DAILĖS IR ARCHITEKTŪROS VERTINIMO YPATUMAI LIETUVOJE XVIII-XIX A. SANDŪROJE:

ACTĄ ACADEMIAE ARTIUM VILNENSIS 47-48 2008 DAILĖS IR ARCHITEKTŪROS VERTINIMO YPATUMAI LIETUVOJE XVIII-XIX A. SANDŪROJE: POVILO KSAVERO BŽOSTOVSKIO KNYGA ŽYMIAUSIOS BAŽNYČIOS, PAVEIKSLAI ROMOJE, KAI KURIUOSE ITALIJOS, VOKIETIJOS, PRANCŪZIJOS IR LENKIJOS MIESTUOSE" Helmutas Šabasevičius Vilniaus dailės akademija Maironio g. 6 LT-02242 Vilnius helmutass@gmail. com Straipsnyje analizuojama LDK referendoriaus Povilo Ksavero Bžostovskio knyga Žymiausios bažnyčios, paveikslai Romoje, kai kuriuose Italijos, Vokietijos, Prancūzijos ir Lenkijos miestuose" (1811), laikoma vienu pirmųjų su meninės kūrybos vertinimu susijusiu spaudiniu. Sis veikalas įdomus ir kaip besiformuojančio vertinamojo ir analitinio požiūrio į meninę kūrybą Lietuvoje liudytojas, savo leksika ir interesais rodantis kiek konservatyvų, vidinės raidos stokojantį išsilavinusio LDK didiko požiūrį į meną ir kūrybą. Reikšminiai žodžiai: dailės ir architektūros vertinimas, kelionių vadovas, Povilas Ksaveras Bžostovskis, LDK, XIX a. pradžia. Meninė kultūra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) teritorijoje buvo traktuojama įvairiai kaip mecenatinės veiklos objektas, finansinių investicijų teritorija, šeimos ir giminės memorialinis instrumentas. Tik po to, kai 1793 metais Vilniaus universitete buvo įsteigtos Architektūros, o vėliau - Tapybos, Skulptūros ir Raižybos katedros, meninės kūrybos vieta visuomenėje ėmė stabilizuotis ir įgauti platesnį kūrybos vertinimą. Tuo tarpu meno - architektūros, dailės, teatro, muzikos suvokimo tradicija XVIII a. antrojoje pusėje buvo gana chaotiška ir nestabili. Šio laikotarpio paties įdomiausio LDK istorijoje rašytinis palikimas gana gausus, tačiau sakralinės, grožinės, poetinės, filosofinės literatūros fone beveik nėra pavyzdžių, kuriuose materialioji me- ninė kūryba - architektūros paminklai, tapybos, skulptūros kūriniai - taptų pagrindiniu rašančiojo objektu. Pirmasis labiau su šiais dalykais susijęs spaudinys- LDK referendoriaus Povilo Ksavero Bžostovskio knyga Žymiausios bažnyčios, paveikslai Romoje, kai kuriuose Italijos, Vokietijos, Prancūzijos ir Lenkijos miestuose" 1, pasirodė tik 1811 m. - praėjus keliolikai metų po paskutinio Abiejų Tautų Respublikos padalijimo. Neabejotina, kad šiame leidinyje kondensuotos mintys ir meninės kūrybos suvokimas PHBRWXLKOP Koscioiy malowania znacznieysze w Rzymie, w niektorych miastach wioskich, niemieckich, francuzkich ipolskich : podlug opisania innych odemnie uvvažane. VVilno: J. Zavvadzki, 1811.

gana išsamiai atskleidžia būtent LDK intelektualiojo mentaliteto santykį su menine kūryba ir jos objektais. Todėl šį leidinį verta plačiau pakomentuoti. Povilas Ksaveras Bžostovskis - viena iškiliausių LDK XVIII a. pabaigos asmenybių, savo išsilavinimu, pažiūromis ir veikla atstovauja mūsų krašto politinėms, socialinėms ir moralinėms reformoms, kurioms galutinai realizuotis sutrukdė dramatiškieji Abiejų Tautų Respublikos padalijimai. Jo nuopelnai šiose srityse pakankamai gerai nušviesti, gana daug žinoma apie Paulavos (Pavlovo) respubliką, visuose Lietuvos istorijos tekstuose šis socialinis fenomenas plačiai analizuojamas ir komentuojamas. Tačiau P. K. Bžostovskio, kaip estetinės ir meninės savimonės kūrėjo bei formuotojo, reikšmė iki šiol mūsų istoriografijoje nėra akcentuota. Žinoma, jo rašytinis palikimas šiuo klausimu nėra gausus, todėl suprantama, kad ši tema kol kas nesulaukė išsamesnio kultūros istorijos tyrinėtojų dėmesio. Vis dėlto net ir toks faktas tiriantiems Lietuvos meninio mentaliteto sklaidos istoriją yra vertingas ir nusipelno išsamesnės studijos. Povilas Ksaveras Bžostovskis gimė 1739 metų kovo 30 dieną, jo tėvas, Juozapas Bžostovskis, buvo LDK raštininkas. Nuo pat vaikystės P. K. Bžostovskis buvo orientuojamas politinės karjeros linkme. 1755 m. jis tapo Vilniaus kanauninku, nuo 1758 metų mokėsi Romoje, garsioje jėzuitų mokykloje Collegium Clementinum". Grįžęs į Lietuvą 1762 metais, P. K. Bžostovskis tapo raštininku, Vilniaus kapitula išrinko jį deputatu į Lietuvos tribunolą. Dar mokydamasis P. K. Bžostovskis domėjosi literatūra, buvo literatūros mecenatas - daug dėmesio skyrė leidybai, jo pastangomis 1769 1799 m. pasirodė penki pijoro Kazimiero Narbuto Logikos" 2 leidimai, Slignaco Lenkijos istorija" (1763), Senekos filosofinio traktato vertimas (1775). P K. Bžostovskis nemažai vertė ir pats, 1764 m. išvertė pijoro Ciapinskio odę karūnacijos proga, 1765 1766 m. iš italų kalbos - Mokslą naujiesiems išrišėjams" ( Naukadla nowych spowiednikow"), 1765 m. iš prancūzų kalbos ispanų jėzuito Baltasaro Graciano Universalų žmogų" ( Czlowiek universalny" 3 ), 1786 metais išleido Kaimietę" ( Wiešniaczka"), kurioje išjuokė miestietiškus papročius. Jis taip pat rūpinosi savo giminės kilme ir keletą kartų (1776, 1796, 1818) išleido Genealogines Bžostovskių šeimos žinias" ( Wiadomošč genealogiczna o domie Brzostowskich"). Kaip minėta, daugiausia P. K. Bžostovkskis žinomas dėl savo pastangų pagerinti to meto valstiečių būklę - 1767 m., nusipirkęs Merkinės valdas, buvo sukrėstas skurdo ir nežmoniškos baudžiauninkų padėties. Šio sukrėtimo rezultatas Paulavos respublika", kurioje lažas buvo pakeistas činču, kuri turėjo dviejų rūmų parlamentą, savo uniformas, kariuomenę ir pinigus, taip pat mokyklą bei gydytoją; Paulavos respublika, aprašyta paties P. K. Bžostovskio, sudomino karalių Stanislovą Augustą bei sukėlė šviesesnių krašto aristokratų norą pasinaudoti šia patirtimi. Jo veikla sulaukė atgarsio ir meninėje Lietuvos kultūroje Pranciškus Smuglevičius yra vaizdavęs šį neeilinį ano meto socialinį įvykį garsiame savo paveiksle, sukurtame 1795 metais ; su oria klasicistine patetika P. K. Bžostovskio portretą yra nutapęs François Xavier Fabre'as, 1798 metais pavaizdavęs susimąsčiusį LDK referendorių sudaužytos antikinės kolonos su alegoriniu reljefu ant postamento ir Paulavos rūmų architektūrinio peizažo fone. Nepaisant plataus atgarsio, kurį sukėlė jo Paulavos respublika", P. K. Bžostovskis nebuvo beatodairiškai prisirišęs prie savo socialinio kūrinio, nieko nepaisydamas palikdavo Paulavos respubliką net ir pačiais kritiškiausiais momentais, o po Trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo skubiai savo valdas pardavė ir išvyko į užsienį turėjo savo rūmus Drezdene ir nedidelį namą su sodu Romoje. Ten būtų ir pasilikęs, jei ne italų karas, privertęs jį po penkerių metų grįžti į Lietuvą. Grįžęs P. K. Bžostovskis apsigyveno Turgeliuose, netoli nuo buvusios Paulavos respublikos, vėliau Rukainiuose, kur iki pat mirties, 1827 metų lapkričio 17 dienos, klebonavo. 1809 metais jis sumanė išleisti savo raštus, kuriuos turėjo sudaryti Istorinis dienoraštis" ( Dziennik historiczny"), Laiškai ir politinės bei moralinės ei- Narbut T. Logika, czyli rozwazania i rozsądzania rzeczy nauka..., 1769-1799. Gracian B. L'Homme Universel <...>, Paris, 1723. Drėma V. Pranciškus Smuglevičius. Vilnius, 1973, p. 164.

