DIDŽIOJO KUNIGAIKŠČIO MEDŽIOKLĖ: PASAKOJIMAS, VAIZDAS, ALEGORIJOS^

Transkrypt

1 ACTA ACADEMIAE ARTIUM VILNENSIS / DIDŽIOJO KUNIGAIKŠČIO MEDŽIOKLĖ: PASAKOJIMAS, VAIZDAS, ALEGORIJOS^ Giedrė Mickūnaitė VILNIAUS DAILĖS AKADEMIJA Maironio 6, LT Vilnius Giedre.Mickunaite@vda.lt Mikalojaus Husovianas Giesmėje apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę aprašo nutikimą, kai medžioklės metu stumbras trenkėsi į žiūrovų pakylos stulpą. Šiame straipsnyje poetinis Lietuvos didžiojo kunigaikščio medžioklės aprašymas išskaidomas į tiesiogines ir alegorines prasmes, kurios interpretuojamos vėlyviyų viduramžių kultūros kontekste. Medžioklės spektaklis ir jo įranga nagrinėjami siekiant vizualizuoti laikinąją proginę architektūrą. Pasitelkus medžioklės kaip kovos ir meilės alegorijas, iškeliama hipotezė, kad Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (toliau - LDK) stumbrų medžioklė buvo tarsi riterių turnyro analogas. REIKŠMINIAI ŽODŽIAI: stumbras, medžioklė, reginys, Dvaro kultūra, turnyras, riterystė. Medžioklis Lietuvoj - kaip laivas jūros plote. Jis gali sau visur nevaržomas klajoti. Jisai kaip pranašas dangaus žymes suvokia, Kurias tik šaulio akys pastebėt išmokę. Jis kaip raganius žemę kalbina ir klausia. Ir ji garsiį daugybę kužda jam j ausį.' Straipsnis parengtas vyl<dant Lietuvos valstybinio mokslo ir studijų fondo remiamą projektą Dailės šaltiniai nuo senovės iki mūsų dienų", T Dėkoju kolegoms dr. Algei Andriulytei, dr. Aušrai Baniulytei, dr. (hp) Rūtai Janonienei, dr. lu'itai Birutei Vitkaukienei, dr. Dariui Vilimui, pasidalijusiems šaltinių išrašais ir parūpinusiems Lietuvos bibliotekose neprieinamos literatūros kopijas. Ačiū Rūtai Mickienei, pagelbėjusiai rengiant iliustracinę medžiagcį. Už pastabas ir pasiūlymus, padėjusius patobulinti ŠĮ straipsnį nuoširdi padėka recenzentams. Adomas Mickevičius, Ponns Tadas, arba pasktiliins antpuolis Lietuvoje. Bajorų nuotykiai iš 1811 ir 1S12 mcttt, vertė Vincas Mykolaitis-Putinas ir Justinas Marcinkevičius, Vilnius: Vaga, p. 51.

2 Giesmėje apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklį (Krokuva, 1523; toliau - Giesmė) Mikalojus Husovianas** aprašė nutikimą, kai didžiojo Lietuvos kunigaikščio Aleksandro' medžioklės metu sužeistas stumbras vos neišvertė pakylos su reginį stebėjusiomis damomis. Minėtasis Giesmės epizodas ir kitų papildomą informaciją suteikiančių šaltinių liudijimai paskatino domėtis, kokie yra valdovo medžioklės reikšminiai sandai, bei ieškoti juose glūdinčių savitų LDK valdovo Dvaro' kultūrai būdingų dėmenų. Dar vienas tyrimo tikslas - pabandyti vizualizuoti Husoviano aprašytą Aleksandro medžioklę, suvokti medžioklės fakto ir reginio tiesiogines ir alegorines prasmes bei atskleisti, kaip LDK kilmingieji ir jų svečiai dalyvaudavo Dvaro pramogose, o pastarosios formavo bajorų dvarų kultūrą. Tyrimas grindžiamas struktūrine ir lyginamąja šaltinių analize, o Dvaro kultūros sandai interpretuojami pasitelkiant ir universalią, ir Lietuvai būdingą valdžios vaizdiniją bei ieškant aristokratiško elgesio analogų viduramžių ir Naujųjų laikų Europos kultūroje. Medžioklė šiame tyrime apibrėžiama kaip specialių įgūdžių reikalaujantis žvėrių žudymas ginklu dėl grobio ir/ar pramogos. Taigi šaltiniai. Cituojamoje Husoviano poemos ištraukoje išryškinau reikšminius sandus: (1) pasako- Carmen Nicolai Hussoviani de statura feritate ac uenatione bisontis" [toliau - Husovianas, Carmen] ir Mikalojaus Husoviano giesmė apie apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę" [toliau - Husovianas, Giesmė], vertė Benediktas Kazlauskas, vertimą peržiūrėjo ir pataisė Eugenija Ulčinaitė, in: Mikalojus Husovianas, Raštai, sudarė Sigitas Narbutas, iš lotynų kalbos vertė Benediktas Kazlauskas, Sigitas Narbutas, Eugenija Ulčinaitė, Tomas Veteikis, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2007, p ir p Lot. - Nicolaus Husovianus, lenk. - Mikola] Hussovvski (apie 1475 ar 1485-po 1533). Aleksandras Jogailaitis ( ), dlk , Lenkijos karalius Čia priimu Stcpheno C. Rovvello siūlymą terminą Dvaras" vartoti kaip tikrinį daiktavardį siekiant atskirti institucinį valdovo Dvarą nuo ūkinių didikų bei bajorų dvarų, plačiau žr. S. C. Rovv'cll, Trumpos akimirkos iš Kazimiero Jogailaičio Dvaro: neeilinė kasdienybė tarnauja valstybei", in: Lietuvos istorijos metraštis metai, 2005, Nr. I, p. 25. jimus apie įvykį ir apie (2) reginį bei (3) kovos ir (4) meilės alegorijas. 1 lentelė. Aleksandro medžioklės reikšminiai sandai, in: Husovianas, Giesmė, eil , p Kai Aleksandras, mūsų valdovas, kadaise medžiojo, Įvykis buvo baisus, žinomas dar ir dabar; Ašarom tąsyk visa karalystė paplūsti galėjo, Jeigu tik Dievas tada nebūtų gelbėjęs jos. Ant keturių stulpų pakeltas ten sostas stovėjo, O nuo jojo toli matės medžioklės vaizdai. Čia karalienė kartu su būriu palydovių sėdėjo - Ir su matronom savom, ir su mergelėm jaunom. Stovi jaunuoliai čia pat ir laukia, kad pultų juos žvėrys, Bet kad tiktai didesni ir kuo labiau piktesni. Nori jėgas išmėgint, gabumą ir savąją drąsą: Medžio višūnėj aukštoj taiko Amūras strėles. Papročiu savo surenk čia linksmą bekraujį žaidimą! Ką, pavojingas berniuk, bendra su giriom turi? Štai ir dabar, patikt norėdamas savo mergaitei, ' Tavo globojamas kris greitai juokinga mirtim. Kol laksto žvėrys aplink, kol ginas nuo puolančio priešo Ir kada buvo gražu reginį tokį stebėt, Čia, merginų būry, lyg žvaigždė sušvito padangėj Kaip visuomet, buvo tai grožis drabužių puikių. Auksu ataustos jame skaisčiausios šviesos mirgėjo. Šilkas raudonas čia pat degė liepsnom įvairiom. Reginį šitą tuojau pamatė žvėrys įsiutę, - Jis čia patraukė visus ir juos sustabdė trumpam. Aš nesakyčiau, kad žvėrys žmonių jausmų nepažįsta, Ar kad žmonės [moterys'] žvėrims turi kokių paveikų: Bėgo iš ten vieni, žmonių šauksmų išbaidyti, Ir medžiotojus tuoj puolė įnirtę visi. Betgi štai vienas iš jų, turėdamas kūne jau žaizdą, Nuovokos savo tačiau dar nepraradęs tikrai Čia sustojo, kratydamas galvą, spalvom jis stebėjos. Rodės, kad veidus žmonių jis atpažįsta tikrai. Niršdamas, kad iš žvėrių žudynių jie pramogas rengia, Geidė išgarsint dabar gresiančią mirtį čia jam. Sušvokštė jis pagaliau, savo šnerves plačiąsias išpūtęs (Tai buvo ženklas jį sekt būriui visam iš paskos). įvykis reginys kova meilė kova reginys meilė reginys kova Hoc genus in rábidas ius habuisse feras", kadangi Husoviano Raštuose Aleksandro medžioklės aprašymas nereprodukuotas (t. y. praleistas knygos atvartas apimantis eil.), lotyniškas tekstas cituojamas pagal: Mikalojus Husovianas, Giesmė apie stumbrą I Nicolai Hussoviani dc statura feritate ac vcnationc bisontis carmen, vertė Benediktas Kazlauskas, (ser. Lituanistinė biblioteka, 19), Vilnius: Vaga, 1977, p. 86. Husoviano Raštų leidėjai taip komentuoja šią vielą: 'hoc genus' ('ši rūšis', 'ši lytis"), todėl galima interpretuoti, jog kalbama apie moteris", Mikalojus Husovianas, Giesmė, išn. 54, p. 142.

