GLOBOJANT ŠVENTĄ KANKINIO KŪNĄ: JUOZAPATO KUNCEVIČIAUS KULTAS LOCA SANCTA ASPEKTU

ACTĄ ACADEMIAE ARTIUM VILNENSIS / 60 2011 GLOBOJANT ŠVENTĄ KANKINIO KŪNĄ: JUOZAPATO KUNCEVIČIAUS KULTAS LOCA SANCTA ASPEKTU Tojana Račiūnaitė VILNIAUS DAILĖS AKADEMIJOS DAILĖTYROS INSTITUTAS Dominikonų 15/1, LT-00131 Vilnius raciunaite@gmail.com Straipsnyje remiantis hagiografinio ir istorinio pobūdžio XVII-XVIII a. rašytiniais šaltiniais, siekiama atskleisti dėmesio ir pagarbos kankinio kūnui svarbą jo kulto formavimesi. Naujomis faktografinėmis detalėmis iliustruojamas kai kurių LDK didikų (ypač Kazimiero Leono Sapiegos ir Karolio Stanislovo Radvilos) vaidmuo puoselėjant šj kultą. Straipsnyje nušviečiama potridentinė kankinystės ir šventojo kūno samprata, aptariamas palaimintojo vyskupo Juozapato Kuncevičiaus relikvijų gerbimas, jo kultas loca sancta aspektu. REIKŠMINIAI ŽODŽIAI: pal. Juozapatas Kuncevičius, šventųjų relikvijos, relikvijoriai, šventųjų kultas, Kazimieras Leonas Sapiega, Karolis Stanislovas Radvila. KANKINYSTĖ IR ŠVENTOJO KONO SAMPRATA Kūno sąvoka hagiografiniuose tekstuose dažniaušiai atsiranda tada, kai pasakojama apie šventu laikomo asmens mirtį ir jo atminimą po mirties. Gyvo asmens ir akivaizdžios jo veiklos nebelieka, bet lieka jo kūnas kape - šventa vieta ir su ja susijusi neakivaizdi, racioną- juotos vietos, kuriose susitiko priešingi Dangaus ir Žemės poliai" '. Šventųjų relikvijos skirtos tarpininkauti, jos, viena vertus, atstovauja trapiam ir silpnam žmogaus pradui Dievo akivaizdoje, kita vertus, per stebuklus ir malones žmonėms leidžia patirti Dievo šventoms relikvijoms su- teiktą galią. Šv. Augustinas Dievo valstybės" 10 knygoje kankinius vadino tikraisiais Dievo tarnais, kurie priartinti liai nepaaiškinama, tačiau šventojo kultą grindžianti jo žmones prie Dievo valiojo lengviau už angelus 2, pomirtinė veikla". Kaip rašė Peteris Brovvnas: Šventųjų kapai - nesvarbu, ar didingi žydų patriarchų kapai Šven- 1 Peter Brown> Sventųlų Ш ш ]o atsimdimas fr vaidmuo, btyniš tojoje Žemėje, ar krikščionių kapai, kūno dalys ar net koje krikščionybėje. Iš anglų k. vertė Rasa Balčikonytė, Vilnius: medžiaginiai prie tų kūnų lietęsi daiktai - buvo privilegi- ^ ^ai> 1999> P- 19 ~ 2a 127

Dėmesys šventojo kūnui grindžiamas tuo, kad jis apdovanotas dieviškuoju dėmesiu yra saugomas ir ginamas dieviškųjų galių". Daugelis pasakojimų apie šventųjų pomirtinę veiklą arba jų relikvijų stebuklus pabrėžia tai, kad pats Dievas šventųjų relikvijas saugo ir globoja ir jos lemtingai nesunyksta, nepakliūna į žvėrių nasrus, dažniausiai jos nuo negandų apsaugotos slypi, kol pamaldžių žmonių būna atrandamos 3. Naujųjų laikų Europoje kankinystės reiškinys jau buvo praradęs savo aktualumą, tik XVI a. pabaigoje potridentinés katalikybės jis buvo naujai atrastas ir įprasmintas. Dabar konfesinių kovų dėl tikrojo tikėjimo ir rizikingų misijų į kitatikių kraštus 4 kontekste buvo aktualizuota ir ankstyvųjų krikščionių kankiniškos mirties, vardan Kristaus reikšmė. Romos katakombose atrasti krikščionių palaikai buvo laikomi šventųjų kankinių šventomis relikvijomis. Aktualizavus kankinišką Kristaus ir Jo kančių imitaciją, pati kankinystė buvo suvokiama kaip aukščiausia Kristaus imitavimo forma 5. 1570 m. hagiografiniame veikale kartūzų vienuolis Laurynas Surijus (1522-1578) 6 rašė: Kristus yra kankinių karalius", todėl, kad kankinių garbė kuria Kristaus garbę, o iš Kristaus kyla palaiminta kankinystės prigimtis" 7 (1 ii.). Krikščionių kančios sudaro dalį Kristaus mistinio kūno - pačios Bažnyčios tebepatiriamos kančios 8. Prisiminta šv. Augustino kankinių kaip išrinktųjų Kristaus mistinio kūno narių samprata, tapusi oficialia Bažnyčios nuostata: Tridento susirinkimo 25 sesijoje, skirtoje šventųjų, jų relikvijų ir atvaizdų klausimui (De 3 Tojana Račiūnaitė, Šv. Bonifaco kankinio relikvijos Valkininkų bažnyčioje", in: Menotyra, Vilnius, 2004, nr. 2 (35), p. 36-45. 4 Pavyzdžiui, Henriko VIII Anglijoje nukankinti katalikai, vadinamieji Henriko kankiniai". Japonijoje išžudyti misionieriai etc. 5 Brad S. Gregory, Salvation at Stake. Christian Martyrdom in Ealy Modern Europe. Harvard University Press, Cabridge, Massachusetts and London, 1999, p. 279. 6 Žymiausias Lauryno Surijaus (Laurentius Sūrius) hagiografinis veikalas: De Probatis Sanctorum vitis quas tamex MSS. Condibus quam ex editis... Coloniae Agrippinae, 1618, t. V. 7 Brad S. Gregory, op. cit., p. 277. 8 Ibid. 128 invocatione, veneratione et reliquiis sanctorum, etsacris imaginius) teigiama: Tikintieji taip pat privalo gerbti šventųjų kankinių ir kitų gyvenančių su Kristumi kūnus, nes jie buvo gyvieji Kristaus ir Šventosios Dvasios šventovės nariai" 9. Tridento susirinkime nebuvo naujai aptarta kanonizavimo procedūros problema, tik vyskupams patikėti šventųjų relikvijų ir stebuklų aprobavimo klausimai. 10 Tačiau šiuo metu šventųjų tema buvo ypač karštai diskutuojama ne tik Reformacijos kritinių nuostatų kontekste, bet ir pačioje Katalikų Bažnyčioje. Melchioras Cano (?-1560) kritikavo kenksmingas" šventųjų legendų falsifikacijas, o Aloyzas Lippomanas (1500-1559) ir Laurynas Surijus paskelbė išsamius enciklopedinio pobūdžio šventųjų gyvenimus 11. Liudvikas Carbonée Costacciaro nustatė, jog yra būtini septyni kanonizacijos komponentai: (1) vardo buvimas šventųjų kataloge, (2) įtraukimas į viešas Bažnyčios maldas, (3) pastatytų bažnyčių to asmens garbei ir atminimui buvimas, (4) mišių ir pamaldų Dievui jo vardu aukojimas, (5) šventajam atminti šventės šventimas, (6) viešai išstatytos jo reprezentacijos [atvaizdai], (7) saugomos ir viešai gerbiamos relikvijos 12. 1588 m. buvo įsteigta Šventoji apeigų kongregacija ir taip įtvirtinta išimtinė Popiežiaus teisė skelbti palaimintuosius ir šventuosius, bet dar XVII a. pradžioje Italijoje (turbūt ir kituose katalikiškuose Europos kraštuose) dažnai buvo gerbiami ne palaimintieji, ne šventieji, bet tiesiog šventais laikomi žmonės. Bažnyčiose jiems būdavo statomos statulos, tapomi atvaizdai, aukojami votai, degamos žvakės ir pan. Popiežius Klemensas VIII šia tema surengė eilę diskusijų, o Urbonas VIII 1625 m. dekretais, publikuotais 1634 m. liepos 9 Dokumenty Soborów Powszechnych. Tekst łaciński i polski (1511-1870). Lateran V. Trydent. Watykan I, t. 4. Układ i opracowanie ks. Arkadiusz Baron, ks. Henryk Pietras SJ, Kraków: Wydawnictwo WAM, 2005, P- 781. 10 Ibid. 11 lx:. Irena Vaišvilaitė, Šventųjų kultas XVI a. antroje-xvii a. pirmoje pusėje", in: Šventieji vyrai, šventosios moterys. Šventųjų gerbimas LDKXV-XVII a., Vilnius: Aidai, 2005, p. 107-112. 12 Eric Waldram Kemp, Canonization and Authority in the Western Church, London: Oxford University Press, 1948, p. 144.

5 d. brevėje Caelestis Hierusalem dves griežtai nustatė šventųjų kanonizacijos ir beatifikacijos tvarką 13. Popiežius pasisakė prieš viešą gerbimą nebeatifikuotų ir nekanonizuotų asmenų, taip pat pasiūlė publikuoti ištirtus ir aprobuotus stebuklus 14. Potridentinė kankinystė išsiskiria ir vizualinėmis reprezentacijomis, kurios sietinos su XVI a. pabaigoje išaugusiu siekiu kuo tiksliau ir įtikinamiau dokumentuoti įvykį. Naujųjų laikų kankinių istorijos nėra legendinės, jos tarsi regimos" iš arti, grindžiamos faktais, perteikiamos su kraupiu realizmu ir detalumu. Pasakojimais, atvaizdais ir jų komentarais (tiksliai raidėmis pažymint veikėjus ir šalia komentuojant jų veiksmus ir būsenas) krikščionių patirtos kančios, sukrečiantys žiaurumai ir patyčių siaubas perteikiami kaip niekad įtikinamai. Romos San Stefano Rotondo sienų tapybos ciklas, 1582 m. sukurtas Niccolo Circignani ir Antonio Tempesta - vienas anstyviausiųjų ir didžiausių sieninės tapybos ciklų, vaizduojančių dėl Kristaus nužudytųjų kankinystės scenas 15. Laikotarpiu tarp 1582 ir 1603 m. Romoje buvo sukurti maždaug aštuoni kankinystės scenų tapybos ciklai 16. Taip pat buvo leidžiamos graviūromis iliustruoti martirologijai 17. Tačiau pamatinė, tradicinė, nors ir ne tokia dinamiška šventojo kankinio reprezentavimo forma buvo jo kūno relikvijos - loca sancta. Kaip rašė Krokuvos dominikonas Mykolas Moscickis 1626 m. Moksle apie 16 Ibid., p. 304. 17 Gausiai iliustruoti martirologijai buvo leidžiami ne tik katalikų, pavyzdžiui, viena gausiausiai iliustruotų tokio pobūdžio knygų buvo parengta vokiečių anabaptisto Thielemano Janso van Braghto. Jo Kankinių veidrodžio" antrasis 1685 m. leidimas apėmė 104 Jano Luikeno sukurtas graviūras. Knygos titule anotuojama, jog Kankinių veidrodis" yra aktualus krikščionio mokymas šiais žmogiškų konfliktų laikais (Brad S. Gregory, op. cit., p. 253, 363). 1. Kristus - garbingų kankinių karalius". Vario raiž. iš kn.: Ecclesiae militantis triumphi, Romae, 1583 Christ - the King of Honourable Martyrs. Copper engraving. From: Ecclesiae militantis triumphi, Romae, 1583 šventąsias relikvijas ir apie atlaidus" 18, šventųjų kūnai yra paties Dievo stebuklų instrumentai, triumfuojančiųjų pergalės ženklai" 19. Kankinystė ir geroji mirtis dėl 13 Irena Vaišvilaitė, op. cit., p. 113. 14 Eric Waldram Kemp, op. cit., 1948, p. 145. Kristaus grindžia tarpininkaujančią šventųjų relikvijų 15 Žr.: Roma Sacra. Soprintendenza Speciale per il Polo Musele galią, o relikvijų buvimo vieta tampa šventa malonių Romano. Santo Stefano Rotondo, Guida Alle Chiese della Citta Eterna, Itinerario 34, Direzione scientifica: Claudio Strinati, patyrimo vieta. Novembre, 2007. 18 [Mikołaj Moscicki], Nauka o świętych Reliqviach, у о Odpustach. Wszyskim prawdziwym Krześćianom do czytania у wiedzienia / bardzo potrzebna", in: Elementarzyk, Kraków, 1626 19 Tojana Račiūnaitė, Mykolas Moscickis ir jo "Mokslas apie šventas relikvijas'", in: Šventųjų relikvijos Lietuvos kultūroje. Ser. Actą Academiae Artium Vilnensis, t. 41, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2006, p. 173. 129

