Описание книг и актов Литовской Метрики, составил С. Л. Пташицкий, Санкт Петербург, 1887, c

Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 276 (1584, 1586, 1597). Teismų bylų knyga 62 / Lithuanian Metrica: Book No. 276. Juditial Book No. 62 / Литовская Метрика. Книга 276. Книга судных дел 62. Parengė D. Antanavičius. Vilnius: LII leidykla, 2010. ХХХ, 278 p., 270 egz. ISBN 978-9955-847-34-2 Lietuvos Metrikos knyga nr. 276 šiuo metu saugoma Rusijos valstybinio senųjų aktų archyvo (Российский государственный архив древних актов) 389 f. (ap. 1, s. v. 276). Kanceliarijos priklausomybės atžvilgiu 1 ji priskirtina, be abejonės, LM kanclerių knygų grupei. Tai įrodo, pirma, paties rankraščio duomenys ir, antra, 1623 m. kanclerių knygų aprašas, kuriame ji minima kaip Majdeborskie za panowania króla jego miłości Stefana. Kończą się roku 1598 2. Apie 1745 m. Lietuvos Metrika buvo pervežta į Varšuvą, ir čia 1747 m. buvo parengtas naujas jos knygų aprašas. Jame 276 knygai suteiktas 155 numeris 3. (Vicekanclerių grupės knygos buvo žymimos lotyniškomis raidėmis.) Maždaug 1786 m. tuomečio LDK raštininko A. Naruszewicziaus rūpesčiu visos LM knygos buvo įrištos iš naujo ir 1787 m. sudarytas naujas jų aprašas, kuriame publikuojama knyga išlaikė 155 numerį, suteiktą jai sudarant ankstesnį 1747 m. aprašą 4. LM knygų išvežimas į Peterburgą po 1 Apie Lietuvos Metrikos kanclerių ir vicekanclerių atskirų knygų grupių susidarymą žr. Д. Антанавичюс, Ревизия книг Литовской Метрики 1641 г. и формирование самостоятельной группы вице-канцлерских книг, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos šaltiniai. Faktas. Kontekstas. Interpretacija, sud. A. Dubonis, Vilnius, 2007, p. 139 178. 2 Г. Я. Голенченко, Реестр книг Метрики Великого княжества Литовского 1623 г., Исследования по истории Литовской Метрики. Сборник научных трудов, т. 2, Москва, 1989, c. 354. 3 Описание книг и актов Литовской Метрики, составил С. Л. Пташицкий, Санкт Петербург, 1887, c. 119. 4 The Lithuanian Metrica in Moscow and Warsaw: Reconstructing the Archives of the Grand Duchy of Lithuania. Including An Annotated Edition of the 1887 Inventory Compiled by Stanisław Ptaszycki, [prep. by] P. Kennedy Grimsted with the collaboration of I. Sułkowska-Kurasiowa, Cambridge, 1984, p. A 51. trečiojo Respublikos padalijimo buvo lemtingas, nes jos ne tik buvo tiesiogiai prarastos, bet ir buvo suardyta per šimtmečius susiklosčiusi jų struktūra. Metrikos kanclerių ir vicekanclerių knygos, atsidūrusios Peterburge, buvo sujungtos ir pergrupuotos pagal Lenkijos Karūnos Metrikos pavyzdį. Tai liudija 1798 m. I. Kiršbaumo parengtas inventorius, kuriame publikuojamoji knyga pirmą kartą buvo priskirta vadinamajai dirbtinei Teismų bylų knygų (Судные дела и протоколы) grupei ir gavo 62 numerį 5. Ši signatūra išliko XIX XX a. pirmojoje pusėje LM kilnojant po įvairias carinės Rusijos, o vėliau Sovietų Sąjungos dokumentų saugyklas. 1952 m. tuometiniame Sovietų Sąjungos сentriniame valstybiniame senųjų aktų archyve Maskvoje pernumeravus visus LM fondo vadinamuosius saugojimo vienetus, nr. 62 virto bendrosios numeracijos nr. 276, kuris aktualus iki šiol. Metrikos knyga nr. 276 yra viena iš kelių mus pasiekusių originalių Metrikos knygų iš Stepono Batoro valdymo laikų. Nuo 1594 m. tuomečio LDK kanclerio L. Sapiegos iniciatyva senosios originalios knygos buvo intensyviai perrašomos. L. Sapiega, matyt, buvo davęs nurodymą perrašyti visas kanceliarijos žinioje buvusias LM knygas. Kai kurios knygos nebuvo perrašytos ir mus pasiekė jų originalai, nors dauguma originalių to laikotarpio knygų žuvo per XVII a. vidurio negandas. Dabar jau aišku, kad taip įvyko todėl, kad XVI a. paskutinį dešimtmetį vykdyto perrašymo metu kai kurios išlikusios originalios knygos buvo ne 5 Книга посольская Метрики Великого Княжества Литовского, изд. М. Оболенский и И. Данилович, т. 1, Москва, 1843, c. 402. 8

