Stanislovas Vitkevičius - kelių kultūrų menininkas

Transkrypt

1 Stanislovas Vitkevičius - kelių kultūrų menininkas Aušrinė Kulvietytė-Slavinskienė Vytauto Didžiojo universitetas, Donelaičio 58, 3000 Kaunas, Lietuva Straipsnyje nagrinėjami lietuvių kilmės dailininko ir teoretiko Stanislovo Vitkevičiaus ( ) ryšiai su Lietuva. Apžvelgiama jo veikla ir savito stiliaus dailėje ieškojimo etapas, susijęs su Miuncheno kultūrine aplinka. Studijų laikotarpiu Miunchene jis suartėjo su lenkų dailininkų grupuote ir absorbavo jos aplinkoje brendusias natūralizmo idėjas. S. Vitkevičiaus estetiniai idealai kito nuo vokiečių ir lenkų batalinių drobių natūralizmo iki prancūzų ir lenkų realizmo. Raktažodžiai: XIX a. Žemaitijos bajorų kultūra, Peterburgo dailės akademija, Miuncheno dailės akademija, Zakopanės stilius, natūralizmas, realizmas, romantizmas, meno istorija Stanislovas Vitkevičius ( ) - viena įdomesnių XIX a. II pusės asmenybių. Šis kritikas ir teoretikas, pozityvizmo estetikos veikiamas, suformulavo savitą natūralizmo teoriją, kurią išdėstė keliolikoje straipsnių, pasirodžiusių metais žurnale Wędrowec" (vėliau jie apibendrinti ir išleisti knygoje Menas ir kritika pas mus", 1891). Jo teorija tapo viena reikšmingiausių XIX a. II pusės Lenkijos meno kritikos ir teorijos istorijoje, paveikusi ne vieną dailės problemomis besidomintį Lietuvos bei Lenkijos jaunuolį. Tačiau S.Vitkevičius neapsiribojo dailės kritikos problemomis, jo veiklos spektras buvo labai platus. Jis - žinomas tapytojas, studijavęs dailę Peterburge ir Miunchene, taip pat rašytojas ir visuomenininkas, garsus Zakopanės stiliaus architektūroje pradininkas. Lenkų visuomenei tai labai gerai pažįstama asmenybė, todėl vargu ar jiems reikėtų pristatinėti jo veiklos sritis ir vardyti nuopelnus. Įvairialypė S. Vitkevičiaus veikla nestokojo lenkų menotyrininkų ir literatūrologų dėmesio visą XX amžių. Parašytos kelios monografijos 1, analizuotos atskiros jo kūrybos sritys 2, publikuota didelė dalis rankraščių 3. Lenkai nedvejodami jį laiko savosios kultūros atstovu, o jo bajoriška žemaitiška prigimtis, įvairiuose Lietuvos kampeliuose praleistas laikas, ten nutapytos drobės ir sukurti piešiniai, vaizduojantys Lietuvos kraštovaizdį, dvarus ir vietinius žmones, jo santykiai su žymesniais, taip pat iš Lietuvos kilusiais dailininkais lenkų tyrinėtojų darbuose virsta nereikšmingomis detalėmis. Galbūt nėra pagrindo sureikšminti šių S. Vitkevičiaus santykio su Lietuva aspektų, tačiau tai taptų stimulu atkreipti mūsų dėmesį į šią asmenybę. Lietuvoje nei viena S. Vitkevičiaus kūrybos sritis nebuvo analizuota, todėl šiame straipsnyje visų pirma siekiama atskleisti jo santykį su Lietuva, aptarti studijas Miunchene, kur susiformavo dailininko meninė orientacija, vėliau apibendrinta natūralizmo teorijoje ir turėjusi įtakos ne vienai kūrybingai asmenybei iš Lietuvos. S. VITKEVIČIAUS SANTYKIS SU LIETUVA Aptardami XIX a. Lietuvos kultūros problemas ar analizuodami iškilių asmenybių kūrybą dažnai susiduriame su klausimu, kurios tautos - lenkų ar lietuvių - tai buvo atstovas ir kuriai iš jų priklauso jo kultūrinis paveldas. Vargu ar į šį klausimą įmanoma atsakyti vienareikšmiškai ir nubrėžti aiškią ribą tarp lenkiškumo ir lietuviškumo, tarp to, kas priklauso Lenkijai, o kas Lietuvai. Ši tautinio dviprasmiškumo problema byloja apie XIX a. kultūros specifiką, kurios negalime pamiršti. Būtina žinoti, jog XIX a. egzistavo kitoks tautinės priklausomybės suvokimas nei šiandien. Luominė diferenciacija nulėmė asmens priskyrimą vienai ar kitai tautai. Bajorai ir turtingieji dvarininkai, kurių dauguma turėjo aukštąjį išsilavinimą ir paliko pėdsaką XIX a. kultūroje, laikė save Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, vėliau sujungtos su Lenkijos karalyste, atstovais. Šia prasme, nors ir kalbėdami lenkiškai, dažnai jie vadino save lietuviais (litwinais) ir jautė solidarumą su savo luomo piliečiais 4. Tuo tarpu žemesniojo sluoksnio valstiečiai lietuviai, jų manymu, sudarė tarsi atskirą tautą 5. Dėl polonizacijos lenkų kalba tapo pagrindine bajorų luomo bendravimo priemone, be to, Lietuvos bajorai dvarininkai sparčiai konsolidavosi su lenkų nacija. Kaip pastebėjo istorikas V. Merkys: [...] Lietuvoje ir visoje buvusioje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pagrindinis priklausymo tautai kriterijus buvo ne tiek kalba arba etninis bendrumas, kiek istorinė valstybinė tradicija, likusi senoji pilietinė savimonė, luominė kilmė, gyvenamoji vieta. Dėl to, is-