Taigi šventojo samprata yra tarsi konstruojama iš vienas kitą papildančių ir paaiškinančių vizualinių ir verbalinių reprezentacijų: relikvijų ir atvaizdų, šventojo gyvenimo ir po mirties (jo relikvijų tarpininkavimo dėka) patirtų stebuklų aprašymų. Tokia daugianarė religinė-kultūrinė konstrukcija buvo būtina šventajam gimti" ir teisėtai egzistuoti Bažnyčios gyvenime. Tokio dvejopo kūno koncepcija yra atpažįstama ir skirtingo pobūdžio šaltinių konstruojamoje šv. Juozapato Kuncevičiaus kūno, jo relikvijų ir kankinystės sampratoje. Viena vertus, dokumentiškai aprašinėjamas fizinis-gamtinis kankinio kūnas, kita vertus apmąstomas ir poetiškai interpretuojamas Juozapato mistinis simbolinę reikšmę turintis corpus. DVEJOPA KANKINIO KŪNO KONCEPCIJA DOKUMENTINIAI APRAŠYMAI XVII a. politiniame ir religiniame diskursuose buvo gaji viduramžių mentalitete susiformavusi dviejų karaliaus kūnų įgimto" arba gamtinio ir politinio-sakralinio (nes karaliumi tampama iš Dievo malonės) koncepcija 20. Konstatuojamas marusis kūnas - gamtos kūrinys (kuriam skiriama nemaža specialaus dėmesio) ir simbolinis, idealusis, amžinasis kūnas. Tokia dvejopo kūno koncepcija buvo perimta iš kristologinės viduramžių teologijos, pagal kurią yra corpus principale (vienatinis, asmeninis, faktinis kūnas) ir corpus mysticum (priešingas natūriniam, bendruomeninis kūnas) 21. Šv. Tomas Akvinietis corpus verum vadino individualų, fizinį Kristaus kūną iš kaulų ir kraujo, kuris tapo bendruomeninio mistinio Bažnyčios kūno provaizdžiu 22. Valdovų atveju būtent šis mistinis-politinis (išvestinis iš tikrojo) kūnas buvo suvokiamas kaip amžinas ir bendruomeninis. 20 Žr.: Ernst H. Kantorowicz, Dwa ciała króla. Studium ze średniowiecznej teologii politycznej, Z języka angielskiego tłumaczył Maciej Michalski i Adam Krawiec, Warszawa: Wydawnictwo naukowe PWN, 2007. 21 Bažnyčios kaip corpus Christi sąvoka siekia šv. Pauliaus laikus, tuo tarpu corpus mysticum terminas gimė Karolingų teologijoje ir buvo aktualizuotas Korbo vienuolių diskusijose apie Eucharistiją. Vienoje jų vienuolis Ratramnas teigė, kad kūnas, kuriame kentėjo Kristus, buvo jo asmeninis ir tikrasis kūnas, o Eucharistija - jo corpus mysticum (Ernst H. Kantorowicz, op. cit.,p. 159). 22 Ernst H. Kantorowicz, op. cit., p. 163. 1302 m. popiežiaus Bonifaco VIII bulėje Unam sandam buvo suformuluota korporatyvinė katalikų Bažnyčios idėja: Bažnyčią reprezentuoja vieningas mistinis kūnas, kurio galva yra Kristus, o Kristaus galva yra Dievas" (Ibid., p. 158). Beatifikacijos proceso metu du kartus, 1621 m. ir 1637 m., buvo atvertas Juozapato karstas. Aktai pateikiami prie Urbono VIII 1643 m. gegužės 16 d. aprobuotų stebuklų sąrašo ir yra publikuojami Stanislovo Kosinskio ir Izaoko Dominyko Malinowskio 23 parengtoje ir lenkų kalba išleistoje stebuklų knygoje Aukso karūna" 24. Kai pirmąkart buvo atvertas karstas, įvyko stebuklas: kankinio kūnas prakaitavo, o kai susirinkusią minią vyskupas Jurgis Tiškevičius pradėjo laiminti, iš kankinio akių taip pat pradėjo tekėti ašaros ir prakaitas, kurį vyskupas šluostė daugybe nosinių, kurios buvo smulkinamos ir įvairiems 23 Izaokas Malinowskis kaip šios knygos autorius nurodytas Estreicherio (Estr., XXII, p. 96-97), tačiau didžiąją šios stebuklų knygos dalį buvo parengęs jėzuitas Stanislovas Kosinskis, vienas iš Juozapato Kuncevičiaus biografijos autorių, Malinowskis greičiausiai bus knygą papildęs vėlesniais, po Kosinskio mirties paliudytais stebuklais. Kosinskio autorystę šiai knygai priskiria Mintautas Čiurinskas, remdamasis XVII a. Lietuvos lenkiškų knygų kontroliniu sąrašu", Vilnius, 1998, p. 88. Tačiau tikėtina, kad Aukso karūnos" autoriai yra du, taip nurodome šio straipsnio tekste, o bibliografinėse nuorodose apsiribojame tik pavadinimu. Plačiau apie Juozapato Kuncevičiaus hagiografiją žr.: Mintautas Čiurinskas, XVII a. unitų literatūros bruožai: biografiniai kūriniai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje", in: Senoji Lietuvos literatūra, 26 knyga, p. 183-211. 24 Korona złota nad głowę zranioną b. т. Iozaphata Kuncewicza arcybiskupa połockiego Zakonu s. Bazylego...drogiemikamieńmi cudów co przednieyszych у dobrodzieystw Boskich sadzona, a od iednego kapłana Zakonu Kaznodzieyskiego provinciej Ruskiey na wieczny znak wdzięczności za doznaną w rożnych okazyach Tediz B. M. protekcią z łacińskiego içzyka polskim obiainiona, y do druku podana. W Wilnie: w Drukarni S. Troycy WW. 0 0 Bazylianów, 1673 [LMAVB yra du nenumeruotais lapais defektuoti egzemplioriai: L-i7 63/1, L-17 63/2]. 130

žmonėms dalinamos" 25. Antrasis karsto atvėrimas aprašytas taip: 1637 m. rugpjūčio mėnesio 15 dieną apaštališkieji komisarai, norėdami pamatyti palaimintojo Kankinio kūną atėjo į bažnyčią, atitraukę kai kuriuos paveikslus, dengiančius karstą, pagaliau atidengė karsto raudoną damasto apdangalą ir rado vyskupo drabužiais apvilktą šventojo kūną. Tačiau jo drabužiai buvo j dulkes ir vietomis drėgnais gabalais pavirtę [...] [todėl] naujais drabužiais aprėdė kaip priklauso. Nuėmę mitrą pastebėjo, kad plaukai nuo galvos nukritę ir į dulkes pavirtę, tačiau pati galva buvo su visa oda, tarsi visiškai nebūtų pažeista, ant raudonos pagalvės gulinti, jo mirtina žaizda buvo matoma [...] Pats kūnas ir jo dalys buvo visos ir nepažeistos, tik sudžiūvusios. Dešinės rankos pirštas nukirstas, kaip ir kairės rankos nykštys ir kulnas kairės kojos nukirstas. Kairėje pusėje rado kortelę [...]". Tai detalus mirusiojo kūno aprašymas, nė kiek neidealizuojanti dokumentiška" palaikų būklės fiksacija, sakytum žodžiais rekonstruojamas realistinis mirusio kūno atvaizdas. Tokie aprašymai buvo integrali kanonizacijai rengiamų dokumentų dalis. Pavyzdžiui, Grigalius Svencickis 1604 m. rugpjūčio 16 d. įvykusį šv. Kazimiero palaikų atidengimo ir perkėlimo aktą prideda prie aprašytų stebuklų, nes švento išpažinėjo kūnas po šimto dvidešimt dvejų metų nuo to laiko, kai, kaip žinoma, buvo palaidotas, kartu su raudonu šilkinio audinio apdangalu, j kurį buvo įsuptas ir apdengtas, buvo rastas visas ir nepaliestas" 27. Dėl tikėjimo nužudyto kankinio kūnas yra tiesioginis kankinystės istorijos dalyvis, liudytojas ir autentiškiausias dokumentas": Morochovskio Reliacijoje" ir vėlesniuose Juozapato gyvenimuose" detaliai aprašo- 25 Ibid. 26 Ibid. [92 stebuklo aprašymas]. 27 Šv. Kazimiero gyvenimo ir kulto istorijos šaltiniai, ser. Ponto ecclesiastici historiae Lithuaniae, t. 3, sudare, vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė Mintautas Čiurinskas. Vilnius: Aidai, 2003, p. 225. mas vyskupo nužudymas kirviu ir žiaurūs tyčiojimaisi iš mirusio jo kūno 28. Su kankinio mirtimi tik prasideda šventųjų relikvijų istorija, todėl visa, kas buvo nutikę negyvam kankinio kūnui: nustūmimas nuo olos, tąsymas po gatves, spardymas, skandinimas su pririštais akmenimis ir stebuklingas, paties Dievo nulemtas jo suradimas - yra svarbūs, detaliai pasakojami dalykai. SIMBOLINĖS INTERPRETACIJOS. Andriejaus Mlodzianovskio emblemų knygoje kankinystė, drastiškas susidorojimo su krikščionio kūnu aktas aprašytas kaip poetinis regėjimas. Pavyzdžiui, vienoje iš emblemų rašoma, kaip iš kankinio galvoje padarytos žaizdos išauga palmė 29 - kankinystės simbolis. O vyskupo galva regima kaip skliautas, iš kurio plačiai atsivėrusios žaizdos, lyg iš lūpų veržiasi nekalto kraujo šauksmas" 30. Šaukiančio, bylojančio kraujo vaizdinys labai raiškus ir 1629 m. Fabijono Birkovskio pamoksle, pavadintame Kraujo Balsas palaimintojo Juozapato Kuncevičiaus" 31. Šauksmas - ekstremalusis", 28 [Joachim Morochowski], Relacia o zamordowaniu okrutnym, y osobliwey Świątobliwości w Bodze Wielebnego Oyca Iozaphata Kuncewicza Archiepiskopa Potockiego krotko à prawdziwie opisana, W Zamościu, 1624,1. C-D. 29 Gavęs stiprų smūgį į galvą sekmadienį prieš aušrą miršta kankinio mirtimi [Emblema] Nors ir medį mirties - kiparisą - schizma pasodinti Trokšta ant praskeltos vyskupo švento galvos, Ne kiparisas niūrus, o pergalės palmė išauga Ir išskleidžia plačiai skirtas triumfui šakas. Kankiniui būt įveiktam - vienintelis būdas laimėti, Žaizdos - išganymas jo, mirti jam reiškia gyventi (Ritos Katinaitės vertimas). 30 [Andriejus Mlodzianovskis], Icônes Symbolicae vitae et mortis b. Josaphat martyris archiepiscopi Polocensis... VilnĮae]: Typ. Acad. Soc. Jesu, 1675, p. 31 [Fabian Birkowski], Głos krwie В. Iozaphata Kunczewica, Archiepiskopa Potockiego. Także B. lana Sarkandra, Męczennika Morawskiego; у Obrazu Bransbergskiego. Przy tym O śś. Obrazach, iàko mâia bydź szanowane. Kazanie Czworo. Przez X. Fabiana Birkowskiego, Doktora Theologd, z Zakonu Kaznodzieyskiego, Dominika swietego. Z dozwoleniem Starszych. W Krakowie, W drukarni Andzieia Piotrkowczyka Typogr: J. К. М. Roku Pańskiego 1629, p. 5-33. 131

