Lietuviškoje istoriografijoje nėra

ISSN 1822-2617 (spausdintas) ISSN 2335-8734 (internetinis) 2015/15 Pranas JANAUSKAS Vytauto Didžiojo universitetas Kauno miesto gyventojų tautinė sudėtis XX a. 3 dešimtmečio pirmoje pusėje Santrauka. Straipsnyje samprotaujama, kad 1923 m. visuotinio gyventojų surašymo skiltis tautybė Lietuvos sostinėje buvo pateikta tendencingai aiškiai siekiant sumažinti tautinių mažumų procentą Kaune. Pateikiami oficialios statistikos kritikų: tiek organizacijų (Centrinis lenkų rinkimų komitetas Lietuvoje), tiek istorikų (K. Górski o, A. Srebriakowski o, J. Gierowska-Kalleur) argumentai. Autoriui pavyko aptikti istoriografijoje menkai žinomą Kauno savivaldybėje inicijuoto 1922 m. birželio mėn. sostinės gyventojų surašymą. Šis surašymas gerokai skiriasi nuo oficialiosios statistikos. Straipsnyje daroma prielaida, kad 1922 m. surašymo duomenys sudaro sąlygas peržiūrėti lietuviškoje istoriografijoje įsigalėjusią nuostatą apie Kauno lietuvėjimą ankstyvaisiais nepriklausomybės metais, traktuoti tai kaip dar vieną stereotipą naujausių laikų Lietuvos istorijoje. Reikšminiai žodžiai: Kaunas, tautinė mažuma, lietuviai, lenkai, žydai. Lietuviškoje istoriografijoje nėra nagrinėjama laikinosios sostinės gyventojų tautinė sudėtis XX a. 3 dešimtmečio pirmoje pusėje. Galima manyti, kad istorikams, Lietuvos demografijos problematikos tyrinėtojams 1, 1923 m. rugsėjo 17 d. Lietuvos gyventojų surašymas pateikė pirmuosius patikimus statistinius duomenis apie nepriklausomos Lietuvos gyventojus. Kelti tokią problemą paskatino kelios aplinkybės. Surasti nauji archyviniai šaltiniai leidžia daryti prielaidą, kad 1923 m. visuotinio gyventojų surašymo skiltis tautybė Lietuvos sostinėje buvo pateikta tendencingai aiškiai siekiant sumažinti tautinių mažumų procentą Kaune. Mums pavyko aptikti 1922 m. birželio mėnesio, t. y. likus metams iki oficialaus Lietuvos gyventojų surašymo, Kauno miesto valdybos inicijuotą sostinės gyventojų surašymą. Šis surašymas gerokai skiriasi nuo oficialiosios statistikos. Antra vertus, oficialiosios statistikos patikimumu verčia abejoti ir to 1 S. Vaitekūnas, Lietuvos gyventojai. Per du tūkstantmečius, Vilnius, 2006. 209

Straipsniai meto politiniai įvykiai Kaune ypač rinkiminės kampanijos į miesto savivaldybę. Trečia, patikimumu abejota tiek tarpukario, tiek šiuolaikinėje nelietuviškoje (pvz., lenkiškoje) istoriografijoje 2. Straipsnio tikslas ištirti, ar oficialioji 1923 m. statistika dėl tautinės gyventojų sudėties yra patikima ir kiek galima abejoti jos kritikais. Paanalizuosime, kas galėjo lemti statistinius skirtumus 1922 m. ir 1923 m. Kaune. Kauno miesto gyventojų etninė sudėtis pagal 1923 m. Lietuvos gyventojų surašymo duomenis 1923 m. rugsėjo mėnesį įvyko Lietuvos gyventojų surašymas. Pateikti statistiniai duomenis apie nepriklausomos Lietuvos gyventojus. Iš 2 028 971 Lietuvos Respublikos gyventojo 1 701 863 (arba 83,88 %) buvo lietuviai, 153 743 (7,6 %) žydai, 65 599 (3,23 %) lenkai, 50 460 (2,48 %) rusai, 29 231 (1,44 %) vokiečiai, 