KARALIŠKŲJŲ PALAIKŲ ATRADIMAS VILNIAUS ARKIKATEDROJE 1931 m.: ATVAIZDŲ KOLEKCIJA 1

ACTA ACADEMIAE ARTIUM VILNENSIS / 65-66 2012 KARALIŠKŲJŲ PALAIKŲ ATRADIMAS VILNIAUS ARKIKATEDROJE 1931 m.: ATVAIZDŲ KOLEKCIJA 1 Algė Andriulytė VDA DAILĖTYROS, MENO TYRIMŲ IR SKLAIDOS INSTITUTAS Dominikonų g. 15/1, LT-01131 Vilnius alge.andriulyte@vda.lt 1931 m. Vilniaus arkikatedroje atradus Lietuvos didžiojo kunigaikščio, Lenkijos karaliaus Aleksandro Jogailaičio bei dviejų Žygimanto Augusto žmonų - Elžbietos Habsburgaitės, Barboros Radvilaitės - palaidojimus atsirado išskirtinė proga kalbėti apie Vilnių kaip karalių miestą, išryškinti jo karališkąjį aspektą. Tarpukario periodu Vilniui tapus atokiu Lenkijos provincijos miestu, šis įvykis leido nors iš dalies buvusiai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinei susigrąžinti savo tapatybe, priminti apie buvusią šlovę ir istoriją. Straipsnyje analizuojami tyrinėjimų metu sukurti karališkųjų palaikų atvaizdai ir jų refleksija XX a. pradžios Vilniuje. REIKŠMINIAI ŻODŻIAI: Vilniaus arkikatedra, karališkieji palaikai, Vladislovas Vaza, Aleksandras Jogailaitis, Barbora Radvilaitė, Elžbieta Habsburgaitė, Vilniaus XX a. I pusės dailė, Vilniaus XX a. I pusės fotografija. Karališkųjų kapų atradimas Vilniaus arkikatedroje 1931 m. atveria daugybę tyrinėjimų ir mokslinių interpretacijų perspektyvų. Karalių kriptos paslapties atskleidimas glaudžiai siejasi su Vilniaus arkikatedros restauravimo istorija, Lietuvos ir Lenkijos didikų palaikų kultu, Vytauto Didžiojo kapo paieškomis ir kitais istoriniais bei kultūrologiniais diskursais. Straipsnyje daugiausia dėmesio skiriama tuo metu sukurtiems karališkųjų palaikų atvaizdams, jie analizuojami istori- niame įvykio kontekste. Siekiama atskleisti, kaip susiformavo atvaizdų kolekcija, ką ji reiškė to meto visuomenei. Kolekcijos sąvoka čia vartojama ne atsitiktinai: dailės kūriniai buvo kuriami nuosekliai tuo pačiu metu ir turėjo aiškų užsakovą, be to, kaip visuma jie buvo pristatyti 1933 m. parodose Varšuvoje ir Vilniuje. Karališkųjų palaikų atradimo įvykiai buvo nuolat aprašomi to meto Vilniaus spaudoje, taip pat pagrindinėje Lenkijos ir Lietuvos periodikoje. Ši istorija užfiksuota amžininkų dienoraščiuose, prisiminimuose 1. 1 Straipsnis parengtas vykdant 1010-2011 m. mokslinę programa Vilniaus meninės aplinkos. Kultūrinio identiteto tyrimai". Projekt.-} parėmė Lietuvos mokslo taryba. 2 Stanislaw Lorentz, Album wileńskie. Warszawa: Państwowy Instytut Wydawniczy, 1986; Kazimierz Wilkus, Odkrycie grobów 327

i Vilniaus arkikatedra 1931 m. potvynio metu, Bolesławos ir Edmundo Zdanowskiu negatyvų rinkinys, LDM Vilnius Cathedral during the flood of 1931, Bolesława and Edmund Zdanowskis' collection of negatives, LAM Atradimo ir tyrimų eiga aprašyta 1932 m. Vilniaus bazilikos gelbėjimo komiteto pastangomis išleistoje knygelėje Bazylika WileńskaK Vis dėlto istoriškai įvykis pradėtas analizuoti tik septintajame dešimtmetyje, nusprendus arkikatedrą remontuoti: istorikas Adolfas Raulinaitis sistemingai rinko archyvinę medžiagą apie królewskich w katedrze wileńskiej", in: ser. Studia do Dziejów Wawelu, t. 5, Kraków: Zamek królewski na Wawelu, 1991; Idem, Odkrycie grobów królewskich w katedrze wileńskiej", in: Wilno- Wileńszczyzna jako krajobraz i środowisko wielu kultur, Białystok: Towarzystwo Literackie im. Adama Mickiewicza, 1992; Ferdynand Ruszczyć, Dziennik, t. 2: IV Wilnie, Warszawa: Drukarnia Kolejowa, 1996; Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, lš atminties ekrano: rašyta ir pasakota, Vilnius: Versus Aureus, 2010. 3 Bazylika Wileńska, Wilno: Komitet Ratowania Bazyliki Wileńskiej, 1932. tarpukariu Vilniaus arkikatedroje atliktus architektūrinius tyrimus bei pateikė išsamias ataskaitas 4. Vėliau pasirodė istoriko Napaleono Kitkausko publikacijos 5, kuriose buvo pristatyti ir 1931 m. įvykiai. Zbigniewo Swięcho trilogijos Klątwy, mikroby i uczeni antrajame tome Wileńska klątwa Jagiellończyka bene išsamiausiai aprašytas karališkųjų kapų atradimas - pateikta intriguojanti karalių kapų prakeikimo hipotezė, paremta autoriaus samprotavimais, bendromis istorijos žiniomis, bei gana gausiai cituojamomis periodinės spaudos ištraukomis 6. Šis mokslo populiarinimo leidinys sulaukė plataus tiek visuomenės, tiek specialistų susidomėjimo, tačiau 1931-1933 m. sukurti atvaizdai nei šioje, nei kitose minėtose publikacijose išsamiau nebuvo aptariami. Pavieniai karališkuosius palaikus vaizduojantys meno kūriniai buvo pristatomi personaliniuose dailininkų darbų kataloguose ir tapo plačiau žinomi kaip jų estetinės raiškos dalis, ypač Ferdynando Ruszczyco ir Liudomiro Sleńdzińskio sukurti darbai, dokumentinės Jano Bulhako nuotraukos 7. Karališkųjų palaikų atradimo istorija yra aktuali įvairių kartų tyrinėtojams, apie tai liudija Vilniaus dailės akademijos Paminklotvarkos katedroje apgintas Sauliaus Poderio magistro darbas 8. 4 Adolfas Raulinaitis, 1903-1987 Istorinės informacinės žinios apie Vilniaus pilies arkikatedra, dabartinę Paveikslų galerijų (josios sutvirtinimo reikalu), in: Lietuvos mokslo akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius (toliau - LMAVB RS), Raulinaičio Adolfo fondas, f. 322. Paveikslų galerija, buv. Vilniaus arkikatedra. Karališkajam mauzoliejui istorinė medžiaga. Aplankas VI Surinko ir parengė A. Raulinaitis, f. 322, b. 715 ir kt. 5 Napaleonas Kitkauskas, Vilniaus katedra, Vilnius: Mintis, 1976; Idem, Vilniaus arkikatedros požemiai, Vilnius: Kultūra, 1994. 6 Zbigniew Święch, Klątwy, mikroby i uczeni, t. 2: Wileńska klątwa Jagiellończyka, Kraków: Wydaw. Wawelskie, 1994. 7 Lietuvos fotografijos istorija, t. 6: Jan Bułhak. Vilnius, Ul knyga, sudarytoja Jūratė Gudaitė, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2011. 8 Magistro darbe įvykis aprašomas keliais aspektais: daug dėmesio skiriama liudininkų pasakojimams bei tikrojo" atradėjo paieškoms, palaikų konservavimui, karališkojo mauzoliejaus įrengimo klausimui, taip pat atliktas dalinis tapybos ir piešinių sugretinimas. Tačiau Sis darbas turi rimt,-} trūkumą - autorius nesirėmė autentiškais archyviniais šaltiniais, todėl dalis teiginių liko klaidingi ar nepakankamai pagrįsti. In: Saulius l'odc- 328

Sukurtų karališkųjų palaikų atvaizdų interpretacijos požiūriu svarbi tapo 2000 m. Krokuvos nacionaliniame muziejuje surengta paroda Mirties atvaizdai Lenkijos XIX ir XX amžių dailėje, joje eksponuoti du darbai - Ferdynando Ruszczyco Barboros Radvilaitės kaukolė ir Kazimierzo Kwiatkowskio Prie Barboros Radvilaitės kapo - reprezentavo istorinių asmenų kapų kulto reiškinj 9. Vis dėlto galima teigti, kad karališkųjų palaikų atvaizdų kolekcijos interpretacija tik šiuo aspektu neatskleidžia įvykio ir kūrinių kultūrinio sodrumo, kitaip tariant, daugiasluoksniškumo. Šiame straipsnyje siekiama išryškinti atvaizdų kontekstus ir vidines sąrangas - visų pirma autorių intencionalumą bei kūrinių percepciją visuomenėje. Atliekant karališkųjų palaikų atradimo ir jų atvaizdų analizę buvo susipažinta ne tik su minėtomis publikacijomis, bet ir su Lietuvos archyvuose saugomomis Vilniaus bazilikos gelbėjimo komiteto bylomis 10, kitais archyviniais šaltiniais, taip pat po įvairius Lietuvos ir Lenkijos muziejus išsibarsčiusiais kūriniais, nuotraukomis. Tai leido pajusti tarpukario nuotaikas, aptikti daug įdomios ir vertingos informacijos, kurios šiame straipsnyje panaudota tik dalis. Karališkųjų palaikų atradimo istorijoje svarbų, galbūt net lemtingą vaidmenį suvaidino keletas atsitiktinumų: 1931 m. Vilniaus potvynis, pastūmėjęs atlikti skubius arkikatedros gelbėjimo darbus [1 il], bei pavienių tyrėjų smalsumas ir atkaklumas, skatinęs nepaisyti vadovų nurodymų ir ieškoti palaikų apčiuopomis, mėgėjiškai. ris, Vilniaus arkikatedros bazilikos karališkosios kriptos kultūrinis palikimas, vadovas Arūnas Puškorius, Vilnius, 2009. 9 Obrazy śmierci w sztuce polskiej XIX i XX wieku, Katalog wystawy w Muzeum Narodowym w Krakowie, Kraków: Muzeum Narodowe w Krakowie, 2000, p. 260-265. 10 Dokumentų pagrindinį rinkinį sudaro LMAVB RS Vilniaus arkivyskupijos kurijos fonde saugomi Vilniaus bazilikos gelbėjimo komiteto protokolai, korespondencija, atsišaukimai, finansinės ataskaitos, brėžiniai ir kt. Taip pat itin svarbūs Lietuvos valstybės istorijos archyve (toliau - LV1A) saugomi architekto Juliaus Kloso fondo dokumentai, susiję su Vilniaus bazilikos gelbėjimo komiteto Techninės komisijos darbu bei naujos Karalių koplyčios projektavimu. Reikia prisiminti, kad Karalių kriptos nesėkmingai ieškota ne kartą. Vienas pirmųjų apie čia esančius palaidojimus rašė Michalas Homolickis", jo tyrinėjimais rėmėsi Adomas Kirkoras savo veikale Bazylika litewska (1886) 12, vėliau tai minima ir kituose Vilniaus paminklams skirtuose leidiniuose 13. Pagrįstai manyta, kad 1636 m. pastačius Šv. Kazimiero koplyčią ir į ją iš Valavičių koplyčios (buv. Karalių) iškilmingai perkėlus šventojo relikvijas, turėjo būti pernešti ir jo brolio bei dviejų Žygimanto Augusto žmonų palaikai, o vėliau palaidoti ir Šv. Kazimiero koplyčios fundatoriaus karaliaus Vladislovo IV širdis ir vidaus organai 14. Tačiau tikslesnių duomenų, kur tai turėjo būti, neturėta. Taip pat 1930 m. minint Vytauto Didžiojo 500 m. mirties metines katedros požemiuose nesėkmingai ieškota jo palaikų. Tada buvo įvertinta ir kritinė pastato būklė: rasta plyšių ir sutrūkinėjimų vandens nutekėjimo kanalų skliautuose bei pamatuose, plyšių vakarinėje sienoje ir frontone 15. Fundamento įtrūkimai buvo laikinai užtaisyti, tačiau dėl lėšų trūkumo rimtesni remonto darbai nebuvo pradėti. Tad nenuostabu, kad 1931 m. balandžio 26 d. išsiliejus Neries upei ir apsėmus arkikatedrą, vieno įspūdingiausių miesto architektūrinių paminklų būklė tapo grėsminga. Ypač nukentėjo jos vakarinė dalis: suaižėjo ir sutrūkinėjo Valavičių koplyčia, dėl nusėdusių pamatų smarkiai apiro portikas, visame pastate atsirado plyšių ir įtrūkimų [2 il], įdubo Šv. Kazimiero koplyčios grindys. Didysis Vilniaus u Michał Homolicki, Katedra Wileńska", in: Wizerunki i Roztrząsania Naukowe, Wilno, 1838,1.1, p. 1-75. 12 Adam Kirkor, Bazylika litewska, Kraków, 1886; Idem, Kapai didžią kunigaikščių ir karalių Vilniuje, vertimas iš lenkų k. P. Vileišio, Tilžė, 1898. 13 Władysław Zahorski, Katedra Wileńska, Wilno, 1904; Kurczewski Jan, Kościół zamkowy czyli katedra Wileńska: w jej dziejowym, liturgicznym, architektonicznym i ekonomicznym rozwoju I na podstawie aktów kapitulnych i dokumentów historycznych, opracował X. J. Kurczewski, Wilno, 1908-1916,3 d. 14 Stanislaw Lorenz, Groby Królewskie w Wilnie", in: Kurier Wileński, 1933, Nr. 231. 15 Raulinaičio Adolfo fondas, f. 322, b. 719, 1. 9, in: LMAVB RS; Bazylika Wileński!, Wilno: Wydaw. Komitetu Ratowania Bazyliki Wileńskiej, 1933, p. 37. 329

