LDK kancleris Jonas Frydrichas Sapiega dar MARIJOS PUOŠMENOS: ŠVENTŲJŲ RELIKVIJOS KODENIO ŠV. ONOS BAŽNYČIOJE ACTA ACADEMIAE ARTIUM VILNENSIS

Transkrypt

1 ACTA ACADEMIAE ARTIUM VILNENSIS MARIJOS PUOŠMENOS: ŠVENTŲJŲ RELIKVIJOS KODENIO ŠV. ONOS BAŽNYČIOJE Tojana Račiūnaitė Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros institutas The article examines the work from 1723 by Jonas Frydrichas Sapiega concerning the image of the Holy Mother of God in Koden and describing the Holy Relics of Koden Church together with the history of their theft, official reception and worship. Referring to this source the author raises an issue of the relationship between the Holy Relics and the Image of the Holy Mother of God and introduces the relics that are still to be found in Koden Church as well as the way they were represented. Keywords: Koden, the Image of the Holy Mother of God in Koden, Jonas Frydrichas Sapiega, Mikalojus Sapiega, relics of the saints. Motinos atvaizdo karūnavimo metais) kun. Albrechto Stavskio rūpesčiu išleistas lotyniškosios knygos įvairiais dokumentų išrašais ir kitais žinojimui tinkamais dalykais" papildytas vertimas, galima sakyti, dar vienas dviejų tomų veikalas Monumentą albo zebranie starożytnych ozdób przenayswiętszey Bogarodzicy..." (Monumentai, arba Rinkinys seniausiųjų Švč. Dievo Motinos Marijos papuošalų... ) 3. Pastarasis leidinys, LDK kancleris Jonas Frydrichas Sapiega dar 1720 m. kun. Jokūbo Valickio (Walicki) vardu Torūnėje išleido Kodenio Dievo Motinos atvaizdui skirtą knygą Hystoria Przezacnego Obrazu Kodeńskiego..." 1, 1721 m. pasirodė lotyniška knyga Monumentą antiquitatum Marianarum..." - išsamesnis pirmosios variantas 2 ; 1723 m. (Kodenio Dievo 1 2 Hystoria Przezacnego Obrazu Kodeńskiego, Przenaydostoynieyszey Panny Maryi Świętemu Grzegorzowi Wielkiemu Ulubionego De Guadalluppe nazwanego. Od Urbana Ósmego Papieża fainie Wielmożnemu Mikolaiowi hrabi S. P. R. na Kodiniu Sapiczc Kastellanowi Wileńskiemu a na ow czas Chorążemu Wiekiemu W X. L. w Roku 1635 ofiarowanego <...> przez Jakoba Walickiego <...>, Thorunii, Apud Johan Christian Lautcr, 1720 [MAB L- 18/290]. Monumentą Antiquitatum Marianarum In Imagine Vctustistima Vulgo Gregoriana, a S. Augustino Romano depieta integrrimae Virginis Deiparae de Gvadalupe Codnensis Augusta Origine &devoto Cultu Fidelium Gloriosissimae Laureatis Martyrum Variormq, Coelitum; <...>, Typis Coli: Regij Varsav. Soc Jesu, 1721 [MAB L-18/ 2468]. Monumentą albo zebranie starożytnych ozdób przenayswiętszey Bogarodzicy Panny Maryi w dawnym wielce Obrazie, Kodeńskim De Gwadaluppe rzeczonym, z Rozkazu S. Gezgorza Wielkiego Papieża Reką B. Augustina Rzymskiego odmalowanym Oryginalną zacnością, Ypobożną wiernych rewerencyą wsławionym, Tudziesz Heroiczną Męczeńskich y inycb różnych SS. Pańskich Relikwii assystencyą otoczonym Skoncetrowanych. Przez J. W. Imci Pana fana Fryderyka Łukasza Hrab f Sapiehę, Kasztelana Trockiego... z Archiwu kolciola Insulatnego pd tytułem S. Anny tegoż meysca, nie mniej autentycznych Domu swego dowodowy Świadectwa poważnych Autorów w przód po Łacinie, a teraz po Polsku z przydatkiem wielu rzeczy wiadomoki godnych wpisane, y na dwie cz-efci podzielone. Zt staraniem ais X. Albrychta Stawskiego do Druku podane. Varsav. Soc: Jcsu, Mokslų akademijos bibliotekoje saugomame I dalies egzemplioriuje [P-18/191] yra graži provieniencija: zawezal Jcyniość panni Grcsie Sulcwskicy moicy Scrdccznci Dobrodziccc proszę cytać y doziecic konsarwować Justina...". 129

2 palyginti su 1721 m. Kodenio garbingojo paveikslo istorija", beveik kelis kartus didesnės apimties, perkomponuotos struktūros. Greta atsikartojančių legitimacinio pobūdžio tekstų šioje knygoje iš naujo išplėtota atvaizdo ir šventųjų relikvijų patekimo į Kodenj istorija, pridėtas teorinio pobūdžio įvadas apie šventųjų atvaizdų ir jų relikvijų gerbimą, Kodenio Marijos provaizdžio - Gvadelupės (Guadaluppe) Dievo Motinos atvaizdo istorija, jį puošiančių brangenybių ir stebuklų aprašymai; knygos antroje dalyje 4 yra du (antrasis vyko po Maskvos karo) šventųjų relikvijų įnešimo į bažnyčią iškilmių aprašymai, išversti iš lotynų į lenkų kalbą, taip pat votų prie Marijos atvaizdo, inskripcijų prie kankinių paveikslų ir relikvijų nuorašai. Skiriasi leidinių dedikacijos m. Istorija" dedikuota Lucko ir Bresto vyskupui Joachimui Inocentui Pšebendovskiui, 1721 m. lotyniškasis leidinys - popiežiui Inocentui XIII, jį Sapiega ir nusiuntė į Romą 5, o 1723 m. Monumentą" veikalo pirmoji dalis dedikuota Lucko vyskupui Steponui Rupnievskiui, o antroji - Bresto vaivadai Vladislovui Juozapotui Sapiegai 6. Žinia, kad kaip ir daugelio tokio pobūdžio knygų, taip ir Monumentą" sudarymo ir išleidimo tikslas ir proga - Kodenio Dievo Motinos atvaizdo karūnavimas Jos egzemplioriaus Vilniaus bibliotekose neteko rasti, čia naudotasi Krokuvos Čartoryskių bibliotekos leidiniu [sygn.: ]. A. J. Baranowski, Koronacje wizerunków Maryjnych czasach Baroku. Zjawisko kulturowe i artystyczne. Warszawa, 2003, s. 10. K. Estreicher, Bibliografia Polska, t. XXVII. Cz. III. Т. XVI, Kraków, 1929, s Pirmasis Lietuvos-Lenkijos žemėse buvo karūnuotas Čenstakavos Dievo Motinos atvaizdas, tai įvyko 1717 m., tuo metu popiežiaus karūnomis buvo karūnuota apie dvidešimt atvaizdų daugiausia pačioje Romoje ir Italijoje, 1718 m. karūnuota Trakų Dievo Motina ir 1723 m. - Kodenio. Plačiau apie Marijos atvaizdų karūnavimą žr.: A.Witkowska, Uroczyste koronacje wizerunków Maryjnych na ziemiach polskich w latach // Przestzeń i sacrum. Geografia kultury religijnej w Polsce i jej przemiany w okresie od XVII do XX iv. Na przykładzie ośrodków kultu i migracji pielgrzymkowych, Kraków, 1996, s Silvestras de Mirys. Jonas Frydrichas Sapiega. LDM, A. Lukšėno nuotr. Manoma, kad viena šio karūnavimo paspirčių buvo Trakų Marijos karūnavimas, po kurio prie išgarsinto atvaizdo keliavo ne tik paprasti žmonės, bet ir magnatai, vyko kalvinų atsivertimai į katalikų tikėjimą 8. Kitas impulsas galėjo būti 1700 m. Sapiegų patirtas pralaimėjimas prie Valkininkų, kai Oginskio vadovaujamos Lietuvos bajorų konfederacijos kariuomenė sumušė LDK etmono Kazimiero Povilo Jono Sapiegos ( ) perpus mažesnes pajėgas. Po šio pralaimėjimo, kuriuo pasinaudojo Bžostovskiai, Oginskiai ir Pociejai, Sapiegoms pasidarė svarbu garsinant stebuklingą atvaizdą ir jo vietovę priminti ir jį 8 Trakų Marijos paveikslo karūnavimo iškilmės aprašytos: Skarbiec Królowej Nieba i Ziemi, od Stolicy Apostolskiej utorowanej dla depozitu łask i cudów uznanych od przebieg. Marycy Panny erygowany przy tronie cudownego obrazu oney Trockiego ulokowany roku 1719 mcca maja 19 dnia otwarzony, Ks. J. Kurczewski, Koronacja cudownego obrazu N. l'. Marii Trockiej,

