VILNIAUS ŠV. PETRO IR POVILO BAŽNYČIOS IKONOGRAFIJA

Transkrypt

1 ACTĄ ACADEMIAE ARTIUM. VILNENSIS / VILNIAUS ŠV. PETRO IR POVILO BAŽNYČIOS IKONOGRAFIJA Sigita Samuolienė VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS, KAUNAS Šv. Petro ir Povilo bažnyčia Vilniuje yra tipiškas XVII a. II pusės pastatas Lietuvos Didžiojoje Kunigaištystėje tiek savo topografine padėtimi, tiek architektūriniu sumanymu. Jos statybos iniciatoriumi buvo LDK etmonas, Vilniaus vaivada Mykolas Kazimieras Pacas, kuriam talkino vienuoliai Laterano kanauninkai augustinai. Jų ordinui priklausė ši bažnyčia, kuri pastatyta m. pagal italų architektų Giovanni (Jan) Zaor, atvykusio iš Krokuvos, ir Fernando da Lucca projektus [KulpavičiusA.]. Bažnyčios dekoravimui buvo pakviesti komaskų 1 stiuko meistrai Giovanni Marija Gaili di Rovio ir Piętro Perti di Muggio. Bažnyčios ikonografija sulaukė daugelio tyrinėtojų dėmesio tiek ankstesniais, tiek dabartiniais laikais. Įvairiomis koncepcijomis idėjinį bažnyčios turinį stengėsi atskleisti tyrėjai I. Sledzewskis, J. Grinius ir J. Orda [Orda J.; Sledzewskis P.]. Pirmieji du autoriai siužetų įvairovę mato psalmėse, šlovinančiose Viešpatį Dievą, pabrėžiant šv. Augustino asmens reikšmę. Platesnis ir įvairiapusiškesnis aiškinimas randamas Ordos traktavime. Jis pirmasis atkreipė dėmesį į M. K. Paco patronus, tarp jų ir į šv. Petrą, nežinodamas, kad šis šventasis buvo paties Paco globėjas, tai išryškėja iš jo testamento. Tyrinėtojai S. Samalavičius ir I. Vaišvilaitė taip pat rašė apie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios ikonografiją. S. Samalavičiaus iškelta Taikos ir karo tema ne visiškai atspindi bažnyčios, kaip religijos šventovės, paskirtį [Samalavičius A., Samalavičius S., p ]. Iš Paco testamento išryškė- 1 Komaskais vadinami stiuko meistrai, kilę iš Lombardijos, Tičino vietovių, esančių tarp Komos ir Lugano ežerų. Žr.: Beard G. Stucco and Decorative Plastework in Europe. London, ja, kad pats jis buvo idėjinės programos autoriumi, nes prašė savo giminių (jis buvo viengungis) užbaigti nebaigtus altorius, kurių ikonografijos autoriumi jis buvo. Iki šiol niekas neįvertino komaskų, atvykusių iš Lombardijos, indėlio į bažnyčios ikonografiją, o tai neabejotinai prisidėjo prie jos sukūrimo. Tai rodo nemažai scenų, kuriose pavaizduoti Lombardijos šventieji - šv. Fidelis, nužudytas ir palaidotas Komo mieste, ir šv. Viktoras Milanietis. Kai kurios scenos įtakotos Berninio ir komaskų idėjų Romos ar Lombardijos bažnyčiose. Mūsų bažnyčios programai didelės įtakos turėjo Italijos ir Lenkijos XVII a. pirmosios pusės garsių paminklų idėjos tai Šv. Petro ir Povilo bažnyčia Krokuvoje (XVII a. pirmoji pusė), Žygimanto III koplyčia Vavelyje (XVI a.), Šv. Petro altorius jo vardo bažnyčioje Romoje ( ) ir II Gesu (XVI a.) dekoro ikonografija. Šv. Petro ir Povilo bažnyčia yra lotyniško kryžiaus plano, kuris užpildytas šoninėmis navomis ir zakristijomis iki stačiakampio. Šoninės navos susideda iš keturių koplyčių, kurios sujungtos su centrine nava, transeptu su dviem altoriais. Navų susikirtimo centre iškyla didingas kupolas, kuris kartu su žibintu - pagrindinis akcentas tiek interjere, tiek eksterjere. Tokio pobūdžio barokinėse bažnyčiose pagrindiniai ikonografijos akcentai sukaupti apsidėje, kupole ir centriniame altoriuje. Šiuo metu atkurti ikonografinį vaizdą sunku be pagrindinio akcento centrinio altoriaus, apie kurį sužinota iš 1766 m. inventoriaus ir kuris buvo parduotas į Daugų bažnyčią (šiuo metu Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje yra XIX a. pradžioje sukurtas P. Smuglevičiaus paveikslas ir K. Jelskio keturios skulptūros,). Senasis altorius buvo medinis, dažytas ir paauksuotas, dviaukš- 35