forsuotas kalbos variantas, todėl, kaip ir pati kalba, yra siejamas su reikšme 32. Fabijonas Birkovskis šio ir kitų kelių pamokslų dedikacijoje Vilniaus vyskupui Eustachijui Valavičiui Polocko vyskupo kankinystės reikšmę perteikia pasitelkdamas apokaliptinį krauju apsiliejusio mėnulio įvaizdį, o vyskupo nužudymo įvykį integruoja į visą krašto tarpkonfesinių kovų ir jas išreiškiančių incidentų panoramą: Tarp būsimo Paskutiniojo teismo ženklų Šventajame Rašte ne paskutinis yra ir toks, kad pirmiau nei ateis toji didi diena Saulė užtems, o mėnulis apsilies krauju (Jn 2, Mt 24) 33. Panašiai matome, kaip Teisingumo Saulė (mūsų Viešpats Kristus) juoda tamsa užsidengė šiaurės kraštuose, pirmiausia Prūsijoj, Livonijos vaivadijoj ir Baltarusijoj; ar tai nematyti krikščioniško spindulėlio tose žemėse, kurios anksčiau Viešpaties vardą net per ledines jūras nešė? [...]. Tai aš galiu pasakyti apie Prūsiją, Livoniją ir apie Baltarusiją. Ar to nepažinome Vyskupijų, Klebonijų, bažnyčių, Cerkvių valdose, dideliuose miestuose ir mažuose kaimeliuose? Švietė jiems tuo metu saulė [...] Tačiau greitai švenčiausiąjį Kryžių, už saulę šviesesnį, Prūsijos ir Livonijos vadovai pamynė; greitai Rusijos kraštai Katalikų Bažnyčios santarvę ir meilę apleido, o tikrosios Saulės miestą tamsybės apėmė: matome, koks akivaizdus pasikeitimas! O mėnulis, tai yra Bažnyčia, kuriuo paženklintos šventos dienos, kuriame gimsta šventieji, ar neapsiliejo krauju? Ne tik ant gyvųjų Kristaus atvaizdų, ant Vyskupų kalbų ir ant pamaldžių kunigų, apie kuriuos pasa- kyta: kas jūsų klauso, manęs klauso; kas jus niekina, mane niekina: neseniai užpuolė tave galiūnai; taip pat ir tapytus atvaizdus, kurie Kristų nukryžiuotą mums reprezentavo. Mėnulis reiškia Bažnyčią, nes ima šviesą iš šviesiausios Saulės, amžinojo Žodžio; jis, kaip regime, dažnai apsilieja krauju. 1623 Viešpaties metais lapkričio 12 sektantai užmušė Polocko vyskupą Juozapatą Kuncevičių: Braunsberge pašautas mūsų Nukryžiuotojo Viešpaties atvaizdas: ir vienas ir kitas krauju aptaškyti: tai iki šios dienos yra stebuklingi ženklai 34. Unitų vyskupo nužudymas - rytinių šalies pakraščių aktualija - Birkowskio sugretinama su Kristaus atvaizdo išniekinimu Braunsberge. Ir vienu, ir kitu atveju pasikėsinta į Katalikų Bažnyčią ir jos valios raišką. Vyskupo kankinystė, kaip ir kraujas, pasirodęs iš pašauto Kristaus atvaizdo šalies šiauriniuose pakraščiuose, pamokslininko interpretuojamas kaip stebuklas - Bažnyčios priešus parodantis ir Jos dievišką stiprybę ir teisingumą patvirtinantis ženklas. Kankinių ir šventųjų pomirtinis kūno grožis yra hagiografinės literatūros topas, būtina šventojo kūno sampratos dalis 35. Mirusio kūno grožis, dažnai sinonimiškai apibūdinamas ir jaunumu, suvokiamas kaip stebuklas, kaip Dievo valios apraiška ir kūniškas šventumo liudijimas pasauliui" 36. Jokūbo Sušos gyvenimo aprašyme skaitome, jog po kankinystės iš Dauguvos upės iškeltas Juozapato kūnas buvęs šviesus su raudoniu ir malonus pažiūrėti, traukęs visų akis ta nepaprasta permaina ir jaudinęs iki ašarų" 37. Tai pasakoja ir Birkowskis pamoksle: O jeigu kas į mi- 32 Carla Mazzio, Sins of the Tongue", in: The Body in Pats. Fantasies of Corporeality in Early Modern Europe, ed. by David Hillman and 34 ibid., p. 1-2. Carla Mazzio, New York and London: Routledge, 1997, p. 54. 35 Žr.: Tojana Račiūnaitė, Šv. Bonifaco kankinio relikvijos Valkininkų bažnyčioje", in: Menotyra, Vilnius, 2004, nr. 2 (35), 33 Pūskite ragą Zione, skelbkite pavojų mano šventajame kalne! Tedreba visi krašto gyventojai, nes Viešpaties diena ateina, - ji p. 36-45- jau arti" (Jn 2). Netrukus po tų nelaimių dienų saulė užtems, 36 Tojana Račiūnaitė, Vizijos ir atvaizdai. Basųjų karmelitų palikimas, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2003, p. 74. mėnulis neduos šviesos, žvaigždės kris iš dangaus, ir dangaus galybės bus sukrėstos. Tuomet danguje pasirodys Žmogaus 37 [Jokūbas Suša], Cursus vitae, et certamen martyrii b. Iosaphat Sūnaus ženklas, o visos žemės tautos ims raudoti ir pamatys Kvncevicii archiepiscopi PolocenĮsis], episcopi Vitepscen[sis] [et] Žmogaus Sūnų, ateinantį dangaus debesyse su didžia galybe ir Miscislavien[sb]... [Acc] Saulus et Paulus Ruthenae Unionis.. [Acc] šlove" (Mr 24, 29-30). Rosa autumnalis... Romae: ex Typography Varesij, 1665, p. 63. 132

rusįjį nenoromis žiūrėjo, negalėjo atsigrožėti juo: jo veido oda buvo skaisčiai rausva ir daugumai graži" 38. Grožio kaip regimojo šventumo ženklo aprašymą sutinkame ir Mlodzianovskio Icônes simbolicae. Šią mirusio kūno savybę kaip savitą hagiografinį topą jėzuitų autorius susieja su mistine skenduolio dinamika: mirusio kūno nusileidimu į upės gelmes kaip paslaptingą šviesos guolį, iš kurio pakilęs kankinio kūnas regimas jau pakitęs - išgražėjęs tarsi sužadėtinis". Tokiam nuskendusio kūno judėjimui perteikti poetas pasitelkia ir netikėtą angliškojo mineralo" fizikinių savybių analogiją: Esu tvirtai įsitikinęs, kad Juozapatas įgavo britiškojo mineralo prigimtį: [jis] dega vandenyje, nes iš vandens sklinda raibuliuojanti šviesa. [...]: Ir tu nusileidęs pakyli, nes po to, kai nusileidai čia, pakyli išgražėjęs tarsi sužadėtinis iš savo šviesos guolio 39. Tačiau kartais abu tokios sampratos sandai (faktinis ir simbolinis) reiškiasi viename šaltinyje, taip kaip vieningai ir nedalomai dvejopas kankinio kūnas buvo reprezentuojamas jo kapo relikvijoriuje - kadaise Polocko katedroje buvusiame ištaigingame skulptūromis puoštame sarkofage. KANKINIO KULTO RAIDA IR VIETOS KULTO PRADŽIA: GERBIAMAS KAPAS POLOCKE. IŠskirtine teise prie dar nepripažinto palaimintuoju Juozapato kapo buvo leidžiama aukoti votus 40. 1642 m. 38 [Fabian Birkowski], Glos krwie В. Iozaphata..., p. 26. 39 [Andriejus Mlodzianovskis], Icônes Symbolicae vitae et mortis b. Josaphat martyris archiepiscopi Polocensis... Viln[ae]: Typ. Acad. Soc. Jesu, 1675. 40 Tai liudija iki 1642 m. pasirodę Juozapato kulto šaltiniai. Žr. Mintauto Čiurinsko straipsnį šiame leidinyje. liepos 16 d. popiežius Urbonas VIII Polocko vyskupą ir kankinį paskelbė palaimintuoju, tačiau Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės maldininkų jis dažniausiai be skrupulų buvo vadinamas tiesiog šventuoju" 41. 1623 m. lapkričio 25 d., tepraėjus trylikai dienų po kankinio mirties, unitų metropolitas Benjaminas Juozapas Rutskis nusiuntė į Romą lotynišką Joachimo Morochovskio kankiniškos Juozapato mirties aprašymą 42. 1624 m. šis aprašymas buvo publikuotas lenkų kalba 43, juo rėmėsi vėliau apie Juozapatą rašiusieji hagiografai ir pamokslininkai. Kulmo vyskupas Jokūbas Suša 1665 m. lotynų kalba publikavo Juozapato biografiją Romoje, o Stanislovas Kosinskis tais pačiais metais savąją kankinio biografiją lenkų kalba išleido Vilniuje 44. Vėliau, 1673 m., Stanislovas Kosinskis lenkų kalba paskelbė Juozapato Kuncevičiaus stebuklų aprašymus, o 1675 m. Vilniuje pasirodė Andriejaus Mlodzianovskio emblemų knyga Simboliniai atvaizdai" 45. Nuo pat Juozapato Kuncevičiaus beatifikavimo proceso pradžios buvo kuriami jo portretiniai tikrieji" ir formuojami kanoniniai atvaizdai, šaltiniai mini kankinystės scenų atvaizdus. Ankstyvą ir veržliai besivystantį kankinio kultą liudija ir Albertas Vijūkas-Kojalavičius savo 1650 m. Miscellanea 46. Jėzuitų istorikas palaimintąjį Juozapatą Kuncevičių mini ir trumpą jo gyvenimo aprašymą pateikia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės globėjų" 41 Savo dienoraštyje taip Juozapatą vadina ir Karolis Stanislovas Radvila, cit. žemiau. 42 Ks. Marian Rechowicz, Jozafat Jan Kuncewicz", in: Hagiografija Polska. Słownik bio-bibliograficzny, t.i. Poznań, Warszawa, Lublin, 1971, p. 642. 43 [Joachim Morochowski], Relacia... 44 [Stanislovas Kosinskis], Żywoty męczeństwo b. Jozafata biskupa y męczennika szeroko zebrane przez... Teraz dla pospolitego wiernych zbudowania krótko do druku dane przez iednego kapłana teyże Societatis. W Wilnie: [Druk. Akad. Soc. Jesu], 1665. 45 [Andriejus Mlodzianovskis], Icônes Symbolicae... 46 [Albertas Vijūkas-Kojalavičius], Miscellanea Rerum AdStatum Ecclesiasticum in magno Litvaniae Ducatu pertinentium Collecta Ab Alberto Wiiuk Koialowicz Societ. Iesu, S. Theol. Doct. Almae Uniuersitatis Vilninsis Procancellario, Ordinaro S, Theol. Professore/ vulgata/ Superiorum Permissu Vilnae, Typis Academicis, [1650]. 133

