Gegužės 3-iosios Konstitucija: Lietuvos ir Lenkijos užmarštys

Gegužės 3-iosios Konstitucija: Lietuvos ir Lenkijos užmarštys Bumblauskas Alfredas Lenkija švenčia ir mini Gegužės 3-iąją nuo 1792 m. pirmųjų Konstitucijos metinių, o Lietuva priešingai 1792-aisiais iškilmingai pažymėjusi Vilniuje (ką žinome iš LDK bajoro Vincento Marevičiaus aprašymo 1 ), vėliau, ypač virsdama Jaunąja Lietuva (nuo XIX a. pab.) jos neminėjo, atmetė ir užmiršo. Pastarųjų dienų dalies visuomenės priešinimasis įvesti šią datą į atmintinų dienų tarpą tik patvirtina: bent kol kas daliai Lietuvos Gegužės 3-ioji yra svetima. Vis dėlto, pasistengsiu grįsti mintį, kad užmarštys yra būdingos ne tik Jaunąjai Lietuvai, o ir Lenkijai dažnai užmiršusiai ir net šiandien kartais užmirštančiai, kad Konstitucija buvo ne tik Lenkijos, ne tik Lenkijos ir jos kresų, bet ir Lietuvos konstitucija. Istorinė Konstitucijos reikšmė: nuo lenkų prie lietuvių istorikų išvadų Tačiau pirmiausia apie istorinę Konstitucijos reikšmę, ką pagrindė Lenkijos istoriografija, o pastaruoju metu prie jos jungiasi ir Lietuvos. Apibendrinkime žymaus lenkų istoriko Henryko Samsonowicziaus 2 mintimis. Anot jo, XVIII a. pabaigoje atsirado trys garsūs kūriniai, kilę iš europinės civilizacijos: Jungtinių Valstijų Nepriklausomybės deklaracija, Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija Prancūzijoje bei Gegužės 3-iosios Konstitucija Abiejų Tautų Respublikoje. Tai trys dokumentai, atsiradę Lenkijos-Lietuvos valstybės, o ir visos Vidurio Rytų Europos nuosmukio metu. Vidurio Rytų Europa išnyko XIX amžiuje, tačiau visos šio regiono šalys (gal labiausiai Lenkija) egzistavo Europos sąmonėje kaip kovos dėl aukštesniųjų idealų simbolis. Tai mums paliko didžioji romantinė literatūra. Šūkis Paryžiaus gatvėse, turėjęs reikšti kovą už teisingumą ir už tautų laisvę, skambėjo Vive la Pologne! Tai puikiausias idėjos vaidmens pavyzdys, kartu tai, Samsonowicziaus manymu, mūsiškės jaunosios Europos indėlis į europinę civilizaciją. Šiandien ir Lietuvos istorikams 3 jau aišku, kad: 1 Marewicz W. I. Opis iluminacji w dniu 3 maja r. 1792 na przedmieściu wileńskim ku Łukiszkom idąc na ulicy Podgórskiej pod numeriam 465, w chołupie Wincentego Ignacego Marewicza Rotmistrza Wtwa Trockiego. [Wilno, 1792]. Prieiga per internetą: http://www.pbi.edu.pl/site.php?s=njfmzjvkyzkwoty4&tyt=opis+iluminacji&aut=marewicz&x=46&y=5; Žr. taip pat: Bumblauskas A. Senosios Lietuvos istorija, 1009-1795. Vilnius, 2005, p. 413. 2 Samsonowicz H. Wkład Europy Środkowo-Wschodniej do cywilizacji europejskiej, in: Lithuania, nr. 2(11)-3(12). Warszawa, 1994, p. 30. Teksto vertimas: Samsonowiczius H. Vidurio ir Rytų Europos indėlis į Europos civilizaciją, in: Lietuvos rytas. Rytai Vakarai, 1994 spalio 15 d., Nr. 214, p. 13 14. Vertimas kai kur netikslus net pavadinime Vidurio Rytų Europa išversta į Vidurio ir Rytų Europą. 3 Žr. pvz. naujausias sintezes: Kiaupa Z., Kiaupienė J., Kuncevičius A. Lietuvos istorija iki 1795 metų. Vilnius, 2000, p. 351 353; Kiaupa Z. Lietuvos valstybės istorija. Vilnius, 2004, p. 135 136. 1

1. Pirmiausia buvo keičiama santvarka atšaukiama karalių renkamumo tvarka, dėl kurios Lenkija ir Lietuva buvo nusiritusios į anarchijos liūną, ir valstybė skelbiama paveldima monarchija. 2. Antra, panaikinta liberum veto bajorų teisė protestuoti prieš seimo nutarimus ir žlugdyti jų darbą. 3. Trečia, padaryta labai svarbių socialinių reformų šioje Konstitucijoje pirmąkart bandyta miestiečių luomui suteikti beveik lygias teises su bajorais (miestai įgyja atstovavimo teisę parlamente) ar bent pradėti šį procesą. 4. Pagaliau pirmąkart užsiminta apie tai, kad valstybė teikia globą valstiečiams jų santykiuose su dvarininkais (valstybė pradeda kištis į dvaro ir valstiečio santykius). Visa tai leidžia teigti, kad siekiama stiprinti valstybę, kad formuojama nebe bajorų, o moderni pilietinė tauta, kad kuriama konstitucinės monarchijos santvarka. Šia prasme ši Konstitucija lygiavosi į Anglijos prieš 100 m. įvestą santvarką, tik neįformintą rašytinėje konstitucijoje ir tiesiogiai rėmėsi revoliucine Prancūzijos mintimi: pirmieji konstitucijos apmatai parašyti pagal 1789 m. priimtą Žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją. Ir nors Gegužės 3-iosios Konstitucija buvo priimta vėliau nei JAV 1787 m. konstitucija, ji vis dėlto keliais mėnesiais aplenkė Prancūzijos konstituciją ir tapo pirmąją Europoje rašytine konstitucija. Be abejo, Gegužės 3-iosios Konstitucija radikalumu toli gražu neprilygo Prancūzijos revoliucijos dokumentams, tačiau būtent ją reikėtų laikyti riba tarp senosios Lenkijos ir Lietuvos bajoriškosios santvarkos ir moderniųjų laikų. Šiandien žymi dalis Lietuvos istorikų priduria Konstitucijos likimas buvo tragiškas: kadangi konstitucija laidojo senąją Lenkijos ir Lietuvos santvarką, susibūrė tie, prieš kuriuos ji buvo tiesiogiai nukreipta tai vidinė aristokratinė opozicija ir Rusijos valdovė Jekaterina II. Būtent ji traktavo reformas kaip jakobinizmą, susikvietė į Peterburgą visus aršiausius reformų priešininkus ir čia subrandino Targovicos konfederacijos idėją. Konfederatams į pagalbą buvo išsiųsta 40 tūkst. Rusijos kariuomenė, kuri 1792 m. kare įveikė LLV pasipriešinimą, o 1793 m. sausio 23 d. Rusija kartu su Prūsija įvykdė antrąjį LLV padalijimą. Panašius bolševikų scenarijus scenarijus Lietuva patyrė ir 1918, ir 1940 metais. Šiandien žymi dalis Lietuvos istorikų supranta, kad būtent dėl Gardino seimo nutarimų 1794 m. kovo mėn. Lenkijoje prasidėjo sukilimas, kuriam vadovavo iš LDK kilęs ir kovose dėl JAV nepriklausomybės pasižymėjęs generolas Tadas Kosciuška. Sukilimas pralaimėjo būtent tą dieną prasidėjo Lietuvos ir Lenkijos nelaimių ir priespaudos šimtmetis. Juk tuoj pralaimėjo ir visa valstybė, kurią 1795 m. galutinai pasidalijo Rusija, Austrija ir Prūsija. Nepaisant to, Gegužės 3-iosios Konstitucija tapo kelrodžiu vėlesnėms kartoms visi XIX a. Lenkijos ir 2

