VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS. Biruta Wensławska KAZIO BINKIO IR JERZY JANKOWSKIO KŪRYBOS PARALELĖS. Magistro baigiamasis darbas

Transkrypt

1 VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS HUMANITARINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS LIETUVIŲ LITERATŪROS KATEDRA Biruta Wensławska KAZIO BINKIO IR JERZY JANKOWSKIO KŪRYBOS PARALELĖS Magistro baigiamasis darbas Literatūros ir spaudos studijų programa, valstybinis kodas 62604H105 Filologijos studijų kryptis Vadovė dr. A. Mykolaitytė (parašas) (data) Apginta (Fakulteto dekanas) (parašas) (data) KAUNAS,

2 Turinys Kazio Binkio ir Jerzy Jankowskio kūrybos paralelės (santrauka)...3 Kazys Binkis and Jerzy Jankowski - parallels in their creations (summary) Įvadas K. Binkio ir J. Jankowskio kūrybos panašumai ir skirtumai Pasaulio įtaka K. Binkio ir J. Jankowskio avangardistinė kūryba Futuristinių inicijacijų įtaka žanrų pavadinimams Eksperimentai su kalba Avangardistinė hiperbolės galia Kūrimo laisvė erdvės komponavimas Išvados Literatūros sąrašas

3 Kazio Binkio ir Jerzy Jankowskio kūrybos paralelės Santrauka K. Binkis ir J. Jankowskis lietuvių bei lenkų avangardizmo pradininkai. Kaip tikriems futuristui pridera, J. Jankowskis ir K. Binkis užfiksavo esminį naujųjų laikų požymį spartesnį gyvenimo tempą: visi daiktai lekia, juda, sparčiai keičiasi, gimsta nauji dalykai, tad poetai vaizduoja šį visuotinį judėjimą. Tai vieni iš pirmųjų savo tautų rašytojų, kurie išdrįso žaisti žodžiu. Jiems gražu sugretinti žodžių sąskambius ir artimus ir netikėtus. Abu poetai siekė naujumo ir neįprastumo. K. Binkio ir J. Jankowskio dėka, lietuvių ir lenkų poezijoje įsigalėjo neįprasta, vaidybinė, kartais eksperimentinė žodžio tendencija. Abu poetai į poeziją įveda kasdieniškos kalbos paveikslus. K. Binkis pirmasis į lietuvių poeziją įvedė spalvingus ir drąsius urbanizmo motyvus. Į modernizmo idėjas įsigilinęs K. Binkis, nesibaido drauge ir kasdieniško konkretumo. Jis vėl grįžta į lietuviško kaimo prieglobstį, nieko geresnio pasaulyje neradęs. J. Jankowskis nėra kasdienybės poetas. Jo eilėraščiai nėra nei kaimo, nei priemiestinių rajonų kūrybos, nei aplinkos ar liaudies folkloro žanrų stilizacija. Įvairi kasdienybės kalba veikia čia daugiau kaip citatos, artėjančios prie ataskaitinio-reportažinio įvykių užrašymo stiliaus, primenančio skelbimų skilties ar atsitikimų kronikos stilistiką. Abiejų jų eksperimentai paliko neišdildomą pėdsaką lietuvių bei lenkų literatūroje. 3

4 Kazys Binkis and Jerzy Jankowski parallels in their creations Summary Kazys Binkis and Jerzy Jankowski had introduced new issues in the literature of their nation. The early works of these writers had followed the traditional patterns. However, these existing patterns were reworked with the subtle lyric perception of the world poeticizing the common reality expressions, the naturalness of experiences, sonority of poetic language and included images of folk poetry. As Kazys Binkis and Jerzy Jankowski receded from the traditional patterns changing the content and form of their works, their creativity become ascribed to the modernism. These two writers are viewed as the initiators of the Lithuanian and Polish Avant-gardism. The works of Kazys Binkis and Jerzy Jankowski, presenting the innovations and new techniques, were influenced by the Italian, German and Russian avantgardists. Kazys Binkis s futuristic consciuosness was more subtle and sensitive than Jerzy Jankowski s. Kazys Binkis chose an new way of the creativity not as a rebel but as raffish young man with youthful energy. Thus, Jerzy Jankowski was perceived as more radical in his innovations, though he demanded to eliminate the old orthography system. In fact, the inventions and applications of new techniques in the poetry of Kazys Binkis and Jerzy Jankowski had a noticeable impact on the Lithuanian and Polish literature. 4

5 Įvadas Šis darbas apie du skirtingų tautų poetus menininkus. Tai Kazys Binkis ( ) poetas ir dramaturgas, kurio vardas susijęs su lietuviškojo avangardizmo pradžia bei Jerzis Jankowskis ( ) lenkiškojo avangardizmo pradininkas. J. Jankowskis, kaip ir K. Binkis, savo kūrybinio kelio pradžioje gyveno Vilniuje. Šiame mieste gimė nemaža dalis jų kūrybos. Kodėl būtent Vilniuje bręsta pirmasis lietuvių bei pirmasis lenkų avangardistas? Anelė Vosyliūtė straipsnio Vilniaus erdvė: tarp sacrum ir profanum įžangoje sako: Miesto erdvinės struktūros (pastatai, aikštelės), dažnai yra konstantos, formuojančios ne vieną žmonių kartą, perduodančios tas pačias savo turinio ir formų reikšmes, taigi darančios poveikį tautos identitetui (...). Tokie seni miestai kaip Vilnius vilioja net kelintos kartos gyventojų palikuonis ieškoti savo protėvių šaknų ir gyvenimo čia pėdsakų, tapatumo si miesto peizažais, pastatais, simboliais bruožų (Vosyliūtė 1998: 256). Vytautas Kubilius knygos Vilniaus kultūra m. Įžanginiame žodyje rašo: Vilnius kultūrinių ryšių ir sąveikų centras, vienas ryškiausių Vidurio ir Rytų Europoje. Nuo seniausių laikų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinę gaubė ypatinga dvasinė aura, skatinusi skleistis ir žydėti skirtingų tautų kultūroms. Tolerancijos tradicija, deklaruota Gedimino laiškuose, išsilaikė per šimtmečius. Čia laisvai kryžiavosi didžiosios Vakarų ir Rytų kultūrinės srovės. Čia našiai skleidėsi iš vietos tautinių substratų originali kūryba, priklausanti daugiataučio kultūrinio palikimo klasikai. Čia klesti gausi periodika lenkų ir rusų kalbomis. (...) (Lapinskienė 1998: 9). Galima būtų spėti, kad Vilniaus kultūrinė atmosfera turėjo nemažai įtakos abiem poetams. Darbo objektas abiejų autorių poetinė kūryba, parašyta apie m. Darbe užsimenama apie rašytojų ankstyvąją kūrybą, bet išsamiai analizuojama tik ta kūryba, kuri atspindi naują modernėjantį stilių bei avangardistinė poetika tradicijos atnaujinimas. Darbe atsiribojama nuo ankstyvosios, vėlyvosios rašytojų kūrybos bei prozos. Problema ar įmanoma, kad šių dviejų poetų kūriniai gali turėti ką nors bendro? Kodėl naujoji stilistika pasireiškė maždaug tuo pačiu metu ir toje pačioje literatūrinėje aplinkoje? Kodėl gali būti lyginami būtent šie du rašytojai: lietuvis K. Binkis ir lenkas J. Jankowskis? Darbo tikslas palyginti K. Binkio ir J. Jankowskio kūrybą. Darbo uždaviniai: 1. Apžvelgti avangardistinę rašytojų kūrybą (nuo gamtos poetizmų į kultūrines asociacijas). 2. Lyginti lietuvių ir lenkų rašytojų veržimąsi iš senų sustabarėjusių formų į naujas, atskleisti maištą prieš svajingą simbolistų lyriką. 5

