Turinys m. Nr. 3 (463) Oršos mūšis. Istoriniai atgarsiai 2. Vilniaus gynyba 1794 m. 12. Kaistanti Arktis 20

Transkrypt

1 Žurnalas KARDAS įsteigtas Lietuvoje 1925 m. Leistas iki 1940 m. Atkurtas 1989 m m. Nr. 3 (463) Turinys Oršos mūšis. Istoriniai atgarsiai 2 Vilniaus gynyba 1794 m. 12 Kaistanti Arktis 20 Nepakartokime pragaištingos klaidos vėl kovoti kas sau Žurnalą rengia Lietuvos kariuomenės kanceliarijos Karinės periodikos redakcija Adresas: Totorių g. 25, LT Vilnius; tel. (8 5) ; el. p. Darius.Varanavicius@mil.lt Leidėja Krašto apsaugos ministerija. Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su autorių nuomone. Nuotraukos, rankraščiai negrąžinami ir nerecenzuojami Tiražas egz., ISSN , GL-351 Spausdino Lietuvos kariuomenės Karo kartografijos centras, Muitinės g. 4, Domeikava, LT Kauno r. I ir IV viršeliuose dailininkės Linos Kalinauskaitės sukurtas medalis Oršos mūšio 500-osioms metinėms paminėti; II ir III viršeliuose Andrijaus Cholomeniuko batalinis kūrinys Oršos mūšis.

2 tema Oršos mūšis. Istoriniai atgarsiai Rugsėjo 8 d. minėjome Oršos mūšio pergalės 500-ąsias metines. Šis mūšis, be kita ko, buvo reikšmingas ir karo meno istorijai: jame pirmą kartą dalyvavo įvairios kariuomenės rūšys kavalerija, pėstininkai ir artilerija. Tikėtina, kad šiemet, įgyvendinant Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą Oršos mūšio 500-ųjų metinių minėjimo priemonių planą, daugeliui iš jūsų jau teko dalyvauti jubiliejiniuose renginiuose, pavyzdžiui, tarptautinėje istorikų konferencijoje ar teatralizuotame renginyje Vilniuje, pamatyti bent vieną sukakčiai paminėti skirtą parodą, paskaityti leidinį ar dalyvauti edukaciniame projekte. Žurnalas KARDAS taip pat ne pirmą kartą sugrįžta prie šios temos. Šįkart įsiskaitykime į rašytinius šaltinius ir pamėginkime įsivaizduoti anuometinius įvykius dabar: kaip visada, verda politinės intrigos. Įtakingas išminčius agituoja karius pasiduoti: Jūs silpni, jūsų nedaug, pagalbos veikiai nesulauksit. Vyksta nepaliaujami karai. Išpuikęs, bet bailus Rytų šalies valdovas nelaiko jūsų rimtu priešininku, grasina apsupti, sutriuškinti ir pavergti. Kivirčai dėl pirmumo su ginklo broliais lenkais. Tolimi, varginantys žygiai per miškus ir pelkes, nuožmūs mūšiai, klastingas priešas, skerdynės ir žuvusiųjų kūnai, užtvenkę upes... 2 KARDAS 2014 m. Nr.3 (463)

3 koridorių) saugojo dar Vytauto iš mūro ir medžio statyta Oršos pilis, kurios link Vasilijus III pasiuntė pagrindines savo pajėgas raitelių kariuomenę, vadovaujamą Michailo Bulgakovo-Golicos ir Ivano Čeliadnino m. rugsėjo 8 d. įvykęs mūšis buvo reikšmingiausias ilgame Maskvos valstybės ir Lietuvos kare. Siūlome prisiminti keletą istorinių publikacijų, pirmiausia dr. Vandos Daugirdaitės-Sruogienės straipsnį, išspausdintą Jungtinėse Amerikos Valstijose leistame 1955 m. KARIO dešimtajame numeryje, šįkart jį skelbiame gerokai sutrumpintą, kaip galimą įvadą gerokai senesnių Alberto Vijūko-Kojelavičiaus Lietuvos istorijos ir Simono Daukanto Istorija Žemaitiška knygų fragmentams. Be to, šiame dr. V. Daugirdaitės-Sruogienės straipsnyje glaustai nusakoma dar viename šaltinyje aprašyta Oršos mūšio istorija 1582 m. Karaliaučiuje išspausdintoje pirmoje Lietuvos istorijoje Motiejaus Strijkovskio Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kronikoje (ištraukų kalba netaisyta). XV a. prasidėjo įnirtinga Rusijos agresija prieš Lietuvą nuo 1492 m. vyko nuolat atsinaujinantys karai su Maskva m. Maskvos didysis kunigaikštis Vasilijus III pradėjo ketvirtąjį karą su Lietuva ( ). Tuo metu Jogailaičių dinastija buvo savo galybės viršūnėje. Du broliai Jogailaičiai valdė keturias Vidurio Rytų Europos valstybes: Žygimantas Senasis Lietuvą ir Lenkiją, Vladislovas Čekiją ir Vengriją. Tačiau karas su Maskva komplikavo Jogailaičių padėtį. Lietuvai ypač pasunkėjo, kai 1514 m. liepos 30 d. maskvėnai užėmė Smolenską. Nesėkmę ginant miestą lėmė ilga apsiaustis, apšaudymai artilerija, apgaulinga ir efektyvi gerai informuoto perbėgėlio iš Lietuvos Mykolo Glinskio propaganda, jo agentūros veikla ir kurstymas pasiduoti (ypač nukreiptas į stačiatikiškąją miesto dalį). Maskvos kunigaikštis tuo metu buvo sudaręs sąjungą su Šventosios Romos imperatoriumi Maksimilijonu I. Pastarasis siekė sudaryti plačią koaliciją, nukreiptą prieš Jogailaičių valdas. Tolimesnį kelią į Lietuvą (vadinamąjį Dniepro Kunigaikštis Konstantinas Ostrogiškis ir Oršos mūšis 1514 metais Dr. Vanda Daugirdaitė-Sruogienė Vienas iš puikiausių Lietuvos kariuomenės žygių visoje mūsų istorijoje maskolių nugalėjimas ties Orša 1514 m. Viena iš šviesiausių praeities asmenybių etmonas kunigaikštis Ostrogiškis, kuris šioms kautynėms vadovavo. Ostrogo kunigaikščiai savo vardą gavo iš pilies Valuinėje, kur jie valdė didžiulius žemės plotus ir garsėjo kaip turtingiausi ir įtakingiausi didikai 16 amžiaus Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštijoje. Ostrogo pilį jie paveldėjo iš Drucko kunigaikščio Vosyliaus, vadinamo Krasnyj, kuris buvo Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio giminaitis ir uolus Lietuvos reikalų gynėjas kovoje su lenkais [...]. Drauge su dvarais ir pilimis kunigaikščiai Ostrogiškiai, matyt, paveldėjo iš jos buvusių savininkų ir didelę meilę Lietuvai, nes per kartų 3

4 tema kartas, būdami aukštuose urėduose, dirbo jos naudai ir kovojo už jos reikalą. Kunigaikštis Konstantinas Ostrogiškis buvo didžiausias autoritetas Lietuvoje, su kuriuo turtais bei įtaka galėjo lenktyniauti tiktai Albrechtas Goštautas, tasai nevainikuotas Lietuvos karalius. Konstantinas veikė kaip Trakų vaivada ir vyriausias Lietuvos kariuomenės vadas, kuris kiekvienu svarbiu valstybės gyvenime momentu atskubėdavo į Vilnių.[...] 1512 m. karas iš naujo įsiliepsnojo, ir Maskvos kariuomenė priėjo prie Smolensko. Bet šį kartą Lietuva buvo gerai karui pasiruošusi. Vilniaus seimas nepašykštėjo pinigų karo reikalams, buvo pasamdyta kariuomenės, pripirkta užsieny ir vietoje prisigaminta ginklų bei šovinių. Smolensko vaivada Jurgis Solohubas energingai veikė. Nors pilis tikrai narsiai gynėsi, Mykolas Glinskis susimokė su kai kuriais Smolensko įtakingais bajorais, ir 1514 m. liepos 30 d. galingoji tvirtovė pasidavė Maskvai. Jos gynėjui Solohubui maskoliai nukirto galvą. Smolensko kritimas buvo Lietuvai skaudus smūgis. Jis padarė didelio įspūdžio ir Vakarų Europoje. Habsburgai, prieš tai flirtavę su Maskva, nusigando jos parodytos jėgos ir laukė tolimesnės įvykių raidos. O tuo tarpu rytų sienoms ginti nuo maskvėnų skubiai traukė jungtinė Lietuvos ir Lenkijos kariuomenė vyriausioje Konstantino Ostrogiškio vadovybėje. Vosylius davė įsakymą savo jėgoms rinktis ties Orša. Taip pat ir...karalius Žygimantas išvedė į lauką gal didžiausią abiejų savo valstybių (Lietuvos ir Lenkijos) karo jėgą, visuotinai į karą pašaukus Lietuvos bajorus raitelių, lenkų raitelių... [...] Jiems pasitikti Vosylius išsiuntė nepalyginti didesnę kariuomenę, nes, be Smolenske paliktos stiprios įgulos, dar vyriausiojoje Čeliadnino vadovybėje. Šis išsikišo už Dniepro, link Berezinos, sudarydamas pagrindinę stovyklą Drucko laukuose. Karalius (Žygimantas II) atvyko į Minską, kur patikrino visą kariuomenę, paskui, senatoriams prašant, pats pasiliko Borisove su 4 000, o visą kariuomenę, sutvarkytą ir aprūpintą vėliavomis, išsiuntė į kairįjį Berezinos krantą. [...] Maskvos vadas palaikė naudingu pasirinkti geresnes pozicijas ir pasitraukė už Dniepro. Ostrogiškis gi iš karto liepė kariuomenei pasiruošti keltis per upę, surinkti laivus ir plaustus, rišti grandinėmis ir vytimis sielius iš rąstų ir statyti tiltus. Kodėl Čeliadninas nieko neveikdamas stovėjo netoli kranto, net netrukdė lietuviams plaukte perplaukti upės? Buvo pasakojama, kad turėdamas tris kartus daugiau kariuomenės savo žinioje, už nieką laikė daug mažesnę priešo jėgą, tad norėjo pagal gautas iš Vosyliaus instrukcijas visą mūsiškių kariuomenę apsupti ir botagais nuvaryti į Maskvą. Sunku tuo tikėti, nes kodėl gi jisai pasitraukė iš senųjų pozicijų? Kaip ten bebuvę, jis visai teisingai nusipelnė prasto stratego vardą m. rugsėjo 8 d. auštant mūsiškiai perkėlė tiltais patrankas ir pėstininkus, o vadai formavo eiles dešiniajame sparne lietuvius, kairiajame lenkus, sudarydami pagrindinius ir pagalbinius dalinius. Tarp raitelių vėliavų pastatė lenkų draby (liet. augalotus pėstininkus) su ilgais šautuvais (lenk. rusznice). Iš šonų krūmuose Ostrogiškis paslėpė stiprias patrankų baterijas. Per tris valandas susitvarkyta, o dar prieš pat įsakymą kautis Sampolinskis paleido zovada arklius ir su karaliaus dvariškių vėliava pradėjo kautynes. Čeliadninas išrikiavo savo armiją ilgomis voromis ir pasiuntė didelį raitelių dalinį į šoną, kad apsuptų mūsiškius. Bet dėl Ostrogiškio budrumo šis manevras nepasisekė. Ostrogiškis vikriai jodinėjo ant savo žirgo tarp besikaujančių, visaip juos ragindamas... Didžiausios reikšmės turėjo paslėptoji artilerija, nes, pagal Vapovskį, tai jinai sudavė smūgį užpakalinėms maskvėnų voroms, sukeldama pirmą paniką ir bėgimą. Paskutinę gi ataką įvykdė 800 lenkų raitelių ir Jurgio Radvilos kazokai, puldami patį Čeliadniną, kuris pateko mūsiškiams į nelaisvę. Visa jo kariuomenė išbėgiojo. Ją vijosi laimėtojų raiteliai, badydami ir kapodami per visą naktį kelių mylių spinduly iki Kropivnos upelio. Paimta į nelaisvę 10 vyresnių vaivadų, 17 žemesnių vadų, bajorų vaikų ir smulkesnių urėdų , tiek pat paprastų kareivių. Spėjama, kad užmuštų palaidota apie Kareiviams išdalyta arklių. Gurguolės su visomis patrankomis, ginklais, šarvais, vežimais pilnais sidabro pinigų 4 KARDAS 2014 m. Nr.3 (463)