3 Puldamas savo kakta, jis išvertė vieną [priekinį'] pastolį; Tik ant pastolių kitų laikėsi vos pakyla. Jeigu šis statinys būtų kartais pargriuvęs ant žemės, MEDŽIOKLĖS Kiek būtų kraujo tada žemė sugėrus juoda! REGINYS įvykis Manoma, 1504 metais' vykusią stumbrų medžioklę nuo pakylos stebėjo didžioji kunigaištienė Elena'" su damomis. Ponių apdarų ir papuošalų spindesys patraukęs stumbrų dėmesį ir vienas žvėris, trenkęs į priekinį pakylos stulpą, jį nuvertė, o damos vos nenuvirto žemėn. Pasakojimą išskaidžius reikšminiais sandais, gaunamos dvi tiesioginės - įvykio ir reginio - ir dvi alegorinės - kovos ir meilės - reikšmės. Pradėsiu reginio analize: j j sudaro aktoriai - medžiotojai ir žvėrys - žiūrovai bei įranga. Pastaroji aktuali dailės istorijai kaip laikinoji proginė architektūra. Neturint lietuviškos ikonografinės medžiagos ir juo labiau išlikusių tokių statinių, tenka remtis medžioklės reginio aprašymais ir žiūrovų pakylų atvaizdais kitų šalių dailėje. Antai Marcinas Kromeris" Lenkijos aprašyme teigia, kad vienas iš dviejų būdų stumbrams medžioti yra žvėris, gyvenančius ir po vieną, ir bandomis, suvaryti į girioje suręstą gardą. Viename tokio aptvaro šone pastatoma pakyla valdovui, didikams ir ponioms (nuo pakylos žvilgsniu galima aprėpti visą gardo plotą). Medžiotojai į aptvarą patenka iš priešingos pusės, įėję pro 8 excussit fronte columnam", Mikalojus Husovianas, Giesmė, eil. 923, p Tomaszas Samojlikas teigia, kad 1504 metus nurodęs Tadeuszas Czackis studijas apie Lietuvos ir Lenkijos teisės raidą antrajame tome; Tomasz Samojiik, Lo\vy i inne pobyty królów polskich i wieikich ks.-)žqt litewskich w Puszczy IMalowieskiej w XV-XVI wieku", in: Kwartnhiik Historii Kultury Matcrialncj, 2006, Nr. 3/4, p. 299 ir išn. 41. Czackio veikale iš tiesų minima Husoviano aprašytoji Aleksandro medžioklė, tačiau jos metai nėra nurodyti; Tiidcusz Czacki, O Litewskich i Polskich Prawach, o ich iluchu, rzóíllnch, zwinzku i o rzccznch zawartych wpierwszem Statucic Ha Lilwy 1529 Rohi wydaitem, Warszawa: \v Drukarni ]. C. G. Ragoczego, 1801, t. 2. išn. 1738, p Elena ( ), didžiojo Maskvos kunigaikščio Ivano 111 ir Sofijos Paleólogos duktė, 1495 m. susituokė su dlk Aleksandru. 11 Lot. - Martinus Cromerus, lenk. - Marcin Kromcr ( ). jiems skirtas angas. Jie tyko žvėrių pasislėpę kiekvienas už jam skirto medžio. Kai prie tokio medžio šunys priveja stumbrą, medžiotojas stengiasi, kad žvėris ragais įsiremtų į kamieną, ir tada smeigia jį geležine ietimi. Būna, - rašo kronikininkas, - kad žvėris prie medžio neprieina, tuomet medžiotojui tenka išlįsti iš slėptuvės ir mojuoti raudonu audeklu, kurį puldamas stumbras ir atlekia prie reikiamo medžio."'^ Kadangi ir Husovianas, ir Kromeris mini beveik tokią pačią medžioklės spektaklio įrangą, manytina, kad aptvaras su pakyla kilmingiems žiūrovams buvo įprastas dalykas diduomenės medžioklėse. Pavyzdžiui, XVII amžiaus ispanų tapytojo Juano del Mazo'^ drobėje Medžioklės Arandnteze šventė [I il.] aiškiai matoma laiptuotos, ant šešių stulpų iškeltos pakylos konstrukcija [2 il.]. Keturių stulpų remiama pakyla su plokščia platforma pavaizduota miniatiūroje Jaunuolių rungtys [3 il.]. Palyginus ikonografinę medžiagą su Husoviano pasakojimu, galima teigti kunigaikštienės Elenos pakylą buvus tokią: tai keturių stulpų remiama platforma, ant kurios stovi 12 In silvis vero ii deprehensi opportune aliquo loco deiectu arborum e rusticanis hominibus ad id coactis, quasi intra sepes includuntur, piures etiam quam singuli, ita ut eifugere inde non possint; deinde exstructa ex tempore principi et niagnatibus ac feminis cavea sive tabúlalo editori, ex quo tuto spectare possint, venatores cum venabulis ad suam quisquam disponuntur. Mox ab equitibus slrepitu et clamore admissuque canum fera excítala e vepretis in medium propellitur, quae a venatore post arbore latente, ut cuique máxime appropinquarit, venabulo petilur eíterataque ctu arborem, cuius obiectu ille se tegit, cornibus petit et cum arbor sit gracilior, quam ut ambobus cornibus in eam possit impingere, fronte ac toto corporis nisu in eam incumbit, cornibus ulrinque prominentibus. Urget interim semel adactum in praecordia ferruni venator sensim cedens appetenli se ferae ac circum arborem giranti; nec desuní canes grandiores morsibus adiuvantes, donee ea exanimata vel defatigata prorsus concidat. Quodsi veantor ictum fruslralus sil, aut minus opportunae inlulerit, aut a fera etiam correptus et proculcalus fueril, aliquis e vicinioribus rubruni pannuni ferae obieclal; hoc cnim colore máxime elfcranlur. Ibi ca dimisso priori hunc petit recipientem sc ad suam arborem ct ab eo feritur et conficitur"; Martini Cronieri Polonia sivc le situ, populis, nioribus, nuigistralibus et República regni Polonici libri iluo, 1578, išleido \Viktor Czerniak, (ser. lublioteka pisarzów polskich), Krakow: Nakladcm Akademii Umięjęlnošci, 1901, p Isp. - Juan Bautista Marinezo del Mazo Belela ( ).

