Kunigas Mackevičius kaip istorinė asmenybė. Biografijos kontūrai,

Archivum Lithuanicum 15, 2013 ISSN 1392-737X, p. 471 478 Roma Bončkutė Klaipėdos universitetas Recenzuojama: Kunigas Mackevičius kaip istorinė asmenybė. Biografijos kontūrai, parengė Ieva Šenavičienė Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2012, 246 p. ISBN 978-9955-847-60-1 2013 metais gausu minėtinų tautinio atgimimo istorijai svarbių datų: 1763 metais gimė Antanas Strazdas, 1793 Simonas Daukantas, 1883 metais pradėta leisti Aušra. 1863 metais prasidėjo itin kontroversiškai vertinamas sukilimas. Ievos Šenavičienės parengta knyga Kunigas Mackevičius kaip istorinė asmenybė. Biografijos kontūrai (toliau Kunigas Mackevičius), kaip ir dailininko Aloyzo Stasiulevičiaus rūpesčiu organizuojama Algirdo Boso skulptūra Antanui Mackevičiui (1828 1863) Kėdainiuose, yra vienas iš svarbiausių kunigo atminimo ženklų 2013 metais. Knygos Kunigas Mackevičius istorija įdomi ne mažiau negu pats tekstas. Anoniminiai atsiminimai apie sukilėlių būrius Žemaitijoje išspausdinti 1864 metų lapkričio 18 dienos 1865 metų liepos 26 dienos lenkų emigrantų laikraštyje Ojczyzna, dziennik polityczny, literacki i naukowy (p. 13). Praėjus beveik keturiems dešimtmečiams po sukilimo, anonimas grįžo prie atsiminimų ir juos perkūrė dėmesį sutelkė į Mackevičiaus asmenybę. Neužbaigtas juodraštis keliavo iš rankų į rankas, kol 1947 metais buvo parduotas Lenkijos nacionalinei bibliotekai. Knygos Kunigas Mackevičius skaitytojui kyla ne tik klausimas, kas galėjo būti biografijos autorius, bet ir klausimas, kodėl autoriui XX amžiaus pradžioje parūpo perrašyti prieš keturis dešimtmečius išspausdintą tekstą? Šenavičienė, gerai susipažinusi su XIX amžiaus tyrinėjimais, pabrėžia, kad knygoje Kunigas Mackevičius skaitytojas pažins kitokį Mackevičių, nei įsivaizdavome (p. 7). Knygos rengėja primena Darių Staliūną nustačius, kad kunigo sukilėlių vado įvaizdis istoriografijoje formuotas priklausomai nuo politinės situacijos 1. Skiriamos trys interpretacijos: Rusijos imperijos istoriografijoje jis vaizduotas kaip maištininkas; 1 Staliūnas 2008, 251 258. 471 K u n i g a s M a c k e v i č i u s kaip istorinė asmenybė. Biografijos kontūrai

sovietmečio kaip revoliucinis demokratas, gynęs valstietijos socialinius interesus, kovojęs už laisvą Lietuvą ir prieš bajorijos siekius atkurti Abiejų Tautų Respubliką su 1772 metų sienomis; Lietuvos Respublikos kaip kovotojas už tautinės Lietuvos nepriklausomybę (p. 12). Pavyzdžiui, Gedimino Ilgūno knygoje Antanas Mackevičius. Sukilimo žygiai ir kovos 2 skaitome apie kunigą revoliucionierių 3, besirūpinantį nacionaliniais reikalais 4. Perskaičius Kunigą Mackevičių, kitokios prasmės įgyja Motiejaus Valančiaus įrašas užrašuose ypač paskutinieji žodžiai: Mackevičius Antanas, Paberžės filijalistas, tapo uoliausiu maištininkų vadu. 1863 m. Muravjovui paliepus, buvo Kaune pakartas. Buvo tai žmogus keisto die vo bai min gumo 5. Knygos autorius, Mackevičių lygindamas su pranašais, Dievo įkvėptaisiais (p. 153), įtikina skaitytoją šį buvus pašauktą Aukščiausiojo tarnystei, mylėjusį kenčiančius, dosniai dalijusį išmaldą, švietusį žmones, garsėjusį iškalba, pamokslavusį žemaitiškai, buvusį kūrybingos vaizduotės ir karštos prigimties (p. 158). Knygoje randame