14 933 (0,73 %) latviai, 4 421 (0,22 %) gudai ir t. t. 3. Lenkiškoje istoriografijoje įsitvirtino nuostata, kad vienu iš reikšmingiausių demografinių ir politinių posūkių šiuolaikinės Lietuvos istorijoje buvo miestų lietuvėjimas. Kaip rodo tyrinėjimai, prieš Pirmąjį pasaulinį karą nei viename Lietuvos mieste lietuviškai kalbantys gyventojai nesudarė daugumos. Per du nepriklausomybės dešimtmečius visuose pagrindiniuose Lietuvos miestuose atsirado lietuvių dauguma 4. Sauliaus A. Sužiedėlio nuomone, ši tendencija išryškėjo jau ankstyvaisiais nepriklausomybės metais: 1923 m. Kaune gyveno 59 % lietuvių, o Šiauliuose 70 % (1897 m. atitinkamai 6,6 % ir 27,8 %). Ši Lietuvos miestų demografinė transformacija išryškino platesnę socialinę revoliuciją, kuri nebuvo vien tik vienos kultūros pakeitimas kita nacionaline kultūra. Autorius reziumuoja, kad iš esmės keitėsi lietuvių vaidmuo visuomeniniame krašto gyvenime 5. 2 Plačiau žr. K. Górski. Divide et impera, Białystok, 1995; P. Eberhardt, Między Rosją a Niemcami. Przemiany narodowościowe w Europie Środkowo-Wschodniej w XX w. Warszawa, 1996; K. Buchowski. Polacy w niepodległym państwie litewskim 1918 1940, Białystok, 1999 ir kt. 3 Lietuvos gyventojai. Pirmojo 1923 m. rugsėjo 17 d. visuotinio gyventojų surašymo duomenys, Kaunas, b. m. [1923], p. XXXVI. 4 S. A. Sužiedėlis, Valdžia, visuomenė ir antisemitizmas, Akiračiai, 1995, nr. 4 (268), p. 4. 5 Ten pat. 210

Pranas JANAUSKAS Kartu reikėtų pastebėti, kad, 1923 m. gyventojų surašymo duomenimis, Kaune gyveno 92 446 gyventojų: lietuvių 54 520 (58,9 %), žydų 25 044 (27,1 %), lenkų 4 193 (4,5 %), rusų 2 914 (3,1 %), vokiečių 3 269 (3,5 %) 6. Todėl Sužiedėlis daro išvadą apie esminius pokyčius Kaune jau ankstyvaisiais nepriklausomybės metais. Tiesa, pastebima, kad pastaruoju metu istorikai kiek abejoja 1923 m. visuotinio gyventojų surašymo duomenų patikimumu tautinių mažumų, ypač lenkų, atžvilgiu 7. Tačiau sugrįžkime į tuometinį Kauną. Apie spartų Kauno lietuvėjimą nuo tada, kai jis tapo laikinąją sostine, savo Dienoraštyje rašė Mykolas Römeris. Jo nuomone, šį pokytį suponavo spietimasis visų lietuviškų valstybinių įstaigų ir institucijų, kurios sutelkė krašto inteligentijos jėgas, nuolat čia auganti Lietuvos kariuomenė bei pabėgėliai iš Vilniaus ir tolimesnių krašto dalių 8. Praėjus vos kelioms dienoms po pirmojo įspūdžio, tų pačių metų pavasarį, 1919 m., Römerio Dienoraštyje paliktas dar vienas įrašas apie miesto tautinį pobūdį: Visa kas lietuviška, tapo madinga ir gerai matoma Kaune [...] Nėra jis dar tiek vienalytis ir išimtinai lietuviškas, kaip Marijampolė, bet jaučiama, kad yra tikrai lietuviškas. 9 1923 m. oficialios statistikos kritikai: organizacijos ir pavieniai asmenys Oficialios 1923 m. statistikos patikimu suabejojo Lietuvos lenkai. Jų Centrinis rinkimų komitetas, remdamasis rinkimų į Lietuvos seimus 1923 ir 1926 m. rezultatais, paskelbė savo statistiką. Šio šaltinio duomenimis, lietuviai Lietuvoje sudarė 76,37 % gyventojų, lenkai 9,99 %, žydai 8,98 %, vokiečiai 2,2 %, rusai 2,1 % 10. Centrinio lenkų rinkimų komiteto pateikti duomenys apie laikinosios sostinės gyventojų tautinę sudėtį taip pat skiriasi nuo oficialiosios 1923 m. statistikos. Šaltinyje pateikti tokie skaičiai: lietuvių Kaune gyventa 27 699 (29,92 %), 6 Lietuvos gyventojai. Pirmojo 1923 m...., p. 1, 13. 