Agnius Urbanavičius, Vilniaus naujieji miestiečiai m., Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2005, 384 p.: iliustr.

Transkrypt

1 S E N O J I L I E T U VO S L I T E R AT Ū R A, 2 2 K N YG A, I S S N A N O TA C I J O S Agnius Urbanavičius, Vilniaus naujieji miestiečiai m., Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2005, 384 p.: iliustr. Knygoje tiriama migracija į Vilnių XVII XVIII a., t. y. iki Abiejų Tautų Respublikos gyvavimo pabaigos. Pats reiškinys yra gerokai senesnis ir siejamas su Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino laiškais Vakarų Europos miestiečiams (1323) bei Magdeburgo miesto teisių Vilniui suteikimu (1387). Migracijos proceso šiandien nebeįmanoma rekonstruoti dėl sunaikintų dokumentų: kaip nurodo knygos autorius, beveik visas Vilniaus savivaldos archyvas sudegė Rusijos kariuomenei 1655 m. užėmus Vilnių, todėl tyrimo pradžia pasirinkti 1661-ieji Vilniaus išvadavimo metai. Knygos autorius itin preciziškai pateikia statistinius duomenis: migrantų skaičių per visą tiriamąjį laikotarpį, to skaičiaus kitimo rodiklius; išsamiai aptaria naujųjų miestiečių veiklos pobūdį, amatų grupes, kilmės geografiją ir socialinę sudėtį. Faktai vertinami atsižvelgiant ne tik į Lietuvos bei problematikos požiūriu artimus Lenkijos mokslininkų tyrimus, bet ir pasitelkiant plačias kitų šalių tyrėjų metodologines galimybes. Tai leidžia migracijos procesą (beje, pagal statistiką, intensyviausiai vykusį LDK ribose) palyginti su Europos tendencijomis, šioje perspektyvoje įvertinti Lietuvos istorinę bei socialinę situaciją. A. Urbanavičius tiksliai apibrėžia vartojamas sąvokas: kas yra naujasis miestietis, kuo skiriasi miestietis ir mieste gyvenantis nemiestietis, vadinamasis miestėnas, miesto gyventojas. Tyrėjas taip pat atkreipia dėmesį į šaltiniuose vartojamų sąvokų nenuoseklumą (pvz., tą pačią vietovę įvardijant kaip miestą, miestelį ar kaimą). Reikia 349

2 pažymėti, kad miesto tema nėra itin populiari senojoje LDK literatūroje. Net ir XVIII a., aktyviau svarstant miestiečių teises, publicistikoje dominuoja valstiečių statuso luominėje visuomenėje klausimai, pabrėžiamas agrarinis LDK miestų pobūdis, gana lėtas jų augimas. Telkdamasis į miestiečių judėjimo, įsitvirtinimo sostinėje problemas, Urbanavičius kartu atskleidžia miesto daugiasluoksniškumą, teigia neabejotiną miestelėnų ir kaimiečių mąstymo bei kultūros įtaką Vilniaus miestiečių bendruomenei. Ši tema plačiau neanalizuojama, tačiau miestas iš esmės pristatomas kaip gyvas, kintantis organizmas. Atkreipiamas dėmesys, kad XVIII a. antrojoje pusėje reikalavimai naujiesiems miestiečiams tapo lengvesni nei XVII a. antrojoje ir XVIII a. pirmojoje pusėje, o tai neabejotinai skatino intensyvesnę jų migraciją (tai akivaizdžiai liudija statistiniai duomenys). Ir priešingai šis procesas gerokai sulėtėjo ar net visiškai nutrūko paskutiniuoju penkerių metų Respublikos gyvavimo laikotarpiu (1794 m. neužfiksuota nė vieno atvykėlio). Aptariant konfesiniu ir tautiniu požiūriu įvairialypę miestiečių sudėtį, ryškinama kriterijų svarba (be minėto religinio ir tautinio, ypač svarbus profesinis pasirengimas), tam tikrais laikotarpiais kylančios įtampos, kurios atspindi bendras politinės, kultūrinės situacijos tendencijas. Surinkti ir detaliai klasifikuoti archyviniai duomenys Vilniaus vaizdinį daro labiau apčiuopiamą, konkretizuoja jo viduje vykusius procesus bei leidžia objektyviau įvertinti miesto raidą. Kristina Mačiulytė Europa Środkowowschodnia od X do XVIII wieku jedność czy różnorodność?: [Materiały z sympozjum Europa Środkowowschodnia jedność czy różnorodność od X do XVIII wieku zorganizowanego w ramach 17. Powszechnego Zjazdu Historików Polskich (Kraków, wrzesień 2004)], pod redakcją Krzysztofa Baczkowskiego i Janusza Smołuchy, Kraków: Societas Vistulana, 2005, 216 p metų rugsėjo 17 dieną Krokuvoje įvyko tarptautinė konferencija Vidurio ir Rytų Europa vienybė ar skirtingumas nuo X iki XVIII 350

