BAJORIŠKO AŠ" RETORIKA XVII a. LIETUVOS DIDŽIOJOJE KUNIGAIKŠTYSTĖJE: IŠKALBA, KŪNAS, SCENA

ACTĄ ACADEMIAEARTIUM VILNENSIS 24 / 2002 Artūras Tereškinas Vytauto Didžiojo universitetas BAJORIŠKO AŠ" RETORIKA XVII a. LIETUVOS DIDŽIOJOJE KUNIGAIKŠTYSTĖJE: IŠKALBA, KŪNAS, SCENA Lenkijos ir Lietuvos karaliaus Jono III Sobieskio 1685 m. įsakyme, skirtame neseniai nobilituotiems asmenims, skelbiama: Bajoriškumo ženklas, vienintelis dorybės atpildas, yra taip didžiai vertinamas visame pasaulyje, kad jo reikia siekti ne tingumu, niekšiškais poelgiais ar atsitiktinumu, bet riteriškais darbais, krauju ir net aukojant savo pačių gyvybę"'. Apibrėždamas bajoriškumą, Lietuvos politinis teoretikas Andrius Volanas (1530-1610) parafrazavo Ciceroną ir Aristotelį: Taigi, Aristotelis tvirtina, kad esminis bajoriškumo pagrindas yra dviejų dalykų - dorybės ir turto - sąjunga. O, pasak Cicerono, šlovingi asmenys privalo būti deramai gerbiami kitų ne tiek dėl jų aukštos kilmės, kiek dėl jų darbų" 2. Viename iš savo pamokslų pamokslininkas yra palyginęs bajoriškumą su auksu ir perlais: Garbingi aukšto gymio žmonės yra brangesni nei auksas, perlai ar brangakmeniai... Taigi savo įvairiomis dorybėmis tarsi ryškiais spinduliais didžiavyriai rodo [kitiems] žmonėms, kaip garbingai elgtis ir veikti" 3. Dar 1 2 3 1685 r. Универсал короля Яна 111-го об обязанностях военной службы для шляхты познейшего произхождеши // Акты, издаваемые Виленьскою комиссиею для разбора древних актов. Т. 4. Вильно, 1897, с. 199. Wolan A. De übertäte politica sive civili libellus lectu non indignus. Cracoviae, 1572. Pirmas lenkiškas leidimas buvo pavadintas O wolności rzeczvpospolilej albo szlacheckiej (išvertė S. Dubingowiczms) ir išspausdintas Krokuvoje 1606. Cit. iš: Filozofia i myśl społeczna XVI wieku. Warszawa, 1978, s. 342, 347. Grącki A. Kazanie na pogrzebie <...> Zophiey z Mielca Chodkiewiczowey <...>. Wilno, 1619, n. pag. 171

kitas oratorius teigė, kad kilmingą asmenį galima atpažinti pagal tai, kokius rūbus jis vilki ir kokius ginklus nešioja 4. Visuose šiuose ir daugelyje panašių XVII a. tekstų pabrėžiama, kad bajoro identitetas buvo lemiamas ne vien tik kraujo ir turto, bet ir susijęs su sudėtingu savo įvaizdžio, socialinio vaizdinio ir gyvenimo būdo traktavimu. Bajorą apibrėžė kultūrinės praktikos, prie kurios jis prisidėjo, o asmenybę išreiškė jo elgesys Jr.. išvaizda. Pasak istoriko Zenono E. Kohuto, studijuodami bet kokį elitą privalome atsižvelgti į dvi esmines dimensijas: jo statusą (prestižą ir garbę, priklausančius nuo visuomeninės padėties) ir galią, kuri įgyjama užimant tam tikrus postus ir kontroliuojant valstybines institucijas ir turtą 5. Lenkijos ir Lietuvos socialinės bei politinės istorijos tyrinėtojai yra skyrę nemažai dėmesio šioms bajorų visuomenės dimensijoms. Apibrėždami bajoriją kaip savo egzistenciją įsisąmoninusią grupę su tomis pačiomis teisėmis, privilegijomis ir pareigomis, istorikai yra analizavę bajorijos statuso, galios ir turto problematiką 6. Savo nedidelėje studijoje Andrzejus Zajączkowskis parodė, kad XVI ir XVII a. bajorijos luomas, susiskirstęs i daugybę klasių (nuo magnatų iki subaudžiavintos šlėktos (szlachta zagonowa), sudarė apie 10% Respublikos gyventojų. Pasak lenkų tyrinėtojo, kaip luomas bajorija stengėsi laikytis atokiai nuo kitų visuomenės sluoksnių, paisydama tik savo interesų ir dominuodama virš kitų sluoksnių 7. Nemažai mokslininkų tyrinėjo Lenkijos ir Lietuvos kultūrą 8. Be socialinių, ekonominių ir politinių aspektų, istorikai yra analizavę bajorų luomo kultūrą, jų specifinį gy- 4 Janou'icz W. Zloty połów na rzekach y wodach śmiertelności świata tego. albo Kazanie na pogrzebie <...> Elżbiety Stachowskiey Karęzyney <...>. Wilno, 1665, s. C2. 5 Koluit E. Z. Problems in Studying the Post-Khmelnytsky Ukrainian Elite (1650s to 1830s) // Rethinking Ukrainian History. Edmonton, 1981, p. 103-119. 6 Zajączkowski A. Główne elementy kultury szlacheckiej w Polsce: ideologia a struktury społeczne. Wrocław, 1961; Maciszewski J. Szlachta Polska i jej państwo. Warszawa, 1986; Czapliński W. O Polsce siedemnastowiecznej. Warszawa, 1966; Grodziski S. Obywatelstwo w szlacheckiej Rzeczypospolitej. Kraków, 1963; Chlapowski AT. Elita senatorsko-dygnitarska Korony za czasów Zygmunta III i Władysława IV. Warszawa, 1996; Czapliński W. Magnateria polska jako warstwa społeczna. Toruń, 1974. I Zajączkowski A. Główne elementy kultury szlacheckiej w Polsce: ideologia a struktury społeczne. Wrocław, 1961, s. 36-37. II 172 Yra nemažai studijų, skirtų politiniams lenkų bajorijos aspektams. Žr.: Wyczański A. venimo būdą, bajorų požiūrį į mokslą ir išsilavinimą bei jų raštingumą. Šiose studijose pasinaudota gausia archyvine medžiaga, tarp jų memuarais ir dienoraščiais, darbais, apibūdinančiais edukacinę sistemą, studentų, studijavusių Vakarų Europos universitetuose, sąrašais ir privačių bibliotekų katalogais 9. Tokie bajorijos gyvenimo aspektai kaip menų patronavimas, karinė tarnyba ar laisvalaikio pramogos taip pat nemažai tyrinėti 10. Daug mažiau aptariama bajorų asmeninio identiteto retorika ir įvai- _rūs retoriniai elgesio modeliai: savęs diskursyvinis konstravimas, bajoro laikysenos ir raiškos svarba bei savo įvaizdžio formavimas. Savimone grįsto elgesio problema liko istorinės ir antropologinės literatūros paraštėse 11. Dar mažiau apie tai kalbėta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kontekste 12. Polska Rzeczą Pospolita Szlachecka: 1454-1764. Warszawa, 1991; Opaliński E. Kultura polityczna szlachty polskiej w latach 1587-1652. Warszawa, 1995; Borucki M. Sejmy i sejmiki szlacheckie. Warszawa, 1972; Sucheni-Grabowska A.. Dybkowska A. Tradycje polityczne dawnej Polski. Warszawa, 1993; lloldvs S. Praktika parlamentarna za panowania Władysława IV Wazy. Wrocław, 1991; Gierowski J. A. Dzieje kultury politycznej w Polsce. Warszawa, 1977 ir kt. Daug mažiau parašyta apie LDK bajoriją. Iš esminių studijų minėtinos: Wisner H. Najjaśniejsza Rzeczpospolita: Szkice z dziejów Polski szlacheckiej. Warszawa, 1978; Wisner H. Unia: Sceny z przeszłości Polski i Litwy. Warszawa, 1988; Wisner H. Wielkie Księstwo Litewskie-Korona Polska-Rzeczpospolita // Przegląd Historyczny 67, 1976, s. 575-590; Avižonis K.. Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais. Kaunas, 1940; Lappo I. Lietuva ir Lenkija po 1569 m. Liublino unijos. Kaunas, 1932. 