2 toriko nuomone, visiškai nepagrįstos, pavyzdžiui, lenkų istoriografijos (ypač senosios) pastangos visus lietuvių tautos atstovus, visus bajorus laikyti lenkais, jų kultūros palikimą - lenkų kultūros palikimu" 6. Visgi egzistuoja keletas objektyvių veiksnių, kuriais remdamiesi galime kalbėti apie asmenybių priskyrimą vienos ar kitos tautos kultūrai, - tai kilmė, kalba ir asmeninė nuostata 7. Jais vadovaudamiesi galime aiškiau suvokti paribio kultūros" reiškinius ir daugelio to meto asmenybių, o šiuo atveju S. Vitkevičiaus, kūrybą. S. Vitkevičius gimė 1851 m. Pašiaušės dvare, netoli Šiaulių, senoje Žemaitijos bajorų šeimoje. Jo žemaitiška bajoriška kilmė abejonių nekelia 8. Gilias tradicijas išlaikiusią kilmingą Vitkevičių šeimą garsino ne vienas žymus jos atstovas. Stanislovo Vitkevičiaus senelis, Viktoras Vincentas, 1812 m. buvo Napoleono paskirtas Šiaulių podprefektu. Jis turėjęs du sūnus: Joną Prosperą ( ) ir Ignotą Petrą ( ), būsimą Stanislovo tėvą. Jonas Vitkevičius buvo viena garsiausių XIX a. pradžios asmenybių. Jis įtrauktas į visas didesnes enciklopedijas ir apibūdinamas kaip žymus Rusijos diplomatas, Vidurinės Azijos tautų etnografas, istorikas, geografas ir keliautojas, mokėjęs devyniolika Europos ir Azijos tautų kalbų. Jo brolis Ignotas buvo teisininkas, studijas baigęs Vilniaus universitete, kur susibičiuliavo su Adomu Mickevičiumi. Prasidėjus 1863 m. sukilimui jis buvo išrinktas Šiaulių pavieto viršininku. Už anticarinę veiklą suimtas ir įkalintas Šiauliuose, vėliau ištremtas į Tomską 9. Garsių žmonių būta ir Stanislovo motinos Elvyros Šemetaitės (EKvyra z Szemiothów) giminėje. Jos brolis Pranciškus Šemeta ( ) - žymus 1831 m. sukilimo dalyvis, sesuo Kunegunda ištekėjo už Gielgudo ir vėliau tapo žymaus anglų aktoriaus John'o Gielgudo prosenele, kita sesuo Marija ištekėjo už Billewicziaus ir buvo Józefo Pilsudskio senelė 10. Stanislovo Vitkevičiaus sesuo Marija abu tėvus apibūdina kaip inteligentiškus, plačių pažiūrų žmones. Ji prisimena, jog tėvas, gyvendamas dvare, prenumeravo ir skaitė svarbiausius angliškus bei prancūziškus periodinius leidinius", o motina, būdama be galo energinga, mokė ne tik savo, bet ir samdinių ar kaimo vaikus skaityti. Vakarais prisėdusi prie fortepijono pravesdavo muzikos pamokas 12. Stanislovo sesers teigimu, gimtasis jų Pašiaušės dvaras nebuvo giminės palikimas, tačiau ne taip toli nuo jo Vitkevičiai turėjo iš kartos į kartą perduodamą valdą - Gardėnų dvarą 13. Gardėnuose 1815 m. Vitkevičiai yra pastatę koplyčią 14. Pašiaušės dvaras, kuriame užaugo S. Vitkevičius, driekėsi gražiame Žemaitijos kraštovaizdyje. Gana dideliame, dviejų aukštų su šoniniais fligeliais mediniame dvaro pastate, greičiausiai dar jėzuitų statybos 15, buvo įrengti net trisdešimt šeši kambariai 16. Interjerą puošė paveikslai, graviūros ir daugybė meniškų mažmožių, kurie, anot M. Vitkevičiūtės, bylojo, jog čia gyvenantys žmonės lanko svečias šalis ir gyvena ne tik savo siauros parapijos rūpesčiais. S. Vitkevičius Pašiaušėje praleido dvylika metų. Pradžioje mokėsi namuose, o vėliau drauge su vyresniais broliais lankė Šiaulių gimnaziją. Prasidėjus 1863 m. sukilimui visa Vitkevičių šeima įsitraukė į anticarinę veiklą. Numalšinus sukilimą sekė represijos. Stanislovo tėvas buvo suimtas ir įkalintas Šiauliuose, o šeimos turtas parduotas iš varžytinių 17. Motina su vaikais persikėlė į Šiaulius. Namelis, kuriame jie apsistojo, stovėjo prie kelio, vedančio į nuteistųjų mirties atlikimo vietą - kalnelį už Šiaulių 18. Niūrūs kasdieniniai sukilėlių kankinimo bei žudynių vaizdai, nuo kurių nebuvo įmanoma pasislėpti, giliai įsirėžė juos stebėjusiųjų sąmonėje. Po septynerių metų, jau būdamas Peterburgo dailės akademijos studentu, S. Vitkevičius juos perteikė piešinyje Sukilėlių korimas Šiauliuose" (1870 m.) 19. Niūrus gyvenimas Šiauliuose netrukus pasibaigė. Jo tėvui buvo paskelbtas teismo nuosprendis - tremtis ir katorga Tomske. Šeimai buvo leista lydėti nuteistąjį į tremtį, todėl Vitkevičių šeima pasitraukė iš Lietuvos. Tik 1868 m. rudenį Vitkevičiai sugrįžo į Lietuvą ir apsistojo pas motinos seserį Suchoževską Rudaminos dvare 20, esančiame Suvalkijoje, netoli Kalvarijos 22. Istorinius laikus menantis dvaras m. testamentu atiteko S. Vitkevičiaus motinai. Sesers Marijos atsiminimuose aprašytas dvaras atrodo išties buvęs labai įspūdingas, tik kiek apleistas tuo metu 23. Interjerą puošę ampyro stiliaus baldai, o svetainę - Smuglevičiaus freskos, dvarą juosęs puikus parkas. S. Vitkevičius Rudaminos dvare praleisdavo atostogas, nes tuo metu jau studijavo Peterburgo dailės akademijoj, o vėliau - Miunchene. Puiki Rudaminos aplinka tapo pamėgta jo vasaros praktikos vieta. Dvaro apylinkėse S. Vitkevičius atliko daugybę eskizų ir didesnių aliejinių darbų. Deja, beveik visi