5 Oršos kautynių pradžia. Piešinys iš Martyno Bielskio kronikos, išleistos 1597 m. (rus. dieneg), gauruoti kailiai teko riteriams ir karei viams kaip grobis. (T. Korzon, Dzieje wojen i wojskowosci, II t., Orsza). Tūkstančiai maskolių belaisvių pateko mūsiškiams, bet Vosylius jų nevadavo, nes, kaip jis pats sakė: Kas pateko į nelaisvę, man yra kaip negyvas. Jie buvo išskirstyti po Didžiojo Kunigaikščio dvarus ir dirbo ten kaip darbininkai. Kunigaikštis Ostrogiškis atgabeno į Vilnių visas iš rusų paimtas vėliavas ir padėjo jas katedroje. Žinia apie didelį lietuvių laimėjimą ties Orša greit pasklido po visą Europą. Vokietijos imperatorius Maksimilijonas I Habsburgas atsimetė nuo Maskvos ir 1515 m. pasirašė su Žygimantu II Senuoju taiką Vienoje (mūsų pasiuntinybei vadovavo Mikalojus Radvila Priscus ir Albrechto Goštauto sūnus Stanislovas, pirmasis Barboros Radvilaitės vyras). Betgi santykiuose su Maskva Oršos laimėjimas nebuvo išnaudotas. [...] O keliasdešimt metų vėliau [...] lenkas, mozūras Motiejus Stryjkowskis, kuriam Didysis Lietuvos Kunigaikštis Steponas Batoras buvo pavedęs parašyti Lietuvos istoriją, savo Kronikoje taip pat kelia į padanges Oršos laimėtoją. Stryjkowskis, lankęsis Lietuvoje ir uoliai rinkęs medžiagą dar tada pilnuose Didžiojo Kunigaikščio ir daugelio didikų archyvuose, taip 5

6 tema lt.wikipedia.org nuotr. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis etmonas Konstantinas Ostrogiškis ( ). susižavėjo mūsų praeitimi, Lietuvos didvyriais, kad, nors ir nelietuvis, gėrisi ir didžiuojasi jais. Neslėpdamas savo pagarbumo, jis tiesiai sušunka, kad didžių patriotų, panašių į Vytautą, gal net karingesnių už jį, šioje Didžiojoje Kunigaikštystėje tūkstančiais būta! [...] Beveik visą dieną truko tos kautynės, tik vargšės Maskvos galop naktis pasigailėjo, išvedė į pasaulį debesis, o paskiau ir saulė paslėpė veidą, nenorėdama savo aukso akimis žiūrėti į kraują. Dar per visą naktį mūsiškiai persekiojo maskolius, daugybę grobio iš jų paimdami: drabužių, šarvų, vežimų, arklių, žirgų, pinigų, aukso ir įvairių ginklų, turtingas gurguoles, visokio lobio, gauruotų kailių... [...] Po šio karo žygio kariuomenė buvo paleista, o kunigaikštis Ostrogiškis paties valdovo buvo iškilmingai, su tinkamu triumfu Vilniuje priimtas ir apdovanotas. Po to jis dar ilgai gyveno ir energingai veikė iki pat savo mirties 1530 m. Taip pasakojo apie laimėjimą kronikininkas Stryjkovskis. (M. Stryjkowski. Kronika Polska, Litewska, Žmudzka i wszystkiej Rusi, II t p.). Ilga dar po to buvo mūsų protėvių byla su maskoliais, ne kartą dar tas mūsų priešas pajuto aštrius Lietuvos kardo smūgius, kol Fortūna galutinai nuo mūsų atsigręžė. Bet Oršos pralaimėjimo rusai ilgai pamiršti negalėjo. Anot senos patarlės, Fortūna rieda ratu. 6 KARDAS 2014 m. Nr.3 (463)

7 Ištrauka iš Alberto Vijūko- Kojelavičiaus Lietuvos istorijos Septinta knyga APIE LIETUVIŲ PRAEITĮ, KAI VALDĖ ŽYGIMANTAS II (Vilnius, Vaga, 1989 m., p. Iš lotynų kalbos vertė Leonas Valkūnas) Vasilijus[...] skubiai per žygūną išsiuntė Čeliadninui laišką, ragindamas jį, sutraukus vienon vieton Lietuvą niokojančius pulkus, patraukti su jais tiesiai link Borisovo, kur stovėjo karalius, ir šį, kad ir to nenorintį, išvilioti į mūšį. Nestojus jam į kovą, kariuomenę apsupti iš visų pusių ir kartu su karaliumi atvaryti nelyginant gyvulius į Maskvą[...] Karalius, prie Borisovo pasilikęs keturis tūkstančius karių, visus kitus pulkus, Konstantino Ostrogiškio vedamus, išsiuntė prieš Čeliadniną. Nesuartėjus pagrindinėms jėgoms, į kovą stojo žvalgybiniai vienos ir kitos šalies lengvosios raitijos būriai, šie susidūrimai buvo sėkmingesni karaliaus kariams. Padrąsėję po šių išpuolių, kariai ryžtingai įniko rengtis žūtbūtinėms kautynėms. Rugpjūčio 27 d. Ostrogiškis du kartus susikovė su priešu ir abu kartus nugalėjo. [...] Tuo pat metu netikėtai susidūrė prie Bobro abiejų kariuomenių sargybiniai būriai; lietuviai mūšyje maskvėnus atstūmė ir daugybę jų paėmė į nelaisvę. Po šių įvykių Čeliadninas, praradęs pirmykštį užmojį, pamanė, kad, turėdamas Dneprą už nugaros, gali būti priverstas kautis nepatogiomis sąlygomis, todėl, atitraukęs visas jėgas už upės, apsistojo Kropivnos upės pakrantėse, tarp Oršos ir Dubrovnos. Ostrogiškis, ryžtingai jį persekiodamas, pirmiausia patraukė į Oršą, ketindamas ten persikelti per Dneprą. Kol ieškojo valčių ir plaustų, iš kurių ketino pastatyti tiltą pėstininkams bei pabūklams persikelti, šešiolika tūkstančių lietuvių raitelių įniko ieškotis brastos, tačiau, jos nesuradę, plaukte perplaukė į kitą krantą, netekę vos vieno savo vyro. [...] Čeliadninas, žvalgų įspėtas, jog karaliaus jėgos artėja ir, matyt, ketina užpulti bei sunaikinti tą maskvėnų dalį, kuri, persikėlusi per upę ir atsiskyrusi nuo kitos kariuomenės, negali tikėtis paramos, atsakė, kad, jo galva, didžiojo kunigaikščio kariai nieku būdu neturi nerimauti dėl galimos kovos, kad reikia ramiai palaukti, kol priešas persikelsiąs per Dneprą, o tada iš pasalų jį užpulti ir, smogus stiprų smūgį, iš karto visus iškloti. Taip smarkiai jis buvo apakęs nuo pasipūtėliškų ir išdidžių vilčių, kad nebeįstengė nė sugalvoti protingesnio kovos plano. Rugsėjo 8 d. (kai švenčiamas Mergelės dievo Motinos gimimas) Ostrogiškis, perkėlęs visas jėgas, trečią valandą po saulėtekio patraukė su savo kariais į mūšį. Čeliadninas, kovos tvarka surikiavęs aštuoniasdešimt tūkstančių karių, laukė jo priartėjant, ketindamas kuo plačiausiai išskleisti sparnus ir priversti Konstantiną, iš visų pusių apsuptą, stoti į žūtbūtines kautynes. Maskvėnams davus ženklą mūšiui, keletas jų pulkų stipriai smogė į Konstantino kariuomenės sparną: narsiai gindamiesi, lietuviai atlaikė pirmąjį smūgį ir, sutelkę jėgas, atstūmė priešą. Maskvėnai, nebeturėdami vilties laimėti, tol kovojo, kol keletas lenkų vėliavų, užpuolusių jų sparną, privertė bėgti. Kai mūšį pradėję kariai pasitraukė iki pagrindinių kariuomenės jėgų, staiga į kovą puolė nauji raitelių pulkai, iki šiol rami stovėję priešo rikiuotės viduryje. Juos išvydę, lietuvių raiteliai sustojo, tačiau netrukus, papildę savo eiles pėstininkais, kurie pasivijo jų laukiančius ir itin priešui grėsmingus raitelius, taip audringai užgriuvo iš priekio ir sparnų puolančius maskvėnus, kad bemat išblėso šių drąsa ir puolimas nutrūko. Ostrogiškis, pastebėjęs, jog priešas pasimetęs, įsakė stoti į kovą visiems savo raiteliams, kol maskvėnai dar neatsigavę, ir pats, nelyginant norėdamas būti pavyzdžiu, nušuoliavo į priekį. Paskui jį puolė visi kiti pulkai, o pirmiausia lenkų didikų Jono Zborovskio, Lauryno Miškovskio husarai, kurie, pralaužę pirmąją priešo liniją, pradėjo iš arti kautis su maskvėnais kardais. Tuo metu Ostrogiškis įsakė lietuvių vėliavoms trauktis atgal, dedantis, kad ketina pasišalinti iš kovos lauko, būdamas tikras, kad 7

8 tema priešo raiteliai paliks kovojančią rikiuotę. Kaip ir tikėjosi, apgaulė pavyko. Maskvėnai, pamanę, jog lietuviai sprunka iš kovos lauko, pasileido jų vytis. Konstantinas, pasukęs su savo kariais į kairę, užvedė priešo raitelius, lipte lipančius jiems ant kulnų, tiesiai ant karo pabūklų ir pėstininkų, įsakydamas savo raitelių vėliavoms sugrįžti ir užpulti priešą. Maskvėnai, nelaukę šitokio manevro, dėl kurio žuvo daugybė jų karių, šaukdami ir rėkdami pasileido išsigandę bėgti. Kova pavirto tikromis skerdynėmis, nemaža maskvėnų prigėrė Kropivnos pelkėse ir pačioje upėje. Čeliadninas kaip ir anksčiau tebestovėjo su pagrindinėmis jėgomis toje pačioje vietoje. Sverčovskis, lenkų kariuomenės vadas, metė prieš jį samdytinių husarų vėliavas, o Jurgis Radvila lengvąją kavaleriją. Neilgai atsilaikė priešas, palaužtas jau tada, kai išvydo saviškių skerdynes ir bėgimą. Neilgai besipriešinę ir šie pulkai išsisklaidė ir pasileido bėgti, miškų tankumynuose ieškodami prieglobsčio. Kova virė beveik visą dieną. Daug kas vijosi sprunkančius maskvėnus ligi vidurnakčio, kurie ne kurie persekiotojai tesugrįžo kitą dieną. Sklido kalbos, kad tada krito keturios dešimtys tūkstančių maskvėnų: kad šitai teisybė, rodo dar ir dabar daugybė didžiulių pilkapių, kubuose palaidoti kritę Maskvos kariai. Nugalėtojas neteko keturių šimtų karių, iš jų keturių kilmingųjų. Pilna visokios mantos stovykla atiteko kareiviams, pusę grobio atidavė karvedžiams. Į nelaisvę pakliuvo maskvėnų karo vadas Čeliadninas ir dešimt kitų žymių didikų, daug dūmos narių ir du tūkstančiai bajorų. Surengęs stovykloje kareiviškas pamaldas ir padėkojęs aukščiausiajam pergalių lėmėjui, Ostrogiškis suskaičiavo belaisvius ir, atrinkęs tris šimtus aštuoniasdešimt žymiausių bajorų, išsiuntė juos karaliui su laišku apie pergalę. Kunigaikštis Vasilijus, gavęs žinią apie pralaimėjimą, paliko prie Smolensko savo kariuomenę ir persigandęs pabėgo į Maskvą. Po tokios pergalės be vargo buvo galima atsiimti ir tai, ką priešas užgrobė neseniai per išdavystę. Tuo tarpu nugalėtojai lyg tyčia neskubėjo: apsikrovę didžiule manta, visą mėnesį žygiavo sunkiai pravažiuojamais ir praeinamais keliais iki Smolensko. Tuo metu priešas, pa sinaudojęs šitokiu ilgu atokvėpiu, skubiai prigabeno į pilį maisto bei kitko, kas būtina ilgai apgulai. Štai todėl apsiaustis ir užtruko, be to, neturėdami didelių pabūklų sienoms griauti, apskritai nieko čia nepešė. Prasidėjus žiemai, užėjo blogi orai, ir nebeliko nieko kito, kaip nutraukti apgulą ir su visa kariuomene išžygiuoti į žiemos stovyklą. [...] Ostrogiškis, sugrįžęs į Vilnių, iš visos širdies padėkojo aukščiausiajam, pastatydamas didelį Nedalomosios trejybės vienuolyną ir jį paskirdamas vienuoliams, kurie laikydamiesi rusų apeigų, paklūsta Romos popiežiui. Karalius bei karalienė, iškilmingai Vilniuje per mišias padėkoję viešpačiui dievui už pergalę, pasiuntė Romos popiežiui kaip dovaną keturiolika į nelaisvę paimtų maskvėnų pačių žymiausiųjų didikų. Tačiau imperatorius Maksimilijonas netoli Halės jėga juos atėmė iš karaliaus žygūnų ir pagarbiai sugrąžino atgal į Maskvą. Be abejo, šitai jis padarė dėl savo senos draugystės su Vasilijumi. Simono Daukanto knygos Istorija Žemaitiška ištrauka [ ]XXXIX skyrius Sigismuntas II (Vilnius, Vaga, 1995 m., p.) 1514 Ateinantį metą atėjo Vasilijus su stipria kariauna į Lietuvą ir 17 dienoj kovo mėnesio Smolenską apstojo, kurį vėtravojęs atvejų atvejais ir nustojęs veltui kelias tūkstantes savo visų narsiųjų karėjų, iš apmaudo išsiuntė įbingusius pulkus apygardą ugnia ir karda terioti ir tolimesnius Lietuvos dalykus sarioti. Paskui atlyžęs tomis terionėmis grįžo vėl pilės apstoti ir ėmė ne vien pūškomis mūrus griauti, bet visokiais pragumais kantrybę ir kliautį įgulės klibinti, bet Sologubas, sumanus ir narsus pilės vyras, mokėjo didžiai kantriai gintis. Sigismuntas buvo jau su visa savo kariauna ateinąs ir jau, kaip skelbiama buvo, į Minską atkakęs; (rankrašty stinga žodžio (Vasilijus?). nebgalėjo nieko kito benuveikti, kaip grįžti gė- 8 KARDAS 2014 m. Nr.3 (463)