Lietuvos visuomenės sukilimai prieš Rusiją vyko su Gegužės 3-iosios Konstitucijos idėjų vėliava. Taigi, Lietuvos istorikai, regis, visi pritaria, kad ši Konstitucija reikšmingas istorinis ir pasaulinis Lenkijos kūrinys. Į Konstitucijos priešų ir Tragovitėnų draugų pusę, rodos, niekas nebestoja. Bet dalis istorikų mano tai ne Lietuvos konstitucija. Lietuvių istorinės atminties modelis: Ilgas Lietuvos kelias prie Konstitucijos Gegužės 3-iosios Konstitucijos kelias į lietuvių savimonę buvo nelengvas. Vadovėliuose ši Konstitucija dar visai neseniai vertinta net kaip pražūtingas Lietuvai sumanymas. Nesigilinant į Konstitucijos turinį, buvo labiausiai priekaištaujama dėl to, kad Konstitucijoje nebeminima Lietuva, o kuriama unitarinė valstybė ir naikinamas Liublino unijos įtvirtintas Abiejų Tautų Respublikos dualizmas. Vadinasi, neva už Lietuvos vardą kovoję Konstitucijos priešininkai ir Jekaterinos II favoritai lietuvių istorikams tapo Lietuvos patriotais. Kyla klausimas, kodėl už konstituciją pasisakė platūs Lietuvos visuomenės sluoksniai (iš 34 pavietų seimelių tik 3 prieš), kodėl ji buvo išversta į lietuvių kalbą (tai pirmas politinis dokumentas lietuvių kalba), kodėl Konstitucijai prisiekė bene vieninteliai to meto lietuviškojo žodžio puoselėtojai ir politinės lietuvių raštijos pradininkai Antanas Klementas ir Dionizas Poška, kodėl Klementas lietuviškomis eilėmis, o kunigas Mykolas Pranciškus Karpavičius ne tik lenkiškais, bet ir lietuviškais pamokslais kvietė 1794 m. į sukilimą, ginantį Konstituciją? Atrodo, kad visa lietuvių patriotinė tradicija ir Klementą, ir Pošką, ir Karpavičių statė į vieną gretą su targovitėnais, nesiaiškindami, kaip ir kodėl jie atsidūrė priešingose barikadų pusėse. Tačiau iš kur toks lietuviškas patriotizmas, kuris susitapatina ne su 1794 m. sukilėliais, o su jų pakartais išdavikais targovitėnais Vilniaus vyskupu Ignotu Jokūbu Masalskiu, Livonijos vyskupu Juozapu Kazimieru Kosakovskiu, LDK etmonu Simonu Kosakovskiu? Atsakysime iš istorinės raidos modelio nulemtos rezignacijos. Juk tautinio atgimimo šaukliams ir patriarchams S. Daukantui ir J. Basanavičiui Lietuvos nuosmukis buvo prasidėjęs nuo 1387 m. Lietuvos krikšto (polonizacijos pradžia!), tautinio atgimimo dainiui Maironiui nuo Vytauto mirties 1430 m. (Lietuvos didvalstybės saulėlydis), reikšmingiausiam Tarpukario Lietuvos istorikui A. Šapokai nuo 1569 m. Liublino unijos. Taigi, Lietuva kažkuriuo iš šių momentų užmigo, pramiegojo XVII-XVIII a. istoriją (su Vilniaus baroku, universitetu ir kartu su Gegužės 3-iosios Konstitucija), todėl ją ir reikėjo atbudinti XIX amžiuje. Šiame kontekste radikalusis lietuvių tautinio atgimimo atstovas A. Voldemaras jau, regis, 1907 m. Mykolui 3

Riomeriui buvo pasakęs, kad mums Adomo Mickevičiaus sanklodos lietuvių nereikia 4, tai kaip pakartojo daug vėlesnių radikalų, nudžiūvusi tautos šaka. Štai kodėl XVII-XVIII a. istorija tapo svetima, o XVIII a. pab. Konstitucijos priešininkai, netikėtai tarsi dar gerai neatsibudus virto patriotais, gynusiais Lietuvos valstybingumo likučius. Ir nors A. Šapoka išeivijoje koregavo savo pažiūras Konstitucija neužkirto kelio savarankiškam Lietuvos organizmui, tačiau jo balsas buvo neišgirstas. Juo labiau sovietmetis nesprendė šių klausimų priešingai, tautinio atgimimo antilenkiškumas buvo priimtinas, kaip priimtinas ir bet koks antikatalikiškumas ir antivakarietiškumas, o Gegužės 3-iosios Konstitucija, sukurta sulenkėjusios feodalų klasės, panaikinusi Lietuvos valstybingumo liekanas 5. Reikėjo palaukti T. Venclovos, kuris jau emigravęs 1977 m. iš komunistinės Lietuvos, susirašinėdamas su Czeslawu Miłoszu, teigė būtinumą peržiūrėti lenkų ir lietuvių santykių vertinimus ir bene pirmasis pradėjo sklaidyti senus lietuvių istorinės sąmonės mitus ir stereotipus apie negatyvų lenkų civilizacijos vaidmenį Lietuvos istorijoje 6. Lietuvių istoriografija po 1990 m. daug padarė iš naujo įvertindama lietuvių lenkiakalbę bajoriją kaip LDK tradicijų tęsėją 7. Vis dėlto šios koncepcijos, lokalios laike skirtos XIX amžiaus istorijai, nekėlė tikslo koreguoti egzistuojančių Lietuvos istorijos sintetinių modelių. Todėl lenkų kalbos ir kultūros svetimumo Lietuvai tezė iki galo nebuvo išjudinta. Todėl reikia pabrėžti lietuvių istoriografijoje novatorišką E. Gudavičiaus 8 civilizacinę Lietuvos istorijos koncepciją, nuvainikavusią senąsias aukso amžiaus XIII-XV a. pagoniškuosiuose ar Vytauto laikuose sampratas ir suformulavusią bazinio LDK kultūros europeizacijos proceso XV-XVI a. koncepciją. Lietuvos polonizacijos priežastim buvo ne jos krikštas, o vėlyvas krikštas. Lenkija geopolitiškai buvo vienintelis šansas Lietuvai išlikti ir vienintelis kelias į Vakarų Europos civilizaciją. Lenkų civilizacijos įtaka reiškėsi įvairiomis formomis: bažnytinės organizacijos, studijomis Krokuvoje, administracinės sistemos perėmimu, valakų reforma. Lenkija buvo 4 Žr. Miknys R. Historiografia litewska wobec problemów narodowościowych w pierwszej połowie XX w., in: Historycy polscy, litewscy i białoruscy wobec problemów XX wieku. Historiografia polska, litewska i białoruska po 1989 roku. Pod red. K. Buchowskiego i W. Śleszczyńskiego. Białystok, 2003. 5 Lietuvos TSR istorija, t. 1: Nuo seniausių laikų iki 1861 metų. Vyr. red. J. Žiugžda. Vilnius, 1957, p. 346. 6 1978 m. Tomo Venclovos ir Czeslawo Miloszo laiškai vienas kitam publikacijoje pavadinti Vilnius kaip dvasinio gyvenimo forma žr.: Venclova T. Vilties formos: eseistika ir publicistika. Vilnius, 1991, p. 171 205. Plg.: Venclova T. Prarasto orumo beieškant, in: Kultūros barai, 1997, nr. 8/9, p. 3 8. 