Lenkiškos kultūros paveldas Panevėžio rajone Polskie dziedzictwo kulturowe w rejonie Poniewieżskim Petras Juknevičius, Małgorzata Rusiecka Skiriama Pasaulinei paminklų ir paminklinių vietų apsaugos dienai Dedykacja dla Światowego dnia ochrony pomników i miejsc pomnikowych. Panevėžys 2015
UDK 008(474.5)(=162.1) Ju 56 Nuoširdžiai dėkojame rėmėjui UAB Reklamida direktoriui Mindaugui Kriščiūnui P. Juknevičius M. Rusiecka ISBN 978-9955-9990-1-0
Lietuvių ir lenkų tautos nuo senų laikų gyvena kaimynystėje, kelis šimtmečius buvo vienoje valstybėje, todėl nelengva istorinį bei kultūrinį paveldą vienareikšmiškai priskirti kuriai nors vienai iš šių tautų. Vienas iš būdų susipažinti su esančiu lenkų kultūros paveldu pristatyti objektus, susijusius su garsiomis asmenybėmis, paieškoti likusių materialinės kultūros pėdsakų. Netgi dabartinių metu lietuviškame Panevėžio rajone lenkiško istorinio paveldo ne taip jau mažai. Pirmiausia tai sietina su dvarų paveldu. Kažkiek lenkiškos kultūros pėdsakų galima rasti bažnyčiose. Dabartinėje rajono teritorijoje būta bajorkaimių (akalicų), į ją patenka dalis buvusios Liaudos žemės. Šiame leidinyje ir ieškome lenkiškos kultūros paveldo pėdsakų. 3
Dvarų paveldas Dvarų paveldas labiausiai susijęs su lenkiškąja kultūra. Dabartiniame Panevėžio rajone įvairiu laiku būta per pusantro šimto dvarų. Šiuo metu į Lietuvos Respublikos nekilnojamojo paveldo registrą įrašytos 24 buvusių dvarų sodybos, 6 iš jų pripažintos valstybės saugomomis. Nemažai lenkų šeimų apsigyveno Lietuvoje po Liublino unijos. K. Avižonis nurodo apie 150 šeimų, kurios į Lietuvą iš Lenkijos atsikėlė vedybų keliu, dar per 60 šeimų atvyko kitais būdais. Panevėžio krašte tai būtų Karpiai, Komarovskiai, Kosakovskiai, Puzynos, Rosochackiai, Zaleskiai, Zavadskiai, Zavišos ir kt. Apie jų dvarų paveldą daugiau galima kalbėti nuo XVIII a. pabaigos. XIX a. pradžios. Šiuo laikotarpiu galima išskirti didesnes, savo herbą turėjusias gimines Karpius ir Komarus. Nors šių giminių centriniai dvarai buvo už dabartinio Panevėžio rajono ribų, bet nemažos jų valdos buvo aplink Panevėžį. Antai, Karpiams XIX šimtmetyje priklausė Gustonių, Liberiškio, du Naujamiesčio, Perekšlių, Smilgių, Sujetų ir kiti 4
dvarai. Didieji Komarų dvarai Baisogalos, Palėvenės, Raguvėlės yra netoli dabartinės Panevėžio rajono ribos. Rajone likę tik nedidelio Švaininkų dvarelio fragmentai, tačiau šios giminės įtaka kraštui buvo gana ženkli. Kurį laiką Komarams priklausė dabar jau neišlikęs Miežiškių dvaras. Iš kitų garsių lenkiškų giminių, turėjusių valdas dabartiniame Panevėžio rajone, pirmiausia reikėtų paminėti Kerbedžius (herbas Ślepowron). Kerbedžiai XVIII a. pabaigoje įsigijo Naudvario dvarą. Jame gimė garsus tiltų statytojas, inžinierius Stanislovas Kerbedis (1810 1899), jo brolis inžinierius Ipolitas Kerbedis (1812?). Kerbedžių giminė garsėjo kaip mecenatai Lenkijoje, Rusijoje ir Lietuvoje. Naudvarį valdę Mykolas ir Valerijonas Kerbedžiai XX a. pradžioje statomai Naujamiesčio bažnyčiai už 8000 aukso rublių nupirko vargonus (sudegė gaisro metu 2007 m.). Naudvario dvaro sodyba išlikusi. Paskutinis jos savininkas buvo tarpukario Panevėžio lenkų gimnazijos mokytojas, gamtininkas Valerijonas Straševičius (1885 1968). Jo surinkta drugelių ir vabzdžių kolekcija saugoma Panevėžio kraštotyros muziejuje. Išlikę jo gimtojo Augustavo dvaro prie Upytės fragmentai. 5
Kelis šimtmečius Bistrampolio, Karaliavos, Upytės ir kitus dvarus valdė Bistramų giminė (herbas Tarnawa). Bistrampolio savininkai rėmė 1863 m. sukilėlius. Jie giminiavosi su garsiu lenkų rašytoju, Nobelio premijos laureatu Henriku Senkevičiumi (1846 1916). Rinkdamas medžiagą trilogijai Tvanas, rašytojas vieną vasarą praleido Bistrampolyje. Šiuo metu Bistrampolio dvaras restauruotas: veikia viešbutis, konferencijų ir koncertų salės, restoranas, žirgynas. Rodų II dvaro sodyba garsios Švoinickių giminės palikimas. Iš šio dvaro kilęs 1863 1864 m. sukilimo dalyvis, dailininkas Romanas Švoinickis-Alekna (1845 1915). Jis palaidotas dvaro koplyčioje-mauzoliejuje. Dvare gimė jo anūkas, žinomas mokslininkas, biologas Ričardas Volskis (1929 2003). Viena Švoinickių giminės šaka valdė Barklainių dvarą. Ūkinio pastato sienose likę iškalti įrašai lenkų kalba. Tik parkas žymi buvusią Rodų pirmojo dvaro sodybą, priklausiusią Kordzikovskiams (herbas Prus III). Iš čia kilusi atsiminimų apie 1863 1864 m. sukilimą autorė, rašytoja, pedagogė Elena Kordzikovska-Romanska (1846 1924). Žinomas jos novelių rinkinys Teišsipina Rozita 6
kasą (1912). Tarpukariu dvarelyje prie Krekenavos ji buvo įsteigusi lenkišką pradinę mokyklą. Išlikęs Alančių dvaras, kurį nuo XIX a. pradžios valdė garsi Rudaminų dusetiškių giminė (herbas Trąby). XVII a. Lietuvoje šios giminės atstovai reiškėsi įvairiose gyvenimo srityse: moksle Vilniaus universiteto profesorius Jonas Rudamina, mene kompozitorius liutnininkas Kazimieras Stanislovas Rudamina. Iš šios giminės kilęs garsus katalikų misininkas Indijoje ir Kinijoje Andrius Rudamina (1596 1631). Mažai kas likę iš Pajuosčio dvaro. Nuo XVIII a. dvarą valdė Meištavičiai (herbas Rawicz). Vienas iš šios giminės atstovų Aleksandras Meištavičius (1864 1943) žinomas visuomenės veikėjas, politikas, rašytojas. XX a. pradžioje jis buvo Rusijos valstybės Dūmos atstovas, o 1926 1928 m. ėjo Lenkijos teisingumo ministro pareigas. Aleksandras Meištavičius parašė ir išleido satyros rinkinį Veidrodėlis (1908). 1906 m. pasirodė jo istorinė monografija Karpiai. Jo sūnus kunigas ir istorikas Valerijonas Meištavičius (1893 1982) yra daugelio knygų autorius. Panevėžio kraštui svarbi jo atsiminimų knyga Pašnekesiai apie laikus ir žmones. 7
Neblogai išlikusi Jutkonių dvaro sodyba, priklausiusi Butrimams (herbas Topor). Iš šio dvaro kilusi archeologė mėgėja Marija Butrimaitė. XX a. pradžioje ji kasinėjo Pakalniškių ir Nevėžninkų pilkapius, o tyrimų duomenis publikavo leidinyje Światowit. Net keletas išlikusių dvarų sodybų (Jotainių, Linkavičių-Slabados, Ūdrų) mena Zavišų (herbas Zadoro) giminę. Iš Ūdrų kilęs Bogdanas Zaviša tarpukaryje dirbo žurnalistu Kaune, o jo brolis Olesis tarnavo Lenkijos kariuomenėje, dirbo diplomatinėje tarnyboje. Nevėžio pakrantėse stovėjo keletas Nevėžninkų dvarų. Vieni jų priklausė Eidrigevičiams (herbas Habdank), antri Jasenskiams (herbas Jastrszębiec), o tretieji Ciškevičiams (herbas Lada). Iš pastarųjų kilusi Teresė Ciškevičiūtė-Ciškevičienė (1848 1921) viena pirmųjų moterų gydytojų Lenkijoje. Jasenskiams priklausė ir Pamiškės (Paliesės) dvaras. Jo savininkas Vaitiekus Jasenskis dalyvavo 1863 m. sukilime. Tik sulaukėjęs parkas rodo Užubalių dvaro, kuriame gimė knygos Nevėžio krantai autorius Ignas Bušinskis (1807 1873), vietą. Neišliko ir Moravskių (herbas Dąbrowa) dvaras. Jame paskutines gyvenimo dienas 8