sąraše 47. Taip pat aprašo kankinio kapą Polocko Šv. Sofijos katedroje kaip šventą, malones tikintiesiems teikiančią vietą: Jo kūnas palaidotas Polocko tvirtovės katedros bažnyčioje; kapas garsėja stebuklais ir ypač jausmingai yra garbinamas tos vaivadijos aukštuomenės, kuri jį laiko ypatinga savo teritorijos apsauga nuo netoliese esančių priešų; todėl sykį ėmus svarstyti, esą šis šventasis būsiąs labiau pagerbtas, perkėlus jo šventą kūną į gausiau katalikų gyvenamą miestą, jie kuo griežčiausiai tam pasipriešino, grasindami netgi griebsiąsi ginklo, jei kas panašaus bus pamėginta padaryti 48. Taip Juozapato kultas, gimęs konfesinių kovų įkarštyje, tam tikrą nerimą, Kojalavičiaus įvardytą jausmingumu", išlaikė per visą savo aktyvaus formavimosi XVII-XVIII a. laikotarpį. Kankinio relikvijos tapo ne tik malonių ir stebuklų šaltiniu, bet ir LDK didikų tarpusavio varžymosi objektu. Iš pradžių Juozapato kūnas ilsėjosi Polocko katedros kriptoje, po koplyčia, kurią pastatydino pats arkivyskupas 49. Vieni šaltiniai mini, kad 1637 m. kankinio kūnas paguldytas į kiparisinį karstą, o kitur teigiama, kad vyskupo relikvijos buvo sudėtos į varinį sarkofagą 50. 47 1642 metais popiežiaus Urbono VIII iškilmingu potvarkiu įtrauktas į Palaimintųjų kankinių katalogą. Jam pagerbti paskirta lapkričio 12 diena (naujuoju stiliumi). Šventas jo kūnas ilsisi Polocke, Šv. Sofijos katedroje. Sulig kiekviena diena vis labiau atsiskleidžia jo gyvenimo šventumas; jį patvirtina ypatingos malonės, kurias Dievo malonė dažnai teikia prašantiems pal. Kankinio pagalbos" ([Albertas Vijūkas-Kojalavičius], Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės globėjai", in: Lietuvos istorijos įvairenybės, t. 2, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004, p. 40). 48 [Albertas Vijūkas-Kojalavičius], Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vietos, garsėjančios stebuklų malone": in: Lietuvos istorijos įvairenybės, t. 2, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004, P- 84. 49 [Jokūbas Suša], Cursus vitae... 50 Visitatio corporis servi Dei Josaphat an. 1637: Piotr Krasny, op. cit., 2000, p. 122. SAPIEGOS FUNDUOTAS SARKOFAGAS. 1646-1650 m. buvo sukurtas naujas sidabrinis Juozapato Kuncevičiaus sarkofagas, funduotas LDK pakanclerio Kazimiero Leono Sapiegos (1609-1656), Leono Sapiegos sūnaus 51. Kazimieras Leonas Sapiega vien sidabrui skyręs 35 000 talerių, o iš viso 63 000 talerių [2 ii.] 52. Sarkofagas buvo kuriamas penkerius metus, pabaigtas 1650 m., pastatytas Polocko katedroje, arkivyskupo koplyčioje, XVII a. antroje pusėje vadintoje mausoleo magno 53. Marmuro altoriuje buvęs sarkofagas, anot šaltinių, didelių matmenų, iš gryno sidabro, laikomas šešių sidabrinių angelų. Sarkofago šonus puošė keturi reljefai, vaizduojantys svarbiausias Juozapato Kuncevičiaus kankinystės scenas, ant sarkofago viršaus buvo sidabrinė natūralaus dydžio" paties kankinio figūra:juozapatas čia buvęs pavaizduotas gulintis su arkivyskupo apranga, sudėjęs rankas maldai, su kalaviju galvoje" 54. Greičiausiai sarkofago reljefai kartojo ankstesnius tapytus ar grafinius provaizdžius, nes 1637 m. Polocko katedroje fiksuojamasnetoliese karsto esantis Kuncevičiaus atvaizdas, kuriame vaizduojamas pats kankinys su pontifikaliniais drabužiais, o aplinkui dvylika mažesnių paveikslėlių, kuriuose vaizduojamos jo kankinystės scenos 55. 51 LDK pakancleris Kazimieras Leonas Sapiega (1609-1656) - Vilniaus vaivados Leono Sapiegos, gerai pažinusio vyskupą ir vykdžiusio jo nužudymo tyrimą, sūnus. Kazimieras Leonas ypač dosnus ir garsus" fundatorius: jis fondavo Berezos kartūzų vienuolyną (1648), Gardino bernardinų ansamblį (1648), senosios regulos karmelitus Bialinyčioje, Bresto jėzuitus Slanimo bernardinus ir reguliariuosius kanauninkus, o šv. Kazimiero palaikų pernešimo proga prie savo rūmų pastatydino triumfo vartus. 52 Piotr Krasny, Relikwiarz św. Jozafata Kuncewicza w Katedrze Polockiej. Przyczynek do badań nad srebdnymi trumnami relikwiarzowymi w Rzeczypospolitej w XVII wieku", in: Studia nad sztuką Renesansu i Baroku, t. 4, Lublin: Towarzystwo Naukowe KUL, 2000, p. 124. 53 1626 m. Polocko arkivyskupui Antanas Sielava kreipėsi į Propaganda Fide kongregaciją, prašydamas leisti virš kankinio karsto pastatydinti altorių (Piotr Krasny, op. cit., p. 121). 54 Piotr Krasny, op. cit., p. 122. 55 Ryszard Mączyński, Nowożytne konfesje polskie. Artystyczne formy gloryfikacji grobów świętych i błogosławionych w dawniej Rzeczypospolitej, Toruń, 2003 p. 517. 134

viešnagės Gdanske metu 57 iš pradžių buvo sumanęs užsakyti alavo sarkofagą, bet patyręs stebuklingą regėjimą, pakeitė planą: 2. Kazimieras Leonas Sapiega. W. Hondius, vario raiž., 1644. Repr.: Maria Kałamajska-Saeed, Genealogia przez obrazy, Warszawa; Instytut Sztuki Polskiej Akademii Nauk, 2006, p. 150 Casimir Leo Sapieha. W. Hondius, copper engraving, 1644. Repr.: Maria Kałamajska-Saeed, Genealogia przez obrazy, Warszawa; Instytut Sztuki Polskiej Akademii Nauk, 2006, p. 150 Tais pačiais metais pasakojama, kad atidengiant kankinio karstą reikėjo atitraukti jį dengiančius paveikslus: atitraukę kai kuriuos paveikslus, dengiančius karstą, pagaliau atidengė karsto damastinj raudoną apdangalą" 56. Kokiais paveikslais buvo uždengti kankinio palaikai - jo paties portretu ar kito šventojo (pavyzdžiui, Švč. Mergelės Marijos) atvaizdu - galime tik spėti. Juozapato Kuncevičiaus biografas Jokūbas Suša pasakoja, kaip Kazimieras Leonas Sapiega savo 1645 m. Didis vyras Kazimieras Leonas Sapiega, LDK pakancleris, 1645 m. su kitais senatoriais buvo Gdanske turėdamas pareigą galingojo Lenkijos ir Švedijos karaliaus Vladislovo IV vardu sutikti iš Prancūzijos karalystės atvykstančią dabartinę šviesiausiąją [karalienę]. Jis kažkurią dieną ilsėdamasis lovoje galvojo apie palaimintąjį Juozapatą, garsėjantį stebuklais ir mąstė sau apie tai, kad reikėtų pasirūpinti kankinio sarkofagu iš angliško alavo. Tik štai pačios savaime atsitraukia jo lovos užuolaidos, tarpe pasirodo puikiai graikišku papročiu pasipuošęs vyskupo asmuo ir maloniai sako: Argi tu neišteksi sidabriniam? Net meistrą rasi tokioje ir tokioje gatvėje". Pasakė ir pranyko. Tas pašoko iš lovos, klausia - kas čia buvęs. Po to viską iš eilės papasakojus kitiems, supranta, kad - palaimintasis Juozapatas. Taigi tuoj - pas meistrą. Šis prie stebuklo dar pridėjo stebuklą: Pats taip pat matęs visiškai panašų vyrą. Be to apsakė jo išvaizdą ir aprangą. Ir nurodė, kokiu būdu jam vadovaujant kaip meistrui turėtų būti pagamintas sarkofagas. Pakanderis, supratęs, kad ne kitaip kaip Dievas ir Kankinys to nori, nurodė jį pagaminti. Todėl iš kilnaus ir dosniai parūpinto sidabro su Kankinio garbę atitinkančiu meniškumu buvo pagamintas karstas. Jo šonai ir priekinė bei galinė pusė vaizduoja ir žvelgiančiam rodo kankinystės vyksmą. Išvien išlietas liejinys, kur reikia įdubęs, kur reikia - išgaubtas [reljefas]. Keturiuose kampuose gana dideli ir dailūs angelai, pakišę savo pečius ir rankas, atrodo laikantys svorį. Veidu pasisukę vienas į kitą, klūpantys ant vieno kelio, kitą - pakėlę. Ant karsto viršaus - gulinčio Juozapato, apsivilkusio graikų apeigų vyskupo rūbais, su pastorālu, puikaus darbo atvaizdas. Be to, yra marmuriniai kvadratiniai laiptai iki vietos, kur yra padėtas sarkofagas, puikūs pinučiai, kuriais uždaroma kapavietė ir kapas. 56 Korona złota... 57 [Jokūbas Suša], Cursus vitae..., p. 130. 135