7 Berenis V. Problem dziedzictwa kulturowego Wilkiego Księstwa Litewskiego w ideologii litewskiego ruchu narodowego w XIX i na początku XX wieku, in: Europa nie prowincjonalna. Pod red. K. Jasiewicza. Warszawa- Londyn, 1999; Aleksandravičius E., Kulakauskas A. Nuo amžių slenksčio. Naujausia Lietuvos XIX amžiaus istoriografija. Kaunas, 2001; Kasperavičius A. Dziedzictwo Rzeczypospolitej w ideologii litewskiego ruchu narodowego końca XIX początku XX wieku i niepodleglej Litwy międzywojennej, in: Polacy i sąsiedzi dystanse i przenikanie kultur, cz. 3. Pod. red. R. Wapińskiego. Gdańsk, 2002; Aleksandravičius E., Kulakauskas A. Carų valdžioje: XIX amžiaus Lietuva. Vilnius, 2003; Miknys R. Historiografia litewska wobec problemów narodowościowych w pierwszej połowie XX w., in: Historycy polscy, litewscy i białoruscy wobec problemów XX wieku. Historiografia polska, litewska i białoruska po 1989 roku. Pod red. K. Buchowskiego i W. Śleszczyńskiego. Białystok, 2003. 8 Žr. konceptualiausių E. Gudavičiaus tekstų rinkinį: Gudavičius E. Lietuvos europėjimo keliais: Istorinės studijos. Sud. A. Bumblauskas, R. Petrauskas. Vilnius, 2002. 4

Lietuvos mokytoja. Lietuvos nelaimė buvo ta, kad ji neturėjo laiko ir galimybių prasiskverbti giliau į Europą, ir europeizacija dažnai baigdavosi polonizacija. Polonizacijos procesas apėmė plačius kultūrinio ir politinio LDK elito sluoksnius. Tačiau ilgai dar išliko tų pačių elitų lietuviška savimonė, patirdama vis didesnę eroziją besiformuojant Abiejų Tautų Respublikos savimonei. E. Gudavičiaus koncepcija atvėrė kelią į Lietuvos istoriją sugrąžinti XVII-XVIII a. istoriją ir ją traktuoti ne tik kaip valstybingumo nuosmukio istoriją, bet ir kaip civilizacinės pažangos istoriją, o kartu pradėti pagrindus lenkiakalbę bajoriją laikyti integralia Lietuvos istorijos dalimi. Taip atsivėrė kelias lietuvių istoriografijai į Gegužės 3-iosios Konstituciją. 1992 m. santūriai, tačiau nenuneigdamas nei Gegužės 3-iosios Konstitucijos, nei Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimo istorinės reikšmės, pradėjo kalbėti Leonas Mulevičius 9. Tačiau lūžis buvo ne lietuvių, o lenkų istoriko J. Bardacho darbai, grindžiančiuose teiginį, kad Gegužės 3-iosios papildymas Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimas rodo Lietuvos visuomenės istorinį subjektiškumą, be kurio negalima paaiškinti naujosios 1918 m. lietuvių valstybingumo idėjos. Lenkų istorinės atminties modelis: ilgas Lenkijos kelias prie Lietuvos Senoji lenkų istoriografija daug ir gražiai kalbėjo apie Jogailos ir Jadvygos vedybas kaip święty szlub, perkeldami šią sampratą ir Lenkijos-Lietuvos unijų sampratą. Nors tik Liubline 1569 buvo sukurta reali unija, sukūrusi Abiejų Tautų Respubliką, taigi nepanaikinusi LDK savarankiškumo, nors dar XVIII a. LDK ir Karūna buvo vaizduojamos Karalių pilyje Varšuvoje kaip savarankiškos ir atskiros valstybės, o to meto šaltiniai ATR vadina un état confédéré, vis dėlto XIX-XX a. minty vienas iš santuokos partnerių dingo Abiejų Tautų Respublika virto Lenkijos Respublika. Taip LDK virto lenkų ir rusų civilizacinių misijų ir kovos arena. Įprasta tapo sakyti apie laikotarpį iki Liublino unijos Polska Jagiełłonów, o po Liublino unijos Rzeczpospolita Polska 10. Taigi, skyrėsi tik sampratos nuo kada Lietuva nebėra istoriniu subjektu nuo 1385 ar nuo 1569. Šiandien žinome, kad tuos dalykus akademiškai į formulę suvedė Aleksandras Brückneris 11 viskas, kas Lietuvoje yra civilizacija, yra lenkų civilizacija, o politiškai Romanas Dmowskis 9 Mulevičius L. Lietuvos savarankiškumas ir Abiejų tautų savitarpio garantijos įstatymas, in: Lituanistica, 1992, nr. 4 (12), p. 70-78; Tiesa, dar 1978 m. J. Tumelis pateikė Gegužės 3-iosios konstitucijos vieno laiko vertimo į lietuvių kalbą publikaciją, tačiau šis tyrinėtojas nesvarstė Konstitucijos santykio su Lietuva problemiško vertinimo lietuviškoje istoriografinėje tradicijoje. Žr., Tumelis J. Gegužės Trečiosios konstitucijos ir Ketverių metų seimo nutarimų lietuviškas vertimas, in: Lietuvos istorijos metraštis. 1977 metai. Vilnius, 1978, p. 90-132. 10 Net naujausioje lenkų istoriografijoje, pvz., Ilustrowany atlas Polski: nasza ojczyzna, mapy, informacje, krajobrazy. Warszawa, 2002, p. 74 77. Nors pripažįstama, kad Lenkiją ir Lietuvą iki 1569 m. sieja tik personalinė unija, žemėlapis vadinamas Jogailaičių Lenkija Polska Jagiełłonów, o 1569-1795 m. skirtame žemėlapyje Lenkijos-Lietuvos valstybė vadinama tiesiog Rzeczpospolita Polska. 11 Iškalbingiausias tekstas: Brückner A. Polacy a Litwiny. Język i literatura, in: Polska i Litwa w dziejowym stosunku, Krakow, 1914, p.343 392. Žr. taip pat: Brückner A. Wplywy polskie na Litwie i w Slowianszczynie 5

