JUOZAPATO KUNCEVIČIAUS GYVENIMO ILIUSTRACIJOS: PASAKOJIMAS IR EMBLEMA*

ACTĄ ACADEMIAE ART1UM V1LNENSIS 27/2002 Jolita Liškcvičienė Vilniaus dailės akademija JUOZAPATO KUNCEVIČIAUS GYVENIMO ILIUSTRACIJOS: PASAKOJIMAS IR EMBLEMA* Straipsnyje yra pristatomas vienas iš ankstyviausių iliustruotų šaltinių apie šventąjį Juozapatą Kuncevičių - tai jo gyvenimo aprašymas, sukurtas emblemų rinkinio forma. Pasirinktos emblemos tekste aiškinamos ir nagrinėjamos naudojantis senaisiais šventojo gyvenimo aprašymo tekstais. Raktažodžiai: emblema, šventojo atvaizdas, Juozapatas Kuncevičius, hagiografija, XVII n. proginiai leidiniai. Šio straipsnio tikslas - pristatyti vieną iš pirmųjų iliustruotų šv. Juozapato gyvenimo knygų, kuri buvo sukurta emblemų rinkinio forma. Jos kontekste siekiama peržvelgti šv. Juozapato gyvenimo biografija ir pabandyti paaiškinti emble-minių iliustracijų prasmes, nusakant embleminio pasakojimo specifiškumą. Dėl ribotos straipsnio apimties yra aptariamos ne visos leidinio emblemos, bet tos, kurios raiškiausiai atskleidžia vieną ar kitą Juozapato gyvenimo įvykį. Juozapatas Kuncevičius (apie 1580-1623 XI12) - unitų arkivyskupas, kankinys, 1642 m. paskelbtas palaimintuoju, o 1867 m. kanonizuotas. XVII a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje suklestėjo šio unitų kankinio kultas. Tai -vietinis, tuometinėje LDK teritorijoje gimęs ir miręs (buvo nužudytas), mokęsis, susiformavęs kaip dvasininkas ir Vilniuje veikęs šventasis. Jo * Straipsnis parengtas Lietuvos valstybiniam mokslo ir studijų fondvii remiant mokslo programa. LDK dvasinės kultūros šaltiniai". 161

gyvenimas liudija realius to meto mūsų krašto religinius ir istorinius įvykius. 1595 m. buvo paskelbta Bažnytinė unija, t.y. gimė nauja konfesija: Graikų arba Rytų apeigų katalikai, dar vadinami unitais. Viena vertus, naujoji unija liudijo krikščionybės stiprėjimą, antra vertus, naujoji sąjunga sukėlė nemažai pykčio ir įžiebė nesantaiką tarp tikinčiųjų. Ji aštriai pasireiškė tarp unijos ir pravoslavų, kurie unitus laikė jų bažnyčios išdavikais. Unijinė vienuolija perėmė katalikišką tikėjimo propagavimo formą, plačiai ėmė naudoti Tridento susirinkimo nustatytas vizualumo ir jo įtaigumo formas. Bazilijonai mielai jungėsi prie jėzuitų rengiamų procesijų ir dalyvavo Vilniaus miesto religinėse šventėse. Bazilijonų vienuolijos regula buvo grįsta šv. Bazilijaus, taip pat ir kitų bažnyčios tėvų mokymu, tačiau neturėjo savųjų šventųjų kulto. Kankinys Juozapatas Kuncevičius kaip tik buvo to amžiaus pamaldusis riteris, kuris dėl savo atsidavimo ir tikėjimo tapo pirmuoju unijos kankiniu, palaimintuoju ir šventuoj u. Norėčiau trumpai pristatyti jo biografija 1, kuri padėtų geriau suprasti toliau tekste nagrinėjamą Juozapato biografijos įvaizdinimą. Juozapatas Kuncevičius buvo kilęs iš Vladimiro miesto stačiatikių bajorų šeimos, iš Kuncų. Mokėsi parapijos mokykloje Vladimire, kur išmoko skaityti senąja rusų ir lenkų kalbomis. Vėliau atvažiavo į Vilnių studijuoti prekybos, čia jis susidomėjo unitų idėjomis. 1604 m. įstojo į bazilijonų Švč. Trejybės vienuolyną Vilniuje (jam buvo suteiktas Juozapato vardas). Studijavo filosofiją ir teologiją Vilniaus akademijoje. 1609 m. buvo įšventintas į kunigus, tapo noviciato mokytoju. Prisidėjo plėsdamas Bazilionų vienuoliją, Įkūrė vienuolynus Bytenėje ir Žyrovicuose, taip pat moterų bazilijonių vienuolyną Krasnobrodėje. 1613 m. buvo paskirtas Vilniaus švč. Trejybės vienuolyno archimandritu, vystė ganytojišką ir karitatyvinę veiklą mieste. 1614-1617 m. kartu su Juozapu Benjaminu Rutskiu ganytojiškų kelionių tikslais vyko į Kijevą, Naugarduką, Polocką. Tais pačiais metais persikėlė į Bytenėją, kur vadovavo iš Vilniaus perkeltam noviciatui, buvo vienuolyno igumenas (vyresnysis). 