VAIZDINIAI 1794 METŲ SUKILIMO REPORTAŽAI

Transkrypt

1 16 Rasa BENDORIŪTĖ VAIZDINIAI 1794 METŲ SUKILIMO REPORTAŽAI Dailėtyrininkės Rasos BENDORIŪTĖS straipsnyje aptariamos vaizdinės 1794 m. sukilimo interpretacijos, tiesioginių jo liudininkų sukurtos XVIII XIX a. sandūroje. Minimi dailės kūriniai vaizduoja bene esmingiausius sukilimo eigos riboženklius: Tado Kosciuškos priesaiką Krokuvos turgaus aikštėje, Macejovicių mūšį, Kosciuškos įkalinimą ir Jokūbo Jasinskio žūtį Pragos ginties metu. Herojinio pasakojimo struktūrai paklūstantys 1794 m. sukilimo įvykių siužetai kaip tik tuo metu pradėjo įgauti reportažinį pobūdį, todėl iš šiandienos perspektyvos įdomu į juos pažvelgti kaip į kūrinius, transliavusius tuometę istorinę tikrovę ir savaip sekusius akyse gimstantį tautos istorijos pasakojimą. VISUAL RECORDS OF THE 1794 UPRISING In her article, the art historian Rasa BENDORIŪTĖ writes about visual interpretations of the 1794 uprising that were created by eyewitnesses in the late 18th and early 19th centuries. These works of art depict the most important moments in the uprising: Tadeusz Kosciuszko s oath in the marketplace in Krakow, the Battle of Maciejowice, the imprisonment of Kosciuszko, and the death of Jakub Jasinski while defending Prague in Warsaw. Scenarios of the uprising, which followed the structure of a heroic tale, look like a contemporary news report from that time. Therefore, it is interesting to look at them from today s perspective as works of art that reported on the historic reality of those days, and which followed the birth of national history in their own way. Straipsnio publikaciją parėmė Antroje XVIII amžiaus pusėje Abiejų Tautų Respublikoje (ATR) pastebima akivaizdi požiūrio į istoriją kaita: permąstant tautos kaip vien šlėktų luomo istoriją, į lietuvių ir lenkų praeities įvykius pradėta žvelgti kritiškai. Apšvietos epochai būdingos kritinės istoriografijos priemonės buvo pasitelktos retoriniams ir didaktiniams tikslams: naujai visuomenei ugdyti, nacionaliniam tapatumui skatinti ir valstybei atgaivinti. Stanislovo Augusto Poniatovskio (Stanisław August Poniatowski, ) remiama švietėjiška istorijos mokslo performavimo programa dėl tos pačios priežasties pasipildė siekiu kurti nacionalinį meną. Greta mitologinių, istorinių, religinių ar alegorinių temų svarbią vietą dailėje atrado politiniai XVIII a. pabaigos siužetai: Ketverių metų seimas, Gegužės trečiosios konstitucijos priėmimas, 1794 metų sukilimas, vėliau neramus Napoleono karų laikotarpis. Dailininkų akyse vykę esminiai politiniai, socialiniai ir kultūriniai pokyčiai savaime prašėsi vaizdìnių reprezentacijų, tuometėje visuomenėje dėl jų savalaikiškumo įgavusių vaizdinės publicistikos statusą. Sparčiai tobulėjančios spaudos technologijos lėmė vis gausėjantį meno kūrinių reprodukcijų skaičių. Graviūros, estampai, litografijos ne vien populiarino vienetinius originalus, bet ir skatino tuomečių kultūros vertybių bei politinių realijų sklaidą. Pradėjusi aktyviai domėtis nacionaline tematika, XVIII XIX amžių sandūros visuomenė noriai skaitė politinę, socialinę ir kultūrinę tikrovę atspindinčius bei dėl žemų kainų įperkamus vaizdinės periodikos kūrinius. Sąmoningą patriotizmą transliavusi vizualinė XVIII a. pabaigos