4 Bogucka M. Staropolskie obyczaje w XVI-XVII wieku. Warszawa, 1994; Tazbir J. Polska XVII wieku. Warszawa, 1969; fhnatowicz I. Społeczeństwo polskie od X do XX wieku. Warszawa, 1988. Tazbir J. Kultura szlachecka w Polsce. Warszawa, 1978. 10 Czapliński W. O Polsce siedemnastowiecznej. Warszawa, 1966; Czapliński W., Długosz J. Życie codzienne magnaterii polskiej w XVII wieku. Warszawa, 1976; Bystroń J. S. Dzieje obyczajów w dawnej Polsce: Wiek XVI-XVIII. T. 2. Warszawa, I960; Tazbir J. Kultura polskiego baroku. Warszawa, 1986; Łoziński W. Życie polskie w dawnych wiekach. Warszawa, 1937. " Šios problemos buvo paliktos literatūros istorikams. Žr.: Hemas Cz. Barok. Warszawa, 1976; Sajkowski A. Barok. Warszawa, 1972; Lebedys J. Senoji lietuvių literatūra. Vilnius, 1977. 12 Lietuvos bajorų aš" problematika analizuojama Dariaus Kuolio studijoje, žr.: Kuolys D Asmuo, tauta, valstybė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinėje literatūroje. Vilnius, 1992, p. 130-171. 173

Šiame straipsnyje ir bus nagrinėjami priimtini Lietuvos bajorijos elgesio standartai, normatyvinės noblesse charakteristikos, kūno kontrolė, parodantys jos statusą. Mėginsime apibūdinti esmines normas, diskursus ir įvaizdžius, kuriais bajorai buvo apibrėžiami. Analizuodami retoriką, kuri konstravo bajorą kaip asmenį, mes aptarsime, kaip skirtingi rašytojai kūrė save kaip individus, priklausančius bajorų bendruomenei. Kaip bajoras privalėjo atrodyti ir elgtis siekdamas pateikti visuomenei tinkamą savo įvaizdį? Kokių normų jis turėjo paisyti norėdamas būti tikru" bajoru? Kokie luomo reikalavimai ir lūkesčiai konstravo Lietuvos bajoro,,aš"? Kaip asmuo buvo verčiamas suvokti save atsižvelgdamas į egzistuojančią retoriką, į savęs pateikimo ir vaidinimo problematiką? B rėždami bajorijos savivokos trajektorijas, telksimės ties taisyklėmis, pagal kurias buvo konstruojamas bajoriškas individas. Mūsų tikslas - pademonstruoti sudėtingas, nevienareikšmes to, kas buvo vadinama Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajoru, determinantes. Analizuojami tekstai - memuarai, dienoraščiai, oracijos, seimų ir seimelių instrukcijos, karališki įsakai - pateikia neblogos medžiagos apie tai, kokie bajoriškumo idealai ir normos egzistavo anuometinėje visuomenėje 13. Apibrėždami savęs pateikimo strategijas, būdingas bajorijai, mes tyrinėsime iš pirmo žvilgsnio trivialias praktikas ir lingvistines formules, kurios buvo svarbios Lietuvos bajorams ir gali padėti tyrinėtojui rekonstruoti anuometines kultūros taisykles ir normas 14. 174 13 Reikia pabrėžti, kad šiame straipsnyje neaptariama lyčių problematika. Čia analizuojamas tik vyriškas aš", be to, kolektyviniai suvokiniai ir požiūriai, o ne socialinė ir politinė realybė. 14 Apie įvairiu rūšių komunikacinius įvykius, tokius, kaip kalbėjimas, rašymas, mandagumas, įžeidimai, oficialūs ir neoficialūs ritualai žr: Burkę P The Historical Anthropology of Early Modern Italy: Essays on Perception and Communication. Cambridge, 1987, p. 21. Rašymas kaip viešas savęs pateikimas Kartu su oraliniais savęs pateikimo būdais (oracijos, seimų ir seimelių kalbos) rašytinis žodis taip pat buvo svarbus Lietuvos bajorų gyvenimuose. Raštų įvairovė - memuarai, politiniai pamfletai, dienoraščiai, autobiografijos, užrašų knygutės arba silvae rerum, laiškai - tarsi parodo, kad į viešumą orientuotas asmuo buvo nusiteikęs ir savo vidinio aš" sklaidai. Žinia, negalima neigti, kad kalbėjimas buvo taip pat svarbus. Bajorą apibūdino jo iškalbos gabumai. Iškalba suvokta kaip vyriška dorybė, svarbiausia viešų vaidinimų arenoje. Ji padėjo patvirtinti patrauklų savęs įvaizdį. Kad bajoras turįs būti įsisąmoninęs iškalbos galią, pastebėjo Albrechtas S. Radvila (1593-1656) savo memuaruose. Juose jis peikė bajorą, kuris, užuot išmokęs iškalbos meno, skleidė tik nevykusį ir bejėgį žodžių srautą' 3. Sociabilumo praktikos, būtinos Lietuvos bajoro identitetui, reikalavo ištobulinti iškalbos meną. Būtų galima teigti, kad kalba apskritai buvo instrumentas, kuriantis demonstratyvę bajoro asmenybę: gera iškalba ir sugebėjimas rašyti sudarė viešo ir asmeninio gyvenimo, socialinių ir politinių žaidimų dalį 16. Privatūs ir vieši pokalbiai, kalbos seimuose ir seimeliuose, politiniai pamfletai, autobiografiniai raštai buvo savęs įamžinimo ir pateikimo priemonė. Kaip pamokslininkas teigė pamoksle, skirtame Simeono Samuelio Liubartoviciaus Sanguskos mirčiai, mirusiojo dorybės glūdėjo ne tikjo karde, bet ir jo liežuvyje (jis buvęs ir geras karys, ir puikus oratorius) 17. Taigi retorika buvo labai reikšminga bajorui. Kai kurie Lietuvos bajorai ėmėsi rašyti memuarus, autobiografijas, dienoraščius ir asmeninius laiškus, kurių itin gausu nuo XVI a. pabaigos iki XVII a. pabaigos. Vieni asmenys mėgino konceptualizuoti ir įvertinti savo 15 Radziwiłł A. S. Pamiętnik o dziejach w Polsce. T. 1. Warszawa, 1980, s. 161. Albrechto Radvilos dienoraštis-memuarai buvo parašyti 1632-1655 metais. 16 Apie kalbos galią aristokratiškoje kultūroje žr.: Elias N. The Court Society. Oxford, 1983, p. 105-106. "Mßkrski tlączel A. Pogonią żałobna <...> pana Symeona Samuela Lubartowicza Sanguszka, <...> u grobu zastanowiona. <...>. Wilno, 1639, n. pag. 175

gyvenimą dienoraščiuose ir prisiminimuose, kiti stengėsi išaukštinti save autobiografijose (toks yra Bogušas Radvila (1620-1669) 18. Daugeliu atvejų XVII a. moralistai gyrė intensyvų bajorų asmeninį gyvenimą, aprašytą jų dienoraščiuose. Aleksandro Hilarijaus Polubinskio (1626-1679) dienoraštis, rastas po jo mirties, rodė, kaip detaliai velionis fiksavęs kiekvieną savo gyvenimo įvykį: šiame dienoraštyje Polubinskis įrašė savo paties ranka, ką jis darė tam tikrą dieną, mėnesį ir metus, kaip jis elgėsi su kuo nors, kokių pramogų ir reikalų turėjo, kur ir su kuo kalbėjosi. Iš šito visko galima suvokti, kad jis nuolat kruopščiai ir rūpestingai analizavo savo sąžinę..." 