lės" ( Listy i wiersze polit. i moralne"), Parapijos diskursai" ( Dyskursa Parafii"), Smulkmenos" ( Drobiazgi"), Paulava nuo 1767 iki 1795 metų, vieno namų draugo aprašyta" ( Pawk>w od roku 1767 do roku 1795 od iednego domowego przyjaciela opisany"), Apmąstymai Turgeliuose" ( Rozmyszlanie w Turgielach") bei jau minėtas kelionių vadovas Žymiausios bažnyčios, paveikslai Romoje, kai kuriuose Italijos, Vokietijos, Prancūzijos ir Lenkijos miestuose". Iš viso šio raštų sąrašo 1811 metais Vilniuje, Juozapo Zavadzkio spaustuvėje, tebuvo išleistos trys paskutiniai kūriniai, o pati didžiausia knygelė net 52 puslapių buvo skirta iki tol P. K. Bžostovskį nelabai dominusiam kultūros paveldo klausimui, kuris atskleidžiamas, akcentuojant ne tiek religinius aspektus, kiek architektūros ir meno paminklus - išvardijant ne tik bažnyčias, bet ir pasaulietinius pastatus, rūmus ir juose esančius dailės rinkinius. Sis leidinys viena pirmųjų dailės ir architektūros veikalus mininčių publikacijų. 1801-aisiais metais Vilniuje atskiru leidinėliu buvo išleista architekto Mykolo Šulco Kalba apie architektūrą" 5, o 1808-aisiais Filipo Neryuszo Golanskio kalbos, skirtos Vilniaus universiteto profesoriui, tapytojui Pranciškui Smuglevičiui atminti, prospektas, kuriame daugiausia dėmesio skirta dailininko biografijai, apibrėžtas minimalus jo kūrybos kontekstas 6 ; kiti tekstai apie dailę pasirodė po kelerių metų - tarp jų 1815 m. išspausdintas Juozapo Saunderso paskaitos apie Simono Čechavičiaus kūrybą vertimas 7 ; gerokai vėliau XIX a. antrajame dešimtmetyje - pasirodė daugiau tekstų ir apie tuometinę dailę (Vilniaus universiteto dailės katedrų auklėtinių parodas), ir apie senąją (pavyzdžiui, Vincento Smakausko iliustruota publikacija apie Trakų salos pilies sienų tapybą). Taigi ir faktiniai, informaciniai, ir vertybiniai svarstymai 5 6 7 Laurynas Gucevičius ir jo epocha. Dailė: Vilniaus dailės akademijos darbai, t. 32, Vilnius, 2004, p. 103. Pranciškus Smuglevičius ir jo epocha. Dailė: Vilniaus dailės akademijos darbai, t. 11, Vilnius, 1997, p. 71. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės barokas: formos, įtakos, kryptys. Dailė: Vilniaus dailės akademijos darbai, t. 21, Vilnius, 2001, p. 207-213. apie dailę ir architektūrą XIX a. pradžios Vilniuje buvo labai kuklūs. P. K. Bžostovskio knyga - naujo literatūrinio žanro pavyzdys, tęsiantis dar XVI amžiuje parašytus kelionių dienoraščius - Jurgio Radvilos dienoraštį Kelionė į Italiją", Mikalojaus Radvilos Našlaitėlio dienoraštį Kelionė į Šventąją žemę, Siriją ir Egiptą" ir kitus. Šis leidinys yra bene pirmasis Lietuvoje išleistas turistinis vadovas po Europą tai reikšmingas veikalas norint pažinti Lietuvos piliečių inteligentų požiūrį į pasaulines meno vertybes. Knygą sudaro jos pavadinime minimų šalių architektūros bei dailės kūrinių aprašymai bei pastabos apie tapybą ir kelionių reikšmę. Knyga neturi jokio įžanginio žodžio, jokio autoriaus tikslų atskleidimo ar gana dažno XIX a. pradžios leidiniuose paaiškinimo, kodėl autorius ėmėsi šios knygos ir ką ja nori pasakyti. Pirmoji knygos dalis gidas vykstantiems į kelionę, į kurį įtraukti patys garsiausi to meto Europos miestai, juose esantys sakraliniai bei pasaulietiniai pastatai ir dailės kūriniai, kuriuos buvo galima pamatyti bažnyčiose bei tos paskirties rinkiniuose. Šios kultūrinės įžymybės gana tiksliai išvardijamos, paminima jų buvimo vieta, tačiau plačiau jos aprašomos gana retai. Iš karto pradedama kalbėti apie Romą ir pačiomis pirmosiomis knygelės eilutėmis atiduodama duoklė puikiausiai, kokia tik gali pasaulyje būti" Šv. Petro bažnyčiai Romoje. Beje, Šv. Petro katedros ir aikštės graviūra puošia antraštinį knygelės lapą ir yra vienintelė veikalo iliustracija. Čia pat autorius paaiškina, kad tai, kas LDK bei Lenkijos karalystėje vadinama katedromis, Italijoje vadinama bazilikomis - nuo žodžio Basileum karališkieji namai. Aprašydamas Šv. Petro katedrą, P. K. Bžostovskis nevartoja kokių nors rafinuotų pastebėjimų, tik kai kurie komentarai yra platesni: Visi pripažįsta, kad tos bažnyčios proporcijos arba dydis yra taip išlaikytas, kad iš pirmo žvilgsnio jos dydis nestebina", tačiau įėjus vidun patiri gilų sujaudinimą" ne tiek dėl meno paminklo didybės ar estetinių aspektų, kiek dėl žinojimo, kad tai yra kitų bažnyčių motina". Kitaip ir negali būti, nes, pasak autoriaus, tikras krikščionis, matydamas tą bažnyčią, pajunta savy pamaldumą tam tikėjimui, kuris visus kitus savo tobulumu pra-