3 2. Kodenio šv. Onos bažnyčia. T. Račiūnaitės nuotr., 2005 globojančios giminės nuopelnus, paliudyti jos galią ir pamaldumą 9. Jonas Frydrichas Sapiega ( ), didysis Lietuvos kancleris, Trakų vaivados Kazimiero Vladislovo Sapiegos sūnus, lavinosi Bresto jėzuitų mokykloje, Liubline ir Varšuvoje (1 il.) m. keliavo po Europą, aplankė Vokietiją, Austriją, Prancūziją, Angliją, Nyderlandus. Grįžęs pradėjo kopti politinės karjeros laiptais. Jonas Frydrichas parašė nemaža istorinio, genealoginio 'ir religinio pobūdžio veikalų. Vienas svarbiausių laikomas - Swada Polska i Lacińs- '' Л. J. baranowski, Min. veik., 2003, s. 19. ka..., kur publikuojami įvairiausi dokumentai, kalbos, laiškai 10. Pats Jonas Frydrichas buvo bibliofilas, jo Kodenio bibliotekoje 1744 m. fiksuota 3500 pozicijų veikalų 11, jis garsėjo ir kaip puikus oratorius, eruditas, dosnus bažnyčių, ypač savo pamėgtoje Kodenio rezidencijoje, fundatorius 12 (2 il.) Knygos pirmasis tomas Sapiegos sekretoriaus J. Ostrovskio- Dancykovičiaus vardu išleistas 1745 т., o antrasis, pavadintas Suada latina sen miscellanea m (Dom Sapieżyński, opr. U. Sapiega, Warszawa, 1995, s ). Z. Zielińska, Polski słownik biograficzny. T XXXV/1, z. 144, Warszawa-Kraków, 1994, s ''Jonas Frydrichas Sapiega 1708 m. fundavo Kodenio Šv. Onos bažnyčios naujo fasado statybas, Sapiegų giminės 70 ponetų ga- 131

4 Šiuose Kodenio Marijos atvaizdui skirtuose veika Beatum scelus", kurio nauja versija Błogosławiona luose aprašyta, kaip 1631 m. 13 didysis Lietuvos vėliavininkas, wina" pasirodė 1953 ir 2000 metais 17. Minsko, vėliau Bresto vaivada, Vilniaus kaštelionas Mikalojus Sapiega ( ) 14 pavogęs ne tik karštai pamiltą ir protą aptemdžiusį atvaizdą, bet ir Romos kankinių kūnus ir kitas relikvijas, kurias A. Rachuba ir juo sekdamas M. Nagielskis teigė, jog vagystės legendos nepatvirtina ankstesni šaltiniai. Pasak jų, Mikalojaus Sapiegos kelionės į Italiją ir Ispaniją žinomos 1612 ir 1625 m., tačiau vagystė vėliau popiežius atlikusiam atgailą Sapiegai kartu su to meto dokumentuose neminima 19. Dominikonų paveikslu padovanojęs. Istoriografijoje, daugiausia remiantis 1720 m. leidiniu, Kodenio atvaizdo ir šventųjų relikvijų gavimo istorija susilaukė nemenko atgarsio. Pasakojimas apie Mikalojaus surengtą paveikslo ir relikvijų iš popiežiaus Urbono VIII koplyčios vagystę yra pateiktas istoriniuose J. I. Kraszevskio ir M. Balinskio darbuose, įtrauktas į J. Vaišnoros ir kitas Dievo Motinos atvaizdams skirtas studijas ir populiarius maloningų paveikslų katalogus 16. Garsi legenda buvo pasitelkta ir literatūriškai išplėtota Sofijos Kossak 1927 m. romane pamokslininkas Dominykas Krasuskis Mikalojaus Sapiegos žmonos Onos Jadvygos Vainaitės-Sapiegienės 1642 m. laidotuvių pamoksle apie Gvadelupės Dievo Motinos atvaizdą užsimena: Przyłączyłeś y Kaplice de nuestra Senora de Guadelupe, żywy prawie Rytrakt a cudowny z Hiszpaniey sprowadziwszy" 20. Remiantis šia fraze galima daryti prielaidą, kad Sapiega lankydamasis Ispanijoj tiesiog įsigijo minėtą atvaizdą ir jam Kodenyje prie savo pilies pastatydino koplyčią. Atvaizdo vagystės istoriją prasimanymu laiko ir kun. J. Pielorz 21, bet kritikuoja ne XVIII a. J. F. Sapiegos pasakojimą, o nepretenduojantį į istorinę tiesą S. Kossak leriją, kuri buvo įrengta Sv. Onos bažnyčios Šv. Kryžiaus koplyčioje. Nuo 1718 m. rėmė jėzuitų misijas Kodenyje, 1719 m. prie Šv. Dvasios cerkvės fundavo kapines, o 1728 m. - Stradeczo cerkvės statybą. Jono Frydricho lėšomis Bresto jėzuitų bažnyčioje buvo įrengtas altorius, o Liublino jėzuitų bažnyčioje -Švč. Mergelės Marijos koplyčia. Taip pat fundavo paauksuotą altorių Šv. Mykolo Arkangelo kolegijos bažnyčios Šv. Jurgio koplyčioje. Daugiausia rėmė jėzuitus, juos gynė ir ginčuose su pijorais m. išrūpino Vilniaus Šv. Mykolo bernardinų bažnyčios Marijos atvaizdo karūnavimą (Z. Zielińska, Polski słownik biograficzny. 7 XXXV/1, z. 144, Warszawa-Kraków, 1994, s. 14). romaną. Šiame straipsnyje, remiantis išsamiu 1723 m. Jono Frydricho Sapiegos veikalo variantu, nušviečiama istoriografijoje beveik nepaliesta Kodenio šventųjų relikvijų istorija, jų santykis su maloninguoju Kodenio Marijos atvaizdu. Bandoma nustatyti atvaizdo ir relikvijų istorijos ryšius su tradiciniais iduminiais pasakojimais topais (topoi) apie šventybių kilmę. Jonas Frydrichas - Kazimiero Vladislavo ( ) sūnus ir Taip pat remiantis minėtuoju šaltiniu, pristatomos Jono Frideriko ( ) vaikaitis, Frideriko (-1626) provaikaitis ir Mikalojaus (-1599) proprovaikaitis (plg.: Dom Sapieżyński, opr. E. Sapiega, Warszawa, 1995, tablica IV). Polski słownik biograficzny. Т. XXXV/1, z. 144, Warszawa-Kraków, 1994, p J. I. Kraszewski, Obrazy z życia i podróży. Wilno, 1842, s ; M. Baliński i T. Lipiński, Starożytna Polska pod względem historycznym, jeograficznym i statystycznym. Т. IV. Warszawa, 1886, s J. Vaišnora Mic, Marijos garbinimas Lietuvoje, Roma, 1958, p. 247; R. Stankevičienė, Kai kurie Lietuvos XVII-XIX a. religinės dailės sąlyčio su Europos krikščioniškąja kultūra aspektai // Europos dailė. Lietuviškieji variantai, Vilnius, 1994, p ; Z dawna Polski Ty! Królową. Koronowane wizerunki Matki Bożej Siostry Niepokalanki. Szymanów, 1996, s. 4\ ? S. Kossak, Błogosławiona wina, Warszawa, A. Rachuba, Legenda o obrazie Matki Bożej Gwadelupcńskicj // Dom Sapieżyński, opr. E. Sapiega, Warszawa, 1995, s ; Polski słownik biograficzny, t. XXXV/1, z. 144, Warszawa-Kraków, 1994, p Šią istoriją specialiai tyrinėjo Р. T. Wasilewskis, tačiau jo tyrimai liko nepublikuoti (A. J. Baranowski, Min. veik., 2003, P- 55). D. Prasuski, Sakrament w Śmierci a Śmierć w Sakramencie na pogrzebie jwjm paniey Anny Jadwigi Woynianki Mikolaiowey Sapieżyney Woiewodziney Brzczkiey ect., Warszawa, J. Piclorz, Obraz Matki Boskiej Kodcńskicj na tle legendy i historii // Duszpasterz Polski Zagrania}, s

