LIETUVOS KAIMO VIETOVIŲ KONKURENCINGUMO STIPRINIMAS: GEROJI PATIRTIS

Transkrypt

1 ALEKSANDRO STULGINSKIO UNIVERSITETAS EKONOMIKOS IR VADYBOS FAKULTETAS 6-oji tarptautinė mokslinė - praktinė konferencija 6 th international academic - practical conference LIETUVOS KAIMO VIETOVIŲ KONKURENCINGUMO STIPRINIMAS: GEROJI PATIRTIS EXAMPLES OF GOOD PRACTICES IN STRENGTHENING THE COMPETITIVENESS OF THE LITHUANIAN RURAL AREAS STRAIPSNIŲ RINKINYS AKADEMIJA, 2014

2 ISSN ISSN (Online) Konferencijos organizacinis komitetas: Pirmininkė: Asist. Renata Lukė (Aleksandro Stulginskio universitetas) Nariai: Lekt. Alvydas Aleksandravičius (Aleksandro Stulginskio universitetas) Lekt. Rasa Merkienė (Aleksandro Stulginskio universitetas) Dokt. Rasa Pakeltienė (Aleksandro Stulginskio universitetas) Doc. dr. Gintarė Vaznonienė (Aleksandro Stulginskio universitetas) Konferencijos mokslinis komitetas: Pirmininkė: Prof. dr. Vilma Atkočiūnienė (Aleksandro Stulginskio Universitetas) Nariai: Lekt. Oana Raluca Glavan (Aleksandro Stulginskio Universitetas) Lekt. dr. Ilona Kiaušienė (Aleksandro Stulginskio Universitetas) Doc. dr. Stasė Navasaitienė (Aleksandro Stulginskio Universitetas) Doc. dr. Jan Žukovskis (Aleksandro Stulginskio Universitetas) Doc. dr. Artur Jacek Kożuch (Krokuvos žemės ūkio universitetas) Doc. dr. Janusz Sasak (Krokuvos Jogailos universitetas) Doc. dr. Beata Domanska-Szaruga (Sedlcos Gamtos ir humanitarinių mokslų universitetas) Doc. dr. Krystyna Kurowska (Varmijos ir Mozūrijos universitetas) Doc. dr. Wioletta Sylvia Wereda (Varšuvos Karo technologijos universitetas) Prof. habil.dr. Piotr Senkus (Poznanės Gyvybės mokslų universitetas Prof. habil. dr. Renata Marks-Bielska (Varmijos ir Mozūrijos universitetas) Konferencijos praktinis komitetas: Pirmininkas: Jonas Samoška (Tauragės rajono, Mažonų seniūnija) Nariai: Guoda Burokienė (Lietuvos kaimo bendruomenių sąjunga) Rimantas Čiūtas (Kaimo regioninės plėtros centras, Aleksandro Stulginskio universitetas) Petras Geštautas (Lietuvos savivaldybių seniūnų asociacija) Klavdija Stepanova (VVG tinklas) Straipsniai recenzuoti mokslinio ir praktinio komiteto recenzentų. Spausdinta iš autorių pateiktų straipsnių originalų. Dėkingi Lietuvos mokslo tarybai už paramą, sutarties Nr. MIP-004/2013. Gerbiamos visos ES kalbos. Aleksandro Stulginskio universitetas, 2014

3 PRATARMĖ Praktika nelaukia, kol mes sukursime instrumentarijų ją išanalizuoti, įvertinti, pertvarkyti. Mūsų uždavinys sukurti idealizuotą ateities modelį ir praktiką pasukti į jo vėžes. Tuo išvengtume išbandymų kelyje aklų paieškų ir neišvengiamų klaidų. Žmogui ir visuomenei tai per didelė prabanga. Bet ir čia slypi kiti povandeniniai rifai lengva paskęsti dogmatizmo baloje. Tokių pavyzdžių istorija pateikė daugiau negu reikia... /Mečislovas Treinys Tautos ir jos žemės jungtis, 2011, p.253 / Mokslinių praktinių konferencijų organizavimo Aleksandro Stulginskio universitete patirtis parodė, kad gerosios praktikos pavyzdžių sklaida, mokslininkų ir praktikų diskusijos yra vieni iš efektyvių būdų, padedantys rasti geriausius Lietuvos kaimo vietovių vystymo bei jų konkurencingumo stiprinimo sprendimus. Kaimo plėtros veikėjų gebėjimai kartu veikti ir sistemingai spręsti kaimo ekonomines, socialines, kultūrines ir aplinkosaugines problemas, surasti savojo kaimo vietą bendroje teritorinėje sąrangoje, parodyti savosios kaimo vietovės reikšmę ir gyvybingumą regiono, šalies, ES, pasaulio kontekste suformuoja konkurencingą vietovę patrauklią gyventi, dirbti ir investuoti. Konferencijos tikslas skleisti mokslinių tyrimų rezultatus ir kaimo socialinės infrastruktūros vystymosi valdymo gerąją patirtį skatinant partnerystę ir bendradarbiavimo ryšius tarp seniūnijos ir kaimo bendruomenės, tobulinant seniūnijos, savivaldybės, regiono vidaus administravimą, kaimo vietovių gyventojus įtraukiant į socialinės infrastruktūros paslaugų organizavimą ir teikimą, ugdant kaimo gyventojų pilietiškumą, tautiškumą ir verslumą, kuriant palankias galimybes kaimo ekonomikai vystyti m. konferencija prasiplėtė iki dviejų dienų tarptautinės mokslinės praktinės konferencijos. Konferencijoje kaimo bendruomenių lyderiai, jaunimas būsimi kaimo plėtros administratoriai, Lietuvos ir užsienio mokslininkai pristato kaimo socialinės infrastruktūros projektų gerąją patirtį. Vyrauja kaimo socialinės infrastruktūros atnaujinimo temos: viešųjų erdvių (pvz., sporto aikštynų, aikščių, vietos produktų pardavimo vietų) kaime kūrimas ir tradicinio kraštovaizdžio išsaugojimas; viešųjų pastatų atnaujinimas ir novatoriškas pritaikymas kaimo bendruomenės laisvalaikio, sporto ir kultūrinės veiklos poreikiams bei viešosioms paslaugoms teikti; poilsio zonų ir turizmo viešosios infrastruktūros (dviračių bei pėsčiųjų takai, paplūdimiai, prieplaukos, poilsio ir sustojimo aikštelės) vystymas; informacinių technologijų ir vietos išteklių panaudojimas teikiant kaimo socialinės infrastruktūros paslaugas. jaunimo laisvalaikio užimtumo ir savanoriško užsiėmimo organizavimas. Konferencijos dalyviai diskutuos ir ieškos atsakymų į klausimą: kas plėtoja kaimo socialinę infrastruktūrą, ar darni bendruomenė yra kaimo socialinės infrastruktūros vystymą suponuojantis veiksnys, kaip novatoriškai valdyti kaimo socialinę infrastruktūrą, kokie pokyčių valdymo metodai padeda pasiekti naują kokybę, kaip stiprinti kaimo vietovių konkurencingumą, kaip kurti patrauklią gyventi ir ilsėtis, dirbti ir investuoti kaimo vietovę. Priimdami kaimo vietovių pokyčių valdymo sprendimus vadovaukimės pagrindiniu konferencijos credo: kaimo socialinės infrastruktūra gerovės pagrindas. prof. dr. Vilma Atkočiūnienė Verslo ir kaimo plėtros vadybos institutas, Ekonomikos ir vadybos fakultetas

4 TURINYS PRATARMĖ... 3 JAUNIMO POŽIŪRIO Į KAIMO SOCIALINĖS INFRASTRUKTŪROS PASLAUGAS VERTINIMAS Vilma Atkočiūnienė, Ilona Kiaušienė, Gintarė Vaznonienė, Aleksandro Stulginskio universitetas... 6 PRZYKŁADY DOBRYCH PRAKTYK W REALIZACJI MAŁYCH PROJEKTÓW W RAMACH PROGRAMU ROZWOJU OBSZARÓW WIEJSKICH NA LATA W WOJEWÓDZTWIE LUBELSKIM Anna Jakubowicz-Jaszczuk, Monika Łęska, State School of Higher Education of Pope John Paul II in Biala Podlaska MĖSINĖS GALVIJININKYSTĖS PLĖTRA KAIP PRIEMONĖ DIDINTI KAIMO KONKURENCINGUMĄ Kristina Kajokienė, Adelė Astromskienė, Aleksandro Stulginskio universitetas ŠILALĖS RAJONO GYVENTOJŲ ĮSIDARBINIMO GALIMYBĖS Ilona Kiaušienė, Gintarė Vaznonienė, Aleksandro Stulginskio universitetas CONDITIONS OF AGRICULTURAL COMPETITION IN THE PODLASIE VOIVODESHIP Zofia Koloszko-Chomentowska, Bialystok University of Technology KONSULTACJE SPOŁECZNE JAKO WARUNEK SPRAWNOŚCI DZIAŁANIA POLSKICH JEDNOSTEK SAMORZĄDU TERYTORIALNEGO Artur Jacek Kożuch, University of Agriculture in Krakow, Janusz Sasak, Jagiellonian University in Krakow, Jan Žukovskis, Aleksandras Stulginskis University PROPOZYCJE DOBORU WSKAŹNIKÓW OCENY POZIOMU ROZWOJU OBSZARÓW WIEJSKICH Krystyna Kurowska, Zbigniew Brodziński, University of Warmia and Mazury in Olsztyn, Poland PROJEKT WSPÓŁPRACY TRANSGRANICZNEJ "SZLAK ROWEROWY - ŚLADAMI NADBUŻAŃSKICH TAJEMNIC" JAKO PRZYKŁAD WZMOCNIENIA WYKORZYSTANIA TRANSGRANICZNEGO POTENCJAŁU TURYSTYCZNEGO Monika Łęska, Anna Jakubowicz Jaszczuk, Wydział Nauk Ekonomicznych i Technicznych, Państwowa Szkoła Wyższa im. Papieża Jana Pawła II w Białej Podlaskiej CASES OF GOOD PRACTICE OF MANAGEMENT IN MINISTRIES OF LITHUANIA AND NIGERIA David Olugbenga Oke, Jan Žukovskis, Aleksandras Stulginskis university JAUNIMAS LIETUVOS KAIMO ATEIČIAI Vytautas Pilipavičius, Aleksandro Stulginskio Universitetas STRATEGIA SPOŁECZNEJ ODPOWIEDZIALNOŚCI BIZNESU I ROLNICTWA ZRÓWNOWAŻONEGO W GOSPODARSTWIE RODZINNYM Paula Pypłacz, Politechnika Częstochowska, Wydział Zarządzania DZIAŁALNOŚĆ NIEROLNICZA JAKO PRZEJAW PRZEDSIĘBIORCZYCH ZACHOWAŃ ROLNIKÓW INDYWIDUALNYCH Anna Maria Rak, Beata Domańska-Szaruga, Uniwersytet Przyrodniczo-Humanistyczny w Siedlcach DOBRE PRAKTYKI W KONTEKŚCIE DOSKONALENIA ZARZĄDZANIA GMINĄ FUNKCJONUJĄCĄ NA TERENIE SŁABO ZURBANIZOWANYM W KONTEKŚCIE MARKETINGU TERYTORIALNEGO Adam Skrzypek... Maria Curie-Sklodowska University in Lublin, Miłosz Łuczak, Aneta Wysokińska-Senkus, Poznań University of Life Sciences COMMUNE DEVELOPMENT STRATEGY AS A TOOL FOR THE LOCAL DEVELOPMENT OF RURAL AREAS Anna Świrska, University of Natural Sciences and Humanities in Siedlce, Poland... 85

5 PROJEKTAS KUPIŠKIO DVARŲ ROMANTIKA Indrė Baltrūnaitė, Laura Zimnickaitė, Aleksandro Stulginskio universitetas VIETOS PRODUKTŲ UŽSAKYMO CENTRO KŪRIMAS Edita Buoželytė, Gintarė Česonytė Aleksandro Stulginskio universitetas BENDRUOMENĖS INICIATYVOS KIDULIŲ SOCIALINEI INFRASTRUKTŪRAI KURTI Tautvydas Česnaitis Aleksandro Stulginskio universitetas PAGĖGIŲ IR JURBARKO KRAŠTO KAIMO GYVENTOJŲ VERSLUMO UGDYMAS ATGAIVINANT IR KOMERCIALIZUOJANT MAŽOSIOS LIETUVOS REGIONO PAVELDĄ Bartas Giedraitis, Vietos veiklos grupė Pagėgių kraštas PANEVĖŽIO RAJONO BENDRUOMENĖS UPYTĖS ŽEMĖ PROJEKTAS AMATŲ CENTRAS Ričardas Greviškis, Povilas Aliukevičius,Aleksandro Stulginskio universitetas PĖSČIŲJŲ TAKO SU LAIPTAIS Į RAUDONDVARIO NAUJĄSIAS KAPINES ĮRENGIMAS Laura Janušauskienė, Raudondvario kaimo bendruomenės centras MIELAGĖNŲ BENDRUOMENĖS VIEŠOJI ERDVĖ PARTNERIŲ VEIKLOS REZULTATAS Rytis Kajėnas, Ignalinos rajono vietos veiklos grupė PROJEKTAS ŠAKIŲ JAUNIMO KŪRYBOS IR SPORTO CENTRO PLĖTRA Inga Kanapeckienė, Aleksandro Stulginskio universitetas BENDRUOMENĖS VEIKLOS PLĖTOJIMAS KLAIPĖDOS RAJONO ANTKOPČIO KAIMO DAUGIAFUNKCINIAME CENTRE Renata Lukė, Aleksandro Stulginskio universitetas PASLAUGŲ IR JAUNIMO CENTRO KŪRIMAS TRUSKAVOS BENDRUOMENĖJE Gražina Maršalkienė, Aleksandro Stulginskio universitetas KRETINGOS MIESTO TRADICINIŲ AMATŲ CENTRO ĮKŪRIMAS Deimantė Meškytė, Raminta Grikštaitė, Aleksandro Stulginskio universitetas KĖDAINIŲ KRAŠTO TEMINIŲ KAIMŲ KŪRIMAS IR PERSPEKTYVOS Stasė Navasaitienė, Aleksandro Stulginskio universitetas VILKAVIŠKIO RAJONO JAUNŲJŲ MENININKŲ PLENERŲ CIKLAS SŪDUVIŲ ŽEMĖ Neringa Simanaitytė, Aleksandro Stulginskio Universitetas JAUNIEJI LYDERIAI SKATINA KAIMO BENDRUOMENĘ VEIKTI Neringa Simanaitytė, Aleksandro Stulginskio Universitetas MĖLYNOSIOS VĖLIAVOS PROGRAMA PALANGOS BOTANIKOS PARKO PAPLŪDIMIUI Andželika Skutulaitė, Agnė Liebutė, Aleksandro Stulginskio universitetas PROJEKTAS RENKAME PUBLIKĄ RODOME KAMAJŲ RESPUBLIKĄ Kristina Stirnaitė, Norvyda Zovaitė, Aleksandro Stulginskio universitetas LAISVALAIKIO, SPORTO IR VAIKŲ ŽAIDIMO AIKŠTELIŲ ĮRENGIMAS ANTUPIŲ BENDRUOMENĖJE Dovidas Šlekys, Egidijus Baguckas, Aleksandro Stulginskio universitetas UKRINŲ KAIMO BENDRUOMENĖS VOBULŪ SŪRIO GAMYBA IR REALIZAVIMAS Vilma Vžesniauskienė, Ukrinų kaimo bendruomenės pirmininkė, Dovilė Petrulienė, Aleksandro Stulginskio universitetas SVEIKATINGUMO INFRASTRUKTŪROS PLĖTRA ŠVENTOSIOS UPĖS KAIRIAJAME KRANTE, ANYKŠČIUOSE Enrika Žvironaitė, Aleksandro Stulginskio universitetas PROJEKTO KAIMŲ BENDRUOMENĖS VILTIJA PASTATO REKONSTRUKCIJA IR PRITAIKYMAS JAUNIMO IR SUAUGUSIŲJŲ POREIKIAMS ĮGYVENDINIMAS Audronė Neniškienė...134

6 JAUNIMO POŽIŪRIO Į KAIMO SOCIALINĖS INFRASTRUKTŪROS PASLAUGAS VERTINIMAS 1 Vilma Atkočiūnienė, Ilona Kiaušienė, Gintarė Vaznonienė Aleksandro Stulginskio universitetas Anotacija Straipsnyje nagrinėjami kaimo jaunimo požiūrio į kaimo socialinės infrastruktūros (toliau KSI) paslaugas tyrimo rezultatai. Tyrimas atliktas taikant anketinę apklausą, kuria siekta išryškinti, kaip jaunoji karta vertina socialinės infrastruktūros būklę kaime bei kokias įžvelgia jos tobulinimo kryptis. Nustatyta, jog į rezultatus orientuota socialinės infrastruktūros plėtra galėtų prisidėti prie jaunimo įvairesnių poreikių patenkinimo, jų aktyvumo skatinimo, didesnių galimybių užtikrinimo ir aukštesnės gerovės siekimo. Raktiniai žodžiai: jaunimas, poreikiai, socialinė infrastruktūra, kaimas. Įvadas Darnios plėtros kontekste kaimiškose vietovėse vis aktualesnis tampa kartų kaitos, lygių galimybių klausimai. Lietuvos kaime, kaip ir apskritai visuomenėje, akivaizdūs senėjimo procesai, tačiau pirmaeilį vaidmenį atliekanti, varomoji jėga yra jaunoji karta. Kaimo vietovė yra ir jaunų žmonių gyvenamoji, darbo vieta, nors dėl migracijos procesų jaunimo skaičius kaime mažėja. Pagal LR Statistikos departamento pateikiamą Jaunimo statistinį portretą (2013) mieste metų amžiaus gyventojų buvo du kartus daugiau negu kaime: mieste gyveno 422 tūkst., kaime 209 tūkst. jaunuolių. Tačiau 2012 m. iš Lietuvos emigravo 19,8 tūkst. jaunų (14 29 metų amžiaus) šalies gyventojų ir jie sudarė beveik pusę (48 proc.) visų emigrantų. Jaunimas, kaip socialinė grupė, turi savitus elgsenos, tarpusavio sąveikos, saviraiškos būdus, tačiau ne mažiau svarbios ir šiai grupei būdingos socialinės ekonominės problemos, kurioms spręsti sąlygas gali sudaryti tinkamas socialinės infrastruktūros (toliau SI) paslaugų išplėtojimas kaime. Subjektyvi jaunų žmonių nuomonė ir vertinimas, informuoja apie poreikius. Jų pareiškimai apie kaimo socialinės infrastruktūros (toliau KSI) esamą būklę, sąlygoja ir ateities kaimo vietovių vystymosi uždavinius. Kaimo jaunimo subjektyvi nuomonė apima jų gyvenimo ir gyvenimo sąlygų vertinimą, parodo kaip jie jaučiasi toje vietovėje, kur jie gyvena. Darnios kaimo plėtros kontekste ši socialinė grupė, būdama kaimo bendruomenės dalis, turėtų jausti įsipareigojimus sprendžiant ir su SI plėtra susijusias problemas, nes ta aplinka, kur gyvenama iš esmės yra pačių kuriama. Būtent jaunimo nuomonė apie socialinės infrastruktūros paslaugų būklę ir išplėtojimą gali suformuoti svarbias sąlygas aukštesnei gyvenimo gerovei ir kaimo vietovės darnumui. Tyrimo objektas kaimo jaunimo požiūris į KSI paslaugas ir jų plėtrą. Tyrimo tikslas įvertinti kaimo jaunimo požiūrį į KSI paslaugas ir jų plėtros galimybes. Tyrimo uždaviniai: 1. Apibrėžti jaunimo, kaip kaimo plėtros veikėjo, vaidmenį skatinant SI plėtrą. 2. Nustatyti kaimo socialinės infrastruktūros gerinimo kryptis. Tyrimo metodai: anketinė apklausa, analizė ir lyginamoji analizė, sintezė. Toliau pristatomi tyrimo Kaimo socialinės infrastruktūros vystymas siekiant užtikrinti teritorinę ir socialinę sanglaudą (tyrimą finansuoja Lietuvos mokslo taryba, sutarties Nr. MIP- 004/2013) rezultatai, pagrįsti jaunimo požiūrio į KSI paslaugas vertinimais. Jaunimo vaidmuo formuojant socialinę infrastruktūrą Kaip teigiama literatūroje (Urmonienė, 2004; Nacionalinė..., 2010; Jaunimo..., 2012), vietos savivaldos lygmenyje jaunimo poreikių raiškos laukai susiję su daugeliu gyvenimo sferų, kurioms įtaką daro socialinė infrastruktūra. Socialinė infrastruktūra paprastai suprantama kaip viešieji sektoriai su juose esančiomis institucijomis (pvz. švietimo ir kultūros, transporto, sveikatos apsaugos, komunalinių ir buitinių paslaugų, saugumo, pašto, telefoninio ir internetinio ryšio teikimas ir pan.) (Atkočiūnienė ir kt., 2014). Arba elementariai SI tai yra paslaugos, kurios įgalina ir skatina žmones pagerinti jų gyvenimo gerovę per visapusiškų poreikių patenkinimą. 1 Tyrimą finansuoja Lietuvos mokslo taryba, sutarties Nr. MIP-004/2013 6

7 E.Ribašauskienė ir D.Šalengaitė (2010) vertindamos jaunimo dalyvavimo kaimo raidos procesuose vaidmenį pastebi, kad siekiant ateityje išlaikyti Lietuvos kaimą gyvybingą, kaimo politikos priemones reikia labiau orientuoti į jaunimo poreikius. Akcentuojama, jog prioritetai susiję su jaunimo poreikių tenkinimu, gerove, savirealizacija, kuri didele dalimi priklauso nuo tam tikroje vietovėje esamų SI paslaugų: pvz. švietimo, neformalaus ugdymo, laisvalaikio, viešojo transporto, sveikatingumo, saugumo ir nusikalstamumo prevencijos ir kt. Taip pat neracionaliai plėtojama SI riboja įvairių jaunimo problemų sprendimą: nepakankama informacijos sklaida, užimtumas (apima tiek darbinę veiklą, tiek socialinį dalyvavimą), jaunimas mažai dalyvauja įvairių organizacijų veikloje, stokoja aktyvaus gyvenimo būdo propagavimo, silpnas tarpinstitucinis bendradarbiavimas ir pan. Pagal LR Vyriausybės patvirtintą Nacionalinę jaunimo politikos m. programą numatyti tikslai jaunimo situacijai ateityje gerinti taip pat apima sritis, kurios atspindi SI institucijų veiklą, paslaugų ir valdymo ypatybes (pvz. užtikrinti įvairaus jaunimo poreikius atitinkančią socialinės apsaugos, švietimo ir sveikatos sistemų plėtrą; išplėtoti ir koordinuoti darbo su jaunimu sistemą ir užtikrinti jaunimo užimtumo infrastruktūros plėtrą ir pan.). Įgyvendinant programą viešosios infrastruktūros tobulinimas atsižvelgiant į jaunimo poreikius padėtų kitų kaime esančių socialinių grupių poreikių tenkinimui taip pat. Kaimo jaunimo nuomonė vertinant SI institucijas, jų teikiamas paslaugas bei numatant prioritetus reikšminga keliais aspektais: jaunimas yra svarbi visuomenės dalis, kurios išlaikymas ir pritraukimas į kaimo vietoves stiprintų tų vietovių socialinį gyvybingumą; abipusis jaunimo ir bendruomenės bendradarbiavimas, sprendžiant jaunimo problemas dėl nepakankamai išplėtotos SI, sudarytų sąlygas jaunų žmonių socialinei integracijai skatinti; jaunimo nuomonės išklausymas skatina jaunų žmonių pasitikėjimą savimi, t.y. parodoma, kad jų pozicija yra svarbi; jaunimas dalyvaudamas poreikių tyrime sulaukia dėmesio, t.y. skatinamas jų kognityvinis aktyvumas, motyvacija, iniciatyvumas siekiant pokyčių kaime; jaunimo pozicija vertinant SI būklę, jos išplėtojimą turėtų dominti kitus kaimo plėtros veikėjus (pvz. bendruomeninių organizacijų lyderius, VVG ir kt.). Apibendrinant galima teigti, jog jaunimo dalyvavimas KSI tyrimuose svarbus dėl dviejų priežasčių. Viena vertus, jauni žmonės kaime patys sulaukia naudos, toks dėmesys, paskatinimas gali prisidėti prie potencialių SI pokyčių iniciavimo. Parodoma, kad jų balsas taip pat yra svarbus, ypač jei jų požiūris yra inovatyvus ir stiprina bendruomenines vertybes. Tokiu būdu ugdomas jauno žmogaus pilietiškumas. Kita vertus, jauni žmonės, būdami KSI paslaugų vartotojais, tenkina ir vysto savo poreikius, gali prisidėti prie bendros SI formavimo ir plėtotės strategijos kaimo vietovėse, t.y. pasiekiamas naudos objektas (Legkauskas, 2004). Tai yra viena iš galimybių išreikšti savo, kaip kaimo plėtros veikėjo, nuomonę, padėti prisitaikyti bei išlikti kintančioje kaimo aplinkoje, skatintų aktyvumą ir integracijos procesus. Tyrimo metodika Jaunimo poreikiams nustatyti, požiūriui ir nuomonei apie KSI paslaugas vertinti buvo atliktas empirinis tyrimas pritaikant anketinės apklausos metodą. Klausimų turinys, jų įvairovė buvo pritaikyta siekti tyrimui aktualių rezultatų. Anketą sudarė uždari, pusiau uždari ir atviri klausimai (iš viso 50 klausimų). Pagrindiniai anketos diagnostinių klausimų blokai buvo tokie: demografinės, socialinės, ekonominės respondentų charakteristikos; bendras socialinės infrastruktūros būklės vertinimas; švietimo, ugdymo, konsultavimo, kultūros objektų būklė; sveikatos ir socialinės apsaugos objektų būklė; transporto ir ryšių paslaugų teikimo vertinimas; asmens ir turto apsaugos būklė; buitinių, komunalinių ir prekybos paslaugų vertinimas; gyvenamosios vietovės problemų vertinimas; gyvenamosios vietovės vystymosi problemos. Šiame tyrime respondentai buvo jaunimas kilęs ir gyvenantis kaimo vietovėse. Apklausoje dalyvavo 102 jauni žmonės. Straipsnyje pateikiami tyrimo duomenys, kuriuose dėmesys buvo 7

8 fokusuojamas į: bendrą KSI sektorių būklės vertinimą; respondentų nuomonės atskleidimą, ką reikėtų pagerinti jų gyvenamoje vietovėje. Jaunimo požiūris į KSI paslaugas Analizuojant tyrimo duomenis, dėmesys buvo fokusuojamas į bendrą KSI sektorių būklės vertinimą ir respondentų nuomonės atskleidimą, ką reikėtų pagerinti jų gyvenamoje vietovėje. Svarbu buvo nustatyti, kaip respondentai apskritai vertina KSI sektorius. Respondentai kiekvieną KSI sektorių turėjo įvertinti 5 balų skalėje nuo blogiausio iki geriausiai atliekančio savo funkcijas. Atlikta KSI sektorių statistinių charakteristikų analizė parodė, kad dominuoja 2 ir 3 balai, t.y. KSI sektoriai vertinami dažniausiai blogai arba patenkinamai. Analizuojant atskirai kiekvieno sektoriaus būklę (1 lentelė) nustatyta, kad teigiami (labai gerai/gerai) ir neigiami (labai blogai/blogai) vertinimai pasiskirsto panašiai. Beveik 38 proc. respondentų švietimo, ugdymo, konsultavimo sektorių įvertino kaip labai blogai ir blogai funkcionuojantį. Kita vertus, daugiau nei 40 proc. nurodė priešingai, jog šį sektorių vertina kaip veikiantį gerai ir labai gerai. Arba komunalinių ir buitinių paslaugų sektoriaus teigiami ir neigiami balai skiriasi tik 1 proc. Vertinimas 1 lentelė. Bendras Lietuvos KSI sektorių būklės vertinimas, proc., 2013 m. Švietimas, ugdymas, konsultavimas Ryšiai ir telekomunikacija Komunalinės ir buitinės paslaugos Transportas Kultūra, sportas ir rekreacija Prekybos ir viešojo maitinimo paslaugos Sveikata ir socialinė apsauga Asmens ir turto apsauga Labai blogai 7,93 14,86 12,38 11,89 9,1 9,00 6,94 8,16 Blogai 29,70 23,76 24,74 24,75 17,17 26,00 24,75 20,41 Patenkinamai 20,79 21,78 24,74 33,66 39,39 36,00 38,61 37,76 Gerai 24,75 21,78 22,68 19,80 17,17 17,00 20,79 23,47 Labai gerai 16,83 17,82 15,46 9,90 17,17 12,00 8,91 10,20 Vertinant KSI sektorių būklę tiek atskirai kiekvieną, tiek atskirus sektorius bendrame kontekste respondentų nuomonės yra panašios. Respondentai išreikšdami savo nuomonę ne visada objektyviai galėjo įvertinti atskirų KSI sektorių būklę, jei jie retai naudojasi vienomis ar kitomis paslaugomis. Taip pat geriau vertinami tie sektoriai (didesnis jų paslaugų vartojimas, aktyvesnis dalyvavimas), kurie tiesiogiai susiję su jaunimui aktualiomis sritimis: švietimas, ryšiai ir telekomunikacija bei kultūra, sportas ir rekreacija. Atliktas tyrimas atskleidė, jog KSI sektorių būklė pagal jaunimo gyvenamąją vietovę pasižymi tokiomis tendencijomis: vienkiemių gyventojai (58 proc.) švietimo, ugdymo ir konsultavimo sektoriaus būklę vertino kaip blogiausią, miesto gyventojai (75 proc.) šio sektoriaus būklę vertino kaip geriausią; daugiau kaip pusė (55 proc.) respondentų iš miestelių ryšių ir telekomunikacijų sektoriaus būklę įvardijo kaip blogiausią, o miesto gyventojai (70 proc.) šio sektoriaus būklę vertina kaip geriausią; komunalinėmis ir buitinėmis paslaugomis mažiausiai patenkinti respondentai (59 proc.) iš vienkiemių, labiausiai patenkinti miesto gyventojai; transporto sektoriaus veikla mažiausiai patenkinti vienkiemių (50 proc.) ir miestelių (48 proc.) gyventojai; trečdalis tyrimo dalyvių kultūros, sporto ir rekreacijos sektoriaus būklę įvertino kaip blogiausią; pusė respondentų iš vienkiemių prekybos ir viešojo maitinimo paslaugų sektoriaus būklę įvertino kaip labai blogą ir blogą, o respondentai iš miesto šį sektorių vertino kaip geriausią; sveikatos ir socialinės apsaugos sektoriaus būklė blogiausiai vertinta tiek vienkiemiuose, tiek miesteliuose, o geriausiai mieste ir labai panašiai kaime (atitinkamai po 35 ir 34 proc.); 8

9 asmens ir turto apsaugos sektoriaus būklę apie 60 proc. respondentų iš vienkiemių vertino kaip labai blogą, o miesto respondentai šį sektorių įvertino geriausiai. Apibendrinant galima teigti, jog KSI sektorių būklė tiesiogiai priklauso nuo gyvenamosios vietovės. Jauniems gyventojams gyvenantiems vienkiemyje, kaime ir miestelyje SI paslaugos pasiekiamos ir prieinamos mažiau. KSI sektorių būklės vertinimas pagal lytį pateiktas 1 paveiksle. 1 pav. Lietuvos KSI sektorių būklės vertinimas pagal lytį, proc., 2013 m. KSI sektorių būklė pagal lytį pasižymi tokiomis tendencijomis: švietimo, ugdymo, konsultavimo sektoriaus būkle nepatenkinti vyrai (48 proc.), o moterys šį sektorių vertina pozityviau; tiek vyrai, tiek moterys (apie 40 proc.) ryšių ir telekomunikacijos paslaugų sektoriaus būklę vertino kaip blogą, tačiau moterų šiomis paslaugomis buvo daugiau patenkintų nei vyrų; vyrai labiau nepatenkinti nei moterys komunalinėmis ir buitinėmis paslaugomis; transporto sektoriaus būklę blogiau vertino vyrai nei moterys; kultūros, sporto ir rekreacijos sektoriaus būkle mažiau patenkinti vyrai, nei moterys; prekybos ir viešojo maitinimo paslaugų sektoriaus būklę blogiau vertino vyrai; daugiau nei trečdalis abiejų lyčių atstovų sveikatos ir socialinės apsaugos sektoriaus būklę įvertino kaip labai blogą ir blogą, ir tik šiek tiek daugiau buvo moterų, kurios šios sektoriaus būkle buvo patenkintos; asmens ir turto apsaugos sektoriaus būklė abiejų lyčių atstovų buvo vertinamos labiau teigiamai nei neigiamai. Be jau aptarto KSI sektorių būklės vertinimo pagal teritorinį ir lyčių aspektus respondentų buvo prašyta nurodyti, ką reikėtų pagerinti jų gyvenamoje vietovėje pagal KSI sektoriaus būklę, išdėstymą ir veiklą. Tyrimo dalyviai turėjo įvertinti kiekvieną atsakymo variantą ir pažymėti jam tinkantį atsakymą (2 lentelė). Jaunimo nuomone pirmiausia reikia gerinti vietinių ir rajoninių kelių būklę, visuomeninio transporto darbą, policijos nuovadų ir sveikatos apsaugos įstaigų veiklą. Šį poreikį sąlyginai patvirtina ir iš ankstesnių klausimų gauti atsakymai. Einamaisiais metais respondentų nuomone turėtų būti tie patys prioritetai, tačiau dar reikėtų gerinti ir švietimo įstaigų veiklą. Vėliau, po 3 metų, prioritetą reikėtų teikti telefoninio ir internetinio ryšio paslaugų gerinimui (nurodė 46 proc. asmenų), pašto veiklos tobulinimui, policijos nuovadų išdėstymui ir prekybos įmonių asortimento (nurodė 36 proc. respondentų) gerinimui, buitinio aptarnavimo įstaigų veiklai ir išdėstymui (nurodė 31 proc. asmenų), kultūros įstaigų išdėstymui ir veiklai (nurodė 27 proc. asmenų). 9

10 2 lentelė. Jaunimo nuomonė apie poreikį gerinti Lietuvos KSI sektorių būklę gyvenamoje vietovėje, proc., 2013 m. Reikia pagerinti Tuojau Einamaisiais Per artimiausius 2 Per artimiausius pat metais metus 3 metus Vėliau 1. Visuomeninio transporto darbą Vietinių/rajoninių kelių būklę Kultūros įstaigų: a) išdėstymą b) veiklą Švietimo įstaigų: a) išdėstymą b) veiklą Prekybos įmonių asortimentą: a) išdėstymą b) veiklą Pašto veiklą Sveikatos apsaugos įstaigų: a) išdėstymą b) veiklą Buitinio aptarnavimo įstaigų: a) išdėstymą b) veiklą Policijos nuovadų: a) išdėstymą b) veiklą Telefoninį ir internetinį ryšį Jaunimui buvo pateiktas ir atviras klausimas, ką jie patys siūlytų gerinti plėtojant socialinę infrastruktūrą jų gyvenamojoje vietovėje. Išanalizavus gautus duomenis pagal skirtingus rajonus nustatyta, kad jauni žmonės, pagrindine KSI gerinimo kryptimi įvardija tas sritis, kurios tiesiogiai lemia jaunų žmonių pasitenkinimą gyvenimu kaime. Pasiūlymai atspindi jaunų žmonių sąsajas su konkrečiomis SI paslaugomis ir jaunimo gyvenimo, veiklos tikslais ir prioritetais. Svarbiausia yra tvarkyti kelių infrastruktūrą, koreguoti viešojo keleivinio transporto reisų skaičių ir tvarkaraščius (26 proc. visų siūlymų), būtina tobulinti kultūrinės ir laisvalaikio veiklos organizavimą kaimo vietovėse (26 proc. visų siūlymų), kurti darbo vietas ir didinti užimtumą, gerinti viešųjų įstaigų atliekančių KSI funkcijas veiklos kokybę (12 proc. visų siūlymų) Remiantis pastaruoju ir ankstesniais tyrimo duomenimis (Atkočiūnienė ir kt., 2014) nustatyta, kad novatoriškas transporto sektoriaus tobulinimas yra kaip jungiamoji grandis įvairių kitų sektorių paslaugų pasiekiamumui ir prieinamumui kaimo vietovėse didinti. Skatinant pertvarkas transporto sektoriuje (kelių dangos gerinimą, pritaikymą žemės ūkio technikai važiuoti, pėsčiųjų ir dviračių takų įrengimą, viešojo keleivinio transporto organizavimo gerinimą) atsirastų galimybė naudotis, greičiau pasiekti ir kitas reikalingas jaunimui KSI paslaugas. Išvados 1. Jaunimo, kaip kaimo plėtros veikėjų, vaidmuo formuojant socialinę infrastruktūrą pasireiškia keletu būdų. Jauni žmonės kaime patys yra KSI paslaugų užsakovai ir vartotojai. Jaunosios kartos kaime nuomonė apie socialinės infrastruktūros paslaugų būklę ir objektų tinklą yra svarbi sąlyga siekiant gerovės ir kaimo vystymosi darnumo. 2. Kaimo socialinės infrastruktūros sektorių būklės analizė parodė, kad jauni žmonės sektorių veiklą vertina prieštaringai tiek teigiamai (labai gerai/gerai), tiek neigiamai (labai blogai/blogai) vertino panašus skaičius jaunų žmonių. Analizuojant pagal atskirų sektorių būklę nustatyta, kad blogiau įvertintos transporto, prekybos ir viešojo maitinimo bei sveikatos ir socialinės apsaugos paslaugos. 10

11 3. KSI sektorių būklė tiesiogiai priklauso nuo vietovės gyventojų skaičiaus. Jauniems gyventojams gyvenantiems vienkiemyje, kaime ir miestelyje SI paslaugos pasiekiamos ir prieinamos mažiau lyginant su miesto gyventojais. Nepakankamai išplėtotas transporto sektorius kaimo vietovėse apriboja kitų KSI sektorių pasiekiamumą ir prieinamumą. KSI sektorių paslaugų lankstumas (stacionarios ir mobilios paslaugos, nuotolinis paslaugų teikimas informacinių technologijų pagalba) nepakankamas. Pažeistas teritorinės sanglaudos pagrindinis tikslas užtikrinti sąlygas, kad piliečiai galėtų kuo geriau pasinaudoti gyvenamų teritorijų ypatumais. 4. KSI sektorių būklės pagal respondentų lytį vertinimas atskleidęs, jog vyrai labiau nepatenkinti KSI sektorių veikla ir teikiamomis paslaugomis nei moterys, suponavo prielaidą, kad įgyvendinant kaimo vystymo projektus prioritetą teikiant moterims nepakankamai atsižvelgiama į kaimo vietovėse gyvenančių vyrų poreikius, projektai per mažai lokalizuoti atskirose bendruomenėse. Literatūra 1. ATKOČIŪNIENĖ,V., ALEKSANDRAVIČIUS, A., KIAUŠIENĖ, I., NAVASAITIENĖ, S., URMONIENĖ, D., PAKELTIENĖ, R., VAZNONIENĖ, G. (2014). Kaimo socialinės infrastruktūros vystymas siekiant užtikrinti teritorinę ir socialinę sanglaudą. Mokslinių tyrimų ataskaitos rankraštis. Kaunas, Akademija. 2. Jaunimo politikos pagrindų įstatymas m. gruodžio 4 d. Nr. IX-1871Vilnius. 3. Jaunimo problemų sprendimo planų rengimas vietos ir nacionaliniu lygmeniu. (2012). Metinis pranešimas. JRD prie SADM įgyvendinamas projektas. Vilnius. 4. Jaunimo statistinis portretas. (2013). Lietuvos statistikos departamentas, Jaunimo reikalų departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. 5. LEGKAUSKAS, V. (2004). Žmogaus socialinės motyvacijos pagrindai. Sociologija. Mintis ir veiksmas. 2, P Nacionalinė jaunimo politikos m. plėtros programa. Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Patvirtinta 2010 m. gruodžio 1 d. nutarimu Nr RIBAŠAUSKIENĖ E., ŠALENGAITĖ D. (2010). Jaunimo dalyvavimo kaimo raidos procesuose vertinimas. Management theory and studies for rural business and infrastructure development. Nr. 5 (24). Research papers. 8. URMONIENĖ M. (2004). Bendruomenė ir socialinės jaunimo problemos: istorinė lyginamoji analizė. Filosofija. Sociologija. Nr. 2, P Summary This article reveals the results of research where youth from rural areas had to evaluate rural social infrastructure services and propose their improvement directions. The research was implemented using questionnaire method. Research results disclosed that to the results orientated development of social infrastructure could extend implementation of various youth needs, stimulate their active role in community and guarantee bigger opportunities while seeking higher wellbeing. 11

12 PRZYKŁADY DOBRYCH PRAKTYK W REALIZACJI MAŁYCH PROJEKTÓW W RAMACH PROGRAMU ROZWOJU OBSZARÓW WIEJSKICH NA LATA W WOJEWÓDZTWIE LUBELSKIM Abstrakt Anna Jakubowicz-Jaszczuk Monika Łęska State School of Higher Education of Pope John Paul II in Biala Podlaska Integracja Polski z unijną gospodarką przyczynia się do poprawy funkcjonowania polskich regionów, w tym rozwoju polskich obszarów wiejskich i ich otoczenia. Po integracji Polski z Unią Europejską UE, polskie obszary wiejskie otrzymały wsparcie na inwestycje w rolnictwie i przetwórstwie w ramach, między innymi, Programu Rozwoju Obszarów Wiejskich (PROW ); który podzielony jest na cztery osie: Oś 1: Poprawa konkurencyjności sektora rolnego i leśnego, Oś 2: Poprawa środowiska naturalnego i obszarów wiejskich, Oś 3: Jakość życia na obszarach wiejskich i różnicowanie gospodarki wiejskiej, Oś 4: LEADER oraz pomoc techniczna. W niniejszym artykule ukazano kilka przykładowych projektów zrealizowanych w ramach Programu Rozwoju Obszarów Wiejskich i wskazanych jako dobre praktyki jedynie w regionie lubelskim przez Ministerstwo Rolnictwa i Rozwoju Wsi. Key Word: good examples, European funds, development programme Wstęp Unia Europejska jest jedną najbogatszych gospodarek świata, jednak jej wewnętrzne zróżnicowanie między regionami krajów członkowskich wymusza wsparcie regionów najbiedniejszych, najbardziej potrzebujących pomocy z zewnątrz. Stąd integracja Polski z unijną gospodarką przyczynia się do poprawy funkcjonowania polskich regionów, w tym rozwoju polskich obszarów wiejskich i ich otoczenia. W niniejszym artykule ukazano kilka przykładowych projektów zrealizowanych w ramach Programu Rozwoju Obszarów Wiejskich i wskazanych jako dobre praktyki jedynie w regionie lubelskim przez Ministerstwo Rolnictwa i Rozwoju Wsi. Program Rozwoju Obszarów Wiejskich Rozwój obszarów wiejskich jest problemem złożonym i długotrwałym, wymagającym kompleksowego spojrzenia. Działania skierowane do społeczności z obszarów wiejskich są konsekwencją szeregu uwarunkowań gospodarczych, społecznych, kulturowych czy organizacyjnych. Rozwój obszarów wiejskich to pochodna między innymi: potencjału lokalnej społeczności rolników i ich rodzin, ogólnej kondycji gospodarstw wiejskich, ich zewnętrznych powiązań czy otoczenia instytucjonalnego, które jest płaszczyzną wymiany wiedzy i doświadczeń. Po integracji Polski z Unią Europejską UE, polskie obszary wiejskie otrzymały wsparcie na inwestycje w rolnictwie i przetwórstwie w ramach, między innymi, Programu Rozwoju Obszarów Wiejskich (PROW ). Program Rozwoju Obszarów Wiejskich współfinansowany jest przez Europejskich Fundusz Rolny w ramach Wspólnej Polityki Rolnej UE. Program Rozwoju Obszarów Wiejskich podzielony jest na cztery osie: Oś 1: Poprawa konkurencyjności sektora rolnego i leśnego, Oś 2: Poprawa środowiska naturalnego i obszarów wiejskich, Oś 3: Jakość życia na obszarach wiejskich i różnicowanie gospodarki wiejskiej, Oś 4: LEADER, oraz pomoc techniczna. W ramach PROW realizowane są 22 działania, które są wdrażane przez: Agencję Rozwoju i Modernizacji Rolnictwa 14 działań, samorządy wojewódzkie 6 działań i po jednym działaniu przez Agencję Rynku Rolnego oraz Fundację Programów Pomocy dla Rolnictwa FAPA. Wyżej wymienione Osie realizują następujące cele 2 :

13 przyspieszanie modernizacji gospodarstw rolnych; podwyższanie konkurencyjności przetwórstwa spożywczego i jakości żywności; ożywienie przemian w rolnictwie i rynku ziemi przez przyznawanie rent strukturalnych oraz premii ułatwiających star zawodowy młodym rolnikom i finansowanie scalania gruntów; zachęcanie rolników do gospodarowania w sposób przyjazny środowisku oraz do zachowania rodzimych ras i cennych przyrodniczo siedlisk roślin; wspieranie dopłatami ONW działalności rolniczej na terenach górskich i innych obszarach o niekorzystnych warunkach gospodarowania; polepszanie lesistości kraju przez udzielanie pomocy finansowej na zalesianie gruntów o małej przydatności rolniczej; pobudzanie przedsiębiorczości i tworzenie nowych miejsc pacy na terenach wiejskich; odnowa wsi, rozbudzanie aktywności jej mieszkańców i budowa kapitału społecznego na wsi; podwyższanie kwalifikacji rolników i właścicieli lasów oraz ułatwianie im dostępu do płatnych usług doradczych; polepszanie jakości życia na terenach wiejskich. Role Instytucji Zarządzającej dla PROW pełni Ministerstwo Rolnictwa i Rozwoju Wsi, a Agencją Płatniczą jest Agencja Restrukturyzacji i Modernizacji Rolnictwa. LEADER Niniejsza publikacja skupia się jedynie na Osi 4 LEADER. Czwarta oś LEADER to wielosektorowe podejście realizowane lokalnie na konkretnym obszarze. Takie podejście sprzyja konsolidacji lokalnych aktorów, a w efekcie wzmacnia budowanie lokalnego kapitału społecznego. Celem Osi 4 jest aktywizacja wiejskiej ludności poprzez budowanie potencjału społecznego. W ramach Osi 4 LEADER można było realizować projekty w działaniach: wdrażanie lokalnych strategii rozwoju, wdrażanie projektów współpracy oraz funkcjonowanie lokalnej grupy działania, nabywanie umiejętności i aktywizacja. Na działania w ramach Osi 4 przeznaczono 780 mln euro. Lokalni aktorzy działają w ramach lokalnych grup działania LGD, które są odpowiedzialne za wybór realizowanych projektów na ich obszarze, które również muszą być spójne z celami lokalnej strategii rozwoju Konkretnej LGD. Lokalne grupy działania składają się z przedstawicieli trzech grup lokalnych aktorów: publicznych, gospodarczych i społecznych. Działalność LGD opiera się na oddolnej inicjatywie lokalnej społeczności, która samodzielnie wybiera projekty do realizacji zgodne z jej strategią rozwoju obszarów wiejskich. W ramach Osi LEADER lokalne grupy działania winny podejmować działania zmierzające do pobudzania społecznych i przedsiębiorczych działań lokalnej społeczności. W Polsce działają 336 lokalne grupy działania. Dobre praktyki Niniejsza publikacja ma na celu zaprezentować przykłady dobrych praktyk wśród projektów zrealizowanych w województwie lubelskim w ramach Programu Rozwoju Obszarów Wiejskich Dobre praktyki mają być natchnieniem i nauką dla innych, przyszłych beneficjentów. Dobre praktyki to takie wybrane przykłady zrealizowanych projektów, na które lokalne grupy działania pozyskały dofinansowanie z fundusz LEADER. Ministerstwo Rolnictwa i Rozwoju Wsi zwróciło się z prośbą o zgłaszanie informacji o zrealizowanych projektach w ramach poszczególnych działań Programu Rozwoju Obszarów Wiejskich na lata w kontekście dobrych praktyk w ramach działań: Podstawowe usługi dla gospodarki i ludności wiejskiej, Odnowa i rozwój wsi oraz Wdrażanie lokalnych strategii rozwoju ( Małe projekty, Odnowa i rozwój wsi ). Zgłaszane projekty miały 13

14 zawierać uzasadnienie dlaczego projekt ten jest dobrą praktyką w realizacji PROW Projekty można było zgłaszać w następujących kryteriach: o Innowacyjna metoda, produkt, usługa czy proces, o Komplementarność projektu na danym obszarze problemów, o Projekt wpływa na rozwój społeczno-gospodarczy, np. na walkę z bezrobociem, o Długotrwały wpływ na rozwój lokalny, o Promocja równości szans, zapobieganie dyskryminacji, o Aktywizacja kobiet z obszarów wiejskich poprzez stworzenie dla nich miejsc pracy, o Wpływ na ochronę środowiska. Dobre praktyki przykłady projektów W ramach konkursu na dobre praktyki Ministerstwo Rolnictwa podzieliło projekty na sześć grup: inwestycje w infrastrukturę turystyczną i rekreacyjną, zachowanie dziedzictwa historycznego i kulturowego, działania informacyjne i promocyjne, imprezy nawiązujące do dziedzictwa kulturowego i historycznego oraz aktywizacja społeczności lokalnej, warsztaty i imprezy o charakterze edukacyjnym, imprezy o charakterze sportowo-rekreacyjnym. Ministerstwo Rolnictwa i Rozwoju Wsi zebrało wyróżnione projekty w publikacji Dobre praktyki w realizacji małych projektów PROW (2011). Wśród projektów dobrych praktyk, które zostały zakwalifikowane w tych sześciu grupach, województwu lubelskiemu przypadło trzy projekty. Oto one: W grupie - Inwestycje w infrastrukturę turystyczną i rekreacyjną, dobra praktyką wskazano projekt: Park Astronomów, czyli muzeum kosmologii na otwartej przestrzeni kształtowanie przestrzeni publicznej centrum miejscowości Adamów zrealizowanego przez LGP Razem Ku Lepszej Przyszłości. Cel tego projektu było stworzenie niepowtarzalnego w skali regionu obiektu małej architektury, będącego jednocześnie produktem turystycznym 3. Źródło: Źródło: Z kolei w ramach grupy projektów Imprezy nawiązujące do dziedzictwa kulturowego i historycznego oraz aktywizacja społeczności lokalnej, władze województwa lubelskiego wymieniły: Widowisko historyczne pt. Ludzie milczeli, drzewa przekazały tajemnicę zrealizowany przez LGD Zielony Pierścień z gminy Żyrzyn. Celem tego projektu było przybliżenie mieszkańcom regionu wydarzeń związany ze zbrodnia katyńska w 1940 roku. W ramach projekty zrealizowano miedzy innymi rekonstrukcję wydarzeń historycznych z wiosny 1940 roku w Katyniu i okolicach 4. Dobrą praktyką w kategorii - Warsztaty i imprezy o charakterze edukacyjnym, w regionie lubelskim okazał się projekt: Majówka archeologiczna w Chodliku zrealizowane przez LGD

15 Owocowy Szlak. Celem tegoż projektu była prezentacja wczesnośredniowiecznego grodziska w Chodliku oraz zapoznanie zwiedzających z zawodami wykonywanymi w tamtym okresie. Źródło: pspszczecyn.szkolnastrona.pl Sukcesy wyżej przedstawiony lokalnych grup działania niech będzie inspiracja dla nas i innych lokalnych aktorów do wykreowania własnego projektu lub też projektów. Zakończenie Integracja Polski z Unią Europejską przyczyniła się do poprawy otoczenia polskich obszarów rolnych. Rozwój polskich obszarów wiejskich, będzie zależał od umiejętności uruchomiania mechanizmów dających wewnętrzny impuls rozwoju lokalnego, niekoniecznie związanego z działalnością czysto rolniczą. Samorządy dostosowują polską wieś do przemian cywilizacyjnych, co jest istotne dla rozwoju obszarów wiejskich i ich sytuacji społecznej, przede wszystkim co istotne poprawy codziennego życia mieszkańców wsi. Dlatego ważnym elementem lokalnej polityki jest promocja lokalnej infrastruktury, co może prowadzić do wzrostu lokalnego potencjału obszarów wiejskich. Z przedstawionych projektów dobrych praktyk wynikać, iż zaangażowanie i współpraca w ramach lokalnych grup działania pozwala uruchomić efekt synergii i tworzyć wartość dodaną lokalnej społeczności w wyniku skoordynowanej realizacji działań wpisujących się w cele danego obszaru. Literatura 1. Dobre praktyki w realizacji małych projektów (2011). PROW Good examples in realization practice the Rural Development Programme for in the Lublin region Summary In this article we shown some examples of projects implemented under the Rural Development Programme and identified as good practice only in the Lublin region by the Ministry of Agriculture and Rural Development. The presented projects follow good practices that commitment and cooperation within the framework of local action groups can start to create synergies and added value of the local community as a result of the coordinated implementation of actions form part of the objectives of the area. 15

16 MĖSINĖS GALVIJININKYSTĖS PLĖTRA KAIP PRIEMONĖ DIDINTI KAIMO KONKURENCINGUMĄ Anotacija Kristina Kajokienė, Adelė Astromskienė Aleksandro Stulginskio universitetas Straipsnyje nagrinėjama mėsinės galvijininkystės veiklos reikšmė kaimo konkurencingumui didinti. Trumpai apžvelgiama mėsinės galvijininkystės veiklos ypatumai, plėtrai įtaką darantys veiksniai, Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos veikla bei bendradarbiavimas su organizacijomis, taip pat siekiančiomis, mėsinės galvijininkystės šakos stiprinimo. Visos organizacijos drauge sudaro kontaktinę auditoriją. Straipsnyje analizuojama mėsinės galvijienos vieta maisto tiekimo grandinėje bei kontaktinės auditorijos vaidmuo, siekiant sukurti sėkmingą galvijienos tiekimo grandinės dalių funkcionavimą. Daroma prielaida, kad bendradarbiaujant kontaktinėms auditorijoms su mėsinių galvijų augintojais, perdirbėjais ir kitais grandinės dalyviais, mėsinė galvijininkystė įsitvirtintų, kaip nauja, patraukli bei ekonomiškai naudinga veikla, tuo pačiu didindama kaimiškų vietovių patrauklumą bei konkurencingumą. Raktiniai žodžiai: konkurencingumas, LMGAGA, maisto tiekimo grandinė, mėsinė galvijininkystė, plėtra. Įvadas Gyvulininkystės sektorius yra reikšmingas, aprūpinant Lietuvos vartotojus įvairiais maisto produktais bei svarbus Lietuvos eksporto šaltinis. Gyvulininkystės sektorius yra labai svarbus maisto pamonei, mėsos, pieno ir kitų perdirbimo įmonių techninis potencialas sudaro visas galimybes maksimaliai išnaudoti gyvulininkystės sektoriaus išteklius ir sudaryti ekonomines prielaidas šio sektoriaus plėtrai (Lietuvos, 2011). Tačiau kol kas ūkininkai nėra linkę verstis galvijininkyste dėl įvairių priežasčių, tokių kaip: didelės pradinės investicijos į bandos suformavimą ir reprodukciją, išlaidos atsiperka tik po ilgesnio laikotrapio (Lietuvos,2011). Be to mėsinės galvijienos produkcija susiduria ir su kitomis problemomis, tokiomis, kaip didelė konkurencija, kitų mėsos rūšies atžvilgiu, kadangi tikra mėsinė jautiena palyginus brangesnė mėsa (Biing-Wen Huang, 2013), be to kokybiška jautiena reikalauja specialaus paruošimo, nes kokybiškos, brandintos jautienos kelias nuo skerdyklos iki vartotojo turi užtrukti iki 2 sav., todėl, vertingiausia jautiena yra tada, kai ji po skerdimo brandinama apie 10 d. 2 laipsnių temp. Tam reikalinga speciali įranga ir patirtis. Lietuvoje kol kas nėra susiformavusi galvijienos vartojimo tradicija, žmonės renkasi pigesnius produktus. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, vidutiniškai vienas Lietuvos gyventojas per metus suvartoja tik apie 4 5 kg jautienos, tuo tarpu vakaruose vidutiniškai apie 30 kg, galima daryti prielaidą, kad gerėjant ekonominei situacijai Lietuvoje galvijienos produkcijos poreikis augs, todėl atsiranda galimybės mėsinės galvijininkystės plėtrai. Į pagalbą plėsti šią, patrauklią bei perspektyvas turinčią veiklą, pasitelkiama keletas priemonių. Ūkininkai, užsiimantys mėsine galvijininkyste tarpusavyje bendradarbiauja, kooperuojasi, yra įsteigę Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociaciją (LMGAGA). Tarp svarbiausių LMGAGA tikslų yra teikti konsultacijas mėsinės gyvulininkystės klausimais, organizuojant seminarus, veislinių gyvulių parodas, spręsti mėsinių galvijų įsigijimo, platinimo, produktyvumo didinimo, panaudojant geriausių mėsinių galvijų genofondą, problemas, t.y. asociacijos veikla nukreipta į mėsinės galvijininkystės veiklos plėtrą, populiarinimą ir galvijus auginančių ūkių konkurencingumo stiprinimą. Tyrimo tikslas atskleisti mėsinės galvijininkystės įtaką kaimiškų vietovių konkurencingumui. Tyrimo objektas mėsinės galvijininkystės veiklos įtaka kaimo konkurencingumui. Tyrimo metodai mokslinės literatūros bei dokumentų analizė, statistinių duomenų lyginamoji analizė, sisteminimas bei apibendrinimai. Atvejo analizės objektu pasirinkta Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos veikla, kurios pagrindu atliktos loginės abstrakcijos, išskirti prioritetai ir sudarytos loginės schemos. 16