7 S. Kaubrys, M. Tamošaitis, Lietuvos vokiečiai tarp dviejų pasaulinių karų, Metmenys tapatybės istorijai, Vilnius, 2013, p. 32. 8 M. Römeris, Dienoraštis, 1918 m. birželio 13-oji 1919 m. birželio 20-oji, Vilnius, 2007, p. 365. 9 Ten pat, p. 370. Tiesa, tokį įspūdį M. Römeris susidarė tik atvykęs į Kauną pagal jo įrašus Dienoraštyje aiškėja, jog jis atvyko 1919 m. balandžio 14 d., o įrašas apie Kauno tautinį pobūdį padarytas balandžio 18 d. 10 Statystyka narodowościowa na podstawie danych głosowania do Sejmów, Kowno, 1926, s. 13. 211

Straipsniai lenkų 29 104 (31,48 %), žydų 29 427 (31,8 %), vokiečių 4 164 (4,54 %), rusų 2 082 (2,26 %) 11. Kauno miesto pateiktoji statistika yra informatyvi ta prasme, kad ne tik atskleidžia procentinę išraišką ir absoliučius skaičius visame mieste, bet ir atskiruose jo rajonuose. Didžiausias lietuvių procentas gyveno Aleksote (60 %), o mažiausias Vilijampolėje (5,57 %). Daugiausiai lenkų Žaliakalnyje (42,17 %) ir Karmelitų rajone (42,67 %), žydų daugiausiai buvo senamiestyje, mažiausiai Karmelitų rajone 12. Centrinis lenkų rinkimų komitetas savo statistika metė šešėlį ant 1923 m. visuotinio gyventojų surašymo patikimumo ir objektyvumo. Paties komiteto pozicija rėmėsi nuostata, kad lietuviai balsavo tik už lietuviškus sąrašus, o lenkai tik už lenkiškus. Jau tuo metu premjeras Ernestas Galvanauskas atmetė 1923 m. gyventojų surašymo falsifikavimo versiją bei pažymėjo, jog rinkimų rezultatai nustato piliečių grupes pagal visuomenines ir politines nuostatas, bet ne pagal etniškumą 13. Diskutuoti su tokiu teiginiu kažin ar būtų logiška ir, manytume, verta sutikti su lenkų tyrinėtojo Krzysztofo Buchowskio nuomone, jog... nepriimtinas tiek surašymo duomenų, tiek ir rinkimų statistika paremtų skaičiavimų pripažinimas patikimais 14. Tiek Antrosios Lenkijos Respublikos istorikai, tiek ir dabartiniai atkreipia dėmesį į dar vieną šaltinį, kuris, jų nuomone, gali liudyti apie tautybių santykius Laikinojoje sostinėje XX a. trečiojo dešimtmečio pirmoje pusėje 15. Tas šaltinis yra rinkimų į Kauno miesto tarybą rezultatai. Nepriklausomoje Lietuvoje nagrinėjamu laikotarpiu rinkimai įvyko keturis kartus 1918, 1920, 1921 ir 1924 m. Aistės Morkūnaitės-Lazauskienės atlikti tyrimai rodo Kauno miesto tarybos sudėtį procentais, nes bendras tarybos narių skaičius kito 16 *. 1 lentelė. Kauno miesto tarybos sudėtis (%) Lietuviai Lenkai Žydai Vokiečiai Rusai 1918 m. 16,9 42,3 31 8,5 1,4 1920 m. 27,3 27,3 32,7 9,1 3,6 1921 m. 34,5 30,9 25,5 5,5 3,6 1924 m. 38,6 22,9 31,4 4,3 2,9 Lentelė paimta iš A. Morkūnaitė. Rinkimų kampanijos į Kauno miesto savivaldybę (1918 1934), Kauno istorijos metraštis, Kaunas, 2000, t. 2, p. 119. 11 Ten pat, s. 4. 