išvardyta ir daugiau dvasinių bei fizinių kunigo privalumų, tačiau bene svarbiausias kad tai būta kunigo ne iš pareigos, o iš dvasios (p. 159), o tai nelengvai suvokė pragmatiškasis Vyskupas. Vyskupo nuomonę užfiksavo ir Vincas Mykolaitis-Putinas (beje, šiemet minime 120-ąsias rašytojo gimimo metines), ir tai galėjo pastūmėti kaupti medžiagą apie nepaprastą asmenybę. Romane Sukilėliai sukurtas Mackevičiaus personažas yra artimiausias pateiktajam aptariamoje knygoje. Medžiagą Sukilėliams Putinas rinko kruopščiai, tačiau lieka paslaptis, kada pajuto panašumą, sielos artumą, nes Mackevičiaus personažas svetimas tarp savų, nesuprastas yra būtent toks, koks jautėsi Putinas. 1957 metais, praėjus šiek tiek daugiau nei 90 metų po sukilimo ir išspausdinus pirmąją Sukilėlių dalį, rašytojas seseriai Magdalenai Mykolaitytei-Slavėnienei rašė: Bet kol kas svarbiausiu savo uždaviniu laikau tęsti ir baigti Sukilėlius 6. Nors ne viename laiške kalbama apie romano rašymo sunkumus, nuo sumanymo nesitraukta. Tikėtina, kad per tragišką kunigo Mackevičiaus likimą rašytojui buvo lengviau papasakoti savo maišto istoriją, kunigystės atsisakymą, neišnykusį kaltės jausmą prieš tėvus, gimines... Laiške seseriai rašo: Rūpi Sukilėlių II tomas. Nežinau, kada jį parašysiu. Čia reikės daugiau istorinės medžiagos. Jos yra labai daug. Skaitai, skaitai, o naudos maža. Epochą ir įvykius, žinoma, pažinti reikia, bet mano veikale svarbiausia fantazija, intuicija. Jei šiuo atžvilgiu nepasensiu, tai dar šį tą parašysiu 7. Rašytojas pabrėžia, kad kuriant jam svarbiausia fantazija ir intuicija, nes pasiekti savo praeities išgyvenimus galima ne faktų kalba: norint išsakyti savo kančios istoriją, reikia šiuos atpažinti ir asociatyviai perkelti į pasakojimą. Galima įžvelgti 2 Ilgūnas 2007. 3 Ilgūnas 2007, 60, 73. 4 Ilgūnas 2007, 64, 71. 5 Valančius 1929, 66. 6 [Mykolaitis-Putinas] 1971, 11. 7 [Mykolaitis-Putinas] 1971, 18. 472 Archivum Lithuanicum 15

pasąmoningą Sukilėlių autoriaus ketinimą per kunigo Mackevičiaus asmenį papasakoti savo maišto istoriją ir susitaikyti su savimi, atsikratyti graužaties. Šiuo požiūriu, atrodo, panašiai elgėsi ir rankraščio Kunigas Mackevičius autorius. Kaip paaiškėja iš Šenavičienės įvado, jis užrašė ne savo, bet Mackevičiaus kovų draugo prisiminimus pats nebuvo su juo pažįstamas, netgi drauge nekovojo sukilėlių būryje. Tad recenzuojama knyga įdomi ne tik galutinio teksto rezultatu, bet ir dėl paties teksto kūrimo. Jo perrašymo istorijoje, kaip ir Putino atveju, galima įžvelgti autoriaus atgailą, kurios rezultatas emocingai sukurtas iškilios, moralios asmenybės vaizdas: Ne autoritetu politinių kombinacijų, paremtų melu vienų ir įtarumu kitų, o tik Evangelijos autoritetu Mack[evičius], kaip dvasininkas ir kaip lenkas, grindė savo politines teorijas. Su širdies skausmu iškeldavo tai, kas yra, ir pagal Evangeliją nurodydavo tai, kaip turi būti. Būdamas lenkas, jis nebuvo joks revoliucionierius, kaip gal galėjo pasirodyti keletui politinių neūžaugų, tačiau buvo tikras tautų misijos, kurią nurodė Dievas Žmogus dar prieš devyniolika šimtmečių, rėmėjas. O kaip Kordeckis ir Skarga respublikos šalininkas, nes lenkas, ar galėjo, sekdamas primityvių ar aklimatizuotų pusgalvių pavyzdžiu, būti revoliucionieriumi dėl Lenkijos, Romos