2. Vilniaus arkikatedros įtrūkimai, apie 1931, Lenkijos nacionalinis skaitmeninis archyvas (toliau - NSA) The cracks in Vilnius Cathedral, circa 1931, Polish National Digital Archive (further - NDA) 3. Vilniaus arkikatedra pastoliuose, apie 1931, LDM Vilnius Cathedral in scaffolding, circa 1931, LAM potvynis, taip vadinta 1931 m. katastrofa, padarė daug nuostolių ir žalos visam miestui: išgriautos krantinės, apniokoti pastatai. Dalis gyventojų buvo laikinai evakuoti, sutriko įprastas miesto ritmas, taip pat baimintasi dėl galimo šiltinės epidemijos protrūkio. Potvynis nusinešė ir vienintelį avangardinį Vilniaus paminklą - Zbignewo Pronaszko sukurtą laikiną Adomo Mickevičiaus skulptūros medinį maketą, pastatytą Neries krantinėje trečiojo artilerijos pulko kareivinių teritorijoje, kuris kėlė nemenkas diskusijas tarp miestelėnų 16. Atslūgus potvyniui, vienu iš pagrindinių rūpesčių tapo kuo greičiau gelbėti arkikatedrą nuo visiško sugriuvimo [3 il.]. 1931 m. liepos 17 d. Vilniaus vaivados Zygmunto Beczkowicziaus ir Vilniaus arkivyskupo Romualdo Jalbrzykowskio iniciatyva buvo įkurtas Vilniaus bazilikos gelbėjimo komitetas' 7 (toliau - Komitetas). Išrinktas Garbės prezidiumas ir Vykdomasis komitetas, įsteigtos šešios komisijos: Meninė-istorinė, Techninė, Spaudos, Finansų, Propagandos ir Revizijos' 8. Pirmos dvi komisijos kartu su Vykdomuoju komitetu tapo viso Komiteto darbo pagrindu. Techninei komisijai vadovauti buvo paskirtas architektas profesorius Juliuszas Krosas, o Meninei-istorinei - profesorius Ferdynandas Ruszczycas, restauratorius dr. Stanisławas Lorentzas aktyviai dalyvavo tiek Vykdomojo komiteto, tiek šių dviejų komisijų veikloje. Rugpjūčio pradžioje pradėti sistemingi arkikatedros geologiniai, archeologiniai bei 16 Žr. plačiau: Ilona Mažeikienė, Trys Adomo Mickevičiaus paminklų projektai tarpukario Vilniuje", in: Acta Acadcmiac Artium Vilnensis, Vilnius, 2003, t. 29: Vilnius kaip dailćs mokymo ir sklaidos centras, sudarytojas Vidmantas Jankauskas, p. 109-119- 17 Vilniaus arkikatedros bazilikos gelbėjimo komiteto organizacinio posėdžio protokolas, in: LMAVB RS, f. 318, b. 22130,1.1-2. 18 lbid. 330

architektūriniai tyrimai, jais remiantis pradėti tvirtinti arkikatedros pamatai ir sienos, buvo kalami gelžbetonio poliai, klojamos geležinės sijos [4 il.]. Atliekant arkikatedros sutvirtinimo darbus, buvo valomi ir rūsiai bei kriptos - viltasi atrasti karališkus palaidojimus ir Vytauto Didžiojo kapą. Deja, menkai domėtasi tuo metu rastais neidentifikuotais kapais, vadintais bevardžiais kaulais", kurių istorinės vertės nesugebėta įžvelgti. Remontuojant Šv. Kazimiero koplyčios įgriuvusias grindis buvo atrasta požeminė kripta, nedelsiant nuspręsta, kad tai ir bus, kaip XIX a. manyta, karališkųjų palaikų palaidojimo vieta. Apie atradimą rugpjūčio Ц d. paskelbė Kurier Warszawski, tačiau pasklidęs gandas vėliau Komisijos buvo paneigtas. Paaiškėjo, kad rasti kaulai neturi jokios istorinės vertės", o atverta požeminė erdvė, atlikus pirminę apžiūrą, jokių vilčių neteikė - nuspręsta, kad ketinimai XVII a. čia įrengti karalių kriptą nebuvo įgyvendinti. Pasak korespondento slapyvardžiu Sulimczyk, sunku įsivaizduoti, kad tai galėjo tarnauti kaip paskutinis prieglobstis ne tik karališkosios šeimos nariams, bet ir paprastiems mirtingiesiems"". Korespondentas, išreikšdamas tyrinėtojų ir miestiečių lūkesčius, retoriškai klausė Kur Yra karališkieji kapai?" Tęsiant tyrimus, rugpjūčio 2 6 d. Šv. Kazimiero koplyčioje po altoriaus mensa buvo rastos dvi urnos su Lenkijos karaliaus, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vladislovo Vazos širdimi ir vidaus organais, čia palaidotais 1648 m. Vilniuje rastos urnos buvo pažeistos keliose vietose, spėta, kad tai nutiko 1654-1667 m. karo su Rusija metu. Žinia apie radinį iš karto pasirodė laikraščiuose, o urnas apžiūrėjo l r detaliai aprašė ekspertai 10 [5 il.]. Toliau tyrinėjant arkikatedros sienų pamatus ir at Hekant sutvirtinimo darbus, buvo atidarytos dar X V 1 H a. pabaigoje, architekto Lauryno Gucevičiaus vykdytos rekonstrukcijos metu, užmūrytos kriptos. Restauratorius Lorcntzas rašė: Po pagrindine nava atidaryta eilė pavienių kriptų, nesusijusių tarpusavy- Ą. Geležinių sijų klojimo darbai po Vilniaus arkikatedros kolonomis, apie 1931, NSA The laying of iron beams under the columns of Vilnius Cathedral, circa 1931, NDA 5. Karaliaus Vladislovo Vazos urnos, Jano Bulhako nuotrauka, 1931. LDM 1 9 Sulimczyk, W Bazylice Wileńskiej", in: Słowo, 1931, Nr. W. P- 3-1 0 L V b\, f. пз5, ар. з,ь. 39,1.6-8. Ihc urns of King Vladislav Vasa. Photograph by Jan Bułhak, 1931, LAM 331

6.1931 m. rugsėjo 21 d. prie atidengtos Karalių kriptos Vilniaus arkikatedroje. Iš kairės pirmoje eilėje: penktas - Marianas Morelowskis, Juliuszas Klosas, vyskupas Kazimierzas Michalkiewiczius, Stanislawas Lorentzas, Vilniaus vaivada Zygmuntas Beczkowiczius, arkivyskupas Romualdas Jalbrzykowskis, už jo - universiteto prorektorius Czeslavvas Falkowskis, iš dešinės pirmas - prelatas kn. Adamas Sawickis, ketvirtas - Ferdynandas Ruczszycas, prieš jį stovi vyskupas Władislawas Bandurskis, Jano Bulhako nuotrauka, NSA At the uncovered Royal crypt on September 21,1931. First row, from left: fifth - Marian Morelowski, Juliusz Klos, bishop Kazimierz Michalkiewicz, Stanisław Lorentz, Vilnius Voivode Zygmunt Beczkbwicz, Archbishop Romuald Jalbrzykowski, behind him - University vice-dean Czesław Falkowski, first from right - prelate priest Adam Sawicki, fourth - Ferdynand Ruczszyc, in front of him stands bishop Władisław Bandurski. Photograph by Jan Bułhak, NDA je, slepiančių daugybę bevardžių kaulų. Ir profesorius Kłosas, ir aš vylėmės, kad būtent po pagrindine nava aptiksime kriptą su karališkaisiais palaidojimais" 1 '. Lūkesčių, matyt, būta didelių. Skatinamas smalsumo ar asmeninių ambicijų, savarankiškai, t. y. neturėdamas Komiteto pritarimo, arkikatedros požemius taip pat kasinėjo Kłoso padėjėjas architektas Janas Peksza. Jis rugsėjo 21 d. bazilikos požemiuose ir atrado Karalių kriptą. Tas momentas, aprašytas įvairiuose šaltiniuose - periodikoje, atsiminimuose, yra nupasakotas šiek tiek skirtingai. Tarpukario lenkų spauda kaip betarpišką kriptos atradėją nurodė Pekszą, kurio dėka, o tiksliau įgudusio architekto žvilgsnio, apie kurį sakoma: skaito plytas kaip knygą", bei intuicijos" dėka buvo užbaigtos kriptos paieškos." Vėliau, t. y. dešimto 21 Stanisław Lorentz, Album wileńskie, p. 98. 22 Krypta Królewska w podziemiach Katedry", in: Słowo, 193>> Nr. 217; Sulimczyk, Dawne pomniki królewskie w Wilnie oraz icli projekty", in: Słowo, 1931, Nr. 225. 332