9 dėdamos į Maskvą. Ilgai rymojęs, ryžos ant galo gudrybą Glinskio naudoti ir to, ko savo galybe paspėti negalėjo, Glinskio protu ketėjo įgauti. To dėjęsis, pradėjo jį vilioti didžiais žadais ir prisiekė jam, jog pačią pilį su visa sričia atiduos jam būtinai veldėti, jei jis įgaus ją į maskolių valdžią. To pameilęs, Glinskis steigė tą daiktą protu ir ginklu nuveikti; pirma bandė slapta įgulę ir diduomenę paprakuoti, kas ir pavyko, kaipogi staiga rodos pilėj paskalba, jog pilis nebgalinti ilgesniai begintis, kaipogi pašalpos artimos nesą neigi jos veikiai viltis galintys; tardami: jei neprietelius įsilauš vėtra, tad nė vienas gyvas neliks, gali ji dar godingai pasiduoti ir Glinskiui, ne maskoliams, pasiduoti. Tuojau rados tūli, kurie pilės vyrui Sologubui kalbėjo pilį Glinskiui su Lietuva XIII XV a. Žaliu apskritimu pažymėta Orša. Įklija iš Alberto Vijūko-Kojelavičiaus Lietuvos istorijos. Vilnius: Vaga, 1989 m. 9

10 tema Prieškario Lietuvos krašto apsaugos ministro brg. gen. Stasio Dirmanto perpiešta iš 1958 m. išleistos lenkų karo meno istorijos Oršos mūšio schema, paskelbta 1964 m. žurnale Karys Nr. 10 (1407). gerais varunkais įduoti; Sologubas niekaip nenorėjo to daryti ir lūgojo juos, idant, mindami ant Dievo ir pilės garbės, per 12 metų išgyniotos, veikiu įdavimu nesuvažotų jos godą, kaipogi netrukus ateis Sigismuntas, jog ne nuo paskalbų, bet teisingai sakės žinąs jį Minske su kariauna esantį. Bet pasalūnys visi sukriuko pilį jis turįs tuojau Glinskiui įduoti, kitaip patį Sologubą raus giltinė. Ir taip regėdamas Sologubas, jog nieko nebnuveiks, ir norėdamas gyvoti, ne mirti, įdavė 20 dienoj balandžio mėnesio 1514 metuose Glinskiui Smolenską. Taip ta garsi pilis ir Krivičių buveinė su savo apygardomis, pirma nuo Rimgaudo Lietuvoj viešpatavimo jau lietuvių, jau maskolių buvusi, o paskui nuo Vytauto laikų be perglytos daugiaus nei 100 metų ištvėrusi lietuvių valdžioj, teko maskoliams. [...] Taip Vasilijus įgijo vietovę, kurios jo tėvas Jonas, visų didžiausias kariautojas tarp visų maskolių kunigaikščių, veltui atvejų atvejais vėtravojo; nujau vylės, jog visa sugurs nuo jo galybės. Sukėlė visą savo dicluomenę, kuri tiktai ginklą galėjo kelti, sutraukė visas įgules iš pilių, turėjo dar daug samdinių prašaleičių ir, surinkęs karėjų, traukė prieš Sigismuntą. Visų pirma pats su apsikapėjo ties Smolensku, o išsiuntė į Lietuvą, liepdamas Oršą ir Drucką užimti, o nuo tenai tiesiau į Vilnių traukti, vienok paskuojoji kariauna apsistojo išgirdusi Sigismuntą su ties Borisovu stovintį. [...] Taip jau didžiavos Vasilijus savo iki šiolei laima. Iki laiku jis teiravos ciesoriaus Maksimilijono, ką turi jis daryti sugavęs Sigismuntą, kurį ketėjo netrukdamas jam surištą nusiųsti. Sigismuntas, palikęs sau karėjų ties Borisovu, kitą visą kariauną su Ostrogo kunigaikščiu, Lietuvos atmonu, išleido prieš Čeliadiną. Jau sargtis kariaunų skardės, vienok visados lietuviai 10 KARDAS 2014 m. Nr.3 (463)

11 ar lenkai viršų ant totorių gavo, kurie dėl to vien didesniai dar aiškios mūšos dyko. Čia taip besiskardant su totoriais, kitoj vietoj 27 dienoj rugsėjo susirėmė lietuviai su maskoliais karts po karto, kuriuos abu atveju pergalėjo, kaipogi Jonas Sapiega, su vienu pulku išėjęs neprietelių trukinti, pamuše ties Drova tris maskolių pulkus, o likusiuosius išblaškė. Tuo pačiu laiku susitiko netyčioms sargtis abiedviejų kariaunų ties Bobru; čia vėl maskoliai išguro, kurių tenai daugybės kliuvo lietuviams į nagą. Tos pergalės lietuvių Čeliadinui pakirbo, kaipogi Niperio upį savo užpakaly turėjo ir grumtis nelygiame lauke (rankrašty stinga žodžio (bijojo?), todėl perkėlė jis visą savo kariauną į antrapus upės ir sustojo ant skardžio Kropivnos upės tarp Oršos ir Dubrovnos. [...] 8 dienoj šilo mėnesio Matkibožo dieną 1514 metuose saulei patekėjus, kad visi lietuviai buvo jau persikėlę, atmonas jų kunig. Ostrogo vedė į mūšą, kurios Čeliadinas laukė su spar nus išplėtęs, idant lietuvius nuo visų pusių apsiaustų. Maskoliai pradėjo mūšą, kaipogi jų pulkai pirmieji gulė ant lietuvių vieno sparno, kursai vienok narsiai išturėjo ir juos iš vietos išgrūdo; dar maskoliai stembė, noris nevildamos pergalėti, iki tūliems pulkams lenkų antsigrūdant, kurie juos suraizgė. Tie pulkai, kurie mūšą buvo pradėję, sugrįžo į savo rindą. Čia vėl kitas jų būrys iššokęs norėjo lietuvių rindą perlaužti, bet Lietuvos jotis jį apstabė; nū kibo ir pėstieji į ginklą ir į antpuolantį neprietelių iššavo, kurį taip nutrenkė, jog gurliai ir lengvai beartinos. Kad tą Lietuvos atmonas pamatė, gulė jis lig jai dar neatsigavus su visa sa vo jočia, kurį visi kiti lenkų karvaidos šelpė iš peties, užvis aitsiženklino lenkų ragotinykai su Jonu Zbarauskiu ir Laurynu Šiškauskiu, kurie perlaužė rindas neprietelių. Lietuvių atmonas liepė tuo tarpu lietuviams truputį pasitraukti, idant tuomi neprietelių jotį nuo kariaunos atskiestų. Kas ir įvyko. Maskoliai, tą pasitraukimą turėdami už bėgį, puolė jaugiai ant jų, bet Lietuvos atmonas pasuko savo vyrus kairėn ir tuomi jotis neprietelių, kuri juos vijo, rados atdara pūškoms ir pėstiesiems, kuriomis dirdino rindas neprietelių; nū liepė taip pat savo jočiai staiga atsiblokšti ant suardytų rindų maskolių, kurie, to guvumo nenumanydami, suniu ko ir ėmė sprukti kaip kur įmanąs. Karvietėj buvo baisį pjūtis, kame maskolių ir totorių kūnais paliko laukai nuskleisti, kurių taip pat ne mažesniai galą gavo Kropivnos balose. Čeliadinas tebtimpsojo su visa savo kariauna nekušindamos. Sverčevskis vedė tenai lenkų ragotinykus samdinius ir Jurgis Radvila lengvąją lietuvių jotį prieš totorius, kurie neilgai bestembė, kaipoigi buvo jau su tais pergalėtais, į kurių nuokrytį jie veizėjo; neilgai tegrūmęsis muko į tankmes krūmų. Visa mūša nė dienos nepateko. Pergalėtojai vijo neprietelius iki pusnakties; tarp lietuvių tūli vos antrąją dieną bepagrįžo. Pasakoja, būk karvietėj maskolių beklaksančių palikusios; tą daugybę daugumas ir didumas kapų sukastų, rodos, šiandien teisintų. Pergalėtojai 400 savųjų tenustoję, tarp kurių 4 jomylistas. Atmonas lietuvių, džiaugdamos ta pergale, atdavė turtingą abažą karėjams grobiui, kurio pusę gavo vyresnieji pagal lėmimą. Pats viešpats totorių Čeliadinas, 10 kitų karvaidų, daugybė jomylistų ir pačios diduomenės kliuvo į nagą lietuviams ir lenkams. Pagarbinus aukščiausią karės doba už pergalę, išrinko Lietuvos atmonas 380 kilties imtinių ir nusiuntė juos Sigismuntui su pergalės žinia. Tam nutikus, Vasilijus palikinas savo antrą kariauną ties Smolensku numuko krutėdamas į Maskvą. Jei būt pergalėtojai pasiskubinę, būt po taip didžio nuokryčio lengva buvę visa apent įgyti, ką neprietelius buvo pasalu apgalėjęs. Bet visas mėnuo prašoko, lig jie pas Smolenską atkako, būdami per daug ryšiais nusluoguoti ir dar didžiai prastą kelią turėdami keliauti. Tuo trukimu naudojo Vasilijus, kaipogi apveizėjo tuo tarpu skubiniai pilį Smolensko stambiomis pūškomis ir mitalu. Todėl jos apgulimas ėjo didžiai tampriai, užvis jog stambiąsias puškas buvo maskoliai įsteigę, o radusis didiesiems speigams, turėjo lietuviai palikti ir karėjus į duonas paleisti. [...] Lietuvos atmonas, pagrįžęs į Vilnių, pastrūnijo minavonei tos pergalės Šv. Traicės bažnyčią su klioštoriu zokanykams bazilijonims ties Aštriąja Vilniaus anga, kursai iki šiai dienai tebėra. Parengė Jonas Kazragis 11

12 krašto gynyba Eduardas Brusokas Vilniaus gynyba 1794 m. Prieš 220 metų Lietuvoje ir Lenkijoje vykęs sukilimas buvo paskutinis Abiejų Tautų Respublikos bandymas išsivaduoti nuo aplinkinių valstybių įtakos ir įtvirtinti savo nepriklausomybę. Sukilimas, kaip žinia, nebuvo sėkmingas, suvienijusios jėgas po 8 mėnesių kovos jį užgniaužė Rusija ir Prūsija. Po metų šios dvi valstybės kartu su Austrija pasidalijo Lietuvą ir Lenkiją bei visiems laikams ištrynė Abiejų Tautų Respubliką iš pasaulio politinio žemėlapio. Nors sukilimas ir buvo nesėkmingas, tačiau per aštuonis sukilimo mėnesius buvo pasiekta nemažai gražių pergalių. 12 KARDAS 2014 m. Nr.3 (463)