4 .i 1. Juan Bautista Marinezo del Mazo, Medžioklės šventė Aranchueze, XVII a. vid., drb., aliejus, in: El Greco, Velazquez, Goya. Five Centuries of Spanish Masterpieces, Budapest: Muesum of Fine Arts, 2006, p. 53 Juan Bautista Marinezo del Mazo, The Hunting Party in Aranjuez, mid-i/th century, oil on canvas ciidžiosios kunigaikštienės sostas ir jos damij krėslai ar suolai'^ Nėra žinoma, kaip žiūrovai patekdavo ant pakylos, tačiau lyginamoji medžiaga siūlo du variantus: pristatomas kopėčias arba stacionarius laiptus. Tai, kad pakyla atlaikė stumbro smūgį, verčia manyti, kad ją, be keturių stulpų, dar rėmė laiptai, aptvaro sienojai, o pačią platformą juosė apsauginė tvorelė. regos lauke ir neleidžiantis žvėrims išsilakstyti. Husovianas rašo, kad į tokius aptvarus stumbrus įviliodavo geresne ganiava arba mojuodami raudonu audeklu. Užtaisius angas, kad nepaspruktų žvėrys, aptvaruose ir medžiodavo'^ Kromeris patvirtina, kad prie tokių aptvarų būdavo įrengiamos žiūrovų pakylos bei paliekami specialūs įėjimai medžiotojams. Dar viena reginio įrangos dalis - tai medžioklės sceną ribojantis aptvaras, išlaikantis veiksmą žiūrovų 14 Husovianas nemini, kad žiūrovių hierarchija būtų atspindėta vizualiai. Trūkstant šaltinių apie didžiųjų Lietuvos kunigaikštienių reprezentaciją prielaida apie sostus ir krėslus tėra hipotezė. 15 Husovianas, Giesmė, eil , p

5 .r- 'Mû. î's m 'i. 1\ ^^^^ 'r" ^''^^i#'?''^yy^tes^^a^^m - f - 2. Juan Bautista Marinezo del Mazo, Medžioklės šventė Aranchueze, fragmentas Juan Bautista Marinezo del Mazo, Tlie Hunting Party in Aranjticz, detail MEDŽIOKLĖS ALEGORIJOS Antroji tyrimo tema - valdovo medžioklės alegorinės prasmės, arba atsakymij į klausimą, kuo valdovo medžioklė skyrėsi nuo kiti} to meto žvėrių žudymo ginklu vardan pramogos ir/ar grobio atvejų, paieška. Stambius ir pavojingus žvėris medžiojantis valdovas suvokiamas kaip šalies priešų nugalėtojas, tad medžioklė - tai karinio pasirengimo demonstravimas taikos sąlygomis. Pergales prieš žvėris, kaip ir laimėtus mūšius, liudija viešai eksponuojami trofėjai. Net ir Giesmė buvo sumanyta kaip priedas prie popiežiui Leonui X"' siunčiamos 16 Giovani de Mediči (M ). popiežius Leonas.X, Stumbro odos. Apdovanodami žvėriena ar įteikdami medžioklės trofėjus, viduramžių galingieji reikšdavo savo palankumą'^ aisiais, besirengdamas karui 17 Pvz., dlk Vytautas sumedžioto tauro mėsą siuntė Vokiečių ordino magistrui dovanų; Codex epislolaris Vitoldi, Magni Ducis Litinianiae, , parengė Antoni Prochaska, (ser. Atoimnicnta niedii acvi liistorica res gestas Poloniae illustrantia, 6) Cracoviae: Academiae Literarum Cracoviensis, 1882, Nr. 713, p ; anot Bycliovco kronikos, padovanojo imperatoriui didžiulį tauro ragą, to tauro, kurį didysis kunigaikštis Gediminas užmušė ant Vilniaus kaino, kurį dabar vadina Tauro kalnu", in: Lietuvos metraštis, liychovco kronika, vertė, įvadą ir komentarus parašė Rimantas Jasas, (ser. Lituanistinė biblioteka, 10), Vilnius: Vaga, 1971, p. 117; šia istoriją kartoja Maciej Stryjkowski, Kronika Polska, Litcwska, Zmödzka i wszystkiej Rusi, Warszawa: 11

6 su Vokiečių ordinu, Jogaila'^ medžiojo Belovežo girioje, o sumedžiota žvėriena tapo Žalgirio karių maistu". Galbiit šios pergalės prieš žvėris irgi buvo suvoktos tarsi sėkmės biisimuose miišiuose provaizdis. Husovianas sugretina medžioklę ir karybą pasakodamas, kaip Vytautas^", skirdamas jaunuoliams sudėtingas užduotis medžioklėje, rengė juos karo tarnybai. Būtent tai, kad medžioklė buvo laikoma karių treniruote", anot poeto, lėmė keistus ir pavojingus bei svetimšalius stebinančius stumbrų medžioklės papročius Lietuvoje^'. STUMBRAS - LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS GIRIŲ LIŪTAS? Kadangi poeto minėti keistieji papročiai susiję būtent su stumbrų medžiokle, tai šiais žvėrimis verta pasidomėti nuosekliau. Suprantama, valdovas turi medžioti ypatingus, visų pirma didelius ir pavojingus žvėris, pietinėje Eurazijos dalyje ir Afrikoje - tai liūtai ir drambliai, Amerikose - jaguarai ir grizliai, na o Lietuvoje, Naklad Gustawa Leona Glückberga, 1846; pakartotinis leidimas, Wydavvnictwo Artystyczne i Filmowe, 1985, t. 2, p Po sėkmingos medžioklės Belovežo girioje 1546 metų sausį buvo prisūdytos 35 statinės stumbrienos, kurias Žygimantas Augustas išsiuntė dovanų; Ludwik Kolankowski, Zygmunt August Wielki Ksiąie Litwy do roku 1548, Lwow. Nakladem Towarzystwa dla popierania nauki Polskiej, 1913, p Vladislovas Jogaila (apie ), dlk , , Lenkijos karalius , vyriausias Lietuvos kunigaikštis Wladislaus Polonie rex processit ad venaciones in Bialowiesze ultra fluvium Lszna <...>. Wladislaus autem Polonie rex venacioni dans operam aput Bialowesze octo diebus, quibus multas feras silvestres cepit et sale infusas in vasis per Narew et Wislam in Ploczko pro futuro bello asservandas transniissit"; Joantiis Dlugossii anuales sen cronicae ncliti Regni Poloniae, kn : , red. Marian Plezia ir kt., Warszawa: PWN, 1997, p Aleksandras Vytautas (apie ), dlk Tokią medžioklę, kuri pražūtinga daug vyrų. Kartais kas nors palaikyt ir galėtų paika, Jeigu tarp jos kaltininkų nebūtų toks aukštas valdovas, - Vardas šis jo ir dabar vertas didžios pagarbos. Šiais išradimais gilus nepaliankiamo Vytauto protas Stiprino dvasią karių, savo tėvynės jėgas"; Husovianas, Giesmė, eil , p Jaunuolių rungtys, XVI a. pr., miniatiūra, G. Edlibacho kodeksas, in: W. Endrei, L. Zolanay, Fun and Games in Old Europe, Budapest: Corvina, 1988, il. XLI Youth contests, early 16th century, miniature from G. Edlibachs codex matyt, - stumbrai, kurių pirmtakai, jei prisiminsim Vilniaus įkūrimo mitą, buvo taurai. Garsiausia XVI a. pradžioje Bychovco kronikoje užrašyta medžioklės istorija pasakoja, kaip nukovęs taurą Gediminas" užmigo ir susapnavo geležinį vilką", o šis sapnas išaiškintas kaip būsimojo miesto šlovės pranašystė. Kad Lietuvos valdovai dykaragių padermei teikė ypatingą reikšmę liudija ir garsioji jaučio krauju sutvirtinta Kęstučio 22 Gediminas (apie ), dlk Apie Gedimino sapną, Vilniaus ir Trakų įkūrimą", in: Lietuvos metraštis. Bychovco kronika, p Mircae Eliade vietos parinkimą, kai joje sumedžiojus ypatingą žvėrį laiko tipiška steigimo elgsena; Mircea Eliade, Šventybė ir pasaidictišktunas, vertė Petras Račius, ALK, Vilnius: Mintis, 1997, p