6 3. Atskleisti lietuvių bei lenkų kultūrų sąsajas, skirtumus, panašių idėjų iškilimo atvejus, įžvelgti, kas sieja dviejose įvairiose kultūrose išsikristalizavusius mąstymo, kūrybos bei tikrovės suvokimo tipus. 4. Kūrybą vertinti atsižvelgiant į literatūrinį kontekstą. 5. Žvelgti į kūrinius estetinio vertinimo aspektu. 6. Negalime ignoruoti ir kiekvienos literatūros savitumo: ieškoti gretinamų tautų literatūrų unikalumo, stebėti, kaip atskirų kultūrų tautinė literatūra formuoja savo išraiškas, formas, ir spręsti, kiek jos gyvybingos ir autentiškos. Darbe pasitelkiamas lyginamosios analizės metodas. Šis metodas be galo svarbus, kadangi padeda suartėti ir susikalbėti skirtingoms (šiuo atveju lietuvių ir lenkų) kultūrinėms tradicijoms. Tik lyginant ir priešinant reiškinius galima suvokti, kas yra svarbu, o kas ne taip svarbu; kas gera, o kas bloga. Jau Sokratas garsiajame filosofo Platono dialoge Faidonas arba apie sielą kalbėjo: Žiūrėkime, ar ne šitaip viskas atsiranda: visos priešybės randasi ne iš ko kito, kaip iš priešybių, kas tik turi ką nors priešinga. Antai, bjauriam priešinga gražu (...) o neteisingam teisinga (...) jei atsiranda kas nors didesnio, turbūt būtinai iš anksčiau buvusio mažesnio paskui atsiranda kas nors didesnio ir atvirkščiai (...). Kai atsiranda kas nors blogesnio, ar ne iš geresnio? O kas nors teisingesnio tai iš neteisingesnio (...). Mes pakankamai įsitikinome, kad viskas atsiranda tokiu būdu: priešingi dalykai iš priešingų (Platonas 1999: 31). Tą patį galime pasakyti ir apie literatūrą. V. Kubilius straipsnyje Komparatyvistika atvirame pasaulyje patvirtina Sokrato nuomonę, kad tik supriešindami įvairius dalykus galime kažką suvokti: Neįmanoma suvokti atskiros literatūros savitumo, užsidarius vien jos erdvėje, nematant kaimyninių literatūrų apsupties, ir nejaučiant virš viso žemyno slenkančių atmosferos sluoksnių. Neįmanoma nustatyti meniškumo viršūnių nesugretinus vienos literatūros dydžių su kitos literatūros aukštumomis (Kubilius 1999: 7). Darbo naujumas ir aktualumas. Kol kas gana maža tyrimų, kuriuose lietuvių literatūra lyginama su kitų tautų literatūromis. O tai itin aktualu. Verta čia pacituoti Antano Andrijausko žodžius: Komparatyvistiniai tyrinėjimai itin aktualūs nūdienei pasauliui atsiveriančiai Lietuvai, kadangi padeda įveikti daugelį dešimtmečių viešpatavusius europocentristinio mąstymo stereotipus ir plačiame civilizacijų raidos bei sąveikų horizonte skatina mąstyti apie Lietuvos kultūros vietą pasaulinės kultūros kontekste (...). Lygindami kitas kategorijų ir vertybių sistemas su savąja sistema, galime geriau išskirti esminius savosios kultūros dėmenis bei ypatybes, su kuriais esame susigyvenę ir todėl jų tiesiog nepastebime (Andrijauskas 1999: 21). Pasakyti ką nors nauja apie K. Binkio kūrybą nėra lengva. Daugelis nagrinėjusių jų kūrybą V. Kubilius, Vincas Kuzmickas, Viktorija Daujotytė, Birutė Ciplijauskaitė, Adolfas 6

7 Juršėnas, Jonas Aistis, Dalia Striogaitė ir kt., pabrėžia, kad poetas, išleidęs tik porą nedidelių savo lyrikos rinkinių, gerokai praturtino savo lyrikos estetinę ir poetinę kultūrą, padarė didžiulį poveikį tolesnei lyrikos raidai. Tačiau K. Binkis iki šiolei nebuvo dar lygintas su lenkų avangardistais. Lietuva ir Lenkija tai kaimyninės šalys. Pravartu patyrinėti šių dviejų šalių pirmųjų avangardistų kūrybą, paieškoti panašumų ir skirtumų. Kaip jau minėta, J. Jankowskis, panašiu laiku kaip ir K. Binkis gyveno Vilniuje. Čia gimė nemaža dalis jo avangardistinės kūrybos. Tačiau J. Jankowskio kūryba nėra išsamiai analizuota, kažkodėl stengiamasi ją apeiti. Jis priklauso tiems lenkų rašytojams, kurie, suvaidinę pagrindinį vaidmenį literatūroje, palaipsniui traukiai į praeities šešėlį. Tai poetas, kurio vardas susijęs su lenkiškojo avangardizmo pradžia. Kalbant apie šį rašytoją tik prie to dažniausiai ir apsistojama. Jo poveikis tolesnei lenkų lyrikos raidai labai silpnai tepabrėžimas. Beveik visai nebandyta analizuoti ankstyvosios jo kūrybos, todėl įdomu bus padaryti tai dabar. Deja, J. Jankowskio kūriniai yra sunkiai pasiekiami šiandieniniam skaitytojui, kadangi visa jo kūryba nėra atnaujinta jokiais vėlesniais leidimais m. 221 egzempliorių tiražu buvo perleistas futurizmo pranašo eilėraščių rinkinys, pavadintas Rytmy miasta ( Miesto ritmai ). Pirmąsias J. Jankowskio futuristines poemas galime atrasti tik keliose pokarinėse antologijose. Šešis rinkinio Tram wpopszek ulicy eilėraščius randame antrajame Lenkų poetinio avangardizmo tome. Šis trumpas išvardijimas įrodo, kad J. Jankowskio neužmiršo tarpukario Lenkijos tyrinėtojai Andrzejus Lamas, Robertas Matuszewskis, Stanisławas Pollakas, Stanisławas Sterna-Wachowiakas ir kt., bet, antra vertus, vertinant jo kūrybą, pirmajam avangardistui buvo skirta mažokai dėmesio. Taigi, įdomu bus jį sugretinti su K. Binkiu. Šiame darbe vartojami šie terminai: modernizmas, avangardizmas. Dalia Striogaitė knygos Avangardizmo sūkuryje įvade avangardizmą bei modernizmą apibrėžia taip: avangardizmas sąlyginis apibrėžimas, juo metaforiškai nusakoma ir sykiu vertinama XX amžiaus pradžios įvairios moderniojo meno kryptys, sąjūdžiai, nauja meninė savimonė ir estetika (...). Kartais tenka pastebėti avangardizmo tapatinimą su modernizmu (...). Abiem bendra: požiūrio į mena principinis keitimas, subjektyvaus interpretavimo kultas, formalistinės nuostatos, smarkus veržimasis į originalumą, nuolatiniai ieškojimai. Bet juos skiria tai, kad avangardizmas yra gana konkreti XX amžiaus modernizmo dalis, savita jo atmaina sakytume, priešakinis, moderniškiausias modernizmas, galop peržengiantis ir modernizmo ribas (Striogaitė 1998: 7). Būtent šios autorės modernizmo ir avangardizmo apibrėžimais remsiuos darbe. Darbo struktūra. Darbas sudarytas iš įvado ir dėstymo, kuris yra dviejų pagrindinių dalių. Įvade nusakomas darbo objektas, aptariama problema, tikslas, išvardinti darbo 7

8 uždaviniai, pristatomas metodas, aptariamas darbo naujumas ir aktualumas, paaiškinami darbe vartojami terminai. Skyriuje K. Binkio ir J. Jankowskio kūrybos panašumai ir skirtumai trumpai pristatomas rašytojų nueitas kelias iki avangardizmo, pasaulio įtaka. Skyriuje K. Binkio ir J. Jankowskio avangardistinė kūryba paminima, kaip lietuvių ir lenkų avangardistai nusisuka nuo ankstesnės, klasikinės poezijos. Darbas padalintas į poskyrius: Futuristinių inicijacijų įtaka žanrų pavadinimams, Eksperimentai su kalba, Avangardistinė hiperbolės galia, Kūrimo laisvė erdvės komponavimas. Pagrindiniai akventai: originalumas, savotiškumas, žaidimas žodžiu. 8