praleido 1863 1864 m. sukilėlių būrio vadas Tomas Moravskis, čia prabėgo ir 1896 m. įkurtos pirmosios Lietuvos politinės partijos Lietuvos socialdemokratų partijos, vieno iš įkūrėjų Alfonso Moravskio (1868 1941) vaikystė. Kai kurių dvarų fragmentai mena čia gyvenusius Bytautus, Kopanskius (herbas Jastrzebiec), Kosakovskius (herbas Ślepowron), Liutkevičius (herbas Doliva). Kitų pavardes galima rasti tik antkapiniuose paminkluose: Krekenavos miestelio kapinėse palaidoti Kordzikovskių, Zavišų šeimų atstovai, Ramygalos miesto kapinių centre stovi antkapinis Gombrovičių šeimos paminklas. Jie nukentėjo nuo caro valdžios už dalyvavimą 1863 m. sukilime. Dvaras buvo atimtas. Iš šios giminės save kildina Prancūzijoje gyvenanti lenkų rašytoja Rita Gombrovič. Žibartonių kapinėse palaidoti krašto dvarininkai Vyšnevskiai (herbas Prus I). Apie čia gyvenusius lenkiškos kultūros dvarininkus liudija antkapiniai paminklai išlikę buvusiose Bistrampolio, Iciūnų, Jotainių, Kartanų, Levaniškio, Radikonių, Vinkšnėnų, Zalatorių dvarų kapinaitėse. 9
Bažnyčios ir koplyčios Šiuo metu Panevėžio rajone yra 17 bažnyčių ir keletas koplyčių. Nemaža dalis lenkiškos kultūros palikimas. Krašto dvarininkai buvo jų fundatoriai, padėjo įsigyti inventorių ir kitais būdais prisidėjo prie jų puoselėjimo. Antai, dar 1773 m. Petro Birono rūpesčiu pastatytą Vadaktėlių bažnyčią, XIX a. atnaujino ir jos išlaikymu rūpinosi vietos dvarininkai Kopanskiai. Jų šeimos kapai ir antkapinis paminklas yra šalia bažnyčios esančiose kapinėse. Pirmoji Vadoklių bažnyčia pastatyta dvarininkų Belozarų rūpesčiu. Pirmosios Raguvos bažnyčios fundatoriai Trakų vaivada Marcijonas Aleksandras Oginskis ir jo žmona Marcibela Ona Glebavičiūtė. Vėlesnėmis rūpinosi vietos dvarininkai Straševičiai. XVIII a. Upytės bažnyčios pastatymu pasirūpino Stanislovas Tiškevičius su žmona Ieva (Belozoraite) Tiškevičiene. O štai pirmosios Smilgių bažnyčios steigėjai buvo pats Lenkijos karalius Jonas Kazimieras ir jo žmona Liudvika Marija. Karalius 1665 m. dovanojo steigiamai parapijai žemių. Prie bažnyčios buvusioje klebonijoje 1831 m. su 10
sukilėlių būreliu trumpam buvo apsistojusi lenkų ir lietuvių karžygė Emilija Pliaterytė (1806 1831). Smilgiuose ji dalyvavo Panevėžio apskrities sukilėlių vado grafo Karolio Zaluskio surengtoje kariuomenės apžiūroje. Dvarininkai rūpindavosi ir koplyčių statymu. Barklainių kaime, aukščiausioje vietoje, puikuojasi akmenų mūro koplyčia pastatyta ir vėliau prižiūrėta ne vienos dvarininkų Švoinickių kartos. Šalia Rodų II dvaro stovinti 1861 m. pagal italų architekto L. C. Anikinio (1787 1861) projektą pastatyta koplyčiamauzoliejus kitos Švoinickių giminės šakos nuopelnas. Žibartonių koplyčia pastatyta dvarininkų Vyšnevskių rūpesčiu ir lėšomis. Nevėžninkuose likę dvarininkų Eidrigevičių pastatytos koplyčios fragmentai. Neatsitiktinai bažnyčiose išliko su lenkų kultūra susijusių kultūros paveldo objektų, bažnytinių reikmenų. Krekenavos mažojoje bazilikoje saugomas stebuklais garsėjantis Švč. Mergelės Marijos paveikslas. Jis iš Krokuvos į šiuos kraštus pateko dar XV amžiuje. Centriniame altoriuje yra Romano Švoinickio- Aleknos paveikslas Kristus tarp krekenaviečių. Šio dailininko paveikslų yra ir Upytės bažnyčioje. Krekenavos mažosios bazilikos 11
fasade esančias apaštalų skulptūras kai kurie menotyrininkai priskiria lenkų skulptoriui Ipolitui Marčevskiui (1853 1905). Raguvos bažnyčioje saugomi fundatorių Onos Marcibelos Oginskienės, Straševičių portretai. Įspūdingas antkapinis Upytės pavieto bajorų maršalkos Mykolo Straševičiaus (1750 1818) paminklas. Bažnyčios šventoriuje stovi metalinis kryžius, kurį pastatė motina ir sesuo, 1831 m. sukilimo dalyvio Juozapo Straševičiaus (1801 1938), mirusio Prancūzijoje, atminimui. Naujamiesčio bažnyčioje puikuojasi ąžuoliniai Varšuvos Orlico dirbtuvių kūriniai didysis altorius ir sakykla. Velykių bažnyčią puošia centriniame altoriuje esantis vitražas Šv. Andriejus, sukurtas Varšuvoje Šv. Luko dirbtuvėje. Varšuvos menininkų 1882 m. nutapyti paveikslai Šv. Antanas ir Pieta po restauracijos perkelti į Miežiškių bažnyčią. Bažnyčiose yra ir daugiau su lenkiška kultūra susijusių objektų, bet, dėl suprantamų priežasčių, jų neminime. Bajorkaimiai ir kitos vietos Lenkiškai kultūrai atstovauja ir bajorkaimiai (akalicos). Iš 1789 m. aukų protokolo matyti, kad 12
Panevėžio krašte buvo šios akalicos: Ramygalos parapijoje: Lenartų, Jovaišnių, Steponavos, Lukionių, Žaibogalos, Pogilupio, Paslaujo, Suradgalės, Gaisrų; Naujamiesčio parapijoje: Rajūnų, Vaišvilčių. XX a. daugumos šių akalicų jau nebebuvo. Išlikęs ir po Antrojo pasaulinio karo į didesnę gyvenvietę išaugęs Vaišvilčių bajorkaimis. Tai sena vietovė. Yra duomenų, kad Vaišvilčiuose 1382 m. lankėsi būsimasis Lenkijos karalius Jogaila. 2015 m. pradžioje čia gyveno 124 gyventojai. Drąseikių buvusiame bajorkaimyje 2015 m. pradžioje nurodyti tik 8 gyventojai. Atskirai verta paminėti Liaudos kraštą. Manoma, kad XIV šimtmetyje Vytautas Didysis šiame krašte įkurdino smulkius bajorus, kurių uždavinys buvo kovoti su kryžiuočiais. Liaudos bajorai papildydavo sunaikintų pilių įgulas. Šio krašto gyventojai nėjo baudžiavos. Taip šiame krašte (dabartinių Kėdainių, Panevėžio ir Radviliškio rajonų teritorijoje) susitelkė bajorų (šlėktų) akalicos (bajorkaimiai) ir vienkiemiai. XVI a Liaudos bajorija priklausė Veliuonos valsčiui ir ta priklausomybė išliko iki XVIII a., todėl tiesiogiai kraštas priklausė valdovų valdai Veliuonai, o ne Upytės valsčiui. 13