dešimtmečio pabaigoje, Zbigniewo Święcho paskatintas ir padedamas, savo atsiminimais apie kriptos atradimą pradėjo dalytis Jano Pekszos pagalbininkas inžinierius Kazimierzas Wilkus, kurį netrukus imta pristatinėti kaip vieną pagrindinių atradimo dalyvių 23. Lorentzas atradimą vertino dar kitaip. Jo teigimu, tai buvo daugybės planingų tyrinėjimų rezultatas, o kad Peksza savavališkai išėmė plytą iš mūro ir atsitiktinai rado karališkuosius kapus buvo tik netoleruotinas nelojalumas" komandos atžvilgiu 24. Gotikinis mūras, kuris slėpė Karalių kriptą, buvo aptiktas dar rugsėjo 18 d., penktadienį, tad tolesni darbai turėjo prasidėti tik po savaitgalio. Techninės komisijos pirmininkas Klosas didelio susidomėjimo atrasta gotikine sienele neparodė, tai iš dalies paskatino Pekszą veikti savarankiškai. Neformalioje aplinkoje pastarasis pasakodavo apie savo aistringus savavališkus kasinėjimus: Kurijos buvo griežtai ir kategoriškai įsakyta jokių archeologinių ar istorinių tyrinėjimų nedaryti, o jei ką būčiau pastebėjęs, tuojau bematant apie tai pranešti. Gerai žinojau, kad pranešęs kurijai, prarasčiau savo atradimo džiaugsmą. Paslaptis buvo tokia intriguojanti, jog tas dienas buvau tarytum transe. Juk turėjau ryžtis savotiškai šventvagystei" - išlupti keletą plytų ir pažvelgti į paslaptingą gretimą kriptą" 25. Itin vaizdingus jo atsiminimus apie kriptos atradimą perpasakojęs Vytautas Landsbergis-Žemkalnis nurodo, kad Pekszos viena pagrindinių paskatų kasinėti Vilniaus arkikatedrą buvo troškimas atrasti Vytauto Didžiojo kapą 26. Peksza kriptą atrado rugsėjo 21 d., pirmadienį, 8.45 vai. ryte ir, kaip pats teigė, parodė ją Wilkui 17. Netrukus Janas Peksza apie atradimą papasakojo Stanislawui Lorentzui, kuris pranešė Vilniaus vaivadai Zygmuntui Beczkowicziui, o pastarasis telefonu informavo aukščiausius pareigūnus Varšuvoje. Be to, iš karto 23 Zbigniew Swicnch, op. cit., p. 118; Napaleonas Kitkauskas, Vi'fniaus arkikatedros požemiai, p. 33-34. 14 Stanislaw Lorentz, Album wileńskie, p. too. 25 Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, op. cit., p. 326. 26 Ibid, p. 330. 27 Ibid, p. 326. žinia buvo perduota profesoriui Klosui, vyskupui Michalkiewicziui bei prelatui Sawickiui 28. Apie 13 vai. arkikatedroje, kaip pats įvardijo, instinkto vedamas" apsilankė profesorius Ruszczycas ir pastebėjo centrinėje navoje prieš presbiteriją grindyse iškastą angą, iš kurios pasirodė Peksza ir į ausį pašnibždėjo, kad atrasti tie kapai, kurių taip sunkiai ieškota ir dėl kurių baimintasi, jog buvo išplėšti, o kaulai išbarstyti" 29. Ruszczycas dienoraštyje aprašė pirmus savo įspūdžius iš kriptos: Atėjau į katedrą tuo momentu, kai į kriptą jau buvo įėję kn. Sawickis, Klosas, Lorentzas, Morelowskis ir Peksza. Įspūdis buvo šokiruojantis. Mažoje kriptoje, kur vietos yra tik trim karstams, grindinys buvo padengtas tarsi juodu sluoksniu. Iš jos kyšojo kaukolė su karūna, kaulai - tai karalius Aleksandras. Kaukolės linkis natūralus, kaip sapne. Šalia šviesesnė masė - tai iš dalies išlikęs Barboros Radvilaitės karstas. Prie vainiko metalinė lentelė. Toliau vėl tamsi, neaiški masė, bet ant mūrinės atbrailos [matosi] blizganti, plona, auksinė karūna, o po ja - auksinė grandinėlė ir lentelė. Stovėjome ant siauro pakraštėlio, kuris liko tarp palaikų ir sienos. Turėjom kišeninius žibintuvėlius. Lorentzas iššifravo užrašus ant lentelių. Nebuvo nė menkiausios abejonės. Stovėjome priešais autentiškus, ilgus amžius ieškotus karališkuosius palaikus 50. Vėliau Słowo informavo: 13 vai. į kriptą nusileido Bazilikos rektorius kn. prelatas Sawickis, darbų vadovas prof. Klosas, restauratoius dr. Lorentzas, SBU profesorius Ferdynandas Ruszczycas, dr. Morelowskis bei architektas Janas Peksza ir patvirtino, kad nėra jokių abejonių, jog kriptoje saugomi karalių palaikai" 31. 28 Stanislaw Lorentz, Album wileńskie, p. 98. 29 Ferdynand Ruszczyć, Dziennik, p. 592-593. 30 Ibid., p. 593-594. 31 Krypta królewska w podziemiach Katedry. Odnaliezicnie zwłok Aleksandra Jagiellończyka, królowych Elżbiety i Barbary Radziwiłłówny. Doniosłe wyniki poszukiwań w bazylicie Wileńskiej", in: Słowo, 1931, rugsėjo 22, Nr. 217. 333

rr.'ü. >::-:, г,,г. - >: -i i.. i-i "7 7*" ' '7~ / - 7. Vilniaus arkikatedros išorinių sienų pamatų sutvirtinimo planas, apie 1931, LMAVB RS. Karalių kriptos vieta pažymėta žaliai [A. A.] lhe plan of reinforcing foundations of Vilnius Cathedral exterior walls, circa 1931, LMAVB RS. Royal crypt marked in green [Л. A.) 331

14 vai. kriptą aplankė pasaulietinės ir bažnytinės valdžios atstovai, universiteto rektorius 32. Janas Bulhakas visus susirinkusius nufotografavo prie įėjimo į kriptą [6 il.]. Penktą valandą buvo išplatintas pranešimas spaudai. Netrukus žinia apie atrastus karalių kapus pasklido po miestą ir sukėlė nemenką sąmyšį. Devintą vakare apie atradimą paskelbė Lenkijos radijas. Jau tą patį vakarą daugybė žmonių būriavosi prie arkikatedros norėdami savo akimis pamatyti neįtikėtiną radinį, tačiau nebuvo įleisti - pastatas saugumo sumetimais buvo uždarytas, o įėjimus saugojo policija 33. Pirmiausia nutarta įrengti geležines duris, apsaugosiančias kriptą, o šventovės vidų iškilmingai dekoruoti. Kitą dieną lenkų spauda mirgėjo nuo pranešimų gausos. Kurier Wileński, Słowo antraštės skelbė: Dvidešimt vienas patrankos šūvis sveikina karališkuosius palaikus". Rugsėjo 23 d., pagal prof. Ruszczyco projektą, šalia įėjimo į kriptą buvo pastatytas altorius su aukštu baldakimu, kriptą saugojo garbės sargyba, o 10 vai. ryte laikytos iškilmingos mišios, kurias transliavo radijas. Jose dalyvavo Vilniaus vaivada Zygmuntas Beczkowiczius, specialiai šia proga iš Varšuvos atvykęs Lenkijos Respublikos Seimo pirmininkas Władysławas Raczkiewiczius ir kiti garbūs asmenys. Lietuvos periodika taip pat informavo apie atradimą, rengiamas iškilmes, nors entuziazmo Kaune būta gerokai mažesnio, to priežastis buvo akivaizdi - nerastas taip lauktas Vytauto Didžiojo kapas. Vilniaus išvadavimo reikalams skirtas laikraštis Mūsų Vilnius net atvirai laidė sarkastiškas užuominas: lenkai politikuoja karališkos kriptos atradimu, stato garbės sargybą ir daro iš to pompastiką" 34. Tapo aišku, kad karališkieji palaikai prieš keletą amžių buvo perlaidoti po centrine arkikatedros nava 3,9 x 3,1 m dydžio gotikinėje kriptoje, įterptoje tarp pirmosios katedros rytinės sienos liekanų ir toliau į rytus esančios kapitulos kriptos [7 il.]. Karalių kripta buvo pastatyta ne vėliau kaip XV a. pabaigoje - XVI a. pirmoje pusėje. Jai buvo parinkta labai garbinga vie- 32 Ibhl. 33 Wid. 34 Mūsų Vilnius, Kaunas, 1931, Nr. 28 (66), p. 670. ta - prie pat Šv. Kryžiaus, arba Vytauto, altoriaus 35. Apibendrindamas tarpukario lenkų tyrinėjimus istorikas Napaleonas Kitkauskas rašė: To meto tyrinėtojų duomenimis, palaikai gulėjo taip: priešais duris - Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro kaukolė su karūna, į dešinę nuo jos - pelenų spalvos luitas su Barboros Radvilaitės palaikais ir prie pat kriptos pietinės sienos - Elžbietos Habsburgaitės kaukolė bei kaulų krūvelė, ant akmens - karūna. Prie Aleksandro palaikų buvo rasti du puošnūs auksiniai žiedai, geležinis surūdijęs kardas ir odinė apipuvusi makštis. Griaučiai buvo labai sunykę, dalis jų vandens nuplukdyta prie sienos. Aleksandro palaikai iš kriptos iškelti pirmutiniai. <...> Prie Elžbietos palaikų rasta karūna, auksinė grandinėlė ir pomirtinė lentelė, auksinis medalionas su abiejų Žygimantų portretais, žiedas su keturiais šlifuotais deimantais ir lentelė su Habsburgu herbu. <. > Paskutiniai iš kriptos iškelti Barboros Radvilaitės palaikai. Tai buvo ant tašų gulėjęs perlūžęs pilkas karsto pavidalo luitas. Karsto lentos buvo supuvusios, kūnas karste buvo apipiltas negesintų kalkių ir pelenų mišiniu. Arkikatedros požemiuose lentos supuvo, o kalkių mišinys nuo drėgmės sukietėjo, virto karsto pavidalo kevalu. Jame gana gerai išsilaikė Barboros Radvilaitės griaučiai, insignijos. B. Radvilaitės karstas iš viršaus buvo apkaltas oda. Išliko tik odos skiautės. Karsto antvožą puošė renesansinis kryžius su vainiku iš brangakmenių ir aukso. Barbora buvo palaidota su sidabrine paauksuota karūna, sidabriniu skeptru, auksiniu obuoliu su kryžiumi, ilga auksine grandine ant kaklo ir trimis auksiniais žiedais ant pirštų; vienas iš jų buvo su dviem deimantais, kitas paprastesnis, o trečias - Žygimanto Augusto dovanotas, auksinis, puošnus, inkrustuotas juodu emaliu, su briliantu, smaragdu ir žirnio didumo rubinu. Karste virš kunigaikštienės Barboros Radvilaitės palaikų rasta sidabrinė lentelė su lotynišku įrašu. <...> )5 Napaleonas Kitkauskas, Vilniaus arkikatedros poiemiai, p. 30.