įvykių dokumentacija tapo itin svarbi paskutiniu ATR egzistavimo dešimtmečiu, t. y. iki Trečiojo Respublikos padalijimo 1795 metais, kai okupacinės grėsmės akivaizdoje iškilo būtinybė ne vien kurstyti patriotinius tautos jausmus, bet ir mobilizuoti visus visuomenės sluoksnius į 1794 metų sukilimą metų sukilimo išvakarėse dėl politinio šalies suverenumo stengęsi tautos didvyriai imti garbinti tarsi šventieji. Vyriausiojo sukilimo vado atvaizdas kabintas ant langų, nešiotas tabokinėse, medalionuose, segtas prie drabužių, taigi buvo visuotinai paplitęs ir gerbiamas. Tado Kosciuškos (Tadeusz Kościuszko, ) atvaizdus tapė dauguma to meto miniatiūristų: Juozapas Kosinskis (Józef Kosiński), Louis-François Marteau, Juozapas Lenskis (Józef Łęski), Karolis Grӧllis, Vincentas Lesseur. Žinoma, kad 1793 metais E. Que dey dirbtuvėje Paryžiuje pagamintų miniatiūrų, vaizduojančių Kosciušką su viršun iškeltu ir abiem rankom laikomu kardu, užsakovas buvo pats Tadas Kosciuška 1. Į ATR jis parsivežė šimtais padaugintą šį savo atvaizdą, viešai skleidusį patriotines sukilimo idėjas lenkų visuomenėje. Vado

2 17 atvaizdo sklaidos tendencija neaplenkė ir Vilniaus 1794 metais keliolika Kosciuškos atvaizdo miniatiūrų ir jų replikų nutapė Jonas Rustemas (Jan Rustem, ); jos dabar saugomos Varšuvos nacionaliniame, Krokuvos nacionaliniame muziejuose, Varšuvos lenkų kariuomenės muziejaus kolekcijose 2. Artimai bičiuliavęsis su Hugo Kolontajumi (Kołłątaj, ) 3, Pranciškus Smuglevičius vinjetėje, pasirodžiusioje Varšuvos jakobinų išleistoje Joachimo Marquarto brošiūroje Ad Quosdam Polonos difidentes adhuc rebus patriis 1792, alegoriškai pavaizdavo Respubliką antikiniais drabužiais vilkinčią jauną moterį, dešinėje laikančią ietį su pasmeigta frygiška kepurėle ir pamynusią šalia gulinčio vyro (karaliaus) figūrą. Šis dailininkų plačiai reprodukuotas Laisvės personifikacijos vaizdinys turėjo skatinti patriotines krašto nuotaikas, kurstyti tautinį optimizmą ir telkti sukilėlių būrius. Tačiau po Trečiojo ATR padalijimo Laisvės personifikacija pančius pamynusi jauna, veržli moteris dailės kūriniuose apsigobė gedulo drabužiais. Exoriare aliquis nostris de ossibus ultor 4 tai eilutė iš Vergilijaus herojinio epo Eneida, iškalta ant grandinėmis sukaustytos Lenkijos paminklo postamento Pranciškaus Smuglevičiaus paveiksle Tado Kosciuškos priesaika Krokuvos turgaus aikštėje (1797). Praėjus trejiems metams po nesėkmingos sukilimo baigties, Smuglevičiaus paveiksle 1794 metų kovo 24 dienos įvykį buvo stengtasi perteikti faktografiškai tiksliai 5. Tai vaizdinis įvykio reportažas, kurio autorius įkomponavo save paveikslo kairėje, alegorinio grandinėmis sukaustytos Lenkijos paminklo šešėlyje, taip save pozicionuodamas kaip aktualios Lietuvos ir Lenkijos istorijos kūrėją, tiesiogiai dalyvavusį ceremonijoje ir tuo laiku sukūrusį to meto vaizdinį istorinį dokumentą. Manoma, kad šis Pranciškaus Smuglevičiaus paveikslas yra jau anksčiau krokuviečio dailininko Mykolo Stachovičiaus (Michał Stachowicz, ) tapytų kompozicijų replika 6. Tõs pačiõs scenos versijos, jau anksčiau skirtingu metu tapytos guašu ir akvarele, dabar yra saugomos Jogailos universiteto bibliotekoje Krokuvoje (atlikta 1795, gruodžio 16), Varšuvos nacionaliniame muziejuje (nedatuota), trys replikos Lenkų kariuomenės muziejuje (1795?; nedatuota; ir 1804, balandžio 4), Adomo Mickevičiaus institute Varšuvoje (1800, balandis), Varšuvos karališkojoje pilyje (1796), Krokuvos miesto istorijos muziejuje (1797), Naujojo Sončo muziejuje (1795, gruodžio 27), privačioje kolekcijoje Krokuvoje (1801, vasario 28); dar viena kompozicijos versija, tapyta 1795-ųjų balandžio 24, pasirodė aukcione 2003 metais 7. Tokia Kosciuškos priesaikos Krokuvos turgaus aikštėje egzempliorių gausa rodo buvus jų masinės produkcijos poreikį, kurį lėmė vidutinių ir netgi skurdesnių miestiečių klientūra, neįperkanti brangių originalų, todėl pasitenkinusi pigesnėmis jų reprodukcijomis, vertintomis dar ir dėl patriotinę lenkų tautos vaizduotę kurstančio turinio. Edwardas Schugtas aprašo atvejį, kai jam, panorusiam iš skurstančio amatininko nusipirkti Stachovičiaus paveikslą, buvo tvirtai atsakyta: Pranciškus SMUGLEVIČIUS. Tado Kosciuškos priesaika Krokuvos turgaus aikštėje Drobė, aliejus. 104 x 118,5 cm. Poznanės nacionalinis muziejus tautos klasių. Vieną kartą man teko apsilankyti vargingai gyvenančio amatininko namuose; apžvelgęs sienas, virš jo lovos, tarp gausybės vadinamųjų abrozdėlių, pastebėjau neskoningą, nemokšiškai atliktą Stachovičiaus puikaus paveikslo kopiją. Būdamas panašių suvenyrų mylėtoju, paprašiau, kad jis man tą kopiją perleistų; tikėjausi, kad už porą zlotų ją lengvai įsikišiu į kišenę. Bet kaip nustebau, kai šis amatininkas pareiškė: O! Šio paveikslo neparduosiu už jokius pinigus, pone. Kodėl gi? paklausiau. Nes tai p. Stachovičiaus tapyba, ir išraiškingai atsisukęs į paveikslą pridūrė: Geriau įsižiūrėkite, pone. Nusipirkau jį iš studento už du zlotus 8, bet šiandien šio paveikslo neparduočiau už jokius pasaulio pinigus. 9 Ši citata patvirtina naujų meno vartotojų bevardės, žemesniajam visuomenės sluoksniui priklausančios, masės atsiradimo faktą. Ir nors kopijos turinys neatskleidžiamas, Michał STACHOWICZ. Kosciuškos priesaika Krokuvos turgaus aikštėje. Drobė, aliejus Nacionalinis muziejus, Krokuva Stachovičiaus teptukui priklausantys paveikslai iki šiol (1845 R.B.) turi neeilinę vertę, ypač tarp žemesnių mūsų

3 18 Rasa BENDORIŪTĖ Aleksandras ORLOVSKIS. Macejovicių mūšis iš lenkų perspektyvos Aleksandras ORLOVSKIS. Macejovicių mūšis iš rusų perspektyvos nekokybiškai reprodukuotas puikus žinomo dailininko paveikslas, pakabintas virš lovos tarp šventųjų paveikslėlių, jo turėtojui buvo įgavęs pinigais nepamatuojamą, sakralią vertę. Žinant, kad XVIII XIX amžių sandūroje Mykolas Stachovičius noriai ėmėsi patriotinių temų, galima daryti prielaidą, kad minimoje kopijoje taip pat buvo vaizduojamas patriotinės tematikos siužetas. Faktą, kad 1794 metų sukilimo vaizdinių siužetų multiplikacijos dėl žemų kainų plačiai cirkuliavo įvairiuose visuomenės sluoksniuose, taip pat grindžia ištrauka iš lenkų istoriko, antikvaro ir kolekcininko Ambrozijaus Grabovskio (Ambroży Grabowski, ) prisiminimų, kuriuose jis pasakoja apie apsilankymą pas Stachovičių dėl paveikslo, vaizduojančio Kosciuškos paėmimo į nelaisvę momentą, kopijos: Į svečius užsukęs pažįstamas <...