STOLBCŲ BAŽNYČIA (XVII A. PRADŽIA) JANO BULHAKO NUOTRAUKOSE

ACTĄ ACADEMJAE ARTlllM VILNENSIS /21 2002 STOLBCŲ BAŽNYČIA (XVII A. PRADŽIA) JANO BULHAKO NUOTRAUKOSE Janina Bielinienė VILNIAUS DAILĖS AKADEMIJA Stolbcų 1 gyvavimo metai skaičiuojami nuo XVI a. pirmosios pusės. Pirmieji šių žemių savininkai buvę Chreptovičiai, bet Stolbeų gyvenvietės Įkūrėjais laikomi Sluškos [EP, p. 187; Baliński M., Lipimki M., p. 536-537]. Čia įruošta pirmoji Nemuno aukštupyje prieplauka, iš kurios iki Karaliaučiaus buvo gabenami medžiai, žemės ūkio produktai ir kitos prekės. Miestelyje suklestėjo amatai, verslai, prekyba. Netrukus jis turėjęs per 3000 gyventojų, erdvius prekių sandėlius, dirbtuves, parduotuves. Jam 1729 m. suteikta Magdeburgo teisė [КрайкоВ.А.,p. 462]. Priklausęs Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei 1793 m. atiteko Rusijai, o 1920-1939 m. jį valdė Lenkija. Buvo pasienis su stambia muitine. Toks jis liko Sovietų Sąjungos valia perduotas Baltarusijai. Greitai augo - tapo rajono centru. Išsiplėtė naujos statybos, o visos senosios kultūros vertybės nyko. Per Antrąjį pasaulinį karą miestas gerokai nukentėjo: neliko seniausio gražiausio pastato barokinės mūrinės dominikonų Šv. Kazimiero bažnyčios, nors ji kaip esanti minima Lietuviu enciklopedijoje [Л/Г, p. 539]. Aleksandras ir Sofija Sluškos 1621 m. pastatė bažnyčią ir 1640 m. prie jos įkūrė dominikonų vienuolyną. Šis teiginys visur kartojamas, kai rašoma apie Stolbeus, tačiau minėtoje Lietuvių enciklopedijoje pristatant skaitytojui Sluškų giminę Aleksandras neminimas. 28-ojo tomo 158-ame puslapyje rašoma, kad prie Nemuno Stolbcuose įsikūręs Mikalojus Sluškų pastatė mūrinę bažnyčią ir vienuolyną. Tai klaidinga informacija, nes tame pačiame to- 1 Lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje (T. UI, V. 1983, p. 425) miestas vadinamas Stolbcai; Bostono Lietuvių enciklopedijoje Stolpcai; lenku Słownik geograficzny królestwa Polskiego" (Warszawa, t. 11, 1980, s. 363) rašoma Stołbce: I'W3 m. Minske išleistoje Архгпктура Беларус!" - Стоубцы. me (p. 539) informuojama apie bažnyčios statytoja Aleksandra. Plačiau rašęs apie Sluškų giminę K. Niesieckis teigė Mikalojų Slušką turėjusį 3 sūnus: Mikalojų, Kristupą, Aleksandra. Vyriausias sūnus Mikalojus buvo rotmistras ir pulkininkas Maskvoje, o Minsko kaštelionas Aleksandras, jaunystėje buvęs kalvinistas, grįžęs i katalikybe buvo uolus maldininkas, gausiai rėmęs bažnyčią, vienuolyną [Niesiecki K., />. 