TANKUMYNAS. ERDVĖ, LYTIS IR ŠVENTYBĖ

Transkrypt

1 TANKUMYNAS. ERDVĖ, LYTIS IR ŠVENTYBĖ CZESŁAWO MIŁOSZO POEZIJOJE KRIS VAN HEUCKELOM Įvadas 231 Medžiai ir girios užima svarbią vietą Czesławo Miłoszo poetinėje vaizduotėje. Tačiau atrodo, kad tarp šių dviejų vaizdinių egzistuoja subtili skiriamoji linija. Čia vertėtų prisiminti Mariano Stalos svarstymus. Savo įžvalgioje esė Ekstazė saulei tekant. Pagrindinės Czesławo Miłoszo poezijos temos ( Ekstaza o wschodzie słońca. W kręgu głównych tematów poezji Czesława Miłosza ) jis daug dėmesio skiria medžių vaizdavimui Miłoszo poezijoje. Kaip rašo šis Miłoszo kūrybos tyrinėtojas iš Krokuvos, medžiai jo poezijos pasaulyje priartina, atskleidžia ir patvirtina būtį su visais jos matmenimis ir aspektais 563. Tačiau Stala visiškai nekalba apie girios ir miško erdvės funkciją Miłoszo eilėraščiuose. 564 Nepaisant akivaizdaus sąvokų medis ir miškas semantinio artumo ir su jais susijusios leksikos laukų, būtų galima teigti, kad Miłoszo kūryboje medžiai savo stipriu individualumu ir konkretumu dažnai išstumia mišką iš poetinio regėjimo lauko; tačiau Miłoszo miškuose kartais visai neauga konkretūs medžiai, nes svarbesnį vaidmenį atlieka pati miško erdvė, o ne medžiai, 563 Žr. Marian Stala, Trzy nieskończoności, Kraków: Wydawnictwo Literackie, 2001, p Šią spragą neseniai užpildė Anna Szawerna-Dyrszka, kuri savo straipsnyje Leśne tropy Czesława Miłosza (Postscriptum, 2011 (7), Nr. 1, p ) aptarė įvairias miško temas Miłoszo kūryboje, pradedant jaunystės metais parašytais kūriniais ir baigiant paskutine knyga.

2 kurie ją sudaro. Šis paradoksas labiausiai išryškėja kalbant apie mišką, kuris užima svarbiausią vietą poeto erdvinėje vaizduotėje, būtent tankumyną (lenk. jądro gęstwiny). Svarbiausia tokio miško ypatybė jo tankumas, augalų gausa, kuri tarsi paslepia konkretų ir individualų atskirų medžių, krūmų ir augalų buvimą. Taip tas tankus miškas tampa archetipiniu pavyzdžiu uždaros erdvės, paslaptingos, nežinomos vietos, kur žmogui nevalia įžengti. Miłoszo poezijoje jis vadinamas įvairiai: tankmė, gūžtelynas, krūmynai, giria... Taigi į Miłoszo poetinį medelyną galima žiūrėti ir dendrologo, ir girininko žvilgsniu. Abi sritys yra akivaizdžiai susijusios jau vien dėl to, kad Miłoszo žavėjimasis atskirų rūšių medžiais ir 232 paslaptingais, natūraliai augančiais miškais yra susijęs su jo jaunystės aistromis gamta ir medžiokle. Tačiau atrodo, kad tankaus, neįžengiamo miško motyvas Miłoszo kūryboje kuria šiek tiek kitokį prasmių ir vaizduotės lauką nei medžio vaizdas, susijęs su kitais, giminingais semantiniais laukais. Svarbų vaidmenį čia turi medžioklės motyvas ir daugybė su ja susijusių terminų bei žodžių. Adomo Mickevičiaus keliu Pats poetas ne kartą, komentuodamas savo kūrybą, pabrėžė autobiografinį minėtų medžioklės ir gamtos temų pobūdį, taip pat nurodė literatūrą, kuri skatino jo jaunatvišką susižavėjimą laukiniais miškais 565. Tačiau keista, kad Miłoszas, dažnai kalbėjęs šia tema, niekuomet neminėjo Pono Tado kaip įkvėpimo šaltinio, 565 Pavyzdžiui, Kitoje abėcėlėje poetas tvirtina: Man patikotomo Main Rido romanai apie jaunųjų medžiotojų ir gamtos mylėtojų nuotykius Amerikoje. Šiuose romanuose visų gyvūnų ir paukščių pavadinimai pateikti ir lotynų kalba. Linėjus, sukūręs savo klasifikaciją, tarsi liepė gamtininkams tai daryti. Skaičiau Dyakowskio Nasz las i jego mieszkańcy, Włodzimierzo Korsako jaunimui skirtą romaną Na tropie przyrody ir jo medžioklės kalendorių Rok myśliwego. Patiko šis autorius. Paskui perėjau prie mokslinių ornitologijos knygų. Nusprendžiau išmokti visų Lenkijos paukščių lotyniškus pavadinimus ir išmokau. Kita etapas Rodziewiczównos Lato leśnych ludzi ir svajonės apie nepaliestos gamtos rezervatą. Per pamokas neklausiau, ką dudena mokytojas, o sąsiuvinyje piešiau savo idealios šalies žemėlapius. Toje šalyje tik miškai, o vietoje kelių kanalai, skirti plaukioti luotais. Taip pat žr. Czesław Miłosz, Ziemia Ulro, Kraków: Znak, 2000, p. 297, Idem, Rok myśliwego, Paryż: Instytut Literacki, 1990, p. 7.