162 1 Encyklopedia Katolicku. Lublin, 2000, t. 8, p. 105-108; Zaleski W., Sivięci na każdy dzień. Warszawa, 1997, p. 711-716; Krikščioniškosios ikonografijos žodynas; sud. D. Ramonienė. Vilnius, 1997, p. 146 1617 m. tapo Vitebsko, o 1618 m. - Polocko vyskupu. Savo vyskupijoje skleidė unijos idėjas, rūpinosi švietimo reikalais, skatino stačiatikių perėjimą į katalikybę (tai sukėlė didžiulį stačiatikių nepasitenkinimą). Polocko arkivyskupas Metelijus Smotrickis užsipuolė jį dėl perėjimo į Vakarų bažnyčią, nes Juozapatas savo pavyzdžiu patraukė daugeli Vitebsko, Mogiliovo ir kitų vietovių gyventojų. Juozapatui būnant Vitebske, sukiršinti stačiatikiai vyskupą užpuolė jo namuose, sukapojo kirviais ir įmetė į Dauguvą. Ištrauktas kūnas palaidotas Polocko katedroje, vėliau jo palaikai buvo slepiami Supraslyje, kurį laiką Vilniuje, vėliau iškilmingai perkelti į Polocką. XVIII a. dar kartą išgabenti į Bialos vienuolyną. 1864 m. rusams uždarius vienuolyną ir jame įkurdinus stačiatikius, palaikai buvo išnešti į vienuolyno rūsius. 1937 m. šventojo relikvijos išvežtos į Šv. Barboros bažnyčią Vienoje. Po Antrojo pasaulinio karo perkeltos į Romą ir palaidotos Šv. Petro bazilikoje. 2 Dailėtyrininko žvilgsniui itin reikšmingas Juozapatui skirtas vizualinis šaltinis - emblemomis iliustruota knyga, vaizdais iliustruojanti Juozapato gyvenimo biografiją: Icones symbolicae vitae et mortis b[eati] losapliat mnrtyris archiepiscopi Polocensis 3 (Polocko arkivyskupo, palaimintojo kankinio Juozapato simboliniai gyvenimo ir mirties atvaizdai). Knyga buvo išleista 1675 m., po dviejų reikšmingų įvykių: 1642 m. popiežius Urbonas VIII Juozapatą paskelbė palaimintuoju, o 1667 m. jo palaikai buvo grąžinti atgal į Polocką. Visą literatūrą, kuri pasirodė iki aptariamojo leidinio, galima skirstyti į du periodus: 1) literatūra, išleista nuo Juozapato mirties iki beatifikacijos (nuo 1623 m. iki 1642 m.), t. y. 20 metų po jo mirties, kada buvo formuojama šventojo biografija 4 ; 2 Chrzanowski Т., Kornecki M. Polskie pomniki iv świątyniach Rzymu. Warzawa, 1994, p. 88-89 3 Mlodzianovskis A., Icones symbolicae vitae et mortis B. losaphat martyris archiepiscopi Polocensis, exprcssae et perillustri domino d. Georgio Stanislao Sapieha palatinidae Polocensi capitaneo Borisoviensi, oblatae ab Andrea Młodzianowski Societatis lesu. VilnĮac]: TypĮis]: AcadĮemicis] Soc[ietatis] lesu, 1675 4 Isakovičius, Juozapatas. losaphatidos, sive De nęcę Josaphat Kuncewicz archiepiscopi Polocenlsis], ritns Graeci, pro unione et S. Sede Apostolica Romana Vitebsci a schisrnaticis caesi, libri tres, illustrissimo nc reuerendissimo d[omi]no, d. Antonio Sanctacrncio, Dei et 163

2) po beatifikacijos iki relikvijų perkėlimo (grąžinimo) į Polocką (nuo 1642 m. iki 1667 m.) išleista literatūra. 5 Pirmajai literatūros grupei skirtinas išskirtinis dėmesys, nes pirmuoju etapu buvo renkama ir formuojama medžiaga apie Juozapato gyvenimą, liudijanti apie jo asmenybės išskirtinumą. Antruoju periodu daugiau leista jo gyvenimo aprašymu, beatifikacijos iškilmių aprašymų, pamokslų rinkiniu, taip pat pradėti kurti jo atvaizdai. 164 Apostolicae Sedis gratia archiepiscopo Seleuciae.., a f. losaphat Isakowicz Ordinis D. Basilii Magni dcdicati anuo Al. DC. XXVIII., [Vilnae: Typis Academicis S. L, 1628]; Birkowski, Fabian. Glos krwie b. loztipliata Runczewica arthiepiskopa Potockiego, także b. lana Sarkandra męczennika Morawskiego; t/ obrazu Bransgerskiego przy tum o śś. Obrazach, iako maią In/dszanowane, kazanie czworo, przez x. Fabiana Birkowskiego doktora theologa, z Zakonu Kazno-dzieyskiego, Dominika świętego..., W Krakowe: W Drukarni Andrzeia Piotrkowczyka, Typ. J. K. M., 1629 5 Cieciszewki, Albert Wojciech. Kazanie iniane w cerkwie o.a. Bazylianów, w Wil-nie podczas uroczystego obchodu na czesį