414]. Sluškų giminės aprašymas ir Aleksandro trumpa biografija randama V. Kojałowicziaus knygoje apie riteriu herbus [Kojałuwicz W., p. 207]. A. Bonieckis, tyrinėjęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žymių giminiu kilmę, karališkąjį bajorą Gregoriju Slušką randa paminėta Lietuvos Metrikoje 1516 metais [Boniccki A., p. 322]. Jis buvo Aleksandro prosenelis. Vilniaus dailės akademijos retų spaudinių skyriuje saugoma unikali Aleksandro Sluškos portreto nuotrauka, J. Bulhako fotografuota Stolbcu dominikonų bažnyčioje. Nuotraukoje matomas sieninės tapybos visafigūris reprezentacinis portretas, aprėmintas asimetrinės ornamentikos lipdinių kartuše (nes tai, kas matoma nuotraukoje, sunku Įvardyti rėmais). Nuotrauka nepasako, kurioje bažnyčios sienos erdvėje yra šis portretas. Tačiau rasta tokia žinutė, kad virš zakristijos esąs senų laikų fundatoriaus portretas [EP, p. 187]. Be to, nuotraukos pakraštyje įžiūrima šiuolaikinės liustros keletas detalių. Sis šviestuvas yra kitoje J. Bulhako nuotraukoje. Jis kabojo prie pat centrinio altoriaus, o fotografijos apačioje dešinėje yra įėjimas į zakristija. Sulyginus tas dvi nuotraukas galima nustatyti, kurioje presbiterijos sienos dalyje buvo šis portretas. Portreto autorių nustatyti sunkoka, bet tai nėra neįmanoma. Aišku, tai baroko laikmečio portretas: smulkus, gražus, ramios nuotaikos, raiškių akių veidas, ilgų 277

Stolbcai. Dominikonu bažnvcios dul\'\is altorius 279

las buvo dovanotas Čartoriskiui. Ši pastaba pridėta, vardijant P. Smuglevičiaus paveikslus [Rastawiecki E., p. 394]. Minimi kiti buvusieji šioje bažnyčioje paveikslai: šv. Antano, šv. Stanislovo, šv. Juliaus, taip pat vaizdai iš šventųjų dominikonų gyvenimo [Giżycki J., p. 240]. Yra užrašytų pasakojimų, kad bažnyčia net tolimose apylinkėse buvo pagarsėjusi savu šventuoju Fabijonu Mališevskiu, pirmuoju dominikonu provincijolu, palaidotu bažnyčios rūsyje XVII a. pirmoje pusėje. Dėl to priėjo kapo rūsio skliautai buvo išpuošti freskomis su Įvykusiu stebuklų vaizdais [EP, p. 187; LE, p. 539; Przewodnik p. 90]. 1744 m. buvo pradėta rūpintis Fabijono beatifikacija, bet ji nebuvo užbaigta [WbroniecIdJ. O., p. 37]. Ir vis dėlto apie šia bažnyčią turima mažai žinių, ypač stinga ikonografijos. Todėl J. Bulhako 19 nuotraukų, esančių tik VDA nemaža informacija. Tų nuotraukų tikriausiai būta daugiau. Neįtikėtina, kad J. Bulhakas nebūtų fotografavęs bažnyčios išorės, fasado architektūros. Tačiau Lietuvos archyvai, muziejai, bibliotekos jų neturi. Baltarusių tyrinėtoja T. Gabrus enciklopediniame žodyne Baltarusijos architektūra" šykščiai aprašo pastato išorę, nenurodo šaltinių. Ji bažnyčią vadina Šv. Kazimie- Siolhcai. Dominikonų bažnvcios šoniniu altorius Stolbcai. Dominikomi bažnvcios šoninis altoriau pirštų smulki ranka, atsirėmusi į gan majestotišką liemenį. Antroji ranka laiko buože su rutuliniu antgaliu, o tai rodo, kad portretuojamasisyra etmonas. Dailininkas daug dėmesio skyrė rūbams ištapyti, kuriuose gausu prabangos: kailiais apvedžiota šviesi delija, liemuo, įspaustas į papuoštą pusšarvį, skirtingų faktūrų rankovės ir ilgas rūbas. Stovi etmonas tarsi bažnyčioje. Grindys, kolonos dalis, drapiruotė primena bažnyčios vaizdą. Visa teigia, kad paveikslą tapęs Įgudęs portretistas. Portreto apačioje