5 Kodenio Šv. Onos bažnyčioje 22 tebesančios šventųjų relikvijos. Relikvijos ir atvaizdas Relikvijos greta paveikslo 1723 m. Sapiegos knygoje figūruoja nuo pat pradžios. Monumentą, arba rinkinys seniausiųjų Švč. Dievo Motinos Marijos papuošalų", - skelbia veikalo pavadinimas. Taip nurodoma, kad šventųjų relikvijos yra Marijos atvaizdo priklausiniai. Ten pat teigiama, kad paveikslas yra herojiškos Šv. Kankinių ir kitų šventųjų asistencijos apsuptas" 23. Monumentais čia vadinamos šventųjų relikvijos (atvaizdo papuošalai) ir patys dokumentai, kurių nuorašus autorius pateikia 24. Šventųjų kūnai ir jų dalelės, kaip ir istoriniai dokumentai, liudija Dievo Motinos šlovę. Monumentu Marijos atvaizdui laikytina ir pati j} garsinanti, jo senumą ir gerbtinumą tvirtinanti, jo atminimą užtikrinanti knyga 25. Šv. Onos bažnyčia pradėta statyti apie 1620 m., pastatyta 1624 m., architektas Povilas Murzinas, m. Kodene darbavosi Liublino mūrininkas Janas Kangerlis (Cangerle), kuriam priskirtinas kupolo ir skliautų dekoras; koplyčios pastatytos m., o fasadas perstatytas m. Jono Frydricho rūpesčiu pagal architekto P. Negroni projektą (M. Kalamajska-Saeed, Reflekse Kodeńskie // Fcstina lente. Prace ofiarowane Andziejowi Fischingerowi w siedemdziesiątą rocznice urodzin. Kraków, 1998, s, ; W. Tatarkiewicz, O pewniej grupie kościołów polskich z początku XVII wieku // Sztuki Piękne, 1925, nr. 6, s. 242; J. Z. Łoziński, Grobowe kaplice kopułowe w Polsce , Warszawa, 1973, s. 223; A. Miłobedzki, Architektura Polska XVII wieku, t. 1, Warszawa, 1980, s ). Monumentą albo żebranie starożytnych ozdób przenayswietszey Bogarodzicy Panny Maryi w dawnym wielce Obrazie Kodeńskim de Gwadaluppe... straipsnio nuorodą nr. 2. Monumentą..., s Varsav. Soc: Jesu, Visą titulą žr. šio Monumentai" Sapiegos veikale apima visą skalę lotyniškojo monumentum prasmių, nuo istorijos aprašymo iki giminės paminklo. (Lot. monumcntlum 1. paminklas, 2. atminimas, prisiminimas, 3. paminklas ant kapo, laidojimo vieta, laidojimo rūsys, 4. rašytiniai paminklai, istoriniai dokumentai, memuarai). Relikvijų buvimas, jų aplinka čia tampa tam tikra atvaizdo dalimi, jo savastimi ir išskirtiniu bruožu. Tačiau tokia relikvinė" atvaizdo apsuptis (pagalbinis dalyvavimas, asistavimas") nėra atsitiktinė ar, atvirkščiai, - savaiminė. Kodenio Marijos paveikslo atveju ji grindžiama paveikslo ir jo pirmavaizdžio - Gvadelupės statulos istorija. Čia minima, kad šv. Luko pavaizduota Marija buvusi apsupta šventųjų kankinių relikvijų, todėl vadinama Mariae admartyres, tai yra Marija prie gausiai iš visur surinktų šventųjų kankinių relikvijų" 26. Pateikiama istorija, kaip Marijos statula kartu su jos autoriaus šv. Luko kūnu buvusi paslėpta Achoje. Vėliau Konstantino Didžiojo ji perkelta j Konstantinopolį. Minima, kaip imperatorius statulą dovanojęs Grigaliui, o pastarasis, užsakęs benediktinų vienuoliui Augustinui kopiją, statulą atidavė Ispanijos vyskupui Leandrui 27. Vienuolio Augustino nutapyta Grigališkoji Dievo Motina - VI a. siekianti Gvadelupės kopija, anot Sapiegos, ir yra jo protėvio slapčia pargabentas į Kodenį paveikslas (3 il.). Marijos paveikslas pavagiamas ir vėliau popiežiaus dovanojamas kartu su šventųjų kankinių relikvijomis, nes Mikalojus buvo apimtas maldingumo aistros" ne tik paveikslui, bet ir tiems šventiesiems, kurie jį (paveikslą) garbino 28. Todėl atvaizdo vieta yra centre, o relikvijos jį papildo ir papuošia. Tokį santykį liudija ir bažnyčios aprašymas: Bažnyčios pagrindiniame altoriuje maloningai įsikūrus Marijos atvaizdui, kitus penkis altorius užėmė šv. Globėjai savo kūnais, relikvijomis ir pelenais, šlovę šios vietos keldami ir prideramame pagarbume saugiai būdami" 29. H. Beltingas tvirtina, kad viduramžių vaizduotėje atvaizdai ir relikvijos niekada nebuvo dvi skirtingos realybės <...> atvaizdas ir relikvija papildo vienas kitą", jie abu inspiruoja gyvo šventojo patirtį, kurio S 2 9 Monumentą..., t. 1, 1723, s. 13. Ten pat. Ten pat, s. 87. Monumentą..., t. 2, s