Sakoma, kad viso statinio kaina siekė trisdešimt šešis tūkstančius skudų. Jį Polockas išvydo ir šventas kūnas į sarkofagą buvo paguldytas 1650 m. 58 Analogiškas Sapiegos fundacijos aprašymas lenkų kalba pateikiamas 1673 m. išleistoje Aukso karūnoje" 59. Pasakojimas labai įdomus hagiografiniu ir paminklo istoriografiškai konstruojamos genezės požiūriu. Kankinio kūnui saugoti ir mirusiam asmeniui reprezentuoti skirto sarkofago sukūrimo istorija interpretuojama kaip stebuklas. Vyskupo dalyvavimas jo paties sarkofago (pagrindinio šventos kultinės vietos steiginio) kūrime patį sarkofagą paverčia šventojo biografijos fiziniu kultūriniu tęsiniu. Kita vertus, pasakojimas iškelia Leoną Kazimierą Sapiegą ne tik kaip fundatorių, bet ir kaip pomirtinės Juozapato Kuncevičiaus veiklos liudytoją, vieno iš jo pomirtinių stebuklų dalyvį. Sarkofago ikonografija - tradicinė. Tumbą su palaikais laikė šeši angelai, reiškiantys dangišką globą, ant sarkofago šonų išdėstytos reljefų kompozicijos pasakojo velionio kankinystės ir mirties istoriją. Paties vyskupo kankinio figūra buvusi ant sarkofago viršaus. Ar ji reprezentavo gyvą, besimeldžiantį, ar mirusį vyskupą, galima tik spėti. Antkapio aprašyme nurodoma, kad vyskupas buvo pavaizduotas su kirviu galvoje, tačiau šiuo atveju kankinio atributas galėjo prasmiškai papildyti tiek representation au vif, tiek jo representation de la mort 60. LDK ir Lenkijoje buvo paplitusi Nyderlanduose XVI-XVII a. susiformavusi antkapinių paminklų atmaina, kur mirusiųjų asmenų figūros buvo vaizduojamos ramiai gulinčios, šiek tiek pasisukusios į žiūrovo pusę, dešine ranka parėmusios galvą 61. Tačiau tai buvo prie sienų komponuojami antkapiai, o ne antkapiai-relikvijoriai, galintys stovėti 58 Ibid. Iš lotynų kalbos vertė Mintautas Čiurinskas. 59 Korona zbta...[ņ8 stebuklas]. 60 Erwin Panofsky, Tomb Sculpture. Its Changing Aspects from Ancient Egypt to Bernini, New York: Phaidon Press Limited, Published in the USA by Harry N. Ābrams, Inc., 1992, p. 78. 61 Marija Matušakaitė, Išėjusiems atminti. Laidosena ir kapų ženklinimas LDK, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2009, p. 137. bažnyčios altoriuje. Juozapato sarkofagas, kaip ir Zigmanto Vazos funduotas šv. Adalberto (Vaitiekaus) sarkofagas Gniezno katedroje, šv. Stanislovo sarkofagas Krokuvos katedroje, 1618-1619 m. Augsburge užsakytas ir pagamintas naujas šv. Kazimiero sarkofagas Vilniaus katedroje 62, buvo vienas iš prabangiųjų šventiesiems krašto globėjams skirtų, XVII a. antrame ketvirtyje sukurtų sidabro antkapių-relikvijorių. Visi jie neišliko. 1652 m. Jonas Kazimieras Vilniaus karališkosios koplyčios sidabrą skyrė kariuomei išlaikyti. Anot popiežiaus nuncijaus Marijaus Filonardi, sidabrinis šv. Kazimiero sarkofagas buvęs aukštas ir ilgas, laikomas šešių angelų statulų su šonuose vaizduojamais karalaičio dėka įvykusiais stebuklais 63. Lenkų menotyrininkas Piotr Krasny pažymi, jog pagal aprašymus Polocko šv. Juozapato relikvijorius buvo labai panašus į Vilniaus katedros, bet skyrėsi tuo, kad ant karsto viršaus buvo komponuojama ir paties vyskupo figūra. Taip nauja barokine maniera pakartota viduramžiška laidojimo tradicija, kuri vizualiai tvirtina krikščioniškąją dviejų kūnų" koncepciją, kai ant žemišką laikinąjį kūną slepiančios tumbos viešpatauja amžinasis - dignitas non moritur 6 * palaimintojo kūnas. Svarbu pabrėžti, kad Kazimieras Leonas Sapiega buvo pirmasis didikas po karališkųjų valdovų, fundavęs būsimam šventajam sarkofagą-relikvijorių. Tačiau pati Sapiegų ir Juozapato Kuncevičiaus ryšio ir abipusės globos pradžia siejama su Leonu Sapiega, kuris būdamas unitų globėjas rėmė Polocko vyskupo veiklą, kartu kritikavo kai kurias jos formas 65, o po kankinio 62 Birutė Rūta Vitkauskienė, Šv. Kazimiero koplyčios fundacija, statybos ir dekoravimas XVII a. šaltinių duomenimis, in: Šventasis Kazimieras istorijos vyksme. Įvaizdis ir refleksija, sudarė Paulius Subačius, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2006, p. 33. 63 Piotr Krasny, op. cit., p. 125. 64 Ibid., p. 127. 65 Leono Sapiegos kritika per griežtam vyskupo elgesiui su stačiatikiais išsakyta jo 1622 m. kovo 22 d. laiške, kurio originalas neišliko, bet plito jo nuorašai (Mintautas Čiurinskas, Bažnytinė unija kaip Baroko fenomenas ir biografinės literatūros kontekstai", in: Senoji Lietuvos literatūra, t. 24, 2007, p. 144. 136

mirties vadovavo jo nužudymo Vitebske aplinkybių tyrimo komisijai. Būtent tai buvo akcentuojama vienoje iš Sapiegų fandacinių šventovių - Kodenio Šv. Onos bažnyčioje-mauzoliejuje, kur prie kankinio paveikslo buvusi inskripcija skelbė: Błogosławiony Jozafat Arcybiskup Potocki, Za święta Unią w Vitebsku, Roku tysiącnego sześćsetnego dwudziestego trzeciego, dnia dwunastego Listopada ubity Męczennik. Który od Leona Sapiehy, Kanclerza y Hetmana Wielkiego W. X. LitŁ Woiewody Wileńskiego, Komisarza Korony Polskiey, Do windikowania śmierci iego, Domowi swemu obrany za Patrona, Y pod czas teraznieyszey rewolucyi na tym Mieysce iest doznany Protektor 66. 1653-1667 m. palaimintojo palaikai buvo slepiami keliaujant po įvairias LDK vietoves, o 1667 m. jie buvo atvežti į Vilnių, miestą, kuriame kilo unijos idėja, kur nuolat vyko lemiamos kovos dėl graikų apeigų katalikybės likimo" 67. Įdomus ir greičiausiai neatsitiktinis sutapimas, kad tais pačiais metais Žemaičių vyskupas Aleksandras Kazimieras Sapiega buvo išrinktas Vilniaus vyskupu. Jo vadovaujama Vilniaus katedros kapitula aprobavo iškilmingos procesijos prie kankinio kūno rengimą. Vilniaus kapitulos aktuose 1667 m. rugsėjo 26 d. rašoma: nutarta surengti procesiją prie pal. Juozapato 66 [Jonas Frydrichas Sapiega], Monumenta Antiquitatum Marianarum In imagine Vetustistima Vulgo Gregoriana, a S. Augustino Romano depicta integerrimae Virginis Deiparae de Gvadalupe Codnensis Augusta Origine & devoto Cultu Fidelium Gloriosissimae Laureatis Martyrum Variorumq, Coelitum <...>, Typis Coli: Regij Varsav: Soc. Jesu, 1721. P- 9. 67 Mintautas Čiurinskas, Bažnytinė unija kaip Baroko fenomenas ir biografinės literatūros kontekstai", in: Senoji Lietuvos literatūra, t. 24, 2007, p. 147. 137 relikvijų 28 d. šio mėnesio, kad tokiam svarbiam svečiui reikiamą pagarbą parodytume ir išreikštume savo vienybę ir meilę unitams" 68 ; o tų pačių metų spalio 13 d. paminėta: dėl kapitulos dalyvavimo procesijoje išlydint iš Vilniaus palaimintojo Juozapato Kuncevičiaus kūną, sesija buvo baigta" 69. Tačiau prie šio trumpo, bet loca sancta aspektu mums itin svarbaus Juozapato Kuncevičiaus kulto epizodo stabtelsime atskirai. PRIEGLOBSTIS RADVILŲ BIALOJE 1705 m. bazilijonai, baimindamiesi, kad rusų kariuomenė nusiaubs palaimintojo kankinio palaikus, kaip jau buvo pasielgę su jo atvaizdu Vitebske, sarkofagą su visomis brangenybėmis patikėjo LDK kancleriui, Nesvyžiaus ordinarui Karoliui Stanislovui Radvilai (1669-1719) [3 ii.]. Tokį globėjo pasirinkimą lėmė unitų metropolitas Leonas Kiška (1668-1728) 70, tuo metu Bazilijonų generalinės kapitulos išrinktas protoarchimandritu generolu. 1705 m. liepos 23 d. laiške Karoliui Stanislovui Radvilai jis visos [bazilijonų] vienuolijos vardu" prašęs pagloboti šv. Juozapato relikvijas apie dvi savaites, kol grįšiąs iš Voluinės. Tačiau globa truko daugiau kaip du dešimtmečius. Radvilos greta Sapiegų buvo vieni aktyviausių bazilijonų fundatorių, iš aštuoniolikos jų įvykdytų bažnytinių fundacijų dešimt sudarė unitų 71. Juozapato 68 Kościół zamkowy czyli katedra Wileńska..., p. 185. 69 Ibid., p. 187. 70 Leonas Kiška (1668-1728), vienas žymiausių unitų Bažnyčios hierarchų, Kijevo metropolitu buvo paskirtas 1714 m. Išleido teologinių ir hagiografinių veikalų, jo Karoliui Stanislovui Radvilai rašyti laiškai aprašyti: Aleksy Druga, Regestra listów metropolity unickiego Leona Kiszki do Ks. Stanisława Radziwiłła, kanclerza W. Ks. Litewskiego, jego żony (1705-1728)" in: Ateneum Wileńskie. Czasopismo naukowe, poświęcone badaniom przeszłości ziem Wielkiego Księstwa Litewskiego. Rocznik X., red. Bolesław Wilanowski, Wilno: Wydawnictwo wydziału III Towarzystwa Przyjaciół Nauk w Wilnie, 1935, p. 225-235. 71 Jerzy Urwanowicz, Kościelne fundacje magnackie w Wielkim Księstwie Litewskim w XVIII wieku", in: Władza i prestiż. Magnateria Rzeczypospolitej w XVI-XVIU wieku, Białystok: Wydaw. Uniwersytet w Białymstoku, 2003, p. 611.