3 amžiaus. Organizatoriai sumanė aptarti įvairialypę didžiulio Europos regiono istoriją ir apibrėžti jos politinės, ekonominės, visuomeninės, kultūrinės ir kt. raidos trajektorijas. Šiuo tikslu jie kreipėsi į septynis žymius šių sričių tyrėjus lenkus ir septynis žinomus užsienio mokslininkus iš Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos, Slovakijos, Vengrijos, Čekijos ir Italijos. Minėtame rinkinyje publikuojami pranešimų pagrindu parengti straipsniai. Jų lygį žymi autorių pavardės, o tematiką straipsnių pavadinimai. Knygoje rasime žinomo Bažnyčios istoriko, Liubline veikiančio Vidurio ir Rytų Europos instituto direktoriaus prof. habil. dr. Jerzio Kłoczowskio straipsnį Europa Środkowowschodnia w przestrzeni europejskiej, Naujųjų laikų Lenkijos ekonomikos tyrimais pripažinimą pelniusio prof. habil. dr. Antonio Podrazos publikaciją Europa Środkowa jako region historiczny, vengrų literatūros istoriko, Vidurio Europos literatūros ir kultūros katedros Miškolco universitete vedėjo doc. habil. dr. Arono Petneki o straipsnį Niekorzystne opinie o innych narodach w średniowiecznej Europie Środkowowschodniej i ich analogie na Zachodzie, lenkų teisės istoriko, Bažnyčios teisės ir Lenkų teisės istorijos katedrų Jogailos universitete vedėjo prof. habil. dr. Wacławo Uruszczako tyrimą Swoistość systemów prawno-ustrojowych państw Europy Środkowowschodniej w XV XVI wieku, žinomos lietuvių istorikės prof. habil. dr. Jūratės Kiaupienės straipsnį Swoistość systemu prawno-ustrojowego Wielkiego Księstwa Litewskiego w XV XVI wieku, darbais iš Viduramžių Lenkijos ekonomikos pripažinimą pasaulyje pelniusio prof. habil. dr. Henryko Samsonowicziaus tyrimą Strefy gospodarcze Europy w Średniowieczu i wczesnej epoce nowożytnej. Próba analizy porównawczej, iš darbų apie baltarusių ūkio raidą Naujaisiais laikais žinomo Baltarusijos istorijos ir baltarusių muziejininkystės katedros Kultūros ir meno universitete Minske vedėjo prof. habil. dr. Anatolio Hrickevičiaus straipsnelį Rola Gospodarcza ziem białoruskich w Europie Środkowowschodniej we wczesnej epoce nowożytnej, Viduramžių kultūros tyrimais pripažinimą pelniusio Šventojo Kryžiaus akademijos Kelcuose prof. habil. dr. Wojciecho 351

4 Iwańczako tyrimą Rola i znaczenie dwóch kręgów cywilizacyjnych. Slavia Occidentalis i Slavia Orientalis w dziejach Europy Środkowowschodniej (okcydentalizacja i bizantynizacja regionu), žinomo ukrainiečių istoriko, Vidurio ir Rytų Europos istorijos tyrimų instituto Lvove direktoriaus prof. habil. dr. Jaroslavo Isajevičiaus straipsnį Cywilizacje postbizantyjska i łacińska w Europie Środkowowschodniej: strefy współistnienia i wzajemnych wpływów, darbais iš Lenkijos Viduramžių kultūros regione pripažinimą pelniusio Jogailos universiteto prof. habil. dr. Krzysztofo Ożogo tyrimą Elity intelektualne krajów Europy Środkowowschodniej w późnym średniowieczu i ich horyzonty myślowe, žinomo slovakų istoriko, Prešovo universiteto prof. habil. dr. Ferdinando Uličny darbą Elita intelektualna na Słowacji w XV wieku, pripažinimą darbais iš lenkų Viduramžių kultūros istorijos pelniusio Lenkijos MA Istorijos instituto prof. habil. dr. Stanisławo Bylinos straipsnį Religijność mieszkańców Europy Środkowowschodniej w późnym średniowieczu, dėmesį tyrimais iš čekų Viduramžių mentaliteto patraukusio Viduramžių tyrimų centro Prahoje darbuotojo dr. Martino Nodlio studijėlę Późnośredniowieczna pobożność. Świeccy i duchowni, miasto i wieś, reformacja husycka i zagubiona rewolucja, pripažinimą darbais iš Naujųjų laikų istorijos pelniusio Romos La Sapienza universiteto prof. habil. dr. Marco Jačovo straipsnelį Europa Środkowowschodnia a zagrożenie osmańskie od XV do XVII wieku ir žinomos lenkų kultūros istorikės, Zielona Góros universiteto prof. habil. dr. Marijos Barbaros Topolskos tyrimą Dziedzictwo kultury zachodnioeuropejskiej w Wielkim Księstwie Litewskim i na ziemiach ruskich Korony od XV do XVIII wieku. Sigitas Narbutas Jono Bretkūno postilė: Studija, faksimilė ir kompaktinė plokštelė, parengė Ona Aleknavičienė, fotografas Edmundas Paukštė, dailininkas Alfonsas Žvilius, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2005, 1136 p.: iliustr. 352

