Nr. 18 (147) Kraðto apsaugos ministerijos informacinis leidinys

Transkrypt

1 Nr. 18 (147) Kraðto apsaugos ministerijos informacinis leidinys Leidinyje spausdinamą informaciją pateikė Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie KAM

2 2 KRAÐTO APSAUGA AOTD direktorius plk. Juozas Kačergius: pasirinkusiems nelengvą žvalgybininko kelią noriu palinkėti stiprybės ir ištvermės Lietuvos žvalgyba švenčia 90 metų jubiliejų. XX amžiaus pradžioje atkūrus Lietuvos Respubliką iškilo ir poreikis ją ginti. Valstybės gynyba neįsivaizduojama be informacijos apie galimą priešą, jo stipriąsias ir silpnąsias puses. Į šiuos klausimus galėjo atsakyti tik gerai organizuota ir stipri žvalgyba, todėl 1918 metų spalio 27 dieną buvo įkurtas II skyrius Žinių tarnyba, šiandieninės karinės žvalgybos ir kontržvalgybos pirmtakė. Lietuvoje, kaip ir daugelyje pasaulio valstybių, žvalgybos istorija prasideda nuo organizuoto valstybingumo pradžios. Kiekvienai laisvai ir save gerbiančiai šaliai yra gyvybiškai būtina turėti ne tik kariuomenę savo nepriklausomybės ir egzistencijos garantą, bet ir stiprią žvalgybą, be kurios neįsivaizduojamas nei karinis planavimas, nei veiksminga šalies gynyba. Nenuostabu, kad stiprios ir veiksmingos karinės žvalgybos sukūrimo idėja gimė jau pirmaisiais nepriklausomos valstybės gyvavimo mėnesiais m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, atgimė ir Lietuvos karinė žvalgyba m. balandžio 25 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė nutarimą įsteigti Krašto apsaugos departamentą. Viena šio departamento funkcijų buvo rinkti ir analizuoti informaciją, susijusią su SSRS ginkluotųjų pajėgų daliniais ir jų judėjimu. Tuometinio Krašto apsaugos departamento Žvalgybos skyrius pagal ikikarinės Lietuvos tradicijas buvo pavadintas Antruoju skyriumi, o 1990 m. birželio 1 d. Alfonsas Bajoras buvo paskirtas pirmuoju Antrojo skyriaus viršininku. Ši data laikytina atkurtos Lietuvos karinės žvalgybos veiklos pradžia m. rugsėjo 23 d. Lietuvos Respublikos Seimas įstatymu patvirtino atnaujintą Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos statutą, kuriame spalio 27-oji Žvalgų diena paskelbta profesine AOTD darbuotojų švente. Šiemet ši šventė, kurią švenčiame jau penktuosius metus, yra ypač džiugi ir prasminga, kadangi lygiai prieš 90 metų 1918 m. spalio 27 d. Lietuvoje buvo oficialiai įkurta pirmoji karinės žvalgybos institucija. Antrajam operatyvinių tarnybų departamentui plk. Juozas Kačergius pradėjo vadovauti 2007 metais. Departamento vėliavą iškilmingos ceremonijos metu jam įteikė krašto apsaugos ministras Juozas Olekas Jos tradicijas mūsų departamentas garbingai tęsia iki šiol. Atkurtoji Lietuvos karinė žvalgyba pastaruosius 18 metų nuolat augo ir stiprėjo. Atsižvelgiant į konkrečias laikmečio aplinkybes, demokratijos vertybes ir keliamus uždavinius, buvo nuolat tobulinama departamento struktūra, keliama čia dirbančių bei tarnaujančių žmonių kvalifikacija, stiprinama materialinė bazė. Šiandien galime pagrįstai didžiuotis, kad Lietuvos karinė žvalgyba yra visiškai pajėgi atlikti jai keliamus uždavinius, pripažinta ir įvertinta ne tik šalies viduje, bet ir NATO bei ES žvalgybinėse bendruomenėse. Viena pagrindinių mūsų departamento funkcijų vykdant žvalgybą ir kontržvalgybą stiprinti krašto apsaugos sistemos saugumą ir šalies gynybinę galią. Akivaizdu, jog tiksli, laiku pateikta ir patikima žvalgybinė informacija yra nepakeičiama priimant bet kokius sprendimus, ženkliai sutrumpina sprendimų priėmimo laiką, padeda iš anksto identifikuoti grėsmes bei imtis atitinkamų veiksmų šioms grėsmėms neutralizuoti. XXI amžiuje efektyviai veikiančių žvalgybos tarnybų svarba dar labiau išaugo dėl pasikeitusio grėsmių pobūdžio bei masto. Taigi žvalgybos tarnybos yra neda- loma fundamentalias permainas XXI a. patiriančios visuomenės dalis. Amžių tėkmėje keičiasi technologijos, geopolitinė situacija, žmonių patirtis, tačiau pagrindinės žvalgybos funkcijos ir tikslai išlieka tie patys: užtikrinti stabilų ir saugų tam tikros žmonių bendruomenės, jos sukurto valstybinio darinio bei jame veikiančių institucijų egzistavimą, laiku informuoti apie kylančias grėsmes ir prisidėti prie jų neutralizavimo. Spalio 27-osios Žvalgų dienos proga noriu palinkėti visiems pasirinkusiems nelengvą žvalgybininko kelią stiprybės ir ištvermės įgyvendinant šiuos tikslus.

3 FAKTAI BE KOMENTARØ 3 Žvalgyba turi būti aktyvi, laiku reaguojanti į galimas grėsmes Apie Antrojo operatyvinių tarnybų departamento veiklą, taip pat ES ir NATO saugumo ir gynybos politiką bei žvalgybos svarbą kalbamės su ES karinio štabo viršininko pavaduotoju, ES karinio štabo žvalgybos padalinio vadovu brg. gen. Gintaru Bagdonu, kuris metais vadovavo Antrajam operatyvinių tarnybų departamentui. Kaip Jūs atėjote į žvalgybinę bendruomenę? Ar to siekėte, ar tiesiog palankiai susiklostė aplinkybės? Neturėjau planų tapti žvalgu, juo tapau susiklosčius aplinkybėms. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo pradžioje turėjau viziją tarnauti kariuomenėje. Skatinamas idealistinių idėjų, kaip ir dauguma to meto Lietuvos gyventojų, troškau prisidėti prie Lietuvos valstybės atkūrimo. Sąjūdžio laikais priklausiau žaliaraiščių būriams, kurie Sąjūdžio renginių metu palaikydavo viešąją tvarką, o 1990 metais, atkūrus šalies nepriklausomybę, saugojo valstybinius objektus m. sausio įvykių metu daviau priesaiką ir tapau savanoriu, neilgai trukus įstojau į profesinę karo tarnybą. Tapti žvalgu mane netiesiogiai pastūmėjo darbas Lietuvos gynybos atašė Latvijos ir Estijos Respublikose m. Nuo 1998 m. gruodžio mėn. pradėjau žvalgo karjerą KASP štabe vadovavau štabo Žvalgybos ir kontržvalgybos skyriui m. pavasarį Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie KAM (AOTD) perėmė Lietuvos gynybos atašė koordinavimo funkciją. Kadangi šioje srityje turėjau patirties, buvau perkeltas į tarnybą AOTD. Man buvo pavesta sukurti padalinį, koordinuojantį Lietuvos gynybos atašė veiklą. Po keleto mėnesių tarnybos naujoje vietoje išvykau mokytis į vyresniųjų štabo karininkų kursus Baltijos gynybos koledže Estijoje, Tartu. Tikėjausi po studijų tęsti tarnybą kariuomenėje, jos daliniuose, tačiau 2001 m. pirmomis sausio dienomis Krašto apsaugos ministro buvau atšauktas iš studijų ir paskirtas AOTD direktoriumi. Su kokiais iššūkiais teko susidurti ir kokias svarbiausias pa- mokas Jums reikėjo išmokti tapus žvalgu? Skirtingais laikotarpiais buvo skirtingos ir pamokos bei iššūkiai. Tarnaujant žvalgyboje bene pats maloniausias iššūkis buvo vadovauti aukštos motyvacijos AOTD pareigūnams. Pamenu vieno Vakarų šalies kolegos, daugybę metų dirbusio žvalgybos tarnyboje (tuo metu vadovavusio NATO štabo žvalgybos padaliniui), diskusijoje išsakytą nuomonę, kad yra nesunku sukurti efektyviai veikiančią žvalgybinę organizaciją ir jai vadovauti, jei joje dirba išsilavinę ir motyvuoti žmonės. Žvalgybos efektyvumas labai priklauso nuo komandinio darbo, grindžiamo tarpusavio pasitikėjimu ir lojalumu valstybei bei institucijai. Ne veltui apie patikimą žmogų yra sakoma: su juo eičiau į žvalgybą. Todėl vienas iš iššūkių buvo pritraukti ir motyvuoti geriausius darbuotojus tarnybai departamente. Šis iššūkis susietas su vadybos specialioje institucijoje ypatumais, kur neužtenka vien aklai vadovautis teisės aktais, statutais ar lazdos ir saldainio principu. Tokioje institucijoje, kaip Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas, neišvengiamai reikėjo ieškoti ir kitokių metodų, skatinančių tarpusavio pasitikėjimą, sukuriančių gerą darbinę atmosferą. Tokios pastangos turi būti nuolatinės, išradingos ir įtraukiančios visų padalinių vadovus. Jei kaip buvęs vadovas esu pakankamai objektyvus, manau, bendromis pastangomis pavyko sukurti ir palaikyti gerą komandinę departamento dvasią. Remiantis minėto NATO pareigūno sentencija, buvo nesunku organizuoti žvalgybinę veiklą, nes AOTD komandą sudarė puikiai išsilavinę ir motyvuoti žmonės. Tačiau organizuoti žvalgybos ir kontržvalgybos veiklą nebuvo toks didelis iššūkis, kaip suderinti būtinus ryšius, sąveiką su kitomis Lietuvos institucijomis, kurios naudojasi žvalgybos ir kontržvalgybos produktais ir kontroliuoja departamento veiklą. Šis iššūkis, mano įsitikinimu, buvo natūraliai sąlygojamas mūsų, kaip naujai atkurtos valstybės pareigūnų, tarp Nukelta į 4 p m. Lietuvai tapus NATO ir ES nare, tapome Aljanso žvalgybinės bendruomenės dalimi. Tai buvo nediskutuotinas poreikis ir sąlyga sėkmingai žvalgybos veiklai, kadangi žvalgyba, kaip jokia kita šalies institucija, privalo suprasti šalies lūkesčius ir tikslus bei pasaulyje vykstančius procesus, jų įtaką Lietuvai

4 4 KRAÐTO APSAUGA Atkelta iš 3 p. jų ir žvalgų, patirties stokos, ir tai buvo neišvengiamas etapas. Problemos esmę galima apibūdinti taip: AOTD ir kai kurios institucijos skirtingai suprato žvalgybos ir kontržvalgybos uždavinius bei funkcijas. Žvalgybos efektyvumas priklauso ne tik nuo pačios tarnybos veiklos organizavimo, bet ir nuo žvalgybos tarnybos bei jos veiklos rezultatų sėkmingo panaudojimo kitų valstybės institucijų (ne tik Krašto apsaugos ministerijos ir kariuomenės) veikloje. Išmokta pamoka neužtenka gerai organizuoti žvalgybos ir kontržvalgybos darbą, būtina nuolat aiškinti kitų institucijų sprendimų priėmėjams apie žvalgybos vaidmenį, galimybes ir apribojimus, pvz., kad žvalgybos tarnyba nėra teisėsaugos institucija arba kad žvalgybos tarnybos pareiga yra pateikti kitoms institucijoms žvalgybos informaciją, pagal kurią jos priima atitinkamus sprendimus arba jų nepriima. Kiek Lietuvai, kaip pakankamai mažai valstybei, kuri dažniausiai nevaidina lemiamo vaidmens didžiojoje pasaulio politikoje, yra reikalinga sava žvalgybinė bendruomenė? Pirmiausia žvalgyba ir yra reikalinga būtent tam, kad Lietuva nebūtų maža ir nereikšminga geopolitikoje šalies galia yra apibrėžiama ne tik šalies teritoriniu dydžiu ar gyventojų skaičiumi, bet ir sugebėjimu įsitvirtinti tarptautinėje arenoje. Šis rodiklis apima tokius aspektus, kaip pajėgumą apginti savo šalį ir eliminuoti galimas grėsmes, taip pat šalies tarptautinį aktyvumą, indėlį į tarptautinį saugumą ir stabilumą, taip pat gebėjimą projektuoti savo įtaką užsienio politikai. Žvalgyba yra vienas iš tų įrankių, kuris kartu su kitais valstybės turimais įrankiais gali būti naudojamas daugelyje sričių. Šiuolaikiniame informaciniame laikmetyje tam tikra žvalgybos informacija gali būti labai vertinga tarptautinio bendradarbiavimo srityje. Kadangi grėsmių, rizikos ir iššūkių spektras valstybių ir žmonių saugumui tapo labai įvairus, žvalgybos vaidmuo, o kartu ir atsakomybė, yra kaip niekada reikšmingi. Gyvename tokiame laikmetyje, kuomet, iš vienos pusės dėl globalizacijos, iššūkius demokratinių visuomenių saugumui kelia asimetrinės grėsmės, tokios kaip terorizmas, organizuotas nusikalstamumas, kibernetinio ir informacinio karo grėsmės, energetinio saugumo problemos, iš kitos pusės, egzistuojant skirtingų režimų valstybėms, tarp jų ir nedemokratiškai valdomų ar visai totalitarinių, nepranyksta ir senosios grėsmės, įskaitant ir karinius konfliktus. Esant tokiam plačiam grėsmių ir iššūkių spektrui, manau, kad net ir didžiausių valstybių žvalgybos ir saugumo tarnyboms būtų per sunkus uždavinys vienoms surinkti ir įvertinti skirtingo pobūdžio žvalgybinę informaciją. Todėl Lietuva turi stiprinti savo žvalgybinius pajėgumus ir bendradarbiaudama su ES bei NATO šalių žvalgybos institucijomis prisidėti užtikrinant demokratinės visuomenės saugumą. Net ir pačios mažiausios ES šalys narės turi savo žvalgybos pajėgumus. Beje, kai kurios Europos šalys, mažindamos ginkluotąsias pajėgas, stiprina žvalgybą kuria efektyvius išankstinio įspėjimo pajėgumus, kurie įgalina laiku paruošti šalį atremti galimas grėsmes, pvz., vykdyti mobilizaciją. Apibendrinant reikėtų pabrėžti, kad norint laiku reaguoti į galimas grėsmes ir iššūkius, Lietuvos saugumas turi nuolat stiprinti ir atnaujinti žvalgybos ir kontržvalgybos pajėgumus. Žvalgyba turi būti aktyvi, puolanti, o ne besiginanti, t. y. laiku reaguojanti į galimas grėsmes; dinamiška ir besikeičianti sugebanti pritaikyti esamą struktūrą, turimus pajėgumus, atsižvelgdama į esamojo laikotarpio iššūkius ir grėsmes. Žvalgybos tarnybai yra labai svarbus aktyvus abipusis bendradarbiavimas su Lietuvos partneriais, ES ir NATO šalių žvalgybos tarnybomis. Ar keitėsi Lietuvos žvalgybos uždaviniai ir pats žvalgybos procesas mūsų valstybei įstojus į ES ir NATO? Pagrindinė žvalgybos ir kontržvalgybos misija ir bendrieji uždaviniai, kurie yra nustatyti Lietuvos žvalgybos įstatyme, beje, priimtame 2000 m. (t. y. dar gerokai iki įstojimo į ES ir NATO), nesikeitė, keitėsi tik tam tikri reikalavimai. Pirmiausia ir svarbiausia, turėjome įdiegti atitinkamus saugumo reikalavimus ir suformuoti kompleksinę saugumo sistemą, užtikrinančią krašto apsaugos sistemos vidinį saugumą nuo galimų grėsmių įslaptintai informacijai, personalui ir infrastruktūrai. Šioje srityje ypač daug turėjo padirbėti informacijos apsaugos specialistai ir teisininkai, taip pat kontržvalgybos pareigūnai. Šiuo laikotarpiu neišvengiamai turėjome keisti struktūrą, mokytis, suvienyti bendras viso departamento (analitines ir rinkimo) žvalgybos ir kontržvalgybos bei informacijos apsaugos pastangas. Pasikeitė žvalgybos ir kontržvalgybos pareigūnų kai kurie darbo organizavimo aspektai ir veiklos krūvis, atsižvelgiant į tai, kad įstojusi į NATO Lietuva įsitraukė į Aljanso žvalgybinės bendruomenės veiklą. Įstojimas į ES ir NATO turėjo įtakos žvalgybos veiklai ir pačiam procesui dėl KAM, kariuomenės, URM aktyvaus dalyvavimo NATO, ES veikloje ir tarptautinėse misijose. Galiausiai daugeliui departamento pareigūnų buvo būtina per trumpą laiką išmokti ar patobulinti anglų, prancūzų kalbą. Kitaip nebūtume šių tarptautinių organizacijų ir šalių narių tarnybose pripažinti, nebūtume tapę lygiaverčiais partneriais, tuo pačiu negalėtume prisidėti prie savo šalies saugumo interesų stiprinimo. Be to, daugeliui darbuotojų išmokus užsienio kalbų, buvo neapsakomai džiugu matyti, kaip keičiasi ir profesionalėja departamento personalas atsivėrė galimybės mokytis, tobulintis įvairiose užsienio mokymo įstaigose, kursuose, aktyviai dalyvauti tarptautiniuose susitikimuose, kartu su kitų šalių atstovais tarnauti tarptautiniuose štabuose, misijose. Įstojimas į transatlantines institucijas, be saugumo garantijų, dar suteikė neįkainojamą galimybę valstybės Kadangi grėsmių, rizikos ir iššūkių spektras valstybių ir žmonių saugumui tapo labai įvairus, žvalgybos vaidmuo, o kartu ir atsakomybė, yra kaip niekada reikšmingi