19. Trumpai tariant, save įsisąmoninęs subjektas, vartojęs rašymą kaip savęs reflektavimo ir savikontrolės būdą, buvo tobulo bajoro pavyzdys. Pasak Jonathano Dewaldo, rašymas skatino tani tikrą [bajorų] gyvenimo viziją" 20. Tokie kultūriniai žanrai kaip memuarai, autobiografijos ir dienoraščiai, buvę savęs suvokimo ir reprezentavimo priemone, pabrėžia vis stiprėjantį individualumo suvokimą 21. XVII a. Lietuvos bajorai kalbėjo apie rašymą laisvalaikiu kaip apie gijimo ar terapijos procesą. Albrechtui Radvilai, nusivylusiam lenkų senatorių, kurie labiau rūpinęsi tuo, kaip padidinti savo asmeninį turtą, o ne kaip laikytis įsipareigojimų, priimtų kartu su priesaika", egoizmu, rašymas tapo terapija ir užuovėja nuo viešumos rūpesčių: Negalėdamas ištverti skausmo, norėjau jį palengvinti vaistais - rašymu laisvalaikiu" 22. Radvila apibūdino rašymą kaip būdą atsiskirti nuo kolektyvinių gniaužtų ir leisti savo mintims laisvai rutuliotis. Po pusės amžiaus kitas Lietuvos bajoras tapatino 18 Radziwill B. Autobiografia. Warszawa, 1979. B. Radvilos autobiografija buvo parašyta 1666 m. 19 Glinojecki K. Rozmiar troiaki laski marszalkowskiey <...> Alexandra Hilarego Połubińskiego <...>. Vilnae, 1681, n. pag. 20 Dewald J. Aristocratic Experience and the Origins of Modern Culture. Berkeley, 1993, p. 174. 21 22 176 Apie raštingumo, skaitymo ir rašymo reikšmę XVI-XVI1I amžiais žr.: Partyka J. Rękopisy dworu szlacheckiego doby staropolskiej. Warszawa, 1995; Dziechcińska H. Kultura literacka w Polsce XV1-XVII w. Warszawa, 1994. Radziwill A. S. Pamiętnik o dziejach w Polsce. T. 1. Warszawa, 1980, s. 427. skaitymą, rašymą, medžioklę ir rūpinimąsi savo asmeninėmis valdomis su atsiskyrėlio" gyvenimu arba tanąuam solitarius 23. Tačiau rašymas tam tikromis situacijomis buvo pavojingas: pavyzdžiui, asmeniška Bogušo Radvilos ir daugelio kitų korespondencija sulaikyta, perimta ir panaudota prieš juos 24. Iš atsiskyrėlio minčių mes sužinome, pasak oratoriaus, tikrus individo motyvus ir troškimus, kadangi tas, kuris rašo, atsakingas tik savo paties sąžinei ir neturi apsimetinėti. Iš Povilo Sapiegos (1565-1635) pamokslininkas sužinojęs apie šio asmens vidinį pasaulį ir pasiryžimą tarnauti tėvynei: Aš gerai supratau [jo troškimą garbingai tarnauti savo šaliai] iš jo paties žodžių, įrašytų dienoraštyje: Tais metais Jo Didenybe Karalius, mano Šviesusis Ponas apdovanojo mane vicekanclerio postu; Dievas tepadeda, aš užimsiu šias pareigas sąžiningai [dirbdamas] Respublikos gerovei. [Šie] žodžiai buvo parašyti ne savigyrai, nes nebuvo kam girtis; nebuvo jie parašyti ir kam nors kitam, nes [Sapiega] nenorėjo niekam pasirodyti; tai buvo jo tyra sąžinė, kuri privertė parašyti [šiuos žodžius]" 25. Pasak kalbėtojo, kuris pavadino vieną savo pamokslo dalį Kaip jis [Sapiega] suvedinėjo sąskaitas su savo sąžine", Sapiegos sąžinė, o ne politiniai išskaičiavimai lėmė tokias jo pastabas dienoraštyje. Deja, pamokslininkas neįžvelgė rašymo ir savęs pateikimo ryšio, apie kurį dauguma rašančių žinojo, svarbos. Savęs įvaizdžio kaip apskaičiuotos retorinės strategijos kūrimas liko šio pamokslininko nepastebėtas. 23 Zawis:a K. Pamiętniki Krzysztofa Zawiszy, woiewody Mińskiego <...>. Warszawa, 1862, s. 155. 24 Žr. įvadą kn.: Radziwiłł B. Autobiografia. Warszawa, 1979, p. 48. Leonas Sapiega prašė Kristupo Radvilos sudeginti jo laišką, parašytą nuoširdžiai ir nieko neslepiant, žr: Do księcia Krzysztofa Radziwiłła, Podkanclerzego naówczas i hetmana poln. W. K. Lit. [1585 m. kovo 12 d.] // Archiwum Domu Radziwiłłów / Scriptores rerum Polonicarum. T. 8. Kraków, 1885. s. 179. 25 Korona M. Krzyż strzalisty oświecionego domostwa <...> Sapiehów, abo Kazanie żałobne przy pogrzebieniu ciała <...> Pawła Sapiehi <...>. Wilno, 1635, n. pag. 177

Net ir asmeniniuose užrašuose, skirtuose šeimai bei draugams ir labai retai spausdinamuose, buvo pripažįstama save pabrėžiančios ir aukštinančios retorikos svarba. Lietuvos bajoras Jonas Cedrovskis (1617-1688), dienoraštyje fiksavęs savo paties gyvenimo detales ir įvykius, norėjo pademonstruoti savo vaikams, kad jis garbingai tarnavęs savo vaivadijai ir tėvynei 26. Panašiai ir Kristupas Zaviša (1666 - apie 1721) teigė savo memuarus rašęs, kad palikuonys jį prisimintų" 27. Šios rūšies asmeninių raštų tikslas buvo įamžinti savo garbingus darbus ir perduoti šeimos laimėjimus iš kartos į kartą. Tikėta, kad iš šių raštų ateinančios kartos galės pasimokyti dorybių ir elgesio normų 28. Vadinasi, rašytojai buvo neblogai įsisąmoninę tai, kad reikėjo tinkamai pateikti save ir šeimą visuomenei. Rašytinis žodis panašiai vartotas ir viešoje Lenkijos ir Lietuvos sferoje. Raštu buvo stengiamasi labai teigiamai pateikti save ir savo šeimą visuomenei. Savęs propagavimas ir egzaltacija kaip įsisąmonintos retorinės formos buvo parankios siekiant pagerinti bajoro politinį statusą. Pasirengę manipuliuoti savo įvaizdžiu, bajorai nesidrovėdami vartojo sąmoningus prasimanymus apie savo šeimų istoriją ir išpūstus politinius teiginius apie savo vaidmenį anuometiniuose įvykiuose. Jokia retorinė amunicija nebuvo besaikė teisinant save karaliaus ir visuomenės akyse. Kristupas Radvila (1585-1640) laiške karaliui Zigmantui III, kuris buvo nepalankus šiam didikui, pristatė save kaip siekiantį visuomenės gerovės. Radvila argumentavo, kad jis priėmęs etmono titulą tiktai dėl to, kad galėtų tarnauti Jo Didenybei Karaliui ne namie, bet [karo] lauke, ne būdamas tingus, bet triūsdamas, ne vien tik žodžiais, bet [aukodamas] savo paties sveikatą <...>" 29. Didikas tęsė: Tikras ir nepalenkiamas kiekvieno asmens liudi- 26 przyfroį /Į )wa pamiętniki z XVII wieku: Jana Cedrowskiego i Jana Floriana Drobysza Tuszyńskiego. Wrocław, 1954, s. 15. 27 Zawisza K. Pamiętniki Krzysztofa Zawiszy, woiewody Mińskiego <...>. Warszawa, 1862, s. 1. Apie rašymo ateinančioms kartoms reikšmę žr.: Dewald J. Aristocratic Experience and the Origins of Modern Culture. Berkeley, 1993, s. 188-189. Hetman polny litewski, do Króla Imci, Słuck, dnia 8 maja 1621 roku // Krzysztof Radziwiłł, Księcia Krzysztofa Radziwiłła, hetmana polnego Wielkiego Księstwa Litewskiego, sprawy wojenne i polityczne. 1621-1632. Paris, 1859, s. 6. 