2 tis, po 12 skulptūrų kiekvienoje eilėje 12 apaštalų, ir 12 įvairių tautybių tipų, primenančių idėjine II Gesu programa su 16 tautų atstovų iš tų misijų, kuriose pabuvojo jėzuitai. Idėjinės programos kulminaciniu momentu Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje tapo Įvairių pasaulio tautų pagarba Viešpačiui Dievui. Tai patvirtina presbiterijos apsidėje, virš altoriaus įkomponuoti trys bareljefai su svarbiausiomis šventųjų Petro ir Povilo gyvenimo scenomis. Analogiškas sprendimas yra ir Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje Krokuvoje, tik ten parinktos skirtingos temos [MałkiewiczA., p. 7]. Šv. Petro ir Povilo susitikimas" Krokuvos bažnyčioje buvo pakeistas Raktų perdavimu", kuris puošia ir Šv. Petro bazilikos Romoje altorių. Šių abiejų scenų panašumas neabejotinas. Viduramžiais šis siužetas nebuvo populiarus, kol renesanse jo neišgarsino Donatello ( ). Šalia šio siužeto apsidėje dar patalpinti du reljefai Apaštalo Petro pašaukimas" ir Sauliaus atsivertimas". Iš visų skirtų Povilui scenų išrinkta ta, kuri atitinka jėzuitų mokymo pagrindą nuodėmių atleidimą. Visi kiti presbiterijos siužetai padeda atskleisti eucharistijos esme - nuodėmių atleidimą irkomunija. Presbiterijos skliaute yra reljefas, simbolizuojantis komunija Kristus Emause". Šalia jo patalpinti plokšti reljefiniai Romos popiežiaus Klemenso IV, prie kurio buvo pradėta bažnyčios statyba ( m.), ir Inokentijaus VI, prie kurio statyba buvo baigta (1684 m.), atvaizdai. Kitų popiežių paveikslai išdėstyti bažnyčios skliaute. Šalia šių siužetų pagrindine vietą altoriaus erdvėje užima XVII a. pr. Romos Šv. Petro bažnyčios altoriaus L. Berninio idėjinė programa, kuri kontrreformacijoje tapo Triumfuojančios Bažnyčios (taip popiežiai Romoje vadino šį periodą katalikybės istorijoje) simboliu. Apsidėje virš trijų minėtų scenų pavaizduotas šv. Dvasios simbolis spinduliuojantis balandis ir du putti, laikantys pirmojo popiežiaus šv. Petro atributus tiarą ir raktus bei užrašą. Kupolo būgne pavaizduoti keturi Bažnyčios tėvai - šventieji Jeronimas, Ambraziejus, Augustinas bei Grigalius Didysis, kurie kaip stulpai palaikė popiežiaus bažnyčios aktyviąją teologiją šv. Petro sostą. Ypatingai svarbia idėjinėje bažnyčios programoje tampa kupolo būgne esanti šv. Augustino figūra, kuri patalpinta taip, kad vienintelė iš visų bažnyčios tėvų stebima tik įėjus į prieangį. Jei bažnyčios tėvai pirmą kartą įvykdė tikėjimo ir žmogiško pažinimo susijungimą, tai Dievo žodžio skelbėjais tapo keturi evangelistai, patalpinti kupolo burėse, žemesniame hierarchijos laip- /. Л'г. Apolonija S\'L'niiĮJiį Mergelių / M. Sakalausko nuotrauka 36