pačioms kankinio relikvijoms faktografiškai fiksuoja ant kalendoriaus lapelių rašytas dienoraštis 73. Pavyzdžiui, 1692 m. kovo 12 d. rašoma: Išvykau iš Vilniaus į Polocką aplankyti Šv. Juozapato kūno [...] 16 dieną apsistojau Polocke" 74, o 18 dieną: Po votum paaukojimo prie Šv. Juozapato kūno išvykau į Voronežą". 75 Karo metu Juozapato relikvijos keliavo kartu su kanclerio karine stovykla. 1708 m. spalį Radvilos dienoraštyje fiksuojama, kad jis kartu su Jo didenybe karaliumi grįžo Hluchivą, kur karalius išklausė šv. mišių ir matė Šv. Juozapato kūną" 76. Atėjus ramesniam laikui Radvila kankinio kūną įkurdino savo rūmų koplyčioje Bialoje 77. 1709 m. spalio 3 dieną Radvila kalendoriuje rašė: Tėvų bazilijonų kongregacija atsiuntė pas mane pasiuntinius: Kulmo vyskupą, Pinsko vyskupą ir protoarchimandritą in certis Seaetis punctis. Tą pačią dieną pas mus viešėjo Lucko vyskupas, paskui pas reformatus 78 buvo man bazilijonų dedikuotas disputas 79. 3. Karolis Stanislovas Radvila. XVIII a. portretas. Drobė, aliejus (109 x 75). Baltarusijos nacionalinis istorijos ir kultūros muziejus Karol Stanislaus Radziwiłł. i8 lh c. portrait. Canvas, oil. (109 x 75). Belarus National Museum of History and Culture Kuncevičiaus kūno troško ir kitos giminės - jau pagarsėję savo globa kankiniui Sapiegos ketino šventosioms kankinio relikvijoms pastatydinti bazilijonų vienuolyną ir cerkvę Ružanuose, o Čartoriskiai išreiškė norą jas įkurdinti savo rezidencijoje Volčine. Karolis Stanislovas Radvila 1690 m. Bialoje XVI a. cerkvės vietoje fundavo medinę palaimintojo Juozapato bažnytėlę 72. 1700 m. įkurdino bazilijonus Myriuje prie Švč. Trejybės cerkvės. Jo pamaldų dėmesį 72 Polski słownik biograficzny, t. xxx / 2, zeszyt 125, Wrocław- Warszawa-Kraków-Gdansk-Łodz, 1987, p. 246. Įdomus sutapimas, kad tais pačiais 1709 m. rugsėjo 27 dieną Radvila išleido įsaką, draudžiantį liaudžiai klausytis bazilijoniškų mokslų" 80. 73 Zebranie Dni kalendariów notowanych własną ręką pracą f. O. Xiązecią Jmci Karola Stanisława Radziwiłła podkanclerza, a potem kanclerza WWX Lit, AGAD, Arch. Radziwiłłów, Dz. VI, II-79. 74 Ibid., p. 9. 75 Vadinasi, 1692 m. kovo 18 d. prie kankinio karsto LDK kancleris atliko įžadą ir paaukojo votum. Faktas galėtų būti fiksuotas kankinio stebuklų knygoje, tačiau mums kol kas žinoma tik minėtoji Aukso karūna", išleista 1673 m. Greičiausiai yra ir vėlesnių Juozapato Kuncevičiaus stebuklų aprašymų. 76 Zebranie..., p. 83. 77 Dorota Wereda, Kult Jozafata Kuncewicza w XVIII wieku", in: Iškilmės ir kasdienybė Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir jos kontekstuose, Ser. Actą Academiae Artium Vilnensis, t. 54, sudarė Aistė Paliušytė, Tojana Račiūnaitė, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2009, p. 87. 78 Pranciškonų reformatų bažnyčia Bialoje buvo pagrindinė Radvilų bažnyčia-mauzoliejus. 79 Zebranie..., p. 88 80 Polski słownik biograficzny..., ibid. Kokie tie bazilijoniški mokslai" lieka iki galo neaišku, greičiausiai tai pamokslavimas, katechezę ir pan. 138

Po Karolio Radvilos mirties vėl įsiplieskė ginčas dėl Juozapato Kuncevičiaus relikvijų globos. 1728 m. metropolitas Kiška kelis kartus prašęs K. S. Radvilos žmonos grąžinti relikvijas bazilijonams, ypač reikalingas Žirovičių Dievo Motinos karūnavimo iškilmėms" 81. Tačiau Bialos rūmų koplyčioje kūnas liko iki 1764 m., vėliau perneštas į Bialos bazilijonų cerkvę. 1770 m. šventovei buvo suteikti Juozapato šventės, o 1778 m. - palaimintojo Juozapato relikvijų atlaidai 82. 1792 m. buvo įsteigta bazilijonių tretininkių, vadinamųjų juozapačių bendruomenė, kurių reguloje dar nekanonizuotas Juozapatas buvo vadinamas šventuoju. Taip pat ir Bialos bazilijonų cerkvėje giedotų giesmių tekstuose Juozapatas Kuncevičius - šventasis" 83, o kankinio kulto istorija dar XIX a. glaudžiai siejama su minėta Sapiegų ir Radvilų globa: Ciesz się zakonie tysiąc lat ubogi Dziś Sapiehowie noszą skarb Twój drogi! Radziwiłłowie miłe zdrowie łożą Klejnoty tracą a ten skarb mnożą Ach! Jak szczęśliwaś ty Podlaska Biało! Co Połock stracił, tobie się dostało, Doznajesz co dzień łask Boskich promyka, Kolumna twoja nieba już dotyka".' 4 1867 m. Juozapatas Kuncevičius popiežiaus Pijaus IX paskelbtas šventuoju, o palaikai paslėpti nuo carinės valdžios. 1916 m. palaimintojo kūnas išvežtas į Vienos Šv. Barboros bažnyčią. Nuo 1949 m. iki šiol unitų kankinio relikvijos ilsisi Romos Šv. Petro bazilikoje, viename iš presbiterijos altorių. 81 W związku z mającą następic koronacją cudownego obrazu N. M. P. Zyrowickiego prosi księżnę o wydanie relikwij św. Jozafata bazyljanom Żyrowickim, ażeby mogli je na czas uroczystości mieć we własnej cerkwi": Aleksy Druga, op. cit., p. 234. 82 Dorota Wereda, op. cit., p. 90. 83 Ibid. 84 Pieśni na cześć św. Jozafata arcybiskupa polockiego ułożone przez Tymoteusza Szczurowskiego, Rzym, 1867, p. 14. KANKINIO GERBIMAS VILNIUJE KARO METŲ VIEŠNAGĖ. Palaimintojo Juozapato Kuncevičiaus stebuklų knygoje Aukso karūna" aprašyta dalis stebuklų, kurie įvyko 1667-1668 m. Vilniuje, kai į bazilijonų Švč. Trejybės bažnyčią buvo atvežtas kankinio kūnas. Sostinėje keli stebuklai įvyko ir kitu laiku, tačiau taip pat susiję su kankinio relikvijų kultu. Ypač detaliai aprašytas pats kankinio atvykimas" į miestą vėlyvą rudenį, atnešęs netikėtai saulėtą orą: 1667 m. grįžtant su pal. Kankinio relikvijomis į Polocko katedrą, J. D. Kijevo metropolitas Gabrielius Kalenda norėjo aplankyti ir pašventinti tokia brangia šventenybe LDK sostinę Vilnių, mieste jo apylinkėse kelias savaites (kaip būna įprasta rudenį) buvo labai blogas oras, ir tuomet, kai dangūs iš tiesų liejosi, tą patį vakarą, kai taip mielas Svečias prie miesto priartėjo ir prie Trakų vartų sustojo, dangus tarsi pražydo atvykus maloningam Tėvui... 85 Mistinis oro pasikeitimas, atsiskleidžiant dieviškajam dėmesiui šventosioms relikvijoms ir globai jas priimančiam, meilingai pasitinkančiam miestui - hagiografinėje tradicijoje yra paplitęs topas, kaip ir šviesa virš Švč. Trejybės bažnyčios, regėta ir dieną, ir naktį, kol joje buvęs kankinio kūnas 86. Kitas stebuklas įvyko tos pačios procesijos metu, kai kelerių metukų vaikas įkrito į upę ir, pagautas sraunios srovės, vandenų gelmėse dingo. Nelaimės akivaizdoje vilniečiai ėmė melstis palaimintam kankiniui, kuris mieste kaip mielas svečias apsilankė", ir vaikelis stebuklingai buvo išgelbėtas. Dėkingi tėvai, kaip liudijama toliau, kiekvienais metais iki pat mirties per Juozapato šventę ateidavo į unitų Švč. Trejybės bažnyčią ir uždegdavo 85 Korona złota...[m stebuklas]. 86 Ibid., [116 stebuklas]. Šviesa buvo regima ir prie palaimintojo Kazimiero kapo, ji liejosi ir pro koplyčios langus (Šv. Kazimiero gyvenimo ir kulto śaltiniai, sudarė, vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė Mintautas Čiurinskas, Vilnius: Aidai, 2003, p. 225). 139

žvakes prie palaimintojo kankinio paveikslo 87. Tos pačios procesijos metu viena beviltiškai serganti moteris, pavesta palaimintojo kankinio relikvijoms, pasveiko 88. Pagrindinė dalis Vilniuje įvykusių stebuklų moko schizmatikus, Bažnyčios atskalūnus. Pavyzdžiui, aprašoma, kaip viena garsi miestietė schizmatike viešai kartojusi, jog unitai tik sidabriniu sarkofagu giriasi, kuriame nėra nei Juozapato kūno, nei kaulų. Jo didenybė metropolitas išėmė iš sarkofago kūną ir ant altoriaus padėjo, kad visų būtų matomas visas ir nepažeistas; schizmatike grįžusi namo vis tiek šaipėsi, kol galop buvo skaudžiai nubausta 89. Vaizdingai Vilniaus konfesinį ir kultūrinį klimatą atspindi ir kitas stebuklas, kurio aprašymą čia pacituosime: 1672 metais. Kai maloningoji Vilniaus kapitula per kasmetines pamaldas Pal. Juozapato dieną su jo relikvija procesija ėjo iki Švč. Trejybės cerkvės, vienas schizmatikas knygrišys savo dirbtuvėlėje sėdėdamas piktžodžiavo prieš šventybes, šaipydamasis iš katalikiško pamaldumo, ir paprastais kaulais šventąsias relikvijas vadino, už tai tuojau Dievo bausmę patyrė, nes visas skausmų buvo apimtas ir nešamas namo pajuodo ir žado neteko, o po kiek valandų, negalėjęs nei nuodėmių išpažinti, nei jokio kito krikščioniško akto atlikti, tą pačią dieną ne kaip pavyzdys, bet kaip pabauginimas kitiems gyvenimą pabaigė 90. Juozapato Kuncevičiaus kūno atvežimas į Vilnių 1667 m., be abejonės, stipriai darė įtaką kankinio kulto plėtrai. Po vienuolikos metų 1678 m. gegužės 26 dieną Vilniaus bazilijonai savo metropolito vardu prašė Vilniaus kapitulą leisti jiems per Žolines surengti procesiją su stebuklingu Dievo Motinos atvaizdu nuo savo cerkvės iki katedros, vietoj Išganytojo cerkvės, kaip iki tol buvo, dėkingumo ženklan už katedros procesiją šv. 87 Ibid., [113 stebuklas]. 88 Ibid. 89 Ibid., [114 stebuklas] 90 Korona zlota..., [117 stebuklas]. Juozapato dieną" 91. Vadinasi, buvo susiformavusi tam tikra palaimintojo kankinio lapkričio 12-osios procesijos tradicija 92. Kaip atrodė tokia procesija, šiandien galime tik įsivaizduoti skaitydami apie analogiškos procesijos, palydinčios pal. Juozapato Kuncevičiaus relikvijas į Vitebsko katedrą, aprašymą: Bazilijonų vienuoliai [ėjo] su šv. Bazilijaus atvaizdu, o metropolitas, vilkintis pontifikaliniais drabužiais tarp vaivadijos didikų su fundatoriumi Oginskiu [...] nešė po baldakimu relikvijas" 93. Relikvijorius ir jame glūdinti spinduliuojanti" šventenybė - svarbiausia procesijos dalis, jos prasminis, patį šventojo kūną reprezentuojantis centras. Iškilmingas ir pagarbus relikvijos demonstravimas ir nešimas iš vienos miesto šventovės į kitą buvo svarbi šventojo globėjo priminimo, savita jo dangiškojo triumfo inscenizavimo bendruomeninės maldos ir asmeninės malonės patyrimo proga 94. Juozapato Kuncevičiaus garbei skirtos procesijos priminė ir pačią pirmąją hagiografiniuose šaltiniuose aprašomą procesiją, kai Dauguvos upe laivu atplukdytas kankinio kūnas buvo nešamas į Polocko katedrą: [...] kai išnešė jo kūną iš laivo, suėjo didelė galybė žmonių, visokiausio rango, amžiaus turtingumo; visi graudžiai verkė pritardami vėjui. Prieš šv. kankinio kūną buvo nešami jo kankinystės įrankiai: ašutiniai marškiniai, akmenys ir virvė, su kuria buvo tampomas jo kūnas po gatves ir buvo surištas nuskandinimui". 91 Kurczewski, Jan, Kościół zamkowy czyli katedra wileńska w jej dziejowym, liturgicznym, architektonicznym i ekonomicznym rozwoju, Wilno, 1910, p. 230. 92 Jan Kurczewski, Biskupstwo Wileńskie: od jego założenia aż do dni obecnych, zawierające dzieje i prace biskupów i duchowieństwa djecezji wileńskiej, oraz wykaz kościołów, klasztorów, szkól i zakładów dobroczynnych i społecznych, Wilno: nakładem i drukiem Józefa Zawadzkiego, Wilno, 1912, p. 163. 93 Cit. iš: Dorota Wereda, op. cit., p. 91-92. 94 it.: Jean Delumeau, Skrzydła anioła. Poczucie bezpieczeństwa w duchowości człowieka Zachodu w dawnych czasach. Przełożyła Agnieszka Kurys. Warszawa: Oficyna Wydawnicza Volumen, 1998, p. 90-180. 95 [Fabian Birkowski], op. cit., p. 25-26; Šis epizodas aprašomas ir 140