17 Mėsinė galvijininkystė perspektyvi žemės ūkio veikla Lietuvoje Vidurio Europoje žmonės laikyti galvijus pradėjo dar prieš 7500 m., tūkstančiu metų vėliau galvijai atsirado šiaurės Europoje (Hartung, 2013). Nuo tada mėsiniai galvijai užėmė labai svarbią vietą žmonių gyvenime. Galvijas buvo naudojamas ne tik kaip maisto šaltinis, tačiau ir kaip darbo jėga ir netgi kaip socialinis statusas visuomenėje. Įvairiose šalyse galvijai laikomi dėl skirtingų priežasčių: ritualinių religinių apeigų, kaip naminis gyvūnas arba kaip šalies simbolis, kaip pvz. bulius Ispanijoje. Šiais laikais, galvijai daugiausiai laikomi dėl pieno gamybos arba mėsai (Yvette de Haas ir kt., 2010). Žemės ūkio informavimo ir kaimo verslo centras (ŽŪIKVC) pateikia duomenis apie Lietuvoje auginamas 15 rūšių veislinius mėsinius galvijus ir dvi mėsinių mišrūnų veisles. Lietuvoje mėsiniai galvijai pradėti auginti tik 1995 m. tik tuomet atvežta pirmoji motininė mėsinių galvijų banda. Ūkininkai bei kaimo turizmo sodybų šeimininkai dar tik,,atranda šiuos gyvulius, kurių priežiūrai reikia kur kas mažiau pastangų, palyginti su pieniniais gyvuliais. Kartu šie gyvuliai tampa ir vietos gamtovaizdžio puošmena (Jamieson, 2013). Anot, leidinio,,geriausi mėsiniai veisliniai buliai (2013), mėsinė galvijininkystė kaip atskira ūkio šaka Lietuvoje pradėjo vystytis visai neseniai ir dar visai neseniai mėsinių veislių galvijai buvo naudojami tik bandymų tikslais jie kryžminti su Lietuvos juodmargiais ir Lietuvos žalaisiais galvijais. Šiuo tikslu ir buvo įsivežta mėsinių veislių bulių spermos ir keli buliai. Tačiau besikeičiančios ekonominės sąlygos, mažėjantis pieno suvartojimas vietinėje rinkoje, iškilus eksporto į kitas šalis sunkumams, be to, gerokai sumažėjus pieno supirkimo kainoms melžiamų karvių skaičius ėmė sparčiai mažėti, atsirado puikios perspektyvos plėtoti mėsinės galvijininkystės veiklą. Be to, paklausa kokybiškai galvijienai pasaulinėje rinkoje tik didėja. Mėsiniai galvijai nereiklūs, lengvai prisitaiko esant įvairioms klimato sąlygoms, jų laikymui nereikia brangių pastatų, galvijai maitinasi pigiais žoliniais pašarais, priežiūrai sunaudojama mažai darbo sąnaudų. Mėsinių galvijų mėsa skani, vertinga mitybos ir biologiniu požiūriu, todėl noriai perkama vartotojų. Žemės ūkio ir kaimo verslo centro duomenimis, grynaveislių mėsinių galvijų 2014 m. balandžio 1 d. šalyje buvo 20,382 tūkst., o mišrūnų 104,053 tūkst. Mėsiniai ir mišrūnai galvijai sudaro daugiau nei 18 proc. visų šalyje auginamų galvijų. Tačiau anot LŽŪM (2014) augintojai ne visada atsižvelgia į turimas sąlygas, rinkdamiesi mėsinių galvijų veisles. Būtina didesnį dėmesį skirti karvių veislinei vertei nustatyti, mėsinių galvijų produktyvumo kontrolei, bulių reproduktorių parinkimui, jų vertinimui pagal palikuonių penėjimosi ir mėsines savybes bei mėsos kokybei nustatyti. Tai tapo ypač aktualu, augant veislinių galvijų paklausai. Taigi, vienas iš svarbiausių mėsinės galvijininkystės tikslų yra suformuoti tvirtą grynaveislių mėsinių veislių galvijų branduolį. Veislių selekcijos programas reikėtų sudaryti ir jas vykdyti labai atsakingai, siekiant efektyvaus genetinio potencialo panaudojimo, atsižvelgiant į turimus tipus ir numatant mėsos kokybės bei ūkinių savybių gerinimo kryptis. Lietuvos ūkiuose auginami daugelio rūšių mėsiniai galvijai, daugiausiai paplitę Limuzinai (jie sudaro 30 proc.), Šarole (25 proc.), Aubrakai (17 proc.), Belgų mėlynųjų skaičius yra pats mažiausias ir nesiekia vieno procento. Daugiausiai galvijų apie 31 proc. Auginama galvijų bandose ir mažiausiai, apie 3 4 proc. atitinkamai iki 10 galvijų bandose (ŽŪIKVC, 2014). Gyvulininkystės sektorius m. programiniu laikotarpiu yra priskirtas pirmajam prioritetiniam žemės ūkio sektoriui, anot Juknos (2013) Lietuvoje tinkamai nėra išnaudotas gyvulininkystės potencialas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. gruodžio 4 d. nutarimu Nr patvirtinta Nacionalinė m. gyvulininkystės sektoriaus plėtros programa. Programos strateginis tikslas,,suformuoti į vidaus ir užsienio rinką orientuoto konkurencingo gyvulininkystės sektoriaus, užtikrinančio gyvulių augintojams pajamas, o vartotojams kokybišką produktą, plėtros prielaidas ilgalaikėje šalies ūkio (žemės ūkio) perspektyvoje. Programos strateginiams tikslui pasiekti numatyti 4 tikslai: didinti ūkinių gyvūnų skaičių ir gyvulininkystės produkcijos gamybos apimtis bei skatinti gyvulininkystės produktų eksportą, tausiai panaudojant išteklius ir užtikrinant aplinkos apsaugą bei darnų teritorinį vystymą; diegti inovatyvias 17

18 technologijas, mokslo pasiekimus gyvulininkystės ūkiuose, užtikrinti aukštos kvalifikacijos gyvulininkystės ūkiui būtinų specialistų rengimą; tobulinti ūkinių gyvūnų veislininkystės sistemą, saugoti ūkinių gyvūnų genetinius išteklius; užtikrinti ūkinių gyvūnų gerovę ir sveikatingumą (Lietuvos, 2013). Apibendrinant galima teigti, kad Lietuvoje yra palankios gamtinės bei klimato sąlygos tiek intensyviai tiek ekstensyviai mėsiniai galvijininkystei plėtoti, tačiau kol kas, dėl didelių investicijų į pradinį bandos suformavimą, ūkininkai vangiai imasi plėtoti šią žemės ūkio veiklą. Galvijiena yra svarbus aminorūgščių, mineralinių medžiagų ir vitaminų šaltinis, todėl ji vaidina svarbų vaidmenį žmonių mityboje. Didėjanti paklausa ekologiškiems žemės ūkio produktams, vietinėje bei pasaulinėje rinkoje, mėsiniai galvijienai suteikia geras ateities perspektyvas. Mėsinės galvijienos vieta maisto tiekimo grandinėje Pasak Atkočiūnienės (2009), vietovės konkurencinio pranašumo idėja prasideda nuo vietovės vertės kūrimo ir jos pasiskirstymo. Vietovę galima laikyti konkurencinga, jeigu jos įtaka lemia šalies ekonomikos pasikeitimus rinkoje, kurioje vietovė užima tam tikrą dalį. Kaip teigiama leidinyje (Kaimo vietovės teritorinis..., 2007) konkrečios kaimo vietovės veikėjų gebėjimas sistemingai panaudoti žemės ūkio teikiamas gėrybes, sprendžiant ne tik ekonomines, bet ir socialines bei aplinkosaugines ir teritorines problemas ir atspindi vietovės teritorinį konkurencingumą. Teritorinį konkurencingumą išreiškia keturios dimesjos: Ekonominis konkurencingumas įtrauktų veikėjų gebėjimas sukurti ir išlaikyti vietovėje maksimalią pridėtinę vertę, stiprinant ryšius tarp sektorių ir tuo pačiu didinant vietos produktų ir paslaugų vertę bei savitumą; Aplinkosaugos konkurencingumas įtrauktų veikėjų gebėjimas maksimaliai panaudoti aplinką paverčiant ją skiriamuoju vietovės elementu ir kartu užtikrinant, kad gamtiniai ištekliai bei paveldas būtų tausojami ir atkuriami; Socialinis konkurencingumas įtrauktų veikėjų gebėjimas susitelkti efektyviai, bendrai veiklai, kuri grindžiama bendrais požiūriais ir bendradarbiavimu; Vieta pasaulyje įtrauktų veikėjų gebėjimas atrasti vietovė reikšmingumą iš kitų vietovių, kartu pilnai išplėtojant savo teritorinį planą ir užtikrinant jo gyvybingumą. Mėsinė galvijininkystė neabejotinai yra veikla, kuri didintų kaimo konkurencingumą, vietovę papuoštų patrauklūs gyvuliai be to kaip teigia Jamieson, (2013) besiganantys gyvuliai padeda išsaugoti natūralias pievas, turtingas gamtinės įvairovės. Kuo daugiau gyvulių bus ganoma ekstensyviai, tuo daugiau išsaugosime natūralių ir pusiau natūralių pievų, kartu su jose klestinčia biologine įvairove ir tradiciniu kraštovaizdžiu, labai vertingu rekreacijos požiūriu. Mėsinių galvijų mėsa užauginta Lietuvos laukuose ypač domina užsienio rinkas, tiek pasaulyje tiek Lietuvoje vis didesnis dėmesys skiriamas sveikų, ekologiškų maisto produktų gamybai ir racionalesniam gamtinių išteklių panaudojimui. Mėsinės galvijienos gavyba didintų kaimo vietovės teritorinį konkurencingumą socialiniu, ekonominiu bei aplinkosauginiu požiūriu. Norint geriau suprasti jautienos gavybos būdą, tikslinga išanalizuoti mėsinės galvijienos tiekimo grandinę. Maisto tiekimo grandinė paaiškina, kaip maistas iš ūkininko ūkio patenka mums ant stalo (Biing-Wen Huang, 2005). Šis procesas apima produkcijos užauginimą ūkininkavimą, perdirbimą, paskirstymą, pardavimą ir vartojimą. Mėsinių galvijų skerdimas ir skerdenų apdorojimas atskiras verslas, galvijienos gamybos maisto grandinėje, su savita technologija ir specialiais reikalavimais, kurios detalizacija pateikta 1 pav. 18

19 Gyvų, 6-7 mėn.galvijų eksportas Veislinės medžiagos įsigijimas, gyvulių veisimas Galvijų auginimas Užauginimas iki pardavimui tinkamo svorio Gyvų, mėn. galvijų eksportas Aukcionai SKERDIMAS Eksportas Mėsos išpjaustymas Mėsos perdirbėjai Sandėliavimas Išpjaustymas Pakavimas Tolimesnis perdirbimas Mažmenininkai Maisto paslaugų verslas Didmenininkai VARTOJIMAS 1 pav. Mėsinės galvijienos, auginimo ir realizavimo maisto tiekimo grandinėje, procesai (sudaryta autorių pagal,,a Review of the Beef Food Chain 2008) Galvijienos tiekimo grandinė prasideda nuo žmonių, užsiimančių mėsinės galvijininkystės veikla, tai yra ūkininkų. Mėsiniai galvijai auginami keletu būdų: uždaruose tvartuose, palaidi ganyklose. Priklausomai nuo galvijų auginimo būdo, veislininkystės dokumentavimo, galvijai užauginami skerdimui arba veislei, kurie vėliau parduodami per veislinių gyvulių aukcionus arba eksportuojami į kitas šalis. Mėsai auginami galvijai priduodami į skerdyklas. Detalizuota loginė galvijienos realizavimo proceso, maisto tiekimo grandinėje, schemos analizė parodo kad, ūkininkas, užauginęs galvijus gali pasirinkti kelis jo realizavimo būdus: parduoti į skerdyklą, gaunant atitinkamą kainą kaip atlygį už gyvą arba skerdenų svorį; parduoti gyvus užaugintus galvijus eksportui; skersti patiems arba skerdykloje ir parduoti mėsą turgeliuose, ar iš namų. Kad galvijienos tiekimo rinkai grandinės dalys tinkamai funkcionuotų ir būtų ekonomiškai naudingos reikalinga tam tikri įrankiai ir priemonės. Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacija (LMGAGA) tai organizacija kuri bene daugiausiai prisideda prie šakos plėtros. Asociacija atlieka nemažą švietėjišką darbą: organizuoja seminarus, konsultuoja besidominančius įvairiais, su mėsinių galvijų auginimu susijusiais, klausimais. 2 pav. pavaizduoja, kaip vykdydama veiklą bei atstovaudama narių interesus asociacija sukuria realią naudą mėsinės galvijininkystės sektoriui. 19

20 Idėjos Inovacijos Rinkos analizė LMGAGA Asociacijos veikla Tikslai Uždaviniai Užsienio partneriai Patirtis BENDRADARBIAVIMAS Valstybine gyvulių veislininkystės priežiūros tarnyba; Žemės ūkio ministerija; Valstybine maisto ir veterinarijos tarnyba; Žemės ūkio rūmais; Mokslo įstaigos; Savivaldybės; Žemės ūkio perdirbimo įmonės; Ir kt. visuomeninės Lietuvos ir užsienio organizacijos. Kaimo vietovės konkurencingumo didinimas NAUDA Mėsinės galvijininkystės plėtra Socialinis; Ekonominis; Aplinkosauginis konkurencingumas. 2 pav. Organizacijų, siekiančių mėsinė galvijininkystės plėtros, tinklas (sudaryta autorių) Viena ryškiausių ir svarbiausių, LMGAGA veiklos sričių, yra atsotvavimas COPA/COGECA organizacijoje. Atstovavimo nauda: gaunama aktualiausia sektoriui informacija, galimybė susipažinti su situacija sektoriuje kitose ES šalyse pranešimų metu bei betarpiškai bendraujant, galimybė išsakyti savo šalies poziciją sektoriui aktualiais klausimais, galimybė dalyvauti BŽŪP politikos formavime. Be to asociacija prisideda prie šakos teisinės bazės vystymo, paruošė veislininkystės apskaitos formas, gyvulių veislės nustatymo taisykles, veislių selekcijos programas, mėsinių galvijų veislinės vertės duomenų įjungimo į centrinę duomenų bazę, paruošė kilmės knygą ir kilmės pažymėjimus. Kitos visuomeninės organizacijos užsiimančios šių klausimų sprendimu šalyje nėra, tačiau prie mėsinės galvijininkystės plėtros ir šakos stiprinimo prisideda ir daugiau organziacijų (2 pav.). Visos organizacijos drauge sudaro mėsinės galvijininkystės kontaktinę auditoriją tai grupė, turinti realų ar kontaktinį potencialų interesą, arba daranti poveikį organizacijai siekiant užsibėžtų tikslų (Gaižutis, 2005). Užsienio literatūroje minimos strategic alliance reikšmę galima būtų prilyginti kontaktinei auditorijos reikšmei, jos sampratą analizavo daugelis užsienio autorių: Gillespie, Bu, Boucher, (2006), Schroeder, Kovanda (2003) ir kt. autoriai. Labai svarbu, kad tarp tiekimo grandinės dalių bei kontaktinės auditorijos būtų sukurta partnerystė, kuri ir užtikrintų mėsinės galvijininkystės plėtrą (Handfield, Nichols 2002). Kaip teigia Anton (2002), strategic alliance susieja jautienos tiekimo grandinės dalis, Ward and Estrada (1999) strategic allianceb įavrdija kaip kūrybingą ir greitą būdą jautienos pramonei judėti į priekį. Išanalizavus įvairių autorių pastebėjimus, galima išskirti du tiekimo grandinių tipus. Vienas jų tiesioginė arba supaprastinta tiekimo grandinė, kai jos veikloje nedalyvauja kontaktinės auditorijos (3 pav.). 20

21 Įtampa/nėra tarpusavio ryšio Ūkininkavimas Mėsinė galvijiena Perdirbėjai Mėsinė galvijiena Pardavimas Monopolinės kainos / Pajamos Kaina /Pajamos 3 pav. Mėsinės galvijienos tiekimo grandinė be kontaktinių auditorijų įtakos (sudaryta autorių remiantis Biing-Wen Huang, 2005) Neasocijuoti, t.y. nepriklausantys kontaktinei auditorijai mėsinių galvijų augintojai neturi neturi glaudaus tarpusavio ryšio, o tuo pačiu ir derėjimosi galios su galvijienos supirkėjais, todėl pastarieji dažniausiai nustato monopolinę, nepalankią ūkininkui supirkimo kainą. Dėl šios priežasties dažniausiai ūkininkai priverčiami parduoti žaliavą, šiuo atveju, mėsinius galvijus už gana žemą kainą, tačiau vartotojams galvijienos produktai pateikiami už nepagrįstai aukštą kainą. Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacija, vienydama mėsinių galvijų augintojus, skatina jų tarpusavio bendradarbiavimą, bendrų interesų suformulavimą, renka ir apibendrina informaciją apie galvijienos rinkas ir vartojimą. Asociacija, atstovaudama savo narių interesus santykiuose su supirkėjais gali gerėtis dėl galvijų supirkimo kainos, atitinkančios galvijienos kokybę. Narystė LMGAGA jos nariams suteikia papildomos informacijos ir pasitikėjimą, stiprina jų derėjimosi galią. Tai atitinka kitą tiekimo rinkai grandinės tipą, kurios funkcionavime aktyviai dalyvauja kontaktinės auditorijos ( 4 pav.). Bendradarbiavimas / Koordinavimas Informacija apie skerdenas Informacija apie vartotojųs Ūkininkavimas Mėsinė galvijiena Perdirbėjai Kokybiška galvijiena Pardavimas Kainos atitinkančios Kaina/Pajmos Kontrolė kokybę Kontrolė 4 pav. Mėsinės galvijienos tiekimo grandinė įtakojama kontaktinių auditorijų (sudaryta autorių remiantis Biing-Wen Huang, 2005) Apibendrinant, galima teigti, jog apčiuopiamų rezultatų, mėsinės galvijininkystės veikloje gali būti pasiekta, suinteresuotoms organizacijoms kontaktinių auditorijų asmenyje veikiant kartu. Dirbdamos drauge jos turėtų sekti pasaulines ir vietines rinkas, kainų pokyčius. Mėsinės galvijininkystės plėtrai bei tuo pačiu kaimo konkurencingumui augti padėtų aiški politinė pozicija. Pažangių technologijų, inovacijų diegimas, ūkininkų, perdirbėjų bei visų suinteresuotų grupių bendradarbiavimas, tai receptas į sėkmingą mėsinę galvijininkystę. Išvados 1. Mėsinė galvijininkystė pasaulyje turinti gilias šaknis, Lietuvoje yra jauniausia žemės ūkio verslo sritis. Mėsinių veislių galvijų mėsa pasižymi vertingesnėmis biologinėmis savybėmis, nei pieninių veislių. Ir nors Lietuvoje nėra susiformavusi jautienos valgymo tradicija, lietuviai labiau įpratę valgyti paukštieną bei kiaulieną, mėsinei galvijininkystei prognozuojamos puikios perspektyvos. Mėsinimiams galvijams laikyti Lietuvoje yra palankios sąlygos, yra daug nenašių, nenaudojamų žemės plotų, mėsiniai galvijai nereikalauja daug darbo jėgos. Tiek 21

22 Lietuvoje tiek pasaulyje didėja poreikis laisvai, ekologiškai, darniai užaugintai gyvulininkystės produkcijai, todėl mėsine galvijininkystės verslas turi puikias prielaidas plėtotis, tuo pačiu didinti kaimo konkurencingumą. 2. Išanalizavus jautienos tiekimo grandinės dalis, akivaizdu, kad grandinės procesuose, be pagrindinių dalyvių: ūkininko, perdirbėjų bei vartotojų, grandinėje dar dalyvauja visa aibė dalyvių. Tam, kad visos dalys funkcionuotų ne atskirai kiekviena sau, o viena kitą papildytų bei būtų gaunama ekonominė nauda prisideda ne viena visuomeninė organizacija, o visos kartu jos vadinamos kontaktine auditorija. 3. Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacija, tai pagrindinė organizacija Lietuvoje, prisidedanti prie mėsinės galvijininkystės plėtros. Asociacija vienija mėsinių galvijų augintojus, bei perteikia ūkininkams žinias apie mėsinės galvijininkystės politines aktualijas, tarpininkauja sudarant sutartis su užsienio partneriais, rengia seminarus, veda galvijų kilmės knygą, išduoda kilmės pažymėjimus, dalyvauja procesuose sprendžiant galvijų auginimo ir realizavimo mėsai problemas bei aktyviai bendradarbiauja su kitomis, visuomeninėmis organizacijomis, prisidedančiomis prie mėsinės galvijininkystės plėtros. 4. Nacionalinėje m. gyvulininkystės sektoriaus plėtros programoje, mėsinei galvijininkystei skiriamas ypatingas dėmesys, šalyje planuojama didinti galvijų skaičių, stiprinti gyvulininkystės materialinę bazę, tobulinti veislininkystės sistemą bei numatomi kiti mėsinei galvijininkystei palankūs veiksmai. Taigi, įvertinus šakos patrauklumą, bei palankumą politiniame lygmenyje galima teigti, kad mėsinė galvijininkystė gali didinti kaimo vietovės konkurencinį pranašumą ekonominiame lygmenyje pajamos iš mėsinės galvijininkystės prisidėtų prie vietovės ekonominio pajėgumo didinimo, be to populiarėjanti galvijienos produkcija galėtų būti viena iš svarbiausių žemės ūkio šakų, kuri aprūpintų šalies gyventojus aukštos kokybės mėsa bei sudarytų vieną iš didžiausių žemės ūkio produkcijos eksporto dalių. Socialiniame lygmenyje padidėtų vietovės užimtumas, atsirastų darbo vietų, vietovė taptų patraukli jauniems žmonėms. Aplinkosauginiame lygmenyje šalyje yra daug nenaudojamų, apleistų žemės plotų, kuriuos galima panaudoti mėsinės galvijininkystės veiklai be to besiganantys gyvuliai padeda išsaugoti natūralias pievas, turtingas gamtinės įvairovės. Literatūra 1. ANTON, T., E. (2002). Beef Alliance Economics. The Florida Cattleman and Livestock Journal Nr. 66 p ATKOČIŪNIENĖ, V. (2009). Kaimo vietovių konkurencingumą lemiantys veiksniai. Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos. 3 (16). p BIING-WEN, H. (2013). Devising an efficient beef supply chain: alignment of Product and functions. 4. Cooperative Research Centre for Beef Genetic Technologies. (2007). Beef Bulletin Spring 5. DE HAAS, Y. ir kt. (2010). Local cattle breeds in Europe. Development of Policies and strategies for self sustaining breeds. 6. GAIŽUTIS, A. (2005). Marketingo komplekso elementai ir jo aplinka. VU EF Marketingo katedra. 7. Geriausi mėsiniai veisliniai buliai Lietuvoje. (2013). LMGAGA. 8. GILLESPIE, J., BU, A., BOUCHER, R. (2006). Case Studies of Strategic Alliances in U.S. Beef Production. Journal of Agribusiness 24,2. 9. HANDFIELD, R. B., NICHOLS, E.L. (2002). Introduction to Supply Chain Management. Report produced for the EC funded Project. 10. HARTUNG, J. (2011). A short history of livestock production.. Institute for Animal Hygiene, Welfare and Farm Animal Behaviour, University of Veterinary Medicine Hannover. 11. JAMIESON, A. (2013). Vadovas mėsinių galvijų augintojui. Lietuvos gamtos fondas. 12. JUKNA, Č., JUKNA., V. (2009). Mėsinių galvijų auginimas. Lietuvos gamtos fondas. 13. Kaimo vietovių teritorinis konkurencingumas. (2007). Leader programos biblioteka. ASU. 22

23 14. Lietuvos Respublikos ilgalaikės gyvulininkystės plėtros strategijos iki 2020 metų koncepcija. (2011). Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas. 15. Žemės ūkio ministerijos 95-metis pasitinkamas svariais darbais. (2013). LR žemės ūkio ministerija. 16. MELNIKIENĖ, R. (2014). Lietuvos žemės ir maisto ūkis Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas. 17. Mėsinės galvijininkystės plėtros programa m. rugsėjo 27 d. Nr. 3D Nacionalinė metų gyvulininkystės sektoriaus plėtros programa m. gruodžio 02 d. Nr.: Valstybės Žinios, SCHROEDER, T., KOVANDA, J. (2003). Beef Alliances: Motivations, Extent, and Future Prospects. 20. WARD, C. E., ESTRADA., T.L. (1999). Vertical Coordination and Beef Industry Alliances. Visions. Nr. 72, p Mėsinių ir mišrūnų galvijų skaičiaus pasiskirstymas pagal veisles metais. (2014). Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras. Ūkinių galvijų registras. Summary Development of Beef Cattle as a Mean to Increase Competitiveness of the Countryside The article includes the discussion on the role of beef cattle farming activities for the improvement of rural area competitive ability. There is also brief review of beef cattle farming peculiarities, factors having impact on development, benefits provided by the Association of Lithuanian Beef Cattle Breeders to beef cattle breeders, the activity relation to food supply chain, interaction of the food chain system components. Key words: competitive ability, Association of Lithuanian Beef Cattle Breeders, food supply chain, beef cattle farming, development. 23

24 Anotacija ŠILALĖS RAJONO GYVENTOJŲ ĮSIDARBINIMO GALIMYBĖS Ilona Kiaušienė, Gintarė Vaznonienė Aleksandro Stulginskio universitetas Laisvosios rinkos sistema suteikia galimybę visiems piliečiams siekti ekonominio savarankiškumo, dirbti, tačiau realiame gyvenime dažnai nutinka kitaip: tarp darbo pasiūlos ir paklausos susidarančios disproporcijos lemia nedarbo problemas. Nedarbas yra tampriai susijęs su individo gyvenimu, išryškina ne tik ekonomines, bet ir socialines problemas, o didėjantis nedarbo lygis, o kartu ir mažėjančios asmenų pajamos reiškia, kad dar labiau mažinamos visuminės išlaidos ir mažėja visuminė paklausa. Siekiant spręsti nedarbo problemas būtina analizuoti gyventojų įsidarbinimą lemiančius veiksnius. Straipsnyje aptariamos nedarbo priežastys bei įvardijami Šilalės rajono gyventojų įsidarbinimą lemiantys veiksniai. Tyrimo rezultatai parodė, kad daugumai tyrime dalyvavusių Šilalės rajono gyventojų darbas garantuoja tik pragyvenimo minimumą, o susirasti tinkamą darbo vietą dažniausiai trukdo patirties stoka ir siūlomas mažas darbo užmokestis. Raktiniai žodžiai: darbo rinka, nedarbas, įsidarbinimo galimybės Įvadas Darbas vaidina svarbų vaidmenį asmens tapatybės formavimesi, lemia jo savivertę, savimonę, o kartais ir pagrindinį gyvenimo tikslą, apsaugo nuo skurdo ir socialinės atskirties. Tačiau šiuolaikiniame greit besikeičiančiame pasaulyje individai vis dažniau susiduria su nesavanoriško darbo netekimo ar darbo neradimo problema. Problemos darbo rinkoje mokslininkus domino visada. Mokslininkai (Nikiforova, 1991; Bosworth, Dawkins, Stromback, 1996; Martinkus, Beržinskienė, 2005; Šileika, Andriušaitienė, 2007; Beržinskienė, Rudytė, 2008; Raškinis, 2008; Beržinskienė, Būdvytytė-Gudienė, 2010; Borjas, 2010; Beržinskienė, Juozaitienė, 2011; Bukšnytė-Marmienė, Vaitkūnienė, 2012; ir kt.) sutaria, kad darbo rinka turi tam tikrų bruožų, skiriančių ją nuo kitų rinkų, yra sudėtinga savo morfologiniu turiniu, funkcionuoja skirtingomis ekonominėmis sąlygomis, kurios lemia ir darbdavių, ir darbo ieškančių asmenų preferencijas įsidarbinant. Šios priežastys leidžia pagrįsti darbo rinkos neapibrėžtumą, kuris apsunkina asmenų įsidarbinimo galimybes. Nuolat didėjantis bedarbių skaičius įvairiuose ekonominės veiklos sektoriuose ir laisvų darbo vietų stygius rodo, kad ilgėja darbo paieškos trukmė, o kartu didėja socialinės problemos. Asmuo, netekęs darbo, praranda ne tik pajamas, bet kartu susiduria su socialinėmis ir psichologinėmis problemomis. Ilgėjant nedarbo trukmei prarandami ne tik darbo įgūdžiai, kvalifikacija, bet ir darbo paieškos aktyvumas. Todėl svarbiausi darbo rinkos politikos uždaviniai yra stabilizuoti situaciją darbo rinkoje, didinti įsidarbinimo galimybes, siekiant užtikrinti atleistų darbuotojų reintegraciją į darbo rinką ir išvengti ilgalaikio nedarbo. Tyrimo objektas Šilalės rajono gyventojų įsidarbinimo galimybės. Tyrimo tikslas išanalizuoti Šilalės rajono gyventojų įsidarbinimą lemiančius veiksnius. Tyrimo uždaviniai: 1. Aptarti nedarbo priežastis ir pasekmes. 2. Išsiaiškinti pagrindines kliūtis siekiant įsidarbinti. 3. Įvardyti veiksnius, lemiančius įsidarbinimo galimybes. Tyrimo metodai: mokslinės literatūros analizė ir sintezė, apibendrinimas, anketinė apklausa, grafinis vaizdavimas. Teoriniai nedarbo aspektai Vienas iš esminių strateginių tikslų norint pasiekti gerovės, konkurencingumo ir žinių ekonomikos augimo, yra visų socialinių grupių užimtumo didinimas Europos Sąjungoje. Užimtumo politika oficialiai tapo vienas iš pagrindinių Europos Sąjungos prioritetų 1997 m. lapkričio mėn. Europos Tarybos susitikime Liuksemburge patvirtinus Europos užimtumo strategiją (EUS), nors užimtumo tikslų integravimo į Europos Sąjungos (ES) ekonominę politiką procesas prasidėjo dar 1990 m. pradžioje. Per šį laikotarpį Europos šalys pradėjo spręsti aukšto ir pastovaus nedarbo lygio, didėjančio ilgalaikio nedarbo problemas, kartu atkreipdamos dėmesį į struktūrines darbo rinkos problemas (Kluve, Card, Fertig ir kt., 2007). 24

25 Darbo rinka susiformuoja vykstant gamybos procesams ir tenkinant darbo, kaip gamybos veiksnio, poreikį (Raškinis, 2008, p. 55). Pasak A. Šileikos, D. Andriušaitienės (2007), darbo rinką galima apibūdinti kaip rinkos posistemį, jos sudėtinę dalį, kur pirkimo ir pardavimo objektas yra specifinė prekė potencialus darbuotojas. Remiantis mokslininkų nuomone (Nikiforova, 1991; Bosworth, Dawkins, Stromback, 1996; Martinkus, Beržinskienė, 2005; Šileika, Andriušaitienė, 2007; Borjas, 2010), darbo rinka yra ne tik tinkamos darbo vietos suradimas dirbančiajam ir tinkamų darbuotojų parinkimas; darbo rinka apibrėžiama kaip vieta, kurioje sąveikauja darbdavys, darbuotojas ir darbo ieškantis asmuo, siekdami išspręsti darbo užmokesčio, darbo sąlygų, laiko, kvalifikacijos lygio, darbo intensyvumo, apimties, socialinių išmokų bei garantijų ir kt. problemas. Pasak darbo rinkos problemas nagrinėjančių mokslininkų (Martinkus, Beržinskienė, 2005; Beržinskienė, Rudytė, 2008; Beržinskienė, Juozaitienė, 2011) būtų idealu, jei darbo rinkoje būtų tiek darbo vietų, kiek yra norinčiųjų dirbti, o darbo sutartis sudaroma, kai laisvos darbo vietos ir asmens pasirodymas darbo rinkoje sutampa. Tačiau dėl darbo rinkos dinamiškumo, neapibrėžtumo ir skirtingos raiškos reali darbo rinka nėra ideali, egzistuoja nemažai barjerų, apsunkinančių potencialių darbuotojų galimybes integruotis į darbo rinką. Disproporcijos, susidarančios tarp darbo pasiūlos ir paklausos, lemia nedarbo problemas. Nedarbo lygio rodiklis, D. Beržinskienės, D. Rudytės (2008) nuomone, atspindi neigiamą įsidarbinimo rezultatą. Nedarbo lygis yra ekonominis rodiklis, rodantis, kuri darbo išteklių dalis neužimta. Nedarbo lygis yra nedirbančių asmenų (bedarbių) santykis su darbo jėga, kurią sudaro visi užimtieji ir bedarbiai, išreikštas procentais (European social statistics, 2013). Anot L. Bukšnytės-Marmienės, L. Vaitkūnienės (2012), nesavanoriškas darbo netekimas yra viena iš stipriausių stresinių situacijų suaugusio žmogaus gyvenime, galinti sąlygoti neigiamus gyvensenos, psichosocialinės sveikatos bei bendros asmens sveikatos būklės pokyčius. Pastebima, kad ilgėjant nedarbo trukmei ir blogėjant materialinei šeimos padėčiai, didėja visuomeninė šeimos izoliacija, turinti neigiamą poveikį ir šeimos tarpusavio santykiams, vaikų raidos ir tobulėjimo poreikių tenkinimui. Ypač neigiamą poveikį žmogui ir visuomenei daro ilgalaikis nedarbas, kai gali pasikeisti net esminės gyvenimo nuostatos. Taigi darbo netekimas ir negalėjimas rasti darbo sukelia skaudžias pasekmes ir žmogui, ir šeimai, ir visuomenei. B. Martinkaus, D. Beržinskienės (2005) nuomone, nedarbo priežastis galima suskirstyti į objektyvias ir subjektyvias. Dažniau yra akcentuojamos objektyvios priežastys, tokios kaip bendra šalies ekonominė būklė, sumažėjęs darbo jėgos poreikis dėl ekonominių pokyčių, darbo vietų stoka. Darbo ieškančio asmens įsidarbinimo sėkmę, taip pat įtakoja subjektyvios nedarbo priežastys. Neretai minima bedarbių darbo patirties, išsilavinimo stoka, nepakankamas profesinis pasirengimas ar turimos profesijos neatitikimas esamai darbo rinkos paklausai. Darbo rinkos tyrimai rodo, jog itin sunku įsidarbinti jauniems bedarbiams ir manoma, kad ši bedarbių grupė nedarbo problemas sprendžia sunkiausiai. Taip pat, sunkiau įsidarbina neįgalieji, sveikatos turintys asmenys (Bukšnytė-Marmienė, Vaitkūnienė, 2012). Apibendrinant galima teigti, kad nedarbas yra aštri visuomenės problema ir tampriai susijęs su individo gyvenimu. Kiekvieno žmogaus galimybių visuomenėje perspektyvą sąlygoja dalyvavimas darbo rinkoje ir materialiniai ištekliai, todėl, jeigu yra nepakankamos galimybės naudotis švietimo bei tobulinimosi galimybėmis, nepilnavertė padėtis darbo rinkoje ir mažos pajamos, kyla grėsmė socialiniam individo dalyvavimui ir integracijai. Gyventojų įsidarbinimo galimybių Šilalės rajone tyrimo metodika Siekiant įvertinti Šilalės rajono gyventojų įsidarbinimo galimybes pasirinktas informacijos rinkimo būdas anketinė apklausa. Tokio tyrimo metodo pasirinkimas grindžiamas tuo, jog apklausa, kaip ir kiekvienas pirminių duomenų rinkimo metodas, labai imlus laiko ir kitoms sąnaudoms, tačiau tai labai svarbus būdas informacijai surinkti. Be to, apklausiant žmones gaunama faktų, sužinomos nuomonės, požiūriai, pozicijos, todėl apklausa yra tinkamas būdas siekiant iškelto tikslo. 25

26 Anketos platintos ir dalytos nustatytam respondentų skaičiui, nes nebuvo galimybės (dėl techninių ir finansinių kliūčių) apklausti ir ištirti visus dominančios generalinės aibės elementus. Lietuvos statistikos departamento duomenimis (2013), 2013 m. pradžioje Šilalės rajone gyveno gyventojai, kurių amžius nuo 15 metų ir vyresni. Imties dydžiui nustatyti naudojama 1 Paniotto formulė: n, 2 1 N kur: n atrinkta imtis (atrankinė visuma); Δ leidžiamos imties paklaidos dydis ( =0,05); N tiriamos visumos skaičius. Tokiu būdu apklausiamų Šilalės raj. gyventojų skaičius yra: n=1/(0,05²+(1/21488))=1/(0,0025+0, )=1/0, =393 gyventojai. Taigi imties dydis yra 393 gyventojai, apklausta buvo 400 Šilalės raj. gyventojų. Apklausa vykdyta 2013 m. balandžio 4 22 d. Anketinės apklausos duomenys apdoroti ir interpretuoti naudojantis SPSS ir Microsoft Excel programiniais paketais. Gyventojų įsidarbinimo galimybių Šilalės rajone tyrimo rezultatai Apklausoje dalyvavo 400 respondentų, gyvenantys Šilalės rajone. 50,5 proc. apklaustųjų sudarė vyrai, 49,5 proc. moterys. Daugiausia respondentų (26 proc.) sudarė m. amžiaus asmenys, 24 proc m., 21 proc m., 17 proc. iki 24 m., 9 proc m. amžiaus asmenys. Mažiausią dalį apklaustųjų 3 proc. sudarė 65 metų ir vyresni asmenys. Nagrinėjant kitą socialinę demografinę charakteristiką išsilavinimą nesunku pastebėti, kad aukštąjį išsilavinimą turėjo 12 proc. apklausoje dalyvavusių vyrų ir 14 proc. apklaustų moterų. Dauguma tyrime dalyvavusių Šilalės rajono gyventojų vyrų turėjo vidurinį išsilavinimą (20,5 proc.), o dauguma moterų aukštesnįjį ir vidurinį išsilavinimą, atitinkamai 16,8 proc. ir 15,3 proc. 9,7 proc. vyrų turėjo aukštesnįjį išsilavinimą, o vyrai, turintys pagrindinį išsilavinimą, sudarė 5,2 proc. Tokių apklaustų moterų buvo vos 3,5 proc. Tik pradinį išsilavinimą turinčių moterų tarp apklausos dalyvių nebuvo, o vyrai, turintys tokį išsilavinimą, sudarė 3 proc. visų apklaustųjų. Nesunku pastebėti, kad daugiausia respondentų (43,3 proc.) dirbo privačiame sektoriuje. Šiame sektoriuje dirbo 23,5 proc. visų apklaustųjų vyrų ir 19,7 proc. moterų. Valstybiniame sektoriuje dominavo moterys jame dirbo 18 proc. visų apklaustųjų, o vyrų šiame sektoriuje dirbo 7,8 proc., t.y. 10,2 proc. p. mažiau negu moterų. Mažiausią dalį 10,5 proc. sudarė respondentai, turintys nuosavą verslą ar ūkį. Vyrai labiau linkę kurti nuosavą verslą negu moterys: nuosavą verslą ar ūkį turėjo 7 proc. p. moterų mažiau negu vyrų. Nemaža dalis respondentų 20,5 proc. apklaustųjų nedirbo. Analizuojant atsakymų į klausimą apie tai, kodėl, respondentų nuomone, reikia dirbti (buvo galimi trys atsakymų variantai), dažniausiai apklaustieji (62,5 proc.) pažymėjo, kad darbas reikalingas tam, jog galėtų patenkinti pirminius savo poreikius: pavalgyti, apsirengti, sumokėti už būstą ir pan. 58,3 proc. apklausoje dalyvavusių Šilalės raj. gyventojų nurodė, kad dirbti reikia norint užtikrinti savo ateitį, senatvę, o 57 proc. apklaustųjų teigė, kad dirbti reikia tam, kad galėtų išlaikyti savo šeimą. 30 proc. apklausoje dalyvavusių asmenų įvardijo, kad darbas reikalingas tam, jog įgytų patirties, įgūdžių. Tik nedidelė dalis respondentų manė, kad dirbti reikia tam, kad galėtų siekti aukštesnio visuomeninio statuso (16,3 proc) arba kopti karjeros laiptais (19,2 proc.). Tokie atsakymų pasiskirstymai rodo, jog daugumai tyrime dalyvavusių asmenų darbas garantuoja tik pragyvenimo minimumą, o siekis realizuoti savo ambicijas dažnai lieka neįgyvendintas. Didžiosios dalies (43,3 proc.) respondentų nuomone, lengviau įsidarbinti yra vyrui. 43 proc. respondentų teigė, kad įsidarbinant lytis reikšmės neturi, o 13,7 proc. apklaustųjų mano, kad lengviau įsidarbinti yra moteriai. Tačiau apklausoje dalyvavę respondentai pastebėjo, jog siekiant įsidarbinti tenka įveikti kai kurias kliūtis (1 pav.). 26

27 Vaikų skaičius šeimoje Šeimyninių pareigų ir darbo nesuderinimas Šeimyninė padėtis Socialinis statusas Diskriminacija dėl išvaizdos Diskriminacija dėl amžiaus Patirties trūkumas Blogos darbo sąlygos Darbo užmokesčio diskriminacija Diskriminacija dėl lyties Labai dažnai Dažnai Kartais Retai Niekada ,5 18,3 3,56,5 20,8 3 8,5 17,5 4,5 12,5 18, ,5 6,3 17,8 26,8 11, ,5 3,5 24,3 4, ,5 18, ,5 23,3 22, ,3 41,3 41,5 41,5 52,5 19, ,8 13, , ,3 49, Procentai 1 pav. Kliūtys, su kuriomis yra tekę susidurti siekiant įsidarbinti Duomenys (1 pav.) rodo, kad labai dažnai (11,3 proc.) ir dažnai (24,0 proc.) įsidarbinti respondentams trukdė patirties trūkumas. Kiek mažesnė dalis (3,5 proc. įvardijo atsakymą dažnai, 24,3 proc. labai dažnai ) apklaustųjų patyrė darbo užmokesčio diskriminaciją arba diskriminaciją dėl amžiaus (atsakymą labai dažnai arba dažnai iš viso pasirinko 24,1 proc. Šilalės raj. gyventojų). Toks atsakymų pasiskirstymas leidžia teigti, kad sunkiausiai įsitvirtinti darbo rinkoje sekasi asmenims, neturintiems patirties ir / ar pradedantiems savo profesinę karjerą. Analizuojant nuomonių pasiskirstymą apie tai, kas, respondentų nuomone, darbdaviui svarbiausia renkantis darbuotoją, ir kas patiems respondentams svarbiausia renkantis darbą, išaiškėjo, kad darbdavių ir darbuotojų prioritetai yra skirtingi. Didžioji dalis apklausoje dalyvavusių asmenų teigė, kad darbdaviui renkantis darbuotoją labai svarbu jo išsilavinimas (48,5 proc.), įgyta specialybė (47,2 proc.) ir darbo patirtis (43,3 proc.). Daugiau kaip pusė respondentų (51,3 proc) manė, kad darbdaviui svarbu, kaip darbuotojas pristatys save pokalbio dėl darbo metu, 48 proc. teigė, kad darbdaviui svarbu darbuotojo amžius, 45,5 proc. įvardijo asmens profesinę kompetenciją ir kvalifikaciją. O atsakydami į klausimą, kas jiems yra svarbiausia renkantis darbą, 51,7 proc. apklaustųjų nurodė, kad jiems labai svarbu yra darbo užmokesčio dydis, 48,2 proc. akcentavo geras darbo sąlygas, 42,0 proc. socialines garantijas. Didžioji dalis respondentų teigė, kad jiems svarbu renkantis darbą galimybės tobulėti (57,8 proc.), įmonės įvaizdis ir reputacija (57,3 proc.), lankstus darbo organizavimas (55,0 proc.). 51,3 proc. apklaustųjų nurodė, kad jiems svarbus darbas, kuris atitiktų turimą kvalifikaciją, tiek pat akcentavo galimybę dirbti įdomų darbą. 49,8 proc apklausoje dalyvavusių asmenų svarbus darbas, kuriame jie galėtų siekti karjeros, tuo tarpu 14,3 proc. apklaustųjų nurodė, kad jiems galimybė siekti karjeros yra nesvarbi. Siekiant išsiaiškinti Šilalės raj. gyventojų darbo paieškos būdus, paaiškėjo, kad netekus darbo didelė dalis respondentų (45,5 proc.) darbo ieškotų padedant giminėms, draugams ar pažįstamiems. 28 proc. tyrime dalyvavusių Šilalės raj. gyventojų teigė, kad informacijos apie laisvas darbo vietas ieškotų spaudoje bei internete, o 23,5 proc. kreiptųsi į darbo biržą. 3 proc. respondentų nurodė, kad darbo ieškotų kreipdamiesi tiesiogiai į įmonės vadovus. Tai leidžia daryti prielaidą, kad gyventojai ne itin pasitiki valdžios institucijomis. Didžioji dalis respondentų (59,3 proc.), tiek moterų, tiek ir vyrų, teigė, kad pagrindinė neįsidarbinimo priežastis yra siūlomas mažas darbo užmokestis (2 pav.). 27

28 Mažas siūlomas darbo užmokestis 29,7 29,5 Nepakankamai aktyviai ieško darbo 21 24,3 Asmuo dažnai nežino, kokio darbo nori 18,8 22,2 Darbo patirties ir profesinių įgūdžių 15,7 14,8 Nepalankios darbo sąlygos 13,3 15 Moterys Nepakankamas išsilavinimas 12,5 12,7 Vyrai Visuomenėje susiformavę stereotipai 10,5 9 Nepakankamas valdžios dėmesys 8, Procentai 2 pav. Respondentų nuomonės pasiskirstymas apie neįsidarbinimo priežastis Tačiau, tyrimo duomenimis (2 pav.), dalį kaltės dėl to, kad asmenys sunkiai suranda sau darbo vietą, galima suversti ir to darbo ieškantiems asmenims: dalis respondentų pažymėjo, kad viena iš pagrindinių neįsidarbinimo priežasčių yra asmenų pasyvumas ieškant darbo (45,3 proc.) ar nežinojimas, kokį darbą asmuo norėtų dirbti (41 proc.). Toks atsakymų pasiskirstymas patvirtina, kad Šilalės raj. darbo ieškantys asmenys labiau laukia paramos iš valdžios institucijų, o patys rodo mažesnę iniciatyvą. Tai gali būti viena iš priežasčių, kodėl mažesniuose miestuose ar rajonuose yra pakankamai didelė socialiai remtinų asmenų dalis. Kita vertus, nemaža dalis tyrime dalyvavusių respondentų (22,0 proc.) įvardijo, kad siekiant pagerinti Šilalės raj. gyventojų įsidarbinimo galimybes, reikalinga pagalba kuriant savo verslą: taip pažymėjo 13,0 proc. vyrų ir 9,0 proc. moterų. 21,5 proc. respondentų svarbus pasirodė jaunimo užimtumo gebėjimų didinimas, 21,4 proc. parama darbuotojų mokymui ir perkvalifikavimui. Tai rodo, kad Šialės raj. darbo jėga yra nepakankamai kvalifikuota, todėl, kad pagerėtų asmenų įsidarbinimo galimybės, būtina didinti asmenų gebėjimus integruotis į darbo rinką. Norint pakeisti situaciją, reikėtų gerinti investicinį klimatą, verslo aplinką ar didinti viešojo sektoriaus efektyvumą. Tai leistų sukurti daugiau darbo vietų ir kelti dirbančiųjų pajamas. Išvados 1. Nedarbas yra aštri visuomenės problema ir tampriai susijęs su individo gyvenimu. Netekęs darbo asmuo praranda pajamas, susiduria su socialinėmis ir psichologinėmis problemomis. Ilgėjant nedarbo trukmei prarandami ne tik darbo įgūdžiai, kvalifikacija, bet ir darbo paieškos aktyvumas. 2. Šilalės rajone apmokama darbo jėga yra pigi, dirbantiesiems mokamas nedidelis darbo užmokestis. Tą patvirtina ir atliktos apklausos rezultatai, nes didžioji dalis respondentų (59,3 proc.) nurodė, jog pagrindinė neįsidarbinimo priežastis yra mažas siūlomas darbo užmokestis. Didžioji dalis respondentų priversti neišlaidauti, kad pakaktų pajamų pirminiams poreikiams patenkinti, apie karjeros siekimą ar aukštesnį visuomeninį statusą jie negalvoja. 3. Nemaža dalis tyrime dalyvavusių respondentų (22 proc.) pažymėjo, kad labiausiai, siekiant padidinti Šilalės rajono gyventojų įsidarbinimo galimybes, reikalinga pagalba organizuojant savo verslą bei įvardijo, jog būtina didinti jaunimo užimtumo gebėjimus (21,5 proc.) ir teikti finansinę paramą darbuotojų profesiniam mokymui bei perkvalifikavimui (21,5 proc.). Tai patvirtina, kad Šilalės rajone yra pakankamai nekvalifikuota darbo jėga, todėl kad pagerėtų gyventojų įsidarbinimo galimybės būtina didinti asmenų gebėjimus integruotis į darbo rinką. Literatūra 28

29 1. BERŽINSKIENĖ, D., BŪDVYTYTĖ-GUDIENĖ, A. (2010). Ilgalaikio nedarbo dinamika ekonominio nuosmukio sąlygomis. Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos, Nr. 1 (17), p BERŽINSKIENĖ, D., JUOZAITIENĖ, L. (2011). Impact of Labour Market Measures on Unemployment. Inžinerinė Ekonomika, Kaunas: Technologija, Nr. 22 (2), p BERŽINSKIENĖ, D., RUDYTĖ, D. (2008). Jaunimo padėties Baltijos šalių darbo rinkose dinaminių pokyčių lyginamoji analizė. Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos, Nr. 3 (12), p BORJAS, G. J. (2010). Labor Economics. Fifth edition. McGraw-Hill. 560 p. 5. BOSWORTH, D., DAWKINS, P., STROMBACK, TH. (1996). The Economics of the Labour Market. USA: Longman. 460 p. 6. BUKŠNYTĖ-MARMIENĖ, L., VAITKŪNIENĖ, L. (2012). Bedarbių asmenybės savybių ypatumai skirtingos nedarbo trukmės grupėse. Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai, Nr. 64, p Eurostat. (2013). European social statistics. Luxembourg: Publications Office of the European Union. 242 p. 8. KLUVE, J.; CARD, D.; FERTIG, M. IR KT. (2007). Active Labor Market Policies in Europe. Performance and Perspectives. Springer Berlin Heidelberg New York. 9. MARTINKUS, B., BERŽINSKIENĖ, D. (2005). Lietuvos gyventojų užimtumo ekonominiai aspektai. Kaunas: Technologija. 172 p. 10. RAŠKINIS, D. (2008). Lietuvos darbo rinka: problemos ir galimi sprendimo būdai. Taikomoji ekonomika: sisteminiai tyrimai, Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, T. 2, Nr. 1, p ŠILEIKA, A.; ANDRIUŠAITIENĖ, D. (2007). Istorinis metodologinis darbo rinkos sampratos aspektas. Verslas: teorija ir praktika, Vilnius: Vilniaus Gedimino technikos universitetas, T. 8, Nr. 1, p НИКИФОРОВА, А. А. (1991) Рынок труда: занятость и безработица. Москва: Международные отношения. 184 с. ISBN Summary There are to explore influencing factors of citizens employment in this article. The executed analysis of the questionnaire survey data reveals that the residents of Šilalė district would mostly search for job by contacting their relatives, friends or acquaintances. The paid labour force in Šilalė district is cheap, the employed people receive a small wage. This proves that there is enough of unqualified labour force in Šilalė dostrict, therefore, in order to improve the employment opportunities of residents, it is necessary to improve the people skills of integrating into the labour market. 29

30 Abstract CONDITIONS OF AGRICULTURAL COMPETITION IN THE PODLASIE VOIVODESHIP Zofia Koloszko-Chomentowska Bialystok University of Technology Agriculture is the most important sector of the economy in the Podlasie voivodeship. Despite unfavorable conditions for agricultural production (poor soil quality and short vegetative period), agriculture achieves high production results. A large area of grasslands and well-developed co-operatives foster the development of animal production. The conditions under which agricultural holdings functioned after integration into the EU caused farreaching changes in their organization. Pig breeding is being successively limited, and there is an increasing share of cattle in the animal structure. A group of commodity farms, specializing in milk production, has developed and is successfully competing on the domestic market and foreign markets. The competitive position of agricultural holdings in the Podlasie voivodeship has been strengthened by their investments in fixed assets. Modern machinery and equipment have been implemented in the technological process. The development of additional activities based on an agricultural holding, including ecological agriculture, and alternative activities should be considered a positive factor. Funds from the EU budget also played a large role, contributing to reinforcement of the competitive position of agriculture in this region. Key words: agriculture, agricultural holding, natural conditions, competitiveness. Introduction Agriculture is an important sectory of the economy in the Podlasie voivodeship, where nearly half of all agricultural holdings receive over 50% of their income from agricultural activity. This is the voivodeship with the largest share of agricultural holdings performing agricultural functions. Despite unfavorable natural conditions, characterized by poor soil quality and a short vegetative period, the agriculture of this region has a significant share in domestic agricultural production, placing it in 6th place nationwide (Statistical Yearbook, 2013). Agriculture in this region is one of the main beneficiaries of membership in EU structures. Funds directed through instruments of the common agricultural policy have made it possible to adapt agricultural holdings to market conditions. Commodity holdings have developed alongside small holdings with traditional farming techniques, and the former holdings utilize modern technologies and successfully compete with holdings in other countries. Due to favorable production effects, the necessity of maintaining the leading role of agriculture in this region is justified. Therefore, it is justified to learn about the natural and organizational conditions of development of agricultural holdings from the perspective of their competitiveness, especially since some of these conditions have a variable nature and are subject to fluctuation over time. The undertaken problem was approached based on statistical data, subject literature and own study conducted on FADN ( ). 1. Natural conditions The Podlaskie voivodeship is characterized by specific characteristics resulting from the predominance of light soils and the presence of soils with special natural values, requiring protection. Ecological hazards manifest particularly strongly here. This region is distinguished by a greater degree of ecological naturalness (30.6% of the total area is occupied by forests), a lesser degree of urbanization, and a lesser degree of socio-economic development than in other regions of the country. It is estimated that over 50% of the voivodeship's area is subject to natural conditions that have been relatively little changed by human activity. Legally protected areas cover 32% of the total area, of which 5.2% are parks and nature reserves (Statistical Yearbook, 2013). The entire Podlaskie voivodeship is contained within the functional area of the Green Lungs of Poland (Zielone Płuca Polski). These conditions significantly limit the competitive capacity of agriculture in this region. In this situation, pro-ecological, environment friendly farming methods are preferred (Kuś and Jończyk, 2010). 30

31 Lands for agricultural use (farmlands) make up 52.7% of the total area, of which 97.4% are managed in compliance with good agricultural practice (Statistical Yearbook, 2013). The share of permanent grasslands amounts to 31.9%, which is significantly higher than the national average (tab. 1). Table 1. The structure of land use on private farms in 2010 y.(%) Specification Poland Podlasie voievodeship Total land area Total utilised agricultural area including: in good agricultural crops grassland orchards fallows land other Forest and forest land Other land Source: National Agricultural Census 2010, GUS, Warszawa 2011, s. 71; National Agricultural Census, Podlasie voievodeship 2010, US Bialystok 2011, s. 47. Natural conditions are considered to be unfavorable for the development of agricultural production. The agricultural production space valorization index, a synthetic measure of environmental quality, is at 55 points and is the lowest in the country (Stuczyński et al. 2000). Soils in the region are characterized by relatively low humus content 1.13%, which classifies this voivodeship into the group with the lowest humus index (Jończyk et al. 2008). Most soils exhibit high acidity and low content of assimilable nutrients (Filipiak, 2008). The Podlasie voivodeship has the poorest soils in the country. Class four and five soils are predominant, making up 74.5% of all soils. Permanent grasslands are characterized by a similarly low quality. The average area of lands for agricultural use (farmlands) in agricultural holdings amounts to ha, compared to 6.82 ha in the country, and has increased by 0.71 ha since The area of an agricultural holding is an important factor with an impact on management, because there are defined dependencies between the area of a holding and labor resources, technical resources, and production and economic results. Under current management conditions, larger units have a chance of surviving on the competitive European and global market. This is the premise of increasing the area of an agricultural holding. This is confirmed by data from the General Agricultural Census (2011), according to which the number of the largest holdings (50 ha and above) increased in Poland in the years , while the number of holdings with an area of 5-20 decreased and the number of holdings in the ha area group stayed at a similar level (National, 2011). However, natural conditions are not an obstacle to the achievement of high production results. The gross value added of agriculture in the Podlasie voivodeship amounts to 10.4%, compared to 3.7% in the counter (Statistical Yearbook, 2013). This voivodeship holds first place in milk production per 1 ha of land for agricultural use and second place in terms of global milk production (Statistical Yearbook of the Voivodeships, 2012). 2. Organizational and economic conditions The conditions under which agricultural holdings functioned after integration into the EU caused far-reaching changes in their organization. The results of the General Agricultural Census indicate successive reduction of pig breeding and an increasing share of cattle, including dairy cattle, in the animal structure. A group of commodity holdings that is successfully competing on the domestic market and on foreign markets has developed. These holdings are mainly concentrated in the southern and southwestern part of the voivodeship, where conditions for breeding dairy cattle are good. These holdings utilize modern technologies, achieve high plant crops, high animal productivity, and obtain income at parity level, at the least. They are the most important group of holdings in this region, and it can be assumed that they will play a leading role in the future. 31

32 Interest in slaughter cattle production is also growing. Changes in the structure of animal production are fostered by the natural conditions of the Podlasie voivodeship (large share of permanent grasslands) and infrastructural conditions (well-developed dairy co-operatives), which are successfully utilized. This creates the capabilities of increasing the scale of ruminant breeding, and, in consequence, using larger doses of manure, which is of great significance for growing crops in poor soils. From an economic perspective, animal production provides regular income and compensates for low income from plant production. The number of holdings that use their resources for alternative activities, e.g. agri-tourism or processing, has also increased. Management of the ecological values of the natural environment for development of tourism functions is one desired direction of development of the Podlasie voivodeship. The values of the natural environment have been utilized in ecological production. In recent years, farmers' interest in ecological production has grown, and there has been an increase in agricultural holdings producing using environment-friendly methods. In 2012, 2924 ecological holdings were functioning within the Podlasie voivodeship, and this was 43.8% more than in 2010 (Raport, 2013). Some of them had an ecological holding certificate, others were in the process of making the transition to ecological methods of agricultural production. The increased interest of farmers in ecological production is probably related to the subsidization of this production within the framework of agri-environmental programs. As indicated by the author's studies, the funds transferred by these programs have improved the economic situation of many family-owned holdings that produce using ecological methods (Koloszko-Chomentowska, 2011). The equipment of agricultural holdings with fixed assets is an important factor in their competitiveness. Investment outlays in agriculture in the years grew by 110%, and this index grew by 98.7% on the scale of the nation (Statistical Yearbook of Agriculture, 2012). The equipment of holdings with production resources, mainly agricultural machinery and equipment, also improved. In 2010, harvesting trailers and balers were recorded for every 100 holdings with cattle breeding. In the country, these indices amounted to and 37.73, respectively (Pawlak, 2012). Funds from the EU budget enabled the process of modernization changes. One of the main beneficiaries of membership in EU structures is the Podlasie voivodeship (Pietrzykowski and Wicki, 2011). Many farmers, using public funds in the years , invested in fixed assets for their holdings, which contributed to modernization of the production process (Koloszko-Chomentowska, 2013). However, such changes did not take place in all agricultural holdings. They were mainly determined by the size of the holding and the activity of farmers in acquiring public funds for the modernization and development of holdings. The consequence of investment is the growth of the value of assets. The change in the value of assets did not, however, cause fundamental changes in its structure. Own studies show that the share of fixed assets was very high and amounted to 80%. Such a property structure, despite its unfavorability due to the negative impact it has on the capabilities of reproducing it, is characteristic of many farms. In the years , there was an increase in technical land development (total value of assets per 1 ha of agricultural land) by 52,6%. Similar changes were observed as regards technical labor development (value of assets per AWU). In comparison to 2005, the level of technical labor development was greater by 215,3% in 2012 (tab. 2). Table 2. Characteristic of property in years (2005=100) Specification Years Total assets (PLN) 108,7 119,2 122,5 218,7 Total assets (PLN/ha) 107,0 110,9 108,2 152,6 Total assets (PLN/AWU 1 ) 108,4 119,6 123,7 215,3 Total fixed assets (PLN/ha) 104,3 98,8 99,2 183,4 Total current assets(pln/ha) 114,2 136,7 158,3 228,0 1 - Annual Work Unit Source: own calculations based on FADN data 32