Liaudos krašto akalicos išsiskyrė iš kitų valstietiškų kaimų. Bajorkaimių gyvenamieji namai platesni, sudėtingesnių konstrukcijų, puošnesni, gale dažniausia trys langai. Prabangesnis ir interjeras. Laisvi žmonės galėjo leisti sau didesnę prabangą nei baudžiauninkai. Kai XVII a. 2-je pusėje lenkų kalba išstūmė rusinų kalbą iš Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kanceliarijos, iš buities pradėta stumti ir lietuvių kalba. Jau XVIII a. pabaigoje XIX a. Liaudos gyventojai kalbėjo lenkiškai. Kalbos pasikeitimas nesumažino krašto gyventojų patriotizmo. Vytauto bajorų palikuonys liko ištikimi laisvės troškimui. Tai jie įrodė ir XIX šimtmečio sukilimuose. Ypač tai matyti 1863 1864 m. sukilimo metu, kai M. Muravjovas užsimojo sunaikinti Lenkijos Lietuvos bajoriją. Liaudos krašto gyventojai aktyviai dalyvavo sukilime ir rėmė sukilėlius. Už tai 1863 m. rugsėjo mėnesį rusų generolo leitenanto N. Ganeckio įsakymu buvo sudeginta nemažai Liaudos krašto bajorų sodybų. Ypač nukentėjo Pempių, Liaudžių, Mazgų, Mackonių akalicos. Vietoj Pempių kaimo atsirado Komisarovka, kitur Sašino, Tobolsko kaimai. Lenkų literatūroje Liaudą išgarsino rašytojas Henrikas Senkevičius, trilogijoje Tvanas aprašęs XVII a. kovas su švedais. Liaudoje jis įkurdino savo herojus: Vadaktuose Olenką Bilevičiūtę (jų giminei priskyrė ir Mitriūnų dvarą), Liubičiuose jos 14
rankos siekusį Kmiticą, Pociūnėliai tapo Goštautų giminės lizdu, Valmančiai Butrimų, Gasčiūnai Goscevičių, Mariezai Stakjonių, Drąseikiai ir Mazgiai Domaševičių tėvonijomis. Kūrinyje sudėtinga atskirti autoriaus literatūrinę išmonę nuo faktų. Pavyzdžiui, Mitriūnų dvaras ir jo palivarkai, taip pat ir Liubičiai, XVIII a. priklausė Koriznoms, vėliau Sobolevskiams ir t. t. Liaudos istorinę šovę mena buvęs centras Baimainių piliakalnis, prie kurio dar ilgą laiką vykdavo bajorų dvikovos, Mitriūnų dvaro griuvėsiai ir, žinoma, istorinė atmintis. Dabartinė Panevėžio rajono teritorija labai susijusi su 1863 1864 m. sukilimu. Šio krašto miškais ir laukais žygiavo Zigmanto Sierakausko (1826 1863) vadovaujama sukilėlių rinktinė. Jo vadovauto mūšio atminimui 1989 m. Genėtinių kaime, prie autostrados Vilnius Panevėžys, pastatytas paminklinis akmuo su vado atvaizdu. Raguvos apylinkėse žuvę rinktinės kariai palaidoti Skaistakalnio kaime. Stačiūnų miške palaidoti keli Igno Grochovskio būrio sukilėliai. Naujamiesčio kapinėse palaidotas 1863 1864 m. sukilimo dalyvis Saturninas Jakubovskis (1836 1917). Tame pačiame kape palaidota jo žmona Anna, buvusi Panevėžio lenkų gimnazijos mokytoja. Birželių kapinėse palaidotas sukilime žuvęs Panevėžio apygardos viršininkas Kristofas Gruževskis. Žaliosios girios aukščiausioje kalvoje stovi koplytstulpis, skirtas krašto 15
sukilėlių būrio vado Eliziejaus Liutkevičiaus ir jo kovotojų atminimui. Lėvens pakrantėse palaidoti du inžinieriai Sibiro geležinkelio magistralės tiesėjai: Bernotų kapinaitėse Zigmantas Malinskis (1863 1945), o Sukniškio kaimo lauke Stanilovas Puzyna (1830 1924). Upytės piliakalnis garsėja legendomis apie nedorėlį poną Čičinską ir primena senus laikus, kada Upytės ir aplinkinius dvarus valdė Sicinskiai. Vienas šios giminės atstovas Vladislovas Sicinskis (apie 1615 1672), pasinaudojęs veto teise, 1652 m. išardė Varšuvos seimą. Kultūros paveldo objektai, susiję su lenkų kultūra 1. Upytės, Tarnagalos su papiliu piliakalnis, vad. Čičinsko kalnu, Tarnagalos k., Upytės sen. 2. Alančių dvaro sodyba, Alančių k., Vadoklių sen. 3. Kučių dvaro sodyba, vad. Bistrampoliu, Kučių k., Ramygalos sen. 4. Naudvario dvaro sodyba, Naudvario k., Naujamiesčio sen. 16
5. Pamiškės dvaro sodyba, vad. Paliese, Pamiškės k., Paįstrio sen. 6. Raguvėlės dvaro sodyba, Raguvėlės k., Miežiškių sen. 7. Rodų II dvaro koplyčia-mauzoliejus, Rodų II k., Krekenavos sen. 8. Koplyčia, Nevėžninkų k., Naujamiesčio sen. 9. Aukštadvario dvaro sodybos fragmentai, Aukštadvario k., Ramygalos sen. 10. Jotainių dvaro sodybos fragmentai, Jotainių k., Vadoklių sen. 11. Leonardavo dvaro sodybos fragmentai, Leonardavo k. Krekenavos sen. 12. Liberiškio buv. dvaro sodyba, Liberiškio k., Naujamiesčio sen. 13. Liūdynės dvaro sodybos fragmentai, Liūdynės k., Velžio sen 14. Mitriūnų dvaro sodybos vieta, Mitriūnų k., Krekenavos sen. 15. Paliūniškio dvaro sodybos fragmentai, Paliūniškio k., Karsakiškio sen. 16. Rodų II dvaro sodyba, Rodų II k., Krekenavos sen. 17. Upytės dvaro sodybos svirnas, Upytės k., Upytės sen. 17
18. Ūdrų dvaro sodybos fragmentai, Ūdrų k., Krekenavos sen. 19. Vadaktėlių dvaro sodybos fragmentai, Vadaktėlių k., Naujamiesčio sen. 20. Vadaktų buv. dvaro sodyba, Vadaktų k., Krekenavos sen. 21. Pajuostės dvaro sodyba, Pajuosčio k., Velžio sen. 22. Upytės Šv. Karolio Baromiejaus bažnyčios statinių kompleksas, Upytės k., Upytės sen. 23. Vadaktėlių Šv. Jono Nepomuko bažnyčia, Vadaktėlių k., Naujamiesčio sen. 24. 1863 m. sukilėlių kapai, Skaistakalnio k., Velžio sen. 25. Kapai, Stačiūnų k., Panevėžio sen. 26. 1863 m. sukilimo dalyvio Saturnino Jakubovskio kapas, Naujamiesčio mst., Naujamiesčio sen. 27. Mykolo Straševičiaus antkapinis paminklas, Raguvos mstl, Raguvos sen. 28. Dailės paminklai (Krekenavos, Miežiškių, Naujamiesčio, Raguvos, Velykių) bažnyčiose. 18
Polskie dziedzictwo kulturowe w rejonie Poniewieżskim Dedykacja dla Światowego dnia ochrony pomników i miejsc pomnikowych. 19
20
Od dawnych czasów naród Litewski i Polski, które przez setki lat były połączone w jedne państwo, mieszkają obok siebie. Dlatego nie łatwo jednoznacznie przypisać dziedzictwo historyczne oraz kulturowe do jednego z tych dwóch krajów. Jednym ze sposobów zapoznać się z istniejącym polskim dziedzictwem kulturowym, jest przedstawienie obiektów związanych ze znanymi osobowościami, poszukiwanie pozostałych kulturowych śladów materialnych. W litewskim rejonie Poniewieżskim, w czasach obecnych, polskiego dziedzictwa historycznego nie jest tak mało. Przede wszystkim, jest to związane ze spuścizną dworów. Ślady kultury polskiej można odnaleźć w kościołach. Na obecnym terytorium rejonu były wsie bojarskie (okolice), które wchodzą w część byłej ziemi Laudy. W tym wydaniu będziemy próbować wyszukać ślady polskiego dziedzictwa kulturowego. 21
Dziedzictwo dworów Dziedzictwo dworów jest najbardziej związane z kulturą polską. W teraźniejszych okolicach Poniewieżu było ponad sto pięćdziesiąt dworów. W chwili obecnej, w registrze dziedzictwa nieruchomego Republiki Litewskiej, jest zarejestrowano 24 byłych dworów gospodarskich, a 6 z nich są chronione przez państwo. Liczba rodzin polskich na Litwie wzrosła po Unii Lubelskiej. K. Awiżonis wskazuje około 150 rodzin, którzy do Litwy przybyli drogą ślubu, inne 60 przybyli w inne sposoby. W rejonie Poniewieżskim to byli: Karpiowie, Komarowie, Kosakowscy, Puzynowie, Rosachowscy, Zaleścy, Zawadzcy, Zawiszowie i inni. O dziedzictwie ich rezydencji można mówić więcej od końca XVIII w. początku XIX w. Z tego okresu można wyróżnić kilka większych rodzin, mających własne herby. To byli Karpiowie i Komarowie. Chociaż główne dwory tych rodzin leżały za granicami obecnego rejonu Poniewieżskiego, jednak duża część nieruchomości okrążały Poniewież. Na przykład, 22