6

7 kapas tampa dėmesio centru" 30. Tačiau šventųjų kultas buvo antras po Kristaus ir Švč. Mergelės Marijos kulto, kiti šventieji ir jų relikvijos negalėjo būti už juos svarbesni. Todėl dvi pagrindinės krikščioniško tikėjimo figūros, dažniausiai išreiškiamos krucifikso ir Dievo Motinos soste pavidalu, kultinės hierarchijos požiūriu tapo svarbesnės už šventojo atvaizdą - relikvijorių. Tačiau Jėzaus ir Dievo Motinos atvaizduose, palyginti su šventųjų atvaizdais relikvijoriais, buvo juntamas realybės trūkumas. Jau šv. Nikodemo sukurtoje Kristaus ant kryžiaus skulptūroje pagal legendą buvo paslėpta ampulė su Kristaus krauju 31. Stingant autentiškų Kristaus ir Marijos relikvijų, šventųjų relikvijos tapo depozitais abiejuose (Išganytojo ir Dievo Motinos) dažniausiai skulptūriniuose atvaizduose" 32. D. Freedbergas šią relikvijų slėpimo atvaizduose praktiką grindžia tikėjimu, kad su relikvijomis pašventintas atvaizdas geriau veikia" 33. Vadinasi, relikvijos, papildydamos atvaizdo reprezentacinę tikrovę savo tiesioginiu fiziniu realumu, savo kūniška prezentacija tarsi sustiprina jo dalyvavimo" ir veikimo" galias. Daugeliu atveju statulose paslėptos ar paveikslėliuose įkomponuotos relikvijos būdavo anonimiškos, tačiau suteikdavo atvaizdui relikvijoriaus statusą, sodrindavo jo kaip šventybės turinį 34. Kartais, pamiršus, kad statulose paslėptos relikvijos, atvaizdas nustodavo funkcionuoti kaip relikvijorius 35. Tačiau čia svarbus pats atvaizdo kaip relikvijoriaus - relikvijų nešėjo" reiškinys 36, kuris fiksuojamas ne tik ankstyvosios krikščionybės legendose, regimas įspūdingose Karolinių laikų statulose, bet aptinkamas ir Naujaisiais laikais. Antai 1700 m. iš Romos į Vilnių atvežta Jėzaus Nazariečio, vadinamojo Antakalnio Jėzaus, statula yra ne tik atvaizdas, bet ir relikvijorius: į statulos galvą yra įdėta popiežiaus anspaudu anspauduotų šventųjų relikvijų 37. Tačiau atvaizdas ne tik savyje turėjo, bet ir buvo lydimas šventųjų relikvijų, per 1766 m. iškilmes jis į bažnyčią buvo lydimas kartu su kankinio šv. Valento kūnu. Bernardinų pamokslininkas Klemensas Zaba pasakė relikvijoms ir atvaizdams gerbti skirtą pamokslą Tarnas nėra didesnis už savo šeimininką" (Jn 15, 20), jo pagrindinė mintis: kaip turi būti pagerbiamos į mūsų kraštą atvykusios šv. Valento, vyskupo ir kankinio, relikvijos, taip turi tęstis ir stebuklingos, Antakalnyje nesuskaičiuojamomis malonėmis išgarsėjusios Viešpaties Jėzaus Nazariečio statulos garbė" 38. Čia pabrėžtas turininis Jėzaus atvaizdo ir šventojo relikvijų santykis: šventieji gyvuoja Kristuje, kaip vynmedyje jo šakelės (Jn 15, 5). Taigi atvaizdas garbingesnis už šventųjų relikvijas, nes jis reprezentuoja Jėzų, bet pagerbdami šventuosius, Jėzaus tarnus, pagerbiame ir patį šeimininką. Kalbant apie Naujųjų laikų atvaizdų ryšį su šventųjų relikvijomis, atrodytų, jog skulptūriniai atvaizdai, H. Belting, Likeness and Presence. A History ofthe Image before the era of Art. The University of Chicago Press, 1994, p M. C. Perrari, Il Volto Santo di Lucca // Volto di Christi, sud. G. Morcllo, G. Wolf. Milano, 2000, p H. Belting, Min. veik., 1994, p Už šią informaciją dėkoju dr. Sigitai Maslauskaitci. D. Frccdbcrg, The Power of Images. Studies in tje History and Theory of Response. Chicago and London, 1991, p. 97. XVII a. fiksuojama, kad relikvijos buvo dedamos į šventųjų statulas (plg. L. Jovaiša, Šventųjų relikvijos ir jų gerbimas Lietuvoje ( ) // Šventieji vyrai, šventosios moterys. Šventųjų gerbimas XV-XVII a., Vilnius, 2005, p. 212). 3 5 II. Belting, Min. veik., 1994, p. 302; D. Frccdbcrg, Min. veik., 1991, p Tai vokiečių istoriografijoje paplitęs terminas (Reliquientrager), įvardijantis X a. siekiančius kryžius ir medines monumentalias Kristaus, Marijos ir šventųjų statulas relikvijorius (žr.: K. Szczepkowska-Naliwajek, Relikwiarze Średniowiecznej Europy, Warszawa, 1996, s ). R. Stankevičienė, Antakalnio Jėzus". XVIII a. I pusės kopijos ir kiti atvaizdai // Menotyra, 1998, nr. 2, p. 32; Wizyta kościoła y klasztoru XX. Trynitarzów na Antokolu R. (VUB RS, F. 57, b , L.l). Opisanie publicznego przeniesienia statuy I'. Jezusa Nazaranskicgo niezliczonemi cudami wslawioney, jako tey i Intodukczi Relikwii S. WALENSA Biskupa i Męczennika, у Rzymu za Liska szczicszliwie teraz nam panującego KLEMENSA XIII pryzslanych, do Kolciola U 7 ". 7. XY. Trznitaiyów na Antokolu piyz Wilnie miesykających. Roku 1766 Dnia 2-i Maji Wilno, 1766, s. c. 135

8 arba statulos, tiesiogiai siejasi su šventųjų relikvijomis nei paveikslai ar ikonos. Tiksliau sakant, ikonos su relikvija turi kitokio pobūdžio santykį, pagrįstą ne fiziniu slėpimu, bet stebuklingu atsiradimu, dieviška prigimtimi 39, o čia galima atpažinti Nikodemo statulos relikvijoriaus tradiciją. XVII a. išpopuliarėjusios Loreto Marijos su Kūdikiu statulėlės relikvijos statusą įgydavo palaikytos relikviniame, stebuklingai iš Nazareto perneštame Loreto namelyje 40. Atvežtos iš Italijos, tokios statulėlės tapdavo bažnyčiose steigiamų Loreto koplyčių, Loreto namelių ar tiesiog Loretų šventenybėmis. Loretas buvo traktuojami ne tik kaip Dievo Motinos istorinė apsuptis tikrojo Loreto kopija, savitas tikrojo Marijos namelio pakaitalas, bet ir kaip šventųjų relikvijų koplyčia relikvinė vieta ir relikvijų talpykla 41. Kodenio Dievo Morinos paveikslas - tai tapyta Gvadelupės statulos kopija. LDK buvo garsūs ir kiti tapyti garsiųjų statulų sekiniai Alvito (Paširvinčio) Loreto Marija, Nesvyžiaus rūmų koplyčioje buvęs Loreto Marijos paveikslas 42. Tai savita statulas vaizduojančių paveikslų rūšis. G. Gumppenbergas savo garsiame.atlas Marianus" minėtą Loreto Marijos kopiją vadina ir imago", ir statua" 43. Paveikslas reprezentuoja statu Ne žmogaus rankomis sukurtas atvaizdas" (Archeropitos) turi šventojo relikvijos statusą, t. y. pati ikona yra relikvija. A. Kusztelski, Kaplice Loterańskie w Wielkim Księstwie Litewskim i Inflantach Polskich // Sztuka pograniczy Rzeczypospolitej w okresie nowożytnym od XVI do XVIII wieku, (Materiały sesji stowarzyszenia Historyków Sztuki w Warszawie w 1997). Warszawa, 1998, s. 225; R. Stankevičienė, Kai kurie Lietuvos XVII-XIX a. religinės dailės sąlyčio su Europos krikščioniškąja kultūra aspektai // Europos dailė. Lietuviškieji variantai., Vilnius, 1994, p Loreto kaip šventųjų relikvijų koplyčios funkcionavimą liudija ir buvusios Valkininkų pranciškonų bažnyčios inventorius (LVIA, F. 273, ap. 144, L. 4). A. Frydrich, Historye cudownych obrazów Nayhvietszej Maryi Panny w Polsce, t.- 4. Kraków, 1911, t. 4 s. 36. R. Stankevičienė, Alvito Švč. Mergelės Marijos paveikslo ir jo kulto istorija // Lietuvos didžiosios kunigaikštystės barokas: j'ormos, įtakos, kryptys. Vilniaus dailės akademijos darbai 21, Vilnius, 2001, p. 75. lą, bet kartu yra ir imago". Taigi paveiksluose matome statulas kartu matydami ir pačius paveikslus, kai statula ir paveikslas vienas kitą nurodo. Tačiau yra dar vienas šių atvaizdų transformacijos būdas, tai - dengimas aptaisais. Metalinis reljefiškai kalinėtas puošnusis šarvas atvaizdui suteikia skulptūros, talpyklos bruožų, artina jį prie pagarbumo gaubiamos relikvijos 44. Nors į tapytą atvaizdą nėra tiesiogiai dedamos relikvijos, jis suvokiamas tarsi puošiama ir dengiama prabangaus rūbo šventybė relikvija relikvijoriuje. Grįžtant prie Sapiegos aptariamame veikale liudijamo Kodenio Dievo Motinos atvaizdo ir šventųjų relikvijų santykio, galima atpažinti, kaip Gvadelupės statulos relikvijų apsuptis atsikartoja Kodenio Dievo Motinos paveikslo atveju: Kodenio Grigališkąją Mariją šventųjų relikvijos supo, kai ji kabojo popiežiaus koplyčioje, buvo skandalingai atgabenta į Sapiegų pilį ir iškilmingai įnešta ir įkurdinta bažnyčioje. Taip kopija kartoja ne tik stebuklingo atvaizdo regimas plastines savybes, bet ir legendą: jo buvimo būdą ir aplinkybes (4 il.) 45. Šventybių vagystė ir vagysčių topai Jonas Frydrichas Sapiega savo protėvio (proprosenelio) vagystę aprašo po 99 metų, beveik po šimtmečio, kaip jis pats sako, remdamasis Kodenio bažnyčios ir savo namų archyvais. Sergantis Mikalojus Sapiega vyko į Romą ir ten stebuklingai pasveiko. Susitikęs su popiežiumi Urbonu VIII prašė kokio nors švento kūno naujai šventovei savo Kodenio valdose papuošti" 46. Popiežius pagyrė Sapiegą, kad rūpinasi Dievo namų puošmenomis ir ne tik maloniai sutiko paten- 5 I. Vaišvilaitė, Prarasto laiko kelias // Barokas Lietuvoje. Vadovas, sud. A. Svcrdiolas, Vilnius, 1996, p. 26 Pavyzdžiui, Labanoro (neišlikęs) pagal Čcnstakavos paveikslą tapytos Dievo Motinos veidas buvo sužalotas piemens kirčių kaip ir originalo. f ' Monumentą..., \723, t. l,s