12 Ten pat. 13 Seimo stenogramos. Antrasis Seimas, 102 posėdis, 1924 m. gegužės 28 d. 14 K. Buchowski, Retorsijos įkaitai. Lenkai Lietuvos Respublikoje 1918 1940 metais, Darbai ir dienos, t. 34, Kaunas, 2003, p. 52. 15 K. Górski, Divide et impera, s. 307 351; A. Srebriakowski. Polacy w Litewskie SRR 1944 1989, Toruń, 2001, s. 31 35, J. Gierowska-Kallaur, Zarząd cywilny ziem wschodnich (19 lutego 1919 9 września 1920), Warszawa, 2003, s. 274. 16 *1918 m. buvo renkama 71 narių taryba, 1920, 1921 55, o 1924 70. 212

Pranas JANAUSKAS Šia statistika, ypač 1918 m., dažnai operuoja lenkų istorikai, stengdamiesi akcentuoti, jog ankstyvaisiais nepriklausomybės metais Kaunas buvo grynai lenkiškas. Labai tiesmukai rinkimų į tarybą rezultatus 1918 m. aiškina J. Gierowska-Kallaur. Ji rašo, jog, nepaisant lietuvių machinacijų, prijungiant lietuviškus priemiesčius kaip Aleksotą prie Kauno, 1918 m. rinkimai rodė, jog lenkų santykis su lietuviais buvo 72 su 28. Tyrinėtoja pritaria tuometinio lenkų komiteto siekiui prijungti lenkišką Kauną prie Lenkijos 17. Tiesa, tokie radikalūs pastebėjimai nedominuoja lenkiškoje istoriografijoje. Manytume, kad rinkimų į miesto tarybą statistika rodo atskirų bendruomenių susiorganizavimo lygį, o ne tautybių santykius Kaune. 1922 m. gyventojų surašymas Kaune Pažvelgti į tautybių santykius Kaune kalbamu laikotarpiu gali pagelbėti menkai dar istorinėje lektūroje funkcionuojantis faktas, kuomet 1922 m. pradžioje miesto savivaldybėje pradėjo veikti statistikos skyrius, ir jo pagrindiniu uždaviniu tapo visuotinis Kauno miesto ir priemiesčių gyventojų surašymas 18. Tų pačių 1922 m. antroje pusėje buvo atliktas Kauno miesto ir priemiesčių gyvenamų butų ir trobesių surašymas 19. Kokią situaciją parodė šis surašymas Kaune, likus metams iki visuotinio gyventojų surašymo valstybėje, kaip koreliavo 1922 m. duomenys su 1923 m. surašymo rezultatais, pagaliau, kam buvo reikalinga 1922 m. akcija, kuomet miesto tėvai žinojo apie būsimą visuotinį gyventojų surašymą Lietuvoje 20? Nenuostabu, kad atsakyti į pirmąją klausimo dalį galima remiantis statistika. Antrosios klausimo dalies įžvalgos ženklins straipsnio autoriaus spekuliatyvius pasvarstymus, viliantis, jog ateityje tai galbūt sužadins naujausių laikų Kauno istorijos tyrinėtojų atsaką. Pagal 1922 m. miesto valdybos inicijuotą gyventojų surašymą Kaunas buvo padalintas į septynis rajonus Senas miestas, Naujas miestas, Karmelitai, Žaliakalnis, Šančiai, Slabada (Vilijampolė) ir Aleksotas. Surašymo metu buvo 17 J. Gierowska-Kallaur, Zarząd cywilny ziem wschodnich..., s. 275. 18 (Be datos) Centralinio (centrinio) statistikos biuro raštas Kauno miesto valdybai, Kauno apskrities archyvas (KAA), f. 100, ap. 1, b. 83, l. 5. 19 Archyviniai duomenys rodo, kad surašymas buvo baigtas 1923 m. vasario paskutinėmis dienomis. 1923 02 28 Statistikos skyriaus vedėjo raštas Kauno miesto valdybai, KAA, f. 100, ap. 1, b. 83, l. 15. 20 1922 m. spalio 21 d. Centralinio statistikos biuro raštas Kauno miesto valdybai. Lyg apsidrausdamas biuras informavo valdybą, kad galutiniai miesto gyventojų skaičius bus patikrintas visuotinio Lietuvos gyventojų surašymo metu, KAA, f. 100, ap. 1, b. 1, l. 14. 213