KANKINIO ATVAIZDAI IR RELIKVIJOS. VILNIAUS RELIKVIJORIUS Juozapato Kuncevičiaus atvaizdų XVII a. būta ne tik bažnyčiose, bet ir privačiose rūmų ar namų erdvėse. Pavyzdžiui, viename iš 1635 m. skelbtų ir 1643 m. Urbono VIII aprobuotų stebuklų aprašymų pasakojama: Kunigaikštis Jurgis Čartoriskis, įvairių ligų, karščiavimų iškankintas, dideliu galvos, krūtinės, išorės ir vidinių kūno dalių skausmu skundėsi [...] ir jau dėl savo gyvenimo suabejojęs, pagal papratimą savo krikščioniškuosius namus peržegnojo, paskutinį savo gyvenimo momentą nusiėmė žiedus ir jau norėjo apsiversti ant kito šono; ir besiversdamas [...] virš savęs pamatė kabantį palaimintojo Juozapato Kuncevičiaus atvaizdą, prisiminė, kiek daug gerų darbų jis buvo žmonėms padaręs, pažadėjo votum aplankydamas jo kapą ir pradėjo prašyti jo pagalbos [...] patyrė didelį palengvėjimą ir atgavo pirminę sveikatą 96. Įdomu, kad jau 1635 m. Čartoriskio namuose kabėjęs Juozapato Kuncevičiaus atvaizdas, pasitarnavo kaip akivaizdus priminimas aplankyti kankinio kapą - šventybės buvimo ir malonių gavimo vietą. Aukso karūnoje" aprašytas taip pat ankstyvas - Vilniuje palaimintojo kankinio relikvijų dėka karalienės Cecilijos Renatos patirtas stebuklas. Šviesiausioji Lenkijos karalienė [dėl dažno jodinėjimo?] taip dažnai sirgusi, kad vos proto nepraradusi, dėl to karalienės nuodėmklausys jėzuitas Tenofas 97 pavedęs ligonę palaimintojo kankinio relikvijų globai ir jo relikviją jai po Joachimo Morochovskio Reliacijoje", ir Sušos biografijoje. 96 Korona zlota... [75 stebuklas] 97 Tenofas greičiausiai būsiąs Grigalius Schönhoffas (1596-1667) jėzuitas, Vilniaus akademijos rektorius, scholastinės teologijos ir pamokslavimo meno dėstytojas, karališkosios šeimos nuodėmklausys. Cecilija Renata Habsburgaitė (1611-1643) buvo jėzuitų globėja, Varšuvos jėzuitų bažnyčioje fundavusi prabangų savo globėjos Šv. Cecilijos altorių, įdomu, kad šioje bažnyčioje 1642 m. Grigalius Schönhoffas įsteigė Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo broliją, pramintą karališkąja. pagalve padėjęs, tuomet karalienė, išpažintį atlikusi ir visus sakramentus pagal katalikų papročius priėmusi, geriau pasijuto 98. Visa tai įvyko dar iki 1642 m. kankinio beatifikacijos, vadinasi, dar nepaskelbto palaimintuoju vyskupo relikvijos buvo paplitusios ir naudojamos gydymo, atvertimo, dvasios stiprinimo tikslais. Po 1642 m. kankinio kūnas buvo išstatytas viešam gerbimui Polocko katedroje, o netrukus pradėtas ir oficialiai dalyti: 1651 m. Vilniaus vyskupo Jurgio Tiškevičiaus reliacijoje minima Vilniaus katedroje esanti šv. Juozapato pėdos relikvija". 1677 m. naujai pastatydintai Vitebsko katedrai paskirta rankos be plaštakos ir pirštų iki alkūnės" relikvija, dėželėje fundatoriaus Adomo Pranciškaus Kisieliaus rūpesčiu brangenybėmis išpuošta 100. Relikvijoms XVIII a. pradžioje dingus, pakartotinai palaimintojo kūno dalelių į Vitebską siųsta 1715 m. ir 1739-1740 m. 101 Dar viena Vilniaus katedroje buvusi Juozapato relikvija - dešinės rankos pirštas - dovanota Vilniaus vyskupui Konstantinui Bžostovskiui kaip dėkingumo ženklas už unijos interesų palaikymą Šiaurės karo metu 102. Kankinio relikvijų turėjo ir Vilniaus bazilijonai. 1814 m. vizitacijos akte aprašomas altoriuje esantis kankinio paveikslas ir ant jo pakabintas didokas sidabrinis paauksuotas relikvijorius, apie dvidešimčia akmenėlių nusagstytas. Apačioje karstelio pavidalo relikvijorius sidabrinis su stiklu" 103. Mūsų laikus pasiekęs šv. Juozapato Kuncevičiaus relikvijorius buvo užmūrytas šoninėje katedros sienoje 1939 m., atrastas 1985 m. ir įtrauktas į Lietuvos dailės muziejaus rinkinius 104 [4,5 U.]. Tačiau pati šv. Juozapato 98 Ibid., [97 stebuklas]. 99 Liudas Jovaiša, Šventųjų relikvijos ir jų gerbimas Lietuvoje (1387-1655)" in: Šventieji vyrai, šventosios moterys. Šventųjų gerbimas LDKXV-XVII a., Vilnius: Aidai, 2005, p. 204. 100 Dorota Wereda, op. cit., p. 91. įoi Ibid., p. 91-92. юг Ibid., p. 92. 103 Inwentarz cerkwi i klasztoru XX Bazylianów wileńskich... roku 1814, VUB A-4900. Cit. iš: Vladas Drėma, Vilniaus bažnyčios, p. 1017. 104 Invent, nr. L-97; Apd Sf-108. 141

4. Šv. Juozapato Kuncevičiaus relikvijorius. Vilnius, 1705-1712 m. Repr.: Skarbiec katedry Wileńskiej..., kat. 41, p. 180 Reliquary of St. Josaphat Kuntsevych. Vilnius, 1705-1712. Repr.: Skarbiec katedry Wileńskiej..., cat. 41, p. 180 5. Šv. Juozapato Kuncevičiaus relikvijorius. Vilnius, 1705-1712 m. Repr.: Skarbiec katedry Wileńskiej..., kat. 41, p. 181 Reliquary of St. Josaphat Kuntsevych. Vilnius, 1705-1712. Repr.: Skarbiec katedry Wileńskiej..., cat. 41, p. 181 piršto relikvija 105 1987 m. ruošiant relikvijorių eksponuoti Lietuvos dailės muziejaus parodoje buvo išimta 106. Ji, kaip ir daugelis kitų šventųjų relikvijų, greičiausiai yra tiesiog pradanginta, ir nežinia, kas už tai turėtų atsakyti. Relikvijorius Vilniaus katedros inventoriuje pirmąkart paminėtas 1712 m. kaip porinis su kankinės mergelės Klementinos relikvijoriumi 107. Tai 36, 2 x 25 cm sarkofago formos relikvijorius su keturiomis suploto rutulio formos kojelėmis ties kampais ir angelų laikoma unitų arkivyskupo mitra ant viršaus 108. Tokia dirbinio kompozicija, kai relikvija 105 Vilniaus katedros lobyno" kataloge, įvardijama tiesiog kaulo relikvija". 106 Skarbiec katedry Wileńskiej, Zamek Królewski w Warszawie, 2008, Kat. 41, p. 181. 107 Ibid., p. 180. 108 Relikvijorius aprašytas Vydo Dolinsko knygoje: Lietuvos sakralinė dailė IV. Auksakalystė. Pirmoji knyga: kolekcijos. Sudarė Jolita Liškevičienė, Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 2006, kat. XV. 33, p. 258. yra įdėta į sarkofago formos skrynelę, o ant jos viršaus įkomponuota šventojo socialinį-religinį statusą reprezentuojanti insignija, buvo plačiai paplitusi Europoje. Pavyzdžiui, Pedro de Villafranca y Malagono Pilypo IV laidotuvių proga išleistoje emblemų knygoje pavaizduotas labai panašių proporcijų sarkofagas su karūna ant viršaus 109 [6 ii.]. Kompoziciniu požiūriu artimas Lovičo Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų koleginei bažnyčiai priklausantis šv. Viktorijos relikvijorius, kurio viršutinė dalis buvo sukurta 1625 m., o apatinė 1651 m. 110. Čia, kaip ir šv. Juozapato relikvijoriuje, ant dėželės viršaus angelai 109 Steven N. Orso, Art and Death at the Spanish Habsburg Court. The Royal Exequies for Philip IV. University of Missouri Press, Columbia, 1989, p. 158. 110 Michał Gradowski, Magdalena Pielas, Katalog zlotnictwa. W zbiorze dokumentacji specjalistycznej Krajowego Ośrodka Badań i Dokumentacji Zabytków w Warszawie, cz. 1, Warszawa: Krajowy Ośrodek Badań i Dokumentacji Zabytków, 2006, nr kat. 311/5. P-433.il. 9*- 142

г-егшл STETIIVKT ППМВПДСПО ivo 6. Pedro de Villafranca y Malajon, Hieroglyph 17. Iš kn.: Steven N. Orso, Art and Death at the Spanish Habsburg Court. The Royal Exequies for Philip IV. University of Missouri Press, Columbia, 1989 Pedro de Villafranca у Malajon, Hieroglyph 17. From: Steven N. Orso, Art and Death at the Spanish Habsburg Court. The Royal Executes for Philip IV. University of Missouri Press, Columbia, 1989 7. Šv. Viktorijos relikvijorius. Łowicz, Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia. Repr.: Michał Gradowski, Magdalena Pielas, Katalog zlotnictwa..., nr kat. 311/5, p. 433, il. 92 Reliquary of St. Victoria. Łowicz, Church of the Assumption. Repr.: Michał Gradowski, Magdalena Pielas, Katalog zlotnictwa..., no cat. 311/5, p. 433, il. 92 laiko stiklinę sferą su mergelę kankinę simboliškai reprezentuojančiu vainiku [7 ii.]. Analizuojant vilnietiškąjį kankinio piršto relikvijai skirtą relikvijorių, galima išskirti dvi prasmines plastines dalis arba kompozicinius tarpsnius: sarkofagą ir ant jo viršaus esančią skulptūrinę kompoziciją. Išgaubtas relikvijoriaus sarkofago korpuso abiejose pusėse yra reikšminiai segmentai: tai akanto lapų ornamentikos ir rokailio rėmo apjuostas reljefinis palaimintojo Juozapato Kuncevičiaus atvaizdas, o iš kitos - (simetriškai reljefiniam atvaizdui) buvęs langelis, pro kurį galima buvo pažvelgti į relikvijoriaus turinį: šventojo relikviją. Reikia pastebėti, jog pats reljefinis atvaizdas sukurtas pagal grafinį provaizdį, pasirodžiusį pirmiausia Jokūbo Sušos 1665 m. biografijoje 111 [8 ii.], vėliau Mlodzianowskio 1671 m. emblemų knygoje 112 ir 1673 m. - Stanislovo Kosinskio ir Izaoko Dominyko Malinows- 111 [Jokūbas Suša], Cursus vitae... 112 [Andriejus Mlodzianovskis], Suppetiae militares ex divis Polonae Lituanaeque gentis tutelaribus, пес non sanctis militibus scriptae et... Dno Michaeli Рас... oblatae. [B. m. d., 1671]. 143