biogostamionego [ózefnta mfczennika roku 1642, [Wilno, 1642J; Savickis, Merkelis Stanislovas. Primitiae hononiin divo losaphato Kunceu'icz ab alma Academia Vilnensi Societatis jesu solemni triumplio exhibitorum, publica pro rostris oralione, ad aras Unionis Sanctissimae Trinitntis ritus Graeci patrinti Basi/lianoruĮm] Vilnensiiim per Melchiorem Stanisl. Sawicki art. et phil. magistram I...J 3. Nonas Decemb. anno MDCXXXXIII sacrae dicataeqlue], Vilnae: Typis patrum Basylianorum, 1643; Vaišnoravičius, Kazimieras Jonas. Novus sol in caeh Basiliano relncens B. losaphat Kunceu'icz archiepiscopus Poloccn. /.../ ob fidcni catholicam crudelitcr necatus, publica oralione Romae die Novenib. 72. natali eiusdem, anno 164S. in ecciesia SS. Sergii, et Bacchi ad nedes rr. pp. Basilianontm inter Missae soletniüa a Casimiro loannc Woi/sznarotvicz s. th. et i. u. doct. [,,.] expositus, Romae: Ex typogr. Bernardini Tani, 1649; deinde Cracoviae: In typographia Francisci Caesarii, s. r. m. typ., 1649; Epiiiicion dum sacrum corpus B. Josaphat archiep. ас marti/ris Vilnimi ab exilio inveherctur, Vilnae: [Typis Academicis S. I.j, 1667; Michnevičius, Benediktas. Rosa aiitunmalis coelo manibus schismaticorulm! inserta, Dunae aquis irrignta in tenis gratum spargens odorum sive Beatns losaphat Kuncevičius archiepiscopus PolocenĮsis] episcopus Vitepscen[sis}, et Mscislavienlsis) ordinis Divi Basilii Magni redux Polociam ad sedem Vienas anksty\'esnių šaltinių yra garsaus Vilniaus pamokslininko Fabiano Birkovskio tekstas, šlovinantis palaimintojo Juozapato kraujo auką. 6 Šaltinis reikšmingas kaip pamokslo žanrą atitinkantis to meto kūrinys, naudojęs alegorinį simbolizmą, grįstą Šv. Rašto citatomis, galėjęs įtakoti kai kurių emblemų atsiradimą. Peržvelgę daugelį XVII a. LDK leistos literatūros apie kankini Juozapatą matome, kacl bazilijonai formavo ir populiarino Juozapato kultą, naudodamiesi jau spausdinta literatūra kaip neatsiejamais vaizdų formavimo šaltiniais. Knygos Polocko arkivyskupo, palaimintojo kankinio Juozapato simboliniai gyvenimo ir minties atvaizdai pavadinimas nurodo, kad buvo pasirinktas simbolinis pasakojimo būdas, leidęs kiekvieną esminį jo gyvenimo Įvykį perteikti keliais lygmenimis. Knygą sudaro 40 svarbiausių gyvenimo įvykių, kurie atvaizduoti klasikinės emblemos forma. Kiekvieną emblemą sudaro inskripcija (arba emblemos pavadinimas), pateikiama sentencijos forma, tiesiogiai įvardijanti vieną iš esminių Juozapato gyveninio įvykių, ikona su lema, alegoriškai perteikianti tą įvykį, epigrama (6 eilučių eilėraštis), tampanti tarpininku tarp inskripcijos ir meninio vaizdo -ji sujungia didelį minties šuolį, įmindama mums pateiktą vaizdinę mįslę. Ketvirtoji emblemos dalis -elogijas, kuris kontekstualizuoja pateiktą gyvenimo įvyki, išplėtoja aptariamojo įvykio prasmes, apvelka" šv. Rašto citatų aliuzijomis, kitaip tariant, įkurdina palaimintąjį Juozapatą šventųjų panteone. Pati leidinio struktūra, kai kiekvienam įvykiui yra skiriama viena embleminė kompozicija, yra perimta ne vien iš hagiografijos, bet ir iš elogikos tradicijų. 7 Visas palaimintojo gyvenimas pateikiamas chronologine tvarka, pirmiausia vaizduojama Juozapato vaikystė, jaunystė, iššsimokslinimas, karštas tikėjimas, jo iškalba, toliau - teologijos studijos, jo siekis užtikrinti unitų suam triumpho cclebri Vilnae, in urbė Magni Ducatiis Lithuaniae honoratiis, per Bcnedictitm Michnieu'icz Ord. eiusdem presbyterum repraescntatns anno Domini M.DC.LXVUL, S. 1.: Ex typhographia Ignatii de Lazaris, superiorum permissu, [1668] 6 Birkovvski F., Glos krwie b. Jozaphata Kunczewicza <...>. W Krakowie, 1629 7 Patiejūnienė E., Brevitas ornata. Mažosios literatūros formos XV1-XVU amžiaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės spaudiniuose. Vilnius, 1998, p. 218 165