gana ryškus užrašas skelbia portretuojamojo vardą pavarde, visus titulus ir kad jis esąs Stolbcų dominikonų bažnyčios fundatorius". Bažnyčios fundatorius buvo palaidotas rūsyje greta žmonos Sofijos ir sūnelio DcodaUr [Ten pat]. Po Sluškų bažnyčią ir vienuolyną globojo Čartoriskiai. Jie buvo dovanoję Stolbcų bažnyčiai P. Smuglevičiaus tapytą paveikslą, gautą dovanų iš pačio dailininko. E. Rastavieckis tvirtina: Lietuvos miestelyje Stolbcai, dominikonu bažnyčios šoniniame altoriuje yra paveikslas Šv. Mykolas kovoja su šėtonu". Paveiks- W. Kojalowiczius mirusi sūnų įvardija Bogdanu. 280

Slolhcai. Dominikonų bažnyčios didysis altorius 281

riaus teisės apdraustos. Kitame mažučiame antspaudėlyje anglų kalba užrašas: Jano Bulhako autorinės teisės. Vilnius 1937". Tai įrodymas, kad fotografuota tais metais, kad tai negatyvo data. Didelė galimybė, kad J. Bulhakas galėjęs tais metais kartu su prof. M. Morelowskiu važiuoti į Stolbcus fotografuoti šios bažnyčios. Tokią mintį perša ant visų nuotraukų esantis antspaudėlis su Meno istorijos katedros (kurios vedėjas buvo M. Morelowskis) savotiška numeracija: visose nuotraukose vienas skaičius, o jų seka žymima raidėmis abėcėlės tvarka. Atrodo, tai prof. M. Morelowskio rankos įrašai. Profesorius tuo metu kaupė medžiagą, rašė straipsnius apie baroką Lenkijoje ir Lietuvoje. 1939 m. M. Morelowskio išleistoje knygelėje Bendros pastabos apie Vilniaus meną nuo gotikos iki neoklasicizmo" šių J. Bulhako nuotraukų nėra - įdėtos J. Kłoso Stolbcų bažnyčios nuotraukos. M. Morelowskis Stolbcų dominikonu bažnyčios dekorą bando lyginti su Vilniaus Šv. Teresės bažnyčios, Arkikatedros Šv. Kazimiero koplyčios puošyba, perša mintį, kad vis tai esančios architekto K. Tenkalos (Tencalla) idėjos. Profesorius kviečia važiuoti į Stolbcus tirti senąją bažnyčią [Morelowski M., p. 82]. Stolbcai. Dominikonų bažnyčios Ji-zaus Širdies altorius Slolbcai. Dominikonų bažnvčius šoninės arkos ro (ant J. Bulhako nuotraukų rašoma: Dominikonų bažnyčia"). Informacijos pradžioje keletu sakinių nusakoma bažnyčios istorija, pabaigoje teigiama, kad bažnyčia karo metu sugriauta. Matyt, dėl to šis pastatas neminimas nei vienoje Baltarusijos architektūros istorijoje, Baltarusijos senovės paminklų sąvaduose, albumuose. T. Gabrus gan lakoniškai pristato pastato architektūrą: tai esantis stačiakampis trijų navų su dviem bokštais pagrindiniame fasade statinys. Bokštus dalija stačiakampiai tarpsniai, teikiantys pastatui monumentalumo. Simetrinę kompoziciją pažeidžia šone esanti koplyčia, užsibaigianti kupolu. Pastatą puošė piliastrai ir nišos. Vidaus puošyba buvusi turtinga lipdiniais, skulptūromis, reljefais. Nišų skliautai, kupolas ištapyti freskomis [Габрусь Т. В., p. 461]. Bent kiek vidaus puošybos matoma išlikusiose J. Bulhako nuotraukose. Nesunku pasakyti, kada jos darytos. Aštuonių fotografijų antrosiose pusėse yra du stačiakampiai antspaudai. Vienu dideliu konstatuota, kad tai esanti Lenkija J. Bulhako fotografijų vaizduose ir kad tai 10000 visos Lenkijos vaizdų. Dar yra J. Bulhako ateljė adresas, patvirtinimas, kad auto- 282