5 FAKTAI BE KOMENTARØ 5 piliečiams sugrįžti į Europą, jos visuomenę ir kultūrą, t. y. pralaužti provincialumą, atsikratyti sovietinio mąstymo būdo ir grįžti prie europietiškų vertybių. Žvalgybos bendruomenės nariams grįžimas į Europą buvo nediskutuotinas poreikis ir sąlyga sėkmingai žvalgybos veiklai, kadangi žvalgyba, kaip jokia kita šalies institucija, privalo suprasti šalies lūkesčius ir tikslus bei pasaulyje vykstančius procesus, jų įtaką Lietuvai. Šiame kontekste buvo patobulinta naujų darbuotojų ir karių atrankos darbui į Departamentą tvarka tarp daugybės reikalavimų naujai priimamiems pareigūnams buvo išskirtas tinkamas išsilavinimas, kurį atspindi ne tik diplomai ar jų skaičius, bet ir tam tikros kandidato asmeninės savybės, apibrėžiančios jo vertybių skalę, siekį tobulėti ir kt. Reikėtų paminėti, kad šiuo laikotarpiu Lietuvos Respublikos Seimas priėmė AOTD statutą, kuris ne tik nustatė departamento paskirtį, teisinius veiklos pagrindus, uždavinius ir funkcijas, bet ir sulygino departamente tarnaujančių karių ir civilių pareigūnų statusą, teises ir pareigas, tarnybos santykius ir socialines garantijas. Taip pat sulygino AOTD pareigūnų statusą su kitų šalies specialiųjų institucijų pareigūnų statusu. Kokius svarbiausius iššūkius tenka spręsti ES ir NATO žvalgybinėms bendruomenėms šiandien? Kadangi šiuo metu tarnauju ES, tai galėčiau daugiau pasakyti apie pastarąją. Kaip žinoma, žvalgybos uždaviniai betarpiškai yra priklausomi nuo užsienio, saugumo ir gynybos politikos. Vadinamoji ES bendroji užsienio ir saugumo politika yra apibrėžiama visų ES šalių narių bendru konsensusu. Todėl ir uždaviniai žvalgybos bendruomenei yra susieti su visų ES šalių narių interesais. Šiuo aspektu tarp ES ir NATO nėra didelio skirtumo NATO, būdama kolektyvinė gynybos organizacija, poreikius žvalgybai taip pat nustato bendru sutarimu. Taigi Europos Sąjungos žvalgybinės bendruomenės uždaviniai atspindi visų ES šalių narių iššūkius, tarp jų ir Lietuvos. Apibendrindamas galėčiau paminėti iššūkius ir grėsmes, kurios pateiktos atvirai prieinamoje Europos saugumo strategijoje, regioniniai konfliktai, žlugusios šalys, terorizmas, masinio naikinimo ginklų platinimas ir kt. Ką galėtumėte patarti tiems, kurie svajoja prisijungti prie Lietuvos žvalgybinės bendruomenės? Siektina, kad darbui Lietuvos žvalgybinėje bendruomenėje būtų atrenkami tokie žmonės, kurie, perfrazavus JAV prezidento Dž. Kenedžio posakį, neklausia, ką jiems Tėvynė gali duoti, bet klausia, ką jie gali duoti jai. Žvalgybos pareigūnas turi turėti tvirtas moralines vertybes, būti lojalus savo valstybei, išsilavinęs, plataus akiračio ir viskuo besidomintis. Vertinamos tokios savybės, kaip komunikabilumas, gebėjimas pažinti žmones ir dirbti komandoje. Siektina, kad kandidatai dirbti žvalgyboje būtų santūrūs, pastovaus būdo žmonės. Nuotykių ieškotojams, savo vietos gyvenime nerandantiems ar linkusiems į kraštutinumus ir radikalumą šalies žvalgybinėse institucijose ne vieta. Reikalavimų kandidatams yra keliama daug, tačiau tai dar ne viskas turi lydėti sėkmė arba palankiai susiklostyti aplinkybės, nes atviri konkursai į tarnybą žvalgybos ar kontržvalgybos institucijose neskelbiami. Jus gali pastebėti ir pasiūlyti dirbti šioje srityje. NATO ir Europos Sąjungos žvalgyba iš arčiau Niekam ne paslaptis, kad nuo seniausių laikų dauguma pasaulio valstybių vykdo žvalgybą ir steigia specializuotas slaptas institucijas žvalgybos tarnybas. Bent jau apie galingiausiųjų pasaulio valstybių žvalgybos tarnybas bei jų veiklą šiek tiek yra girdėjęs kone kiekvienas. Tačiau tarptautinių organizacijų žvalgybos institucijos yra dar gana naujas reiškinys, todėl apie NATO, o ypač apie Europos Sąjungos žvalgybą daugelis pirmą kartą turbūt išgirdo tik prieš gerus metus, kai vadovauti ES žvalgybai buvo paskirtas buvęs Lietuvos karinės žvalgybos (Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie KAM) direktorius brigados generolas Gintaras Bagdonas. Šis paskyrimas akivaizdus įrodymas, kad per keletą Lietuvos narystės NATO ir ES metų mūsų valstybės žvalgybos tarnyboms pavyko sklandžiai integruotis į minėtųjų organizacijų žvalgybinę bendruomenę ir pelnyti jos pripažinimą. Taigi kaip NATO ir ES žvalgybos institucijos atrodo iš vidaus, kokie yra pagrindiniai jų skirtumai ir panašumai? Akivaizdu, kad NATO, kaip galingiausiam pasaulio kariniam Aljansui, nuo pat susikūrimo buvo gyvybiškai svarbu turėti žvalgybą, be kurios bet koks karinis planavimas ar operacijų vykdymas šiuolaikiniame pasaulyje yra neįsivaizduojamas. Tiksli, laiku gauta ir patikima žvalgybinė informacija yra nepakeičiama priimant bet kokius sprendimus. Sklandžiai veikianti žvalgyba ženkliai sutrumpina sprendimų priėmimo laiką, padeda iš anksto identifikuoti grėsmes ir imtis atitinkamų veiksmų šioms grėsmėms neutralizuoti. XXI amžiuje efektyviai veikiančios NATO žvalgybinės sistemos svarba dar labiau išaugo dėl pasikeitusio grėsmių pobūdžio ir masto m. vykusiame NATO Stambulo viršūnių susitikime akcentuota, kad būtina tobulinti keitimosi žvalgybine informacija tarp Aljanso narių procedūras, reformuoti NATO žvalgybos struktūrą ir vystyti savus žvalgybinės informacijos rinkimo pajėgumus. Šiuo metu tokių pajėgumų NATO neturi, taigi yra smarkiai priklausoma nuo valstybių narių teikiamos žvalgybinės informacijos. Tiesa, pagrindiniame NATO štabe Briuselyje veikiantis Situacijų centras kiaurą parą stebi atvirųjų šaltinių informaciją ir periodiškai rengia žvalgybinius produktus NATO vadovybei. Tačiau bene svarbiausias NATO žvalgybos sistemos elementas yra Tarptautinio karinio štabo Žvalgybos padalinys, kuriam žvalgybinę informaciją teikia NATO šalių karinės žvalgybos tarnybos. Čia tarnaujantys įvairių NATO šalių žvalgybos karininkai, remdamiesi valstybių narių atsiųsta žvalgybine informacija, rengia Aljansui aktualius žvalgybinius produktus, kaupia duomenų bazes bei koordinuoja pagrindinių NATO suderintosios žvalgybos produktų rengimą. Beje, NATO suderintoji žvalgyba yra unikalus, tik šioje organizacijoje naudojamas žvalgybinės produkcijos rengimo metodas, turintis tiek privalumų, tiek ir trūkumų. Jo esmė ta, kad žvalgybiniai produktai rengiami dalyvaujant beveik visoms NATO valstybėms (Liuksemburgas ir Islandija apskritai neturi karinės žvalgybos tarnybų, todėl rengiant tokius žvalgybinius dokumentus paprastai nedalyvauja). Toks NATO suderintosios žvalgybos dokumentas gali būti patvirtinamas tik vienbalsiu visų valstybių pritarimu, kai niekam nebelieka abejonių, kad pateikta žvalgybinė informacija yra tiksli ir patikima. Savaime suprantama, kad tokia žvalgybinių dokumentų rengimo procedūra yra ganėtinai ilga ir komplikuota, todėl tinkama tik ilgalaikiams strateginės žvalgybos produktams rengti. Šie žvalgybiniai produktai yra labai naudingi planuojant Aljanso politiką ir karinius pajėgumus, tačiau, Aljansui plečiantis, suderinimo procedūra darosi vis sudėtingesnė ir ilgesnė, o pasaulis atvirkščiai, vis dinamiškesnis. Ilgainiui tai gali pradėti kenkti vienam svarbiausių žvalgybinės informacijos pateikimo laiku principų. Atsižvelgdamas į tai, pastaruosius kelerius metus Aljansas vis didesnį dėmesį skiria NATO žvalgybinės perspėjimo sistemos vystymui. Šios sistemos dėka NATO karinė bei politinė vadovybė gali būti iš anksto perspėta apie bet kurioje pasaulio vietoje bręstančias krizes bei kylančias grėsmes Aljanso interesams ir laiku imtis atitinkamų veiksmų. Tikėtina, kad ilgainiui ši sistema taps vienu pagrindinių NATO žvalgybos architektūros elementų. Dar vienas NATO žvalgybos efektyvumo didinimui ne mažiau svarbus projektas prieš porą metų Didžiojoje Britanijoje pradėjęs veikti NATO žvalgybos sintezės centras (Intelligence Fusion Centre), kuriame tarnauja apie 160 žvalgybos specialistų iš skirtingų NATO valstybių. Pagrindinis šios institucijos uždavinys skatinti keitimąsi žvalgybine informacija tarp NATO narių ir partnerių bei teikti žvalgybinę paramą NATO vykdomoms operacijoms. Nuo šio centro įsteigimo pradžios jo veikloje aktyviai dalyvauja ir Lietuva. Taigi NATO žvalgybos sistema yra pakankamai gerai išvystyta, efektyvi ir, svarbiausia, pajėgi prisitaikyti prie besikeičiančių Nukelta į 6 p.