1. Kankinio Juozapato Kuncevičiau» atvaizdas knygoje, atspaustas prieš dedikaciją. bažnyčios vienybę, jo stebuklai, vargšų globa, kova su eretikais, jo įstojimas į vienuoliją, įšventinimas į kunigus, santarvės idėjų skleidimas vyskupaujant Vitebske ir Polocke ir pagaliau jo mirtis. Visi jo gyvenimo įvykiai turėjo būti vizualiai pateikti taip, kad pirmiausia mes atpažintume šventojo gyvenimą bendrąja prasme, o kartu jie išreikštų tam tikrą individualizaciją, t. y. suteiktų skiriamųjų bruožų, kad atpažintume palaimintojo Juozapato Kuncevičiaus gyvenimą, unijinę bažnyčią, taip pat LDK istorinius ir religinius įvykius. Knyga pradedama iliustruotu kankinio Juozapato Kuncevičiaus portretu, atspaustu kitoje antraštinio lapo pusėje (ii. 1). Kaip yra sukuriamas šventojo atvaizdas ir kokie yra parenkami jam atributai, jau galime matyti A. Tarasevičiaus išraižytame Juozapato atvaizde. 8 Jis vaizduojamas kaip barzdotas vyresnio amžiaus vyras, ant pečių užsimetęs kapą su palijumi (palijus - arkivyskupo aprangos elementas su 3 kryželiais), dešinėje rankoje laikantis kankinių atributą - palmės šakelę, kairėje - pastoralą, virš galvos - aureolė, visų šventųjų simbolis. Jo asmeniniu atributu tampa kirvis, kuris yra kankinystės simbolis, kartu nurodantis ir jo nužudymo įrankį. Aptariamoje knygoje atspaustas palaimintojo portretinis atvaizdas įgauna emblemos formą, jį rėmina architektūrinės formos kartušas su įrašu ji juosiančiame ovale: MARTYR B[EATUS] IOSAPHAT KUNCEW1CZ Archiepiscopus Polocensis et SĮandus] pro UNIONE a Schismaticis Occisus (Kankinys Juozapatas Kuncevičius, Polocko arkivyskupas ir šventasis, dėl unijos schizmatikų nužudytas). 9 Šventasis vaizduojamas apsirengęs arkivyskupo drabužiais, vienoje rankoje laiko palmės šakelę, o virš jo galvos - kirvis. Angelai laiko vainiką, žemiau kaspinas su įrašu Mumis Virtutis ab alto (Dorybės dovana, skirta aukštybių). Juozapato gyvenimo aprašymas pradedamas emblema apie kilmės šaknis ir giminės medį, kuris neša gerus vaisius: inskripcija Pūs Oritur Parentibus (Kyla iš pamaldžių tėvų). Emblemos ikonoje vaizduojamas vynuogienojas, padabintas vaisiais, o įrašas pagilina prasmę Radicis Virtus ascendit ad uvain (Dorybė iš šaknų pasiekia kekį), t.y. tėvus ir vaiką jungia tas pats medis (ii. 2). Antrojoje emblemoje apdainuojamas gimtasis kankinio miestas Vladimiras, kuriame gyveno jo tėvai stačiatikiai Gabrielius ir Marina: Patria losaphat Vlodimiria: parentcs Gabriel et Marina (Juozapato gimtinė Vladimiras: tėvai Gabrielius ir Marina). Ikonoje pavaizduotas miestas, virš kurio skrieja taikos balandis Nuntia Paeis (Taikos skelbėja), matyt, turima omenyje Unitų bažnyčios idėja (santarvė, sąjunga tarp katalikų ir stačiatikių), taip pat paties Juozapato misija, skelbiant taiką ir santarvę. Balandžiui čia suteikiama ir pranašo reikšmė - šiame mieste gims žmogus, tapsiantis unitų vienuolijos šventuoju ir pagrindiniu unijinės bažnyčios ramsčiu. Trečiojoje emblemoje apdainuojama jaunuolio branda (ii. 3). Inskripcija nurodo Juozapato jaunystėje išryškėjusį jaunuolio išskirtinumą: Mira monim matitritate excellit in pueritia (Stebėtinai brandžiais papročiais pasižymi vaikystėje). Emblemos ikonoje alegoriškai perteikiamas jo brandumas: vaizduojama bekylanti saulė, kurios spinduliai prašviečia tamsius debesis: Ipso totus in ortu (Vos pasirodžiusi, jau visa), t. y. tik pakilus rytinei saulei, ji apšviečia visą padangę, pripildo žemę šviesos. 166 8 Kankinio Juozapato Kuncevičiaus atvaizdas". Raižytojas Aleksandras Tarasevičius. Varšuvos nacionalinė biblioteka, Ikonografijos skyrius: G2209. * Dėkoju dr. M. Čiurinskui, maloniai padėjusiam versti lotyniškas inskripcijas. 167