noksta. Nes tai yra vienintelis teisingas ir nepaneigiamas tikėjimas" 8 (p. 1). Tikėjimo klausimai P. K. Bžostovskiui natūraliai iškyla pirmiau, nei kokie nors pašaliniai estetinių ar materialiųjų meno aspektų veiksniai nors čia pat jis pripažįsta, kad dabartiniai madingi filosofai kasasi po tuo fundamentu ir ketina sunaikinti akmenis, ant kurių Jėzus pastatė savo bažnyčią" (p. 2). Aprašydamas šv. Petro aikštę, P. K. Bžostovskis užsimena, kad šią plačią aikštę kritikuojantys aptinka joje keletą trūkumų" (p. 2), tačiau jų išsamiau neaptaria. Matyt, naudodamasis labiau prieinama turistine Romos literatūra, P. K. Bžostovskis detaliau aprašo aikštėje esantį obeliską - egiptietišką piramidę iš vientiso rytietiško granito, 74 pėdų aukščio" (p. 2). Dažniausiai visoje knygoje vartojami vertinamieji epitetai - puikus {tuspaniaiy) ir gražus (piękny) ilgą laiką panašiais klausimais rašantiems buvę bene vieninteliai apibūdinamieji žodžiai. Kalbama apie fontanus, kurie aikštei suteikia gražaus ir puikaus aptaiso", pateikiama žinių apie katedros statybą, suminimi visi architektai, statę šia bažnyčią - Donato Bramante, Michelangelo, Giacomo Vignola ir, aišku, popiežiai, kurie rūpinosi katedros statyba - Julijus II ir Paulius V. Pačios katedros aprašymas pradedamas nuo puikaus įėjimo, virš kurio yra skliautinės galerijos" bei dvi marmurinės Konstantino Didžiojo ir Karolio Didžiojo statulos. Pateikiami katedros matmenys, įdomesnės smulkmenos apie iliuzinius jos interjero triukus: štai indai švęstam vandeniui, kuriuos prilaiko po du kūdikius" ir kurie yra abiejose katedros pusėse, iš toli atrodo proporcingi, tačiau arčiau priėjus reikia gerokai ranką pakelti, kad pasiektum švęstą vandenį, o kiekvienas tų kūdikių yra 6 pėdų aukščio" (p. 4). Kalbėdamas apie garsųjį bronzinį ir auksuotą ant keturių kolonų baldakimą - stebėtinai nuostabų" (p. 4), autorius įdomiai susieja krikščioniškąją ir antikinę, pagoniškąją kultūras: jis teigia, kad baldakimo bronza paimta iš Panteono", ir pirmųjų krikščioniškųjų valdovų garbei" sako, kad šie negeidė naikinti pagoniškųjų paminklų", o jais pasekė ir popiežiai, kurie pagoniškas šventyklas pavertė tikrojo Dievo šlovės namais". Žinoma, iš šio P. Čia ir toliau, cituojant P. K. Bžostovskio veikalą, nurodomas knygelės puslapio numeris. K. Bžostovskio kūrinio nereikia tikėtis rimtesnių meninių apibendrinimų, tačiau jo kreipiamas dėmesys vieniems, o ne kitiems krikščioniškojo meno šedevrams byloja apie jo simpatijas santūresniems, brandžiojo Renesanso ar baroko laikotarpiu sukurtiems kūriniams. Jis mini Alessandro Algardi skulptūrinę kompoziciją, vaizduojančią šv. Leoną, sulaikantį Atilą, kuris nori sugriauti Romą tobulai padarytą iš balto marmuro", taip pat Gianlorenzo Bernini'o sukurtus popiežių Aleksandro VII ir Urbono VII antkapius bei gražios kompozicijos ir gerai atliktą Urbono VIII figūrą iš bronzos" (p. 5). Kelios eilutės taip pat skirtos ir Michelangelo Pietai: Graži Michelangelo skulptūra, rodanti Švenčiausios panelės, laikančios ant savo kelių mirusį Jėzų Kristų, pamaldumą. Kristaus veido išraiška yra labai gerai padaryta" (p. 5 6). Pačia gražiausia katedros skulptūra P. K. Bžostovskis vadina šv. Andriejaus figūrą, tačiau kas ją sukūrė, nepateikia (šios skulptūros autorius Briuselyje gimęs ir Romoje kūręs baroko skulptorius Francois Duąuesnoy). Kalbėdamas apie kitus katedroje esančius meno kūrinius, autorius dažnai mini jų materialinę vertę - štai mozaikos, kurių gausu katedroje, kiekviena kainavusios po 100 000 lenkiškųjų auksinų, o pats gražiausias esąs šv. Jeronimo atvaizdas, kurį pagal Domeniųuino paveikslą 1733 m. padaręs Pietro Paolo Cristofari, pasak P. K. Bžostovskio, daugiausia daręs mozaikas. Apie Siksto koplyčią P. K. Bžostovskis tepasako, kad ji galėtų būti atskira bažnyčia", ir pamini, kad joje yra Michelangelo Paskutinis teismas", nė žodžio nepasakydamas apie jo sukurtą lubų tapybą. Apie Šv. Petro bazilikos požemius sakoma, kad jie yra turtingi ir įdomūs", kad čia yra gražių mauzoliejų, paveikslų ir statulų", kad tai gerbtina vieta", nes čia palaidota daug kankinių. Minima ir zakristija, kurią popiežiui Pijui VI valdant pastatė architektas Carlo Marchionni, teigiama, kad daugelis ją kritikuoja dėl to, kad kunigams tenka didelį kelią sukarti, kol eidami laikyti šv. Mišių, pasiekia altorių. Toliau P. K. Bžostovskis mini Laterano šv. Jono baziliką - pirmąją krikščionių šventyklą, kurią 324 metais pastatė imperatorius Konstantinas. Bazilika buvo daug sykių perstatyta, o jos išviršinė architektūra ne visiems patinka" (p. 7), tačiau nenurodoma,