Straipsniai fiksuojamos trys kategorijos: amžius, tautybė ir pilietybė. Koks gi Laikinosios sostinės veidas ryškėjo besimaišančių tautybių margume? Miesto valdžios įgyvendinta akcija rodė Kaune gyveno 84 352 žmonės: iš jų lietuviai sudarė 48,71 %, žydai 32,28 %, lenkai 9,85 %, rusai 2,78 %, vokiečiai 4,95 %, kitų tautybių 1,43 % 21. 2 lentelė. Kauno miesto ir priemiesčių gyventojai pagal tautybę (%) Tautybė Rajonai Senas miestas Naujas miestas Žalias kalnas Šančiai Slabada Karmelitai Aleksotas Lietuviai 28,61 57,37 63,73 48 65,41 17,06 71,04 Žydai 13,78 25,09 12,07 26,89 6,15 66,21 19,35 Lenkai 5,10 10,15 9,76 16,07 8,34 15,07 0,82 Rusai 1,09 2,49 3,22 6,25 2,26 0,53 0,70 Vokiečiai 0,81 2,63 8,89 1,50 15,64 0,47 7,81 Gudai 0,35 1,26 1,74 0,97 1,14 0,56 0,22 Kiti 0,26 1,01 0,59 0,32 0,46 0,10 0,06 Iš viso: 100 100 100 100 100 100 100 Lentelė sudaryta remiantis Gyventojų sąstatu sulig tautybės ir rajonų procentais Kauno mieste ir priemiesčiuose, KAA, f. 100, ap. 1, b. 83, l. 9. Viena vertus, 1922 m. statistika rodė, kad XIX a. antrosios pusės tendencijos Kaune buvo giliai įleidusios šaknis ir naujomis geopolitinėmis sąlygomis, praėjus keliems dešimtmečiams, mieste jos buvo veik nepajudinamos. Tai patvirtina žydų tirštai apgyvendinta Slabodkė, lietuviškas užnemuniškasis Aleksotas, lenkų pamėgtas Žaliakalnis ir kiti faktai. Antra vertus, matyti, kad 1922 m. surašymo rezultatai gerokai skiriasi nuo 1923 m. visuotinio Lietuvos gyventojų surašymo. 1922 m. duomenys nerodo, jog lietuviai Kaune sudarė daugiau kaip pusę gyventojų, o žydų, lenkų, vokiečių Kaune gyventa ženkliai daugiau nei pagal 1923 m. statistiką, vien tik rusų procentas beveik sutampa. Nežinia, ar 1922 m. duomenys leidžia kalbėti apie Kauno spartų lietuvėjimą ankstyvaisiais nepriklausomybės metais, kai ne lietuviai sudarė miesto gyventojų daugumą. Pagaliau ir bendras gyventojų skaičius ženkliai skiriasi, palyginus abu surašymus. 21 1922 m. Kauno miesto ir priemiesčių gyventojų sąstatas sulig tautybių, KAA, f. 100, ap. 1, b. 80, l. 11, Kauno miesto gyventojų skaičius nurodytas be kariškių, su jais gyventojų buvo 106 000, ten pat, b. 83, l. 1. 214

Pranas JANAUSKAS 70 60 50 40 30 20 10 0 58,9 48,71 32,28 27,1 Lietuviai 9,85 4,5 Lenkai 2,78 3,1 4,95 3,5 Vokiečiai 1,43 0 Kiti Rusai Žydai 1922 1923 1 schema. Gyventojų pasiskirstymas tautybėmis Kaune pagal 1992 m. ir 1923 m. surašymų duomenis (%). Schema sudaryta remiantis 1922 m. spalio 21 d. Centralinio statistikos biuro raštu Kauno miesto valdybai, KAA, f. 100, ap. 1, b. 1, l. 14; Lietuvos gyventojai. Pirmojo 1923 m. rugsėjo 17 d. visuotinio gyventojų surašymo duomenys, Kaunas, b. m. [1923], p. 1, 13. Kokie faktoriai galėjo turėti įtakos 1922 m. ir 1923 m. gyventojų surašymų Kaune rezultatams? 