6 6 KRAÐTO APSAUGA Atkelta iš 5 p. grėsmių bei Aljanso poreikių. Nepaisant to, didžiųjų Europos valstybių netenkina JAV dominavimas Aljanse ir jo žvalgybos institucijose. Ne paslaptis, jog JAV ir ES požiūris į tarptautinio saugumo problemas ir ypač į jų sprendimo būdus dažnai gerokai skiriasi: JAV daug labiau linkusi naudoti jėgos politiką net ir tais atvejais, kai europiečiai mano, kad diplomatinės galimybės ir politinės konfliktų sprendimo priemonės nėra visiškai išnaudotos. JAV bei ES pozicija ir šiuo metu iš dalies skiriasi priešraketinės gynybos sistemos kūrimo, santykių su Rusija, politikos Artimuosiuose Rytuose, aplinkos apsaugos ir kitais klausimais. Pirmasis ambicingas, tačiau nesėkmingas žingsnis bendros Europos užsienio ir saugumo politikos link žengtas jau praėjusio amžiaus 6-ojo dešimtmečio pradžioje, kai bandyta sukurti šešių valstybių, ES steigėjų, Europos gynybos bendriją. Gilėjant Europos integracijos procesams, iš ekonominės sąjungos virtusi taip pat ir politine, ES vis labiau ėmė panašėti į valstybę, siekiančią įgyvendinti ir ginti savo interesus bei vykdyti savarankišką užsienio ir saugumo politiką. Savaime suprantama, kad tam būtini ir atitinkami kariniai pajėgumai, kurie savo ruožtu neįsivaizduojami be savarankiškų žvalgybinių pajėgumų m. ES buvo sukurtos nuolatinės institucijos, užtikrinančios bendros Europos saugumo ir gynybos politikos veikimą: Politinis ir saugumo komitetas, ES karinis komitetas bei ES karinis štabas, kuris iš esmės yra atsakingas ir už ES žvalgybinių pajėgumų vystymą. Trys pagrindinės ES karinio štabo funkcijos yra išankstinis perspėjimas, situacijos vertinimas ir ES operacijų strateginis planavimas. Karinis štabas taip pat yra atsakingas už įvairių sprendimų, kuriuos priima ES karinis komitetas, įgyvendinimą. Kaip ir NATO, ES turi nuolat veikiantį Situacijų centrą, teikiantį žvalgybos, analitinę ir išankstinio perspėjimo informaciją. Tačiau ES situacijų centras rengia žvalgybinius produktus remdamasis ne tik atvira, bet ir slapta valstybių narių ir Europos institucijų teikiama informacija. Vienas pagrindinių šio centro uždavinių rengti žvalgybinius produktus, padedančius pasirengti bei vykdyti ES krizių valdymo operacijas. Be to, ES turi ir savus fotografinės žvalgybos pajėgumus Ispanijoje veikia ES palydovų centras (SATCEN), kurio teikiama žvalgybinė informacija padeda planuoti ir vykdyti krizių valdymo operacijas. Beje, ši žvalgybinė informacija prieinama ne tik įvairioms ES krizių valdymo operacijų planavime bei vykdyme dalyvaujančioms ES institucijoms, bet ir valstybėms narėms, Europos Komisijai ir kitoms tarptautinėms organizacijoms arba trečiosioms šalims. Taigi, kurdama savo karinę bei žvalgybinę sistemą, ES nebandė iš naujo išradinėti dviračio ir iš esmės kopijavo laiko patikrintą bei patikimai funkcionuojantį NATO modelį. Tiesa, atsisakyta sudėtingų ir ilgai trunkančių suderintosios žvalgybos dokumentų rengimo procedūrų: ES žvalgybinius produktus savo nuožiūra rengia į ES karinio štabo Žvalgybos padalinį bei Situacijų centrą deleguoti valstybių narių žvalgybos specialistai, naudodami iš ES valstybių žvalgybos tarnybų bei iš kitų šaltinių gautą žvalgybinę informaciją. Būtina pažymėti, kad nors NATO ir ES žvalgybos sistemos iš esmės yra autonomiškos, tačiau jos jokiu būdu nėra konkuruojančios. Europos karinių ir žvalgybinių pajėgumų vystymą daugelis ES valstybių laiko tik papildoma saugumo ir stabilumo priemone, o pagrindinė Europos saugumą garantuojanti organizacija daugeliui valstybių ir toliau yra NATO. ES narių kariuomenių galimybės yra pakankamai kuklios iš 1,5 mln. europiečių karinio personalo perdislokuojamomis pajėgomis galima laikyti mažiau nei 5 proc. Trijų didžiųjų ES valstybių gynybos biudžetas, kartu sudėjus, tesudaro mažiau nei 25 proc. JAV gynybai skiriamų išlaidų. Panašios proporcijos būtų, jei lygintume ir žvalgybinius NATO bei ES pajėgumus: JAV žvalgybos tarnybų metinis biudžetas sudaro apie 30 mlrd. USD, o visų Europos valstybių žvalgybos tarnybų biudžetai kartu sudėjus tik apie 8 9 mlrd. USD. Atskiros ES valstybės narės kol kas skiria per mažai išteklių tam, kad pasiektų Europos saugumo strategijoje užsibrėžtą tikslą tapti globaliu veikėju. Taigi vienintelis kelias įveikti globalius XXI amžiaus saugumo iššūkius glaudus NATO ir ES bendradarbiavimas ir partnerystė. NATO žvalgybos sistema yra pakankamai gerai išvystyta, efektyvi ir, svarbiausia, pajėgi prisitaikyti prie besikeičiančių grėsmių bei Aljanso poreikių. NATO nuotr.

7 FAKTAI BE KOMENTARØ 7 ES karinio komiteto pirmininkas ES karinio komiteto darbo grupės pirmininkas EUROPOS SĄJUNGOS KARINIS ŠTABAS (2008 M. BALANDŽIO MĖN.) Generolas Henri BENTÉGEAT ES KARINIO ŠTABO GENERALINIS DIREKTORIUS RYŠIŲ GRUPĖS: Jungtinėms Tautoms Sąjungininkų pajėgų Europoje vyriausiajai vadavietei Nato Europos Sąjungos kariniam komitetui TEISININKAS- PATARĖJAS GENERALINIO DIREKTORIAUS PAVADUOTOJAS ŠTABO VIRŠININKAS Generolas leitenantas David LEAKEY Kontradmirolas Jan VAN DER BURG VYKDOMASIS BIURAS PLANAVIMAS IR PAJĖGUMAI ŽVALGYBA OPERACIJOS CIVILINĖ-KARINĖ KOORDINAVIMO GRUPĖ LOGISTIKA Brigados generolas Reinhardt TRICHAK Brigados generolas Gintaras BAGDONAS Brigados generolas Eduardo RODRIGUES ALONSO Brigados generolas Giovani MANIONE Brigados generolas Michael FINN Šaltinis: Kontradmirolas Bengt JOHANSSON RYŠIŲ IR INFORMACINIŲ SISTEMŲ TARNYBA Kontradmirolas António CABRAL

8 8 KRAÐTO APSAUGA Žvalgyba informacinėje visuomenėje: permainos ir iššūkiai Stebėdami kintantį nūdienos pasaulį sociologai, politologai, ekonomistai ir civilizacijų raidos tyrinėtojai nepaliauja ginčytis, kaip įvardyti šias permainas ir jų rezultatą. Įvairių teorijų autoriai siūlo skirtingus ir kartais vienas kitą netgi paneigiančius šiandieninės realybės aiškinimo būdus ir žongliruoja įmantriai skambančiomis sąvokomis informacinė, žinių arba medijų visuomenė, postindustrinis būvis, globalizacija 1. Kol polemikos įkarštyje lūžta mokslininkų kryžiuojamos ietys, radikalios ir esmingos permainos, susijusios su technologijų, ekonomikos, kultūros, komunikacijos ir kitomis sferomis, be jokios atodairos braunasi į kiekvieno žmogaus asmeninį bei profesinį gyvenimą. Specialiosios tarnybos yra nedaloma fundamentalias permainas XXI a. patiriančios visuomenės 1 Čia nesigilinsime į teorinius ginčus. Mūsų svarstomos problemos kontekstui parankiausia yra Danielio Bello ir kitų šiuolaikinio pasaulio tyrinėtojų vartojama informacinės visuomenės sąvoka. dalis. Jų užduotis, nepaisant visų virsmų, išlieka tokia pat kaip ir XIII ar XVIII a. Žvalgybos ir kontržvalgybos funkcijas vykdančios valstybinės institucijos privalo užtikrinti stabilų ir saugų tam tikros žmonių bendruomenės, jos sukurto valstybinio darinio bei jame veikiančių institucijų egzistavimą, laiku informuodamos apie kylančias grėsmes ir prisidėdamos prie jų neutralizavimo. Šių uždavinių įgyvendinimą šiuolaikinio pasaulio kaita ir informacinės visuomenės susiformavimas kai kuriais aspektais palengvina, bet tuo pat metu kitais aspektais komplikuoja. Šiame straipsnyje pabandysime apžvelgti šiuolaikinio pasaulio žmogaus santykio su laiku, erdve ir informacija kaitą, kuri esmingai veikia žvalgybos funkcijas atliekančių institucijų darbą. Užgimstant ir bręstant kapitalistiniams santykiams, Europos gyventojai palengva buvo priversti išmokti vieną taisyklę: laikas pinigai. XVIII a. prasidėjęs pramonės perversmas šį akcentą išryškino dar labiau, kol XX a. gyventojas pasijuto besąs laikrodžio rodyklių, fiksuojančių sekundžių, minučių ir valandų seką, įkaitu. Gyvenimo tempas nuolat greitėja. Kaip taikliai pastebėjo antropologas Thomas Hyllandas Eriksenas knygoje Akimirkos tironija : pastarųjų 200 metų įvykius įmanoma aprašyti kaip greičio ir pagreičio istoriją. Pastarąjį šiandieninio pasaulio simptomą geriausiai išreiškia ne tik kasdieninių, dažnai minučių tikslumu suplanuotų darbų sąrašas kokio nors verslininko ar biuro darbuotojo kalendoriuje, bet ir greitas maistas (kurį galima suvalgyti neatsitraukiant nuo darbo), greitas kreditas (pasinaudojus juo banko sąskaitai papildyti sugaištama keliolika ar keliasdešimt minučių) arba tokio pobūdžio knygos, kaip Kantas per 90 minučių (kaip tikina jų autoriai, galinčios sutaupyti marias laiko tiems, kurie negali leisti sau prabangos mėnesių mėnesiais studijuoti bene žymiausio vokiečių filosofo raštus). Laikas žvalgybiniame procese visuomet buvo vienas pačių svarbiausių faktorių. Net ir pati vertingiausia informacija, pavėluotai pasiekusi strateginio arba taktinio lygmens sprendimus priimantį asmenį, tėra spaudos ženklų primargintas popieriaus lapas, galintis sudomintį nebent nesėkmingos operacijos priežastis bandančius suprasti išmoktų pamokų centro darbuotojus. Įvairūs duomenys šiandieniame pasaulyje modernių technologijų dėka po pasaulį pasklinda itin greitai metais 30 puslapių tekstą nusiųsti laišku 5000 kilometrų atstumu prireikdavo mažiausiai 10 dienų, o 1980 metais tokios pat apimties informacijos kelionė faksu užtrukdavo tik 60 minučių. Interneto ir elektroninio pašto atsiradimas šį procesą itin pagreitino laiko sąnaudos imtos skaičiuoti sekundėmis. Statistikos mėgėjai teigia, kad per pastaruosius 50 metų informacijos perdavimo greitis išaugo net kartų. Žvalgybinėse insti- Laikas žvalgybiniame procese visuomet buvo vienas pačių svarbiausių faktorių. Statistikos mėgėjai teigia, kad per pastaruosius 50 metų informacijos perdavimo greitis išaugo net kartų. Ramūno Danisevičiaus nuotr.

9 FAKTAI BE KOMENTARØ 9 tucijose dirbantiems žmonėms, kurių užduotis yra operatyviai rinkti, analizuoti ir perduoti informaciją, tokio pobūdžio kaita yra labai vertinga. Technologijų raida leidžia informacinei visuomenei ne tik sutaupyti laiko, siunčiant bei gaunant įvairaus pobūdžio informaciją, bet ir pasijusti taip, lyg žemės rutulys būtų sumažėjęs iki televizoriaus, kompiuterio arba mobiliojo telefono ekrano. Kiekvienas norintis sužinoti, kokios problemos jaudina eilinius niujorkiečius arba kas buvo nuspręsta paskutiniame G-8 susitikime, gali stebėti ištisą parą transliuojančių naujienų kanalų parengtus siužetus, internete skaityti dienraščių publikacijas arba specializuotuose forumuose ir duomenų bazėse kaupiamus tekstus, klausytis įvairių radijo stočių programų arba, naudodamasis Google Earth programa, klajoti po atkampiausias žemės rutulio vietas. Šios sąlyčio su pasaulyje vykstančiais procesais formos kiekvienam iš mūsų leidžia pasijusti globalinės erdvės dalimi. Pastarieji virsmai tiesiogiai veikia ir žvalgybų darbą dažnu atveju analitikas, neišeidamas iš savo kabineto, gali prisijungti prie iš viso pasaulio srūvančio informacijos srauto ir atlikti Osint arba Imint žvalgybos operacijas. Informacinėje visuomenėje kintantis santykis su laiku ir erdve ženkliai palengvina žvalgybos ciklą nukreipimo, rinkimo, apdorojimo ir paskirstymo veiksmai daugeliu atveju yra atliekami sklandžiau ir sparčiau. Tačiau informacinės visuomenės būvis ne tik palengvina žvalgyba užsiimančių institucijų darbą, bet kai kuriais aspektais gali ir komplikuoti jį. Technologijų raida, esmingai prisidėjusi prie informacinės visuomenės susiformavimo ir pakoregavusi šiandieninio žmogaus santykį su laiku ir erdve, sukėlė dar vieną itin svarbią permainą. XX XXI a. sandūroje gyvenantys žmonės kasdien susiduria su informacinio sprogimo pasekmėmis žinių apie mus supantį pasaulį daugėja taip sparčiai, jog vienas Nobelio premijos laureatas, vertindamas susiklosčiusią padėtį, yra taikliai pastebėjęs, kad mūsų laikais didžiausia ekologine problema tapo smegenų tarša. Ši taikli metafora slepia vieną svarbiausių informacinės visuomenės iššūkių pačiai sau. Pažvelgus į informacijos kaupimo istoriją, galima pastebėti nevienareikšmes tendencijas: iki XV a. vidurio (kuomet Gutenbergas išrado knygų spausdinimo būdą) Europoje, pačiais optimistiškiausiais skaičiavimais, per metus pasirodydavo iki 1000 skirtingų pavadinimų knygų. XX a. 7 dešimtmetyje tiek knygų Vakarų Europoje būdavo išleidžiamas jau per vieną dieną. O kur dar šalia šios (vienos iš daugelio) baltosios literatūros rūšies egzistuojantys kiti pilkosios ir geltonosios informacijos klodai, kurių žvalgybos institucijos taip pat negali ignoruoti... Šiandieninis pasaulis informaciją kuria tokiais kiekiais ir tempais, kad XXI a. žmonės susiduria ne tik su duomenų apdorojimo problema, bet ir ima kalbėti apie jos išsaugojimo problemą 2. Žvalgybos funkcijas vykdančiose institucijose dirbantiems analitikams tokie spartūs informacijos apimčių augimo tempai yra vienas iš pačių svarbiausių informacinės visuomenės kuriamų iššūkių. Jeigu XX a. pradžioje žvalgybos analitikui daugeliu atvejų tam tikrą situaciją tekdavo vertinti disponuojant labai ribota informacija, tai XXI a. analogišką darbą atliekantis asmuo susiduria su priešinga problema: kaip įsisavinti didžiulius, beveik niekada nenutrūkstančius informacijos srautus, kokiu būdu duomenų gausoje išskirti pačias reikšmingiausias detales? Pastarosios problemos yra tiesiogiai susijusios su keliomis šiuolaikinio pasaulio kuriamos informacijos savybėmis: ji labai greitai sensta ir neretai yra sąmoningai klaidinanti. Įvykiai tarptautinėje arenoje vystosi labai dinamiškai, todėl analitinį darbą atliekantys žvalgybinių įstaigų padaliniai dažnai susiduria su viena problema: dar nenukeliavęs iki adresato žvalgybinis produktas tampa nebeaktualus, nes kartais trumpame laiko intervale vienas po kito sekantys m. atliktas tyrimas parodė, kad žmonijai artimiausiu metu gali pristigti rezervų šiuo metu intensyviai kuriamai ir kopijuojamai skaitmeninei informacijai (nuotraukoms, elektroniniams laiškams, vaizdo medžiagai, interneto svetainėms, trumposioms žinutėms etc.) m. pasaulyje buvo sugeneruota 161 mlrd. gigabaitų (161 eksabaitų) tokio pobūdžio skaitmeninės informacijos. Mokslininkai prognozuoja, kad 2010 metais duomenų saugojimo vietų talpos išaugs iki 601 eksabaito, sugeneruojamos informacijos apimtys sieks net 988 eksabaitus. įvykiai, kuriuos stebi analitikai, paneigia jų kuriamose pažymose formuluojamus vertinimus. Informacinėje visuomenėje turinčios dirbti žvalgybinės institucijos susiduria ir su dar vienu, ne mažiau svarbiu iššūkiu pakankamai dažnai analizės padalinius pasiekiantys tam tikri duomenys yra sąmoningai iškraipyti. Pastarasis netikslios informacijos arba dezinformacijos aspektas yra glaudžiai susijęs su XX ir XXI a. intensyviai kariaujamais informaciniais karais tarp privačių stambaus kapitalo korporacijų, atskirų valstybių bei jų aljansų ar tam tikrų interesų grupių. Šie subjektai, siekdami tam tikrų tikslų, neretai pateikia apie save arba apie savo oponentus dalinę informaciją, išryškina antraeilius prasminius akcentus, blokuoja konkrečių duomenų patekimą į viešąją erdvę arba skelbia su realybe nieko bendro neturinčius pranešimus. Šios tendencijos susiklostė neatsitiktinai. Šiuolaikiniame pasaulyje dėl sparčios technologijų raidos įvykę žmogaus santykio su laiku ir erdve pokyčiai sukūrė itin patogią terpę manipuliuoti informacija, kuri, kaip jau minėta, neretai tampa ne tam tikros žinios, turinčios faktinį branduolį, o viešųjų ryšių akcijos išraiška. Todėl informacinėje visuomenėje dirbančioms žvalgybinėms bendrijoms ir toliau itin aktualus išlieka klausimas, kurį sprendė apsiausto ir durklo riteriai nuo pat senųjų civilizacijų laikų: o kas iš tiesų slypi už šio fakto? Technologijų raida leidžia informacinei visuomenei sutaupyti laiko siunčiant bei gaunant įvairaus pobūdžio informaciją