7 priesaika". Viduramžių Europoje manyta, kad tauro mėsa turi magiškų galių, šių žvėrių ragai puošė didikų rinkinius, o sugauti taurai buvo išskirtinė dovana. Ypatingą taurų statusą" pažymi ne tik lietuvių mitologija", bet ir lenkų teisė: antai XIII-XV a. Mazovijos dokumentai neretai nurodo, kad taurus medžioti leidžiama tik kunigaikščiams^'*. Kad XV a. taurai stebino Europą, aiškiai liudija Ulricho iš Richentalio aprašyta istorija apie tauro skerdieną, kurią Jogaila atsiuntė Zigmantui Liuksemburgiečiui" į Bažnyčios susirinkimą Konstancoje. Gavęs tokią dovaną, imperatorius liepė skerdieną dar pašildyti ir išsiuntė dovanų Anglijos karaliui įsakęs, kad vežimą lydėtų trimitininkas ir kviestų žmones pažiūrėti neregėtos siuntos^". O 1599-aisiais Zigmantas Vaza" taurus liepė saugoti kaip Karalystę garsinančius žvėris^". 24 Kęstutis <...> šitaip lietuvių papročiu priesaika sutvirt ino anksčiau surašytą sutartį: liepė atvesti žalą jautį, viršuje pririšti du baslius ir, pačiupęs lietuvišką peilį, sviedė į jautį, pataikydamas į vidurinę gyslą. Tučtuojau labai smarkiai ištryško kraujas, jis pats ir visi lietuviai tuo krauju išsitepė rankas ir veidus, lietuviškai šaukdami 'Rogachina roznenachy gospanany'. Tai reiškia: 'Dieve, dėl mūsų ir mūsų sielų pažvelk į raguotį. Šiandien įvykdoma mūsų žadėtoji sutartis'. Sulig tais žodžiais jis nupjovė jaučiui galvą ir atskyrė ją nuo kaklo taip, kad Kęstutis ir kiti ten buvusieji lietuviai per tą tarpą tarp jaučio ir jo galvos tris kartus paeiliui perėjo"; Dubnicos kronika, 1351", vertė Dalia Dilytė, in: Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, t. I: Nuo seniausių laikų iki XV amžiaus pabaigos, sudarė Norbertas Vėlius, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996, p Žr. Norberto Vėliaus komentarus. Baltų religijos, t. 1, p. 265, Agnieszka Samsono\vicz, Lowicctwo w Polsce Piastow i Jagiellonow, (ser. Studia i materialy z historii kultury materialnej, 62, red. Zofia Kamieiiska), Wroclaw, Warszawa, Karakow: Zaktad narodowy im. Ossoliiiskich, Wydawnictwo Polskiej Akademii Nauk, 1991, p Zigmantas Liuksemburgietis, Šventosios Romos imperatorius, Ulrich Richental, Das Konzil zu Konstanz, redagavo ir kommcntarus parašė O. Fegar (Stcnberg, Konstanz, 1964), d. 1, st. 70, cituota iš: Rafal jaworski, Lowy Wladyslawa Jagielly", in: Vascictdi llistorici Novi, Warszawa: DiG, 2001, t. 4: Rafal )aro\vski, Piotr Cliojnacki, A biografistyki polski poinego sredniowieczu, red. Maria Koczcrska, p Zigmantas Vaza ( ), Lenkijos karalius , dlk ad famam Regni"; Agnieszka Samsonowicz, op. cit., p. 51. Taurams beišnykstanti^ jų vietą užėmė stumbrai, kuriuos, anot akylojo Sigismundo Herberšteino", dažnas taurais vadindavo". Kad stumbrams būdavo priskiriamos ypatingos galios, liudija ir Jakubo Kazimierzo Hauro" Garsiausių paslapčiiį sandėlis arba lobynas dvariį ūkiui (Krokuva, 1693)": pavyzdžiui, geriant stumbro rage laikytų gėrimų ar tinktūrų, gyja žaizdos, o į tokį ragą įpylus nuodų, šis iškart parvirsta ir nuodai išsilieja; stumbro oda yra natūraliai juoda, todėl odininkams nereikia jos dažyti; pateptos stumbro taukais užsitraukia giliausios žaizdos. Medžiojamas stumbras greitai sprunka, o pavytas paskleidžia savo ypač karštas ir nuodingas išmatas ir kapstydamas jas kanopomis apdrabsto jį persekiojančius šunis, kurie iškart apanka'*. Bet grįžkime prie didžiojo kunigaikščio medžioklės. LDK teisės šaltiniai liudija, jog stumbrų medžioklės teisę turėjo tik didysis kunigaikštis" metų užrašyme Trakų kaštelionui'^ nurodoma, kad 31 Teigiama, kad paskutinį laisvėje gyvenusį taurą brakonieriai nušovė 1627 m. Jaktorówo miške; Tomas Veteikis, Mikalojus Husovianas epochų ir tapatybių sankirtoje", in: Husovianas, Raštai, p Samsonowicz rašo, kad paskutinis žvėryne gyvenęs tauras buvo brakonierių nušautas 1755 m.; Agnieszka Samsonowicz, op. cit., p Sigismund Herberstein ( ), Šventosios Romos imperijos diplomatas, imperatoriaus pasiuntinys. 33 Herberšteino Moskovijos aprašymą iliustravo medžio raižinys su prierašu: Bisons sum. Polonis suber. Germanis bisont: ignari, uri nomen dederant"; Agnieszka Samsono^vicz, op. cit., 6 il., atkartota ir įvairiuose vėlesniuose leidiniuose, žr., pvz., Mikalojus Husovianas, Raštai, p Lenk. - Jakub Kazimierz Haur ( ). 35 Jakub Kazimierz Haur, Sklad abo skarbiec znakomitych sekretów wkonomiej ziemianskiej", in: Staropolskie ksicgi o my- listwic, parengė Wiadystaw Dynak ir Jacck Sokolski, Wroclaw: Wydawnictwo Uniwersytetu \Vroclawskicgo, 2001, p O žubru srogini nie bez sekretu", ibid., p Istoriografijoje teigiama, kad ankstyvųjų viduramžių Lenkijoje stambius žvėris (taurus, stumbrus, meškas ir briedžius) bei bebrus medžioti galėjo tik valdovai; Dariusz Piwowarczyk, Ohyczaj ryccrski n- Polsce póinosrcdniowicczncj (X1V-XV wick), Warszawa: DiG, 2000, p Samsonowicz nurodo nemažai XII-XV a. dokumentų, draudusių taurų medžioklę; Agnieszka Samsonowicz, op. cit., p Greičiausiai Aleknai Davainaičiui, nes jo įpėdinis Jonas Kęsgailailis Trakų kašteliono pareigose minimas 1477 m., pagal: Rim- 13