ar Prancūzijos, kada jis dvasininkas ir pilietis mokėjo mylėti ne tik liaudį, bet ir tautą? Kada jis buvo krikščionis, mylintis artimus, ne tik dėvinčius pilką sermėgą, o ir šilkinį turtuolio apsiaustą? (p. 157 158) Knygą Kunigas Mackevičius sudaro rengėjos pratarmė (p. 7), įvadinis straipsnis Rankraštis Kunigas Mackevičius kaip istorinė asmenybė. Biografijos kontūrai ir jo identifikacija (p. 9 25), rankraščio faksimilė Ksiądz Mackiewicz, jako postać dziejowa. Rys biograficzny (p. 26 141), vertimas ir komentarai (p. 143 216), šaltiniai ir literatūra (p. 217 218), iliustracijų sąrašas (p. 219 220), asmenvardžių rodyklė (p. 221 227), vietovardžių rodyklė (p. 228 232), santrauka lenkų (p. 233 238) ir anglų (p. 239 244) kalbomis. Šenavičienė mini, kad publikuotasis rankraštis iki šiol beveik nėra buvęs mokslinėje apyvartoje (p. 9), todėl skaitytojo domėjimasis tekstu dar labiau sustiprėja. Lietuvoje rankraštį 1969 metais knygoje Lietuvos sukilėlių kovos 1863 1864 m. minėjo Ona Maksimaitienė, bet citavo jį tik kartą (p. 9), netiksliai išvertusi (p. 10). Antrą kartą minėtoji autorė kartu su Rita Strazdūnaite apie rankraštį užsiminė 1988 metais parengtame dokumentų rinkinyje Antanas Mackevičius. Laiškai ir parodymai (p. 10). Šenavičienė mano, kad tekstu Maksimaitienė rėmėsi mažai nors rankraščio mikrofilmą į Lietuvą atvežė pati arba dėl sunkokai įskaitomo teksto (išlikęs rankraštis yra juodraštis, gausiai taisytas), arba dėl politinių sumetimų (p. 10). Minėtoje Ilgūno knygoje rankraštis Ksiądz Mackiewicz, jako postać dziejowa nurodomas tik kartą, trumpai pacituojant Mackevičiaus žodžius: Jei Lapinskis laimingai išsilaipins, tai žinau, kad iškovosime pergalę 8. Nors kaip saugojimo vietą Ilgūnas nurodo Lenkijos nacio- 8 Ilgūnas 2007, 139. 473 K u n i g a s M a c k e v i č i u s kaip istorinė asmenybė. Biografijos kontūrai

nalinę biblioteką, informacija greičiausiai perimta iš Maksimaitienės tekstų: sunku suprasti, kaip, rašant knygą apie Mackevičių, buvo galima plačiau neaptarti šio įdomaus rankraščio, kurio mikrofilmas buvo saugomas Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje. Šenavičienė rašo, kad rankraštį rado 2007 metais, rinkdama medžiagą monografijai apie katalikų dvasininkiją 1863 metų sukilimo išvakarėse (p. 9), ir knygoje iš tikrųjų į jį nurodoma 9. Iš Kunigo Mackevičiaus įvado neaišku, ar tuomet, ar vėliau buvo nuspręsta rankraštį rengti spaudai, pasakoma tik, kad knyga buvo parengta naudojantis minėtuoju Maksimaitienės atvežtu mikrofilmu, iš jo padaryta ir faksimilė. Faksimilė išėjo patenkinamos kokybės, negana to, įsiskaičius į tekstą ir akiai pripratus prie braižo, įskaitomi net nestorai užbraukti žodžiai. Taigi pateikta faksimilė geriau negu jokios. Prasminį teksto vertimą iš lenkų kalbos Šenavičienė atliko pati, tačiau už įvairias konsultacijas dėkojama kolegoms istorikams ir istorikėms: Tamarai Bairašauskaitei, Vilmai Žaltauskaitei, Ryšard Gaidis, Algimantui Katiliui, Dariui Staliūnui; taip pat lituanistei Jolantai Storpirštienei, paleografei Helenai Šimanel, fotografijos istorikui Dainiui Junevičiui, literatūrologui Algiui Kalėdai, fizikui Mindaugui Senuliui. Knygos įvade rengėja aptaria rankraščio specifiką ir tematiką, rankraščio autorystę, datavimą, šaltinius, trumpai patį