29 178 ninkas yra jo paties sąžinė". O jo sąžinė neleidusi jam tęsti karo, kuris butų galėjęs pakenkti karaliui ir visai šaliai 30. Bogušas Radvila buvo surinkęs medžiagą apie save į tam tikrą vadovą, kuris turėjo būti panaudotas rašant jo biografiją. Šis vadovas buvo surašytas 1666 m. siekiant tapti Vilniaus vaivada. Vadove atmesti kaltinimai, kad Radvila esąs nekvalifikuotas ir pabrėžiami jo kariniai bei politiniai nuopelnai 31. Šitaip Bogušo Radvilos identitetas buvo paverstas preke, sąmoningai gaminama bendrapiliečiams. Sąmoningai formuojamos asmeninės gyvenimo istorijos buvo skirtos propagandai. XVII a. gale Kazimieras Jonas Sapiega (1642-1720) teigė buvęs nesuterštas jokių nepatriotinių minčių bei veiksmų, o jo reputaciją sugadinę kitų bajorų nedori kėslai. Teisindamasis karaliui ir bajorijai bei atmesdamas kaltinimus, kad jis vedęs svečios šalies kariuomenę į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, įrodinėjo esąs garbingas pilietis 32. Be viešo savęs pateikimo, išaukštinimo bei politinio reabilitavimo rašymas užpildė ir kitą - vidinio gyvenimo spragą. Nors bajorų gyvenimas sukosi apie viešus reikalus, vietos liko ir kontempliuojančiam privačiam asmeniui (persona contemplativa). Mykolas Trizna (m. 1640) buvo viešumos žmogus: be namų rūpesčių jis dažnai užsiimdavo visuomeniniais reikalais", tačiau savo širdyje turėjo slaptą kertelę, kurioje, mąstydamas apie geresnį gyvenimą, atsidėjo Dievui ir savo paties sąžinei" 33. Bajorų domėji- 30 Dyskurs księcia Mci Krzysztofa Radziwiłła o podniesieniu wojny Inflantskiej z Gustawem księciem Sudermańskim, na sejmie Warszawskim królowi IMci i wszystkim stanom koronnym do uważenia na piśmie podany w roku 1624 // Krzysztof Radziwiłł, Księcia Krzysztofa Radziwiłła, hetmana polnego Wielkiego Księstwa Litewskiego, sprawy wojenne i polityczne. 1621-1632. Paris, 1859, s. 489. 31 Žr. įvadą kn.: Radziwil! B. Autobiografia. Warszawa, 1979, p. 100-102. 32 Manifest Bogu, światu y Oyczyznie Przez laśnie Wielmożnego lego Mści Pana Kazimierza lana Hrabi na Bychowie Zasławiu y Dąbrowie Sapiehę Woiewodę Wileńskiego Hetmana W. W. X. L. do Powszechney wiadomości podany roku 1699 // Sapiehowie: Materiały historyczno-genealogiczne i majątkowe. St. Petersburg, 1890 1894, s. 413-414. 33 Łobrzyński J. Trzy skarby, albo Depozyta dla cnot nad złoto droższych nieoszacowane <...> z Mikołajem Tryzną <...>. Wilno, 1640, s. 38. 179

masis rašytine kultūra ir buvo skatinamas noro surasti tą kertelę, asmeninę vietą ar celę, nes žingeidu rasti vidinį aš" ar vietą, kurioje tas aš" buvo įsitvirtinęs. Šitoks požiūris pabrėžia nuoseklų modernaus" individo, kuris mėgina pažinti save reflektuodamas ir tyrinėdamas, raidą. Tokiam aš" buvo būtini sąmoningai rašomi tekstai - autobiografijos, memuarai, dienoraščiai. Remiantis portretų gausa XVII a., taip pat galima daryti prielaida apie vis stiprėjančią Lietuvos bajorijos asmeninę savimonę 34. XVII a. yra vadinamas auksiniu portreto amžiumi 35. Anuomet_portretai pasidarė tiesiog fetišu ir tarp Lietuvos ir Lenkijos didikų, ir tarp smulkiosios šlėktos 36. Ištaigingi drabužiai ir ginklai portretuose pabrėžė aukštą Lietuvos bajorų statusą ir individualią šlovę bei garbingus genealoginius ryšius. Heraldiniais ženklais ir ilgais įrašais, apibūdinančiais vaizduojamą bajorą, buvo siekiama sukurti viešą asmens identitetą tapatinant jį su pirmtakais 37. Portretai pateisino išskirtinę bajorijos vietą; jie personifikavo karo vadų drąsą, aukštų pareigūnų didybę ir aukštos kilmės didikų šlovę, buvo svarbūs kaip tapybiniai monumentai 38. Tačiau portretai ne tik buvo socialinio statuso ar genealoginės priklausomybės ženklas, jie vaizdavo ir daugialypę žmogišką būtybę. Kartu su elementais, pateikiančiais grupines bajorijos charakteristikas (heraldika, ginklai, drabužiai), atskleidžiamos ir individualios, nors kartais ir apibendrintos, tipizuotos, savybės 39. 180 34 Apie Lietuvos portretą žr.: Matušakaitė M. Portretas XVI-XVIII a. Lietuvoje. Vilnius, 1984; Šinkūnaitė L. XVII a. Radvilų portretai. Kaunas, 1993. 35 Татанаева Л. И. Сарматский портрет: из истории польского портрета эпохи барокко. Москва, 1979, с. 3-7. 36 Ten pat, р. 131. Taip pat žr.: Tomkiewici W. Kultura artystyczna // Polska XVII wieku: Państwo, społeczeństwo, kultura. Warszawa, 1969, s. 275-276. 37 Татанаева Л. И. Сарматский портрет: из истории польского портрета зпохи барокко. Москва, 1979, с. 82: 143-144. 38 Ten pat, p. 141. " Tatanaeva teigia, kad XVII a. portretuose neatskleistas asmeninis bajorų gyvenimas. Šitai parodė pasaulio teatro" nuostatą ir su ja susijusias kultūrines konvencijas. Mūsų manymu, pateikiant viešą bajorų įvaizdį (jų išorinį pasaulį"), portretuose buvo vaizduojami ir asmeniniai portretuojamųjų bruožai. Žr:. Ten pat, p. 88. Identitetas kaip introspektyvi saviorientacija ir sėkmingas vaidmenų atlikimas Bajoro savęs vertinimas ir supratimas buvo susijęs su anuomet egzistavusiais oficialiais diskursais apie žmogišką būtybę; savęs pateikimas priklausė nuo tais laikais paplitusių ir madingų pasaulio bei žmogaus suvokimo modelių. Bajorai mąstė apie savo gyvenimą pagal schemą, įsitvirtinusią kultūroje. Nesistengdami totalizuoti egzistencinės saviorientacijos retorikos, apibrėšime dominuojančių konvencijas ir suvokimą, svarbius bajorų savivokai. Galima teigti, kad išsilavinę ir raštingi Lietuvos bajorai buvo linkę klausti panašių klausimų apie žmogiškąją prigimtį ir pasaulį. Rašytojai ir oratoriai svarstė žmogaus vietos pasaulyje ir visatoje problemas. Be to, buvo keliamas ir klausimas apie asmenybės prigimtį ir funkcijas. Kas yra asmuo? Kas lemia žmogaus charakterį? Koks santykis tarp žmogaus vidaus ir išorės? Atsakant į šiuos klausimus, buvo vartojami tokie įvaizdžiai, metaforos ir tropai, kurie padėjo paaiškinti žmogiškąją būtybę ir pasaulį. Individams dažnai darė įtaką klasikiniai autoritetai, konvencinės jų sąvokos ir tropai, apibūdinantys žmogų. Klasikinių autoritetų įtaka raštingai bajorijai tebebuvo stipri: idėjos apie visatą, besiremiančios Aristotelio ir Platono darbais, dar tebesklido Respublikoje 40. Stengtasi suvokti ir konceptualizuoti savo santykį su kosmosu. Rašytojai konstravo žmogiškąją būtybę cituodami Aristotelį, jo visatos modelį ir vartojamą mikro, makro kosmosų koreliaciją. Žmogaus kūnas buvo suvokiamas kaip mikrokosmosas arba miniatiūrinis pasaulis, įkūnijantis makrokosmosą arba didįjį pasaulį: <...> Aristotelis pavadino jį [žmogų] minorem Mitndiim, <...> Platonas teigė, kad žmogus yra Miraculum Mundi; <...> 40 Tazbir J. Szlaki kultury polskiej. Warszawa, 1986, p. 40, 129. Taip pat žr.: Pollak R. Od Renesansu do Baroku, Warszawa. 1969, s. 5-67; Lichański Z. J. Demon Socratis Łukasza Gómickiego. Z dziejów recepcji Platona w Polsce XVI wieku // Łukasz Górnicki i jego czasy. Białystok, 1993, s. 71-84. 181