8 stumbrus medžioti leidžiama tik valdovui''. Vėlesnės privilegijos, skiriančios miško valdas ir suteikiančios teisę medžioti visus žvėris, išskiria stumbrus, kuriuos medžioti miškų savininkams ar laikytojams draudžiama''". Pažymėtina, kad Pirmasis Lietuvos Statutas už nelegaliai sumedžiotą stumbrą numatė didžiausią baudą: dvigubai didesnę nei bauda už briedj ir keturis kartus nei už elnią ar mešką^'. Bylos dėl neleistinai suvydas Petrauskas, Lietuvos diduomenė XIV a. pabaigoje - XV a. Sudėtis - struktūra - valdžia, Vilnius; Aidai, 2003, p bo žubra majem tolko my sami lowiti"; cituota iš: Witold Kamieniecki, Rozwoj wlasnoici na Litwie w dobie przed L Statutėm (Studya historiczno-gospodarcze), Krakow: NaUadem Akademii Umiejętnošci, 1914, p. 49 ir išn. 4, p Pvz., Aleksandro privilegijoje raštininkui Jonui Simonaičiui Sapiegai suteikiant dalį Užnemunės girios nurodoma: venationibus ferarum, blsontibus exceptis" (Lietuvos Metrika, [toliau - LM] ( ), Užrašymų knyga 25, parengė Darius Antanavičius ir Algirdas Baliulis, Vilnius: LII ir Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1998, Nr. 95, p. 155, to paties fragmentas - ibid.. Nr. 110, p. 168); Žygimanto Senojo privilegijoje medžiotojui ir dvaro arkilinkui Martynui Chrebtovičiui rašoma: i z lovy zverynnymi, okrome zubrev"; (LM 8 ( ), Užrašymų knyga S, parengė Algirdas Baliulis, Romualdas Firkovičius, Darius Antanavičius, Vilnius: LII ir Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1995, Nr. 294, p. 246; privilegijoje Bogušui Bogotinovičiui, kuria jam įkeičiamas Kameneco valsčius, pažymima, kad namestniki kamenickii lovlivali, i to krome zubrov"; LM U ( ), Įrašų knyga 11, parengė Artūras Dubonis, Vilnius: LII ir Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1997, Nr. 15, p. 52; rašte Fedkai Bogdanovičiui Chrebtavičiui, patvirtinančiam Lipsko dvarą Gardino paviete, teigiama i z lovy zverynnymi, krome zubrev", LM 25 ( ), Užrašymų knyga 25, Nr. 35, p. 101; privilegija Gardino seniūnui Jurgiui Radvilai iki mirties valdyti Gardino seniūniją: a zubra ne dopuščami emu loviti", LM 12 ( ), Užrašymų knyga 12, parengė Darius Antanavičius ir Algirdas Baliulis, Vilnius: LII ir Žara, 2001, Nr. 163, p. 210; ir privilegijų suteiktų bajorams Topčikalai, Košeliui ir Vervečkai Bieslko paviete išraše nurodoma i z lovy koždogo zvera, <...> krome zubrov", LM 19, Užrašymų knyga Nr 19 ( ), dok. Nr. 29,1. 95v(52v)-97v(54v), spaudoje [išryškinta manoj. 41 Takže ustanavlivaem cenu dikim zveriam: za zubra dvenadcat' rublej grošej, za losią šest' rublej grošej, za olenia iii za lan' po tri rublia grošej, a za medvedia tri rublia grošej, za konia iii kobylu tri rublia grošej, za vepria iii za [dikuju] svin'ju rubl' grošej, za šernu polkopy grošei, a za rys' rubl' grošej", Razdel deviatyj o lovach, o puščach, ob ozcrach, o bobrovych gonach, o chmel'nikach, o sokolinych gnezdach, 5 2, Gena dikim zveriam", in: Stanislovas Lazutka, Irena Valikonytė, Edvardas Gudavičius, Pirmasis Lietuvos Statutas (1529) I Pcrvyj Litovskij Statut medžiotų stumbrų būdavo sprendžiamos teismuose". Tyrinėtojų nuomone, stumbrų teisinė apsauga minima Giesmėje", be to, poetas pažymi, kad šį išskirtinį žvėrį medžioti galėjo ne bet kas ir ne bet kaip: Mūsų tėvynė tokių laikos miškuos papročių: Ietim iš tolo nukaut ŠĮ žvėrį neleidžiama niekam, Uždraustąjį ir slapta, kilpas pastačius, pagaut. Ir tik garbingai su juo jėga kovodavo vyrai; Prietarai juos kažkokie versdavę šitaip daryt."" Kažkokius prietarus" (lot. ąiiadam relligione^^), vertusius stoti į dvikovą su žvėrimi galima laikyti arba ikikrikščioniškų papročių (prisimintina legendinė Gedimino medžioklė) liekana''*, arba tiesiog savitomis LDK medžioklės tradicijomis. Kad tokių būta, spėja ir Lenkijos medžioklės tyrinėtojai. Antai Angnieszka Samsonowicz mano, kad Jogailai tapus Lenkijos karaliumi, valdovo medžioklės reikalus tvarkė tūlas Stanislovas Lietuvis, taip karališkąją medžioklę norėta padaryti artimesne lietuviškiems papročiams^^. Nepaprastą įspūdį stumbro medžioklė paliko ir nežinomam italui, dėl prastos gimtosios kalbos archyvaro (1529g.), Vilnius: Margi raštai, 2004, p. 300, laužtiniai skliaustai kaip publikacijoje. 42 Pvz., Jano Iljiničiaus, medžiojusio valdovui priklausančioje Posažanskos girioje ir, be kitų žvėrių, sumedžiojusio penkis stumbrus, byla; LM ( ), 8-oji Teismų bylų knyga (XVI a. pabaigos kopija), atsakingoji redaktorė Irena Valikonytė, Vilnius: VU leidykla, 1999, Nr , p Įsakais savo griežtais kunigaikštis stumbres čia apsaugo / Ir savo rūpesčiu sergi gėrybes miškų"; Mikalojus Husovianas, Giesmė, eil , p Taip pat žr.: Tomas Veteikis, op. cit.,p. 250 ir išn. 172, p Husovianas, Giesmė, eil , p Husovianas, Carmen, p Žr. Norberto Vėliaus komentarą Mikalojus Husovianas", in: Ilaltų religijost. 2: XVI amžius, sudarė Norbertas Vėlius, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001, p Agnieszka Samsonowicz, op. cit., p. 262, 270. Jogailos medžiokles analizavęs Rafalas Jaworskis pažymi, kad dauguma medžiokle besirūpinusiųjų buvo kilę iš LDK, tačiau tokią kailą galėjo lemti ir istorinės aplinkybės: dešimtmetį iki Jogailos Lenkijos valdovai nemedžiojo, tad galėjo iširti ir anksčiau buvęs karališkasis medžioklės ūkis; Rafiil Jaworski, op. cit., p

9 įvardytam beraščiu. Sprendžiant iš laiši<:o, skirto greičiausiai Cosimo'ui I de Medici''^ jo autorius Lietuvoje medžiojo su vienu iš Žygimantų'": Visų pirma stumbras, Jiisų Šviesybe, yra panašus j liiitą, tačiau jo galva yra trikampė, o akys mažytės, vos galima jas matyti iš po karčių; dėl savo išdidumo jis nebūna kartu su kitais [jaunais] stumbrų [patinais*"], Kaip yra pastebėjęs Marcelinas Ročka, taurai ir stumbrai LDK buvo daugiau kultūriniu reiškiniu, negu ūkine miškų gėrybe"", tad ir šių žvėrių medžioklės prasmės buvo platesnės nei grobis ir pramoga. Visų pirma svarbiausiąjį medžiotoją - didįjį kunigaikštį - turėjo lydėti jo rango verta sėkmė, tad stumbrus valdovo medžioklei gaudydavo specialiai, įspeitus į siaurą aptvarą: bet laikosi atokiai vienas nuo kito atstumu, kad galima pataikyti iš arbaleto, kai jis nieko nemato, Tuoj iš slėptuvių išnyra kiti [vyrai] ir įstrigusį žvėrį nejuda, stovi atstatęs galvą. Kai prasideda medžioklė, ji reikia pašauti iš nugaros, nes kitaip galima niekada nebaigti savo medžioklės; jauni stumbrai nėra tiek pavojingi, bet gerai jaugę vyresni įsiutę gali bėgti vejami šunų, kol netenka jėgų. Kai medžioklės ragu duodamas ženklas, visą medžioklę užbaigia Jo Didenybė Žygimantas ant žirgo, paskui jis nurodo paskersti stumbrą ir jo viduriais pašeria šunis ir taip baigiasi minėtoji medžioklė." 48 Gosimo I de'medici ( ), Florencijos kunigailcštis Žygimantas Jogailaitis vadintas Senuoju ( ), dlk , Lenkijos karalius ; Žygimantas Augustas Jogailaitis ( ), dlk , Lenkijos karalius Dr. Aušros Baniulytės patikslinimas. 51 V. S. intenda che il bisonzo dala pate dinancj tutto crinuto come sia al leone ma la testa sua sta come un triangolo Ii occhi picholi apena si ponno vedere nacj al pelle per la superbia sua nb possar maj coli altrj giovenj bisonti ma sta discosto untirare di balestra et quando vede nisuno no' si muove ma alcia la testa quando se inconiencia la cacia bisogna ferirlo dale parte di dietro perche non potria maj finiré la sua cacia li gioveni se ormacia con le pich" et si ritrovar sencia pericolo di morte ma et bobo vechio bisogna per unora fugire di qua die la p la furia che lui mena quando inconiinicia aperder la forcia se va polondo se li da li canj lo incomincia afermare el in dla cascia fin don' ala tronba el scgno et vol ferire se possa meteré in ordine quando el bisonzo casca interra Sua M. Gismontas da cavallo ct lo sonna con un papa gorgio che luj porta alora comanda che fra aperto et li soj interior; ne fa fare una zuppa ali can; et cosí le finisce la ditta cacia"; Archovio di Stato di Firenze, fondo Le Carte Strraozziane, serie 1, 301, ins.; Polonioa scritture diverse, Nr. 27, Notizie di paesve e costumi di Lituania, dale a modo di Icttera da persona illiterata", fol. 168r. Tekst;; iš rankraščio transkribavo ir į lietuvią kalbiį vertė dr. Aušra Baniulytė. Supa, užmetę virves, sąnarius veržia stiprius. Pančiais apraizgo bemat, nasrus putojančius stumbro. Suriša šikšnom tvirtom, <...> Surištą tempia dabar, apnarpliotas virvėmis eina Viduryje tarp žmonių, apimtas baimės didžios." Stumbrui sugauti reikėjo drąsos ir sumanumo, tad tokios gaudynės apaugdavo legendomis. Pavyzdžiui, Dhigoszo herbyne rašoma, kad herbas Wiemawa - juoda stumbro galva sidabriniu basliu pervertomis šnervėmis auksiniame fone - buvo suteiktas tūlam riteriui, sugavusiam stumbrą, basliu jam pervėrusiam šnerves ir taip gyvą nuvedusiam Moravijos kunigaikščiui'^. Sugautieji stumbrai patekdavo į ne tik j didžiojo kunigaikščio medžioklės aptvarus, bet ir būdavo gabenami į Žvėrynus. Antai Žygimantas Augustas laiške Belovežo ir Kameneco girininkui Ivanui Liadskiui prašo neimti įdarbinės iš varovų, mat šie turėjo daug vargo gabendami stumbriukus iš pradžių į Varšuvą, o paskui j Vieną ir nespėjo įdirbti savijjų valakų". 52 Marcelinas Ročka, Mikalojus Husovianas ir jo poema apie lietuvišk.tjį taurą", in: Riiiktimai raštai, sudarė ir parengė Mikas Vaicekauskas, (ser. Senoji Lietuvos literatūra, 9 knyga), Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2002, p Pažymėtina, kad Ročka šiame straipsnyje stumbrą {bisou bonasus) laiko tauru (bos taurus primigenias). 53 Husovianas, Giesmė, eil ir , p Rocznik Towarzystwa Heraldicznego, 1930, Nr. 10: KIcjnoty Dlugoszowc, išleido Mariau Friedbcrg, p. 63, cituota iš: Dariusz Piwowarczyk, op. cit., p. 150, išn. 103, p , in: LM 531 ( ), Viešųjų reikalų knyga 9, 15