9 K a f. - У i V*-^ 'i' 3> <TTV :.^\b^=7rr-_ 4f - *7; rv *-г if-' Г. 4?' i/ l'f 1 i ;! I : - ' & f : 'lt 'Ai' 4. Kodenio Šv. Onos bažnyčios Šv. Stepono koplyčios altorius su keturiais sarkofagais ir septyniomis hermomis. Iš kn.: J. Maraskiewicz, A. Scmeniuk, 2003! : y-^ - - 0^ : =5 JI. >i» Л;г ~ J. - : T- V vi > 1 ^ kinti prašymą, bet ir pažadėjo suteikti popiežiaus palaiminimą prieš išvykstant' 17. Kitą dieną Mikalojus, pakviestas į popiežiaus privačią koplyčią išklausyti šv. Mišių, išvydęs Dievo Motinos paveikslą, nuo kurio per visas mišias akių neatitraukė, ir nieko kito galvoj neturėjo, tik į Dievo Motinos atvaizdą altoriuje žiurėjo. Ten pat. Ten pat, s

10 Sapiegos vagystė, kai jis papirko koplyčios zakristijoną, 49 veikale taip aprašyta: suskaičiuota susitarta suma, prie kurios prisilietė nedorovinga ranka, jau gobšia akimi nužvelgta... visam tam atlikti buvo skirta sekanti naktis, naktis - nusikaltimų motina, vagysčių priedanga, tuo metu gaubdama miesto gatves, katakombas, kapines, bazilikas, ji leido paimti iš slapčiausių vietų Viešpaties šventųjų relikvijas, kruopščiai surinkti svarbiausias paveikslo puošmenas, pačius seniausius popiežiaus koplyčios Monumentus" <...> Ten ir atvaizdas naktinės tamsos globoje atsargiai iš altoriaus buvo išimtas, į tūbą susuktas ir su kitomis šventomis brangenybėmis pagal susitarimą atneštas nuolatinę baimę jautusiam Mikalojui" 50. Toliau aprašoma pavojinga kelionė, Sapiegos apkaltinimas, nunciatūros teismo sprendimas Mikalojų ekskomunikuoti ir įpareigoti sugrąžinti paveikslą ir šventųjų relikvijas su priesaika atlikti piligriminę kelionę į Romą pėsčiomis ir atsiprašyti popiežiaus, taip pat pabaigti statyti parapinę bažnyčią Kodenyje. Čia nuodėmės istorija virsta atgailos ir malonės istorija. Mikalojus 1633 m. išsiuntęs į Romą savo sūnų su atsiprašymu, atgaila ir prašymu peržiūrėti teismo nuosprendį. Toji pasiuntinystė ir 1634 m. Sapiegos veiklos seime aplinkybės, kai jis palaikė nunciatūros poziciją prieš vedybas su kitatikiais, padėjo popiežiui pakeisti nuosprendį m. Mikalojus atliko kelionę į Romą, atsiprašė popiežiaus ir gavo ne tik atleidimą, bet ir vogtą paveikslą kartu su šventųjų relikvijomis dovanų. Pasakojimas apie žymaus asmens įvykdytą paveikslo ir šventųjų relikvijų vagystę (kaip ir pats tokios vagystės faktas) senojoje LDK ir Lenkijos literatūroje yra retas, galima sakyti, unikalus reiškinys. Tačiau relikvijų vagystės, kaip vienas iš jų įsigijimo būdų, buvo populiarios viduramžiais. Susiformavo ištisas klodas šaltinių, pasakojančių apie relikvijų ieškojimą, stebuklingą jų radimą, sunkumus jas transportuojant, ir džiaugsmingą bei pagarbų jų įkurdinimą 51. IX-XIII a. dažniausiai rašydavo patys dalyviai. Tačiau ilgainiui relikvijų gavimo ir gabenimo istorijos būdavo aprašomos praėjus keleriems ar daugiau metų. Neaiškios, nebežinomos pasakojimo vietos" būdavo pakeičiamos žinomais ir dažnai pasikartojančiais kitų istorijų epizodais arba tam tikrais topais 52 bendromis vietomis", nediskutuotinais ir tam tikru laiku tam tikroje vietoje visuotinai pripažįstamais siužetais. Schematizuotai ir stilizuotai pateikiant relikvijos atvežimo ir įkurdinimo istoriją, dažnai neįmanoma atskirti tiesos nuo prasimanymo. Tai, anot P. Geary, tinka ir relikvijų vagysčių atveju 53. Vagystės ir tiesos ryšys gali turėti du skirtingus variantus. Viena vertus, oficiali tradicija gali bandyti sušvelninti nemalonius žygdarbio elementus ir tvirtinti, kad relikvijos buvo veikiau dovanotos, o ne pavogtos. Kita vertus, transliacijos pasakojime anaiptol ne visada siekiama nuslėpti vagystę. Belgų istorikas H. Silvestre pabrėžia, kad viduramžių vienuolynuose dažnai būdavo tvirtinama, kad relikvijos pavogtos, taip maskuojant relikvijų reguliarų ir teisėtą įsigijimą, pirkimą ar tiesiog sukūrimą" 54. Be to, jis pastebi, kad rašyti apie fiktyvią vagystę daug maloniau ir žaviau negu apie tikrą. Naujaisiais laikais, ypač 1578 m. pradėjus kasinėti katakombas, įsigyti šventųjų relikvijų pasidarė'lengviau, XVII a. viduryje vien Kaliksto katakombose suskaičiuota iki kankinių kūnų Zakristijonas Battista Corbino papirktas 500 dukatais buvo nuteistas sudeginti (P. J. K. Podlasiak (J. Pruszkowski), Koileń Sapiegów. Jego kościoły i starożytny obraz Matki Boskiej Gvadelupskiej. Kraków, 1898, s. 34; Lietuvių enciklopedija. Boston, 1961, t. 26, p Ten pat, t. l,s P. J. Geary, Furta Sacra. Thefs of relicts in the Central Middle Ages. Princcnton University Press, 1990, p. 12. Ten pat, p. 13. Ten pat. H. Silvestre, Commerce ct vol des reliqucs au Moycn Age // Revue Beige dephilologie et d'histoire, vol. 30 (1952) p L. Jovaiša, Min. veik., 2005, p