8. Janas Bułhakas, Įėjimas į Karalių kriptą, 1931, LVIA Jan Bułhak, Entrance into the Royal crypt, 1931, LSHA 9. Janas Bulhakas, Nuo įėjimo į kriptą matomi karaliaus Aleksandro ir Barboros Radvilaitės palaikai, 1931, LVIA Jan Bułhak, Artefacts of King Alexander and Barbara Radziwiłł seen from the entrance to the crypt, 1931, LSHA 33G

10 - Janas Bulhakas, Karaliaus Aleksandro palaikai, 1931, LVIA Jan Bułhak, Artefacts of King Alexander, 1931, LS HA Ant karsto viršaus buvo sidabrinė lentelė su Vyčio, Erelio ir Radvilų Trimitų herbais. Kitoje sidabrinėje lentelėje (pomirtinėje), buvusioje ant karsto antvožo, lotynų kalba parašyta: Karalienė Barbora, kuri po šiuo antkapiu palaidota, buvo Karaliaus Augusto antroji žmona. Daugeliui daug gero padarė, pikto - niekam; niekas negali pasakyti, kad buvo jos įžeistas. Mirė neįmetėjusi, baigdama trečią dešimtį metų; likimui lėmus, guolis liko antrą kartą tuščias. Mirė jauna, bet jeigu ji būtų ir senyva, Augustas sakytų, kad mirė per anksti. Vainikuota 1550 metų gruodžio 7 dieną, mirė 1551 metų gegužės 8 dieną" 56. Atrasta karališkų palaikų vieta buvo nuolat saugom a - Kaip rašė Słowo, pirmomis dienomis į Vilniaus arkikatedrą galėjo patekti tik tie asmenys, kurie turėjo aktoriaus prelato kn. Savvickto leidimą' 7. Prie įėjimo į kri Ptą įrengus apsaugines duris, jos buvo antspauduo- 3 6 ; <<. Р. М-36. 3 7 " w rażcnie w mieście", in: Słowo,»931. Nr. 117- jamos dviem antspaudais, kuriuos saugojo Lorentzas ir buvo atsakingas už jų nuėmimą bei uždėjimą. Tokia tvarka išliko iki tol, kol palaikai, insignijos ir papuošalai buvo iškelti iš kriptos 58. Svarbu yra tai, kad autentiška Karalių kripta su palaikais taip ir nebuvo atverta platesniam žmonių ratui, todėl itin reikšmingi tapo palaikus vaizduojantys meno kūriniai. Daugeliui žmonių tik per meno kūrinius tapo įmanoma pamatyti ir išgyventi įvykio svarbą, netiesiogiai sudalyvauti atradimo istorijoje, pamatyti tai savo akimis". Palaikai buvo fiksuojami tiek nuotraukose, tiek meno kūriniuose. Jau rugsėjo 25 d. į Komitetą kreipėsi Vilniaus fotografas Jozefas Lozińskis su prašymu fotografuoti atrastus karalių kapus, kartu atlikti visus Komitetui reikalingus techniniusfiksavimus".jis pateikė komercinį pasiūlymą: visas reikiamas nuotraukas Komitetui atlikti nemokamai, o už tai maloniai pra- 38 Stanisław Lorentz, Album wileńskie, p. 99. 39 LVIA, f. 1135, ар. 12, b. 93,1. 47. 337

п. Janas Bułhakas, Karalienės Elžbietos palaikai, 1931, LVIA Jan Bułhak, Artefacts of Queen Elisabeth, 1931, LS HA šė leisti nufotografuoti atvaizdus, kuriuos Komitetas atrinks kaip tinkamus platinti ir pardavinėti, o pusę gauto pelno skirti Komitetui, be to, siūlė Komitetui 70 proc. gryno pelno už išskirtinę teisę fotografuoti Vilniaus arkikatedroje. Fotografas prašyme nurodė anksčiau nuveiktus reikšmingiausius darbus bei pelnytas padėkas iš universiteto rektoriaus, Lenkijos prezidento, Vilniaus arkivyskupo 40. Atskirą prašymą Lozińskis dėl užtarimo šiuo klausimu pateikė ir Klosui 41. Rugsėjo 28 d. Vykdomasis komitetas po ilgų diskusijų nutarė, kad fotografuoti ir piešti arkikatedros interjerą bei fotografuoti palaikų pagerbimo iškilmių momentus galima tik svarbiausiems spaudos atstovams ir žinomiems menininkams fotografams, kiekvieną kartą gavus atskirą leidimą iš kn. Sawickio, dr. Lorentzo ir prof. Kloso bei suderinus klausimą komisijos sekreto- riate. Kriptos ir požemių fotografuoti neleidžiama" 41. Fotografo Lozińskio prašymas buvo vienareikšmiškai atmestas, nepaisant to, kad lėšų arkikatedrai remontuoti bei naujai kriptai statyti nuolat trūko. Vėliau, spalio 6 d., Techninės komisijos posėdyje sprendimas dar kartą buvo patvirtintas 45. Tokiu būdu buvo užkirstas kelias palaikų atvaizdų viešinimui komerciniais tikslais. Komitetas susidūrė su gana keblia ir etiškai jautria problema: kaip fiksuoti ir visuomenei pristatyti atradimą, o kartu išlaikyti deramą pagarbą mirusių karalių palaikams? Kaip suderinti mokslo ir visuomenės interesus, kaip išvengti apnuoginančio ir drastiško kapavietės demonstravimo? Netrukus buvo nuspręsta, kad kriptoje esančius palaikus dokumentuos žymus Vilniaus fotografas Janas Bulhakas, kuris arkikatedroje darbavosi nuo Komiteto įkūrimo. Spalio 40 Ibid. 41 LVIA, f. 1135. ap. 12, b. 93,1. 47-42 LMAVB RS, f. 318, b. 22109,1.6. 43 LVIA, f. 1135, ap. 12, b. 93,1. 46. 338

u - Janas Bulhakas, M. Reicheris ir S. Lorentzas prie Barboros Radvilaitės palaikų, 1931 spalio 26, LVIA Jan Bułhak, M. Reicher and S. Lorentz next to artefacts of Barbara Radziwiłł, October 26 1931, LSHA 1 d. jau buvo pateikta dalis nuotraukų, kurias apžiūrėję Komiteto nariai pripažino kaip tinkamas 44. Tą pačią di eną nutarta, kad kapavietę ir palaikus savo kūriniuose įamžins tapytojai Ruszczycas, Sleńdzińskis ir Kwiatkowskis. Buvo numatyta, jog menininkai dirbs 5 dienas (nuo spalio 1 d. iki 5 d.), vėliau kriptoje palaikai ir radiniai turėjo būti inventorizuojami ir tiriami 45. Ta čiau dailininkams buvo sudarytos sąlygos dirbti pakaitomis su mokslininkais, tad pats procesas užtruko gerokai ilgiau - visą mėnesį. Ruszczycas dienoraštyje mj ni, kad piešti turėjo baigti iki lapkričio 7 d., nes tuo m «tu buvo ketinama palaikus išnešti iš kriptos 4 *. Kar- 4 4 LV la,f.u3s,ap.t2,b.96,l.t2v. 45 lbid. 4 6 F«dynand Ruszczyć. Dziennik, t. 2, p. 602. Reikia atkreipti di "icsj, kad leidinyje Jan Bułhak. Vilnius, III knyga netiksliai "«rodyia, jog i kriptą menininkai buvo įleisti tik penkioms "ienoms- (p. 27). tu su tapytojais palaikus įamžino grafikas Jerzy Норpenas bei skulptorius Bolesławas Balzukiewiczius. Kai pagrindiniai kūrybiniai darbai buvo baigti, Vykdomojo komiteto posėdyje 1931 m. lapkričio 16 d. Lorentzas pasiūlė surengti parodą su kriptos vaizdais, portretais ir nuotraukomis 47. Paroda surengta gerokai vėliau, 1933 m. balandžio-gegužės mėn. ji veikė Varšuvoje, o rugpjūčio 31 d. buvo atidaryta Vilniaus arkikatedros zakristijoje - iškilmingo palaikų perkėlimo į laikiną mauzoliejų Valavičių koplyčioje proga. Varšuvoje buvo eksponuojami Hoppeno, Balzukiewicziaus, Kwiatkowskie Ruszczyco ir Sleridziriskio darbai. Vilniuje kartu su meno kūriniais buvo parodytos ir karališkos insignijos bei nuotraukos iš kriptos. Sukurta iškalbinga karališkųjų palaikų galerija atskleidė skirtingus įvykio įprasminimo aspektus. 47 LMAVB RS, f. 318, b. 22109,1.9-339

Janas Bulhakas, Barboros Radvilaitės palaikai, 1 4. Janas Bulhakas, Barboros Radvilaitės palaikai, 1 9 3 1, LVIA 1 9 3 1 spalio 2 9, LVIA Jan Bułhak, Artefacts of Barbara Radziwiłł, Jan Bułhak, Artefacts of Barbara Radziwiłł, 1 9 3 1, LSHA October 2 9 1 9 3 1, LSHA 340

48 LMAVB HS. f. 318. b. 22110.1..в- FOTOGRAFIJA. Bułhakui patikėjus išimtinę teisę fotografuoti kriptoje, buvo sukurta serija nuotraukų, kuriose užfiksuota darbų eiga ir patys palaikai. Įėjimas j kriptą, bendras kriptos vaizdas, karaliaus Aleksandro, karalienės Elžbietos, Barboros Radvilaitės palaikai, karališkos regalijos - viskas gulė j kartais sunkiai identifikuojamus abstrakčius, o kartais šiurpulį keliančius natūralistinius vaizdus (8-16 il.]. Akivaizdu, kad Bułhakas dokumentuodamas palaikus nevengė dramatiškesnio rakurso ar tam tikros režisūros. Antai, ne kartą fotografuodamas įėjimą į kriptą, atrodo, siekė sukurti paslaptingumo efektą, lyg žiūrovas pats dalyvautų atradime ir prieš jo akis tuoj turėtų netikėtai atsiverti karalių kapai. Atsižvelgiant į tai, kad tuometinės fotodokumentacijos samprata skiriasi nuo šiandien keliamų reikalavimų, gautas rezultatas buvo vertas dedamų pastangų. Bulhakas stengėsi užfiksuoti kiekvieną detalę ir pateikti kuo išsamesnį vaizdą, tačiau nesinaudojo liniuote, kitais galimais radinių žymėjimo būdais - viskas pateikta tarsi matytų nešališka, objektyviai" stebinti akis. Pagrindinį dėmesį fotografas skyrė Barboros Radvilaitės palaikams, kurie dėl kalkių ir pelenų mišinio užpilo išliko geriausiai, jiefiksuotiprieš pašalinant sustingusį kiautą, iš dalies jį nuėmus, visiškai atidengus skeletą. Fotografuoti ir specialistai (anatomas antropologas prof. Michalas Reicheris, Stanisławas Lorentzas), dirbę prie palaikų. Jų neryškios, nuo judesio išplaukusios figūros kūrė pamėklišką atmosferą labiau nei keletą šimtmečių požemyje pragulėję kaulai. Bulhako ataskaitoje matome, kad jis Komiteto užsakymu nuo 1931 m. liepos 29 d. iki 1932 m. gegužės 27 d. padarė 91 negatyvą (kadrą), iš jų atspaude 289 nuotraukas, padarė 86 stiklo plokšteles, 20 išdidintų nuotraukų* 8. Bulhakas pateikė lentelę, kurioje nurodė, kokią dieną kokie darbai buvo atlikti: iki kriptos atradimo buvo padaryti 54 nuotraukų negatyvai, daugiausia jų (25 kadrai) netrukus po karaliaus Vladislovo Vazos urnų atradimo. Aptikus kriptą fotografuota spalio 3 d. (15 kadrų, 26 nuotraukos), vėliau dar 4 kartus (po 6, 9, 5, 2 kadrus). Bulhakas nurodo, kad nuotraukas didino tik kartą 1932 m. sausio 16 d., greičiausiai jos buvo skirtos būsimai parodai 49. Manytina, kad didžiąją fotografo negatyvų ir nuotraukų dalį savo dispozicijoje turėjo J. Kłosas. Tai rodytų faktas, kad po netikėtos architekto mirties 1933 m. Vykdomasis komitetas iš jo asmeninio archyvo perėmė visus jam patikėtus 93 negatyvus, tačiau pažymėjo, kad nuotraukų pagal nurodytą sąrašą dar trūksta 50. Remdamiesi vien šiais dokumentais tiksliai pasakyti, kiek Bulhakas sukūrė negatyvų ir nuotraukų, negalėtume. Tikėtina, kad jų galėjo būti gerokai daugiau. Tai rodo įvairiuose šaltiniuose minimos ir kitos nuotraukų sukūrimo datos, nei pateiktos minėtoje Bulhako ataskaitoje. Svarbiausias jų - LVIA saugomas 123 nuotraukųrinkinys,kurį galima pavadinti išsamiausia iš iki šiol žinoma Karalių kriptos dokumentinių nuotraukų kolekcija 5 '. Jose užfiksuoti net tik palaikai, bet ir tuo metu sukurtų kai kurių dailės kūrinių bei karalių atvaizdų reprodukcijos, palaikų pašarvojimas Valavičių koplyčioje. Nuotraukų kitoje pusėje yra nurodyta Krypta Królewska w Bazilicie Wileńskiej" arba Groby Królewskie w Wilnie", taip pat įrašytas nuotraukų inventorinis numeris, prasidedantis raidėmis K. Rz arba K. R. (ar K. K.), tai rodo, kad būta nuotraukų inventorinės knygos, kuri, atrodo, prarasta. Kai kur nurodyta fotografavimo data bei trumpas vaizdą identifikuojantis užrašas. Tikėtina, kad šios nuotraukos kaip svarbus dokumentas Komiteto buvo perduotos saugoti Mokslo bičiulių draugijai, tai liudija antspaudai kitoje jų pusėje. Lietuvos dailės muziejuje taip pat saugoma 12 palaikus ir kriptą vaizduojančių Bulhako nuotraukų dublikatų, tačiau kitos jų kopijos yra išsibarsčiusios po įvairius Lietuvos ir Lenkijos muziejus bei archyvus.19 Ruszczycas nurodo, kad 1931 m. gruodžio 12 d. vykusiame Istorinės-nicninės komisijos posėdyje buvo aptarta parodos programa, tai, matyt, ir paskatino IHilhaką parengti išdidintas fotografijas. In: Ferdynand Ruszczyć, Dziennik, p. 610. 50 LMAVH RS, f. 318, b. 22109,1- '19-51 LVIA. f. 1135, ap. 3, b. 308. 311