rankraštį bei publikavimo principus. Daug pastangų įdėta rankraščio autorystei nustatyti. Šenavičienė rašo, kad labai padėjo juodraštyje esančios nuorodos į laikraštį Ojczyzna, dziennik polityczny, literacki i naukowy. Mat jame, kaip minėta, buvo spausdinti anoniminiai atsiminimai Sukilėlių būrių Žemaitijoje monografija, kurių kopijas Šenavičienė gavo iš Vroclavo Osolinskių bibliotekos (p. 13). Susipažinus su monografija ir palyginus ją su rastu juodraščiu, matyti, kad antrasis rankraščio skyrius, skirtas A. Mackevičiaus kovoms (apie 40 % viso teksto), yra identiškas monografijos tekstui apie A. Mackevičių (p. 18). Tiek monografijoje, tiek rankraštyje dėmesys sutelkiamas į valstietiškuosius sukilėlių būrius, o pateikti teiginiai, sprendžiant iš kitų sukilimų dalyvių atsiliepimų susipažinus su laikraštyje spausdintaisiais, su tiesa neprasilenkia. Laikraštyje publikuotas tekstas tik po skyriaus apie Zigmantą Citavičių pasirašytas kriptonimu M.. Šenavičienė nustatė, kad 1913 metais publikuotuose sukilimo veikėjo Jokūbo Geištoro (Jakób Gieysztor, 1827 1897) atsiminimų prierašuose kaip monografijos autorius nurodomas Antanas Medekša (Medeksza) (p. 14). Mokslinėje istoriografijoje pirmasis monografijos autoriumi Medekšą įvardijo Edwardas Maliszewski s (p. 14). Šenavičienė, siekdama įsitikinti, kad monografijos ir rastojo rankraščio autorius tas pats, tyrė Medekšos gyvenimą, jis aprašomas įvade (p. 14 21). Medekša (1845 1912) gimė bajorų šeimoje Paliesyje (prie Dubysos, Kelmės apskrityje); tėvui priklausė Surmantų dvaras, kurį Medekša paveldėjo. Mokėsi Vilniaus bajorų institute, Maskvos universiteto Istorijos ir filosofijos fakultete, iš kurio pasitraukė, kad galėtų dalyvauti sukilime. Kovojo Citavičiaus būryje, o šiam žuvus Tomo 9 Šenavičienė 2010, 13, 99, 287. 474 Archivum Lithuanicum 15

Kušleikos būryje, veikusiame Raseinių ir Šiaulių apskrityse. Kušleikai būrį padalijus, Medekša tapo atskiro būrio vadu. Po nesėkmingų kautynių prie Žąsinų kaimo, Raseinių apskrityje, persikėlė į Augustavo guberniją, kovojo Vincento Reklevskio būryje, o 1863 metų lapkritį pasitraukė į Paryžių. Šenavičienė rašo, kad su Mackevičiumi sukilėlių gretose Medekša nesusidūrė, vadinasi, nebendravo. Po sukilimo keletą metų praleido užsienyje. Iš Paryžiaus 1865 metais persikėlė į Niujorką, kur praktikavosi prekyboje, o po metų grįžo atgal. Čia trumpai įsitraukė į emigracijos veiklą, 1874 metais pateikė prašymą leisti grįžti į Varšuvą. Grįžo, trumpam suimtas, po amnestijos gyveno Surmantuose (1874 1909). Šenavičienė aptaria ir daugiau rankraštinio Medekšos palikimo. Pristatomi jo rankraščiai Juragos atsiminimai (Pamiętnik Jurahy), Raudonkrūtinis. Istorinė sakmė (Raudonkrutinis. Baśń historyczna) (p. 19 21). Kaip matyti iš nurodytų Medekšos darbų, jis linko į kūrybą, nebuvo vienos knygos autorius, tad kyla klausimas, kodėl 1900 1904 metais (p. 22) grįžta prie teksto apie 1863 metų sukilimą. Atsakymas galbūt yra pats pirmasis sakinys: Kaip sako Tadas Čackis, veltui ieškotume naudingų pokyčių tautoje, jeigu dėl bendro tikslo nebūtų pašaukti kunigai (p. 143). Medekša atkreipia dėmesį, kad dvasininkija savo rankose laikė visus luomus, turėjo tautos meilę, valdė netgi sąžinę ar bent jau daugiausia darė jai įtakos. Taigi, Lenkijos išlaisvinimui