9 2. K. BINKIO IR J. JANKOWSKIO KŪRYBOS PANAŠUMAI IR SKIRTUMAI K. Binkis ir J. Jankowskis didžiulio talento rašytojai. Šių rašytojų poezijos vaidmuo labai svarbus lietuvių ir lenkų literatūros raidai. Abu jie nepaprastai greitai nuėjo kelią nuo gimtinės lyrikos iki modernizmo programos ir jos realizavimo iki 100 pavasarių bei Tram wpopszek ulicy rinkinių. K. Binkis ir J. Jankowskis intensyviai kūrė apie metus, kai tiek lietuvių, tiek lenkų literatūroje įvyko lūžis. Ankstyvajai poetų kūrybai priklauso jų pačių sudaryti Vilniaus jaunųjų literatų rinkinėliai K. Binkio Sniegams tirpstant (1913 m.) bei J. Jankowskio Żórawce (1910m.), o taip pat K. Binkio rinkinys Eilėraščiai (1920m.). Čia rašytojai tebegyveno klasikinių tradicijų dvasia, kur eilėraščių pagrindinės temos gamta ir meilė. Vis dėlto, tiek K. Binkio, tiek J. Jankowskio kūryba vis labiau krypsta į modernistinę poetiką. Turinys pamažu keičiasi, atsiranda naujos poetinės konstrukcijos. Lietuvos ir Lenkijos rašytojus patraukė avangardistinė kryptis, skelbusi naują požiūrį į pasaulį ir meną. K. Binkio bei J. Jankowskio kūrybos pavyzdžiai parodo, kad naujoji poezija, tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje, formavosi (bent jau toje ankstyviausioje fazėje) italų, vokiečių ir rusų pasiekimų sankryžoje. K. Binkis su J. Jankowskiu po pirmojo pasaulinio karo visiškai atsižadėjo ryšių su klasikine poezijos tradicija, kanoniška poetika ir eiliavimu. Susipažinę su futurizmu ir ekspresionizmu, poeati ir patys pradėjo rašyti naujoviškus eilėraščius, visiškai skirtingus nuo ankstesniųjų. Jų kiti poezijos rinkiniai K. Binkio 100 pavasarių (1923) bei J. Jankowskio Tram wpopszek ulicy (1920 m.), suskambėjo tarsi iššūkis visai ankstesnei lietuvių bei lenkų poezijai Pasaulio įtaka K. Binkis kūrybinį kelią pradėjo 1909 m., bet į intensyvinį literatūrinį gyvenimą įsitraukė tik 1913 m. Vilniuje. Čia tuo metu veikė daug įvairių literatūrinių kuopelių. K. Binkio lankomame būrelyje vyko įnirtingi ginčai dėl naujų literatūrinių krypčių bei srovių m. K. Binkis su visu savo jaunatvišku entuziazmu buvo pasinėręs į Vilniaus jaunuomenės visuomeninį bei kultūrinį gyvenimą. Čia jis aktyviai dalyvavo aušrininkų susirinkimuose, lankė Rūtos salėje vykstančius vaidinimus, koncertus, paskaitas ir kitus 9

10 renginius. Retkarčiais moksleiviai vien tik savo jėgomis surengdavo vakarus Vilniaus visuomenei. J. Jankowskis taip pat priklausė vienam iš Vilniaus literatūrinių būrelių metai buvo svarbūs rašytojo literatūrinei karjerai. Jis rimtai susikoncentravo poetinei kūrybai. Jauni žmonės, kurie domėjosi literatūra bei menu, sukūrė Vilniuje grupę, vadinamą Banda, kurios iniciatoriumi ir visokeriopos veiklos koordinatoriumi buvo pats J. Jankowskis. Šis būrelis taip pat paliko savo veiklos neišdildomą pėdsaką 1910 metų rudenį išleistą poetinį almanachą Żórawce. Visi su entuziazmu susitelkė ties J. Jankowskio projektais. Čia buvo išspausdinti ne tik J. Jankowskio ankstyvieji eilėraščiai. Šį almanachą užpildė dar vienuolikos kitų jaunų Vilniaus poetų-menininkų eilės: tai F. Ruszyco, P. Bohuszo, Wł. Rogowskio, L. M. Rogowskio, B. Hertzo, S. Górskos, W. Stanisławskos ir kt. J. Jankowskis labai stengėsi, kad šis almanachas būtų išleistas: Żórawce klausimą stumiu, kiek tik pajėgiu. Pamažu renku medžiagas. Jos duos man Z. Kleszczyńskis, pasinaudota bus Czarnockio Sonety wileńskie. Sumanymų netrūksta, ištvermės darbui daug. (33, p. 109). Rinkinys pradedamas J. Jankowskio pratarme. Kaip pabrėžia Andrzejis Romanowskis knygoje Młoda Polska wileńska, J. Jankowskis pats sugalvojo almanacho pavadinimą Żórtawce, kurį siejo su J. Slowackio fraze: Menininkų sielos yra tarsi gervės (żórawce ) senos, bet visa žinančios (33, p. 106) K. Binkio ir J. Jankowskio avangardistinė kūryba K. Binkio ir J. Jankowskio avangardistiniuose tekstuose vedamas priešingybių, besigrumiančių tarpusavyje, dialogas, būdingas futuristinei poezijai. Tai praeities-ateities, pasyvumo-spontaniškumo, konformizmo-maišto opozicijos, kurios siejasi ne tik su visų šalių avangardistams būdinga žmogaus ir mašinos konfrontacija. Priešingai poetų avangardistinėje kūryboje žmogiškosios egzistencijos įvykiai įsirašo ir į gamtos kontekstą. Tai ypač liečia K. Binkį, kuris jau pasirinkdamas savo pavadinimą, ne tik išreiškė naują, modernistinį pavasario įvaizdį, bet ir įsiliejo į seną tradiciją (Striogaitė 1998: 52 p.). Jis pats pažymėjo tarp savo pavasarių ir tradicijos vykstantį dialogą, ypač su K. Donelaičiu ir Maironiu. Tai įrodo ir eilėraščių ciklo pavadinimas: Šimtas pavasarių arba pavasario linksmybės ir sielvartai, kuris yra K. Donelaičio poemos eilutės parafrazė su pirmojo Binkio eilėraščio pradžia, paimta iš Maironio eilėraščio ( Pavasario saulė nušvito meiliai ). 10

11 K. Binkio pagrindiniai avangardistinės kūrybos motyvai siejasi būtent su gamta, tai: vėjas, vėtra, viesula, audra, perkūnija, gaisras. Paradoksalu, bet didžiulė jo avangardistinės kūrybos dalis tai gamtos lyrika. Tačiau joje nėra tokio subtilumo kaip ankstyvojoje poeto lyrikoje. Čia atsiskleidžia džiaugsmingo, vitališko ir daiktiško pavasario vaizdinys. Avangardistinėje K. Binkio kūryboje pabrėžiamas pasaulio daiktiškumas ir subjekto artumas atgimstančiai gamtai: Pavasaris aukštielninkas nugriuvo žemėn. Diegų prilindo ir vabalų visokių pribyrėjo. (...) Laukai ir pievos, ir miškai, irgi visi kitoniški dalykai Labai patenkinti, kad žiema juos galų gale paliko. Šitaip lietuvių avangardistas nusisuka nuo ankstesnės, klasikinės poezijos. Daiktiška, kūniška tikrovė avangardistiniuose K. Binkio eilėraščiuose išgyvenama kaip vitalistinis pasaulio suvokimas (Daujotytė 1996: 304). Susiduriame su futuristams būdingu dvasios, t. y. bet kokios religijos, metafizikos paneigimu. Lietuvių rašytojas švenčia pavasario pabudimą, Agitacinio pobūdžio eilėraštyje su priemaiša piršlybų kreipiasi į Žemę motiną: Ei, žeme, Žemėn kepurę! Žiūrėk spinduliai. (...) Liepk kad vainikų vainikai, - Ne rūtos, bet ištisos girios Puoštų tau galvą duobėtą ir pliką. Įsakyk, kad vasaris, tavo maestro, Supūstų poetų ir paukščių orkestrą. Tai visiškai objektyvus, konkretus ir daiktiškas vaizdas: žemė užsidėjusi kepurę, jos galva duobėta ir plika. Vasario mėnuo maestro su visa savo kompanija. K. Binkio kūryboje vėtra, viesulas reiškia aktyvų subjekto santykį su pasaulio kaita. Giedrius Viliūnas teigia, kad dinamiškas pavasario vaizdinys jungia du klasikiniam lietuvių poetiniam avangardizmui esmingus, iš pažiūros tarpusavyje gana tolimus dalykus: vitališką, erotišką, atbundančios gamtos jauseną ir avangardistinį visuotinio perversmo išgyvenimą. Vėjas ir kiti dinaminiai jo atitikmenys ( pasiutęs taksi, bataljonas poetų, pavasarių šimtas, 11