Tliemistius pripažino, kad žmogus - Bibliotheca animata. Tačiau šitam mažam pasauliui, pasaulio stebuklui ir gyvajai bibliotekai priklauso titulas, suteiktas Senekos: jis yra homo speculum mutabilitatis, fortiinae lusus, spolium temporis" 41. Žmogiškosios būtybės kaip miniatiūrinio kosmoso įvaizdis veikė daugelį bajorų (ne tik teologus ir mokslininkus). Laidotuvių kalboje, skirtoje savo mirusiam sūnui, Kristupas Radvila sakė: Tas, kuris yra pasakąs, kad žmogus - ne kas kita, tik mažas pasaulis, atskleidė mūsų prigimties esmę taip teisingai, kad jokio dailininko, net ir tobulo, ranka, negalėtų šito geriau perteikti.<...> Žvilgtelėkime į tą lengvabūdišką ir kaprizingą didenybę, kuri likimo dėka yra pasaulio vidury. Žmogaus kūno jutimai nėra pastovus, jie nuolat keičiasi stumdami žmogų į visas puses, dėl to stebėtinas dalykas yra tai, kad žmogus, tas mažas pasaulis, kurį taip sunku kontroliuoti, iš tiesų toks svarbus viso pasaulio aparatas" 42. Kaip galima matyti iš cituotų pavyzdžių, visata ir žmogiškoji būtybė susijusios; visatos vyksmas juntamas ne tik politiniame kūne (politiniame pasaulyje), bet ir individo kūne. Intensyvų ryšį tarp žmogaus ir visatos atskleidė ir žmogaus sudedamosios dalys, aiškiai pasiskolintos iš antikos filosofijos. Remiantis Aristotelio tradicija, natūralus pasaulis, sudarytas iš keturių elementų - žemės, vandens, oro ir ugnies - atitiko žmogaus kūną, kuris, kaip buvo manyta, susidėjo iš keturių skysčių: juodosios tulžies, flegmos, kraujo ir geltonosios tulžies (arba cholerinio elemento). Kiekvienas iš šitų skysčių atitiko keturis gamtos pasaulio elementus. Idealiai šie 182 41 Wituński A. R. Przywilej nieśmiertelności <...> Abrahama Woyny, biskupa Wileńskiego, w kościele kathedralnym Wileńskim w dzień pogrzebu ciała iego. <...>. Wilno, 1649, n. pag. 42 Mowa księcia Imci Krzysztofa Radziwiłła, hetmana polnego W. Ks. Litewskiego, na pogrzebie syna Imci pana starosty Żmudskiego, 1632 // Krzysztof Radziwiłł, Księcia Krzysztofa Radziwiłła, hetmana polnego Wielkiego Księstwa Litewskiego, sprawy wojenne i polityczne. 1621-1632. Paris, 1859, s. 605. skysčiai turėjo išlaikyti pusiausvyrą, tačiau vienas paprastai dominuodavo, suteikdamas individui tam tikrą temperamentą ar individualybę. Keturi elementai, sudarantys pasaulį ir žmogų, nuolat kovojo žmogaus kūne 43. Flegma buvo būdinga flegmatiškiems ir apatiškiems žmonėms; juodoji tulžis - depresyviems ir melancholiškiems asmenims; kraujas - linksmiems ir optimistiškiems žmonėms; geltonoji tulžis - ūmiems choleriškiems asmenims. Manyta, kad žmogaus identitetas kilo iš kūne kariaujančių skysčių: Ne mes patys, o Visagalis kūrėjas sukūrė mus tokius. Ponas Dievas nelygiai padalijo keturis elementus, iš kurių sudaryti žmonės. Jis davė daugiau žemės melancholiškiems asmenims, vandens - flegmatikams, oro - linksmiems asmenims, o ugnies - cholerikams. Taigi, labai sunku išlaikyti tą ugnį savyje ir užgesinti ją ilgam laikui, nes ji triukšmingai išsiveržia. Tačiau pamaldus etmonas, nenorėdamas niekam padaryti žalos, gesino šią įgimtą liepsnojančią ugnį Dievo meile. Jis kovojo su savimi ir save nugalėdavo šlovingiau nei priešus" 44. Teigiant, kad žmogaus kūnas yra sistema, valdoma keturių elementų ir skysčių, buvo keliamas žmogiškosios būtybės sudėtingumas. Tačiau sykiu žmogus privalėjo kovoti su savo daugialypiškumu ir balansuoti minėtus elementus, nenorėdamas tapti pavojingai suskilusiu ir susifragmentavusiu. Žmogaus kūnas buvo kovos laukas, kuriame dorybės siekė nugalėti ydas. Vadinasi, žmogiškoji būtybė ne tik atspindėjo kosminę visumą, bet ir nuolat kovojo su savimi 45. Povilas Jonas Sapiega (1609-1665), kaip choleriškas asmuo, pasak kalbėtojo, buvo aktyvus, drąsus, bet sykiu ir užsispyręs, 43 Apie žmogaus kūno ir kosmoso paralelę žr.: Barkan L. Natural Philosophy: The Human Body and the Cosmos // Nature's Work of Art: The Human Body as Image of the World. New Haven, 1975, p. 8-60. 44 Tupik S. Śmierć pańska <...> Pawia lana Sapiehi <...> y <...> Kazimierza Leona Sapiehi <...>. Wilno, 1667, n. pag. 45 Barkan L. Natural Philosophy: The Human Body and the Cosmos // Nature's Work of Art: The Human Body as Image of the World. New Haven, 1975, p. 57. 183

kartais darąs skubotus sprendimus. Todėl jis, padedamas maldos ir dievobaimingumo, turėjęs atsisakyti ugnies dominavimo. Buvo tikima, kad ši nuolatinė kova su savimi parodė žmogaus padėtį pasaulyje, kuriame protas privalėjo įveikti, valdyti ir tvarkyti minėtus ketvertą elementų. Visas žmogaus gyvenimas - tai kova: Žmogaus gyvenimas yra niekas kitas, tik kova šioje žemėje <...>" 46 ; jis privaląs kovoti ne tik su savo tėvynės ir tikėjimo priešais, bet ir su savimi: per visą savo gyvenimą <...> jis kariavo nuolatinį tikrą karą [su savimi]" 47. Mąstyti reiškė perteikti mintis sąsajų, santykių, analogijų tarp žmogaus, gamtos ir kosmoso sferų terminais. Pasaulis buvo sudėtingas panašumų ir atitikmenų audinys, atskleidžiantis paradoksalią žmogiškosios būtybės prigimtį, jo ribotumą (mirtingumą) ir neaprėpiamumą (žmogaus kūnas buvo kosmoso miniatiūra). Viename iš daugybės atitikmenų žmogus buvo tapatinamas su kreivu medžiu", pabrėžiančiu jo bruožus. Parafrazuodamas Platoną, pamokslininkas teigė: Kreivas medis. [Manau], jis [Platonas] norėjo pasakyti, kad žmogus panašus į medį daugeliu aspektų, tiktai žmogus auga atvirkščiai. Skirtingi žmonės randa skirtingų priežasčių vartoti ką tik minėtą [palyginimą]: kai kurie sako, jog žmogus yra vadinamas kreivu medžiu dėl to, kad jis auga aukštyn kojom. Jo galva su plaukais panaši į šaknis, kaklas yra kamienas, o likusios kūno dalys - kaip medis su savo šakelėmis". Tad šitas medis esąs kreivas, kadangi paprastas medis auga iš žemės į dangų, o žmogus - nuo dangaus į žemą. Kiti aiškina šį palyginimą taip: paprastas medis brandina vaisius, o žmonės - tiktai kirmėlės; medžiai iš- 46 47 Korona M. Krzyż strzalisty oświecionego domostwa <...> Sapiehów, abo Kazanie żałobne przy pogrzebieniu ciata <...> Pawia Sapiehi <...>. Wilno, 1635, s. D. Zieleiewicz E. Woyna z słońcem <...> Krzysztofa Odachowskiego, ciwuna Berzyńiaskiego, <...> od synów matki swey zabitego: Na kazaniu pogrzebowym <...