tie darbai, buvę pas seserį Peterburge, dingo 24. Išlikęs tėra Rudaminos pilkapio ir jame surastų įkapių piešinys (saugomas Krokuvos universiteto archeologijos muziejuje) bei dvi drobės, tapytos 1872 m., kuriose jis pavaizdavo Rudaminos dvarą ir oficiną nuostabaus dvaro parko apsuptyje 25. Baigęs dailės studijas, S. Vitkevičius apsigyveno Varšuvoje. Ten įsteigė savo dirbtuvę, pradėjo iliustruoti periodinius leidinius, spaudoje įsitraukė į karštą diskusiją su profesoriumi Henriku Struve meno ir meno kritikos klausimais. Jis aktyviai įsijungė į Varšuvos kultūrinį meninį gyvenimą ir tapo žymia to meto asmenybe. Pasinėręs į darbus ir įsitvirtinęs Varšuvos kultūrinėje erdvėje S. Vitkevičius vis rečiau apsilankydavo Lietuvoje. Jo motina ir sesuo taip pat persikėlė į Varšuvą, o Rudamina nuo 1873 m. ėmė rūpintis jo brolis Jonas. Reti S. Vitkevičiaus apsi-

3 lankymai Rudaminoje ar pas seserį Žemaitijoje tapdavo jo vasaros poilsio ir kūrybinio darbo vieta 26. Įsimintina yra 1884 m. vasara, kai jis su žmona pasirinko povestuvinę kelionę į Palangą. Ten, pagautas naujų įspūdžių, jis rašė, tapė, piešė. S. Vitkevičiaus tekstai apie jūrą Vasara Palangoje", vėliau publikuoti keturiuose Wędrowiec" numeriuose (1885, Nr ), laikomi vienais seniausių Baltijos jūros aprašymų lenkų literatūroje 27. Savo rašinius jis iliustravo Baltijos jūros vaizdais, piešė žvejus, jūrą, jos pakrantę 2 ". Apie jūrą, kaip tapybos objektą, jis rašė: Jūra prie Palangos nežvilga tomis ryškiomis safyro ir smaragdo spalvomis, kaip Adrijos, bet visgi yra pakankamai spalvota, nuo murzinai žalsvos, beveik rudos, iki tamsiai mėlynos, perrėžtos salotiniais rėžiais. Esant apšvietimui spalvų jautrumas toks didelis, kad kas akimirka jos keičiasi tūkstančiais nepagaunamų atspalvių. Kiekvienas debesis, praplaukiantis dangumi, guldo ant bangų savo šešėlį ar atsispindi jų blizgėjime. Akivaizdoje nuolatinės, nepaliaujamos, greitos jūros kaitos, dangus tampa panašus į nejudančią uolą. Todėl jūros studijų tapymas kone prilygsta konvulsijų priepuoliams" 29. Panašiais iškalbingais pastebėjimais išmarginti S. Vitkevičiaus užrašai ir laiškai pažįstamiems. Kiek kitokio pobūdžio, bet atskleidžiantis gana įdomią detalę yra jo laiškas šeimai, kuriame S. Vitkevičius rašė: Užmezgėme santykius su žvejais - gerais, nuoširdžiais žmonėmis ir tokiais linksmais, kad, regis, sunku suderinti jų atšiaurų ir pakankamai niūrų gyvenimą su tuo humoru ir nuoširdumu [...]. Labai mane smagina tai, kad galiu su jais kalbėti žemaitiškai. Jie taip pat smaginasi tuo, ką aš darau. Paprasčiausiai leipsta juokais, kai mato nupieštą kurį iš jų ar kokį daiktą" 30. Ši citata įrodo, kad S.Vitkevičius užaugo bajorų šeimoje, kurioje buvo kalbama žemaitiškai ir kuri nebuvo visiškai pasidavusi polonizacijos įtakai. Dvikalbystės problema yra labai dažna to meto Lietuvoje. Gimtąja kalba būdavo bendraujama namų aplinkoje, o viešumoje - lenkiškai ir rusiškai. Tačiau egzistavo ir tokia dalis Lietuvos bajorų, kurie net nemokėjo lietuviškai. S. Vitkevičius mokėjo žemaitiškai, nors rašė ir kalbėjo lenkiškai. Peržvelgę XIX a. atrastume daugiau asmenybių, kurios dažnai kalbėjo ir rašė lenkų kalba, nors buvo lietuviai. Kad ir Tadas Daugirdas - Žemaitijos bajoras, lietuvybės propaguotojas, puikiai kalbėjęs ir rašęs lenkiškai, vokiškai, be abejonės, mokėjo ir lietuviškai, bet viename laiške prisipažino dar silpnai įvaldęs lietuvių kalbą 31. Tokioje istorinėje situacijoje kalbos kriterijus netampa esminiu ženklu, padedančiu išsiaiškinti tarpkultūrinę takoskyrą. Kur kas svaresnis ir reikšmingesnis yra pačios asmenybės nusiteikimas vienos ar kitos tautos atžvilgiu, kurios atstovu save laikė ir kuriai adresavo savo kūrybą. Pats S. Vitkevičius savo tėvyne vadino Lenkiją ir save laikė lenku. Ilgiausią gyvenimo tarpsnį jis praleido Lenkijoje. Čia išanalizavo visų svarbesnių XIX a. II pusės lenkų dailininkų kūrybą, be jo komentarų neįsivaizduojama to laikmečio lenkų dailės istorija. Jis keitė lenkų meno kritikos pobūdį, įtvirtino naują, objektyvesnį požiūrį į meno problemas. Susidomėjęs liaudies menu Zakopanės apylinkėse, suformavo naują Zakopanės stilių lenkų architektūroje ir taikomojoje dailėje. Akivaizdu, kad savo kūrybą S. Vitkevičius adresavo Lenkijai ir lenkų tautai. Tad kas jam buvo Lietuva ir lietuviai? Analizuodamas tautines ir visuomenines problemas jis su skauduliu rašė apie sužlugusią Lietuvos-Lenkijos Uniją, piktinosi lietuvių, kaip triukšmingos žmonių jūros", savarankiškumo siekiais 32. XX a. pr. lietuvių nacionalinio savarankiškumo idėjos akivaizdoje jis išliko unijinio požiūrio šalininku ir kaip nemaža dalis to meto bajorijos