ir jo endecija, oponavusi Józefui Piłsudskiui. Endekų poziciją priminė Cz. Miłoszas: Reikia tiesiog atimti iš lietuvių Vilnių, ir baigtos šnektos 12. Endekams Vilnius buvo ne LDK sostinė, o kresai. Dabar žinome, kad Romano Dmowskio oponentas Józefas Piłsudskis, siūlęs federalizmo koncepciją ir 1919 m. išvijęs bolševikus iš Vilniaus, kreipėsi į buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojus, kad su lenkų kariuomene neša visiems jums laisvę ir nepriklausomybę 13. Kaip parodė naujausi Andrzejaus Nowako tyrimai, J. Piłsudskis iki paskutinės sekundės nenorėjo karo su Lietuva. Kaip iš lietuvių pusės atkreipė dėmesį Tomas Venclova, federalizmo ar Hymanso projekto šalininkų būta ir Lietuvos pusėje 14. Šie reikalavo iš J. Piłsudskio garantijų, kad nenugalės lenkų endecija, J. Piłsudskis to nesiėmė, derybos sužlugo, endecija nugalėjo tiek lenkų, tiek lietuvių pusėje. Dramatiški ir graudūs siužetai, juo labiau, kad čia būta ir bolševikų faktoriaus. 1920 m. Jaunoji Lietuva žada praleisti M.Tuchačevskį kare prieš Lenkiją. Lietuvių nacionalizmui šis rodėsi mažiau pavojingas nei R. Dmowskis ar J. Piłsudskis! Federalistų kryptis suformavo ir istoriografiją (O. Haleckis, J. Adamus ir kiti) 15. Jie matė LDK istorinį subjektiškumą ir po Liublino unijos, tačiau tik iki 1791-ųjų. Tai yra pakartojęs net iš federalistų kilęs Cz. Miłoszas 16. Tačiau ir federalizmo koncepcijas tiek politines, tiek istoriografines jau seniai (1974) garsiojoje Kulturoje yra sukritikavęs Juliusz Mieroszewski. negalime laikytis pozicijos, kad kiekviena didžiarusiška programa yra imperializmas, o lenkų rytų programa ne imperializmas, o tik pakili Jogailaičių idėja. Kitais žodžiais, galime reikalauti Rusijos imperializmo atsisakymo tik su ta sąlyga, kad mes patys visiems laikams išsižadėsime savo tradicinio istorinio imperializmo, jo visų formų ir apraiškų. Jogailaičių idėja tik mums neturi nieko bendro su imperializmu. Tačiau lietuviams, ukrainiečiams ir baltarusiams tai yra gryniausia lenkų tradicinio imperializmo forma. Abiejų Tautų Respublika užsibaigė visišku lietuvių bajorijos sulenkinimu ir karščiausias meilės Lietuvai prisipažinimas ( Tėvyne Lietuva, tu man brangesnė už sveikatą... ) buvo parašytas lenkiškai. Lenkas negali net wschodniej, in: Polska w kulturze powszechnej. Krakow, t. 1, 1918, p. 153 166; Brückner A. Promieniowanie kultury polskiej na kraje sąsiednie, in: Kultura staropolska. Krakow, 1932, p. 705 726 (abu pastarieji tekstai perspausdinti: Brückner A. Kultura, pismienictwo, folklor. Warszawa, 1974); Brückner A. Dzieje kultury polskiej. Krakow, t. 1, 1931, p. 641 649; t. 2, p. 368 372, 653 656. 12 Cit. pagal: Degutienė E. Lenkijoje apie Lietuvą: Santarvės link. Vilnius, 2004, p. 163. 13 Odezwa do mieszkańców byłego Wielkiego Księstwa Litewskiego (Wilno, 22 kwietnia 1919 r.), in: Piłsudski J. Myśli, mowy i rozkazy. Warszawa, 1989, p. 86-87. Taip pat prieiga per internetą: http://www.abcnet.com.pl/artykul.php?art_id=1099&token= 14 1921 m. Hymanso projekto (Vilniaus ir Kauno kantonų) šalininkai Ernestas Galvanauskas, Oskaras Milašius, Vaclovas Sidzikauskas, Tomas Naruševičius lietuvių spaudoje buvo išplūsti kaip norintįs parduoti lenkams Lietuvą. Žr.: Venclova T. Prarasto orumo beieškant, in: Kultūros barai, 1997, nr. 8/9, p. 7 8. 15 Apie federalistinę kryptį istoriografijoje žr.: Bardach, J. Studia z ustroju i prawa Wielkiego Księstwa Litewskiego XIV-XVII w. Warszawa, 1970, p. 11 16. 16 Miłosz Cz. Tėvynės ieškojimas. Vilnius, 1995, p. 28: Lenkija pamažu absorbavo Didžiąją Kunigaikštystę, kol Gegužės 3-osios konstitucija panaikino jos atskirumą. Iš jo beliko tik esu lenkas, bet lietuvis. 6

įsivaizduoti panašios situacijos. Ar galima įsivaizduoti Slovackį rašantį tik rusiškai? 17 Nors dažnas lenkas laiko save Giedroyco mokiniu, šiandien prisipažįstama, kad jo koncepcijos Lenkijoje nėra iki galo permąstytos 18. Štai todėl suprantama, kodėl net 1999 Jerzy Giedroyc dar teigė daug kartų Kultūroje esame pabrėžę, kad Lenkiją vis dar valdo du karstai Pilsudskio ir Dmowskio 19. Kaip nuo tų karstų lenkų mintis tolo? Kaip tik čia ir reikia grįžti prie Juliuszo Bardacho. Būtent Julijuszas Bardachas, kaip minėta, iš naujo įvedė 20 į istoriografiją vėlesnį 1791 m. Gegužės 3-iosios Konstitucijos papildymą, kurių nenorėjo matyti beveik visa ligšiolinė lietuvių istoriografija. Juk 1791 m. spalio 20 d. Lietuvos delegacija Ketverių metų seime išsireikalavo Konstitucijos pataisos, kuri buvo pavadinta Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimu. Pataisą seimui pristatė LDK delegacijos vadovas, seimo lietuviškosios pusės maršalka Kazimieras Nestoras Sapiega, o pataisos autorius veikiausiai buvo Lietuvos delegacijos atstovas, Vilniaus žemės teisėjas Tadas Korsakas. Pagal šį įsipareigojimą Gegužės 3-iosios Konstitucijos įtvirtintose pagrindinėse bendrose centrinės valdžios institucijose kariuomenės ir iždo komisijose Lenkija ir LDK turėjo turėti po lygiai narių, o komisijų pirmininkai turėjo būti paeiliui lenkai ir lietuviai. Ir Konstitucijos pataisos autoriai bei amžininkai, ir šiandienos istorikai pripažįsta, kad taip buvo toliau įgyvendinama Liublino unijos idėja, tik pritaikyta naujos visuomenės poreikiams. Taigi Gegužės 3-iosios Konstitucija tai ir Lietuvos konstitucija. Julijuszas Bardachas rašė: galima manyti, kad, jei lietuvių tauta išliko, išsaugodama savo atskirumo savimonę ir savo valstybingumo tradiciją tam, kad 1918 m. atgautų nepriklausomybę, tai šiame reikale buvo dalelė nuopelnų ir tų, kurie Ketverių metų seime sėkmingai veikė, siekdami išsaugoti Didžiosios Kunigaikštystės atskirumą ir teises Abiejų Tautų Respublikos rėmuose 21. 17 Mieroszewski, J. Rosyjski "kompleks Polski" i obszar ULB, in: Kultura, Nr. 9 (324), 1974. (perleista: Mieroszewski J. Finał klasycznej Europy. Lublin 1997, p. 352-361.) Prieiga per internetą: http://www.abcnet.com.pl/pl/artykul.php?art_id=1184&token; Ta pati mintis J. Giedoyc o: Polacy nie zdają sobie sprawy z tego, że koncepcja jagiellońska jest odbierana przez naszych sąsiadów jako imperialna. Musimy się z tym liczyć. Jeśli chcemy mieć z tymi krajami normalne stosunki, musimy traktować je jako równorzędnych partnerów. Žr.: Sto lat polskiego losu: z Jerzym Giedroyciem rozmawia Krzysztof Masłoń, in: Plus Minus, 53/1999, Warszawa, 31 grudnia 1999. Prieiga per internetą: http://www.zwojescrolls.com/zwoje21/text18p.htm 18 Jak pisze Maria Janion, że chociaż niemal wszyscy się mianują uczniami Kultury i Giedroycia, nie doszło tak naprawdę do przemyślenia jego koncepcji Rzeczypospolitej. Žr. Andrzej de Lazari. Jerzego Giedroycia wołanie na puszczy: Polska polityka wschodnia w rozumieniu Redaktora "Kultury", in: Przegląd, Nr. 30, 2006-07-30. Prieiga per internetą: http://www.przeglad-tygodnik.pl/index.php?site=artykul&id=11026; 19 Sto lat polskiego losu: z Jerzym Giedroyciem rozmawia Krzysztof Masłoń, in: Plus Minus, 53/1999, Warszawa, 31 grudnia 1999. Prieiga per internetą: http://www.zwoje-scrolls.com/zwoje21/text18p.htm 20 Žr. Bardach J. Konstytucja 3 maja a unia polsko-litewska, in: Przegląd Historyczny, t. 82, 1991, Zesz. 3 4, p. 383 410; Žr. dar: Bardach J., O Rzeczypospolitej obojgu Narodów: dzieje związku Polski z Litwą do schyłku XVIII wieku. Warszawa, 1998. 21 Bardach J. Konstytucja 3 maja a Zaręczenie Wzajemne Obojga Narodów 1791 roku, in: Studia Iuridica, t. 24, 1992, p. 26. 7