> kambaryje pastebėjo aliejumi man nežinomos rankos tapytą paveikslą, vaizduojantį generolo Kosciuškos paėmimą į nelaisvę ties Macejovìcėmis. Jam pradėjus mane spausti [kad jam parduočiau šį paveikslą], buvau linkęs nusileisti, bet tik su sąlyga, kad jis sumokės Stachovičiui už paveikslo kopiją. Nuėjome pas dailininką; pažvelgęs į paveikslą, jis akimirksniu perkėlė eskizą ant popieriaus ir pasakė, kad tai jam buvusi tikra dovana ir kad pats man turėtų primokėti vieną dukatą. Dabar ši kopija yra mano nuosavybė. 10 Taigi lengvai prieinamos vaizdinės sukilimo reprezentacijos ne vien atliko reportažinę funkciją, bet ir liudijo amžininkų norą užtikrinti istorinio epizodo svarbos tęstinumą XIX a. pirmojoje pusėje ir vėliau. Tokie visuomeniniai ir meno prieinamumo pokyčiai taip pat lėmė iki tol dominavusio simbolinio-ženklinio praeities suvokimo 11 kismą į ne per seniausiai pasibaigusius istorinės svarbos įvykius pradėta žvelgti kaip į tikslaus fiksavimo reikalaujančias vertybes. Savotišku mediumu, to meto žiūrovui perdavusiu savo buvimo vietą, laiką ir liudijamą įvykį, vadintinas Aleksandras Orlovskis (Aleksander Orłowski, ). Tarnavęs 1794 metais sukilėlių kariuomenėje, lenkų tapytojas vizualiai dokumentavo susirėmimus su Rusijos imperija. Du jo piešiniai, vaizduojantys Macejovicių mūšio panoramą iš lenkų ir iš rusų perspektyvos, objektyviai teigia patį įvykio faktą. Nors kompozicija chaotiška, joje matomi iškalbingesni reportažo elementai: specialiai kovai perdaryti dalgiai ir ietys (taip buvo apginkluoti prie sukilimo naujai prisidėję menkai apmokyti kariai; dalgininkų-ietininkų daliniai buvo nauja kovos taktika ir savotiška staigmena priešui 12 ), kardais ir ietimis ginkluoti raitininkai, į viršų kylantys mūšyje naudotų lauko artilerijos patrankų dūmai, topografinės detalės. Iškart po Macejovicių mūšio tais pačiais metais sukurtas Jono Bogumilo Pleršo (Jan Bogumił Plersch, ) paveikslas Tadas Kosciuška sužeidžiamas mūšyje ties Macejovicėmis (1794) yra akivaizdi reakcija į tragišką įvykį, po kurio Kosciuška buvo paimtas į rusų nelaisvę, o nesėkminga sukilimo baigtis aiškiai numanoma. Siekęs kuo tikslesnės reprezentacijos, tapytojas kliovėsi liudininkų pasakojimais, todėl ta pati žinia perskaitoma tiek vaizdiniame, tiek žodiniame tekste. Palyginimui ištrauka iš lenkų generolo leitenanto Juozapo Zajončeko (Józef Zajączek, ) prisiminimų apie 1794 metų spalio 10 dieną vykusį mūšį: <...> bandydamas sugrąžinti atsitraukiančią kavaleriją, raitas Kosciuška šoko per griovį ir, kliudęs tvorą, nukrito nuo žirgo, kuris čia pat ant jo ir užvirto. Naudodamiesi proga, prie vyriausiojo sukilimo vado pribėgo kazokai ir du kartus jam dūrė ietimi; tuo pat metu pripuolęs karabinierius Kosciuškai smogė į galvą. 13 Paveikslo kartotę 1818 metais (?) tušu ant popieriaus atliko Stachovičius; Jonas Damelis (Jan Damel, ) piešinyje Kosciuška mūšyje ties Macejovicėmis ( ) taip pat akcentuoja Kosciušką, nors ir ant parklupusio žirgo, tačiau iš paskutiniųjų tebesiginantį nuo rusų karabinieriaus ir ietimis apsiginklavusių kazokų metais Rusijos imperatorius Pavelas I ( ) amnestavo ir iš kalėjimo paleido Kosciušką. Prieš išplaukdamas į JAV šis keletui savaičių apsistojo Londone. Apie Kosciuškos viešnagę buvo pranešta Gentleman s Magazine vietinių aktualijų skiltyje 1797 metų gegužės 30 dieną. Šis trumpas pranešimas yra įdomus dėl jame minimų Kosciuškos žaizdų, po Macejovicių mūšio aplaidžiai gydytų įkalinimo metu: Atplaukęs laivu iš Švedijos, lydimas lenkų pareigūnų, kurie su juo toliau keliaus į Ameriką, Temzės pakrantėje išsilaipino generolas Kosciuška. Nepagydomai sužeistas į galvą, su trim durtinėmis žaizdomis nugaroje, viena plėštine šlaunyje ir

