ISTORINIO KOSTIUMO REKONSTRUKCIJA: ILIUZIJOS IR ISTORINĖ TIKROVĖ

ACTĄ ACADEMIAE ART/UM VILNENSIS 131 2003 ISTORINIO KOSTIUMO REKONSTRUKCIJA: ILIUZIJOS IR ISTORINĖ TIKROVĖ Rūta Guzevičiutė Lietuvos istorijos institutas Kražių g. 5 LT-01108 Vilnius lii@takas.lt Tyrimo objektas - Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų istorinis kostiumas. Tikslas išsiaiškinti šio apdaro tipo savitumus, išnagrinėti abipusį Rytų ir Vakarų kontakto poveikį, vengiant iliuzorinės tiesmukos orientacijos vien į Europą. Tyrimo metodai: istorinis lyginamasis, tipologinis, sisteminis, retrospekcija. Išvados. Tirdami drabužius, galime atkurti savo krašto kultūrinių kontaktų kelius. Istorinis LDK bajorijos kostiumas yra vieningo orientalistinio pobūdžio, išskyrus tas retas išimtis, kai Europoje studijuojantys didikų vaikai pasirinkdavo to krašto madas. Poreikis tapti savais tarp svetimų vertė laikinai atsisakyti krašto tradicijų, tačiau grįžus namo svetimo tarp savų savijauta skatino vel veikiai persiorientuoti. Raktažodziai: kostiumologija, etnologija, kostiumo istorija, Rytai ir Vakarai, lyginamoji analizė. Kostiumo forma tėra išorinis sudėtingos esmės apvalkalas. Apdarą formuoja vienos ar kitos epochos kultūriniai veiksniai. Jais skirtingais periodais gali būti įvairūs tuometinės ideologijos faktoriai: religija, filosofinės nuostatos, menas, pastaraisiais šimtmečiais mokslas, technologijos, ryšys su gretimomis ir tolimesnėmis kultūromis, ekonominės realijos. Tad kostiumo formą lemia epocha, visos jo permainos taip pat susijusios su epocha. Žmogaus drabužiai atitinka gyvenamą laikotarpį, nes kostiumas tai epochos produktas, standartas, kanonas, nuostata, kaip dera tuo laikotarpiu atrodyti, ką vilkėti, kaip pritapti prie likusios visuomenės dalies, socializuotis; net galimybė parodyti keliamą maištą prieš oficialią, tuo metu kanonizuoto kostiumo nuostatą, t.y. priešprieša, siekis / pav. 1994 m. Saulės Urbanavičienės straipsnyje pateikta XV a. galvos dangos rekonstrukcija kelia pagrįstų abejonių dėl apskritų plokščių segių pritaikymo funkcionalumo. Liaudies kultūra, 1994/6, p. 10 pasirinkti drabužius pasitelkus tos pačios visuomenės fantazijos galimybes. Stilistinės skirtingų istorinių epochų vakarietiško kostiumo priešstatos kur kas raiškesnės, nei tos pačios stilistinės epochos apraiškos įvairių 39

Europos šalių vieningo stiliaus apdaruose. Iš siūlomų dėvėti apdarų skalės galima susidaryti iliuziją, jog įmanoma visiškai savarankiškai pasirinkti vienokį ar kitokį drabužį, bet jo pavidalas, faktūra, tekstūra, spalva, forma yra susiję su konkrečiu gyvenamuoju laikotarpiu ir nuo jo priklausomi. Vakarietiškoje kultūroje, pagrįstoje nepailstamu vyksmu, kostiumo stilistinė kaita klostosi kitaip nei Rytuose, čia idėjų kilimo ir realizacijos procesai yra nepalyginti lėtesni, o tradicijų tęstinumas žymiai patrauklesnis už naujoves. Lietuvos istorinis kostiumas susiklostė rytietiškos ir vakarietiškos aprangos sistemos sandūroje. Ikonografinė ir archeografinė medžiaga liudija, jog iki XVIII a. pabaigos rytietiškas pradas vyravo mūsų krašto aprangoje. Bet europietiškas vyriško ir moteriško kostiumo lytinis demorfizmas nulėmė tai, jog Lietuvoje, kaip ir kitose Europos valstybėse, skirtingų lyčių aprangos priešprieša perteikta net orientacija į skirtingas pasaulio puses (moterų - į Vakarus, vyrų - į Rytus). Lemiamos įtakos tam apdarų