2001 metais Varšuvoje 22 J. Bardacho pastangomis išleidžiamas naujas Konstitucijos leidimas su paraleliai vartojamomis lenkų, lietuvių ir anglų kalbomis. Tiesa, lietuviškasis Konstitucijos tekstas spausdinamas pagal XVIII a. pab. vertimą. Pagaliau tais pačiais metais Konstitucija Lietuvoje Eligijaus Railos pastangomis jau modernia lietuvių kalba išleidžiama ir Vilniuje 23. Abi publikacijos pagaliau traktavo Konstituciją ne tik kaip Lenkijos, bet ir kaip Lietuvos fenomeną. Bendriausia Lenkijos ir Lietuvos istorinės sąmonės perspektyvų suderinimo akcija tapo 1997 m. Vygrių deklaracija. Ją rengė ir pasirašė, tarp kitų, Czesławas Miłoszas, Juliuszas Bardachas bei Tomas Venclova. Šioje deklaracijoje sakoma: Lietuvių tautinis atgimimas XIX a. antrojoje pusėje ir vėliau vyko kovos su polonizacija dvasia. Tas faktas ir lenkų reakcija į jį lietuvių ir lenkų santykius padarė antagonistiškus. Po Pirmojo pasaulinio karo nesantaikos židiniu tapo Vilniaus, kuris tuo metu buvo inkorporuotas į Lenkiją, priklausomybės klausimas. Kai Lietuva atgavo savo istorinę sostinę, neliko ir svarbiausios lietuvių ir lenkų konflikto priežasties 24. Taigi, atrodo viskas Vygrių deklaracijoje išspręsta. Vilnius ir Varšuva ar Krokuva dvi savarankiškos istorinės linijos, kurias supainiojo Lietuvos nenaudai lenkų nacionalizmas (bet ne be lietuvių nacionalizmo kaltės). Naujas įžvalgų ir diskusijų lygmuo Šiandien lietuvių istorikai ir teisininkai (R. Šmigelskytė-Stukienė, E. Raila, R. Gaidis, S. Stačiokas 25 ) toliau rutulioja J. Bardacho mintis ir siūlo žiūrėti į Gegužės 3-ąja ne per Lietuvos- Lenkijos santykių, o per Europos idėjų sklaidos prizmę LLV sukūrė pažangiausias to meto idėjas atitinkančią vertybę. E. Railos nuomone, klausimas turi skambėti taip: ar mes su laisva Lenkija, ar su despotine Rusija? Tačiau esminga yra tai, kad lietuviai kūrė Konstituciją, už ją balsavo (iš 50 30 už ), jei ir pasisakė prieš Konstituciją, tai dėl Lietuvos teisių ignoravimo. Antra vertus, tie 30 suprato, kad būtent dabar reikia balsuoti už, nes reikia staigaus kompromiso siekiant stiprinti ir centralizuoti valstybę. Be to esminga yra tai, kad Konstitucija galiojo Lietuvoje, jai pritarė Lietuvos miestai ir bajorų pavietų seimeliai (iš 34 tik 3 prieš), taigi, Konstitucija turėjo daugiau šalininkų Lietuvoje nei Lenkijoje. Konstitucija buvusi atviras dokumentas, nes buvo numatyta kurti dar ir ekonominę-moralinę konstituciją ir du teisės 22 Konstytucja 3 maja 1791. 1791 Gegužės 3-iosios Konstitucija. The Constitution of May 3, 1791. Warszawa, 2001. 23 1791 m. gegužės 3 d. konstitucija. Vilnius, 2001. 24 Deklaracja tworców kultury Litwy i Polski. Wigry, Polska, 27 czerwca 1997 roku, in: Lithuania, 1998, t. 1/2 (26/27), p. 130 131. 25 Žr. visų pirma Eligijaus Railos tekstą leidinyje 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija (Vilnius, 2001), Ramunės Šmigelskytės-Stukienės monografiją Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės konfederacijos susidarymas ir veikla 1792 1793 metais (Vilnius, 2003). Be to remiuosi tiek šių tyrinėtojų, tiek Rišardo Gaidžio bei Stasio Stačioko mintimis, pareikštomis keliose LTV2 Amžių šešėliuose laidose 2006-2007 m. 8

kodeksus civilinį ir kriminalinį. Iš šio atvirumo ir išplaukė Abiejų Tautų Tarpusavio Įsiparegojimas. Ir vis dėlto nors Gegužės 3-iosios Konstitucijoje kalbama apie Respublikos valstybes 26, tačiau būtent šių valstybių minėtame teisių sulyginimo dokumente, jo įvade kalbama tik apie Lenkijos Respubliką 27. Taigi, Lietuvos vardo ir lenkų tautos sampratos klausimas tampa esminiu. Tačiau jau ir Lietuvos Statutai, anot Gudavičiaus, XVII-XVIII a. nesutrukdė LDK virsti antrąja lenkų civilizacijos laida 28. Šią idėją savaip rutulioja buvęs Lenkijos ambasadorius Lietuvoje Janas Widackis: Jau ne kartą atkreiptas dėmesys, jog buvusioje daugiatautėje Abiejų Tautų Respublikoje nesusiformavo žodžio britas atitikmuo. Britu vadinamas Jungtinės karalystės pilietis, nesvarbu, ar jis anglas, ar škotas, ar velsietis. Žodžiai lenkas, Lenkija pas mus funkcionavo dviem reikšmėm: lenkas kaip etninis lenkas (taip kaip rusas ar lietuvis) ir lenkas kaip Abiejų Tautų Respublikos pilietis 29. Štai kodėl jis priekaištauja lenkams dėl jų pretenzijų į visą Abiejų Tautų Respublikos palikimą 30. Tai jau, regis, visiškai nauja istorinės sąmonės perspektyva, siūlanti lietuviams, baltarusiams bei ukrainiečiams jaustis šeimininkais Krokuvoje. Kaip ten bebūtų, reikia dar sykį užakcentuoti, kad būtent reformatorių, o ne targovitėnų pusėje buvo, kaip minėta, ir pagrindiniai to meto lietuviškieji dokumentai ir lietuviakalbės lietuvybės sargai. Matyt, jiems visiems buvo aišku, kad reformos suteikia naujų galimybių ir Lietuvos visuomenei, ir lietuviškajai kultūrai 31. Ir vis dėlto ir šiuo požiūriu nėra viskas taip paprasta. Henrykas Wisneris, pastebėjęs minėtą Lenkijos sąvokos dualizmą, kartu pastebėjo ir žymios dalies lietuvių bajorų savimonės dualizmą, kuriame lenkiškumas pamažu XIX a. tapo viršesniu sandu nei lietuviškumas 32. Ši tendencija atvedė į XIX a. pabaigos situaciją, kuomet iš išbaudžiavinto kaimo kilo jaunalietuvių sąjūdis, siejantys save jau su Lietuva, bet ne ponų arba lenkų Lietuva, o lietuvių Lietuva. Savo ruožtu didelė dalis lietuvių bajorijos jau tapatino save su lenkais. Vis dėlto liko dalis bajorų, atvirai siejanti save su istorine Lietuva, bandanti suderinti lietuviškumą su lenkiškumu, kalbėjo apie save kaip apie senalietuvius ( starolitwini ), istorinius lietuvius ( Litwini historyczni ) arba mickevičinius lietuvius ( mickiewiczowscy ) (pagal Mickevičiaus poemos Ponas Tadas 26 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija. Vilnius, 2002, p. 17, 21, 35. 