tapatino save su lenkais. Jam dar buvo artima gentes lithuanus natione polonus" samprata. Antraip argi nebūtų jo įžeidę paskutinę pagarbą išreiškusio Stefano Žeromskio žodžiai: [...] jo knygos net dalinai neatspindėjo jo kalbėjimo, humoro spalvingumo, formos, nevirto maniera, o žydros geros lietuviškos akys žvelgė kažkur į tokį tolį, jog rodėsi, kad ir lūpos neištarė visko, kas slypėjo sielos gelmėse" 33. Ir dar viena menkutė detalė - žemaitiškas smūtkelis" puošė jo kapą Zakopanėje 34. MIUNCHENO KULTŪRINĖJE APLINKOJE XIX a. II pusėje bene pačiu populiariausiu meno centru tarp lietuvių ir lenkų dailininkų tapo Miunchenas. Lanksti Dailės akademijos mokymo programa, žymių Akademijos profesorių autoritetas, vertingi ir gausūs dailės kūrinių rinkiniai muziejuose, meno draugijų organizuojamos parodos, aktyvi meno rinka ir skaitlingos dailininkų grupuotės sutraukdavo jaunimą iš įvairių Europos šalių. Greta vokiečių ten būrėsi vengrai, graikai, čekai, slovakai, lenkai 35. Tarp lenkų, kaip teigia menotyrininkai, netgi buvo madinga" dailę studijuoti Miunchene 36. Jau nuo 1840 m. dailininkai iš Lenkijos vyko į Bavarijos sostinę, o 7-ajame dešimtmetyje susidarė gana gausi jų grupuotė, susitelkusi apie įžymųjį Józefą Brandta 37. Šioje Miunchene studijavusių lenkų dailininkų terpėje subrendo ne vienas garsus XIX a. II pusės dailininkas ir susidarė savotiška lenkų dailės mokykla. Jai atstovavo ir istorinio žanro tapytojai (žymiausi - Janas Matejko ir J. Brandtas), ir peizažistai bei žanristai (Aleksandras ir Maksymilianas Gierymskiai, Adamas Chmielowskis, Jozefas Chelmonskis), suformavę savitą lenkų natūralizmo srovę. Miuncheno lenkų kūryba buvo užėmusi vyraujančias pozicijas Lenkijos dailės istorijoje iki modernistinio Jaunosios Lenkijos (Młoda Polska) sąjūdžio iškilimo. Miunchenietiško natūralizmo srovės teoretiku tapo S. Vitke-

4 vičius. Visi jo raštai išmarginti pastabomis apie tuometinį vokiečių meną, Miuncheno meninį-kultūrinį gyvenimą, tuometinę dailę, jos kūrėjus, jų siekius ir ieškojimus. Jo plunksnai priklauso ir monografijos apie A. Gierymskį, Julijų Kossaką, J. Matejko - žymius lenkų dailininkus ir Miuncheno meno mokyklos atstovus. Bavarijos sostinėje sklindančių natūralizmo idėjų dėka formavosi ne tik nauja kryptis, bet ir sparčiai evoliucionavo paties S. Vitkevičiaus pažiūros. Jas brandino tiek lenkų, tiek vokiečių dailininkų įtaka, todėl jo studijų Miunchene laikotarpis nusipelno detalesnės analizės. Į Miuncheną S. Vitkevičius atvyko 1871 m. pabaigoje arba 1872 m. pradžioje 38. Čia tęsėsi dar vaikystėje užsimezgusi jo pažintis su Tadu Daugirdu. Drauge studijavę Peterburgo dailės akademijoje jie artimai susibičiuliavo. S. Vitkevičiui tolimesnėm studijom pasirinkus Miuncheną, netrukus, 1872 m., ir T. Daugirdas persikėlė į Bavarijos Atėnus" 39. Jų draugiją papildė nuo 1869 m. dailę studijuojantis Edvardas Römeris ir jo brolis Alfredas, 1871 m. atvykęs iš Romos, taip pat Nikodemas Erazmas Ivanauskas, 1869 m. įstojęs į Miuncheno Dailės akademiją. Iš Lietuvos kilusiųjų dailininkų grupelė įsiliejo į lenkų dailininkų aplinką. Henrykas Piątkowskis teigia, jog tuo metu jų buvę trisdešimt keli 40. Susirinkę studijose diskutuodavo, aptarinėdavo aktualias problemas, kartais surengdavo muzikinius vakarėlius, leisdavosi drauge į išvykas ar pasiėmę molbertus išeidavo į gamtą. Štai kaip lenkų dailininkas Wladysławas Czachórskis 1872 m. laiške šeimai dėstė savo užimtumą, teisindamasis, kad nespėjo tuoj pat atsakyti į jų laišką: [...] I turėjau užbaigti laišką [...] seniai pradėtą; II visas vienas vakaras praėjo apsilankymams pas Jaunesnįjį (Alfredą) Romerį; III (šio) laiško vinjetės piešimas man užėmė vėl visą vakarą; IV galiausiai vakar buvo pas mus Gierymskiai, Maksimilianas ir Aleksandras, o taip pat Römerio brolis Edvardas, vakaras praėjo turiningai, aš su Махи G. (kuris groja puikiai) skambinome keturiomis rankomis Schuberto Simphonie Tragique, Beethoveno Eroique ir dar 5-ą Simfoniją su pertraukomis nuo 8-11; tai buvo pirmas muzikinis vakaras ir neblogai pavyko" 41. Galima numanyti, jog noras tobulintis istorinio žanro srityje atvedė S. Vitkevičių į Miuncheną, nes iš Peterburgo laikotarpio išlikę laiškai liudija, jog tuometinis Dailės akademijos studentas buvo uolus istorinio žanro tapybos šalininkas, ypač vertinęs lenkų tapytojo J. Matejko's istorines kompozicijas. Savo meninius lūkesčius ir idealus S. Vitkevičius siejo su didingą šalies praeitį vaizduojančio dailininko karjera. Laiške motinai (1869) dailininkas su užsidegimu rašė: [...] akademinėje bibliotekoje aptikau didžiulį istorinių lenkų asmenybių ir mūsų karalių portretų rinkinį.