pavidalui, kuris susiklostė mūsų krašte XVI a., turėjo LDK geopolitinė padėtis, čia tradiciškai įtekmės iš Rytų buvo išplovusios" gilesnę vagą, nei, kad ir patrauklūs, bet nepakankamai svarūs vakarietiškos kultūros impulsai. Susiklosčiusi sarmatiška ideologija suteikė formaliam aspektui moralinį pagrindą, tad sarmatišką arba rytietišką kostiumą imta ne tik visuotinai dėvėti, bet ir didžiuotis juo prieš kitas Europos valstybes. Europietiško atgimimo pėdsakai buvo nežymūs LDK bajorijos daugumos aprangos kultūroje: renesanso kostiumas pirmiausiai pakeitė valdovų apdarą ir (kai kuriais aspektais) moterų drabužius. Iš esmės XVI a. LDK bajorų kostiume vyravo sarmatizmas, tapęs, be kitų elementų, pagrindu suvienyti etniniu požiūriu nevienalytį kraštą į vieningą valstybę. Sarmatizmo požymiai, orientalizmas akivaizdūs kostiume - jis buvo ne tik daiktas, buities elementas, bet ir kultūros dalis meno kūrinys, veikiamas epochos stilių labiau ir apčiuopiamiau, nei kitos sritys. Pakankamai vientisos bajorijos fone valdančiojo elito kostiumas, išsiskiriantis renesanso mados vyravimu, valdovų polinkis į europietiška kultūrą tapo jų socialinės svarbos, prestižo ženklu. Kartu tokiu būdu elitas atsiribojo nuo kitų išoriniu kostiumo barjeru: jų kostiumas - tai puošmena, privilegija, socialinio išskirtinu- 2 pav. 'Turkų lengvosios kavalerijos raitelio opončios susegimas labai stambiomis sagomis guzais" atrodo kur kas įtikinamesnis. Majda Т., Mrozowska A. Tureckie stroje i sceny rodzajowe z kolekcji króla Stanisława Augusta. Warszawa, 1991, [>. 105 mo priemonė, renesanso stiliaus atspindys. Savo raiškos kostiumo dėka principas - parodyti kiekvienam savo vietą, apriboti visuomenės elgseną tam tikrais luominiais socialiniais santykiais buvo vienas seniausių ir veiksmingiausių. Kitas visuotinis prestižinio kostiumo poveikio principas - tapatinti save su reikšmingu kitu žmogumi, pamėgdžiojant jo kostiumą, iš esmes nusako mados sklaidos mechanizmo veikimą. Madingas, atitinkantis europietiškus kanonus kostiumas demonstravo epochos skonį ir jo valdžią žmogui, nes buvo kartu ir plastinė laikotarpio idealo raiška. O europietiški idealai ir kanonai nesutapo su rytietiškais, netgi buvo jų priešprieša. Taigi valdančiajam luomui, vilkinčiam vakarietišką kostiumą, buvo lengviau išsiskirti. Štai Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas jaunystėje vilkėjo brangius, su fantazija, sko- 40

3 fav. Stepono Batoro apranga: virš raštuoto žipono trumpomis rankovėmis (lelija Besala J. Stefan Batory. Warszawa, 1992 4 Įiav. 1605 m. husaras, užsimetęs ant pečių leopardo kailį su pritvirtintais prie balno sparnais Cichowski J., Szulczynski A. Husaria. Warszawa, 1977, p. 24 ningai pasiutus europietiškus drabužius: jo apdarų rejestre vytauja trumpi itališki rūbai, apdarai, pamušti lūšių kailiais, sajanai, koletai (trumpi odiniai drabužiai jodinėti), vokiški rūbai, oberuchai (platūs viršutiniai apsiaustai, pamušti užsienietišku avikailiu ir papuošti juodos šilkinės virvelės pynėmis). Rejestre minimi taip pat apsiaustai nuo lietaus, gobtuvai prie kelioninių drabužių, kelnės medžioklei, pamuštos vilko kailio pivais. Be kailinių iš kiaunių kailiukų, atskirai įvardijama apykaklė, diržai, kalitos (kapšeliai arba prie diržo pritvirtintos piniginės), be to, - marškiniai, nosinės ir 1.1. Renesanso valdovas privalėjo paisyti realijų to krašto, kuriame atgimimas