1923 m. įvykęs Lietuvos gyventojų surašymas buvo pirmas ir paskutinis oficialus surašymas valstybėje, kurioje, kaip ir Vidurio Rytų Europoje, dominavo tautinės valstybės idėja. Tyrinėtojų nuomone, tautinių mažumų skaičiaus nustatymas daugelyje tarpukario Europos kraštų yra sudėtingas 22. Nacionalizmo epochai įsibėgėjus, tautinė gyventojų struktūra turėjo svarbios politinės reikšmės. Skaičiai publikuoti statistiniuose leidiniuose tapo ginklu tiek tarptautiniuose, tiek vidaus ginčuose. Nors tautinė valstybė lietuvių kalba turi teigiamos konotacijos, tačiau dera nepamiršti, kad ši samprata vedė homogeniškos visuomenės link. O tai buvo norima pasiekti redukuojant tautinių mažumų skaičių valstybėje. Šia prasme galima manyti, kad Lietuva kažin ar sudarė išimtį europiniame kontekste. Paremti tokią minties eigą skatina gyventojų surašymo metu girdėtos gaidos apie sulenkintus lietuvius. Gyventojų surašinėtojai buvo mokomi, kad reikia skirti tautybę nuo pilietybės ir vartojamos kalbos (pabraukta mano P. J.). Tautybė yra žmonių grupė, priklausanti vienai padermei ir jungiama bendra istorija, kultūra ir papročiais. Pavyzdžiui, lietuvaitė, ištekėjusi už Rusijos piliečio, pati bus Rusijos pilietė, bet liks lietuvių tautybės. Taip ir lietuvis, nors iš mažens vartotų lenkų kalbą, nenustos buvęs lietuvių tautybės asmeniu. 22 J. Bardach, Od narodów politycznych do narodów etnicznych w Europie Środkowschodniej, Lublin, 1993, s. 16 18; P. Ther, Ciemna strona państw narodowych. Czystki etniczne w nowoczesnej Europie, Poznań, 2012, s. 67 73; P. Lawrence, Nacjonalizm. Historia i teoria, Warszawa, 2007 ir kt. 215

Straipsniai Čia pat priduriama, kad, jeigu tokie asmenys save laikytų ne lietuvių, o kitos kurios (rusų, lenkų) tautybės asmeniu, tada asmens lapeliuose žymėti tą tautybę, kuria jie save laiko 23. Po tokio paaiškinimo surašinėtojams Kauno gyventojui užsirašyti lenku neturėjo būti paprasta. Pagaliau, kiek šis pamokymas skyrėsi nuo lietuvių teritorinės programos architekto Petro Klimo dar iki nepriklausomybės deklaravimo mesto pastebėjimo, kad lenkų Lietuvoje yra labai mažas procentas, o daugiausia tai yra lietuviai ir Lietuvos piliečiai, tik su ypatingu istorijos paliktu atspaudu ir saviškiu pastarųjų laikų paverstu krypsniu 24. Įtikėtina, kad tokie mokymai tautinės valstybės kūrėjus lietuviškoje Lietuvoje bei jos sostinėje ragino surasti daugiau lietuvių ir ženkliai mažiau svetimtaučių, nei jų iš tikrųjų buvo. Toks mąstymas vedė link šiek tiek pagražintos padėties gyventojų statistikoje Kaune ir prie lituanocentristinio istorijos modelio formavimosi. Šaltiniuose aptinkamą svyruojantį bendrą Kauno gyventojų skaičių 25, manytume, taip pat galima paaiškinti. Painiavos kyla dėl archyvinių dokumentų, saugomų Kauno apskrities archyvo Statistikos fonde (F. 100). Čia saugomi 1923 m. gyventojų surašymo Kaune miestų surašinėtojams skirti kontrolės lapai. Daugelyje jų Kaunas suskirstytas į 7 rajonus: 1 Senas miestas; 2 Aleksotas; 3 Naujas miestas; 4 Karmelitai; 5 Žaliakalnis; 6 Slabada; 7 Šančiai. Pavyko rasti vieną surašinėtojų lapą, kuriame nurodytas 8 Kauno rajonas Fortų zonos 26. Ši maišalynė, regis, ir paaiškina, kodėl bendras gyventojų skaičius Kaune 1923 m. svyruoja. Abejoti 1923 m. visuotinio Lietuvos gyventojų surašymo Kaune etninės sudėties patikimumu ir objektyvumu verčia dėmesio sutelkimas į švietimo sritį laikinojoje sostinėje. Centrinis statistikos biuras parengė žinių apie pradžios mokyklas Kaune XX a. trečio dešimtmečio viduryje. 