33 Increasing the value of fixed assets on a farm is generally related to improvement of the utilization of owned property, which is the source of income growth. Income is the source of financing of consumption and investments (accumulation), and it also determines the capabilities of paying liabilities. The profitableness of land, profitableness of labor, and profitableness of fixed assets are among the primary indices of economic effectiveness, because they determine the degree of utilization of primary production factors. The level of income from a farm changed depending on, above all, the value of production and incurred costs. In 2008 due to the worsening of production conditions, the value of the majority of economic indices decreased (tab. 3). In growth of the family farm income per working person in the family was observed. However, if this index was to be corrected by the value of subsidies, the result would be significantly lower in all countries. This suggests the conclusion that work profitability is not always related to improvement of the utilization of production factors and is often the result of effective absorption of subsidies. Table 3. Economic and production results in Specification Years Net value added (PLN/AWU) Farm income (PLN/ha) Farm income (PLN/FWU 1 ) Farm income per 1 FWU relative to the net 0,93 1,12 0,81 0,86 1,00 salary in the national economy 2 1- Family Work Unit 2 - rate parity according to the Institute of Agricultural and Food Economics- National Research Institute Source: own calculations based on FADN data The level of farmers' education is also decisive to the competitiveness of agriculture. In 2010, the share of persons with basic vocational education amounted to 13.5%, and with secondary education 11.6%. Only 2.3% of holding managers had higher agricultural education. Persons without any agricultural education still made up 52.2% of all agricultural holding managers (PSR, 2011). On the background of the education of agricultural holding managers in the country, managers of agricultural holdings in the Podlasie voivodeship are characterized by a higher level of formal preparation for the performance of the occupation of farmer, however there are still very great shortcomings in this scope. Conclusion The directions of changes that have taken place in recent years in the Podlasie voivodeship indicate strengthening of the role of agriculture in the development of the region. Agriculture is the dominant sector of the food economy determining the socio-economic development of the whole of the Podlasie region. These changes are similar to those taking place in agriculture on the national scale. This is causing strengthening of the competitive position of agriculture in the Podlasie voivodeship. The number of holdings with smaller areas is decreasing (some of them have abandoned activity), and the number of the largest farms (above 50 ha) is growing, although this is a slow process. The decided majority of agricultural holdings (86.6%) conducts exclusively agricultural activity and has market ties. From the perspective of the competitiveness and economic effectiveness of holdings, these are positive changes. The competitive position of agricultural holdings in the Podlasie voivodeship has been strengthened by their investments in fixed assets. Modern machinery and equipment have been implemented in the technological process, which has contributed to the improvement of product quality and growth of work efficiency. The development of other activities based in an agricultural holding, including ecological agriculture, as well as alternative activities should be seen as a positive factor. This indicates an active attitude of farmers towards changing market conditions. Funds from the EU budget also 33

34 played a large role in the development of agriculture in the Podlasie voivodeship, contributing to reinforcement of the competitive position of this region. Bibliography 1. FILIPIAK K. (2008). Uwarunkowania produkcji rolniczej na obszarach gleb silnie zakwaszonych. Studia i Raporty IUNG-PIB, Puławy, nr 12. p JOŃCZYK K., JADCZYSZYN J., FILIPIAK K., STUCZYŃSKI T. (2008). Przestrzenne zróżnicowanie zawartości materii organicznej w glebach Polski w kontekście ochrony gleb i ich rolniczego wykorzystania. Studia i Raporty IUNG-PIB, Puławy, nr 12. p KOLOSZKO-CHOMENTOWSKA Z. (2011). Gospodarstwa ekologiczne w zrównoważonym rozwoju rolnictwa (na przykładzie woj. podlaskiego). Ekonomia i Środowisko. nr 1(39). p KOLOSZKO-CHOMENTOWSKA Z. (2013). Przyrodnicze organizacyjno-ekonomiczne uwarunkowania rozwoju rodzinnych gospodarstw rolnych w województwie podlaskim. Monografie i Rozprawy Naukowe IUNG-PIB w Puławach, nr KUŚ J., JOŃCZYK K. (2011). Produkcyjna i środowiskowa ocena różnych systemów gospodarowania. Zeszyty Problemowe Postępów Nauk Rolniczych,, nr 547: National Agricultural Census 2010 (Powszechny Spis Rolny 2010, Raport z wyników), GUS, Warszawa. p PAWLAK J. (2010). Wyposażenie rolnictwa polskiego w sprzęt stosowany w chowie bydła w świetle wyników powszechnego spisu rolnego. Problemy Inżynierii Rolniczej, nr 2(76). p PIETRZYKOWSKI, R., WICKI, L. (2011). Regionalne zróżnicowanie wykorzystania środków z programów Wspólnej Polityki Rolnej na modernizację rolnictwa. Roczniki Nauk Rolniczych Seria G. nr 98(4). p Raport o stanie rolnictwa ekologicznego w Polsce w latach (2013). IJHARS, Warszawa. Dokument elektroniczny, tryb dostępu: Statistical Yearbook (2013). (Rocznik Statystyczny RP), GUS, Warszawa. 11. Statistical Yearbook of Agriculture (2012). (Rocznik Statystyczny Rolnictwa), GUS, Warszawa. 12. Statistical Yearbook of the Voivodeships (2012). (Rocznik Statystyczny Województw), GUS, Warszawa. 13. STUCZYŃSKI T., BUDZYŃSKA K., GAWRYSIAK L., ZALEWSKI A. (2000). Waloryzacja rolniczej przestrzeni produkcyjnej Polski. Biuletyn Informacyjny IUNG, Puławy, nr 12. p Santrauka Žemės ūkio konkurencinės sąlygos Palenkės vaivadijoje Žemės ūkis yra svarbiausias ekonomikos sektorius į Palenkės vaivadijoje. Nepaisant nepalankių sąlygų žemės ūkio produkcijos gamybai (prastos dirvožemio kokybės ir trumpo vegetatyvinio laikotarpio), žemės ūkis pasiekia didelius gamybos rezultatus. Dideli pievų plotai ir gerai išsivystę kooperatyvai skatina gyvūninės gamybos plėtrą. Sąlygos, kurioms esant žemės ūkio valdos veikia po integracijos į Europos Sąjungą, paskatino ilgalaikius pokyčius žemės ūkio veiklą vykdančiose organizacijose. Kiaulių veislininkystė sėkmingai limituota, o galvijų populiacijos dalis išaugo gyvulių struktūroje. Specializuoti pieno žaliavos gamybos ūkiai sėkmingai vystosi ir konkuruoja vidaus ir užsienio rinkose. Palenkės vaivadijos žemės ūkio valdų konkurencinė padėtis buvo sustiprinta jų investicijomis į ilgalaikį turtą. Technologiniame procese buvo įdiegtos šiuolaikinės gamybos mašinos ir įrengimai. Teigiamu veiksniu turėtų būti laikoma papildomų žemės ūkio valdų veiklų, tarp jų ekologinio žemės ūkio ir alternatyvių veiklų plėtra. Taip pat ir Europos Sąjungos biudžeto lėšos atliko didelį vaidmenį, prisidedant prie žemės ūkio konkurencinės padėties šiame regione stiprinimo. Raktiniai žodžiai: žemės ūkis, žemės ūkio valda, gamtinės sąlygos, konkurencingumas. 34

35 KONSULTACJE SPOŁECZNE JAKO WARUNEK SPRAWNOŚCI DZIAŁANIA POLSKICH JEDNOSTEK SAMORZĄDU TERYTORIALNEGO Streszczenie Artur Jacek Kożuch University of Agriculture in Krakow Janusz Sasak Jagiellonian University in Krakow Jan Žukovskis Aleksandras Stulginskis University W artykule dokonano próby wykazania znaczenia konsultacji społecznych w procesie usprawniania działalności gmin w Polsce i na tej podstawie zaproponowano referencyjny model tego procesu. Dokonany przegląd wybranych koncepcji teoretycznych pozwolił na zaproponowanie dla warunków polskich jako dobrej praktyki stosowania rozwiązań zgodnych z tzw. trójszczeblową drabiną partycypacji, w której konsultacje stanowią etap przejściowy między informowaniem a aktywną partycypacją obywateli i innych interesariuszy. Zaproponowana procedura konsultacji społecznych jest warunkiem dobrego zarządzania w gminie, ale musi ona dokładnie określać cechy, funkcje, itp. usług publicznych stanowiących wynik postępowania. Brak wiedzy w tym zakresie obniża bowiem efektywność działania jednostek samorządu terytorialnego. Słowa kluczowe: gmina, partycypacja, konsultacje, procedura. Współczesne koncepcje opisujące sprawność jednostek samorządu terytorialnego (JST) kładą szczególny nacisk na potrzebę długookresowego zaspokajania potrzeb obywateli i innych interesariuszy tych wspólnot. W tym kontekście rozważania teoretyków i praktyków zarządzania publicznego skupiają się na zagadnieniach dotyczących zwiększania potencjału tych jednostek jako czynnika determinującego możliwość świadczenia coraz lepszych usług publicznych, zapewniając ich aktualną i przyszłą użyteczność oraz na procesach partycypacyjnych jako warunku zapewnienia tej użyteczności we wszystkich realizowanych procesach realnych. Celem niniejszego opracowania jest wykazanie znaczenia konsultacji społecznych w procesie usprawniania działalności JST poprzez partycypację obywateli i innych interesariuszy i na tej podstawie przedstawienie referencyjnego modelu tego procesu w gminach, który stanowić może przykład dobrej praktyki w zarządzaniu tymi organizacjami. W opracowaniu wykorzystano współczesne koncepcje zarządzania publicznego, wyniki badań oraz rozwiązania zdiagnozowane w ramach projektu Urząd gminy sprawny i przyjazny realizowanego w latach przez Państwową Wyższą Szkołę Zawodową im. rtm. W. Pileckiego w Oświęcimiu. 1. Konsultacje w gminie teoretyczne aspekty usprawniania działalności gmin Partycypacja mieszkańców w podejmowaniu decyzji publicznych stanowi zarówno prawo obywatelskie, jak i obowiązek władz samorządowych. Drugi ze wskazanych aspektów jest wynikiem oddziaływania zasady subsydiarności, która jak coraz częściej dostrzega się w działaniach polskich JST budzi potrzebę przemodelowania społeczeństwa 5 w taki sposób, by jednostki i grupy społeczne nabyły kompetencji do negocjowania zasad i warunków organizacji życia społecznego, reguł rządzących jego rozwojem, itp. W tym ujęciu partycypacja jest uznawana za podstawowy czynnik rozwoju społeczności lokalnej, a uzyskanie efektu synergii jest w tych warunkach warunkowane jakością relacji oraz koordynacją działania różnorodnych aktorów rozwoju lokalnego. Powoduje to, że prawidłowe zarządzanie gminą powinno być jednoznacznie zorientowanie na mieszkańców sprzyjając realizacji ich celów, zadań, czy potrzeb 6. 5 P. Buczkowski, Sprawowanie władzy w perspektywie konfliktów lokalnych, [w:] P. Buczkowski P. Matczak Konflikt nieunikniony. Wspólnoty i władze lokalne wobec konfliktów spowodowanych rozwojem, Wydawnictwo Wyższej Szkoły Bankowej, Poznań 2001 (red.), s A.P. Wiatrak, Uspołecznienie przygotowania i realizacji strategii, w: J. Rutkowski, D. Stawasz (red.), Zarządzanie rozwojem lokalnym, Fundacja Współczesne Zarządzanie, Białystok 2005, s

36 Jednym z modeli partycypacji publicznej (public participation) jest trzyszczeblowa drabina partycypacji. Zgodnie z tym ujęciem wdrażanie procedur partycypacyjnych ma charakter ewolucyjny minimalny standard działania władz stanowi realizacja prawa dostępu do informacji publicznej (szerzej proces informowania), a poziom zamierzony obejmuje nawiązanie z obywatelami (zorganizowanymi i niezorganizowanymi) wielokierunkowych, interaktywnych i trwałych (permanentnych) relacji o charakterze sieciowym z włączeniem ich bezpośrednio w proces podejmowania decyzji publicznych. Efektem końcowym jest aktywna partycypacja, czyli stanowiące w państwach członkowskich OECE nową granicę (new frontier) uznanie prawa obywateli do dyskutowania i generowania niezależnych opcji polityk publicznych. 7 Dostępne w ramach proponowanego modelu działania, rozwiązania, itp. przedstawia Rysunek 1. WZRASTAJĄCY POZIOM WKŁADU SPOŁECZNEGO Informow anie Konsultow anie Zaangażow anie Współpraca Umocow anie Cele partycypacj i publicznej dostarczanie społeczności wyważonych i obiektywnych informacji, aby pomóc jej w zrozumieniu problemu, możliwych alternatyw,okazji i/lub rozwiązań uzyskanie informacji zwrotnych od społeczności na temat analizy sytuacji, rozwiązań alternatywnych i/lub decyzji bezpośrednia i stała praca ze społecznością, zapewniająca, że jej problemy i aspiracje są konsekwentnie rozumiane i brane pod uwagę partnerstwo ze społecznością w każdym aspekcie decyzyjnym, obejmujące rozwijanie możliwych alternatyw i identyfikację preferowanych rozwiązań przekazanie prawa podejmowania ostatecznych decyzji w ręce społeczności będziemy cię informować będziemy cię informować, słuchać i uznawać twoje problemy i dążenia, oraz dostarczać informacji zwrotnych o tym, jak wkład społeczny wpłynął na podejmowane decyzje Obietnica dla społeczności będziemy z tobą pracować w celu zapewnienia, że twoje problemy i dążenia są bezpośrednio odzwierciedlane wśród rozwiązań alternatywnych, a także będziemy dostarczać informacji o tym, jak wkład społeczny wpłynął na podejmowane decyzje będziemy oczekiwać twoich bezpośrednich rad i innowacyjnego podejścia do formułowanych rozwiązań oraz włączać twoje rady i rekomendacje do podejmowanych decyzji w maksymalnym możliwym zakresie będziemy wdrażać, to co zdecydujesz Rysunek 1. Poziomy zaangażowania społeczności w procesie partycypacji publicznej wg IAP2 Źródło: Opracowanie własne na podstawie International Association for Public Participation IAP2 Public Participation Spectrum Wymagania i etapy modelu wskazują, że w warunkach polskich szczególne znaczenie mają konsultacje społeczne, stanowiące etap pośredni pomiędzy standardem minimalnym a pełnym zaangażowaniem obywateli i innych interesariuszy. Według Międzynarodowego Stowarzyszenia na rzecz Partycypacji Publicznej celem udziału społecznego na poziomie konsultacji jest uzyskanie informacji zwrotnych od społeczności na temat analizy sytuacji, rozwiązań alternatywnych i/lub decyzji. 7 Engaging Citizens in Policy-making, OECD Public Management Policy Brief No. 10, July

37 Przedstawione wymagania stawiane procesom konsultacji społecznych wskazują, że muszą być one poprzedzone etapem informowania. Powoduje to, że te dwa poziomy udziału społecznego stanowią określone obietnice dla społeczności: 1. informowanie to obietnica stałego przekazywania informacji obywatelom, 2. konsultowanie to obietnica informowania, wysłuchania i uznawania problemów i aspiracji społeczności i jej członków oraz dostarczanie informacji zwrotnych o tym, jak wkład społeczny wpłynął na podejmowane decyzje. Analizując działalność jednostek sektora samorządu terytorialnego należy jednocześnie pamiętać, że w ich gospodarce cele ekonomiczne mają relatywnie niższe znaczenie niż cele zorientowane społecznie. Jakość zarządzania jest jednocześnie wyrażana w tych organizacjach za pomocą osiąganych w danych warunkach otoczenia efektów procesu gospodarowania posiadanymi zasobami. W jednostkach samorządu terytorialnego jest ona mierzona m.in. poziomem zaspokajania potrzeb społeczności lokalnych, co powoduje, że zapewnienie efektywnego gospodarowania zasobami publicznymi jest bezpośrednio związane z wiedzą o potrzebach obywateli i innych interesariuszy, ich strukturą oraz ważnością, która w zestawieniu z użytecznością świadczonych usług stanowi o zadowoleniu bądź nie z efektów uzyskanych w wyniku rezygnacji z konsumpcji indywidualnej. Stosowana w dobrze zarządzanych gminach procedura konsultacji musi zatem stwarzać warunki dla wzmacniania roli społeczności lokalnej w podejmowaniu decyzji publicznych w sprawach ważnych dla gmin, służąc rozwojowi demokracji oraz społeczeństwa obywatelskiego. W wyniku stosowania procedury oczekuje się wzrostu zaufania mieszkańców do władz gminy, podniesienia jakości podejmowanych przez samorząd lokalny decyzji, lepszej identyfikacji oraz hierarchizacji wyzwań, celów i potrzeb wspólnoty. 2. Procedura konsultacji społecznych w gminach polskich model referencyjny Podstawę prawną dla wdrażania przez gminy procesu i procedury konsultacji społecznych w Polsce stanowi Ustawa o samorządzie gminnym z dnia 8 marca 1990 r. (Dz. U. z 2001 r. Nr 142 poz z późn. zm.), która w art. 5a stanowi: 1. W wypadkach przewidzianych ustawą oraz w innych sprawach ważnych dla gminy mogą być przeprowadzane na jej terytorium konsultacje z mieszkańcami gminy. 2. Zasady i tryb przeprowadzania konsultacji z mieszkańcami gminy określa uchwała rady gminy. Realizacja prawa do informacji publicznej musi lub może odbywać się poprzez stosowanie instrumentów określanych mianem obligatoryjnych lub fakultatywnych technik dzielenia się informacjami. Zalicza się do nich: 1. narzędzia obligatoryjne: instrumenty zawarte w przepisach prawa dotyczących dostępu do informacji publicznej, w tym w formie Biuletynu Informacji Publicznej; wynikające z prawa zagospodarowania przestrzennego wyłożenia planów przestrzennych; urzędowe obwieszczenia i komunikaty, wynikające z obowiązujących przepisów o charakterze ustawowym (prawo finansów publicznych, prawo zamówień publicznych, prawo ochrony środowiska, prawo budowlane itp.), itp. 2. narzędzia fakultatywne: centra informacji, biura obsługi interesantów, biura terenowe; repozytoria informacji, archiwa, rejestry; drukowane materiały informacyjne (ulotki informacyjne, biuletyny) o charakterze publicznym i różnego rodzaju raporty, w tym o stanie jednostki; strony internetowe; reklamy i ogłoszenia w mediach; informacje dla mediów, konferencje prasowe, programy telewizyjne; przekazywanie informacji poprzez tradycyjne kanały dystrybucji: organy pomocnicze samorządu (rady osiedli, rady sołeckie, zebrania mieszkańców), parafie, organizacje pozarządowe, itp. Swoim zakresem przedmiotowym procedura ukierunkowana być powinna na stworzenie systemu przygotowywania i wdrażania procesu konsultacji w sprawach ważnych dla gminy wspomaganych przez ICT. Należy zatem postulować, by w ujęciu referencyjnym objęła ona: 1. Określenie form informowania i konsultacji stosowanych ze względu na dostępność i możliwości organizacyjno-techniczne Urzędu; 2. Określenie sposobu przygotowania i prowadzenia konsultacji, w tym szczególnie zasad: 37

38 Wyznaczania osób odpowiedzialnych w Urzędzie za przygotowanie i prowadzenie konsultacji Tworzenia planu konsultacji, obejmującego: - Identyfikację uczestników konsultacji, - Opracowanie harmonogramu i budżetu konsultacji, - Dobór form i narzędzi 3. Określenie sposobu raportowania, w tym sporządzania sprawozdania z wyników konsultacji 4. Określenie zasad monitoringu i ewaluacji prowadzonych konsultacji. Model referencyjny procesów konsultacji społecznych w gminach polskich przedstawia Rysunek 2. Proponowana procedura dotyczy konsultacji prowadzonych z inicjatywy obywateli lub innych interesariuszy (inicjatywa zewnętrzna). W przypadku prowadzenia konsultacji na wniosek urzędu w modelu nie występują zapętlenia pozwalające na pozostawienie wniosku bez rozpatrzenia lub jego odrzucenie. Etap I Organizacyjny 1. Wystąpienie uprawnionych podmiotów z inicjatywą konsultacyjną 2. Decyzja o przeprowadzeniu konsultacji z mieszkańcami 3. Ustalenie osób i zasobów biorących ze strony urzędu gminy udział w pracach nad przygotowaniem i przeprowadzeniem konsultacji 4. Określenie zasięgu podmiotowego i przedmiotowego konsultacji, określenie harmonogramu konsultacji, wybór oraz przygotowanie form i metod konsultacji Etap II Wdrożenie konsultacji 1. Ogłoszenie konsultacji społecznych wraz z upowszechnieniem niezbędnych informacji o ich przedmiocie 2. Zbieranie informacji zwrotnych 3. Weryfikacja i analiza pozyskanych informacji zwrotnych Etap III Zamknięcie konsultacji 1. Przygotowanie sprawozdania z konsultacji 2. Upowszechnienie informacji o wynikach konsultacji 3. Rozstrzygnięcie władz gminy w kwestii przedmiotu konsultacji z informacją, jak na decyzję wpłynęły wyniki konsultacji Efektem przeprowadzenia proponowanej procedury jest wynik konsultacji, który stanowi przegłosowane przez Radę gminy rozstrzygnięcie kwestii objętych postępowaniem. Wynika stąd, że jednym z ważniejszych obszarów, które warunkują jakość przyszłych rozwiązań jest prawidłowość sporządzonego wniosku o przeprowadzenie konsultacji społecznych. Będzie on bowiem warunkował zakres, metodykę, a w efekcie wyniki i wnioski z prowadzonych badań. Brak pełnego odniesienia do potrzeb obywateli i innych interesariuszy może obniżać użyteczność efektów z usług realizowanych w ramach proponowanej procedury. 38

39 Rysunek 2. Procedura konsultacji społecznych Źródło: Opracowanie własne 39

40 Podsumowanie Opracowanie procedury poprzedzone zostało badaniami, które pozwoliły na określenie kanałów komunikacyjnych preferowanych przez mieszkańców gminy oraz możliwości technicznych urzędu. Opracowane procedury w trakcie wdrożenia uzupełniono o opis rekomendowanych instrumentów konsultacyjnych wraz ze specyfiką ich wykorzystania. Przygotowano karty narzędzi pozwalające pracownikom urzędu na przygotowanie procesu konsultacji zgodnie z zaproponowaną procedurą. W obszarze IT opracowano standard narzędzi podstawowych które bezwzględnie musza zostać wykorzystane w trakcie konsultacji oraz zaproponowano narzędzia perspektywiczne, które będą stopniowo dołączane do procedury konsultacyjnej wraz z rozwojem społeczeństwa informacyjnego. Całość procedury została przetestowana przez zespół konsultacyjny trakcie konsultacji z mieszkańcami. Temat konsultacji testowych w każdej z gmin biorących udział w projekcie został ustalony przez władze gminy. We wszystkich gminach w konsultacjach wzięła udział większa od zakładanej liczba osób, proces konsultacji przebiegał bez zakłóceń, a kompromis osiągnięto szybciej niż przy użyciu dotychczasowych metod. W żadnej z gmin zespól testujący procedurę nie wniósł żadnych zastrzeżeń co do funkcjonowania procedury, a procedura w zaproponowanej formie została przyjęta przez władze gmin. Bibliography 1. BUCZKOWSKI P. (2001). Sprawowanie władzy w perspektywie konfliktów lokalnych, [w:] P. Buczkowski P. Matczak (red.), Konflikt nieunikniony. Wspólnoty i władze lokalne wobec konfliktów spowodowanych rozwojem, Wydawnictwo Wyższej Szkoły Bankowej, Poznań. 2. Engaging Citizens in Policy-making. (2001).OECD Public Management Policy Brief No. 10, July. 3. WIATRAK A. P. (2005). Uspołecznienie przygotowania i realizacji strategii, w: J. Rutkowski, D. Stawasz (red.), Zarządzanie rozwojem lokalnym, Fundacja Współczesne Zarządzanie, Białystok. Summary The aim of the article is to make an attempt to show the importance of public consultation in the process of improving the way communes in Poland work. A reference model has been proposed based on this. The review of chosen theoretical concepts has been conducted and a three-level model of participation process has been selected as the basis for participation procedure in Local Government Units. The model presented in the text was used in 5 communes of Malopolska province. Key words: commune, participation, consultation, procedure. Santrauka Visuomeninės konsultacijos viena iš sąlygų užtikrinančių tinkamą vietos institucijų veiklą Šiame darbe mėginama atskleisti kokį vaidmenį atlieka visuomeninės konsultacijos, kai kalbama apie Lenkijos vietos valdžios institucijų veiklą ir pateikiamas rekomendacinis tokio proceso modelis. Teorinių koncepcijų nagrinėjimas suteikia galimybę pasiūlyti, Lenkijos sąlygomis, remiantis gerosios praktikos pavyzdžiai, rinktis sprendimus, kurie atitinka trijų lygių dalyvavimą. Konsultacijos tai pereinamasis etapas tarp informavimo ir aktyvaus piliečių bei kitų interesantų dalyvavimo. Straipsnyje pateikti pasiūlymai dėl visuomeninių konsultacijų procedūros. Tai geros vadybos valsčiuje praktikos pavyzdys. Ši procedūra turi apibrėžti visuomeninių paslaugų funkcijas ir požymius. Šios paslaugos tai tinkamai organizuoto darbo rezultatas. Žinių trūkumas neigiamai veikia vietos valdžios institucijų veiklą. Raktiniai žodžiai: valsčius, dalyvavimas, konsultacijos, procedūra. 40

41 PROPOZYCJE DOBORU WSKAŹNIKÓW OCENY POZIOMU ROZWOJU OBSZARÓW WIEJSKICH Krystyna Kurowska, Zbigniew Brodziński, University of Warmia and Mazury in Olsztyn, Poland Streszczenie Obszary wiejskie zajmują przeważającą część terytorium każdego kraju, bez względu na poziom jego zurbanizowania. Należy dołożyć wszelkich starań, aby przestrzeń ta była racjonalnie zagospodarowana. Ważną rolę pełni właściwa ocena poziomu rozwoju obszarów wiejskich, niezbędna w procesie programowania zmian społeczno-gospodarczych. Celem artykułu jest przedstawienie propozycji założeń metodycznych doboru wskaźników oceny poziomu rozwoju obszarów wiejskich w Polsce. Przedstawiony zestaw wskaźników dotyczących głównych aspektów rozwoju społeczno-gospodarczego obszarów wiejskich została opracowana na podstawie bazy danych Głównego Urzędu Statystycznego (GUS). Słowa kluczowe: obszary wiejskie, rozwój obszarów wiejskich, mierniki rozwoju, wskaźniki rozwoju. Wprowadzenie Obszary wiejskie pełnią wiele funkcji o charakterze społecznym, gospodarczym i ekologicznym. Dla jednych są one miejscem zamieszkania i pracy, dla innych to miejsce wypoczynku, spędzania wolnego czasu, kontaktu z naturą, ale przede wszystkim są one źródłem produktów i surowców. Tu zaczynają się cykle produkcyjne i przetwórcze. Należy podkreślić, że obszary wiejskie są również dawcą przestrzeni dla innych funkcji, szczególnie dla celów urbanizacyjnych. Są one także miejscem zachowania środowiska przyrodniczego. Aktualnie najistotniejszy wpływ na rozwój obszarów wiejskich mają czynniki takie jak: kapitał ludzki i społeczny, wiedza i innowacje oraz infrastruktura, stąd rekomenduje się prowadzenie działań ukierunkowanych szczególnie na wzmocnienie tych czynników na obszarach wiejskich (Rakowska, Wojewódzka-Wiewiórska, 2010). Obszary wiejskie stanowią istotną część geograficznej specyfiki i tożsamości zarówno Polski, jak i Unii Europejskiej. Rozwój tych obszarów jest niezwykle ważną dziedziną unijnej polityki (Bombik A., Marciuniuk-Kluska A. 2010). Obszary wiejskie, na co wskazują opinie ekspertów, jest bardzo trudno jednoznacznie zidentyfikować. Często podnoszone są opinie, że stosowane kryteria wyodrębniania obszarów wiejskich nie do końca są właściwe (Kurowska, 2013, s. 86). GUS w definicji tzw. TERYT jako obszary wiejskie identyfikuje te obszary, które znajdują się poza granicami administracyjnymi miast. Bański (2002) obszary wiejskie definiuje jako przestrzeń fizyczną o stosunkowo niskiej gęstości zaludnienia, rozproszonym osadnictwie i ekstensywnym zagospodarowaniu ziemi. Z kolei według Duczkowskiej-Małysz (1999) obszar wiejski przedstawia twór, który na bazie wielu cech charakteryzujących rozwój ekonomiczny, ekologiczny i społeczny odróżnia się od innych obszarów, ale również wykazuje wielorakie cechy wspólne. Przedmiotowe cechy można układać w grupy czynników takich jak: intensywność produkcji rolniczej, struktura społeczno-zawodowa, zjawiska demograficzne, struktury gospodarcze. Bez względu na zakres oraz rodzaj przyjętych wskaźników oceny, obserwuje się znaczne ich zróżnicowanie przestrzenne. Różnice w poziomie rozwoju obszarów wiejskich, zarówno w skali regionalnej, jak i lokalnej, wywołują skutki społeczne i ekonomiczne. Z tych to powodów jest uzasadnione prowadzenie badań nad uwarunkowaniami tych procesów oraz nad poszukiwaniem związków przyczynowo-skutkowych, umożliwiających ocenę stanu rozwoju oraz ustalenie czynników łagodzących istniejące różnice przestrzenne. Punktem wyjścia do określenia prawidłowych dróg przejścia od stanu istniejącego do pożądanego jest znajomość funkcjonalnego zróżnicowania danego obszaru. Jedną z propozycji wskaźników diagnozy poziomu rozwoju obszarów wiejskich jest raport grupy roboczej Eurostatu pod kierunkiem Hay a (Ribaille S. 2003). W przywołanym raporcie proponuje się poddanie analizie grupy czynników charakteryzujących: procesy demograficzne, zatrudnienie i kapitał ludzki, pomoc społeczną, dochód i jakość życia, struktury w rolnictwie, proces wielofunkcyjnego rozwoju obszarów wiejskich, poziom dywersyfikacji 41

42 wiejskiej gospodarki, innowacje i przedsiębiorczość, politykę wobec wsi i rolnictwa, ochronę środowiska i krajobrazu, a także infrastrukturę i poziom dostępności obszaru (charakter peryferii). Celem artykułu jest zaproponowanie zestawu wskaźników oceny poziomu rozwoju obszarów wiejskich na poziomie lokalnym. Analizą objęto różne cechy pozwalające na dokonanie identyfikacji obszarów wiejskich oraz na ocenę podstawowych sfer aktywności społeczno-gospodarczej mieszkańców wsi i małych miast. Dobór wskaźników opierał się na możliwości łatwego ich pozyskania oraz dokonywania na ich podstawie interpretacji wybranych zjawisk i procesów. W doborze cech charakteryzujących sytuację społeczno-gospodarczą na obszarach wiejskich chodziło także o możliwość formułowania ogólnych wniosków w skali ponadnarodowej. Opracowanie sporządzono w oparciu o bazę danych Głównego Urzędu Statystycznego (GUS). Wyniki badań Poszukując kryteriów oceny rozwoju obszarów wiejskich należy pamiętać, że zarówno o ich wyborze, jak i parametrach decydują społeczności lokalne. Rozwój społeczno- -gospodarczy jest warunkowany przez lokalne systemy wartości, aspiracje, przyzwyczajenia, ideały oraz dążenia. Myślenie o środowisku wiejskim jako układzie lokalnym umożliwiającym zapewnienie równowagi w systemie przyrodniczym i społecznym, jest osią, wokół której organizuje się idea ekorozwoju (Wieruszewska, 1997). Na rzeczywistość stanowiącą tło oceny poziomu rozwoju składa się wiele elementów, m.in.: osobowość społeczna (wyrażająca się w postawach, wzorach zachowań i systemach wartości, jakimi kierują się rolnicy, rodziny wiejskie, wiejska społeczność lokalna i ponadlokalna), instytucje i administracja lokalna oraz powiązania tych ogniw systemu ze społeczeństwem globalnym. Elementy te mają znaczny wpływ na powstawanie luk rozwojowych, skutkujących pogłębiającym się wraz z upływem czasu syndromem zapóźnienia. Próbując odpowiedzieć na pytanie, dlaczego jedne obszary są bardziej rozwinięte od innych, należy sięgnąć po wyniki badań historyków gospodarczych, by sprawdzić, czy nierówności rozwoju gospodarczego mają trwały charakter i czy towarzyszą im różnice kulturowe. Do analizy wykorzystuje się następujące zmienne (Brodziński 2004): aktywność gospodarczą gmin, mierzoną wielkością dochodów własnych, przedsiębiorczość, mierzoną saldem przyrostu nowych przedsiębiorstw, zasoby edukacyjne, mobilizację społeczną, której wskaźnikiem będzie obecność w gminie partii politycznych, stowarzyszeń i lokalnych środków przekazu, kulturę ekonomiczną, identyfikowaną przez motywacje i stosunek do podstawowych instytucji rynkowych, natężenie postaw tradycyjnych, poziom rozwoju cywilizacyjnego i gospodarczego. Obszary wiejskie są uzależnione od wielu czynników, np. zasięgu występowania pewnych procesów naturalnych, wpływu pewnych zachowań (obyczajów), położenia, typu ukształtowania terenu, odrębności lokalnej przyrody i stanu ekologii poziomu zagospodarowania (Kidd, 2000). Identyfikacja takich terytoriów przez zdiagnozowanie ich problemów i uwarunkowań rozwoju mogłaby się przyczynić do usprawnienia lokalnych i regionalnych systemów wsparcia. Wydaje się, że delimitacja obszarów wiejskich uwzględniająca procesy rozwojowe powinna uwzględniać je wielopłaszczyznowo zakorzenione w tradycji i historii. Tempo i przebieg ewolucji obszarów wiejskich zależy od postępu technicznego, postępującej komercjalizacji wszystkich sektorów życia społecznogospodarczego. Ze względu na dokonujące się w otoczeniu wsi i rolnictwa zmiany, ustalenie pełnej listy determinant rozwoju jest jednak bardzo trudne. Wymienić tu można m.in.: istniejące w rolnictwie struktury, zewnętrzne i wewnętrzne uwarunkowania rozwoju, typy ukształtowania terenu i odrębności lokalnej przyrody, poziom rozwoju infrastruktury, istniejące systemy 42

43 przestrzenno-gospodarcze, ustrój samorządowy, czynniki demograficzno-społeczne (w tym głównie poziom i charakter migracji), strukturę bezrobocia, aktywność mieszkańców itp. W celu doboru wskaźników rozwoju niezbędne jest prowadzenie prac studialnych nad wypracowaniem metodologii i kryteriów identyfikacji oraz zapewnieniem technicznych warunków przekazywania danych. W praktyce ustalania lokalnych wskaźników zrównoważonego rozwoju wykorzystuje się w zasadzie pięć sposobów, często stosowanych jednocześnie: nawiązanie do ustaleń międzynarodowych zwłaszcza do Agendy 21 Szczytu Ziemi w Rio de Janeiro i innych oficjalnych dokumentów ONZ; nawiązanie do krajowego systemu wskaźników ekorozwoju w Polsce jak do tej pory nie opracowano jednolitego systemu. Przykładem jednego z regionów Szkocji, można opracować zestaw mierników w ramach konsultacji społecznych (w omawianym regionie zestaw obejmował 23 wskaźniki z 8 obszarów: środowiska fizycznego, użytkowania ziemi, różnorodności biologicznej, energii, odpadów, transportu, gospodarki i ludności, zdrowia); połączenie metody eksperckiej z oddolnym określeniem zbioru mierników jest to wynik badania pilotażowego w danym środowisku; wykorzystanie danych lokalnych lub regionalnych instytucji statystycznych lub badawczych; spontaniczne uszeregowanie zbioru wskaźników w procesie tworzenia strategii rozwoju przy wykorzystaniu wiedzy uczestników procesu (lokalnych liderów, ekspertów, radnych itp.). Dążąc do zdefiniowania wskaźników i mierników 8 charakteryzujących poziom rozwoju obszarów wiejskich na podstawie układu podstawowych jednostek podziału terytorialnego kraju, jakimi są gminy wiejskie i miejsko-wiejskie, przyjęto następujące postępowanie. W pierwszym etapie badań zidentyfikowano zestaw mierników, których źródłem były dane GUS, a następnie zostały podjęte działania na rzecz przestrzennej charakterystyki obszarów wiejskich, z uwzględnieniem wielowariantowej analizy zmiennych w kilku głównych obszarach tematycznych, ważnych w kontekście zrównoważonego rozwoju obszarów wiejskich, które dotyczą charakterystyki takich głównych sfer, jak: populacja i migracje, zatrudnienie i zasoby ludzkie, poziom zróżnicowania lokalnej gospodarki, sytuacja w rolnictwie, standard i jakość życia mieszkańców wsi, środowisko przyrodnicze i krajobraz. Dla każdej ze sfer, na podstawie studium literatury, konsultacji z przedstawicielami GUS i badań własnych zaproponowano zestaw cech (mierników) ważnych w ocenie lokalnego rozwoju (tab. 1). Lp. Tabela 1. Zestaw podstawowych wskaźników dotyczących głównych aspektów rozwoju obszarów wiejskich Cechy charakterystyki Procesy demograficzne 1. Gęstość zaludnienia Struktura ludności 2. udział ludności w wieku przedprodukcyjnym (w %), 3. udział ludności w wieku produkcyjnym (w %) 4. udział ludności w wieku poprodukcyjnym (w %) 5. wskaźnik obciążenia 9 6. udział w populacji osób w wieku powyżej 64 lat do grupy poniżej 15. roku życia, 8 W trosce o precyzję używanych terminów miernik zdefiniowano jako kategorię ekonomiczną dającą się policzyć i wyrazić liczbą, a wskaźnik (indeks) zinterpretowano jako wielkość charakteryzującą zmiany w czasie lub przestrzeni zmiennej cechy. 9 ilustruje stosunek liczby mieszkańców w wieku nieprodukcyjnym (przed- i poprodukcyjnym) do liczby osób w wieku produkcyjnym. 43

44 Zmiany w stanie i strukturze ludności 7. współczynnik migracji (w %) 8. współczynnik dynamiki demograficznej 9. przyrost naturalny 10 liczba zawartych małżeństw na 1000 ludności 11. wskaźnik feminizacji ludności Zatrudnienie i zasoby ludzkie Wskaźniki opisujące jakość zasobów pracy 12. ludność w wieku lat nie posiadająca ukończonej szkoły podstawowej 13. ludność w wieku lat z wykształceniem podstawowym 14. ludność w wieku lat z wykształceniem zasadniczym 15. ludność w wieku lat z wykształceniem średnim 16. ludność w wieku lat z wykształceniem wyższym 17. średni wiek osób prowadzących działalność rolniczą 18. udział populacji w wieku mobilnym (w %) 19. udział populacji w wieku niemobilnym (w %) Wskaźniki opisujące wielkość i strukturę bezrobocia 20. stopa bezrobocia rejestrowanego wśród kobiet i mężczyzn 21. udział kobiet z wykształceniem co najmniej średnim wśród ogółu bezrobotnych kobiet 22. udział mężczyzn z wykształceniem co najmniej średnim wśród ogółu bezrobotnych mężczyzn Wskaźniki charakteryzujące bezpośrednio liczbę oraz strukturę miejsc pracy 23. poziom zatrudnienia w rolnictwie poziom zatrudnienia w rybołówstwie i rybactwie (B), górnictwie i kopalnictwie (C), przetwórstwie 24. przemysłowym (D), wytwarzaniu i zaopatrywaniu w energię elektryczną, gaz, wodę (E), budownictwie (F), administracji publicznej i obronie narodowej, w obowiązkowych ubezpieczeniach społecznych i powszechnych ubezpieczeniach zdrowotnych (L), edukacji (M) oraz zatrudnienie w sekcji ochrona zdrowia i opieka społeczna (N) łącznie Stan lokalnej gospodarki Skala przedsiębiorczości 25. liczba podmiotów gospodarczych osób fizycznych na 1000 mieszkańców 26. procent indywidualnych gospodarstw rolnych prowadzących pozarolniczą działalność gospodarczą 27. liczba gospodarstw agroturystycznych w gminie Skala prowadzonej działalności 28. liczba mikroprzedsiębiorstw (zatrudniających do 9 osób) na 1000 mieszkańców 29. liczba małych (zatrudniających od 10 do 49 osób) przedsiębiorstw na 1000 mieszkańców 30. liczba przedsiębiorstw zatrudniających powyżej 50 osób na 1000 mieszkańców Sytuacja w rolnictwie Warunki przyrodnicze 31. wskaźnik jakości rolniczej przestrzeni produkcyjnej (w pkt) Struktura obszarowa gospodarstw 32. średnia powierzchnia gospodarstwa rolnego (w ha) 33. średnia powierzchnia UR w indywidualnych gospodarstwach rolnych (w ha) 34. udział gospodarstw o powierzchni 5-10 ha w ogólnej liczbie gospodarstw (w %) 35. udział gospodarstw o powierzchni ha w ogólnej liczbie gospodarstw (w %) 36. udział gospodarstw o powierzchni pow ha w ogólnej liczbie gospodarstw (w %) 37. udział gospodarstw o powierzchni pow. 100 ha w ogólnej liczbie gospodarstw (w %) Poziom intensyfikacji produkcji 38. średnia wielkość stada bydła w szt. na gospodarstwo 39. obsada bydła (szt. na 100 ha UR) 40. średnia wielkość stada trzody chlewnej w szt. na gospodarstwo 41. obsada trzody chlewnej (szt. na 100 ha UR) 42. udział zbóż w strukturze zasiewów w gospodarstwach indywidualnych (w % ogółu zasiewów) 43. udział użytków zielonych w gospodarstwie indywidualnym (w %) 44. udział odłogów i ugorów Jakość zasobów ludzkich 45. wykształcenie ogólne użytkowników gospodarstw indywidualnych według siedziby gospodarstw 46. średni wiek osób prowadzących działalność rolniczą 47. odsetek użytkowników gospodarstw indywidualnych w wieku do 40 lat 48. odsetek użytkowników gospodarstw w wieku lat 44

45 Standard i jakość życia Warunki socjalno-bytowe 49. liczba mieszkań na 1 tys. mieszkańców 50. statystyczny deficyt mieszkań 51. średnia powierzchnia użytkowa mieszkania w m średnia powierzchnia użytkowa mieszkań w m 2 na mieszkańca 53. gospodarstwa domowe przyłączone do sieci wodociągowej (w %) 54. mieszkania przyłączone do sieci kanalizacyjnej (w %) 55. mieszkania podłączone do sieci gazowej (w %) 56. mieszkania wyposażone w centralne ogrzewanie (w %) Stan wyposażenia w infrastrukturę techniczną 57. gęstość sieci wodociągowej w km na 100 km gęstość sieci kanalizacyjnej w km na 100 km sieć dróg publicznych w km na 100 km 2 (według województw) 60. sieć dróg publicznych o twardej nawierzchni w km na 100 km 2 (według województw) 61. liczba wypadków drogowych w ciągu roku Środowisko przyrodnicze i krajobraz 62. powierzchnia użytków rolnych (w ha na jednego mieszkańca) 63. udział lasów w powierzchni ogólnej gmin 64. rozmieszczenie gmin, w których zbierane są odpady i prowadzona jest ich selekcja Poddając ocenie poziom rozwoju społeczno-gospodarczego gmin, uwzględniono fakt, że obecna organizacja statystyki zapewnia szeroki zbiór informacji o różnych dziedzinach życia społeczno-gospodarczego na poziomie lokalnym. Wśród znawców problematyki programowania rozwoju to przedsięwzięcie, wymagające zgromadzenia dużej liczby danych wyjściowych i zastosowania wielu metod ich analizy i oceny, ma znaczną przewagę nad innymi ujęciami i umożliwia: - ujawnienie, na podstawie kilkudziesięciu zmiennych równocześnie, głównych czynników zróżnicowania społeczno-ekonomicznego wsi, - różną skalę szczegółowości analiz, w zależności od potrzeb, m.in. jedno- lub wieloczynnikową klasyfikację gmin, - wyłonienie, przy uwzględnieniu wszystkich czynników równocześnie, typów w obrębie tej struktury i ich lokalizację w granicach województwa, - tworzenie dowolnej, w zależności od potrzeb, liczby subregionów, ich redukcję lub powiększenie, - dokładną charakterystykę zarówno wyłonionych całości, jak i każdej gminy wchodzącej w ich skład, m.in. jej odległości strukturalnej od centrum subregionu, do którego została przyporządkowana, oraz od innych subregionów i gmin, - wykrycie nowych lub potwierdzenie znanych już współzależności występujących w obrębie struktury społeczno-ekonomicznej wsi, a niemożliwych do ujawnienia w szerszej skali przestrzennej. Wnioski Złożoność systemu i skala przestrzeni zajmowanej przez obszary wiejskie sprawiają, że trudno jednoznacznie określić, jakie czynniki pełnią główną rolę w kreowaniu współczesnego obrazu obszarów wiejskich. Wybór mierników był podporządkowany przede wszystkim celowi, jakim było ustalenie rejonów funkcjonalnych identyfikujących obszary wiejskie, mających podobne uwarunkowania rozwoju. Z tego względu podstawowym kryterium doboru mierników była ich przydatność w ocenie poziomu rozwoju społeczno-gospodarczego gmin, a ściślej, większych obszarów rejonów. Ze względu na złożony charakter funkcji obszarów wiejskich, różnorodna jest grupa mierników charakteryzująca te obszary. W badaniach poziomu rozwoju społecznogospodarczego metodycznie ważnym problemem jest odpowiedni dobór cech i mierników. 45

46 Niezbędne jest dostosowanie systemu statystyczno-informacyjnego do potrzeb analitycznodecyzyjnych związanych z rozwojem obszarów wiejskich. Bibliografia 1. BAŃSKI J. (1999). Obszary problemowe w rolnictwie polskim. Prace Geograficzne, 172, Wrocław, 2. BAŃSKI J. (2002). Geografia wsi nowa dyscyplina badawcza polskiej wsi, Przegląd geograficzny, tom 74, zeszyt 3,Warszawa. 3. BOMBIK A., MARCIUNIUK-KLUSKA A. (2010). Wskaźniki w modelowaniu zrównoważonego rozwoju obszarów wiejskich. Oeconomia 9 (1). p BRODZIŃSKI Z. (2004). Uwarunkowania procesu programowania rozwoju obszarów wiejskich w skali lokalnej. Wyd. SGGW, Warszawa, s DUCZKOWSKA-MAŁYSZ K. (1999). Nowe podejście do problemów rozwoju obszarów wiejskich. W: Zadania i możliwości działania służb administracyjnych w rozwoju obszarów wiejskich. Zeszyty Towarzystwa Rozwoju Obszarów Wiejskich, 1: 27-41, Olsztyn, p KIDD S. (2000). Landscape Planning and the Regional Scale: an example from North West England. Landscape Research, 25(3): , London. 7. KUROWSKA K. (2013). Tendencje zmian w rozwoju obszaru wiejskich. [w:] K. Kurowska (red.) Planowanie rozwoju przestrzeni wiejskiej, Olsztyn, s RAKOWSKA J., WOJEWÓDZKA-WIEWIÓRSKA A. (2010). Zróżnicowanie przestrzenne obszarów wiejskich w Polsce stan i pespektywy rozwoju w kontekście powiązań funkcjonalnych. Ministerstwo Rozwoju Regionalnego, Warszawa. 9. RIBAILLE S. (2003). Rural Indicators and Rural Development. In: Rural Development Statistics. Item III.1. on the agenda: The Hay Report. Doc. ESTAT/F5/DR/3, Luxembourg. 10. WIERUSZEWSKA M. (1997). Wieś polska. Konteksty, kontrasty, strategie. Wyd. IRWiR PAN, Warszawa. Summary Rural areas cover the majority of the territory of each country, regardless of its level of urbanization. Endeavors shall be made that the space was rationally developed. Proper assessment of the level development of rural areas fully an important role in the programming process of socio-economic change. The aim of the paper is to propose a methodological assumptions selection of indicators to assess the level of development of rural areas in Poland. The set of indicators on key aspects of socio-economic development of rural areas is based on the database of the Central Statistical Office (CSO). Key words: rural areas, rural development, measurers of development, indicators of development Santrauka Rodiklių padėsiančių įvertinti kaimo teritorijų plėtrą atrankos pasiūlymai Kaimo vietovės kiekvienoje šalyje užima didesnę ploto dalį, nepaisant to, koks yra pasiektas urbanizacijos lygis. Svarbu yra stengtis, kad plotas būtų racionaliai sutvarkytas. Svarbų vaidmenį atlieka kaimo plėtros įvertinimas, jis yra būtinas, kai kalbama apie ekonominius ir socialinius pokyčius. Šio tyrimo tikslas yra pateikti metodikas, kurios padės parinkti kriterijus, leisiančius įvertinti kaimo plėtrą Lenkijoje. Pateiktas rodiklių rinkinys, kuris susijęs su kaimo teritorijų socialine ir ekonomine plėtra, buvo išnagrinėtas remiantis Statistikos departamento duomenimis. Raktiniai žodžiai: kaimo teritorijos, kaimo vietovių plėtra, plėtros matavimai, plėtros rodikliai 46

47 PROJEKT WSPÓŁPRACY TRANSGRANICZNEJ "SZLAK ROWEROWY - ŚLADAMI NADBUŻAŃSKICH TAJEMNIC" JAKO PRZYKŁAD WZMOCNIENIA WYKORZYSTANIA TRANSGRANICZNEGO POTENCJAŁU TURYSTYCZNEGO Monika Łęska, Anna Jakubowicz - Jaszczuk Wydział Nauk Ekonomicznych i Technicznych Państwowa Szkoła Wyższa im. Papieża Jana Pawła II w Białej Podlaskiej Abstract Środki unijne przyznane Lubelszczyźnie na lata w znacznej części przeznaczone na podniesienie atrakcyjności turystycznej regionu spowodowały, że przed regionem pojawiła się szansa na rozwój i realizację pomysłów/projektów, których z powodu braku finansowania wcześniej nie udało się zrealizować. Przykładem projektu współpracy transgranicznej podnoszącym aktrakcyjność turystyczną regionu jest projekt "Szlak rowerowy - Śladami Nadbużańskich Tajemnic" realizowany przez Państwową Szkołę Wyższą im. Papieża Jana Pawła II w Białej Podlaskiej oraz Katedrę Geografii Ekonomiczno-Społecznej i Turystyki Państwowego Uniwersytetu im. Aleksandra Puszkina w Brześciu. Obszar transgraniczny objęty programem miał duży potencjał do rozwoju turystyki, w tym agroturystyki, dzięki walorom środowiska przyrodniczego i unikatowym obiektom dziedzictwa kulturowego, ale istotną barierą w rozwoju była wymagająca poprawy infrastruktura turystyczna. Środki unijne skierowane zarówno do samorządów, organizacji pozarządowych, jak i przedsiębiorców, dały ogromne możliwości na poprawę bazy noclegowej i gastronomicznej, przystosowanie obiektów zabytkowych na cele turystyczne oraz rozwój infrastruktury rekreacyjnej i wypoczynkowej. Key words: cross - border project, cooperation, tourism potential, Nadbużańskie region Wstęp Rozwój stosunków miedzynarodowych wymaga działań intensyfikujących procesy integracyjne, wśród których czołową rolę odgrywa współpraca transgraniczna. Podstawę praktycznego wymiaru dialogu miedzy krajami Uniii Europejskiej a jej sąsiadami (Ukrainą i Białorusią) odgrywa w szczególności współpraca pomiedzy regionami. Obecnie programy takie stały się nieodłączną częścią mechanizmów finansowania rozwoju regionów przygranicznych z bezpośrednim udziałem państw - członków Unii Europejskiej. Współpraca transgraniczna to różne w swojej formie i treści stosunki między przygranicznymi terytoriami państw - sąsiadów, ukierunkowane na pokonanie negatywnych następstw istnienia granic, mobilizację i efektywne wykorzystanie istniejącego potencjału regionów przygranicznych, a także na optymalne połączenie ich możliwości i zasobów w celu rozwiązania wspólnych problemów 10. Historia współpracy Program Współpracy Transgranicznej Polska-Białoruś-Ukraina w ramach European Neighbourhood and Partnership Instrument (ENPI) kontynuuje i rozszerza współpracę na obszarze pogranicza trzech krajów, która dotychczas rozwijana była w ramach Programu Sąsiedztwa Polska - Białoruś - Ukraina INTERREG III A / TACIS CBC Wszystkie etapy zarządzania i wdrażania Programu Sąsiedztwa były i są prowadzone w ścisłej współpracy z partnerami białoruskimi i ukraińskimi. ENPI przewidywało ustanowienie programu współpracy transgranicznej, w ramach którego kraje uczestniczące podlegają tym samym zasadom i mają równy dostęp do jednego, wspólnego budżetu. Program Sąsiedztwa był współfinansowany z dwóch linii budżetowych: po stronie polskiej z Europejskiego Funduszu Rozwoju Regionalnego (EFRR), zaś po stronie białoruskiej i ukraińskiej ze środków TACIS CBC (wspólnotowego programu pomocy dla byłych republik radzieckich i Mongolii z wyłączeniem należących do UE Litwy, Łotwy i Estonii) i wspierał wspólne przedsięwzięcia w wielu dziedzinach w ramach trzech priorytetów: konkurencyjności regionów przygranicznych poprzez modernizację i rozbudowę infrastruktury transgranicznej, kapitału ludzkiego i 10 Hnasiuk Terlecka W., Program Sąsiedztwa Polska Białoruś Ukraina - jeden z instrumentów rozwoju współpracy transgranicznej, w: Perspektywy współpracy transgranicznej [data dostępu ] 47

48 instytucjonalnej współpracy transgranicznej oraz poprawy bezpieczeństwa na granicach Unii Europejskiej i pomocy technicznej 11. Przykładem projektu współpracy transgranicznej jest Projekt "Szlak rowerowy - Śladami Nadbużańskich Tajemnic" realizowany przez Państwową Szkołę Wyższą im. Papieża Jana Pawła II w Białej Podlaskiej oraz Katedrę Geografii Ekonomiczno- Społecznej i Turystyki Państwowego Uniwersytetu im. Aleksandra Puszkina w Brześciu. Jest on zgodny z założeniami Programu Współpracy Transgranicznej na lata zaś jego realizacja wpisuje się w cele Priorytetu 1. Wzrost konkurencyjności obszaru przygranicznego, Działanie 1.2 Rozwój turystyki, jakim jest poprawa i pełne wykorzystanie potencjału turystycznego obszaru przygranicznego. Obszar transgraniczny objęty programem ma duży potencjał do rozwoju turystyki, w tym agroturystyki, dzięki walorom środowiska przyrodniczego i unikatowym obiektom dziedzictwa kulturowego, ale istotną barierą w rozwoju jest wymagająca poprawy infrastruktura turystyczna. Działanie 1.2 zakłada również "miękkie" działania skierowane na promocję regionalną oraz ochronę dziedzictwa kulturowego 12. Warunki analizowanego obszaru transgranicznego są jego niewatpliwym atutem. Jest on częścią jednego z największych euroregionów na terenie Polski Euroregionu Bug. Euroregion Bug zajmujący powierzchnię 80,9 tys. km 2 to obszar o unikalnych walorach przyrodniczych i kulturowych. Część polska stanowi 31,1%, ukraińska 28,4% a białoruska 40,5%. Odnaleźć tu można obiekty świadczące o wielokulturowości pogranicza, przenikaniu się trzech wyznań i ich przejawów w postaci zabytków sakralnych jak: kościoły, cerkwie, dawne synagogi, nekropolie jak również budynków świeckich, przedmiotów codziennego użytku, kultywowanych tradycji i obyczajów. Po stronie polskiej, na terenie województwa lubelskiego, znajduje się wiele unikalnych zabytków, m.in. kilkadziesiąt dawnych magnackich zamków i pałaców, ziemiańskich rezydencji, szlacheckich dworów i założeń parkowych. Po stronie ukraińskiej i białoruskiej wiele obiektów zabytkowych zostało już zaadoptowane na luksusowe hotele, bądź są obecnie odnajdywane, katalogowane i czekają na pomysły, które uczynią z nich mocne produkty turystyczne 13. Obszar Euroregionu Bug to również bogactwo dzikiej przyrody z jedyną nieuregulowaną na terenie RP rzeką, od której euroregion wywodzi swą nazwę. Na całym obszarze Euroregionu Bug zlokalizowanych jest również wiele parków krajobrazowych i obszarów chronionego krajobrazu. Turysta odnajdzie tu zarówno tereny o wysokim stopniu zagospodarowania turystycznego, jak i obszary dziewicze, niemal nie skażone cywilizacją jak tereny położone w lewobrzeżnej części Doliny Bugu, które zachowały wyjątkową, niezmąconą działalnością człowieka przyrodę, w której powszechnie występują starorzecza. W 1994 roku obszar na odcinku od ujścia Krzny do ujścia Tocznej do Bugu objęto ochroną tworząc Park Krajobrazowy Podlaski Przełom Bugu. Zadaniem parku jest zachowanie w stanie naturalnym najcenniejszych pod względem przyrodniczym, krajobrazowym i kulturowym fragmentów lewobrzeżnej doliny Bugu. Po stronie białoruskiej, najcenniejszym obszarem naturalnym jest Park Narodowy Białowieżskaja Puszcza, który jest najlepiej zachowanym lasem naturalnym na Niżu Europejskim. Polska strona Parku od 1979 roku znajduje się na Liście Światowego Dziedzictwa Kulturowego UNESCO. W 1992 roku UNESCO rozszerzyło status obiektu dziedzictwa światowego na przylegający doń od wschodu fragment Białoruskiego Parku Narodowego Biełowieżskaja Puszcza, podlegający ścisłej ochronie. W ten sposób powstał w Puszczy Białowieskiej jeden z siedmiu na świecie i trzech w Europie transgranicznych obiektów dziedzictwa światowego. Nie mniej atrakcyjny przyrodniczo jest na Białorusi rezerwat przyrody 11 Cross Border Cooperation Programme Poland Belarus Ukraine , 12 Szlak rowerowy Śladami Nadbużańskich Tajemnic, 13 Chomik Suszek J., Turystyka na terenie Euroregionu Bug szansa czy konieczność? [data dostępu ] 48