5 Pirmoji didelio ir svarbaus projekto dalis. Kaip pratarmėje nurodo rengėja, atsižvelgiant į žinių visuomenės poreikius ir siekiant sudaryti sąlygas tolesniems tyrimams, numatytas toks Postilės mokslinio leidimo projektas: 1) faksimilinis leidimas ir kompaktinė plokštelė su skaitmenine faksimile; 2) kritinis leidimas; 3) monografija. Šiame leidinyje publikuojama stambiausios XVI amžiuje spausdintos lietuviškos knygos Jono Bretkūno ( ) parengtos Postilės (1591) faksimilė (anotuojamo leidinio p ). Be jos, knygoje dar publikuojamas dr. Onos Aleknavičienės tyrimas Jono Bretkūno Postilė Lietuvoje: sklaidos istorija (p ) su santrauka vokiečių kalba (p ), taip pat išsami bibliografija ( Šaltiniai ir literatūra, p ), Asmenvardžių rodyklė (p ), Vietovardžių rodyklė (p ) ir kompaktinė plokštelė su skaitmenine šio raštijos paminklo kopija. Visais atžvilgiais svarus leidinys: tyrimas suteikia būtinų žinių apie Bretkūno gyvenimą, veiklą, raštus, parodo Postilės sklaidą XVI XX amžiuje, informuoja apie išlikusius egzempliorius, jų būklę ir saugojimo vietas. Dailininko pasirinktas didesnis formatas bei popierius leidžia perteikti daugelį reprodukuojamo egzemplioriaus tekstinių ir kitokių fizinių charakteristikų (faksimilei pasirinktas geriausias išlikęs Postilės egzempliorius, saugomas LMAB LK-16/1), o kieti viršeliai, kokybiškas įrišimas ir nemažas tiražas (400 egz.) garantuoja šiai mokslinei publikacijai ilgesnį gyvenimą. Sigitas Narbutas Nijolė Lietuvninkaitė, Kauno senoji knyga: Raiška ir plėtotė metais, redaktorė Margarita Dautartienė, dailininkė Kornelija Buožytė, Vilnius: Versus aureus, 2006, 311 p.: iliustr. Knygotyrininkės, Kauno technologijos universiteto bibliotekos Retų knygų skyriaus vedėjos dr. Nijolės Lietuvninkaitės monografija kompleksiškai atskleidžia lokalizuotą knygos kultūros raišką. Lietuvoje tai pirmoji miesto kultūros studija, knygotyros aspektu 353