4 VAIZDINIAI 1794 Metų SUKILIMO REPORTAŽAI 19 Benjamin WEST. Generolas Tadas Kosciuška Raudonmedžio lenta, aliejus. 31,5 x 44,3 cm. Allen Memorial Art Museum, Oberlin College todėl negalintis laisvai judėti, Kosciuška dabar leidžia laiką piešdamas peizažus. Jis jaučia didį dėkingumą dabartiniam Rusijos imperatoriui, tačiau skundžiasi, kad kalėjime jo žaizdos nebuvo deramai gydomos. 14 Viešnagės metu jį panoro aplankyti daug žinomų asmenybių, tarp kurių buvo ir Benjaminas Westas ( ), netrukus iš atminties nutapęs portretą Generolas Tadas Kosciuška (1797). Apie šį Westo vizitą 1797 m. birželio 8 d. dienoraštyje užsiminė pas Kosciušką taip pat lankęsis anglų peizažistas Josephas Faringtonas: Vakar Westas susitiko su generolu Kosciuška. Kartu lankėsi dr. Edwardas Bancroftas ir Johnas Trumbullis. Galvą apsirišęs juodo šilko juosta ir išsitiesęs ant kušetės, generolas paišė peizažus tai dabar bene pagrindinė Jo pramoga. Kalba angliškai, Jam, regis, 45 metai, ūgio mždg. metro 73 cm. Dėl Jį kliudžiusio pabūklo sviedinio viena Jo kūno pusė paralyžiuota. Nugaroje dvi durtinės žaizdos, prakirsta galva. <...> Kosciuška apsistojęs Lesterio laukuose, name, kuriame anksčiau gyveno W. Hogarthas. Westas man parodė vakar pradėtą nedidelį eskizą, iš atminties vaizduojantį ant kušetės prigulusį Kosciušką. 15 Gana paradoksalu, kad mažaformatis (31,5 x 44,3 cm), nereprezentacinio tipo portretas bene iškalbingiausiai atskleidžia istorinį pralaimėto Macejovicių mūšio faktą. Jono Bogumilo Pleršo ir Jono Damelio kompozicijose Tadas Kosciuška didvyriškai ginasi į viršų iškeltu kardu (šio vaizdinio multiplikacijos dėl lengvo įperkamumo ir patriotinės funkcijos buvo plačiai pasklidusios), o Benjamino Westo tapytame kameriniame portrete pastebimai nutolta nuo įprastos, herojinės Kosciuškos vaizdavimo tradicijos. Neeliminavęs net ir spaudoje minėtos fizinės generolo negalios, Westas sukūrė romantinį nugalėto tautos herojaus atvaizdą be akivaizdžių tautinės nepriklausomybės siekimo bruožų. Tadui Kosciuškai viešint Londone Henry Singletonas ( ) taip pat nutapė paveikslą Caras Pavelas I suteikia Kosciuškai laisvę (1797), kurio kompoziciją išpopuliarino Jamesas Daniellas ( ), 1798 metais atlikęs spalvintą grafinį jo atspaudą. Vado išlaisvinimo iš rusų nelaisvės temos taip pat ėmėsi Jonas Damelis šį siužetą tapytojas kelissyk pakartojo vykdydamas Minsko ir Vilniaus gubernijų šlėktų užsakymus. Anot Andrzejaus Ryszkiewi cziaus, patriotizmą jie siejo su rusiška orientacija, todėl mielai prisimindavo tokius momentus iš jų didvyrio gyvenimo, kurie rodė caro gerumą 16. Tokiai ikonografinei krypčiai paklūstantis Damelio paveikslas Kosciuška Petropavlovsko kalėjime (po 1800) taip pat buvo atliktas pagal minėtą Henry Singletono kompoziciją. Šio įvykio reprezentacija buvo itin paranki papildant vaizdinę, ideologiniu pagrindu formuojamą valstybės istoriją po 1795 metų, kurios rašymas turėjo sietis su propagandiniais tuometės politinės