3 P "", _......

4 telyje negu bažnyčios tėvai, pavaizduoti debesyse su savo atributais. Kupolo ir altorinės dalies ikonografinę programą užbaigia presbiterijos nišose patalpintos Kristaus Šeimos ir šv. Jono Krištytojo figūros, iš kurių išsiskiria Prisikėlęs Kristus, idėjine prasme susijęs su kupolo viršuje įkomponuotu Dievo Tėvo atvaizdu. Prisikėlusio Kristaus atvaizdas išreiškia dvasinę pergalę prieš fiziologinę mirtį, kurią prieangyje simbolizuoja skeletas. Per portalą patenkama į neaukštą dviejų jonėninių kolonų flankuojamą prieangį, kuris nuolat skendi prieblandoje. Jame, be skeleto, yra Kristupo Paco patronas - Šv. Kristupas su mažučiu Kristumi (Vilniaus herbas). Prieangyje taip pat pavaizduota scena, kuri pagal tradiciją visada komponuojama vakarinėje dalyje Paskutinis teismas". Šioje scenoje pavaizduoti įvairūs demonai, velniai, kitatikiai, laisvo elgesio moterys, o liunetėje Dievas, emocingai grasinantis nusidėjėliams, apsuptas angelų ir putti. Kairėje prieangio pusėje yra krikštykla su Kristaus krikštu", o skliauto dešinėje, ties skeletu su dalgiu, šermenų patalpa, kurios skliaute yra Piloto teismas", nuo kurio prasideda Kristaus kančių kelias, randantis savo vietą viename transepto altorių. Tarp jų yra ir, lenkų tyrinėtojo M. Valio nuomone (jis remiasi P. Sledzewskio rankraščiu), P. Perti autoportretas [Wallis M., p. 126]. Transepto altorių puošia reljefas Penkios Kristaus Kančios", apsuptas angelų ir putti. Komaskų meistrai sugebėjo atlikti tik transepto skliauto reljefus, kuriuose vaizduojami putti su Kristaus kankinimo įrankiais (kryžius, vinys, kopėčios, plaktukas, ietis, kempinė), patalpintais kartušuose. Paskliautėje yra pagrindinės Kristaus kančių scenos - Kryžiaus nešimas" ir Golgota". Prieš šį altorių transepte patalpintas Maloningos Dievo Motinos altorius, kurio tema po švedų tvano" tapo ypač populiari, kaip ir kiti Marijos atvaizdai. XVII a. pasirodė 400 stebuklingų ikonų ir Marijos kultas buvo plačiai naudojamas įvairiose bažnyčiose. Altoriaus siužete pavaizduota šv. Joanos de Kostumi vizija. Ši šventoji XV a. gyveno Italijoje mažame mieste, kuriame plito maras. Vieną kartą besimelsdama ji pamatė Dievo Motiną, kuri laužė strėles, sakydama, kad Dievo pyktis bus sulaužytas, kaip šios strėlės, jei miestelio žmonės tris dienas melsis už savo nuodėmes, o ketvirtąją suruoš procesiją. Marija laužanti strėles pavaizduota altoriuje, o šv. Joanos vizija atpasakota vienoje paskliautėje, kai kitoje 3. Š\: Jokūbas Vyresnysis {centrinės navos niša). M.Sakalausko nuotrauka _Jt. 38