dvasininkija buvo būtina (p. 143). Pasak autoriaus, Mackevičiaus gyvenimo istorijos tyrimas turėtų padėti rasti naujų patvirtinimų Tado Čackio teiginiui taip veikiausiai nurodoma, kad ir jo gyvenamuoju metu dvasininkija labiausiai dirbusi tautai. Būtent katalikiškoji inteligentija, dvasininkai pirmieji prabilo apie platesnius tautinės veiklos uždavinius, moterų įtraukimą į ją 10. Šenavičienė primena, kad XX amžiaus pradžioje Medekša ima bendrauti su lietuvių kultūrininkais kunigais Aleksandru Dambrausku-Adomu Jakštu ir Jonu Mačiuliu-Maironiu. Staliūnas rašo, jog visi trys, kiek žinoma, 1905 m. lapkričio pabaigoje Peterburge, vadovaujant profesoriui Janui Baudouinui de Courtenay dalyvavo lietuvių ir lenkų inteligentų susirinkime, kur buvo iškelta mintis steigti Liuosą universitetą 11. Ar tik Medekša, tuo metu matydamas ir daugiau aktyvių, į tautinį darbą įsitraukusių kunigų, nebus pats prisiminęs esąs lietuvis? Rankraštyje rašoma, kad paskutiniai įvykiai (turimas galvoje 1863 metų sukilimas) išjudino net Žemaitiją, kur paprastai nebūna mesijų, ten tautos sukilimas akivaizdžiausiai patraukė liaudį ir suteikė jai naują krikšto patepimą ateities darbui, ateities išlaisvinimui (p. 144). Kažin ar buvo šie žodžiai įrašyti monografijoje tekste, išspausdintame laikraštyje tuoj pat po sukilimo. Greičiausiai tuos sakinius diktavo tik nauja patirtis, išvydus, kaip iš valstiečių išaugusi jaunoji inteligentija, tai yra daugiausia dvasininkai, gina gimtosios kalbos pozicijas mokyklose, rūpinasi šviesti žmones, kelti tautinę dvasią 12. Rankraščio retorika leistų spėti, kad ta knyga buvo ir ne- 10 Plg.: Miknytė 2009, 26; Mastianica 2012, 67, 73. 11 Staliūnas 2000, 133. 12 Vidmantas 1995, 30 88. 475 K u n i g a s M a c k e v i č i u s kaip istorinė asmenybė. Biografijos kontūrai

tiesioginė agitacija, galbūt taikoma vis dar sulenkėjusiai bajorijai lietuvinti, mat pirmajame antrosios pastraipos sakinyje rašoma: manėme, kad bus pravartu, jei mūsų mintis trumpam sustos naujoje mūsų visuomenės fazėje (p. 143). Galbūt tik po kurio laiko Medekša pamatė tautinį atgimimą bundant po paskutiniojo skaudaus nuopuolio, o pralaimėtą sukilimą atnešus gerų permainų. Kaip tuomet sukilimą skatino jaunimo agitacija ir kunigų skleista religinio patriotinio pobūdžio propaganda, taip ir rankraščio perrašymo metais dvasininkija ragino šviesti valstiečius. Medekša primena, kad dvasininkija su bajorija kovojo dėl neveiklumo ir niekuo nepateisinamo liaudies engimo (p. 146). Pirmojo ir paskutinio rankraščio sluoksnių teksto elementų prieštaros liudija autoriaus mąstymo, pasaulėžiūros pokyčius nuo lenkiškosios tapatybės prie lietuviškosios. Skaitytojui lieka apgailestauti, kad knygos rengėja neaprašė pirmojo ir paskutinio teksto sluoksnių skirtumų, nepateikė pavyzdžių, kaip tam tikros vietos atrodo rankraštyje, o kaip tekste, kuris buvo spausdintas laikraštyje. Galima tik pačiam prie konservatyviosios pasaulėžiūros priskirti, pavyzdžiui, pilietiškumo ir tautiškumo tapatinimą bei tautos tapatinimą su aukščiausiuoju luomu: paskutiniame sukilime lenkų tauta nepasiekė savo aukštumų (p. 144); ne kiekvienoje parapijoje dvasininkas buvo tikras lenkas ir patriotas (p. 147); Mack[evičiaus] paveikslas, sukurtas atgimstančios lenkiškos dvasios jėgos, visagalybės