5 20 Rasa BENDORIŪTĖ James DANIELL. Pavelas I suteikia laisvę generolui Kosciuškai (pagal Henry Singletono paveikslą) Popierius, mecotinta. 74,2 x 55,7 cm. Britų muziejus Jonas DAMELIS. Kosciuška Petropavlovsko kalėjime. Po Drobė, aliejus. 137 x 100 cm. Lietuvos dailės muziejus santvarkos tikslais. Pavelo I kaip geraširdžio valdovo įvaizdį teigiantys dailės kūriniai gali būti interpretuojami kaip taikymosi prie pakitusios politinės, socialinės ir kultūrinės realybės išraiška, visuomenėje daugiausia platinta graviūromis. Nors sukilimo Lietuvoje metu organizuota aktyvi propagandos platinimo sistema, spausdintais ir sakytais tekstais turėjusi pasiekti visus visuomenės sluoksnius, vaizdinė jos išraiška nebuvo tokia populiari. Sukilimas Lietuvos teritorijoje tetruko keturis penkis mėnesius, vadovauta jam dėl vidinių nesutarimų ne itin sklandžiai ir koncentruotai; galbūt todėl sulaukta tik pavienių sukilimo Lietuvoje vaizdinės reprezentacijos atvejų. Pavyzdžiui, nėra žinoma dailės kūrinių, vaizduojančių žaibišką Vilniaus išvadavimą iš Rusijos imperijos 1794-ųjų balandį ar herojinę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinės gintį tų pačių metų liepą. Vis dėlto šioje aplinkoje išryškėjo revoliucinga Jokūbo Jasinskio (Jakub Jasiński, ) asmenybė, kurią taikliai apibūdino jo kolega ir bičiulis Mykolas Kleopas Oginskis Atsiminimuose apie Lenkiją ir lenkus (pranc. Mémoirs de Michel Oginski. Sur la Pologne et les Polonais. Depuis 1788 Jusqu a la fin de 1815, 1826): <...> geras patriotas, bebaimis, bet labai arogantiškas <...>. Vieną dieną pasiūlė man įstoti į jakobinų klubą. Jis nuogąstavo, kad jei nesutiksiu, galiu būti pakartas <...>. Kitą kartą jis bandė įrodyti, kad Lenkiją gali išgelbėti tik diduomenės panaikinimas. <...> Praėjus kelioms dienoms, Jasinskis atėjo pas mane liūdnas, susimąstęs ir pasiūlė kartu pėsčiomis keliauti į Paryžių, nes, anot jo, Lenkijoje liko tik išdavikai ir silpni, išglebę žmogeliai, su kuriais nieko nebepadarysi. 17 Šio, regis, pranašiško pokalbio ištraukoje taip pat atsiskleidžia ir Jasinskio žūties faktas: Pasakiau, kad jei yra taip, kaip jis sako, tai nėra ko leistis į tokią ilgą ir varginančią kelionę, jo nuomone, nevertų tautiečių labui, o dar geriau būtų žūti su ginklu rankoje, o ne palikti savo šalį <...>. [ ] Jūs teisus, atsakė šaltai, paklausysiu jūsų patarimo [ ], ir išėjo, daugiau netaręs nė žodžio Praėjus aštuonioms dienoms jis žuvo stovykloje prie Pragos, savo paties vadovaujamoje baterijoje. 18 Didvyriškos generolo mirties legenda netruko būti įprasminta grožinės literatūros ir dailės kūriniuose. Politinėje aplinkoje nepritapusio griežto charakterio generolo, be kita ko, gebėjusio eiliuoti, įvaizdis pakluso romantinio herojaus vaizdavimo tradicijai, taigi buvo perkeltas į Adomo Mickevičiaus poemą Ponas Tadas (lenk. Pan Tadeusz, czyli Ostatni zajazd na Litwie, 1834) 19 ; Jokūbo Jasinskio figūra taip pat tampa pažangiosios visuomenės dalies metonimija nebaigtoje rašyti Mickevičiaus dramoje prancūzų kalba Jokūbas Jasinskis, arba Dvi Lenkijos (pranc. Jacques Jasiński, ou les deux Polognes, 1836). Dailėje jo ikonografiją kūrė Pranciškus Smuglevičius, Johannas Baptistas Lampi ( ), Jonas Moračinskis (Jan Moraczyński, ), Antanas Zaleskis (Antoni Zaleski, ).