>. Wilno, 1663, n. pag. skiria aliejus, žmonės - tik nešvarumus, medžiai skleidžia kvapus, o žmonės tik dvokia. Trečioji kreivo medžio" interpretacija priklauso pačiam šio pamokslo autoriui. Pasak jo, žmogaus siela panaši į medžio šaknis. Kaip šaknys lieka žemėje ir po medžio mirties, taip ir žmogaus siela nueina į dangų po jo mirties ir ten apsigyvena 48. Žmogiškosios būtybės palyginimas su medžiu, sulaukęs tiek daug interpretacijų, atskleidė žmogaus sudėtingumą ir neatspėjamumą. Klasikinių autoritetų vaizdiniai, simboliai, idėjos, kuriais buvo įprasminama žmogaus vieta pasaulyje, netrukdė didėjančiam susidomėjimui individualia tapatybe XVI a. pabaigoje - XVII amžiuje. Nors asmenį lėmė keturių elementų darna kūne, kiekvienas galėjo ne tik nugalėti vieno kokio elemento dominavimą, bet ir perimti tapatybę, priklausančią kitam elementui. Galų gale elementai galėjo kisti. Vadinasi, kiekvienas asmuo potencialiai galėjo pakeisti ištisą žmogiškų bruožų, susiformuojančių iš elementų darnos ar nedarnos kūne, spektrą 49. Optimistiškai buvo tikima, kad žmogus yra išlaisvintas nuo bet kokios prigimties, jo vaidmuo gali kisti, o protėjiškas aš" konstruojamas manipuliuojant išvaizda ir imitacija. Nuorodos į besikeičiančius vaidmenis, pabrėžiančios identiteto problemas, buvo dažnos anuometinėje raštijoje. Žaidimas vaidmenimis - bajoro tapatybės dalis. Asmuo, socialinių ir istorinių išsidėstymų tvarinys, galėjo keistis. Pasaulio kaip scenos ir žmonių kaip aktorių idėja (kad ir kokia banali atrodytų) puikiai perteikė šį požiūrį. Tokie posakiai, kaip šitoje mūsų gyvenimo komedijoje" 50, šitoje mūsų gyvenimo komedijoje mes dažnai prieš savo akis matome įvairiausių spektaklių baisiausiomis spalvomis, gedulingiausiais aktais, tačiau kiekvienas, kuris kada nors gyveno žmogaus 48 Grącki A. Kazanie na pogrzebie <...> Zophiey z Mielca Chodkiewiczowey <...>. Wilno, 1619, p. B-B2. 49 Apie elementinę" psichologiją žr.: Breitenberg M. Fearful Fluidity: Burton's Anatomy of Melancholy // Anxious Masculinity in Early Modern England. Cambridge, 1996, p. 35-68. 50 Bembus M. Wizerun[e]k szlachcica prawdziwego w kazaniu na pogrzebie <...> Andzeia Bobole <...>. Wilno, 1629, s. A3. 184 185

gyvenimą, turi pasirodyti [juose]" 51, begalinis teatras", tuštybės fabula yra vaidinama nuolatiniame teatre" 52, [jis] gyveno labai trumpai tavo hipokritiškame te.atre, o, klastingas pasauli," 53 pabrėžė žmogiškosios būtybės teatriškumą ir apsimetimą. Panašių frazių ir apmąstymų gausu anuometinėje raštijoje. Tai buvo didžiulis pasaulio teatras, kuriame kiekvienas pasirodydavo tik akimirką ir išnykdavo amžiams; gyvenimas buvo pjesė, jame galiojo scenos standartai. Sceninė pasaulėjauta buvo persmelkusi ano laiko mąstymą: visata ir asmuo apibūdinami teatrinėmis sąvokomis 54. Realybė buvo suvokiama kaip fundamentaliai dramatiška. Teologas Vaišnoravičius rašė, kad,,[ž]mogaus gyvenimas panašus į komediją. Žmonės yra aktoriai, o Dievas - komedijos kūrėjas ir režisierius <...>. Trumpai tariant, gyvenimas - tai scena" 55. Aleksas Dubavičius taip pat įvardino Dievą komedijos, vadinamos žmogaus gyvenimu, režisieriumi ir kūrėju. Pamokslininkas teigė, kad tuštybės fabula buvo vaidinama pasaulio teatre 56. Nepaisant to, pasaulio scenoje kiekvienas turėjo parodyti savo kaip aktoriaus talentus, nes, pasak Albrechto S. Radvilos, dangiškasis Stebėtojas stebi ir kritiškai įvertina kiekvieno individualią vaidybą 57. Kaip įprasta theatrum mundi metafora sugestijuoja, vaidinimas ir savęs dramatizavimas buvo svarbesni nei buvimas. Tokioje konceptualioje teatrinėje apsuptyje individo gyvenimas įgavo teatrinių dimensijų: kiekvienas asmuo buvo vaidmens atlikėjas. Net ir XVI, 186 51 Giżycki S. Alchimia w raiu przesadzona z żywą y umarłą śmiercią przed bramami pierwszego y ostatniego dnia <...> Stephana laczynicza <...>. Vünae, 1637. s. B2. ' 2 Dubowicz A. Wyprawienie osoby, którą od Boga wźiat, y na teatrum świata, szcżęśliwie odprawił <...> Janusz Skumin Tyszkiewicz, woiewoda Wileński <...>. Wilno, 1642, s. B. 53 Łącki K. Kwiat zwiędły <...>. Warszawa, 1649, s. 2. 54 Apie teatrišką pasaulėjautą žr.: Greenblatt S. Sir Walter Ralegh: The Renaissance Man and His Roles. New Haven, 1973, p. 24-26. 55 Wojsznarowic: K. J. Orator polytyczny, rożnym aktom pogrzebowym służący, <...>. Wilno, 1644, s. 61. ' 6 Dubowicz A. Wyprawienie osoby, którą od Boga wziął, y na teatrum świata, szczęśliwie odprawił <...> Janusz Skumin Tyszkiewicz, woiewoda Wileński <...>. Wilno, 1642, s. B. 57 Radziwiłł A. S. Pamiętnik o dziejach w Polsce. T. 1. Warszawa, 1980, s. 478. XVII a. Europos aukštuomenės elgesio vadovai buvo iš esmės aktorių vadovai, praktinės instrukcijos visuomenei, kurios nariai beveik visados vaidino scenoje' 08, viešuose susibūrimuose ir pasirodymuose, kolektyviniuose ritualuose ir spektakliuose. Retorinis vaidinimo imperatyvas valdė viešą jų gyvenimą: vaidinimas buvo būdas įtvirtinti ir parodyti save. Savo kalbose ir raštuose bajorai nuolat vartojo paplitusias teatro metaforas, kuriomis apibūdindavo ir individualų, ir politinį gyvenimą 59. Individas galėjo keisti savo personą naudodamas scenos metodus. Publikos akivaizdoje bajoras suvokė, kad jo gyvenimas - teatras, todėl tarp dramatinio pasaulio jausmo ir troškimo tinkamai save pateikti egzistavo nenutrūkstamas ryšys. Kita vertus, savas pateikimo kultūra turėjo savo žodyną ir vaizdyną (pasikartojančios kaukių, teatro, išmonės metaforos, meniškas manipuliavimas išvaizda ir pasirodymo galia), kurie pabrėžė individo savimonę, jo gebėjimą įvertinti save iš šalies. Viešo gyvenimo teatriškumą ir aš" lankstumą puikiai atskleidė Alekso Dubavičiaus pamokslas, pasakytas Jonušo Skumino Tiškevičiaus (1572-1642) paskutiniame gedulingame vadinime". Pamokslininkas apibūdino velionio gyvenimą kaip sėkmingai atliktus vaidmenis: Septyniasdešimt metų tame teatre Jo Malonybė Ponas Jonušas Skuminas Tiškevičius, Vilniaus vaivada, <...> pasigėrėtinai atliko garbingus vaidmenis ne tik karo, bet ir taikos metu. Jais gėrėjosi visa Sarmatija ir, ką aš kalbu, visas pasaulis. [Bet] nelaukta mirtis pašaukė tokį drąsų ir stropų Dievo aktorių, tokį mielą ir brangų komedijos režisierių iš šio teatro (žinoma, sutikus žiūrovams angelams) ir pristatė jį Aukščiausiajai Būtybei <...>" 60. 58 Greenblatt S. Renaissance Self-Fashioning: From More to Shakespeare. Chicago, 1980, p. 162. -' Apie išvaizdos ir savęs pateikimo svarbą Lenkijoje ir Lietuvoje žr.: Bystroń J. S. Dzieje obyczajów w dawnej Polsce: Wiek XVI-XVIII. T. 2. Warszawa, 1960, s. 241-278. 60 Dubcmicz A. Wyprawienie osoby, którą od Boga wziął, y na teatrum świata, szczęśliwie odprawił <...> Janusz Skumin Tyszkiewicz, woiewoda Wileński <...>. Wilno, 1642, s. B2. 187