w XIX wieku Gostany, Liberyszki, dwa dwory w Nowomieściu, Perekszli, Smilgie, Sujety i inne. Ogromne dwory Komarow w Bejsagole, Paławenach, Rogówce znajdują się przy granicach rejonu Poniewieżskiego, a w rejonie zostały nieliczne fragmenty dworu Szwojnikach, których wpływy dla ziem kraju były dosyć znaczące. Przez pewiem czas dwór w Mieżyszkach, który został zniszczony, należał do Komarowskich. Wśród innych znanych rodzin polskich, które miały ziemie na teraźniejszym terenie rejonu Poniewieżskiego, należy wymienić Kierbiedziów (herbu Ślepowron). W końcu XVIII wieku, Kierbiedziowie nabyli dwór Nowodwórski. We dworze urodził się słynny budowniczy mostów, Stanisław Kierbiedź (1810 1899) oraz jego brat, inżynier Hipolit Kierbiedź (1812?). Rodzina Kierbiedziów była słynna jako mecenat w Polsce, Rosji i na Litwie. Mikołaj i Walerian Kierbiedź, którzy przewodniczyli Nowodworowi, na początku XX w. budowanemu w tamtym momencie kościołowi Nowomiejskiem nabyli organy (zostały spalone w pożarze w 2007r.) za 8000 złotych rubli. Dwór Nowodwórski przetrwał 23
dotychczas. Jego ostatnim właścicielem był nauczyciel polskiego gimnazjum w Poniewieżu w czasach międzywojennych, przyrodnik Walerian Straszewski (1885 1968). Jego kolekcja motyli i owadów jest chroniona w miejscowym muzeum krajoznawstwa. Zostały zachowane fragmenty jego rodzinnego dworu Augustowskiego przy Upicie. Przez kilkaset lat, dwory w Bystrampolu, Karaliawie, Upicie i innych miejscowościach były panowane przez ród Bistramów (herbu Tarnawa). Właściciele Bystrampolu sponsorowali powstańców 1863 r. powstania styczniowego. Byli także powiązani ze słynnym pisarzem polskim, laureatem nagrody Nobla, Henrykiem Sienkiewiczem (1846 1916). Właśnie w Bystrampolu pisarz spędził swe lato zbierając informację dla swojej trylogii Potop. Obecnie, dworek Bystrampolu jest odnowiony; działa w nim hotel, sala konferencyjna i koncertowa, restauracja oraz stodoła. Dwór gospodarski Rodów II to dziedzictwo słynnego rodu Szwojnickich (herbu nieznanego). Z tego dworu pochodzi powstaniec z lat 1863 1864, artysta Roman Szwojnicki-Alekna (1845 1915). Został pochowany w kaplicy-mauzoleum 24
dworku. W okresie międzywojennym, jego syn, Kaziemierz pracował w Kownie redaktorem Dzień Polski. W rezydencji także mieszkał jego wnuk, znany naukowiec i biolog, Ryszard Wolski (1929 2003). Jedna gałąź rodziny Szwojnickich zarządzała dworem w Barklajniach. W ścianach budynków rolniczych pozostały rzeźbione napisy w języku polskim. Po pierwszym dworze Rodów, zarządzanym przez Kordzikowskich (herbu Prus III), pozostał tylko park. Stąd pochodzą wspomnienia powstania 1863 1864 roku autorki, pisarki i pedagoga Eleny Kordzikowskiej-Romańskiej (1846 1924). Jest znany jej zbiór opowiadań Rozita kosę niech rozplecie (1912); w okresie międzywojennym założyła Polską szkołę podstawową w dworze przy Krakinowie. Pozostały dwór w Hołonetach od początku XIX wieku był zarządzany przez słynny ród Rudaminów (herbu Trąby). W XVII wieku na Litwie przedstawicie tego rodu przejawili się w różnych dziedzinach: w nauce (profesor Uniwersytetu Wileńskiego Jan Rudamina), w sztuce (kompozytor i lutniarz Kazimierz Stanisław Rudamina). Z tego rodu także 25
pochodzi znany misjonarz Indii i Chin Andrzej Rudamina (1596 1631). Niewiele zostało z dworu Pojościa. Od XVIII w. dworem zarządzali Mejsztowicze (herbu Rawicz). Jednym z przedstawicieli rodu był Aleksander Mejsztowicz (1864 1943), sławny działacz społeczny, polityk i pisarz. Na początku XX w. był przedstawicielem Rosyjskiej Dumy państwowej, a w latach 1926 1928 Polskim ministrem sprawiedliwości. Napisał i opublikował zbiór satyr Lusterko (1908), a w 1906 r. ukazała się jego historyczna monografia Karpiowie herbu własnego. Jego syn, ksiądz i historyk, Walerian (1893 1982) jest autorem wielu prac pisarskich. Dla rejonu Poniewieżskiego ważnym jego dziełem jest książka pod tytułem Gawęndy o czasach i ludziach. Dobrze się zachował dworek gospodarski Jutkoniów należący Butrymom (herbu Topor). Z tego dworku pochodzi archeolog-amator Maryja Butrymówna. Na początku XX w. zaczęła kopać kurhany w Pakalniszkach i Niewieżninkach, a swoje dane badań publikowała w wydaniu Światowit. Nawet kilka zachowanych dworów 26
gospodarskich (Jotajniów, Linkowiczów- Słobody, Ūdr) niosą ze sobą nazwisko rodu Zawiszów (herbu Zadoro). Z Ūdr pochodzący Bogdan Zawisza w okresie międzywojennym pracował dziennikarzem w Kownie, a jego brat Oleś służył w armii polskiej, pracował w służbie dyplomatycznej. Na brzegach Niewiaży było kilka dworów Niewieżniszek. Kilka należało do Ejdrygiewiczów (herbu Habdank), inni do Jasieńskich (herbu Jastrzębiec), a jeszcze inni do Ciszkiewiczów (herbu Lada). Z ostatniego pochodzi Teresa Ciszkiewiczówna- Ciszkiewiczowa (1848 1321) jedna z pierwszych kobiet lekarzy w Polsce. Majątkiem Jasenskich był także dwór w Polesiu. Jego właściciel, Wojciech Jasenski, uczęstniczył w powstaniu styczniowym. We dworze Użubalskim, gdzie teraz rośnie nieco zdziczały park, urodził się autor książki Brzegi Niewiaży Ignacy Buszyński (1807 1873). Nie przeżył także dwór Morawskich (herbu Dąbrowa). Tu spędził ostatnie dni swego życia Tomasz Morawski dowódca plutonu powstania w 1863 1864 r., a Alfons Morawski założyciel 27
pierwszej Litewskiej partii politycznej (Litewska Partia Socjaldemokratyczna), spędził tu swoje dzieciństwo. Niektóre fragmenty dworów wspominają nam o ich zamieszkujących w tamtych czasach Bytautus, Kopańskich (herbu Jastrzębiec), Kosakowskich (herbu Ślepowron), Liutkiewiczów (herbu Doliva). Inne nazwiska można tylko odnaleźć na pomnikach nagrobkowych: Na cmentarzu Krokinawy pochowani są przedstawiciele rodów Kordzikowskich, Zawiszy; W centrum cmentarza miasta Ramigały stoi nadgrobek rodzinie Gombrowiczów. Gombrowicze ucierpieli za udział w powstaniu styczniowym, a dwór został im odebrany. Z tego rodu pochodzi Rita Gombrowicz - Polska pisarka mieszkająca we Francji. Na cmentarzu w Żybortanach zostali pochowani właściciele dworów Wiszniewscy (herbu Prus I). O tu zamieszkałych właścicielach polskiej kultury dworów świadczą pomniki nagrobkowe w byłych cmentarzach dworkowych: Bystrampolu, Iciunów, Jatainiów, Kartanów, Lewaniszek, Radykoniów, Winksznienów oraz Złotorów. 28
