužytė, Vilnius: Žara, 2004. 1M, Knyga Nr. 5 (1427-1506), Užrašymų knyga 5, parengė Egidijus Banionis, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1993 - LM, Knyga Nr 25 (1387-1546), Užrašymų knyga 25, parengė Darius Antanavičius ir Algirdas Baliulis, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1998. LAf, Knyga Nr. 6 (1494-1506), Užrašymų knyga 6, parengė Algirdas Baliulis, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2007 LM, Knyga Nr. 10 (1440-1523), Užrašymų knyga 10, parengė Egidijus Banionis ir Algirdas Baliulis, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 1997 LM, Knyga Nr 14 (1524-1529), Užrašymų knyga 14, parengė Darius Antanavičius, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2008. Niesiecki Kaspar, KoroMiipok^o^rzyzkfc/' W»oA:: afarožyfncn:: R)'cc^f»'d Pof*ticgoy iyiwtf%oxipd*a liktwticgo, 1.1-4, Lwow, 1728-1743. Niesiecki Kasper, Herbarzpolsk i, wyd. Jan Bobrowicz, 1.1-10, Lipsk, 1838-1846, Reprint: Warszawa, 1989. Okolski Simon, Orbis Poloni. Sp/cnifonkiu roc/i; m, coiulccoratus, Cracoviae, 1641. Paprocki Bartosz, Hcrby rycerstwa polski e go, Krakow, 1584, Reprint: wyd. Krzysztof Turowski, Krakow, 1858; Krakow, 1982.