kodėl. Pačia gražiausia bazilikoje laikoma Corsini koplyčia, kurioje yra Klemenso XII antkapis, o jo kūnas ilsisi prabangiausioje urnoje iš senoviško porfyro" (p. 8). Aprašęs šią bažnyčią, autorius mini ir prieš ją esančioje aikštėje pastatytą obeliską ir variu padengtus šventuosius laiptus Scala Sancta: kalbama, kad tie laiptai yra iš Piloto namų Jeruzalėje atgabenti, ir kad pasaulio Išgelbėtojas daug sykių tais laiptais buvo vedamas". Rašydamas apie Santa Maria Maggiore bažnyčią, P. K. Bžostovskis išskiria tik Borghezių koplyčią, kurioje palaidotas popiežius Paulius V. Jos altorius turtingas, keturios jo kolonos iš rytietiško jaspio. Pjedestalas iš jaspio ir agato. Vidurys to altoriaus iš lazurito" taigi daugiausia dėmesio skiriama aprašyti tai, iš ko paminklas yra padarytas, ir visai nekalbama apie kokias nors jo menines ypatybes ar autorystę (p. 8) nors šiame altoriuje yra katalikų bene labiausiai garminamas Švč. Mergelės Mrijos paveikslas Salus populi romani". Ketvirtoji Šv. Pauliaus bazilika autorių sudomino dėl daugybės senovinių marmurinių bei porfyrinių kolonų, labai didelių ir aukštų". Aprašęs visas keturias tuometines Romos bazilikas, P. K. Bžostovskis apsistoja ties Panteonu - statytu visiems netikriems dievams, kuriame šiandien vienintelį Tikrąjį išpažįstame" (p. 9). Teigiama, kad šis statinys geriausiai iš visų senovinių statinių išlikęs, jo architektūra puikiausiai padaryta", fasadas iš aštuonių korintiškojo orderio kolonų, tos kolonos iš granito". Iš Panteone esančių meno kūrinių minima Lorenzetto sukurta Svč. Mergelės Marijos skulptūra, Antonio Coreggio ir Rafaelio antkapiai bei šlovingojo Mengso, kuris mirė 1779", bronzinis biustas. Antonas Raphaelis Mengsas bene vienintelė XVIII a. gyvenusi asmenybė, patekusi į P. K. Bžostovskio minimų dailininkų sąrašą - kiti autoriaus dėmesį atkreipę kūrėjai yra tuo metu jau pripažintos istorinės šlovės vardai. P. K. Bžostovskio dėmesį Sv. Andriejaus Della Valle bažnyčioje patraukė Giovanni Lanfranco ištapytas kupolas bei Domenichino tapyti choro skliautai, tačiau šių kūrinių tematika, siužetai ir forma neminimi. Toliau aprašoma Surakintojo Sv. Petro {San Pietro in Vincoli) bažnyčia su gražiomis senovinėmis kolonomis, seniau buvusiomis Tito termose" (p. 10), čia minimas popiežiaus Julijaus II antkapis, kurio puošmena sėdinčio ir įsakymų knygą laikančio Mozės statula; kaip ir daugeliu kitų atvejų, nenurodyta, jog šios skulptūros autorius - Michelangelo. Sv. Agnietės bažnyčia, esanti Navonos aikštėje, minima dėl toje požeminėje bažnyčioje esančios Largardo šv. Agnietės skulptūros bei kitų jo padarytų gražių skulptūrų". Čia veikiausiai korektūros klaida - nėra žinoma tokio skulptoriaus, tačiau bažnyčioje yra Alessandro Algardi sukurtas altorius, kuriame vaizduojamas šv. Agnietės plaukų stebuklas, o iš kitų šioje bažnyčioje esančių ir su šv. Agniete susijusių skulptūrų minėtina Ercole Ferrata Sv. Agnietės mirtis". Taip pat trumpai aprašomos ir bažnyčios, kurios anksčiau turėjusios kitą paskirtį: tai Nerono kapavietė, paversta į Madona [Santa Maria] del Popolo" - čia yra daug gražių mauzoliejų", iš kurių išskiriama Chigi šeimos kapavietė ir gražus kunigaikštienės Chigi antkapis", taip pat Jonos skulptūra, kurios autorystę P. K. Bžostovskis priskiria Rafaeliui, nors ją sukūrė Lorenzetto. Autorius mini ir pagal Rafaelio projektą ištapytą kupolą" iš tikrųjų tai mozaika, vaizduojanti Dievą, žemės sutvėrėją, drauge su saulės bei septynių planetų simboliais, kurią pagal Rafaelio piešinį sukūrė dailininkas Luigi De Pace. Aprašoma Santa Maria sopra Minerva bažnyčia, stovinti to paties vardo aikštėje. Šioje bažnyčioje yra Benedikto XIII antkapis. Nors autorius teigia, kad jis padarytas [Filippo della] Valle", šiandien žinoma, kad daugumą šio antkapio, suprojektuoto Carlo Marchionni, skulptūrų sukūrė Pietro Bracci, kartu su della Valle mokęsis pas Camillo Rusconi. Taip pat minimi šioje bažnyčioje esantys Michelangelo darbai, tarp kurių - tobulai padarytas Jėzus, nešantis kryžių" (taip apibūdinta skulptūra, šiandien žinoma kaip Prisikėlęs Kristus"). Trumpai aprašyta turtingai išpuošta Šv. Liudviko bažnyčia", tarp kitų joje esančių paveikslų išskirtas Domenichino Šv. Cecilija". Garsioji Berninio Šv. Teresės ekstazė", esanti, kaip rašo vadovo autorius, La Madona della Vittoria" bažnyčioje (tikrasis šios bažnyčios pavadinimas Santa Maria della Vittoria), minėta kaip puikiai iš balto marmuro padaryta" (p. 12).