3 nors, kaip pažymėjo Aleksandras Fiutas, ši Adomo Mickevičiaus poema yra vienas iš nedaugelio kūrinių, prie kurių poetas vis sugrįžta reflektuodamas savo kūrybą 566. Garsus Miłoszo poezijos tyrinėtojas priduria, kad Miłoszo eilėse sunku rasti konkrečių nuorodų į Poną Tadą 567. Atrodo, kad būtent miško semantinis laukas leidžia šiek tiek kitaip suvokti šį klausimą. Ponas Tadas ataidi Miłoszo eilių leksinėje mikrostruktūroje visų pirma tai gerai žinomas Lietuvos girios aprašymas ir medžioklės scena iš ketvirtosios Pono Tado knygos. Prisiminkime digresinį gūžtelyno arba tankmės aprašymą ketvirtoje Pono Tado knygoje ( eilutės). Jis prasideda taip: Kas Lietuvos girias lig pat gelmių ištyrė, Kur klaikūs tankumynai prieblandoje svyri? Kaip žinia, gūžtelyno aprašymui Mickevičiaus poemoje suteikiamas ne tik realistinis, bet ir simbolinis matmuo. Šis gūžtelynas simbolizuoja locus amoenus (maloni vieta), žemės rojų, kur viskas paklūsta gamtos įstatymams 569. Tai žemė, nepaliesta blogio, nes ji nepasiekiama žmogaus sukurtai civilizacijai. Čia broliškai sutardami darniai gyvena žvėrys. Čia nekyla konfliktų ir nevyksta kovos kaip žmonių visuomenėse. Maža to, šis paslaptingas miško plotas yra nepasiekiamas žmogui, ir niekas lig šiol jo nematė: 566 Žr. Aleksander Fiut, Pan Tadeusz na nowo odczytany, in: A. Fiut, W stronę Miłosza, Kraków: Wydawnictwo Literackie, 2003, p Apie Mickevičiaus šedevrą Miłoszas kalbėjo ne vieną kartą, bet aliuzijų į šį kūrinį jo eilėraščiuose galima aptikti stebėtinai mažai. Ibid., p Čia ir toliau lietuviškas vertimas cituojamas iš: Adomas Mickevičius, Ponas Tadas, arba, Paskutinis antpuolis Lietuvoje: bajorų nuotykiai iš 1811 ir 1812 m. dvylikoje eiliuotų knygų, vertė Vincas Mykolaitis-Putinas ir Justinas Marcinkevičius, Vilnius: Vaga, Vert. past. 569 Mickevičiaus kūrybos tyrinėjimuose paprastai pabrėžiama, kad paslaptingos gyvūnų karalystės aprašymas paremtas baltarusių liaudies pasakomis. Tačiau atrodo, kad miško dalies pavadinimą gūžtelynas (lenk. matecznik) sukūrė pats Adomas Mickevičius. Silvano De Fanti straipsnyje Kariera Panatadeuszowego matecznika (Pamiętnik Literacki, 2005, Nr. 4, p ) teigia, kad būtent Mickevičius žodžiui gūžtelynas suteikė naują prasmę, pavartojęs jį medžioklės kontekste. Pats Miłoszas užsimena apie tą painų klausimą vienoje iš savo perleistinų temų (pavadinimu Miškas ): Bet kas yra Mickevičiaus gūžtelynas? Šiek tiek keista, kad nepaisant daugybės studijų apie Poną Tadą niekas nesusimąstė, kokia yra legendos apie girios širdį kilmė ir tikroji prasmė. (Czesław Miłosz, Piesek przydrożny, Kraków: Znak, 1997, p ).