Kościoły i kaplice Spośród 17 kościołów i kaplic należących do rejonu Poniewieżskiego znaczna część ich należy do dziedzictwa kultury polskiej. Panowie dworów byli częstymi funtadorami, pomagali nabywać inwentarz. Jeszcze w 1773 r. ciężkim trudem Piotra Birona wybudowany kościół w Wodoktelach, w XIX w. został odnowiony i dopatrywany przez państwo Kopańskich. Ich groby i pomniki nadgrobkowe znajdują się na cmentarzu koło kościoła. Pierwszy kościół w Wodaklach był zbudowany pod dozorstwem Biełozorów. A mecenasami pierwszego kościołu w Rogówie byli wojewoda Marcin Aleksander Ogiński i jego żona Anna Marcibełła Glebowiczówna. Jednak później o kościół dbali Straszewicze. W XVIII w. w Upicie budowlą kościołu zajęli się Stanisław i Ewa Białozorowie Tyszkiewiczowie. Zalożycielami pierwszego kościołu w Smilgie byli nie kto inni jak król Polski Jan Kazimierz oraz jego żona Maria Ludowika. W roku 1665 król obdarował parafię ziemią. Przy kościele w starej plebanii w roku 1831 wraz z drużyną 29
powstańców na krótki czas zatrzymała się bohaterka Litwy i Polski Emilia Plater (1806 1831). W Smilgiach, uczestniczyła ona w zorganizowanej przez hrabię Karola Zaluskiego recenzji wojskowej. Gospodarze dworów dbali także o budowaniu kaplic. Na najwyższym miejscu we wsi Barkłajmie afiszuje kamienna kaplica zbudowana i dalej dopatrywana przez ród Szwojnickich. Kaplica-mauzoleum, zbudowana w 1861 r. przez włoskiego architektę L. C. Anikini (1787 1861), stojąca obok dworu Rodów II to jeszcze jedna zasługa rodziny Szwojnickich. Kaplica w Żybortaniach została wybudowana za pieniądze i trud Wiszniewskich. W Niewieżynkach pozostały fragmenty kaplicy zbudowanej przez ród Ejdrygiewiczów. Nie przypadkowo w kościołach znajdują się przedmioty i kościelny inwentarz ściśle powiązany z dziedzictwem kultury polskiej. Jeszcze w XV w. do małej bazyliki w Krokinawie przybył teraz słynący cudami obraz Najświętszej Marii Panny z Krakowa. A na centralnym ołtarzu można zobaczyć obraz Romana Szwojnickiego-Alekny pod tytułem Chrystus wśród Krokinawczyków. Obrazy 30
tego malarza można znaleźć i w kościele Upity. Rzeźby istniejące w fasadzie małej bazyliki w Krokinawie są uznawane poprzez krytyków sztuki dla rzeźbiarza Hipolita Marczewskiego (1853 1905). W kościele w Rogówce zachowane są portrety mecenatów Anny Marcibełły Ogińskiej, rodziny Straszewskich. W powiecie Upickim znajduje się imponujący nadgrobek marszałka Mikołaja Straszewicza (1750 1818). W kościele znajduje się krzyż metalowy, wzniesiony na pamięć, przez matkę i siostrę, uczestnikowi powstania 1831 r. Józefowi Straszewskiemu (1801 1938), który zmarł we Francji. W kościele Nowomieścia afiszują się dębowe wyroby warsztatów warszawskich wielki ołtarz oraz ambona. Główny ołtarz w kościele w Wielikach upiększa witraż Św. Andrzeja wykonany w Warszawie w warsztacie Św. Łukasza. Obrazy wykonane przez warszawskich malarzy w roku 1882 pod tytułem Św. Antoni i Pieta zostały przeniesione po restauracji do kościołu w Mieżyszkach. W kościołach znajduje się o wiele więcej objektów powiązanych z kulturą polską, jednak nie są wspominane ze względów oczywistych. 31
Okolice i inne miejscowości Do kultury polskiej należą także okolice. Z 1789 r. protokołu ofiar jest widoczne, że w powiacie Poniewieżskim istniały takie okolice: W parafii Ramygalskiej: Lenartów, Jowajszy, Steponawy, Łukionie, Gromogały, Pogiłupiów, Pasłałji, Surodgali, Pożarów; W parafii Nowomieścia: Rojunów, Wojszwilci. W XX w. wiekszość z tych okolic już nie istniało. Wieś Wojszwilci pozostała i po drugiej wojnie światowej wyrosła w większą miejscowość. Egzystują dane, które świadczą, że wieś w 1382 r. odwiedzał przyszły król Polski Jagiełło. Na początku 2015 roku tu mieszkało 124 mieszkańców. W byłej okolicy Draseikiów na początku 2015 r. wskazano tylko 8 mieszkańców. Osobno warto wspomnieć ziemie Laudy. Uważa się, że w XIV w. Witold Wielki osiedlił na tych ziemiach drobną szlachtę, aby ci walczyli z Krzyżakami. Szlachta ludowa popełniała załogę zniszczonych zamków. Mieszkańcy tych ziem nie szli na pańszczyznę. W taki to sposób na ziemiach (obecnie Kiejdan, 32
Poniewieża oraz Radwiliszek) zgromadziły się okolice szlachty oraz gospodarstwa. W XVI w. szlachta laudowa należała do związku Welony i ta zależność trwała do XVIII w. Więc ziemie nie należały do związku Upity, a zwykle do władców Welony. Ziemie laudy wyróżniały się od zwykłych wiosek chłopskich. Domy mieszkalne okolic były szersze, bardziej skomplikowanych budowli, udekorowane, w końcu zazwyczaj były trzy okna. Wewnętrza także były wyposażone bardziej luksusownie. Zwykli ludzie mogli sobie pozwolić na większy luksus niż niewolnicy. Gdy w drugiej połowie XVII w. język polski wypchnął język rusiński z kancelarii Wielkiego Księstwa Litewskiego, z mowy codziennej został usuwany i język litewski. Już w końcu XVIII w. XIX mieszkańcy Laudy rozmawiali w języku polskim. Zmiana języku nie zmniejszyła patriotyzmu mieszkańców. Potomkowie szlachcica Witolda byli wierni pragnieniu wolności. Dokazali to w powstaniach XIX w. Najbardziej widoczne to jest w latach 1863 1864 w okresie powstania, gdy M.Murawjow chciał zniszczyć szlachtę Polsko Litewską. 33
Mieszkańcy Laudy aktywnie uczęstniczyli w powstaniu i popierali powstańców. Z tego powodu w roku 1863 we wrześniu, pod rozkasem rosyjskiego generała N. Goneckiego, było spalono wiele dworów szlacheckich. Najbardziej pocierpiały okolice Pempian, Laudzi, Mozgów, Mackoni. W miejscu wsi Pempian wybudowano Komisarówkę, w innych miejscach Saszyno, wieś Tobolską. Laudę w literaturze polskiej wysławił pisarz Henryk Sienkiewicz w trylogii Potop, opisując XVII w. walkę przeciwko Szwedom. Zamieścił on bohaterów trylogii w różnych miejscowościach ziem Laudy: W Wodoktach Oleńkę Bilewiczówną (do ich rodu dołączył też dwór Mitrunów); W Lubiczach jej ręki pragnącego Kmicica; Pocunele stały się gniazdem rodu Gosztowtów, Walmice Butrymów, Gaściuny Goscewiczów, Marieże Stakjoniów, Draseiki i Mozgi ojcowizną Domaszewskich. Trudno jest odróżnić gdzie jest wymysł autora, bowiem dwór Mitriunów i jego folwark, łącznie z Lubiciami w XVIII w. należał Koryznom, później Sobolewskim itd. Sławę historyczną Laudy niesie byłe centrum 34