kanceliarijoje, o su jos veikla susijusių asmenų rankose, todėl nebuvo perrašytos, bet vėliau vis dėlto buvo grąžintos į kanceliariją, tad nepražuvo kaip dauguma XVI a. originalų. Išliko originalus XVI a. pabaigos knygos įrišimas, kuris XVIII a. pabaigoje, tuometinio LDK raštininko Adomo Naruszewicziaus rūpesčiu LM knygas įrišant iš naujo, buvo tik patvarkytas. Įrišimo dydis 30x20 cm. Įrišimo medžiaga rusva oda, kuri šiuo metu palei kraštus ir kampus smarkiai apsitrynusi, o vietomis įdrėksta. Abu kietviršiai dekoruoti įspaustiniais augalinių ir geometrinių motyvų rėmeliais. Kaip ir visose Lietuvos Metrikos knygose pirmojo kietviršio vidinėje pusėje priklijuotas spausdintas 21,5х16,5 cm lapas, informuojantis apie Lietuvos Metrikos knygų sutvarkymą 1786 m. minėto A. Naruszewicziaus rūpesčiu. Rankraščio lapų dydis 29,5 19,5 cm. Knygai panaudotas kelių rūšių popierius, bet daugiausia rašyta ant popieriaus su Jelita vandenženkliu, kuris datuojamas 1575 1610 m. laikotarpiu 6. Yra 1747 m. sudarytas knygos dokumentų registras (l. 1 4). Jame nurodomi ne knygos lapai, o dokumentų eilės numeris (kuris 1747 m. įrašytas rašalu paraštėje ties kiekvieno dokumento pradžia), nes iki pat 1835 m. pačių dokumentų tekstai buvo nepaginuoti. Tai atliko 1835 1837 m. komisija, beje, žymėjusi tik kas dešimtą knygos lapą (10, 20, 30 ir t. t.) ir išimtį padariusi paskutiniams 5 lapams (240, 241, 242, 243, 244). Vienintelė nuosekli knygos paginacija buvo atlikta tik XX a. viduryje, knygai jau atsidūrus Sovietų Sąjungos centriniame valstybiniame senųjų aktų archyve Maskvoje. Tuo metu pieštuku buvo sužymėti visi knygos lapai, verso pusėse prie skaičiaus dar pridėta об. santrumpa. Po šio paginavimo knyga sumažėjo vienu lapu, nes 1835 1837 m. 6 E. Laucevičius, Popierius Lietuvoje XV XVIII a., Vilnius, 1967, p. 124. komisija tarp 50 ir 60 lapo įvėlė klaidą ir suskaičiavo vienu lapu daugiau, nei jų buvo iš tikrųjų. Knygos dokumentai baigiasi 243 recto lape. Jo apačioje yra LDK instigatoriaus Mikalojaus Puzelewskio 1623 m. revizijos 7 įrašas Do samego końca tych ksiąg gołe karty wszysztkie. Nicolaus Puziliewski instigator Magni Ducatus Lithuaniae. LM knygoje nr. 276 iš viso yra 215 dokumentų, nors pačioje knygoje XVIII a. pabaigoje buvo sunumeruota 220 bylų. Šis skirtumas susidarė dokumentą nr. 148 išskaidžius į 4 atskirus dokumentus, taip pat įsivėlus vienai numeracijos klaidai: po nr. 154 (pagal mūsų numeraciją nr. 150) kitas dokumentas klaidingai buvo pažymėtas nr. 156 (pagal mūsų numeraciją nr. 151). Du dokumentai (nr. 147 ir 179) kažkodėl nebaigti rašyti 8, o vienas (nr. 206 ir 207) įrašytas du kartus, tik nr. 206 yra be pabaigos. Knygos dokumentų chronologija yra gana paprasta. Chronologiškai visus knygos dokumentus pirmiausia galima suskirstyti į dvi dideles grupes. Pirmąją sudaro 1584 ir 1586 m., o antrąją 1597 m. dokumentai. Savo ruožtu pirmosios grupės dokumentai gali būti skaidomi į kelias atskiras serijas. Pirmoji jų buvo duota Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Steponui Batorui su dvaru būnant Vilniuje 1584 m. kovo 13 balandžio 19 d. (nr. 1 49). Antrą seriją sudaro dokumentai, duoti Gardine 1584 m. gegužės 15 birželio 11 d. (nr. 50 82). 