4 Bet, laimei, joks žmogus pakliūti ten negali, Nes Baimė ir Mirtis apsaugo tą jų šalį. Tik šunes, kai kada miške įsismaginę, Įpuls į tuos raistus, į tą tankmių klampynę, Bet kai tiktai pajus tą klaikumą jų baugią, Tai kaip pablūdę sprunka, skalina ir staugia. Net glostomi negali greit nusiraminti, Prie kojų dreba dar, pabaisų įbauginti. Tokias slaptavietes Vidugirių pelkynuos Medžiotojai savaip vadina gūžtelynais. 234 Įvairios frazės, žodžiai ar metaforos, pažodžiui arba beveik pažodžiui cituojami iš aptartosios Diplomatijos ir medžioklės dalies, yra taip gerai įkomponuoti į Miłoszo eilių stilistiką ir vaizdyną, kad iš pirmo žvilgsnio sunku suprasti, jog jie yra iš svetimo teksto. Vienas seniausių Miłoszo poetinių tekstų, kuriuose panaudota ši strategija, garsusis kūrinys Pasaulis (Naivioji poema), parašytas 1943 metais. Būtina paminėti, kad visas jis parašytas Pono Tado dvasia, apie tai dažnai rašė Pasaulio kritikai ir aiškintojai (ir pats poetas) 570. Tai Miłoszo supratimu savotiška metafizinė poema, vaizduojanti pasaulį tokį, koks jis turėtų būti. Tuo pat metu joje pastebime konkrečias leksines aliuzijas į Mickevičiaus kūrinį. Verta pacituoti dvieilį iš Pono Tado, kuriame aprašoma miško gelmė: Dalej co krok czyhają, niby wilcze doły, Małe jeziorka, trawą zarosłe na poły Lyg vilkduobės prakiurę glūdi pelkių rauge Pažliugę ežeriukai, žolėmis apaugę. Aiški leksinė cituojamo sakinio aliuzija randama ir pačioje Miłoszo poemos pradžioje, kai poetiškai aprašomas kaimo kelias, vedantis iš mokyklos namo : 570 Žr. Kris Van Heuckelom, Świat według Miłosza. Motywy kluczowe w poemacie naiwnym, in: Kresy, 2000 (42 43), Nr. 2 3, p Citatos iš lenkiškojo Pono Tado originalo pateikiamos iš leidinio: Adam Mickiewicz, Dzieła poetyckie. Tom 4. Warszawa: Czytelnik, 1998.

5 Tam, gdzie zielona ściele się dolina I droga, trawą zarosła na poły Ten, kur žalumas slėnį vainikuoja, Ir kelias žolynuos ligi juosmens drykso Subtilesni šios intertekstinės strategijos pėdsakai išryškėja toje naiviosios poemos dalyje, kurioje aprašoma vaikų iškyla į mišką (eilėraštyje ženklišku pavadinimu Pavojus ). Viena vertus, šis aprašymas atskleidžia labai įprastą miško aspektą tai pavojinga erdvė ir klajonių vieta, kurią Dante Dieviškiosios komedijos pradžioje pavadina una selva oscura 574 : Ojcze, gdzie jesteś! Las ciemny, las dziki, Od biegu zwierząt kołyszą się chaszcze, Trującym ogniem buchają storczyki, Pod nogą czają się wilcze przepaście. [...] Gorący oddech straszliwego zwierza Zbliża się, prosto w twarze smrodem zieje. Dokąd odszedłeś, ojcze, jak ci nie żal Dzieci, w te głuche zabłąkanych knieje. 235 Tėve, kur esi tu! Tas miškas laukinis, Nuo žvėrių kanopų sąžalynai dunksi, Gegužraibės spjaudos burbulais ugniniais, Po kojomis žiojasi vilkduobių bedugnės. [...] Karščiuojantis dvelksmas baisaus žvėries kailio Artėja, tiesiog savo smarvę pučia mums į veidą. 572 Miłoszo eilėraščiai lenkiškai cituojami iš leidinio: Czesław Miłosz, Wiersze wszystkie, Kraków: Znak, Czesław Miłosz, Pasaulis (Naivioji poema), vertė S. Geda, in: Cz. Miłosz, Rinktiniai eilėraščiai, Vilnius: Baltos lankos, 2011, p Miško Europos ir Amerikos kultūros istorijoje konotacijų daugiausia neigiamų tema plačiai rašo Robertas Pogue as Harrisonas knygoje Forests. The Shadow of Civilization, Chicago: University of Chicago Press, Catherine Addison straipsnyje Terror, Error or Refuge: Forests in Western Literature (Alternation 2007 (14), Nr. 2, p ) išskiria trejopą miško erdvės vaizdavimą Vakarų literatūros tradicijoje: mišką kaip vietą, keliančią baimę (kaip daugelyje pasakų), mišką kaip žmogaus klajonių ir savojo kelio praradimo simbolį (kaip Dante s kūryboje) ir mišką kaip vietą, suteikiančią laikiną prieglobstį maištininkams ir sukilėliams (kaip Šervudo giria legendoje apie Robin Hudą ir Ardėnų miškas Shakespeare o komedijoje Kaip jums patinka.)