5 pavaizduota istorinė tema, susijusi su Jurgiu Tiškevičiumi, kuris 1652 m. padovanojo bažnyčiai iš Italijos pargabentą stebuklingą Faensos Dievo Motinos kopiją. Virš altoriaus skliaute parodytos pagrindinės Dievo Motinos gyvenimo scenos. Jos išdėstytos tokia tvarka, kad Marijos susitikimas su Elžbieta" atsidūrė centre, kaip svarbiausias epizodas, skelbiantis Mesijo atėjimą. Reljefai apsupti lelijų ir rožių vainikais, o aplink putti su įvairiais instrumentais, šlovinantys Mariją. Transeptas kertasi su centrine nava, plane sudarydamas lotyniška kryžių. Centrinės navos skliaute, kaip buvo minėta, yra freskos su popiežių atvaizdais ir šv. Petro gyvenimo scenomis, taip pat angelai ir putti, sudarantys dangiškąją sferą. Ant centrinės navos arkų patalpintos alegorijos, vaizduojančios moterų figūras su atributais ir laikančias evangelinius palaiminimų tekstus. Dailininkai atvaizdavo palaiminimus ne tokia tvarka kaip evangelijoje, bet tokia, kuri artimesnė šoninių koplyčių tematikai. Šios alegorinės figūros su įvairia teologinių (meilės, tikėjimo, vilties) ir moralinių (teisingumo, išmintingumo, miclaširdiškumo bei susivaldymo) temų atributais. Jų emociniai veidai veda nuo natūros ir formos vyravimo į dvasios ir emocijų pergale. Centrinės navos šoninėse sienose patalpinti dvylika apaštalų ir scenos su Romos šventaisiais (nes Pacai ši miestą laikė savo kilimo vieta) iš pirmųjų krikščionių istorijos, jų kankinių mirtimi ir nemirtingumu. Čia ir riterių patronas šv. Sebastijonas, šventieji riteriai Jurgis ir Martynas, šv. Lionginas su Romos kariauna, šv. Mauricijus su Tėbų legionu, jau minėtas Komo šventasis Fidelijus ir Milano šventasis Viktoras. XVII a. labai populiarūs tapo vadinami šeimos šventieji". Pacų sakraliniuose pastatuose iškeltos šv. Magdalenos de Pači, šv. Kristupo ir šv. Petro asmenybės. Tačiau Mykolas Pacas, kaip nevedęs ir bevaikis katalikas, daug dėmesio šalia jų skiria Kristaus riteriams ir Šv. Augustinui, kuriems paskirtos dvi iš koplyčių. Iš centrinės navos patenkama į Riterių koplyčią, kurios skliaute pavaizduotas šv. Martinjonas su riterio rūbais ant žirgo, rankose laikantis skydą su Kristaus atvaizdu. Jis buvo šv. Petro apkrikštytas kalėjime ir vėliau padėjo jam ir šv. Povilui pabėgti. Idealaus krikščioniško kario atvaizdas tapo vienu iš populiariausių XVII a. literatūroje ir buvo vadinamas teisingumo riteriu" arba Kristaus riteriu" (taip save vadino I. Lojolą). XVII a. viduryje paplito alegorinių 4. P. Perti, D. M. daili. Šv. Augustino koplvčios fragmentas. Pulti su drapiruotėmis. M.Sakalausko nuotraukų portretu, vaizduojančiu krikščioniškus karius", kurii buvo taip artimi Paco asmenybei. Jį galėjo įkvėpti gra viūra Šv. Žygimanto III apoteozė", sukurta 1611 m kur šalia dorybių ir putti buvo riterių atvaizdai. Ant šios koplyčios arkų pavaizduoti keturi riteria kuriu asmenybės vienu ar kitu būdu susiję su šventųj Petro ir Povilo asmenybėmis Teodoras, Mauricijų: Mauras ir Florijonas, o paskliautėsc atsiranda scene iš istorinių įvykių, kurie šlovina šv. Kazimierą ( Stebul las prie Dauguvos") ir šv. Vaclovą ( Vaclovo ir Bole: lovo dvikova").

6 б. Putti. M.Sakalausko nuotrauka t 41

7 driadės. Šie reljefai savo siužetais primena šv. Žygimanto Vavelyje analogiškus personažus, kurie, lenkų menotyrininko S. Mosakowskio nuomone, išreiškia pergalę prieš reformacija [Mosakowski S., p. 165]. Atskirą grupę figūrinių reljefų koplyčiose sudaro atlantų ir kariatidžių figūros, tarp kurių matome ir mitologines būtybes (tritonus), ir šėtono bei genijų su sparnais pavaizdavimus. Bažnyčios ornamentika padeda ikonografiniam vaizdui, dažnai simbolizuotai paryškindama vienus ar kitus siužeto motyvus. Šv. Petro ir Povilo bažnyčios ikonografija yra gerai apgalvotas, vientisas kūrinys, prie jos sukūrimo prisidėjo Mykolas Kazimieras Pacas, augustinų vienuolyno vienuoliai ir Lombardijos komaskai. Savita ikonografinę programą papildė ir originali meninė stilinė išraiška barokas su manierizmo elementais. LITERATŪRA Kulpavičius A. Der Barock in der Sakralbauten Litauens Jh. Darmstadt, MałkicwiczA. Kościół swięntych Piotra i Pawła w Krakowie. Kraków, Mosakowski S. Sztuka jako świadectwo czasu. Warszawa, 1984 Orda J. Symbolika rzeźb kościoła śv. Piotra i Pawia w Wilnie // Alma Mater Vilnensis, 1933, zeszyt 11. SamalavičiusA., Samalavičius S. Antakalnio bažnyčios mįslė // Kultūros barai. 1991, Nr. 2, p Sledzewskis P. Ikonografinės kompozicijos tcatrališkumas Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje Antakalnyje // Naujoji Romuva, 1940, Nr. l -2, p Wallis M. Autoportrety artistów polskich. Warszawa,