13 Aušros (Medininkų) vartai, dail. Pranciškus Smuglevičius, XVIII a. pab. LDK 2-jo Didžiosios buožės pėstininkų regimento eilinis 1794 m., dail. J. Harasimowic. Lenkijos kariuomenės muziejus Mūšio dėl sostinės pradžia Vienas ryškiausių 1794 m. sukilimo epizodų Lietuvoje Vilniaus gynyba liepos dienomis. Lietuvos sostinę sukilėliai išvadavo balandžio 24 d., o po dviejų mėnesių kontroliavo beveik visą šalies teritoriją, likusią po 1793 metų. Tačiau birželio pabaigoje Rusija perėjo į kontrpuolimą. Per mėnesį Rusijos kariuomenė vėl priartėjo prie Lietuvos sostinės. Dėl įvairių aplinkybių tinkama Vilniaus gynyba nebuvo pasirūpinta. Tačiau svarbiausia priežastimi tapo naujojo Lietuvos sukilėlių ginkluotųjų pajėgų vado generolo Mykolo Vielhorskio aplaidumas. Neseniai pakeitęs šias pareigas ėjusį sukilimo Lietuvoje organizatorių energingąjį generolą Jokūbą Jasinskį M. Vielhorskis visai neskubėjo užtverti priešui kelio link Vilniaus, o su pagrindinėmis pajėgomis stovyklavo prie Varanavo (dabar Baltarusijoje). Liepos 18 d. vakare rusų pajėgos, vadovaujamos generolo Boriso Knoringo, jau buvo prie Nemėžio, vos 8 kilometrai nuo Vilniaus. Lietuvos sostinė ėmė karštligiškai ruoštis gynybai. Vilniaus komendantas generolas Jurgis Pranciškus Grabovskis savo žinioje turėjo tik apie kareivių ir apie blogai ginkluotų Vilniaus miestiečių. Miestą iš pietų pusė dengė generolo Jono Mejeno vadovaujamos pajėgos, kurias sudarė apie karių. Rusų pajėgas sudarė apie karių. Rusai turėjo daugiau kaip 50 įvairaus kalibro pabūklų dvigubai daugiau nei sukilėliai. Generolas J. Mejenas užėmė pozicijas lauko įtvirtinimuose, parengtuose pietinėse miesto prieigose, Liepkalnio kalvose, kur tikėtasi pagrindinio puolimo. Įtvirtinimai buvo statomi vadovaujant Lietuvos artilerijos korpuso generolui majorui Friderikui Kronemanui ir Lietuvos inžinerijos korpuso papulkininkiui Simonui Gurskiui. Kelias savaites 300 Vilniaus gyventojų pylė žemių pylimus, juos tvirtino žabais, rengė aštriakuolių užtvaras tarp kalvų. 13

14 krašto gynyba Rusai šturmą pradėjo liepos 19 d. apie 4 valandą ryto. Rusijos kariuomenė puolė iš pietryčių, todėl pagrindinis smūgis teko Liepkalnio įtvirtinimams ir Paplaujos, Užupio priemiesčiams. Po kelių nesėkmingų bandymų užimti lauko įtvirtinimus, rusai nusprendė juos apeiti ir atkirsti generolą J. Mejeną nuo miesto. Po 15 valandų kovos, vengdamas apsupimo, generolas J. Mejenas vakarop ėmė trauktis Panerių pusėn, palikdamas miestą Dievo malonei. Užėmus priemiesčio įtvirtinimus generolas B. Knoringas atsiuntė miesto komendantui laišką, kuriuo siūlė pasiduoti, antraip grasino miestą subombarduoti. Miesto komendantas suvokė, kokį nuostolį miestui gali padaryti bombardų sviediniai, todėl buvo linkęs pasitraukti, tačiau vilniečiai parodė ryžtą ir patikino, kad nepaisydami galimų nuostolių gins miestą. Užėmę priemiesčio įtvirtinimus, vakare rusai ėmė šturmuoti miestą. Tačiau sutiko aršų pasipriešinimą. Pirmiausia jiems reikėjo priemiesčių gatvelėmis, apšaudomiems sukilėlių grupelių, priartėti prie paties miesto, kur jų laukė pagrindinė kliūtis miestą juosusi gynybinė siena. Bendras sienos ilgis buvo apie 2,5 kilometro. Įvairiose jos atkarpose mūras siekė nuo 6 iki 9 metrų aukščio ir 1,2 1,4 metro pločio. Vilniaus gynybinė siena buvo pastatyta XVI a. pirmajame ketvirtyje, tačiau XVIII a. pabaigoje buvo jau gana apgriuvusi ir neatitiko gynybinių reikalavimų nei pagal savo būklę, nei pagal laikmečio fortifikacijos reikalavimus. Kad ir kaip būtų keista, rusų puolimo metu gynybinė siena buvo labai svarbi apsaugant miestą. Ji neleido priešams veržtis į miestą norimoje vietoje, o sugriauti sienas artilerijos ugnimi trukdė prieš sieną esančių Vilniaus priemiesčių pastatai. Esant tokiai situacijai rusai galėjo veržtis tik pro vartus gynybinėje sienoje, tačiau čia jų laukė įnirtinga sukilėlių gynyba. Rusai, bandydami rasti silpnąsias gynybos vietas, puolė keliomis kryptimis, tačiau didžiausios 1794 m. sukilėlių aukščiausias apdovanojimas žiedas su užrašu Oyczyzna obrońcy swemu (liet. Tėvynė savo gynėjui). Lenkijos kariuomenės muziejus 14 KARDAS 2014 m. Nr.3 (463)

15 Rūdninkų vartai, dail. Pranciškus Smuglevičius, XVIII a. pab. 15

16 krašto gynyba kautynės liepos 19 d. vakare vyko prie Trakų ir Rūdninkų vartų. Sukilėliai ne tik aklai gynėsi už miesto gynybinės sienos, bet ir rengė netikėtus išpuolius į priemiesčius. Štai nedidelis sukilėlių dalinys, vadovaujamas papulkininkio S. Gorskio, pabandė prasiveržti iš miesto, kad susisiektų su generolu J. Mejenu. Tačiau vos tik atitolus nuo miesto apie kilometrą, Rūdninkų priemiestyje kelią jiems pastojo gausios priešininko pajėgos. Kai buvo nutarta grįžti, paaiškėjo, kad nuo miesto jie taip pat atkirsti, todėl buvo nutarta gintis Šv. Stepono bažnyčioje ir šventoriuje, kur buvo išsilaikyta iki pat rusų puolimo pabaigos. Kovos truko iki sutemų. Nepavykus įsiveržti į miestą rusai atsitraukė ir ėmė ruoštis kitos dienos puolimui. Rytojus atrodė daug šviesesnis... Naktis iš 19-osios į 20 d. buvo kupina nerimo. Sukilėlių aukščiausioji valdžia Lietuvoje Lietuvos Centrinė Deputacija iš Vilniaus pasitraukė į Žiežmarius, o ryšio su ginkluotųjų pajėgų vadu generolu M. Vielhorskiu nebuvo. Net miesto komendantas perkėlė savo štabą į dešinįjį Neries krantą, aiškindamas, neva iš ten geriau stebėti priešo manevrus. Puolimas, kaip ir 19 d., prasidėjo anksti ryte. Šį kartą pagrindinės rusų jėgos į Vilnių pradžioje ėmė veržtis per Užupį. Šį priemiestį sukilėliams ginti buvo sunkiau, nes per vakarykštį puolimą sukeltas gaisras jį beveik visą sunaikino. Tačiau pro išlikusių namų langus rusai dar kurį laiką buvo įnirtingai apšaudomi. Vis dėlto spaudimas nebuvo atlaikytas, ir netrukus sukilėliams teko trauktis per Vilnios upę už gynybinės sienos. Įnirtingas rusų puolimas sukėlė mieste tam tikrą sumaištį, todėl nemaža miestiečių Žaliuoju tiltu ėmė skubiai keltis į dešinįjį Neries krantą ir tokiu būdu suklaidino puolančiuosius, kurie pamanė, kad miestą palieka gynėjai. Nesisaugodami, tankiomis gretomis jie judėjo Užupio (Bernardinų) ir Spaso (Išganytojo) vartų link. Tačiau čia jų laukė staigmena: vartai netikėtai atsivėrė ir rusai prieš save išvydo karteče užtaisytų patrankų vamzdžius. Iššovus kelias salves žuvo didžioji puolančiųjų dalis ir jiems vadovavę karinin- Subačiaus vartai, dail. Pranciškus Smuglevičius, XVIII a. pab. 16 KARDAS 2014 m. Nr.3 (463)

17 LDK 1-ojo Didžiosios buožės pėstininkų regimento jėgerių eilinis 1794 m., dail. J. Harasimowicz. Lenkijos kariuomenės muziejus kai, o likusieji sutrikę pasitraukė. Prie Užupio ir Spaso vartų labiausiai pasižymėjo buvęs Lietuvos kariuomenės kapitonas, jau sulaukęs beveik 60 metų, Lukas Čarnobackis, kuris vadovavo nedideliam miestiečių daliniui, ir artilerijos kapitonas Juozapas Hornovskis. Įdienojus įnirtingiausi mūšiai vyko prie Subačiaus, o ypač prie Aušros (Medininkų) vartų. Čia vėl pasižymėjo L. Čarnobackis su savo vyrais atskubėjęs nuo Spaso vartų. Dar gyvas būdamas L. Čarnobackis tapo legenda ir ilgai išliko žmonių atmintyje. Neatsitiktinai jo drąsą ir nuopelnus, prabėgus jau 40 metų po sukilimo, savo poemoje Ponas Tadas minėjo ir Adomas Mickevičius. Šturmo metu rusams keletą kartų pavyko įsiveržti pro vartus, tačiau siaurose gatvelėse nebuvo įmanoma išskleisti puolimo, nes sukilėliai ne tik intensyviai šaudė pro langus, svaidė akmenis nuo namų stogų, bet ir sėkmingai naudojo nedidelius pabūklus gatvės kautynėse. Štai kaip prisiminė liepos 20 d. kovas Vilniaus gatvėse Rusijos kariuomenės generolas, o sukilimo metu buvęs tik kapitonu, Sergejus Tučkovas, kuris pasižymėjo malšinant sukilimą, vėliau kariavo su persais, Napoleono kariuomene, malšino Kaukazo tautų sukilimus: Aš visuomet teigiau ir dabar teigiu, kad mažos kautynės kai kuriems būna daug pavojingesnės, sunkios ir reikalauja daugiau drąsos, atidumo, ryžto nei didieji, taip vadinami generaliniai mūšiai. Visą mano gyvenimą, kaip anksčiau, taip ir po to aš nejaučiau tokio pavojaus ir sunkumo kaip tą dieną. Nuo 7 valandų ryto iki 3 po pietų buvau po nesiliaujančia ne tik šautuvų, bet ir pistoletų ugnimi, nekalbant jau apie akmenis, kuriuos priešai svaidė į mus iš kur tik galėjo. Per tą laiką aš praradau užmuštais ir sužeistais tris mano dviejų pabūklų skyrius. Kiekvieną kartą, kai tik likdavo mažiau kaip pusė skyriaus karių, aš siųsdavau kazokus, priskirtus man palaikyti ryšį, prašyti pastiprinimo ir kiekvieną kartą man atsiųsdavo karių iš kitų artilerijos kuopų. Po manimi buvo užmušti du žirgai, o trečiasis buvo sužeistas. Išalintas mūšio, jausdamas begalę sumušimų daugybėje vietų 17

18 krašto gynyba Vilniaus gynyba 1794 m. liepos dienomis. Schema pagal W. Majewskį. LDK Gvardijos pėstininkų regimento eilinis 1794 m., dail. J. Harasimowicz. Lenkijos kariuomenės muziejus 18 KARDAS 2014 m. Nr.3 (463)

19 dėl į mane pataikiusių akmenų ir kritimų po žirgais, išsekintas didelio karščio, taip aš vos vilkausi pėsčiomis, traukdamasis iš priemiesčio. Po keliolikos valandų mūšio rusai buvo priversti atsitraukti. Vis dėlto situacija buvo kritiška, nes nuo aplinkinių kalvų miestą imta apšaudyti pabūklais. Miesto komendantas J. Grabovskis įsakė pasiruošti išsprogdinti sandėlius ir atsitraukti, o pats rūpinosi likusių atsargų perkėlimu į dešinįjį Neries krantą. Vakarop generolas B. Knoringas atsiuntė miesto komendantui dar vieną laišką, kuriame paskutinį kartą siūlė kapituliuoti. Antraip grasino miestą sudeginti ir apiplėšti. Dar prieš gaudamas šį laišką Vilniaus komendantas J. Grabovskis leido magistratui siųsti delegaciją pas generolą B. Knoringą su žinia, kad miestiečiai priešinosi tik kariuomenės verčiami ir yra pasirengę pasiduoti. Kol Rotušėje buvo svarstomas šis klausimas, padėtis pasikeitė Vilniaus prieigose pasirodė Lietuvos kariuomenės avangardas, ir pavojus miestui sumažėjo. Rusai, nenorėdami sulaukti pagrindinių sukilėlių pajėgų, nutraukė miesto apšaudymą ir atsitraukė nuo Vilniaus. Lietuvos sostinės apgynimas buvo nepaprastai svarbus ne tik Lietuvos, bet ir Lenkijos sukilėliams. Atėjus žiniai apie tai, kad Vilnius apgintas, vyriausiasis sukilėlių ginkluotųjų pajėgų vadas generolas Tadas Kosciuška ir sukilimo vadovybė Vyriausioji Tautinė Taryba padėkojo miestiečiams, kariuomenei ir visiems sukilėliams už didvyriškumą, įsakė pažymėti šį įvykį patrankų salvėmis Varšuvoje. Vilniaus išsaugojimas suteikė sukilėliams vilčių, kad su priešu vis dar įmanoma kovoti ir jį nugalėti. Rytojus atrodė daug šviesesnis... Trakų vartai, dail. Pranciškus Smuglevičius, XVIII a. pab. Publikacijoje panaudoti lt.wikipedia.org svetainėje skelbiami P. Smuglevičiaus pieš. 19