6 Kur išėjai, tėve, kaipgi tau negaila Vaikų, kur į niūkią gilumą išleidai Sunku nepastebėti subtilių nuorodų į įvairias frazes ir žodžius iš ketvirtosios Pono Tado knygos: laukiančios ar tykojančios vilkduobės ( wilcze przepaście ), pavojus ( trwoga ), giria ( knieje )... Atkreiptinas dėmesys, kad ir Mickevičiaus, ir Miłoszo kūriniuose ši miško erdvė yra binarinės struktūros. Zona tarp miško pakraščio ir jo vidurio Pone Tade iškyla kaip locus terribilis ( baisi vieta ). Kita dalis, pats miško vidurys, Mickevičiaus vadinamas gūžtelynu arba tankme, pristatoma kaip locus amoenus. Tai, kaip minėta, tam tikra miško Nojaus arka, kur visi žvėrys ir augalai turi savo pirmykštę saugią vietą. 576 Šios idiliškos miško karalystės atitikmuo Miłoszo kūryboje utopinė paukščių karalystė, poemos Pasaulis eilėraštyje tokiu pačiu pavadinimu pavaizduota kaip oro giria, kur šviesu, šilta, laisva ir gražu. Vyriškas medžiotojas ir moteriško miško vidus Tik pokarinėje Miłoszo kūryboje šis Mickevičiaus gūžtelyno motyvas įgyja naujų prasmių ir funkcijų. 577 Atrodo, kad šį pasakymą pirmą kartą aptinkame jo Poetiniame traktate (1958). Per pirmąją Miłoszo viešnagę Amerikoje užburiantis šios šalies kraštovaizdis jam priminė vaizdingą Lietuvos gamtą iš vaikystės laikų: 575 Czesław Miłosz, Pasaulis (Naivioji poema), loc. cit., p Apie tai, kad Lenkijos ir Lietuvos kultūrą nuo kitų skiria toli siekiantis laukinių miško erdvių idealizavimas, be kitų, rašo Simonas Schama knygoje Landscape and Memory, ypač pirmame skyriuje In the Realm of the Lithuanian Bison (Simon Schama, Landscape and Memory, London, Harper Collins, 1995, p ). Taip pat reikia pabrėžti, kad būtent romantizmas siekė kitaip įvertinti miško erdvę poetinėje vaizduotėje, tai rodo ir Amerikos, ir Europos romantizmo literatūra. 577 Akivaizdu, kad čia aptarti motyvai ir medžioklės terminai pasitaiko ir kitose knygose apie gamtą, kurias Miłoszas skaitė vaikystėje. Pavyzdžiui, Włodzimierzo Korsako kūriniuose itin dažnai vartojamas žodis tankmė (lenk. gęstwina) (81 kartą medžioklės kalendoriuje Rok myśliwego ir 55 kartus romane Na tropie przyrody), Marijos Rodziewiczównos romane Lato leśnych ludzi svarbų vaidmenį atlieka žodis gūžtelynas (matecznik). Specifinis leksinis kontekstas, kuriame šie žodžiai funkcionuoja Miłoszo eilėraščiuose, leidžia tvirtinti, kad būtent Ponas Tadas yra akivaizdžiausias intertekstas.

7 Amerika papildo man girdėtus Vaikystėj pasakojimus apie tankmę. 578 Tačiau poetas labai praplečia semantinį ir poetinį neįžengiamos girios motyvo, kuris pažįstamas iš vaikystės pasakų, potencialą. Tipiško vyriškojo Miłoszo eilėraščių lyrinio herojaus akimis šios nepaliestos gamtos įsčios (arba gūžtelynas, lenk. matecznik) dažnai tapatinamos su moters gimdytojos įsčiomis (lenk. macica gimda). Nors tokių konotacijų jau galima aptikti Mickevičiaus kūryboje, Miłoszas smarkiai sustiprina jų erotinį krūvį. Ryškiausią pavyzdį randame eilėraščio Su trimitais ir citra fragmente, kuriame aprašoma iš pasąmonės išnyranti vizija-sapnas. Tai paties tankumyno vidurio, gūžtelyno, didelio ir nesaugaus miško paveikslas. Tame miške žmogus ramiai gyvena vienovėje su kitomis būtybėmis, ir tos vienovės netrikdo kultūra bei civilizacija. Sąvokos tankumyno vidurys ir gūžtelynas yra tiesioginė aliuzija į Mickevičiaus aprašomą girios vidurį, kuriame viešpatauja civilizacijos nepakeista darna tarp visų būtybių. Tankumyno vidurio motyvu eilėraštyje Su trimitais ir citra tarsi pradedami poeto svarstymai, prie kurių jis nuolat grįžta visoje savo kūryboje, apie pirminę (erotizmu pažymėtą) visos kūrinijos vienovę, tos vienovės išardymo dramą, įtampos tarp aš ir kitas, pavyzdžiui, tarp vyro ir moters, atsiradimą, taip pat apie žmogaus norą tą vienovę atgauti. Štai tamsaus miško, kuriame viešpatavo pirminė kūrinijos vienovė, kol šviesa jos neišardė, aprašymo fragmentas: 237 W jednym wspólnym śnie ludzi mieszkają włochate zwierzęta. Jest to las duży i bezpieczny, a każdy kto tam wejdzie czołga się aż do rana samym środkiem gęstwiny. Matecznikiem niedosięgalnym dla przedmiotów z metalu, ogarniającym jak ciepła i głęboka rzeka. [...] Wszyscy są czworonożni, ich uda radują się natrafiając na miękkość borsuko-niedźwiedzia i różowe języki liżą sierść wzajemnie. Odczute ze zdumieniem jest ja w biciu serca, ale tak szerokie, że 578 Kai kitaip nepažymėta, čia ir kitur pateikiamas Miłoszo eilėraščių pažodinis vertimas. Vert. past.