pirmųjų Lenkijos padangėje vėl kylančios saulės spindulių, turi glaudžią sąsają ir su įvykiais, ir su tautos dvasia (p. 148); [n]e dėl to lenkų primai ėjo senatorių pareigas, kad Prancūzijoje ir Romoje priklausė ponams ir vasalams, o dėl to, kad buvo piliečiai ir lenkai (p. 149). Užtat moderniosios sąmonės tapatybe laikytume tas teksto vietas, kur autorius žada, kalbėdamas apie tautą, žvilgtelėti ir į liaudį (p. 144): Ne patriotizmo stoka atstūmė mūsų liaudį nuo bendro reikalo, bet jos neparengimas ir amžinos bajorijos pretenzijos dėl valstiečių klausimo (p. 145). Taip pat privalome žvilgterėti ir į aukštąsias tautos sferas į tą bajorų ir didikų pasaulį, kurio uždavinys buvo saugoti istorinę tradiciją ir tautos vardu pamažu atsisakyti kastos privilegijų. [...] Net valstiečių klausimas buvo atiduotas į bajorijos rankas. Trūko ryžto ir sąžinės išspręsti jį visos tautos labui (p. 147). Dažnai senoviškesnis požiūris tekste pinasi su moderniu. Pavyzdžiui, Valančius apibūdinamas taip: Tas iš liaudies išėjęs ir tik jos dvasia gyvenęs žmogus stokojo tautiškumo, tačiau turėjo tą teigiamybę, kad mylėjo žemaičių liaudį ir tą meilę perdavė būsimiesiems Dievo žodžio skelbėjams (p. 154). Negalima nepaminėti nuolatinių autoriaus pastabų, jog Mackevičiaus būryje kalbama žemaitiškai, arba lietuviškai ( [s]upranti lietuvišką šneką atsakai ta pačia tarme, p. 192), kelių žodžių, pasakojime įrašytų lietuviškai: tiewas (p. 155), Lanku Karalienia (p. 204). Tačiau pateiktų įvykių interpretacija priklauso ne tik nuo autoriaus, prabėgusio laiko ir atminties, bet ir nuo rankraštyje neartikuliuoto pasakotojo. Kaip minėta, intriga tekste išlieka iki pat pabaigos: atsiminimų užrašytojas ir atsiminimų autorius 476 Archivum Lithuanicum 15

nėra tas pats asmuo, ir skaitant knygą vis norisi sekti tą slaptą pasakotojo, autoriaus ir pagrindinio veikėjo dialogą. Šenavičienė, bandydama nustatyti tikėtiną pasakotoją, įvertina Medekšos ir Mackevičiaus bendravimo galimybę, nustato artimus kunigo pagalbininkus, ištiria sukilėlių tardymo protokolus, emigracijoje gyvenusius kovotojus, galėjusius bendrauti su autoriumi, ir prieina prie išvados, kad tai Aleksandras Rutkovskis (Rutkowski) ( kuris galėjo būti mūsų Rutkauskas, p. 22 24). Recenzijos pradžioje minėta, kad kunigas Mackevičius lygintas su pranašais, minėtos kitos jo dorybės, tačiau kaip karo vadas jis nedaug buvęs vertas: Kun. Mack[evičius] anaiptol nebuvo įžymus vadas, apdovanotas kariniu genialumu ar bent talentu. Šioje srityje jis pasiekė šlovę vien tik ryžtu ir drąsa ta neatsiejama visų didžiųjų sielų savybe. Visų pirma jis yra anas Petras Atsiskyrėlis, kuris žodžiu veda tikinčiuosius užkariauti Išganytojo kapo. Pirmiausia Mack[evičius] yra kunigas ir propaguotojas. Jam pašaukus sukyla visa Žemaitija, bet svarbiausia kad įsitraukia į sukilimą valstiečiai. Ir daro tai tiktai dėl to, kad ginkluotam sąjūdžiui vadovauja kunigas ir pats prisisega prie šono kardą (p. 194). Knyga sodraus turinio, sudėtingos pasakojimo struktūros, gausi beletristinių intarpų, emocijų, teksto rašymo istorijos. Tai yra ne mokslinis tyrimas, o dalyvavusių kovose atsiminimai ir todėl jie perteiktų vaizdų tikrumu stipriai veikia skaitytojo jausmus, kelia užuojautą, sykiu norą sekti herojumi. Šenavičienei