27 Ten pat, p. 55. 28 Gudavičius E. Kas sava ir kas skolinta mūsų kultūroje, in: Kultūros barai, 1993, nr. 11, p. 68. 29 Widacki J. Lietuva, Tėvyne... mano?, in: E. Degutienė. Lenkijoje apie Lietuvą: Santarvės link. Vilnius, 2004, p. 166. 30 Widacki J. Lenkiška? Lietuviška? Bendra?, in: Šiaurės Atėnai, 2000 gegužės 27, nr. 20 (510), p. 3. 31 Tokią išvadą dariau dar neįvertinęs ir nesureikšminęs Tarpusavio įsipareigojimo : Бумблаускас А. Конституция 3 го мая, in: Вильнюс, 1991. Ноябрь, p. 132 135. 32 Wisner H. Litwa: dzieje panstwa i narodu. Warszawa, 1999, p. 133. 9

invokacijos pirmuosius žodžius: Litwo, ojczyzna moja... ) 33. Štai kodėl H. Wisneris ir K. Buchowskis kalba apie dvi lietuvių tautas XIX a. pab.: 1. Lenkiakalbiai litwinai ar starolitwinai, kuriuos lietuviakalbiai vadino polonizatoriais 2. Lietuviakalbiai arba jaunalietuviai, kuriuos lenkiakalbiai vadino litwomanais arba lietuwisai 34. Iš šių įžvalgų šiandien kyla nauji klausimai ir lenkams, ir lietuviams, ir Lietuvos lenkams. Taigi, Gegužės 3-ioji ligi šiol interpretuota: a) Tiek lenkų, tiek lietuvių endekų kaip patvirtinanti seną nuo 1385 ar 1569 m. Lietuvos virtimą tik istoriniu Lenkijos regionu b) Federalistų ar senalietuvių požiūriu kad gegužės 3-čioji nubraukusi federalizmą ir būtent 1791 m. Lietuvą pavertusi Lenkijos provincija c) Naujoji tendencija politinėje mintyje J. Giedroycas, istoriografijoje J. Bardachas: 1791 m. Gegužės 3-ioji per 1791 spalio 20-ąją veda į dviejų šalių Nepriklausomybes 1918 II 16 ir 1918 XI 11. Iš pastarosios tendencijos galėtume daryti išvadą, kad iki šiol klydo visi: Senalietuviai nesuprasdami jaunalietuvių siekių susigrąžinti lietuvių kalbą ir spręsti moderniosios visuomenės socialines problemas, dėdamiesi su Lenkija, atsisakydami Lietuvos idėjos. Vadinasi, Liucijanas Želigovskis ne tiek okupantas, kiek suklydęs ir išdavęs Lietuvos idėją. Apie tai jau senokai yra rašęs Stanislawas Mackiewiczius Catas: Manau, kad tuo momentu lietuvių bajoriją apgavo politinis jausmas. Jai nereikėjo nepalankiai ar priešiškai nusiteikti kalbos atgimimo atžvilgiu, nereikėjo dalyvauti įžiebiant lietuvių ir lenkų konfliktą. Juk anų laikų visuomenės struktūroje nebuvo tikresnių lietuvių už Radvilas viršuje ir Mickevičius apačioje. Tie, kurie Lietuvoje sakėsi esą lenkai ir tautinė mažuma, nebuvo kokie kolonizatoriai, kaip anglai Indijoje ar vokiečiai Latvijoje, jie buvo kaip tik lietuvių tautos elitas. Susitapatinimas su to krašto tautine mažuma buvo savęs nužeminimas. O tai, kad bajorija nesidomėjo atgimusia tautos kalba ir visais su tuo susijusiais lietuvių tautiniais reikalais, buvo didelė klaida. Bet dabar jau per vėlu atnaujinti tuos ginčus. 35 Gal ne per vėlu pasakyti, kur klydo ir jaunalietuviai. Jie atmesdami senalietuvių rūpesčius dėl jų lenkų kalbos, rinkdamiesi griežtą antilenkišką poziciją atstūmė juos į lenkų glėbį, paversdami svetimais, o ne Lietuvos autochtonais, t.y. Lietuvos lenkais. Be to dėdamiesi su bolševikais, nesuprato J. Piłsudskio vaidmens sustabdant bolševikus, be ko vargu, ar būtų išlikusi Lietuvos valstybė ir, Cz. Miłoszo žodžiais, Vilnius būtų tapęs dar 33 Buchowski K. Litwomani i polonizatorzy: Mity, wzajemne postrzeganie i stereotipy w stosunkach polskolitewskich w pierwszej połowie XX wieku. Białystok, 2006, p. 31. 34 Ten pat, p. 81 82. 35 Stanisław Mackiewicz. Erezijos ir tiesos. 1962. Cit. pagal: Miłosz Cz. Tėvynės ieškojimas, p. 49 50. 10

vienos sovietinės respublikos sostine 36. Vilniečiams, susidūrusiems su bolševikais jau 1919 m. pavasarį ir 1920 m. vasarą, Augustino Voldemaro linija buvo svetima. Klydo ir jaunalenkiai egoistiškai įsiveldami į jaunalietuvių ir senalietuvių ginčą dėl Vilniaus, dėl Lietuvos, lietuvių ir lenkų kalbų ateities vizijos taip užaštrindami konfliktą, privedusį prie ginklų. Iš visų šių klaidų turi pasimokyti ir lenkai, ir lietuviai, ir Lietuvos lenkai. Bent jau lietuvių pusei derės prisiimti gėdos jausmą dėl koketavimo su bolševikais, atsigręžti ne tik į Mykolą Riomerį, ne tik į lietuvių signataro Stanislovo Narutavičiaus brolį Gabrielių pirmąjį Lenkijos prezidentą, nužudytą endekų. Reikės naujai įvertinti ir antibolševiką Józefą Piłsudskį, kitaip supratusį Lietuvos ateitį ir pamatyti, kad jis ne šiaip lenkas, ne šiaip vilnietis, o beveik visomis geneologinėmis linijomis žemaitis nuo Pašušvio, Pajieslio, Biliūnų ir Pilsūdo, žemaitis nuo tarminės Žemaitijos nuo Šilalės, Tenenių ir Žemalės. Vietoj pabaigos Taigi grįžkime prie Gegužės 3-iosios Konstitucijos. Kokia prasmė Lenkijai ir Lietuvai atsigręžti į ją šiandien? Tradicijoje nesame vien autokratijos (monarchinės, oligarchinės ar bajoriškosios prasme) istorijos regionas, priešingai buvome Europos kovos už demokratiją, konstitucingumą ir laisvę regionas, tuo metu apsuptas ir sunaikintas despotinių ir absoliutistinių režimų. Kad Lenkija ir Lietuva yra