1924 m. pabaigoje Kaune veikė 24 lietuviškos pradžios mokyklos, kuriose mokėsi 2358 vaikai, 11 lenkų mokyklų 1272 vaikai, 10 žydų 1301 vaikas 27. Jeigu tikėtume oficialiąja 1923 m. statistika, tuomet beveik kas trečias Kauno gyventojas lenkas buvo pradinės mokyklos mokinys. 23 (Be datos) Paaiškinimai asmens lapeliams užpildyti, KAA, f. 100, ap. 1, b. 80, l. 30. 24 P. Klimas, Lietuva, jos gyventojai ir sienos, Vilnius, 1917, p. 31. 25 1923 m. visuotinio Lietuvos gyventojų surašymo Kaune surašinėtojams skirtas lapas, KAA, f. 100, ap. 1, b. 80, l. 22. Jame pažymėta, kad iš viso Kaune gyveno 74 433 žmonės; Lietuvos gyventojai 1923 m..., p. 20. Statistikos leidinyje nurodyta, jog Kaune gyveno 92 446. Šiuo skaičiumi dažniausiai ir operuoja tyrinėtojai. Toks skaičius nurodytas ir lenkų Centrinio rinkimų komiteto statistikoje (žr. Statystyka narodowosciowa..., s. 4.). 26 1923 m. miestų surašinėtojų kontrolės lapas, KAA, f. 100, ap. 1, b. 80, l. 31; Fortų zonos rajonas yra įtrauktas į oficialiai skelbtą statistiką Lietuvos gyventojai. 1923 m..., p. 20 (jo nėra lenkų duomenyse). 27 1924 m. lapkričio 1 d. žinios apie Kauno miesto pradžios mokyklas, KAA, f. 100, ap. 1, b. 83, l. 169. 216

Pranas JANAUSKAS Kodėl Kauno miesto politikai, žinodami apie artėjantį Lietuvos gyventojų surašymą, nutarė atlikti šį darbą anksčiau, t. y. dar 1922 m. Kaune? Pirma, ką reikėtų pabrėžti, šis klausimas buvo ypač aktualus miesto finansų skyriui. Jam reikėjo rinkti mokesčius į Kauno biudžetą ir buvo visai nesvarbu, kokios etninės priklausomybės kaunietis juos mokėjo. Surašymo svarbą lėmė ir artėjantys rinkimai į Seimą. Taigi reikėjo žinoti maksimaliai tikslesnį Kauno gyventojų skaičių. Įtikėtina, kad daugiatautei Kauno miesto tarybai nereikėjo pagražinto Kauno vaizdo, o ir miesto burmistrui Jonui Vileišiui tai nerūpėjo. Šito surašymo iniciatoriams nebuvo svarbus savųjų ir svetimųjų santykis Kaune, jie rūpinosi pilietinės visuomenės kontūrų formavimu. Išvados 1. 1923 m. visuotinio Lietuvos gyventojų statistikos duomenys tautybės skiltyje kelia daug abejonių dėl jų patikimumo ir objektyvumo. Šios problemos buvo nulemtos nacionalizmo epochos aplinkybių, ypač tuometinės tautinės valstybės ir jos idealo homogeniškos visuomenės siekio. 1923 m. statistiniai duomenys prisidėjo prie etnocentristinės paradigmos formavimosi. 2. Metodologiniu požiūriu nepatikimi atrodo ir Centrinio lenkų rinkimų komiteto duomenys apie tautinę gyventojų sudėtį Kaune XX a. 3 dešimtmečio pirmoje pusėje. 