7 pirmoji leidinio emblema, sinibolizuo- 3. Trečioji rinkinio emblema, apdainuojanti ianti ]uo:"p a fo kilmę. jaunuolio branda. jcetvirtoji emblema iliustruoja jaunuolio meditacijas prie nukryžiuotojo atvaizdo: Singular! affect u Jesitin crucifixum contemplatur (Daug kartų prie Jėzaus krucifikso meditavo). Emblemos ikonoje vaizduojamas klūpantis ir besimeldžiantis Juozapatas, šalia jo - atversta knyga. Nusileidęs angelas jam rodo knv 3 su nukryžiuotojo atvaizdu ir graikiškomis raidėmis alfa ir omega. Lerna ; Vitae mortisque magister (Gyvenimo ir mirties mokytojas). Epigramoje plėtojamas eilėraštis apie nukryžiuotojo Kristaus, kaip pradžios ir pabaigos alegoriją/ jo mirtį ir gyvenimą kaip žmogaus gyvenimo prasmę. penktosios emblemos inskripcija paaiškina dar vieną Juozapato gyvenimo įvykį: Scintilla ignis in sintim losaphat e Crucifixi imagine decendit (Ugnies kibirkštis prasiskverbė į Juozapato krūtinę iš Nukryžiuotojo atvaizdo). Emblemos ikonoje vaizduojamas feniksas su lema: Nobiliore rogo (Tauriame lauže). Šią lemą paaiškina tekstas po emblema, kuriame sakoma, kad feniksas senatvėje susisuka lizdą iš kvapniosios kasijos bei smilkalų ir šiam užsidegus nuo saulės, sudega. Juozapato gyvenime šis įvykis yra aprašomas taip: būdamas dar vaikas, Juozapatas su mama nukeliavo į bažnyčią, kurioje jiedu ir tebuvo. Motina išaiškinusi savo vaikui ten kabančio kryžiaus su Nukryžiuotoju reikšmę. Tada vaikas išgyveno tokį religinį įvykį: jis pajuto, kaip nuo kryžiaus atskilusi ld-birkštis įkrito jam į krūtinę ir giliai įsiskverbė į jo širdį. Nuo tada visos bažnyčios apeigos jam tapusios mieliausiais išgyvenimais; nuo to įvykio jis daugiau kaip 20 metų paeiliui nepraleido nei vienų šv. Mišių. Aštuntoji emblema iliustruoja karštą jaunuolio tikėjimą (ii. 4). Inskripcija įvardija konkretų jo biografijos faktą: Sub canali Templi nudipes lapidi insistens vigiles agit nodes (Po bažnyčios lataku ant akmens basas atsistojęs per naktis budėjo). Jo karštas tikėjimas iliustruojamas kiek netipine emblemos ikona, kurioje vaizduojami trys didžiuliai rieduliai su lema: Terras terra reliquit (Žemes žemei paliko). Lema nurodo embleminę riedulių/uolų interpretaciją: uolos ir akmenys - tai ta pati žemė, bet jų aukštis iš esmės atitolina juos nuo pačios žemės, nuo jos grunto. Toks alegorinis lemos pateikimas nurodo į Juozapatą, kuris iš esmės buvo toks pats kaip visi jaunuoliai, bet savo tvirtu tikėjimu buvo gerokai nutolęs nuo savo bendraamžių. Trys nepajudinami akmenys nurodo į bažnyčią apskritai (Svč. Trejybės dogma) ir konkrečiai į Švč. Trejybės bažnyčią bei vienuoliją Vilniuje, į kurią vėliau įstojo ir pats Juozapatas. Devintąja rinkinio emblema iliustruojamas Juozapato tyrumas ir skaistumas, inskripcija ikoną įvardija taip: Feminam labefactandae pudicitiae causa intrantem ictu baculi pellit (Besiartinančią moterį, siekiančią palaužti [jo] padorumą, lazdos smūgiu nugena 10 ). Emblemos ikonoje vaizduojamas pynučių tvorele aptvertas lelijų darželis su lema: Vilis custodia pulchri (Menkutė yra grožio apsauga). Lelijų darželis simbolizuoja Juozapato tyrumą, lelijų sode auga daug, todėl Juozapatas tampa dar vienu šio šventųjų" sodo nariu. Vienuoliktoji rinkinio emblema iliustruoja jaunuolio įstojimą į vienuoliją (U. 5). Inskripcija mums pasakoja: Religiosam Divi Basilii induit vestem (Apsirengia šv. Bazilijaus vienuolišką drabužį). Emblemos ikonoje vaizduojama jaunatis tamsiame danguje su lema: Dant lumen tenebrae (Tamsumos duoda šviesą). Tekste, 10 E. Patiejūnienės vertimas 168 169