11 Taigi vogti relikvijas tapo nebe taip aktualu, tačiau viduramžiškos tokio įsigijimo legendos gyvavo. Antai 1626 m. M. Moscickio Moksle apie Šventas relikvijas ir apie atlaidus" aprašyta istorija kaip tūlas keliaujantis vienuolis, jau 10 metų rūpinęsis, kaip gauti mergelių relikvijų, kreipėsi į savo šeimininkę pagalbos. Šeimininkė pagailėjo jo ir nuėjo bažnyčią, kai meldėsi prie vienos mergelės karsto, palietė didelį akmenį, šis nuriedėjęs taip, kad šeimininkė pasiekė kaulus, pasiėmė jų kiek norėjo, paskui tą didelį akmenį lengvai uždėjo, o paimtas relikvijas atidavė svečiui. Papasakojęs istoriją M. Moscickis perspėja: Dabar taip imti dėl teisingo draudimo negalima, nebent su vyskupo leidimu: nes kitaip - sunki mirtina šventvagystės nuodėmė" 56. Tačiau Sapiegos šventybių vagystė turi ir kitą vietinį (todėl galbūt aktualesnį) šventųjų paveikslų grobimo kontekstą. J. Vaišnora, rašydamas apie stebuklingų Marijos paveikslų kilmę, atskirai aptaria paveikslų išlaisvinimo" fenomeną, kaip vieną populiariausių mūsų kraštuose šventybių įsigijimo būdų: Paveikslų grobimas karo metu buvo karžygių planuose ir dienotvarkėje" 57. Šventybės pagrobimas iš Rytų bažnyčios arba schizmatikų valdų buvo laikomas jos išlaisvinimu": deramu ir sveikintinu reiškiniu, kai brangus dalykas iš netinkamos aplinkos perkeliamas į tinkamą. Be to, išlaisvinimas" tapo svarbiu ir prasmingu pačios šventybės (dažniausiai Dievo Motinos atvaizdo) istorijos akcentu 58. J. Vaišnora Mikalojaus vagystę sieja būtent su tokiu paveikslų išlaisvinimo" tik ne iš stačiatikių, bet iš pačių katalikų rankų 59. Tam pačiam keisto arba modifikuoto išlaisvinimo" tipui priskiriamas ir Jono Kazimiero Sapiegos įvykdytas Marijos atvaizdo pagrobimas 1683 m. Vienos žygyje: Jis bus padaręs beatum scelus kaip lygiai prieš 50 metų yra padaręs kitas Sapiega, vaivada Mikalojus, - rašo J. Vaišnora ir priduria: - Taigi įdomi buvo Sapiegų tradicija pamaldžiai grobti svetimus paveikslus!" 60 Taip Mikalojaus Sapiegos istorija sulydo du, vienas kitą veikiančius topus: viduramžišką šventųjų relikvijų vagystės tradiciją ir LDK ir Lenkijai būdingą maloningų atvaizdų išlaisvinimą". Juos jungia ir savaip sumodernina" ar suaktualina biografinė Mikalojaus nuodėmės ir atgailos istorija, kurioje atpažįstami universalūs baroko epochos žmogaus bruožai: žmogiškas silpnumas ir drąsa, nusižeminimas ir tvirtumas, nuodėmė ir atgaila. Šią įvairiai pasireiškiančią ir paliudijamą aistringo pamaldumo ir didžių silpnybių, visur (net popiežiaus koplyčioje) slypinčių nuodėmės pavojų, viešos išpažinties ir dosnios geradarystės kaitą galima laikyti savitu XVII a. biografijos dėmeniu, apimančiu visiems suprantamus ir XVII-XVIII a. didikų gyvenimams įprastus tam tikrų veiksmų motyvus ir jų paaiškinimus 61. Biografijų topai raiškūs XVII-XVIII a. stebuklų išpažinimuose su atsikartojančia nuodėmės/ligos, pagalbos prašymo/pasiaukojimo/atgailos, stebuklo patyrimo/malonės ir padėkos už malonę schema 62. M. Mościcki, Nauka o świętych rcliqviach у о Odpustach. Wszystkim prawdziwym Krzcśćianom do czytania у wiedzenia bardzo potrzebna // Elementarczyk czwiczenia duchowego... W Krakowie, 1626, s. B3w. J. Vaišnora, Min. veik., 1958, p Pavyzdžiui, garsusis Čenstakavo; Dievo Motinos paveikslas išlaisvintas" iš Ukrainos; LukiškitĮ Marijos paveikslą iš Maskvos karo atsivežęs Lazdijų seniūnas, Lietuvos artilerijos generolas Motiejus Korvinas Goscvskis; Tverti bažnyčiai po karo žygius vežiotą ikoną padovanojo Tverų seniūnas Elijas Ilgovskis. 5 ' ; J. Vaišnora, Min. veik., 1958, p Ten pat, p Plačiau žr.: D. Kuolys, Asmuo, шиш, valstybe Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinėje literatūroje. Renesansas. Barokas. Vilnius, 1992, p Plačiau žr.: T. Račiūnaitė, Lukiškių Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčios Dievo Motinos paveikslas ir jo stebuklų knyga Mistinis Fontanas.Stebuklo vieta ir laukas // Paveikslas ir knyga. LDK dailės tyrimai ir šaltiniai. Vilniaus dailės akademijos darbai 25, p

12 Kodenio svečiai ir globėjai Mikalojaus Sapiegos dėka Kodenio Sv. Onos bažnyčia įgijo keturių šventųjų kankinių kūnus arba konfesijas 63, šv. Felikso galvą ir daugybę smulkesnių relikvijų. Kaip ir anksčiau, taip ir XVII a. LDK vyravo vyskupų ir vienuolijų tėvų išrūpinamos relikvijos. Į Lietuvą pirmasis beveik 80 katakombų šventųjų" kūnų 1608 m. iš Romos atvežė Mikalojus Lancicijus; 1631 m. Vilniuje likusioji jų dalis (40 kūnų) buvo iškilmingai įnešti į Vilniaus katedrą, jėzuitų profesų namų šv. Kazimiero, kolegijos Šv. Jono ir naujokyno Šv. Ignoto bažnyčias m. Mikalojaus Sapiegos pargabenti, o 1636 m. iškilmingai įnešti į Kodenio bažnyčią šv. Romos kankinių kūnai viena ankstyvųjų didiko išrūpintų šv. relikvijų transliacijų 65. Sapiegos pirmtaku šioje srityje galėtume laikyti Mikalojų Radvilą Našlaitėlį, kuris iš savo m. kelionės po Šventąją žemę Nesvyžiaus Dievo Kūno šventovei parvežė šv. Kryžiaus relikvijų ir gabalą porfito nuo stulpo, prie kurio buvo nuplaktas Jėzus, taip pat manos nuo šv. Mikalojaus karsto iš Bari 66. Vėliau Mikaloj aus Radvilos Našlaitėlio ir Mikalojaus Sapiegos tradiciją pratęsė LDK pakancleris ir lauko etmonas Mykolas Kazimieras Radvila, 1677 m. savo funduotai Nesvyžiaus benediktinų Šv. Kryžiaus bažnyčiai iš Romos parvežęs kankinio šv. Inocento kūną 67. Didikų išrūpinamų relikvijų transliacijų pagausėjo XVIII a. II pusėje, tačiau dažniausiai šventųjų kūnais pasirūpindavo Romon vykdavę Bažnyčios tėvai Konfesijos terminą plačiai aptaria: R. Mączyński, Nowożytne konfesje pobkie: artystyczne formy gloryfikacji grobów iwietych i błogosławionych w dawnej Rzeczypospolitej, Toruń, 2003, s L. Jovaiša, Min. veik., 2005, p R. Mączyński, Min. veik., 2003, s. 468^470. Т. Bernatowicz, Miles Christianas et Peregrinus. Fundacje Mikołaja Radziwiłła Sierotki" w ordynacji Nieświeskiej, Warszawa, 1998, s R. Mączyński, Min. veik., 2003, s ir vienuolijų atstovai, o pasauliečiai funduodavo relikvijų apipavidalinimą 68. Sapiegos veikalo antrosios dalies ketvirtas ir penktas skyriai teikia daugiausia informacijos apie šventas relikvijas 69. Čia pateikiama 70, kaip Mikalojus Sapiega prisiekė relikvijomis 71, aprašoma relikvijų įnešimo į bažnyčią procesija, dalyvaujant Lucko vyskupui Boguslavui Radoševskiui, kuris perskaitė Apaštališkąją brevę ir patvirtino viešai išstatytų relikvijų teisingumą. Kodenyje.iš Mikalojaus Sapiegos rūmų į bažnyčią buvo pernešami keturi šv. kankinių kūnai. Rašoma: Parodė keturis Romoje rastus kankinių kūnus: tai yra kankinio šv. Julijaus Inokentijo, Romos senatoriaus, kūnas ir lempa, kurią melsdamasis tas šventas kankinys užsidegdavo; taip pat šv. Kandidos kūnas ir puodeliu su lempa; šv. Hilarijaus kūnas ir lempa ir kankinio šv. Antonino, popiežiaus ir kankinio šv. Felikso galva ir daug kitų reikšmingų relikvijų dalių, įvairiais laikais iš įvairių vietų surinktas pristatė..." Su šventine procesija, skambant varpams, triūboms, degant daugybei fakelų, iš maloningojo pono (Mikalojaus Sapiegos) rūmų, tiesiai į medinę parapinę bažnyčią ant dvasininkų rankų tie šventi kaulai, auksu ir brangiais akmenimis papuošti, giedant šv. Ambraziejaus himną, <...> ne be didžiulio visų mieste buvusių žmonių džiaugsmo buvo įnešami. Žmonės - vieni Pavyzdžiui, Valkininkų šv. Bonifaco kankinio kūno (konfesijos) atveju. Plačiau apie tai žr.: T. Račiūnaitė, Sv. Bonifaco kankinio relikvijos Valkininkų bažnyčioje // Menotyra. 2004, nr. 2 (35), Vilnius, p m. Istorijoje" pateikiama šv. relikvijų specifikacija ir lotyniškos inskripcijos prie Marijos atvaizdo ir šv. kankinių relikvijų (Hystoria..., 1721, s. 21). Monumentą..., 1723, t. 2, s. 70. Sapiegos priesaika: Ja, Mikolay Sapiega, Hrabia na Kodniu, chorąży W. Ks. Lit. przysięgam Panu Bogu, że te Rcliquic z grobów świętych Męczenników w Rzymie, od tego, do którego konserwacya ich należała, te same, у inne rozmaite Rcliquc wziąłem, z znakami у Imionami Ich od tegoż samego wynalczionemi, у mnie wydanemi. Tak mi Boże dopomóż, у Święty Krzyż" (Monumentą..., 1723, t. 2., s. 71w). Monumentą..., 1723, t. 2, s