3. Galima teigti, kad istoriografijoje beveik nefigūruojantis 1922 m. Kauno miesto tarybos organizuotas gyventojų surašymas mieste objektyviai atspindi padėtį laikinojoje sostinėje. Šio surašymo duomenys leidžia peržiūrėti lietuviškoje istoriografijoje įsigalėjusią nuostatą apie Kauno lietuvėjimą ankstyvaisiais nepriklausomybės metais (1923 m.) ir traktuoti tai, kaip dar vieną stereotipą naujausių laikų Lietuvos istorijoje. Literatūra J. BARDACH, Od narodów politycznych do narodów etnicznych w Europie Środkowschodniej, Lublin, 1993. K. BUCHOWSKI, Polacy w niepodległym państwie litewskim 1918 1940, Białystok, 1999 ir kt. K. BUCHOWSKI, Retorsijos įkaitai. Lenkai Lietuvos Respublikoje 1918 1940 metais, Darbai ir dienos, t. 34, Kaunas, 2003. P. EBERHARDT, Między Rosją a Niemcami. Przemiany narodowościowe w Europie Środkowo-Wschodniej w XX w., Warszawa, 1996. J. GIEROWSKA-KALLAUR, Zarząd cywilny ziem wschodnich (19 lutego 1919 9 września 1920), Warszawa, 2003. 217

Straipsniai K. GÓRSKI, Divide et impera, Białystok, 1995. S. KAUBRYS, M. TAMOŠAITIS, Lietuvos vokiečiai tarp dviejų pasaulinių karų, Metmenys tapatybės istorijai, Vilnius, 2013. P. KLIMAS, Lietuva, jos gyventojai ir sienos, Vilnius, 1917, p. 31. A. MORKŪNAITĖ, Rinkimų kampanijos į Kauno miesto savivaldybę (1918 1934), Kauno istorijos metraštis, Kaunas, 2000, t. 2. P. LAWRENCE, Nacjonalizm. Historia i teoria, Warszawa, 2007 ir kt. A. SREBRIAKOWSKI, Polacy w Litewskie SRR 1944 1989, Toruń, 2001. S. A. SUŽIEDĖLIS, Valdžia, visuomenė ir antisemitizmas, Akiračiai, 1995, nr. 4 (268), p. 4. P. THER, Ciemna strona państw narodowych. Czystki etniczne w nowoczesnej Europie, Poznań, 2012. S. VAITEKŪNAS, Lietuvos gyventojai. Per du tūkstantmečius, Vilnius, 2006. Pranas JANAUSKAS THE ETHNIC COMPOSITION OF KAUNAS INHABITANTS AT THE BEGINNING OF THE 1920s Summary This article analyses the data about the ethnic composition of Kaunas inhabitants according to the population census of 1923 in Lithuania and the statistics collected by the Polish Election Committee to Lithuanian Sejms. According to the official data, 58,9 % Lithuanians, 27,1 % Jews, 4,5 % Poles, and other nationalities lived in Kaunas in 1923. These numbers enabled to establish the discourse of Lithuanian historiography based on Kaunas Lithuanization during the early period of the Lithuanian independence. The Polish Election Committee to Lithuanian Sejms provides the following data about the above mentioned period: 29,92 % Lithuanians, 31,48 % Poles, 31,8 % Jews, and others. The leading position of the author of the present article is that this statistical data is not objective and reliable. The author has found the data which is based on the year 1922; it is related to the population census initiated by Kaunas City Council. According to these documents, 48,71 % Lithuanians, 32,78 % Jews, 9,85 % Poles, and other nationalities were living in Kaunas. The analysis and the conclusions have shown that the population census initiated by Kaunas City Council might be taken as an answer to the situation that existed at the beginning of the 1920s in Kaunas, concerning its ethnic composition. Keywords: Kaunas City, Ethnic Composition, Lithuanians, Poles, Jews. 218