49 Pribużskoje Polesie, który należy do Światowego Stowarzyszenia Rezerwatów Biosfery znajdujących się na pod ochrona UNESCO 14. Rezultatem realizacji projektu "Szlak rowerowy - Śladami Nadbużańskich Tajemnic" jest: 1. Wytyczenie i onakowanie ścieżek rowerowych po stronie polskiej i białoruskiej, liczących łącznie około 600 kilometrów, z czego po stronie białoruskiej wytyczono trasę długości około 230 kilometrów. Całość podzielono na cztery trasy. Trzy z nich: trasa niebieska, trasa zielona i trasa czerwona przebiegają przez obszar powiatu bialskiego, natomiast trasa żółta przez teren rejonu brzeskiego i kamienieckiego. Dzięki temu, że czasami trasy się krzyżują oraz część z nich połączona jest odcinkami łącznikowymi, można dowolnie zaplanować swoją wędrówkę, dostosowując dystans, tempo i czas trwania do swoich potrzeb i możliwości. 2. Wydanie przewodnika rowerowego Szlakiem nadbużańskich tajemnic, którego autorami są pracownicy naukowi i dydaktyczni Instytutu Turystyki i Rekreacji Państwowej Szkoły Wyższej im. Papieża Jan Pawła II w Białej Podlaskiej oraz Wydziału Geografii Uniwersytetu Państwowego im. Aleksandra Puszkina w Brześciu. 3. Oznaczenie tras 78 tablicami informacyjnym oraz 14 miejscami postojowymi. 4. Opracowanie trzech map szlaku rowerowego Śladami nadbużańskich tajemnic powiat bialski rejon brzeski i kamieniecki, powiat bialski, miasto Biała Podlaska. Podsumowanie Środki unijne przyznane Lubelszczyźnie na lata w znacznej części przeznaczone na podniesienie atrakcyjności turystycznej regionu spowodowały, że przed regionem pojawiła się szansa na rozwój i realizację pomysłów, których z powodu braku finansowania wcześniej nie udało się zrealizować. Środki unijne skierowane zarówno do samorządów, organizacji pozarządowych, jak i przedsiębiorców, dały ogromne możliwości na poprawę bazy noclegowej i gastronomicznej, przystosowanie obiektów zabytkowych na cele turystyczne oraz rozwój infrastruktury rekreacyjnej i wypoczynkowej. Warto podkreslić, iż zmiany w obszarze turystyki będą stymulowały rozwój nowych przedsiębiorstw, powstawanie nowych miejsc pracy oraz wzrost atrakcyjności inwestycyjnej regionu. Teren Nadbużańskich Tajemnic już czeka na odkrywców jego turystycznych skarbów. Bibliografia 1. J. CHOMIK SUSZEK, Turystyka na terenie Euroregionu Bug szansa czy konieczność? [data dostępu ] 2. Cross Border Cooperation Programme Poland Belarus Ukraine , 3. W. HNASIUK TERLECKA Program Sąsiedztwa Polska Białoruś Ukraina - jeden z instrumentów rozwoju współpracy transgranicznej, w: Perspektywy współpracy transgranicznej [data dostępu ] 4. Szlak rowerowy Śladami Nadbużańskich Tajemnic, 5. Ł. ZBUCKI, A. PANKO (2014). Szlak rowerowy Śladami Nadbużańskich Tajemnic, Biała Podlaska. 14 Zbucki Ł., Panko A., Szlak rowerowy Śladami Nadbużańskich Tajemnic, Biała Podlaska, 2014, s

50 Tarpvalstybinio bendradarbiavimo projektas Dviračių takai Nadbužanės paslapčių pėdsakais vienas iš pavyzdžių išnaudoti tarpvalstybinį turistinį potencialą Santrauka Europos Sąjungos lėšos skirtos Liublino regionui didžiąja dalimi buvo skirtos tam, kad augtų regiono turistinis patrauklumas, atsirastų galimybė vystyti ir įgyvendinti idėjas/projektus, kurie anksčiau buvo pamiršti dėl lėšų trūkumo. Vienas iš bendradarbiavimo pavyzdžių tarptautinis projektas keliantis turistinį regiono patrauklumą. Tai projektas Dviračių takai Nadbužanės paslapčių pėdsakais, kuri įgyvendina Valstybinė Jono Pauliaus II aukštoji mokykla Bialo Podlasėje ir Aleksandro Puškino universiteto, Geografijos ir Socialinės ekonomikos katedra Breste. Projektas apėmė tarpvalstybinį bendradarbiavimą, turėjo didelį potencialą turizmo plėtrai, taip pat ir kaimo turizmo vystymuisi. Gamtos sąlygos regione yra tinkamos, taip pat čia gausu tautinio paveldo objektų, tačiau didžiausiu trukdžiu buvo turistinė infrastruktūra, kurią reikėjo tobulinti. Europos Sąjungos lėšos yra skirtos savivaldybėms, nevyriausybinėms organizacijoms ir bendrovėms norima padėti sutvarkyti apgyvendinimo ir maitinimo sritis, pritaikyti istorinius paminklus turizmo poreikiams, vystyti pramogų ir laisvalaikio infrastuktūrą. Raktiniai žodžiai: tarpvalstybinis projektas, kooperacija (bendradarbiavimas), potencialus turizmas, Nadbužanės regionas. 50

51 CASES OF GOOD PRACTICE OF MANAGEMENT IN MINISTRIES OF LITHUANIA AND NIGERIA David Olugbenga Oke, Jan Žukovskis Aleksandras Stulginskis university Abstract Aims or goals of the Ministries are towards the development and growth of the nation, helping in partnership in all necessary parastatal to make sustainability development programs, projects and innovations most especially in rural areas. They help to make polices and attracting foreign investors to participate in the nation economy, to integrate rural areas in to policy and programs with bottom up approach. The aim of the research to compare cases of good practice of management of public sector, as well as to compare the aims, tasks and functions of Ministries of Lithuania and Nigeria. Key word: Innovation, ministries aim, partnership, parastatal, policy, sustainable development Introduction The Federal Ministries of Nigeria and Ministries of Republic of Lithuania are Civil Service departments that are responsible for delivering various types of government service. In Nigeria each ministry is headed by a Permanent Secretary who reports to a Minister in the Federal Cabinet, while in Lithuania it s headed by the Minister and has four vice with one chancellor. Some government functions are provided by Commissions or parastatals (government-owned corporations) that may be associated with a ministry or may be independent, also headed by Permanent Secretaries in Nigeria. It is very useful to compare different practice of public administrations of the different states. The aim of the research to compare cases of good practice of management in public sector as well as to compare the aims, tasks, functions of Ministries of Lithuania and Nigeria. Research Methods The Federal Ministries of Nigeria comprises of thirty-one ministries. Republic of Lithuania has fourteen Ministries. In this context we have chosen five ministries of each country to compare their aims, tasks, functions, structure and activated programs and projects. The methodology for this research is content analysis, based on the information given by each ministry both in Nigeria and Lithuania in internet as well in documents. In this article we describe mostly the aims and activated programs of comparable institutions. Research Results The Nigerian Federal Ministry of Agriculture & Rural Development is a ministry of the Nigerian Government regulates Agricultural Research, Agriculture and National Resources, Forestry and Veterinary Research throughout Nigeria. The ministry is responsible for various parastatals. It supervises and provides funding for research institutes; promote Agricultural Development and Management of National Resources through Agricultural value-chain approach, to achieve sustainable food security and production of agricultural raw materials to meet the needs of the expanding industrial sector (Federal Ministry of Agriculture and Rural Development of Nigeria, 2013).To ensure sustainable access, availability and affordability of quality food to all Nigerians and to be a significant net provider of food to the global community. Ministry of Agriculture of the Republic of Lithuania implements land, food, fishery farm, rural development state management functions ascribed to it. The ministry aims and goals is to develop new markets, promote export, raise income of farmers and guarantee its stability, enhance investment potential and competitiveness in domestic and foreign markets. (Ministry of Agriculture Lithuania,2014 ) The Federal Ministry of Environment Nigeria was created intended to ensure that environmental matters are adequately mainstreamed into all developmental activities. To ensure a Nigeria that develops in harmony with the environment and to ensure environmental protection and natural resources conservation for a sustainable development. 51

52 The Ministry of Environment Lithuania is the main managing authority of the Government of the Republic of Lithuania which forms the country's state policy of environmental protection, forestry, utilization of natural resources, geology and hydrometeorology, territorial planning, construction, provision of residents with housing, utilities and housing, as well as coordinates its implementation. The aims of the Ministry are to seek public awareness, experience and skills required for the implementation of sustainable development objectives. (Ministry of Environment of the Republic of Lithuania, 2014) The Ministry of Communication Technology was created to facilitate information and communication technologies (ICT) as a key tool in the transformation agenda for Nigeria in the areas of job creation, economic growth and transparency of governance. They Promote and facilitate the development of the ICT industry and increase the contribution of the ICT industry to GDP. The Ministry of Transport and Communications of Lithuania make public policy, as well as organize, coordinate and oversee its implementation in the areas falling within the mandate of the Minister of Transport and Communications. The Ministry of Transport and Communications shall be assigned functions of public policy implementation only the cases and for the timeframe as provided for by law. Federal Ministry of Trade and Investment was created to play a decisive role in the diversification of the resource base of the economy by promoting trade and investment with special emphasis on increased production and export of non-oil and gas products that will lead to wealth and job creation, poverty reduction and ensure enhanced service delivery in a manner that will stimulate the growth of the domestic economy for self-reliance and export and its integration into the global market taking full advantage of globalization. To promote economic growth, create jobs and generate wealth and to formulate and implement policies and programs to attract investment, boost industrialization, increase trade and exports and develop enterprises. Lithuania Ministry of Economy forms the state's economic policy, organizes, coordinate and control the implementation and the cases prescribed by law - it is implemented by the Minister of Agriculture assigned to management. (ERAWATCH, 2012) The Ministry of Economy is responsible for the business environment, investment, innovation, exports and tourism policy, the European Union's support for the distribution business, the state-owned enterprise reform and public procurement policy. (Ministry of Economic, 2014) The Federal Ministry of Science and Technology is a statutory organ of Government with the responsibility to direct activities in the Science and Technology Sector including liaison with International and National Organizations. The Ministry supervises researches in the areas of Biotechnology, Space, Industrial Technology, Engineering Materials and Information Technology. To planned and guided Research and Development (R&D) in all areas of Science and Technology with particular emphasis on areas where the country has clearly defined comparative advantages in human as well as material resources. The Ministry of Education and Science is in charge of preparing and executing R&D policy. (ERAWATCH, 2012). They implement the national system of formal and non-formal education this secures social attitudes in favor of education and creates conditions for lifelong learning in a changing democratic society and implement the state policy of science and studies in accordance with the Law on Science and Studies and other legal acts and to coordinate the activity of Lithuanian institutions of science and studies, etc. (Ministry of Education., 2014) Table. Comparison of the main parameters of Ministries of the Nigeria and Lithuania Ministry Parameters Lithuania Nigeria Agriculture Full name and www address Ministry of Agriculture of the Republic of Lithuania Aim To develop new markets, promote export, raise income of farmers and guarantee its stability. (Ministry of Agriculture,2014) Federal Ministry of Agriculture and Rural Development of Nigeria To achieve sustainable food security and production of agricultural raw materials to meet the needs of the expanding industrial sector (Federal Ministry of Agriculture, 2013) 52

53 Environment Economy Trade & Investment Transportation Communication & Technology Education, Science & Technology Conclusion Full name and www address Ministry of Environment of the Republic of Lithuania Aim To seek public awareness, experience and skills required for the implementation of sustainable development objectives. (Ministry of Environment, 2014) Full name and www address Aim Full name and www address Aim Full name and www address Aim Ministry of Economy of the Republic of Lithuania To create a favorable legal and economic environment for economic development and to ensure public welfare and employment. (Ministry of Economy, 2014) Ministry of Transport and Communications of the Republic of Lithuania To develop the roads and their network, to improve transport and communication service quality. (Ministry of Transportation, 2014) Ministry of Education and Science of the Republic of Lithuania To implement the national system of formal and non-formal education this secures social attitudes in favor of education and creates conditions for lifelong learning in a changing democratic society (Ministry of Education, 2014) Federal Ministry of Environment of Nigeria To ensure a Nigeria that develops in harmony with the environment and to ensure environmental protection and natural resources conservation for a sustainable development. (Federal Ministry of Environment, 2014) Federal Ministry of Trade and Investment of Nigeria To promote economic growth, create jobs and generate wealth (Federal ministry of Trade & Investment, 2014) Federal Ministry of Communication Technology of Nigeria To promote and facilitate the development of the ICT industry and increase the contribution of the ICT industry to Nigeria GDP. (Federal Ministry of Communication Technology, 2014) Federal Ministry of Science and Technology of Nigeria To planned and guided Research and Development (R&D) in all areas of Science and Technology with particular emphasis on areas where the country has clearly defined comparative advantages in human as well as material resources. (Federal Ministry of Science & Technology, 2014) 1. Nigeria ministries every new governmental term, they create new ministries to create more space for employment. For example Lithuania ministry of Transportation and Communication is divided in Nigeria to have ministry of Transportation and ministry of communication separately, 2. The structure of Lithuania s ministries starts with the minister, with four vice and a chancellor and different head of departments. There is a good way of good practice to share all task unlike Nigeria ministries, which are headed by an Honorable minister, under it is permanent secretary and other head of departments. 3. More programs and project need to be created in Lithuania, to make transformation Agenda and sustainable rural development strategy. Reference 1. ERAWATCH (2012). Ministry of Economy of the Republic of Lithuania [interactive] [accessed 2014 m. September 29 d.] Available at: n/organisation_mig_

54 2. ERAWATCH Ministry of Education and Science of the Republic of Lithuania [interactive] [accessed 2014 m. October 11 d.] Available at: n/organisation_mig_ Federal Ministry of Agriculture and Rural Development of Nigeria [interactive] [accessed 2014 m. September 29 d.] Available at: 4. Federal Ministry of Communication Technology of Nigeria [interactive] [accessed 2014 m. September 29 d.] Available at: 5. Federal Ministry of Environment of Nigeria [interactive] [accessed 2014 m. October 5 d.] Available at: 6. Federal Ministry of Science and Technology of Nigeria [interactive] [accessed 2014 m. October 7 d.] Available at: 7. Federal Ministry of Trade and Investment of Nigeria [interactive] [accessed 2014 m. September 30 d.] Available at: 8. Federal Republic of Nigeria Federal Ministry of Agriculture and Rural Development of Nigeria [interactive] [accessed 2014 m. September 29 d.] Available at: 9. Federal Republic of Nigeria Federal Ministry of Communication Technology of Nigeria [interactive] [accessed 2014 m. September 29 d.] Available at: Federal Republic of Nigeria Federal Ministry of Trade and Investment of Nigeria [interactive] [accessed 2014 m. September 30 d.] Available at: Government of the Republic of Lithuania [interactive] [accessed 2014 m. September 20 d.] Available at: Ministry of Agriculture of the Republic of Lithuania [interactive] [accessed 2014 m. September 25 d.] Available at: Ministry of Economy of the Republic of Lithuania [interactive] [accessed 2014 m. September 29 d.] Available at: Ministry of Education and Science of the Republic of Lithuania [interactive] [accessed 2014 m. October 11 d.] Available at: Ministry of Environment of the Republic of Lithuania [interactive] [accessed 2014 m. October 2 d.] Available at: Ministry of Transport and Communications of the Republic of Lithuania [interactive] [accessed 2014 m. October 5 d.] Available at: Santrauka Lietuvos ir Nigerijos valdymo gerosios praktikos atvejų analizė Ministerijų tikslai ar uždaviniai yra tautos augimas ir vystymasis, partnerystės tarp pusiau valstybinių subjektų skatinimas, siekiant įgyvendinti tvarios plėtros programas, projektus bei diegti inovacijas, ypač kaimo vietovėse. Jie padeda įgyvendinti politikos priemones ir pritraukti užsienio investuotojus dalyvauti vietos ekonomikoje, o taip pat integruoti kaimo vietovių plėtros planus į programas ir politinius sprendimus. Tyrimo tikslas palyginti viešojo sektoriaus valdymo gerosios praktikos atvejus Lietuvoje ir Nigerijoje, lyginant Ministerijų tikslus, uždavinius ir funkcijas. Raktiniai žodžiai: inovacijos, Ministerijų tikslai, partnerystė, pusiau valstybinės institucijos, politika, darnus vystymasis. 54

55 Anotacija JAUNIMAS LIETUVOS KAIMO ATEIČIAI Vytautas Pilipavičius Aleksandro Stulginskio Universitetas Straipsnyje, siekiant atskleisti ir išryškinti kas pastaruoju metu aktualu kaimo jaunimui, ko siekia ir kaip numato tai įgyvendinti jaunoji karta, pateikiami vykdyto taikomojo tyrimo dalyvavimu Šeimos ūkio tvarkyba. Kas svarbiausia? pastebėjimai ir apibendrinimai. Tyrimu nustatyta, kad jaunimo siekiai daugeliu požiūriu fragmentiniai, grindžiami praeities žiniomis bei prasilenkiantys su aktualijomis ir perspektyvomis. Dėl to iškyla sunkumai prisiskiriant veiklos sričiai ir įprasminant savo veikimą. Todėl būtina užtikrinti jaunimo ir suaugusiųjų partnerystę tam, kad perteikiant patirtį įgalinti jaunąją kartą veikimui, patariant ir parodant kas svarbiausia ir vertingiausia siekiant profesinės karjeros ir gyvensenos kokybės. Raktiniai žodžiai: jaunimas, šeimos ūkis, užimtumo ir užsiėmimo formavimas. Įvadas Jaunas žmogus yra švietimo srities atstovas. Darželis, mokykla, profesinės ir universitetinės studijos tai pagrindinės jauno žmogaus darbo/savisamdos vietos. Tam jo šeima ir/ar jis pats skiria metų. Jeigu jaunas žmogus siekia išmanyti tai, ko yra mokomas, žino kuo yra naudingas šeimai, bendruomenei ir visuomenei šiandien ir galės būti naudingas po metų, ar tai, kuo jis užsiima, yra reikalinga ir ar bus naudinga ateityje, jis yra šiuolaikiškas, tautiškas ir pilietiškas. Švietimo, lavinimo, ugdymo ar kaip kitaip bepavadintume žmogaus auginimo būdą paskirtis žmonijos gyvensenos sąlygų reprodukavimas, grįstinas įgalinimu kartotinumui tam, kad siekiant šeimos, gyventojų bendruomenės ir šalies gerovės, būtų tęsiami senelių ir tėvų pradėti darbai. Švietimas Lietuvoje organizuojamas Vyriausybės, savivaldybių įstaigų lygmenyse, atitinkamai kvalifikacijų standartizavimu, procedūrų funkcionavimo ir besimokančių užimtumo organizavimu. Per dvidešimt ketverius Lietuvos nepriklausomybės metus (dokumentų lygmenyje) suvienodinti kvalifikacijų standartai bei procedūrų funkcionavimo ir besimokančių užimtumo organizavimo reglamentai. Tačiau klaustina ar tai pakankama, jei pastarųjų metų bendros tendencijos rodo, kad jaunimo reikalai šalies politikoje tik deklaruojami bei formalizuojami, kad jaunimas pradedamas traktuoti kaip socialinės atskirties grupė. Tai grįstina pastebėjimais, kad: politikų ir valstybės tarnautojų kalbose išnyko švietimo prioritetas; organizuojant švietimo procesą dominuoja procedūra, o ne ugdymas; optimizuojant švietimo tinklą dominuoja tik lėšų taupymas, o ne ugdymo kokybė; jaunosios kartos ugdymas tapo tik šeimos reikalu; mokymas, mokomasis ar studijos tapo tik dalyvavimo fakto patvirtinimu, o ne išmokymu, išmokimu ar veikimo įgalinimu; kalinio išlaikymui per metus iš nacionalinio biudžeto skiriama apie 17 tūkstančių, o besimokančiam apie 7 tūkstančius litų; ir t.t., ir panašiai. Matyt to pasakoje, šiandien aktualizuojasi problema, kad jauni žmonės kaime, sulaukę pilnametystės bei paliekantys namus ir išeinantys kurti savarankiško gyvenimo pamatus, nemato galimybių įprasminti savo veikimo gyvenamosios vietovės ir šalies labui. Tyrimo tikslas atskleisti ir išryškinti kaimo jaunimui aktualius klausimus bei numatyti jaunimo užimtumo ir užsiėmimo formavimo kryptis. Tyrimo objektas jaunimo užimtumo ir užsiėmimo formavimas. Tyrimo metodika tai tęstiniai tyrimai grindžiami vykdytų mokslinių tyrimų Bendruomeninio verslumo formavimas Lietuvos kaimo vietovėse pagrindu, kurių rezultatai viešinti moksliniuose straipsniuose (Adamonienė, Pilipavičius, 2005, 2013, Pilipavičius, 2011, 2012, 2014). 55

56 Jaunimo užimtumo ir užsiėmimo formavimo tyrimai grindžiami taikomuoju tyrimu dalyvaujant, įgyvendinant projektą Jaunimas Lietuvos kaimo ateičiai, kuris buvo vykdytas 2013 metų balandžio lapkričio mėnesių laikotarpiu. Šio projekto organizatoriai ir vykdytojai Aleksandro Stulginskio universiteto, Kaimo plėtros administravimo studijų programos studentai ir dėstytojai bei Jaunimo edukacinis centras. Tyrime partnerystės ir bendradarbiavimo pagrindu dalyvavo 52 jaunimo atstovai iš Kalvarijos ir Pagėgių savivaldybių bei Kauno, Pasvalio ir Šilutės rajonų. Tyrimų struktūrą sudarė penki teminiai susitikimai-diskusijos Šeimos ūkio tvarkyba. Kas svarbiausia? ir baigiamasis seminaras Vietos savivalda ir kaimo plėtros vadybos kultūra. Tyrimams atlikti naudoti mokslinių tyrimų ir dokumentinių šaltinių analizės, content analizės ir sisteminimo, taikomasis tyrimas dalyvavimu bei ryšio diagnostikos metodai. Tyrimo rezultatai Jaunas žmogus sumanymų tęstinumo garantas. Žmonijos patirtis ir žmogiškoji išmintis teigia, kad ateitis bus tokia, kokius svarbumus į ateities įžvalgą ir pamatą, kaip būsimybės pradą, deda būsimoji, šiandien neatsakinga už esaties reikalus, jaunoji karta. Todėl kartų kaita tai amžinas klausimas reikalaujantis nuolatinių atsakymų: ką būtina ir privalu perduoti bei kokius savarankiškumo, kūrybiškumo ir inovatyvumo gebėjimus ir įgūdžius reikia formuoti jaunajai kartai, kad būtų užtikrinta kultūros transliacija, o tuo pačiu atvertos galimybės ateities kartoms. Ilgalaikėje pilietinio ir tautinio ugdymo programoje (Ilgalaikė pilietinio ir..., 2006) tai siejama su pilietiškumo ir tautiškumo ugdymu, kur: pilietiškumą apsprendžia: teisės pareigos, atsakomybė, įsipareigojimas, informuotumas; demokratija, valstybingumas, visuomeniškumas, savivalda; dalyvavimas, savarankiškumas, iniciatyvumas, savanorystė, politinis aktyvumas; individualumas, partnerystė, veiksmingumas, tolerancija, solidarumas; mokymasis ir kvalifikacijos tobulinimas, projektinė veikla, sprendimų priėmimas. tautiškumą lemia: istorija, kraštotyra, paveldas, patirtis, tradicijos; savitumas, tapatumas, savimonė, sąmoningumas; pagarbumas, sąžiningumas, bendrumas, socialumas; kalba, simbolika, etnokultūra, šiuolaikiškumas; išsilavinimo standartas, vertybinės nuostatos, socialinė gerovė. Jaunimo pilietiškumo ir tautiškumo ugdyme svarbią reikšmę turi suaugusiųjų bendradarbiavimas su jaunais žmonėmis. Tai reiškia tarimąsi ir bendrą veikimą, dėl kurio paskirties privalu sutarti, klausiant ir atsakant į klausimus, ko siekti ir ką daryti? kam tai skirta ir kokia iš to nauda? kas turi būti tęsiama ir perduota ateities kartoms? Siekiant atskleisti ir išryškinti kas pastaruoju metu aktualu jaunimui, į kokius pirmaeilius darbus šiandien orientuota ir kaip numato tai įgyvendinti jaunoji karta, vykdytas projektas Jaunimas Lietuvos kaimo ateičiai. Šis projektas buvo skirtas jaunimui gyvenančiam kaime ir besimokančiam vidurinėse mokyklose bei jaunimui studijuojančiam kaimo ūkio srities specialybėse. Projekto tikslas, siekiant nutiesti bendradarbiavimo tiltą tarp ūkininkų, bendruomenių veikėjų vaikų (jaunuolių) ir studentų, skatinti mokyklinio ir studijinio jaunimo verslumą bei partnerystę ir bendradarbiavimą su kaimo plėtros dalyviais. Įgyvendinant projektą vykdytas taikomasis tyrimas dalyvavimu tematika Šeimos ūkio tvarkyba. Kas svarbiausia?. Tyrimo metu projekto dalyviai pildė anketas atsakydami į klausimus: klausimai ir abejonės su kuriais ir kuriomis šiandien draugauju aiškinuosi galimus atsakymus; ko siekiu?; ką privalau daryti?; ko galiu tikėtis?; ko imuosi (kam įsipareigoju)?; ką galiu vienas (a) ir ko vienas (a) negaliu? Ženkliausi moksleivių, studentų ir dirbančio jaunimo atsakymai pateikiami 1 lentelėje. 56

57 1 lentelė. Šeimos ūkio tvarkyba. Kas svarbiausia? Moksleivių pastebėjimai Klausimai ir / ar abejonės Mano ateities vizija, ko noriu, kaip teisingai gyventi? Kuo būsiu ateityje, kur gyvensiu? Kaip atrasti save, sau tinkamą kelią, suprasti ko noriu iš gyvenimo? Koks pasaulis bus ateityje? Kokios karjeros perspektyvos gyvenant Lietuvoje kaime? Ar būdama kaime ir ten klostydama savo tolimesnį gyvenimą ką nors pasieksiu? Ką veikti kaime? Abejoju, kad galėsiu patenkinti savo poreikius ar rasti gerą darbą kaime. Kodėl žmonės išvyksta iš kaimo? Kodėl jaunas žmogus nemato savo ateities kaime? Kaip paskatinti jaunimą likti kaime ir gimtinėje? Abejoju, jog jaunimas norės gyventi kaime bei pasilikti Lietuvoje. Kaip reikia uždirbti jog galėtum save išlaikyti be tėvų pagalbos? Kaip pradėti savo verslą? Ar verta kurti šeimą kaime? Kokie realūs privalumai? Abejoju, kad kaime bus daug galimybių mano vaikams, jog matau savo ateitį kaime ir liksiu gyventi kaime su šeima. Ką daryti, kaip elgtis toliau? Kur mokytis, ką mokytis ir kaip pasirinkti profesiją, kurią norėtum įgyvendinti savo kaime? Kokios mūsų vertybės? Ar tikrai viskas eina teisingu keliu? Abejoju ar turintys aukštąjį išsilavinimą ir pagal specialybę dirbantys aukštos kvalifikacijos žmonės tikrai gyvens kaime. Ar Lietuva gali būti ta šalis, kuria galime didžiuotis, į kurią būtų gera atvažiuoti? Kaip galima pagerinti mūsų ateitį, kuo galime padėti savo kaimui? Kyla abejonė mūsų pasitikėjimu šalies pajėgumu, kodėl mes stengiamės ją nurašyti? Siekiniai ir / ar įsipareigojimai Sėkmingo ir aktyvaus gyvenimo. Kad į namus būtų gera sugrįžti, ramybės sulaukti senatvėje. Kol esu jauna, noriu pajusti miesto šurmulį. Įsipareigoju sau, šeimai, draugams, bendruomenei. Jei atvirai, tai dėl kaimo nesiekiu. Noriu jog kaimas išliktų, kad po kokių 30 metų galėčiau jį aplankyti. Neįsipareigoju niekam, esu miesto žmogus, o kaimas man naudingas vasaros metu ir reikalingas tik poilsiui. Siekiu įrodyti sau ir kitiems, kad Lietuvoje gyventi gera. Sužinoti, kaip dabar planuojama kaimo ateitis. Aktyviai dalyvauti ir rūpintis savo aplinka. Semtis naujos ir naudoti įgytą patirtį visuomenės gerovei. Gerai mokytis. Gerai pabaigti vidurinę ir aukštąją mokyklą, tapti geru specialistu. Atrasti savo kelią, siekti savo tikslo. Galiu padėti žmonėms suprasti apie kaimo vertę jos gyvenimą. Kad gyvenimas kaime man teiktų džiaugsmą. Suprasti ką galiu padaryti naudingo, kad Lietuvoje būtų geriau. Stengtis daryti taip, kad ir man ir kitiems ten būtų gerai. Studentų pastebėjimai Klausimai ir / ar abejonės Kaip geriau gyventi? Kaip paskatinti jaunus žmones pasitikėti vieni kitais, būti versliais ir kūrybingais? Kaip užtikrinti jaunimo užimtumą kaime, kaip išlaikyti ir suburti jaunimą į bendruomenę? Abejoju jog jaunimas nori likti kaime. Kaip mažinti emigraciją? Ar Lietuvoje liks pakankamai neemigravusių jaunų, protingų ir energingų žmonių, kurie užsiimtų Lietuvos ateities kūrimu bei puoselėjimu? Šeimos ūkio vertybės? Kas svarbiausia šeimos ūkio tvarkyboje? Kokių priemonių reikia imtis, kad šeimos ūkiai taptų konkurencingi? Kokia šeimos ūkio ateitis? Kokia jauno žmogaus vieta šeimos ūkyje? Ar aš galiu užtikrinti stabilią savo šeimos ateitį? Ko noriu iš gyvenimo? Ką veikti baigus universitetą ir kaip atrasti veiklą kurioje galėčiau save realizuoti? Kokius darbus turiu atlikti? Kaip sukurti nuosavą verslą? Abejoju, kad kaimo vietovės gali išnykti ar likti tik agrarinėmis vietovėmis. Kiek jaunimas gali prisidėti prie Lietuvos ateities gerinimo? Kaip teisingai pasielgti? Kaip įsilieti į bendruomeninę veiklą ir tapti naudingu žmogumi? Kaip įsitvirtinti Lietuvos darbo rinkoje ir būti naudingam savo miesteliui, Lietuvai. Ar galima tikėti valdžia, kad kaime liks gyventi jauni žmonės? Siekiniai ir / ar įsipareigojimai Skatinti jaunimą mokytis ir studijuoti, po studijų grįžti ir likti kaime, darbais ir sugebėjimais prisidėti prie Lietuvos ateities gerinimo, prie to, kad esama padėtis keistųsi, kurti ir puoselėti vertybes kaime. Visais įmanomais būdais siekti ne tik materialinės, bet ir dvasinės gerovės, formuoti teigiamą požiūrį į kaimą. Siekiu išsaugoti šeimos ūkį, plėsti didinti bei modernizuoti, lengvinti darbą ūkyje. Tęsti jau pradėtus savo tėvų darbus, siekti pagerinti gyvenimo kokybę kaime. Skatinti šeimos ūkį, gilinti žinias šeimos ūkio tvarkybos srityje, skleisti informaciją apie šeimos ūkio privalumus. Padėti norintiems būti ir gyventi bei dirbti šeimos ūkyje. Sužinoti apie dabartinę kaimo padėtį plačiau, išgirsti tolimesnius planus kaip ją gerinti. Sukurti šeimą, būti aktyvi įvairiose veiklose, kad turėčiau žinių kurdama savo ir savo šalies ateitį. Dirbančio jaunimo pastebėjimai Klausimai ir / ar abejonės Koks kaimas bus po 50 metų? Kas svarbiausia mano kaime, mano šeimoje tvarkant ūkį. Ar kam nors rūpi geresnio kaimo ateitis? Kuo aš galėčiau būti naudingas šalies ateičiai? Kur galėčiau save realizuoti ir kaip galėčiau įgyti naujos patirties? Ar vienas galiu tai padaryti, ar man reikės pagalbos? 57

58 Kas svarbu šeimos ūkiui, ar bus lengva ateityje tokioje grupėje kaip šeimos ūkis egzistuoti? Ar bus sprendžiami klausimai ir problemos iškilusios šeimos ūkiui? Kokiais būdais paskatinti jaunimą kurti ateitį sau ir ateinančioms kartoms? Kaip turi šeima išugdyti jauną žmogų, kuris galėtų atstovauti kaimo ateitį? Abejoju ar šiandien jaunimas turi tam noro ir motyvacijos? Kaip atstovauti šeimą? Kaip sudaryti sąlygas sau ir savo artimiesiems tobulėti bei gyventi geriau? Abejoju savo ir kitų ateitimi Lietuvoje, nes matau tuštumą ir nusivylimą žmonių ateityje. Kaip užsidirbti pinigų? Kurios žinios yra reikalingos, naudingos? Ar žinios tikrai investicija į ateitį? Ar reikia stengtis pakeisti (išspręsti) kitų problemas? Kaip auginti savyje žmogų? Siekiniai ir / ar įsipareigojimai Būti laiminga Lietuvoje. Gyventi ir birbti savo šalyje. Geresnės ateities sau ir savo šeimai. Įsipareigoju savo šeimai, imu ir darau. Kad jauni žmonės būtų laimingi ir motyvuoti veikti. Naujų žinių įgijimo, savęs realizavimo. Dirbu su jaunimu, stengiuosi jį nukreipti teisingu keliu. Burti šeimas gyventi įdomiai savo šalyje. Būti teisingu, sąžiningu ir pavyzdžiu kitiems. Tyrimas parodė, kad mes suaugusieji, su jaunais žmonėmis dažniausiai žaidžiame ar imituojame bendradarbiavimą, aiškiai ir iš anksto žinodami kaip turi būti, neišsiaiškinę kas svarbu jaunam žmogui, ko jis siekia, kaip jis ruošiasi tai realizuoti. Atlikus projekto rezultatų analizę bei įvertinus dalyvių pateiktą informaciją, teigtina, kad jaunimo užimtumas ir užsiėmimas formuotinas jaunimo ir suaugusiųjų partnerystėje, bendradarbiaujant šiomis kryptimis: pilietiškumo formavimo pereinant nuo tradiciškai susiklėsčiusių nuostatų apie jaunimo norus ir poreikius link jaunimo siekių ir įsipareigojimų, skatinimo veikti bei atstovauti savo šeimos, bendruomenės, gyvenamosios vietovės ir šalies reikalams, siekiant, kad jaunas žmogus taptų savivaldžiu Lietuvos piliečiu, Europos ir Pasaulio reikalų žinovu. Tam privalu: inicijuoti jaunimo iniciatyvų, reikšmingų kultūringai bendruomeninei gyvensenai ir darbui, sąvado rengimą; remti ir skatinti jaunimo iniciatyvas bei steigti jaunimo centrus tam, kad jaunimas ir jų darbai būtų naudingi gyvenamajai vietovei. gerinti prieigą prie informacijos ir ryšių technologijų kaimo vietovėse. tautiškumo ugdymo rūpintis ne tik kraštovaizdžio ir etnokultūrinio paveldo puoselėjimu ir išsaugojimu ugdant pagarbumą kraštui, jo žmonėms ir jų darbams, bet diegti naujus pilietinės ir tautinės veiklos modelius, įgalinančius jaunąją kartą veikimui ir sociokultūrinės brandos įtvirtinimui. Tam privalu: keisti jaunimo ir vaikų neformalaus ugdymo organizavimo principus ir metodus; taikyti skatinamąsias priemones, kad būtų gerinamas jaunimo profesinis mokymas ir bendrasis lavinimas; skatinti inovativių priemonių diegimą, skirtų jaunimo iniciatyvoms kaimo vietovėse, rengiant jaunimo tinklų kūrimo projektus bei keičiantis gerąja patirtimi tiek vietos, tiek šalies, tiek tarptautiniu lygmeniu. verslumo įgalinimo rūpintis ne tik jaunimo laisvalaikio užimtumu, bet ir jauno žmogaus užsiėmimo susiorganizavimu, kad kiekvieno jauno žmogaus indėlis šeimoje, darbovietėje, bendruomenėje ir gyvenamojoje, taptų žinomu, aiškiu, prasmingu, būtinu išmokimui siekiant profesinės karjeros. Tam privalu: siekti, kad organizacijos, įstaigos ar institucijos, užsiimančios jaunimo reikalais, rūpintųsi darbo neturinčio jaunimo užsiėmimo organizavimu, formuojant įgūdžius ir gebėjimus integracijai į darbo rinką; skatinti jaunimo įgalinimą savarankiškai veiklai, būti aktyviais veikėjais, sprendimų priėmimo dalyviais ir vykdytojais įgyvendinant jaunimo iniciatyvas bei vystant kaimo verslus; skatinti ir remti įmones, kurios investuoja į kaimo vietoves, užsiima ugdomąja veikla informuodamos ir konsultuodamos jaunus žmones apie verslo galimybes kaimo vietovėse. kartų kaitos dialogo skatinti socialinį dialogą partnerystei, pavedėjant jauną žmogų link savarankiškos ir profesionalios, bendruomeniškumo ir bendradarbiavimo patirties perpratimo ir 58

59 įprasminimo tam, kad pagarbiai tęstume vertingus, praeityje pradėtus darbus ir įsipareigotume Lietuvos ateities vardan. Tam privalu: raginti ir skatinti vietos savivaldos institucijas, vietos veiklos grupes, kaimo bendruomenes ir kitas organizacijas, įtraukti jaunus žmones formuojant jaunimo politiką, rengiant ir įgyvendinant vietos plėtros strategijas ir projektus skirtus kaimo, gyvenamųjų vietovių ir bendruomeninių reikalų plėtrai; skatinti jaunimą lyderystės, prisiimant įsipareigojimus už bendruomeninių reikalų tęstinumą ir gyvenamosios vietovės ateitį; skatinti tėvelius, kaimo bendruomenių, savivaldos institucijų ir verslo organizacijų atstovus perteikti savo profesionaliąją patirtį, patariant ir parodant kas svarbiausia ir vertingiausia, siekiant gyvenimo ir darbo kokybės. Už esaties reikalus, kaip galimybę ateinančioms kartoms, atsakinga dabartinė karta, tos kartos atstovai, kurie šiandien užima įvairius postus ir priima kasdienius sprendimus. Todėl partnerystės ir bendradarbiavimo stiprinimas siekiant apjungti vietos savivaldos, bendruomenės ir mokslo pajėgas šeimos ūkio ir šeimyninio verslo stiprinimo galimybėms numatyti, paskatins jaunus žmones įsijunti į kaimo ūkio reikalų aptarimą ir numatyti galimą asmeninį indėlį, kaip asmeninę jauno žmogaus iniciatyvą, šiandien ir ateityje. Manytina, kad šeimos ūkis, kaip nedaloma visuma, yra gyvenimo kokybės kaime branduolys ir garantas. Išvados 1. Jaunimo užimtumo ir užsiėmimo formavimas sietinas su pilietiškumo ir tautiškumo ugdymu, siekiant, kad kiekvieno jauno žmogaus darbas indėlis šeimoje, mokykloje, darbovietėje ir gyvenamojoje vietovėje, taptų žinomu, aiškiu, prasmingu ir būtinu siekiant profesinės karjeros. Todėl būtina, kad jauni žmonės sumanymus pradėtų įgyvendinti dar mokykliniame suole, nelaukiant kol pabaigs mokyklą, gimnaziją, kolegiją ar universitetą. 2. Jaunimo siekiai daugeliu požiūriu fragmentiniai, grindžiami praeities žiniomis bei prasilenkiantys su aktualijomis ir perspektyvomis. Dėl to iškyla sunkumai prisiskiriant veiklos sričiai ir įprasminant savo veikimą. Todėl jaunimo iniciatyvų kaimo vietovėse skatinimas turi būti orientuotas visavertės gyvensenos požiūrio, verslumo ir profesionalumo formavimo linkmėmis tam, kad pagarbiai tęsti vertingus, praeityje pradėtus darbus bei užtikrinti ateitį būsimoms kartoms. 3. Reikia nustoti rūpintis jaunimu kaip asocialia grupe, o drauge pradėti daryti darbus reikalingus ir naudingus šeimai, bendruomenei ir Lietuvai. Todėl būtina nutiesti partnerystės ir bendradarbiavimo tiltą tarp šeimos, mokyklos, bendruomenės, verslo, viešojo administravimo ir mokslo atstovų tam, kad perteikti savo profesionaliąją patirtį, patariant ir parodant kas svarbiausia ir vertingiausia siekiant gyvensenos kokybės. Literatūra 1. ADAMONIENĖ, R., PILIPAVIČIUS, V. (2005). Presumptions of the Human Rescources Development (Hrd) Management. Economics and Rural Development. Nr. 1: ADAMONIENĖ, R., PILIPAVIČIUS, V (2013). Influence Means Fostering Competencies of Social Entrepreneurship. Rural development 2013: the sixth international scientific conference. Kaunas: Akademija, Vol. 6. Book 1: Ilgalaikė pilietinio ir tautinio ugdymo programa. Valstybės žinios Nr PILIPAVIČIUS, V. (2011). Bendruomeninio verslumo formavimas ir kaimo vietovių konkurencingumo stiprinimas. Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos. Nr. 4 (24): PILIPAVIČIUS, V. (2012). Fostering Community-Based Entrepreneurship in the Rural Areas of Lithuania. Summary of the Doctoral Dissertation (Social Sciences, Management and Administration). Economics and rural development: research papers. Vol. 8. No. 2: [ ]. 59

60 6. PILIPAVIČIUS, V. Jaunimo verslumo veiklinimas: profesiologinės įžvalgos. Vadybos mokslas ir studijos - kaimo verslų ir jų infrastruktūros plėtrai = Management theory and studies for rural business and infrastructure development: mokslo žurnalas. Aleksandro Stulginskio universitetas, Lietuvos argarinės ekonomikos institutas. Akademija. ISSN T. 36, nr. 1 (2014), p [Business Source Complete; Ulrich s; IndexCopernicus] Summary Tendency of recent years have shown that the country's youth policy formalization is only declared and young people begins to treat as a social exclusion group. Apparently the problem is actualized as a result when young people are leaving home for an independent life without panoramic approach and abilities to give meaning of their future. This research attempts to take a closer look at the problems important to today s rural youth, to provide the directions for formation of youth employment. This research assumes that the youth aspirations mostly are fragmentary, based on historical knowledge and does not meet the realities and perspectives. For these reasons, youth faces with a challenge of self-discovery activities and making the concepts of their performance. Therefore it is necessary to ensure the youth and adult partnerships which are formed in collaboration directions of citizenship formation, nation building, entrepreneurship fostering and dialogue of generations. Moreover it is important to young people to begin implement their ideas even in school bench, without waiting until they had finished primary school, high school, college or university. Key words: youth, family farm, employment, formation of self-empowerment 60

61 Wstęp STRATEGIA SPOŁECZNEJ ODPOWIEDZIALNOŚCI BIZNESU I ROLNICTWA ZRÓWNOWAŻONEGO W GOSPODARSTWIE RODZINNYM Paula Pypłacz Politechnika Częstochowska, Wydział Zarządzania Strategia Corporate Social Responsibility (CSR) jest z powodzeniem wdrażana i realizowana w dużych przedsiębiorstwach na całym świecie. Przedsiębiorstwa te dostrzegają korzyści jakie płyną z ich zaangażowania w sprawy społeczne oczywiście przy realizacji własnych celów. Pozytywny wizerunek zbudowany w oczach kontrahentów, urzędów, pracowników czy społeczności lokalnej, wzajemne zaufanie przejrzystość relacji z otoczeniem pozwala na długofalową współpracę z partnerami biznesowymi, większe zaangażowania po stronie pracowników, pozytywny klimat dla prowadzenia biznesu w kręgach administracyjnych i społeczeństwie. Inaczej wygląda sytuacja w grupie małych przedsiębiorstw, w tym w gospodarstwach rolnych. Można je bowiem (z punktu widzenia strategii CSR) zakwalifikować do grupy przedsiębiorstw rodzinnych. W tego typu organizacjach stosowanie CSR nie jest jeszcze powszechne. Wiele organizacji nie dostrzega roli i znaczenia ukierunkowanego społecznego zaangażowania, tym samym trudno im dostrzec biznesowe korzyści z CSR. Celem opracowania jest przedstawienie roli CSR w funkcjonowaniu gospodarstwa rolnego poprzez analizę dobrych praktyk w zakresie wdrożenia strategii CSR. Praktyki te realizowane są w jednym z rodzinnych gospodarstw rolnych prowadzących działalność na terenie Polski. 1. Rolnictwo zrównoważone Rolnictwo jest podstawowym działaniem gospodarki, gdyż zaspokaja elementarne potrzeby ludzi, a mianowicie wytwarza ponad 90% żywności i wiele innych produktów (jak skóry, naturalne paliwa itd.). Dział ten jest miejscem pracy, a tym samym źródłem utrzymania dużej części światowej społeczności. Sektor rolny stanowi więc integralną część gospodarki i każdego państwa [Latoszek, 2007, s.222]. W 2010 roku w UE funkcjonowało tys. gospodarstw prowadzących działalność rolniczą, z czego ponad połowa w krajach UE 12. Blisko 1/3 wszystkich gospodarstw UE 27 stanowią gospodarstwa rumuńskie. W Polsce natomiast liczba gospodarstw prowadzących działalność rolniczą w 2010 roku wyniosła 1506,5 tys., co stanowiło 12,5% wszystkich gospodarstw UE [Powszechny Spis Rolny, 2010]. Rolnictwo na przestrzeni lat zmieniało się. Zmiany w zakresie funkcjonowania gospodarstw rolnych bezpośrednio przekładają się, ale także zależą od stylu życia społeczeństwa, mody, panujących warunków ekonomicznych i rynkowych. Początki rolnictwa były określane mianem rolnictwa naturalnego, następnym modelem w jaki wkroczyło rolnictwo było rolnictwo tradycyjne o niewielkiej skali produkcji, przy minimalnym udziale maszyn oraz chemii rolniczej. Kolejnym modelem, który wpłynął na obecny kształt rolnictwa było rolnictwo industrialne. Charakteryzowało się ono używaniem nowoczesnych maszyn rolniczych, wysoce modyfikowanych chemicznie środków ochrony roślin, nawozów sztucznych, tworzeniem nowych bardziej udoskonalonych ras zwierząt hodowlanych. Dążono do skracania czasu pracy, zwiększania plonów w celu maksymalizacji korzyści ekonomicznych. Na szczęście zwrócono uwagę na skutki tak drastycznie prowadzonego rolnictwa. Zauważono, że istnieją dwie główne drogi zmiany i tym samym rozwoju rolnictwa. Pierwsza z nich to kontynuacja prowadzenia rolnictwa industrialnego, ale poddanego rygorom ekologicznym. Taki model spełniałby wymaganie w zakresie konkurencyjności cenowej przy zachowaniu podstawowych standardów środowiskowych. Wprowadzenie we Wspólnej Polityce Rolnej takich narzędzi jak zasady wzajemnej zgodności, programy środowiskowe oraz dobrostan zwierząt miały służyć wspieraniu tego modelu rolnictwa w krajach rozwiniętych. Drugi kierunek zmian to rolnictwo zrównoważone. Łączy ono ze sobą takie cechy jak wielofunkcyjność, rodzinny charakter gospodarstw oraz rolnictwo ekologiczne. Dzięki zastosowaniu takiego podejścia można uzyskać wysoką jakość żywności, poprawę kondycji środowiska naturalnego oraz uczestnictwo w kulturze społeczeństwa. Model ten ma szanse na rozwój i sprawne funkcjonowanie szczególnie wśród świadomego społeczeństwa, które jest w stanie zapłacić więcej za wysoką jakość produktów rolnych, przy produkcji których wykorzystane są metody naturalne. 61

62 Przesłanki wdrożenia rolnictwa zrównoważonego wynikały m.in. z potrzeby dbałości o środowisko. Mając na uwadze dobro przyszłych pokoleń trzeba zmodyfikować działania, aby nie niszczyć zasobów. Obecnie dużym zagrożeniem jest chęć ciągłego powiększania gruntów pod produkcję rolną. Przekształcenie w ubiegłym wieku mokradeł, pustyń, lasów w grunty orne powoduje erozję wodną i wietrzą, co wpływa na zniszczenie ziem uprawnych. Równocześnie rolnictwo musi konkurować z innymi sektorami: transportem, sektorem usług itp., tym samym walka o grunty rolne staje się coraz silniejsza. Kolejną przesłanką jest rozwój i utrzymywanie żywotności wsi. Coraz więcej młodych ludzi wyjeżdża ze wsi, szukając lepszego życia w miastach. Rolnictwo zrównoważone ma zapewnić oczekiwany poziom dochodu rolnikom i równocześnie poprzez doskonalenie produkcji pozwolić na rozwój obszarów wiejskich. Kolejnym założeniem rolnictwa zrównoważonego jest osiągnięcie harmonii pomiędzy nieuniknionym postępem w zakresie narzędzi, technologii, środków ochrony roślin, a sposobem wykorzystania źródeł naturalnych. Wcześniej rolnictwo sprawowało kontrolę nad przyrodą, teraz ma być jej partnerem. Takie podejście wymaga znacznie większej wiedzy od osób prowadzących działalność rolną. Jako ostatnią przesłankę można wymienić większą świadomość społeczeństwa w zakresie wpływu jakości żywności na zdrowie i życie. Społeczeństwo dostrzega potrzebę zaopatrywania się w produkty ekologiczne, odżywcze i zdrowotne, jednak jeszcze cena takich produktów odstrasza część konsumentów. Mimo wszystko można stwierdzić, iż nadeszła era wysokiej jakości żywności i dbałość o środowisko naturalne. Reasumując cztery atrybuty rolnictwa zrównoważonego to: zrównoważenie, wielofunkcyjność, uwzględnienie efektów zewnętrznych oraz wykorzystanie polityki, w tym dostosowanie się do wymogów UE [Rozporządzeni Rady WE, 2005], np. w kwestii otrzymywanych dotacji (prowadzenie produkcji zgodnie z tzw. dobrą kulturą rolną). Działania legislacyjne powodują często opór społeczeństwa, ale w perspektywie długofalowej przyczyniają się do poprawy sposobu prowadzenia działalności w sposób znormalizowany. 2. Strategia Corporate Social Responsibility i dobre praktyki Corporate Social Responsibility to jedna z koncepcji zarządzania biorąca pod uwagę odpowiedzialność firmy za wpływ, jaki ma na pracowników, klientów, akcjonariuszy, społeczności lokalne oraz środowisko naturalne. To także wkład biznesu w realizację polityki zrównoważonego rozwoju gospodarczego. Odpowiedzialny biznes to budowanie relacji z interesariuszami wewnętrznymi i zewnętrznymi w taki sposób, aby te relacje umacniać i ciągle ulepszać oraz by tworzyć dobrobyt i dobrostan ludzi [Rok, 2004, s.18, Bartkowiak, 2011, s.23]. CSR to wszystkie decyzje, które wpływają na to, czy prowadzenie biznesu odbywa się w sposób społecznie odpowiedzialny, korzystny dla otoczenia, sprzyjający zrównoważonemu rozwojowi, z poszanowaniem praw człowieka. Wstępnym warunkiem spełniana przesłanek odpowiedzialnego biznesu jest zastosowania przepisów prawa. Komisja Europejska podkreśla samodzielność i dowolność przedsiębiorstw do tworzenia narzędzi i działań CSR, ale powinny one być podparte wytyczonymi zasadami wspieranymi prze organy publiczne. Komisja Europejska zwraca również uwagę na konieczność dialogu społecznego, poprzez który upowszechnia się dobre praktyki społecznej odpowiedzialności przedsiębiorstw [Komunikat Komisji do PE, 2011, s.7]. Społeczna odpowiedzialność biznesu ma także odzwierciedlenie w normach. Zgodnie z ISO postrzeganie organizacji jako społecznie odpowiedzialnej oraz jej rzeczywiste działania w zakresie społecznej odpowiedzialności mogą mieć wpływ na: [ przewagę konkurencyjną; reputację organizacji; 62

63 zdolność pozyskiwania i zatrzymywania pracowników, konsumentów, klientów, użytkowników; morale, zaangażowanie i wydajność pracowników; opinie inwestorów, właścicieli, darczyńców, sponsorów i społeczności finansowej; relacje organizacji z przedsiębiorstwami, instytucjami rządowymi, mediami, dostawcami, podobnymi organizacjami, klientami oraz społecznością, w obrębie której organizacja funkcjonuje. ISO jest jednym z trzech dokumentów rekomendowanych przez Komisję Europejską przedsiębiorstwom europejskim do wdrożenia społecznej odpowiedzialności. Rekomendacja ta jest zawarta w komunikacie Komisji zawierającym odnowioną strategię UE na lata dotyczącą społecznej odpowiedzialności przedsiębiorstw. Dobre praktyki w zakresie odpowiedzialności społecznej są to dobrowolne działania organizacji, wykraczające poza wymagania określone przepisami prawa, które uwzględniają w procesach decyzyjnych kwestie dotyczące społecznych i środowiskowych uwarunkowań oraz rozliczania się ze skutków decyzji i działań wpływających na otoczenie organizacji [ Dobre praktyki w koncepcji CSR, w gospodarstwie rolnym dotyczą między innymi: zarządzania organizacją z uwzględnieniem zasad odpowiedzialności społecznej w procesie podejmowania i wdrażania decyzji; przestrzegania fundamentalnych zasad i prawa w pracy, zapobiegania zanieczyszczeniu środowiska, zrównoważonego wykorzystania zasobów (ograniczenie zużycia surowców i energii, efektywne wykorzystanie materiałów itp.), przeciwdziałania korupcji, stosowania uczciwej konkurencji, poszanowania praw własności, prowadzenia dialogu społecznego na temat spraw będących przedmiotem zainteresowania społeczności lokalnych, podejmowania inwestycji społecznych, prowadzenia uczciwego marketingu dotyczącego wyrobów i usług, ochrony zdrowia i bezpieczeństwa konsumentów. Pierwszym etapem wdrażania strategii społecznie odpowiedzialnej gospodarstwa rolnego jest określenie czym jest, jaki jest lub jaki powinien być kontekst CSR. Dla określenia obszarów priorytetowych zastosować należy metodę oceny istotności obszarów społecznej odpowiedzialności biznesu z punktu widzenia gospodarstwa rolnego. W analizowanym gospodarstwie oceniano działania, które przyczyniają się do realizacji celów zdefiniowanych w ramach poniższych obszarów głównych określonych w normie: ład organizacyjny, prawa człowieka, praktyki związane z zatrudnieniem, środowisko, uczciwe praktyki operacyjne, zagadnienia konsumenckie, rozwój społeczeństwa i zaangażowanie społeczności lokalnej. Kolejnym elementem konstruowania strategii jest analiza powiązania obszarów społecznej odpowiedzialności biznesu z punktu widzenia misji, celów, szans i zagrożeń. W tym celu należy porównać działania wewnętrzne i zewnętrzne z możliwością realizacji założonych celów. Ocena istotności obszarów CSR pokazuje, na których obszarach firma powinna oprzeć się i rozwijać. W dalszej kolejności należy przeanalizować wewnętrzne i zewnętrzne otoczenie firmy poprzez identyfikację potrzeb i dialog z interesariuszami. Do grupy interesariuszy zaliczamy właścicieli gospodarstwa, dla których najważniejszą wartością jest zysk z prowadzonej działalności, podnoszenie wartości firmy, ale także reputacja oraz efektywne zarządzanie 63

64 informacją. Drugą grupę stanowią pracownicy, dla których ważną wartością jest wynagrodzenie, realizowanie świadczeń, tworzenie miejsc pracy, szkolenia i rozwój. Kolejny zasób to kontrahenci, dla których wartość firmy tworzy dochód ze sprzedaży usług i towarów, a kluczowe są: wzrost jakości współpracy, partnerstwo i lojalność oraz rozwój gospodarstwa. Wspólnym celem dla wszystkich wymienionych grup jest tworzenie innowacji, które usprawniają i ułatwiają pracę. Czwarta grupa to klienci, dla których wartością jest użyteczność nabytych towarów. Jak wspomniano świadomość odbiorców jest coraz większa, co przekłada się na działanie gospodarstwa w aspekcie wytwarzanych produktów. Konkurencja to grupa, o której nie można zapomnieć. Dla nich ważne jest etyczne postępowanie firm działających w branży. Najważniejsze wartości to: środowisko, brak nieuczciwych praktyk a tym samym brak kosztów z nich wynikających. Obecnie bardzo ważne dla gospodarstw rolnych jest pozyskanie zewnętrznych źródeł finansowania. Równocześnie ważną grupą wpływającą na strukturę strategii są instytucje rządowe i społeczne, dla których bezpośrednią wartość stanowią wpływy z podatków. Dla nich równie ważne jest tworzenie miejsc pracy, likwidacja dysproporcji społecznych i ochrona środowiska naturalnego. Wszystkie wymienione obszary są bezpośrednią korzyścią dla szeroko pojętych społeczności lokalnych, regionalnych czy krajowych. Punktem wyjścia budowania strategii CSR jest etyka oraz zaufanie. Do kluczowych czynników etycznego funkcjonowania zaliczamy obszary takie jak: uczciwość w kontaktach biznesowych, odpowiedzialność za prowadzone działania, szacunek w postępowaniu, determinacja w przestrzeganiu ustalonych zasad etycznych oraz zaangażowanie pracowników w etyczne działania. Ważny obszar działań etycznych stanowią pracownicy zasady współistnienia określa Kodeks Pracy i Konstytucja RP. Dodatkowo można jednak stosować szereg narzędzi jak: opracowanie procedury rekrutacji, stworzenie regulaminu pracy, opracowanie kodeksu etycznego, otwartość w rozmowach z pracownikami, procedury współpracy z dostawcami, klientami i informacje dla osób trzecich (przetargi, wybór dostawcy). Majątek gospodarstwa rolnego to zarówno zasoby materialne jak i niematerialne, m.in. reputacja. Dla otoczenia biznesu jest ona odzwierciedleniem działań gospodarstwa. Reputacja może składać się z elementów emocjonalnych jak i z bezpośrednich doświadczeń. Duże znaczenie na ocenę przedsiębiorstwa ma poziom zaufania. Bez zaufania ze strony klientów, pracowników oraz innych interesariuszy reputacja firmy nie byłaby dobra [ 3. Przykłady dobrych praktyk w gospodarstwie rodzinnym W ramach realizowania strategii CSR wyszczególniono przykłady dobrych praktyk, które zostały zastosowane w rodzinnym gospodarstwie rolnym. Pracownicy stanowią ważny fundament prowadzenia gospodarstwa zgodnie z CSR. W analizowanym gospodarstwie zatrudnieniowych jest kilka osób, w tym część sezonowo. Powoduje to, że działania trzeba dostosować bezpośrednio do trybu pracy pracowników. Realizowane są działania takie jak: umowy o pracę, zasada równości traktowania, uczciwość w kontaktach pracownik właściciel, sprawiedliwa polityka wynagrodzenia, planowanie pracy w sposób z poszanowaniem życia prywatnego i rodzinnego pracowników, elastyczny czas pracy w sezonach zmniejszonego nakładu pracy a także udzielanie dni wolnych w czasie żniw, aby pracownicy mogli zebrać plony w prywatnym, własnym gospodarstwie. Pracownicy mają możliwość uczestniczyć w szkoleniach branżowych finansowanych przez pracodawców. Relacje z dostawcami to przede wszystkim komunikacja z rynkiem, zaufanie, dotrzymywanie zobowiązań, przestrzeganie reguł gry biznesowej, przestrzeganie praw o ochronie konkurencji, praw antymonopolowych, dbałość o bezpieczeństwo produktów i usług, przystąpienie do certyfikacji instytucji zewnętrznych (np. produkty ekologiczne). W zakresie współpracy ze społecznościami lokalnymi, prowadzone są działania niewymagające dużych nakładów finansowych, które jednak tworzą i umacniają korzystny 64