12 gyvenimo potvynis ) tampa savotišku retoriniu tiltu tarp ciklinio, uždaro kaimiškos gamtos erdvėlaikio ir globalinės progresyvistinės avangardistų pasaulėžiūros. Šių dviejų pradmenų balansas vienas savičiausių lietuvių poetinio avangardizmo bruožų. Šia prasme vėjas galėtų būti laikomas antruoju prototipiniu lietuvių poetinio avangardizmo vaizdiniu. (Viliūnas 2003: 49). J. Jankowskio avangardistiniuose eilėraščiuose, į gamtovaizdį įveda mus žmogus ir jo materiali tikrovė. Peizažas turtingas įvairiausių personofikacijų, animizmų. Pavyzdžiui eilėraštyje Satyriazis, panelės, merginos, mergaičiukės ir panelytės pasirodo esą floros dalys: lelijos, raktažolės, tūbės, o taip pat atmosferiniai reiškiniai: debesys, lietus, vėjas. Net ir jausmai simbolizuoja gamtą: juokas raktažolė, liūdesys plaukiantis debesėlis, o ekstazė tai tūbės žiedas. Gamta visiškai pasiduoda žmogaus nuotaikoms, žmogus išsibarsto po pievas ir miškus. Wasze uczucia, jak wieczur letni, Jūsų jausmai, kaip vakaras vasaros Omdlewający pszy dźwiękach fletni alpstantis nuo garsų fleitos... jak dźwięki fletni!!!... it garsai fleitos!!! Žmogiškosios egzistencijos įvykiai įsirašo į gamtos kontekstą. Gamta išreiškia žmogaus emocijas, jo baimes, išgyvenimus ir viltis. Na obydwuch pułkulach ziemi, Dojżewają kłosy szumiącego zboża wypadkuf, Zroszone deszczem krwi ulewnych chmur... (J. Jankowskio Spłon lotnika ) Ant abiejų pusrutuklių žemės Noksta varpos ošiančio javo atsitikimų, Aprasoję nuo lietaus kraujo didžių debesų... Minėti gamtos elementai : žemės pusrutuliai, o net ir įvykiai, pasireiškia šlamančių javų varpų, lietus, smarkių debesų forma. K. Binkio lyrinio subjekto ir gamtos santykį lygindami su J. Jankowskio, pastebime tokį skirtumą: J. Jankowskio subjektas ir jo aplinka nebendrauja tarpusavyje kaip K. Binkio poezijoje. Subjektas čia visiškai pasiduoda aplinkos nugalimas. J. Jankowskio tekstuose tai virsta pasaulio kūrėjiškumu. Lyrinis subjektas tikrąja prasme yra gamtos viduje: Księżycowe lampki wesołe na ścianie migocą Menulio lemputės linksmos ant sienos mirga Skaczą z uciechy i śmieją się, śmieją Šokinėja iš džiaugsmo ir juokiasi, juokiasi Myśleć o jutrze nie pora i po co??! Galvoti apie ryt dieną ne laikas ir kam gi? - światy wirują swą zwykłą koleją. - pasauliai sukinėjasi savu įprastu ritmu. 12

13 J. Jankowskio subjektas čia visiškai pasiduoda nugalimas aplinkos: mėnulio lemputės juokiasi, kartą jos turi linksmesnę, kartą liūdnesnę reikšmę: Lampki do lampek śmieją się i śmieją Lemputės lemputėms juokiasi ir juokiasi dzisiaj weselsze znaczenie (...) šiandien linksmensnė reikšmė (...) W kielichach wino złote się weseli... Taurėse vynas auksinis linksminasi... Lampki pijane smugi światła leją... Lemputės girtus šviesos ruožus lieja... K. Binkio subjektas lygiavertis su gamta. Tokia jo laikysena tampa pagrindine komunikacijos struktūra: Ei, žeme, Žemėn kepurę! Žiūrėk spinduliai. Liepk kad vainikų vainikai,- Ne rūtos, bet ištisos girios Puoštų tau galvą duobėtą ir pliką. Įsakyk, kad vasaris, tavo maestro, Supūstų poetų ir paukįčių orkestrą. (Agitacinio pobūdžio eilėraštis su priemaiša piršlybų) K. Binkio lyrinis subjektas agituoja ne tik žemę ir vėją, bet ir žmones. Jie kviečiami įsijungti į visuotinį pavasario šėlsmą. Lyrinis subjektas nelieka pasyvus, kai poetų ir paukščių orkestras užgroja šokiui. Lyrinio subjekto vaidmuo nėra mažesnis nei sugrįžtančios saulės ar pavasarinio vėjo. Žmonės raginami: Ir tu, žmogau niekings, išgerk, kiek tau priklauso, Ir balsą savo sprausk į ūžiantį ermiderį. ( Donelaitiškas ) Užtat J. Jankowskio eilėse juntamas visiškas nuolankumas gamtai: besimainančio pasaulio įvykiuose dalyvauja saulė, kuri mainosi žmogaus veido spalva ( Maggi ). O słońce blade wielkich Miast O saule išbalusi Miestų didžiųjų Pszepołowiłeś wiedzę naszą białą pusiau padalinai žinias mūsų 13

14 Mėnulis girdosi alkoholiu: W kielichach wino złote się weseli... Taurėse vynas auksinis linksminasi Lampki pijane smugi światła leją... Lemputės girtos šviesos ruožus lieja Z knajpy Iš smuklės Ir tame pačiame eilėraštyje niūrioji gelmė veidrodžio dedasi šaltiniu nakties. Atgyja akmenys ar uolos ( Gyvame mūre ), dainuoja undinės miglų ( Sielos laidotuvės ). Visos tos poetų animizacijos vos ne beribės. J. Jankowskio naktys sapnuoja ir šluosto ašaras : Co deszcz łez zrosił noce otarły Snuf pajęczyną. (Niedziele) Ką lietus ašarų sudrėkino naktys nušluostė Sapnų voratinkliu. (Sekmadieniai) K. Binkio nakties šešėliai dangsto takus: Juodomis dėmėmis šešėliai nakties Apidengė sodo pilkuosius takus. (...) Juodomis dėmėmis apklojo takus Gauruoti šešėliai nakties. J. Jankowskio kūryboje kalbasi pasauliai su pasauliais, kitur vanduo kalbasi su degančiu laivu: O wieże Waszej świat przekaże światu Apie tikėjimą Jūsų pasaulis perduos pasauliui międzynarodowy futuryzmu mit. tarptautinis futurizmo mitas. (...) (...) na płonącym statku długo chwiał się maszt ant degančio laivo ilgai supėsi jo stiebas woda doń syczała: Do mnie pujdź bo spalą vanduo jam šnypštė: Pas mane ateiki nes sudegins (Tram wpopszek ulicy. Rapsod) 14

15 Per tokias poetų animizacijas atsiskleidžia įvairios antinomijos. Kalbantys pasauliai ir vandenys perteikia mums žinių apie proletarinės poezijos srovę. Tram wpopszek ulicy tai labai svarbus kūrinys, išreiškiantis futuristinę visuomenės utopijos viziją (Majerski 1994: 40). Tai vienintelis J. Jankowskio proletarinis eilėraštis (dar Akorde dalyvauja kelio darbininkai). Rašytojas į poeziją įveda darbininkų klasės frazeologiją: lon (daktis), maszyna (mašina, bet turima omeny pistoletas), kaszta (ištraukiamas spausdinimo stalčius, padalintas į pertvaras, kur randasi šriftas). Po simbolinio stichijų grumties aprašymo pristatomi herojai. Čia prasideda įtampos augimas: pradedama darbininkų vargingu darbu, pereinama prie socialistinių lapelių išmėtymo, pirmo pistoleto, pirmos barikados iki... Šioje vietoje pasakojimas nutrūksta. Barikada padaryta iš statinių ir parvirtusio tramvajaus. Kita posmelio eilutė neegzistuoja, yra tik taškai. Tuščia vieta bus išpildyta tik ateityje. Tai, kas sena jau nebesvarbu. K. Binkio senatvė išsirikiavo už rašomo stalo : Išsirikiavo senatvė už rašomo stalo Ir taškosi rašalo jūromis. O prieaugliai klusnūs už durų šąla Ir laukia, kantrybe šarvuoti, de jure. Poetas meta sudiev sušukuotai kompanijai, sušunka jauniesiems į gatvę ir marš su visu būriu, bet dar nebežino, kur. Imame žodį ir koja, kaip futbolą, sviedžiame kur į dangaus pašalį. Skriejantis kamuolys tai neišsenkamumo perspektyva. Tai nuolatinis judėjimas. Išspirtas kamuolys pasižymi smarkiu pagreičiu. Poeto noras kad pasaulis kuo greičiau pasikeistų, todėl futbolo sąvoka čia labai tinkama. Ir toliau: Einam, užmiršę visokius velnius ir patenkinti visi be galo. Poetas sukuria maišto iliuziją: Pasiutimas eina visuotinis. K. Binkis, kaip ir J. Jankowskis susikuria savo viziją: čia vyksta gyvenimo modernizacija. Poetas džiaugiasi, kad naujų išradimų dėka Žemaičio gryčia šimtmetinė jau rišasi į sąjungą, į organizmą vieną pasaulio nervu, radijo antena. Rašytojas kalba apie gyvenimo potvynį. J. Jankowskio kūrinyje Spłon lotnika ( Lakūno sudegimas ) sugyvintos epochos gimsta iš įvykių, / kelia makaules baisiai puikias, juokas virsta materija, kristalizuojasi ir girgžda ant sniego, vegetuoja dienos mimoza : W takcie, w rytmie, w zgżycie walk pieni się elektryczny szum. Wydażenia powstają z wypadkuf. Į taktą, į ritmą, griežime kovų putoja elektrinis ūžesys. Įvykiai susidaro iš atsitiktinumų. 15