20 Grėsmės anatomija Mokslininkams pateikiant vis daugiau įrodymų dėl globalaus atšilimo daromo poveikio pačioje mūsų planetos Šiaurėje, politinė ir netgi karinė įtampa tarp Arkties išteklių eksploatavimu suinteresuotųjų šalių kyla gerokai sparčiau nei termometro stulpelis Šiaurės ašigalyje. Kaistanti Ark Šiandienos diskusijose apie globaliąją gamtosaugą, kaip žinia, viena pagrindinių temų yra Arkties ledynų masės mažėjimas jiems paprasčiausiai tirpstant ir su šiuo reiškiniu susijęs kaimyninėje klimatinėje zonoje esančių tundrų atodrėkis. Tuo metu, kai į šias diskusijas įsitraukia vis daugiau akademinės bendruomenės, su Arktimi geografiškai besiribojančių šalių politikai ir tam tikros verslo grupuotės vis labiau žvalgosi į gamtinius planetos Šiaurės išteklius, o Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV), Kanados, Norvegijos, Danijos ir Rusijos ginkluotosios pajėgos vykdo realius veiksmus, skirtus prisitaikyti veikti pakitusiomis Arkties klimato sąlygomis m. pabaiga žymėjo naują veiksmų vadinamajame Arkties fronte suaktyvėjimą. Beveik prieš metus JAV gynybos departamentas pristatė pirmąją savo parengtą Arkties strategiją, kurioje brėžiamos amerikiečių karinės infrastruktūros kaitos, atsižvelgiant į naują galios nukreipimo kryptį, gairės. Iškart po šios strategijos paskelbimo Kanada pareiškė, jog jos kontinentinis šelfas, tikėtina, tęsiasi iki pat Šiaurės ašigalio, kas turėtų suteikti šiai šaliai pranašumą siekiant įsisavinti planetos viršūnėje glūdinčius išteklius. Žinoma, nuošalyje neliko ir Rusija, pareiškusi, jog Arkties karinė apygarda jos ginkluotosiose pajėgose bus sukurta ne iki 2020 m., kaip buvo planuota, bet jau 2014 metais. Minėtas įtampos dėl Arkties išteklių eksploatavimo kilimas tęsiasi ir šiemet. Vis didesni teritorijos plotai, liekantys be ledo paviršiaus, suteikia prielaidas galvoti apie naujus jūrų kelius į planetos Šiaurę, kas savaime gerokai pagerintų priėjimą prie ten glūdinčių energetinių išteklių. Kartu ir šalys, pretenduojančios į Arkties teritoriją, vis labiau įsitraukia į karines lenktynes dėl būsimų savo provincijų kontrolės, nes nei viena iš jų, pasak ekspertų, nenori būti užklupta nepasirengusi, kai Šiaurėje nebeliks ledo. 20 KARDAS 2014 m. Nr.3 (463)

21 tis Nauji jūrų keliai Teiginys nebeliks ledo anaiptol nėra utopija. Remiantis duomenimis, Arkties ledo tirpimo dinamika siekia nuo 9,4 iki 13,6 proc. bendrosios ledynų masės per dešimtmetį m. ledynų lygis planetos Šiaurėje buvo itin žemas ir prognozuojama, jog m. vasaros metu Arktyje bus laivybai visapusiškai palankios sąlygos. Tačiau ir pastaruoju metu komercinė laivyba jau egzistuojančiais šiauriniais maršrutais darosi vis intensyvesnė. Pavyzdžiui, Šiaurės jūros keliu, kuris driekiasi palei šiaurinę Rusijos pakrantę, 2013 m. praplaukė 71 laivas, o 2012 m. tokių buvo tik 46. JAV karinio jūrų laivyno analitikai prognozuoja, jog iki 2025 m. minėtu jūrų keliu plauks po 450 laivų per metus. Pažymima, jog judėjimas per Kanados arktinį archipelagą einančiu Šiaurės vakarų laivybos keliu taip pat tampa vis intensyvesnis. Taigi galima prisiminti, jog šiandien vis labiau į konfrontaciją su Vakarais klimpstantis Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas dar 2011 m. teigė, jog Šiaurės jūros kelias netolimoje ateityje taps vienu svarbiausių (supraskime, ir Rusijos kontroliuojamu) prekybinių kelių pasaulyje, nes, pvz., prekybiniai laivai, plaukiantys iš Roterdamo (Olandija) į Japoniją, rinkdamiesi šį kelią vietoj kelionės per Sueco kanalą, sutrumpina savo kelią mylių. Be to, Rusijos kontroliuojamoje vandens transporto arterijoje nėra nei laivų, nei krovinių svorio apribojimų, kokie egzistuoja tiek Sueco, tiek ir Panamos kanaluose. Kur nafta ir dujos, ten konfliktas Tačiau anaiptol ne intensyvėsiantis vandens transportas šiandien yra įvardinamas pagrindiniu šylančios Arkties privalumu. Svarbiausias šios dėlionės kąsnis yra planetos šiaurėje slypintys gamtiniai ištekliai ir, be abejo, paprastė- 21

22 Grėsmės anatomija siantis priėjimas prie jų. JAV geologai teigia, jog šiuo metu po Arktimi yra apie 22 proc. iki šiol neatrastų, tačiau potencialiai pasiekiamų ir išgaunamų pasaulio naftos bei gamtinių dujų atsargų. Net 84 proc. tų išteklių kiekio yra sutelkti potencialiai atviroje jūroje, kuri kol kas yra po ledu. Ta pati Rusija, šiandien visomis išgalėmis eskaluojanti konfliktą pietryčių Ukrainoje, kuris, kaip manoma, taip pat turi nemenką energetinę potekstę, susijusią su skalūninių dujų klodais minėtame regione, šių metų balandžio mėnesį rinkai jau pateikė vadinamosios rusiškos arktinės naftos, tarsi demonstruodama, jog siekia pirmauti eksploatuojant šiaurinius energetinius išteklius. Pranešama, kad ši arktinė nafta buvo išgauta Gazprom valdomame Prirazlomnojės telkinyje, esančiame Pečioros jūroje, kurioje veikia pirmoji pasaulyje ledo poveikiui atspari platforma. Žinoma, galima prisiminti, jog Arkties ištekliai buvo pradėti išgauti gerokai anksčiau, nei Rusija rinkai pateikė savo arktinę naftą. Pavyzdžiui, JAV Aliaskos valstijoje esantis Prudhoe Bay telkinys pradėtas eksploatuoti dar 1977 m. ir iki šiol yra laikomas didžiausiu Amerikoje. Tačiau kylantis naftos kompanijų, besidairančių į Grenlandiją (pagal jurisdikciją ji yra autonominis Danijos Karalystės kraštas), Barenco ir Čiukčių jūras, Rusijos arktinį šelfą, apetitas neabejotinai verčia manyti, kad Prudhoe Bay greitai liks tik istorijos dalimi. Logiška, jog šie ekonominiai interesai skatina ir politines aistras, susijusias su kai kurių šalių jūros dugno suverenumo klausimu. Kanada, Danija ir Rusija šiandien itin aktyviai siekia išplėsti savo kontinentinių šelfų ribas, remdamosios Jungtinių Tautų (JT) Jūrų įstatymo konvencija, ir įrodinėja, jog vadinamoji Lomonosovo ketera yra vienos, kitos ar trečios nacionalinio šelfo tąsa. Kremlius dar 2007 m. pasiuntė povandeninį laivą į Šiaurės ašigalį, kur simboliškai jūros dugne buvo iškelta Rusijos vėliava. Būtent šiuo veiksmu prasidėjo pirmieji bandymai kvestionuoti šiai šaliai priklausančio kontinentinio šelfo ribas, teigiant, jog Šiaurės ašigalis yra ne kieno nors kito, o būtent Maskvos jurisdikcijoje. Tiesa, tuomet atitinkamos JT institucijos griežtai pareiškė, jog net demonstruoti tokiai pozicijai reikia kur kas išsamesnių tyrimų, jau nekalbant apie geologinius bei geodezinius įrodymus m. apie savo interesus išsiaiškinti, kiek toli Šiaurės ašigalio link siekia jų kontinentinis šelfas, pareiškė Kanada ir Danija, tačiau šiuo atveju bent jau buvo apsieita be povandeninių laivų ir vėliavų kėlimo po vandeniu maskarado. Veiklą Arktyje Norvegija laiko svarbiausiu šalies strateginiu prioritetu. 22 KARDAS 2014 m. Nr.3 (463)

23 Į gamtinius išteklius, esančius Arkties vandenyne, pretenduoja Kanada, JAV, Danija, Norvegija ir Rusija. Tačiau nereikia pamiršti, jog, be visų ekonominių ir energetinių Arkties vilionių, šio Žemės regiono įsisavinimas išlieka labai rizikingas. Visų pirma reikia suprasti, kad nepaisant globalinio atšilimo tempų, didžiuliai ledo masyvai bei ekstremalios oro sąlygos Arktyje rytoj tikrai niekur nedings. Visi šie faktoriai tikrai bus rimtos kliūtys personalui, technikai ir sukels rimtų kliūčių logistikai. Tam, kad pramoninis gyvenimas Arktyje būtų sklandus, reikės ir kraštutinės žiemos sąlygoms paruoštos technikos, užtektinai jai reikalingų atsarginių dalių, personalui reikės mokėti daugiau, turės būti sukurta atitinkama infrastruktūra, o visa tai turės savus kaštus, kurie gerokai kirs per potencialų pelną. Pasvėrus nemaža panašaus pobūdžio faktorių, bent jau šiandien galima teigti, kad Arkties eksploatavimas yra tik pirminėje eksperimentinėje fazėje, o numatomi jūrų keliai toli gražu netinkami masinei laivybai. Tokie patys argumentai tinka ir energetikos sektoriui. Keletas jau sustabdytų arktinių projektų rodo, jog klasikinė pelno iš naftos bei dujų gavybos formulė atokioje Šiaurėje neveikia. Tačiau reikia pastebėti, kad ilgoje laiko perspektyvoje, išmokus prisitaikyti prie atšiaurių oro sąlygų, atlikus išsamius aplinkos tyrimus ir numačius produkcijos kaštus dešimtmečiams į priekį, arktinės energijos projektai pretenduoja tapti pasaulio langu į ateitį. Kariniai Arkties užėmimo aspektai ir ketinimai Kai 1870 m. JAV povandeninis laivas USS Perriwinkle, pervadintas USS Polaris, buvo paskirtas lydėti vieną iš pirmųjų ekspedicijų Šiaurės ašigalio link, jo kelionė baigėsi ties Grenlandijos krantais. Nepaisant visų techninių patobulinimų, įdiegtų USS Polaris ir iš esmės padariusių jį pirmuoju pasaulyje ledlaužiu, Arkties klimatas įveikė XIX a. antrosios pusės karinę techniką. Ir nepaisant to milžiniško progreso, kurį karo pramonė padarė iki XXI a. pradžios, net ir moderniausius laivus šiandien Arktyje gali ištikti panašios kaip ir USS Polaris problemos. Tai ir paviršių apledėjimas, ir galimi vamzdžių sprogimai, žemos temperatūros skatinamas akumuliatorių išsikrovimas, taip pat, žinoma, jau mūsų laikams būdingi elektronikos gedimai. Be to, šiandienos logistinė infrastruktūra akivaizdžiai nėra tokia, kad vienos ar kitos į Arktį pretenzijas reiškiančios šalies karinio kontingento poreikiai būtų patenkinami. Šiuo atveju kalbame ir apie modernių ledlaužių trūkumą, ir apie paieškos bei gelbėjimo operacijų spindulio ribotumą, ir dar apie šimtus kitų detalių. Be to, Arktyje dėl jos geografinės padėties orų prognozės toli gražu negali būti tokios tikslios kaip žemesnėse platumose. Tačiau ne vien geografija yra problema. Dar yra ir tai, ką vadiname Žemės geometrija. Bėda ta, kad kai kurie palydovai paprasčiausiai neaprėpia ar neaptarnauja aukštų Žemės platumų, nes jose beveik visada susiduriama su magnetiniais arba Saulės sukeliamais trukdžiais. O Arktis kaip tik tokiose aukštose platumose ir yra. Savo ruožtu tai sukelia didelių problemų, siekiant sparčiai perduoti duomenis, o be šios funkcijos bet kokia žvalgyba ir kovinis pasirengimas yra niekiniai. Tačiau penkios pretendentės į Šiaurės turtus visgi imasi veiksmų. Kokių? 23