į...] Tas rinkinys, matyt, priklausė karaliui Stanislovui, nes aptikau daug jo asmeninių parašų. Rinkinys labai sistemiškai sudėtas, prie kiekvieno portreto yra biografijos. Jis toks turtingas, kad ir Matejka galėtų juo pasinaudoti. Rinkinyje taip pat sudėti originalūs Smuglevičiaus ir daugybės Bačiarelio mokinių eskizai. [...] Visgi, nepraleisiu progos juo pasinaudoti, nes pasišvęsiu istoriniam mūsų meno žanrui" 42. Susižavėjimas istorinėmis kompozicijomis ir monumentaliomis J. Matejko's drobėmis neišblėso ir po keleto metų, kai praleidęs trejus metus Peterburge jis atvyko į Miuncheną tęsti dailės studijas. Miuncheno dailės akademija puikiausiai galėjo patenkinti tokius S. Vitkevičiaus siekius, nes garsėjo žymiais monumentalios istorinės tapybos meistrais. Peržvelgę to meto Miuncheno Dailės akademijos dėstytojų sąrašus, akivaizdžiai įsitikiname, jog daugelis jų yra istorinio žanro tapytojai. Greta garsiųjų Wilhelmo Kaulbacho, Karlo Piloty, Wilhelmo Diezo šiam žanrui atstovavo ir Hermanas Anschützas, Johannas Schraudolphas, Alexandras Strähuberis bei Alexandras Wagneris 43. Atvykęs į Miuncheną S. Vitkevičius pradėjo studijuoti H. Anschūtzo piešimo klasėje, apsilankydavo ir W. Kaulbacho dirbtuvėje 44. Apie patirtus įspūdžius H. Anschūtzo klasėje 1872 m. laiške šeimai jis rašė: Tai yra labai doras žmogus, ypač simpatizuojantis lenkams. Kai jam ateina laikas pailsėti, nes užsidegimas, su kuriuo jis imasi taisyti mūsų piešinėlius, anaiptol negerai jį veikia, sako, kad pasiruošęs dėl mūsų kopijas sutrupinti, kad tik kas iš to išeitų. Mėgo girtis tuo, kad Matejko buvo jo mokinys, bet kartais leido sau daugiau ir pasakydavo, kad šiandieną yra tik du žmonės, kurie moka piešti: jis ir Kaulbachas. Regis, senukas [...] jausdamas, kad ranka ir akys jau neklauso, prisikabina prie Kaulbacho ir meistro šlovės spinduliais apšviečia savo tabaku persismelkusią figūrą" 45. Šiltą, nors ir šiek tiek kritišką H. Anschūtzo įvertinimą S. Vitkevičius gerokai vėliau, rašydamas knygą apie A. Gierymskį, papildė dar keliomis pastabomis, teigdamas, jog šis istorinių drobių tapytojas nebuvo nei talentingas menininkas, nei geras pedagogas 46. Ne itin jį sudomino ir tuometinio akademijos direktoriaus (direktoriavo ) W. Kaulbacho kūrybos principai. K. Kosińskio teigimu, S. Vitkevičius lankė jo studiją tik dėl modelio piešimo ir pažinties su pačiu profesoriumi 47. Nepaisant to, kritiškai vertindamas daugelio to meto vokiečių dailininkų kūrybą, W. Kaulbachą išskyrė kaip savitą ir originalų tapytoją. S. Vitkevičiaus nepasitenkinimas vokiškais Atėnais" (paties S. Vitkevičiaus naudojamas išsireiškimas), Karališkąja akademija, jos profesoriais bei mokymo metodais vis didėjo. Apniktas tokių minčių iš Miuncheno 1872 m. jis rašė: Menas Bavarijoje buvo suformuotas karaliaus - poeto ir romantiko Liudviko I, ir visi, kurie jį pergyveno, turbūt apraudoti negali. Tas menas, tai valdžios protekcijos

5 ir pamėgdžiojimo rezultatas, nes beveik visos valdžios, visi meno globėjai nusidėjo ir nusideda tuo, kad vietoje to, kad išlaisvintų jaunas ir gyvas tautos jėgas originaliam darbui, užmušinėja jas primesdami žlugusios graikų ar XVI a. italų civilizacijos idealus. Tas pats buvo ir čia. Iš visų tų dailininkų, kuriuos vokiečiai sugebėjo pristatyti pasauliui kaip didžius meistrus, vienintelis Kaulbachas išgyveno ir dar ilgai gyvens žlugus minėtai protekcijai, nes sugebėjo būti originalus, išgujo senas formas, kad išsakytų naujas ir didžias mintis" 48. S. Vitkevičiaus noras tobulintis istorinio žanro srityje ir tęsti studijas akademijoje netrukus išblėso. Tepasimokęs šešias savaites H. Anschūtzo klasėje, iš akademijos išėjo. [...] Vienintelis mokyklos atestatas, kokj kada nors turėjau, buvo nebaigtos trys gimnazijos klasės Šiauliuose; taip pat du metai Peterburgo akademijoj be jokio rezultato ir šešios savaitės Miuncheno akademijoj. Tai viskas, ką galiu apie savo mokslinę karjerą pasakyti", 49 - po daugelio metų prisipažino jau pagarsėjęs meno kritikas. Lenkų menotyrininkai tai vertina kaip nesitaikstymą su akademijų primetamomis nuostatomis, prigimtinį siekį ieškoti individualios išraiškos 50. Tačiau vargu ar galėtume pritarti tokiems pastebėjimams. Atsisakydamas akademinių studijų S. Vitkevičius anaiptol nepasielgė nei novatoriškai, nei originaliai. Miuncheno akademijoje, kaip ir Peterburgo ar kitose, buvo pavėluotai reaguojama į naujai atsirandančias meno kryptis. Nesulaukę jokio paskatinimo akademijoje, daug jaunų ir gabių tapytojų nusigręžė nuo jos. Bodėjimąsi akademinėmis studijomis jautė ne tik S. Vitkevičius, bet ir nemažai vėliau išgarsėjusių vokiečių dailininkų, pvz.: Eduardas