darė įtaką tik visuomenės viršūnėms. Atiduota duoklė sarmatiškai rengimosi manierai, populiariai XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje: lenkų kostiumologų teigimu, pirmai rytietiškai madai, pasiekusiai Lenkiją XIV a. pabaigoje, poveikį darė Lietuva ir Rusija. Žygimanto Augusto apdarų sąraše aptinkame 2 ilgas gazukas (keičiančias žiponą), prie kurių prisiūta po 23 kilpas, matyt, plonas ir nedideles, nes šiems dviems apdarams prisireikė tik 46 kilpų, pagamintų iš 4 lotų (svorio matas) šilko; persiškus apdarus; vilnonius arba sabalais pamuštus su šešiomis eilėmis kilpinio susegimo giermakus; župicas; žiponus; kobicniakus; kaftanus be rankovių, pamuštus ame/.ynu; persiškus kabatus; skrandas iš sabalo, leopardo, elnio, lūšies, vilko, juodosios lapės kailių. Karališkoji delija su trimis poromis dvipusių kilpų priekyje buvo pasiūta iš pilko damasto; kartu su ja 5 medžioklinės delijos dvariškiams iš pilkos gelumbės, pamuštos pigesnio lapių kailio 41

kojelėmis. Ypatingą grupę sudarė vadinamasis husariškas apdaras iš juodo aksomo, pamuštas sabalais, su 18 eilių kilpinio susegimo, apvedžioto galionu; husariškas dolomanas, husariškas apavas; husariškos juodo aksomo kepurės, siuvinėtos aukso ir šilko siūlais 3. Realiu husarijos įkūrėju jungtinėje Respublikoje laikomas Steponas Batoras, nors pirmas žodžio gusar paminėjimas aptinkamas XIV a. serbų caro Stefano Dušano teisyne ir reiškė raitą karį. To paties šimtmečio pabaigoje Vengrijos valdžion pateko dalis Serbijos, ši veikiai perėmė raitininkų organizacijos principus, pasisavindama net ir pavadinimą huszar (vengr. husz 20; huszonegy 21), kuris reiškė vienas iš dvidešimties", nes vengrų bajorų kavalerija buvo padalinta į kuopas po 20-25 raitelius 4. 1576 m. Stepono Batoro universalu husarai buvo pripažinti Respublikoje specialiu kariuomenės tipu karališkoje gvardijoje. Jo laikais husarai sudarė 85 % armijos kavalerijos. Batoras žadėjo pirmenybę urėdijose tiems husarams, kurie ištarnaus ne mažiau kaip šešerius metus. Jo tikslas kariuomenės monolitiškumas, vientisumas, todėl ir husarų amuniciją, ir aprangą siekta vienodinti, nors vienodos uniformos dar nebuvo. Be tiesioginės kovinės, husarija dar atliko ir reprezentacinę funkciją, pvz., dalyvaudavo iškilmėse, paraduose, stovėdavo garbės sargyboje. Užsieniečiai mūsų husarus yra pavadinę gražiausiais rateliais Europoje: parinkti išvaizdūs žmonės, puikūs žirgai, puošnūs apdarai bei patvarūs šarvai 6. Ypatinga puošmena, kuria išsiskyrė jungtinės Respublikos husarai (ji galėjo būti nusižiūrėta iš Serbijos husarų ir turkų ratelių - tokios neturėjo Europos šalių kariuomenės), - tai sparnai. Jie galėjo būti pritaisyti prie husaro šarvų ar balno: taip iškilmingo Kotrynos Habsburgaitės priėmimo metu husarų pečius dabino sidabriniai šarvai, o Henriko Valua priėmimo metu - grifų plunksnų šarvai. Dažniausiai šarvus gamino iš erelių ar grifų plunksnų su sidabriniais aptaisais. Ginklanešių sparnams naudotos gervių, gandrų ir kitų stambių paukščių plunksnos. Juos gamindavo nagingos meistrės, XVI a. vadinamos penarum structpres, peunificeš''. Vėjo plevenamų sparnų šiugždesys veikė savotiškai ekstatiškai, kaip ir didžiulių būgnų katilų" skleidžiami duslūs dūžiai. Jie buvo naudojami psichologinės atakos metu priešininko žirgams baidyti, kelti mistinę paniką svetimoje stovykloje 150-200 raitelių eskadronai dviem