10 Lietuvos karinės žvalgybos vadovai m. Jonas ŽILINSKAS Žvalgybos (prie Apsaugos komisijos) vedėjas KAM štabo Rikiuotės skyriaus Žinių dalies vadovas Mykolas LIPČIUS Generalinio štabo Žvalgybos skyriaus viršininkas Liudas GIRA Generalinio štabo Žvalgybos skyriaus viršininkas Alfonsas BAJORAS Krašto apsaugos departamento Antrojo skyriaus viršininkas Petras IVOŠKIS Informacijos tarnybos,,a skyriaus viršininkas plk. ltn. Petras KIRLYS Generalinio štabo Žvalgybos skyriaus viršininkas Generalinio štabo III skyriaus viršininkas Generalinio štabo Informacijų skyriaus viršininkas Generalinio štabo II skyriaus viršininkas mjr. Antanas UŽUPIS Generalinio štabo Informacijų skyriaus viršininkas plk. ltn. Kazys ŠKIRPA Generalinio štabo Informacijų skyriaus viršininkas mjr. Mindaugas RAVINSKAS Antrosios tarnybos viršininkas Žvalgybos ir kontržvalgybos departamento direktorius Antrojo operatyvinių tarnybų departamento direktorius Virgilijus ČESNULEVIČIUS Kontržvalgybos departamento direktorius plk. Stasys ZASKEVIČIUS Generalinio štabo Informacijų skyriaus viršininkas mjr. Stasys RAŠTIKIS Generalinio štabo Informacijų skyriaus viršininkas plk. Juozas LANSKORONSKIS Generalinio štabo II skyriaus viršininkas Kostas MICKEVIČIUS Antrojo operatyvinių tarnybų departamento direktorius plk. Gintaras BAGDONAS Antrojo operatyvinių tarnybų departamento direktorius plk. ltn. Leonas GUSTAITIS Generalinio štabo II skyriaus viršininkas Gen. št. plk. Kostas DULKSNYS Kariuomenės štabo II skyriaus viršininkas plk. Juozas KAČERGIUS Antrojo operatyvinių tarnybų departamento direktorius nuo m. balandžio-gegužės mėnesiais Informacijos-žvalgybos skyriaus viršininku buvo Liudas Bumbulis

11 12 KRAÐTO APSAUGA

12 FAKTAI BE KOMENTARØ Lietuvos karinė žvalgyba metais m. Lietuvos nacionalinį saugumą turėjo garantuoti bendras, darnus visų valdžios ir valdymo įstaigų bei karinių pajėgų veikimas. Svarbią vietą šioje sistemoje užėmė ir slaptosios tarnybos. Jau pirmaisiais valstybės gyvavimo mėnesiais buvo iškelta slaptosios tarnybos sukūrimo idėja. Lietuvos saugumo tarnyba atsirado bene originaliausiai karininkas Kazys Škirpa ir rašytojas Liudas Gira susitiko ir aptarė saugumo, tuomet vadinto tik žvalgyba, įkūrimo galimybes. Abu nevienareikšmiškai mūsų istorijoje vertinamos asmenybės, XX a. viduryje kaltinti bendradarbiavimu ir su totalitarinėmis Lietuvos kaimynėmis m. spalio mėn. L. Gira, nors netarnavęs kariuomenėje, bet Vilniuje turintis daug ryšių ir pažinčių bei gerai susipažinęs su vietos sąlygomis, ėmėsi konkrečių veiksmų žvalgybai organizuoti. Bet, kaip žinoma, tik 1918 m. spalio 27 d. karininkui Jonui Žilinskui pavedus organizuoti slaptą žinių rinkimą, atsirado pirmoji du dešimtmečius gyvavusios lietuviškos slaptosios tarnybos užuomazga. Nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrimosi pirmojo etapo ( ) specifika lėmė tai, kad Slaptoji tarnyba pirmiausia buvo įsteigta kariuomenėje. Būtent karinės pajėgos tuomet buvo Lietuvos nacionalinio saugumo garantas. Kariuomenėje veikusi Slaptoji tarnyba išsiplėtė nuo nedidelės Žinių dalies iki gerai organizuotos įstaigos Žvalgybos skyriaus. Per pirmuosius savo veikimo metus buvusio studento Mykolo Lipčiaus vadovaujamas Žvalgybos skyrius sugebėjo ne tik išsilaikyti sunkiomis sąlygomis, bet ir sukūrė reikalingus padalinius, pradėjo agentūrinį darbą Lietuvoje ir už jos ribų. Šis skyrius, suvienijęs žvalgybos, kontržvalgybos ir politinio sekimo funkcijas, m. atliko labai reikšmingą darbą ginant Lietuvos nepriklausomybę. Buvo užkirstas kelias kai kurių antivalstybinių organizacijų destabilizuojamai veiklai, demaskuota keliasdešimt valstybės gynybiniam pajėgumui kenkusių šnipų. Visas šis darbas buvo atliekamas įveikiant sunkiausias kūrimosi kliūtis, klaidas. Net prieš daugiau kaip 85 metus viename Lietuvą pasiekusiame agento pranešime buvo rašoma:...istorija nedovanoja vienos tautos pavergimo kita, kad nesveikų genijų sutverti Balkanai bus visokių vaidų priežastimi. Lietuva savo žvilgsnio tuomet nenuleido nuo didžiulės Eurazijos dalies nuo Gruzijos iki Švedijos. Tik 1923 m., kai Lietuvos valstybė įgijo visišką tarptautinį pripažinimą, kai stabilizavosi padėtis Rytų Europoje, iškilo objektyvi būtinybė reorganizuoti Generalinio štabo Žvalgybos skyrių. Ši įstaiga su savo labai plačiomis funkcijomis jau ne visai atitiko taikos meto reikalavimus. Žvalgybos skyrius buvo reorganizuotas natūraliai paskirstant funkcijas: karinė žvalgyba ir kontržvalgyba palikta kariškiams, politinis sekimas (Saugumo tarnyba) perduotas Vidaus reikalų ministerijai. Nuo tol abi iš buvusio Žvalgybos skyriaus išaugusios tarnybos plėtojosi skirtingais būdais. Reorganizavus Žvalgybos skyrių į du savarankiškus padalinius, į Krašto apsaugos ministeriją perėjo labiausiai išsilavinę buvusio Žvalgybos skyriaus darbuotojai. Nuo 1923 m. rugpjūčio 1 d. žvalgyba buvo sukoncentruota Generalinio štabo III skyriuje, kurio viršininku tapo mjr. P. Kirlys (nuo 1923 m. balandžio 9 d. vadovavęs Žvalgybos skyriui). Žvalgų dalies viršininkas mjr. A. Užupis taip pat perėjo į III skyrių, ėjo I dalies viršininko pareigas. Žvalgų dalis, tapusi štabo III skyriaus I dalimi, toliau teikė žvalgybines karinės ir politinės informacijos santraukas Generalinio štabo viršininkui ir krašto apsaugos ministrui. Beveik visas darbas buvo nukreiptas į Lenkiją, kuri žvalgybinės informacijos santraukose buvo nušviečiama visapusiškai. Rūpėjo viskas bendra šalies padėtis, kariuomenės dislokacija, pasikeitimai valdžios viršūnėje, aukščiausios lenkų karinės vadovybės organizacija ir kt. Žinių rinkimo sistema, palyginti su m. Žvalgų dalies darbu, nė kiek nepasikeitė. Gal tiktai Lietuvos karo atstovams pradėta kelti kur kas didesnių uždavinių. Štai 1924 m. vasario mėn. karo atstovui Maskvoje nurodyta sužinoti apie naujokų šaukimą; kaip paaiškinti 1923 m. jūrų laivyno rudeninius manevrus, kurių metu buvo mokomasi į krantą iškelti desantą; išsiaiškinti Baltijos karo jūrų laivyno, oro laivyno padėtį; ar yra išpuolių prieš žydus; kas žinoma Lietuvos slaptųjų tarnybų steigėjai (iš kairės į dešinę) Kazys Škirpa ir Liudas Gira apie sukilimą Chivoje; kaip žiūrima į Klaipėdos klausimo sprendimą ir t. t. Buvo stengiamasi aprėpti svarbiausias šalies gyvenimo sritis, ypač tai, kas tiesiogiai ar netiesiogiai susiję su karine politika. Paprastai kariniai atstovai gaudavo užduotis tuomet, kai Lietuva jau turėjo iš kitų šaltinių ar kitų šalių gautų žvalgybinių duomenų m. sausio 1 d. Generalinio štabo III skyrius buvo pavadintas Pirmuoju, arba Informacijų, skyriumi. Pasikeitė ir skyriaus viršininkas P. Kirlys 1924 m. sausio 23 d. savo pareigas užleido mjr. A. Užupiui. Generalinio štabo skyrių bendradarbiavimas tapo dar glaudesnis. Žvalgybos tarnyba prarado m. turėtą savarankiškumą. Dabar Generalinio štabo Operacijų skyrius perduodavo Informacijų skyriui konkrečius įsakymus (dažniausiai vyr. štabo viršininko įsakymus) kur ir ką sužinoti m. Operacijų skyriaus viršininkas mjr. K. Skučas, be bendro pobūdžio žinių, pavyzdžiui, [ ] kreipti ypatingą dėmesį į lenkų-čekoslovakų santykius ir bendrai rinkti davinius ir žinias apie karo galimybę. Taip pat svarbu nuolatos sekti ir turėti davinių apie čekų su lenkais ginčijamas sienas [ ], įsakydavo išgauti labai konkrečių žinių apie apsiginklavimą, ginklų sistemas, ginklų gamybą ir pan. Apie lietuvių žvalgybos aktyvumą Lenkijoje galima spręsti iš lenkų karo žvalgybos paruoštų statistinių apžvalgų. Vien tik 1924 m. per pirmuosius dešimt mėnesių Lenkijoje buvo išaiškinti 544 šnipinėjimu įtariami asmenys, iš kurių 389 (71 %) dirbo Sovietų Sąjungai, 30 (5,6 %) Vokietijai, 14 (2,5 %) Lietuvai. Lietuvos žvalgyba informaciją gaudavo iš naujų šaltinių, nors Lenkijos kalėjimuose vis daugėjo kalinamų jos žvalgų m. rugsėjo 24 d. Lenkijoje kalėjo šie Informacijų skyriui dirbę žvalgai: I. Bernatavičius, J. Bencevičius, A. Didžiulis, P. Matulis, S. Gabriukevičius, V. Druskius, J. Vaznelis, J. Staškevičius, J. Kereišis. Lietuvos žvalgyba, nors ir patyrusi nesėkmių, stiprino savo veiklą. Nukelta į 14 p.