6 VAIZDINIAI 1794 Metų SUKILIMO REPORTAŽAI 21 Jeano Alexandre o Duruy litografija Generolo Jokūbo Jasinskio mirtis barikadose (XIX a.) pagal neišlikusį Smuglevičiaus paveikslą taip pat vaizduoja Jasinskį Pragos ginties metu. Kūrinio originalą Mykolas Homolickis (Michał Homolicki) teigė buvus itin vertingą, labai giriamą žinovų, turėjusių progos matyti jį senoje tapytojo dirbtuvėje 20. Vis dėlto aukštos meninės kokybės kūrinys buvo prieinamas tik nedidelei visuomenės grupei. Nuosekliausiam herojizuotos Jasinskio ikonografijos kūrėjui Smuglevičiui taip pat priskirtina alegorinio paveikslo Šlovė ir gedinti Tėvynė vainikuoja Jokūbą Jasinskį (apie 1795) autorystė. Buvęs maršalkos Jasinskio rinkiniuose Vilniuje 21, šis paveikslas dabar saugomas Lietuvos nacionaliniame muziejuje ir eksponuojamas nuolatinėje muziejaus ekspozicijoje. Nors sakoma, kad žvangant ginklams mūzos tyli, šis posakis netaikytinas XVIII a. pabaigos XIX a. pirmosios pusės ATR dailininkų kūrybai. Pasaulio valstybių santvarkas keitę ir tautos bei asmens vertybių slinktis išjudinę Apšvietos epochos įvykiai prašyte prašėsi šių išorinių ir vidinių permainų įamžinimo, juolab kad ir stiprėjantis nacionalizmo jausmas iškėlė jo apčiuopiamybės poreikį. Į 1794 metų sukilimą stengiantis įtraukti visus visuomenės sluoksnius, lietuvių kalba pradėti spausdinti ne vien sukilimo atsišaukimai, pamokslai ir periodiniai leidiniai; publicistinę reikšmę įgavo ir keliomis dešimtimis ar net šimtais egzempliorių pakartoti sukilimo vaizdiniai siužetai, tuometėje visuomenėje funkcionavę kaip vaizdiniai įvykio reportažai. Rasa BENDORIŪTĖ Alexander DURUY. Generolo Jokūbo Jasinskio mirtis barikadose (pagal Pranciškaus Smuglevičiaus paveikslą). XIX a. Popierius, spalvota litografija. 44,5 x 31,8 cm (lakštas), 21,6 x 16,8 cm (vaizdas). Lietuvos dailės muziejus 1 Ewa MICKE-BRONIAREK. Jonas Rustemas: Tadas Kosciuška // Vilniaus klasicizmas. Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 2000, p Ten pat. 3 Jo vadovaujama politinė demokratinė partija, pasisakiusi už visų luomų laisvę ir teisinę lygybę bei sudariusi opoziciją būsimiems Targovicos konfederatams, daug dėmesio skyrė politinei agitacijai ir tautinio atgimimo minties sklaidai. Kad įgyvendintų savo tikslus, Varšuvos jakobinai masiškai platino poleminę literatūrą, į visuotinio patriotizmo jausmo skatinimo programą įtraukė vaizduojamosios dailės atstovus. 4 Kad iš kaulų manų tu, didvyri, kiltum atkeršyt (VERGILIJUS. Eneida. Iš lotynų k. vertė Antanas Dambrauskas. Vilnius: Vaga, 1989, p. 107). 