65 wizerunek gospodarstwa w oczach ludności. Organizowane są warsztaty dla młodzieży z okolicznych wiosek, turniej piłki nożnej, fundowane jest stypendium naukowe. W zakresie środowiska naturalnego przeprowadzono tzw. analizę prośrodowiskową w pięciu kategoriach: energia, papier, woda, odpady, transport. Wyniki analizy pozwoliły zaplanować działania w czasie: np. wymiana sprzętu na mniej energochłonny, zmiana oświetlenia, wymóg drukowania dwustronnego, zakaz drukowania i. Dalsze działania w ramach tworzenia dobrych praktyk i określania strategii CSR dotyczyły: określenia celów praktycznych gospodarstwa odpowiadających celom zrównoważonego rozwoju; sformułowania kryteriów (wskaźników) służących do pomiaru realizacji celów, którym praktyka służy; posłużenia się benchmarkami; uwzględnienia potrzeby współpracy z NGO (non-govermental organizations) lub innymi partnerami biznesowymi; zidentyfikowania właściciela biznesowego praktyki oraz osoby bezpośrednio odpowiedzialnej za jej realizację; udostępnienia i przekazywania informacja o realizacji strategii interesariuszom; określenia wydatków związanych z realizacją praktyki w budżecie; wykorzystania ustalonych kryteriów/wskaźników oraz pomiar efektywności działań podejmowanych w ramach praktyki, w kontekście przyjętych dla niej celów; analizowania wyników dokonywanych pomiarów dotyczących praktyki i wyciągania z nich wniosków; opracowania planu komunikacji wewnętrznej i zewnętrznej. Zakończenie Strategia CSR jest trudna w tworzeniu i realizacji. Wymaga zaangażowania zarówno właścicieli jak i pracowników gospodarstwa. Wymaga też wrażliwości społecznej. Strategia ta jest patrzeniem w przyszłość, toteż ciężko spodziewać się bezpośredniego, szybkiego przełożenia działań na wyniki. Mówić, że gospodarstwo wkracza na ścieżkę społecznej odpowiedzialności możemy dopiero wówczas, gdy: [ uporządkuje swoje działania w tym zakresie; nawiąże długoterminowy dialog ze wszystkimi kluczowymi interesariuszami; zidentyfikuje szanse i zagrożenia w obszarze zrównoważonego rozwoju oraz w obszarze wartości, którymi się kieruje; świadomie zacznie kształtować swoją reputację jako podmiot wiarygodny, uczciwy i działający z poszanowaniem zasad etycznych. Opracowanie i efektywne wdrożenie strategii CSR może przynieść wymierne korzyści, w tym: zrównoważony, realizowany w perspektywie długoterminowej, rozwój gospodarstwa; optymalizację kosztów operacyjnych; większą odporność na sytuacje kryzysowe, mody panujące; większą lojalność i zaufanie ze strony klientów, kontrahentów i pozostałych interesariuszy; pozyskanie i utrzymanie najlepszych pracowników, wzrost zaangażowania. Zasadność wprowadzenia strategii CSR jest ogromna. Od momentu jej planowania należy wracać do jej podstaw w celu ciągłego udoskonalania. Jest to inwestycja, która wymaga ciągłego rozwoju, a jej realizacja będzie procentować w zyskach gospodarstwa oraz będzie wartością dodaną dla otoczenia wewnętrznego i zewnętrznego. 65

66 Literatura 1. BARTKOWIA K, Społeczna odpowiedzialność biznesu w aspekcie teoretycznym i empirycznym, Wyd. Difin, Warszawa 2011, s Encyklopedia Zarządzania, Komunikat Komisji do Parlamentu Europejskiego, Rady Europejskiego Komitetu Ekonomiczno Społecznego i Komitetów Regionów. Odnowiona strategia UE na lata dotycząca społecznej odpowiedzialności przedsiębiorstw, Bruksela , KOM (2011) 681 wersja ostateczna, s.7 6. LATOSZEK, Integracja europejska, mechanizmy i wyzwania. Wydawnictwo Książka i Wiedza, Warszawa 2007, s Powszechny Spis Rolny, Rok, Odpowiedzialny biznes w nieodpowiedzialnym świecie. Akademia Rozwoju Filantropii w Polsce, Wyd. Forum Odpowiedzialnego Biznesu, Warszawa 2004, s Rozporządzeni Rady WE 1698/2005 z roku, w sprawie wsparcia obszarów wiejskich przez Europejski Fundusz Rolny na rzecz Rozwoju Obszarów Wiejskich (EFRROW) (Dz. U. L. 277 z , art.26) Abstract Corporate Social Responsibility was created as an answer to the social and economic conditions of modern companies. Socially responsible company is the organization which takes under consideration its environment but at the same time it does not abandon the profit orientation. In this paper the homestead which implements the CSR and operates in balanced agriculture conditions is analyzed. The examples of good practice concerning CSR in Polish homestead are shown. Key words: Corporate Social Responsibility, balanced agriculture, homestead Santrauka Socialinės atsakomybės strategija verslui ir žemės ūkiui subalansuota šeimos ūkyje Korporatyvios socialinės atsakomybės strategija yra sėkmingai diegiama didžiausiose pasaulio bendrovėse. Šios bendrovės pastebi kokia yra nauda iš socialinio aktyvumo, aišku nepamirštant savo pačių iškeltų tikslų. Sukurtas teigiamas įvaizdis, kurį pastebi klientai, institucijų atstovai, darbuotojai, bendruomenė. Abipusis pasitikėjimas aplinkoje suteikia galimybę kurti ilgalaikį bendradarbiavimą su verslo partneriais, skatina didesnį darbuotojų susidomėjimą, sukuria pozityvią atmosferą plėtoti verslą visuomenėje, padeda užmegzti kontaktus su institucijų atstovais. Šio tyrimo tikslas atskleisti korporatyvios socialinės atsakomybės vaidmenį ūkyje, analizuojant geruosius pavyzdžius, kur buvo įdiegta korporatyvios socialinės atsakomybės sistema. Ši sistema įdiegta viename didėliame šeimos ūkyje Lenkijos teritorijoje. 66

67 Streszczenie DZIAŁALNOŚĆ NIEROLNICZA JAKO PRZEJAW PRZEDSIĘBIORCZYCH ZACHOWAŃ ROLNIKÓW INDYWIDUALNYCH Anna Maria Rak, Beata Domańska-Szaruga Uniwersytet Przyrodniczo-Humanistyczny w Siedlcach Jednym z istotnych przejawów aktywności oraz przedsiębiorczych zachowań rolników indywidualnych jest podejmowanie i prowadzenie działalności o charakterze nierolniczym. W ujęciu społeczno-ekonomicznym rozwój tego typu działalności stanowi dla podejmujących ją rolników dodatkowe źródło dochodu, a jednocześnie pozytywnie wpływa na poprawę warunków życia mieszkańców wsi i sprzyja osiąganiu celów rozwoju lokalnego. W niniejszym opracowaniu pojęcie nierolniczej działalności gospodarczej odnoszone jest do aktywności bezpośrednio związanej z gospodarstwem rolnym, tj. wykorzystującej jego zasoby (siłę roboczą, ziemię, budynki, maszyny). Nie wliczono tu działalności innej niż rolnicza, jeżeli z zasobów gospodarstwa do jej prowadzenia wykorzystywana jest tylko i wyłącznie siła robocza. Podstawowym celem opracowania było rozpoznanie skali zjawiska i stopnia zróżnicowania działalności nierolniczej w Polsce oraz dokonanie charakterystyki gospodarstw rolnych podejmujących tego typu działalność. Słowa kluczowe: działalność nierolnicza, struktura obszarowa gospodarstw, wielkość ekonomiczna gospodarstwa Wprowadzenie Istotnym przejawem aktywności oraz przedsiębiorczych zachowań rolników indywidualnych jest dywersyfikacja działalności gospodarstw rolnych polegająca na różnicowaniu struktury produkcji rolniczej oraz wykorzystywaniu zasobów ziemi, kapitału i pracy do prowadzenia działalności innej niż rolnicza. W ujęciu społeczno-ekonomicznym rozwój tego typu działalności stanowi dla podejmujących ją rolników dodatkowe źródło dochodu, a jednocześnie pozytywnie wpływa na poprawę warunków życia mieszkańców wsi i sprzyja osiąganiu celów rozwoju lokalnego. Umożliwia również pobudzanie aktywności środowisk i stymulowanie współpracy z wykorzystaniem wartości związanych ze specyfiką społeczną, kulturową i przyrodniczą obszarów wiejskich. W niniejszym opracowaniu pojęcie nierolniczej działalności gospodarczej odnoszone jest do aktywności bezpośrednio związanej z gospodarstwem rolnym, tj. wykorzystującej jego zasoby (siłę roboczą, ziemię, budynki, maszyny). Nie zaliczono tutaj działalności innej niż rolnicza, jeżeli z zasobów gospodarstwa do jej prowadzenia wykorzystywana jest tylko i wyłącznie siła robocza. Podstawowym celem niniejszego opracowania było rozpoznanie skali zjawiska i stopnia zróżnicowania działalności nierolniczej w Polsce oraz dokonanie charakterystyki gospodarstw rolnych podejmujących tego typu działalność. Dla realizacji tak postawionego celu wykorzystane zostały informacje wtórne, tj. dane Głównego Urzędu Statystycznego zestawione w pozycji Charakterystyka gospodarstw rolnych w 2013 r. W opracowaniu informacji wykorzystano metody analizy i indukcji. Analizie poddano zależności pomiędzy rodzajem działalności nierolniczej oraz klasą wielkości ekonomicznej gospodarstw z tego typu działalnością a grupą obszarową gospodarstwa rolnego. Metoda indukcji polegała na wyprowadzeniu uogólnień i wniosków z przeprowadzonych obserwacji. Rola działalności nierolniczej gospodarstw w rozwoju rolnictwa i obszarów wiejskich Rozwój różnych form drobnej przedsiębiorczości na terenach wiejskich należy traktować jako czynnik kształtujący szereg korzyści społecznych i ekonomicznych dla całej społeczności lokalnej. Funkcja społeczna przedsiębiorczości polega nie tylko na jej udziale w formowaniu klasy drobnych właścicieli, ale także na łagodzeniu napięć społecznych, frustracji i apatii. Cel ten realizowany jest poprzez wchłanianie części nadwyżek zasobów siły roboczej, kreowanie przedsiębiorczych postaw, wskazywanie szans i możliwości samozatrudnienia, osiągnięcia sukcesu, zmiany statusu społecznego oraz poprawy warunków życia i pracy. Do korzyści ekonomicznych podejmowania i prowadzenia działalności nierolniczej przez gospodarstwa rolne zalicza się [Strużycki, 2004; Rak, 2006]: rozszerzenie funkcji gospodarstw rolnych o nowe funkcje (np. przetwórstwo), co zwiększa ich trwałość i odporność na różnego rodzaju zmiany rynkowe; 67

68 wykształcenie lokalnego rynku pracy połączone z racjonalnym wykorzystaniem kapitału; tworzenie nowych miejsc pracy w zawodach związanych z otoczeniem rolnictwa, a tym samym ograniczanie poziomu bezrobocia wiejskiego i zmianę struktury społeczno zawodowej ludności wiejskiej; zwiększanie poziomu wykorzystania zasobów wytwórczych obszaru wiejskiego, w tym również środowiska i jego walorów krajobrazowych; rozwój urządzeń infrastruktury produkcyjnej (np. sieci wodociągowej) i społecznej (w zakresie ochrony zdrowia czy oświaty); tworzenie warunków (organizacyjnych i kapitałowych) dla zwiększania konkurencyjności wytwórczej i handlowej społeczności wiejskiej na rynkach zbytu, które sprzyjają powstawaniu powiązań integracyjnych między producentami i przetwórcami, jak również powstawaniu grup producenckich i marketingowych; ograniczenie działalności bądź eliminowanie z rynku lokalnego rozbudowanych układów pośrednictwa na produkty i usługi rolnicze oraz spekulacyjnego kapitału handlowego; działanie w środowisku lokalnym i zasilanie podatkami budżetów gminnych, co pozytywnie wpływa na możliwości władz lokalnych w zakresie niezbędnych przedsięwzięć; poszukiwanie i wykorzystywanie nisz produkcyjnych, które wzbogaca ofertę handlową na rynku lokalnym i jednocześnie sprzyja promocji lokalnych obszarów wiejskich np. wprowadzanie na rynek regionalny, krajowy a nawet międzynarodowy, specyficznych dla danego terenu wyrobów. W Polsce w roku 2013 różnego rodzaju działalność nierolniczą prowadziło łącznie gospodarstw, tj. 2,6% ogółu gospodarstw rolnych o powierzchni powyżej 1 ha (tab. 1). Najwięcej spośród nich zajmowało się działalnością agroturystyczną, czyli formą wypoczynku opartą o bazę noclegową i aktywności rekreacyjne związane z gospodarstwem rolnym. Kwatery agroturystyczne działają głównie na terenach charakteryzujących się dużymi walorami turystycznymi. Dzięki bogatemu dziedzictwu kulturowemu i przyrodniczemu najczęściej odwiedzane przez turystów są województwa małopolskie i podkarpackie, gdzie funkcjonuje odpowiednio 20,0% i 10,0% zasobów kwater agroturystycznych [Rolnictwo i gospodarka żywnościowa w Polsce, 2012]. Obydwa te województwa odznaczają się jednocześnie szczególnie niekorzystną strukturą obszarową gospodarstw rolnych. Popularnością cieszy się także województwo warmińsko-mazurskie z Krainą Wielkich Jezior Mazurskich i województwo podlaskie z Puszczą Białowieską. Polskie gospodarstwa agroturystyczne oferują głównie (w 70,0 80,0%) zakwaterowanie w pokojach gościnnych, w znacznie mniejszym stopniu w samodzielnych mieszkaniach i domach oraz na polach namiotowych. Jeden obiekt agroturystyczny liczy średnio 5 pokoi z 10 miejscami noclegowymi (5 pokoi dwuosobowych). Niemniej jednak oferta wypoczynkowa gospodarstw agroturystycznych obejmuje często dodatkowe usługi oraz zajęcia rekreacyjne i kulturalne tj.: jazdę konną, wędkowanie, zbieranie runa leśnego, warsztaty rękodzielnicze i kulinarne, zwiedzanie okolicznych atrakcji czy uczestniczenie w różnego rodzaju imprezach lokalnych. Rozwój agroturystyki stanowi istotny kierunek w przeobrażeniach społecznogospodarczych wsi polskiej. Agroturystyka wpływa na całościowy wzrost popytu w miejscowościach turystycznych, podtrzymuje folklor i sprzyja inwestycjom. Stanowi formę działalności przyczyniającą się do rozwoju konkurencyjności oraz ekonomicznego ożywienia terenów wiejskich, co w konsekwencji pozytywnie wpływa na poprawę jakości życia mieszkańców. Stwarza również warunki do pobudzania aktywności środowisk i stymuluje współpracę, wykorzystując wartości związane ze specyfiką społeczną, kulturową i przyrodniczą wsi. Wśród działalności nierolniczych coraz większego znaczenia nabierają rolnicze prace kontraktowe. W roku 2013 tego rodzaju działalność prowadzona była przez 11,2% ogółu gospodarstw z działalnością nierolniczą (tab. 1). Jest to najczęściej działalność usługowa oparta 68

69 o wykorzystanie własnych maszyn i urządzeń rolniczych, co może świadczyć o tym, że najbardziej niewykorzystanym zasobem obok zasobów ludzkich jest posiadany sprzęt rolniczy. Stosunkowo słabo spopularyzowanym rodzajem działalności nierolniczej w Polsce prowadzonej z wykorzystaniem zasobów gospodarstwa rolnego nadal pozostaje przetwórstwo produktów rolnych. Krańcowo różnie pod tym względem kształtuje się sytuacja w pozostałych krajach UE, gdzie przetwórstwo stanowi dominujący kierunek dywersyfikacji, rozwijany przez blisko 60,0% gospodarstw. Tabela 1. Gospodarstwa rolne o powierzchni powyżej 1 ha prowadzące działalność nierolniczą w 2013 r. wg rodzajów działalności Wyszczególnienie Liczba gospodarstw rolnych % ogółu gospodarstw rolnych % ogółu gospodarstw z działalnością nierolniczą Gospodarstwa ogółem ,0 2,6 Gospodarstwa prowadzące działalność nierolniczą, w tym w zakresie: ,6 100,0 - agroturystyki, ,6 22,6 - rękodzieła, ,2 6,5 - przetwórstwa produktów rolnych, ,2 6,5 - produkcji energii odnawialnej, 226-0,6 - przetwarzania drewna surowego w gospodarstwie, ,1 4,7 - akwakultury, ,1 3,9 - rolniczych prac kontraktowych, ,3 11,2 - nierolniczych prac kontraktowych, ,1 5,0 - leśnictwa, ,1 3,0 - innych działalności ,2 44,6 Źródło: Charakterystyka gospodarstw rolnych w 2013 r., GUS, Warszawa Zróżnicowanie gospodarstw prowadzących nierolniczą działalność gospodarczą Analiza gospodarstw rolnych prowadzących działalność nierolniczą według grup obszarowych (tab. 2) wskazuje, że największy ich odsetek, to gospodarstwa o powierzchni 1 5 ha. Najmniejsze obszarowo gospodarstwa rolne najczęściej podejmują działalność w zakresie rękodzieła, przetwórstwa drewna surowego oraz agroturystyki. Jednocześnie odsetek gospodarstw z działalnością nierolniczą w grupie obszarowej powyżej 20 ha jest prawie dwukrotnie wyższy niż dla gospodarstw rolnych ogółem. Do tej grupy obszarowej należy szczególnie dużo gospodarstw zajmujących się rolniczymi pracami kontraktowymi oraz produkcją energii odnawialnej. Największą aktywność pozarolniczą w UE również wykazują gospodarstwa, których powierzchnia nie przekracza 5 ha. Nieco inaczej kształtuje się sytuacja, jeżeli analizy dokonamy w odniesieniu do poszczególnych grup obszarowych gospodarstw. Udział gospodarstw prowadzących działalność inną niż rolnicza zwiększał się wraz ze wzrostem powierzchni użytków rolnych od 2,1% w grupach obszarowych 0 1 ha i 1 2 ha do 6,5% w grupie ha oraz 10,1 w grupie 100 ha i więcej. Najwyższy odsetek gospodarstw prowadzących działalność inną niż rolnicza odnotowano w przypadku [Charakterystyka gospodarstw rolnych w 2013 r., 2014]: działalności usługowej z wykorzystaniem własnego sprzętu w grupie obszarowej 0 1 ha UR (41,2% ogółu gospodarstw tej grupy prowadzących działalność inną niż rolnicza), agroturystyki w grupie obszarowej 1 2 ha (27,5%), przetwórstwa produktów rolnych w grupie obszarowej ha (9,5%), przetwarzania drewna w grupie obszarowej 3 5 ha (7,4%), rękodzieła w grupie obszarowej 1 2 ha (13,5%), akwakultury w grupie obszarowej 100 ha i więcej (7,5%), 69

70 wytwarzania energii odnawialnej na rynek w grupie obszarowej 100 ha i więcej (2,0%), innych działalności (np. prowadzenie sklepu, w którym są sprzedawane produkty gospodarstwa rolnego) w grupie obszarowej 0 1 ha (73,5% ogółu gospodarstw tej grupy prowadzących działalność inną niż rolnicza). Tabela 2. Struktura obszarowa (%) gospodarstw rolnych o powierzchni powyżej 1 ha prowadzących nierolniczą działalność gospodarczą w 2013 r. Wyszczególnienie 1 5 ha 5 10 ha ha ha pow. 20 ha Gospodarstwa rolne ogółem 52,6 22,6 10,1 5,0 9,7 Gospodarstwa z działalnością nierolniczą ogółem 43,9 22,0 10,6 5,9 17,6 Agroturystyka 50,6 19,9 8,9 5,9 14,7 Rękodzieło 72,2 15,4 7,8 1,6 3,0 Przetwórstwo produktów rolnych 33,1 27,1 15,4 5,7 18,7 Produkcja energii odnawialnej 25,2 24,4 4,0 9,7 36,7 Przetwórstwo surowego drewna w gospodarstwie 52,1 23,1 9,1 2,9 12,8 Akwakultura 31,4 22,3 11,0 10,3 25,0 Rolnicze prace kontraktowe 15,5 15,5 12,6 12,7 43,7 Nierolnicze prace kontraktowych 40,2 19,2 7,4 7,2 26,0 Leśnictwo 25,2 26,3 20,9 10,2 17,4 Inne działalności 45,9 25,1 10,2 4,4 14,4 Źródło: jak w tabeli 1. Współczesna analiza funkcjonowania gospodarstw rolnych wymaga uwzględnienia ich wielkości ekonomicznej. Jest to wskaźnik określany na podstawie standardowej nadwyżki bezpośredniej (Standard Gross Margin SGM) i stanowi sumę standardowych nadwyżek bezpośrednich wszystkich działalności rolniczych prowadzonych w gospodarstwie. Wyrażany jest w europejskich jednostkach wielkości ESU (European Size Unit). Wartość 1 ESU ustalona przez Komisję Europejską wynosi 1200 euro. Klasyfikacji gospodarstw prowadzących jednocześnie działalność rolniczą i nierolniczą (tab. 3) dokonano według podziału J. Zegara, który wyróżnia [Zegar, 2009]: gospodarstwa nieżywotne ekonomicznie (do 4 ESU), gospodarstwa o słabej żywotności ekonomicznej (4 8 ESU), gospodarstwa o średniej żywotności ekonomicznej (8 15 ESU), gospodarstwa silnie żywotne ekonomicznie (pow. 15 ESU). Uwzględniając powyższe kryteria należy stwierdzić, iż największa grupa gospodarstw rolnych ogółem (66,4%), a także łączących działalność rolniczą z nierolniczą (58,7%) należy do nieżywotnych ekonomicznie bądź do gospodarstw o słabej żywotności ekonomicznej. W każdej wyodrębnionej kategorii żywotności, gospodarstwa z działalnością nierolniczą przyjmują jednak korzystniejsze wskaźniki struktury wg klas wielkości ekonomicznej w porównaniu z gospodarstwami ogółem. Najwyższy odsetek gospodarstw rolnych o średniej i wysokiej żywotności ekonomicznej (zdecydowanie przewyższający średnią dla ogółu gospodarstw łączących działalność rolniczą z nierolniczą) odnotowano dla gospodarstw prowadzących działalność w zakresie rolniczych prac kontraktowych, przetwórstwa produktów rolnych oraz nierolniczych prac kontraktowych. Są to jednocześnie gospodarstwa charakteryzujące się korzystniejszą strukturą obszarową niż te, które rozwijają inne rodzaje działalności nierolniczej. Najniższą wielkością ekonomiczną cechowały się gospodarstwa zajmujące się rękodziełem, przetwarzaniem drewna surowego bądź agroturystyką, tj. gospodarstwa o stosunkowo niewielkiej powierzchni użytków rolnych (tab. 2). Można więc sądzić, że to właśnie małe zasoby ziemi i kapitału spowodowały podjęcie działalności nierolniczej bazującej głównie na zasobach ludzkich oraz zasobach przyrodniczo-kulturowych wsi. 70

71 Tabela 3. Struktura gospodarstw (%) prowadzących działalność nierolniczą w 2013 r. wg klas wielkości ekonomicznej Wyszczególnienie do 4 ESU 4 8 ESU 8 15 ESU pow. 15 ESU Gospodarstwa rolne ogółem 48,0 18,4 12,8 20,8 Gospodarstwa z działalnością nierolniczą ogółem 39,6 19,1 13,7 27,6 Agroturystyka 47,7 19,9 12,8 19,6 Rękodzieło 53,3 26,7 10,6 9,4 Przetwórstwo produktów rolnych 12,9 28,3 18,3 40,5 Przetwórstwo surowego drewna w gospodarstwie 50,7 23,7 10,2 15,4 Akwakultura 35,2 18,1 17,2 29,5 Rolnicze prace kontraktowe 17,8 12,0 12,1 58,1 Nierolnicze prace kontraktowych 35,9 16,1 12,6 35,4 Leśnictwo 37,1 19,8 19,4 23,7 Inne działalności 42,8 17,9 14,2 25,1 Źródło: jak w tabeli 1. Wnioski Przeprowadzona analiza gospodarstw rolnych wykorzystujących zasoby własne w działalności nierolniczej pozwala na sformułowanie następujących uogólnień i wniosków: 1. W roku 2013 działalność nierolniczą prowadziło łącznie gospodarstw, tj. 2,6% ogólnej liczby gospodarstw rolnych. Wśród działalności nierolniczych dominującą rolę odgrywała agroturystyka, wykorzystująca przede wszystkim zasoby ludzkie gospodarstwa oraz walory przyrodniczo-kulturowe obszarów wiejskich. Stosunkowo słabo spopularyzowanym rodzajem działalności nierolniczej w Polsce w porównaniu z danymi dla UE pozostaje przetwórstwo produktów rolnych. 2. W świetle przeprowadzonej analizy można stwierdzić, iż działalność nierolnicza stanowi ważny element funkcjonowania małych obszarowo gospodarstw (do 5 ha), i to zarówno w Polsce, jak i całej UE. Jedynie kontraktowe prace rolnicze (działalność usługowa oparta o wykorzystanie własnych maszyn i urządzeń rolniczych) oraz wytwarzanie energii odnawialnej pozostają domeną gospodarstw o powierzchni powyżej 20 ha. 3. W strukturze gospodarstw prowadzących działalność nierolniczą dominują gospodarstwa nieżywotne ekonomicznie oraz o słabej żywotności ekonomicznej. Najniższą wielkością ekonomiczną cechują się gospodarstwa zajmujące się rękodziełem, przetwarzaniem drewna surowego bądź agroturystyką, tj. gospodarstwa o stosunkowo niewielkiej powierzchni użytków rolnych, dla których dochód z działalności nierolniczej stanowi istotne uzupełnienie dochodu rolniczego. Bibliografia 1. Charakterystyka gospodarstw rolnych w 2013 r., GUS, Warszawa RAK A. M., (2006). Rola małych firm w rozwiązywaniu problemów bezrobocia wiejskiego, Rozprawa doktorska, Akademia Podlaska, Siedlce. 3. Rolnictwo i gospodarka żywnościowa w Polsce, Ministerstwo Rolnictwa i Rozwoju Wsi, Warszawa STRUŻYCKI M. (RED.), (2004). Małe i średnie przedsiębiorstwa w gospodarce regionu, Państwowe Wydawnictwo Ekonomiczne, Warszawa. 5. ZEGAR J., (2009). Struktura polskiego rolnictwa rodzinnego, Wydawnictwo IERiGŻ - PIB, Warszawa. 71

72 Abstract Non-Agricultural Activities as an Indication of Entrepreneurial Behaviour of Individual Farmers Taking up and pursuit of non-agricultural activity is one of the important entrepreneurial behaviour of farmers. In terms of socio-economic development such type of activity undertaking by farmers constitutes an additional source of income for them, as well as has a positive effect on the improvement of the living conditions of the rural population. It also promotes the achievement of the objectives of local development. In this paper, the concept of non-agricultural activity is directly related to the activity within the farm, ie. using its resources (labour, land, buildings, machinery). It does not include other than agricultural activities, if the workforce is the only resource used to run it. The objective of the study is to recognize the scale of the phenomenon and the degree of diversification of non-agricultural activities in Poland and make the characteristics of farms undertaking this type of activity. Santrauka Alternatyvi veikla ūkininkų verslumo raiška Vienas iš esminių požymių, kad ūkininkai tampa aktyvesni ir labiau verslūs, tai faktai, kad vystoma ir plėtojama neūkinė, alternatyvi veikla. Jeigu žiūrėtume per socialinę ekonominę prizmę, tokios veiklos vystymas tai papildomas pajamų šaltinis, kuris tuo pačiu gerina kaimo gyventojų gyvenimo sąlygas ir padeda pasiekti regiono vystymosi tikslus. Šiame parengtame darbe, alternatyvios (neūkinės) veiklos apibrėžimas apima veiklą tiesiogiai susijusią su ūkio potencialu, t.y. panaudojant ūkio išteklius (darbo jėgą, žemę, pastatus, automobilius). Pažymėtina, kad tyrimo metu nebuvo įtraukta kita, neūkinė veikla, jeigu iš ūkio išteklių naudojama tik darbo jėga. Pasiektas pagrindinis darbo tikslas įvardintas alternatyvios (neūkinės) veiklos mastas ir diversifikacijos lygis Lenkijoje. Taip pat apibūdinti ūkiai, kurie pasiryžta vykdyti tokią veiklą. Raktiniai žodžiai:alternatyvi, neūkinė veikla, struktūrinis ūkio plotas, ekonominis ūkio dydis. 72

73 Anotacija JAUNIEJI LYDERIAI SKATINA KAIMO BENDRUOMENĘ VEIKTI Neringa Simanaitytė Aleksandro Stulginskio Universitetas Straipsnyje pateikiami dviejų Vilkaviškio rajono kaimo bendruomenių gerosios praktikos pavyzdžiai, kuriuose atsispindi lyderystės raiška ir aktyvus jaunų žmonių įsitraukimas į kaimo bendruomenės veiklą. Tyrimo tikslas pristatyti Vilkaviškio rajono kaimiškųjų vietovių jaunimo lyderystės gerosios praktikos pavyzdžius, prisidedančius prie kaimo socialinės infrastruktūros kūrimo. Tikslui pasiekti naudoti literatūros ir dokumentų analizės, lyginamosios analizės, grafinio vaizdavimo, nestruktūruoto interviu metodai. Tyrimo rezultatai atskleidžia, jog kaimiškųjų vietovių bendruomeninių organizacijų veiklai didelį poveikį turi įgyvendinami projektai, kurie prisideda prie bendruomenių tikslų įgyvendinimo. Projektinė veikla gerina bendruomenės narių tarpusavio sąveiką, bendradarbiavimą, bendravimą, savarankiškumą ir santykius organizacijoje viduje. Šių projektų rengime ir vykdyme, svarbų vaidmenį atlieka bendruomenės lyderis, gebantis išlaikyti pusiausvyrą tarp bendruomenės narių poreikių ir bendruomenės poreikių. Raktiniai žodžiai: jaunimas, kaimo bendruomenė. Įvadas Vilkaviškio rajono savivaldybė yra pietvakarių Lietuvoje, Marijampolės apskrityje, pasienyje su Lenkija ir Kaliningrado sritimi metų pradžioje savivaldybės teritorijoje gyveno gyventojai. Šių metų rugsėjo mėnesį savaitraščio Veidas" paskelbtame 2014 metų Lietuvos savivaldybių reitinge Vilkaviškio rajono savivaldybė nusirito žemyn iš 42 vietos buvusios 2013 metais, šiemet smuktelėjo į 47. Tai buvo jau aštuntasis Lietuvos savivaldybių reitingas, kuriame buvo vertinami tokie kriterijai kaip: socialinės pašalpos gavėjų skaičius iui gyventojų, nusikalstamumas 100 tūkst. gyventojų, registruotų bedarbių ir darbingo amžiaus gyventojų santykis; materialinių investicijų kiekis vienam gyventojui; gyventojų migracija; tiesioginių užsienio investicijų dydis vienam gyventojui; vidutinio darbo užmokesčio dydis. Reitingo apačioje Vilkaviškio rajono savivaldybė atsidūrė su kitomis pasienyje esančiomis savivaldybėmis, kur žmonės gauna mažiausias pajamas, savivaldybių administracijai tenka mokėti daugiausia socialinių pašalpų, klesti nedarbas, ne gana to, šios savivaldybės nepatrauklios ir užsienio investuotojams. Vilkaviškio rajono savivaldybė turi neišspręstų problemų, tačiau nėra viskas jau taip blogai, o rajonas turi išteklių vystymuisi. Situaciją gelbsti aktyvūs, sąmoningi ir socialiai atsakingi gyventojai. Ypač jaunimas. Kaimo vietovėse labai trūksta visapusiškai aktyvaus, inovatyvaus ir veiklaus metų jaunimo, kuris prisidėtų prie gyvenamosios aplinkos gerinimo, tačiau net ir keletas tokių žmonių gali keisti situaciją teigiama linkme. Šiame straipsnyje didžiausiais dėmesys skiriamas jaunimui gyvenančiam ir aktyviai veikiančiam Vilkaviškio rajono kaimiškųjų vietovių bendruomenių gyvenime. Tyrimo tikslas pristatyti Vilkaviškio rajono kaimiškųjų vietovių jaunimo lyderystės gerosios praktikos pavyzdžius, prisidedančius prie kaimo socialinės infrastruktūros kūrimo ir puoselėjimo. Tyrimo objektas Matlaukio ir Stirniškių Suvalkų kaimų bendruomenių, jaunimo lyderių veikla. Tyrimo metodai literatūros ir dokumentų analizė, lyginamoji analizė, grafinis vaizdavimas, nestruktūruotas interviu. Matlaukio kaimo bendruomenės nuveiktus darbus viešina jaunoji bendruomenės žurnalistė Matlaukys vos trys kilometrai nuo Rusijos sienos (Kaliningrado srities) esantis kaimas, kuriame gyvena apie 300 gyventojų. Nuo 2003 m veikia kaimo bendruomeninė organizacija, kuri vienija 121 narį. Bendruomenės veiklos tikslas vienyti kaimo gyventojus iš jo kilusius žmones, ugdyti gyventojų bendruomeniškumą, rūpintis savo kaimo ir jų gyventojų gerove. Taip pat skatinti domėjimąsi savo kaimo ir krašto istorija, puoselėti senąsias vietos gyventojų 73

74 tradicijas (Vilkaviškio LIONS, 2013). Bendruomenė telkia žmones, skatina atsakomybę, rengia projektus, organizuoja įvairius renginius, siekia sukurti patrauklų kaimą tiek savo, tiek aplinkinių kaimų gyventojams. Aktyvūs kaimo žmonės rūpinasi ūkiniais, socialiniais, komunaliniais, aplinkosauginiais kaimo reikalais, puoselėja kaimo tradicijas, užsiima kultūrine ir šviečiamąja veikla, aktyviai bendradarbiauja su kitomis bendruomenėmis. Bene didžiausias šios kaimo bendruomenės pasiekimas kaimo bendruomenės namų renovacija, kuri buvo atlikta įgyvendinant Vilkaviškio rajono savivaldybės m. strateginio plėtros plano vieną iš uždavinių: skatinti bendruomenės infrastruktūros plėtrą kaimiškose vietovėse. Įgyvendinant projektą, Vilkaviškio rajono Matlaukio kaimo viešosios paskirties pastato modernizavimas bei viešųjų erdvių sutvarkymas, buvo atliktas pastato kapitalinis remontas, sutvarkyti takai, įrengtas pastato teritorijos apšvietimas, sutvarkyta pastato aplinka, įrengtos vaikų žaidimų ir sporto aikštelės. Šio projekto vertė daugiau kaip 1,7 mln. litų. Iš jų per 1,6 mln. litų sudaro Europos Sąjungos lėšos (Vilkaviškio, 2010). Tačiau tikrosios vertės, kurią davė šio pastato modernizavimas kaimo gyventojams, pinigine išraiška pamatuoti neįmanoma metais, po renovacijos, atidaryti bendruomenės namai tapo tikru kaimo traukos centru. Jie sutelkė kaimo žmones bendrai veiklai ir siekiams. 1 pav. Matlaukio kaimo bendruomenės pastatas prieš ir po renovacijos Ir iki tol gana aktyviai veikusi, Matlaukio kaimo bendruomenė, 2013 metais atšventusi dešimties metų jubiliejų, po bendruomenės namų renovacijos tapo dar veiklesnė. Bendruomenė entuziastingai organizuoja įvairiausius renginius. Vidurvasarį organizuojama tradicinė vasaros šventė, kurioje dalyvauja ne tik vietiniai gyventojai, bet ir svečiai, sugrįžę paviešėti į gimtinę. Šiemet vasarą sulaukta rekordinio skaičiaus, daugiau nei pusantro šimto svečių. Amatų dieną pristatomi bendruomenės narių kurti dirbiniai. Visi norintys mokomi velti iš vilnos, austi, pinti iš vytelių, gaminti iš medžio, mokoma duonos kepimo subtilybių. Taip pat tradiciškai švenčiamos Užgavėnės, organizuojamos Naujųjų metų vakaronės. Organizuojami spektakliai vaikams, žymių Lietuvos atlikėjų pasirodymai. Rengiami edukaciniai užsiėmimai, paskaitos, kuriuos veda savo srities profesionalai. Matlaukiečiai dalyvauja verslumo ugdymo ir vystymo bendruomenėse mokymuose, seminaruose. Į šiuos renginius atvyksta ne tik vietiniai, bet ir apylinkių gyventojai. Švenčiant valstybines šventes, šio kaimo gyventojai taip pat išsiskiria savo patriotiškumu. Seniūnaitis pasirūpino, jog norintys kaimo gyventojai galėtų įsigyti naujas ar atnaujinti jau turimas valstybines vėliavas, todėl dabar sunku surasti sodybą, kurioje, minint valstybinę šventę, neplazdėtų aukštai iškelta Lietuvos trispalvė. Ir ne baudų ar grasinimų bijo šio kaimo gyventojai, tiesiog jie yra sąmoningi, bendruomeniški, jaučia pareigą pagerbti savo šalį ir parodyti pavyzdį jaunajai kartai. Matlaukio kaimo jaunimas taip pat gana aktyvus ir pilietiškas. Šio kaimo jaunieji gyventojai buriasi ir padeda organizuoti kaimo šventes, dalyvauja įvairiausiuose renginiuose, sporto varžybose, rankdarbių konkursuose, talkose, prieš didžiąsias metų šventes lanko kaimo senjorus. Mažiesiems kaimo gyventojams organizuojami spektakliai ir teatriukų pasirodymai, taip pat jie laisvalaikį leidžia puikiai įrengtoje vaikų žaidimų aikštelėje. Paauglės merginos kasdienybę gali paįvairinti dalyvaudamos įvairių rankdarbių technikų ir amatų mokymuose, 74

75 kurie organizuojami bendruomenės namuose. Tačiau bene smagiausiai laisvalaikį leidžia jaunuoliai mėgstantys aktyviai sportuoti. Net gi yra sukurtas posakis: Matlaukys - Sūduvos lygumų pakraštys, čia ne tik geltonuoja javai, čia ir krepšinį žaidžia jaunimas, vaikai... Naujai įrengtoje sporto aikštelėje jaunuoliai sportuoti gali ne tik dienomis, bet ir po darbų, jau sutemus, nes aikštelėje pasirūpinta apšvietimu. Apie 2000-uosius metus kaime įkurta vyrų krepšinio komanda Matlaukys, kuri aktyviai dalyvauja rajone organizuojamuose krepšinio turnyruose m. sausį ši komanda Vilkaviškio rajono Santakos taurės trečios lygos finale iškovojo pirmąją vietą. Tiesa, komandos sudėtis nepastovi, nariai nuolat keičiasi dėl nepastovaus gyvenimo kaime. Jaunuoliai prasmingai leisti laiką ir sportuoti gali ir bendruomenės namų antrajame aukšte įrengtoje sporto salėje, kuri įrengta pačių jaunųjų kaimo gyventojų iniciatyva. Įdomu tai, kad be bendruomenės pirmininkės, kuri išrinkta jau trečiajai kadencijai, ir seniūnaičio, aktyviai tvarkančių bendruomenės reikalus, jaunimo tarpe, taip pat yra labai iniciatyvi, veikli, lyderio savybėmis pasižyminti jaunoji šio kaimo bendruomenės narė Greta Ališauskaitė. Tiesa, ji šiuo metu studijuoja sostinėje, Lietuvos edukologijos universitete, Socialinės edukacijos fakultete. Nors mergina ne tik studijuoja, aktyviai veikia visuomeninėje veikloje, jaunimo ir studentų savivaldoje, tačiau savo gimtojo kaimo reikalų nepamiršta ir gyvendama už daugiau kaip dviejų šimtų kilometrų. Ji daugiau ar mažiau prisidėjusi prie didžiosios dalies vykdomų ir jau įvykusių veiklų ir iniciatyvų Matlaukio kaime. Ji, kaip jaunimo atstovė, yra įkūrusi grupę viename populiariausių socialinių tinklų. Ten kaimo gyventojai, ypač jaunimas, dalijasi naujienomis, aptaria aktualius kaimui klausimus, sprendžia problemas, išvykę kaimo gyventojai seka kaimo gyvenimo aktualijas. Be to, ši mergina užsiima informacijos apie savo gimtąjį kaimą viešinimu nuolat rajoninei (Vilkaviškio rajono laikraščiui Santaka ) ar regioninei spaudai rengia straipsnius apie Matlaukio kaimo gyvenimą, publikuoja naujienas internetinėje erdvėje. Jos iniciatyva informacija apie Matlaukio kaimą lengvai pasiekiama ir Vilkaviškio kaimo bendruomenių sąjungos internetinėje svetainėje (deja, apie kitus kaimus išsamesnės informacijos šiame tinklalapyje rasti nepavyko). Mergina užima bendruomenės jaunosios žurnalistės pareigas. Jaunoji lyderė organizuoja ir veda renginius, prisideda prie įvairių bendruomeninių akcijų įgyvendinimo ir neabejotinai yra sektinas pavyzdys jaunimui ne tik Matlaukio kaime, bet ir visame Vilkaviškio rajone. Kalbant apie Vilkaviškio rajoną, galima išskirti dar vieną jauną lyderį aktyviai veikiantį savo gimtajame kaime. Stirniškių Suvalkų kaimų bendruomenę veikti ragina jaunasis bendruomenės pirmininkas Kitas ne mažiau išsiskiriantis bendruomeniškumo pavyzdys, Vilkaviškio rajone, tai Stirniškių Suvalkų kaimų bendruomenė. Ši bendruomenė apima Stirniškių, Suvalkų, Masikvietiškio, Znočkų, Beraginės kaimų gyventojus ir iš jų kilusius žmones. Šie kaimai yra didžiausios Vilkaviškio rajone, Šeimenos seniūnijos, sudėtinė dalis. Bendruomeninę, kultūrinę, socialinę veiklą bendruomenė įgyvendina vadovaujama aiškaus lyderio bendruomenės pirmininko. Tai jaunas, veržlus, vos 25 metų šio kaimo gyventojas, Aleksandro Stulginskio universiteto absolventas, Audrius Meseckas, kuris aktyviai ir prasmingai prisideda prie savo gimtojo kaimo socialinės infrastruktūros kūrimo. Jis rūpinasi, kad Stirniškių Suvalkų kaimo bendruomenėje būtų iškeltos, išdiskutuotos ir sprendžiamos kaimui aktualios problemos. Bendruomenės pirmininkas, kartu su tarybos pirmininke bei seniūnaičiu rūpinasi, kad bendruomenės nariai ir gyventojai savo savanoriška ir socialine veikla, demokratiškai prisidėtų prie gerovės savo gyvenamojoje aplinkoje kūrimo. Pagrindiniai šios bendruomenės veiklos tikslai: vienyti Stirniškių, Suvalkų, Masikvietiškio, Znočkų, Beraginės kaimų gyventojus ir iš jų kilusius žmones; ugdyti gyventojų bendruomeniškumą; rūpintis Stirniškių, Suvalkų, Masikvietiškio, Znočkų, Beraginės kaimų gyventojų gerove; teikti socialines paslaugas Stirniškių, Suvalkų, Masikvietiškio, Znočkų, Beraginės kaimų gyventojams; skatinti domėjimąsi Stirniškių, Suvalkų, Masikvietiškio, Znočkų, Beraginės kaimų ir krašto istorija; ugdyti kultūringą, sveiką ir harmoningą asmenybę; plėtoti ryšius su organizacijomis Lietuvoje ir 75

76 užsienyje; vienyti narius bendrai veiklai, padėti jiems keistis informacija, stiprinti tarpusavio bendradarbiavimą, skatinti bendrą veiklą, plėsti akiratį; teikti nariams įvairiapusę informaciją ir pagalbą; rengti ir teikti paraiškas įvairiems fondams ir programoms. Stirniškių Suvalkų kaimų bendruomeninės organizacijos, vienijančios 86 narius, pagrindinės veiklos sritys: socialinė, aplinkosauginė, kultūros, sporto, švietimo. Bendruomenėje kasmet rengiamos vasaros šventės, pavasarį tvarkoma aplinka, organizuojama Advento vakaronė ir Atvelykio popietė, vykstama į mokomuosius vizitus pasisemti gerosios patirties, projektų dėka diegiamas bendruomeniškumo idėjos gyventojams. Jaunasis bendruomenės pirmininkas asmeniškai kuruoja kaime vykdomus projektus. Įgyvendinus projektą Bendruomenė mūsų namai ir siekiant teikti kokybiškas kaimo socialinės infrastruktūros paslaugas Stirniškių Suvalkų kaimų bendruomenės namuose įrengtas viešojo interneto centras. Projektas įgyvendintas pagal Valstybės paramą kaimo bendruomenių veiklai remti 2011 metais. Jo metu buvo įsigyta kompiuterinė ir vaizdo technika, interneto modemai, spausdintuvas, projektorius bei baldai bendruomenės namams: konferenciniai ir kompiuteriniai stalai, kėdės, lentynos, rūbų kabyklos. Viešojo interneto centro paslaugomis gali naudotis visi norintys kaimo gyventojai. Jie nemokamai gali naršyti internete, susirasti naudingos informacijos. Interneto centre taip pat teikiamos spausdinimo ir kopijavimo paslaugos, teikiamos konsultacijos norintiems išmokti naudotis Elektroniniais valdžios vartais, internetine bankininkyste ir kt. Kaime pasirūpinta ir jaunaisiais kaimo gyventojais bei jų laisvalaikio užimtumu. Įgyvendinus projektą Vaikų laisvalaikio organizavimas, pagal Vilkaviškio rajono savivaldybės nevyriausybinių organizacijų rėmimo programą 2012 metams, Stirniškių ir Suvalkų kaimų jaunimui įrengtos 2 krepšinio aikštelės, įsigyta tinklinio, krepšinio bei futbolo kamuolių, įrengta tinklinio aikštelė, pastatyti poilsio suoliukai. Prie šio projekto prisidėjo Algirdo Butkevičiaus labdaros ir paramos fondas padovanodamas Stirniškių kaimo bendruomenei sūpynes, o Stirniškių kaimo bendruomenė, įsigijo krepšinio stovus bei įrengė krepšinio aikštelę. Po projekto, Stirniškių kaimo vaikų žaidimų aikštelėje, buvo pastatytos medinės sūpynės su čiuožyne, kurios teikia daug džiaugsmo mažiausiems kaimo gyventojams. Projekto Bendruomeniškumo skatinimas Stirniškių kaimo bendruomenėje metu kaimo bendruomenė organizavo du mokomuosius vizitus į Dargužių ir Žagatpurvių kaimus, kuriuose buvo pasidalinta gerąja verslo kūrimo ir organizavimo patirtimi kaimo vietovėse. Projektas įgyvendintas pagal Lietuvos kaimo tinklo antrąją kryptį Patirties žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros srityse ir kitos susijusios informacijos sklaida. Projekto tikslas ugdyti savo kaimo žmonių bendruomeniškumą bei verslumą. Bendruomeniškumo jausmą ši kaimo bendruomenė turi. Priešingai nei Matlaukio kaimo bendruomenė, Stirniškių Suvalkų kaimų bendruomenė kol kas negali pasigirti iš pagrindų renovuotais bendruomenės namais, tačiau tai netrukdo jiems burtis ir siekti savo gerovės kartu. Šią vasarą grupelė aktyvių kaimo gyventojų savanoriškai prisidėjo prie bendruomenės pastato išorės atnaujinimo. Per keletą dienų nuo pastato sienų jie nušveitė ir pašalino senus dažus, supuvusias lauko apdailos lentas pakeitė naujomis ir perdažė pastatą. Dažais pasirūpino Vilkaviškio VVG, kuriems jų dovanojo pavasarį lankęsi svečiai iš Vokietijos Raudonojo kryžiaus. Siekiant bendruomenės namus padaryti dar jaukesniais įgyvendintas projektas Stirniškių kaimo bendruomenės namų remontas. Jo metu suremontuota salė, du kambariai ir koridorius, kuriuose pakeistos grindys, sienos, lubos, elektros instaliacija, durys. Salėje įrengta šildymo krosnelė, kad renginius būtų galima organizuoti ir atšalus orams. Projekto įgyvendinimas neapsiėjo be gyventojų savanoriškos pagalbos. O tie kaimo gyventojai, kurie realiais darbais prisidėti negali, nes yra išvykę gyventi ir dirbti į kitus miestus ar valstybes, tačiau vis dar besidomintys gimtojo kaimo reikalais, bendruomenės pirmininko dėka gali visą naujausią informaciją rasti bendruomenės internetinėje svetainėje arba sukurtoje grupėje populiaraus socialinio tinklo paskyroje. Asmenys, kurie nori ne tik stebėti, bet ir prisidėti prie kaimo gerovės kūrimo gali skirti 2 proc. gyventojų pajamų mokesčio Stirniškių Suvalkų kaimų bendruomenei. 76

77 Taigi prie viešųjų gėrybių kūrimo kaime ir kaimo socialinės infrastruktūros vystymo turi galimybę prisidėti kiekvienas. Atsiranda žmonių gebančių sutelkti žmones, ypač jaunus, bendrai veiklai ir siekiams bei šviesesnio gerbūvio kūrimui. Gerosios praktikos pavyzdžiai rodo, kad jaunieji kaimo lyderiai yra pajėgūs, skatinti bendruomeninės ir savanoriškos veiklos idėjas, surasti jaunimo užimtumo bei pritraukimo į kaimą būdų. Pagrindinės savybės, užtikrinančios jaunųjų lyderių sėkmę, pavaizduotos 2 pav. 2 pav. Lyderiams būdingos savybės (sudaryta autorės, remiantis Svitojus, 2009) Apibendrinant, galima teigti, kad lyderiai, nepriklausomai nuo jų amžiaus, privalo siekti pozityvių pokyčių kaimo bendruomenėje, surasti finansinių ir žmogiškųjų išteklių, atstovauti socialiai pažeidžiamiausių grupių interesus, pelnyti pasitikėjimą ir būti gerbiami tiek savo kaimo, tiek kitų bendruomenių aplinkoje. Svarbiausia dirbti ne dėl bendruomenės, o kartu su bendruomene (Svitojus, 2009). Tokiu atveju bus pasiektas laukiamas rezultatas. Tokia savivaldybė, kurioje aktyviai veikia entuziastingi pokyčių iniciatoriai, gebantys dirbti su bendruomene, turi potencialo pakilti iš savivaldybių reitingo žemiausiųjų pozicijų, tiesiog tam reikia laiko, teisingai sudėliotų prioritetų bei kryptingo bendradarbiavimo tiek gyventojų bendruomenės tarpusavyje, tiek su vietos valdžia. Išvados 1. Matlaukio ir Stirniškių Suvalkų kaimų bendruomeninės organizacijos puikūs bendruomeniškumo puoselėjimo pavyzdžiai Vilkaviškio rajone. Šių organizacijų nariai sėkmingai įsitraukę į kaimo socialinės infrastruktūros kūrimo ir puoselėjimo procesus, aktyviai dalyvaujantys savo gyvenamosios aplinkos gerinimo procese. 2. Kaimo bendruomenės veiksmingumas priklauso ne tik nuo bendruomeninės organizacijos, teisinės, politinės, socialinės, ekonominės, kultūrinės aplinkos, bet ir nuo lyderio, gebančio koordinuoti bendruomenės veiklą ir motyvuoti gyventojus. 3. Jaunas, efektyviai veikiantis kaimo bendruomenės lyderis įkvepia kaimo gyventojus, skatina didžiuotis vyresniuosius bendruomenės narius bei tampa sektinu pavyzdžiu ir autoritetu jaunajai kartai. 77

78 4. Matlaukio ir Stirniškių Suvalkų kaimų bendruomeninių organizacijų veiklai didelį poveikį turi įgyvendinami projektai, kurie prisideda prie bendruomenių tikslų įgyvendinimo. Projektinė veikla gerina bendruomenės narių tarpusavio sąveiką, bendradarbiavimą, bendravimą, savarankiškumą ir santykius organizacijoje viduje. Šių projektų rengime ir vykdyme, svarbų vaidmenį atlieka bendruomenės lyderis, kuris geba išlaikyti pusiausvyrą tarp bendruomenės narių poreikių ir bendruomenės poreikių. Literatūros sąrašas 1. Interviu su Matlaukio kaimo bendruomenės nare Greta Ališauskaite, Stirniškių Suvalkų kaimo bendruomenių pirmininku Audriumi Mesecku bei Vilkaviškio rajono kaimo bendruomenių sąjungos pirmininke Lina Kružinauskiene. 2. Stirniškių Suvalkų kaimų bendruomenė Interaktyvus, [žiūrėta 2014 m. rugsėjo 27 d.]. Prieiga per internetą: 3. SVITOJUS, A. (2009). Kaimo bendruomenės, kitų ne pelno organizacijų veiklos organizavimas, bendruomenės, ne pelno organizacijos narių ugdymas ir aktyvinimas, Vilkaviškis, p ŠIMULIS, M. (2014). Lietuvos pajūris gero gyvenimo pakrantė. Lietuvos savivaldybių reitingas. Žurnalas Veidas, p VILKAVIŠKIO LIONS KLUBAS. (2013). Vilkaviškio rajono nevyriausybinės organizacijos. Marijampolė: Idėjų dirbtuvės. 6. Vilkaviškio rajono savivaldybės m. strateginis plėtros planas Interaktyvus, [žiūrėta 2014 m. rugsėjo 25 d.]. Prieiga per internetą: Abstract This paper presents two examples of best practice of rural community in the Vilkaviskis district municipality, which show manifestation of leadership and active involvement of youth. The objective of the study to present best practices of youth leadership in Vilkaviskis district rural areas, those contribute to the rural social infrastructure creation. In order to achieve the objective were used literature and document analysis, comparative analysis, visualization, unstructured interview methods. The results reveal that the rural community organizations activities have a significant impact on the implementation of projects that contribute to community goals. Project activities improve community interaction and co-operation, communication, independence and relationships within the organization. The leader of the community plays a big role in these projects preparation and execution, if he is able to maintain a balance between the needs of the community members and the community's needs. 78

79 DOBRE PRAKTYKI W KONTEKŚCIE DOSKONALENIA ZARZĄDZANIA GMINĄ FUNKCJONUJĄCĄ NA TERENIE SŁABO ZURBANIZOWANYM W KONTEKŚCIE MARKETINGU TERYTORIALNEGO Adam Skrzypek Maria Curie-Sklodowska University in Lublin Miłosz Łuczak, Aneta Wysokińska-Senkus Poznań University of Life Sciences Abstrakt Zarządzanie organizacjami sektora publicznego zlokalizowanymi szczególnie na terenach słabo zurbanizowanych napotyka na wiele trudności czego efektem jest brak zdolności organizacji do osiągania wyznaczonych przez nią celów ale również marnotrawstwo zasobów, czy różne koszty niematerialne jak na przykład utrata reputacji. Narzędziami przydatnymi w osiąganiu celów i realizacji zadań są zbiory dobrych praktyk. Poniższe opracowanie przedstawia analizę zbioru dobrych praktyk tworzonych przez jednostki samorządowe odnoszące się marketingu terytorialnego. Key words: zarządzanie gminą, tereny słabo zurbanizowane, dobre praktyki. Wprowadzenie Wzbudzanie inicjatyw lokalnych, szczególnie na terenach słabo zurbanizowanych stanowi często bardzo trudne zadanie, jeszcze trudniejszym zadaniem jest natomiast zbieranie informacji na temat potrzeb interesariuszy, właściwe zakomunikowanie o podejmowanych inicjatywach, zbieranie informacji zwrotnych w fazie planowania przedsięwzięcia, czy wreszcie dzielenie się osiągniętymi efektami z przeprowadzonego przedsięwzięcia. Pomocnym narzędziem w procesie przezwyciężania tych trudności wydaje się być baza dobrych praktyk uwzględniająca praktyki z zakresu marketingu terytorialnego. Poniższe opracowanie stanowi pierwszy etap badań dotyczących praktyk w zakresie marketingu terytorialnego stosowanych w jednostkach samorządowych położonych na terenach słabo zurbanizowanych i stanowi próbę stworzenia spójnej rekomendacji dotyczącej prowadzenia działań w zakresie marketingu terytorialnego na podstawie praktyk opisanych w Bazie Dobrych Praktyk przygotowanej przez Związek Miast Polskich, Związek Gmin Wiejskich RP i Związek Powiatów Polskich oraz z literatury przedmiotu. Rekomendacje te będą w dalszej kolejności podstawą do przygotowania badań dotyczących wykorzystania marketingu terytorialnego w Polsce oraz wybranych krajach Unii Europejskiej. Dobre praktyki zarządzaniadobre praktyki w zarządzaniu obejmują: usługi społeczne, usługi techniczne, rozwój instytucjonalny, efektywność energetyczną, współpracę jednostek samorządu terytorialnego, dialog społeczny i inne. Opracowano Bazę Dobrych Praktyk, która stanowi wspólne przedsięwzięciem Związku Miast Polskich, Związku Gmin Wiejskich RP i Związku Powiatów Polskich, która funkcjonuje od roku 2007 ( Baza umożliwia gromadzenie opisów dobrych i sprawdzonych rozwiązań z zakresu doskonalenia zarządzania usługami publicznymi i rozwojem jednostek samorządu terytorialnego, w tym rozwojem instytucjonalnym, a od 2013 roku także współpracą między samorządami. Liczy obecnie łącznie ponad 400 wystandaryzowanych i zgodnych z przyjętą metodologią, opisów praktyk, które zostały zlokalizowane w różnych działach. Opisy tych praktyk są na bieżąco weryfikowane i aktualizowane.celem bazy jest dokumentowanie i promowanie dobrych praktyk zarządzania w samorządach oraz doświadczeń w stosowaniu nowoczesnych narzędzi wspierających funkcjonowanie samorządów lokalnych i ich współpracę. Do bazy praktyk trafiają opisy dobrych praktyk zidentyfikowanych w ramach konkursów samorządowych, w tym szczególnie Samorządowy Lider Zarządzania", w ramach prac Grup Wymiany Doświadczeń oraz zidentyfikowanych samodzielnie przez biura naszych organizacji, przez media samorządowe i rekomendowanych przez inne samorządy. Budowa i funkcjonowanie bazy w latach było wspierane przez Norweski Mechanizm Finansowy. W latach dodano przy wsparciu projektu POKL 5.4 Model współpracy jednostek administracji publicznej i organizacji pozarządowych" nowy dział bazy dotyczący współpracy JST i NGO, zaś od kwietnia 2011 główny rozwój bazy w jej zasadniczym kształcie (zarządzanie usługami i 79