16 Epoki rodzą się z wydarzeń, podnoszą łby przeraźliwie wspaniałe, najeżone igliwiem bagnetuf, skołtunione wężowiskiem epidemii, spowite turbanem pożarnych łun Epochos gimsta iš įvykių, kelia makaules baisiai puikias, pašiauštos spygliais durtuvų, apkerpėtos kamuoliu epidemijų, apgaubtos turbano degančių pašvaisčių Eilėraštis gimsta šokinėjant minčiai iš vienos plotmės į kitą, gretinant priešingybes. Epochos sąvoka sugyvinama, jos galva puiki, bet pavadinama makaule, epochos gimsta, bet jos apkerpėtos epidemijų kamuoliu. Per tokias poetų animizacijas ir atsiskleidžia įvairių sąvokų antinomijos. Kaip tikram futuristui pridera, J. Jankowskis norėjo užfiksuoti esminį naujųjų laikų požymį spartesnį gyvenimo tempą: visi daiktai lekia, juda, sparčiai keičiasi, gimsta nauji dalykai, tad poetas privalo vaizduoti šį visuotinį judėjimą. J. Jankowskio personifikacijos, (pvz. eilėraštyje Z knajpy vilties Panelės ) tai savotiškas žaidimas: daiktas sugyvinamas arba daikte įkūnijama visa serija įvairiausių sąvokų: Pszyniosę Ci nuż Pakeno Atnešiu Tau peilį Pakeno nuż ostry, lśniący... Peilį aštrų, blizgantį... Jak muj niepokuj ostry, łaskawy jak sen It mano nerimas aštrų, maloningą kaip sapnas (...) nuż bowiem jak Twuj Pakeno (...) peilį mat kaip Tavo Pakeno lęk zimny... ostry. Baimė šalta... aštri. Tango Tango Skaitytojas čia stebinamas daikto galimybėmis. Peilis atlieka čia kitokią funkciją, negu paprastas daiktas: čia jis simbolizuoja nerimą, baimę. K. Binkio kūryboje net pats žodis yra daiktas: Kam nenubodo su mūzoms laižytis, Teverda tas lyriką. O mums pasaulis daiktas pražydęs Širdyse mirga. Tai ne menas čiauškėti putpele, Ir gulbes ir meilę seilinti rašalu. Imame žodį ir koja, kaip futbolą, Sviedžiame kur į dangaus pašalį. 16

17 Eilėraštyje išryškėja daiktiškas lyrizmas. Tokia poezija labai žemiška, kasdieniška. K. Binkis pasinaudojo vienu iš lietuvių avangardizmo estetinių principų: kuo poetiškesnis jausmas, tuo šiurkštesnė turi būti jo išorinė išraiška (Juršėnas 1999: 64). Poetas surado stiprų, vaizdingą, bet kartu ir naturalų, žodį. Žavėjosi K. Donelaičiu, kuris nebijojo vartoti dideliai nepadorius žodžius ir vaizdus savo raštuose (Binkis 1924: nr 1). K. Binkis dabar jau bijo čiauškėti putpele rašyti gražiai ir jausmingai. Paradoksalu, tačiau jausme neturi būti jausmingumo. Išgyvenimas sugrubinamas, pritildomas, užmaskuojamas. Eilėraštyje Galvon suaugę baras profesoriai išsakytas lietuvių poetui būdingas pavasariškas gyvenimo džiaugsmas. Išeini aplinkui gyvenimo potvynis, Visus širdies kalnus baigia apsemti. Bendrai, pasiutimas eina visuotinis, Taigi, neimsi perneval trūnyti ir senti. Avangardistiniuose tekstuose vedamas priešingybių, besigrumiančių tarpusavyje, dialogas. Alegoriškame kūrinyje, pavadintame Człowiek-serce ( Žmogus-širdis ), Serce ożyło... Rozszeżyło się, rosło na kształt napęczniałego krwią tułowia, z kturego niby rostki wysunęły się ręce i nogi. W bulu powstania ukształtowała się głowa... Zaczął pracować muzg. Z konającego serca wodza pod czarem zaklęcia Kapłanki wyrusł nowy, czerwony człowiek, Świecący krwawymi mięśniami i... Pozbawiony na zawsze skury. Širdis atgijo... padidėjo, išsiplėtė, augo į formą krauju išbrinkusio liemens, Iš kurio it ataugos išsikišo rankos ir kojos. Skausme atsiradimo susiformavo galva... Pradėjo dirbti smegenys. Iš merdėjančios širdies vado po prakeikimo Vaidilutės išaugo naujas, raudonas žmogus, šviečiantis kraujuojančiais raumenimis ir... Netekęs su visam odos. Žmogus-širdis tai dvigubas simbolis: širdis ( atsiradimo skausme ) tampa savarankišku, atskiru organizmu, kuris mąsto, turi fizišką kūną (taigi, formuojasi nauja dabartis), o tuo pačiu tai netekęs odos, nekūniškas, permatomas Gerumo vaizdinys, kuris tolimesnėje kūrinio dalyje įsimaišo į minią ir atiduoda ją etiškiems gailestingumo išbandymams. Poetas išreiškia nuomonę, kad visa tai, kas nauja yra gera. Pradeda dirbti naujai išaugusio, raudono žmogaus smegenys. Senas pasaulis su visam neteko odos. Dabartis ir ateitis sudaiktinamos (širdis, pasireiškianti raudono žmogaus kūno forma). 17

18 Kaip J. Jankowskio, taip K. Binkio šios grupės eilėraščiai yra pagrįsti konfliktine situacija. Lyrinis subjektas asocijuojasi su jaunyste, kuri priešinama pedantiškai, pavargusiai nuo gyvenimo senatvei. K. Binkio eilėraštyje Išsirikiavo senatvė šis konfliktas išreiškiamas kaip programa: Ne mums pataikauti nabašninkų manijai Ir svarstyt poezijos mirusius atomus. Metam sudiev sušukuotai kompanijai Ir žengiam jauni į gyvenimo platumas. Sterna-Wachowiak analizuoja J. Jankowskio sugyvintų sąvokų bei savybių figūras, personažus. J. Jankowskis labai dažnai panaudoja sąvokų animizacijos procedūrą, dažnai sugyvina sąvokas (pvz. eilėraštyje Tango ). Miąższ zakazanych owoców autorius teigia, kad: Dabarties ir Praeities, Mažumos ir Daugumos, Stichijos ir Laiko, Nakties ir Dienos, Juoko ir Nusiminimo, Vilties ir Baimės, Širdies ir Gerumo paveikslai J. Jankowskio kūryboje yra labai alegoriški ( Sterna-Wachowiak 1985: 37). Lenkų (lygiai kaip ir lietuvių) alegorinėje-simbolistinėje tradicijoje mirtis siejama su moterimi. Tai moteriškosios giminės atstovė: Kaulėtoji, Pjaunančioji, Kertančioji, Paskutinioji, Geroji, Negailestingoji, Baltoji, Permatomoji, Nematomoji, visur esančioji (Podraza-Kwiatkowska 1975: 54). Tai nėra bereikšmiška. Mirtis čia atropomorfizuojama, sužmoginama, sugretinama su moterišku apkabinimu: Co ślub rozdzielił To Śmierć połączy Pojednawczyni Pocieszycielka. (Battlesong) Ką sutuoktuvės išskyrė Tą Mirtis sujungs Sutaikytoja Guodėja. J. Jankowskio Nuojautoje ( Pszeczucie ), Mirties šmėkla tarsi kadruojama, matome ją filmų priartinimuose. Agonijos kadre susiduriame su mano žmonos išblyškusiu ir gedulingu veidu. Trumpai tariant, lenkiška simbolistinė-romantinė mirtis atrodo taip: prasideda vaiduokliu, šmėkla, kurios plaukai turi kruviną atspalvį, jos galva apvainikuota voratinkline glorija, toliau prieinama prie švelnaus Mirties-Sutuoktinės veido ir jos šilto atodūsio. 18