8 nie wypełni go cała ziemia z jej wiosną i latem. Ani pilnująca innej esencji skóra jego czy jej nie postawi granicy. A potem, w jarym świetle, podzieleni na mnie i ciebie, bosą stopą próbują kamyków posadzki. Dwunodzy, jedni na prawo, drudzy na lewo, wkładają pasy, podwiązki, spodnie i sandały. I posuwają się na swoich szczudłach tęskniąc do leśnego domu, do niskich tuneli, do wyznaczonego im powrotu w to. 238 Viename bendrame žmonių sapne gyvena gauruoti gyvūnai. Tai didelis ir saugus miškas, kiekvienas į jį patekęs iki ryto klaidžioja pačiame tankmės vidury. Gūžtelyne, kuris, nepasiekiamas daiktams iš metalo, apsemia kaip šilta ir gili upė. [...] Visi yra keturkojai, jų šlaunys džiaugiasi užtikę lokio ar barsuko minkštumą, rausvais liežuviais laižo vienas kito kailį. Su nuostaba suvoktas aš kaip širdies plakimas, bet toks platus, kad nepripildo jo visa žemė su savo vasara ir pavasariu. Net kitoniškas jo arba jos esencijas sauganti oda netrukdo. Paskui ryškioje šviesoje, padalyti į mane ir tave basomis kojomis bando akmenukų pagrindą. Dvikojai, vieni į dešinę, kiti į kairę, juosiasi diržus, raiščius, maunasi kelnes ir sandalus. Ir juda ant savo kojūkų ilgėdamiesi girios namų, žemų tunelių, jiems skirto grįžimo į tai. Miłoszas vysto ir plečia Mickevičiaus gūžtelyno motyvą ir iš kitos perspektyvos. Poemoje Ponas Tadas, kaip žinia, medžiojama tik prieinamose vietose, kur žmogus svečiuojas : Medžiotojas girias tiktai iš krašto siekia. Tik jų paviršių, garsą, išvaizdą pažįsta, Bet jųjų paslapčių pasiekti neišdrįsta. Tik pasakos ir dainos mums tatai apsako. Sekdamas liaudies padavimu, poetas romantikas įspėja drąsuolį medžiotoją, kad šis neitų giliai į mišką ir atsisakytų ketinimų patekti į tankumyną, reikšdamas įsitikinimą, kad žmogus neturi teisės sužinoti gamtos pasaulio paslapčių, nes gali jam