Janas Bulhakas, Barboros Radvilaitės kaukolė, 1931 m. spalio 29, LVIA Jan Bułhak, Skull of Barbara Radziwiłł, October 29 1931, LSHA 16. Janas Bulhakas, Barboros Radvilaitės palaikai, 1931 in. lapkričio 7, LVIA Jan Bułhak, Artefacts of Barbara Radziwiłł, November 7 1931, LSHA 312

Vilniaus arkikatedros zakristijoje vykusios parodos fragmentas, 1933. Centre - karaliaus Aleksandro, karalienės Elzbietos ir Barboros Radvilaitės portretų reprodukcijos, a plink išdėstytos Jano Bulhako nuotraukos, viršuje - du Jerzy Hoppcno ofortai Barboros Radvilaitės palaikai, LDM Part of exhibition displayed in the vestry of Vilnius Cathedral, 1933. In the centre - reproductions of portraits of King Alexander, Queen Elisabeth and Barbara Radziwiłł, photographs by Jan Bułhak placed around them, above - two etchings by Jerzy Hoppen Relics of Barbara Radziwiłł, LAM vpvz., po vieną Barboros Radvilaitės palaikų nuotrauka saugo Trakų istorijos muziejus, Varšuvos skaitmeninis archyvas) ar privačius rinkinius (Świcchas mini nuotraukas iš asmeninio archyvo). Słowo korespondentas, aprašydamas parodą Vilniu Je, entuziastingai pasakojo apie Bulhako darbus: Išraiškingos palaikų ir kriptos nuotraukos suteikia žiūrovui tikslų vaizdą, kur ir kaip buvo palaidoti kūnai. Joks aprašymas, kad ir spalvingiausias, neprilygsta tam akivaizdžiam vietos parodymui, kokį pasiekia gera fotografija. Todėl jūs turite jas pamatyti- Ir tada priartėli prie paveikslų bei įsitikinti, kokiu būdu žinomi vilniečiai tapytojai užfiksavo tikslų vaizdą, vis dėlto užpildydami jį savo individualumu ir skirtingu požiūriu. 51 Bulhakas Vilniaus arkikatedros zakristijoje eksponavo 14 išdidintų nuotraukų ir keturias ankščiau kurtų valdovų portretų reprodukcijas [17 il.], tai žinome iš kelių išlikusių parodos nuotraukų, saugomų LDM. Sunku pasakyti, ką tiksliai tuo metu išgyveno vilniečiai žiūrėdami į karališkųjų palaikų nuotraukas - šoką, susikaupimą, pagarbą ar mokslinį interesą". Tačiau galime išskirti du aktualius nuotraukų funkcionavimo" aspektus. Viena vertus, jos žiūrovą 52 Wystawa królewska w Wilnie", in: Słowo, 193З. Nr- 240. 313

i8. Ferdynandas Ruszczycas, Vilniaus katedros rūsys su karališkaisiais palaikais, 1931, pop., akvarelė, pastelė, pieštukas, 45 x 37,5, LDM Ferdynand Ruszczyć, Cellar of Vilnius Cathedral with Royal artefacts, 1931, watercolour, pastel, pencil on paper, 45 x 37.5, LAM priartino prie sunkiai prieinamos tikrovės ir pateikė geidžiamos tiesioginės patirties bei autentiškų atvaizdų pakaitalą, sukūrė dalyvavimo įspūdį. Kita vertus, Susanos Sontag žodžiais tariant, Bulhakas per palaikų nuotraukas iš naujo apibrėžė realybe, jos tapo objektu, kurį galima eksponuoti, bei dokumentu, kurį galima tyrinėti. Pastaroji, tyrinėjimo galimybė, skatina mokslininkus grįžti prie nuotraukų ir ieškoti galimų neatskleistų įkalčių" karalių palaikų byloje. Vis dėlto labiau norėtųsi atkreipti dėmesį į tai, kad Bulhako darbai balansavo tarp dokumentikos ir supoetinto, tačiau realistinio mirties vaizdinio. Todėl daugelį nuotraukų sunku būtų pavadinti tik dokumentacija, tik tyrinėjimams skirtais objektais. Barboros Radvilaitės kaukolė labiau priminė vanitas simbolį, skelbiantį gyvenimo laikinumą, malonumų beprasmiškumą, n scheminį radiniofiksavimą.vanitas, kuris įspėja ap paprastiems mirtingiesiems ir pasaulio galingiesien gresiantį mirties neišvengiamumą. Fotografuodami karalių palaikus Bulhakas neišsižadėjo savęs bei sug< bėjo dokumentuodamas radinius pateikti ir savo viz ją. Atrodytų, kad tokia fotografo pozicija įtikino ir Kc miteto narius. Reikia pripažinti, kad pastarieji laikė nuostatos nepopuliarinti karalių palaikų nuotrauki todėl tik vos vienas kitas atvaizdas (be minėtos pai odos) buvo viešai paskelbtas. Antai Komiteto leidin) je Bazylika Wileńska (1932) publikuota viena palaik nuotrauka, o periodikoje išvis jų vengta - ten dom navo istorinių karalių portretų reprodukcijos, arkiks tedros vaizdai. Tik gerokai vėliau, pradėjus reflektuo ir tyrinėti to meto įvykius iš laiko perspektyvos, imi publikuoti ir daugiau Bulhako darbų. Tačiau, galim teigti, kad LVIA archyve esanti fotomedžiaga tik pa; taraisiais metais atrandama iš naujo. TAPYBA, PIEŠINIAI, GRAFIKA IR SKULPTŪRA. RuS2 czycas baigdamas piešti Barboros Radvilaitės palai kus rašė: įdomu, kaip keturi tapytojai tą patį motyv traktuoja skirtingai"". Iš tiesų skirtumų būta, tačia nelabai įgudusiam žiūrovui šie darbai gali pasirod) ti itin panašūs - lyg vėl ir vėl dailininkų bandyta įsi sąmoninti tai, ką akis regi, protas stengiasi pažinti, ranka įamžinti. Kūrybos procesas vyko dailininkam dirbant pavieniui ar poromis ir tik retkarčiais visiem kartu, nes kriptoje vietos buvo itin mažai. Vieną toki atvejų aprašo Ruszczycas: Kai 11.30 atvykau į arkikatedrą, kriptoje radau, be Lorentzo 54, tapančius Slendziiiskį, Kwiatkowski ir Hoppeną, piešiantį alevafortai. Prisėdau ir aš su savo pieštukais, atėjo Balzukiewiczius ir tupėdamas modeliavo. Taip mes sėdėjome lanku aplink Barboros palaikus, kai kažkas pasakė: Kaip dailininkai dvare 53 Ferdynand Ruszczyć, Dziennik, р. бог. 54! kripta buvo galima patekti ir joje būli tik prižiūrint Lorentzu'- 311

''«dynamhs Ruszczycas, Karaliaus Aleksandro kaukole,, a n " Buliuko miolraiika. 1931, LVIA (kūrinys neišlikęs) ''"dynami Ruszczyć, Skull of King Alexander, holograph by Jan Bułhak. 1931,1.SI1A (not survived) го. Ferdynaudas Ruszczycas, Karalienės Elžbietos karūna, Jano Bulhako nuotrauka, 1931, LVIA (kūrinys neišlikęs) Ferdynand Ruszczyć, Crown of Queen Elisabeth, photo by Jan Bułhak, 1931, LSHA (artwork has not survived) 315

2i. Ferdynandas Ruszczycas, Barboros Radvilaitės palaikai, 1931, pop., pastelė, pieštukas, 36 x 48,5, LDM Ferdynand Ruszczyć, Artefacts of Barbara Radziwiłł, 1931, pastel, pencil on paper, 36 x 48.5, LAM aplink savo karalienę". Limanovvskis, kuris trumpam užsuko, buvo taip netikėtu vaizdu nustebintas, kad jam net išsiveržė šūksnis Turiu tai aprašyti!" Kiti taip pat nusileido [į kriptą] - Narcbskis, Peksza. Kripta tapo savotišku Brennpunktu", kuris traukia. Mums mirtis visai nedaro tokio jspūdžio, kaip būna kažkam mirus, nes relikvijos gyvos šioje epochoje. Kalbėjomės apie tai, kad jeigu tokioje vietoje gali skleistis gyvenimo dvasia, tada tai yra aukščiausias kultūros ir grožio triumfas". 55 Ferdynand Ruszczyć, Dziennik, p. 601. Remiantis Varšuvoje leistu parodos katalogu matyti, kad ekspozicijai buvo pateikti du Hoppeno grafikos darbai, Balzukievvicziaus bronzinė Barboros Radvilaitės palaikų skulptūra, Kvviatkovvskio keturi tapybos darbai, Ruszczyco šeši piešiniai, Sleńdzińskio penki tapybos darbai, iš viso 18 darbų 56. Tik Ruszczycas ir Sleńdzińskis Varšuvoje eksponavo visus tuo metu sukurtus darbus, tuo tarpu Hoppcnas, Kwiatkowskie ir Balzukiewiczius sukūrė dar keletą, kurie parodos ne- 56 Katalog. Wystawa zbiorowa prof, liudomira Sleńdzińskicgo. Wystawa wileńskiego towarzystwa artystów plastyków. Krypta Królewska Bazyliki Wileńskiej", Kwiccien-Maj, Warszawa: Instytut propagandy sztuki, 1933, p. 21-24. 316