Schleichas vyresnysis, Adolfas Heinrichas Lieras, Franzas Lenbachas ir vėliau tapęs pačios akademijos direktoriumi W. Diezas 51. Prisiminęs susidariusią situaciją, S. Vitkevičius ją taip komentavo: Ir dėl ko mes ten važiavome! Esminė priežastis slypėjo tame, kad jeigu Miunchene mus supo apskritai svetima ir nepakenčiama atmosfera, tai savame krašte greta viso šio meninio veržlumo plytėjo tuščia dykuma, kurioje neatsiliepė joks užuojautos atgarsis. Nebuvo nei moralinės temperatūros" kuri, anot Taine, reikalinga menui atsirasti, nei jokio autoritetingo mokymo židinio. Kita vertus, klaidingas įsivaizdavimas apie mokyklų, profesorių, akademijų, užsienių" - Paryžiaus, Miuncheno ar Romos - Europos poreikį apskritai, visa ta konvencionali suvokimo sistema apie menininkų lavinimąsi rėmėsi absoliučiu jų psichologijos ir meno psichologijos nežinojimu. Ji neleido suvokti tos paprastos tiesos, kad vienintelis mokslas yra tiesioginis suartėjimas su gamta, jos (natūros - A. S.) suvokimas, kad visur, kur yra šviesa ir gyvenimas, ten randasi ir pagrindinės meno formavimosi priemonės 52. Šiuose S. Vitkevičiaus žodžiuose atsispindi ne tik nepasitikėjimas lavinimo sistema, bet ir besikeičianti dailininko orientacija realizmo linkme. Jam tapo artimos pozityvizmo idėjos, dailėje atitikusios realizmo (natūralizmo) kryptį. Su Hypolite Taine pozityvistinėmis nuostatomis S. Vitkevičius susipažino dar studijų Peterburgo Dailės akademijoje metu. Netgi gerokai vėliau dailininko prisiminimuose išliko gyvas įspūdis, patirtas perskaičius H. Taine veikalą Meno filosofija". Rytojaus dieną sužavėtas ir kupinas entuziazmo buvau toks laimingas, kokiu gali būti tik žmogus, ieškojęs ir atradęs tiesą", - pasakojo meno kritikas 53. Tačiau tik Miunchene patirta akivaizdi sankirta su stiprėjančiomis realizmo tendencijomis dailėje keitė dailininko mąstyseną. Ryškus realizmo proveržis Miunchene įvyko 1869 m., kai Stiklo rūmuose (Glaspalast) pirmoje tarptautinėje parodoje savo kūrybą eksponavo prancūzų realistai - Gustavas Courbet, Camille Corot, Jules Elie Delauny ir Edouardas Manet. Realizmo idėjos buvo gyvai sutiktos ir sparčiai išplito tarp Miuncheno dailininkų. Jaunoji vokiečių karta su Wilhelmu Leibliu priešakyje perėmė ir adaptavo prancūziškojo realizmo metodus. Naujojo stiliaus dėka vis populiaresni darėsi peizažai, žanras, portretai. Realistinio meno nuostatos ir kintanti žanrų hierarchija formavo opoziciją akademiniam istorinio žanro menui. Panaši priešprieša brendo ir lenkų dailininkų terpėje. Monumentalios J. Matejko's ir J. Brandto drobės, kurių iškalbingi istoriniai siužetai atitiko romantizmo dvasią, nebedomino jaunųjų dailininkų, nebebuvo jų siekių įsikūnijimu. Reikšmingą istorinį įvykį jie keitė į nereikšmingą motyvą, paveikslų komponavimą iš atskirų kompozicinių grupių studijoje esant dirbtiniam apšvietimui - į gyvas studijas gamtoje natūralioje šviesoje. Formalūs kompozicijos, šviesos ir spalvos ieškojimai tapo reikšmingesni nei istorinių asmenybių, svarbių įvykių atvaizdavimas. A. ir M. Gierymskiai, A. Chmielowskis ir J. Chelmonskis tapo pagrindiniais lenkų realistinio meno kūrėjais Miunchene. Kai S. Vitkevičius prisijungė prie jų, realistinio meno idėjos jau buvo pažengusios į priekį. Neradęs atgaivos tarp akademijos sienų S. Vitkevičius mielai bendravo su kolegomis dar iš Peterburgo akademijos laikų - T. Daugirdu bei Henryku Siemiradzkiu, taip pat su Julianu Maszyńskiu, J. Chełmońskiu, A. Chmielowskiu ir kitais 54. Pažintis ir draugystė su minėtais žmonėmis, taip pat jau išgarsėjusio M. Gierymskio autoritetas ir jo realistiniai paveikslai tapo svarbiu stimulu, nulėmusiu S. Vitkevičiaus meninę orientaciją. Dailininkus vienijo ne tik bendra realistinio meno vizija, bet ir rūpestis savo šalies likimu. Nors ir tvirtai įsikūrę Miunchene, jie palaikė ryšius su sava šalimi, siekdami pratęsti kultūrinę tradiciją, kurią lėmė krašto istorinė bei politinė situacija (po

6 sukilimo) ir vis stiprėjantis pozityvizmas. Tai suteikė pagrindą savitam lenkų realistinio meno stiliui Miunchene susiformuoti 55. Kaip teigia dauguma kritikų, nacionalumas pažymėjo lenkų realizmą melancholijos žyme. Viename to meto vokiečių laikraštyje buvo rašoma: [...] Lenkų žanristų kūryboje neatrasime gyvų, linksmų Defrcggero, Kurzbauero spalvų [...], nėra ir grubaus vokiečių humoro. Jų paveiksluose yra rimta natūra, greičiau melancholiška nei rami ir miela, o retai pasitaikantis humoras - bejausmis" 56. Pradžioje S. Vitkevičius tik absorbavo naujos srovės aplinkoje brendusias nuostatas. Teoretiku ir šių idėjų gynėju jis tapo kiek vėliau, kai apsigyvenęs Varšuvoje pradėjo dirbti periodinėje