19 Futuristinių inicijacijų įtaka žanrų pavadinimams Tram wpopszek ulicy sudėtis nėra nulemta kūrybinio akto chronologijos: seniausi eilėraščiai liko sunerti skyrių apkaba, į kurių sudėtį įeina paskutinių autoriaus gyvenimo metų lyrika ir proza. Pirmajai tomo daliai, apimančiai 16 tekstų, duotas buvo simptomatiškas pavadinimas Rytmy misata ( Miesto ritmai ) m. J. Jankowskis pradėjo bendradarbiavimą su Kurier polski ( Lenkų kurjeris ), kuriam rašinėdavo feljetonus bendra antrašte Rytmy chwili ( Akimirkos ritmai ). Pavadinimų panašumas nėra atsitiktinis ir nebestebina supančios futuristinės tikrovės suvokimo atžvilgiu. Susibėga čia trys elementai, sudarantys savitą konfigūraciją: miestas-poezija-laikraštis. Pirmasis šios triados narys tai inspiracijų šaltinis kam raišką duodavo poetinės futuristinių kūrėjų realizacijos. Patikslinkime minėtųjų elementų sudėtį: kasdieniai įvykiai, fiksuojami čia ir dabar laikraštiniuose užrašuose, reportažuose, buvo futuristams kūryba pačia savyje, pasak Bruno Jasienskio žodžių, kuriama mažų, senų, akiniuotų žmonių, o visa tai palaipsniui tapo turiniu ir diktavo formą poezijai (G. Gazda 2004: 14). J. Jankowskio lyrikos įdirbyje ypač juntame miestietiškos egzistencijos būties ritmą, pažymėtą eilinių akimirkų, atskleidžiančių naujus įvykius, netikėtumus. Tyrinėtojai pastebi, kad šio autoriaus poezija suteikdavo miestui estetinę reikšmę, o tuo pačiu etinę dimensiją. Kūriniai, į kurių sudėtį įeina Rytmy miasta sudaro Futurizmo akto ir manifesto įsteigimo (Akt załorzycielski i manifest futuryzmu) pagrindinių direktyvų įgyvendinimą. Tai savotiškos Marinečio postulatų transformacijos rezultatas. K. Binkis kurdamas savąjį miesto modelį, rinkinyje Šimtas pavasarių pademonstravo neeilinę fantaziją, aštrų menininko žvilgsnį, originaliai eilėraštyje komponuojamų minties ir vaizdo blyksnių netikėtumą ir naujumą. Miestas priešiškas poeto prigimčiai, pasiilgusiai laukų platumos, paukščių, medžių šnaresio, vienatvės ir tylos. Bene ryškiausiai miesto kontrastai akcentuojami eilėraščiuose Salem Aleikum ir Vokiškas pavasaris. Jaunieji, į gatvę, Į laisvė alėjų. Mes frontą plakatais nuklokim, O po plakatais krūtinėj Kad kraujas plaktų Į pirmos J. Jankowskio Tram wpopszek ulicy dalies sudėtį įeina poezija bei poetinė proza. Svarbu pažymėti, kad išskyrus J. Jankowskį, nei vienas iš kitų lenkų futuristų nesiėmė 19

20 poetinio pasisakymo naratyvo (pasakojimo) formos. Tram wpopszek ulicy atveju poetinė proza sudaro pusę pirmojo skyriaus turinio, vis dėlto, dar toli jai iki Marinečio eksperimentų. Pranešime, skirtame futuristinės poezijos žanrų situacijai, Grzegorz Gazda ryškiai akcentuoja būtinybę atskirti Marinečio terminatorių veiklos sferą (jai tiksliai priskiria destrukcijos programą) bei jų konkrečios meninės kūrybos plotmę (jai priskiria konstrukcijos programą) (G. Gazda 1974: 57). Futuristinė kūryba, kas aiškiai matoma jau J. Jankowskio poezijoje, juk siejasi su bandymu visiškai paneigti tradiciją, o iš kitos pusės su neišvengiama būtinybe glaudžių ryšių su ja. Minėtoje apybraižoje Gazda sukaupia dėmesį į futuristinių kūrinių pavadinimus ir tuo remiantis išskiria dvi eiles: į pirmosios sudėtį įeina nusistovėję, tradicijos priimti pavadinimai; antroji apima pavadinimus-neologizmus. Tokie kūriniai kaip : Tram wpopszek ulicy, Spłon lotnika, Maggi, Battlesong, Pieśń włuczęgi, pasinaudojantys žanrų pavadinimais iš klasikinės poetikos registro (rapsodas pirmų trijų paantraštėje, giesmė dviejų likusiųjų pavadinimuose), gali būti priskiriami pirmąjai Gazdos eilei. Lygiai taip pat ir K. Binkis jo kūriniai Agitacinio pobūdžio eilėraštis su priemaiša piršlybų, Augnelijų arija, Poetų maršas, nusižudėlio idilė, duoda nuorodą į tam tikrą žanrą: agitacija, maršas, arija, idilė. Atrodo, kūrėjas iš anksto sudaro tam tikrą sutartį su skaitytoju, nustatomos žaidimo taisyklės, o tai yra svarbu užmegant ryšį su juo. Prisiminkime Lakūno sudegimo ( Spłon lotnika ) pabaigą, kurioje tyrėjas E. Balcerzan (Systemy i przemiany...) girdi lenkų poeto Norwido Echa pamięci żałobny rapsod aidus: Bijcie w tryumfu dzwon, kiedy wysoko hen nad ziemią, Muškite varpai, kai aukštai virš žemės W dzień płonie, jak stearynowa świeca bohater Dieną dega, it žvakė - herojus Šių eilučių įdomumas ten, kur susikerta dvi kontrastinės poetinės procedūros: tai hiperbolės įvedimas (degančio didvyrio, herojaus) paveikslas bei miniatūrinantis palyginimas su degančia žvake. Šiuo metodu pasiekiama nuo žemės vedamos observacijos optinė perspektyva. Iškilmingo šūkio stilistika, taip glaudžiai sąlygota maksimalizuoti ekspresiją, siejasi su rapsodo stilistika. Būtent klasikinio rapsodo aidai, besisiejant su naujosios poetikos elementais, kaupia gavėjo dėmesį ir dalyvauja bendrame žaidime su konvencija. Pakilus stilius, tradiciškai laikomas vieninteliu adekvačiu apdainuoti didvyrį, herojų ar ypač svarbius įvykius, tai juk nuo seno formalus rapsodo bruožas. Negalima pamiršti, kad 20