13 14 KRAÐTO APSAUGA POW (Polska Organizacja Wojskowa) sąmokslininkų teismas 1920 m. gruodžio d. Gerai organizuotos, pogrindyje veikusios organizacijos likvidavimas pareikalavo nemažų jaunos Lietuvos žvalgybos pastangų Atkelta iš 13 p m. sausio 1 d. Informacijų skyriaus viršininką mjr. A. Užupį pakeitė plk. ltn. K. Škirpa, ką tik baigęs Generalinio štabo akademiją. Jis iš karto susirūpino skyriaus patalpomis. Skyrius buvo įsikūręs labai apleistuose septyniuose kambariuose. Skyriaus viršininko, I ir III sekcijų bei agentūros kambariai buvo pertverti tik plonyčių lentų sienomis, už kurių viskas girdėjosi. Negalima išlaikyti jokios konspiracijos, piktinosi K. Škirpa. Iš tikrųjų apie kokią konspiraciją buvo galima kalbėti, kai šalia Informacijų skyriaus buvo patalpos, kuriomis naudojosi ir kitų skyrių darbuotojai. Bet reikalavimas pakeisti patalpas buvo atmestas pasiūlyta jas susiremontuoti, nors, pasak K. Škirpos, kai reikėjo nuolat bendrauti su svetimšaliais, o esant tokiai padėčiai, ne tik pastarųjų priėmimas, bet ir tolesnis buvimas panašiuose kambariuose yra neįmanomas. Taigi teko toliau dirbti tokiomis sąlygomis, kokios buvo. Tik jauna Lietuvos žvalgyba galėjo taip dirbdama kažką nuveikti. Ir tai ne tušti žodžiai. Juk septintus metus veikusioje Lietuvos žvalgyboje dirbo tik jauni metų amžiaus karininkai. Tapęs Informacijų skyriaus viršininku K. Škirpa susidūrė su žvalgybos darbo reglamentavimo ir bendradarbiavimo su kitomis žinybomis stoka. Todėl pirmiausia imtasi sudarinėti žvalgybos darbo instrukcijas. Numatyta parengti šiuos žvalgybos darbui reikalingus dokumentus: skyriaus, divizijų informacijos dalių statutus, bendradarbiavimo su Pasienio policija, Politine policija, Viešąja policija, Geležinkelio žandarmerija, Šaulių sąjunga instrukcijas, slaptos agentūros, belaisvių apklausos, surastų pas priešininką dokumentų tvarkymo ir naudojimo, radijo, telefonų pasiklausymo, santraukų, schemų, pranešimų sudarymo, slaptų archyvų tvarkymo instrukcijas bei instrukciją dėl santykių su karo atstovais. K. Škirpa, daugiausia pastangų dėjęs Informacijų skyriaus darbui sutvarkyti, žvalgybai vadovavo iki 1926 m. birželio 22 d., kol gen. K. Ladyga jam perdavė Generalinį štabą. Naujuoju Informacijų skyriaus viršininku trumpai vėl tapo P. Kirlys (1923 m. vadovavęs šiam skyriui, paskui tarnavęs ypatingųjų reikalų karininku prie krašto apsaugos ministro), kol tų pačių metų spalio 4 d. jį pakeitė plk. ltn. S. Zaskevičius m. antrojoje pusėje Informacijų skyriaus veiklai iškilo sunkumų. Gresiantis štabų darbuotojų sumažinimas 30 % turėjo atsiliepti ir Informacijų skyriui. Jau tada gana sunku buvo gauti lėšų būtinajai žvalgybai. Likus dviem savaitėms iki 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo, pasirodė Vyriausiojo štabo aplinkraštis Nr. 26, kuriuo dalių vadai buvo įpareigojami įspėti visus karininkus, kad, kaip ir anksčiau, draudžiama dalyvauti politinio, partinio ar korporacinio pobūdžio organizacijose ar sueigose. Bet tai jau nesustabdė perversmo organizatorių. Informacijų skyrius, kaupęs kontržvalgybinę medžiagą, šį kartą liko pasyviu stebėtoju. Karinė žvalgyba po perversmo Generalinio štabo Informacijų skyriaus veiklą iki 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo savo memuaruose trumpai apibūdino S. Raštikis: [...] savo kariuomenės informacijomis rūpinosi pats skyriaus viršininkas su savo padėjėju. Kitų skyriaus karininkų buvo visai kitos pareigos studijuoti svetimų valstybių kariuomenes, tų kariuomenių spaudą ir visas turimas [...] žinias periodinių santraukų ir neperiodinių pranešimų forma pateikti savo kariuomenės vadovybei ir divizijų bei ginklo rūšių štabams [...]. Kariuomenės vadovybę, be abejo, pasiekdavo informacija, surinkta užsienio politikos žinybos darbuotojų, bet reikėjo kur kas tikslesnių žinių apie kitų valstybių kariuomenes. Politikų veiksmus paprastai atspindėdavo kariuomenės aktyvumas (judėjimas, manevrai, ginkluotės tobulinimas), o šitą aktyvumą ir turėjo stebėti Informacijų skyrius. Tuo metu svarbiausia Lietuvos karinė priešininkė buvo Lenkija, todėl Informacijų skyrius daugiausia dėmesio skyrė jos kariuomenės žvalgybai. Lietuvos vidaus padėties nestabilumas visada keldavo grėsmę valstybingumui. Todėl neatsitiktinai po karinio perversmo P. Plechavičius išsikvietė Lenkų kariuomenės sekcijos viršininką kpt. S. Raštikį. Šis informavo apie lenkų kariuomenės dislokaciją Vilniaus krašte, apie paskutinius įvykius Vilniuje, Gardine ir pačioje Lenkijoje. Naujuoju Karinės žvalgybos skyriaus viršininku vietoj plk. ltn. S. Zaskevičiaus buvo paskirtas S. Raštikis. Buvusio skyriaus viršininko kabinete stovėjęs seifas su slaptais dokumentais ir pinigais buvo užantspauduotas. Tikėtasi rasti duomenų apie karininkų sekimą, bet, kaip rašė S. Raštikis, nebuvo rasta nieko sensacingo. Tai tik paskatino S. Raštikį skyriaus darbą šiek tiek pakeisti, t. y. atsisakyta kariškių sekimo (informacijų apie savo kariuomenę). Jau buvo minėta, kad 1927-ųjų ir vėlesniųjų metų mėginimams įvykdyti pučus užkirto kelią Politinė, vėliau Kriminalinė policija. Apie padėtį kariuomenėje krašto apsaugos ministrą turėjo informuoti pulkų ir divizijų vadai, o Informacijų skyrius tik palaikydavo ryšius su vadais visais tais reikalais, bet tų reikalų netvarkė. S. Raštikis čia įgyvendino savo laibai aiškią nuostatą: Jei kas mėgintų iš šalies kištis į kariuomenę, mėgindamas kelti neramumus karių tarpe ar organizuoti [...] naują sukilimą, tai tam buvo bendri valstybinio saugumo organai, kurie kontakte su kariuomenės vadovybe turėjo užbėgti tokiems mėginimams už akių, o jau pradėtus mėginimus tuoj likviduoti. Šiam tikslui paskirti II skyriaus karininkai turėjo palaikyti ryšius su kariuomenės dalinių vadais, taip ir su valstybės saugumo įstaigomis [...]. Tokia tvarka išliko ir S. Raštikiui palikus skyriaus viršininko postą, nors į ketvirtojo dešimtmečio pabaigą apie kariuomenės vidinę padėtį II skyriaus informacijų kariuomenės vadui (tam pačiam S. Raštikiui) vėl padaugėjo. Veiklos kryptys 1929 m. karinė žvalgyba penktą kartą per 10 metų keitė savo pavadinimą. Sudarius visų Generalinio štabo skyrių statutus, pakeistas ir Informacijų skyriaus pavadinimas. Dabar jis buvo pavadintas tiesiog II skyriumi. Šio skyriaus taikos meto veiklos statute numatytos konkrečios karinės žvalgybos viršininko pareigos, kurios atspindėjo skyriaus veiklos kryptis: 1) Sekti ir studijuoti kitų valstybių ginkluotąsias jėgas, karo resursus, karo sumanymus, karo galimybes ir tarptautinius karo santykius; 2) Informuoti minėtais klausimais karo vadovybę; 3) Teikti reikalingų žinių kitiems Vyr. štabo skyriams, karo įstaigoms ir štabams; 4) Sekti užsienio spaudą; 5) Santykiauti su Lietuvai akredituotais kitų valstybių karo atstovais; 6) Santykiauti su Lietuvos karo atstovais užsieniuose; 7) Dešifruoti svetimų valstybių konfidentų darbuotę prieš Lietuvą (kontržvalgyba); 8) Ruošti žinių tarnybai reikalingą specialų personalą, statutų, vadovėlių ir instrukcijų projektus; 9) Rūpintis kriptografijos dalykais. Daugiausia neaiškumų kėlė Žinių tarnyba. Žinių karininkai turėjo kariuomenėje išaiškinti šnipinėjimo, išdavysčių, antivalstybinio veikimo atvejus, tokia savo veikla konkuruodami su Kriminalinės policijos I skyriumi m. S. Raštikis paliko tarnybą II skyriuje ir išvyko į Vokietijos generalinio štabo akademiją, o II skyriaus viršininku tapo plk. ltn. P. Kirlys. Šis nepakeičiamas ilgametis visų karinės žvalgybos viršininkų pavaduotojas II skyriaus viršininku išbuvo tik kelis mėnesius, kol buvo paskirtas plk. J. Lanskoronskis. Apie šio žvalgybos šefo veiklą žinoma mažiau-

14 FAKTAI BE KOMENTARØ 15 siai. Daug laiko J. Lanskoronskiui praleidžiant Ženevoje, Tarptautinėje nusiginklavimo konferencijoje, jį pavadavo plk. ltn. P. Kirlys m. buvo savotiškas atokvėpis prieš naują karinės žvalgybos suaktyvėjimą. Lietuvos generalinio štabo II skyrius tęsė jau nusistovėjusią ir statutu reglamentuotą savo veiklą. Daugiau kaip trejus metus žvalgybai vadovavęs plk. J. Lanskoronskis buvo pakeistas plk. ltn. L. Gustaičiu (II skyriaus viršininko pareigas ėjo nuo 1934 m. balandžio 16 d. iki rugsėjo 7 d.), o vėliau mjr. K. Dulksniu (1934 m. rugpjūčio 22 d. paskirtas, II skyriaus viršininko pareigas perėmė rugsėjo 7 d.). Prasidėjo lemiamas ir paskutinis ikikarinės žvalgybos veiklos etapas, pasibaigęs tragiškų 1940-ųjų vasarą. Karinė žvalgyba metais Stiprėjant Vokietijai ir jos ginkluotosioms pajėgoms, Lietuvoje suaktyvėjo Vokietijos ir jos priešininkų žvalgybinė veikla. Užsienio žvalgybas Lietuva pirmiausia domino kaip potencialus karo veiksmų teatras (tai rūpėjo Vokietijai, Lenkijai, SSRS) ir kaip galimų karinių-politinių blokų dalyvė (Prancūzijai, Anglijai, SSRS tai buvo itin aktualu). Kur kas daugiau rūpesčių kėlė m. labai suaktyvėjusi Vokietijos karinė žvalgyba. Užkirsti kelią tokiai aktyviai Vokietijos karinei žvalgybai vien Kariuomenės štabo II skyrius nepajėgė. Lietuvos saugumui garantuoti reikėjo glaudaus Kariuomenės štabo II skyriaus ir VRM Saugumo policijos bendradarbiavimo. Iki 1935 m. tokio bendradarbiavimo nebuvo vengiama, bet tai pasireikšdavo daugiau informacijos apie savų kariškių nuotaikas išgavimu. Tuo tarpu situacija reikalavo pradėti derinti konkrečius VSP ir II skyriaus veiksmus kontržvalgyboje m. spalio 7 d. buvo sudaryti Kariuomenės štabo II skyriaus ir VRM saugumo policijos bendradarbiavimo pagrindai kontržvalgybos srityje. II skyrius turėjo sekti ir aiškinti asmenų ar organizacijų šnipinėjimo veiklą ir nustatyti aplinkybes, kuriomis įtariamus asmenis galima suimti. Toliau veikti II skyriui nepakako nei turimų pajėgų, nei įgaliojimų, todėl nusikalstamumą įrodanti medžiaga persiunčiama saugumo policijai kartu su prašymu įtariamą asmenį suimti. Valstybės saugumo policija veikė savarankiškai. Apie įtariamo asmens suėmimo ar buto kratos dieną ir valandą jie pranešdavo II skyriui, kad galėtų dalyvauti ir šio skyriaus atstovas, kuris turėjo prižiūrėti, kad rasta inkriminuojanti medžiaga bei dokumentai būtų tinkamai įvertinti ir prijungti prie bylos. Šnipų parengtinį tardymą atlikdavo Saugumo policijos kvotų valdininkai, taip pat dalyvaujant II skyriaus atstovui. Karinės kontržvalgybos prašymu VSP galėjo vykdyti ir pėdinį (išorinį) sekimą, siekiant nustatyti šnipo ryšius. Bet ne visada buvo galima apie užsienio valstybių šnipus greitai surinkti duomenis ir tinkamai parengti kaltinamąją medžiagą, todėl ypatingo skubotumo ar saugumo atvejais, kada tenka staiga ir netikėtai paralyžiuoti priešo žvalgybos darbus, Kariuomenės štabo II skyrius ar jo įgalioti asmenys prašo raštiškai arba kariuomenės štabo II skyriaus viršininkui ar jo padėjėjui žodžiu paprašius per saugumo departamento direktorių, kad saugumo organai įtariamą asmenį suimtų, nors suėmimo aplinkybės atrodytų ir abejotinos įstatymų atžvilgiu. Tokių areštų atsakomybė tenka Kariuomenės štabo II skyriui. Saugumo policija ypatingomis aplinkybėmis (arba jeigu iš savo šaltinių sužinodavo apie šnipus) galėjo veikti savarankiškai, paskui apie tai pranešdavo ir II skyriui. Buvo pagaliau pasidalytos veiklos sferos kariuomenėje. Iki tol valstybės saugumo darbuotojų sekimo darbo nesustabdydavo ir kareivinių sienos, o bendradarbiavimo pagrinduose numatyta, kad kariuomenės įgulų rajonuose įtariami šnipinėjimu kariai yra sekami kareivinių rajone kariuomenės štabo II skyriaus ir už kareivinių rajonų ribų saugumo policijos organų. Toks bendradarbiavimas ir tai, kad 1935 m. rugpjūčio 1 d. II skyriuje buvo įsteigta Žvalgybos ir kontržvalgybos dalis, labai sustiprino karinę kontržvalgybą. Minėtos dalies viršininkas plk. ltn. P. Kirlys, skyriaus viršininko gen. štabo plk. ltn. K. Dulksnio nuomone, labiausiai tiko žvalgybos ir kontržvalgybos darbui, nes šioji sritis jam geriausiai pažįstama. Šiame darbe turi didelį stažą bei patyrimą. Be to, turi žvalgybininko nujautimą. Kasmet, bendradarbiaujant ir su Generalinio štabo II skyriumi, buvo demaskuojama vidutiniškai po 15 agentų. Jų skaičius Lietuvos kalėjimuose 1940 m. padidėjo net iki aštuoniasdešimties (20 Vokietijos, 60 Lenkijos agentų). Be kontržvalgybos, II skyriaus uždaviniai nuo 1929 m. buvo vis tikslinami, ieškant būdų žvalgybai ir kontržvalgybai sustiprinti. Imta plačiau bendradarbiauti su kitų šalių karinių žvalgybų tarnybomis. Dar 1932 m. nuvykęs į Vokietiją, L. Gustaitis susipažino su II skyriaus (abvero) darbu ir užmezgė tiesioginius ryšius tarp abiejų šalių žvalgybų, bet vokiečiai šių kontaktų greitai atsisakė. Jų nepatenkino lietuvių sąlygos keistis informacija apie Lenkiją. Tik pakitus tarptautinei padėčiai, Lietuvos generalinio štabo II skyriaus darbu susidomėjo Prancūzija m. pabaigoje iš Rygos atvyko prancūzų karo atstovo padėjėjas P. Abrahamas, jis Prancūzijos generalinio štabo vardu pasiūlė bendradarbiauti. Šie kontaktai apsiribojo informacijos mainais teikiamos žinios iš Rytprūsių, o gaunamos iš Vokietijos. Reikia pasakyti, kad Vokietijos Imperijos saugumo vyriausiosios valdybos (RSHA) III D referatas (vykdė kovą su Baltijos šalių, Suomijos, Sovietų Sąjungos, Kinijos, Japonijos, Turkijos žvalgybomis) mūsų žvalgybą vertino kaip labai aktyvią, tuo prilygstančią Sovietų Sąjungos žvalgybai (iki 1939 m. gruodžio mėn.). Prieš pat Čekoslovakijos aneksiją 1938 m. tarpusavio informacijos mainai pradėti ir su čekoslovakų II skyriaus viršininku plk. Moravecu (Moravec). P. Kirlys ir K. Dulksnys susitarė keistis žvalgybine informacija apie Vokietiją. Iki Čekoslovakijos aneksijos informacija apsikeista du kartus. Provincijos karinės žvalgybos ( žinių rinkimo ) punktuose dirbo tik po vieną karininką. Tai buvo labai nedidelės pajėgos žvalgybai organizuoti. Vokiečių sekcijai priklausė Kybartų ( m. vedėjas buvo L. Byčkovskis-Gentvila), Pagėgių (iki 1936 m. vasaros vedėjas buvo vyr. ltn. Truškauskas, nuo 1936 m. vasaros buvęs šarvuočių rinktinės kuopos vadas, ats. kpt. J. Petruškevičius), Tauragės (1940 m. vedėjas buvo ats. kpt. J. Petruškevičius punktai, o Lenkų sekcijai Alytaus Merkinės m. (vedėjas buvo K. Šakys), Vievio (1935 m. spalio m. balandžio 1 vedėjas buvo aviacijos vyr. ltn. V. Adomavičius, o 1937 m. spalio 1 d m. spalio mėn. ltn. B. Aušrotas), Salako (viršininkas P. Šiaudinis) ir Lazdijų (viršininkas Sadauskas) punktai. POW sėkmingo likvidavimo operacijoje ypač pasižymėjo garsiausia Lietuvos agentė moteris Marcelė Kubiliūtė, slapyvardžiu Elza. Kaune buvo rasti šifruoti organizacijos narių sąrašai, suimta per 200 įtariamųjų. Slapta antivalstybinė organizacija iširo Šių punktų vedėjai buvo laikomi slaptais II skyriaus darbuotojais, nes oficialiai jie buvo priskiriami prie kurio nors kariuomenės dalinio. Jų agentams už atliktą darbą buvo atlyginama iš avansinių sumų, kurios operatyviam darbui buvo išduodamos kiekvieną mėnesį. Tai buvo menkos lėšos (1937 m. B. Aušrotas gaudavo 3000 zlotų per mėnesį). Jų pakakdavo išlaikyti 1-3 pasienio agentus, kuriems buvo mokama už kiekvieną informaciją atskirai. Lenkų kontržvalgybos duomenimis, lietuvių pasienio karinė žvalgyba agentams patikėdavo paprastas užduotis (sužinoti karininkų pavardes, surinkti žinias apie dalinių apsiginklavimą ir dislokaciją, pasienio sargybos išsidėstymą ir pan.). Toks masiškas paprasčiausių užduočių davimas (informacija dažnai buvo prieinama vietiniams gyventojams) ir pačių smulkiausių žinių apie lenkų kariuomenę rinkimas labai apsunkindavo lenkų kontržvalgybos darbą m. KOP demaskavo 97 Lietuvos naudai dirbusius žmones (19 agentų, 20 informatorių, 8 verbuotojus, 26 rezidentus, 6 kurjerius, 18 nenustatytų funkcijų). Kaistant tarptautinei padėčiai lietuvių karinės žvalgybos aktyvumas Lenkijoje tik didėjo. Lenkų II skyriaus duomenimis, per paskutinį prieškario dešimtmetį Sovietų Sąjungai ir Vokietijai Lenkijoje teko 90% žvalgybinių operacijų, Lietuvai 5%. Politinės aplinkybės, tarptautiniai santykiai ir anksčiau veikė Lietuvos karinės kontržvalgybos ir žvalgybos darbą, bet nuo 1938 m. tai pasidarė ypač Nukelta į 16 p.