pagórek Baimański, przy którym jeszcze długie lata odbywały się walki szlacheckie, ruiny dworu Mitriunów i, oczywiście, pamięć historyczna. Obecne terytorium rejonu Poniewieżskiego ściśle jest powiązana z powstaniem styczniowym. Poprzez lasy i pola terytorium rejonu maszerował Zygmunt Sierakowski (1826 1863) będąc na czele grupy powstańców. Ku pamięci jego prowadzonej bitwie, w roku 1989 we wsi Genetyni, przy autostradzie Wilno Poniewież został postawiony pomnik z obrazem dowódcy. Żołnierze, którzy zginęli pod Rogówką zostali pochowani we wsi Jasnogóra. W lesie Staciunskim pochowane były jednostki powstańców grupy Ignacego Grochowskiego. Saturnin Jakubowski (1836 1917), uczęstnik powstania styczniowego, został pochowany na cmentarzu w Nowomieściu. W tym samym grobie spoczywa i jego żona, Anna, była nauczycielka polskiego gimanzjum Poniewieżskiego. Na cmentarzu Birżeli został pochowany Krzysztof Grużewski, starosta rejonu Poniewieżskiego, który zginął podczas powstania. Na najwyższym szczycie Zielonego Boru stoi krucyfiks poświecony na pamięć 35
dowódcy plutonu powstańców Elizeuszu Liutkiewiczu i jego żołnierzom. Na brzegach Leweny zostali pochowani dwaj inżynierowie budownicze linii kolejowych do Syberii: Na cmentarzu Bernockim Zygmunt Maliński (1863 1945), a w polu wsi Sukniszek Stanisław Puzyna (1830 1924). Pagórek Upity, słynny legendami o złym panu Czyczyńskim, przypomina czasy, gdy Upitą i dworami dokoła zarządzali Sycyńskowie. Jeden z przedstawicieli tego rodu był Władysław Sycyński (około 1615 1672), który skorzystał z prawa veto i w 1652 r. zniósł Sejm Warszawski. Obiekty dziedzictwa kulturowego związane z kulturą polską 1. Upita, Tarnagoła wraz z kopcem zamku, naz. górą Sicińskiego, wieś Tarnogoły, starostwo Upity. 2. Dworek Hołonecki, wieś Alanczy, starostwo Wodockie. 3. Dworek Kiucszie, naz. Bystrapolem, wieś Kiuczszie, starostwo Ramygalskie. 4. Dworek Nowydwór, wieś Nowodworska, starostwo Nowomieścia. 36
5. Dworek Polesia, naz. Polesie, wieś Pamiszek, starostwo Paistrio. 6. Dworek Rogówkowa, wieś Rogówek, starostwo Mieżyszek. 7. Dworek kaplica-mauzoleum Rodów II, wieś Rodów II, starostwo Krakinawy. 8. Koplica, wieś Niewieżnińska, starostwo Nowomieścia. 9. Fragmenty dworu Wysokiego Dworu, wieś Auksztadwor, starostwo Ramygalskie. 10. Fragmenty dworu Jotajniów, wieś Jotainie, starostwo Wodockie. 11. Fragmenty dworu Leonardowskiego, wieś Leonardowo, starostwo Krakinawy. 12. Dawny dwór Liberyszek, wieś Liberyszki, starostwo Nowomieścia. 13. Fragmenty dworu Ludynie, wieś Ludynie, starostwo Wielżów. 14. Miejscowość dworku Mitrunów, wieś Mitruny, starostwo Krakinawy. 15. Fragmenty dworu Poluniszek, wieś Poluniszki, starostwo Karsakiszek. 16. Dwór Rodów II, wieś Rodów II, starostwo Krakinawy. 37
17. Stodoła dworku Upity, wieś Upita, starostwo Upity. 18. Fragmenty dworu Ūdr, wieś Ūdri, starostwo Krakinawy. 19. Fragmenty dworu Wodakteli, wieś Wodaktele, starostwo Nowomieścia. 20. Były dwór Wodaktów, wieś Wodakty, starostwo Krakinawy. 21. Dworek Pojościa, wieś Pojoście, starostwo Wielżów 22. Kompleks budynków kościołowych Św. Karola Baromieja w Upicie, wieś Upita, starostwo Upity. 23. Kościół Św. Jana Nepomuko w Wodaktelach, wieś Wodaktele, starostwo Nowomieścia. 24. Groby powstańców z roku 1863, wieś Jasnogórska, starostwo Wielżów. 25. Groby, wieś Staczuny, starostwo Poniewieżskie. 26. Grób Saturnina Jakubowskiego, uczestnika powstania z 1863 roku, miasto Nowomieście, starostwo Nowomieścia. 38
39
Šaltiniai ir literatūra Źródła i literatura 1. Aftanazy R. Dzieje rezydencji na dawnych kresach Rzeczypospolitej, Wrocław, Warszawa, Kraków, 1992, t. 3, s. 14-15, 34-38, 92-94, 115-122. 2. Aftanazy R. Dzieje rezydencji na dawnych kresach Rzeczypospolitej, Wrocław, Warszawa, Kraków, t. 4, 1993, s. 121-122, 330-333. 3. Andriuškevičiūtė J. Nuo Mitriūnų esu. In: Valstiečių laikraštis, 1999 09 14. 4. Andruška B. Tėvas Andrius Rudamina, Šiauliai, 1933. 5. Antanaitytė L., Antanaitytė L., Juknevičius P. Garsaus moklininko gimtinė Antrieji Rodai. In: Tėvynė, 2010 08 14. 6. Archiwum rodzinne hrabiów Zawiszów. In: Российский государственный исторический архив, ф. 1343, оп. 35, д. 8967, л. 2-3. 7. Avižonis K. Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais. Kaunas. 1940. P. 490-491. 8. Bočiulytė A., Juknevičius P. Panevėžio rajono bažnyčios, Panevėžys, 1995. P. 8-11, 12-14, 17-19, 20-23, 27-28, 28-30, 31-32. 9. Bočiulytė A. Vitražas Velykių bažnyčioje. In: Tėvynė, 1995 12 23. 10. Boniecki A. Herbarz polski, t. 9, Warszawa, 1906, s. 38-39, 279-282, 357-362, 408-411. 40
11. Brenšteinas M. Kultūros paminklų, esančių Žemaitijos dvaruose inventorizacijos knyga. 1898 1914, 1921. In: Lietuvos nacionalinis muziejus, fondas R. 392, l. 82-83. 12. Buszynski I. Brzegi Niewiaży, Wilno,1873. 13. Butrym // Boniecki A. Poczet rodow w Wielkiem księstwie Litewskiem w XV i XVI wieku, Warszawa, 1883. s. 17. 14. Butrym. In: Herbarz polski Kaspra Niesieckiego S. J. powiększony dodatkami z poźniejszych autorów, rękopismów, dowodów urzędowych i wydany przez Jana Nep. Bobrowicza, t. 2, Lipsk, 1839, s. 367-370. 15. Butrymówna M. Kurhany w Niewieżnikach w pow. Poniewieskim. In: Światowit, t. 42, Warszawa, 1902, s. 148-149. 16. Czaplinski W. Dwa sejmy w roku 1652. Studium z dziejów rozkładu Rzeczypospolitej szlacheckiej w XVII wieku, Wrodaw, 1955, s. 122-128. 17. Derwich M., Cetwiński M. Herby,legendy, dawne mity, Wrocław, 1989, s. 28-29. 18. Domański M. Marczevski Hipolit Kasjan. In: Polski słownik biograficzny, t. XIX, Wrocław, Warszawa, Kraków, Gdańsk, 1974, s. 609-610. 19. Gaidelienė J. Elena Kordzikovska Romanska. In: Kraštiečiai-8. Konferencijos pranešimų santraukos. 2000 m. gruodžio 19 d., Panevėžys, 2000, p. 5-6. 20. Giergielewicz J. Butrym Nikodem. In: Polski słownik biograficzny, t. 3, Warszawa, Wrocław, Kraków, 1937, s.152-153. 41