24 Grėsmės anatomija Kanada Ši šalis jau dabar Arktyje turi savo karinį kontingentą, vadinamą Joint Task Force North (JTFN), kurį sudaro 1-oji Kanados reindžerių patrulių grupė (1 750 reindžerių ir 60 žvalgų). Pabrėžiama, jog šis junginys turi tik minimalias kovines galimybes ir vykdo vien žvalgybos bei patruliavimo funkcijas. JTFN palaikymas ir aprūpinimas paprastai vykdomas Kanados karališkųjų oro pajėgų lėktuvais Lockheed CP-140 Aurora, kurių skrydžio nuotolis leidžia pasiekti Arktį. Kartais šioms funkcijoms atlikti pasitelkiami lėktuvai F/A-18s, tačiau jiems skrendant link JTFN dislokacijos vietų būtinas degalų papildymas ore. Kanados karališkojo laivyno galimybės šioje srityje taip pat yra ribotos: nėra ledlaužių, koviniai laivai neturi sustiprintos apsaugos nuo ledo, o Viktorijos klasės povandeniniai laivai negali plaukti po ledu. Tiesa, dalis laivyno gali pasiekti šiaurėje Kanadai priklausančias kraštines teritorijas, tačiau tokie žygiai labai priklauso nuo oro sąlygų, t. y. juos galima vykdyti tik šiltojo sezono metu, be to jie yra įmanomi tik neužšalusiuose vandenyse. Kanados karališkąjį laivyną taip pat riboja ir turima infrastruktūra. Pavyzdžiui, šiauriau nuo Šv. Jono iškyšulio Niūfaundlende nėra nei vienos degalų papildymo stoties. Pagrindines viltis, susijusias su galimybėmis veikti Arktyje, Kanada deda į Arktinių žvalgybos laivų (angl. Arctic/Offshore Patrol Ships, AOPS) projektą, pagal kurį turi būti pastatyti 8 nauji laivai, galintys veikti atšiauriomis sąlygomis ir turintys nors ir neįspūdingą, tačiau vis dėlto kovinę ginkluotę. Pirmąjį AOPS laivą į vandenį nuleisti planuojama 2018 metais. JAV Jau minėtoje JAV gynybos departamento Arkties strategijoje aiškiai nurodoma siekti infrastruktūros evoliucijos ir galimybių, atitinkančių besikeičiančias sąlygas šioje Žemės dalyje, įgyvendinimo. Vis dėlto pažymima, kad ši strategija remiasi prielaida, jog karinės grėsmės Arktyje lygis yra žemas, o konkurencija dėl ten esančių išteklių visų pirma remsis ekonominiais, finansiniais ir fiskaliniais svertais. JAV karinis jūrų laivynas, panašiai kaip ir kolegos iš Kanados, neturi nuo ledo poveikio apsaugotų antvandeninių laivų, tačiau JAV disponuoja Los Angeles klasės povandeniniais laivais, turinčiais specialias veikimui Arkties sąlygomis pritaikytas technologijas. Tiesa, reikia pastebėti, kad naujesni JAV Virginia klasės povandeniniai laivai tokia arktine ištverme jau nepasižymi. Iš esmės, JAV siekia labai aiškiai apsibrėžti tiek ekonomines, tiek karines, tiek ir geografines ketinamos veiklos Arktyje ribas. Šiais metais atnaujinus JAV karinio jūrų laivyno arktinį vandens kelių žemėlapį, admirolas Jonathanas Greenertas pareiškė: Mes pripažįstame, jog Arkties vandenyno atsivėrimas yra svarbus JAV nacionalinio saugumo veiksnys, lemsiantis mūsų laivyno galimybes ateityje. Todėl prioritetu yra nurodomas siekis nustatyti potencialią kovos erdvę vandenyne ir pagal tai spręsti, kokių operacinių gebėjimų prireiks, siekiant toje kovoje nepralaimėti, dominuoti arba nugalėti. JAV karinės oro pajėgos turi ketinimų į orbitą iškelti du karinius palydovus, kurie būtų pajėgūs užtikrinti saugią komunikaciją iki 65-ojo Šiaurės platumos laipsnio. Kartu kompanija Lockheed Martin pristatė sistemą MUOS (angl. Mobile User Objective System), kuri yra pajėgi užtikrinti komunikacijos tinklą, galintį veikti 30 mylių atstumu nuo Šiaurės ašigalio. Rusija Ši su Vakarais vis labiau konfrontuojanti šalis turi daugiau arktinės žemės, kranto linijos ir jūrinės teritorijos nei bet kuri kita pretendentė į Arkties išteklius. Dėl to didindama ir stiprindama savo šiaurinį karinį kompleksą Maskva demonstruoja dideles ambicijas būti pirmaujančia arktine šalimi. Užsienio karo analitikai pažymi, jog jau dabar, būtent kariniu požiūriu, Rusija turi tam tikrų pranašumų, palyginti su Kanada, JAV, Danija ir Norvegija. Visų pirma, tai jos Šiaurės laivynas, dislokuotas Barenco ir Baltojoje jūrose didžiausias iš visų penkių karinių Rusijos laivynų. Šio laivyno sudėtis, į kurią įeina atominis lėktuvnešis Admiral Kuznecov, dvi fregatos, daugiau nei dvidešimt žvalgybos laivų ir atominiai povandeniniai naujos Borey klasės laivai, 24 KARDAS 2014 m. Nr.3 (463)

25 25

26 grėsmės anatomija Vis agresyvėjančią savo poziciją Arkties išteklių atžvilgiu Rusija remia ne tik karinėmis pajėgomis, bet ir atominiais ledlaužiais. atrodo tikrai grėsmingai. Tiesa, rusiška karinio ūkio specifika išduoda, jog ne visa Kremliaus turima technika yra patikima ir gali veikti sklandžiai. Tiesa, nuo to jos grėsmė kažin ar mažėja (prisiminkime 2000 m. rugpjūčio 12 d. Barenco jūroje nuskendusį atominį povandeninį laivą K-141 Kursk). Rusijos kariniam laivynui Arkties vandenyse gali talkinti lėktuvai. Tai tolimojo nuotolio Tu-142 ir vidutinio nuotolio Il-38, dislokuoti bazėse šalia Murmansko ir Vologdos. Kremlius taip pat skelbia, jog Arktyje dislokuos dvi karių brigadas, aprūpintas specialia poliarine įranga (drabužiais, ekipuote, visureigiais), kuri sudarys galimybes atlikti bet kokias operacijas Arkties sąlygomis. Pagrindiniu Rusijos tikslu siekiant įtakos planetos Šiaurėje yra jos nuolatinių bazių Arktyje atkūrimas m. rudenį Kremlius pradėjo naujos oro vadavietės bei laivų doko statybas Naujojo Sibiro Kotelno saloje. Pažymėtina, kad kartu šiame atšiauriausiame Rusijos regione buvo reaktyvuota net 12 šaltojo karo laikų oro bazių. Na, o prieš pat pradėdamas Krymo aneksiją, Vladimiras Putinas dar sykį paragino ir toliau stiprinti Rusijos karinę infrastruktūrą Arktyje. Danija Danija, kaip žinia, turi didelį placdarmą, sudarantį sąlygas rengti žygius į Arktį. Tai Grenlandija. Siekdamas išnaudoti šią natūralią infrastruktūrą, Danijos karališkasis jūrų laivynas turi 4 Thetis klasės fregatas bei 2 atitinkamai 2008 ir 2009 m. pastatytus žvalgybinius laivus HDMS Knud Rasmussen ir HDMS Ejnar Mikkelsen, specialiai skirtus veikti Arkties sąlygomis m. buvo paskelbta, jog iki 2017 m. Danija turės dar du HDMS Knud Rasmussen tipo laivus su visa aukščiausios klasės poliarine įranga. Šie beveik t sveriantys 72 m ilgio laivai gali veikti bet kokiomis šiaurinio oro sąlygomis daugiau nei jūrmylių spinduliu. Danijos Arkties sausumos pajėgos yra gerokai kuklesnės. Nors jos laikomos elitinėmis ir yra dislokuotos Grenlandijos nacionalinio parko šiaurės rytuose, jas tesudaro 6 dviejų žmonių komandos. Kontroliuodama Grenlandijos oro erdvę Danija nesusiduria su tokiomis problemomis kaip sausumoje. Tam danai gali pasitelkti lėktuvus Challenger 604, Lockheed Martin C-30J ir naikintuvus F-16, jei to prireiktų. Danija taip pat planuoja steigti Arktinio atsako pajėgas, tačiau, kaip pažymima šalies Nacionalinėje strategijoje, tai nebus atskira karinių pajėgų rūšis. Prireikus Arktinio atsako pajėgos bus formuojamos turimos kariuomenės pagrindu. Norvegija Ši šalis projektuoja Arkties svarbą savo nacionaliniams interesams geostrateginiu lygiu. Iš esmės toks požiūris išliko dėl to, jog geogra- 26 KARDAS 2014 m. Nr.3 (463)

27 nuotr. finė Norvegijos padėtis Šiaurėje buvo NATO gynybiniu forpostu prieš Sovietų Sąjungą šaltojo karo metais. Turint omenyje, jog to meto politinė dvasia pastaruoju metu įsigali vis labiau, Norvegijos vaidmuo ir vėl gali išaugti. Reikia pabrėžti, kad visos Norvegijos vyriausybės nuosekliai laikosi principo, jog Arktis yra svarbiausias šalies strateginis prioritetas. Norvegijos karališkosios oro pajėgos Bodø bazėje, esančioje ties 67 laipsniu Šiaurės platumos, yra dislokavusios F-16 naikintuvus, kurie šiuo metu užtikrina šalies oro erdvės saugumą. Planuojama, jog F-16 pakeitus naujos kartos naikintuvais Lockheed Martin F-35, pagrindinės Norvegijos oro pajėgos bus perkeltos į Evenes bazę, esančią 68 laipsniai Šiaurės platumos m. Norvegija paskelbė kurianti Arkties batalioną. Tačiau, panašiai kaip Danijos atveju, tai nebus naujas kariuomenės padalinys. Tiesiog 2-asis Norvegijos sausumos pajėgų batalionas, dislokuotas Skjolde, bus aprūpintas ir parengtas veikti Arkties sąlygomis m. Norvegijos karališkasis karinis laivynas pakeitė visas pasenusias nedideles Oslo klasės fregatas naujais ir gerokai didesniais Fridjof Nansen klasės tipo laivais. Na, o Norvegijos pakrančių apsaugos tarnyba, kuri yra sudėtinė Karinio laivyno dalis, disponuoja vienu moderniausių laivų. Tai žvalgybinis ledlaužis KV Svalbard, galintis pralaužti metro storio ledą ir praskinti kelią net t tonažo laivams. Konflikto grėsmė Auganti konkurencija dėl būsimos Arkties išteklių eksploatacijos bei ketinimai militarizuoti šiauriausią Žemės tašką vis labiau skatina kalbas apie gresiantį karinį konfliktą už poliarinio rato. Jau beveik dešimtmetį vis garsiau girdimi argumentai, jog politinis klimatas Arktyje kaista ir ši vieta jau yra grįžusi į šaltojo karo laikus. Pavieniai užsienio šalių karo ekspertai vis garsiau kalba apie karinio konflikto Arktyje galimybę, o 2010 m. jos neatmetė ir tuometinis NATO sąjungininkų pajėgų Europoje vyriausiasis vadas admirolas Jamesas Stavridis. Tiesa, be kalbų apie konflikto dėl Arkties išteklių karinį sprendimą, girdisi ir nemažai teiginių, jog dalinantis Šiaurės naftą bei dujas bus susitarta taikiai. Tiesa, po to kai V. Putino Rusija aneksavo Krymą, o vėliau pradėjo ir atvirą invaziją į pietryčių Ukrainą, tokios kalbos pritilo. Pastarojo meto įvykiai padarė aiškią takoskyrą tarp 5 pretendenčių į Arkties gamtinius turtus: jei Kanada, JAV, Danija ir Norvegija, būdamos civilizuotos valstybės, turėtų sugebėti tarpusavyje susitarti bent jau dalykiškai, tai su Rusija taikaus sprendimo pasiekti gali ir nepavykti. Ir kuo greičiau pirmųjų keturių šalių politikai tą supras bei įsisąmonins, tuo lėčiau kais klimatas šiauriausiame Žemės regione. Parengė Darius Varanavičius 27

28 PRAEITIS ATEIČIAI Kovotojų už nepriklausomą Ukrainą mitingas Kijeve 1918 m. Nepakartokime pragaištingos klaidos vėl kovoti kas sau... Seni Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) lietuvių leisti žurnalai, be kita ko, kupini įvairių proginių skelbimų, iliustruotų informacijų apie šventinius renginius, sukaktis ir kita. Tai šiek tiek panašu į dabartinius pageidavimų koncertus kam neįdomu, tas gali nežiūrėti, o artimiesiems vis šioks toks prisiminimas. Į du tokius sveikinimus, paskelbtus 1974 m. Karyje Nr. 2 (74 p.) ir Nr. 6 (237 p.), taip pat būtume neatkreipę dėmesio, jei ne ryškus ukrainietiškas užrašas jų antraštėse: Виконaвчий орган Української Націoнальної Ради. Kiekvienas lietuvis, šiemet su nerimu ir atjauta stebintis didvyriškas ukrainiečių kovas, tokiam užrašui (net ir sename žurnale) neliktų abejingas. Juo labiau, kad šie proginiai sveikinimai susiję su kur kas gilesniais istoriniais įvykiais ir išskirtinių asmenybių likimais. O sveikinimų turinys toks: 28 KARDAS 2014 m. Nr.3 (463)