4. Aštuntoji knygos emblema, iliustruojanti karstei jaunuolio tikėjimą. 5. Vienuoliktoji knygos emblema, simbolizuojanti jaunuolio įstojimą į vienuolija. 6. Keturioliktoji rinkinio emblema, iliustriio- 7. Penkioliktoji knygos emblema, iliusjanti Juozapato teologijos ir filosofijos studijas, truojanti bažnytinės Unijos vienybę. taip pat ir vaizde paryškinamas aiškus alegorizmas, išryškėja kelios šio vaizdo prasmės - tiesioginė, tamsus drabužis išryškina veidą, tamsiame fone labiau šviečia balta, perkeltinė - atskiras, vienuoliškas, asketinis gyvenimas suteikia galimybę labiau prašviesint!, praskaidrinti, suspindinti dvasią. Tryliktąja emblema yra iliustruojami tikėjimo ieškančio žmogaus klystkeliai, kurie pateikti labirinto atvaizdu. Juozapatas žino tikėjimo kelią ir nepasiklysta, todėl vadinamas tuo, kuris laiko rankose kelrodį siūlą". Keturioliktoji emblema iliustruoja Juozapato teologijos ir filosofijos studijas Vilniaus akademijoje (ii. 6). Inskripcija: Thcologiae studio dat operam professore, p. Fabricio Groza Societatis lesu. Ikonoje vaizduojamas Babelio bokštas iki pat debesų. Lema: Petit altos fabrica caelos (Statinys siekia aukštą dangų). Juozapato teologijos studijas šlovinančioje emblemoje pasirinktas jo profesoriaus jėzuito Fabricijaus Grozos vardas. Lotyniškai fabrico reiškia gaminti, statyti", todėl šis vardas interpretuojamas kaip 170 statytojas"". Juozapato mokymasis - tai Dievui malonios išminties bokšto statybos, tarsi priešpriešinamos Babelio bokšto, vaizduojamo emblemos ikonoje, statybai. Penkioliktoji leidinio emblemos ikona iliustruoja bažnytinės unijos vienybę (ii. 7): ikonoje tarp dviejų skirtingo dydžio medžių (storo kamieno katalikų bažnyčios) ir plono, jaunos atžalos (unitų bažnyčia) vaizduojama popie-žiaus tiara virš valdžios rutulio, simbolizuojančio pasaulį. Lema: Unum caput orbis (Pasaulio galva - viena), tai - idėja, kurią skelbė Juozapatas ir už kurią paaukojo savo gyvybę. Anot F. Birkovskio, Jo nuopelnas tas, kad savo karšta meile visus brolius jungė Bažnyčios vienybėn". 12 11 Tai pastebėjo E. Patiejūnienė, žr. Patiejūnienė E., Brevitas ornata. Mažosios literatūros formos XVI XVII amžiaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės spaudiniuose, p. 224 12 Birkowski, Glos krwie b. lozaphata Kunczeu'icza <...>., p. 8 171

Šešioliktoji emblema kalba apie ganytojišką Juozapato veiklą. Ergastula reorum adit, eorumque še impendit sahiti (Nueina pas kalinius į kalėjimus ir užsiima jų išganymu). Emblemos ikona mums pateikia akivaizdžiai embleminį pasakojimą: sumūryta siena be langų ir su grandinėmis įtvirtintais antrankiais yra simbolinis kalėjimas. Virš jo karūna -ji simbolizuoja tą išganymą: Monstrai ad astra fugam (Rodo kelią į žvaigždes). Šios iliustracijos prasmę norėčiau pakomentuoti F. Birkovskio pamokslo žodžiais: pirma jo dorybė, kurią simbolizuoja granato vaisius - yra didžiulė meilė ir pasiaukojimas artimiesiems, kuriuos jis labiau mylėjo nei savo sveikatą, už juos jis atidavė visą savo sielą. Šv. Trejybės vienuolyne jis dirbo diakonu, jau ten gelbėdamas žmonių sielas, jis degė karšta meile. Rytais išbėgdavo į turgų, iš ten parsivesdavo į bažnyčią vargšus valstiečius, išklausydavo jų išpažinties, paguosdavo, pamaitindavo. [...] Jis buvo vienas iš tų atsidavusių, kurie sielas lenkdavo į Kristų, mūsų nuodėmių Atpirkėją". 13 Aštuonioliktoji emblema iliustruoja palaimintojo Juozapato Kuncevičiaus asketiškumą ir pasninkavimą; emblemos inskripcija skamba taip: Gravi austeritate ieiunionim identidem še affligit (Labai griežtais pasninkais nuolat save vargino). Emblemos ikonoje vaizduojami du medžiai: vienas didelis, aukštas, storu kamienu, o šalia augantis laibas, jaunas medelis. Pūsdamas vėjas išverčia kaip tik didesnį. Lema: In vacua robur (Tuštumoje/tuščiame daluke-stiprybė), kurią perfrazuojant galima būtų pasakyti - pasninku stiprus. Pasninkavimą iliustruoja ir Birkovskio pamokslas, kuriame pasakojama apie kasdienį jo rūpinimąsi skurstančiais ir vargstančiais žmonėmis, pvz., aprašomas toks 172 13 Pierwsza w nim cnota / która iabłko granatskie znaczy/ iest miłość wielka do bliźnich swoich/ których więcey miłował/ niż zdrowie swoie/ za których duszę swoię położył. Jeszcze był Dyakonem w Manasterzu Troyce ś. w Wilnie/ a iuż gorzał miłością do zbawienia dusz ludzkich. Wybiegiwai z domu na rynek/ y ubogie kmiotki namawiał/ y prowadził do kościoła/ kapłana im jednał: z płaczem go drugdy prosił/ aby usiadł w spowiednicy/ a uszy podał spowiadającym się nędznikom onym [...]