Stolhcai. Dominikonu bažnyčios arkos fragmentas Siulhcui. Dinninikonu bažnvčios centrinės navos skliautas Dominikonų bažnyčios didysis altorius matomas trijose nuotraukose. Vienoje - gana iš tolo, kartu su dviem šoniniais. Antroje fotografijos pusėje tušu užrašyta bažnyčios pastatymo data, įvardyti fundatoriai ir apačioje smulkiau Įrašyta pastaba: XVII a. stiukai ir XVIII a. vidurio rokoko altorius". Įsižiūrėjus rokoką galima atrasti tik viršutinėje altoriaus dalyje. Altorius dviejų tarpsnių, jo cokolinė dalis ir mensa masyvios, tarp piliastrų ir korintiniu kolonų centre didelis kryžius, už jo būta sieninės tapybos paveikslo. J. Giżyekis tvirtino, kad didžiajame altoriuje buvęs šv. Kazimiero paveikslas [Giżycki J., p. 239]. Antrame tarpsnyje viršuje puošni glorijos kompozicija. Vienoje nuotraukoje ta viršutinė dalis priartinta, išdidinta. Fotografijose nematyti bažnyčioje buvusių 6 didelių skulptūrų, iš jų 4 prie didžiojo altoriaus [Ten pat\. Kitose nuotraukose pristatomi šoninių navų galuose prie piliorių esantys altoriai, puošti grakščiomis voliutomis, asimetrinėmis ornamento gipsatūromis, judriais įvairaus dydžio angeliukais būryje debesų ir virš kolonų. Švč. Jėzaus šir- dies altoriaus viršutinėje dalyje atkreipia dėmesį tuščia erdvė, įrėminta asimetrine floristine ornamentika, primenanti A. Sluškos portreto įkomponavimą. Aišku, čia turėjęs būti paveikslas freska. Patraukia dėmesį bažnyčios erdvėje arkos su vaisių pynių lipdiniais, išryškintais heraldikos ženklais, religiniais simboliais. Fotografų žavėjo originalios kompozicijos sakykla, įkomponuota sienoje tarp dviejų arkų. Ji regima įvairiais rakursais, fotografuota iš skirtingų pusių, kartais grakšti ir kartu gana masyvi. Centrinėje navoje suėję maldininkai matydavo grakščia vientisą kompoziciją, nuo grindų išaugusią ir išplėtotą iki aukštai esančio angelo. Tarp sakyklos tribūnos ir stogelio sienoje ryškus Kristaus emblemos bareljefas, apsuptas dekoratyviais ornamentais. Iš visų nuotraukų, kuriose yra bent dalis sakyklos (jų 7), galima atkurti bažnyčios vidaus architektūrą, jos stilistika. Vidinė nava su presbiterija sudaro vientisa erdve. Visa bažnyčios meninė programa buvusi vientisa. Atrodo, kad centrinė nava, sujungta su šoninėmis aukštomis arkomis, turėjusi būti žymiai plates- 283

Stolbcai. Dominikonų bažnyčios sakvkla 285