13 ant žemės parkritę, kiti klupdami kankinių pajaikus garbino <...>, visokiais ženklais ir pačia kūno laikysena rodė, kad nepaprastai džiaugiasi naujų Svečių savo Patronų atvykimu..." 7 3 Po procesijos buvo laikomos Mišios šventųjų relikvijų garbei ir antspauduojami relikvijoriai. Aprašymas baigiamas tvirtinimu, jog vyko tai Kodenyje 1636 m. sausio 8 dieną. Paliudyta vyskupo Boguslavo". Kitame skyriuje Šventųjų relikvijų Kodenio bažnyčioje specifikacija ir pagyrimai kai kuriems šventiesiems globėjams užrašyti po jų atvaizdais" 74 išvardyta per 50 relikvijų, keturi anksčiau minėti kankinių kūnai ir šv. Felikso galva. Taip pat rašoma, kad su laiku atvyko ir kitos reikšmingos Viešpaties šventųjų relikvijos kaip šv. Gentinijano, maloningojo jėzuitų tėvo Mikalojaus Lancicijaus dovana. Taip pat šv. Kristupo, Celestino, Primicijano, Valerijaus, Servidijaus. Prie to kankinio šv. Juozapoto Kuncevičiaus krauju aplieto audinio relikvija ir kūno dalis..." 75 Atskirai kaip ypač reikšmingos minimos Ispanijos vyskupo šv. Izidoriaus šv. Leandro brolio relikvijos, didelėmis fundatoriaus pastangomis atgabentos iš Ispanijos. Čia priduriama, kad norėta turėti ir šv. Leandro relikvijų, bet, kaip iš manuskriptų ir itališkų laiškų, tai medžiagai priklausančių, aiškėja, nebuvo įmanoma gauti". Toliau Sapiega apibendrina: Tai įtikinamai parodo, kokia maldingumo aistra [ferworem] Mikalojus Sapiega buvo užsidegęs ne tik dėl Grigališkojo atvaizdo, bet taip pat ir dėl tų šventųjų, kurie originalą, tai yra Gvadelupės statulą, su ypatinga pagarba [weneracyq] garbino" 76. Maskvos karo metu relikvijos buvo išvežtos ir paslėptos Vohynios unitų bažnyčioje. Praėjus pavojui vėl su iškilmėmis grąžintos. Pateikiamas Lucko ir Bresto vyskupo Stanislovo Bžeskio 1682 m. balandžio 21 d. Lucke rašytas laiškas, patvirtinantis relikvijų tikrumą ir leidžiantis jas kurią nors šventą dieną į Kodenio bažnyčią įnešti ir rodyti Kristaus tikintiesiems gerbti ir melstis 77. Cituojami panegiriniai eiliuoti tekstai keturiems minėtiems kankiniams, šventųjų kūnų savininkams (lotyniškai jie buvo publikuoti ir 1721 m. leidime), toliau įdėtas retorinis kreipimasis į Sapiegų gynėjus ir globėjus, jiems linkima ramybės, karų ir kitų neramumų netrikdomo atilsio. Antrojo relikvijų įnešimo į bažnyčią aprašyme vardijami dvidešimt šeši kankiniai, aštuoni išpažinėjai, dešimt karių, penkios mergelės, dvi matronos. Visų luomų šventieji čia tarsi įkūnija dangiškąją bendruomenę, ant kurios statoma imperatoriškam dangui lygi bazilika" 78. Toliau minimos ir apmąstomos konkrečios šventų kankinių dalys: galvos, krūtinės, rankos, pirštai 79. Tačiau tarp šventųjų relikvijų svarbiausi - keturi pilni kūnai, kurie yra visa jėga dirbantys, nors ir besiilsintys" 80. Monumentų" tekstai pabrėžtinai sieja Romos katakombų šventuosius su naująja jų vietove: jie skelbiami Kodenio globėjais ir vadinami Kodenio nuosavybe. Dėl tokios dinamiškos vietos ir šventojo tarpusavio priklausomybės vienur Kodenis pavedamas šventųjų žiniai ir globai, paverčiamas naujų Kristaus sekėjų buvimo, tylaus, neregimo jų dalyvavimo ir veikimo lauku, kitur kankinių relikvijos laikomos vietovės turtais, puošmenomis, paminklais... Iškalbingai šv. kankinių reikšmę apibūdina ir kitas, šiek tiek kitokio pobūdžio J. F. Sapiegos veikalo epizodas, kur pasakojama kaip apaštališkosios sostinės nuncijus kardinolas Spada vizituodamas Kodenio bažnyčią paaukojo penkiolika tūkstančių talerių dviems kanki Ten pat, s. 79. Ten pat, s. 82. Ten pat, s. 87. f ' Ten pat Ten pat, s. 94. Ten pat, s. 99. Ten pat. Ten pat, s Toliau pateikiami šiems keturiems kankiniams (šv. Julijui Inokcntijui, šv. Hilarijui, šv. Antonimii ir šv. Kandijai) skirtų šlovinimo himnų tekstai. 141

14 nių paveikslams (šv. Julijaus Inokentijo ir šv. Kandidos), meistriškai italų nutapytiems. Čia knygos autorius priduria: Tegu stebisi tuo kiti, kam rūpi kaina, o mums ir mūsų protėviams pelną teikia ne meistrystė ir spalva, bet garbė, nes už Viešpaties Šventųjų garbę nieko nėra brangesnio" 81. Šventųjų garbė neįkainojama, o jų relikvijos brangesnės už auksą ir sidabrą, nes dabar į dulkes sudūlėjusios dalys per būsimą Prisikėlimą bus apvalytos ir žvaigždėtu ryškumu, žėrinčia garbe teisingojo Viešpaties bus karūnuotos 82. Tačiau tik šventųjų relikvijų saugojimas ir garsinimas, pasitelkiant brangias medžiagas, spalvą ir meistrystę" leidžia jas atminti ir tinkamai gerbti. Relikvijos ir relikvijoriai Bandant rekonstruoti relikvijų istoriją bažnyčioje, kyla klausimai: kiek kartų, kokiomis aplinkybėmis buvo pakeisti relikvijoriai? ar naujieji būdavo gaminami pagal senųjų pavyzdžius, ar taikomi prie atnaujinamų altorių? Po Maskvos karo grąžinant į bažnyčią relikvijas, 1682 m. Trakų vaivada Kazimieras Vladislovas Sapiega ( ) 83 fundavo naujus relikvijorius. Tuo metu jis suremontavo ir nuo 1680 m. gaisro nukentėjusią bažnyčią, pastatydino joje penkis naujus altorius, sakyklą ir vargonus, tad naujieji relikvijoriai greičiausiai buvo pritaikyti prie naujųjų altorių 84. R. Mančins Ten pat, t. 2, s Ten pat, t. 1, s. 26. Kazimieras Vladislovas Sapiega - Jono Frydricho Sapiegos tėvas, būdamas ūkiškas išlaisvino" Kodenio valdas nuo skolą, po 1680 m. gaisro suremontavo Šv. Onos bažnyčią, atnaujino juose buvusius antkapius, pastatydino penkis naujus altorius, vargonus ir sakyklą m. prie Kodenio kaip votą fundavo nedidelę mūrinę Šv. Lauryno bažnytėlę (dabar kapinių koplyčia), kurioje buvo palaidotas žydų nužudytas krikščionių berniukas (Dom Sapieżyński, opr. E. Sapiega, Warszawa, 1995, s ). Muziejuje prie bažnyčios eksponuojamos kelios medinės, gerokai apnykusios skulptūros iš buvusių iki 1680 m. gaisro altorių. kis, remdamasis šaltiniais, teigia, jog keturių kankinių kūnai buvę atviiuose vitrininiuose įstiklintų sarkofagų pavidalo relikvijoriuose, pastatytuose ant altorių mensų. Sarkofagai buvę nedideli, mediniai, polichromuoti, iš dalies auksuoti, su žvėrių letenų, laikančių rutulius, kojelėmis, papuošti akanto lapais ir klostuotais kaspinais 85. Galbūt šių konfesijų padirbdinimas sietinas su m. bažnyčios atnaujinimu, kai drožėjui Juozapui Bielovskiui pagal patvirtintą projektą buvo pavesta sukurti naujus navos altorius 86. Dalis relikvijų ir kitų šventenybių iš Šv. Onos bažnyčios dingo 1812 m., kai rusų kareiviai ją nusiaubė: sulaužė šoninių altorių piliorius, išniekino palaikus požemiuose, išvogė tekstilės ir sidabro dirbinius. O po 1863 m. sukilimo Kodenio bažnyčia buvo paversta stačiatikių cerkve. Didysis ir šoniniai altoriai buvo suinventorinti ir išvežioti po įvairias parapijas 87. Marijos atvaizdas atvežtas į Čenstakavą ir ten paulinų buvo globojamas iki sugrąžinimo 1927 metais m. iš Kadzidło atgabentas ir surinktas 1722 m. Bertolomėjaus Bernatovičiaus sukurtas didysis altorius, kuris m. buvo atnaujintas, paauksuotas ir papildytas naujomis puošmenomis 88. Šoninius altorius padirbdino Palenkėję dirbęs skulptorius Steponas Kiersnovskis 89. Dabar Kodenio Šv. Onos bažnyčioje šventųjų relikvijas galima pamatyti šoninėje pietinėje Šv. Stepono koplyčioje (5 il.). S. Kiersnovskio sukurtame neobarokiniame altoriuje, apatiniame ir viršutiniame tarpsnyje - keturi nedideli sarkofagai su šv. kankinių kūnų likučiais, abipus ciborijaus - po tris hermas. Septintas R. Mączyński, Min. veik., 2003, s Ten pat, s J. Maraśkicwicz, Л. Semcniuk, Sanktuaria Voludnowcgo Podlasia. Biała Podlaska, 2003, s. 49. Kodeń// Katalog ztibytków sztuki w Polsce. Województwo Lubelskie. Powiat Bia/a Podlaska. Red. M. Kalamajska-Saccd. 'I'. VIII, z. 2. Warszawa, 2006, s Ten pat, s