21 pats terminas rapsodas, žinomas nuo senovės laikų, galėjo taip pat apibūdinti epopėją, kuriai rezervuotas buvo specialus metras hekzametras. Tarp epopėjos semantinių bruožų, į pirmą planą buvo iškeliamas individualus arba kolektyvinis herojus (M. Głowiński, T. Kostkiewiczowa, A. Okopień-Sławińska, J. Sławiński 1988: 421). Futuristinių griaunamųjų įkarščių nuovoka liepia mums vis dėlto išlaikyti distansą genologiniams tropams, kuriuos aptinkame kūrinių paantraštėse. Jankowskio rapsodai tai bandymas nuginkluoti žanrą, pradedant ritminiu etalonu, per kalbą, kuriamąjį herojų, baigiant poetine dedikacija. Minėtasis E. Balcerzanas teigia, kad J. Jankowskis siekia rapsodo klasikinę formą paimti į stilizacines kabutes, priartinti ją prie bendrinės laikraštinės žinutės iš sensacinės įvykių kronikos (Balcerzan 1994: 172). J. Jankowskis iš tiesų griauna klasikinę stilistinę sanklodą ir per ironišką lyrinio aš Lakūno sudegime distansą ar per neturtingo berniuko pavertimą herojumi, priveda prie struktūros sutrikimo. Lakūnas ir Juozukas tai priešingi visumai herojai, patiriantys pralaimėjimą. Trys J. Jankowskio rapsodai tai trys įvairios žanro formulių realizacijos: einant nuo klasikinio Tram... per Maggi antirapsodą net iki Lakūno sudegimo. Vis dėlto net išvardijus jų skirtingus elementus, jie visi trys yra modernistinio poetinio meno kanono neigimo rezultatas ir visi jie linkę žaisti su tradicija ir gavėju. K. Binkis taip pat žaidė su skaitytojais. Tai buvo jo gyvenimo būdas, bendravimo forma. Žaidėjo dvasios laisvė padeda susikurti žaidybinę erdvę savo aplinkoje, tai gali būti ir vaizdas su piemenų švilpynėm, su galvijų bliovimu vasaros pievose: Oi, tos karvės, kurioms džiaugsmo. Taip reiškiama dvasios pilnatvė, laisvas šventiškumas, pašaipus, išdykėliškas juokas. Žaidimas dedasi filosofija, kuri suvokia meną ir egzistenciją kaip malonumą, kaip nesibaigiančią šventę (Kubilius 1986: 155). Binkio kūriniuose laisvas kosminis skrydis yra natūrali būsena, tarsi paprastas stebuklas. O sklandant aukštybėse išgyvenama tikroji laisvė ir triumfuojantis buvimo džiaugsmas. Kultas, liturgija- žaidimo požymiai, taikomi "žemiškam turiniui": Gerai, kad Adomą iš rojaus išjojo, / Perdien nusibostų mums rojuj!. Binkis įtvirtino žaidimą- parodiją. Tai sąmoningai išardyto, išversto į kitą pusę literatūrinio kūrinio ( net ir autoriaus ) išjuokimas. Žaidžiant galima keisti meną ir pasaulį. Binkis mokėjo pasidžiaugti vaikų kūrybiškumu, nuoširdumu, nemeluotu tikrumu. Vaiko sielos nepraradęs, poetas nepaliaudamas žaidžia žodžiais, vaizdais, motyvais, prasmėmis ir beprasmybe, tiesiog užsikrečia šios rūšies žaidimais. Poezijoje kartojimai, rimai yra žaibiškumo elementai: Mūsų žemė jauna dar. Bus ir pas mus Eldorado. 21

22 Aldorijo adrijo ada. J. Jankowskio žaidimų grupei priklauso dar ir poezija-laikraštis. J. Jankowskio poezijoje-laikraštyje, spausdinami ne vien tik reportažai bei žurnalistinės ataskaitos. Čia yra taip pat nemažai pranešimų, agituojančių straipsnių, yra atsitikimų kronika ir skelbimų skiltis. Pranešimo stilistika pamėgdžioja telegramo poetiką sudraskytą, suplėšytą tekstą, sudarytą iš tiesioginės nuosakos sakinių, kuriamą esamuoju laiku, pilną mechaniškų pakartojimų, netikslumų, pakeitimų, performavimų. J. Jankowskio telegramai pasirodo ne šiaip sau kur; visada aptinkame juos ten, kur įvykių temperatūra pasiekia zenitą, o pranešančiojo emocija prislėgia jo pranešimą. Nuskambėjo... atgyveno; nuskambėjo... atgyveno... traukiasi pulkai lėti šventų vienuolių. Pelenai... Pelenai... Be šlamesio linguoja gedulingi apdarai ir juda maldos lūpos kankinių. Užgęsę... Užgęsę... Atodūsiu nepalaidotu Dvasios apaštalų atgaivina žodį užstengusį... (...) Ne... Gyvas... Gyvas... Gyvas... Gniaužia... Smaugia... Slegia... ( Gyvasis mūras ) Pszebżmiały... pszebżmiały... suną zastępy powolne świętych mnichuf. Popioły... Popioły... Bez szelestu poruszają się żałobne szaty i modlitewne usta męczennic. Zgaszone... Zgaszone... Tchnieniem bezmogiły Duchy apostołuf wskszeszają słowo zastygłe... (...) Nie... Żyje... Żyje... Żyje... Gniecie... Dusi... Pszytłacza. ( Żywy mur ) Jeigu telegramas yra korespondento susijaudinimo ekspresija, linksta į adresantą, tai agituojantis straipsnis yra gavėjo ekspresija. Kalbant apie gavėją, turima omenyje jo jausmus. Tai patriotiniai jausmai: Mėlynos akys proletariato... Taip kaip mėlyna yra virš Lenkijos aušra! Niebieskie oczy proletariatu... Tak jak niebieski jest nad Polską świt! papročiai, pvz. religiniai: Futurizmo spindesys ( Bżask Futuryzmu ), senos Šventovės navose (w Świątyni starej nawach ) o taip pat jo mnemotechniniai sugebėjimai. Agitacija čia atlieka svarbų vaidmenį padeda įkalbinti, įtikinti, garantuoja lengvą įsiminimą bei pritraukia skaitytojo dėmesį. Agitacija pasireiškia pvz. per aforizmus: dievukus galima su pilvo įdaru laidyti šimtu žingsnių tolyn ir skersai ir gilyn ( bożki można 22

23 z nadziewaniem bżucha / ciskać o sto krokuf w dal i wszeż i w głąb ), per šūkius: Pamilki Laisvę, Kvėpuok pilna krūtine, Juokis ( Ukochaj Wolność!, Oddychaj pełną piersią!, Śmiej się! ), per transparantus: Tarptautinis futurizmo mitas ( Międzynarodowy futuryzmu mit ), per kreipinius: Paklausykit kraujo pulso, paklausykite širdies ( Posłuchajcie tętna krwi, posłuchajcie serca ). J. Jankowskio kūryboje agitacinis tikslas pasiekiamas ir parabolės būdu ( Žmogus-širdis (Człowiek-serce ). J. Jankowskis naudojasi reklamos forma. Reklamos įtikinėjimo funkcijos esmė apreikštos, akivaizdžios tiesos įtaiga. Įtikinėjamas būtent vieno už kitą produkto pranašumas. Jeigu įtikinantis yra pavyzdžiuj demaskuotas prodiuseris, tai paskata tampa dviprasmė, o įtikinimo jėga silpnėja. Šį kartą adresantui svarbu, kad tekstas būtų visuotinės, anonimiškos tiesos balsu, bet ne visada jam tai iki galo pavyksta. Siunčiamasis rebusas paprastai yra išsprendžiamas. Adresantą demaskuojame pagal vienos, o ne kitos vertybės viešinimą, paskleidimą. Aišku, kad devizą: Lakūne, budriai! ( Lotniku, baczność! ) gali apmokėti oreivybės (aeronautinis) draudimo sąjunga, o šūkį: W wieńcu płomieni dzień się rumieni slapta piromanų organizacija. Vartotojų kolektyvas skelbiasi taip: Daugiašešėliai daugiaspalviai Mnogobarwne wielokolorowe Cigarai Cigaretės Alus Cygara Papierosy Piwo Kava Arbata rūkyta mėsa Kawa Herbata Wędlina Saldūs valgiai, desertai iš įvairių kepyklų Legominy z rużnych piekarń Kugelis saldžiausios cukraus galvos Stożek pszenajsłodszej głowy cukru O kinoteatrų savininkų draugija reklamuoja: Niewysłowione nadziemskie piękno... Kinematografu. Raz je zoczywszy warto ponieść śmierć. Neapsakomas nežemiškas grožis Kinematografo. Kartą tai išvydus verta numirti. Ir taip spaudos agentūros korespondento darbuose atskleidžiame ne tik pranešėjoreporteriaus strategijos rezultatus, bet taip pat menininko gatvėje strategijos rezultatus. Gatvės menininkas eina į bulvarus tūkstančių šviesų, degančių sodybų langų link. Į judėjimą, į gyvenimo šokį, į pasaulio raizgynę ( idzie na bulwary ku tysiącom świateł, ku płonącym oknom domostw. W ruch, w pląsawisko życia ) ir tyrinėja Gatvės gyvatės dvipetės, liepsnaakės gimdytojos ir nuodytojos, nusikaltėlės beprotiškos, prostitutės šventos ( Ulicy żmii dwuramiennej, płomiennookiej życiodawczyni i trucicielki, zbrodniarki szalonej, 23