Jonušas Skuminas Tiškevičius vaidino įvairius vaidmenis skirtingu savo gyvenimo laikotarpiu. Pirmiausia jaunuolio, vėliau - kario vaidmuo: po tinkamai atlikto prologo komedijos autorius [Dievas] suteikėjam kario vaidmenį [ir] liepė auksiniam Tiškevičiui skubėti į ugnį" 61. Senatorius - trečias jo vaidmuo. Kai Dievas nebeturėjo Tiškevičiui daugiau vaidmenų, jis liepė jam palikti sceną. Kruopščiai suvaidinęs pasaulio teatre įvairius vaidmenis, perteikęs įvairius charakterius" 62, Vilniaus vaivada turėjo suvaidinti paskutinį - garbingai mirštančio, gero kataliko, vaidmenį: Nuėjęs į užkulisius, aktorius nusivelka savo kostiumą tam, kad kiti galėtų jį užsivilkti ir įžengti į teatrą; palikdamas teatrą, Vilniaus vaivada palieka viską: Vilniaus vaivados drabužius, savo titulus, turtus tam, kad kiti, apsirengę jo rūbais, galėtų vaidinti toje komedijoje <...> 63 ". Tiškevičius išpildė savo gyvenimo pažadus ir pagaliau Viešpats apnuogino jį, atėmė visus vaidmenis ir kaukes. Bet net ir perkeltas iš gyvenimo scenos į dangų, Vilniaus vaivada toliau vaidins dangiškame teatre: Parodęs, mano maloningieji gedulingieji klausytojai, Jo Malonybės Vilniaus vaivados sėkmę vaidinant visose scenose visus vaidmenis, aš norėčiau, kad jūs jį girtumėte ir pripažintumėte, kad jis vertas aukštesnio teatro" 64. Šis pavyzdys pateikia mums daugybę klausimų, susijusių su aš" asmeniu. Pirma, pamokslas pabrėžia tai, kad aš" yra fluidiškas, sukonstruotas ir galįs prisitaikyti prie bet kokių gyvenimo įvykių. Žmogus - chameleonas (homo chamaeleon), proteiška būtybė. Antra, nors vaidmenų, kuriuos individas gali išbandyti, skaičius yra parenkamas Dievo (ar likimo), buvo tikima, kad ir asmuo turi savikontrolės, savivaldos sugebėjimų. Individas, pasirengęs atlikti Dievo parinktus vaidmenis dorai ir kruopščiai, buvo ne 188 6l Ten pat, p. E. 62 Ten pat, n. pag. 63 Ten pat, p. H. M Ten pat, p. B3. bejėgė marionetė, o talentingas aktorius. Trečia, dažnai vartojamos sąvokos vaidmuo", persona" sugestijavo paslankų, pragmatinį, strateginį vaidmenų atlikimą, kadangi žodis person(a)" kilo iš kaukėto aktoriaus figūros. Bajoras buvo atlikėjas daugybės identitetu žaidime: būti bajoru ir reiškė vaidinti daugybę vaidmenų. Teatrine metaforika bei vaizdija ir buvo dažnai apibrėžiamas subjektas su kaičia tapatybe. Kūnų ir savęs įvaizdžių kalbos Žmogaus likimas panašėjo į spektaklį, kur subjektas nešiojo skirtingų personų kaukes. Savo gyvenimo pjesėje žmogus buvo priverstas prisitaikyti prie skirtingų aplinkybių, keisti kostiumus bei asmenybę ir manipuliuoti išvaizda siekdamas savų tikslų. Teatro ir vaidinimo įvaizdžiai patvirtino sudėtingą kalbos, fizinės išvaizdos ir sociabilumo santykį viešame gyvenime. Ano laiko literatūroje išvaizda buvo labai svarbi, tiesiog būtina siekiant sėkmės. Kaip šio pasaulio nugalėtojai ateina į pasaulio teatrą? į šį klausimą raštininkas atsakė: Visi panašiai, su savo veido individualumu ir apdarų didingumu" 65. Bajoras privalėjo išmanyti savęs pateikimo mechanizmą, kadangi jo paties galia iš dalies priklausė nuo buvimo visų akivaizdoje. Jis buvo atpažįstamas ne tik iš savo ginklų, bet ir iš gestų, kalbos ir drabužių 66. Matyti ir būti matomam - viena iš svarbiausių veiklos formų XVI ir XVII a. Respublikos viešumo kultūroje: bajorų gyvenimas buvo kupinas tokių spektaklių, kaip grumtynės, procesijos, vieši pasisakymai ir kalbos, medžioklės ir šokiai. Visų šių veiklos formų (kad ir kokios trivialios jos atrodytų) dėka bajorai galėjo apibrėžti save pagal savo paties statusą pačiu vizualiausiu būdu. Bajoras konstravo" save vartodamas daugybę 65 Olszewski J. Tryumf przeslawney Akademicy Wileńskiey Societ. lesu, <...>. Vilnae, 1634, s. 113. 66 Janowie: W. Zloty potów na rzekach y wodach śmiertelności świata tego, albo Kazanie na pogrzebie <...> Elżbiety Stachowskiey Karęzyney <...>. Wilno, 1665, s. C2. 189

ženklų, susijusių su jo laikysena, gestais ir elgesiu, o įvaizdis padėjo jam derėtis dėl savo viešo aš" ir nuolat jį iš naujo pcrkonstruoti 67. Svarstant apie žmogiškųjų būtybių prigimtį, telkiamasi ties įvaizdžiais ir jų kūriniu. Kaip Jokūbas Olševskis yra pabrėžęs, žmogus gyvena savo gyvenimą per vaizdinį: Šiame pasaulyje žmogus esąs kaip lenta, ant kurios skirtingi dailininkai piešia savo paveikslus. Ir kadangi pats Dievas yra pripažintas dailininkas ir šio mokslo meistras, jis turi savo paties dailininkėlius kaip šio amato mokinius. [Jo mokiniai] yra Gamta, Fortūna ir Dorybė" 68. Kuriant savo vaizdinį itin svarbus buvo bajoro kūnas. XVI-XVI1 a. aristokratų pasaulis koncentravosi ties kūnu: laikysena, gestais,_ etiketu kaip savikontrolės dalykais. Tam tikri gestai, diskursai apie kūno laikyseną buvo tapatinami su bajoriškumu. Atrodė savaime suprantama, kad, pavyzdžiui, Lietuvos bajoras turėjo elgtis tam tikru būdu ir kad jo elgesys reiškė kilmingą kraują". Savęs pateikimas - bajoro kraujas, garbė ir dorybės - buvo įkūnyti paties asmens ir matomi iš jo elgesio. Bajoriškumo diskursas nebuvo abstrahuotas nuo kūno. Kūnas - nenutrūkstamas socialinio aš" indeksas, vieta, į kurią įrašytos" jo socialinės padėties vertybės. Bajorai pateikė save kaip tam tikrų aukštesnių" jėgų įsikūnijimą; jie režisavo savo viešus vaizdinius per tokius asmeninius atributus, kaip emblemos (herbai ir ginklai), rūbai ir šukuosena, elgesys ir retorika (kreipimosi forma ir formalus diskursas apskritai) 69. Bajoras buvo tai, ką jis reprezentavo; jo kūnas funkcionavo kaip galios spektaklis, kuriame bajoro dorybės atsiskleidė fiziniu vaizdiniu. Šis sistemiškas bajoriškų kūnų įkodavimas socialiniais ir 190 67 Savęs pateikimas kitiems, gero įspūdžio" sukūrimas buvo esminė vienos iš žymiausių Renesanso knygų Baldassare Castiglione Book oj the Courtier (1528) temų. Ši knyga Lenkijos kontekstui buvo pritaikyta Łukaszo Gómickio (1527-1603) ir pavadinta Dworzanin polski. Knyga išspausdinta Krokuvoje 1566 m. Apie Gornickįžr.: Romano Pollako įvadą kn.: Górnicki Ł. Dworzanin polski. Wroclaw, 1954, s. iii-cxxvi. 68 Olszewski J. Kazanie na pogrzebie <...> Eustachego Wołtowicza biscupa Wileńskiego <...>. Wilno, 1630, s. 292." 