sala šių režimų jūroje suprato Stanislovas Augustas Poniatovskis 1791 m. vasarą Prancūzijos Steigiamajam Susirinkimui rašęs, kad, be Prancūzijos, yra dar viena tauta Europoje. Kad esame laisvės bastionas įrodėme sukilimais, lenkišku (ir lietuvišku), o tiksliausiai vilnietišku Adomo Mickevičiaus ir Juliuszo Słowackio mesianizmu, J. Piłsudskio ir lenkų legionierių bei lietuvių savanorių kova prieš bolševizmą, ilgiausiu karu po II Pasaulinio karo Lietuvos partizanų kova su Sovietų Sąjunga, lenkų Solidarumu, išklibinusiu komunizmo stovyklą ir lietuvių Sąjūdžiu, išvedusiu Lietuvą pirmąja iš komunizmo citadelės. Šiandien tai prisimindami žiūrime į Europos ateitį. Ko galime pasimokyti ir ką galime pasakyti Europai iš praeities? Europos Sąjungos ir net jos konstitucijos kūrimo procesas kompromisų meno reikalaujantis procesas. Jei Lenkija kalbės apie Gegužės 3-iosios patirtį tik savo vardu, galėsim pastatyti jai paminklą už Gegužės 3-iąją, tačiau tuo nuskurdinsime istoriją juk jau tada mokėjome kurti kompromisus. Juk Gegužės 3-osios priėmimo byla rodo, kad nors Lietuvos teisės joje nebuvo užtikrintos, tačiau žymi dalis Lietuvos atstovų ėjo į kompromisą Konstitucijos priėmimas valstybės stiprinimui yra svarbiau nei tarpusavio ginčai, kuriuos bus galima pratęsti toliau. Spalio 20-oji savo ruožtu parodė, kad ir lenkų pusė sugebėjo suprasti lietuvius į Kazimiero Nestoro Sapiegos reikalavimus Hugas Kolontajus atsakė nuolaidomis, 36 Miłosz Cz. Išvyka į Dvidešimtmetį. Vilnius, 2003, p. 19. 11

kurios, anot jo, yra didelės, nes Lietuva mažesnė už Lenkiją. Šiandien Lietuva dar mažesnė nei tada, tad žiūrėkime su viltimi į Lenkiją kaip didžiausią Vidurio Europos šalį, kuri bus didi savo įsipareigojimais prieš mažesnes ar mažiau patyrusias. Turiu galvoje ne tik Lietuvą, bet Gegužės 3-osios regiono šalis Ukrainą ir Baltarusiją. Istorija nesuteikė šioms šalims galimybės paversti Abiejų Tautų Respubliką trijų ar net keturių tautų respublika. Šiandien, jau kitomis sąlygomis tęsdami didžiojo lietuvių kilmės lenko Jerzy Giedroyco mintis apie ULB, padėkime joms artėti prie Europos. O istorikams bei politikams teks apsispręsti, kokiai prielaidų sistemai arba politinei bei istoriografinei paradigmai atstovauja: pasenusiai nacionalistinei R. Dmowskio unitarinei ar senstelėjusiai J. Piłsudskio federalistinei, kurioms oponavo tradicinė lietuvių istoriografija, ar šiuolaikinei J. Giedroyco ir J. Bardacho antiimperialistinei paradigmai. Apskritai visų šalių istorikams, o ypač kiekybiškai ir kokybiškai galingai lenkų istoriografijai, reikėtų palinkėti pamatyti LDK ir ATR ne tik lenkų tautą, antra vertus, neįsivelti į LDK ir ATR paveldo dalybas ar nacionalizaciją, o matyti integracinius procesus, kurie ne skyrė, o jungė tautas (pvz., LDK politinė tauta ar bažnytinė unija). Gal tai ir bus Gegužės 3-osios idėjos pamoka? Šiandieninės Lenkija ir Lietuva, dvi sąjungininkės ES ir NATO, turi savo savarankiškas konstitucijas, tačiau mąsto ir apie Europos konstituciją. Be užmarščių žiūrėdami į praeitį, į bendrą praeitį, greičiau ateityje surasime bendrus sprendimus. Post scriptum Jau pabaigus ir perskaičius šį tekstą, skirtą akademinei bendruomenei, laikiausi nuomonės, kad tiek tarp istorikų, tiek tarp politikų aistros yra aprimusios. Seime suorganizuota konferencija ir jos dalyvių sąstatas parodė, kad visai Vidurio Europai (Lenkijai, Vokietijai, Čekijai, Vengrijai, Latvijai, Estijai, Ukrainai, Baltarusijai 37 ) Gegužės 3-ioji yra vertybė. Tad juo labiau ji turėtų būti vertybė Lietuvai, prisidėjusiai prie šitos Konstitucijos kūrimo. Vis dėlto pamažu pradėjo kilti antigegužiniai decibelai. Vėl, kaip ir voldemarininkų laikais Gegužės 3-ioji pradėta traktuoti kaip Lietuvos istorinio valstybingumo galutinės kapituliacijos diena. Todėl reikėtų paklausti, kas okupavo Lietuvą gal ne Rusija, o Lenkija!? Gal T.Kosciuškos sukilimas, kurį mes gerbiame, buvo nukreiptas ne prieš rusus, o lenkus? Absurdas. O kas tada kariavo 1792 m. kare su Rusija, jei Lietuva jau kapituliavusi!? O gal tokio karo visai nebuvo? Iš tikro apie jį sovietiniai vadovėliai nė žodžiu neužsiminė. Visa šie klausimai lai lieka kaip siūlymas pakartoti vidurinės mokyklos programą. Tačiau į šį chorą įsijungė ir Vilniaus Pedagoginio Universiteto istorikai, pasigesdami (siūlyme Gegužės 3-iąją paversti minėtina diena) racionalios argumentacijos. Reikalaudami dar ištirti 25 tomų Ketverių metų seimo archyvinę medžiagą. 37 Žr. Gegužės 2 d. LR Seime mūsų užsienio svečių kalbas: http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=4445&p_d=65937&p_k=1 12

Kas gali ginčytis su siūlymais tirti, organizuoti konferencijas, juo labiau, kad kai kada, kaip minėta, klausimai formuluojami vaikiškame nežiniukų lygyje. Tačiau tokiu atveju šiems istorikams reikėtų pasiūlyti aiškiai suformuluoti darbinę hipotezę, kuri esmingai keistų tai, ką jau dabar žinome. Ar ši hipotezė formuluotų, kad ir 1794 m. sukilimas mums taip pat svetimas? O gal jis artimas todėl, kad buvo prieš Gegužės 3-iosios Konstituciją? O gal ir I. Masalskis ir kiti targovitėnai pakarti nekaltai? O gal darbinėje hipotezėje bus bandymas naujai pažvelgti 1792 metų Lenkijos-Lietuvos valstybės ir Rusijos karą ir pabandyta įrodyti, kad targovitėnai buvo savo valstybės, o ne Rusijos pusėje. O už ką tada 1793 m. Gardine Rusijos ordinais buvo apdovanoti S. Kosakovskis ir kiti targovitėnai gal už nuopelnus Lietuvai? Teigtume, kad tai įrodyti nepavyks ne tik perskaičius Ketverių metų seimo medžiagą, bet ir visą Varšuvos Senųjų aktų archyvą. Teks pereiti prie interpretacinių dalykų. Ir tada kelias lieka vienas pabandyti įrodyti, kad suklydo dauguma LDK pavietų seimelių, kad suklydo ir išdavė Lietuvą Dionizas