22. Ferdynandas Ruszczycas, Barboros Radvilaitės kaukolė, 1931, pop., pieštukas, 22,5 x 28,8, Varšuvos nacionalinis muziejus, Jano Bulhako nuotrauka, 1931, LVIA. 1931 m. lapkričio 7 d. ženklina Barboros Radvilaitės palaikų išnešimo iš Karalių kriptos datą...i/j- Ferdynand Ruszczyć, Skull of Barbara Radziwiłł, 1931, pencil on paper, 22.5 x 28.8, Warsaw National Museum, photograph by Jan Bułhak, 1931, LSHA. November 71931 marks the date of the removal of the relics of Barbara Radziwiłł from the Royal crypt pasiekė 57. Iš šešių Ruszczyco darbų yra išlikę tik trys kūriniai, kiti žinomi iš Bulhako nuotraukų. Kurie dailininkų kūriniai buvo eksponuojami Vilniuje nėra aišku, tačiau tikėtina, kad tai buvo tie patys kaip ir Varšuvoje. Kūriniuose matyti, kaip sistemingai menininkai fiksavo atradimą: visi pavaizdavo bendrą kriptos vaizdą, karaliaus Aleksandro kaukolę su karūna, Barboros Radvilaitės palaikus (bendrą vaizdą ir detalę - kaukolę), Ruszczycas ir Kwiatkovvskis įamžino karalienės Elžbietos karūną, Sleńdzińskis ir Kwiatkowskie atskirai nutapė Radvilaitės karstą 58. Balzukiewiczius nulipdė bendrą kriptos vaizdą ir atidengtus Barboros Radvilaitės palaikus. Ruszczyco darbai bene labiausiai skyrėsi nuo kolegų - apibendrinti siluetai ir jautrūs pustoniai perteikė simbolinį vaizdinį, o kartu subjektyvią emocinę išraišką [18-22 il.]. Jo piešti karalių palaikai tai melancho- 57 Be kataloge minimų darbų, Hoppcnas nuliejo ir akvarelę Barboros Radvilaitės kaukolė su karūna (LDM) bei sukūrė 2 piešinius Barboros Radvilaitės palaikai (LDM), pagal kuriuos buvo atlikti ofortai, taip pat - dar vieną ofortą Barboros Radvilaitės palaikai, vaizduojantį įėjimą į kriptą (LDM, Vilniaus dailės akademijos muziejus). Be to, jis piešė išdidintas žiedų kopijas, kilus radinius. Yra žinomi 8 Kwiatkowskio darbai, iš jų 6 saugomi LDM, 1 - Lietuvos nacionaliniame muziejuje, 1 - Varmijos ir Mozūrų muziejuje Olštyne. Balzukiewiczius, be bronzinės skulptūros, sukūrė dar du gipsinius modelius Barboros Radvilaitės palaikai (LDM), Karuliu kripta (Vilniaus arkikatedra). 58 LDM sukaupia didžioji karališkųjų palaikų atvaizdų kolekcijos dalis: i.( tapybos darbų ir akvarelių, 1 grafikos darbai,.) piešiniai. 1 Balziikiewicziaus modelis iš gipso. LNM saugomas 1 Kwiatkowskio tapybos (laibas, Varšuvos nacionaliniame muziejuje - 1 Ruszczyco piešinys. 23. Janas Bulhakas, Ferdynandas Ruszczycas, piešiantis Barboros Radvilaitės palaikus, 1931, in: Ferdynand Ruszczyć, Dziennik, il. 123 Jan Bułhak, Ferdynand Ruszczyć, drawing artefacts of Barbara Radziwiłł, 1931, in: Ferdynand Ruszczyć, Dziennik, il. 123 317

24. Liudomiras Sleńdziriskis, Vilniaus katedros rūsys su karališkaisiais palaikais, 1931, fanera, ai, 59,6 x 54,5, LDM Liudomir Sleńdziński, Cellar of Vilnius Cathedral with Royal artefacts, 1931, oil on plywood, 59.6 x 54,5, LAM 25. Liudomiras Sleńdzińskis, Aleksandro Jogailaičio kaukolė, 1931, fanera, al., 59,7 x 54,5, LDM Liudomir Sleńdziński, Skull of Alexander Jagiellon, 1931, oil on plywood, 59.7 x 54.5, LAM lijos ir meditacijos objektai, šalia kurių menininkas išgyveno istorijos ir žmogaus trapumo bei laikinumo jausmą, gilią empatiją. Bulhakas Ruszczyco kūrybinį procesą apibūdino kaip susitapatinimą su praeitimi: Nusileidžia į kriptą, tyrinėja, žiūri ir mąsto, negali atsitraukti nuo Barboros karsto, išgyvena jos trumpą, tragišką gyvenimą, spinduliuojantį poezijos kerais. Ima pieštukus ir piešia garbingas karūnuotas relikvijas, pakiliai garbina tas vilnietiškas karališkąsias dienas. Persikėlęs į kupiną ilgesio pasaulį, duoda atsivėrusiai praeičiai lenko ištikimybės įžadus. Yra sužeistas susižavėjimo į pačią širdį. Iš tų dienų - šeši spalvoti piešiniai. O man pavyko užfiksuoti jį, kai piešė palinkęs virš karališkosios Barboros karūnos." [23 il,] 59 Jan Bułhak, Dwadzieścia sześć lat z Ruszczycem, Wilno, 1939, p. 245. Ruszczyco piešiniuose palaikai tarsi ištirpsta bendrame fone, vengiama aštresnių kontūrų, susitelkiama ne tiek į piešiamą objektą, kiek į atmosferos, jausmo perteikimą. Kiek detalesni yra piešiniai, vaizduojantys karalienės Elžbietos karūną, Barboros Radvilaitės kaukolę. Karalių kriptos atradimą Ruszczycas suvokė kaip simbolinį veiksmą, atskleidžiantį tautos kultūros pamatus, galbūt todėl vengė smulkmeniško palaikų dokumentavimo, bet siekė labiau apibendrinto vaizdo. Varšuvos laikraščiui Świat duotame interviu jis teigė, kad Karalių palaikų atradimas, tai ne tik svarbus istorinis-archeologinis atradimas, bet ir tam tikro masto simbolis [rodantis], kad Vilnius yra mūsų paribio krašto ilgaamžės kultūros lobynas" 60. Apie piešiamą Elžbietos karūną Ruszczycas rašė: yra šituose negyvuose daiktuose [insignijose] kažkokia pasaka. Piešdamas galvojau, kad ta vieniša tarp mūrų esanti karū- 60 Wywiad z Ferdynandem Ruszczycem", in: Świat, 1932, Nr. 7. 318

26. Liudomiras Sleńdzińskis, Barboros Radvilaitės karstas, 1931, fanera, al., 59,5 x 54,7, LDM Liudomir Sleńdziński, Coffin of Barbara Radziwiłł, 1931, oil on plywood, 59.5 x 54.7, LAM na yra vagneriškas motyvas, turintis kažką bendra su šventuoju Graliu" 6 '. Jo noras suteikti simbolinę prasmę ir sakralizuoti piešiamus palaikus bei karališkąsias insignijas liudija ne tik apie gilius menininko išgyvenimus, bet ir rodo pagarbų santykį su savo krašto istorija bei norą integruoti praeities paveldą į to meto kultūrą. Atrodo, kad Ruszczycas aiškiai suvokė tai, ką Janas Assmannas įvardija kultūrine atmintimi, kuri, pasak teoretiko, aprėpia tokią atmintį, kuri yra atsieta nuo kasdienybės ir yra susieta ne su dabar gyvenančiųjų patirtimi, bet su fiksuotais išsiskiriančiais momentais tolimoje praeityje 61. Ruszczycui viena solidžiausių atmintiesfigūrų"tapo karalių palaikai, jų fiksavimas ir apmąstymas leido puoselėti gyvą kultūrinę atmintį. 61 Ferdynand Ruszczyć, Dziennik, p. 598. fa Jan Assmann,..Collective Memory and Cultural Identity", in: New German Critique, No. 65, Cultural History/Cultural Studies, 1995, p. 125-133. Sleńdzińskio, Kwiatkowskio, Hoppeno darbuose palaikai traktuojami kiek kitaip - tai tiriamas objektas, čia svarbufiksuotidetales ir, kaip Vilniaus parodą aprašęs korespondentas įvardijo, atlikti darbą stoiškai" [24-35 ü-]- Apie Sleńdzińskio darbus ten pat rašyta: Menininkas su jam būdinga tendencija, polinkiu į monumentalumą sugebėjo, nenusižengdamas tiesai, sustiprinti realybę ir tokiu būdu priversti žiūrovą išgyventi jausmus, kokius jie tuomet patyrė" 63, priduriant, kad tai pasakytina ir apie kitus du menininkus - Kwiatkowskj bei Hoppeną. Tuo tarpu žymus dailės kritikas ir filosofas Mieczyslawas Wallis Varšuvos spaudoje darbus pavadino natiurmortų" studijomis, nutapytomis su natūralizmu, tačiau be brutalaus realizmo. Kritikas taip pat pabrėžė, kad darbuose jaučiamas tikras susižavėjimas ir susidomėjimas tapomais istorijos likučiais 64. Dauguma karalių palaikus vaizduojančių kūrinių buvo nupiešti ar nutapyti iš natūros. Dalis jų galėjo būti tikslinama ar koreguojama vėliau, pasitelkiant Bulhako nuotraukas. Tačiau tiesioginių jų kopijų vargu ar rastume. Čia, matyt, lėmė autoritetinga Sleńdzińskio pozicija, kuri turėjo įtakos ir jo kolegų Kwiatkowskio bei Hoppeno estetinėms pažiūroms. Sleńdzińskis kalbėdamas apie natūralizmą kūryboje teigė, kad kad naivus, fotografinis, natūralizmas turi būti atmestas. Iliuzija neturi būti [dailininko] tikslas. Gali būti kaip papildomas dalykas. Dailininkas turi viską išgauti iš natūros, bet neturi būti jos belaisvis" 65. Šiems dailininkams tapant palaikus ypač svarbus buvo kolorito perteikimas, kurio nei nuotraukos, nei skulptūra negalėjo fiksuoti, o Ruszczycas savo darbuose neakcentavo. Kaip rašoma įvairiuose šaltiniuose, karaliaus Aleksandro kaulai buvo beveik juodi, kaukolė nuo karūnos nusidažė žalia spalva. Taip nutiko dėl karūną paveikusių cheminių 63 Wystawa królewska w Wilnie", in: Słowo, 1933, Nr. 240. 64 Mieczysław Wallis, Sztuka, która jest treścią życia", in: Express Poranny, 1933 04 23. 65 Echa krytyki. O twórczości Ludomira z Wilna Sleńdzińskiego, Red. i oprać. H. Szulborski, Białystok- Galeria Sleńdzińskich, 2008, p. 75. 319

27. Liudomiras Sleńdzińskis, Barboros Radvilaitės palaikai, 1931, fanera, al., 74,5 * 39.8, LDM Liudomir Slcńdziński, Artefacts of Barbara Radziwiłł, 1931, oil on plywood, 74.5 x 39.8, LAM 350

28. Jerzy Hoppenas, Barboros Radvilaitės kaukolė su karūna, 1931. pop., akvarelė, 31,1 x 35,5, LDM Jerzy Hoppen, Skull of Barbara Radziwiłł with a crown, 1931, watercolour on paper, 31.1 x 35.5, LAM reakcijų - nutekėjusios vario druskos nudažė karūną ir kaukolę. Minima, kad Elžbietos kaulai buvo gelsvi, o Barboros Radvilaitės - bronzinio atspalvio 66. Visa tai ir matome dailininkų darbuose - tauriai gelsvos spalvos, lyg paauksuotą, Radvilaitės kaukolės ovalą bei niūrų, juodai smaragdinį Aleksandro kaukolės linkj. Vilniaus literatė Wanda Dobaczewska apie ypač didelį vizualinį įspūdį kėlusią Aleksandro kaukolę poetiškai rašė, kad ji giliai žalia, žaliuojančiai juoda, tačiau iki šių dienų nesanti stebėtinai nubalintą karūną" 67. Spalvos akcentavimas, aiškias ribas brėžiantys kontūrai leido tiksliau nei nuotraukos, kuriose bendro plano vaizdas neretai susiliedavo į vientisą vizualinę abstrakciją, identifikuoti norimus objektus ir akcentuoti reikiamas detales. Tačiau ne visi darbai buvo kuriami iš natūros. Tai ypač pasakytina apie Kwiatkowskio Prie Barboros Radvilaitės palaikų [36 il.], kurį tapytojas įgyvendino 1933 m., matyt, paskatintas artėjančių parodų Varšuvoje ir Vilniuje 68. Šis jo darbas nusipelno atskiro dėmesio ne tiek dėl meninių savybių, kiek dėl pastangų interpretuoti karalių palaikų atradimą. Kwiatkowskis nutapė imaginacinį paveikslą, kuriame šalia Barboros Radvilaitės palaikų pavaizdavo žmones, kurie, anot Lorentzo, niekada nebuvo prie šio kapo visi kartu susirinkę 69. Čia matome asmenis, reprezentuojančius karalių palaikų tyrimo grupę (vardijama ne eilės tvar- 66 Witold Sylwanowicz, Konscrvacja szczątków królewskich z Bazyliki Wileńskiej. Odbitka z Pamiętnika XIV zjazdu Lekarzy i Przyrodników Polskich w Poznaniu, Poznań, 1933. Cituota iš: Aistis Żalnora, Vitalija Micžutaviėiūtė, Miclialas Reicheris ir anatomija Vilniuje 1919-1939", in: Medicinos teorija ir praktika, 2011,1.17 (Nr. 1), p. 135. 67 Wanda Dobaczewska, Królewska środa", in: Słowo, 193З. Nr. 233. 68 Tikėtina, kad 1933 m. Varšuvos kataloge minimas Kwiatkowskio darbas Konservavimo darbai Karališkoje kriptoje ir darbas Prie Barboros Radvilaitės palaikų yra tas pats kūrinys. 69 Stanislaw Lorentz, Album wileńskie, p. 100. 29. Jerzy Hoppenas, Barboros Radvilaitės palaikai, 1931, pop., pieštukas, 54 x 44, LDM Jerzy Hoppen, Artefacts of Barbara Radziwiłł, 1931, pencil on paper, 54 x 44, LAM 351