29 Sveikinimas, išspausdintas 1974 m. Karyje Nr. 6, 237 p. Sveikinimas, išspausdintas 1974 m. Karyje Nr. 2, 74 p. 29

30 PRAEITIS ATEIČIAI Lietuvos karininkas ukrainiečių atstovas Panagrinėkime atidžiau. Kaip matote, antrojo sveikinimo apačioje, kairėje pusėje, jį pasirašė Karinių reikalų valdybos kanceliarijos viršininkas pulkininkas Jonas Čėsna. Leitenantas Jonas Čėsna. Nuotrauka paskelbta Istorijos tyrinėjimo klubo Kopar tinklapyje. Kodėl jis tai daro kaip ukrainiečių karinių reikalų atstovas ir ką mes apie jį žinome? Iš negausių prisiminimų apie tai, kaip karo pabaigoje gynybos tikslais suformuota Tėvynės apsaugos rinktinė (TAR) dalyvavo Sedos kautynėse su vokiečius puolančiais Raudonosios armijos daliniais, sužinome, kad kapitonas Jonas Čėsna 1944 metų liepos 28 dieną tapo šios rinktinės štabo viršininku. Smalsaudami toliau randame tokius archyvų duomenis: Jonas Čėsna gimė Raseiniuose. Dalyvavo I pasauliniame kare, po to baigė kavalerijos mokyklą Ukrainoje, dalyvavo Ukrainos nepriklausomybės kovose. Pateko į lenkų nelaisvę ir ilgus metus praleido jų karo belaisvių stovykloje m. sugrįžo į Lietuvą baigė Kauno karo mokyklą (VI laida), jam suteiktas leitenanto laipsnis. Tarnavo II ulonų pulke, paskui 1-ajame husarų pulke vyr. karininku m. jam suteiktas kapitono laipsnis m. Jonas Čėsna buvo suimtas, kalėjo Kaune, iš kur, karui prasidėjus, buvo išlaisvintas. Tarnavo Vilniuje, paleistas neribotam laikui atostogų, gyveno Viekšniuose. Buvo TAR kūrėjų gretose, jos štabo viršininkas. Dalyvavo Sedos mūšyje, po pralaimėjimo pasitraukė į Vokietiją, iš ten 1949 m. su šeima persikėlė į JAV. Palaikė glaudžius ryšius su laikinąja Ukrainos vyriausybe tremtyje. Rašoma, kad jis išsaugojo TAR archyvą. Paskutinius gyvenimo metus praleido Sent Polyje (Minesotos valstijoje, JAV) su žmona Kotryna ir dukra Liuda. Mirė Minesotos universiteto Imigrantų istorijos tyrimų centre (angl. Immigration History Reseach Center, IHRC). Yra palikęs prisiminimų ir dokumentinės medžiagos apie lietuvių kovas su lenkais (rinkinio ID IHRC431). Deja, daugiau žinių apie tai, kaip jis pateko į ukrainiečių Karinių reikalų valdybą ir ką ten veikė, kol kas neturime. Tikėtina, kad emigracijoje jis susitiko su senais draugais iš Ukrainos nepriklausomybės kovų laikotarpio ir tapo jų archyvų tvarkytoju, nepamiršdamas lietuviškų reikalų. Generolas, profesorius, ministras... Visuomenei geriau žinoma asmenybė bent vieno iš sveikinimų adresatas generolas profesorius Stasys Dirmantas, paprastai Lietuvoje prisimenamas kaip nepriklausomos Lietuvos kūrėjas, krašto apsaugos ministras. Stasys Dirmantas gimė 1887 m. lapkričio 14 d. Raseiniuose. Mokėsi Skaudvilėje, Šilalėje, Varšuvos realinėje mokykloje. Buvo daug kartų persekiojamas už dalyvavimą priešiškoje caro valdžiai moksleiviškoje veikloje. Galiausiai Vilniuje baigė realinę mokyklą (1908 m.) ir išvyko į Maskvą studijuoti (1909 m.). Įgijo diplomuoto inžinieriaus geodezininko kvalifikaciją (1914 m.). Gabus absolventas buvo pakviestas asistentu į Tomsko technologijos institutą, tačiau ieškojo darbo Lietuvoje arba kaimynystėje (Latvijoje, naujai steigiamoje kultūrtechnikos mokyklo- 30 KARDAS 2014 m. Nr.3 (463)

31 je). Netrukus buvo mobilizuotas ir I pasaulinio karo metais tarnavo artilerijos karininku rusų kariuomenėje. Dalyvavo kovose generolo Rennenkampfo vadovaujamoje armijoje m. sugrįžęs į Lietuvą dirbo Žemės ūkio ministerijos įgaliotiniu Ukmergėje, miškų urėdu, 1918 m. Kaune su kitais įkūrė Matininkų sąjungą, organizavo matininkų kursus m. įstojo į Lietuvos kariuomenę, m. dirbo Karo mokykloje, dalyvavo karininkų susibūrimuose, buvo šios mokyklos viršininko pavaduotojas ir inspektorius. Dėstė artileriją, topografiją, įtvirtinimų inžineriją, ryšių organizavimą, karo teisę ir kt. Tuo pat metu dalyvavo rengiant karinius statutus, kuriant lietuvišką karinę terminologiją. Parengė pirmuosius vadovėlius ir mokymo Nepriklausomos Lietuvos kūrėjas, m. krašto apsaugos ministras generolas Stasys Dirmantas. priemones, tarp jų Patrankos ir baterijos tiesioginis ir netiesioginis nutaikymas, Šrapnelis. Skaitė paskaitas pirmuosiuose kursuose laipsnį turintiems karininkams m. baigė organizuoti Aukštuosius karo technikų kursus, buvo paskirtas jų viršininku. Kurį laiką buvo Karo mokslo valdybos viršininkas m. buvo Vyriausiojo štabo Karo mokslo valdybos kursų viršininkas, m. Karo technikos kursų viršininkas, m. Aukštųjų karininkų kursų viršininkas m. buvo lietuvių Karininkų ramovės tarybos narys, vicepirmininkas, kariuomenės Sporto draugijos pirmininkas m., išeinant į atsargą, jam suteiktas pulkininko laipsnis m. XVII ministrų kabinete tapo krašto apsaugos ministru, nuo 1937 m. vasario 16 d. buvo brigados generolas. Vėliau dirbo Vytauto Didžiojo universitete Geodezijos ir kelių katedros vedėju, ekstraordinariniu profesoriumi m. Lietuvą okupavus sovietams, valdžios įsakymu atleistas iš universiteto, bet rudenį vėl paskirtas katedros vedėju m. buvo Vytauto Didžiojo universiteto Statybos fakulteto dekanas m. pasitraukė į Vokietiją, gyveno Rentlingene. Nuo 1950 m. balandžio 4 d. įsikūrė Čikagoje. Dalyvavo JAV lietuvių organizacijų veikloje, m. buvo Pasaulio lietuvių inžinierių ir architektų sąjungos pirmininkas, m. vadovavo Lietuvių profesorių draugijai Amerikoje. S. Dirmantas mirė Čikagoje 1975 m. sausio 26 dieną. Vis dėlto drįstume teigti, kad šis plačių interesų ir universalių gabumų žmogus Lietuvoje kol kas pelnytai neįvertintas. Nepaisant karų ir kitų negandų, S. Dirmantas Lietuvos nepriklausomybės stiprinimo istorijoje suspėjo palikti reikšmingą pėdsaką, nuveikdamas iš tiesų labai daug ir kaip kariškis nuo praporščiko iki generolo, krašto apsaugos 31

32 PRAEITIS ATEIČIAI ministro, ir kaip pedagogas, mokslininkas, pradėjęs akademinę karjerą asistentu Tomsko technologijos institute ir pakilęs iki universiteto profesoriaus, katedros vedėjo. Kurdamas nepriklausomos Lietuvos egzistavimui reikalingas sąlygas jis tuo pat metu rūpinosi ir savos kariuomenės stiprinimu, jos personalo rengimu, kiekvienai savarankiškai šaliai svarbių inžinerinių ir kitų padalinių formavimu, ir lietuviško universiteto kūrimu, turėjusiu ypač didelę reikšmę nacionalinės inteligentijos ugdymui bei modernios kultūros plėtrai. Garbingos giminės atstovas Armijos generolas chorunžis Vasilis F ilonovičius Šis iškilus ukrainiečių karys gimė 1894 m. sausio 15 d. Rohizno kaime, Sumų srityje, Ukrainoje. Mirė sulaukęs 93 metų 1987 m. birželio 3 d. Mineapolyje (JAV). Jis buvo Ukrainos Liaudies Respublikos (ULR) (ukr. Українська Нарόдна Республіка; m. tai buvo nepriklausoma valstybė, nors nepelnė daugumos valstybių pripažinimo, bet nepaisant oficialaus pavadinimo, nebuvo komunistinė) armijos generolas chorunžis (specifinis ULR karinis laipsnis, t. y. žemiausias (vienos žvaigždutės) generolo laipsnis, hierarchijoje pirmas po pulkininko; chorunžis (liet. karužas, rus. хорунжий, iš lenk. chorąży) kai kurių Rytų Europos šalių kariuomenių pareigos (vėliavininkas), vėliau karinis laipsnis). Kilęs iš senos kazokų giminės, vienas iš jo protėvių kovojo Bogdano Chmelnickio kariuomenėje ir žuvo prie Geltonųjų Vandenų 1648 metais. Yra duomenų ir apie kito Filonovičiaus karinę tarnybą 1773 metais. Dabartinės Sumų srities teritorijoje šlėktų Filonovičių giminės palikuonys nuo seno gyveno Dubovičių kaime Krolevecko rajone. Iš ten buvo kilę ir Vasilio tėvai Zacharas Semionovičius ir Marija Georgijevna. Kaip aiškėja iš buvusio Sumų srities Valstybinio archyvo direktoriaus Genadijaus Ivanuščenkos surinktų duomenų, paskelbtų interneto svetainėje m. Vasilis įstojo į vietos realinę, o 1908 m. perėjo į Kursko matininkų mokyklą. Pasak istorikų, jaunystėje Vasilis už dalyvavimą tautiniame judėjime buvo ištremtas į Sibirą, bet netrukus pabėgo į Kazanę. Pirmojo pasaulinio karo metais tarnavo poručiku Rusijos armijoje. Nuo 1910 m. Filonovičius įstojo į 123-iąjį Kozlovo pėstininkų pulką, mokėsi Čugujevo pėstininkų junkerių mokykloje, kuri rengė Charkovo karinės apskrities karininkus m. liepą apie 150 šios mokyklos junkerių savanoriškai išėjo į frontą. Tačiau Rusijos armija tuo metu jau nebuvo šlovingoji, o darėsi panaši į didžiulį dezertyrų sambūrį, vis aiškiau suvokiantį grobuonišką šio karo pobūdį iki pergalingos pa- 32 KARDAS 2014 m. Nr.3 (463)