10 Išskirtinis stumbrų statusas LDK teisėje ir valdovo medžioklėse lėmė, kad šiame straipsnyje neanalizuosiu kitų stambiųjų žvėrių medžioklių, o apsiribosiu tik stumbrais. bet vyras prieš stumbrą. Giesmės autorius pabrėžia, kad tokiose kovose visi medžiotojai lygūs ir kiekvienas turi pats įveikti žvėrį: Niekas pagalbos jokios nesutekia čia draugui MEDŽIOKLĖ IR MEILĖ Dailės istorijoje medžioklė, kaip meilės metafora, bene geriausiai žinoma iš Senovės Romos oratoriaus Flavijaus Filostrato"" pasakojimo apie jo globėjo namus puošusius paveikslus, kurių vienas - Šernų medžioklė - poetą ypač sužavėjęs puikia tapybos technika ir sklandžiai perteiktais pasakojimo epizodais. Mėgaudamasis, kad kiekvienas medžiotojas vaizduojamas vis kitaip, oratorius pastebi, jog visų gražiausias yra medžioklių priekyje nutapytas berniukas. Akivaizdu, teigia Filostratas, kad paskui berniuką sekantys medžiotojai jį įsimylėję. Taip šerno persekiojimas tampa sekimo paskui mylimąjį alegorija". Ar galima medžioklės kaip meilės alegoriją perkelti į vėlyvųjų viduramžių Lietuvos Dvarą? Nors rašytiniuose šaltiniuose tokio sugretinimo nepavyko rasti, atsakymo į klausimą, ką veikė medžio viršūnėje įsitaisęs Amūras, ieškoti verta. Galbūt tai privalomas" humanistinės literatūros personažas. Tačiau Giesmėje Amūras ne tik stebi medžioklės spektaklį, bet ir laido savo bekraujės strėles į medžiojančių jaunuolių ir šilkais apsirėdžiusių damų širdis. Jaunuolius, žinia, lydi permaininga sėkmė ir vienas jų patikt norėdamas savo mergaitei, / <...> kris greitai juokinga mirtim". Taigi damos stebi medžioklius, o šie nori pelnyti jų širdžių palankumą. Situacija žinoma iš riterių romanų, tik skirtumas čia tas, kad LDK riteriai į dvikovą stoja ne vyras prieš vyrą, parengė Lina Anužytė ir Algirdas Baliulis, Vilnius: LII ir Žara, 2001, Nr. 114, p Flavijus Filostratas (g. apie 170), helenizmo autorius, priklausęs intelektualų būreliui, globojamam Romos imperatoriaus Séptimo Severo žmonos Julijos Donnos. 57 Philostratus, Imagines, vertė A. Fairbanks, Cambridge, MA: Harvard University Press, 1979, 1:28, cituota iš: Robert Williams, Art Iheory: An Historical Introduction, Oxford: Blackwell, 2004, p. 11. mieliausiam, Tarnas čionai niekada pono nelydi kilnaus, Tėvas nemato siinaus, nė vaikas - savojo tėvo. Leidžiama čia kiekvienam pareigas vykdyt savas. Gali kiekvienas čionai gyvybę prarast ar išsaugot. Čia ir mažiausia klaida turi didžiulės svarbos. Nuostatai rodo griežti, kaip elgtis čia turi kiekvienas. Ir nustatyta bausmė vyrus sutvardo griežtai. Laimė visiems ta pati, apsauga visiems čia vienoda - Jis tegu būna vikrus, žirgas tebūna eiidus. Į pavojus su mumis didžiadvasiai čia veržias karaliai; Nieks nenorėti}, kad juos kas palaikytų bailiais. Ir kaip skiti} pulkus jie kardu išguldyti papratę Tuomet, kai žmonės visi kruvinus stebi karus. Taip tarp medžiotoji} jie su žirgu eikliu įsimaišo: Net ir valdovams tokie žygiai nėra negarbė.'* Nepaisant griežtų taisyklių, žmogaus ir žvėries dvikovose būta kilnių išimčių. Sakoma, kad Piotras Stanislawas W^iesiolowskis išgelbėjęs Žygimantą Augustą nuo puolančio stumbro raitomis užsėdęs ant žvėries ir šį sutramdęs". BAJORŲ IR STUMBRŲ TURNYRAI? Amūro strėlių taikiniai reikšmingai papildo Lietuvos diduomenės paveikslą. Nuo XIV a. įvairiakalbiuose LDK šaltiniuose sutinkamas terminas riteris", ne tik 58 Husovianas, Giesmė, eil , p Piotr Wiesiollowski, obožny, starosla <...> odznaczai się nadzwyczajn;) siką. Opovviadaj;], že siedząc na koniu, gdy beiki nad sobą uchwycit, podnosil nogami konia z ziemi. Uralowai on žycie krôlowi Zygmunlowi Augustovvi, osadziwszy na oszczepie zubra, klory się na krola rzucil"; Wladyslaw Zaliorski, Košėioi Sw. Franciszka i šw. Bernardyna w Wilnie", in: Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f 1135, ap. 8, b. 10,