80 rozwojem instytucjonalnym) jest elementem projektu POKL 5.2 Doskonalenie zarządzania usługami publicznymi i rozwojem jednostek samorządu lokalnego (gmin i powiatów)". Od stycznia 2013 dodano nowy dział Współpraca między jednostkami samorządu (JST) w ramach realizacji projektu Budowanie kompetencji do współpracy między samorządami i międzysektorowej jako narzędzi rozwoju lokalnego i regionalnego przez Związek Miast Polskich (ZMP) we współpracy ze Związkiem Powiatów Polskich (ZPP) i Związkiem Gmin Wiejskich RP (ZGW RP) oraz Norweskim Związkiem Władz Lokalnych i Regionalnych (KS). Każda praktyka, która powstała w ramach jednego z tych programów jest oznaczona na dole strony logami projektu i instytucji wspierającej. Baza jest elementem tworzenia systemu doskonalenia zarządzania organizacjami prowadzącymi działalność w sektorze samorządowym ( Marketing terytorialny jako narzędzie realizacji dobrych praktyk zarządzania gminą Marketing to specyficzny sposób myślenia o sukcesie we współczesnym biznesie. W doskonaleniu zarządzania gminą bardzo ważną rolę ma do spełnienia marketing terytorialny, który stanowi proces społeczno-kierowniczy, inicjowany przez podmioty komunalne, zmierzający do wykreowania wymiany wartości z ich partnerami (Meffered H., 1995, s. 92). Marketing terytorialny ma na celu zaspokojenie potrzeb klientów wewnętrznych i zewnętrznych. Marketing terytorialny to filozofia osiągania założonych celów przez jednostki osadnicze w warunkach konkurencji o ograniczone zasoby, u podstaw której znajduje się przekonanie, że właściwa orientacja na klientów-partnerów ma decydujący wpływ na osiągane rezultaty (Szromnik A., 2007, s. 16). Warunkiem zaspokojenia potrzeb jest ich rozpoznanie oraz rozpoznanie zestawu środków służących ich zaspokojeniu poprzez ich pobudzanie i kreowanie. Marketing terytorialny prowadzi do poprawy warunków życia oraz rozwoju lokalnej społeczności (Łazarko K., Niedzielska A. (red.), 2011, s. 12). W procesach marketingu jednostek terytorialnych wyróżniamy cele główne, kierunkowe (strategiczne) i operacyjne. Cele główne umożliwiają wpływanie na opinie, postawy i zachowania. Cele strategiczne obejmują: rozwijanie i umacnianie usług świadczonych przez instytucje publiczne, kształtowanie pozytywnego wizerunku regionu, gminy i jednostek lokalnych, zwiększenie atrakcyjności i polepszanie pozycji współzawodniczących ze sobą regionów i gmin wiejskich. Wśród celów operacyjnych wewnętrznych można wskazać np. na: poznanie potrzeb ludności wiejskiej, zapewnienie warunków do korzystania z usług publicznych, przewidywanie preferencji ludzi, podnoszenie wartości oferty komunalnej kierowanej do społeczności wsi, poprawa jakości usług administracji lokalnej, rozpoznanie stopnia przywiązania mieszkańców do swojej wsi, uruchomienie efektywnych i skutecznych kanałów komunikowania się władz ze środowiskiem lokalnym, rozpoznanie determinant rozwoju indywidualnej przedsiębiorczości na terenie wsi, określenie stopnia społecznej akceptacji kierunków polityki społeczno-gospodarczej wdrażanej przez organy samorządowe, podnoszenie poziomu zadowolenia ludzi z warunków bytu, pracy, wypoczynku i rozwoju mieszkańców wsi. Ponadto bardzo ważną rolę spełniają cele operacyjne zewnętrzne, do których można zaliczyć: poznanie motywów postepowania i kryteriów preferencji, jakimi kierują się adresaci zewnętrzni, oceniając atrakcyjność jednostki osadniczej, dokonując wyboru miejsc i wyrażając zadowolenie z warunków stwarzanych przez miasto, wieś, region, kompleksowe kształtowanie oferty inwestycyjnej, turystycznej, kulturalnej czy handlowej, skuteczne komunikowanie się z zainteresowanymi podmiotami, kształtowanie osobowości, tożsamości i atrakcyjnego wizerunku danego obszaru (Szromnik A., 2007, s. 24). 80

81 Należy wskazać na rozróżnienie segmentów docelowych w marketingu terytorialnym: rynki wewnętrzne i zewnętrzne. Wewnętrzny marketing terytorialny obejmuje całość skoordynowanych przedsięwzięć zorientowanych na wywołanie oczekiwanych reakcji w grupie osób i instytucji stale związanych z daną jednostką terytorialną, a więc jej mieszkańców i działających na jej obszarze organizacji dochodowych i niedochodowych. Natomiast zewnętrzny marketing terytorialny obejmuje działania adresowane do osób bądź instytucji krajowych lub zagranicznych. By mogły rozwijać się gminy, powiaty czy województwa konieczny jest dopływ kapitału finansowego, technologii, środków rzeczowych, siły roboczej, informacji, technologii. Czynniki te kształtują innowacyjność, kreatywność i przedsiębiorczość. W warunkach nowej gospodarki, GOW i globalizacji i internacjonalizacji życia gospodarczego rośnie znaczenie przewagi konkurencyjnej poszczególnych regionów jako potencjalnych miejsc prowadzenia działalności gospodarczej (Kopycińska D. (red.), 2009, s. 78). Konkurencja terytorialna obejmuje manipulację atrybutami, podnoszącymi wartość lokalizacyjną terenu, dostosowująca przestrzeń do rozwijania różnych rodzajów działalności gospodarczej (Adamowicz A., 2009, s. 9). Konkurencja może mieć charakter środowiskowy (atrakcyjność walorów przyrody), gospodarczy (gospodarcza atrakcyjność lokalizacji jednostki terytorialnej), inwestycyjna konkurencyjność (znacząca oferta korzyści zewnętrznych dla podmiotów gospodarczych. Bardzo ważnym wyróżnikiem marketingu terytorialnego jest produkt terytorialny, który wyróżniają cechy odmienne od tradycyjnych produktów znajdujących się na rynku, w tym (Krzyżanowska K. (red.), 2010, s. 44): część produktów oferowanych przez samorząd terytorialny jest świadczona nieodpłatnie, zyskiem jest stan zabezpieczenia bytu mieszkańców, świadczenie usług poprzez szkoły, placówki służby zdrowia, placówki opiekuńczowychowawcze i inne, które jako usługi publiczne wyróżnia: niematerialność, różnorodność, a jakość ich zależy od osoby świadczącej usługę, nierozdzielność i nietrwałość, stan zagospodarowania przestrzennego, infrastruktura techniczna, społeczna i komunalna, wizerunek danej jednostki terytorialnej, lokalny klimat kultury, przedsiębiorczość mieszkańców, systemy wartości takie jak otwartość, pozytywne nastawienie, gościnność. Kreowanie wizerunku, Public Relations i promocja internetowa jako wyraz dobrej praktyki zarządzania gminą Silny, wyrazisty wizerunek to ważny atut w uzyskiwaniu przewagi konkurencyjnej. Pożądany wizerunek osiąga się długo, jest to rezultat strategii kształtowania obrazu gminy, a jej celem jest zmiana postaw, przekonań oraz decyzji różnych grup adresatów działań danego środka (Olszewska J., 2000). Wizerunek gminy stanowi całokształt subiektywnych wyobrażeń rzeczywistości, które wytworzyły się w umysłach ludzkich jako efekt percepcji, oddziaływania środków masowego przekazu i nieformalnych przekazów informacyjnych (Szromnik A., 2007, s. 134). Wizerunek gminy posiada określone właściwości, w tym (Szromnik A., 2007, s. 135): jest kategorią zindywidualizowaną, nie jest stały, kształtowany w długim czasie, jest cechą złożoną wewnętrznie, może zwiększać lub zmniejszać konkurencyjność gminy, jego identyfikacja wymaga specjalnych badań marketingowych, wizerunek jest nośnikiem charakteru gminy oraz wpływa na decyzje wyboru miejsca realizacji inwestycji, wypoczynku, zamieszkania, pełni funkcję upraszczająca, selekcjonując informacje napływające do ludzkiej świadomości, które warunkują podjęcie trafnych decyzji, porządkuje napływające do ludzkiej świadomości informacje niezbędne do podjęcia określonych decyzji, 81

82 porządkuje napływające informacje w spójną całość, pełni funkcję orientacyjną, bo pozwala dokonywać subiektywnego zróżnicowania obszarów, dzięki zaufaniu, które wynika z pozytywnego obrazu miejsca, możliwa jest redukcja ryzyka podjęcia nietrafionej decyzji (Markowski T. (red.), 2002). Odnosząc się do wizerunku można mówić o wizerunku zwykłym, lustrzanym, pożądanym oraz optymalnym. Wizerunek ten związany jest z tożsamością gminy, który stanowi kompleksowy obraz, ukształtowany w wyniku długotrwałego działania polegającego na przekonaniu i upowszechnianiu w otoczeniu jego charakterystycznych cech, właściwości i funkcji. Jest zbiorem informacji przekazywanych do wszystkich grup odbiorców wewnętrznych i zewnętrznych w celu uzyskania pożądanego efektu, czyli zbudowania odpowiedniego wizerunku. Tożsamość terytorium określana jest przez zmienne organiczne, ekonomiczne, geograficzne, symboliczne (Girard V., 1997, s ). Bardzo dobrą praktyką doskonalącą zarządzanie gminą oraz wprowadzanie dobrych praktyk zarzadzania jest Public Relations (PR). Po fascynacji reklamą, marketingiem przyszedł czas na inną jakość zarządzania, która odnosi do kształtowania dobrych relacji z otoczeniem, ze strategicznie ważnymi grupami otoczenia (Duda A., 2010, s. 15). Public relations to: świadome i planowe oraz ciągłe wysiłki mające na celu ustanowienie i utrzymanie wzajemnego zrozumienia miedzy dana organizacja a jej otoczeniem (Budziński A., 2001, s. 10); praktyczne działania w ramach public relations to dziedzina sztuki i gałąź nauki społecznej polegające na analizie tendencji, przewidywaniu ich konsekwencji, doradztwie, wdrażaniu programów działań, które powinny służyć organizacji i interesowi ogółu (Black S., 2003, s. 15). Public relations może pomoc władzom samorządowym w: budowaniu pozytywnego wizerunku, kształtowaniu świadomości mieszkańców, zwracających przez to uwagę na działania władz lokalnych, zwiększanie poczucia zadowolenia i tożsamości mieszkańców z miejsca zamieszkania, budowanie wiarygodności i zwiększanie zaufania do władz samorządowych, łagodzenie konfliktów, obrona przedsięwzięć, które natrafiły na opór społeczny, upowszechnianie zainteresowania określonymi produktami i wspieranie nowych usług, oddziaływania na określone grupy docelowe, motywowanie personelu, utrzymywanie wydatków na promocję ba niskim poziomie- public relations kosztuje mniej niż inne narzędzia promocji (Krzyżanowska K. (red.), 2010, s. 46). Efektywną techniką PR jest między innymi sponsoring, którego zaletami są: możliwość kreowania ścisłe określonego wizerunku poprzez wybór rodzaju imprezy lub organizacji, selektywność docierania do różnorodnych grup odbiorców, możliwość bezpośredniego oddziaływania na docelowe grupy działań promocyjnych. W celu poprawy jakości zarządzania w gminie można zastosować takie narzędzie jak: publikacje, materiały audiowizualne, kontakty z prasą, mediami, konferencje prasowe, organizacja sympozjów, konferencji, udział w targach, pokazach, pokazy wyrobów, imprezy plenerowe, festyny, działania charytatywne i udział w programach pomocy społecznej. Bardzo ważnym przejawem dobrych praktyk jest promocja gminy w Internecie. Gminy posiadają strony internetowe. Jest to nowa forma promocji. Internet umożliwia przekazanie obrazu, dźwięku, opisu bez ponoszenia zbędnych kosztów i dociera do mieszkańców. Promocja 82

83 gminy powinna obejmować wszelkie walory, którymi chcemy zainteresować (Wojsk K., 2005, s ). Internet umożliwia dostęp do zasobów informacyjnych, które mogą być aktualizowane i archiwizowane. Internet zapewnia kontakt. Ocenia się, że dostęp do informacji i możliwość reagowania na nią może przyczynić się do wzrostu uczestnictwa i wpływu społeczności lokalnych na podejmowanie decyzji przez członków społeczności lokalnych. Promocja internetowa wyposażona jest w takie narzędzia jak: reklama internetowa, promocja sprzedaży, PR i sponsoring, marketing bezpośredni, marketing w wyszukiwarkach. Przemyślana strategia gminy pozwoli efektywnie wykorzystać potencjał Internetu (Glińska E., Florek M., Kowalewska A., 2009, s. 145). Serwis internetowy służy kreowaniu wizerunku gminy, informowaniu, realizacji zadań, kształtowaniu relacji, integracji użytkowników. Podsumowanie Dobre praktyki stanowią przykłady udanych przedsięwzięć oraz rozwiązywania problemów, które pojawiają się w zarządzaniu organizacjami, w tym gminami. Doświadczenia organizacji z wdrażania dobrych praktyk mogą być wykorzystywane także przez organizacje funkcjonujące na terenach o słabym stopniu urbanizacji. Marketing jest narzędziem, które może być wykorzystane w procesie wdrażania dobrych praktyk zarządzania, jest specyficznym sposobem myślenia o sukcesie we współczesnym biznesie. W doskonaleniu zarządzania gminą szczególne miejsce przypada marketingowi terytorialnemu, który stanowi proces społecznokierowniczy, inicjowany przez podmioty komunalne, zmierzający do wykreowania wymiany wartości z ich partnerami. Na podkreślenie zasługują także takie narzędzia jak kreowanie wizerunku, Public Relations i promocja internetowa jako wyraz dobrej praktyki zarządzania gminą. Silny, wyrazisty wizerunek to ważny atut w uzyskiwaniu przewagi konkurencyjnej. Pożądany wizerunek osiąga się długo, jest to rezultat strategii kształtowania obrazu gminy, a jej celem jest zmiana postaw, przekonań oraz decyzji różnych grup adresatów działań danego środka. Bardzo ważnym przejawem dobrych praktyk jest ponadto promocja gminy w Internecie. Bibliografia 1. GILD J.R., WARD S.V., (1994). Place Promotion-the Use of Publicity and Marketing to Sell Towns and Regions, John Wiley&Sons. 2. MEFFERED H., MARKETING, (1995). Wydawnictwo PWE, Warszawa. 3. SZROMNIK A., (2007). Marketing terytorialny. Miasto i region na rynku, Wolters KluwerPolska, Kraków. 4. ŁAZARKO K., A. NIEDZIELSKA (red.) (2011). Kreowanie wizerunku miejsca w koncepcji marketingu terytorialnego, Wyd. Politechniki Częstochowskiej, Częstochowa. 5. KOPYCIŃSKA D. (red.) (2009). Ekonomiczne problemy funkcjonowania współczesnego świata, Wyd. Uniwersytet Szczeciński, Szczecin. 6. ADAMOWICZ A, Konkurencyjność jednostek terytorialnych w skali lokalnej, Roczniki Naukowe, SGGW, Warszawa T. X. Zeszyt KRZYŻANOWSKA K. (red.) Wizerunek jednostek samorządu terytorialnego, SGGW, Warszawa J. OLSZEWSKA, Wizerunek jako narzędzie tworzenia przewagi strategicznej gminy, Marketing i Rynek, 2000, nr MARKOWSKI T. (red.) Marketing terytorialny, Komitet Przestrzennego Zagospodarowania Kraju PAN, Warszawa GIRARD V., (1997). Marketing terytorialny i planowanie strategiczne w T. Domański (red.) marketing terytorialny; strategiczne wyzwania dla miast i regionów, Uniwersytet Łódzki, Łódź 11. DUDA A., (2010). Public relations miast i regionów, Wyd. Difin, Warszawa. 12. BUDZIŃSKI A., (2001). Public relations zarządzanie reputacją firmy, Wyd. Poltext Warszawa,. 83

84 13. BLACK S., (2003). Public relations, Wyd. Oficyna Ekonomiczna, Kraków. 14. WOJSK K., (2005). Promocja miejscowości, gminy i regionu w Internecie w: Internet w mojej gminie. Sposoby wykorzystywania technik informatycznych w rozwoju samorządu, Wyd. Fundacja Wspomagania Wsi, Warszawa. 15. E. GLIŃSKA, M. FLOREK, A. KOWALEWSKA, (2009). Wizerunek miasta od koncepcji do wdrożenia, Wyd. Wolter Kluwers Warszawa. Summary Management of public sector organizations, especially located in the rural areas is facing many difficulties resulting in the inability of the organization to achieve its set objectives and also a waste of resources, and various intangible costs such as loss of reputation. The tools that could be useful in achieving the set objectives and to complete the tasks are collections of best practices. This paper presents an analysis of a collections of best practices developed by local governments that are related to territorial marketing. Gerosios praktikos pavyzdžiai, siekiant tobulinti valsčiaus vadybą silpnai urbanizuotoje teritorijoje pasitelkus teritorinį marketingą Santrauka Vadovauti pelno nesiekiančioms organizacijoms, viešosioms įstaigoms tose vietovėse, kurios yra silpnai urbanizuotos, nėra lengva. Dažniausiai tokios įstaigos negeba pasiekti nustatytų tikslų, eikvoja išteklius, ar nematerialųjį turtą. Dažnai praranda reputaciją. Tinkamos priemonės, kurios padeda įvykdyti iškeltas užduotis tai gerųjų pavyzdžių rinkiniai. Šiame darbe nagrinėjami gerieji pavyzdžiai, kuriuos sukuria vietos valdžios institucijos, šie pavyzdžiai susiję su teritoriniu marketingu. Raktiniai žodžiai: vadovavimas valsčiui, silpnai urbanizuotos teritorijos, gerieji pavyzdžiai. 84

85 Abstract COMMUNE DEVELOPMENT STRATEGY AS A TOOL FOR THE LOCAL DEVELOPMENT OF RURAL AREAS Anna Świrska University of Natural Sciences and Humanities in Siedlce, Poland A Community Development Strategy is an important tool in the hands of local authorities that is used to assess the current state of the commune and to specify the direction of its development. A Development Strategy describes the path to established goals as well as the process by which they may be achieved. It also enables monitoring the progress and correcting deviations from the planned results. It promotes the assessment of opportunities and threats as well as the strengths and weaknesses of the commune. Thus, it points the way" toward development of the commune. Key words: Local development, development strategy Introduction The development of local government units is a long term process, especially in rural areas which require considerable work. It requires the cooperation of many institutions form public and private sector, financial sector (see more: Domańska-Szaruga, 2007), and individuals. Its aim is to improve the quality of life of the residents in a given local government as well as to change the status quo. Planning and management of local development in municipalities is an indicator of a new approach to local government that takes into account the conditions of the market economy as well as institutional changes in recent years. The accession of Poland to the European Union necessitates adapting structures and local development to European Union requirements by the use of its considerable committed financial resources. The stipulation for successful management of local development is the identification of opportunities for and threats against as well as potential possibilities for development. Governing administrators play a very important role in local development. They have a range of powers and many tools for influencing the commune and the local economy to stimulate development (capturing opportunities and eliminating threats). Their insights on adverse differences that occur on the economic level in their areas are a stimulus for actions to improve the living conditions of residents and pro-development activities in their region. A commune s development strategy document becomes a very important tool for policies of change management in that region. It shows trends and specific actions that are necessary to implement in order to improve the status quo. The aim of this article is to present Commune Development Strategy as a tool for local development. The presented foundational elements of the Strategy for Development for one of the rural Mazowieckie communities, the Suchożebry Commune, indicate the importance of the pro-development activities undertaken. This strategy encompasses the years Local Development and a Development Strategy for the Commune Local development is a process that aims to improve local commune life. It is controlled and modified by municipal or county authorities who utilize local factors of development. R. Brol (Brol, 1996) states that local development is a complex concept, and this complexity is due to the multiple objectives it must serve and the diversity of activities by which it is shaped. Hence, local development can be interpreted in three respects (Binecki, Pike, 2003): I - construction of development strategies in order to formulate a superior vision of the future, II - focus on a culture of economic management which can lead to the construction of an entrepreneurial strategy, III - and creation of land-use planning strategies. Discussing local development exposes its multi-level aspect. It runs at the same time, though with unequal intensity, on many levels - economic, social, spatial, cultural, political and ecological (Sekula, 2005). 85

86 Although today strategic planning in local communities is already widely used, it is a field of knowledge that is still developing and literature on the topic is sparse. In a significant way, the development of strategic planning determines the quality of territorial management, and this, in turn, determines the pace of development of the various territorial systems and states and even interstate systems. Unfortunately, strategic planning in local government units faces many challenges. These problems relate mostly to the diagnosis and prognosis of the state of local government, key elements of its environment, strategic decisions, the scope of objectives and strategic tasks, the elements of a system for implementing strategy and links between those elements, as well as a public consultation and the interpretation and evaluation of its results (Sztando, 2011). A strategy of commune development is a multi-year plan based on the commune s vision for development; it is a description of the most significant problems that could interfere with development as well as the opportunities and possibilities that may emerge for the commune. Development strategy and its effective implementation depends on the interests of local authorities of society needs and the desire to create decent living conditions for citizens. Among the methods of local development strategy formulating are: the method of exploration conference, the business plan method, social and expert method, the method of structural evaluation, method of scenarios, a political method. These methods use the following techniques: survey form, ratio analysis, brainstorming, panel discussions and negotiations (Mirończuk, 2008). According to Ziolkowski, any development strategy should be characterized by the following criteria (Ziolkowski 2000): - A long time frame, both from the point of view of time needed to perform certain actions (e.g. construction of a particular object) and the adverse effects of this title. Some actions taken can yield results only after a long period of time. - A concentration of actions and the financial resources relative to a limited number of development goals (prioritized from the commune s point of view); in many instances it a case of choosing "the most urgent of the urgent" objectives and tasks to be implemented, - The necessity of making many concrete decisions within a specific time frame; decisions must be mutually supportive creating a coherent and consistent system, - A wide-range of analytical, conceptual and decision-making activities from the setting of goals and necessary tasks and the completion of those goals by allocating tangible financial resources for their implementation, to the specific activities necessary in enforcing goals. A commune development strategy document is not mandatory, but its content is a tool to effective commune management. Boris (1999) lists seven reasons for the creation of a commune development strategy: 1. Plans the future over a several-year time perspective. 2. Links various spheres of the community together. 3. Describes conduits to the goals and the process by which structures for partnership are formed. 4. Allows for the monitoring of progress and correcting of deviations from planned results. 5. Promotes the assessment of opportunities and threats as well as the strengths and weaknesses of the commune. 6. Allows for the effective management of resources belonging to the commune. 7. Represents an instrument for long-term management as it brings an element of continuity to the implementation efforts of commune authorities (regardless of changing political powers). These arguments, which are also characteristics of the strategy, encourage commune authorities to eagerly adopt it though it is merely an optional planning document. 86

87 Strategy of the Suchożebry Commune as a Tool for Development of the Rural Area. The Suchożebry Commune is located in the eastern part of the Mazowieckie Province in the county of Siedlce. It is 100 km from Warsaw, 15 km from Siedlce and 110 km from the Belarus/Poland border city of Terespol. In the immediate vicinity, there are also other urban centers such as Sokołów Podlaski, Łosice, Łuków and Węgrów. 1. Fig. Location of the Suchożebry Commune in the Mazowieckie Province Source: bip.suchozebry.pl The commune consists of 18 villages. The surface area of the commune is 101 km² and it has a population of 4,764 inhabitants (47 people/km 2 ). The Suchożebry Commune is a rural commune characterized by agriculture. The total area of the commune is hectares, of which more than 70% is utilized for agriculture and nearly 60% is arable land. The district has a well-developed technical infrastructure, in which further modernization to improve the quality of life for residents and creating favorable conditions for the development of entrepreneurship, tourism and recreation is one of its priority tasks. A well developed and well maintained technical, transport and telecommunications infrastructure is an important element in the further development of the rural area that is the Commune Suchożebry. Implementation of the Strategy for the Development of Municipal Suchożebry was developed for the years , which refers to a period of programming of European resource assistance stemming from structural funds. It consists of two parts: Part 1 - Description of the existing situation (diagnosis of municipalities) and the current and future problems and development opportunities (SWOT analysis). Part 2 Endeavours that must be taken to ensure the development of the commune. In addition, the document contains information about the implementation, monitoring and evaluation of activities undertaken within the framework of the strategic objectives of the commune. Thus, the strategy document allows for an assessment of the tasks being carried out and verifies their compliance with the written plan. The strategy is composed of a number of detailed analyses that aim to improve the quality of life of its residents, thus contributing to the competitiveness of the commune. These elements include: the opinion of residents regarding the current state of socio-technical infrastructure and quality of life in the commune, SWOT analysis of the commune, the mission of the commune, and areas of the implementation of the strategy. 87

88 When analyzing the starting point (the current situation, before the formulation of a strategy) the following characteristics of the Suchożebry Commune are noticeable: a large number of municipal investments carried out by the municipal authorities. To a large extent, they decide the development of the local commune. Comparing the number of investments undertaken in the Suchożebry Commune to other investments undertaken throughout municipalities of Siedlce county, Suchożebry takes first place. In the Mazowieckie province Suchożebry investments take 10 th place. It should be noted that the efficiency of municipal authorities as well as their effectiveness in raising EU funds are crucial to the development of the rural area. the formation of business entities that initiate enterprises at their own expense. Unfortunately, many of these close after only a short period of time. Businesses in the commune regrettably encounter a number of problems. One of these is a lack of demand for services provided by the company. In addition, important factors that inhibit the formation and development of entrepreneurship are the lack of economic knowledge on the subject of running a business as well as changes in the law. The problems of selling and distributing goods became a barrier along with the progressive impoverishment of the people and their subsequent reluctance to take risks. budget expenditures of the Suchożebry commune in 2012 amounted to 2,957 zł per capita in contrast to 3,275 zł per capita in Investment expenditures in 2012 amounted to 3,534,675 zł, which is 742 zł per capita. In 2009, investment expenditures amounted to 2,641,902 zł, which is 556 zł per capita. At the end of the four year period, the municipal budget investment expenditures increased by 186 zł per capita and represent 25.09% of total expenditures. An analysis of this information allows us to concur that local authorities care about the development of the commune. An increase in investments and capital expenditures serves to increase the attractiveness of the commune, has a positive impact on its further development, and improves the standard of living in the municipal area. A SWOT analysis, which is a very important element of any Municipal Development Strategy, notes the strengths and weaknesses as well as the opportunities and threats standing before the Suchożebry Commune. The analysis was enriched by information collected in questionnaires from commune residents and was conducted in four areas of the commune - the economic sphere, the social sphere, civil life, and external relations. The research results address the most important social problems and needs which include the low quality and standard of municipal roads, the underdeveloped system of public transport, the limited access to the Internet for some residents of the commune, no leisure activity prospects for young people nor cultural activities for residents, the deteriorating state of the water supply system, and the lack of support for the development of entrepreneurship. Development Strategy in its conceptual stages has been developed with a very strict logical structure: mission, strategic objectives, operational objectives, and actions. The mission of the commune posed a test at the highest level for a synthetic presentation of the main ideas of the strategy. In the construction of the commune s mission, key elements were defined which according to local authorities and residents were important from the perspective of commune development and raising the level of commune attractiveness and competitiveness. These were: making use of commune resources, including natural resources, while ensuring their protection, relying on the activity and entrepreneurship of its residents, caring for the residents of the commune by structuring adequate living conditions, supporting the changes taking place in agriculture. A diagnosis of the current situation and a SWOT analysis assessed the current situation of the commune (economic and social) and indicated the main areas of commune activity. Key areas of anticipated commune intervention were grouped into four strategic areas. Within each 88

89 strategic area, a strategic objective was formulated that described the main direction of intervention within the given area. Area I - Economic Development Area II - Residents Area III - Protection and Development of the Natural and Cultural Environment Area IV Implementation of IT Solutions and Promotional Advertisement of the Commune Records of the strategic objective will be realized through operational objectives, or the breakdown and details of the strategic objective. The operational objectives translate to concrete actions that are specific characteristics of the kinds of proposed tasks that must be implemented. The lowest level in the planning structure are tasks that are no longer part of the strategy, but are the direct tool in the implementation of actions, operational objectives as well as strategic goals and the mission of the commune. MISSION OF THE COMMUNE: Suchożebry Commune seeks to improve the quality of life of residents through balanced social and economic development utilizing the proximity of Siedlce and its environmental advantages I. ECONOMIC DEVELOPMENT II. RESIDENTS Creating favourable conditions in the commune for entrepreneurial development leading to the creation of new jobs and supporting processes of agricultural restructuring Operational Objective I.1: Development of economic activities based on local resources Operational Objective I.2: Modern agriculture and multifunctional development of rural areas Operational Objective I.3: Unemployment countermeasures and social policy Ensuring a high standard of living for the residents of the commune Operational Objective II.1: Providing a wide range of educational, cultural, and recreational-sports opportunities Operational Objective II.2: Stimulating social activity Operational Objective II.3: Improving the quality of public transport Operational Objective II.4: Construction and modernization of road infrastructure III. PROTECTION AND DEVELOPMENT OF THE NATURAL AND CULTURAL ENVIRONMENT Preservation of the advantages of the natural and cultural environment Operational Objective III.1 Ordering the watersewage and waste management enterprises Operational Objective III.2: Preservation of the natural and historic resources of the commune Operational Objective III.3: Raising environmental awareness in residents IV. IMPLEMENTATION OF IT SOLUTIONS AND PROMOTIONAL ADVERTISEMENT OF THE COMMUNE Development of an information society as well as increased activity of the commune in attracting external funding Operational Objective IV.1:Improving accessibility to computer services and the ability to use modern communication including the Internet Operational Objective IV.2: Promotional advertisement of the commune and cooperation with other counties Operational Objective IV.3: Modern and efficient management of the commune Scheme 1. Structure of the Development Strategy Source: Strategy of Development of the Suchożebry Commune from

90 The last part of the Strategy of Development for the Suchożebry Commune is setting up a control system to analyze the effects of implementing the Strategy. Monitoring will be implemented in all areas of operational objectives and actions and will cover in particular: e Strategy, A very important tool in monitoring was the indicators analysis. It refers to the tangible and immediate effects of endeavors that the commune will implement within individual operational objectives. Indicators were classified according to four main groups divided into strategic areas, and then to each operational objective was assigned a set of indicators. Such a Development Strategy design is an important source of information on the commune s economic and social situation and indicates the direction of development and ways to control implemented measures. Conclusions Management of local development is a very complex concept. It is determined by a number of factors and limited by a wide range of barriers. Commune Development Strategy is an important tool in the hands of local authorities that is used to assess the current situation of the commune and to indicate the directions of its development. Development Strategy describes the conduit to set goals and the process to achieving those goals. It also allows for progress to be monitored and deviations from planned results to be corrected. It promotes the assessment of opportunities and threats, as well as the strengths and weaknesses of the commune. Thus, it "points the way" toward the development of the commune. The Suchożebry Municipal Development Strategy has been built in accordance with substantive requirements and its contents allow authorities to take concrete pro-development actions. Designation of the areas of activity (i.e. strategic and operational areas) establishes priorities and the sequence in which tasks are to be performed in order to improve the socioeconomic infrastructure of the commune. A Strategy of Development does not preempt or determine the development of the commune, but is a tool that makes the systematization of activities possible. It also enables the achievement of set development goals. Bibliography 1. BROL R., Rozwój lokalny nowa logika rozwoju gospodarczego, [in:] Gospodarka lokalna w teorii i praktyce, [ed.] M. Obrębalski, Wyd. AE, Wrocław, 1996, p BINECKI J, SZCZUPAK B, (2003). Strategiczne myślenie o przyszłości gminy, Wyd. AE, Katowice. 3. MIROŃCZUK A., (2008). Zarządzanie strategiczne rozwojem obszarów wiejskich, [in:] Zarządzanie finansami lokalnymi a rozwój obszarów wiejskich, ed. A. Kożuch, W. Zaremba, Kraków, p SEKUŁA A., (2005). Bariery rozwoju lokalnego, Samorząd terytorialny w zintegrowanej Europie, [ed.] B. Filipiak, A. Szewczuk, Z. Zychowicz, Zeszyty naukowe nr 401, Uniwersytet Szczeciński, Szczecin, p SZTANDO A., (2011). Istota i funkcje samorządowego planowania strategicznego w regionie, Problemy rozwoju regionalnego, [ed.] Brol R., Raszkowski A., Prace Naukowe Uniwersytetu Ekonomicznego we Wrocławiu No. 180, Wydawnictwo Uniwersytetu Ekonomicznego we Wrocławiu, Wrocław, p DOMAŃSKA-SZARUGA B (2007). Rola banków spółdzielczych w rozwoju małych i średnich przedsiębiorstw w regionie, Fundacja Rozwoju Rachunkowości w Polsce, Warszawa, p. 87 and next. 7. ZIÓŁKOWSKI M., (2000). Proces formułowania strategii rozwoju gminy, Warszawa: Instytut Przedsiębiorczości i Samorządności, p

91 8. MIŁASZEWSKI R., (1999). Programowanie ekorozwoju gmin, (in:) Strategia zarządzania środowiskowego w przedsiębiorstwie i gminie, Poznań-Białystok. 9. Strategia Rozwoju Gminy Suchożebry Santrauka Bendruomenių plėtros strategija kaip priemonė kaimo vietovių vystymuisi Bendruomenių plėtros strategija yra svarbus įrankis, vietinės valdžios insitucijų rankose, kuris gali būti naudojamas vertinti bendruomenę ir nurodyti plėtros kryptį. Plėtros strategija apibūdina nustatytų tikslų kryptį, taip pat procesus kuriuos galima pasiekti ją įgyvendinant. Taip pat suteikiama galimybė atlikti pažangos monitoringą ir pastebėti nuokrypį nuo planuotų rezultatų, be to galima nustatyti galimybes ir grėsmes, stipriąsias ir silpnąsias bendruomenių puses. Taigi, tai nurodo kelią bendruomenių vystymuisi. Raktiniai žodžiai: vietinis vystymąsis, plėtros strategija 91

92 PROJEKTAS KUPIŠKIO DVARŲ ROMANTIKA Indrė Baltrūnaitė, Laura Zimnickaitė Aleksandro Stulginskio universiteteas Kupiškio rajono vietos veiklos grupei paskelbus konkursą paraiškoms teikti pagal Kupiškio rajono integruota m. vietos plėtros strategija gyvenimo kokybei kaime gerinti, strategijos II prioriteto Pilietiškumo ir tautiškumo ugdymas bei partnerystės ir bendruomeniškumo skatinimas, išanalizavus problemą ir galimybes ją spręsti buvo sušauktas Kupiškio rajono savivaldybės, dvarų atstovų, bendruomeninių asociacijos ir turizmo ir verslo informacijos centro darbuotojų, bei kitų atstovų susitikimas. Susitikime svarstyta ir diskutuota galimybė panaudoti turimus istorinius-kultūrinius išteklius (dvarus). Sulaukta didelio pritarimo iš kaimo bendruomenių. Pasak jų, ištekliai yra galimybė skatinti bendradarbiavimą, plėtoti turizmą bei puoselėti krašto istorinį paveldą. Bendru sutarimu nuspręsta, kad centras turėtų teikti paraišką Kupiškio dvarų romantika projektui finansuoti. Įgyvendintas projektas paskatintų alternatyvių turizmo verslų kaimo vietovėje vystymąsi. Kupiškio turizmo informacijos centras (TVIC) siekia aktyviai dalyvauti ir bendradarbiauti su kaimo bendruomenėmis kuriant įvairius turistinius maršrutus, ruošiant lankstinukus ir kitą reikalingą informaciją atvykstančiam turistui. Bendradarbiavimo patirtis labai svarbi ruošiant informacinę medžiagą įvairiems leidiniams, maršrutams. Įgyvendinus šį projektą buvo sudarytas turistinis maršrutas, į kurį įtraukti Adomynės, Salamiesčio, Noriūnų, Antašavos ir Palėvenės dvarai. Prie kiekvieno dvaro pastatytas stendas suteiktiantis informaciją lankytojui, apie dvaro istoriją, svarbias datas ar įvykius. Stenduose pateikiami žemėlapiai žymintys kitus dvarus, bei šalia lankytinus turistinius objektus vietovėje. (žr. 2 pav.) 1 pav. Projekto logotipas 2 pav. Dvarų maršruto žemėlapis Projekto metu buvo sukurtas logotipas kaip projekto ženklas kuris atskleistų dvarų istoriją ar jiems būdingas detales tam laikmečiui ar vietovei. (žr. 1 pav.) Šis logotipas žymi ir lankstinuką skirtą turistui. Dvaruose įsigyti rūbai, kurie atspindi skirtingus dvariškių luomus, stilių, to laikmečio madą. Projekto metu buvo nupirkti 5 damų rūbai, 2 ponų rūbai, 3 tarnų ir patarnautojų rūbai, siekiant sudominti lankytojus. Viso įsigyta 10 komplektų rūbų 3 vyriški, 7 moteriški. Rūbai pasiūti pritaikant kiekvieno dvaro istoriją tam laikmečiui būdingas detales. (žr. 3 pav.) Žvelgiant į ateitį tikimasi, kad dvaro rūbai tarnaus ne vieną renginį kurių metu bus pristatomi senieji dvaro papročiai. Teikiant paslaugas, o ypač sudarant maršrutus ir juos pristatant buvo labai svarbu profesionalaus gido paslaugos. Įgyvendinant projektą Kupiškio rajone nebuvo nei vieno asmens teikiančio gido paslaugas, tačiau šio projekto metu buvo apmokyti du bendruomenės nariai, kurie gavo kvalifikaciją teikti gido paslaugas rajone. Pastačius informacinius stendus prie dvarų buvo surengtas turistinio maršruto pristatymas, kuriame dalyvavo vietos žurnalistai, aplinkinių bendruomenių pirmininkai, turizmo centro atstovai. Turistinio maršruto metu vykstama prie kiekvieno dvaro, apžiūrima stenduose pateikta informacija, pristatoma dvaro istorija, ypatumai. Nurodomos artimiausios lankytinos vietos. Maršruto pristatymo metu atvykstančiuosius pasitinka vietiniai gidai apsirėdę to dvaro istorijai būdingais dvaro rūbais pristatydami dvarų gyvenimu dvelkiančią istoriją. 92

93 Taip pat projekto įgyvendinimo metu buvo suorganizuota dienos stovykla. Stovykla vyko Adomynės dvare. Stovyklos vedantysis ir jam talkinantys, dėvi dvaro rūbus, siekiant supažindinti ir perteikti tų dienų dvariškių gyvenimo kultūrą. Dalyviai visos stovyklos metu supažindinami su sukurtu dvarų maršrutu, aptariama dvarų istorija. Taip pat stovykloje klausomasi paskaitos Iš praeities aš mokausi. Stovyklos metu gaminama ir ragaujama tik Adomynės kraštui žinomų bandelių, kurios kaip istorija atskleidžia to meto dvarų gyvavimo laikotarpį. (žr. 3 4 pav.) Įgyvendinus projektą buvo suorganizuotas baigiamasis renginys, kurio metu dalyvavo svečiai iš kitų bendruomenių, ir kt. Renginio dalyvius nuotaikingai nusiteikę pasitiko Salamiesčio kapela, nuotaikingą dvariškių gyvenimą suvaidino Adomynės bendruomenė. Buvo pristatytos visos projekto metu įgyvendintos veiklos, vyko šventinis dvaro rūbų pristatymas, buvo suteikta galimybė atvykusiam svečiui pasijusti tikru dvariškiu įsiamžinant su dvaro rūbais. Visi projekto renginiai siejami su dvarų tematika, kad būtų perteikiama tų dienų dvasia, istorija ir prisiminimai. Dvaro rūbai tarnauja ir tarnaus ne tik projekto pristatomų renginių metu, jie bus dėvimi organizuojant ekskursijas, stovyklas, foto sesijas. Gidams pristatant ir supažindinant turistus su maršrutu, rengiant įvairias šventes dvaruose kurių didžioji dalis yra tapusiomis jau kasmetinėmis šventėmis. Akimirkos iš projekto Kupiškio dvarų romantika Aprašymas Nuotrauka Projekto metu įsigyti drabužiai. Turistai lankydamiesi po Kupiškio dvarus gali patirti viską patys vilkėdami specialius to laikotarpio drabužius. Pagal projektą vasarą vykdomos vaikų stovyklos pavadinimu Iš praeities aš mokausi. Stovyklautojai gamina, žaidžia žaidimus, gyvena dvaruose. 3 pav. Adomynės kaimo bendruomenės nariai su dvariškių rūbais 4 pav. Stovyklos Iš praeities aš mokausi dalyviai Parengta pagal projekto Kupiškio dvarų romantika paraiškos medžiagą. 93

94 VIETOS PRODUKTŲ UŽSAKYMO CENTRO KŪRIMAS Edita Buoželytė, Gintarė Česonytė Aleksandro Stulginskio universitetas Sveika gyvensena žmogaus gyvenimo ir egzistavimo pamatas. Kiekvienas žmogus svajoja būti sveikas, energingas bei veiklus. Sveiką gyvenseną svarbu propaguoti ne tik mieste, bet ir kaime. Kiekviena vietovė siekia didinti užimtumą, plėtoti naujas verslo idėjas, kurios pagerina ne tik ekonominę bet ir socialinę padėtį, o Druskininkų savivaldybės Viečiūnų kaimo bendruomeninė organizacija Versmė kartu su Švendubrės kaimo gyventojais sugalvojo įgyvendinti vietos produktų užsakymo centro kūrimo projektą. Įgyvendinti šį projektą paskatino ne tik sveika gyvensena, bet ir tai, kad iki šiol neišnaudojama labai palanki Druskininkų savivaldybės kaimiškų vietovių vystymuisi aplinkybė kurorto kaimynystė. Dauguma vietos gyventojų bijo arba tiesiog neįsitraukia į turizmo paslaugų teikimą, neatsiranda galimybių bei žmonių, kurie būtų suinteresuoti pasiūlyti naujų ir įdomių paslaugų atvykstantiems svečiams į Druskininkų kurortą. Vietos produktų užsakymo centras tai idėja ir galimybė kaimo gyventojams įsitraukti į naują veiklą bei vystyti savo gyvenamosios vietos konkurencinius pranašumus. Vietos produktų užsakymo centro kūrimas projektą finansavo Druskininkų vietos veiklos grupė pagal Lietuvos kaimo plėtros metų programos IV krypties priemonę LEADER metodo įgyvendinimas. Net 20 proc. prie projekto savanorišku darbu prisidėjo ir patys gyventojai. Pagrindinis šio projekto tikslas paskatinti Viečiūnų ir Švendubrės kaimo gyventojus gaminti sveiką produkciją ir ugdyti verslumą. Pagrindiniai projekto uždaviniai: suformuoti materialinę bazę vietos produktų pristatymams organizuoti; apmokyti kaimo gyventojus (100 gyventojų) kaip auginti sveiką produkciją; paskatinti vietos gyventojus teikti sveiką produkciją; suformuoti Viečiūnų ir Švendubrės bendruomenių siūlomų produktų asortimentą; pristatyti bendruomenių ir kaimo gyventojų teikiamus produktus Druskininkų gyventojams ir svečiams. Vietos produktų užsakymo centro kūrimas buvo grindžiamas rinkos ir gyventojų poreikiais: palyginti menkomis kaimo gyventojų pajamomis, iš kurių gyventojai apskritai neturi darbo. Gyventojų ir bendruomenių įsitraukimas į vietos produktų ir paslaugų realizavimą galimybė spręsti menko užimtumo, nepakankamo dydžio pajamų problemas. Svarbu gyventojus paskatinti įsitraukti į paslaugų teikimą, suteikti žinių kaip auginti sveiką produkciją. Projekto vykdymui svarbi aplinkybė miesto gyventojų susidomėjimas sveika gyvensena ir mityba, vis labiau auga ekologinių produktų vartojimas. Pastebima, kad gyventojai ieško geros kokybės maisto produktų. Kaimo gyventojams belieka tuo pasinaudoti ir Druskininkų gyventojams bei kurorto svečiams pasiūlyti kokybiškų žemės ūkio produktų, užaugintų vietos gyventojų daržuose, taip pat sveikuoliškų produktų žaliųjų kokteilių, šviežiai spaustų sulčių, iš vietos augalų pagamintų aliejų ir kt. Taip pat yra siūloma produktų, pagamintų iš laukuose surinktos ekologiškos žaliavos įvairių žolelių, uogų. Šio projekto metu Druskininkų vietos veiklos grupės iniciatyva buvo inicijuojami susitikimai su vietos gyventojais, atliktos Druskininkų miesto gyventojų potencialių vartotojų apklausos, asmenų, gerai žinančių vietos situaciją (ekspertų) apklausos. Tokiu metodu buvo nustatyta, kad gyventojams trūksta sveikos produkcijos paslaugų ir kad ūkininkai gali ir nori realizuoti savo užaugintas daržoves, vaisius, surinktas žoleles. Viečiūnų ir Švendubrės kaimo bendruomenės, aktyviai dalyvavo diskusijose, susipažino su visais apklausų rezultatais, buvo užtikrinti ir patenkinti planuojamos ir jau įgyvendintos idėjos sėkme. Vietos produktų užsakymo centro projekto įgyvendinimas vyko šiais etapais: 94

95 Bendruomenių susitikimų metu, rudenėlio ir kitose šventėse buvo pristatomas projektas, pardavinėjamos sultys, kokteiliai iš šviežių, gyventojų užaugintų ir surinktų daržovių bei žalumynų. Kiekvienas galėjo paragauti ir įvertinti projekto įgyvendinimo sėkmę ir naudą. Nors šis projektas buvo tik bandomojo pobūdžio, tačiau tolimesnę atsakomybę už jo tęstinumą prisiėmė Viečiūnų kaimo bendruomenė Versmė. Įsigyta įranga: tai nerūdijančio plieno stalai, šaldiklis, šaldytuvas, lėtaeigės sulčiaspaudės, greitaeigiai 1 pav. Projekto įgyvendinimo etapų schema smulkintuvai, vaisių ir daržovių džiovintuvas, distiliavimo aparatas, svarstyklės, tara produkcijos išvežiojimui. Už įrangos tinkamą naudojimą atsakingi bendruomenės nariai. Toliau yra bendradarbiaujama su vietos produktų tiekėjais bus organizuojama ir plečiama veikla siekiant generuoti lėšas ir skatinti kaimo gyventojų bei bendruomenių verslumą. Vietos gyventojams yra pateikiama informacija apie tolimesnes galimybes įsitraukti į vietos produktų auginimą ir realizavimą. Įgyvendinus projektą buvo atidarytos produktų pristatymo vietos, suformuotas pagrindinis Viečiūnų ir Švendubrės kaimo gyventojų siūlomų produktų paketas, apmokyti kaimo gyventojai sveikos produkcijos auginimo, į vietos produtų teikimą įtrauktos 2 bendruomenės ir 10 kaimo gyventojų, apie tiekiamą produkciją informuota 15 proc. Druskininkų kaimiškosios teritorijos gyventojų ir svečių. Sukurti lankstinukai, kurie kviečia gyventojus įsitraukti ir prisidėti prie vietos produktų užsakymo centro veiklos, siekiama surasti daugiau ūkininkų, kurie sutiktų 2 pav. Bendruomenių saskrydyje bendradarbiauti ir tiekti žaliavinius pristatomas projektas Vietos produktų produktus. Įgyvendinus projektą sukurta užsakymo centro kūrimas nauja galimybė realizuoti užaugintus produktus naudojant trumpąsias maisto tiekimo grandines bei stiprinti ir vystyti savo gyvenamosios vietovės tiek socialinę tiek ekonominę padėtį. Vietos produktų užsakymo centras gerosios praktikos pavyzdys, kuris skatina kaimo gyventojus labiau įsitraukti ne tik į bendruomeninę veiklą, bet ir sukurti žemės ūkio produktų pridėtinę vertę. Informacija kontaktams: Viečiūnų kaimo bendruomenės Versmė pirmininkė Jolita Miliauskienė 95

96 BENDRUOMENĖS INICIATYVOS KIDULIŲ SOCIALINEI INFRASTRUKTŪRAI KURTI Tautvydas Česnaitis Aleksandro Stulginskio universitetas Vaizdingame kairiąjame Nemuno krante, 25 kilometrai nuo Šakių, priešais Jurbarką įsikūrę Kiduliai. Miestelį sudaro susijungę keli kaimai: Kiduliai, Kukarskė, Judriai, Šiaudinė ir Kaimelis. Visoje Kidulių seniūnijoje gyvena apie 2650 žmonių, pačiuose Kiduliuose apie 360. Šios vietovės, besitęsiančios panemunėmis 3 km., yra pačiame Nemuno slėnio pakilime. Smalsų pakeleivį čia sudomins senieji dvaro rūmai, raudonplytis senojo sandėlio,,špykerės mūras, 1860 metais statyta medinė Kaimelio bažnyčia ir joje esantis M. K. Čiurlionio tapytas paveikslas. Kidulių bendruomeninė organizacija įsikūrė 2008 metais. Bendruomenę sudaro 55 nariai, šis skaičius kasmet nežymiai keičiasi. Palyginus su daugeliu kitų bendruomenių Šakių rajone Kidulių bendruomenė dar jauna. Kidulių bendruomenė organizuoja kasmet švenčiamą šventę Aukšlines. Renginys, privilioja žvejus ir smalsuolius iš abiejų Nemuno pusių. Šventė skirta ne tik senoms Kidulių krašto žvejų tradicijoms atminti, bet ir bendruomenei suvienyti, kartu pasilinksminti, su svečiais pabūti. Šventė, kaip ir daugelis kitų Kiduliuose švenčiamų švenčių, vyksta Prisiminimų parke, kuriame jau gerą dešimtmetį poilsiauja ne tik vietiniai, bet ir anapus upės gyvenantys jurbarkiečiai. Pagrindinis Aukšlinių šventės akcentas žvejų mėgėjų varžybos, kuriose kasmet dalyvauja nuo 15 iki 40 žvejų, kurie pagauna nuo 17 iki 20 kg. aukšlių. Į šventę būna pakviesta keletas žinomesnių dainininkų, taip pat kasmet atsiranda nors vienas seniūnijos gyventojas norintis pademonstruoti savo muzikinius gabumus scenoje. Šventėje dalyvauja atstovai ir iš kitų bendruomenių, save pristato ir į kitus pasižiūri. Labai svarbu, kad Aukšlinėse kiekvienas žmogus, tiek suauges, tiek vaikas, gali aktyviai dalyvauti ir būti apdovanotas už tam tikros užduoties, kurios dažniausiai būna susijusios su jėga, ištverme, taiklumu ir pan., puikų atlikimą. Aukšlių valymo varžytuvės, maišų nuo valties iki finišo nešimas, lipimas į stulpą, žvejyba dubeny priverčia ne tik išbandyti jėgas, bet ir atlaikyti palaikymo komandų šūksnius. Apdovanojimai dažniausiai būna simboliniai, tačiau autentiški, rankų darbo iš medžio išdrožti medaliai su Aukšlinių ženklu. Kitos Kiduliuose labiau žinomos šventės yra Naujieji metai, Užgavėnės, Joninės, bei Šv. Roko atlaidai. Jos nepritraukia tiek daug žmonių iš aplinkinių miestų kaip Aukšlinės, bet kiduliečiai visada susirenka, būna linksma. Kidulių bendruomenė taip pat organizuoja visuotines talkas: tvarko bendruomenės parką, mokyklos teritoriją, pakeles, kapines. Talkos vyksta keliskart per metus. Nors daugiausiai dalyvauja mokyklinio amžiaus gyventojų, kasmet atsiranda nemažai norinčių padėti ir suaugusių. Kidulių bendruomenė turi daug rėmėjų (seniūnija, ūkininkai, savanoriai). Žmonės mato Kidulių bendruomenės veiklos rezultatus ir pakankamai geranoriškai remia jos organizuojamus renginius. Bendruomenininkai taip pat stengiasi pinigų užsidirbti patys siūlydami paslaugas ir sudarydami sąlygas užsidirbti bendruomenės nariui. Bendruomenės nariai stengiasi racionaliai panaudoti įsigytą techniką, pjaunama veja ne tik aplink bendruomenės centrą bet ir kitur. Kidulių seniūnijoje galima pasamdyti bendruomenės paskirtą asmenį, kuris nupjautų žolę sodyboje. Seniūnija Prisiminimų parko, esančio Kidulių pakraštyje prie pat Nemuno, naudojimo teises yra perleidusi bendruomenei. Parką be atlygio tvarko vietos gyventojas. Parke galima apsilankyti bet kuriuo paros metu, leisti laiką pagal savo išmonę. Nors Prisiminimų parke yra daug iš medžių masyvų padarytų užuovėjų pasisėdejimams, ten taip pat galima užsiimti įvairia fizine veikla, kaip begiojimas, mankšta ant skersinio, vaikai gali ir pasisupti. Dėka didelio parko ploto ir išplanavimo į parką galima privažiuoti automobiliais ir rasti daug vietų jiems pasistatyti. Nuo 2014 m. gegužės mėnesio Kidulių bendruomenėje pradėtas vykdyti projektas Atvira jaunimo erdvė. Bendruomenės centro vieta yra geografiškai palankioje vietoje prie mokyklos ir stadiono, tad jaunimas gali leisti laiką ne tik centre, bet ir lauke žaisti krepšinį, futbolą ar užsiimti kita fizine, oriantacine veikla. Centre jau stovi teniso stalas, gali susirinkti 96

97 jaunimas pažaisti satlo tenisą, pabendrauti, pažaisti stalo žaidimus. Jauni žmonės yra kviečiami padėti organizuoti šventes, arba dalyvauti jose atliekant tam tikrą vaidmenį, pavyzdžiui, rungčių teisėjų ar tvarkos prižiūrėtojų. Taip bendruomenė suteikia jaunimui galimybę reikštis ir jaustis reikalingais, ugdo jų savivertę ir atsakomybės jausmą. Informacija kontaktams: Kidulių bendruomenės centras Nemuno g. 51, Kiduliai, Šakių r. 97

98 PAGĖGIŲ IR JURBARKO KRAŠTO KAIMO GYVENTOJŲ VERSLUMO UGDYMAS ATGAIVINANT IR KOMERCIALIZUOJANT MAŽOSIOS LIETUVOS REGIONO PAVELDĄ Bartas Giedraitis Vietos veiklos grupė Pagėgių kraštas Ūkinės veiklos iniciavimas kaimo bendruomenėse yra svarbi veikla, siekiant kaimo plėtros darnumo. Vilkyškių ir aplinkinių kaimo vietovių bendruomenės tokią veiklą plėtoja jau kelinti metai. Vilkyškių bendruomenė, bendradarbiaujant dar kelioms bendruomenėms, jau 2011 metais pradėjo vaistažolių verslą. Per kelis metus ši veikla tapo apčiuopiama, produktas atpažįstamas, vyksta sėkminga veikla. Siekiant įtraukti kuo daugiau vietos gyventojų į šią veiklą, ugdyti naują supratimą, Pagėgių sav. vietos veiklos grupė Pagėgių kraštas kartu su Jurbarko r. vietos veiklos grupe Nemunas nuo 2013 metų pavasario įgyvendina tarpteritorinį projektą Pagėgių ir Jurbarko krašto kaimo gyventojų verslumo ugdymas atgaivinant ir komercializuojant Mažosios Lietuvos regiono paveldą. Projekto laikotarpis - du metai, tačiau po jo pabaigos veikla sėkmingai judės pirmyn. Šio projekto esmė unikalių Mažosios Lietuvos regiono produktų identifikavimas, regiono produktų vertės padidinimas sukuriant prekės ženklą, galimybių realizuoti vietos produkciją sukūrimas ir svarbiausia projekto teritorijai priklausančių kaimo bendruomenių (taip pat ir jaunimo) įtraukimas į vietos produktų gamybos ir realizavimo procesą, sukuriant prielaidas joms tai daryti savarankiškai (po projekto). Tarpteritorinio projekto tikslas yra sustiprinti Mažosios Lietuvos etninio regiono konkurencingumą įtraukiant vietos bendruomenę į regiono paveldo gaivinimą ir komercializavimą. Vietos veiklos grupių įgyvendinamas projektas būtų visiškai nereikšmingas, jeigu prie jo neprisidėtų vietos gyventojai. Pagalba iš vietos iniciatyvių gyventojų yra sulaukiama itin didelė, tai rodo, kad plėtojama veikla yra įdomi ir duodanti naudos vietos gyventojams. Vienas iš numatytų projekto uždavinių buvo kaimo bendruomenių įtraukimas į vaistažolių ir prieskoninių augalų rinkimo, džiovinimo, produkcijos paruošimo bei realizavimo procesą. Kadangi Vilkyškių bendruomenė šią veiklą buvo jau pradėjusi prieš kelerius metus, tad siekiant bendro tikslo prie jos prisijungė dar devynios bendruomenės iš Pagėgių sav. ir Jurbarko r. Smalininkų bei Viešvilės bendruomenės. Didžiausias bendruomenių indėlis į šią ūkinę veiklą yra vaistinės žaliavos rinkimas vasaros metu. Taip yra gaunama abipusė nauda: vietos gyventojai turi galimybę užsidirbti papildomų lėšų, o Vilkyškių bendruomenė surenka kokybišką žaliavą. Taip pat nemažai iniciatyvūs gyventojai padeda vykstant į įvairius renginius, kur pristatoma ir realizuojama Vilkyškių bendruomenės produkcija. Projekte daug dėmesio yra skiriama ir jaunimo užimtumui. Per dvi vasaras buvo suorganizuotos trys dienos užimtumo stovyklos, kurios truko po penkias dienas. Stovyklos metu vietos jaunuoliai buvo supažindinami su žolelių atpažinimu laukuose, jų rinkimu, džiovinimu, arbatų mišinių gaminimu. Siekiant didinti meilę gimtajam kraštui, stovyklautojai galėjo iš naujo susipažinti su Mažosios Lietuvos istorija, turtais, žymiais žmonėmis. Tokios stovyklos ugdo gimtojo krašto pažinimą, jaunuolių supratimą, patriotiškumą, draugiškumą bei bendruomeniškumą. Mažosios Lietuvos etninio regiono prekės ženklas, jo sukūrimas bei populiarinimas yra dar vienas svarbus veiksnys, kalbant apie regiono konkurencingumą. Kaimo vystymosi procesuose vietovės konkurencingumas yra itin svarbus veiksnys, kuris daro įtaką kaimo darnumui. Tarpteritorinio projekto vienas iš uždavinių yra susijęs su šios ženklo kūrimu ir diegimu. Buvo sukurtas prekės ženklas, jo koncepsija bei nuostatai. Prekės ženklas orientuotas į vietos amatininkus, produktus, kurie būdingi šiam kraštui. 98