Sunkumai buvo dėl lėšų stygiaus. Bažnyčios atnaujinimui valstybės skirtų lėšų neužteko. Skyrė pinigų privatūs asmenys, organizacijos, visuomenės veikėjai. 1929 m. Lenkijos prezidentas privačiai aukojo bažnyčiai 1000 zlotų. Privatūs fundatoriai finansuodavo vieną objektą - koplyčią, altorių, sakyklą. J. Bulhako nuotraukoje matomas sakyklos apačioje reljefiniame ornamente įrašas, skelbiantis, kad ji atnaujinta 1937 m. karininkų lėšomis. Devyniolika J. Bulhako nuotraukų primena, kad buvusi Stolbcų miestelio pažiba dominikonų Šv. Kazimiero bažnyčia ir vienuolynas yra Lietuvos kultūros paveldo dalis. Verta mums ją ne tik prisiminti, bet ir ištirti. Du šimtus septyniasdešimt metų Stolbcai priklausė Lietuvai, apie dvidešimt metų juos valdė Lenkija, tik Sovietų sąjungos valia jie buvo priskirti Baltarusijai. Gerai, kad baltarusiai jau kelia iš užmaršties šį visiems reikšmingą sunaikintą baroko kultūros šedevriuką. SANTRUMPOS Stolbcai. Dominikonu bažnyčios sakykla EP Encyklopedyja powszechna. T. 24. Warszawa, 1867. LE - Lietuvių enciklopedija. T. 28. Bostonas. LKM KPCA Lietuvos kultūros ministerijos Kultūros paveldo centro archyvas. VDA Vilniaus dailės akademija. nė ir aukštesnė už jas. Jdomiai dekoruotas centrinės bažnyčios navos skliautas, sudalytas geometrinėmis (kvadratų, elipsių, trikampių, apskritimų) figūromis, su keliomis smulkios ornamcntuotės apvadų eilėmis. Peršasi mintis, kad elipsių viduje būta sieninės tapybos. Gausias interjero freskas mini T. Gabrus [Габрусь Т. В., p. 461]. Lietuvos kultūros ministerijos Kultūros paveldo centro archyve saugoma 164 lapų byla su susirašinėjimo dokumentais apie Stolbcų bažnyčios atstatymą [LKM KPCA, p. l -164]. Pirmasis dokumentas - prof. M. Lelewicziaus prašymas grąžinti bažnyčiai P. Smuglevičiaus paveikslą: Šv. Mykolas", datuotas 1922 m. [Tenpat, p. l]. Paskutinieji raštai 1938-1939 metų lėšų skyrimai restauravimo darbams. Dokumentai labai įvairūs: tai ir Lenkijos kultūros, religijų ir švietimo ministerijos nutarimai, Naugarduko vaivadijos Meno departamento raštai, privačių inžinierių laiškai, planai, klebonų prašymai ir kt. Ikonografijos nėra. Lėtai vyko restauravimo darbai bažnyčia buvo labai nuniokota, ypač per 1915 m. miesto gaisrą. Norėta grąžinti pirminę barokišką išvaizdą. Ieškota pirminių šaltinių, tirta. Pradžioje tyrimams vadovavo prof. J. Remeris, nuo 1928 m. - prof. S. Lorentzas. ŠALTINIAI IR LITERATŪRA LKM KPCA. F. 22. Ap. 1. B. 17. Balimki M., Lipiński T. Starożytna Polska. T. 4. Warszawa, 1886. BonieckiA. Paczet rodów w Wielkiem Księstwie Litewskiem w XV - XVI wieku. Warszawa, 1881. Giżycki J. Wykaz klasztorów dominikańskich prowincyi ruskiej. Kraków, 1923. Kojaiowicz W. Herbarz Rycerstwa W. X. Litewskiego. Kraków, 1897. Mordowski M. Zarysy syntetyczne sztuki wileńskiej od gotyku do neoklasycyzmu. Wilno, 1939. Niesiecki K. Herbarz polski. Lipsk, 1841. Przewodnik po Polsce. T. 1. Warszawa, 1935. Rastawiecki E. Słownik malarzów polskich. T. 3. Warszawa, 1857. WoronieckiJ. O. Fabjan Maliszowski z Przemyśla. Lwów, 1936. Габрусь T. В. Стоубцоусю касцёл Святога KasiMipa// Архггэктура Беларусь Мшск, 1993. Крайко В. А. Стоубцы // Арх1тэктура Беларусь Минск, 1993. 286