pavyko perteikti knygos autoriaus retoriką, pasakojimo raiškumą, dinamiką: Tie, kurie niekada nesvajojo apie sukilimą, ėmėsi jam vadovauti. Dabar pažvelgsime į rezultatus. Sukilimas kilo be įsakymo visoje Lietuvoje ir Žemaitijoje įsikūrė sukilėlių būrių. Nugali Narbutas ir Jablonovskis, o Mackevičius neša tautinio karo vėliavą. Beliko tik pastūmėti į tą kelią visą tautą. Tačiau dominavo kompromisinės priemonės ir neryžtingumas. Taip atsitiko, kad tautinis reikalas rado patikimą žmogų, apie kurį Garibaldis pranašavo, kad jis išgelbėsiąs Lenkiją. Tai buvo Sierakauskas- Dolenga. Tas žmogus suvokė tautos tikslą ir buvo iš tiesų karštas patriotas (p. 200). Taigi knyga tarsi auksas pelenuose, nes po išoriniu paprastumu slypi knygos rengėjos profesionalumas, regimas iš lakoniško, bet turiningo įvadinio straipsnio, aiškiai perteikto lietuviško teksto, pateiktų iliustracijų, tinkamų komentarų. Perskaičius atsiminimus, atrodo, kad tik dabar pavyko iki galo suvokti tai, kas specialistams galbūt buvo žinoma ir anksčiau: sudėtinga 1863 metų sukilimo eiga, beveik beprasmiška vadų ir visų dalyvių auka, trumpo Mackevičiaus gyvenimo tragiškumas, žlugusi jo mylimosios nepažįstamosios viltis dar kartą susitikti... Atsiminimai kelia daug asociacijų, minčių. Atrodo, kad Tėvas Stanislovas, daugelį metų kunigavęs Paberžėje, perėmęs pirmtako dvasią, buvo tarsi Mackevičiaus antrininkas, gebėjęs mylėti kiekvieną, kiekvienam rasti tinkamą žodį. 477 K u n i g a s M a c k e v i č i u s kaip istorinė asmenybė. Biografijos kontūrai

Literatūra: Ilgūnas, Gediminas, 2007: Antanas Mackevičius. Sukilimo žygiai ir kovos, Vilnius: Versus aureus. Mastianica, Olga, 2012: Pravėrus namų duris. Moterų švietimas Lietuvoje XVIII a. pabaigoje XX a. pradžioje, Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla. Miknytė, Jurga, 2009: Moters socialinio vaidmens konstravimas viešajame diskurse XIX a. vidurio XX a. pradžios Lietuvoje (daktaro disertacija), Kaunas. [Mykolaitis-Putinas, Vincas,] 1971: Vinco Mykolaičio-Putino laiškai Australijon sesei Magdalenai Slavėnienei ir jos šeimai, 1957 1967, redagavo Jurgis Janavičius, Canberra: Australijos Lietuvių Bendruomenės Canberros Apylinkė. Mykolaitis-Putinas, Vincas, 1987: Sukilėliai. Kovų dėl žemės ir laisvės vaizdai 1861 1864, Kaunas: Šviesa. Staliūnas, Darius, 2000: Visuomenė be universiteto? (Aukštosios mokyklos atkūrimo problema Lietuvoje: XIX a. vidurys XX a. pradžia). LAIS 16, Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla. Staliūnas, Darius, 2008: Antanas Mackevičius lietuvių istoriniame naratyve, Naujasis Židinys-Aidai 6, 251 258. Šenavičienė, Ieva, 2010: Lietuvos katalikų dvasininkija 1863 metų sukilimo išvakarėse, Vilnius: Eugrimas. Valančius, Motiejus, 1929: Pastabos pačiam sau. Iš lenkiškosios vyskupo Motiejaus rašliavos sulasė ir savo pastabų pridėliojo doc. J. Tumas, Švietimo Ministerijos Knygų Leidimo Komisijos leidinys, 151 Nr., Klaipėda: Akcinė Ryto bendrovė. Vidmantas, Edvardas, 1995: Religinis tautinis sąjūdis Lietuvoje XIX a. antrojoje pusėje XX a. pradžioje, Vilnius: Katalikų akademija. Roma Bončkutė Gauta 2013 m. rugpjūčio 28 d. Literatūros katedra Klaipėdos universitetas Herkaus Manto g. 84 LT-92294 Klaipėda, Lietuva el. p.: roma.bonckute@ku.lt 478 Archivum Lithuanicum 15