9 pakenkti paskleidęs gamtą naikinantį blogį. Tačiau Miłoszo poezijoje ryškėja visai kitoks nei Mickevičiaus kūrinyje požiūris į tą simbolinį girios vidurį, kuriame slypi paslaptis. Poetas išreiškia nesuvaldomą norą pasiekti tankumyną, ir šis noras atspindi bendrą žmogaus siekį suprasti būties paslaptį. Šį siekį Miłoszo poezijoje išreiškia medžioklės motyvas. Poetas tampa nesulaikomu medžiotoju, dedančiu daug pastangų, kad pasiektų slaptą ir moteriškumu paženklintą girios locus amoenus, kad suprastų būties prasmę ir kūrinijos esmę, kad sužinotų visą tiesą, atgautų pradinę vienovę ir pasiektų visišką laimę. Lyrinio herojaus pastangos pasiekti šį tikslą Miłoszo eilėraščiuose dažnai išreiškiamos bėgimo, kuris primena žvėries vijimąsi, vaizdavimu. Poetas nuolat ieško to tankumyno jį supančiame gamtos pasaulyje. Meilė (erosas) jos viliojančiam grožiui, nuolatinis jos ste- 239 bėjimas ir kontempliacija žadina viltį, kad pagaliau bus atrastas ta tankmėje slepiamas rojus, kur nėra ilgesio. Siekio atrasti tą terra incognita motyvas pasirodo, pavyzdžiui, eilėraštyje Gamtininko dienoraštis, kuris kartu su kitais sudaro poemą Kur saulė teka ir kur leidžiasi (1974): Erotas tai buvo, pynė mums žiedų ir vaisių girliandas, Lydytą auksą liejo iš ąsočio saulei leidžiantis ir kylant. Tai jis vedė mus per mielus akiai kraštovaizdžius, Pro žemai nulinkusias šakas prie upelio, kalnelius neaukštus, Viliojo aidas vis tolyn, tolyn, gegutė žadėjo mums Šalį, kur nėra ilgesio, slypinčią tankumynuos. 579 Pasirodęs Erotas, paprastai mene vaizduojamas kaip sparnuotas medžiotojas su lanku ir strėlėmis, sukelia asociacijas, susijusias ne tik su meilės geismu, bet ir su pagrindiniu Miłoszo poezijos motyvu medžiokle. Panašią temą aptinkame ir vėlesniuose poeto kūriniuose. Eilėraštyje Tolesnės apylinkės (1991) iš to paties pavadinimo rinkinio poeto pastangas pažinti simbolizuoja kasdienis rytmetinis bėgimas per miškų karalystes iki tankumyno, kur viskas bus tikra : 579 Czesław Miłosz, Gamtininko dienoraštis, vertė V. Dekšnys, in: Cz. Miłosz, Rinktiniai eilėraščiai, Vilnius: Baltos lankos, 2011, p. 159.

10 Kaip tada, kai gagenimas ir krykštimas išbudindavo palivarke Ir kai tvieskianti saulė kviesdavo pasileisti Basomis nepradžiūvusiais takais juodžemio. Ar ne lygiai taip po daug metų šokdavau Kasryt iš lovos, jausdamas, jog daug dar turiu atrasti Miškų šalyse, kurias geba nupiešti plunksna, Kad pasieksiu šerdį tankmės, kur jau visa kas tikra? Ir vildamos visada, kad ryt pagaliau įstengsiu Akivaizdu, kad siekis surasti vaikystės tankumyną poetui svarbus ne tik egzistencine ir pažinimo prasme, bet ir norint įgyvendinti svarbiausius poezijos uždavinius. Miłoszo lyrinis herojus ne tik yra įsitikinęs, kad jam bus atskleista tikrovės tiesa, bet ir tiki, kad galės ją išreikšti savo kūryboje. Apskritai medžioklė ir siekis surasti tankumyną Miłoszo kūryboje simbolizuoja troškimą nugalėti įvairius prieštaravimus, kad išnyktų riba tarp Aš ir Kitas, tarp vyro ir moters, tarp subjekto ir objekto, tarp įsivaizduojamos tikrovės ir pačios tikrovės. Taigi poeto medžioklės aspiracijos išreiškia norą išeiti iš tuščios žemės arba iš Ulro žemės, taip pat troškimą pasiekti miško Arkadiją, prarastą stebuklingąją žemę, arba į ją sugrįžti 581. Tačiau šie abu motyvai Miłoszo poetinėje kūryboje šiek tiek keitėsi. Pokario laikotarpiu parašytuose jo epifaniniuose eilėraščiuose simbolinė dalykų esmės ir tiesos medžioklė, dažnai pateikiama kaip vijimasis iki tankumyno, išreiškė bendrą poeto orientaciją į jutiminį pasaulį penkių juslių tikrovę 582. Vėlesniame eilėraštyje Akys jis tarsi aptaria savo ligtolinius tankumyno ieškojimus ir esmės medžiojimą regimajame tikrovės pasaulyje, padedant akims, kurias vadina karališkaisiais skalikais : 580 Czesław Miłosz, Tolesnės apylinkės, vertė Almis Grybauskas, loc. cit., p Šis siekis yra itin susijęs su Miłoszo ambivalentišku požiūriu į gamtą. Tiek poezijoje, tiek įvairiuose savo kūrybos komentaruose poetas dažnai rašė apie neišvengiamą konfliktas tarp romantiškos vaiko svajonės apie idealų gamtos pasaulį ir skausmingo suaugusio žmogaus supratimo, kad idealistinis požiūris į gamtą yra naivus ir neatitinka žiaurių jos dėsnių. Šiuo klausimu dar žr. Romans z naturą, in: Aleksander Fiut, Moment wieczny, p Žr. Miłoszo prisipažinimą dienoraščio Rok myśliwego (p. 8) įžangoje: Jaunatviškos svajonės apie žygius miško takais neišsipildė, tačiau aš tapau medžiotoju, nors ir kitokiu: mano gyvūnai buvo visas regimasis pasaulis, savo gyvenimą paskyriau bandymui užfiksuoti jį žodžiais, kitaip sakant, pataikyti į jį žodžiais.