. Zapomniał wczasów swoich mąż Apostolski IOZAPHAT święty/ zapominał siebie samego; wszystek oddany na pozyskanie dusz/ drogą krwią Chrystusową odkupionych. Ten pat, p. 9-10 8. Dvidešimt pirmoji emblema pasakoja apie 9. Trisdešimt pirmoje emblemoje vaizduoja- Juozapato pamaldumą Svč. Mergelei Marijai, mas stebuklas, kada Juozapatas besimelsdamas Švč. Mergelės Marijos paveikslui buvo apšviestas galingos jėgos ir pakilo nuo žemės. Juozapato gyvenimo epizodas, kaip kas rytą jis eidavo į turgų pirkti maisto, kurį išdalindavo elgetoms. Kunigaudamas Vilniuje Šv. Trejybės bažnyčioje jis pats buvo visiškai nuskurdęs, daug pasninkavo ir nieko daugiau negėrė, kaip tik vien gryną vandenį, dėl to kęsdavo nuolatinius skrandžio skausmus. 14 Dvidešimt pirmojoje emblemoje yra kalbama apie pagarbą Švč. Mergelei Marijai, kuri turėjo didelę reikšmę ir unitiškoje tikėjimo praktikoje (ii. 8). Tai liudija emblemos inskripcija: Culti Augustissimae Matris specialiter vacat (Ypač 14 [...] w Wilnie w Cerkwi ś. Troyce przyiął; w którym tak żył surowie/ iż przez wiele lat innego napoiu nie piiał/ iedno szczerą wodę. Y pewnie prowadziłby był ten święty zwyczay swoy/ przed ostatek żywota swego/ by nie nastąpiły były nań bolę ciężkie żołądkowe z takiego napoiu; y by go byli starszy od tey ostrości nie odwiedli. Ten pat, p. 16 r"k. : l 173

Marijos kultui buvo atsidėjęs). Emblemos ikonoje debesyse vaizduojama Švč. Mergelė Marija, kuri tarsi iš dangaus nuleidžia savo degančią širdį Juozapatui. Lema: Vinci - поп vincere volo (Noriu būti [meilės] nugalėtas, bet ne nugalėti). Dangaus Juozapatui teikiamą globą iliustruoja dvidešimt šeštoji emblema su inskripcija: Crebris impetitus periculis divina virtute seruatur illaesus (Puolamas daugelio pavoju Dievo valia išsaugomas nesužeistas). Emblemos ikonoje vaizduojamas palaimintasis Juozapatas su aureole, kuria jam suteikiama dangiškoji globa: lema - Desuper auxilium (Iš viršaus pagalba). Dangaus globojamas Juozapatas patyrė ir keletą stebuklų, kuriuos atspindi iliustruota jo gyvenimo istorija. Trisdešimt pirmojoje emblemoje vaizduojamas stebuklingas įvykis, kada Juozapatas, besimelsdamas Švč. Mergelės Marijos paveikslui, buvo apšviestas stipria šviesa ir pakilo nuo žemės (ii. 9). Trisdešimt antrojoje leidinio emblemoje vaizduojamas kitas stebuklingas įvykis, kai viena kalviniste užsiundė šv. Juozapatą šunimis, kuriuos jis iškart nuramino. (Šis įvykis taip pat aprašomas Birkovskio pamoksle). Įvairias Juozapato patirtas negandas iliustruoja keletas emblemų. Trisdešimt trečiosios emblemos inskripcija skelbia: Fructuni singularem exadversis percipit (Ypatingos naudos gauna iš pavojų). Ikonoje vaizduojamos dvi gyvatės, virš kurių lema: A serpente salus (Išgyvatės - sveikata). Paskutinė - keturiasdešimtoji - emblema skirta leidinio dedikatui Vilniaus vaivadai Leonui Sapiegai, kuris čia vaizduojamas kaip liūtas (semantinė vardo kilmė), letenoje laikąs Sapiegų herbinę strėlę. Elogijuje plėtojama tema apie Heraklį ir jo pergalę prieš Lernos hidrą. Nesunku suprasti, kad Heraklis - tai pats Leonas Sapiega, Vilniaus vaivada, baudžiantis Vitebsko miestą už Juozapato nužudymą, taigi ir už pasipriešinimą bažnytinei unijai. Trumpai aptarę Juozapato gyvenimo įvykius, matome, kad emblemų ikonoms daugiausia buvo panaudota gamtinės kilmės simbolika. Emblemų ikonose dominuoja medžio įvaizdis, dažniausiai vaizduojama