eilėmis, beveik siekdami vienas kitą, atakuodavo priešininką. Husarų šarvai būdavo puošiami liūto, tigro, lūšies, leopardo, panteros arba žemesnės kategorijos lokio ar vilko kailiu. Kailiai, pamušti karmazininiu damastu, būdavo permetami per kairįjį petį ir ant krūtinės arba po kaklu susegami šių žvėrių nagais arba paauksuotomis sąsagomis. Kartais vietoje kailių naudojami specialūs kilimai tam tikras mantijos tipas. Lengvoji kavalerija vilkosi lengvesnius šarvus arba pusšarvius: geležinius kaptonus, antrankovius, pirštines. Iki XVI a. vidurio ir vėliau husarai ne visuomet naudojosi šarvais. Keliuose aprašuose teigiama, jog tuomet jiems grėsė pavojus būti supainiotiems su totoriais 8. Politiniame gyvenime bajorija faktiškai konfliktavo su aukščiausia valdžia valdovu, įstatymiškai įteisindama aukso laisves". Tokią priešpriešą ji siekė parodyti ir pasirinkusi sarmatišką ideologiją bei jos formalią raišką vilkėdama sarmatišką kostiumą ji laikėsi savitesnių, nei tuo metu visuotinai priimti Europoje idealų ir principų. Suvokdama, kad užima ypatingą geopolitinę padėtį tarp krikščioniškų Vakarų ir musulmoniškų Rytų, bajorija, viena vertus, auklėta renesanso sugrąžintais antikiniais pavyzdžiais, vienijosi į tam tikrą, formaliai tarpusavyje laisvų žmonių kastą, pritariančią įmanomam demokratizmui, brolybei ir laisvei. Reali demokratizmo raiška - vienatipio visam luomui kostiumo vilkėjimas, nepaisant etnines ir konfesinės priklausomybės. Tokioje margoje valstybėje, kokia tapo antrojoje XVI a. pusėje jungtinė Respublika, bajorijos luomo kodeksas ir jo dalis - savitas kostiumas vienijo valstybę. Idėjiškai priešindama save su Rytais, bajorija save kildino iš Rytų (pasak sarmatiškos kilmės teorijos, jos ištakos siejamos su šiaurinėmis Juodosios jūros pakrantėmis). Taip buvo pateisinamas ir iš Rytų atėjusių drabužių vyravimas aprangoje. Realiu rytietiškumo pagrindu aprangoje tapo dar Kijevo Rusios bizantiškasis paveldas, kuris virto besiformuojančios Lietuvos valstybės kostiumo pagrindu. O panieka vakarietiškos bajorijos keliaklupsčiavimui prieš betampančius absoliučiais valdovus kėlė panieką ir jų apdarams. Įsivaizduodami esą paskutiniaisiais riteriais, katalikybės bei Europos vaduotojais, vietiniai bajorai pasirinko kontrastingą ištižusiai" europietiškai diduomenei apdarą. Tokia bent jau buvo jų nuostata. 42

Kita vertus, geopolitinė padėtis, nuolatinių karų ir antpuolių pobūdis lėmė, kad šioje teritorijoje vyravo rytietiška apranga tokios dėvėsenos arealas tęsėsi iki pat Karpatų kalnų, atidalydamas sarmatiškai vilkintį pasaulį nuo vakarietiško. Tokiu būdu Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė atsidūrė šio arealo centre. Visuotinis sarmatiško kostiumo paplitimas šioje didžiulėje teritorijoje, archaiški jo pavidalai rodo turėjus ir mūsų ir kaimynų kraštuose senas dėvėjimo tradicijas, jau ankstesniais amžiais tapusias papročiu vilkėti orientalistinio pobūdžio apdarą. Tikėtina, kad ir šio tipo devesena pamažu, nors ir labai lėtai, ir todėl mažai pastebimai kito vienų kostiumų formos tapo nebemadingos, jas išstūmė moderniškcsnės - prie pokyčių prisidėjo ir kai kurie stiprūs išoriniai veiksniai. Stiprėjant Rusijai, pakitęs LDK valstybinės orientacijos pobūdis nuo mėginimo dar labiau prasiplėšti į Rytus, gyvybiškai svarbią orientaciją į Vakarus, siekiant išlikti, nenumaldomai verte keisti net ir kostiumą. Si kaita galėjo