San Pietro in Montorio bažnyčioje, papuoštoje marmuru ir granitinėmis kolonomis", minimas nuostabiausias Rafaelio tapytas Viešpaties atsimainymo paveikslas", kaip teigia autorius, pirmasis Romoje, o ir visame pasaulyje". Tačiau šio paveikslo jis plačiau neaprašo, tik pasako, kad Rafaeliui mirus jis buvo nešamas priešais karstą. Įdomu, kad P. K. Bžostovskis mini, jog jo akyse tas paveikslas buvo nuimtas ir nuvežtas į, kaip rašoma, Paryžiaus muziejų" 9 taigi galima teigti, jog P. K. Bžostovskis paveikslą matė 1797-aisiais: kaip tik tada paveikslas buvo išvežtas iš Romos, į kurią sugrįžo tik 1816 metais, ir vėl buvo grąžintas į San Pietro in Montorio bažnyčios altorių. Cia pat pateikiama ir išnaša, kurioje be platesnių komentarų išvardijami keturi šlovingiausi paveikslai: 1. [Rafaelio] Viešpaties atsimainymas", 2. Danielio Voltero [Daniele da Volterra] Nuėmimas nuo kryžiaus"; 3. [Andrea] Sacchi Šv. Brunonas"; 4. [Pietro da] Cortonos Šv. Lukas". Įdomus šiame sąraše antruoju numeriu paminėto italų baroko tapytojo ir skulptoriaus Daniele da Volterros paveikslas. Sis menininkas šiandien beveik pamirštas, tačiau, kaip matyti, XVIII a. pabaigoje - XIX a. pradžioje labai vertintas. Daniele da Volterra (Daniele Ricciarelli) bičiuliavosi su Michelangelu, kuris padėdavo gauti užsakymų ir patardavo. Popiežius Paulius III pavedė Volterai dekoruoti Karališkąją salę (Sala Regia), o Pauliaus IV paliepimu pridengęs nuogąsias Michelangelo Paskutinio teismo" figūras, jis gavo pravardę apatinių tapytojas" (IlBragghetone). Tačiau meistriškumu Volterra galėjo prilygti geriausiems Renesanso tapytojams: ilgą laiką Luvre esantis jo paveikslas Dovydas ir Galijotas" buvo priskiriamas Michelangelui. Volterros paveikslą Nuėmimas nuo kryžiaus" P. K. Bžostovskis dar sykį mi- Veikiausiai minimas 1793 m. atidarytas Centrinis meno muziejus (Muséum central des Arts), kuriame buvo sutelkti meno kūriniai, buvę karaliaus bei Dailės akademijos kolekcijose, taip pat nacionalizuoti iš bažnyčių ir šalį palikusių aristokratų. Didžioji dalis meno kūrinių iš Italijos į Paryžių buvo atgabenti 1798 m. liepą. 1800 m. muziejus buvo atnaujintas, 1803-iaisiais pavadintas Napoleono muziejumi (Musée Napoléon), kuris po Napoleono žlugimo 1815 m. buvo išformuotas. ni, trumpai pristatydamas Švč. Trejybės bažnyčią, kurioje tas paveikslas yra (p. 14). Verta atkreipti dėmesį, kad prie minėtų garsiausių paveikslų P. K. Bžostovskis siūlo prirašyti dar vieną Domenichino tapytą Sv. Jeronimą". Tai vienas iš nedaugelio šioje knygelėje patektų asmeninių meninės kultūros paveldo vertinimų. P. K. Bžostovkis mini ir nuostabią Jėzaus bažnyčią", turtingą šv. Ignoto koplyčią", kurios altoriuje Sv. Ignoto statula, visa brangakmeniais aplipinta. Tame altoriuje gana aukštos kolonos padengtos lazuritu. Viršuje gana didelis rutulys, iš vientiso akmens, vaizduojantis pasaulį" (p. 12 13). lazurito Trumpai aprašydamas La Trinka dei Pallegrini bažnyčioje esantį Guido Reni'o tapytą paveikslą, vaizduojantį Šventąjį Tėvą, Nukryžiuotą Jėzų Kristų, Šventąją Dvasią ir angelus, P. K. Bžostovskis bene vienintelį kartą bando nusakyti formalią paveikslo sandarą: Kompozicija gana simetriška" (p. 13). Minimi ir Šv. Romulado bažnyčioje esantys Andrea Sacchi tapytas Šv. Romualdas" bei Mirštanti šv. Ona" iš S. Carlo Catenari bažnyčios, taip pat Guerchino nutapyta Šv. Marija Magdalena" paveikslas iš Šv. Marijos Magdalenos vienuolyno. Daugiau dėmesio susilaukė šv. Stanislovo Kostkos statula, esanti Jėzuitų naujokyno koplyčioje: Statula vaizduoja mirštantį jaunąjį šventąjį. Ta statula iš balto marmuro gana gražiai padaryta, tačiau tik tas trukdo, kad jį dengia juodo marmuro apdaras, kuris dėl spalvų įvairovės neatitinka skulptūros skonio" 1 0 (p. 14). Tačiau dažniausiai autorius vengia kritiškesnių pastabų ir tokių apibūdinimų, kurie šių dienų požiūriu visiškai nieko nesako apie minimą kūrinį. Iš šiandien žinomų baroko laikotarpio meno kūrinių P K. Bžostovskis mini Bemini šv. Vivianos skulptūrą, esančią Šv. Vivianos bažnyčioje, greta 9 pėdų ilgio urnos iš rytietiško alebastro", taip pat Jeruzalės Kryžiaus bažnyčioje esančias puikias freskas" - be jokių užuominų, kas jas sukūrė ir ką jos vaizduoja. <...>lecz ta iest wada, že z marmuru czarnego suknia przykrywa, ktorą rožnošč koloréw nie jest w gušcie snycertsrwa".

Nemaža pastraipa skirta Koliziejui kaip senosios architektūros paminklui ir vietai, kurioje daug šventųjų žuvo, sudraskyti žvėrių" (p. 15), pateikiami jo matmenys ( ilgis - 581 pėda, plotas 481 pėda, vidinio apskritimo ilgis - 1616 pėdų"), paminima, jog jame esama keturių architektūros orderių ir tai, kad tarp kolonų yra 80 arkų. Nepamirštama ir trumpa Koliziejaus istorija. Panašiai apibūdinami ir šv. Angelo tiltas, Adriano mauzoliejus. Greta bažnyčių ir kitų garsių Romos statinių P. K. Bžostovskis mini ir Šventosios Dvasios ligoninę, įkurtą popiežiaus Inocento III 1198 metais, ir stebisi jos didumu ir darbo organizuotumu. Jis pamini ir įdomų faktą, jog čia gyvenama ir beglobių vaikų - 500 berniukų ir 500 mergaičių, kurios išeidamos gauna po 50 talerių kraičio, o išnašoje patikina, jog jokiame Europos mieste nėra tiek ligoninių, kiek Romoje (p. 16.). Šis nedidelis ekskursas byloja, kad ir po Paulavos respublikos P. K. Bžostovskis nesiliovė domėtis socialiniais klausimais. Rašydamas apie Termini'o fontaną (žinomą Mozės, arba Laimingojo vandens fontano (Fontana dell'acqua Felice) pavadinimu), P. K. Bžostovskis nurodo jį esant papuoštą marmuru, granitu ir jonėninėmis kolonomis", pamini ir fontano autorių kavalierių [Domenicoj Fontaną" (kuris dirbo drauge su broliu Giovanni'u), o centrinės skulptūros autoriumi vadina Prosperą Bresciano"; tokio dailininko pavardės šiandien nepavyko aptikti, galbūt tai korektūros klaida, nes žinoma, jog minėtą skulptūrą sukūrė Leonardo Sormani ir Prospero Antichi. Išskirtinis vadovo autoriaus dėmesys skiriamas Vatikano rūmams, ir kaip tik čia dar sykį minimas Michelangelo Paskutinis teismas", taip pat ir Bernini'o