palmė, kedras, vynuogienojas, šių augalų savybės tapo kankinio epitetais. F. Birkovskio pamoksle palaimintojo Juozapato gyvenimo aprašymas pradedamas sodo metafora, o kankinys yra laikomas viena iš gražiausių to sodo gėlių ir vadinamas hiacintu. Pamoksle išryškinamas gėlių spalvų ir jų savybių simboliškumas, paremtas Biblijos citata: Pakilk, šiauri/, ir ateik, pietų vėjau; perpūsk mano 174 sodą if tegaruojajo kvapai (Gg 4,16). Pakilk Akvilone, ir perskrisk mano sodą, lai pakyla iš jo kvapai. Pats [esi] savo bažnyčios ponas ir jaunikis, savo krauju atpirktos/ laisvė tų didžiųjų Akvilonų, kurių skrydžiai laužo aukštus kedrus, išverčia senuosius ąžuolus iš savo šaknų: tačiau laisvė ne išversti, ir ne išrausti medžius su jų atžalomis ir šaknimis, kuriuos pasodino savo sode jo palaiminta ranka; bet parodyti jų nuostabų kvapą, kuris yra neatsiejamas nuo jų, kuriuos judina aštrūs vėjai. Jis leido visai neseniai pasirodyti Šiaurės vėjui iš šiaurės pusės Baltojoje Rusioje, Vitebsko vietovėse, kuris susimaišė su pietų - atsiskyrėlių Graikų vėju, kurie atpūtė mums į Polocko vaivadiją Kristaus numylėtinį Juozapatą Kuncevičių". 15 Emblemose taip pat gausu konkrečių kankinio gyvenimo įvykių ir faktų, vietovių bei žmonių, su kuriais jam teko susidurti, atvaizdų, kurie turėjo daug reikšmės formuojantis Juozapato Kuncevičiaus ikonografijai. Pabaigai norėčiau pabandyti atsakyti į klausimą apie emblemos ir pasakojimo santykį-kas būdinga embleminiam kalbėjimo būdui. Emblema nesustabdo ir nesustingdo tam tikro pasakojimo, bet išplečia jį, sukurdama naują pasakojimo galimybę, ji tarsi dar labiau inspiruoja apie tai kalbėti. Per alegoriją pateiktas vaizdas kuria savo pasakojimą. Nors emblemos naudoja ikoninį kalbėjimo būdą, t. y. nusistovėjusią ženklų sistemą, bet tekstų pagalba jį išskleidžia, paversdamos vaizdus konkrečiais pasakojimais, palaimintojo asmens gyvenimo įvykiais. Emblemomis sukurtas Šv. Juozapato Kuncevičiaus gyvenimo pasakojimas tampa dar vienu jo šventumo liudininku. Gauta 2002 09 17 15 Powstań Aquilo, y przewiey ogród moy, a popłyną z niego wonności. Sam Pan y Oblubieniec Cerkwie swoiey/ nadroższą krwią odkupioney/ wola tych okrutnych Aquilonow/ którzy drugdy łamią wysokie Cedry/ wywracaią starożytne dęby z korzeni swoich: ale woła nie na wywrócenie/ ani na wykorzenienie drzew y ziół swoich/ których nasadziła błogosławiona ręka iego w ogrodzie swoim; ale na pokazanie prześliczney wonniey/ ktoraby się była nie porwała z niego/ aż za ostrymi wiatry poruszona. Dopuścił niedawnych czasów na stronach Pułnocnych na Białey Rusi/ w Mieście Witepsku/ pulnocnie wiatry/ do których się przymieszały y południowe od odszezepiencow Greckich/ na ukochanego w Chrystusie IOZAPHATA KUNCZEVVICA, <...>. Ten pat, p. 5 175

Jolita Liškevičienė Illustrations of the Life of Josaphat Kuncevičius: a Narrative and an Emblem The article analyses the life of St Josaphat (Lf., Juozapatas Kuncevičius; PL, įozafat Kuncewicz) as illustrated in emblems in the book looms symbolicae vitae et mortis b. losaphat martyris..., Vilnae, 1675. The text examines how the fundamental and the most important events of the martyr's life were assumed and how the culmination of these events (narratives) was revealed through the icons of emblems. Analysis of emblematic images distinguishes the types of symbols they employ and emphasises their natural characteristics. The article discusses ideas codified in the emblems as well as their principal symbolic meanings. For example, the inquiry addresses symbols used to reflect different forms of faith (the Unified Church, schism, heresy, Protestantism, Orthodoxy, and Catholicism) and investigates how St Josaphat's life, descent, education, faith, miracles, death, etc. are revealed through these emblems. 176