99 1 pav. Projekto Pagėgių ir Jurbarko krašto kaimo gyventojų verslumo ugdymas atgaivinant ir komercializuojant Mažosios Lietuvos regiono paveldą įgyvendinimas Įgyvendinamo tarpteritorinio projekto uždaviniai ir vykdoma veikla glaudžiai susijusi su Mažosios Lietuvos kultūros ir tradicijų puoselėjimu. Rengiant projektą buvo plačiai gilintasi į vietos gyventojų norus, lūkesčius ir galimybes. Principo iš apačios į viršų taikymas šiuo atveju davė daug daugiau, negu buvo galima tikėtis. Tuo tarpu ir teisingi parodymai bei paaiškinimai iš specialistų ir ekspertų projekto rengimo metu buvo itin svarbūs. Taigi, principo iš apačios į viršų ir iš viršaus į apačią derinimas ir sujungimas bendrai veiklai buvo sėkmingas žingsnis rengiant projektą. Projekto įgyvendinime, vietos gyventojams plėtojant bendruomeninį verslą, pagalbą teikė ir ekspertai, ir specialistai, ir mokslininkai. Nors projektinė veikla dar nėra baigta įgyvendinti, rezultatai jau yra aiškūs ir reikšmingi siekiant kaimo vystymosi darnumo. Projekto įgyvendinimui daug naudos suteikė LEADER metodo principai, tokie kaip naujovių diegimas, metodas iš apačios į viršų, bendradarbiavimas, projekto orientavimas į vietovę (etnografinį regioną). Nemaža dalis projektinės veiklos buvo orientuota į vietos bendruomenių įtraukimą į vaistinių ir prieskoninių augalų verslą. Sukurta bendruomeninio socialinio verslo sistema vietovėse leidžia tinkama linkme plėtoti šią veiklą pačioms bendruomenėms, tai užtikrina šios veiklos gaunamos pajamos. Taip pat svarbu paminėti, kad projekto metu buvo vykdomi ir nauji projektai susiję su bendruomeninio verslo plėtra. Žukų kaimo bendruomenė, įgyvendinusi projektą ir įsigijusi modernią sulčių spaudimo technologinę liniją, pradėjo teikti sulčių spaudimo paslaugas vietos gyventojams. Vilkyškių bendruomenė, kito projekto pagalba, įsigijusi lazerį pradėjo suvenyrų gamybą. Galima daryti prielaidą, kad pasiektas rezultatas yra tinkamas pavyzdys ir kitoms bendruomenėms kaip reikėtų plėtoti socialinį verslą, spręsti jaunimo užimtumo problemas, didinti regiono konkurencingumą. Informacija kontaktams: Vietos veiklos grupė Pagėgių kraštas Vilkyškių mstl., Vilkyškių sen., 99254, Pagėgių sav. El. pastas: 99

100 PANEVĖŽIO RAJONO BENDRUOMENĖS UPYTĖS ŽEMĖ PROJEKTAS AMATŲ CENTRAS Ričardas Greviškis, Povilas Aliukevičius Aleksandro Stulginskio universitetas Upytės kaimo bendruomenės Upytės žemė iniciatyvinė grupė 2009 m. Upytės Antano Belazaro pagrindinėje mokykloje pristatė projektą Upytės kaimo gyventojų verslumo ugdymas populiarinant linininkystę ir statybą iš šiaudų. Šio projekto pristatymo renginyje dalyvavo Panevėžio apskrities NVO informacijos ir paramos centro atstovai, PAF MPP (Pasaulio aplinkos fondo Mažųjų projektų programa) atstovė, projekto rengėjai, kaimo bendruomenės nariai, mokytojai, Panevėžio r. savivaldybės administracijos atstovai, amatų centro statytojai ir kiti svečiai. Pagrindinė šio projekto idėja buvo pastatyti iš šiaudų amatų centrą, įrengti ir sutvarkyti teritoriją aplink namą, kuriame vyktų linininkystės populiarinimo užsiėmimai ir kita su tradiciniais amatais susijusi veikla. Upytės miestelis nuo seno garsus kaip linininkystę puoselėjantis miestelis, vienintelio šalyje linų malūno, su įrengta linų edukacine programa Lino kelias turėtojas. Projekto koordinatoriai ypač siekė, kad pastatytas amatų centro pastatas nebūtų tuščias ir linininkystės amato išsaugojimas būtų viena iš veiklos sričių, kuri bus vykdoma daugiafunkcinio amatų centro pastate. 1 pav. Upytės daugiafunkcinio amatų centro įrengimas Šiuo metu (2014 m.) amatų centras stovi apytuštis įrenginėjamos bei skirstomos patalpos būsimiems amatininkams, rankdarbių dirbtuvėms ir kitoms veikloms, tačiau būriai lankytojų jau traukia pasižiūrėti šio unikalaus statinio ir akiai maloniai sutvarkytos infrastruktūros. Prie projekto įgyvendinimo prisidėjo PAF MPP, Žemės ūkio ministerija, Panevėžio r. savivaldybė. Dalinai šį projektą finansavo UAB Upytės eksperimentinis ūkis, Upytės seniūnija, LŽI Upytės bandymų stotis, Šiaudinių namų statytojų asociacija, UAB Šiaudiniai namai, Atsinaujinančios energijos informacijos konsultacinis centras, Panevėžio apskrities NVO informacijos ir paramos centras. Visos šios institucijos pagal galimybes prisidėjo, prie šio projekto įvykdymo, bet ne visos organizacijos galėjo paremti finansiškai, tačiau konsultavo ar analizavo rinkos naujoves ir jas padėjo pritaikyti šio pastato statybai. 100

101 Šio projekto novatoriškumas yra tai, kad pastato sienos ir stogas yra dengtas šiaudais, kurie atsparūs ugniai ir erozijai. Namo konstrukcijos žiemą sulaiko šilumą, o vasarą jame būna vėsu, todėl ši statyba, pasirinkta dėl jos unikalaus ir vizualiai įdomaus vaizdo. Amatų centro pastatymas Upytėje parodė, kaip turint istoriškai svarbų amatą linininkystę galima siekti, kad ateities kartos matytų, nepamirštų, žinotų ir puoselėtų iš kartos į kartą perduodamą lininkystės tradiciją. Projekto kūrėjų spėliojimas ar šis projektas susilauks susidomėjimo ir pagalbos iš pačios Upytės bendruomenės narių, pranoko jų pačių lūkesčius, nes kai tik buvo pradėtas statyti pastatas, prie seniūnijos pastato upytiečiai laukė seniūno nurodymų kuo jie gali padėti. Upytėje gyvenantys amatininkai, sužinoję apie šį projekto labai sukluso, nes jie suprato, kad jiems atsivėrė galimybės save parodyti, atsiskleisti ir mokytis bei mokyti kitus. Edukacinė veikla Bendruomeniškumo stiprinimas Žaliosios infrastruktūros vystymas Aplinkosauginė Šiaudinių namų statyba Socialinė Amatų centro funkcijos Kultūrinė Soc. verslumo ugdymas Ekonominė Naujų darbo vietų kūrimas Lininkystės tradicijų išsaugojimas Kultūrinių renginių organizavimas Paveldosauga 2 pav. Panevėžio r. Upytės daugiafunkcinio amatų centro vykdomos funkcijos Upytės amatų centras yra pavyzdys kitoms bendruomenėms, kai aktyvūs ir atsidavę idėjai bei darbui bendruomenės nariai sukuria tai, kas sulaukia didelio susidomėjimo, palaikymo ir pritraukia turistų srautus, tai negali būti nepastebėta ir neįvertinta. Bendruomenės siekis tobulėti ir siekti tikslų naudojant vietos išteklius ir išorinę paramą, skatina bendruomenės narius imtis naujų veiklų ir kurti patrauklesnį gyvenimą kaime. Informacija kontaktams: Upytės kaimas, Upytės seniūnija, Panevėžio r. El.paštas: 101

102 PĖSČIŲJŲ TAKO SU LAIPTAIS Į RAUDONDVARIO NAUJĄSIAS KAPINES ĮRENGIMAS Laura Janušauskienė Raudondvario kaimo bendruomenės centras Naujosios Raudondvario kapinės yra įrengtos Kauno r. Raudondvario gyvenvietės pakraštyje, pietiniame Nevėžio-Nemuno šlaite su aplinkiniu privažiavimu tik privačiu transportu. Ilgą laiką nebuvo išspręstas pėsčiųjų patekimas į šias kapines. Dauguma senyvo amžiaus žmonių iš Raudondvario, kuris yra ant kalno, eina į kapines trumpiausiu jiems keliu stačiu šlaitu, miško taku. Kiekvienas eidamas aplankyti savo artimųjų kapo nešasi įrankius, laistytuvą, gėlių ir t.t. Pavasarį ir rudenį šlaitas būna šlapias. Žmones ieškodami sausesnės vietos kojai pastatyti slidinėja, yra nesaugu. Trypiama miško paklotė. Dar 2006 metais gyventojų apklausa parodė šio klausimo sprendimo būtinumą. Vietos bendruomenei buvo ir yra labai svarbu žmonių saugumas. Tačiau tam tikrą laiką trūko sutarimo, o gal pritarimo bendruomeninei veiklai, su Raudondvario seniūnija sprendžiant vietos bendruomenei svarbias problemas. Atsiradus galimybei dalyvauti Nacionalinės paramos kaimo bendruomenėms programoje 2011 metais buvo įgyvendintas tęstinis projektas. Jo finansinė vertė buvo Lt. Įgyvendinant projektą savanorišku darbu prisidėjo raudondvariečiai, kurie formavo 100 m tako paviršių, administravo projektą, Kauno r. savivaldybė skyrė 2 mašinas skaldos. Pasiekti projekto uždaviniai: suformuotas 100 m. pėsčiųjų takas, išpilant jį akmens skalda su žvyru; tako šlaitinėje dalyje įrengti laiptai su terasinėmis aikštelėmis bei poilsio suoleliais. Taku su laiptais naudojasi per 1000 Raudondvario gyventojų, kuris vienija raudondvariečius kuriant saugią, kultūringą bendruomenę. Projektą įgyvendino Raudondvario kaimo bendruomenės centro komanda, organizavusi paraiškos teikimą LR Žemės ūkio ministerijai, gavusi pritarimą Kauno r. savivaldybės bei lėšas. Buvo atliktas laiptų projektavimas, topografiniai matavimai, gautas statybos leidimas. Bendruomenės centras organizavo viešuosius pirkimus pasirenkant statybos darbų rangovus, gavo leidimą iš Kauno Miškų urėdijos bei Žemėtvarkos tarnybos žemei, kurioje buvo įrengti 100 m. takas su 94 pakopų terasiniais laiptais, atliko kitus administravimo darbus bei viešinimą Kauno rajono laikraštyje Naujosios Tėviškės žinios bei pasiųsta bendruomenių portalui. Susidomėjimo projektu didelio nebuvo, tačiau vietos bendruomenei tai vienas svarbiausių projektų. Didžiausia projekto sėkmė buvo tikėjimas tuo, ką darome ir jokio delsimo vykdant projektavimą, gaunant visus leidimus vykdant viešuosius pirkimus, pasirenkant rangovą, sklandus komandos darbas nelaukiant paraiškos ekspertizės rezultato, kurio teko laukti neleistinai ilgai. Paraiška LR Žemės ūkio ministerijai pateikta , o sprendimą gavome rugsėjo mėn. pradžioje ir sutartį su NMA pasirašyti galėjome tik rugsėjo 27d. Praėjo geriausias laikas darbų vykdymui. Ruduo. Dėka išankstinio bendruomenės pasiruošimo buvo galima pulti vykdyti projektą, o jau 2011 m. spalio 24 d. projektas buvo pristatytas komisijai. Per Vėlines projekto komanda ir dėkingi raudondvariečiai dėjo degančias žvakeles ant laiptų. Tai tapo tradicija, kurią mes kaimo bendruomenės centras, laikome reikalinga, gyventojus mobilizuojančia priemone. Šiemet Vėlių pagerbimo dieną papuošėme laiptus žvakelėmis, skaitėme Lietuvos Nepriklausomybės akto signataro Leono Milčiaus eiles. Po to, visa grupė dalyvavusiųjų, apėjome pažįstamų kapus, uždegėme žvakeles, prisiminėme juos...taip išlaikydami ryšį tarp radondvariečių. Informacija kontaktams: Raudondvario kaimo bendruomenės centro projekto darbų organizatorė Raudondvario kaimo bendruomenės centras Raudondvaris, Instituto 1A el. paštas raudlaura@gmail.com 102

103 MIELAGĖNŲ BENDRUOMENĖS VIEŠOJI ERDVĖ PARTNERIŲ VEIKLOS REZULTATAS Rytis Kajėnas Ignalinos rajono vietos veiklos grupė Prieš... ir po projekto Mielagėnai miestelis Ignalinos rajone, 20 km į pietryčius nuo Ignalinos. Miestelyje gyvena apie 250 gyventojų m. įsikūrė aktyvi Ignalinos rajono Mielagėnų seniūnijos bendruomenė. Viena didžiausių problemų, kurią ėmėsi spręsti bendruomenė bendradarbiaudama su savivaldybės administracija buvo fiziškai pasenusi, nusidėvėjusi infrastruktūra, esanti viešosios erdvės ribose. Siekiant gerinti Mielagėnų miestelio viešosios infrastruktūros būklę, seniūnijos gyventojų kultūrinio gyvenimo kokybę ir atnaujinti laisvalaikio praleidimo ir organizuojamų viešų renginių vietą, Ignalinos rajono Mielagėnų seniūnijos bendruomenė, kaip projekto pareiškėjas kartu su projekto partneriu Ignalinos rajono savivaldybės administracija, inicijavo projektą Viešosios erdvės sutvarkymas Ignalinos rajono Mielagėnų miestelyje. Bendra projekto vertė ,26 Lt, iš kurių ,33 Lt sudarė parama iš Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai lėšos, 8000,00 Lt projekto partnerio Ignalinos rajono savivaldybės administracijos lėšos, bei 7637,93 Lt bendruomenės narių savanoriški darbai. Projekto pagrindiniam tikslui pasiekti kompleksiškai sutvarkyti Ignalinos rajono Mielagėnų miestelio viešąją erdvę, buvo įrengti nauji suoliukai (39 vnt.), įrengtos šiukšlių dėžės (7 vnt.), įrengti lauko tualetai (4 vietų), pastatyti vėliavų stiebai (3 vnt.), suremontuota medinė tvora (250 m.), įrengta lauko scena, medinė pavėsinė (1 vnt.), lieptelis tvenkinyje, laužavietė iš lauko akmenų. Projekto rezultatais švenčių ir įvairių renginių metu, įskaitant ir miestelio svečius, atvykstančius iš kitų seniūnijų, pasinaudojo virš 1000 žmonių. Įgyvendinant projektą (1 pav.) per savanorišką darbą buvo sukurta pridėtinė vertė: gyventojų tarpusavio ryšys, socialinė komunikacija. Bendruomenė, dirbdama kartu daugiau nei 600 val., sustiprino bendruomeniškumo jausmą. Savanoriai dirbo tokius darbus: Senos scenos demontavimo ir susikaupusių nuo rudens šiukšlių valymas. Aplinkos tvarkymas projekto teritorijoje. Projekto priežiūra ir įgyvendinimo eigos koordinavimas. Talkų organizavimas ir teritorijos tvarkymas. Scenos, suolų, suoliukų, šiukšliadėžių įrengimas. Projekto viešųjų pirkimų eigos priežiūra. Projekto viešinimas. Projekto įgyvendinimo metu taip pat įvyko 3 dideli renginiai Joninių šventė, projekto pristatymo šventė bei kito bendruomenės įgyvendinto projekto Duona ir grožis iš tų pačių rankų pristatymo šventė. Iš numatytų techninės priežiūros išlaidų buvo sutaupytos lėšos, kurios panaudotos fontano įsigijimui. 103

104 Idėjos generavimas Projekto partnerių paieška Projekto paraiškos rengimas ir teikimas Paraiškos vertinimas Finansavimo sutarties pasirašymas Viešinimas Savanoriški darbai Švenčių organizavimas Vykdomų darbų priežiūra Viešųjų pirkimų organizavimas 1 pav. Viešosios erdvės sutvarkymas Ignalinos rajono Mielagėnų miestelyje projekto įgyvendinimo žingsniai Projektas yra aktualus ir bendradarbiavimo ryšiams su religine ir kitomis bendruomenėmis plėtoti. Ypač bendradarbiaujama su vietos religine bendruomene Mielagėnų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, kurios klebonas Marijonas Savickas yra aktyvus bendruomenės narys, 2011 m. gavęs Jorio apdovanojimą už nominaciją Už tai, kad visi kartu. Po didesnių bažnytinių švenčių šioje erdvėje ir prieš ir po projekto įgyvendinimo vyksta šventiniai renginiai. Todėl įgyvendintas projektas tenkina vietos religinės bendruomenės, kaimo bendruomenės, seniūnijos ir atvykstančių vietos ir aplinkinių kaimų gyventojų poreikius. Projekto įgyvendinimo sėkmę lėmė tokie veiksniai: laiku teisiškai įregistruotas projekto įgyvendinimo vietoje esantis žemės sklypas; politinis palaikymas Ignalinos rajono savivaldybės taryba priėmė sprendimą prisidėti piniginėmis lėšomis prie projekto įgyvendinimo; į renginius gausiai rinkosi žiūrovai, šventes parėmė vietos ūkininkai, verslininkai, šventės buvo reklamuojamos ir aprašomos vietinėje spaudoje. Projekto tęstinumas bus užtikrinamas, o reikalingos išlaidos bus dengiamos iš bendruomenės narių, vietos verslininkų, ūkininkų, religinės bendruomenės lėšų. Mielagėnų viešoji erdvė, kurioje vyksta renginiai, koncertai, kiti svarbūs ir prasmingi įvykiai miestelėnų gyvenime, šiuo metu kiekvienam gyventojui yra jauki ir miela. Erdvė yra Mielagėnų miestelio centre, ją sudaro laukymė ir du tvenkiniai, kuriuose gausu žuvų. Gyventojai mėgsta ilsėtis po dienos darbų, leisti laisvalaikį medžių pavėsyje, pabūti su šeima, draugais, gėrėtis meniniais dirbiniais. Projektas įkvėpė bendruomenę naujai projektinei veiklai. Ji vykdo laisvalaikio užimtumo projektus vietos bendruomenei, jaunimui. Sutvarkytas seniūnijoje šalia ežero buvęs apleistas paplūdimys, įrengtas lieptas rekreacinei žuvininkystei. Esant galimybei, Bendruomenė stengiasi teikti paraiškas savo idėjų finansavimu, kurių tikrai netrūksta tiek iš vietos klebono, tiek iš bendruomenės pirmininkės Valės Švarcienės, Jorio nominantės 2014 metais, tiek iš vietos verslininkų ir kitų aktyvių bendruomenės narių. Informacija kontaktams: Ignalinos rajono Mielagėnų seniūnijos bendruomenė Mokyklos g. 1, Mielagėnų mstl., LT Ignalinos r. El. paštas vale.svarciene@gmail.com 104

105 PROJEKTAS ŠAKIŲ JAUNIMO KŪRYBOS IR SPORTO CENTRO PLĖTRA Inga Kanapeckienė Aleksandro Stulginskio universitetas Šakių jaunimo kūrybos ir sporto centras Šakių rajonas patrauklus gamtos objektais, piliakalniais, senųjų dvarų ir kaimo turizmo sodybomis. Tačiau turizmui Šakių rajone didelę neigiamą įtaką daro sezoniškumas ir aktyvaus poilsio galimybių trūkumas. Pagal Nacionalinę turizmo plėtros m. programą Šakių rajonas patenka į Nemuno, Kuršių marių, pajūrio turistinį maršrutą. Šio maršruto turizmo infrastruktūros vystymo prioritetas teikiamas objektams ir vietovėms, turintiems dideles plėtros galimybes kultūriniam, aktyvaus poilsio, sveikatingumo (kurortiniam) ir ekologiniam (pažintiniam) turizmui. Pagrindinis projekto tikslas plėtoti viešąją aktyvaus poilsio infrastruktūrą, įrengiant turizmo traukos objektą Šakių jaunimo kūrybos ir sporto centro baseiną, kuriame įrengtas 4 plaukimo takelių, 12,5 m pločio ir 25 m ilgio (nuo 1,4 iki 1,8 m gylio) plaukimo baseinas su perpylimu, sūkurinė vonia, vaikų baseinas (gylis 45 cm), dvi pirtys. Buvo užbaigti stogo dangos įrengimo darbai, vidaus ir išorės apdaila, sumontuota technologinė įranga, įrengta šildymo vėdinimo sistema, sumontuota gaisrinė ir apsauginė signalizacija, sumontuotas procesų valdymas ir automatizacija. Projektu buvo siekiama sukurti naujas darbo vietas nenumatant apribojimų, kurie gali turėti neigiamą poveikį lyčių lygybės ir nediskriminavimo principų įgyvendinimui. Paslaugomis naudojasi žmonės, nepriklausomai nuo jų lyties, etninės kilmės, religijos ar tikėjimo, amžiaus, negalios, seksualinės orientacijos. Pagrindiniai projekto įgyvendinimo etapai buvo tokie: 1. Projektas įtrauktas į Marijampolės regioninės plėtros metų planą (priemonė Plėtoti Šakių rajono jaunimo kūrybos ir sporto centro infrastruktūrą ). 2. Projektas įtrauktas į Šakių rajono savivaldybės strateginį plėtros metų planą (priemonė Įrengti sporto ir sveikatingumo centre plaukimo baseiną ). 3. Gautas rajono savivaldybės tarybos pritarimas (2009 m.). 4. Pateikta paraiška (VšĮ Lietuvos verslo paramos agentūrai). 5. Atlikti viešieji pirkimai (baseino statybos darbams 2009 m. balandžio gegužės mėnesiai, pasirašyta darbų atlikimo sutartis). 6. Įgyvendinamas projektas ( / ). 7. Pateikti 9 mokėjimo prašymai. Projektas įgyvendinamas be partnerių, pateiktas pagal Sanglaudos skatinimo veiksmų programos 1 prioriteto Vietinė ir urbanistinė plėtra, kultūros paveldo ir gamtos išsaugojimas bei pritaikymas turizmo plėtrai priemonę Viešosios turizmo infrastruktūros ir paslaugų plėtra regionuose. Finansuojamas iš Europos Sąjungos fondo, Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto bei rajono savivaldybės biudžeto lėšų. Bendra projekto išlaidų suma yra ,00 Lt. 105

106 Informacija apie naują turistinį objektą skelbiama ir platinama viešinimo priemonėmis bei pastatyti nuolatiniai ir informaciniai stendai. Įgyvendinus projektą sukurta ir sutvarkyta viešoji erdvė, kuri skirta aktyviam poilsiui. Projektu skatinamas aktyvus poilsis, vietos jaunimo bei bendruomenės sveika gyvensena, fizinis aktyvumas, mažinama sezoniškumo įtaka turizmui. Krepšinio ir futbolo mėgėjai gali išbandyti Centro komplekso įrengtais lauko aikštynais. Šalia futbolo aikštyno įrengta vaikų žaidimų aikštelė. Centro teikiamomis paslaugomis gali naudotis visi vietos gyventojai ir atvykstantys turistai. Baseino paslaugos Sūkurinė vonia Baseinas Pirtys Baseino takelio nuoma Edukacinė baseino programa Garinė Sauna Mankšta vandenyje Mankšta būsimoms mamoms Kūdikių mankšta Baseinas moksleivių ugdymo procesui 1 pav. Šakių jaunimo kūrybos ir sporto centro baseino paslaugos Baseine du kartus per savaitę vyksta užsiėmimai būsimoms mamos, kurioms siūloma nugaros raumenų stiprinimo mankšta, taip pat siūloma kūdikių ir suaugusiųjų mankšta vandenyje. Norinčių išmokti plaukti yra ne tik iš Šakių. Savo moksleivius į baseiną du kartus per savaitę atveža Jurbarko, Kybartų ir Tauragės mokyklos. Vaikai mokomi plaukti nuo šešerių metų, sudaryta keletas grupių pagal jų amžių. Baseiną galima užsisakyti ir atskiroms asmenų grupėms. Galima įsigyti vienkartinį bilietą arba abonentinį mokestį, kuris suteikia teisę naudotis paslauga 4 valandas per mėnesį. Vaikai iki 5 metų įleidžiami nemokamai. Kol kas tokio pobūdžio baseinas yra tik Ignalinoje. Šakių jaunimo kūrybos ir sporto centre nuo 2009 metų atidarytas sporto kompleksas, kuriame yra sporto salė (520 sėdimų vietų), pritaikyta žaisti krepšiniui ir tenisui bei treniruoklių salė, kurioje galima palaikyti sveiką kūną ir gerą nuotaiką. Sporto salėje vyksta ir nacionalinio bei vietinio lygio badmintono varžybos, lengvosios atletikos, dziudo imtynių užsiėmimai. Sporto komplekso antrame aukšte pastatyti teniso stalai bei įrengta treniruoklių salė, kuri šiuo metu yra moderniausia Šakiuose. Joje gausu treniruoklių ir kito sportinio inventoriaus. Ateityje komplekse planuojama išplėsti turistams ir lankytojams teikiamų paslaugų įvairovę. Numatoma įrengti teniso korto, pliažo tinklinio aikštynus bei poilsio zoną šalia Siesarties. Taip kadaise buvęs apleistas kampelis prie Siesarties upės ilgainiui taps rimta laisvalaikio, pramogų ir sporto zona. Padidėjęs atvykstamojo ir vietos turizmo srautas skatins privataus turizmo sektoriaus iniciatyvas, kurios sustiprins rajono socialinę ir ekonominę raidą. Parengta pagal: 1. Projekto Šakių jaunimo kūrybos ir sporto centro plėtra paraišką. 2. Šakių jaunimo kūrybos ir sporto centras. [žiūrėta 2014 m. spalio 14 d.] Prieiga per internetą: < 106

107 BENDRUOMENĖS VEIKLOS PLĖTOJIMAS KLAIPĖDOS RAJONO ANTKOPČIO KAIMO DAUGIAFUNKCINIAME CENTRE Renata Lukė Aleksandro Stulginskio universitetas Klaipėdos rajono Antkopčio krautuvėlė ir centro atidarymo akimirkos 2014 metų liepos 3 dieną Klaipėdos rajono Antkopčio kaimo gyventojai pasitiko nusiteikę itin šventiškai būtent šią dieną oficialiai atidarytas Antkopčio kaimo centras. Daugiafunkcinė erdvė patenkins įvairius bendruomenės poreikius pastate įkurta kompiuterių klasė, universali salė, skirta tiek posėdžių, tiek bendruomenės šventinių renginių organizavimui, ūkininkų krautuvėlė. Antkopčio kaimo bendruomenės centras sėkmingai įgyvendino vietos projektą Bendruomenės veiklos plėtojimas Antkopčio kaimo daugiafunkciniame centre, kuris neatpažįstamai pakeitė seną ir apleistą kaimo parduotuvėlę. Pagrindinė kaimo socialinės infrastruktūros vystymo projekto idėja buvo suremontuoti apleistą bendruomenės namų pastatą ir pritaikyti kultūrinei bei socialinei bendruomenės veiklai. Pagrindinis projekto tikslas aktyvaus laisvalaikio praleidimo galimybių gyventojams užtikrinimas, organizuojant kultūrinę, sportinę ir visuomeninę veiklą bendruomenės daugiafunkciniame centre. Numatyti projekto uždaviniai: 1) suremontuoti apleistą bendruomenės namų pastatą; 2) pritaikyti suremontuotą pastatą Antkopčio kaimo gyventojų poreikiams, siekiant gerinti gyvenamąją aplinką ir kuriant sąlygas įgyvendinti vietos iniciatyvas; 3) sukurti naujas paslaugas bendrajam naudojimui ūkininkų krautuvėlę, tuo pačiu skatinant bendruomenės narių verslumą, visuomeniškumą bei aktyvumą; 4) įrengti patalpą kompiuterinei klasei įkurti. Projektas svarbus vietos gyventojams, nes bendruomenė neturėjo tinkamos susibūrimo vietos, nebuvo įrengtos žemės ūkio ir maisto produktų pardavimo vietos. Kaimas yra strategiškai palankioje vietoje šalia automagistralės Klaipėda Kaunas, tačiau tai nesukuria vietos gyventojams papildomų galimybių. Pagrindinis projekto partneris ir rėmėjas buvo Klaipėdos rajono savivaldybė. Savivaldybės mero iniciatyva buvo įdėta nemažai pastangų, kad šalia autostrados Klaipėda Kaunas esantis pastatas būtų perduotas bendruomenės reikmėms. Tuomet už litų pardavinėtą pastatą, sužinoję, jog jį įsigyti ir perduoti bendruomenei ketina Klaipėdos rajono savivaldybė, buvę jo savininkai netikėtai pareikalavo dvigubai didesnės sumos. Laimei, abiem pusėms pavyko rasti kompromisą ir bendruomenė jau gali džiaugtis savo naujais namais, atsiradusia nauja galimybe parduoti savo užaugintą perteklinę žemės ūkio produkciją. Ūkininkų krautuvėlė nedirba visą dieną, o tik po 3 valandas per dieną. Kol kas galima įsigyti įvairių daržovių, medaus. 107

108 Projektas įgyvendintas pagal Klaipėdos rajono kaimo vietovių plėtros strategiją, įgyvendinamą pagal Lietuvos kaimo plėtros metų programos kryptį LEADER metodo įgyvendinimas. Prieš teikiant paraišką VVG Pajūrio kraštas paramai gauti, buvo atlikta žodinė gyventojų apklausa, kurios metu nustatyta, kad dauguma gyventojų pritaria bendruomenės centro steigimui ir bendruomenės veiklos plėtojimui jame. Projekto idėja buvo aptarta bendruomenės susirinkime. Projekto idėjos iniciatorius buvo ilgametis Antkopčio kaimo bendruomeninės organizacijos pirmininkas, kuris taip jau sutapo, kad bendruomenės centro atidarymo metu estafetę perdavė naujai išrinktam bendruomenės centro pirmininkui. Tai lyg ir naujo bendruomenės gyvavimo etapo pradžia ir pradėtos veiklos tęsimas. Rengiant ir įgyvendinant projektą vyko bendros diskusijos su VVG nariais ir kaimo gyventojais, buvo organizuojami įvairūs susirinkimai, seminarai. Išgryninant projekto idėją, prisidėjo VVG organizuoti mokymai verslumo tematika, kurie buvo labai naudingi visiems projektų vykdytojams, dirbant su projekto idėjomis, pateikiant paraiškas. Įgyvendinant projektą taip pat labai pagelbėjo bendruomenės narių talkos, savanoriška veikla. Savanoriškoje veikloje dalyvavo jaunimas - padėjo tvarkyti aplinką remonto metu, vežė statybines atliekas. Taip pat nemažai prisidėjo ir ūkininkai, kurių daugelis patys yra bendruomenės nariai (1 pav). Projektą įgyvendinti padėjo ir konsultantai, komunikuota įvairiais būdais: vyko diskusijos, telefonu, elektroniniu paštu. Aktyvaus laisvalaikio praleidimo galimybių gyventojams užtikrinimas, organizuojant kultūrinę, sportinę ir visuomeninę veiklą bendruomenės daugiafunkciniame centre Projekto rengimas, pasiruošimas Projekto idėjos aptarimas bendruomenės visuotiniame narių susirinkime Gyventojų apklausa idėjos aktualumui nustatyti Susitarimas su partneriu dėl pagalbos Komercinių pasiūlymų paieška Projektinės paraiškos finansavimui pateikimas Projekto įgyvendinimas Remonto darbai Įrangos įsigijimas Susitarimas su mažąja ūkine bendrija dėl ūkininkų krautuvėlės nuomos Projekto užbaigimas Projekto rezultatų pristatymas Įrengtas aiškinamasis stendas projekto įgyvendinimo vietoje straipsnis interneto svetainėje straipsnis laikraštyje Gargždų kraštas 1 pav. Pagrindiniai projekto įgyvendinimo etapai ir veiklos Bendruomenės daugiafunkciniame centre sukurtos erdvės visuomeninei kultūrinei kaimo gyventojų veiklai, iš privačių patalpų perkeltas VIP (viešojo interneto prieigos taškas), kuris anksčiau buvo įkurtas privačiose patalpose, nes bendruomenė neturėjo savų. Bendruomenė nusipirko paslaugą iš mažosios ūkinės bendrijos, kuri organizuoja krautuvėlės veiklą. Ji tapo tiesiogiai atsakinga už ūkininkų produkcijos pardavimą. Sukurta 1 darbo vieta, 138 kaimo gyventojams sudarytos sąlygos parduoti savo užaugintą perteklinę produkciją, šiuo metu produkciją į ūkininkių krautuvėlę teikia 7 kaimo šeimos. 108

109 Tikimąsi kad šis kaimo socialinės infrastruktūros projektas turės tęstinumą ir galimybę plėstis. Planuojama, kad iš krautuvėlės gaunamos pajamos padės išsilaikyti Antkopčio kaimo bendruomenės centrui. Bendruomenės projektas rodo, kad ne tik investicijos reikalingos norint susitvarkyti gyvenamąją aplinką, tačiau reikia ir bendruomenės geranoriškumo, susitelkimo bei vietos valdžios atstovų palaikymo. Parengta pagal: 1. VVG "Pajūrio kraštas" projekto administratorės, Vidos Urbonienės atsakymus į klausimus. 2. PRANYS, T., Antkoptyje bendruomenės namų atidarymas. [interaktyvus] [žiūrėta 2014 m. spalio 20 d] Prieiga per internetą: component/k2/item/3041-antkoptyje-bendruomenes-nam-atidarymas 3. Antkoptyje bendruomenės namų atidarymas, Leader Lietuvoje, 2014 m. Liepos mėn. Nr. 27. Programos Leader ir žemdirbių mokymo metodikos centro Programos LEADER ir informavimo skyrius. Informacija kontaktams: Jonas Steponas, Edvardas Mockus Klaipėdos rajono Antkopčio kaimo bendruomenės centras Antkopčio g. 2, Antkopčio k., Klaipėdos r. sav. 109

110 PASLAUGŲ IR JAUNIMO CENTRO KŪRIMAS TRUSKAVOS BENDRUOMENĖJE Gražina Maršalkienė Aleksandro Stulginskio universitetas 2010 m. Truskavos bendruomenės centro susirinkime buvo įvertinti bendruomenės socialiniai ekonominiai rodikliai ir gyventojų apklausos duomenys, įvardintos pagrindinės bendruomenės problemos: 1. Bendruomenė ir jaunimo grupė neturi patalpų, pritaikytų bendruomeninei veiklai. 2. Gyventojai neturi viešosios pirties ir kirpyklos. Truskavos bendruomenės centro susirinkime balsų dauguma nuspręsta suremontuoti pagal panaudos sutartį naudojamas 232,8 kv.m. patalpas ir jas pritaikyti bendruomenės narių socialinių bei visuomeninių poreikių tenkinimui. Kadangi Truskavos ir aplinkiniuose kaimuose nėra viešosios pirties, o dauguma bendruomenės narių tai įvardija kaip opią problemą, todėl buvo nutarta įrengti viešąją pirtį, kirpyklą, konferencijų salę ir salę, skirtą jaunimo veiklai vykdyti. Kirpyklos ir pirties paslaugomis pagal poreikį naudosis visų amžiaus grupių žmonės, vieniši ir neįgalūs ne tik mūsų bendruomenės, bet ir aplinkinių Truskavos seniūnijos teritorijoje esančių bendruomenių nariai. Bus sukurtas vienas iš svarbiausių projekto rezultatų įsteigtos dvi, pirtininko ir kirpėjo, darbo vietos, pasiekti pagrindiniai vietos projekto tikslai: 1. Stiprinti kaimo gyventojų socializaciją ir bendruomeniškumą, sukurti patrauklią ir sveiką aplinką bendruomenės bei jaunimo veiklai. 2. Sudaryti sąlygas seniūnijos gyventojams naudotis sporto ir konferencijų salėmis, pirtimi, kirpykla, dalyvauti sveikatingumo ir edukacinėse programose. Projektas,,Paslaugų ir jaunimo centro patalpų įrengimas Truskavos bendruomenėje taip pat padės įgyvendinti Kėdainių rajono kaimiškųjų vietovių kaimo plėtros strategijos I prioritetą kaimo infrastruktūros modernizavimas kuriuo siekiama kurti geresnes gyvenimo sąlygas kaime tvarkyti ir grąžinti gyvenamąją aplinką, atnaujinti ir pritaikyti įvairioms bendruomenės reikmėms skirtas patalpas, įrengti ir tvarkyti viešąją infrastruktūrą. Projekto vykdymui buvo skirta Lt. Įgyvendinant projektą 10 proc. lėšų skyrė Kėdainių rajono savivaldybė, visuomeniniu darbu tvarkant aplinką prisidėjo bendruomenės nariai, talkose aktyviai dalyvavo jaunimas, vietos ūkininkai, Vermenos ir Truskavos žemės ūkio bei Truskavos seniūnija. Vietos verslininkai pritaria šiam projektui, įsipareigodami projekto vykdymo metu teikti paramą visuomeniniu savanorišku darbu, piniginėmis lėšomis ir transportu. Centro patalpose buvo įrengta viešoji pirtis su tam skirta įranga samteliu, kibirėliu, kibirėliu vantoms merkti, pogalviais ir posėstėmis, priešpirtis su jame įrengtomis persirengimo spintelėmis bei suolais. Kirpyklos patalpa su kirpėjo kėde, kriaukle galvos plovimui, darbo stalu ir vežimėliu. Konferencijų salė su stalais bei kėdėmis, kompiuteriu ir multimedia, virtuvėlės patalpos su virtuviniais baldais, sporto salė su biliardo ir teniso stalu. Siekiant skatinti gyventojus vystyti savo verslą, Kėdainių VVG iniciatyva įgyvendinamos vietovės rinkodaros priemonės. Truskavos bendruomenė, nutarusi kurti teminį pirčių kaimą pastaruoju laikotarpiu vykdo kitas veiklas, susijusias su bendruomeninio verslo vystymu. Bendruomenės nariai riša vantas iš įvairių augalų ir vaistažolių, kurias pardavinės pirties lankytojams. Plėtojant idėją, kad pirtis yra vieta skirta ne tik socialinių poreikių tenkinimui parausimuisi, tačiau ir sveikatos šaltinis, pirtyje bus rengiamos įvairios edukacinės programos. Siekiant sveikai naudotis pirtimi, būtina žinoti kaip teisingai, nepakenkiant sveikatai tai daryti, todėl nutarta kreiptis į profesionalų pirtininką dėl edukacinių programų vedimo bendruomenėje. Pastaruoju metu bendruomenės nariai pradėjo auginti avis mėsai, numatoma galimybė iš vietinių žaliavų velti pirties kepures, kurios bus parduodamos pirties lankytojams bei seminarų dalyviams. Neatmetama galimybė šias kepures pardavinėti ir mugėse. Pirties lankytojai galės atsigerti arbatžolių arbatos, išvirtos iš natūralių arbatžolių, kurias renka ir ruošia bendruomenės moterys ir jaunimas. Arbatžolių bus galima nusipirkti ir parsivežti į namus bendruomenės narių pasiūtuose lininiuose maišeliuose. 110

111 Bendruomenės narių tarpe neturime profesionalaus kirpėjo-manikiūrininko, todėl nutarta kirpyklos patalpas su įranga išnuomoti specialistui iš Kėdainių, kuris paslaugas teiks bendruomenės nariams pagal poreikius. Kai bendruomenė neturėjo patalpų savo veiklai vykdyti, naudojosi Truskavos seniūnijos konferencijų sale. Bendruomenė nuolat vykdo sveikos gyvensenos projektus, kuriuose dalyvauja ne tik Truskavos bendruomenės centro nariai, bet ir ramygaliečiai, petkūniečiai. Šių projektų metu bendruomenės nariai suprato, kad gyvenime reikia rūpintis ne tik materialiais dalykais, bet ir sveikata, propaguoti sveiką gyvenimo būdą, maitintis sveikai, vartojant kuo ekologiškesnius produktus. Pasibaigus projektui, grupelė entuziastų ir toliau tęsia užsiėmimus, sportuoti važiuoja vieni pas kitus, kuria įvairias šventes, vakarones, propaguodami sveiką gyvenseną, šiaurietišką ėjimą, rengia popietes su žymias žmonėmis. Patalpų įrengimas pagerino bendruomenės veiklos kokybę, motyvuoja kuo daugiau bendruomenės narių, ypač jaunimo, dalyvauti bendruomeninėje veikloje, kurti naujus projektus ir veiklas. Salė bus naudojama pagal poreikį įvairiems renginiams ar edukacinėms programoms. Unikalių šiai vietovei produktų kūrimas, tai yra tradicinis šio krašto patiekalas virtinukai, kuriais jau daugelį metų yra vaišinami į Truskavą atvykstantys svečiai. Turėdami patalpas, moderniai įrengtoje virtuvėlėje bendruomenės moterys ves šio produkto gamybos edukacines programas jaunimui, bei lankytojams, kurie turės galimybę susipažinti su Truskavos krašto kultūra bei tradicijomis. Kultūros, tradicinių amatų ir papročių išsaugojimui skiriamas didelis dėmesys, truskaviečiai yra žinoma ne tik rajone, bet ir už rajono ribų. Truskavos saviveiklininkai jau 20 metų dalyvauja pasaulio lietuvių dainų šventėse, įvairuose festivaliuose ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Kultūros puoselėjimas Truskavoje vienija didelę visos bendruomenės dalį. Meno puoselėtojai yra užrašę daug senovinių, unikalių šiai vietovei dainų, šokių, ratelių, kuriuos atlieka ansamblis Vermena. Bendruomenės centro narių iniciatyva surinkti senoviniai baldai, namų apyvokos daiktai, knygos, maldaknygės ir kiti senoviniai daiktai, kuriamas Truskavos krašto muziejus. Jaunimo užimtumo problema bus sprendžiama įrengiant atskiras patalpas, kuriose jaunimas galės turiningai ir sveikai leisti laisvalaikį. Vasaros metu seniūnijos jaunimas aktyviai sportuoja lauko stadione, rengia varžybas tarp kaimyninių bendruomenių, rengia krepšinio turnyrus su kaimyninio Panevėžio rajono jaunimu metais baigęs mokslus į kaimą gyventi grįžo profesionalus sporto treneris, kuris skatina jaunimą sportuoti. Įrengtose bendruomenės patalpose, skirtose jaunimo veiklai yra tik biliardo - teniso stalas. Todėl pagrindinis uždavinys yra įsigyti kuo daugiau sportinės įrangos, treniruoklių, kad jaunimas galėtų visapusiškai sportuoti, rengti varžybas, padedant profesionaliam treneriui, įtraukiant į veiklas jaunimą iš šeimų, turinčių socialinių problemų. Įgyvendinus projektą vykdant veiklas bus pasiekti pagrindiniai LEADER programos priemonės Kaimo atnaujinimas ir plėtra tikslai. Visa tai leis nukreipti Truskavos seniūnijos, Kėdainių rajono ekonominius ir socialinius pokyčius darnumo ir ekologinio vystymosi linkme. Informacija kontaktams: Truskavos bendruomenės centras Liepų g.2, Pavermenio k., Kėdainių r. El.paštas: truskavosbendruomenescentras@gmail.com 111

112 KRETINGOS MIESTO TRADICINIŲ AMATŲ CENTRO ĮKŪRIMAS Deimantė Meškytė, Raminta Grikštaitė Aleksandro Stulginskio universitetas Dvaro daržininkystės skyriaus šiltnamiai anksčiau ir toje pačioje vietoje esantis tradicinių amatų centras, 2014 m. Tradicinių amatų centras yra įsikūręs Kretingos mieste, Kretingos miesto muziejaus teritorijoje. Toje pačioje vietoje, kur XIX-XX amžių sandūroje buvo grafų Tiškevičių dvaro šiltnamiai. Erdvus šiltnamis turėjo mūrinius priestatus iš abiejų galų, tačiau dabar vienas iš jų priklauso privatiems asmenims, todėl restauratoriai projekto veikloje atkūrė tik pusę šio istorinio statinio. Pagrindinė šio projekto idėja išsaugoti ir puoselėti krašto amatų tradicijas, jų technologijas bei jas pritaikyti dabarties poreikiams. Idėjai įgyvendinti panaudojamas Tiškevičių laikų šiltnamis su mūriniu priestatu, kuriame buvo tikima, kad kvepės ne tik duona, bet ir šokoladu. Rengiant projektą muziejininkai siekė sukurti edukacinį amatų centrą, todėl šiltnamio priestate norėjo įrengti tikrą žemaitišką duonkepę krosnį. Toks pageidavimas restauratoriams tapo nemenku iššūkiu. Krašto amatininkai šiame centre moko lipdyti iš molio, auginti ir ruošti vaistažolių arbatas, medžio raižinių. Centre kvepia tikra namine duona ir ne tik čia įsikūrė ir dvaro saldaininė. Kretingos rajone gyvena ir kuria didelis būrys tautodailininkų, liaudies menininkų, kurie savo kūriniais stengiasi išsaugoti tautos savitumą, skatina ir moko nepamiršti senųjų papročių ir amatų. Didžiausia tradicinių amatų produktų paklausa yra dailidės, drožybos, duonos ir pyrago gaminių kepimo, bitininkystės bei tradicinio giedojimo paslauga. Kretingos muziejaus darbuotojų iniciatyva, buvo norima pritraukti didesnius turistų srautus, rengti edukacines programas, siekiant parodyti vietovės unikalų kulinarinį, tautinį paveldą ir tradicinius amatus. Projekto tikslas išsaugoti Kretingos dvaro kultūrinį paveldą, įsteigiant tradicinių amatų centrą, tenkinant tradicinių amatininkų interesus, besirūpinančius tradicinių produktų gamyba ir plėtra, teikiant tradicinių amatų mokymo, konsultavimo ir kitas paslaugas. Rekonstravus istorinę ir architektūrinę vertę turintį Kretingos dvaro pastatą-šiltnamį, buvo sudarytos sąlygos visuomenei pažinti kultūros paveldą ir juo naudotis, tradiciniams amatininkams demonstruoti, pristatyti tautinio paveldo produktus ir juos realizuoti, tobulinti tradicinių amatų technologijas, plėtoti edukacinę veiklą. Projekto tikslinės grupės vaikai ir jaunimas, muziejaus lankytojai, Lietuvos ir užsienio turistai. Renovuotas ir visuomenės poreikiams pritaikytas dvaro pastatas-šiltnamis ir jame įkurtas amatų centras papildė Kretingos dvaro sodybos kompleksą naujomis paslaugomis. Kretingos dvaro kompleksas tapo didesniu turizmo traukos objektu. Įkurtas tradicinių amatų centras vykdo šias pagrindines funkcijas: tradicinių amatų demonstravimas, mokymas, konsultavimas; 112

113 amatininkų dirbinių pristatymas ir realizavimas; tradicinių amatų švenčių, mugių, kūrybinių stovyklų, ekskursijų organizavimas; edukacinė veikla; krašto reprezentavimas, jo savitumo saugojimas bei įvaizdžio formavimas; kaimo gyventojų aktyvinimas. Įkūrus tradicinių amatų centrą Kretingos mieste padidėjo žmonių srautas į Kretingos muziejų, centre apsilanko daug vaikų iš kaimiškų vietovių, kuriems rengiamos edukacinės programos, saldainių gamybos pamokos, pasakojimai apie žemaičių krašto tradicijas ir pan. Amatų centras Kretingos rajono savivaldybėje praplėtė paslaugų pasiūlą rajone, padidėjo amatininkų verslumas. Kretingos rajone nebuvo tokio amatų centro, kuris būtų sukurtas senovinio paveldo, kuriame visi tautodailininkai, amatininkai galėtų pristatyti savo kūrinius visuomenei, taip skatinant jaunąją kartą kurti, veikti ir domėtis senosiomis Lietuvos tradicijomis ir amatais. Pagrindiniai veiksniai, turėję įtakos projekto sėkmei, buvo noras išsaugoti kultūrinį paveldą, bendrauti su žmonėmis. Informacija kontaktams: Gintautė Butavičiūtė 113

114 KĖDAINIŲ KRAŠTO TEMINIŲ KAIMŲ KŪRIMAS IR PERSPEKTYVOS Stasė Navasaitienė Aleksandro Stulginskio universitetas Nuotraukose akimirkos iš Kėdainių teminių kaimų Lietuvos kaimo gyventojai atranda naują socialinės infrastruktūros erdvę ir verslo nišą - kuria teminius kaimus. Paukščių, Lieptų, Pelėdų, Prieskonių, Muilo kaimai, kuriuose siūlomos edukacinės programos, ragaujama vietos valgių, supažindinama su krašto tradicijomis ar amatais. Teminis kaimas tai vieta, kur vietos bendruomenė ir kiti kaimo gyventojai užsiima tradiciniais ir netradiciniais amatais, yra išsaugoję liaudies tradicijas arba turi drąsos, nebijo eksperimentuoti ir kurti naujas tradicijas. Tokiuose kaimuose, turinčiuose savo temą arba idėją, lankytojai supažindinami su amatų paslaptimis, organizuojamos edukacinės programos, teikiamos maitinimo, apgyvendinimo ir kitos paslaugos. Teminiame kaime svečiai pasineria į įdomias veiklas, sužino naujų bei įdomių dalykų, pramogauja, dalyvauja žaidimuose, mokosi pažinti įvairių amatų paslaptis, skanauja vietos valgių, patiria gerų emocijų bei puikiai praleidžia laiką. Į teminį kaimą atvykstantys turistai atgaivina vietovę, kaimo gyventojai gali geriau save realizuoti ir užsidirbti. Pagrindiniai teminio kaimo bruožai: įdomus teminio kaimo pavadinimas; temos išskirtinumas (savo vietovės istorija, legenda, gali būti sukuriamos naujos legendos); edukacinė programa (audimas, duonos kepimas, vilnos vėlimas, viktorinos, paskaitos ir t.t.); kulinarinio paveldo degustacija (kepti blynai, žuvienė, sūriai, duona ir t.t.); įvairūs žaidimai ir atrakcijos; vietos amatininkų rankdarbių, maisto produktų (uogienių, sūrių, duonos) mugė. Siūlomos programos teminiame kaime trukmė 1,5-3 val. Kitos Europos šalys turi nemažą tokių teminių kaimų kūrimo ir veiklos patirtį. Pirmieji teminiai kaimai Belgijoje, Austrijoje, Norvegijoje pradėjo kurtis 1992 m., Lenkijoje 2005 m. Kol kas Lietuvoje teminių kaimų dar nedaug, tačiau kasmet vis daugėja. Vienas pirmųjų projektų, atitinkančių teminio kaimo idėją Varėnos rajone, Dargužių kaime, esanti sodyba, kuri vasarą virsta Sūrininkų namais. Įvairiausių rūšių sūriai, kurių gamybą galima stebėti, o rezultatą ragauti, šventiniai renginiai, dirbtuvės ir kasmet besikeičiantis sodybos šeimininkas tokį receptą sugalvojo keli iniciatyvūs žmonės m. įgyvendinant Teminių kaimų projektą iš dalies finansuojamą Latvijos ir Lietuvos bendradarbiavimo abipus sienos programos lėšomis, buvo formuluojama teminių kaimų idėja Zarasų ir Ignalinos rajonuose bei Latvijoje. Antrame projekto etape Lietuvoje buvo įkurti trys teminiai kaimai: Lieptų kaimas (Antalieptė Zarasų rajone), Paukščių kaimas (Cijonai 114

115 Ignalinos rajone) ir Senolių kaimas (Vajasiškis Zarasų rajone). Jie apjungti į bendrą Pasakų kaimų turistinį maršrutą. Kėdainių rajono bendruomenės taip pat jaučiasi pasiruošusios kurti teminius kaimus. Rajone teminius kaimus kuria kaimo bendruomenės, o padeda joms Kėdainių vietos veiklos grupė vykdydama projektą Veikime ir tobulėkime kartu (pagal IV veiklos sritį,,potencialių vietos projektų vykdytojų, esančių VVG teritorijoje, aktyvumui skatinti ). Projekto tikslas aktyvinti Kėdainių rajono kaimo bendruomenių, jų lyderių, kitų nevyriausybinių organizacijų gebėjimus ir užtikrinti efektyvią kaimo plėtrą bei gerinti kaimo gyventojų gyvenimo kokybę. Teminiai kaimai šalyje kol kas kuriami ne siekiant pelno, o norint išlaikyti bendruomenės centrus ir kad kaimo žmonėms, trokštantiems laisvalaikio užsiėmimų, nereikėtų atsisakyti idėjos dėl vienos ar kitos iniciatyvos nefinansavimo. Iki šiol daugiausia kuriant bendruomenes buvo akcentuotas bendruomeniškumo ugdymas. Tačiau, apsilankę užsienio šalyse Austrijoje, Čekijoje esančiuose teminiuose kaimuose, bendruomenių nariai pamatė, kad tokie teminiai kaimai čia jau patys užsidirba pajamų kuria, augina, perdirba, parduoda ir taip pamažu susikuria verslas, į kurį įtraukiama vis daugiau žmonių. Nauda akivaizdi ir žmonės užsidirba, turi ką veikti, kuriamas produktas, o ir aplinka pilna gyvybės kaimai ne merdėja, kaip dabar dažnai mūsuose, o veikia ir klesti. Teminių kaimų idėją mūsų šalyje galima sėkmingai plėtoti ir pasiekti efektyvių rezultatų. Mat į teminį kaimą atvykstantys turistai atgaivina vietovę, o kaimo gyventojai gali save realizuoti, t.y. užsidirbti iš savo pomėgių. Teminiai kaimai tampa verslo niša. Vietos bendruomenės ne tik puoselėja savo krašto senąsias tradicijas, bet ir vietos lygmeniu sprendžia vietos gyventojų svarbiausias kultūrines, socialines ir ekonomines problemas. Kėdainių rajone numatoma įkurti 10 teminių kaimų: Pelėdų kaimą, Nociūnų muilinyčią, Duonos nuotykių kelią, Saldumynų kaimą, Laikrodžių kaimą, Prieskonių kaimą, Dainuojančių jurginų kaimą, Lėlės Nikės kaimą, Darbščiųjų bitelių kaimą. Pelėdnagių ir Nociūnų bendruomenės centrai sukūrė bendruomeninį verslą, teminius kaimus (Pelėdų kaimą ir Nociūnų muilinyčią), t.y paslaugų paketą turistams. Gautas pajamas skiria bendruomenės socialinėms reikmėms spręsti. Pelėdų kaimas lankytojus priima nuo 2012 m. rudens, Nociūnų muilinyčia nuo 2014 gegužės mėn. Prieš atsidarydami plačiajai visuomenei ir lankytojams iš visos Lietuvos bei užsienio, bendruomenės turėjo pasitempti, susitvarkyti aplinką, kaimo infrastruktūrą. Pelėdnagiuose, kurie tituluojami gražiausia Kėdainių rajono gyvenviete, kūrybingi žmonės savo aplinką tvarko labai išradingai. Miestelio žalieji plotai yra pavyzdingai sutvarkyti, visur susodintos ir gražiai prižiūrimos gėlės. Pelėdnagiuose yra įrengtas rožynas, tulpynas, yra keli gražiausiai rajone besitvarkantys daugiabučiai. Daugiabučių namų gyventojai konkuruoja vieni su kitais, įrenginėdami po savo langais įspūdingus gėlynus ir tvarkydami kiemus. Nociūnai gyvenvietė Kėdainių rajono pietryčiuose 9 km. į pietryčius nuo Kėdainių, prie Jonavos-Šeduvos ir Via Baltica kelių sankirtos. Kaimo viduryje įsikūręs bendruomenės centras. Bendruomenės aktyvas teminio kaimo idėją generavo apie metus, kol gimė šis projektas. Teminio kaimo projektas Nociūnų muilinyčia įgyvendinamas pagal Kėdainių rajono vietos veiklos grupės kaimiškųjų vietovių kaimo plėtros strategiją, pagal Lietuvos kaimo plėtros metų programą. Nociūnų muilinyčia tai unikali galimybė sužinoti: kada ir kaip mūsų krašte atsirado muilas, pasikrauti bagažą žinių, geros nuotaikos bei malonių įspūdžių. Besirengiant teminių kaimų atidarymui vyko didelis paruošiamasis darbas: bendruomenių nariai buvo mokomi, kaip pradėti verslą, kaip save (savo paslaugas, produktą) pristatyti ir pan.; buvo vežami į pažintines keliones į Austriją, Čekiją bei į jau veikiančius teminius kaimus Lietuvoje (Varėnos, Ignalinos, Zarasų rajonuose) aplankyti ten gyvenančių ir sėkmingai besiverčiančių amatininkų; kartu, po teminių kaimų tinklo "vėliava dalyvavo mugėse; 115