6 apibūdinanti įvairiakalbės knygos funkcionavimo ypatumus. Chronologinės darbo ribos įprasmina tam tikrus reikšmingus šio svarbaus miesto istorijos etapus: 1843 m. Kaunas tapo Rusijos Imperijos gubernijos centru, o 1918 m. buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė. Visas šis laikotarpis sudėtingas politine, socialine, ekonomine bei kultūrine prasme. Dviejų dalių studijoje įtaigiai atskleidžiamos aplinkybės, kuriomis buvo organizuojama Kauno miesto knygų leidyba, analizuojamos tos leidybos ištakos, poligrafijos atsiradimo priežastys ir raida, knygų sklaidos formos, bibliotekų veikla. Lietuvninkaitės tyrinėjimai ir išvados pagrįsti kruopščiai surinkta ir apibendrinta gausia archyvine medžiaga, kurios didžioji dalis monografijoje skelbiama pirmą kartą. Kalbamojo laikotarpio Kauno knygų lietuvių, rusų, lenkų, vokiečių, jidiš, lotynų ir esperanto kalbomis visetas yra pačios autorės sukauptas rankraštinėje kartotekoje, apimančioje 1274 bibliografinius įrašus. Lietuviškų ir lenkiškų knygų leidyba buvo labai suvaržyta, tačiau XX a. pradžioje pagyvėjęs lietuvių kultūrinis gyvenimas, skatinęs knygų leidybą, Kauną pavertė lietuvių kultūros centru. Knygotyrininkės nustatyta, kad m. Kaune dominavo knygų leidyba rusų kalba, o lietuviška knyga ėmė įsigalėti m. Studija gausiai puošta iliustracijomis, lentelėmis, diagramomis, aprūpinta rodyklėmis. Tai informatyvi ir puikiai išleista knyga, verta paskaityti kiekvienam, besidominčiam Lietuvos kultūros istorija. Daiva Narbutienė Zigmantas Kiaupa, Lietuvos kultūros vertybių kelionės iki 1990 m.: Praradimai ir sugrįžimai, redaktorė Zita Kutraitė, meninė redaktorė Kornelija Buožytė, Vilnius: Kultūros paveldo departamentas prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos; Versus aureus, 2006, 141 p. Istoriko Zigmanto Kiaupos parašyta Lietuvos kilnojamųjų kultūros vertybių užsienyje iki 1990 m. apžvalga susistemina ankstesnius 354

7 tyrinėjimus apie mūsų valstybės intelektines netektis ir bandymus susigrąžinti tai, kas įvairiais istorijos tarpsniais buvo išgabenta už dabartinės Lietuvos valstybės ribų. Dviejų dalių studijoje aptariama Lietuvos kilnojamųjų kultūros vertybių užsienyje samprata, kalbama apie natūralųjį ir prievartinį tų vertybių judėjimą, jų paiešką bei pastangas jas susigrąžinti. Lietuvos kultūros paveldas archeologiniai radiniai, daiktai, susiję su svarbiausiais istorijos įvykiais, vaizduojamojo meno vertybės, rašytiniai paminklai (knygos, rankraščiai) ir pan. visa tai, kas prieš 50 metų ir anksčiau buvo sukurta Lietuvoje ir dėl įvairių aplinkybių išgabenta kitur, laikytina reikšminga mūsų valstybės istorijos savastimi, kurią pravartu ne tik pažinti, bet ir pasirūpinti jos išsaugojimu bei perdavimu kitoms kartoms. Mūsų valstybėje sukurtos kultūros vertybės kelis šimtmečius buvo gabenamos į kaimynines (ir ne tik) valstybes Baltarusiją, Rusiją, Lenkiją, Švediją, JAV ir kitur. Kai kas buvo sugrąžinta, o kai kurie svarbūs paminklai (pavyzdžiui, Lietuvos Metrika) iki šiol neranda kelio ten, kur jiems ir priklausytų būti. Ypač komplikuota padėtis dėl istorinio kultūros paveldo, į kurį pretenduotų kelios dabartinės valstybės (be Lietuvos, Baltarusija, Lenkija, Ukraina), statuso. Knygos autorius tiesiai ir teisingai apibūdina šią situaciją, kurios šviesoje pasirodo gana grobikiškos ir neteisėtos Lenkijos mokslininkų ir visuomenės veikėjų ankstesnės turtinės ambicijos. Tokiomis aplinkybėmis ypač didelės pagarbos nusipelnė žmonės, bandę kilnojamąsias kultūros vertybes užregistruoti, susisteminti ir visokiais būdais pargabenti į jų kilmės šalį Lietuvą. Apie jų Pauliaus Galaunės, Konstantino Jablonskio, Levo Vladimirovo ir kitų atliktus darbus šioje studijoje irgi rašoma. Zigmanto Kiaupos knyga, nubrėžianti gaires, kas padaryta ir kas darytina fiksuojant Lietuvos kilnojamųjų kultūros vertybių judėjimą, verta paskaityti kiekvienam, kuris neabejingas tų vertybių likimui. Daiva Narbutienė 355