11 Gerbiamos mano akys, nekokie jūsų popieriai. Gaunu iš jūsų piešinį neryškų, O jei spalvą, tai miglotą. O buvot jūs pora karališkų skalikų, Su kuriais iškeliaudavau kadais apyaušriu. Žvitriosios mano akys, daugel jūs matėt Šalių ir miestų, salų ir vandenynų. Drauge sutikdavom bekraščius saulėtekius, Kai laisvas alsavimas ragino skuosti Takeliais, ant kurių rasa pradžiūvus. 583 Poetas, prabilęs apie varganą savo akių būklę, konstatuoja, kad nepasiekiamos prasmės ieškojimas, stebint regimąjį pasaulį, artėja prie pabaigos 584. Tai nereiškia, kad ieškojimas baigtas. Kitame iš vėlesnio laikotarpio kūrinių Žiema poetas prisipažįsta: Didelė buvo nepasiekiamos pasaulio prasmės medžioklė su skalikais. 241 Ir dabar esu pasirengęs vytis toliau Saulei tekant anapus mirties ribų. Jau matau dangiškoj girioj kylančias kalnų grandines, Kur už kiekvienos esmės atsiskleidžia nauja esmė. Garbingo amžiaus poetas anaiptol neatsisako siekti nepasiekiamos prasmės ir tiesos. Jis vis dar pasirengęs toliau medžioti, toliau vytis. Jis skverbiasi jau ne tik į regimojo jutiminio pasaulio tankumyną, bet ir į anapusinę girią, nušviestą belaikio saulėtekio šioje girioje jo laukia apreiškimas. Taigi matome, kad paslaptingo girios vidurio motyvas čia iš esmės pasikeičia. Nepasiekiama giria jau yra ne jutiminėje tikrovėje, bet dangiškoje, tačiau ir ten poetas vejasi kaip medžioklėje. Panaši medžioklės tema pastebima dar vėlesniame tekste, Williamui Blake ui skirtame eilėraštyje Dangiškieji (iš rinkinio Paskutinės eilės ). Poetas apie nežemiškąjį pasaulį kalba taip, kaip jį suvokia Blake as 585 : 583 Czesław Miłosz, Akys, vertė V. Jarutis, loc. cit., p Apie vizualumo vaidmenį Miłoszo poezijoje plačiai rašoma knygoje: Kris Van Heuckelom, Patrzeć w promień od ziemi odbity. Wizualność w poezji Czesława Miłosza, Warszawa: IBL, Ši poema kelia asociacijų su kitu Miłoszo eilėraščiu apie pomirtinį gyvenimą, būtent, Kaip turėtų būti danguje. Lyrinis herojus jame išreiškia norą nepaliaujamai ieškoti

12 Tai amžinosios intelektualinės medžioklės kraštas, vijimosi paskui kaskart atsinaujinančią daiktų prasmę... Siekiant pateikti išsamesnį vaizdą, reikia pasakyti, kad puikusis Miłoszo locus amoenus simbolizuoja ne tik girios, tačiau ir bet kokį kitą vidų ar paslaptingas uždaras erdves, paprastai vaizduojamas kaip moteriškas, kurias bando pasiekti Miłoszo medžiotojas arba jo eilėraščių lyrinis herojus. Vienas iš dažniausiai pasikartojančių vaizdų paslaptingas gėlės vidus, toks, koks pateikiamas eilėraštyje Gėrio ir blogio pažinimas : 242 Tas paukščių klegesys už lango, kai sveikina jie rytą, Ir žėrintys vaivorykštėmis šviesos pluoštai ant grindų, Ar horizonto linija, banguojanti tarp persikų spalvos dangaus ir tamsiai mėlynų kalnų Argi ne to per amžius kaip ir šiandien ieškota buvo Tarytum slėpinio, kuris akimirka ir atsivers staiga, O senas dailininkas mintija, jog jis tik ranką miklino visą gyvenimą, Bet dar diena, ir jau pateks į pačią šerdį, tarsi gėlės vidun. 586 Gėlės vidaus kaip terra incognita motyvą aptinkame ir eilėraštyje Linnaeus iš rinkinio Tolesnės apylinkės (jame poetas kalba apie paslaptingą tulpės vidų ) ir Suknelių portretuose iš rinkinio Kronikos (jame moteris aprašoma kaip būtybė, slapta lyg gėlės vidus ). Patekimo į idealią (itin paženklintą moteriškumo) vietą motyvas ryškus ir eilėraštyje Salė (rink. Ant upės kranto). Šio kūrinio vyriškasis lyrinis herojus regi sapnišką viziją erdvės, į kurią įžengiama mirus. Tai šventovės (garsiu pavadinimu Notre Dame), primenančios didelę salę, vidus: Kelias vedė mane tiesiai į Notre Dame šventyklą, Nors nebuvo jos mūruose gotikos. Uždarytos portalo durys. Pasirinkau tas šonines, Vedančias ne į pagrindinį pastatą, o į kairįjį sparną, dangiškojo pasaulio: Manau, kad kraujo tekėjimas / Ten turėtų būti ir toliau pergalingas tekėjimas / Aukštesniojo, taip sakant, laipsnio. Kad leukonijos / Ir nasturtos kvapas ir bitė ir dūzgimas kamanės / Ar pati jų esmė, stipresnė nei čia, / Turėtų taip pat kviesti ieškoti esmės, paties vidurio / Už daiktų labirinto. Nes kaip gali protas / pasipriešinti bėgimui, iš Begalybės imdamas susižavėjimą, keistumą, pažadą? 586 Czesław Miłosz, Gėrio ir blogio pažinimas, vertė E. Drungytė, loc. cit., p. 206.