11 įvardijo dalį šalies kilmingųjų, bet ir skatino praeities tyrinėtojus apibrėžti jų grupinę tapatybę. Neaptardama istoriografijos'", priminsiu, kad riterių identifikavimas LDK praeityje remiasi jų paieška teisės šaltiniuose ir/arba tipiškos Vakarų Europos riteriškos elgsenos nustatymu tarp Lietuvos bajorų. Nors LDK visuomenės struktijr;j ir luominį mentalitetą nagrinėjanę tyrinėtojai randa gana skurdžias klasikinės riterystės apraiškas", jos liudija, kad LDK diduomenė pažino ir kartais praktikavo riterišką elgseną. XIV- XV a. šaltiniai mini riterių turnyrus, kuriuose kovėsi Lietuvos bajorai, tačiau šiose tiek LDK, tiek užsienyje surengtose kovose vienas iš varžovų visuomet yra kitatautis". Nežinia, ar būtent užsieniečio dalyvavimas kovoje lemdavo, kad įvykis patekdavo į šaltinius, ar Lietuvos riteriai tarpusavyje nesikaudavo, o dvikovos tebuvo būdas dėtis vakariečiais. Taigi atributinė riterystė", matyt, nėra tik istorikų įvestas terminas, bet ir dalies bajorų elgesio apraiška. Tyrinėjant LDK diduomenės savireprezentaciją XV a., susidarė įspūdis, kad mūsų krašto kilminguosius paveikdavo ne ceremonijos ar reginių retorika, o jų rezultatai - karo grobis, išpirkos dydis, dovanų gausa'^. 60 Istoriografiją yra aptarusi Jūratė Kiaupienė, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės riterio vaizdinys Motiejaus Slryjkovskio tekstuose", in: Kultūrų sankirtos. Skiriama doc. dr. Ingės Lukšaitės 60-mečiui, sudarė Zigmantas Kiaupa [ir kt.], Vilnius: Diemedžio leidykla, 2000, p ; Idem, Mes, Lietuva. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorija XVI a. (viešasis ir privatus gyvenimas), Vilnius: Kronta, 2003, p Išsamiai riterių ir riterystės temą ir terminiją nagrinėja Rimvydas Petrauskas, Riteriai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XIV a. pabaigoje - XVI a. pradžioje", in: Istorijos šaltinių tyrimai, 1.1, sudarė Darius Antanavičius ir Darius Baronas, Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2008, p Kastytis Antanaitis, Ritcrijos apraiškos Lietuvoje XIV-XVI amžiais", in: Darbai ir Dienos, Nr. 5, 1997, p ; Jūratė Kiaupienė, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės riterio", p. 118; Rimvydas Petrauskas, Riteriai", p Edvardas Gudavičius, Stanislovas Lazutka, Riteriai", in: Lietuvos istorijos metraštis. 19S0 metai, Vilnius:Mokslas, 1981, p. 106, 108; Kiaupienė, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės riterio", p I'vz., Giedrė Mickūnaitė, Vytautas Didysis. Valdovo įvaizdis, Riterių turnyre to nebūdavo, o jam reikalingos išrangos kaštai retam buvo įveikiami". Tuo tarpu medžioklė bent jau nereikalavo išranga pranokti priešininko, be to, šioje kovoje įmanu ir šaunumu sužibėti, ir nukautą stumbrą po damų pakyla patiesti, o mėsa ir trofėjai primena pergales prieš žvėris. Tad nededama lygybės ženklo tarp Vakarų Europos riterio ir LDK bajoro, vis dėlto manau, kad riterių praktikas bajorija pritaikė vietiniams papročiams, o turnyrus čia didžiąja dalimi pakeitė medžioklės, anot Husoviano, savo pavojais ir sudėtingumu stebinę užsienio svečius. Suprantama, medžioklė yra viena iš kilmingajam tinkamų pramogų. Kaip yra pastebėjęs Dariuszas Piwowarczykas, iš įvairių vėlyvųjų viduramžių Vakarų Europoje mėgtų riteriškų pramogų Lenkijos riteriai ypač mėgo medžioti, o duomenų apie kitus to meto riterių sportus" lenkiški šaltiniai nepateikia'*. Žinoma, medžiojo visos Europos kilmingieji, o damos ir dvariškiai stebėdavo. Tad siekiant bent iš dalies pagrįsti medžioklės kaip turnyro idėją, tenka grįžti prie Husoviano Giesmės. Jau Ročka atkreipė dėmesį, kad Giesmėje stumbras sužmoginamas, o šio straipsnio kontekste, drįstu teigti, jog suriterinamas": Pavyzdžiui, jo žuvimas yra pavaizduojamas kaip mirtis kokio galiūno, kai jis nugalėtas 'nulenkia savo galvą'. Kovoje šis tvirčiausias šiaurės miškų gyventojas 'krinta kaip koks lygiateisis įvykusios kovos dalyvis ir lygus žmogui priešas"". Kalbant apie stumbro priešininką medžiotoją, Husovianas jo niekur neįvardija riteriu (lot. miles stremiiis), o vadina kariu (lot. miles), raiteliu (lot. eqiies), vyru (lot. virus) Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2008, p ; Idem, Motiejus Stryjkowskis apie Lucko suvažiavimą. Tekstas, vaizdas, kontekstas", in: Acta Academiac Artium Vilnensis, Vilnius, 2002, t. 27: Vaizdas ir pasakojimas, sudarė Ieva Pleikienė, p Siuo klausimu tyrinėtojų nuomonės skiriasi, Antanaitis teigia, kad XV a. pabaigoje riterio šarvus ir žirgą buvo p.ajėgūs įsigyti dauguma bajorų; Antanaitis, op. cit., p O Dariusz.as Piwowarczykas pažymi, kad tikrosios" riterių pramogos - turnyrai - daugeliui lenkų kilmingųjų buvo neprieinamos dėl pernelyg brangios išrangos; Dariusz Piwowarczyk, op. cit., p Dariusz Piwowarczyk, op. cit., p Marcelinas Ročka, op. cit., p

12 ar tiesiog medžiotoju (lot. venator). Kita vertus, termino riteris" griežtąja prasme nepavyko aptikti XVI a. Lenkijos ir Lietuvos neolotyniškoje literatiiroje''^, be to, reikalauti kanceliarinio tikslumo iš poetinio kūrinio nėra tikslinga. Terminijos svarstymus tenka nutraukti pakartojus žinomą teiginį apie LDK rašytinių šaltinių terminų reikšmių paslankumą ir persidengimą, tad neatmestina, jog Giesmės" miles ir eques turėjo ritetriškas konotacijas. Negalėdama pateikti griežtai suformuluotų išvadų, šią diskusiją baigiu skaitmeniniu riterio ir stumbro dvikovos montažu [4 il.]. Dvikovos su stambiais ir pavojingais žvėrimis žinomos ir ankstyvųjų viduramžių Vakarų Europoje. Antai, Notkė Miknius pasakoja, kad priimdamas persų pasiuntinius Achene Karolis Didysis*^' surengė stumbrų ir taurų medžioklę. Svečiai, išvydę neregėtus galingus žvėris, išsigandę pabėgo. Karolis raitas ant žirgo norėjo kardu perrėžti žvėriui gerklę, bet nepataikė, o šis įsiutęs sužeidė imperatoriui koją^". Tikėtina, kad Vakarų Europoje dvikovos su stambiais žvėrimis 68 Pvz., ir Jonas Vislicietis, ir Jonas Radvanas Icovų dalyvius ir vadus vadina vyrais, kariais, rečiau raiteliais (Joannes Vislicensis / Jonas Vislicietis, Bellum Prutenum I Prūsų karas, (ser. Bibliotheca Báltica Lithvania), Vilnius: Mintis, 1997; Joiian Radvanus / Jonas Radvanas, Radvilias / Radviliada, (ser. Bibliotheca Báltica Lithvania), Vilnius: Vaga, 1997; todėl neatmestina, kad šie žodžiai vartoti sinonimiškai, pgl.: Rycerz/v. Žolnierz" - žolnierz / Miles, Kariautojas/ Karieywis"; Konstantinas Sirvydas, Dictionarium trium linguarum I Pirmasis lietuvių kalbos žodynas, Vilnius: Mokslas, 1979, p Karolis Didysis ( ), frankų valdovas, 800 m. Romoje popiežiaus vainikuotas imperatoriumi. 70 Karolus ad venatum bissontium vel urorum in nemos ire et Persarum nuncios secum parat educere. Qui cum ingentia illa vidèrent animalia, nimio pavore perculsi in fugam conversi sunt. At non territus heros Karolus ut in equo sedebat acérrimo, appropinquans uni eorum, extrada spata cervicem eius abscidere conabatur, sed frústralo iclu, galliculam regis el fasciolam ferus immanissimus disrumpens libiamque illius aummo licet cornu perstringens", Notker der Stammler / Notker Balbulus, Taten Kaiser des Karls des Großen I Gesta Karoli Magni imperatoris, parengė Hans F. Haefele, (ser. Monumenta Germaniac Histórica, Scriptores rcrum Germanicarum nova series, 12), Berlin: Weidmann, 1959, p. 60 [interaktyvus, žiūrėta ], htlp://wvvw.dmgh.dc. 4. Rūta Mickienė, /šiferis kovojantis su stumbru, skaitmeninis montažas, 2008 Rūta Mickienė, A Knight Fighting a Bison, digital montage, 2008 išnyko, kai nebeliko su kuo kautis^', nors ikonografiniuose šaltiniuose tokios pramogos minimos ilgiau [5 il.], o Rytų Europos galingiesiems stambiųjų žvėrių medžioklės dar ilgą laiką buvo tikrovė. Sunku pasakyti, kiek ilgai valdovo medžioklė asocijavosi su riterystė. Kaip žinoma, palyginti silpna riterystės dvasia''^ LDK gyvavo savitomis bajoriškosios 71 Reikia pastebėti, kad prie medžioklių nykimo galėjo prisidėti ir neigiamas Bažnyčios požiūris. 72 Kaip pastebėjo Petrauskas, vienintelis LDK riterystės dvasią ir papročius priėmęs ir skleidęs valdovas buvo Vytautas. Fpizodiškai riterystės idėja - bandymas įkurti riterių ordiną kovai su Maskva ir pagonimis - šmėsteli dlk Aleksandro dokumentuose; Rimvydas Petrauskas, Riteriai", p ; Idem, Nuo Vytauto iki Aleksandro Jogailaičio: didžiojo Lietuvos kunigaikš- 18