"BußAmegtnuibfouit ijiuantaļ Mitri Pthchtm, Maduitfanmnc Vidbfo f то*- t tono. 8. Palaimintojo Juozapato Kuncevičiaus atvaizdas. Iš: [Jokūbas Suša], Cursus..., 1665. Image of the Saint Josaphat Kuntsevych. From: [Jakob Susza], Cursus..., 1665. kio parengtoje Aukso karūnoje" 113. Tai pusiaufigūris atvaizdas, kuriame šventasis vaizduojamas su kirviu galvoje, sukryžiavęs ant krūtinės rankas maldai. Šis meistriškas brandaus baroko auksakalystės dirbinys, pasižymintis itin subtilia reljefų kalyba" 114, Vilniaus katedros inventoriuose dažniausiai įvardijamas kaip Augsburgo darbo" kūrinys, pagal analogiją priskiriamas Gdansko meistro Natanielio Šliaubico (Nathanael Schlaubitz) autorystei 115. Jis buvo sukurtas vizualiai reprezentuoti šventąjį ir jo relikvijas, jo fizinį natūrinį kūną. Sarkofago formos relikvijoriuje šventojo kūnui atstovavo kitoje karstelio pusėje pro langelį matoma relikvija. Horizontalaus ovalo formos reljefinių vainikų supamą langelį tarsi atveria" iš abiejų šonų simetriškai pavaizduoti angelėliai. Kankinio ir angelų dangiškosios draugijos" motyvas jau kiek kita forma atsikartoja ir viršutinėje relikvijoriaus dalyje. Čia skulptūrinės angelų figūrėlės laiko arkivyskupo mitrą - vieningos Rytų ir Vakarų Bažnyčios, paties arkivyskupo ir jo kankiniškos mirties nuo smūgio į galvą simbolį. Tai amžinąjį asmens dėmenį įvaizdinanti relikvijoriaus dalis, kurios turininę priklausomybę šiai vainikuojančiai sakraliajai sričiai išreiškia ne tik simbolinė plastika, bet ir medžiaga, nes angelų figūrėlės ir mitros paviršius buvo paauksuoti 116. Triumfuojančio amžinybėje kankinio ir vyskupo reprezentacija kadaise slėpė gamtiškojo jo kūno likutį: tokia relikvijoriaus ir relikvijos sambūvio struktūra ne tik įkūnija dvejopą kūno koncepciją, bet ir gali būti interpretuojama kaip tam tikras šventojo suvokimo ir jo vizualaus fizinio reprezentavimo modelis. Tad dvejopa kankinio kūno samprata gali būti atpažįstama ne tik relikvijas ir jų istoriją verbalizuojančiuose kankinio kulto šaltiniuose, bet ir tas relikvijas tiesiogiai apipavidalinančiuose (įvaizdinančiuose) paminkluose. Laikino ir amžino, faktinio ir simbolinio kūno koncepcija, raiški ir tekstų ir ikonografinių analogijų rekonstruojamo neišlikusio Polocko sarkofago ir mus pasiekusio Vilniaus katedros relikvijoriaus struktūrose. Gauta 2011-02-11 113 Korona złota... 114 Ibid. 115 Vydas Dolinskas, op. cit., p. 258-259; Skarbiec..., p. 181. 116 Ant relikvijoriaus paviršiaus yra išlikę auksavimo žymių (Vydas Dolinskas, op. cit., p. 258). 144

ŠALTINIAI Zebranie Dni kalendariów notowanych własna ręką praca }. O. Xiazecia Jmci Karola Stanisława Radziwiłła podkanclerza, a potem kanclerza WWX Lif. AGAD Arch. Radziwiłłów Dz. VI, II-79 [Birkowski, Fabian], Głos krwie B. Iozaphata Kunczewica, Archiepiskopa Połockiego. Także B. lana Sarkandra, Męczennika Morawskiego; y Obrazu Bransbergskiego. Przy tym Osš. Obrazach, iâko mâia bydźszanowane. Kazanie Czworo. Przez X. Fabiana Birkowskiego, Doktora Theologâ, z Zakonu Kaznodzieyskiego, Dominika świętego. Z dozwoleniem Starszych. W Krakowie, W drukarni Andzieia Piotrkowczyka Typogr: J. K. M. Roku Pańskiego 1629, p. 5-33. Dokumenty Soborów Powszechnych. Tekst łaciński i polski (1511-1870). Lateran V. Trydent. Watykan I, t. 4. Układ i opracowanie ks. Arkadiusz Baron, ks. Henryk Pietras SJ, Kraków: Wydawnictwo WAM, 2005. Inwentarz cerkwi i klasztoru XX Bazylianów wileńskich... roku 1814, VUB A-4900. Cit. iš: Vladas Drėma, Vilniaus bažnyčios, p. 1017. [Kojelavičius, Albertas Vijūkas], Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės globėjai": in: Lietuvos istorijos įvairenybės, t. 2, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004, p. 21-59. [Kojalavičius, Albertas Vijūkas], Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vietos, garsėjančios stebuklų malone": in: Lietuvos istorijos įvairenybės, t. 2, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004, p. 60-91. Korona złota nad głowę zranioną b. т. Iozaphata Kuncewicza arcybiskupa połockiego Zakonu s. Bazylego... drogiemi kamieńmi cudów co przednieyszych y dobrodzieystw Boskich sadzona a od iednego kapłana Zakonu Kaznodzieyskiegoprovinciej Ruskiey. Na wieczny znak wdzęcznosci za doznaną w rożnych okazyach Tediz B. M. protekcią z łacińskiego iezyka polskim obiašniona, y do druku podana. W Wilnie: w Drukarni S. Troycy WW. 00. Bazylianów, 1673. [Kosinskis Stanislovas], Żywoty męczeństwo b. Jozafata biskupa у męczennika szeroko zebrane przez... Teraz dla pospolitego wiernych zbudowania krótko do druku dane przez iednego kapłana teyże Societatis. W Wilnie: [Druk. Akad. Soc. Jesu], 1665. [Mlodzianovskis, Andriejus], Icônes Symbolicae vitae et mortis b. Josaphat martyris archiepiscopi Polocensis... Viln[ae]: Typ. Acad. Soc. Jesu, 1675. [Mlodzianovskis, Andriejus], Suppetiae militares ex divis Polonae Lituanaeque gentis tutelaribus, nec non sanctis militibus scriptae et... Dno Michaeli Рас... oblatae. [B. m. d., 1671]. [Morochowski, Joachim], Relacia o zamordowaniu okrutnym, у osobliwey Świątobliwości w Bodze Wielebnego Oyca Iozaphata Kuncewicza Archiepiskopa Połockiego krotko d prawdziwie opisana, W Zamościu, 1624. [Moscickis, Mikolojus], Nauka o świętych Reliqviach, y о Odpustach. Wszyskim prawdziwym Krześcianom do czytania у wiedzienia / bardzo potrzebna", in: Elementarczyk, Kraków, 1626. Pieśni na cześć św. Jozafata arcybiskupa połockiego ułożone przez Tymoteusza Szczurowskiego, Rzym, 1867. [Sapiega, Jonas Frydrichas], Monumenta Antiquitatum Marianarum In Imagine Vetustistima Vulgo Gregoriana, a S. Augustino Romano depicta integrrimae Virginis Deiparae de Gvadalupe Codnensis Augusta Origine & devoto Cultu Fidelium Gloriosissimae Laureatis Martyrum Variormq, Coelitum; <...>, Typis Coli: Regij Varsav: Soc Jesu, 1721. [Suša Jokūbas], Cursus vitae, et certamen martyrii b. Iosaphat Kvncevicii archiepiscopi Polocen[sis], episcopi Vitepscenļsis] [et] Miscislavien[sis]... [Асе] Saulus et Paulus Ruthenae Unionis... [Асе] Rosa autumnalis... Romae: ex Typographia Varesij, 1665. Šv. Kazimiero gyvenimo ir kulto istorijos šaltiniai. Ser. Fontes ecclesiastici historiae Lithuaniae, t. 3, sudare, vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė Mintautas Čiurinskas. Vilnius: Aidai, 2003. LITERATŪRA Brad S. Gregory, Salvation at Stake. Christian Martyrdom in Ealy modern Europe. Harvard University Press, Cabridge, Massachusetts, and London, 1999. Brown Peter, Šventųjų kultas. Jo atsiradimas ir vaidmuo lotyniškoje krikščionybėje. Iš anglų k. vertė Rasa Balčikonytė, Vilnius: aidai, 1999. Čiurinskas Mintautas, XVII a. unitų literatūros bruožai: biografiniai kūriniai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje" in: Senoji Lietuvos literatūra, t. 26, p. 183-211. Čiurinskas Mintautas, Bažnytinė unija kaip Baroko fenomenas ir biografinės literatūros kontekstai", in: Senoji Lietuvos literatūra, t. 24,2007, p. 131-160. Delumeau Jean, Skrzydła anioła. Poczucie bezpieczeństwa w duchowości człowieka Zachodu w dawnych czasach. Przełożyła Agnieszka Kuryś. Warszwa: Oficina Wydawnicza Volumen, 1998. Dolinskas Vydas, Vilniaus katedros lobyno auksakalystės dirbinių kolekcija, in: Lietuvos sakralinė dailė XI-XX a. pradžia, t. IV (auksakalystė XIII-XX a., Pirmoji knyga, Kolekcijos, red. Jolita Liškevičienė, Vilnius, 2006, p. 258-259. Druga Aleksy, Regestra listów metropolity unickiego Leona Kiszki do Ks. Stanisława Radziwiłła, kanclerza W. Ks. Litewskiego, jego żony (1705-1728)" in: Ateneum Wileńskie. Czasopismo naukowe, poświęcone badaniom przeslpsci ziem Wielkiego Wielkiego. Litewskiego. Rocznik X., red. Bolesław Wilanowski, Wilno: Wydawnictwo wydziału III towarzystwa przyjaciół nauk w Wilnie, 1935, p. 225-235. Jovaiša Liudas, Šventųjų relikvijos ir jų gerbimas Lietuvoje (1387-1655)" in: Šventieji vyrai, šventosios moterys. Šventųjų gerbimas LDKXV-XVII a., Vilnius: Aidai, 2005, p. 185-228. Gradowsk, Michał, Pielas Magdalena, Katalog złotnictwa. W zbiorze dokumentacji specjalistycznej Krajowego Ośrodka Badań i Dokumentacji zabytków w Warszawie, cz. i, Warszawa: Krajowy Ośrodek Badań i Dokumentacji Zabytków, 2006. Kantorowicz Ernst H Dwa ciała króla. Studium ze średniowiecznej teologii politycznej.zjfįzyka angielskiego tłumaczył Maciej Michalski i Adam Krawiec, Warszawa: Wydawnictwo naukowe PWN, 2007. 145