24 prostytutki świętej Ulicy ) gyvenimo paveikslus. Kasdienybės auklėjamas ir lavinamas gatvės menininkas tampa čia tiek puikiu įvairios kalbos, aplinkos bei įvairaus folkloro žinovu, kiek laikraštinio technikų (ir strategijų) funkcjonavimo eilėraštyje virtuozu. Galime daryti prielaidą, kad Juozuko (Juziek) likimas turi savo gatvines anticipacijas, kad Lakūno sudegimas ( Spłon lotnika ) tai faktografinė-psichologinė reliacija pirmos lenkų aviacijos istorijoje mirtinos avarijos, kai 1913 metais kovo 28 dieną, Varšuvoje, ant Mokotovo lauko, aviacinės parodos metu, skrendant Nieuporta aparatu žuvo paporučnikis Aleksander Perłowskis Varšuvos mokyklos karininkas (Z. Jarosinskio hipotezė pgl.: Antologia polskiej poezji rewolucyjnej Vroclavas Varšuva Krokuva Gdanskas, Zakład Narodowy Imienia Ossolińskich, p. 64). Binkis visus užkrėtė kalambūrų ieškojimu: į laisvę alėjų, kompromisų kompresai, kad nesurūgtų į girą ( Girą); žurnalą Pjūvis tuoj pavadino Spjūviu ir kt. Jį masino ir pikantiška kalbinė dviprasmybė - jo eilėraštyje Radioekspromtas, skambėjo: Tegyvuoja [ ] radijo paleistuvai (vėliau: išleistuvai ). Mėgo vartoti anagramą, labai tinkamą žaidimui: flirtas filtrai, skradžiai skardžium. Žaidimas vertingas savo griaunamosiomis ( parodija, farsas, groteskas ) ir išlaisvinančiomis (žaismė, fantazija, improvizacija ) savybėmis. Žaidimas subjektyvizuotas, atviras, rizikingas. Jis nieko nežada. Galima laimėti ir pralaimėti. Bet pats žaidimas traukia kaip laisva, nešališka veikla. Aukštai pakeliama kūrybos laisvė. Žaidimo taisyklių laikymasismeno autonomiškumo sąlyga, kūrybos stilingumo prielaida. Toks ir turėtų būti menas (Kubilius 1996: 7). K.Binkis džiaugėsi J.Savickio Šventadienio sonetais : pagaliau susilaukėm rašytojo, kurio raštus galės žmonės skaityti be patriotiško ir kitokio pasišventimo, be kurio lig šiol, kas žino, ar buvo paskaityta bent viena originali lietuviška knyga (Binkis 1999: 5). Lyrika, kaip ir žmogus, nuolat keičiasi ir atsinaujina. Kiekviena epocha lyrikai diktuoja savo idėjas, kitokį mąstymo ir jutimo būdą, kitokias spalvas ir ritmą. Poezija- kūryba, o kūryba- tai sukūrimas naujo. Poezija visa! kelionė į nežinią, sakė V.Majakovskis (ypač mėgiamas Binkio) (Kubilius 1986: 167). K.Binkis giliai pajuto pačios epochos padiktuotą būtinybę atnaujinti lietuvių lyrikos meną, nes žmogus kultūros kūrėjas ir kultūros kūrinys, o žaidimas laikomas kultūros pagrindu, esminiu dalyku Eksperimentai su kalba Kaip visi avangardistai, K. Binkis ir J. Jankowskis mėgsta eksperimentuoti. Tai vieni iš pirmųjų savo tautų rašytojų, kurie išdrįso žaisti žodžiu. Jiems gražu sugretinti žodžių 24

25 sąskambius ir artimus ir netikėtus. Abu poetai siekė naujumo ir neįprastumo. K. Binkio ir J. Jankowskio dėka, lietuvių ir lenkų poezijoje įsigalėjo neįprasta, vaidybinė, kartais eksperimentinė žodžio tendencija. Teigdamas, kad nėra prarajos tarp poetinės ir šnekamosios kalbos, K. Bikis į poeziją įvedė šnekamosios kalbos intonacijas, stilių. Kūriniuose dažnai vartojami nepoetiški, kasdieniniai šnekamosios kalbos žodžiai: drybso, šaipytis, kartis, snukis, žiauninti. Tai ypač ryškiai matyti eilėraštyje 40 C. Binkio Fonografas Laisvės Alėjoje pirmąsyk pademonstravo, kad literatūrai tinka viskas: makaroninė tuometinio Kauno kalba, naujoji leksika ( kokainas, amnestija, rizika ), barbarizmai, žargonas: Varva laisvės aliejum Portfelis be ministerio: Tamsta, ei tamsta!. Kasdienybės žodis spontaniškesnis, sodresnis, jis labiau atitinka sproginėjančią tikrovę. Juo perteikiamas emocijos ekspresyvumas, net judesys, mostas. (Striogaitė 1998: 34). Sacharininti, žiauninti tai originalūs, paties K. Binkio pasigamiti žodžiai. K. Binkis sukuria savąją slaptą žodžių kalbą. Šiuo atžvilgiu svarbus jo eilėraštis Purienai papieviuose papuro. Skaitytojo dėmesį patraukia fonemos bei morfemos, daugiausia žodžių šaknys: Purienai papieviuose papuro Ir vaikigaliai kaip gervės Po papievius gūrinėja. Purienų visiems po pūrą. Atliekamas įdomus eksperimentas: pakeičiama daiktavardžio purienos giminė vietoj moteriškosios purienos vyriška purienai. Tokiu būdu eilėraštis skamba originaliau. Į J. Jankowskio eilėraščius taip pat įvedami kasdieniškos kalbos įvairūs paveikslai. Pilna čia sintaksinių reiškinių, kuriuose žodžiai nesuderinami gramatiškai, o tik semantiškai, pvz. Sakinyje: Arlekinas suklaidino Tave chamiškas dėdė ( Arlekin zwiudł Cię chamski stryj ). Vyrauja leksikos sutrumpinimai tokie kaip: poem (pilnas žodis poemat - poema, eilėraštis), spłon (pilnas žodis spłonięcie sudegimas), o net tram (pilnas žodis tramwaj tramvajus arba barikada), kurie apibūdina gyvą vidutiniško kalbos vartotojo kalbėseną. Ortografinės inovacijos vaizduoja milžiniškos nemokytų žmonių daugumos rašyseną (paties 25

26 J. Jankowskio žodžiai, Jarosiński 1978: XV). Vulgarizmai chamski stryj ( chamiškas dėdė ), psiakrew (pažodžiuj išvertus: šuns kraujas ) ir vulgarūs kreipiniai: wydziub jej oko, frajerze ( išlesk, iškapok jai akį, loche ), wyrżnij w ryj ( išskerski snukį ), perkelia mus į visiškai moraliai degradavusios socialinės grupės kalbinę tikrovę, o šnekamosios kalbos leksika ( forsa mankės, žali (kalbant apie pinigus), gapa žioplys, łapserdak niekšas, vaikėzas, apdriskėlis, ślepia veizolai (akys), pysio tuščiagarbis, pasipūtėlis, puikuolis, przepić pragerti, przerżnąć perskersti, urżnąć się pasiskersti arba pasigerti, kwiczeć žviegti, jechał sęk važiavo stavarys), perteikia mums gatvės gyvenimo kalbines refleksijas. K. Binkis savo kūryboje nebesilaiko vieno stiliaus, o griebiasi įvairių būdų ir priemonių perteikti tikrovei. Lietuvių poeto avangardistinėje lyrikoje atsirado tribūniškų mostų ir plakatiškumo. K. Binkis pirmasis į lietuvių poeziją įvedė spalvingus ir drąsius urbanizmo motyvus: Gatvės iššiepė iškabas, Begėdiškai margas ir godžias. Trotuaruos pilvų barikados. Jaučio reikėtų čia iškalbos, Kad kas suprastų mano žodžius Sūkury bačkvežių kanonados. Rašytojas griebėsi ir kanceliarizmų bei tarptautinių žodžių: Žmogus nebegirdi, kad ore perkūnija. Žmoguj taip daug vidujinės potencijos, - Kad noris greičiau tik su giltine baigti konvencijos Ir daryti su pragaru amžiną uniją. Į modernizmo idėjas įsigilinęs autorius, nesibaido drauge ir kasdieniško konkretumo. Esminė K. Binkio avangardistinės poetikos išvada: eilėraštis nėra lygi slinktis, o įtampų pulsavimas. Metafora, sklidina gyvybės energijos, apverčia įprastus daiktų santykius ( Pasikinkęs jauną vėją / Leidžiuos per padangių plynes ). Vaizdas fiksuojamas iš netikėtų rakursų, kaip ir ekspresionistų piešiniuose ( Pasaulis mūsų tampa įvairus ir rainas (...)/ Ir tu, žmogau (...) balsą savo sprausk į ūžiantį ermiderį ), šnekamosios kalbos alogiškos jungtys įeina kaip eilutę skaldantys signalai, pabrėžiantys įtampą: 26