Poška ir Antanas Klementas prisiekdami Konstitucijai? Vertinimų klausimuose reikės atsistoti į vertybinę poziciją ir aiškiai apsispręsti savo istorinės sąmonės trajektorijoje: šiandienos istorikai su 1794 m. sukilėliais ir su Gegužės 3-iosios šalininkais ir laisva į priekį žiūrinčia Lenkijos- Lietuvos valstybe ar su targovitėnais, pakartais kaip tėvynės išdavikai, ir su Jekaterina, Konstituciją laikiusia revoliucija ir jakobinizmu ir apskritai despotine Rusija, jau tada nešusia savotišką ar kitonišką laisvės sampratą. Neatsakius į šiuos klausimus, aikštingai bėgant nuo artimumo politikai (taip kaltinami šiandieniniai Gegužės 3-iosios dienos minėjimo šalininkai), atsiduriama per užpakalines duris tokioje Rusijos politikos artybėje, kad arčiau nebebūna. O dabar formuluotume, kad jei kas iki galo ir nėra ištirta, tai Rusijos vaidmuo priešinant tautas. Jos strategija, regis, yra nesikeičianti nuo Petro I ir Jekaterinos laikų. Vienas iš dabartinių Rusijos naujosios geopolitikos formuotojų Aleksandras Duginas sako: Lenkijoje ir Lietuvoje pagrindiniu Eurazijos partneriu turi tapti jėgos, siekiančios šių šalių nekatalikiškos orientacijos politikos, pasaulietinės socialdemokratijos šalininkai, neopagonys, etnocentristai, protestantų ir stačiatikių religinės grupės, etninės mažumos. Be to etninė įtampa lenkų-lietuvių santykiuose yra ypatingai vertingas elementas, kurį reikia išnaudoti ir, pagal galimybes, gilinti (pabraukta A.B.). 38 Kad dar būtų aiškiau, kas yra Aleksandras Duginas, nurodysime 2006 m. Rusijoje didžiuliais tiražais išėjusį Michailo Jurjevo utopinį romaną Trečioji imperija 39. Jame brėžiama vizija iki 2053 m., kuomet belikusios penkios imperijos-civilizacijos: Rusijos imperija, Amerikos federacija, Islamo kalifatas, Kinijos respublika, Indijos konfederacija. Per šį laiką Rusija kažkokiu būdu sugeba neutralizuoti JAV branduolinį ginklą, jas nugali, prijungia prie savo imperijos Europą ir net Izraelį. Tačiau išskyrus Baltijos šalis. Joms atskiras statusas. Jos, 38 Дугин А.Г. Основы геополитики. Геополитическое будущее России. М., 1997 (Глава 5: Угроза Запада). Prieiga per internetą: http://www.cprf.ru/library/3654.shtml 39 Юрьев М. Третья Империя. Россия, которая должна быть. СПб-М., 2006. 13

kaip išdavikės, elementariai fiziškai sunaikinamos. Galima būtų nekreipti dėmesio į šią neaukštos meninės prabos rašliavą (taip apibūdino ją kai kurie Rusijos kritikai), jei ne viena aplinkybė autorius ne šiaip pamišęs menininkas, tai buvęs 1995-1999 m. Rusijos Dūmos vicepirmininkas, o ant knygos viršelio yra dviejų mėgiamiausių Putino žurnalistų Michailo Leontjevo (to paties kuris, ką tik pasiūlė estus naikinti kaip čečėnų separatistus 40 ) ir minėto Aleksandro Dugino atsiliepimai. Pastarame entuziastingai pareiškiama, kad tokią Rusiją, kokią vaizduoja M. Jurjevas norisi statyti, už ją žudyti ir mirti 41. Taigi Rusijos strategija aiški, o kokios taktikos ji laikėsi bent jau XX trečiame dešimtmetyje pamatėme iš Zenono Butkaus tyrimų 42. Čia tik nurodysime, kad už antilenkiškus straipsnius tautininkų spaudoje buvo mokama poštučno ir kad pinigus mielai ėmė visiems žinoma Zofija. Darosi suprantama, kodėl Augustinui Voldemarui bolševikai buvo artimesni negu antikomunistas Jozefas Pilsudskis ir kaip prie 1920 m. liepos 12 d. Rusijos-Lietuvos sutarties 2-ojo straipsnio atsirado slaptasis protokolas, praleidžiantis per Lietuvos teritoriją bolševikų kariuomenę kare su Lenkija, kurį G. Čičerinas sveikino kaip lietuvių ir rusų armijų bendrus veiksmus prieš lenkų imperialistus 43. Tad dar kartą galime paklausti su kuo šiandien eina istorikai: su Simonu Kosakovskiu, Ignotu Masalskiu ir Jekaterina II ar su Gegužės 3-ąją gynusiais Kazimieru Nestoru Sapiega, Jokūbu Jasinskiu, Tadu Korsaku? Eina su su bolševikais į sandėrius ėjusiais A. Voldemaru, S. Smetoniene ir S. Nėrim ar su tais, kurie bandė išvengti konflikto su lenkais dėl Vilniaus ir ieškojo kompromisų tiek 1919-1921 m. (Ernestas Galvanauskas, Oskaras Milašius, Vaclovas Sidzikauskas, Tomas Naruševičius) tiek vėliau, ketvirtame dešimtmetyje (Stasys Lozoraitis vyresnysis)? Eina šiandien su visokiais tautos frontais ir pažangom bei A. Duginu ir V. Putinu ar su Tomu Venclova ir kitais stereotipus griaunančiais mūsų žmonėmis? Kad Tomas Venclova yra lenkų draugas jis neslepia, o kieno draugai yra lenkų priešai tai slepiama. Tad ir kyla klausimas ar ir dabar mokama poštučno? Kiek kainuoja Gegužės 3-iosios byla!? O gal per žiaurus toks išvedžiojimas? Tada prisiminkime dalies targovitėnų norus, kad ant jų antkapių būtų rašoma: mens stulta, non scelerata fuit kvailiai buvome, bet ne niekšai. 40 Леонтьев М. Эстонцев нужно уничтожить, как чеченских сепаратистов!, 27 апреля 2007 г. Prieiga per internetą: http://uncensored.km.ru/index.asp?data=27.04.2007%2020:00:00&archive=on 41...Такую Россию, какую показывает нам Юрьев, хочется строить, за нее хочется умирать и убивать. Cit. pagal: Соминский А., Графоманские упражнения и политическая реальность, Mar. 23rd, 2007. Prieiga per internetą: http://alex-sominsky.livejournal.com/3703.html, 2007-05-17. 42 Žr.: Butkus Z. Jei opozicija gauna paramą iš svetur..., in: Kultūros barai, 1995, nr. 8 / 9, p. 80 84, To paties. SSRS intrigos Baltijos šalyse 1920-1940 m. (Intrigues of the USSR in the Baltic States in 1920-1940), in: Darbai ir dienos, 1998, Nr. 7, p. 140 161; To paties. Išorės faktorius vidaus politikoje. Diskusijos, in: Lietuvos sovietinės istoriografija. Teoriniai ir ideologiniai kontekstai. Sud. A. Bumblauskas, N. Šepetys. Vilnius, 1999, p. 37 55. 43 Laurinavičius Č. Lietuvos-Sovietų Rusijos taikos sutartis (1920 m. liepos 12 d. sutarties problema). Vilnius, 1992, p. 149-152. 14