15 hermos pavidalo relikvijorius pastatytas viršutiniame altoriaus tarpsnyje tarp dviejų sarkofagų (6 il). Lenkijos paminklų kataloge" šie relikvijoriai datuojami XVIII a. I puse 90. Šoninės angelų figūros - relikvijų nešėjos" taip pat priskiriamos S. Kiersnovskio autorystei. Galima prielaida, jog šis relikvinis altorius buvo kurtas pagal XVIII a. II pusės pavyzdį arba naujas detales derinant prie išlikusių. Cituotas XVIII a. Konfesijų aprašymas dabartiniuose keturių kankinių sarkofaguose leidžia atpažinti tas pačias akantų lapo dekoro, žvėries letenų laikomų rutulinių kojelių detales (7 il.). Tačiau ar tai kopijos, ar išlikusios buvusių altorių dalys - neaišku. Pagal kokius konkrečius pavyzdžius ir kokiais principais šis neobarokinis altorius ir jame esantys relikvijoriai buvo (at)kuriami, šiandien 9 0 Ten pat, s c Relikvijoriai hermos. Kodenio Šv. Onos bažnyčios Sv Stepono koplyčios altorius. T. Račiūnaitės nuotr., 2005 'li л e- 17 л, J tt^ji^v 1 -'-* ^Шда^ы-^ a tirs-*? та^э; 1 ir ' '' V į V \ 6. Relikvijorius sarkofagas. Kodenio Šv. Onos bažnyčios Šv. Stepono koplyčios altorius. T. Račiūnaitės nuotr.,

16 7. Kodenio Šv. Onos bažnyčios Šv. Stepono altoriaus fragmentas. T. Račiūnaitės nuotr., 2005 negalima pasakyti, tai galėtų atskleisti tik Lenkijos archyvuose esančių Kodenio bažnyčios dokumentų (XVJ.I-XLX a. inventorių, XX a. pradžios projektų ir kitos ikonografinės medžiagos) išsamus tyrimas 91. Šiandien galima tik spėti, kad sarkofagai, lydimi all'antica atmosferą skleidžiančių hermų 92, buvo ketu- R. Mączynski nurodo: Varšuvos centrinis senųjų aktų archyvas (Archiwum Główne Akt Dawnych w Warszawie AGAD), Archiwum Radziwiłłów, dz. XXVII, rkp sygn. XV-272: Miscellanea Kodeńskie (R. Mączyński, Min. veik., 2003, s. 469). Herma [lot. herma, gr. Hermes Hermis] skulptūros forma: galva arba biustas ant keturkampio stulpo. Atsirado Grakijoje, plito Romoje (plg. Dailės žodynas. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1999, p. 157). Hermos turi ir dar giliau su mirties, pomirtinio gyvenimo ir atgimimu susijusią problcriuose bažnyčios altoriuose. Panašiai kaip Valkininkų buvusios pranciškonų bažnyčios Šv. Antano altoriuje, kur hermos buvo šalia kankinio Šv. Bonifaco konfesijos, primindamos romietišką šių relikvijų kilmę (il. 8, 9). matiką: tai hermos - Terminai. Romos laikais terminais" buvo vadinamos tokios hermos, kurios tarnaudavo kaip teritorinių ribų žymuo. Terminas - vienas iš romėnų Dievų, kuris nenusileido Jupiteriui ir liko Kapitolijuje. Ikonografijoje su Termino herma XVI a. pradėtas sieti devizas: Concede mdli (niekam nenusileisk). Erazmas Roterdamietis šiai idėjai suteikė ir filosofinę prasmę - Concede nulli tezę papildė Horacijaus ištarme Mors ultima linea rerum- Atmink ilgo gyvenimo pabaigą. XVII-XVIII a. cmblcmikojc Termino pavidalas siejamas su mirties idėja, nors reiškėsi ir ankstesnė Termino, kaip amžinos jaunystės reiškėjo, samprata (J. Białostocki, Zagadka Rcmbrandta uśmiechniętego. Perypetie interpretacji // Symbole i obrazy w Świecie sztuki. Warszawa, 1982, s ). 144

17 T л 'Л J-i.. l'iljoūnr ; 8. Į Valkininkų parapinę bažnyčių perkeltas Šv. Antano altorius su šv. Bonifaco kankinio konfesija ir hermų pavidalo relikvijoriais. KPC DPI, J. Grambos nuotr., 1969 I '» / f \ ' 'S V С ГК".,k, -*l Vi»1L и i* i w I.i U-L - i

18 ЩШШШШш ЩШт 10. Šv. Felikso galvos relikvijorius Kodenio Šv. Onos bažnyčios Šv. Stepono koplyčioje. T. Račiūnaitės nuotr., 2005 Sv. Stepono koplyčioje bene vienintelė akivaizdžiai identifikuojama relikvija - šv. Felikso, pirmojo popiežiaus, Romos kankinio 93, galva atskirai koplyčioje stovinčiame 1934 m. S. Kierskovskio sukurtame relikvijoriuje 94 (il. 10). Nagrinėtame Sapiegos veikale cituojamos dvi šv. Felikso garbei skirtos inskripcijos. Pirmoji - prie popiežiaus paveikslo 95 : Feliksas I nuo 269 m. buvo popiežiumi, mirė 274 m. Romoje, palaidotas Kalikso katakombose. Manoma, kad Feliksas išleido dekretą, sankcionuojantį mišių laikymą kankinių garbei (greičiausiai prie jų karstų). Taip rašoma Liberpontificalis (Duchesne LP I 158). Kirilas Aleksandrietis Apologija XII capitulorum" cituoja Felikso laiško Aleksandrijos vyskupui Maksimui fragmentą apie asmenybių vieningumą Jėzuje Kristuje Dievo sūnuje, taip pat apie Švč. Mergelę Mariją. Ši citata yra ir Efeso Susirinkimo aktuose (Encyklopedia katolicka. Т. V., Lublin, 1989, s ). Kodeń // Katalogztibytków sztuki w Polsce..., s Šių tekstų lotyniškos versijos (originalai) yra pateiktos 1720 m. Hystoria...", tik kita seka: pilniausia eina Inscriptio. Ad Altarc S. Fclicis Papac...", paskui - Incriptio. Ad Iconcm S. Fclicis Papac" (Hystoria..., 1720, s ). 146