15 16 KRAÐTO APSAUGA Atkelta iš 15 p. akivaizdu. Lietuvių kontržvalgybininkams ir žvalgybininkams teko dirbti labai sumaniai ir atsargiai. Lemiamų išbandymų išvakarėse Rytų kryptimi vykdyti žvalgybą pasidarė sunkiau. Lenkijos ginkluotųjų pajėgų vietą užėmė mažai pažįstama SSRS kariuomenė. Vėl reikėjo žvalgybą pradėti beveik iš pradžių: sužinoti Vilniaus krašte dislokuotų SSRS karinių dalinių numeraciją, buvusią dislokaciją, apsiginklavimą. II skyriui teko skubiai pakeisti darbo stilių. Žvalgyti Lenkiją ir jos ginkluotąsias pajėgas buvo jau įprasta, bet visai kas kita žvalgyti SSRS, kur veikė NKVD (Vidaus reikalų liaudies komisariatas) ir gerai organizuota karinė žvalgyba GRU (Vyriausioji žvalgybos valdyba). Dirbti reikėjo kur kas atsargiau. Nuo 1939 m. spalio mėn. pabaigos prieš SSRS nukreiptos Lietuvos karinės žvalgybos pagrindinės gijos ėjo per Vilnių ir Ignaliną. Čia įsikūrė nauji žinių rinkimo punktai. Vilniaus žinių rinkimo punkte 1939 m. lapkričio gruodžio mėn. dirbo II skyriaus ypatingųjų reikalų karininkas plk. ltn. J. Matusaitis, Žvalgybos ir kontržvalgybos dalies karininkas kpt. L. Papartis, ltn. B. Aušrotas, o Ignalinos punkte P. Šiaudinis. Šie žmonės organizavo Raudonosios armijos dalinių sekimą, patys slapta sekė tų dalinių žygiavimą į Lietuvos teritorijoje numatytas karines bazes. Mykolas Lipčius su giminėmis. Per pirmuosius savo veikimo metus buvusio studento Mykolo Lipčiaus vadovaujamas Žvalgybos skyrius sugebėjo ne tik išsilaikyti sunkiomis sąlygomis, bet ir sukūrė reikalingus padalinius, pradėjo agentūrinį darbą Lietuvoje ir už jos ribų Prasidėjus karui, ne mažiau svarbi tapo II skyriaus vykdoma propagandinė veikla. Reikėjo informuoti kariškius apie valstybės saugumo darbą, kovoti su sparčiai plintančiais gandais ir dezinformacija. Tuo užsiėmė Žinių tarnybos karininkai. Dar aktualesnė ši veikla pasidarė metais m. vasario mėn. II skyriaus Žvalgybos ir kontržvalgybos dalies karininkas kpt. J. Gudaitis ir ypatingųjų reikalų karininkas plk. ltn. J. Matusaitis netgi parašė straipsnius, kuriuose populiariai papasakojo apie kovą su šnipinėjimu m. pasirodė ir Kovos su šnipinėjimu ir priešvalstybiniu veikimu kariuomenės dalyse nuostatai. Jie buvo skirti labiau reglamentuoti ir stiprinti Žinių tarnybai. Buvo nustatyta, kad kova su šnipinėjimu ir priešvalstybiniu veikimu neatskiriama kiekvieno viršininko pareigų dalis. Už tinkamą kontržvalgybos darbo organizavimą dalyje atsako dalies vadas [...], bet bendrajam kontržvalgybos darbui vykdyti, medžiagai rinkti ir sistematizuoti skiriami žinių karininkai. Kariuomenės štabo II skyriui priklausė kontržvalgybinio darbo priežiūra ir vadovavimas, todėl šio skyriaus viršininkas galėjo duoti užduotis ir instrukcijas divizijų II skyrių viršininkams ir žinių karininkams. Pastarieji taip pat turėjo stengtis palaikyti kuo glaudesnius ryšius su Kariuomenės štabo II skyriumi ir vietine Valstybės saugumo policija. II skyrius kontržvalgybos darbui dar galėjo pasitelkti Viešosios policijos ir savivaldybių pareigūnus, šaulius ir kitus patikimus žmones. Kovoje su šnipinėjimu ir priešvalstybiniu veikimu numatytos ir apsauginės priemonės: į karines dalis, įstaigas ir įmones uždrausta priimti ne lietuvius, nelojaliai nusiteikusius ir įtariamus priešvalstybine veikla. Apie numatomus priimti asmenis reikėjo surinkti žinias per Valstybės saugumo policiją. Vis dėlto karinės įstaigos dažnai ignoruodavo VSP pateikiamas žinias ir žmones priimdavo vien savo nuožiūra m. gegužės mėn. pradžioje, kai buvo gauti pirmieji pranešimai apie SSRS kariuomenės telkimą pasienyje, Eišiškių ir Švenčionių rajonuose, iš Vilniaus ir Ignalinos žinių rinkimo punktų gavus pirmuosius duomenis, Žinių tvarkymo dalies vedėjas plk. ltn. K. Pranckonis gegužės d. Lietuvos rytiniame pasienyje pats įsitikino gaunamų žinių tikslumu. Vilniaus žinių rinkimo punkto vedėjo ltn. B. Aušroto nuomone, gegužės 26 d. SSRS baigė telkti kariuomenę prie Lietuvos sienų. Šias žinias patvirtino ir II skyriaus karininkų apklausinėtas perbėgėlis, buvęs Molodečno lenkų žvalgų punkto vedėjas J. Dambrovskis. Jis pranešė apie statomus aerodromus Vileikos, Svyrių ir Šemetų apylinkėse, pantonus Kemeliškių-Barvoniškių apylinkėse. Tuo tarpu karinės žvalgybos sekamame Vokietijos pasienyje buvo ramu. Kariuomenės štabo II skyriaus duomenimis, visuose Rytprūsiuose tebuvo 3 4 divizijų karinės pajėgos su kovinių lėktuvų, o artimiausiame Lietuvos pasienyje buvo dislokuoti 3 4 pėstininkų pulkai, artilerijos pulkas ir kavalerijos pulkas. Pagrindinėms vokiečių karinėms pajėgoms iš Rytprūsių išvykus į Vakarų frontą, iš Vokietijos tuo tarpu jokios grėsmės nebuvo. Visa tai lietuvių karinė žvalgyba užfiksavo ir tik prasidėjus Maskvoje A. Merkio ir V. Molotovo susitikimui II skyriaus viršininkas gen. št. plk. K. Dulksnys visoms dalims, štabams, žinių karininkams ir II skyriaus darbuotojams įsakė sunaikinti visas Kariuomenės štabo II skyriaus išleistas slaptų žinių santraukas, pradedant nuo 1939 m. rugsėjo 17 d.. Ši data rodo, kad pasirengta sunaikinti SSRS kariuomenės sekimo pėdsakus. Kariuomenės štabas šiuo atžvilgiu turėjo būti švarus. Įdomu, kad II skyriaus viršininkas gen. št. plk. K. Dulksnys nustatė ir Lietuvos okupavimo datą slaptų žinių santraukas įsakė sunaikinti iki 1940 m. birželio 15 d. Gali būti, kad karinės žvalgybos karininkams daug geriau negu bet kam buvo aišku, jog okupacijos grėsmė akivaizdi. Okupantų rankose Iš karto po okupacijos Lietuvos karinės žvalgybos ir kontržvalgybos veikla nutrūko. Sovietų kariškiai išplėšė II skyriaus fotolaboratoriją, išsinešė fotoaparatus, rotatorių, nuotraukas apie Antrojo pasaulinio karo eigą. Prasidėjus II skyriaus valymui, birželio 21 d. J. Paleckio aktu Nr. 775 į atsargą paleidžiamas plk. ltn. P. Kirlys, o liepos 6 d. iš II skyriaus viršininko pareigų atleidžiamas gen. št. plk. K. Dulksnys. Naujuoju II skyriaus viršininku paskiriamas gen. št. plk. ltn. J. Purelis. Birželio 22 d. Kariuomenės štabo II skyriaus viršininkui prisistatė naujas JAV karo atstovas Baltijos valstybėse mjr. Stensetas, o birželio 27 d. naujas Didžiosios Britanijos karo atstovas plk. E. R. Gryras. Bet II skyriaus likimas jau buvo nulemtas likvidacija. Nors numatyta skyriuje palikti 10 etatų, bet paliekami tik du techniniai darbuotojai: kanceliarijos tvarkytojas kpt. V. Beniušis ir šifruotojas ltn. I. Savitis, o nauju ypatingųjų reikalų karininku paskiriamas j. ltn. Lelėnas. Pasikeitusią situaciją greitai pajuto Lietuvos kontržvalgybininkų demaskuoti ir įkalinti šnipai. Net šnipas V. Giakas, kuris, tik S. Raštikiui įsikišus, išvengė mirties bausmės, parašė malonės prašymą, nes nusikalto tėvynei neapkęsdamas fašistinio režimo. Kalėjimuose jau trūko vietos ir paprasti šnipai, kaip ir kriminaliniai nusikaltėliai, buvo atleidžiami nuo bausmės. Vietoj jų įkalinami Nepriklausomos Lietuvos valstybinių įstaigų pareigūnai. Dauguma buvusių karinės žvalgybos darbuotojų taip pat neišvengė represijų m. liepos 10 d. suimti gen. št. plk. K. Dulksnys, plk. ltn. P. Kirlys ir plk. ltn. J. Matusaitis (tuo pat metu žvalgybininkų suėmimai vykdyti Latvijoje ir Estijoje). Toks pat likimas ištiko ir gen. št. plk. ltn. K. Pranckonį, mjr. R. Gintautą (kilus karui su Vokietija, sukilėliai K. Pranckonį ir R. Gintautą išvadavo). Iš viso suimta 14 II skyriaus karininkų: 8 išgabenti į Sovietų Sąjungą, o 6, kilus karui, išėjo iš kalėjimų gyvi.