sukurtų angelų laikomos uždangos. Aprašoma ir Rafaelio salė, joje esantis Amžinojo Tėvo atvaizdas, taip pat Konstantino mūšis", kurį piešė Rafaelis, o tapė Giulio Romano, bei paveikslas, vaizduojantis Heliodorą, gana miglotai perpasakojant kūrinio siužetą. Palyginti daug vietos skirta ir Vatikano bibliotekai, jos istorijai, rinkiniams, taip pat didžiojoje salėje esančiam paveikslui, vaizduojančiam aštuonias pirmąsias ekumenines koncilijas, taip pat yra pavaizduota biblioteka, kurioje Mozė duoda levitams įsakymų knygas" (p. 21). Visai neminimas Vatikano muziejus. Kaip rašo P. K. Bžostovskis, jį teko praleisti, nes gražiausios statulos pervežtos į Paryžių, viena iš jų ir garsiojo Apolono. Sunku man buvo tą didžiulę kolekciją apžiūrinėti, nes tuo metu ją pakavo" (p. 23). P. K. Bžostovskis aprašo ir Monte Cavallo rūmus, statytus Berninio, išvardija juose esančius Guerchino, Pietro da Cortonos, Nicolas Poussino, Valentino de Boulognes, Tiziano paveikslus. Panašiai išvardinami ir paveikslai, iki Prancūzijos revoliucijos buvę Kapitolijuje - Guido Reni'o Magdalena" ir Judita", Pietro da Cortonos Sabinių pagrobimas". Minėdamas Šv. Luko akademiją, knygelės autorius kaip patį gražiausią paveikslą nurodo Rafaelio sukurtą šv. Luko, tapančio madoną, atvaizdą. Daugiau jokių kūrinių jis nebemini. Vardydamas svarbiausius Romos rūmus, P. K. Bžostovskis mini Palazzo Colonna, Palazzo Pamphili, Villa Borghese, Palazzo Borghese, Palazzo Sachetti, Palazzo Barberini, Palazzo Corsini, Palazzo Giustiniani, Palazzo Rospigliosi, Palazzo Albani ir greta po vieną ar du juose esančius paveikslus, o tarp jų vertą dėmesio Poussino paveikslą, vaizduojantį kūdikėlių išžudymą Erodo įsakymu", esantį Palazzo Giustinaini (p. 26). Romos aprašymą P. K. Bžostovskis baigia Portą del Popolo, greta aikštėje esančių obeliskų ir fontano paminėdamas ir Augustiniečių bažnyčią, kurioje gyveno Martynas Lutheris, o pačioje skyrelio pabaigoje šio turistinio vadovo autorius pagaliau įvardija savo knygos adresatą: Neaprašiau nuostabių rūmų bei turgaviečių, visų obeliskų, kolonų, kaip Trajano etc, kaskadų, fontanų, nuostabių laiptų aikštėse ar turgavietėse, sodų, senųjų valdovų triumfo vartų, akvedukų etc.etc.etc. Nes tai kitose knygose puikiai su raižiniais atvaizduota. Atvykęs į Romą važiuodamas ar eidamas lengvai juos pastebėsi. Šis trumpas rinkinys gali tiems pasitarnauti, kurie moka gerbti sugebėjimus ir talentą" (p. 27). Taigi P. K. Bžostovskis akivaizdžiai pateikia tam tikrą elitinę aprašomųjų paminklų atranką, kurioje aiškiai vyrauja garsiausios brandžioj o Renesanso ir XVII a. baroko menininkų figūros. Kiti Italijos miestai aprašyti lakoniškiau pirmiausia pateikiamas savotiškas dėmesio vertų rūmų bei paveikslų katalogas, o svarbesnės bažnyčios išvardijamos vėliau. Neapolyje minimi karališkieji rūmai,

Capo di Monte paveikslų kolekcija, vienas gražiausių" Neapolyje Palazzo Filomarino su N. Poussin'o paveikslais Apreiškimas", Išminčių pasveikinimas". Venecijoje išskirti Palazzo Ducale ir Palazzo Barbarigo paminima, kad čia gyvenęs Tiziano, kad lankytojams rodomas kambarys, kur jis tapė, bei paskutinysis šio dailininko paveikslas - Šv. Sebastijonas", nutapytas, kai menininkui buvo 80 metų (p. 29). Padujoje autoriaus dėmesį atkreipė Audiencijų salė su 12 zodiako ženklų ir kitais žvaigždynais, planetomis, mėnesiais, greta kiekvieno mėnesio apaštalas, taip pat ir metų laikai nutapyti" (p. 29). Iš Bolonijos rūmų daugiau dėmesio skirta Palazzo Sampieri kaip tik dėl Guido Renio paveikslo - visiškai tobulai nutapyto: šv. Petras verkia, o šv. Povilas jį ramina. Tas paveikslas vertas dėmesio, ir turi būti minimas tarp geriausiųjų" (p. 30). Labai daug žinomų Italijos menininkų paveikslų P. K. Bžostovskis mini, rašydamas apie Florenciją, ypač apie Palazzo Pitti. Daugiausia minimi religinės tematikos darbai, vaizduojantys šventuosius ar evangelines scenas, tuo tarpu pora eilučių užsimindamas apie Palazzo Ricardi, jis trumpai pažymi: daug ten yra paveikslų, tačiau visi pagal pasakas" (p. 32), matyt, turėdamas galvoje mitologinius siužetus ir jų visiškai nekomentuodamas. Grįžęs prie bažnytinės architektūros, autorius svarbiausius statinius pradeda vardyti nuo Neapolio - užsimena apie Sv. Januarijaus bažnyčią su turtinga koplyčia, kurioje yra šio šventojo galva" (p. 33), mini Florencijos H Duomo - bažnyčia didelė, kupolas taip pat gražus, architektas Brunelesci, geriausias 15 amžiuje", taip pat kalba apie bažnyčioje naudotą baltą ir juodą marmurą ir joje esančius Brunelesci'o, Giott'o, Dantes portretus, Donatell'o sukurtas keturių evangelistų skulptūras (p. 34). Pasakodamas apie Florencijos Annunziata bažnyčią, P. K. Bžostovskis sako: Bažnyčia geros (dobrey) architektūros ir neblogai {nie zle) ištapyta" (p. 35). Taip pat aprašyta ir Santa Croce bažnyčia, kurioje įrengtas Michelangelo mauzoliejus ir Galilėjaus kapas. Šv. Morkaus bažnyčia Venecijoje apibūdinama kaip gotikinės architektonikos", keturios puikios alebastro kolonos, keturi senoviški bronziniai arkliai, kurie senovėje Konstantino triumfui tarnavo" (p. 36). Šv. Jurgio bažnyčioje knygelės autorius išskyrė Paolo Veroneses paveikslą, kuriame 120 figūrų vaizduoja vestuves Kanoje, kur dailininkas tarp muzikantų patalpino save ir kitų garsių tapytojų veidus" (p. 36). Iš Bolonijos bažnyčių išskirta 5. Giovanni inmonte ir čia esanti Rafaelio tapyta Sv. Cecilija" kalbama, kad tas paveikslas buvo pavyzdys Bolonijos mokyklai" (p. 37). Kitų Europos kraštų architektūra bei meno paminklai sutelpa į kelis puslapius: P. K. Bžostovkis teigia, kad kas matė Italijos bažnyčias, nesusidomės prancūziškosiomis, kurios nėra tiek išpuoštos", taip pat ir miestai savo rūmais ir aikštėmis ar turgavietėmis nėra tokie puikūs, kaip Italijoje" (p. 38). Tačiau juos aplankyti privalu jei ne dėl smalsumo, tai dėl pamaldumo" (p. 39). Iš visų šiame regione esančių paminklų pirmiausia minima Notre Dame Paryžiuje gotikinė, didelė, su išlakiais bokštais", varpas toks didelis, kad keliolika žmonių turi juo