spaudoje ir analizuoti iš Miuncheno sugrįžusių kolegų kūrybą, aiškinti bei populiarinti naujojo, realistinio, meno principus. Per keliolika metų išsakytos idėjos susiklostė į natūralizmo teoriją, kurios esmė - natūra (gamta), virtusi kertiniu akcentu, pagrindiniu ir svarbiausiu meno uždaviniu, nuo kurio priklauso kūrinio vertė. Tuo tarpu S. Vitkevičius nesuabsoliutino mimezinės meno sampratos ir akcentavo individualų menininko kūrybos pradą bei talento svarbą. Tai, kad S. Vitkevičius tolimesnio savo buvimo vieta pasirinko Varšuvą, anaiptol nestebina. Daugiau laisvių turėjusioje Varšuvos karalystėje kultūrinis gyvenimas vyko intensyviau nei Lietuvos miestuose. Dailės skatinimo draugija organizuodavo parodas, vykdavo muzikiniai vakarai-spektakliai. Periodinėje spaudoje buvo aptarinėjami kultūriniai renginiai, reprodukuojami dailininkų darbai. Be to, dauguma dailininkų, S. Vitkevičiaus kolegų bei bendraminčių (tarp jų ir T. Daugirdas, J. Chelmońskis, A. Chmielowskis, A. Gierymskis), baigę studijas ir pasijutę tvirčiau apsistodavo Varšuvoje ir įkurdavo savo dirbtuves. Pamažu Varšuva tapo pozityvizmo, natūralizmo idėjų centru, o S. Vitkevičius - viena ryškiausių asmenybių, diegusių šias nuostatas lenkų kultūroje. Toje pačioje aplinkoje subrendęs ir gerą dešimtmetį lenkų kultūrinėje aplinkoje praleidęs T. Daugirdas vėliau apsisprendė stoti lietuvybės puoselėtojų pusėn, tuo tarpu S. Vitkevičius analogiško žingsnio nežengė ir liko integralia lenkų kultūros dalimi. Nuorodos ir paaiškinimai 2 1 Gauta K. Kosiński, Stanislaw Witkiewicz, Warszawa, 1928; Z. Piasecki, Stanislaw Witkiewicz: młodość i wczesny dorobek artysty, Warszawa, Wroclaw, 1983; M. Olszaniccka, Dziwny człowiek (o Stanisławie Witkiewiczu), Kraków, L Bcncdyktowisz, Stanisław Witkiewicz jako krytyk, jego zasady i teoryc w malarstwie, Kraków, 1902; J. Majda, Góralszczyzna w twórczości Stanisława Witkiewicza, Wroctaw-Warszawa-Kraków-Gdansk, 1979; W. Nowakowska, Stanisław Witkiewicz - teoretyk sztuki, Wroclaw, 1970; Z. Piasecki, Stanisław Witkiewicz w Wędrowcu" Artura Gmszeckiego, Opole, 1992; Listy o stylu Zakopańskim wokół Stanisława Witkiewicza, oprać. M. Jagiełło, Kraków, S. Witkiewicz, Listy Stanisława Witkiewicza i jego korespondentów, Kraków, 1979; S. Witkiewicz, Myśli, Warszawa, 1923; S. Witkiewicz, O sztuce, krytyce artystycznej, stylu Zako pańskim, wybitnych twórcach narodowych i spólnecznych, Wrocław, 1972; S. Witkiewicz, Wzbór pism, Warszawa, V. Merkys, Lietuvių nacionalinis judėjimas ir polonizacija bei rusifikacija, Kultūros barai, 1991, Nr. 9, p Ten pat. 6 V. Merkys, Lietuvių tauta ir lietuvių liaudis XIX a. (polonizacijos ir rusifikacijos problema), Vonita, 1993, spalio 14-20, p B. Genzelis, Кикйщ sąveika, Vilnius, 1989, p. 27. * Vitkevičių giminės palikuonis KTU docentas Povilas Vitkevičius, gyvenantis Kaune, yra sukaupęs archyvinės medžiagos apie savo šeimos genealogiją. Ja remiantis, galime patvirtinti S. Vitkevičiaus bajorišką žemaitišką kilmę. 9 Medžiaga apie šiuos žymesnius XIX a. Vitkevičių šeimos atstovus yra pateikta pagal Povilo Vitkevičiaus asmeninio archyvo informaciją. 10 Ten pat. 11 M. Witkiewiczówna, Wspomnienia o Stanisławie Witkiewiczu, Warszawa, 1936, s Ten pat, p Ten pat, p. 7. M. Vitkevičiūtė tą vietovę lenkiškai vadina Gordy, tačiau palyginę vietovės faktologinę medžiagą, nedvejodami galime teigti, jog tai Gardėnai, arba Gardai Šiaulių apskrityje. 14 Mūsų Lietuva, paruošė B. Kviklys, t. 4, Vilnius, 1991, p Pašiaušėje XVII a. labai aktyviai reiškėsi jėzuitai. Jų įkurta gana nemaža kolegija Pašiaušėje gyvavo gerą šimtmetį. B. Kviklys nurodo, jog 1773 m. panaikinus jėzuitų ordiną jų valdomi dvarai buvo išnuomoti. Pradžioje juos nuomavosi Jonas Volkovskis, vėliau juos perėmė Vitkevičiai. Žr. Mūsų Lietuva p M. Witkcwiczówna, ten pat, p Ten pat, p. 22.,s Ten pat, p Piešinys saugomas Nacionaliniame Varšuvos muziejuje (MNW, Pol. 4157). Reprodukuotas kn.: M. Olszaniccka, ten pat. ; " M. Witkcwiczówna, ten pat, p. 42. Lenkiškoje literatūroje ši vietovė vadinama Urdamina. Rudaminos ir Urdaminos vietovardžių tapatumas yra nustatytas palyginus faktologinę medžiagą apie miestelį. Lenkų geografiniame žodyne (Słownik geograficzny królestwa Polskiego i innych krojów słowiańskich, t. 12, Warszawa, 1892, s. 817) nurodyti faktai apie Urdaminos miestelio geografinę padėtį, jo įkūrėją Grigalių Masalskį, kurio lėšomis XVI a. buvo pastatytas dvaras ir bažnyčia, sutampa su informacija apie Rudaminą, esančią Lietuvos teritorijoje 8 km į s.v. nuo Lazdijų. 21 Słownik geograficzny królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, t. 12, Warszawa, 1892, s. 817.