16 FAKTAI BE KOMENTARØ 17 Ilgai saugumo kamerose buvo tardomi lietuvių žvalgybininkai m. liepos 7 d. Maskvoje įvyko SSRS Aukščiausiojo Teismo karinės kolegijos uždaras posėdis. Pakartojus surašytus kaltinimus, teisminis nagrinėjimas paskelbtas baigtu ir suteiktas paskutinis žodis. Gen. št. plk. ltn. P. Kirlys savo paskutiniajame žodyje pasakė: Aš tarnavau Lietuvos kariuomenės karininku ir visada vykdydavau savo vyriausybės užduotis. Tačiau, skelbiant nuosprendį, pabrėžta, kad Dulksnys, Matusaitis ir Kirlys palaikė glaudžius ryšius su vokiečių, prancūzų ir kitomis kapitalistinių šalių žvalgybomis ir kad už tai yra nuteisiami aukščiausia bausme sušaudymu. Nuosprendis galutinis ir neskundžiamas. Lietuvių karo žvalgybos pulkininkai buvo sušaudyti Maskvoje, Lefortovo kalėjime, 1941 m. liepos dienomis. Artimiesiems vėliau pranešta, esą jie mirė įkalinimo vietoje. Prabėgus penkiolikai metų, 1956 m. P. Kirlio brolis Matas, gyvendamas tremtyje Tomsko srityje, kreipėsi dėl liudijimo apie brolio mirtį. Justicijos pulkininkas V. Borisoglebskij 1956 m. vasario 14 d. pasiūlė Matui Kirliui pranešti, kad P. Kirlys 1941 m. liepos 17 d. buvo nuteistas Karo kolegijos ir mirė įkalinimo vietoje 1943 m. kovo 22 d. Šis melas turėjo pridengti P. Kirlio nužudymą. Ne tik sušaudytų trijų žvalgy m. suimti Lietuvos karinės žvalgybos karininkai Gen. št. plk. Kostas Dulksnys suimtas 1940 m. liepos 18 d. ir 1941 m. liepos 30 d. sušaudytas. Plk. ltn. Petras Kirlys suimtas 1940 m. liepos 18 d. ir 1941 m. liepos 28 d. sušaudytas. Plk. ltn. Juozas Matusaitis suimtas 1940 m. liepos 18 d. ir 1941 m. liepos 29 d. sušaudytas. Gen. št. plk. ltn. Kazys Pranckonis suimtas 1940 m. liepos 25 d. Plk. ltn. Alfonsas Baniulis suimtas 1940 m. rugsėjo 11 d. Ltn. Ipolitas Savitis suimtas 1940 m. spalio 10 d. Gen. št. mjr. Romualdas Kiaulėnas suimtas 1941 m. balandžio 1 d. Kpt. Liudas Papartis suimtas 1941 m. balandžio 2 d. Ltn. Vincas Degutis suimtas 1941 m. birželio 14 d. Kpt. Juozas Gudaitis suimtas 1941 m. birželio 14 d. Ltn. Petras Jakutis suimtas 1941 m. birželio 14 d. Kpt. Liudas Urniežius suimtas 1941 m. birželio 14 d. bos pulkininkų, bet ir kitų Lietuvos karinės žvalgybos karininkų du dešimtmečius kaupta patirtis buvo prarasta negrįžtamai kartu su jų sulaužytais likimais ir gyvybėmis. doc. dr. Arvydas ANUŠAUSKAS Žvalgyba Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje Žvalgyba kartais yra priskiriama prie seniausių profesijų, nes veiksmus, kuriuos būtų galima vadinti žvalgybiniais, vykdė jau akmens amžiaus žmonės. Vis dėlto žvalgybos istorijos ištakų reikėtų ieškoti kiek vėlesniais laikais. Dažniausiai yra teigiama, jog žvalgybos istorija prasideda nuo organizuoto valstybingumo pradžios. Įvairios šalys turėjo gana gerai veikiančią žvalgybą antikos ir viduramžių laikais. Antra vertus, šiuolaikinės žvalgybos struktūros daugelyje valstybių atsirado tik XVIII XIX amžių sandūroje, Didžiosios Prancūzijos revoliucijos ir Napoleono karų laikotarpiu. Taip atsitiko todėl, kad žvalgybos priemonių ir būdų raida glaudžiai susijusi su karo ir karo veiksmų pobūdžio pokyčiais. Tobulėjant karybai, žvalgybos reikšmė augo. Tarkim, viduramžiais mūšiai vykdavo ribotoje teritorijoje ir dalyvaujant palyginti nedidelėms kariuomenėms. Karo vadas galėjo asmeniškai stebėti priešininką ir vertinti jo veiksmus. Žvalgyba tuo metu didžiąja dalimi apsiribojo išankstiniu agentų siuntimu į priešo užnugarį siekiant išsiaiškinti jo sumanymus ir pajėgas. Vėliau, palaipsniui pereinant prie masinių armijų, išaugus karo veiksmų apimčiai ir pasikeitus jų pobūdžiui, žvalgybos funkcijos ženkliai išsiplėtė. Didžioji Prancūzijos revoliucija ir Napoleono epochos didieji karai lėmė milžinišką žvalgybos raidos šuolį. Vis daugiau komplikuotų politinių, ideologinių-propagandinių veiksnių lėmė pasirengimą karui ir jo pasekmes. Siekdamos maksimaliai padidinti savo galimybes šalys stengėsi gauti kuo išsamesnę informaciją apie priešininko karinį potencialą, ginkluotųjų pajėgų būklę, karinį pasirengimą ir planus, tačiau jau neapsiribojo šia tradicine sritimi. Reikšmingą vaidmenį ėmė vaidinti pranešimai apie visuomenės nuotaikas, ekonominę būklę ir politinę situaciją, politikų bei opozicinių sluoksnių pasiekiamumas, o visų pirma priešininko visuomenės nuotaikų veikimas vykdant atitinkamas propagandines akcijas. Tarp kitko, maždaug tuo metu žvalgybinė veikla atribojama nuo slaptosios diplomatijos. Dar XVIII a. pradžioje tarptautinėje praktikoje diplomato ir žvalgo sąvokos buvo sinonimai. Kaip šiame kontekste atrodė Lietuvos žvalgybos užuomazgos? Visų pirma reikia pabrėžti, jog tuometinės žvalgybos reikšmė labai priklausė nuo valstybės sanklodos ir jos karinės organizacijos. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, taip pat kaip ir Lenkijoje (su kuria LDK buvo glaudžiai susijusi ir ilgainiui suformavo bendrą Abiejų Tautų Respubliką), valdovas negalėjo vienašališkai ir operatyviai spręsti karinių klausimų, o turėdavo gauti seimo palaiminimą. Iš pradžių LDK kariuomenė buvo organizuojama bajorų karinės prievolės pagrindu, t. y. bajorai patys turėjo esant reikalui eiti į karą ir kartu atsivesti tam tikrą karių skaičių, priklausomai nuo valdytos žemės. Tačiau visuotinį bajorų šaukimą valdovas galėjo skelbti tik su seimo nutarimu (be tokio nutarimo tik iškilus staigiam pavojui). Surinkti tokią kariuomenę užimdavo nemažai laiko. Pamažu bajorų kariuomenę ėmė keisti samdiniai (vadinamieji algininkai). Samdyta kariuomenė darėsi vis reikšmingesnė, kol palaipsniui užėmė svarbiausią vietą valstybės karinėje organizacijoje, o bajorai liko tik pagalbinė jėga. Sprendimą samdyti kariuomenę priimdavo seimas. LDK nebuvo nuolatinių samdiniams skirtų finansinių išteklių. Kariuomenei samdyti būtinos lėšos buvo renkamos seimui įvedus specialius mokesčius. Tie mokesčiai buvo nenuolatiniai ir dažniausiai skirti vieniems ar keliems metams. Sunku pasakyti, kiek tiksliai užtrukdavo karo reikmėms būtinų lėšų klausimo sprendimas, tačiau paprastai tai trukdavo ne vieną mėnesį. Pavyzdžiui, 1625 m. švedams nutraukus paliaubas ir rugsėjo 5 d. užėmus Biržus (tuo metu vienintelę stipresnę tvirtovę šiaurinėje Lietuvoje) seimas susirinko tik 1626 m. sausio pabaigoje, o pagal jo nutarimą įvesti mokesčiai turėjo būti sumokėti iki balandžiogegužės mėnesių. Mokesčių rinkėjai juos turėjo perduoti į iždą iki birželio mėnesio, o realiai tai atliko dar vėliau. Taigi lėšų klausimo sprendimas užtruko beveik metus. Esant tokiai valstybės karinei organizacijai, žvalgybiniai duomenys turėjo neįkainojamą vertę, nes galėjo padėti laiku pasirengti karui. Taip pat būtina pastebėti, jog LDK dažniausiai tekdavo kovoti esant nuolatinei karinio pajėgumo disproporcijai priešo naudai. Pavyzdžiui, kovojant prieš Maskvos valstybę ilgą laiką gelbėjo taktinis pranašumas. Šį pranašumą pavykdavo realizuoti ir sėkmingos žvalgybinės veiklos dėka. Deja, LDK žvalgybos istorija yra iš esmės netirta, todėl apie to meto žvalgybinę veiklą tenka spręsti iš fragmentiškų duomenų. Žvalgyba funkcionavo kaip atskira sistema, tačiau glaudžiai susijusi su kariuomene. Ypač aktyviai ji veikė rytinėse LDK žemėse, pasienio su Maskvos valstybe miestuose. XVI a. čia buvo nuolatinis šniukštinėtojų ( рыскуны ) institutas žmonės, kurie sekė, kas vyksta tam tikroje teritorijoje, rinko informaciją apie įtartinus asmenis, t. y. vykdė daugiausia kontržvalgybinę veiklą. XVI a. antroje pusėje LDK jau veikė gerai išvystyta, nors ir neinstitucionalizuota šnipų tarnyba. Šnipinėjimas, kaip karinių žinių rinkimas, buvo nuolatinis, gerai mokamas užsiėmimas, t. y. profesija. Daugelis šnipų gyveno už LDK sienos ir siuntė informaciją per specialius pasiuntinius. Kariaujant su Maskvos valdovu Ivanu IV Žiauriuoju žinias iš Maskvos siuntė ne mažiau kaip 60 šnipų. Apie 20 jų kolegų tuo pat metu veikė Livonijoje (dabartinės Latvijos ir Estijos teritorijoje). Oršos seniūnas Filonas Kmita, pagarsėjęs ypatingais laimėjimais Nukelta į 18 p.

17 18 KRAÐTO APSAUGA Atkelta iš 17 p. diversinėje veikloje prieš Ivaną IV, turėjo 12 informatorių, kurie informavo apie situaciją Polocke, Smolenske ir kitur. Kiekvienas jų seniūnui kainavo apie 6,5 kapos lietuviškų grašių per metus. Gerai veikianti žvalgyba užtikrino sėkmę daugelyje susirėmimų su Maskvos kariuomene. Garsiąją pergalę prie Ūlos 1564 m. didele dalimi nulėmė laiku pateikta ir tiksli informacija apie vaivados P. Šuiskio vadovaujamos priešo kariuomenės judėjimą. Žvalgyba prieš Maskvą veikė ir vėliau m. Maskvos šauliai suėmė kelis LDK šnipus, juos atskleidę todėl, kad jie kalba lietuviškai m. buvo surengta diversija Pskove: susprogdinti akylai saugomi tvirtovės parako sandėliai. Kartu kovota prieš Maskvos šnipus. Etmono Grigaliaus Chodkevičiaus 1566 m. patvirtinti artikulai ( Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos Karo Įstatymų artikulai ) numatė: Jei kas šnipą, priešų pasiųstą, savo namuose slėptų ar apie jį žinių turėdamas nepraneštų, toks be jokio pasigailėjimo į keturias dalis sudraskomas. Tarp kitko, už šnipų slėpimą numatytas ketvirčiavimas buvo žiauri, fiziškai labai skausminga bausmė, palyginti su humaniškomis mirties bausmėmis, skirtomis už kitus nusikaltimus. Toks susirūpinimas dėl Maskvos šnipų nebuvo perdėtas, nes šios valstybės žvalgyba LDK visada skyrė didelį dėmesį. Ivano IV laikais į LDK pabėgo daug šio žiauraus valdovo valdinių. Nemažai iš šių perbėgėlių iš tiesų užsiiminėjo šnipinėjimu. Vilniuje veikė kažkoks dvasininkas, kuris siųsdavo Ivanui IV nelegaliai iš LDK kanceliarijos gautų sutarčių, įsakų ir kitų dokumentų kopijas. Ivanas IV savo ruožtu paskyrė nemažus apdovanojimus iš LDK į Maskvą pasiryžusiems grįžti perbėgėliams, tikėdamasis iš jų gauti informacijos. XVII a. penktajame dešimtmetyje iš Maskvos atsiųstas šnipas turėjo kontaktų su Vilniaus stačiatikių Šv. Dvasios vienuolyno archimandritu Nikodemu. Šis jį informavo apie Respublikos planus. Tarp kitko, tai nebuvo vienintelis atvejis, kai rusų šnipai išnaudojo LDK stačiatikių bažnyčią. LDK ir Maskvos žvalgybų kovoje pasitaikydavo ir išdavysčių bei perbėgimų m. į Respubliką pabėgo buvęs Pasiuntinių prikazo (užsiėmusio, be kita ko, slaptąja diplomatija ir žvalgyba) tarnautojas Grigorijus Kotošichinas. Čia jis pasiūlė savo paslaugas. Didysis kunigaikštis Jonas Kazimieras perbėgėliui paskyrė 100 rublių per metus atlyginimą ir liepė būti prie jo malonybės Lietuvos kanclerio. Išdaviko netenkino siūloma kaina ir jis pabėgo į Švediją. LDK žvalgyba veikė ne tik prieš Maskvą. Yra išlikę žinių apie žvalgybinę veiklą prieš kitą priešininką Švediją m. Jonušas Radvila tikrai turėjo šnipų, kuriuos siuntė į priešo teritoriją m. kariuomenei Livonijoje vadovaujantis etmonas Kristupas Radvila rašė, jog gavo žinių iš esančių Švedijoje šnipų. Tikėtina, kad jis jiems mokėjo, tačiau nėra aišku, kaip juos užverbavo ir kaip buvo perduodama informacija. Bet kuriuo atveju etmonas šnipų turėjo ir Livonijoje, karo veiksmų zonoje. Kristupas Radvila nurodė verbuoti naujus informatorius, rūpintis gerais šnipais ir jų viršininku paskyrė Kristupą Arciševskį. Taip pat yra žinomas kunigaikščio Kristupo Radvilos memorialas, kurį galima vadinti viena pirmųjų instrukcijų, detalizuojančių žvalgų veiklą. Memoriale nurodoma, kaip žvalgai turi veikti: <...>vienas apie kitą neturi žinoti vardan saugumo <...> ir dėl lengvesnio tiesos apčiuopimo. Taip pat detaliai (17 punktų) nurodyta, ką žvalgai turi sužinoti: ar švedų karalius Gustavas Adolfas žada vykti į Švediją ir kada vyks, kiek karių paliks Livonijoje, kaip planuoja aprūpinti maistu pilių įgulas, ar pilis modernizuoja arba stato naujas. Taip pat kokie poslinkiai vyksta Švedijos ir Maskvos santykiuose, ką mano švedai apie LDK kariuomenę. Šis etmono memorialas rodo, jog LDK karinė vadovybė vertino žvalgybos svarbą ir jos funkcijas suprato pakankamai plačiai. Nėra išlikę pakankamai daug žinių apie žvalgybinės veiklos finansavimą. Viena pirmųjų patikimų žinių, rodančių, jog žvalgų paslaugos buvo apmokamos LDK iždo pinigais 1629 m. didžiojo kunigaikščio Žygimanto Vazos laiškas, kuriame jis nurodė LDK iždui didžiajam etmonui Leonui Sapiegai <...> šnipams <...> ir kitoms karo išlaidoms <...> pinigų iš iždo <...> Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos išduoti. Greta žvalgybinės ir diversinės veiklos agentams tekdavo atlikti ir gana specifines užduotis. Kadangi daugelyje to meto kariuomenių tarnavo svetimšaliai samdiniai, valstybės stengdavosi šiuos samdinius perpirkti, tokiu būdu stiprindamos savo karinį potencialą ir griaudamos priešininko planus m. buvo perpirktas švedų pusėje kovojęs pėstininkų regimentas (pulkas). Šio karių dalinio perėjimas į LDK pusę ženkliai keitė Livonijoje kovojančių jėgų balansą. Bene silpniausia LDK žvalgybos vieta išryškėjo XVIII a. pabaigoje. Tuo metu LDK kariuomenė gana sėkmingai vykdė taktinę žvalgybą. Tokios informacijos rinkimu užsiėmė pasienio daliniai. Žvalgybos duomenys buvo gaunami iš buvusių Respublikos valdinių, gyvenusių po Pirmojo padalijimo Rusijos imperijai atitekusioje teritorijoje, taip pat informacija buvo perkama už pinigus iš žydų ir pirklių. Ypatingais atvejais, siekiant patikrinti svarbias žinias, buvo siunčiamos pirkliais ir valstiečiais persirengusių karių grupės. Vykdavo ir pavieniai karininkai, dažnai savo iniciatyva. Tokia žvalgyba buvo gana veiksminga, ir Lietuvos kariuomenės vadovybė gaudavo pakankamai daug informacijos. Tačiau rezidentinės žvalgybos su samdomais informatoriais aukštuose visuomenės sluoksniuose nebuvo. Nebuvo ir tarnybos, derinančios iš visų šaltinių ateinančią informaciją. Taigi LDK žvalgybinė veikla atsiliko nuo kaimyninių kraštų. Priminsime, kad šiuolaikinės žvalgybos struktūros daugelyje valstybių atsirado XVIII XIX amžių sandūroje. Tuo metu kaip tik buvo likviduotas Lietuvos valstybingumas, todėl Lietuvos žvalgyba, galima sakyti, nespėjo į nuvažiuojantį traukinį. Netgi kaimyninės Lenkijos, su kuria iki Respublikos padalijimų sudarėme bendrą valstybę, šiuolaikinės žvalgybos ištakos siejamos su XIX a. pradžia ir Prancūzijos priežiūroje nuo 1807 m. egzistavusia Varšuvos kunigaikštyste. Tuo tarpu Lietuva netgi tokio pusiau valstybingumo neturėjo, todėl ir panašių žvalgybos struktūrų kurti negalėjo. Vis dėlto šiuolaikinės Lietuvos žvalgybos ištakų irgi galima ieškoti XIX a. pradžioje. Karo prieš Rusiją išvakarėse Napoleonui reikėjo greitai organizuoti gerai veikiančią karinę žvalgybą prieš šią Rytų imperiją. Iki tol šioje srityje prancūzų įdirbis buvo gana kuklus. Šio uždavinio ėmėsi jo diplomatinis-politinis atstovas, o kartu ir rezidentas Varšuvoje Binjonas (Louis Pierre Edouard Bignon). Pagrindiniu prancūzų rezidento bendradarbiu tapo senos LDK didikų giminės atstovas kunigaikštis Aleksandras Sapiega. A. Sapiega sukūrė gerai funkcionuojantį, nors ir negausų informatorių tinklą. Jam priklausė mažiausiai keliolika agentų, kurie lankėsi Rusijos imperijoje arba ten gyveno. Ilgainiui A. Sapiega sukūrė savotišką privatų žvalgybos biurą, turintį neaiškią organizacinę struktūrą, veikiantį išimtinai jam tiesiogiai vadovaujant ir nepriklausantį formaliai Prancūzijos arba lenkų žvalgybos struktūrai. A. Sapiega pats verbuodavo bendradarbius ir informatorius, planavo jų išvykas, konkrečius uždavinius, susisiekimo ir informacijos perdavimo būdus, pats nustatydavo ir perduodavo užmokestį už darbus. Dažnai kunigaikštis tai atlikdavo pats būdamas Rusijos imperijoje ( biuras veikė iš Varšuvos). A. Sapiegos biuras vaidino nemažą vaidmenį Prancūzijos žvalgyboje. Pavyzdžiui, 1811 m. viduryje jam buvo skirta apie procentų išlaidų, kurias Binjonas leido žvalgybai. Dalis biuro veiklos apėmė dabartines Baltarusiją ir Ukrainą, didelis dėmesys skirtas Vilniui ir Lietuvai. Žvalgybos duomenys buvo ne tik renkami, bet ir apdorojami, jų pagrindu rengti analitiniai apibendrinimai. Nors biuro veiklą finansavo Prancūzija, tačiau tai buvo gana savarankiška organizacija, vienijanti Respublikos atkūrimo siekiančius asmenis, išlaikiusius savarankiškos valstybės pilietinę savimonę. Dėl šių aplinkybių A. Sapiegos organizacijos veikloje galima būtų ieškoti Lietuvos šiuolaikinės žvalgybos užuomazgų, vis dėlto tai nebuvo LDK atstovaujanti struktūra. Taip pat pažymėtina, jog ši veikla neturėjo tęstinumo. Po to, kai Prancūzija pralaimėjo Rusijai m. karą, Lietuvai visą šimtmetį teko laukti kito visą Europą sukrėtusio karo, suteikusio galimybę siekti valstybingumo. Literatūra: Liekis A. Lietuvių karyba ir ginkluotė (iki 1940). Vilnius, Rakutis V. LDK kariuomenė Ketverių metų seimo laikotarpiu ( ). Vilnius, Skowronek J. Z magnackiego gniazda do napoleońskiego wywiadu. Aleksander Sapieha. Warszawa, Wisner H. Rzeczpospolita Wazów II. Wojsko Wielkiego Księstwa Litewskiego, dyplomacja, varia. Warszawa, Очерки истории российской разведки. Т. 1. От древнейших времен до 1917 года. Москва, Сагановiч Г. М. Войска Вялiкага Княства Литоускага у XVI-XVII стст. Минск, 1994.