116 buvo vedami specialūs mokymai amatų, marketingo, edukacinių programų rengimo ir kt; naujiesiems teminiams kaimams buvo sukurtos emblemos prekiniai ženklai, naudojami reklamuojant šiuos kaimus; vedama reklaminė kampanija. Teminių kaimų nauda vietos bendruomenėms ir savivaldybių gyventojams: skatinamas bendruomeniškumas (į veiklas įsitraukia daugiau kaimo gyventojų); skatinama partnerystė su vietos gamintojais, verslininkais, kaimo turizmo sodybomis, kitomis organizacijomis; padidėjęs kaime gyvenančių žmonių užimtumas, sudarytos sąlygos sukurti naujas darbo vietas; reprezentuodama save, bendruomenė tampa garsi, patraukli; kuriamas ir stiprinamas Kėdainių rajono įvaizdis kaip regiono, kuriame aktyviai plėtojamas turizmas; padidėjusios savivaldybės biudžeto pajamos dėl išaugusių turistų srautų; kultūrinio paveldo išsaugojimas. Ypač didelė vertė, kad svečiams rengiamos nuotaikingos pažintinės, edukacinės ir pramoginės programos padeda išlaikyti bendruomenių namus, plėsti veiklą, kurti naujus projektus, gražinti gyvenvietes. Kaimo gyventojus ypač džiugina tai, kad pasisemti originalių idėjų pas juos atvyksta kitų Lietuvos kaimų ir miestelių, bendruomenių centrų atstovai, net turizmo specialistai. Parengta pagal Kėdainių VVG informaciją. Prieiga internete: 116

117 VILKAVIŠKIO RAJONO JAUNŲJŲ MENININKŲ PLENERŲ CIKLAS SŪDUVIŲ ŽEMĖ Neringa Simanaitytė Aleksandro Stulginskio Universitetas Kaimo vietovių vystymasis paremtas trimis pagrindinėmis dimensijomis: ekonomine, socialine ir aplinkos (aplinkosaugine), tačiau pastaruoju metu kaimo gyventojų paveikslas keičiasi ir jie iš tradicinių žemdirbių tampa kultūrinio paveldo sergėtojais ir rekreacinio turizmo kūrėjais, todėl neišvengiamai atsiranda ketvirtoji kultūrinė dimensija. Ji orientuota į kiekvieną gyvenantį neurbanizuotoje aplinkoje, nepriklausomai nuo amžiaus ar socialinio statuso. Vis dėlto, kultūrinis švietimas ypač svarbus jauname amžiuje, kuomet vyksta asmens vertybinės orientacijos formavimasis ir savęs ieškojimo procesai. Jaunas žmogus turi didelę pasirinkimo laisvę rinkdamasis savęs pažinimo erdvę. Viena tokių erdvių, Vilkaviškio rajone, tai Vilkaviškio vaikų ir jaunimo centras, kurį būtų galima įvardinti kaip visapusiškai aktyvaus ir kultūriškai išprususio jaunimo kalve. Neformaliojo vaikų švietimo įstaigą, kuri įgyvendina įvairią veiklą bei teikia platų paslaugų spektrą: siūlo užsiėmimus, būrelius, studijas, renginius ir šventes vaikams bei jaunimui; vasaros metu rengia poilsio, socializacijos ir ugdymo stovyklas; organizuoja seminarus, mokymus; įgyvendina prevencinius projektus, vykdo šviečiamąją veiklą, lanko daugiau nei septyni šimtai ugdytinių iš viso Vilkaviškio rajono, kurių amžius yra nuo 3 iki 21 metų (Vilkaviškio..., 2014). Mokiniai renkasi meninius bei kultūrinius užsiėmimus ne tik todėl, kad išmoktų kažką naujo, bei ir todėl, kad prasmingai leistų laisvalaikį. Dalis jų, palikę šią įstaigą ir tapę savarankiškais menininkais, kartas nuo karto susirenka pasidalinti idėjomis ir turiningai praleisti laisvalaikį. Kartais toks nekaltas laisvalaikio praleidimas transformuojasi į nemažo populiarumo susilaukiantį projektą. Būtent toks ir yra plenerų ciklas Sūduvių žemė. Tai tęstinis projektas, Vilkaviškio kultūros centro iniciatyva, šiemet įvykęs jau 5-ąjį kartą. Viskas prasidėjo dar 2005 metais, kuomet jaunieji menininkai, (buvę Vilkaviškio vaikų ir jaunimo centro dailės studijos ugdytiniai), dailės studijų studentai, gimtinėn grįždavę su savo autorinėmis parodomis, savo kūrybiniu brandumu ir novatoriškais sprendimais stebindavo ne tik artimuosius bei draugus, bet ir buvusios dailės studijos bičiulius bei vadovę m. dailės studijos vadovės iniciatyva per vasaros atostogas dalyvauti Vilkaviškio kultūros centro organizuojame plenere ir kurti į Pajevonį (Vilkaviškio r.) susirinko apie 10 jaunųjų menininkų. Jie, būdami skirtingų studijų programų studentai, rinkosi įvairias meno raiškos formas tapybą, grafiką, batiką, skulptūrą, vitražą. Sulaukus plataus atgarsio visuomenėje ir Vilkaviškio kultūros centrui inicijuojant projekto tęstinumą, 2006 m. plenere Sūduvių žemė: Vištytis 2006 dalyvavo 15 jaunųjų menininkų, dar po metų plenere Sūduvių žemė: Gražiškiai menininkų, tarp kurių buvo du prancūzai. Prie plenero dalyvių kasmet prisijungdavo ir profesionalūs menininkai, dailininkų sąjungos nariai, buvusieji ankstesnių plenerų dalyviai. Tokiu būdu natūraliai susiformavo pereinamumas, tęstinumas ir kūrybinės jaunųjų menininkų tradicijos. Per šį laikotarpį išplėtotas ir projekto turinys (parodose eksponuojama tapyba, grafika, keramika, tekstilė, metalo instaliacijos, fotografija, vitražas), platesniu mastu pradėtos organizuoti parodos. Pleneruose sukurti darbai buvo pristatyti plenero įgyvendinimo vietoje, Vilkaviškio ir Marijampolės kultūros centruose, viešinimo tikslais išleisti katalogai. Patys kūriniai palikti miestelio įstaigoms, mokykloms, seniūnijoms, bibliotekoms, vaikų darželiams, atitinkamais darbais papuoštos lauko erdvės m., praėjus septyneriems metams po paskutiniojo plenero ir Lietuvos kultūros tarybai skyrus finansavimą, Vilkaviškio kultūros centro parengtam projektui, ši graži tradicija vėl buvo atgaivinta m. plenerui Sūduvių žemė pasirinkti Bartninkai. Kūrybiniams ieškojimams sąmoningai pasirenkamos vis kitos Vilkaviškio krašto vietovės. Fizinė, socialinė ir kultūrinė aplinka tampa pagrindiniu jaunų žmonių įkvėpimo šaltiniu. 117

118 Plenero Sūduvių žemė: Bartninkai 2014 tikslas jaunus žmones įtraukti į kūrybinius procesus, puoselėjant menininkų profesinius gebėjimus ir įgūdžius bei atskleidžiant Bartninkų vietovės kultūrinį tapatumą. Plenero uždaviniai: 1. Pasitelkiant įvairias meninės raiškos priemones, visuomenei pristatyti Bartninkų krašto lankytinus objektus kultūrinio turizmo skatinimas. 2. Plėtoti menininkų kultūrines, menines, estetines kompetencijas ir gebėjimus, formuoti tapybos ir keramikos įgūdžius edukacinis aspektas. 3.,,Sujungti'' profesionalių ir mėgėjų menininkų kūrybines patirtis, keistis novatoriškomis idėjomis, mokytis naujų technologijų gerosios patirties sklaida. 4. Ugdant jaunų žmonių pilietines, vertybines nuostatas, palaikyti kūrybinį ryšį su tėviške, buvusiais vilkaviškiečiais pilietinis ugdymas. 5. Ugdyti vietos žmonių pasaulėžiūrą, meninį intelektą, estinį skonį profesionalaus meno sklaida. Šiemet plenere dalyvavo 12 menininkų; menininkai mėgėjai tai buvę Vilkaviškio vaikų ir jaunimo centro ugdytiniai, šiuo metu bebaigę dailės studijas aukštosiose mokyklose; menininkai profesionalai tai dailės studijų magistrantai, dailininkų sąjungos nariai. Kai kurie iš jų yra itin perspektyvūs ir žinomi tarptautiniame kontekste, pvz.: Andrius Janulaitis pabaigęs keramikos magistro studijas, yra dailininkų sąjungos narys, 2012 m. gegužės - rugpjūtis mėn. stažavęsis Lake Pepin Art and Design centre (JAV), 2014 m. pavasarį kartu su kitais keramikais dalyvavęs Taline vykusiame simpoziume. Jis plenere susirinkusiems menininkams pasiūlė išmėginti senovinę raugo keramikos technologiją. Raugo keramika vienas archajiškiausių molio apdirbimo būdų. Jo istorija siekia daugiau nei tūkstantį metų. Šią techniką žmonės taikė, kol dar nemokėjo glazūruoti. Anot, A. Janulaičio ši unikali ikiglazūrinė technika naudota tik Baltijos kraštuose. Kad molio dirbiniai nepraleistų vandens ir tiktų naudoti buityje, juos padengdavo raugu, kuris gaminamas iš kukurūzų, miltų ir rugių. Kelias dienas natūraliai džiūvęs lipdinys vėliau 5-6 valandas degamas 1000ºC temperatūroje ir ištrauktas iš krosnies karštas išsyk merkiamas į vėsų natūralų raugą, kuris užkemša molio poras. Burbuliuodamas, bėgdamas žemyn raugas pridega prie daikto įvairiausiais ornamentais. Iš raugo ištrauktas gaminys merkiamas į vandenį, kad užfiksuotų spalvų tonus. Į taip apdorotą molinį indą vanduo geriasi kur kas mažiau negu į tą, kuris tik išdegtas, bet neglazūruotas (Vitkauskienė, 2014). Plenere buvo naudojama ne tik raugo technologija, keramikos darbai buvo kuriami naudojant japonišką raku techniką, taip pat nebuvo apsieita be tapybos bei fotografijos. Nuo 2005 m. organizuojamą plenerų ciklą Sūduvių žemė Vilkaviškio kultūros centras planuoja tęsti ir ateityje m. kūrybiniams ieškojimams planuojama pasirinkti Gižų apylinkes. Šį projektą ketinama išplėtoti į tarptautinį kontekstą. Į plenerą planuojama pasikviesti pavienius menininkus profesionalus iš Rygos, Miuncheno, Varšuvos, Vroclavo. Apibendrinant, galima teigti, jog projekte Sūduvių žemė darbai nors ir sukurti savarankiškų jaunųjų menininkų individualistų, tačiau yra skirti kiekvienam, nes juose atgula vietinių žmonių buitis, kasdienybės akimirkos, apylinkių ir juos supančios aplinkos vaizdai ir detalės, kurių dažnas, įsisupęs į kasdienybės rutiną net nepastebi. Tai puiki galimybė iš naujo atrasti save ir savo kraštą. Šis projektas galėtų tapti puikiu gerosios praktikos pavyzdžiu kitų savivaldybių kaimų bendruomeninėms organizacijoms ir prisidėti prie darnaus kaimo vietovių vystymosi proceso. 118

119 1 pav. Plenerų ciklo Sūduvių žemė įžvalgos pagal keturias kaimo vietovių vystymosi dimensijas (sudaryta autorės) Išanalizavus 1 pav. pateiktas įžvalgas pagal kaimo vietovių darnaus vystymosi dimensijas, galima daryti išvadą, jog plenerų ciklas Sūduvių žemė aktyviai veikia kultūrinėje, aplinkosauginėje bei socialinėje aplinkose. Ekonominių aspektų aptikti sunku, kadangi tai nėra komercinis projektas. Vis dėlto, čia svarbiausiais tampa gyvenamosios aplinkos pažinimo ir bendruomeniškumo kūrimo procesai, kurie įkvepia tolesniems darbams ir tampa puikiu pavyzdžiu kitoms bendruomenėms. Parengta pagal: 1. Interviu su Vilkaviškio kultūros centro projektų vadove Rita Marcelionyte. 2. VILKAVIŠKIO VAIKŲ IR JAUNIMO CENTRO INTERNETINĖ SVETAINĖ [interaktyvus]. Prieiga per internetą: [žiūrėta 2014 m. 10 mėn. 02 d.] 3. VITKAUSKIENĖ, R Mokėsi baltiškosios raugo keramikos. Santaka : Vilkaviškio krašto laikraštis, Nr. 97 (3518), p

120 MĖLYNOSIOS VĖLIAVOS PROGRAMA PALANGOS BOTANIKOS PARKO PAPLŪDIMIUI Andželika Skutulaitė, Agnė Liebutė Aleksandro Stulginskio universitetas Nuo 2002 m. vasaros į paplūdimius sugužėję poilsiautojai pamato mėlyną vėliavą, kuri liudija, kad paplūdimys atitinka aukščiausius kokybės reikalavimus. Turistai, pamatę paplūdimyje šį atributą, gali būti tikri, kad čia budės kvalifikuoti gelbėtojai, bus įrengti viešieji tualetai, geriamojo vandens šaltiniai bei informaciniai stendai. Mėlynosios vėliavos programa yra savanoriška sertifikavimo sistema paplūdimiams ir prieplaukoms, pradėta įgyvendinti Prancūzijoje. Ši programa pradėjo gyvuoti kaip priemonė, skatinanti Europos valstybes įgyvendinti ES Maudyklų direktyvą. Lietuvoje Mėlynosios vėliavos programa pradėta įgyvendinti 2001 m. Esminis programos bruožas buvo, yra ir bus aplinkosauginis švietimas. Siekiant palaikyti paplūdimyje švarą ir tarptautinių reikalavimų atitikimą kilo idėja Aplinkosauginio švietimo fondo inspektoriams, Palangos miesto savivaldybės administracijai. Paplūdimio priežiūra rūpinasi Palangos Botanikos parkas. Projekto finansinis šaltinis Palangos miesto savivaldybė. Mėlynosios vėliavos projektas turi atitikti 27 reikalavimus. Šio projekto iniciatorius buvo Palangos miesto savivaldybės administracija. Norėta užtikrinti tam tikrų aplinkosauginių ir kokybės reikalavimų laikymąsi. Mėlynosios vėliavos projekto pagrindinis tikslas gerinti pakrantės zonos aplinką. Projektas yra aktualus kiekvieno sezono metu, yra svarbus Palangos savivaldybei, Botanikos parkui ir poilsiautojams bei vietovės gyventojams. Buvo planuota užtikrinti: Nevalytų nuotekų nepatekimas į jūrą ar ežerą. Paplūdimys sezono metu turi būti valomas kasdien. Paplūdimyje draudžiama važinėtis automobiliais bei motociklais. Palapinės statomos tik specialiai tam skirtose vietose. Paplūdimyje esančios šiukšliadėžės sezono metu valomos kiekvieną dieną. Sezono metu paplūdimyje dirba kvalifikuoti gelbėtojai. Gelbėjimui numatytos sertifikuotos gelbėjimo priemonės. Paplūdimyje sezono metu dirba gydytojai arba tam numatytos pirmosios pagalbos priemonės. Paplūdimys pritaikytas žmonėms su negalia (spec. tualetai, telefonai, takeliai). Prie pagrindinių takų, vedančių į paplūdimį, stenduose skelbiamos elgesio paplūdimyje taisyklės, informacija apie gamtiškai jautrias zonas pakrantės teritorijoje. Savivaldybė, kuri dalyvauja programoje, vykdo aplinkosauginę veiklą, stengdamasi įtraukti į ją ir visuomenę. Pvz.: Paplūdimio lankytojai yra skatinami rūšiuoti atliekas, yra įrengti sanitariniai tualetai. Vietinė savivalda rūpinasi ekologiškai švarių transporto priemonių naudojimu, pvz.: dviračių, riedučių takų tiesimu. 120

121 Programoje dalyvaujančioms ir įvykdančioms Aplinkosauginio švietimo fondo reikalavimus pagal ES direktyvas savivaldybėms suteikiama teisė jų teritorijoje esančiuose paplūdimiuose iškelti Mėlynąją vėliavą. Dauguma kriterijų, kurių yra stengiamasi atitikti yra privalomi, keletas rekomenduojamojo pobūdžio, dar kiti yra taikomi atsižvelgiant į regionus, pvz.: jei kuris nors regionas neatitinka aplinkosauginio švietimo ir informavimo kriterijų Mėlynoji vėliava turi būti nuleista. Šie kriterijai atskirose šalyse gali būti papildomi arba sugriežtinami. Mėlynosios vėliavos apdovanojimas suteikiamas vienam sezonui. Siekdama Mėlynosios vėliavos apdovanojimo savivaldybė ir paplūdimius prižiūrinčios tarnybos turi įgyvendinti visus privalomuosius kriterijus. Projekto įgyvendinimo eiga buvo viešinama informaciją patalpinus į Palangos miesto savivaldybės internetinį puslapį. Šio projekto tęstinumas yra užtikrintas ir jis vykdomas kasmet, nuo 2003 m. Šis projektas yra naujas ir skirtas kurortinėms vietovėms, yra kiekvienais metais vykdomas iš naujo su vis atsinaujinančiais reikalavimais. Projektui įgyvendinti buvo panaudotas Palangos Botanikos parko paplūdimys. Šio projekto idėja gali būti pritaikytas kitose kurortinėse vietovėse visoje Lietuvoje. Šią programą jau pritaikė Nidos ir Juodkrantės (Neringos miesto savivaldybė), I Smiltynės (Klaipėdos miesto savivaldybė), I Melnragės (Klaipėdos miesto savivaldybė), II Melnragės (Klaipėdos miesto savivaldybė) ir Botanikos parko (Palangos miesto savivaldybė). Teisiniai, politiniai, ekonominiai, technologiniai, socialiniai, kultūriniai veiksniai turėjo esminės įtakos projekto įgyvendinimo sėkmei. Paplūdimio ilgis yra 500 m. Paplūdimyje yra vienas informacinis stendas. Vienas iš įdomių faktų yra tas, kad paplūdimyje yra uždrausta rūkyti. Palangos Birutės parko direkcija vykdo įvairią švietėjišką veiklą: organizuoja ekskursijas po Palangos Birutės parką -,,Palangos Birutės parko lankytinos vietos, kurių metu supažindinama su Lietuvoje retai sutinkamais augalais, paplitusiais Birutės parke, parko paukščių rūšine sudėtimi, parko administracijos patalpose veikia oranžerija. Birutės parką kiekvienais metais aplanko tūkstančiai lankytojų. Turėti aukščiausios kokybės paplūdimio įvertinimą didžiausiam šalies kurortui yra itin svarbu. Kasmet yra dedama daug pastangų, kad Palangos pajūris, kuriuo didžiuojamės ir kuris į kurortą privilioja itin gausų būrį svečių, būtų ne tik švarus bei tvarkingas, bet ir saugus bei patogus ilsėtis. Mėlynosios vėliavos ženklas, kuris yra žinomas ir vertinamas visoje Europoje, liudija, kad pastangos duoda rezultatą. Parengtas pagal Palangos elektroniniame leidinio informaciją ir pagal Aplinkosaugos švietimo fondo informaciją

122 PROJEKTAS RENKAME PUBLIKĄ RODOME KAMAJŲ RESPUBLIKĄ Kristina Stirnaitė, Norvyda Zovaitė Aleksandro Stulginskio universitetas Projektas Renkame publiką rodome Kamajų Respubliką yra vienas iš Lietuvos moksleivių sąjungos vykdomo projekto Kuriame Respubliką: visuomenės pilietinio veikimo kompetencijų ugdymas dalių. Šio projekto idėja yra padėti atsikratyti patyčių, sutelkti bendruomenę, sustabdyti emigraciją, kovoti su ekologinėmis problemomis, įtikinti mažus ir didelius rinkti senelių pasakojimus, gražinti Kamajų miesteliui ir jo apylinkėms senąją kinematografiją. Skatinti jaunimą veikti bei bendrauti, taip prisidėti prie savo gimtojo krašto platesnio pažinimo. Projekto branduolys yra Rokiškio rajono Kamajų seniūnijos 6 veiklių jaunuolių neformali grupė, kuri pasivadino Kas gi.... Projekto metu prie jų prisidėjo ir pagelbėti sutiko ir daugiau asmenų. Per 12 mėnesių projekto dalyvių sudėtis keitėsi, tačiau aktyviai veiklose dalyvaujančių jaunuolių visada buvo daugiau negu 20. Kuriant filmus ir renkant medžiagą labiausiai veiklumu pasižymėjo vyresnių klasių mokiniai ir jiems talkinanti mokytoja. Tačiau į rengiamus kino seansus ir kino apdovanojimus rinkosi visų amžiaus grupių žmonės, taip padėdami jaunimui ne tik pristatyti savo darbo vaisius, tačiau ir išsakyti sveiką kritiką, kuri ateityje padėtų dar labiau tobulėti. Projektui įvykti padėjo Europos socialinio fondo Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programa. Jos 2 prioriteto, kuris vadinosi Mokymasis visą gyvenimą dėka projekto dalis buvo finansuota iš Europos Sąjungos paramos lėšų. Šio projekto idėjos atsiradimo paskatinimą lėmė tai, jog Kamajų miestelio Antano Strazdo gimnazijoje su kiekvienais metais vis labiau populiarėjo pačių mokinių režisuoti ir filmuoti vaizdeliai. Filmukai buvo kuriami įvairioms šventėms, juose mokiniai noriai sutikdavo vaidinti, o vėliau jais pasidalinti su kitais mokiniais ir mokytojais, kartu pasijuokti bei vieni kitus pakritikuoti. Ekonomikos ir technologijų mokytoja, gimnazijos projektų iniciatorė ir vadovė įžvelgė vaikų norą kurti trumpametražius filmukus ir tai paskatino susiburti vaikus į vieną komandą kurti filmus apie Kamajų kraštą. Projekto grupė pasiryžo sutelkiant bendras jėgas atkurti įdomius miestelio vaizdus, išryškinti jo gražias erdves, parodyti jaunimo iniciatyvumą, bei, žinoma, suburti Kamajų bendruomenę. 1 pav. Jaunimo grupės Kas gi.. nariai filmavimų ir kino seansų metu, 2014 m. Kamajų seniūnijai šis projektas yra aktualus, nes seniūnijoje nėra daug entuziastų, kurie norėtų pažinti Kamajų istoriją ir perkelti ją į filmą. Kadangi šis projektas buvo savanoriškas, jis nereikalavo didelių ekonominių išteklių, o aplinkiniai gyventojai retkarčiais paprašyti prisidėti, noriai taip ir padarydavo. Jie priimdavo moksleivius filmuoti jų teritorijoje esančius išskirtinius objektus, prisidėdavo savo pasakojimais, bei sukaupta patirtimi. Taip pat šis projektas padėjo pagyvinti Kamajų seniūnijos kaimų bendruomenių veiklą. Bendruomenės rengdamos savo šventes ar susitikimus su kitomis bendruomenėmis, kvietė jaunuosius režisierius, kad šie parodytų savo filmuotą medžiagą apie Kamajų kraštą. Įsitraukus į vykdomą projektą, prasidėjo jaunimo aktyvesnė veikla. Jaunimas pradėjo kurti teminius filmukus apie savo kraštą, jo gamtą, ekologines problemas, išleido vietos laikraštį 122

123 Strazdukų giesmės. Kai filmų buvo sukurta jau keletas, buvo pradėti rodyti kino seansai visiems norintiems, vėliau suorganizuoti kino filmų apdovanojimai. Kai diskutuojant buvo susitarta su mokiniais imtis šio projekto, tuo metu dar niekas nežinojo kokių rezultatų bus pasiekta. Buvo pradėta labiau domėtis Kamajų kraštu, mokiniai lankėsi pas įvairius žmones, ieškojo informacijos muziejuose. Kadangi jaunimas norėjo išbandyti save ir projektą įgyvendinti tik savo jėgomis, vietos bendruomenė buvo įtraukta kuomet pagrindinai darbai jau buvo padaryti ir buvo likę tik pasidalinti darbo vaisiais. Kasmet rengiamos šventės Kuc kuc Kamajuos organizatoriai mielai sutiko šventės metu organizuoti vakarinius filmų seansus ir taip filmai susilaukė pirmojo didesnio dėmesio ne tik iš savo draugų rato, bet ir iš visos bendruomenės bei svečių iš kitų rajonų. Jaunimas kūrė įvairaus žanro filmus Įtraukė į filmų kūrimą gyventojus Prisijungė prie projekto Kuriame Respubliką: visuomenės pilietinio veikimo kompetencijų ugdymas Ieškojo tinkamų Kamajų seniūnijos išteklių Prisidėjo prie laikraščio Strazdukų giesmės leidimo Sukūrė keletą filmų apie Kamajų seniūnijos bendruomenę Išpopuliarino savo kraštą Pradėjo rodyti viešus kino seansus Subūrė bendruomenę Įgavo patirties Surengė kino apdovanojimus Susipažino su įdomiais žmonėmis 2 pav. Projekto Kuriame publiką rodome Kamajų Respubliką veiksmų ir rezultatų schema Kuriant filmus buvo naudojami vietiniai ištekliai, informacija apie Kamajų kraštą buvo renkama interviu, dokumentų, nuotraukų analizėss metodais, buvo lyginama kaip seniau atrodė kraštas ir kaip atrodo dabar. Filmuose dažnai rodomos išskirtinės seniūnijos vietos. Svarbų vaidmenį projekte turėjo vietos gyventojai. Su jų pagalba buvo sukurti autentiški filmai, vyko žinių sklaida. Norint pasiekti sėkmę, projekto dalyviai turėjo rasti savo auditoriją, bendruomenės narius, kuriems būtų įdomu kurti ir žiūrėti. Apie projektą buvo skelbiama kaimų skelbimų lentose, socialiniuose tinklapiuose, taip pat buvo vykdomi filmų seansai, kurių metu žmonės buvo kviečiami apsilankyti filmų pristatymuose. Po kelių sėkmingų filmo seansų, apie šį jaunimo projektą parašė rajoninis ir vietinis (pačių iniciatorių leidžiamas) laikraštis. Kuriami filmukai viešinami internete ir juos pamatyti gali visi norintys. Nuoroda į vieną iš ekologijos tema sukurtų filmų: Šis projektas yra išskirtinis ne tik Kamajų seniūnijoje, bet ir rajono ar net šalies mastu. Jaunimo tarpe dabar yra labiau paplitę sporto projektai, šokiai, ar teatras tačiau atkurti senąją kinematografiją ryžtasi nedaugelis. Taip pat ši idėja yra išskirtina tuo, kad projekte dalyvaujantys žmonės yra tik Kamajų seniūnijos gyventojai, o filmai yra kuriami taip pat tik apie savąjį kraštą. Tokiu būdu yra parodoma ne tik jaunųjų režisierių kompetencija ir išradingumas, bet ir pristatomas Kamajų kraštas. Galima teigti, jog ši projekto idėja gali būti taikoma visose Lietuvos 123

124 seniūnijose, nes kiekviena iš jų turi unikalią savo istoriją, gamtą bei įdomius žmones, o bendri darbai būtų puikus būdas suburti kaimo bendruomenes, pristatyti kaimų istoriją ir dabartį. Šio projekto sėkmę lėlė kultūriniai ir socialiniai veiksniai. Seniūnijoje pagerėjo jaunimo laisvalaikio užimtumas. Projekto dalyviai parodė savo išradingumą, gebėjimą surinkti reikiamą informaciją iš įvairių institucijų, muziejų bei senųjų seniūnijos gyventojų. Taip pat jaunimas parodė savo gebėjimą dirbti grupėje, o pristatant filmus buvo įrodyta, kad savo darbais jie sugebėjo patraukti daugybės žmonių dėmesį bei taip suburti visą bendruomenę. Taip pat įtakos turėjo ir finansiniai veiksniai ES parama garso ir vaizdo technikai įsigyti. Parengta pagal Neformaliojo ugdymo grupės Kas gi... informaciją Informacija kontaktams: K. Šešelgio g. 9, Kamajų mstl., Rokiškio r. sav. LT Vadovė Daiva Mickūnienė, daivamck@gmail.com 124

125 LAISVALAIKIO, SPORTO IR VAIKŲ ŽAIDIMO AIKŠTELIŲ ĮRENGIMAS ANTUPIŲ BENDRUOMENĖJE Dovidas Šlekys, Egidijus Baguckas Aleksandro Stulginskio universitetas Antupiai tai nedidelis, neišsiskiriantis kaimas Vilkaviškio rajone, turintis 62 gyventojus. Partnerystė ir tarpusavio ryšių puoselėjimas sukūrė iššūkių nebijančią,,senųjų Antupių bendruomenę. Vienas iš bendruomenės tikslų yra puoselėti kaimo gyventojų gerovę: rūpintis jaunimo laisvalaikiu bei plėtoti kultūrinę ir sportinę veiklą. Senųjų Antupių bendruomenės sukurta idėja išsaugoti jau esamas ir sukurti naujas grandis vienijančias kaimo bendruomenę bei skatinti jaunimo aktyvią veiklą atspindi kaimo gyventojų puoselėjamas vertybes. Bendruomeniškumo jausmas gali sukurti tvarumu ir darnumu pasižyminčią kaimiškos vietovės infrastruktūrą, kurioje aktyvus jaunimas kurs tolesnes kaimo ateities vizijas. Antupių ir aplinkiniuose kaimuose nuo seno vyravo jaunimo laisvalaikio užimtumo problema. Siekiant sudaryti geresnes laisvalaikio praleidimo sąlygas jaunimui, bendruomenė suformulavo tikslą pagyvinti kaime inicijuojamas kultūrines ir sportines veiklas. Šiam tikslui pasiekti nebuvo tinkamų sąlygų, trūko inventoriaus. Sėkmingai pasirinkus projektui įgyvendinti siūlomas priemones (nacionaliniai ir Europos Sąjungos finansavimo šaltiniai), buvo įgyvendintas projektas -,,Laisvalaikio, sporto ir vaikų žaidimo aikštelių įrengimas (1 pav.). Apie projekto įgyvendinimą buvo parašyta keletas straipsnių, kurie projekto viešinimo ir gerosios patirties sklaidos tikslais buvo paskelbti Vilkaviškio rajono krašto laikraštyje Santaka bei internetinėje Vilkaviškio rajono savivaldybės svetainėje. Projekto kūrimui ir jo įgyvendinimui buvo sudaryta keleto žmonių komanda. Komanda pasiskirstė kas už kokius darbus ar veiklas bus atsakingi, kas kuo rūpinsis, kas pildys paraišką, kas organizuos viešuosius pirkimus, kas prižiūrės darbų vykdymą ir atsiskaitymą su NMA. Šis projektas yra išskirtinis tuo, kad Vilkaviškio rajono savivaldybėje yra vienintelė laisvalaikio praleidimo aikštelė turinti vienoje vietoje daugiausiai įvairių sporto šakų inventoriaus: 10 lauko treniruoklių ir futbolo vartus, tinklinio, krepšinio aikšteles. Tvarkant būsimą laisvalaikio praleidimo zoną daugiausiai prisidėjo Gižų seniūnijos darbuotojai bei ūkininkai, kurie atliko organizacinius darbus, suformavo bendrą aplinką, išlygino dar būsimoje aikštelėje žemes, pasodino medelių, įrengė tinklinio aikštelę, vasaros pavėsinę, iškasė vandens telkinį, kuris pritaikytas ne tik maudytis, bet atliks ir priešgaisrinio vandens rezervuaro vaidmenį. Savanoriškai prie projekto įgyvendinimo prisidėjo ir Antupių kaimo gyventojai. 125

126 1 pav. Antupių kaimo laisvalaikio, sporto ir vaikų žaidimo aikštelių įgyvendinimo etapai Pagal Lietuvos kaimo plėtros metų programos priemonę Vietos plėtros strategijų įgyvendinimas ir bendradarbiaujant su rėmėjais buvo įrengta moderni ir jaunimo poreikius atitinkanti sporto aikštelė, įrengta krepšinio aikštelė, pritaikyta mažiausiems aktyvaus sporto mėgėjams. Įrengtas apšvietimas. Įrengta 10 lauko treniruoklių (kojų raumenų stiprinimui, nugaros raumenų ir dvigalvių žasto raumenų stiprinimui, krūtinės ir trigalvių žasto raumenų stiprinimui, visų pagrindinių raumenų grupių stiprinimui, šoninių pilvo raumenų stiprinimui, kojų raumenų stiprinimui, klubo raumenų ir sąnarių stiprinimui); Įrengta vaikų žaidimo aikštelė; Įsigyta krūmapjovė; Įsigytas vejų pjovimo traktoriukas. Pirmasis ir labai reikalingas rėmėjas buvo ūkininkas Tautvydas, kuris padovanojo 0,25 ha žemės plotą aikštelei įruošti. Viena iš projekto sąlygų buvo turėti žemės plotą, skirtą sporto aikštelei, be ūkininko pagalbos bendruomenė nebūtų turėjusi teisės rengti šio projekto. Aktyvus bendruomenės narys Vytas, suteikė transporto paslaugas: atvežė žvyro, parvežė medelius aikštelės apsodinimui, padėjo sumontuoti treniruoklius. Bendruomenės Nevyriausybinės jaunimo organizacijos pirmininkas atvežė smėlį į vaikų smėlio dėžę bei iškasė kelmus, buvusius aikštelės teritorijoje, savo dažais nudažė ir pastatė lauko tualetą. Dalia ir Arvydas savo lėšomis pastatė futbolo vartus ir įruošė gėlynus vėžlį ir krokodilą. Jolantos ir Vyto šeima visą laiką, iki kol bendruomenė įsigijo vejų pjovimo techniką, savo lėšomis šienavo krepšinio aikštelės teritoriją. Algirdas privežė žemių ir jas išlygino aikštelės paruošimui, prie aikštelės išvalė pakelės griovį. Užtikrinant kaimo socialinės infrastruktūros projekto tęstinumą ir reikalingų išlaidų funkcionavimui padengimą, atsakingi asmenys (Gižų seniūnija su bendruomenės nariais) prižiūrės sukurtas ir esamas viešąsias erdves bendruomenės ribose. Prie aplinkos priežiūros noriai prisideda ir pati šio projekto iniciatorė Ona, kuri dažnai pati sėda už įsigyto vejos pjovimo traktoriaus vairo. Šioje laisvalaikio praleidimo vietoje galima ne tik sportuoti, čia taip pat vyksta ir kaimo šventės ir kiti renginiai. Sporto aikštele naudosis ir aplinkinių kaimų įvairių kartų gyventojai. Jaunimas galės organizuoti draugiškas sporto varžybas, teminius vakarus ir kitus jiems aktualius renginius. 126

127 Vaikų žaidimų aikštele galės naudotis ir aplinkiniuose kaimuose gyvenančios mamytės su savo atžalomis. Senųjų Antupių bendruomenės ateities planuose yra didelis noras turėti patalpas, įvairiems mokymams, susibūrimams organizuoti. Kaimuose gana nemažai vienišų senjorų. Jiems aktualiausia problema bendravimo trūkumas, todėl įrengtos patalpos būtų įvairaus amžiaus grupių susibūrimo vieta. Taip būtų skatinamas bendravimas tarp įvairaus amžiaus grupių žmonių. Sporto aikštelės teritorijoje įrengti ne tik treniruokliai, bet ir poilsio kampelis, kurioje senjorai gali stebėti jaunimą, dalintis patirtimi bei bendrauti tarpusavyje. Parengta pagal Antupių kaimo bendruomenės medžiagą. Internetinis puslapis: Informacija kontaktams: Ona Inga Račkauskaitė Antupių kaimo bendruomenė Senieji Antupiai Antupių k. Vilkaviškio r. sav. El. paštas: Interneto puslapis: 127

128 UKRINŲ KAIMO BENDRUOMENĖS VOBULŪ SŪRIO GAMYBA IR REALIZAVIMAS Vilma Vžesniauskienė Ukrinų kaimo bendruomenės pirmininkė Dovilė Petrulienė Aleksandro Stulginskio universitetas Ukrinai ten, kur teka upės Varduva ir Kvistė, Ukrinai ten, kur medinė bažnytėlė ant kalvelės parimus, Ukrinai ten, kur kalba XIX a. Liaudies meistro Stepono Gailevičiaus akmenys, Ukrinai ten, kur bendruomenės žmonės per OBUOLĮ atrado ir suprato savastį... Ukrinų kaimo bendruomenė gyvuoja jau daugiau nei dešimtmetį. Bendruomenė glaudžiai bendradarbiaudama su kaimo mokykla, kultūros įstaigomis (biblioteka, kultūros namais), bažnyčia bei kaimo verslininkais ir ūkininkais aktyviai dalyvauja įvairiose projektinėse veiklose. Ukrinų kaimo bendruomenė tai darnus gyventojų sambūris vardan turiningesnio, jaukesnio gyvenimo kaime. Per daugelį metų Ukrinų kaimo bendruomenės narių sukaupta patirtis organizuojant sportines ir kultūrines, kaimo paveldo saugojimo ir populiarinimo, kaimo infrastruktūros plėtojimo bei socialines veiklas ir įgytos žinios, dalyvaujant įvairiuose seminaruose bei mokymuose, subrandino poreikį, ryžtis dar vienai bendruomenės veiklai kurti bendruomeninį verslą, kurio pagrindinis tikslas kurti darbo vietas kaimo gyventojams, mokyti juos verslumo ir užsidirbti pajamų investicijoms į tolimesnę verslo plėtrą bei kitų bendruomenės veiklų organizavimui (kultūrinių, sportinių, socialinių ir kt.). Bendruomenės tarybos narių susirinkime buvo nuspręsta teikti gyventojams sulčių spaudimo paslaugą. Šiai veiklai vykdyti buvo įsigytas nebenaudojamas buvęs pieno surinkimo punktas. Pastatas buvo įsigytas išsimokėtinai per trejų metų laikotarpį, tam skiriant surenkamas 2 % gyventojų pajamų mokesčio lėšas. Užsitęsus pastato teisinei registracijai, 2013 m. bendruomenė neteko galimybės pasinaudoti LR Žemės ūkio ministerijos parama sulčių spaudimo įrangai įsigyti. Tačiau siekiant, kad įsigytas pastatas, kuris yra pritaikytas gamybinei veiklai vykdyti, nestovėtų nenaudojamas, buvo nuspręsta pabandyti virti obuolių sūrį. Šis produktas ne toks jau dažnas ant mūsų stalo, be to retas ir prekybos centruose. Taigi bendruomenė, atsižvelgdama į rinkos sąlygas, pakoregavo savo ekonominės veiklos strategiją šalia pagrindinės veiklos, sulčių spaudimo paslaugos teikimo, įtraukė dar vieną veiklą obuolių sūrio virimą ir realizavimą. Šios veiklos pagrindinis tikslas išlaikyti sezoninę vieną darbo vietą bei populiarinti kulinarinio paveldo fondo produktą obuolių sūrį. Organizuojant šią veiklą, buvo pasitelkti vietos žmogiškieji bei fiziniai ištekliai, užmegzti partnerystės ryšiai, pasinaudota konsultavimo paslauga, panaudoti bendruomenės finansiniai ištekliai, bei vietos gyventojų užauginami obuoliai (žr. 1 paveikslą). Obuolys vienas iš labiausiai ukriniškių mėgstamų ir vertinamų vaisių. Kiekvienoje sodyboje auga po kelias obelis, kurių dalis derliaus sandėliuojama šaltajam metų laikotarpiui, o dalis namų sąlygomis perdirbama. Esant pakankamiems žaliavos ištekliams bei kaimo žmonių supratingumui bei geranoriškumui, obuolių perteklius yra dovanojamas bendruomenei sūrio gaminimui. 128

129 1 pav. Ukrinų kaimo bendruomenės ekonominei veiklai vykdyti naudojami ištekliai Pirmojo obuolių sūrio virimo ir realizavimo veiklos sezono darbus galima suskirstyti į tris etapus: parengiamieji darbai, sūrio virimas ir sūrio realizavimas (žr. 2 paveikslą). 1. Parengiamieji darbai 2. Sūrio virimas 3. Sūrio realizavimas Pastato pritaikymas gamybinei veiklai Įrangos įsigijimas maisto ir veterinarijos tarnybos leidimo gavimas Terminuotos darbo vietos steigimas Konsultacija dėl obuolių sūrio virimo Lietuvos kulinarinio paveldo fondo sertifikato gavimas Obuolių sūrio virimas pagal Ukrinų kaimo močiučių receptus Obuolių sūrio pavadinimo ir pakuotės kūrimas Dalyvavimas mugėse Obuolių sūrio pristatymas Mažeikių rajono etninėje konferencijoje 2 pav. Obuolių sūrio virimo ir realizavimo veiklos etapai 1. Parengiamieji darbai. Pirmiausia buvo teiktas pasiūlymas teritorinei darbo biržai dėl viešųjų darbų projektų, teikiančių socialinę naudą vietos bendruomenei ir padedančių palaikyti ir (ar) plėtoti vietos bendruomenės socialinę infrastruktūrą, įgyvendinimo. Pagal šį projektą buvo finansuojama viena darbo vieta (100 proc. darbo užmokesčio) ir įdarbinta viena Ukrinų kaimo gyventoja, registruota darbo biržoje. Darbuotoja sutvarkė, išvalė gamybinį pastatą, atliko vidaus smulkų remontą, prižiūrėjo aplinką. Susitvarkius patalpas, bendruomenė įsigijo dujinę viryklę, vaisių daržovių džiovintuvą, puodus su pastorintu dugnu, svarstykles. Bendruomenės narys pagamino spaustuvus sūriams spausti, įmonė rėmėja padovanojo dujų balioną ir t.t. Taip buvo pritaikytas ir įrengtas pastatas veiklai vykdyti. Veiklai vykdyti gautas maisto ir veterinarijos tarnybos leidimas. Pasibaigus įdarbinimo rėmimo programai, ta pati moteris, seniūnijos pritarimu už gaunamas pašalpas buvo įdarbinta virti obuolių sūrį. Šį sezoną (2014 m.) obuolių sūrį verda vėl ta pati moteris, įdarbinta pagal darbo biržos subsidijavimo programą. Kadangi vienam asmeniui darbo yra labai daug, tai jai padeda kelios vyresnio amžiaus moterys - savanorės. 2. Obuolių sūrio virimas. Pirmieji sūrio virimai buvo bandyminiai, kurių metu buvo konsultuotasi su prof. dr. Pranu Viškeliu. Perpratus obuolių sūrio virimą, buvo išsivirtas didesnis produkto kiekis. Tuo 129

130 pačiu metu buvo pradėta internete ieškoti informacijos apie Lietuvos kulinarinį paveldą. Netrukus bendruomenės obuolių sūriai gavo Lietuvos kulinarinio paveldo fondo sertifikatą. Šis produktas gaminamas pagal senąsias obuolių sūrio virimo tradicijas, Ukrinų kaimo močiučių obuolių sūrio receptus. Ateityje planuojama gauti ir tautinio paveldo sertifikatą. 3. Obuolių sūrio realizavimas. Pirmą kartą obuolių sūris buvo pristatytas Mažeikių miesto rudens šventės metu. Bendruomenė rezultatu nenusivylė, ir tai buvo paskata ateinantį sezoną šia veikla užsiimti rimčiau. Po to bendruomenė dalyvavo Amatų ir meno šventėje Sedos miestelyje bei obuolių sūrį pristatė rajoninėje etninėje konferencijoje. Obuolių sūriu domisi ir pavieniai asmenys. Bendruomenės obuolių sūrio sėkmės istoriją kuria jo pakuotė ir pavadinimas. Sūris yra įvyniotas į maistinę plėvelę ir įdėtas į drobinį maišiuką, kuris suveržiamas per vidurį linine virvele. Sūris pavadintas žemaitiškai Vobulū sūris. Bendruomenės obuolių sūrį parduoda tiesiogiai mugėse. Obuolių sūrį bendruomenė neketina tiekti į parduotuves, kadangi pagaminamas labai mažas kiekis, ir dėl vien rankų darbo jo savikaina didelė, o parduotuvių antkainiai yra pakankamai dideli kas sąlygotų aukštą galutinę gaminio kainą vartotojui. Prekyba tiesiogiai mugėse yra daug pranašesnė visas uždarbis tenka bendruomenei, be to, tiesiogiai kontaktuojama su pirkėju, padeda užmegzti šiltą bendravimą: jiems siūloma paragauti obuolių sūrio, kiti teiraujasi recepto, o kiti lygina savo pagamintą su Ukrinų Vobulū sūriu. O dar kiti prisimena, kaip jų močiutės tokį virdavo. Ir dažnas pirkėjas atsidūsta: OOOO kiek čia daug darbo! O mes priduriame: Ir meilės daug...! Kartu su obuolių sūriu mugėse yra pristatomi ir parduodami bendruomenės nario Liudviko Vasiliausko iš vytelių pinti krepšiai tai padeda pritraukti daugiau pirkėjų. Bendruomenė yra girdėjusi net tokį pasakymą: Kor kreže ir sūre tėn Okrena" (kur krepšiai ir sūriai ten Ukrinai). Tokios mintys pirkėjų "perliukai", savaime formuoja Ukrinų kaimo įvaizdį m. bendruomenė jau gavo dalinę finansinę paramą iš žemės ūkio ministerijos sulčių spaudimo įrangai įsigyti. Tačiau dėl užsitęsusio projekto vertinimo, lėšų pervedimo, dėl įrangos pagaminimo, pristatymo problemų ir ankstyvo obuolių derliaus, planuota veikla sulčių spaudimo paslauga, nusikelia į ateinantį, 2015 m. rudens sezoną: šiais metais (2014 m.) bus tik išbandoma įrangą, o kitais metais (2015 m.), kaip sakoma, griebsime jautį už ragų bus pradėta teikti gyventojams sulčių spaudimo paslauga. Projekto įgyvendinimo poveikis. Poveikis Ukrinų kaimo bendruomenei: organizacijos perėjimas prie sudėtingesnės veiklos ekonominės veiklos, kurios metu kuriamos darbo vietos kaimo gyventojams, užsidirbama pajamų kitoms bendruomenės veikloms vykdyti (kultūrinio, sportinio laisvalaikio organizavimo, aplinkos tvarkymo ir kt.); kaimo gyventojų bendruomeniškumo skatinimas: dovanojami obuoliai, pagalba padedant pagaminti reikiamą inventorių, jį paremontuoti, savanoriavimas gaminant ir parduodant sūrį. Taip pat patys kaimo gyventojai perka obuolių sūrį. Manoma, kad ateityje ukriniškiai bus sulčių spaudimo paslaugos pagrindiniai klientai; formuojamas kaimo įvaizdis. Poveikis kaimo gyventojams: sukuriama darbo vieta ilgalaikiui bedarbiui (2013 m. ir 2014 m. sukurta viena darbo vieta (trims mėnesiams), ateinančiais metais planuojama sukurti dar dvi-tris darbo vietas; kaimo gyventojai bus skatinami auginti daugiau vaisinių, uoginių kultūrų, daržovių, kurias galės parduoti kaimo bendruomenei sulčių spaudimui ir taip užsidirbti papildomų pajamų; 130

131 skatinama vietos gyventojus imtis amatų, kuriuos būtų galima realizuoti (parduoti) kartu su obuolių sūriu ir taip užsidirbti papildomų pajamų, o bendruomenei plėsti parduodamų gaminių asortimentą (šiuo metu kartu parduodami Liudviko Vasiliausko iš vytelių pinti krepšiai). Informacija kontaktams: Ukrinų kaimo bendruomenės pirmininkė Vilma Vžesniauskienė Varduvos g. 7 Ukrinai Mažeikių rajono savivaldybė 131

132 SVEIKATINGUMO INFRASTRUKTŪROS PLĖTRA ŠVENTOSIOS UPĖS KAIRIAJAME KRANTE, ANYKŠČIUOSE Enrika Žvironaitė Aleksandro Stulginskio universitetas Anykščiai miestas prie prie Šventosios upės. Šventosios upė anykštėnams ir visiems besilankantiems Anykščiuose yra žinoma, kad tai kūrybos, dvasinio atgimimo šaltinis. Antano Baranausko laikmetyje aprašyta ir dar iki šių dienų yra nuolat pulsuojanti ir skambanti kultūros erdvė, sukurianti ypatingą reikšmę, kadangi palei šios upės krantus išsidėstę ne tik svarbūs istoriniai paminklai, tokie kaip garsusis Puntuko akmuo, bet taip pat rengiami įvairūs festivaliai, kaip pvz., Purpurinis vakaras, pritraukiantis žmones iš visos Lietuvos pasigrožėti ne tik dainų skambesiu, bet ir Anykščių rajono apylinkių kraštovaizdžiu. Šventosios pakrantės apdovanotos unikalia gamtos harmonija, kurią supa gausybė draustinių ir saugomų gyvūnų rūšių. Anykštėnai nuo seno atrado ir naudoja Šventosios ir jos krantinių sakralias kultūros erdves, atskleidė jas miestui ir Lietuvai. Prie Šventosios upės įsikūrę svarbiausi gamtiniai, kultūriniai, istorinę praeitį bylojantys, dvasingumą suteikiantys objektai: Anykščių Šilelis, Anykščių Šv. Apaštalo Evangelisto Mato bažnyčia, Dainuvos slėnis, garsus vasarą rengiamomis dainų šventėmis, 1863 m. sukilimą menantis Okuličiūtės dvarelis, senoji Anykščių dvarvietė, naujai įsikūręs Anykščių regioninio parko lankytojų centras ir t.t. Šventoji yra įaugusi į Anykščių kultūros sampratą, yra anykštėnų pasaulėžiūros ašis, turistų lankymo objektas (Anykščių kultūrinio paveldo ir gamtinių objektų schema 1 pav., kur aiškiai matyti, jog didžiausias turistų dėmėsys skiriamas gamtai, t.y. Anykščių regioninio parko lankymui), Tai sudaro prielaidas kultūrinio turizmo inovacijų plėtrai: atidarytas naujas Menų inkubatorius, Šv. Mato bažnyčioje įrengtas apžvalgos bokštas ir kt. Tačiau, kad ir kokia svarbi bei brangi būtų ši vieta, iki pradėtų statybos darbų nebuvo išnaudojamos Šventosios upės pakrantės, o dėl vykstančios divožemio erozijos atsirado stačių šlaitų, todėl poilsio zonų skaičius sumažėjo. Prastėjant kairiojo kranto techninei būklei sumažėjo ne tik poilsio zonų, bet ir turistinių stovyklaviečių, todėl Šventoji nebebuvo patraukli nei kultūrine, nei turistine prasme. Dėl lėšų trūkumo nebuvo įrenginėjamos naujos poilsio zonos, kurios vizualiai traukė akį gamtiniais pranašumais Per visą miestą tekanti patraukli upė ir jos aplinka, buvo apleista ir netinkamai naudojama. Vieša turizmo, poilsio ir laisvalaikio praleidimo infrastruktūra visiškai neatitiko nustatytų higienos, sanitarijos, kraštovaizdžio išsaugojimo ir formavimo reikalavimų. Įvardintos priežastys neleido efektyviai panaudoti natūralaus Šventosios upės reljefo grožio, gamtinės įvairovės, kultūros ir poilsio objektų lankomumo, negalėjo sudaryti prielaidų ekonomikos, verslo, socialinės gerovės vystymuisi. Anykščių rajono savivaldybės administracija, atsižvelgdama į Šventosios upės reikšmę ir svarbą, taip pat Viešosios įstaigos Lietuvos verslo paramos agentūra, pasirašė projekto,,sveikatingumo infrastruktūros plėtra Šventosios upės kairiajame krante, Anykščiuose finansavimo ir administravimo sutartį. Finansavimas pagal m. Sanglaudos skatinimo veiksmų programos 1 prioriteto Vietinė ir urbanistinė plėtra, kultūros paveldo ir gamtos išsaugojimas bei pritaikymas turizmo plėtrai priemonę skirtas iš ES struktūrinių fondų lėšų. Pasirašyto projekto sutartis leido įgyvendinti pagrindinį projekto tikslą efektyviai panaudoti esamus rekreacinius išteklius, bei vystant konkurencingą viešąją turizmo infrastruktūrą skatinti atvykstamąjį ir vietinį turizmą Anykščių mieste bei rajone. Vykdant projektą įrengta: 1. Pėsčiųjų dviračių takas (4,175 km sveikatingumo, aktyvaus ir pasyvaus poilsio trasa), pilnai pritaikytas vaikų, jaunimo, suaugusiųjų, pagyvenusių, žmonių su negalia ir kitų tikslinių grupių poilsiui, sportui, ekologiniam, pažintiniam ir kultūriniam bei sveikatingumo turizmui; 2. Įrengtos atokvėpio, poilsio ir sustojimo aikštelės, medinė prieplauka pramoginiam laivui, prieplaukos baidarėms, mažos grimzdės laivams, plaustams, valtims, kanojoms; 132

133 3. Sutvarkytos esamos maudyklos, paplūdimiai, įrengtos žaidimų aikštelės, intensyvaus poilsio ir paplūdimio žaidimų zonos; 4. Iškilo pastatas viešojo turizmo trasai aptarnauti (su sanitariniais mazgais, pagalbinėmis patalpomis); 5. Įrengtas šiuolaikinius standartus atitinkantis 9 vietų kempingas: atsirado mažosios architektūros elementai (tilteliai, suolai, stalai, šiukšliadėžės, pavėsinės, persirengimo kabinos, laužavietės ir t.t.); 6. Atlikti esamų įlankų, maudyklų pakrančių bei kūdros valymo darbai, landšaftiniai tvarkymo darbai. Projektinius darbus kairiajame Šventosios upės krante atliko savivaldybės skelbtą konkursą laimėjusi Klaipėdoje registruota vokiečių firma Josef Möbius- Bau-Aktiengellschaft, pasitelkusi subrangovais anykštėnų statybines organizacijas Termotaupa ir Anrestas. Pėsčiųjų dviračių takui, poilsio aikštelėms, maudykloms ir prieplaukoms, kempingams buvo naudojama pagrindinė ekologinė mežiaga mediena ir kitos neekologinės medžiagos metalinės atramos, betoniniai įtvirtinimai ir šiukšledėžės ir kt. Įgyvendintas projektas leis plačiau pasinaudoti turimais Anykščių turizmo ištekliais: 1 pav. Šventosios pažintinis takas Anykščiuose vandens turizmo galimybėmis Šventosios upe (įrengtos baidarių prieplaukos, stovyklavietes, pažintinės aikštelės ir t. t.), aktyvaus poilsio ir turizmo objektais (dviračių ir pėsčiųjų takas, žaidimų ir poilsio bei sporto aikštelės), pažintinio ir kultūrinio turizmo objektais (A. Baranausko ir A.Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus, Anykščių Šv. Apaštalo Evangelisto Mato bažnyčia ir joje įrengtas apžvalgos bokštas, atnaujintas Anykščių miesto senamiestis, Anykščių regioninio parko lankytojų centas ir Anykščių Menų inkubatorius senojoje dvarvietėje ir kt.), poilsio bei reabilitacinės infrastruktūros objektais ir t. t. Parengta pagal: Anykščių rajono Kultūros, turizmo ir komunikacijos skyriaus, Anykščių rajono savivaldybės viešųjų dokumentų svetainės informaciją < pagal Anykščių Turizmo informacijos centro informaciją < 133

134 PROJEKTO KAIMŲ BENDRUOMENĖS VILTIJA PASTATO REKONSTRUKCIJA IR PRITAIKYMAS JAUNIMO IR SUAUGUSIŲJŲ POREIKIAMS ĮGYVENDINIMAS Audronė Neniškienė Kaimų bendruomenės Viltija pirmininkė Nuotraukose Paparčių bendruomenės namai ir Edukacijos patalpa Paparčių seniūnija turtinga gamtos ir kultūros paveldo objektų. Tačiau prieš pritaikant juos visuomenės poreikiams, pirmiausia reikia juos atkurti, restauruoti ar rekonstruoti. Vienas jų Kaimų bendruomenės Viltija pastatas, esantis buvusio Paparčių dominikonų vienuolyno teritorijoje. Po projekto Kaimų bendruomenės Viltija pastato rekonstrukcija ir pritaikymas jaunimo ir suaugusiųjų poreikiams įgyvendinimo imtos vykdyti bendruomenei strategiškai svarbios veiklos metais Paparčiai minėjo 365-ąsias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždininko Stanislovo Beinarto fundacijos metines ir 150 metų vienuolyno uždarymo sukaktį. LDK paiždininkis S. Beinartas 1649 m. gegužės 21 d. fundaciniu raštu Paparčiuose įkurdino dominikonų vienuolius. XVII XIX a. Paparčiuose veikęs dominikonų vienuolynas buvęs svarbiu bei Europoje žinomu dvasiniu, kultūros, švietimo centru m. rugsėjo 23 d. carinės Rusijos valdžios įsakymu vienuolynas uždarytas ir jame įkurdinti kareiviai. Iki šių dienų išlikę buvusio vienuolyno vartai ir kapinių koplyčia, vienuolyno vartus išsaugojęs priestatas špitolė ir ant vienuolyno pamatų pastatyta Paparčių parapijos klebonija (dabar Kaimų bendruomenės Viltija namai). Paparčių parapijos klebonijos pastatas 1949 metais nacionalizuotas Kaišiadorių rajono valdžios sprendimu. Rekonstravus patalpas, nuo metų čia veikė Paparčių septynmetė, nuo 1962 m. aštuonmetė, nuo 1986 m. devynmetė mokykla metais mokyklą suniokojo gaisras, pastatas liko be langų. Parapijos ir vyskupijos rūpesčiu buvo pakeistas tik stogas metais Kaimų bendruomenė Viltija sudarė su parapija buvusio dominikonų vienuolyno žemės sklypo ir statinių buvusios mokyklos ir koplyčios panaudos sutartį 25 m. laikotarpiui. Tais pačiais metais ŽŪM finansavo bendruomenės teiktą projektą Bendruomenės namų langų įrengimas m. bendruomenės namuose įrengta 18 vnt. langų. Projektas Kaimų bendruomenės Viltija pastato rekonstrukcija ir pritaikymas jaunimo ir suaugusiųjų poreikiams buvo įgyvendintas m. Paparčių istorinio archeologinio draustinio, Kaišiadorių rajono savivaldybės įsteigto 2003 metais, teritorijoje. Pasiekti pagrindiniai tikslai: rekonstruoti visuomeninės paskirties pastatą, pritaikant jį Paparčių bendruomenės bei aplinkinių kaimų įvairių socialinių grupių asmenų poreikiams; kurti patrauklias viešąsias erdves. Suremontuotas bendruomenės pastatas ir įsigyta reikalinga organizacinė, sodo technika bei baldai, kurie dar ilgą laiką bus naudojami visos kaimo bendruomenės poreikių tenkinimui. Projektas buvo finansuotas iš Kaišiadorių r. vietos veiklos grupės Vietos plėtros metų strategijos lėšų. Bendra vietos projekto vertė ,89 litai, iš kurių paramos suma yra ,00 litų, likusi suma prisidėjimas savanorišku darbu ir pastatais. Įgyvendinus projektą sudarytos sąlygos vietos gyventojams ieškoti naujų galimybių ir pomėgių, taip pat realizuoti įvairias saviraiškos priemones, ugdyti jaunimo tautiškumą ir kitas 134