13 Iš ryškiai žalio vario, apačioje dantytas. Pastūmiau. Tuomet pasirodė be galo didelė salė, užlieta šiltos šviesos. Didelės sėdinčių moterų-deivių statulos su klostytais rūbais teikė šiai erdvei ritmą. Apsupo mane spalva, tarytum vidus rudai violetinės nepaprasto dydžio gėlės. Ėjau laisvas Nuo rūpesčių, sąžinės priekaištų, baimės. Žinojau, kad ten esu, nors dar tik būsiu. Atsibudau ramus, galvodamas, kad tas sapnas Atsako į mano dažnai keltą klausimą: Kaip būna žengiant per paskutinį slenkstį? 587 Šventyklos vidus, kuriame stovi moterų-deivių statulos, yra užlietas šiltų spalvų šviesos, ir lyrinis herojus jaučiasi lyg būtų rudai violetinės nepaprasto dydžio gėlės viduje. Vyriškasis subjektas pagaliau pasiekia prarastą vienovę su transcendencija, o tuo pačiu metu įveikia jam dramatiškiausią vyriškojo ir moteriškojo prado skirtį. Tačiau lyginant šį tekstą su anksčiau aptartais eilėraščiais, aprašančiais rojaus erdves, neįmanoma nepastebėti, kad Salė yra konvencionalesnė (tradiciškesnė) ir krikščionybės požiūriu ortodoksiškesnė (primenanti urbanistinę šviesoje skendinčios Dangiškosios Jeruzalės viziją iš Apreiškimo Jonui). Šios erdvės, be čia ištyrinėtų girios vidurio ir gėlės vidaus motyvų, Miłoszo poezijoje turi ir kitą metaforinę išraišką. Tai yra tvirtos nuosavybės vieta, pažadėtoji žemė, tikroji vieta : 243 O bėgama ir buriuojama iš archipelago į archipelagą, tikintis, kad kažkur yra tvirtos nuosavybės vieta. 588 ( Su trimitais ir citra ) Kiekvienas posūkis atverdavo man pažadėtą žemę. 589 ( Upės ) Ir nuo to laiko ieškojome tikrosios vietos. ( Žemiškųjų malonumų sodas ) 587 Vertė Mindaugas Kvietkauskas. 588 Czesław Miłosz, Su trimitais ir citra, vertė Henrikas Radauskas, loc. cit., p Czesław Miłosz, Upės, vertė Brigita Speičytė, loc. cit., p. 199.

14 Pabaiga 244 Baigiant aptarti tankumyno semantiką Miłoszo poezijoje, galima pasakyti, kad jo eilėraščiai originaliai praturtina tradicinį vadinamojo locus amoenus repertuarą. Miłoszas iš Mickevičiaus kūrybos perėmė gūžtelyno vaizdinį ir su juo susijusį medžioklės motyvą. Labai svarbu, kad klasikiniam arkadiškosios erdvės vaizdui jie suteikė daugiau dinamiškumo ir veiksmo. Šie motyvai, paženklinti erotiškumo, epifaniškoje Miłoszo kūryboje simbolizuoja intelektinį, emocinį ir fizinį poeto siekį pažinti bei nuolatinį troškimą suvokti būties esmę, pažinti tiesą, susivienyti su visa kūrinija. Nors Miłoszo kūryboje nesyk regimi poetiniai idiliškų sodų ir rojaus pievų vaizdai, tačiau Miłoszo poetinis alter ego, veikiantis tose erdvėse, nėra lytiškai neutralus sodininkas ar piemuo, bet tipiškas vyriškasis medžiotojas, kuris nepailstamai tyrinėja ir atranda kaskart naują, paslaptingą moterišką vidų. Iš lenkų k. vertė Irena Daugirdaitė