18 FAKTAI BE KOMENTARØ 19 Karinė žvalgyba viduramžiais: Žalgirio mūšio pavyzdys Jono Mateikos paveikslas Žalgirio mūšis Karas yra nuolatinis žmonijos istorijos palydovas. Prieš tūkstančius metų karo vadai, vykdydami puolamuosius žygius ar gindamiesi, intuityviai ar iš savo patirties naudojosi priemonėmis, kurias modernus žmogus įvardytų kaip žvalgybą. Iki XIX a. technologinio šuolio egzistavo vienintelė žvalgybos rūšis žmogiškoji. Karo vadas galėjo rinkti informaciją apie priešą tik naudodamasis savo agentais, apklausdamas belaisvius ar sulaikydamas priešo kurjerius su korespondencija. Vienas iš seniausių istorinių šaltinių apie agentus yra 500 m. pr. Kr. parašytas garsusis kinų veikalas Karo menas. Jame agentams paskirtas net atskiras skyrius. Jie klasifikuojami pagal vykdomą veiklą ir akcentuojama jų didžiulė svarba mūšio-operacijos sėkmei. Viduramžiais taip pat buvo plačiai naudojamasi agentų paslaugomis. Europos valdovų dvarų intrigos, imperatoriaus ir popiežiaus konkurencija bei nuolatiniai Europos valstybių tarpusavio vaidai dėl pasienio teritorijų reikalavo greitai gaunamos ir tikslios informacijos apie priešo ketinimus. Ne išimtis ir Lietuva, kuri nuo 1283 m. susidūrė su tiesiogine Kryžiuočių ordino grėsme, pasibaigusia tik 1410 m. liepos 15 d. Žalgirio mūšyje, kuriame jungtinė Jogailos ir Vytauto vadovaujama Lenkijos ir Lietuvos kariuomenė sutriuškino ordino pajėgas. Išlikę rašytiniai šaltiniai rodo ordiną turėjus išplėtotą informatorių ir šnipų tinklą Žemaitijoje ir pasienio teritorijose. Informacija iš šnipų suplaukdavo į pasienio komtūrijas, atitinkančias teritorinius-administracinius ordino vals- tybės vienetus, o iš komtūrijų buvo siunčiama į centrą ordino magistrui. Savo šnipų padedamas ordino magistras Ulrichas Von Jungingenas ir maršalas Friedrichas von Wallenrodas sekė sąjungininkų pasiruošimą ir pajėgų judėjimą Žalgirio mūšio išvakarėse. Svarbiausia ordino vadovybei buvo nustatyti Lietuvos ir Lenkijos ketinimus pradėti karą su ordinu m. lapkritį Jogaila ir Vytautas buvo slapta susitikę Breste, kur aptarė būsimo žygio į ordino teritoriją planą. Pasitarime, be Vytauto ir Jogailos, dalyvavo tik dar vienas asmuo Lenkijos pakancleris Mikalojus Tromba. Jau 1409 m. gruodį Osterodės komtūras informavo magistrą apie Vytauto susitarimą su Jogaila ir planus pasibaigus paliauboms su ordinu atvykti su raiteliais ir pėstininkais. Tai vienas iš pirmųjų pranešimų apie planuojamus kovos veiksmus prieš ordiną, tačiau ordinui pavyko gauti informacijos tik apie patį pasiruošimo karui faktą, bet ne detalius planus m. gegužės mėn. padaugėjo ordino šnipų pranešimų apie Vytauto ir Jogailos planus nutraukti paliaubas ir pradėti karą su ordinu, o tai paskatino magistrą pratęsti paliaubas iki birželio 24 dienos. Paaiškėjus, kad karas su Lenkija ir Lietuva yra neišvengiamas, pradėta sekti sąjungininkų kariuomenių judėjimą, siekiant nustatyti puolimo kryptį. Manyta, kad Lenkijos ir Lietuvos kariuomenės ordino žemes puls atskirai m. birželį Ragainės komtūras pranešė, kad Vytautas žygiuoja Ragainės kryptimi, nors realiai Lietuvos kariuomenė iš Vilniaus pajudėjo birželio 3 d. į Gardiną, kur susijungė su rusų žemėse surinktais pulkais. Netikslūs šnipų pranešimai turėjo įtakos klaidingai ordino strategijai. Bijodamas Vytauto puolimo iš Žemaitijos pusės ordino magistras stiprino prie Nemuno pastatytas pasienio su Lietuva pilis. Ordino šnipai kaip antrąją Lietuvos kariuomenės puolimo kryptį nurodydavo Osterodės komtūriją, tai paskatino magistrą į tą vietą nusiųsti keletą papildomų pulkų. Didesnės grėsmės buvo tikimasi iš Lenkijos kariuomenės, todėl 1410 m. birželio d. pagrindinės ordino pajėgos buvo koncentruojamos ties kairiajame Vyslos krante esančia Švietės pilimi. Nepaisant šnipų pastangų, ordino vadovybei nepavyko nustatyti pagrindinės puolimo krypties iki pat liepos 2 d., kada Jogailos vadovaujama Lenkijos kariuomenė persikėlė ties Červinsku per Vyslos upę ir susijungė su Vytauto vadovaujama Lietuvos kariuomene. Tiesa, magistras buvo gavęs pranešimų, kad sąjungininkai persikėlė per Vyslą, bet jais nepatikėjo. Į Červinske įkurtą sąjungininkų stovyklą tartis dėl taikos ir šnipinėti buvo atvykęs vengrų pasiuntinys Dobeslavas Skoračevskis. Jis ordino magistrą informavo apie per Vyslą pastatytą pontoninį tiltą, per kurį persikėlusi visa Lenkijos kariuomenė, o kitame krante susitikusi su Vytauto daliniais, bet magistras teigė turįs priešingos informacijos. Anot magistro šnipų, Jogailos kariuomenė niekaip nerandanti brastos ir negalinti persikelti, o Vytauto daliniai yra įstrigę ties Narevu. Neatsižvelgęs į vengrų didiko informaciją, magistras prarado brangaus laiko ir buvo priverstas forsuotai permetinėti ir koncentruoti dalinius ties Kauerniku, per kurį ėjo tiesiausias kelias į ordino sostinę Marienburgą. Ordino šnipai rinko informaciją ir apie sąjungininkų kariuomenių vadus. Be Jogailos ir Vytauto, iki Žalgirio mūšio šnipams pavyko nustatyti ir žemesnius vadus. Dar 1410 m. birželį Ragainės komtūras pranešė ordino maršalui, kad Lietuvos kariuomenę ves Vilniaus vaivada Manvydas, kuris iš tiesų dalyvavo Žalgirio mūšyje ir buvo Vytauto padėjėjas. Apie Lietuvos agentų tinklą ordinui priklausančiose prūsų žemėse nėra daug duomenų m. liepos 10 d. ties Kauerniku įkurtoje sąjungininkų stovykloje vyko pasitarimas, buvo išrinkta 8 asmenų karo taryba. Ji, pasitardama su vietovės žinovais, turėjo planuoti tolesnius sąjungininkų veiksmus ordino teritorijoje. Tai rodo, kad sąjungininkų kariuomenėje buvo gerai su Prūsijos teritorija susipažinusių vedlių. Tai galėjo būti ne tik žygiuose į ordino žemes dalyvavę kariai, bet ir ordino pavergti prūsai. Šaltiniuose yra minima, kad po Žalgirio mūšio dalis ordino pavergtų prūsų prisidėjo prie sąjungininkų ir padėjo paimti kai kurias ordino pilis. Daugiau duomenų yra apie lietuvių naudotas informacijos apsaugos priemones. Dar Algirdas garsėjo savo įpročiu apie savo planuojamus žygius informuoti tik artimiausius vadus ir tik paskutinę minutę prieš žygį. Šią savybę perėmė ir jo sūnus Jogaila. Visi Jogailos ir Vytauto pasitarimai dėl karo veiksmų vykdavo siaurame rate ir slaptai. Galima daryti prielaidą, kad lietuviai numanė apie ordino šnipų tinklo egzistavimą pasienyje. Kai tik būdavo paskelbiamas karas ordinui, lietuviai uždarydavo sienas ir ribodavo žmonių, o ypač pirklių, judėjimą. Taip jie tikėjosi apsunkinti ordino šnipų veiklą. Apibendrinant galima teigti, kad viena iš ordino pralaimėjimo Žalgirio mūšyje priežasčių buvo jo karinės vadovybės gaunamos žvalgybinės informacijos neįvertinimas ir atmetimas bei per didelis pasitikėjimas savo kariniu pranašumu. Sąjungininkams pasitarnavo puikiai suplanuotas ir, svarbiausia, ilgai išlaikytas paslaptyje tikrasis žygio sumanymas ir tikslas. Parengta pagal M. Jučo knygą Žalgirio mūšis

19 20 KARINEI ŽVALGYBAI 90 KRAÐTO APSAUGA Vidos Urbonaitės nuotr. Adresas: Totoriø g. 25, LT Vilnius. Tel.: , faksas El. paðtas: Leidëjas: Kraðto apsaugos ministerija Redaktorë kpt. V. Urbonaitë Redakcinë kolegija: pirmininkas A. Valys, pirmininko pavaduotojas gen. ltn. V. Tutkus. Nariai: R. Apeikytė, plk. ltn. O. Etminavičius, A. Krivas, brg. gen. A. Leita, fl. adm. K. Macijauskas, brg. gen. E. Mažeikis, plk. J. Norgėla, R. Putnikienė, kmdr. A. Stankaitis, plk. ltn. dr. G. Surgailis, brg. gen. V. J. Žukas. Fotografas A. Pliadis. Stilistë V. Korsakienė. Dizainerë V. Pikèiûnaitë. Tiraþas 3100 egz. Uþsakymas GL-476. Spausdino LK KKC, Muitinës g. 4, Domeikava, Kauno r. Leidinys platinamas nemokamai.