30. Jerzy Hoppenas, Barboros Radvilaitės palaikai, 1931, pop., pieštukas, 36 x 57, LDM Jerzy Hoppen, Artefacts of Barbara Radziwiłł, 1931, pencil on paper, 36 x 57, LAM ka): vyskupą Kazimierzą Michalkiewicziu, dailininkus Ferdynanda Ruszczycą, Liudomirą Sleńdzińskj ir Jerzy Hoppeną, Stepono Batoro universiteto anatomus Michała Reicherį ir Witolda Sylwanowicziu, architektą Janą Peksza ir jo padėjėją Kazimierzą Wilku (?) 70, restauratorių Stanisławą Lorentza, istoriką Michała Brenszteiną, kultūros veikėją Mieczysławą Limanowskį. Paveikslo kompozicija kelia asociacijas su XVII a. žymiu olandų tapytojo Rembrandto van Rij kūriniu Dr. Nicolaes Tulp anatomijos pamoka (1632, Maurits- 70 Lorentzas rašo, kad neprisimena, koks asmuo konkrečiai buvo vaizduojamas, żr. Stanislaw Lorentz, Album wileńskie, p. 100. Tuo tarpu kataloge Obrazy śmierci vienuoliktas asmuo nurodomas kaip K. Wilkus, žr. Obrazy śmierci, p. 265. huis muziejus, Haga), nors toli gražu meistryste jam neprilygsta. Kwiatkowskio darbo centre matome apšviestus Barboros Radvilaitės palaikus ir kelias prie jų palinkusias figūras - likusieji asmenys skendi šešėliuose, išryškinta tik gotikinė arka antrame plane. Žiūrovo dėmesys nukreipiamas į profesorių Reicherį ir jam už nugaros esantį Lorentza. Kaip ir Rembrandto kūrinyje, susirinkę asmenys stebi atliekamą darbą, tik pora jų žvilgsnius yra nukreipę į tariamą žiūrovą. Kwiatkowskis buvo itin didelis istorinės dailės mėgėjas, neretai tapęs senovine maniera", tad toks Rembrandto kompozicijos schemos adaptavimas neatrodo atsitiktinis. Istorinis karalių kapų atradimas tarsi reikalavo būti {mažintas monumentalioje kompozicijo- 352

3i. Jerzy Hoppenas, Katedros rūsys su Barboros Radvilaitės palaikais, 1933, pop., ofortas, 41 x 36, LDM Jerzy Hoppen, Cellar of Vilnius Cathedral with artefacts of Barbara Radziwiłł, 1933, etching on paper, 41 x 36, LAM jc, menančioje istorinius laikus, panašaus pobūdžio darbų Kwiatkowskis yra nutapęs ne vieną. Tačiau sustingusios dirbtinėse pozose žmonių figūros, perspektyvos ir anatomijos klaidos išskirtinės meninės vertės šiam darbui nesuteikė, [domu yra tai, kad tapydamas šį grupinį reprezentacinį portretą jis nepavaizdavo architekto Kloso, kuris užėmė svarbias vadovaujančias pareigas atliekant arkikatedros remonto darbus bei projektuojant būsimą karalių mauzoliejų. Pasak Lorentzo, tai nutiko todėl, kad Kwiatkowskis tiesiog nemėgo Kloso ir jo neįtraukė į paveikslo kompoziciją, o vietoj to išeksponavo Pekszą 7 '. Kwiatkowskio noras 71 Stanislaw Lorentz, Album wileńskie, p. 100. savaip reprezentuoti istorinį įvykį ir pateikti įsivaizduojamą situaciją kaip tikrovę rodė, kad karalių palaikų atradimas labai greitai tapo meninių interpretacijų objektu. Vilniaus visuomenėje gana greitai pasklido ir įvairios kultūrinio pobūdžio iniciatyvos, savaip reflektuojančios įvykį. Tai literatūriniai vakarai, paskaitos, spaudoje publikuojamos eilės, skirtos Barborai Radvilaitei, ir universiteto studentų rengiami spektakliai šopkos, net draugiški šaržai. Balzukiewiczius buvo vienintelis skulptorius, dirbęs atrastoje Karalių kriptoje. Be Varšuvos kataloge minimos bronzinės Barboros Radvilaitės skulptūros, yra žinomi dar du jo darbai: LDM saugomas Barboros Radvilaitės palaikų gipsinis modelis [37 il] bei arkikatedros požemiuose eksponuojamas Karalių kriptos vaizdas. Ruszczycas dienoraštyje mini, kad Balzukiewiczius taip pat atliko ir rastų palaikų kaukolių išliejas 72. Skulptoriaus darbai atkartojo radinių reljefą, nurodė paviršių aukščio ir pločio santykius. Šie trimačiai modeliai padėjo tiksliau suvokti palaikų išsidėstymą, fiksuoti ne tiek iliuzinį jų vaizdą, kiek perteikti tūrių proporcijas. Balzukiewicziaus darbai praplėtė palaikų atvaizdų galeriją nauju aspektu ir žiūrovams pasiūlė erdvinį vaizdo suvokimą. Dailininkai Vilniaus parodoje pateikė karalių palaikų atvaizdus šalia karališkų insignijų [38-41 il] ir fotografijų. Apžiūrėjus ekspoziciją ir pajutus iš paveikslų sklindančią kerinčią galią" 73, parodos lankytojams buvo siūloma pabūti prie metalinių koplyčios vartelių, už kurių eksponuoti trijų karalių karstai ir urna su Vladislovo Vazos palaikais [42 il.]. Kokius vaizdinius matė XX a. pirmos pusės žiūrovas stebėdamas menininkų kūrinius, nuotraukas? Dar viduramžiais sakyta, kad karalius turi du kūnus - savo mirtingą-ir skausmingą kūną, bet taip pat ir mistinį nežūvantį kūną, tęstinumo už žmogaus gyvenimo ženklą" 74. Kūriniuose svarbus 72 Ferdynand Ruszczyć, Dziennik, p. 640. 73 Wystawa królewska w Wilnie", in: Słowo, 1933, Nr. 240. 74 Jean-Paul Roux, Karalius. Mitai ir simboliai, iš pranc. k. verte Jūratė Žalgaitė-Kaya, Vilnius: Aidai, p. 236. 353

32. Kazimierzas Kwiatkowskis, Vilniaus katedros požemiai, 1931, fanera, al., 50 x 60, LNM, Kęstučio Stoškaus nuotrauka Kazimierz Kwiatkowski, Cellars of Vilnius Cathedral, 1931, oil on plywood, 50 x 60, LNM, photograph by Kęstutis Stoškus 33. Kazimierzas Kwiatkowskis, Aleksandro Jogailaičio kaukolė su karūna, 1931, drob., al., 39,8 x 50, LDM Kazimierz Kwiatkowski, Skull of Alexander Jagiellon with crown, 1931, oil on canvass, 39.8 x 50, LAM 34. Kazimierzas Kwiatkowskis, Karalienės Elžbietos auksuota karūna, 1931, medis, al., 32 x 41, LDM Kazimierz Kwiatkowski, Crown of Queen Elisabeth, coated in gold, 1931, oil on wood, 32 x 41, LAM tampa abiejų karališkųjų kūnų perteikimas - vienas kenčiantis, mirtingas, dūlantis ir virstantis dulke, kitas - politinis karaliaus kūnas, išreikštas per karališkas insignijas, yra tvarus, teigiantis amžinumą ir valdžios tęstinumą 75. Panašūs vaizdai nuotraukose ir kūriniuose buvofiksuojamixix a., kai Krokuvos Vavelio remonto metu 1869 m. buvo atvertas Lenkijos karaliaus Kazimiero Didžiojo kapas. Tuo metu Janas Matejko pagal eskizus sukūrė tapybos darbą Kazimiero Didžiojo kapo vidus. Taip pat 1877 m. Vavelyje buvo nufotografuoti ir nupiešti atidengti Stepono Batoro palaikai. Visi šie įvykiai skatino savitų motyvų atsiradimą amžių sandūros lenkų dailėje, pavyzdžiui, itin populiarūs tapo Kazimiero Didžiojo kaukolės su karūna simboliniai vaizdiniai 76. Kazimiero Didžiojo kapo atidengimas tiesiogiai paskatino ir Stanisławą Wyspiańskj sukurti vieną įspūdingiausių savo darbų - Vavelio vitražui skirtą projektą Kazimieras Didysis (1901). Šis darbas kartu su kitais dviem Wyspiańskio vitražo projektais Šv. Stanislovas bei Henrikas Pamaldusis buvo eksponuojamas 1903 m. Ruszczyco iniciatyva surengtoje Ars parodoje Vilniu- 75 Plačiai išanalizuotas dviejų karaliaus kūnų motyvas viduramžių politikoje Ernsto II. Kantorowicziaus monografijoje Du karaliaus kūnai. Žr. Ernst И. Kantorowicz, Dwa ciała króla. Studium ze średniowiecznej teologii politycznej. Warszawa: Wydawnictwo naukowe PWN, 2007. 76 Obrazy śmierci, p. 106. 351

35. Kazimierzas Kwiatkowskis, Barboros Radvilaitės palaikai, 1931, fanera, al., 63 x 94, LDM Kazimiere Kwiatkowski, Artefacts of Barbara Radziwiłł, 193t, oil on plywood, 63 x 94, LAM je 77. Tuo metu ekspresyviai ir simboliškai traktuojamas palaikų natūralizmas liko žiūrovų nesuprastas: Žalias Kazimiero skeletas, žemės geltonumo Stanislovo kaukolė, iš susivijusių klosčių kylančios Henriko Drąsiojo rankos - milžiniškos, baisios - tikriausiai turi simbolizuoti kažkokį memento". Bet kokį?" 78. Žiūrovai stebėdami tiek Wyspiańskio Kazimiera Didįjį, tiek po trisdešimties metų Karalių kriptoje sukurtus darbus atsidūrė mirties vaizdinių akistatoje. Šiuolaikinis vaizdo teoretikas Hansas Beltingas teigia, kad mirties įvaizdis šiuolaikinėje visuomenėje tapo toks įprastas, 77 Plačiau apie Ars parodą Vilniuje zr.: Laima Laučkaitė, Vilniaus dailė XX amiiaus pradiioje, Vilnius: Baltos lankos, 2002, p. 26-30. 7H Hoi'icza. Wystawa Sztuki" w Wilnie, in: Zycie i sztuka, 1903, Nr. 18. Plg. Laima Laučkaitė, Vilniaus dailė, p. 28. kad mūsų patirtis su mirusiųjų atvaizdais neteko savo buvusios vertės apskritai 79. Tačiau XX a. pirmoje pusėje mirusiųjų atvaizdai dar nebuvo tiek išpopuliarėję, kad taptų masiniu reiškiniu. Tiesa, nuo XIX a. vidurio vis dažniau imta fotografuoti garsių asmenų pomirtinius portretus, tačiau Vilniaus tarpukario fotografijoje ir dailėje mirties tema apskritai buvo itin retas reiškinys. Be kurtų Karalių kriptos vaizdų, dar žinomos Boleslavuos ir Edmundo Zdanovvskių bei Jano Bulhako darytos Vilniaus dominikonų Šv. Dvasios bažnyčios požemyje palaidotų kūnų nuotraukos. XIX a. - XX a. pirmoje pusėje žymių žmonių mirties atvaizdai buvo siejami su piligriminėmis kelionėmis prie mirusiųjų 79 Hans Helling, Image, Medium, Body: Л New Approach to Iconology", in: Critical Inquiry, Vol. 31, No. 2, 2005, p. 307. 355