vykti dėl reikšmingų visai valstybei impulsų. Vienu jų galėjęs būti ir Jogailos suartėjimas su Lenkijos dvaru, nors jo atstovaujamos valstybės didesnė dalis buvo išsidėsčiusi Rytuose, todėl ir šis kraštas daugiau darė įtakos kostiumo sferai. Kitu veiksmingu impulsu galėjo tapti Stepono Batoro valdymo laikotarpis, kai šalia naujoviškų apdarų iš Vengrijos, tapusios Osmanų imperijos dalimi, vietiniai sarmatiški kostiumai atrodė pernelyg archajiški ir kilo poreikis juos bent kiek atnaujinti (kaip pagrindas išliko lytietiško tipo apdaras). Viena vertus, būdamas išvaizdus vyras, kita vertus, griežtas karys, Steponas Batoras tarsi ir nesilepino puošniais drabužiais. Bet apranga buvo tiek sureikšminta tais laikais, jog jis privalėjo rūpintis savo išvaizda. Jo apdarų rejestre aptikta: purpuro kobieniakas, pamuštas aukščiausios rūšies sabalais su vienu šilkiniu kilpiniu susegimu; atlasinis raudonas žiponas, pamuštas ruda kitaika su raudono šilko sagomis; raudono damasto, stambiaraštis karmazininis žiponas, žalia kitaika pamuštas; rudas damastinis žiponas, permaininga kitaika pamuštas; raudono šariato kobieniakas, raudonu atlasu iki pusės pamuštas; pilka delija iš turkiško milo, pamušta žaliu atlasu; raudono šariato delija ilgomis siauromis rankovėms, pamušta raudonu atlasu; šariato puskobieniakas, pamuštas geriausios rūšies sabalais; šviesiai pilkas giermakas iš grobryno ar kanauso, pamuštas vidutinės kokybės sabalais; raudonas karmazininis damasto žiponas; raudona pusiaušarlato delija trumpomis rankovėmis, raudonu damastu pamušta; mėlynas puskobieniakas su sagomis iš tempto aukso gijos; damastinis žiponas; šariato delija trumpomis rankovėmis; delija trumpomis rakovėmis be apykaklės, raudono šariato, pamušta sabalais; mėlyna medžiotojo delija trumpomis siauromis rankovėmis; raudonas šariato kobieniakas, pamuštas damastu; lūšies kailio kailiniai mėlynu viršumi; delija su apykakle, pamušta lūšies kailio pilvais ir šonais; nauja sabalų skranda bebro kailio apykakle; raudono šariato puskobieniakas, pamuštas sabalais ir 1.1. Portretuose Steponas Batoras paprastai vaizduojamas vilkintis ilgą, ligi kulkšnių, platėjančią į apačią, trapecijos formos, gilaus purpurinio atspalvio gelumbės delija trumpomis rankovėmis. Po ja - gėlėto blizgančio damasto žiponas ilgomis rankovėmis. Delija, deliura ir telej, telet tai drabužio ir audinio pavadinimai, kildinami iš turkiško tellu, teilt, reiškiančio nepaprastai prabangų audinį, ataustą tempto aukso gijomis. Manoma, kad turkiškas apdaro pavadinimas reiškė didelės apimties, plačiomis rankovėmis viršutinį apsiaustą, pasiūtą taip, kad jo nenusivelkant galima būtų atlikti religines apeigas, nusiplauti rankas 9. Mūsų delija, kurią vadino ir deliura, buvo nupjautos opončios kirpimo, pamušta lūšių kailio nugarėlėmis ar kitu kailiu, ir apykaklė turėjo būti juo padengta; kuo didesnė, tuo puošnesnė" 10. Dėl atsiradusio hipertrofuoto apykaklės dydžio vėlesniais laikais buvo juokaujama, jog neaišku, ar apykaklė prie delijos, ar delija prie apykaklės priduriama; be to, pastebėta, jog apykaklės tampa svarbios, lenkiamasi joms, o ne asmenybėms 11. Aprašant delija, paminėta opončia tikėtina, jog tai iš turkų (japunča) perimtas kelioninio apsiausto pavadinimas 12. Kitame šaltinyje delija aprašoma kaip apdaras nuo lietaus, kobieniakas 13. Apie opončia rašo: Šlėkta dėvėjo opončias karmazinines, damastu ar melsvu atlasu pamuštas, tokio kirpimo kaip kieriejos (dar vienas skolinys iš turkų) su prisiūtu gobtuvu galvai nuo lietaus uždengti. Dėvint pirminio kirpimo opončia be liemens (nekirptą per liemenį), nors ir karmazininę, įeiti į kambarį buvo nepriimta" 14. Tokiu būdu gausybė pavadinimų susipina, apibūdindami tik vieną dėvėtų viršutinių apdarų. Tikėtina, 43