21. Grincevičiūtė R. Ūdrų dvaras. In: Dvarų kultūra Lietuvos kultūros dalis. Konferencijų pranešimai / Sudarytojas ir redaktorius P. Juknevičius, Panevėžys, 2010, p. 139-141. 22. Hołonety. In: Słownik geograficzny królewstwa Polskiego i innych krajów słowianskich, t. 15, cz. 1, Warszawa, 1900, s. 568. 23. Jabłoński T. L. Dzieje rodziny Kierbiedziów, Warszawa, 2003, s. 38, 41. 24. Jackiewicz M. Polskie źycie kulturalne w Respublice Litewskiej 1919 1940, Olsztyn, 1997. 25. Juknevičius P. Antrieji Nevėžninkai. In: Panevėžio balsas, 1993 12 10. 26. Juknevičius P. Apie Bistramus ir Bistrampolio dvarą, Panevėžys, 2003. 27. Juknevičius P. Augustavas. In: Panevėžio balsas, 1995 03 18. 28. Juknevičius P. Bajorų Komarų giminės istorijos fragmentai. In: Raguva, Vilnius, 2001. p. 117-122. 29. Juknevičius P. Ciškevičiai. In: Tėvynė, 2004 10 20. 30. Juknevičius P. Didysis lenkų rašytojas Henrikas Senkevičius ir Panevėžio kraštas. In: Jie išgarsino Panevėžio kraštą. Konferencijų medžiaga. / Sudarytojas ir redaktorius P. Juknevičius, Panevėžys, 2011, p. 148 158. 31. Juknevičius P. Drąseikiai. In: Tėvynė, 2012 03 03. 32. Juknevičius P. Ignas Bušinskis ir jo monografija Nevėžio krantai. In: Pažinkime savo kraštą. Konferencijų, skirtų Tarptautinei turizmo dienai, 42
pranešimai / Sudarytojas ir redaktorius P. Juknevičius. Panevėžys, 2010, p. 7-12. 33. Juknevičius P. Inžinierius Ipolitas Kerbedis iš Naudvario. In: Tėvynė, 2011 03 26. 34. Juknevičius P. Istorikas iš Pajuosčio. In: Lėvens ir Nevėžio krašto žmonės. Konferencijų pranešimai. / Sudarytojas ir redaktorius P. Juknevičius, Panevėžys, 2011, p. 59-63. 35. Juknevičius P. Iš Aukštadvario dvaro istorijos. In: Kultūros paminklai, nr. 5, 1998, p. 77-80. 36. Juknevičius P. Iš bajorų Belozorų giminės istorijos. In: Mūsų kraštas, 1996, nr. 1(8), p. 7-4. 37. Juknevičius P. Jasenskių Paliesė. In: Panevėžio balsas, 1994 02 02. 38. Juknevičius P. Jasienskiai. In: Tėvynė, 2004 08 18. 39. Juknevičius P. Jonas Sicinskis. In: Dvarų kultūra Lietuvos kultūros dalis. Konferencijų pranešimai / Sudarytojas ir redaktorius P. Juknevičius, Panevėžys, 2010, p. 61-67. 40. Juknevičius P. Jutkoniai. In: Panevėžio balsas, 1994 02 23. 41. Juknevičius P. Kerbedžiai. In: Dvarų kultūra Lietuvos kultūros dalis. Konferencijų pranešimai / Sudarytojas ir redaktorius P. Juknevičius. Panevėžys, 2010, p. 26-30. 42. Juknevičius P. Kitos Komarų valdos. In: Dvarų kultūra Lietuvos kultūros dalis. Konferencijų pranešimai / Sudarytojas ir redaktorius P. Juknevičius. Panevėžys, 2010, p. 20-23. 43
43. Juknevičius P. Komarai. In: Dvarų kultūra Lietuvos kultūros dalis. Konferencijų pranešimai / Sudarytojas ir redaktorius P. Juknevičius. Panevėžys, 2010, p. 8-11. 44. Juknevičius P. Kopanskiai. In: Tėvynė, 2004 10 20. 45. Juknevičius P. Kordzikovskiai. In: Tėvynė, 2004 09 15. 46. Juknevičius P. Kosakovskiai. In: Tėvynė, 2004 10 20. 47. Juknevičius P., Lukšytė S. Iš Jotainių praeities. Panevėžys, 2004. 48. Juknevičius P. Meištavičiai. In: Tėvynė, 2004 08 04. 49. Juknevičius P. Naudvario dvaras ir jo valdytojai Kerbedžiai. In: Kultūros paminklai, nr. 13, 2008, p. 103-116. 50. Juknevičius P. Naujamiestis. In: Panevėžio balsas, 1994 08 03. 51. Juknevičius P. Nedorėlis Vladislovas Sicinskis. In: Dvarų kultūra Lietuvos kultūros dalis. Konferencijų pranešimai / Sudarytojas ir redaktorius P. Juknevičius. Panevėžys, 2010, p. 67-73. 52. Juknevičius P. Nevėžninkų dvaras. In: Kultūros paminklai, nr. 6, Vilnius, 2000, p. 66-70. 53. Juknevičius P. Pajuosčio dvaras. In: Kultūros paminklai, nr. 4., Vilnius, 1997, p. 99-103. 44
54. Juknevičius P. Paslaptingoji Liauda. In: Sandrava, 2013, nr. 2. 55. Juknevičius P. Pajuostės šeimininkas Aleksandras Meištavičius. In: Panevėžio rytas, 1994 05 06. 56. Juknevičius P. Puzinų dvarai šiandien nebeprimena buvusios kunigaikščių didybės. In: Panevėžio rytas, 1994 03 25. 57. Juknevičius P. Rudaminos. In: Tėvynė, 1998 04 15. Priedas Atsigręžkime į praeitį, nr. 1. 58. Juknevičius P. Socialdemokratijos pradininkas Alfonsas Moravskis, Panevėžys, 2002. 59. Juknevičius P., Sokolnikova S. Karpiai. In: Dvarų kultūra Lietuvos kultūros dalis. Konferencijų pranešimai / Sudarytojas ir redaktorius P. Juknevičius, Panevėžys, 2010, p. 87-95. 60. Juknevičius P. Sujetai. In: Panevėžio balsas, 1994 12 15. 61. Juknevičius P. Sukilėlių vadas Karolis Zaluskis. In: Jie išgarsino Panevėžio kraštą. Konferencijų medžiaga. / Sudarytojas ir redaktorius P. Juknevičius, Panevėžys, 2011, p. 24-28. 62. Juknevičius P. Sukilimo dalyvio Saturnino Jakubovskio kapas Naujamiestyje. In: Krašto paveldas. Konferencijų medžiaga. / Sudarytojas ir redaktorius P. Juknevičius, Panevėžys, 2011, p. 69-71. 63. Juknevičius P. Švoinickių Rodai. In: Panevėžio balsas, 1995 04 29. 64. Juknevičius P., Urbonaitė R. Kitos Zavišų valdos. In: Dvarų kultūra Lietuvos kultūros dalis. Konferencijų pranešimai / Sudarytojas ir 45
redaktorius P. Juknevičius, Panevėžys, 2010, p.. 145-147. 65. Juknevičius P. Zavišos. In: Dvarų kultūra Lietuvos kultūros dalis. Konferencijų pranešimai / Sudarytojas ir redaktorius P. Juknevičius, Panevėžys, 2010, p. 132-136. 66. Juknevičius P., Žaldokaitė A. 1863 1864 metų sukilimą menančios Panevėžio rajono vietos, Panevėžys, 2013. 67. Juknevičius P., Žostautaitė D. Lietuviškosios Žanos d Ark pėdsakai Smilgių apylinkėje ir Daugyvenės krašte. In: Daugyvenės krašto šviesuoliai. Konferencijų pranešimai / Sudarytojas ir redaktorius P. Juknevičius, Panevėžys, 2009, p. 123-127. 68. Klimavičius R. Dailininkas 1863 metų sukilimo dalyvis. In: Tėvynė, 1988 03 03. 69. Krzywicki T. Litwa. Przewodnik. Wydanie I, Pruszków, 2005. 70. Lietuvos architektūros istorija. Nuo XIX a. II pusės iki 1918 m., t. 3. Vilnius, 2000, p. 16-18, 69, 87. 71. Limanovski B. Pamiętniki (1853 1870). Warszawa, 1937, s. 134-137. 72. Majewski E. Kurhany w Pakalniszkach w pow. Poniewieskim, zbadane przez Maryę Butrymównę. In: Światowit, t. 2, Warszawa, 1900, s. 92-103. 73. Maksimaitienė O. Panevėžio miesto istorija, Panevėžys, 2003, p. 35. 74. Masiokaitė D., Žilytė N. Naujamiesčio dvarai. In: Dvarų kultūra Lietuvos kultūros dalis. Konferencijų pranešimai / Sudarytojas ir 46
redaktorius P. Juknevičius, Panevėžys, 2010, p. 118-122. 75. Meysztowicz A. Karpiowie herbu własnego, Wilno, 1907. 76. Meysztowicz W. Gawęndy o czasach i ludziach, Londyn, 1986. 77. Molenda J. Meysztowicz Aleksander Michal Marian. In: Polski słownik biograficzny, t. XX / 3, zsz. 86, Wrocław, Warszawa, Kraków,Gdańsk, 1975, s. 486-489. 78. Nowydwór. In: Słownik geograficzny Królewstwa Polskiego i innych krajów słowianskich, t. 10, Warszawa, 1889, s. 55. 79. Panevėžio rajono savivaldybės paveldosaugos dokumentacija. 80. Pojoście. In: Słownik geograficzny królewstwa Polskiego i innych krajów słowianskich, t. 8, Warszawa, 1887, s. 537. 81. Rachuba A. Sicinski Jan. In: Polski słownik biograficzny, t. XXXVI / 3, zsz. 150, Warszawa, Kraków, 1995, s. 461-464. 82. Rachuba A. Sicinski Władyslaw. In: Polski slowmik biograficzny, t. XXXVI / 3, zsz. 150, Warszawa, Kraków, 1995, s. 472-473. 83. Rolska A. Sladami Sienkiewiczowskiego Potopu. My? My laudanczycy... In: Czerwony sztandar, 1978, nr. 228. 84. Rolska A. Sladami Sienkiewiczowskiego Potopu. Wodoktach, pod drzewem Olenki... In: Czerwony sztandar, 1978, nr. 230. 85. Rudomina // Herbarz polski Kaspra Niesieckiego S. J. powiększony dodatkami z poźniejszych 47