8 Володимир Рычка, Київ другий Єрусалим : (З іcторії полiтичної думки та ідеології середньовічної Русі), Kиїв: Iнститут історії України НАН України, 2005, 243 p. Vertinga, įdomi monografija ne tik Kijevo Rusios kultūros tyrėjams, bet ir visiems, kurie domisi civilizacinės tapatybės problemomis Vidurio ir Rytų Europoje. Pasitelkęs gausius šaltinius ir dar gausesnius tyrimus, autorius atskleidžia, kaip atsirado, skleidėsi ir kito ideologema apie Kijevą kaip kitą, naują Jeruzalę. Šios idėjos genezę Volodimiras Rička susieja su Bizantijos politinės kultūros recepcija Kijevo Rusioje ir jos valdovų pastangomis sukurti savą senosios rusų valstybės ideologiją. Dėl įvairių šiame tyrime aptariamų priežasčių politinė senovės Kijevo tapatybė įgavusi ne tiek karine galia bei politine trauka pasižymėjusios sostinės, kiek šventojo miesto svarbiausios krikščioniškojo pasaulio šventvietės bruožų. Sekdamas senovės Rusios metraščių ir kitų raštijos paminklų liudijimais, autorius pateikia įdomų šios reikšmingos mitologemos sklaidos ir kaitos vaizdą visame didžiuliame rytų slavų Viduramžiais gyvavusių valstybių regione. Sigitas Narbutas Исторический путь литовской письменности: Сборник матеpиалов конференции, научный редактор Сергей Ю. Темчин, редактор Раса Мелькувене, художник Сигуте Хлебинскаите, Bилнюс: Институт литовского языка, 2005, 364 с.: иллюстр., таб. Straipsnių rinkinio pavadinimas apibūdina gražias jo sudarytojų intencijas nušviesti raštijos lietuvių kalba raidą nuo XVI amžiaus iki gyvenamojo meto. Rinkinį sudaro keturi skyriai: История литовского языка и письменности в Речи Посполитой, Литовский язык и письменная культура в эпоху политики русификации и запрета печати латинскими буквами: XIX начало XX века, Становление национальных культур и имперская политика русификации в соседних регионах России ir Актуальные проблемы литуа- 356

9 нистики. Pirmą skyrių sudaro keturi, antrą devyni, trečią penki, ketvirtą vienas straipsnis. Dėmesį patraukia rinkinio sudarytojų siekimas sieti raštijos raidą su valstybingumu. Nors skyrių sudėtis rodo, jog paskiriems valstybės ir lietuvių rašto kultūros laikotarpiams nuspręsta skirti nevienodai vietos, rinkinyje esama vertinga archyvine ir kitokia medžiaga pagrįstų tyrimų (Zitos Medišauskienės Политика российских властей по отношению к литовской печати до запрета печати латинскими буквами (цензурный аспект), Dariaus Staliūno Национальная политика Российской империи в Северо-Западном крае и вопрос о высшем учебном заведении после восстания годов, Anos Komzolovos «Литва» или «Западная Россия»? Статистические исследования этноконфессионального состава населения Северо-Западного края Российской империи в х годах, Monikos Bankowski-Zülling «О Литве... меньше, нежели о Китае»: отражение запрета литовской печати в зарубежной публицистике 1864/65 годов, Pauliaus Subačiaus Прагматические аспекты «непрагматического отпора»: проект литературного правописания А. Баранаускаса в контексте запрета письменности ir kt.). Šilto padėkos žodžio nusipelno kaimynų šiam rinkiniui parašyti straipsniai, pirmiausia liudijantys autorių pagarbą Lietuvai ir lietuviams (Olego Dziarnovičiaus Литовский язык в мультикултурном обществе Великого княжества Литовского XV XVI веков, Anželikos Dubasovos Орфография литовских памятников XVI века в контексте орфографических опытов соседей, Irinos Kukuškinos Йонас Басанавичюс и литовское национально-освободительное движение в годы запрета литовской печати ir kt.). Rinkinį užbaigia straipsnis apie svarbiausią šių dienų lietuvių kalbos paminklą didįjį žodyną, sumanytą ir pradėtą rengti prieš šimtą metų ( Jolantos Zabarskaitės, Gertrūdos Naktinienės ir Ritos Šepetytės Современность и перспективы большого «Словаря литовского языка» ). Turbūt neatsitiktinai būtent ši publikacija sukuria retą intrigą. Kaip minėta, 357

10 ji vienintelė išspausdinta skyriuje, skirtame aktualioms lituanistikos problemoms. Nieku būdu negalvodami, kad kolegos problemų ir mokslinei analizei aktualių temų ieško vien tik didžiajame žodyne, numanome, kad jie ilgainiui paskelbs kokį nors atskirą tokių tyrimų rinkinį lietuvių ir nelietuvių kalbomis. Sprendžiant iš publikacijų Gimtajame žodyje ir Gimtojoje kalboje, specialių laidų per nacionalinį radiją ir televiziją, vis labiau matomos Valstybinės lietuvių kalbos komisijos ir didžiųjų miestų savivaldybėse kalbos dalykus tvarkančių specialistų gražios ir prasmingos raiškos, tokio leidinio poreikį visuomenė jau kuris laikas jaučia itin gyvai. Sigitas Narbutas