jog ši įvairovė susijusi su kirpimo, pritaikymo ir dėvėtojų hierarchijos kaita. Stepono Batoro dėka delija tapo įteisinta kaip aukščiausios valdžios simbolis, pakeitęs viduramžių iš renesanso epochos perimtus kailinius. Priešingai nei kailiniai, delija būdavo kiek prigludusi viršutinėje dalyje ir ligi liemens susegama. Klubų srityje delijoje būdavo daromos dvi simetriškos lygiagrečios vertikalios angos, panašios į kišenes (kaip tik tuo metu europietiškame kostiume pirmą kartą įsiuvamos kišenės). Pro kairiąją būdavo iškišamas puošnus kardo, kabinamo ant apačioje vilkimo žipono, po minkštu diržu pritvirtintų kardasaičių, efesas. Trumpos delijos ir deliuros nuo kierėjų skyrėsi kiek įimtu liemeniu. Dar vėliau jos buvo pervadintos čiujomis, nors forma ir nepasikeitė. Ciujos pavadinimas kildinamas iš tiurkiško čoha, čoku, čuka, reiškiančio gelumbę. Kirpimas aprašomas kaip tiesus, chalatinis, be apykaklės ir atvartų, su kailio ar kito audinio apdaila aplink kaklą ir rankogalius 15. Įdomu, kad delijos, XVI a. žibėjusios auksu, XVIII a. jau buvo siuvamos iš medvilnės ir dėvimos ne aukščiausio luomo, o žemiausio 16. Žiponas, pavaizduotas Stepono Batoro portrete, susegtas daugybe smulkių, pailgintos formos sagų, savo pavidalu primenančių erškėtrožės vaisių. Paprastai žiponas trumpesnis už delija. Buvo žinomi ir visai trumpi žiponai, vadinami dolomanais. Ziponai, delijos, dolomanai randami ir Žygimanto Augusto drabužių sąraše 17. Dolomanais vadintos husariškos striukės. Turkijoje (iš čia kilęs žodis) pavadinimas dolaman, dolama reiškė ilgą apdarą siauromis rankovėmis, surištomis po alkūnėmis. Vasariniams dolomanams naudoti šilkiniai audiniai ir atlasas, žieminiams gelumbė ir aksomas. Janyčarams šis drabužis buvo paradinis, neskirtas karo veiksmams 18. Iš apdarų, imtų dėvėti Stepono Batoro laikais, išsiskiria kobieniakas apsiaustas kelionėms, darganai, medžioklei. Juos siuvo iš gelumbės ir susegdavo po kaklu viena kilpa su guzu (stambia saga). Kobieniakas buvo trumpas, platus viršutinis apsiaustas, galėjęs būti be apykaklės ir trumpomis rankovėmis, priminti peleriną. Jo vengriškas pavadinimas kopenyeg pasiskolintas iš turkiško kepenek. Kaip lietpaltis vilkimas kobieniakas būdavo pamušamas vilnoniu audiniu, dažniausiai prastesnės kokybės kiru. Be įprasto ilgio kobieniakų ligi kelių, būdavo dėvimi ir žymiai trumpesni, vadinami puskobieniakais. Dar vienas drabužis, išsiskiriantis Stepono Batoro apdarų sąraše, giermakas. Juos siuvo iš gelumbės, šilkinių audinių ir pamušdavo įvairiais kailiais. Be to, giermakai, kaip ir delijos, turėjo dideles kailines apykakles, dengiančias pečius. Buvo siuvami su ilgomis, siaurėjančiomis rankovėmis, kartais turinčiomis tam tikrą pusapvalį vožtuvą", dengiantį ranką iki krumplių ir atliekantį panašią apsauginę funkciją kaip pirštinė. Giermako kraštas būdavo apsiuvamas dekoratyviniu šilkiniu varsčiu, o virvelinis susegimas susidėjo iš šešių eilių galiono pynių ir sagų. Šio apdaro istorija siekia senesnius, nei Stepono Batoro laikus. Jo