13 5- Medžioklės teatras, medžio raižinys iš Von anderen manclierley Schawspylcn Glückbuch, Augsburgas, 1539, in: Götz Pochât, Tlieater und bildende Kunst in Mittelalter in der Renaissance in Italien, Graz: Al<ademische Druclc, 1990, il. 1 Ihc Iheatre ofhimt, \voodcut from Von anderen mancherley Schawspylen Glückbuch, Augsburg, 1539 elgsenos formomis. Abieji} Tautų Respublikos valdovai medžioti nesiliovė, tačiau medžioklė nebebuvo kova, o tiesiog sugautų ir prieš šaulius išleistų žvėrių žudymas. čio dvaro tęstinumo problema", in: Lietuvos didysis ktuiisaikitis Aleksandras ir jo epocha, sudarė Daiva Steponavičienė, Vilnius: Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcija, 2007, p Antai 1752 m. sausio 27 d. Augustas III Saksas" su šeima ir Dvaru medžiojo Belovežo girioje. Ruošiantis šiai medžioklei 3000 valstiečių varė žvėris į speciali} aptvarą, kurio viduryje buvo įrengta palapinė medžiotojams, 'lalp buvo nušauti keturiasdešimt du stumbrai, tryli- 73 Augustas 111 Saksas ( ), dlk ir Lenkijos karalius

14 ka briedžių ir daugybė kitų žvėrių. Medžioklę aprašęs Stanislovas Augustas Poniatowskis''' pažymėjo, kad to meto Europoje tokios medžioklės niekur kitur nebūtų įmanoma surengti". Naujųjų laikų Dvaro medžioklė nebeteko riteriškos dvasios ir liko tik žvėrių žudynėmis dėl pramogos. 74 Lenk. - Stanislaw August Poniatowski ( ), dlk ir Lenkijos karalius bylem swiadkiem z calem otoczeniem krolewskiem drugiego nadzwyjczaniego potowania, jakiego juž nigdzie wiccej w calej Europie mieč nie možna: polovvania na dzikie byki, zvvanie w Niemczech Auerochs, a po naszemu žubry <...>. Przeszfo trzy tysiące vviesniakow robito nagankę vv tym lesie, rozleglym na mil kilka, i wpcdzilo cale stado tych zwierzat, ze czterdiešči sztuk liczące, do wielkiej plocennej zagrody, ze czterysta stop w przecicciu majqcej, vv pošrodku niej \vysoki kryty namiot služyl krolovviza schronienie, skąd možna bylo wygodnie strzelac do nich"; Pamiętiuki krola Stanislawa Augusta, vertė ir redagavo Wladyslaw Konopczyriski ir St. Ptaszycki, t. 1, d. 1, Warzawa: Nakladem ksicgarni W. Jakowickiego, 1915, p. 67. Sumedžiotų žvėrių skaičiai minimi: Pranas Judickas, Lietuvos miškų praeitis ir rytdiena, Vilnius, 1993, p. 77; Zbignievv Kuchowicz, Obyczaje ipostacie Polski szlacheckiej XVI-XVJII wieku, Warszawa: Wydawnictwo Polonia, 1993, p ŠALTINIAI IR LITERATŪRA Dubnicos kronika, 1351", vertė Dalia Dilytė, in: Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, 1.1: Nuo seniausių laikų iki XV amžiaus pabaigos, sudarė Norbertas Vėlius, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996, p Archovio di Stato di Firenze, fondo Le Carte Strraozziane, serie I, 301, ins.: Polonioa scritture diverse, Nr. 27, Notizie di paesve e costumi di Lituania, date a modo di lettera da persona illiterata", fol. i68r. Codex epistolaris Vitoldi, Magni Ducis Lithuaniae, , parengė Antoni Prochaska, (ser. Monumentą medii aevi histórica res gestas Poloniae illustrantia, 6), Cracoviae: Academiae Literarum Cracoviensis, :882. Husovianas Mikalojus, Giesmė apie stumbrų I Nicolai Hussoviani de statura feritate ac venatione bisontis carmen, vertė Benediktas Kazlauskas, (ser Lituanistinė biblioteka, 19), Vilnius: Vaga, Husovianas Mikalojus, Raštai, sudarė Sigitas Narbutas, iš lotynų kalbos vertė Benediktas Kazlauskas, Sigitas Narbutas, Eugenija Ulčinaitė, Tomas Veteikis, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Joannis Dlugossii anuales seu cronicae incliti Regni Poloniae, kn : , red. Marian Plezia [ir kt.], Warszawa: PWN, Lazutka Stanislovas, Valikonytė Irena, Gudavičius Edvardas, Pirmasis Lietuvos Statutas (1529) I Pervyj Litovskij Statut (1529 g.), Vilnius: Margi raštai, Lietuvos metraštis. Bychovco kronika, vertė, įvadą ir komentarus parašė Rimantas Jasas, (ser. Lituanistinė biblioteka, 10), Vilnius: Vaga, Lietuvos Metrika, Knyga [toliau - LM] ( ), Užrašymų knyga 25, parengė Darius Antanavičius ir Algirdas Baliulis, Vilnius: LII ir Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1998, Nr. 95. LM ( ). 8-oji Teismų bylų knyga (XVI a. pabaigos kopija), atsakingoji redaktorė Irena Valikonytė, Vilnius: VU leidykla, 1999, Nr LM u ( ), Įrašų knyga 11, parengė Artūras Dubonis, Vilnius: LII ir Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1997, Nr. 15. LM 12 ( ), Užrašymų knyga 12, parengė Darius Antanavičius ir Algirdas Baliulis, Vilnius: LII ir Žara, 2001, Nr LM19 ( ), Užrašymų knyga 19 [spaudoje]. LM 531 ( ), Viešųjų reikalų knyga 9, parengė Lina Anužytė ir Algirdas Baliulis, Vilnius: LII ir Žara, 2001, Nr LM 8 ( ), Užrašymų knyga 8, parengė Algirdas Baliulis, Romualdas Firkovičius, Darius Antanavičius, Vilnius: LII ir Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1995, Nr Martini Cromeri Polonia sivc de situ, populis, moribus, magistralibus et República regni Polonici libri duo, 1578, išleido Wiktor Czermak, (ser. Biblioteka pisarzówpolskich), Nakladem Akademii Umicjctnošci, Kraków: Mickevičius Adomas, Ponas Tadas, arba paskutinis antpuolis Lietuvoje. Bajorų nuotykiai iš 1811 ir 1812 metų, vertė Vincas 20