5 Apie ten vaizduojamas asmenybes daugiau informacijos galima rasti: Ewa MICKE-BRONIAREK. Pranciškus Smuglevičius: Tado Kosciuškos priesaika Krokuvos turgaus aikštėje // Vilniaus klasicizmas. Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 2000, p. 127; Vladas DRĖMA. Pranciškus Smuglevičius. Vilnius: Vaga, 1973, p Zbigniew MICHALCZYK.Wczesna ikonografia Tadeusza Kościuszki i jej społeczny kontekst w Krakowie przełomu XVIII i XIX wieku: Franciszek Smuglewicz a Michał Stachowicz // Socialinių tapatumų reprezentacijos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūroje / Sudarė Aistė Paliušytė. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2010, p Zbigniew MICHALCZYK. Min. str., p Paskutiniame XVIII a. ir pirmame XIX a. dešimtmečiuose mūrininko ar dailidės vienos darbo dienos užmokestis būdavo maždaug 2 zlotai: Marian GÓRKIEWICZ. Ceny w Krakowie w latach Poznań: Nakładem Poznańskiego Towarzystwa Przyjaciól Nauk, 1950, s , lent Edward SCHUGT. Kilka słów o Michałe Stachowiczu. // Dwutygodnik Literacki, t. 2 / Sudarė Walerian Krokowski. Kraków, 1845, s Wspomnienia Ambrożego Grabowskiego / Sudarė Stanisław Estreicher. Kraków, 1909, s Vidmantas JANKAUSKAS. Istorizmo problema Pranciškaus Smuglevičiaus kūryboje // Acta Academiae Artium Vilnensis. Pranciškus Smug levičius ir jo epocha, t. 11 / Sudarė Vidmantas Jankauskas. Vilnius, 1997, p Jonas VAIČENONIS. Lietuvos karyba nuo baltų iki XXI amžiaus. Kaunas: Šviesa, 2011, p Józef ZAJĄCZEK. Historja Rewolucji Polskiej w roku 1794, z przedmową Wiktora Gomulickiego, t. 1 / Red. Antoni Lange, Edmund Kolbuszowski. Warszawa, Lwów, 1907, s Gentleman s Magazine, t. 82, d. 2, 1797, p. 609, [žiūrėta ], prieiga per internetą: AJ&printsec=frontcover&hl=lt&source=gbs_ge_summary_r&cad=0# v=onepage&q&f=false 15 Kenneth GARLICK, Angus MACINTYRE. The Diary of Joseph Farington, t. 3. New Haven, London: Yale University Press for the Paul Mellon Centre for Studies in British Art, p Andrzej RYSZKIEWICZ. Polski portret zbiorowy. Wrocław: Zakład Narodowy im. Ossolińskich, 1961, s Mykolas Kleopas OGINSKIS. Atsiminimai apie Lenkiją ir lenkus nuo 1788 iki 1815 metų pabaigos, t. 2. Iš prancūzų kalbos vertė Virginijus Baranauskas. Vilnius, 2009, p Ten pat, p <...> Jasinskis iškiliai niūrus, nors jaunas, Ir Korsakas narsusis draugas jo kariaunos. Ant Pragos pylimo jie kaunasi sustoję; Aplink lavonų krūvos, Praga gi liepsnoja... Adomas MICKEVIČIUS. Ponas Tadas. Iš lenkų kalbos vertė Vincas Mykolaitis-Putinas ir Justinas Marcinkevičius. Vilnius: Vaga, 1978, p Michał HOMOLICKI. Do wykazu obrazów Franciszka Smuglewicza. 1845, MAB RS, f Vladas DRĖMA. Min. veik., p. 160.