pavadinimas dar Jogailos laikais perimtas iš Rytų, turkiško bei totoriško žodžio armiak. XVI a. Gvagninis rašė apie giermaką: Maskvoje dėvimi apdarai net iki kulkšnių ilgumo, iš vilnos, gelumbės, jie vadinami giermakais". O XIX a. pirmojoje pusėje Golębiowskis konstatavo: Šiuo metu tas pavadinimas ir tas drabužis, kuris kadaise puošė Lenkijos didikus, beliko vien rusų liaudies" 19. Archeografinis ir ikonografinis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės palikimas kostiumo srityje tikrai nėra didelis. Bet ir jo pakanka, kad būtų įsitikinta, jog bajorai rinkosi ne vienadienę orientalistinę madą, o šimtmečiais nusistovėjusią rytietiškos dėvėsenos tradiciją, XVI- XVII a. gavusią sarmatiškosios pavadinimą. Apie tai byloja drabužių pavadinimai, atrandami bylų aprašuose. Remiantis jais, pasitelkus lyginamąjį tyrimo metodą : įmanoma atkurti net archajiškiausias rūbų formas. Rytietiškos ir europietiškos tradicijos susipriešinimas kostiume atskleidžia nuoseklią LDK geopolitinit orientyrų kaitą, ne tokią sparčią, kaip to buvo tikėta si: archajiškiausių apdarų formos keitėsi šimtmečiais. Atmesti ar išmesti šį mūsų kultūros raidos etap; reikštų išeliminuoti didesnį LDK istorijos sluoksnį be kurio neįmanoma nei praeities retrospektyva, ne ateities perspektyva, nes tik stereometrinio vaizdo pil numo dėka galima suprasti nūdieną. 44

Nuorodos ir paaiškinimai! Golįbiowski L. Ubiory w Polszcze od naidawnieiszych czasów aż do cwil obecnych. Warszawa, 1830, s. 20. 2 Gutkowska-Rychlewska M. Historia Ubiorów. Wrocław-Warszawa-Krakow, 1968, s. 395. 3 Golębiowski L. Min veik., 1830, s. 19. 4 Gloger Z. Encyklopedia staropolska. Warszawa, 1985. Przedruk fotooffsetoivy wydania z 1900-1903, t. 2, s. 287. 5 Cicchowski J., Szulczynski A. Husaria. Warszawa, 1981, s. 13. ' Gloger Z. Min. veik., 1985. Przedruk fotooffsetowy wydania z 1900-1903, t. 3, s. 290. ' Ten pat. t. 4, s. 245. 8 Ciechowski J., Szulczynski A. Min veik., 1981, s. 13. 9 Gloger Z. Min veik., 1985. Przedruk fotooffsetowy wydania z 1900-1903, t. l, s. 312. 10 Golcbiowski L. Min veik., 1830, s. 143. 11 Gloger Z. Min. veik., 1985. Przedruk fotooffsetowy wydania z 1900-1903, t. l, s. 312. 12 Golebiowski L. Min. veik., 1830, s. 98. 13 Gloger Z. Min. veik., 1985. Przedruk fotooffsetowy wydania z 1900-1903, t. 3, s. 294. 14 Ten pat., t. 3, s. 294. 15 Кирсанова P. M. Костюм в русской художественной культуре. Москва, 1995, с. 318. 16 Gloger Z. Min. veik., 1985. Przedruk fotooffsetowy wydania z 1900-1903, t. 1, s. 312. Golcbiowski L. Min. veik., 1830, s. 19. 17 Gloger Z, Min.veik., 1985. Przedruk fotooffsetowy wydania z 18 1900-1903, t. 2, s. 10. Ten pat., r. 2, s. 184. Gauta 2003-06-23 THE RECONSTRUCTION OF HISTORICAL COSTUME: ILLUSIONS AND HISTORICAL REALITY Rūta Guzevičiūtė Summary Only reluctantly we agree that we have deep traditions of East-type wear in the arsenal of our historical costume. To evade this problem, would mean to rely on the romantic illusion, which could only bring sentiments but not historical reality, indicated by the scarce iconographical and archeological costume heritage resources of the Grand Duchy of Lithuania. The materials of trials, testaments, and inventories prove without doubt that in the territory of our land evolved traditions of East-type wears, which do not come up with possible today's corrections in the face of European orientation.