skambinti". Iš XVIII a. vidurio architektūros pavyzdžių pateikiama Šv. Genovaitės {St. Geneviene) bažnyčia, pastatyta architekto Jacųues-Germaino Soufflot ir vėliau tapusi Prancūzijos Panteonu - graži ir neblogos architektūros", taip pat Invalidų bažnyčia - nuostabi, viduje išpuošta gražiomis skulptūromis". Autorius taip pat užsimena, kad dabar Paryžiuje yra gražių paveikslų, statulų, bibliotekų, rankraščių, iš Italijos atvežtų, ir daugybė senienų iš Romos ir kitų miestų, revoliucijos laikais pasisavintų", o čia pat išnašoje komentuoja: nors daug daiktų pagrobta, visą laiką italams pavydės" (p. 40). [prancūzai] Iš vokiškuose kraštuose esančių paminklų minima gotikinė Vienos Šv. Stepono katedra ir viena puikiausių" Vienoje Šv. Petro bažnyčia. Skyrelyje Lenkija" P. K. Bžostovskis pirmiausia aprašo senovišką ir gražią" Krokuvos katedrą ir mauzoliejuje esantį Kazimiero Didžiojo ( kurį pašiepiamai vadino valstiečių karaliumi") karstą: O! Kokia šlovė lenkams, kad turėjo tokį karalių, kuris taip gražiai savo vardą nešiojo, ir kurį šiandien vadiname Didžiuoju!" (p. 42). Taip pat rašoma apie geros architektūros" Vladislovo katedrą (matyt, autorius turi galvoje Varšuvos Šv. Jono Krikštytojo katedrą), Šv. Lipkos Jėzuitų bažnyčią, kuriose yra neblogai nutapytų paveikslų, bet, kadangi juos jaunas būdamas mačiau,

nesiimu apie juos dabar plačiau kalbėti" (p. 42). Minima ir Pažaislio bažnyčia tačiau joje P. K. Bžostovskis nebuvo, todėl teparašo tik tiek, kad ten yra marmuru puošta Kamaldulių bažnyčia ir paveikslai ten turėtų būti gražūs" (p. 42). Apie Vilniaus katedrą parašyta: Katedra gotikinė, dabar naujai restauruota (įvyreparoivany) su geru {dobrym) skoniu. Architektas - Gucevičius. Tos bažnyčios tapyba - Šv. Stanislovo gyvenimas", Smuglevičiaus darbo. Sv. Kazimiero koplyčia iš vidaus ir iš išorės išpuošta švedišku marmuru, joje Šventojo kūnas guli sidabriniame karste. Toje pat koplyčioje yra ir senoviškos tapybos {daume maloivanid) gero {dobrego) tapytojo, ant sienos" (p. 43). Paskutinis informacinis skyrelis apie Drezdeno galeriją, kur išvardijami keliolika garsiausių joje esančių religinio turinio paveikslų. Žodžiu, ta galerija yra viena gražiausių galerijų Europoje, kurią fundavo Augustas III, Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis" (p. 44). Bene įdomiausia knygelės dalis tai pabaigoje pateikti du skyreliai, kuriuose kondensuojamas rašiusiojo požiūris į meninę kūrybą ir formuojama tam tikra estetinių kriterijų bei prioritetų, tinkančių suvokti paminėtus meno kūrinius, schema. Šiuose skyreliuose kalbama apie mitologinę ir religinę tapybą, čia taip pat galima rasti savaip suformuluotų pageidavimų, išsakomų ir amžininkams dailininkams, ir jų kūrybos vertintojams bei suvokėjams. P. K. Bžostovskis, iš karto kiek neigiamai nusiteikęs mitologinių temų atžvilgiu, rašo: Mitologija, arba Dievų istorija, rodo nuogus arba menkai tepridengtus" (Čia pat išnašoje autorius rašo: Tų paveikslų aprašymus praleidau, kurie gali tikti poetams"; p. 45). Todėl, jo nuomone, Senojo ir Naujojo Testamento, Šventųjų gyvenimo [scenos], senoviški ir dabartiniai papročiai geriau tarnauja teptukui. Šventojoje istorijoje žmonės buvo susimaišę su įvairiomis tautomis, pačioje Biblijoje galima rasti pagoniškus įvairių tautų asmenis. Taip pat Naujasis Testamentas, turtingas šventųjų, atsiskyrėlių gyvenimų bei įvairių bendruomenių papročių, gali pasitarnauti". Įdomi autoriaus pastaba apie Senojo Testamento žydiškos tematikos tinkamumą to meto dailininkams, susijusi su XIX a. pradžioje sustiprėjusiomis švietėjiško istoriškumo meninėje kūryboje tendencijomis: Hebrajus tapytojui lengviau tapyti, nes iki šiol netgi savo Sinagogose [jie] saugo iš Mozės laikų išlikusius senoviškus kunigų drabužius". Šios mintys rašytojui atrodo pakankami argumentai tam, kad įrodytų jam rūpimą teiginį Šventojo Rašto tematikos svarbą menininkų kūrybai, supriešinant šio šaltinio pateikiamų siužetų istoriškumą", tikroviškumą" ir mitologinės tematikos pramanymą": Iš to matyti, kad tapytojas gali kur kas geriau kurti šventuosius paveikslus, negu [vaizduoti] pramanytą istoriją. Pramanytoje istorijoje tik vienu būdu galima išreikšti blogį arba gėrį". P. K. Bžostovskio nuomone, Šventojo Rašto ir šventųjų gyvenimo istorijose galima rasti didesnį žmogui sektinų dorybių spektrą: Šventųjų istorijose, pavyzdžiui, kankinių (istorijose), tvirtumas, nusivylimas, nuolankumas, viltis ir kitos dorybės visos kartu teptuką garbina, jei yra puikiai perteiktos". Autorius netgi pateikia įsivaizduojamo (nenutapyto, bet pasakojančio jam reikšmingą ir pageidaujamą siužetą) paveikslo aprašymą: Šventųjų paveikslų tapymas naudingas ir tuo, kad jeigu dievobaimingo ir naudingo visuomenei paimtume gyvenimo pavyzdį, kaip, tarkim, skaitome iš šv. Vincento Pauliečio gyvenimo, kai jis sakė pamokslą, jo ambona buvo apsupta mamytėmis su pakeltais vaikais, o kai tie nekalti kūdikėliai pradėjo verkti, jis nustojo sakyti pamokslą ir prisiartino prie kilmingų damų taip į jas kreipdamasis: Garbiosios Damos, tas nekalto sutvėrimo verksmas prašo jūsų mielaširdystės..." etc. Jei tai koks nors tapytojas užsimanytų atskleisti, o! Koks puikus būtų vaizdas, dvaro damas nutapyti jaunas ir gražias, skoningais apdarais, kuriuos šv. Vincentas atidavė l'hotel Dieu ligoninei, ir tame paveiksle būtų pavaizduoti į tai žvelgia įvairiausi ligoniai, besidžiaugiantys, išmaldą dalinantys, gailestingosios seserys etc! Suprantu, kad kiekvienas geras tapytojas su tuo sutiks" (p. 47). Akivaizdu, kad autoriui prieš akis - X V I I I a. p a b a i g o s-x I X a. pradžios istorinės figūrinės tapybos principais sukurta gigantiška kompozicija, kurioje svarbiausią vaidmenį atlieka ne meniniai, bet moraliniai ir didaktiniai kūrybos principai. Antroji pastaba daugiau susijusi su kelionės fenomenu apskritai ir jos vertinimo LDK teritorijoje aspektais. Tarytum būkštaudamas, kad jo pateikti