7 U Iš senojo Rudaminos dvaro yra išlikę centriniai rūmai su keturiomis kolonomis. ordentliche Professoren, Ereignisse, Tradition und Wiederspntch. 175 Jahre Kunstakademie München, München, M. Witkicwiczówna, ten pat, p , s Ten pat, p. 44. K. Kosiński, ten pat, p Dvaras Urdominoje" (1872) - Rapolo Witkcwicziaus, Z. Piasecki, Stanislaw Witkiewicz 1983, s Oficina Urdominoje" (1872) - Hcnrykos Szandomirskos S.Witkiewicz, Aleksander Gierymski, Lwów, 1903, s nuosavybė. Paveikslų juodai baltos reprodukcijos K. Kosiński, ten pat, p patalpintos kn.: M. Olszaniecka, ten pat. Z. Piasecki, Stanisław Witkiewicz..., 1983, s M. Witkiewiczówna, ten pat, p. 54. Ten pat, p Z. Piasecki, Stanislaw Witkiewicz w Wędrowcu" Artura M. Olszaniecka, ten pat, p Gniszeckiego, Opole, 1992, s N. Knopp, Kommentare zur Malerei an der Münchner 51 Žinomi šie piešiniai: Kelias iš Lietuvos j Palangą" Kunstakademie im 19. Jahrhundert, Tradition und Wiederspntch. 175 Jahre Kunstakademie München, München, (Wędrowiec, 1885, Nr. 43, s. 511), Audra prie Birutės kalno" (Wędrowiec, 1885, Nr. 17, s. 198); Koplyčia 1985, s ant Birutės kalno", Saulėlydis" (Wędrowiec, 1885, 52 S. Witkiewicz, Aleksander Gierymski s. 14. Nr. 44, s. 523), Žvejė iš Palangos krantų" (Kłosy, 1887, 53 Z. Piasecki, Stanisław Witkiewicz..., 1983, s Nr. 1154, s. 81) ir vienas periodinėje spaudoje nereprodukuotas piešinys Žvejys iš Palangos krantų" yra sau Ten pat, p H. Stępień, M. Liczbińska, ten pat, p gomas Tatrų muziejaus Zakopanėje Rankraščių skyriuje AF/9159/VI-3, piešiniai reprodukuoti ir informacija 56 Ten pat, p apie juos paimta iš knygos: Z. Piasecki, ten pat, 1992, p , 154. Aušrinė Kulvietytė-Slavinskienė Ten pat, p STANISLOVAS VITKEVIČIUS - AN ARTIST IN Ten pat, p SURROUNDINGS OF A FEW CULTURES T. Daugirdo laiškai K. Puidai, VUB RS, f. 1, b. D726, 1910, 1.9. Summary S. Witkiewicz, O sztucie krytyce artystycznej stylu Zakopańskim..., s in Lithuania in an old and prominent Lowland's noblemen Stanislovas Vitkevičius ( ) was born and grew up M. Witkewiczówna, ten pat, p. 67. family. Only after art studies in Petersburg and in Munich Ten pat, p he settled in Warsaw and later in Zakopane and became H. Stępień, Malarstwo Maksymiliana Gierymskiego, involved in Polish cultural and artistic life. His personality is very well known to Polish society, as well as his works Wroclaw, Warszawa, Gdańsk, 1979, s. 45. Ten pat, p. 41. in art critics, art, architecture and literature. Creations of H. Piątkowski, Makszmilian Gierymski, Biblioteka Warszawska, t. 3, Warszawa, 1894, s S. Vitkevičius were not analyzed in Lithuania; therefore, first of all, this article reveals his relation to Lithuania. Nėra tiksliai žinomi jo studijų pradžios metai. Lenkų This article also analyzes his art studies in Munich when menotyrininkai, remdamiesi šaltiniais, nurodo 1871 m. his artistic references matured. pačią pabaigą arba 1872 m. pradžią. Žr.: H. Stępień, M. Liczbińska, Artyści polscy w środowisku Monachijskim There was formed a peculiar Polish art school in the w latach Materiały źródłowe, Warszawa, 1994, capital of Bavaria at that time. It was represented by painters of both historic genre and landscape as well as s. 66; Z Piasecki, Stanislaw Witkiewicz: młodość i wczes by ny...", s. 91. Moje Curriculum vitae, MAB RS, f. 12, b. 2850, H. Stępień, M. Liczbińska, ten pat, p Ten pat, p List do matki z 1869 r. (W. Nowakowska, ten pat, p. 153). W. Kehr, Aus der Chronik der Münchner Akademie der Bildenden Künste: Direktoren bzw. Präsidenten, painters. The latter formed the Munches Polish naturalism trend. Its theorist was S. Vitkevičius. The conception of Munches Polish naturalism affected and changed references of most of students who worked in this environment. On that ground we can more clearly perceive the processes that occurred in Munich among Lithuanian and Polish students at that time.