69 Apie tai žr.: Habermas J. The Structural Transformation of the Public Sphere. Cambridge, 1996, p. 7-8. politiniais ženklais reiškė, kad jie buvo ne tik bajoro identiteto produktas, bet ir vieta, kurioje tas identitetas kuriamas. XVI-XVII a. Europoje plačiai paplito kūniškos analogijos: kūnas buvo dominuojantis simbolis, kuriuo visuomenė konceptualizuojama. Žmogaus kūnas daugybe būdų buvo priemonė suvokti asmens vietą ir kosmose, ir politinėje valstybėje 70. Paralelės tarp vidinių ir išorinių kūno organų dar sykį pabrėžė universalių analogijų tarp visatos ir žmogiškosios būtybės aspektą: Širdžiai patinka akis. [Kai] Palemono paklausė, kas akis buvo, jis atsakė, kad tai buvo langas į širdį, nes to, kas vyksta širdyje, akis negalės paslėpti" 71. Analogija tarp žmogaus kūno ir visuomenės arba valstybės buvo visuotinai priimta ir plačiai vartojama ano laiko retoriniuose resursuose, [vairiausi tekstai, tarp jų pamokslai, oracijos, panegirikos, elgesio vadovai, buvo skirti aprašyti tinkamus, vertinamus bajoro fizinius duomenis. XVI a. viduryje rusenu rašytojas Mikalojus Rėjus (1505-1569) apibūdino skirtingus laikysenos ir manierų tipus, skiriančius vieną socialinį sluoksnį nuo kito: Galima numanyti žmonių požiūrį ir polinkius iš jų elgsenos <...>. Kai kaimietis ar bailys nori ką nors rimtai pasakyti, ką jūs matote? Jis muistosi, timpčioja pirštus, glosto savo barzdą, maivosi, varto akis ir suskaido kiekvieną žodį į tris. Kilmingo žmogaus, priešingai, - protas aiškus, laikysena rami, jis nieko nesigėdija. Todėl jo išvaizda, žodžiai ir elgsena panašūs į erelį, kuris be jokios baimės žiūri tiesiai į saulę, arba į vyriausiąjį kariuomenės vadą, savo kilminga laikysena ir išdidžiu elgesiu įkvepiantį kareivius ir skatinantį juos drąsiems poelgiams" 72. 70 Apie kūno ir politinio gyvenimo analogijas žr.: Hale D.G. The Body Politic: A Political Metaphor in Renaissance English Literature. The Hague, 1957. 71 Olszewski J. Żałoba po śmierci <...> Konstanciey krolowey Polskiey xziezny Litewskiey <...>. Vilnae, 1631, s. 136. 72 Rej M. Zwierciadło. T. 1. Ed. Jan Czubek and Jan Los. Cracow, 1914, s. 75 76. Cit. iš: Bogucka M. Gesture, Ritual and Social Order in Sixteenth- to Eighteenth- Century Poland // A Cultural History of Gesture. Ithaca, 1991. p. 191. 191

Vaikščiojimo maniera, laikysena, gestai, skirtinga kalbėjimo maniera, rašymas ir ritualai, perduodantys tam tikrą informaciją, sykiu parodė arba asmens kilmingumą, arba jo prasčiokiškumą. Pati bajoro laikysena turėjo atverti jo aukštą kilmę ir vyrišką prigimtį. Bajoro elgsena ir fiziniai duomenys buvo siejami su įgimtomis dorybėmis" ir socialiniu pranašumu. Kūnu iš tiesų buvo perduodamas socialinis identitetas, {prasti kūno ir elgesio ženklai gali arba atskleisti, arba slėpti tikrą asmens kilmę. Skirtingi kūno judesiai žymėjo skirtingą socialinį statusą. Šį argumentą buvo išplėtojęs Walerianas Nekanda Trepka (1584/85-1640), kuris savo knygoje Liber chamorum, išleistoje pirmaisiais XVII a. dešimtmečiais, manė, kad dorybė priklausiusi išimtinai nuo aukštos kilmės. Išanalizavęs fizinius šimtų individų atributus, jis mėgino demaskuoti juos kaip netikrus bajorus. Pasak Trepkos, plebėjiškos prigimties žmogaus laikysena, gestai ir kalba visados jį išduos. Pavyzdžiui, Walenty Szymborskis, Liublino raštininkas, buvęs plebėjas, kadangi ir jo sudėjimas, ir įpročiai nebuvo panašūs į bajoro sudėjimą ir įpročius" 73. Netikras bajoras nesugebėjo mandagiai elgtis, mandagiai gestikuliuoti" ar kalbėtis su kitu bajoru. Zączyńskiuose kiekvienas galėjo įžvelgti baudžiauninkų prigimtį, kadangi jie nemokėjo kalbėtis su kitais bajorais kilniu būdu, [atrodė] sutrikę ir nedraugiški" 74. Net ir šiurkšti išvaizda juos išdavė. Rafinuota kilmingo asmens išvaizda ir jo didžiadvasiškumas kontrastavo su netašyta prasčioko, apsimetančio bajoru, išvaizda 7^. Buvimo bajoru nebuvo įmanoma supainioti su prasčioko troškimu vaizduoti bajorą. Taigi, Trepkos manymu, tarp bajoro ir ne bajoro egzistavo aiški fizinė takoskyra, kurią nelengva peržengti. Dėl to visada buvo įmanoma atskirti apsišaukėlį. Trepkos pastabos sudarė įmantrią griežtai kodifikuotų kūno kontrolės formų sistemą, vartotiną bajorijai stebėti ir prižiūrėti. 192 73 Trepka W. N. Liber Chamorum T. 1. [Sud. W. Dworzaczek ir kt.]. Wroclaw, 1958, s. 472. 74 Ten pat, s. 645. 75 Ten pat, s. 336, 472, 514, 645, 1144. Kaip lenkų istorikė Marija Bogucka yra pabrėžusi, XVI ir XVII a. gestai atliko tris funkcijas: pinna, buvo komunikacijos priemonė; antra, perteikė jausmus; trečia, buvo priklausymo bajorų luomui ženklas. Drabužiai ir šukuosena buvo taip pat svarbūs atskiriant save nuo prastuomenės 76. Lenkų memuaristas Janas Chryzostomas Pasekąs (1636-1701) paminėjo daugybę atributų, sudarančių kūnišką bajoro stilių: Ką aš prisimenu iš skirtingų madų, skrybėlių, apavo, kardų, balnų, ginklų, karinių ir namų apyvokos dalykų madų, net iš šukuosenų, gestų, eisenų, pasisveikinimų, - o gerasis Dieve, aš negalėčiau viso to aprašyti!" 77. Kitas rašytojas ir kalbėtojas Jokūbas Alšauskas mėgino kodifikuoti tam tikras kūno kontrolės formas, kurios kūrė Lenkijos ir Lietuvos bajorų išskirtinę laikyseną, judesius, gestus. Jis teigė, kad negalįs suvokti, kas tai yra: <...> kai asmuo nusilenkia, jis susilenkia. Bet šitai daroma bet kur kitur. Pas mus karalius pagerbiamas lenkiškai: nusilenkiama stovint, sulenkiant kelius ir paprasčiausiai tiesiai laikant galvą". Bet būna atvejų, kai karalius pagerbiamas ir kitaip (pavyzdžiui, kai bajoras nori jo malonės, nusilenkimas vergiškas) 78. Kristupas Radvila prisakė savo sūnums išsiugdyti tokius kūniškus įpročius, kurie būtų tinkami kilmingo gymio asmenims: Atverkite savo širdis dalykams, kurie tinka jūsų luomui ir gymiui, saugokitės tokių dalykų, kurie gali įžeisti Dievo vardą ir jūsų artimą, pakenkti gerai jūsų reputacijai ir atimti sveikatą bei turtą. Aš žaviuosi jūsų kūnų tiesumu, atvirumu, blaivumu ir tyrumu kaip pačiomis svarbiausiomis ir iš tiesų kunigaikštiškomis dorybėms, prašydamas ir primindamas, kad šias dorybes puoselėtumėte ir atsikratytumėte ydų, kurios šioms dorybėms prieštarauja <....«79 76 Bogucka M. Gest w kulturę staropolskiej // Staropolskie obyczaje w XVI-XV11 wieku. Warszawa, 1994, s. 81. 77 Pasek J. Ch. Pamiętniki. [Ed. Roman Pollak]. Warszawa, 1955, s. 97. 78 OlszewskiJ. Snopek <...> Zygmunta III. <...>. Vilnae, 1632, s. 220. 7Q Testament Krzysztofa Radziwiłła, hetmana polnego litewskiego, Dokudów, 15 września 1619 r. // Testamenty ewangelików reformowanych w Wielkim Księstwie Litewskim. Warszawa, 1992, s. 151. 193