svečių šalių aprašymai neišprovokuotų pernelyg didelio turizmo, kuris gali savotiškai demoralizuoti nesubrendusi jaunimą, P. K. Bžostovskis mano, jog būtina parašyti apie tai, kad iš kelionių daugiau blogų, nei gerų grįžta" (p. 47), tačiau jaunuoliai, blogai tėvų namuose auklėti, su savimi parsiveža paprastųjų žmonių, su kuriais buvo, įpročius. Priešingai, geros kilmės jaunimas tampa dorybingesnis ir geresnis nei prieš išvykdamas". Autorius kalba ir apie guvernantus, kurie paprastai jaunuolius lydi kelionėse, tačiau su šauktuku tvirtina, kad sunku rasti tokį, kuris mokytoju sektų; dažniausiai iš miesto miestan keliauja dėl pramogos, skersai išilgai sodus matuoja, neaplenkia ir teatrų; negalvodami apie pasekmes, nuvertindami tėvų ar globėjų pastangas! Mokytas guvernantas su jaunuoju mokiniu leidžia laiką bibliotekose, lanko senovės paminklus, perrašinėja senus užrašus" (p. 48). Todėl greta keliami tie klausimai, į kuriuos turėtų atkreipti dėmesį keliaujantysis. Kokia kiekviename krašte yra teisė? Kokia vyrauja religija? Kokios sektos? Kokie mokslai ir amatai? Kokios tautos dorybės ir trūkumai? Ko galima iš jų pasimokyti?". Salia tokių praktiškų dalykų patariama lankyti garsiausius menininkus", kolegijas, bibliotekas, akademijas", susipažinti su mokslais bei dorybėmis pagarsėjusiais žmonėmis, nes pokalbiai su jais duoda daug naudos, tačiau verta saugotis madingų filosofų" nes seniau filosofija darė žmones geresniais, o šiandien kvailius ir nedorėlius daugina" (p. 50). P. K. Bžostovskio knygelė Žymiausios bažnyčios, paveikslai Romoje, kai kuriuose Italijos, Vokietijos, Prancūzijos ir Lenkijos miestuose" pirmasis Vilniuje išleistas kelionių vadovas, kuriame išvardijami reikšmingiausi architektūros paminkai, paminimi garsiųjų Europos menininkų architektų, skulptorių, tapytojų vardai ir jų kūrinių pavadinimai. Šis P. K. Bžostovskio veikalas įdomus ir kaip besiformuojančio vertinamojo ir analitinio požiūrio į meninę kūrybą Lietuvoje liudininkas, rodantis kiek konservatyvų, vidinės raidos stokojantį, nors ir išsilavinusio LDK didiko požiūrį į meną ir kūrybą. Jo leksikos epitetai: gražus", puikus", geras" ne ką tesiskiria nuo XVII a. pirmoje pusėje rašyto Stepono Paco dienoraščio, kuriame jis aprašo savo kelionę Vladislovo IV Vazos palydoje". Kita vertus, didesnių mokslinių perspektyvų šis istoriografijos paminklas neturi, nes savo tema yra gana izoliuotas ir negalėtų būti analizuojamas kokiame nors analogiškame kontekste. Iš duodamų pavyzdžių akivaizdu, kad P. K. Bžostovskio pateikiamos architektūros bei dailės paminklų interpretacijos nepasižymi originalumu, nėra jose ir kokios nors ypatingos informacijos, o autoriaus pastebėti kūriniai rodo jį buvus tipišką XVIII a. pabaigos XIX a. pradžios klasicistinės-švietėjiškos pakraipos atstovą. Daugiausia minimi Renesanso ir baroko dailininkų vardai - Rafaelis, Michelangelo, Tizian'o, Guercin'o, Annibale Carraci'o, Guido Reni'o, Nicolas Poussin'o, tik vieną kartą paminėtas šiandien vienu iš svarbiausių baroko epochos menininkų vadinamas Michelangelo Caravaggi'o kūrinys taigi šiam rašytojui artimesni idealizuoti sakralinėmis temomis dirbusių ir visuotinai pripažintų Renesanso ir baroko menininkų darbai. Labai retai drįstama pareikšti savo nuomonę pildant išrinktųjų ir pripažintųjų kūrėjų sąrašą. Gauta 2006-10-19 11 Žr. Vaišvilaitė I. Baroko pradžia Lietuvoje. Vilnius, 1995, p. 15-16.

THE PECULIARITIES OF THE ASSESSMENT OF ART AND ARCHITECTURE IN LITHUA NIA AT THE TURN OF THE 18 AND 19 CENTURY MOST PROMINENT CHURCHES AND PAINTINGS IN ROME AND SOME OF THE TOWNS OF ITALY, GERMANY, FRANCE AND POLAND, A BOOK BY POVILAS KSAVERAS BZOSTOVSKIS Helmutas Sabasevicius Summary Artistic culture in the territory of the Great Duchy of Lithuania was treated in various respects: as an object of patronizing activity, as a territory of financial investments or as the memorial instrument of a family. Only after the establishment of the Department of Architecture in 1793, and later on the departments of painting, sculpture and engraving, did the status of artistic creation begin to attain a wider context of creation and critical estimation. Meanwhile, the tradition of art (architecture, painting, theatre, music) criticism in the 2 n d half of the 18 t h century was quite chaotic and unstable. The first publication most related to these subjects was the book written by the referendary of the GDL, Povilas Ksaveras Bzostovskis - "The Most Prominent Churches and Paintings in Rome and Some of the Towns of Italy, Germany, France and Poland". This book appeared in Vilnius in the year 1811. This publication quite thoroughly reveals the relation between the intellectual mentality of the GDL and artistic creation and its objects. This book was an example of a new literary genre that continued the tradition of travel diaries written in the 16 t h century by Jurgis Radvila The Journey to Italy", and Mikalojus Radvila Našlaitėlis The Journey to the Saint Land, Syria and Egypt". It was the first travel guide in which the most significant monuments of architecture were named and the names of the prominent European artists (architects, sculptors, painters) were mentioned alongside the titles of their works. This work by Povilas Ksaveras Bzostovskis is interesting as an example of the application of an evaluating and analytic attitude towards artistic creation in Lithuania; its lexis and interests reveal the rather conservative attitude of the educated nobleman towards art and creation, one that was lacking in internal development. The interpretations of artistic and architectural monuments given by P. K. Bzostovskis are not distinguished by originality. The works that were given distinction by the author show that he was a typical intellectual of the classicistic orientation of the end of the 18 t h century and the beginning of the 19 t h century; an intellectual who valued only publicly accepted works of architecture and art. Keywords: assessment of art and architecture, travel guide, Povilas Ksaveras Bzostovskis, a nobleman of the Grand Duchy of Lithuania.