33 baigos. Po 1917 m. vasario revoliucijos mokykla tapo Ukrainos Centrinės Rados šalininke ir jau tų pačių metų gruodį gynė Čugujevą nuo dvigubai didesnio ir iki dantų ginkluoto matrosų ir raudonarmiečių būrio. Liko ištikimas priesaikai Matyt, kaip tik tuo metu jaunasis Vasilis Filonovičius pasirinko gyvenimo kelią dar tarnaudamas rusų armijoje 1917 m. pradėjo vadovauti ukrainiečių tautiniam judėjimui savo pulke, o vėliau ir divizijoje, dalyvavo ukrainietinant pėstininkų dalinį ir 2 artilerijos būrius. Tų pačių metų lapkričio pradžioje 34 pėstininkų divizijoje jis turėjo subūręs ukrainiečių rinktinę. Baigiantis 1917 m. buvo paskirtas Sumų srities kariniu komendantu. Ten suformavo ukrainiečių raitininkų pulką ir keletą šimtų pėstininkų šaulių metų kovą Kijeve sušaukta Centrinė Taryba 1918-ųjų sausio 22 d. paskelbė apie ULR nepriklausomybę m. žiemą, kai Kijevą puolė rusų bolševikų kariuomenė, Vasilis Filonovičius vadovavo Vorožbos Sumų Haivorono fronto atkarpai. Tai buvo žiaurių gynybinių mūšių periodas, mat Vorožbos geležinkelio stotis turėjo didelę strateginę reikšmę. Jau būdamas emigracijoje generolas parašys keletą mokslinių darbų apie vieną iš tenykščių mūšių ir Ukrainos studentų žygdarbį kovojant su bolševikais. Nuo 1918 m. kovo 10 d. jis tapo Sumų miesto komendanto pavaduotoju, o nuo gruodžio 1 d. Sumų ir visos apskrities gynybos viršininku m. balandį, Vokietijai palaikant, įvyko Centrinės Rados perversmas, kuriam vadovavo Pavlas Skoropadskis. Nuvertus Radą, nauju valstybės vadovu tapo pats Skoropadskis, pasivadinęs etmonu; per suvažiavimą buvo priimtas naujas valstybės pavadinimas Ukrainos valstybė. Ukrainą pradėjo valdyti Centrinių valstybių sąjunga (šią sąjungą nuo 1914 m. rugpjūčio sudarė Vokietija ir Austrija-Vengrija, spalio 29 d. prisijungė Turkija, o 1915 m. spalio 14 d. Bulgarija). Tačiau ukrainiečiai nenorėjo būti valdomi šios sąjungos, todėl pradėjo sukilimą. Kovai prieš Austrijos-Vengrijos ir Vokietijos kariuomenes dabartinės Zaporožės srities teritorijoje buvo suformuoti partizanų būriai. Kalbant apie V. Filonovičiaus politinį idealą, be abejo, juo laikytina ULR. Tapdamas kariu aš prisiekiau ULR Konstitucijai, už ją kariavau ir niekada jos neišdaviau, ir neišduosiu, ne kartą tvirtino jis. Kautynių sūkuryje Per sukilimą prieš P. Skoropadskį (jis prasidėjo po to, kai etmonas atsisakė Ukrainos nepriklausomybės idėjos) V. Filonovičius vėl tapo pavydėtinai aktyvus. Kaip tik tada prasidėjo nauja bolševikinės Rusijos agresija prieš ULR, ir Vasilis, ukrainiečių kariuomenei traukiantis iš Sumų, fronto vadovybės įsakymu suformavo atskirąjį karių Sumų šaulių kovinį vienetą. Vadovaudamas šiam kariniam padaliniui jis nužygiavo per pusę Ukrainos, įvairiuose mūšiuose buvo 12 kartų sužeistas, o triskart, kai gynė Žitomirą, sunkiai m. pradžioje V. Filonovičius tapo viršila Vyriausio atamano Simono Petliūros patikėtiniu. S. Petliūra vienas iš m. ukrainiečių revoliucijos lyderių, vėliau (1926 m.) sovietinio agento nužudytas Paryžiuje. Nuo 1919-ųjų lapkričio Vasilis jau minimas kaip Pirkimų užsienyje komisijos pirmininkas. Toks netikėtas karinės karjeros posūkis į sritį, tolimą koviniams veiksmams, leidžia kalbėti apie dar vieną garsaus kario gyvenimo puslapį kontržvalgybinę veiklą. Nors Filonovičius apie tai nė neužsimena savo biografijoje, šią jo veiklą išraiškingai atspindi ULR valstybinio centro išeivijoje Karo ministerijos Antrosios sekcijos dokumentai. Vykdydamas užduotį padėti Ukrainos sukilėlių būriams, Vasilis drauge su 32 viršilų grupe išnaršė Raudonosios ir Baltosios rusų armijų užnugarius nuo Jekaterinoslavlio iki pat Odesos. Ten atpažintas vieno pažįstamo (perėjusio tarnauti Denikinui), Vasilis pateko į nelaisvę ir buvo nuteistas už Tėvynės išdavystę. Norėdama įvykdyti teismo nuosprendį Denikino kontržvalgyba išsiuntė V. Filonovičių į Novorosijską, bet ULR žvalgas pabėgo į Kubanę ir įsitraukė į sukilėlių grupės vadinamųjų 33

34 PRAEITIS ATEIČIAI žaliųjų Kubanės kazokų veiklą. Šie kazokai nepripažino nei Baltosios, nei Raudonosios rusų armijų ir kovojo už Kubanės nepriklausomybę. Pradėjęs jiems vadovauti Vasilis po kelių mūšių kirto Suchumio perėją, 1920 m. sausio 1 d. pasitraukė į Gruzijos teritoriją ir buvo paskirtas į Ukrainos karinę misiją. Vykdydamas Karinės misijos nario pareigas, V. Filonovičius lankėsi Azerbaidžane ir Armėnijoje. Kai Počio mieste prireikė steigti Ukrainos atstovybę, jis tapo ULR vicekonsulu Gruzijoje. Iš ten slapta pasiekė Krymą, kad ištirtų padėtį generolo Vrangelio armijoje, o 1920 m. rudenį drauge su rusų kariškiais išvyko į Turkiją. Pagalba badaujantiesiems Tuo metu ten susirinko keli tūkstančiai ukrainiečių ULR karių, kuriuos anksčiau buvo mobilizavęs Denikinas. Vasilis Filonovičius pasirūpino jų sugrįžimu į Ukrainą per Bulgariją m. sausio 1 d. V. Filonovičius pats nuvyko į Bulgariją ir pradėjo vadovauti karinei organizacijai Sič, padėjo kooperuotis ukrainiečių darbininkams, skatino jų kultūrinę veiklą. Taigi 1922 m. ULR vyriausybė ir Generalinis štabas paskyrė jį kariniu atašė Bulgarijoje. Maskvos bolševikai sekė pulkininką V. Filonovičių, todėl jis buvo priverstas išvykti į Čekiją, kur apsigyveno 1923 m. sausio 30 dieną. Ten jis baigė Aukštosios technikos mokyklos Miško inžinerijos skyrių ir įsidarbino inžinieriumi kelių statybos organizacijoje m. ėjo ULR karo ministro atstovo Balkanuose pareigas, prisidėjo prie žvalgybinės ir kontržvalgybinės veiklos. Pulkininkas vaidino svarbų vaidmenį tenykštės ukrainiečių bendrijos gyvenime: nuo 1925 m. dirbo žurnalo Susitinkame, kuris visoje Europoje išsibarsčiusiems ukrainiečiams ilgus dešimtmečius buvo ne tik traukos centras, bet ir savotiškas pagalbos komitetas, žurnalistu ir redaktoriumi. Holodomoro metais ( m.), kai tūkstančiai Ukrainos pabėgėlių tiesiog forsavo Dunojų ir gelbėdamiesi nuo mirties veržėsi į Rumuniją, žurnalo redakcija organizavo pagalbą badaujantiems. Ukrainiečių emigrantų gyvenimo sąlygos užsienyje buvo sunkios ne tik dėl materialių nepriteklių. Nuolatinės bolševikų agentų provokacijos, bandymai pagrobti žmones priminė, kad karas tęsiasi ir ten, tik jau nematomo fronto metodais. Reikėjo stiprios specialiosios tarnybos ir atidumo, kad būtų laiku fiksuojami ne tik sovietų agentūros planai, bet ir jos potencialūs klientai iš emigrantų ukrainiečių. Istorikus tiesiog stebina V. Filonovičiaus informuotumas įvairiais konkrečių Ukrainos išeivių gyvenimo ir veiklos aspektais. Kildavo įtarimas, kad jis turėjo sukaupęs išsamų visų ULR atstovų išeivijoje bylų archyvą, ir neegzistavo nė vieno klausimo, susijusio su konkrečiais asmenimis, į kurį jis negalėtų nuodugniai atsakyti. Gal kaip tik tuo metu, o gal vėliau, kai pulkininkas jau vadovavo Ukrainiečių veteranų sąjungai, poreikis kaupti informaciją, kurios galėtų prireikti Ukrainos specialiosioms tarnyboms, paskatino V. Filonovičių rinkti asmeninį archyvą. Tam tikros jo dalys, dar tik pradėtos kaupti, nepaprastai domino ne tik sovietų žvalgybą, bet ir tam tikrus asmenis iš Ukrainos, kurie nenorėjo, kad kai kurios jų veiklos aplinkybės būtų įamžintos. Ko gero, dėl šios priežasties pulkininkas dažnokai konfliktuodavo ir su pavieniais ukrainiečių emigracijos atstovais. Išėjo nesulaukęs... Pulkininko dokumentų kolekcija tapo ULR valstybinio centro emigracijoje archyvo sudėtine dalimi. Į ją pateko V. Filonovičiaus asmeniniai dokumentai ir ULR armijos veteranų laiškai jam, jo, kaip ULR vykdomosios institucijos Karinių reikalų valdybos vadovo, veiklą atspindinti medžiaga, įsakymai, nutarimai, rejestrai, aukštesnių laipsnių suteikimą ir apdovanojimus kariškiams liudijantys dokumentai. Be to, ten surinkti ir Ukrainiečių veteranų sąjungos dokumentai, ULR armijos karių rejestras, šios armijos padalinių personalo sąrašai, įvairių ukrainiečių organizacijų dokumentai. Kaip tik V. Filonovičiaus kolekcijoje yra daugiausia originalių dokumentų iš 1920 m. ukrainiečių išsilaisvinimo judėjimo. 34 KARDAS 2014 m. Nr.3 (463)

35 Londono geografijos instituto parengtas 1919 m. Ukrainos žemėlapis m. gruodžio 25 d. Prahoje pulkininkas vedė, netrukus jam gimė sūnus. Vėl artėjo karas m. kovo mėnesį buvo paskelbta Karpatų Ukrainos nepriklausomybė ir suformuota armija Karpatų Sečė. Tarp jos štabo vyresniųjų buvo ir pulkininkas Vasilis Filonovičius. Netrukus Karpatų Sečė pirmoji Europoje stojo į nelygią kovą su fašizmu, buvo užpulta tuometinės Hitlerio sąjungininkės Vengrijos. Po M. Kolodzinskio-Guzaro žūties Filonovičius tapo štabo viršininku ir po kelių mūšių išvedė pagrindinį Karpatų Sečės būrį į Rumuniją. Tačiau rumunai 1939 m. kovo 22 d. šį būrį perdavė į vengrų nelaisvę. Pulkininkas V. Filonovičius pakliuvo į vengrų koncentracijos stovyklą, kur iškentė daug siaubingų patyčių. Štai kaip vengrų okupantų žvėriškumus Byčkove aprašo vienas iš liudininkų V. Grendža-Donskojus: Pulkininkui V. Filonovičiui buvo sužeista ranka... todėl jis negalėjo jos normaliai pakelti. Už tai kareivis sumušė jį šautuvo buože per galvą ir sužeistą ranką. Iš sumuštos galvos pasipylė kraujas. Sečės karius kankino be paliovos... Sudėtingai susiklostė tolimesnis Ukrainos karių likimas. Išėjęs į laisvę V. Filonovičius išvažiavo į Slovakiją, o iš ten 1951 m. į JAV m. spalį Buvusių karių Kanadoje biuletenis rašė, kad V. Filonovičius pragyvena iš sunkaus fizinio darbo JAV. Matyt, nežiūrint į tai, kad jam buvo suteiktas aukštesnis generolo chorunžio laipsnis, emigrantui iš Ukrainos nebuvo lengva užsidirbti duoną. Vis dėlto, nepaisant visko, senasis generolas ir ten nesiliovė kovoti už Ukrainą: pradėjo vadovauti Ukrainiečių veteranų sąjungai, ULR šalininkų draugijai, skaitė pranešimus ukrainiečių bendrijų susibūrimuose, 35

36 PRAEITIS ATEIČIAI daug laiko praleido su jaunimu. Parašė nemažai prisiminimų, tarp jų Karpatų Ukrainos kovo dienos, kurie buvo surasti Čekijos Respublikos nacionaliniame archyve ir 2009 m. išleisti jo tėvynėje Sumuose. Mirė V. Filonovičius 1987 m. Mineapolyje (JAV), likus trims metams iki nepriklausomos Ukrainos atkūrimo... Dar kartą įsiskaitykime į paprastus senų karių žodžius ir linkėjimus likimo draugams, paaukojusiems gyvenimą kovai su bendru priešu bolševikine-imperine bulimija, kuria užsikrėtusiems grobuonims niekada nebus gana teritorijos, kur galėtų daugintis tokie pat zombiaitituškos be tautybės, be adreso, dabar jau ir į svetimą kraštą atšliaužiantys be karinių skiriamųjų ženklų. Dar kartą pamąstykime apie ištikimybę karinei priesaikai bet kokia kaina net akistatoje su keleriopai didesnėmis priešo pajėgomis. Minėtų trijų karininkų J. Čėsnos, S. Dirmanto ir V. Filonovičiaus istorijos nepavadintum šlovinga, mes nestatėme jiems paminklų ir nelankėme jų kapų, ilgus metus jų vardų tėvynainiai nė nežinojo ar bijojo minėti, bet gyvenimas be išdavystės su laiku įgyja papildomą istorinę vertę patekęs į laisvės kovotojų arsenalą jis tampa lobiu. Parengė Kazys Jonušas Commons.wikimedia.org, maxolip.ru, www. unian.ua nuotr. Maidanas Kijeve 2014 m. naktį iš vasario 19-osios į 20-ąją. 36 KARDAS 2014 m. Nr.3 (463)