autorów, rękopismów, dowodów urzędowych i wydany przez Jana Nep. Bobrowicza. T.8. Lipsk. 1841. S. 181-186. 86. Ruzas V. Juozas Straševičius 1831 m. sukilimo dalyvis ir istorikas. In: Raguvos praeitis, t. 1. Panevėžys, 1993, p. 40-42. 87. Samujłło J. Kierbedż Stanisław. In: Polski słownik biograficzny, t. XII / 3. zcz. 54, Wrocław, Warszawa, Kraków, 1966, s. 421-422. 88. Švitinytė S. Linkavičių (Slabados) dvaras. In: Dvarų kultūra Lietuvos kultūros dalis. Konferencijų pranešimai / Sudarytojas ir redaktorius P. Juknevičius, Panevėžys, 2010, p. 141-145. 89. Trebaitė K., Juknevičius P. Jotainių dvaras. In: Dvarų kultūra Lietuvos kultūros dalis. Konferencijų pranešimai / Sudarytojas ir redaktorius P. Juknevičius, Panevėžys, 2010., 136-139. 90. Uruski S. Rodzina. Herbarz szlachty polskiej, t. 6, Warszawa, 1909, s. 217-219. 91. Vasiliauskaitė L. Liberiškio dvaras. In: Dvarų kultūra Lietuvos kultūros dalis. Konferencijų pranešimai / Sudarytojas ir redaktorius P. Juknevičius, Panevėžys, 2010, p. 122-125.. 92. Wawrzykowska-Wierciochowa D. Sercem i oręźem Ojczyźnie słuźyly Emilia Plater i inne uczestniczki powstania listopadowego 1830 1831, Warszawa, 1982, s. 188-192. 93. Vidugiris L. Kapinaitės. In: Tėvynė, 1992 11 10. 94. Witort J. Legenda o Sicinskim, poslę upickim. In: Wisla, t. 1, 1897, s. 433-447. 48
95. Zembrzuski L. Ciszkiewiczowa Teresa. In: Polski słownik biograficzny, t. IV, Kraków, 1938 s. 86-87. 96. Воронин М. И., Воронина М. М. Станислав Валерианович Кербедз 1810 1899, Мocквa, 1982. 97. Конюхова Т. А. Государственная деревня Литвы и реформа П. Д. Киселёва 1840 1857 г. г. (Виленская и Ковенская губернии), Mосква. 1975, c. 46-47. 49
Santrumpos Streszczenia Īsumā Kopš neatminamiem laikiem poļi un lietuvieši dzīvojuši kaimiņos, un vairākus gadsimtus līdzās pastāvēja vienā valstī. Šī iemesla dēļ nav pārsteidzoši, ka lietuviešu mūsdienu kultūrā atrodami poļu kultūras nospiedumi, un Paņevežas rajons nav izņēmums. Visciešāk poļu kultūras ietekme atspoguļojas viensētās. Paņevežas apkārtnē savulaik ievērojamākie īpašnieki bija Bistrami, Butrimi, Karpi, Kerbedzi, Komari, Kordzikovski, Meištaviči, Strašēviči, Švoiņicki, Zaviši un vēl rinda mazāk pazīstamu muižnieku ģimeņu. Paņevežas rajona 24 muižu sētas vai no tām pāri palikušo ēku fragmenti, kuru nozīmīga daļa ir poļu kultūras mantojums, iekļauti Lietuvas Valsts kultūras mantojuma reģistrā. Viensētu saimnieki apkārtnē bija uzcēluši vairākas nelielas baznīcas. No pašlaik Paņevežas rajonā esošajām 17 baznīcām un to ceļmalu kapelām, vairums saistīti ar poļu kultūru, par ko liecina tur saglabājušies dibinātāju portreti, ko gleznojuši poļu meistari, kā arī reliģisko rituālu atribūti. Rajona mūsdienu teritorijā saglabājušies arī muižnieku ciemati, kur savulaik dzīvojuši tā dēvētie sīkmuižnieki. Īpaši daudz to ir Krekenavas apkārtnes 50
rietumu daļā, dēvētu par Ļaudas zemi. Sīkmuižnieki, atlīdzībā par karadienestu ieguvuši no ķeizariem zemes īpašumus, aktīvi iesaistījās arī turpmākajās brīvības cīņās. Un ne velti šos muižniekus savā triloģijā Plūdi aprakstīja poļu rakstnieks Henriks Senkēvičs. Summary Since the old times Polish and Lithuanian nations lived near each other and for a couple hundred years they have even been united in a one country. This is why it is not surprising that we can find traces of Polish culture legacy in Lithuania today. Panevėžys region is not an exeption as well. The manors are mainly connected to Polish culture. In Panevėžys area they were ruled by famous noblemen s families such as Bistramai, Butrimai, Karpiai, Kerbedžiai, Komarai, Kordzikovskiai, Meistavičiai, Straševičiai, Švoinickiai, Zavišiai and a number of smaller ones. There are 24 manor homesteads and their fragments in Panevėžys region recorded in Lithuanian Republic Culture value register. The majoraty of them recall Polish culture legacy. Landlords were the founders of churches. The big part of the 17 churches and couple of chapels that exist in the area right now have remains of Polish 51
culture. The portrets of founders and religious implements made by Polish craftmen witnesses that. There are noblemen villages in some district areas where the minor noblemen were used to live. There are a lot of them in the west side of Krekenava parish also known as a Liauda land. A little later noblemen actively participated in battles for freedom as they received property from dukes for military service. This is the reason why noblemen of Liauda were described in Polish writer s Henrikas Senkevičius trilogy Tvanas. Резюме С незапамятных времен поляки и литовцы проживали по-соседству, несколько веков были в одном государстве. Поэтому не удивительно, что следы польской культуры можно обнаружить и в современной Литве. Паневежский район не является исключением. Более всего с польской культурой связаны поместные усадьбы. В окрестностях Паневежиса наиболее известными их родовыми владельцами были Бистрамы, Бутримы, Карпы, Кербедзи, Комары, Кордзиковские, Мейштавичи, Страшевичи, Швойницкие, Завиши и целый ряд менее известных боярских семей. 24 барские усадьбы Паневежского района или их фрагменты внесены 52
в государственный реестр культурного наследия Литовской республики. Значительная их часть является наследием польской культуры. Владельцы усадеб основали много костелов в округе. Из ныне существующих в Паневежском районе 17 костелов и придорожных часовен большинство связано с польской культурой. Об этом свидетельствуют сохранившиеся в костелах портреты основателей, написанные польскими мастерами и предметы религиозного убранства. На современной территории района сохранились и боярские деревни, так называемые околицы, где проживали мелкие боярe (шляхта). Особенно их много на западном рубеже окрестностей Крекенавы, называемoм «Ляyдос жяме». Шляхта, получив землю из князей за военную службу, активно участвовалa и в дальнейшей борьбе за свободу. Не случайно такое боярство в своей трилогии «Потоп» описал польский писатель Генрик Сенкевич 53