36. Kazimierzas Kwiatkowskis, Prie Barboros Radvilaitės palaikų, 1933, drob., al., 150 x 220, Varmijos ir Mozūrų muziejus. Iš dešinės: stovi K. Michalkiewiczius, F. Ruszczycas, apačioje - J. Peksza, M. Reicheris, S. Lorentzas, L. Sleńdzińskis, M. Brenšteinas, M. Limanowskis, W. Sylwanowiczius, stovi J. Hoppenas, už jo K. Wilkus (?) Kazimierz Kwiatkowski, At the Artefacts of Barbara Radziwiłł, 1933, oil on canvass, 150 x 220, Warmia and Masuria Museum. From right: K. Michelkiewicz, F. Ruszczyć, lower - J. Peksza, M. Reicher, S. Lorentz, L. Sleńdziński, M. Brenstein, M. Limanowski, W. Sylwanowicz, J. Hoppcn, behind him К. Wilkus (?) 37. Bolestawas Balzukicwiczius, Barboros Radvilaitės palaikai, 1931, gipsas, 36 x 18 x 10, LDM, Antano Lukšėno nuotrauka Bolesław Balzukicwicz, Artefacts of Barbara Radziwiłł, 1931, plaster, 36 x 18 x 10, LAM, photo by Antanas Lukšėnas 356

38. Janas Bulhakas, Karaliaus Aleksandro karūna ir kalavijas, apie 1931, LVIA Jan Bułhak, Crown and sword of King Alexander, circa 1931, LSHA 40. Janas Bulhakas, Karalienės Elžbietos insignijos, apie 1933. LVIA Jan Bułhak, Insignia of Queen Elisabeth, circa 1933, LSHA 39- Janas Bulhakas, Karaliaus Aleksandro karūna, apie 1933, LVIA Jan Bułhak, Crown of King Alexander, circa 1933, LSHA 41. Janas Bulhakas, Barboros Radvilaitės insignijos, apie 1933, LVIA Jan Bułhak, Insignia of Barbara Radziwiłł, circa 1933, LSHA kapų, palaikų perlaidojimu jiems tinkamesnėse vietose, pavyzdžiui, gimtojoje žemėje" 80, kitais mirusių- J4 kulto aspektais. Tačiau amžių sandūroje mirusiųjų atvaizdams vis dažniau buvo suteikiamos papildomos prasmės, vyko tokių atvaizdų sekuliarizacija". Jeigu XX a. pradžioje Wyspiańskio pavaizduotas mirusio monarcho sunykęs kūnas dėvintis" karališkas insi- 8o Światłoczułe: kolekcje fotografii w Muzeum Narodowym w Warszawie, Warszawa: Muzeum Narodowe w Warszawie, 2009, p. 22. gnijas sukėlė tikrą kritikos audrą, o pats vitražas nebuvo realizuotas Vavelyje, tai vėliau karališkųjų palaikų atvaizdus linkstama traktuoti kaip istorinę, muziejinę vertybę, tiriamąjį objektą arba simbolį. Taip pat dūlantis karališkas kūnas tampa priemone išgyventi, patirti susiliejimą su praeitimi. Tai rodo, kaip per santykinai nedidelį laiko tarpą pakito miestiečių savivoka. Vilniečiams ypač buvo svarbus rodomų kūrinių dalyvavimo aspektas. Kūrinių dalyvavimas, kaip teigia Beltingas, 357

42. Janas Bulhakas, Laikinas mauzoliejus Vilniaus arkikatedros Valavičių koplyčioje, 1933, LVIA Jan Bułhak, Temporary mausoleum in Wołłowich Chapel of Vilnius Cathedral, 1933, LSHA pilnai realizavosi tik su naujų medijų (fotografijos, kino) išradimu, kai atvaizdai pradeda gyventi kaip realaus kūno analogijos. Atrodo, kad 1931 m. sukurti vaizdai tapo vienintele įmanoma priemone visuomenei gyvai" pamatyti karališkuosius palaikus. Arba, Beltirigo žodžiais tariant, šie atvaizdai tapo tikrų palaikų analogijomis. Galbūt todėl Varšuvoje ir Vilniuje 1931 m. atrastus palaikus pristatančias parodas aptariantys recenzentai menkai akcentavo (kaip tuo metu buvo įprasta) aktualius estetinius aspektus ir didesnį dėmesį skyrė pačios ekspozicijos bei galimo išgyvenimo" faktams. Gauta 2012-10-12 ŠALTINIAI LMAVB RS, f. 318, b. 22109,1.49- LMAVB RS, f. 318, b. 22109,1. 6. LMAVB RS, f. 318, b. 22109,1. 9. LMAVB RS, f. 318, b. 22110,1.43- LMAVB RS, f. 318, b. 22130,1.1-2. LMAVB RS, f. 322, b. 719,1.9. LVIA, f. 1135, ap. u, b. 93,1. 46. LVIA, f. 1135, ap. 12, b. 93,1. 47. LVIA, f. 1135, ap. 12, b. 93,1. 47- LVIA, f. 1135, ap. 12, b. 96,1.12V. LVIA, f. 1135, ap. 3, b. 308. LITERATŪRA Assmann Jan,..Collective Memory and Cultural Identity", in: New German Critique, No. 65, Cultural History/Cultural Studies, 1995. p. 115-133- Bazylika Wileńska, Wilno: Komitet Ratowania Bazyliki Wileńskiej, 193*- 358

Belting Hans, Image, Medium, Body: A New Approach to Iconology", in: Critical Inquiry, Vol. 31, No. 2, 2005, p. 307. Bułhak Jan, Dwadzieścia sześć lat z Ruszczycem, Wilno, 1939. Dobaczewska Wanda, Królewska środa", in: Słowo, 1933, Nr. 233. Echa krytyki. O twórczości Ludomira z Wilna Sleńdzińskiego, Red. i oprać. E. Szulborski, Białystok: Galeria Sleńdzińskich, 2008. Kantorowicz Ernst H., Dwa ciała króla. Studium ze średniowiecznej teologii politycznej. Warszawa: Wydawnictwo naukowe PWN, 2007. Katalog. Wystawa zbiorowa prof. Liudomira Sleńdzińskiego. Wystawa wileńskiego towarzystwa artystów plastyków. Krypta Królewska Bazyliki Wileńskiej'', Kwiecien-Maj, Warszawa: Instytut propagandy sztuki, 1933. Kirkor Adam, Bazylika litewka, Kraków, 1886. Kirkor Adam Honory, Kapai didžių kunigaikščių ir karalių Vilniuje, vertimas iš lenkų k. P. Vileišio, Tilžė, 1898. Kitkauskas Napaleonas, Vilniaus arkikatedros požemiai, Vilnius: Kultūra, 1994. Kitkauskas Napaleonas, Vilniaus katedra, Vilnius: Mintis, 1976. Krypta królewska w podziemiach Katedry. Odnaliezienie zwłok Aleksandra Jagiellończyka, królowych Elżbiety i Barbary Radziwiłłówny. Doniosłe wyniki poszukiwań w bazylicie Wileńskiej", in: Słowo, 1931, Nr. 217. Krypta królewska w podziemiach Katedry", in: Słowo, 1931, Nr. 217 Kurczewski Jan, Kościół zamkowy czyli katedra Wileńska: w jej dziejowym, liturgicznym, architektonicznym i ekonomicznym rozwoju I na podstawie aktów kapitulnych i dokumentów historycznych, opracował X. J. Kurczewski, Wilno, 1908-1916,3 d. Landsbergis-Žemkalnis Vytautas, Iš atminties ekrano: rašyta ir pasakota, Vilnius: Versus Aureus, 2010. Lauckaitė Laima, Vilniaus dailė XX amžiaus pradžioje, Vilnius: Baltos lankos, 2002. Lietuvos fotografijos istorija, t. 6: Jan Bułhak. Vilnius, III knyga, sudarytoja Jūratė Gudaitė, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2011. Lorentz Stanisław, Album wileńskie, Warszawa: Państwowy Instytut Wydawniczy, 1986. Lorentz Stanisław, Groby Królewskie w Wilnie", in: Kurier Wileński, 1933, Nr. 231. Mūsų Vilnius, Kaunas, 1931, Nr. 28 (66). Obrazy śmierci w sztuce polskiej XIX i XX wieku, Katalog wystawy w Muzeum Narodowym w Krakowie, Kraków: Muzeum Narodowe w Krakowie, 2000. Roux Jean-Paul, Karalius. Mitai ir simboliai, iš prane. k. vertė Jūratė Žalgaitė-Kaya, Vilnius: Aidai. Ruszczyć Ferdynand, Dziennik, t. 2: IV Wilnie, Warszawa: Drukarnia Kolejowa, 1996. Sylwanowicz Witold, Konscrvacja szczątków królewskich z Bazyliki Wileńskiej. Odbitka z Pamiętnika XIV zjazdu Lekarzy i Przyrodników Polskich w Poznaniu. Poznań, 1933. Sulimczyk, Dawne pomniki królewskie w Wilnie oraz ich projekty", in: Słowo, 1931, Nr. 225. Sulimczyk, W Bazylice Witcnskicj", in: Słowo, 1931, Nr. 193. Światłoczuła kolekcje fotografii w Muzeum Narodowym w Warszawie, Warszawa: Muzeum Narodowe w Warszawie, 2009 Święch Zbigniew, Klątwy, mikroby i uczeni, t. 2: Wileńska klątwa Jagiellończyka, Kraków: Wydaw. Wawelskie, 1994. Wallis Mieczysław, Sztuka, która jest treścią życia", in: Express Poranny, 1933 04 23. Wilkus Kazimierz, Odkrycie grobów królewskich w katedrze wileńskiej", in: ser. Studia do Dziejów Wawelu, t. 5, Kraków: Zamek królewski na Wawelu, 1991. Wilkus Kazimierz, Odkrycie grobów królewskich w katedrze wileńskiej" in: Wilno-Wileńszczyzna jako krajobraz i środowisko wielu kultur, Białystok: Towarzystwo Literackie im. Adama Mickiewicza, 1992. Wystawa królewska w Wilnie", in: Słowo, 1933, Nr. 240. Wywiad z Ferdynandem Ruszczycem", in: Świat, 1932, Nr. 7. Wrażenie w mieście", in: Słowo, 1931, Nr. 217. Zahorski Władysław, Katedra Wileńska, Wilno, 1904. Žalnora Aistis, Miežutavičiūtė Vitalija, Michalas Reicheris ir anatomija Vilniuje 1919-1939", in: Medicinos teorija ir praktika, 2011,1.17 (Nr. 1), p. 132-138. DISCOVERY OF THE ROYAL ARTEFACTS IN VILNIUS CATHEDRAL: COLLECTION OF IMAGES Algė Andriulytė KEYWORDS: Royal artefacts, Vilnius Cathedral, Vladislav Vaza, Alexander Jagiellon, Barbara Radziwiłł, Elisabeth of Habsburg, Vilnius art of the ist half of the 20* c, Vilnius photography of the 1" half of the 20 th c. SUMMARY In April 26,1931 the rising river Neris had flooded a part of Vilnius and brought wreckage to the city: embankments had been destroyed, buildings damaged, parts of the inhabitants were evacuated, and a cholera outbreak was feared. One of the most famous architectural monuments of the city - Vilnius Cathedral suffered a great deal of damage. After the flood subsided one of the main concerns of the citizens was to save the Cathedral from completely falling down. In July 17,1931 on the initiative of Vilnius Voivode Zygmunt Beczkowicz and Vilnius Archbishop Romuald Jałbrzykowski a Vilnius Basilica Preservation Committee was established. In the beginning of August systemic geological, archaeological and architectural research commenced, which was used as a basis for 359