83 dokumentas duotas Breste 1584 m. rugsėjo 2 d. Tai yra Stepono Batoro anksčiau skelbtos bylų nagrinėjimo atnaujinimo datos perkėlimas į vėlesnį laiką: iš pradžių teismo posėdžius buvo 7 Dėl M. Puzelewskio revizijos datavimo žr. Д. Антанавичюс, Ревизия книг Литовской Метрики 1641 г. и формирование самостоятельной группы вице-канцлерских книг, c. 153 154. 8 Jų tekstus žr. LVIA, f. 389, Lietuvos Metrika, kn. 280, l. 94 95v (nr. 179); l. 44v 45v (nr. 147). 9

numatyta pradėti 1584 m. spalio 15 d., bet dėl tam tikrų pagrįstų priežasčių ir sumetimų ši data perkelta į 1584 m. lapkričio 12 d., kai valdovas atvyksiąs į Gardiną. Toliau seka trečia dokumentų serija, apimanti 1584 m. lapkričio 16 gruodžio 24 d. Ketvirtą seriją sudaro dokumentai, duoti taip pat Gardine 1586 m. kovo 3 28 d. ir birželio 12/13 23 d. Antrosios grupės dokumentai buvo duoti 1597 m. lapkričio 8 gruodžio 13 d., kai Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Zigmantas III Vaza rezidavo Varšuvoje (nr. 180 211). Likę 4 antrosios grupės dokumentai (nr. 212 215) buvo duoti 1598 m. gegužės 15 d. LM knygoje nr. 276 įrašyti LDK asesorių ir reliacinio teismų dekretai valdovo savivaldžių (magdeburginių) miestų miestiečių apeliacinėse bylose, išskyrus dokumentus nr. 48, 83, 92, 142, 148, 149. LDK asesorių ir reliacinio teismų genezė, veikla ir raida yra didelė lietuvių ir apskritai visos LDK istoriografijos balta dėmė. Iki šiol nėra jokių specialių studijų šiuo klausimu, galima remtis tik lenkų istoriografijos įdirbiu 9, tačiau lenkų istoriografijos teiginių negalima tiesiogiai taikyti LDK realijoms, būtina atsižvelgti į vietinius šaltinius. Ir asesorių, ir reliacinio teismų paskelbti dekretai formos ir struktūros požiūriu yra visiškai identiški, skiriasi tik subtilios smulkmenos. Visi dekretai skelbiami valdovo vardu (Stephanus Dei gratia rex Poloniae, magnus dux Lituaniae ir pan.). Pats valdovas asesorių teismo posėdžiuose asmeniškai nedalyvaudavo. Vadinamosios arengos dekretuose nėra. Taip pat nėra savarankiškos inskripcijos, arba adresato, kieno žiniai skiriamas 9 Z. Rymaszewski, Sprawy gdańskie przed sądami zadwornymi oraz ingerencja królów w gdański wymiar sprawiedliwości XVI XVIII w., Wrocław, 1985; M. Woźniakowa, Sąd asesorski koronny 1537 1795: jego organizacja, funkcjonowanie i rola w dziejach prawa chełmskiego i magdeburskiego w Polsce, Warszawa, 1990. konkretus dokumentas. Dekretų naracijoje visada išdėstomi šie 7 pagrindiniai dalykai: 1) kokiu keliu byla pateko į asesorių arba reliacinį teismą, t. y. kokio teismo sprendimas yra skundžiamas; 2) besibylinėjančios šalys; 3) ginčo objektas; 3) trumpas bylos eigos pirmojoje instancijoje apibūdinimas; 4) pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas; 5) apelianto įvardijimas; 6) šalių atvykimas asmeniškai arba per įgaliotinius į apeliacinės instancijos teismą arba neatvykimas; 7) šalių reikalavimai, ypač pirmosios instancijos teismo sprendimo požiūriu. Stepono Batoro valdymo laikais bylos į asesorių ir reliacinį teismą patekdavo dviem keliais: 1) pagal valdovo vardu išduotą rašytinį šaukimą (citatio nostra litteralis, litterae citationis nostrae), kuris dažniausiai būdavo surašytas lotyniškai, nes dekrete nr. 166 specialiai pažymėta, kad šaukimas buvo surašytas rusėniškai; 2) kaip apeliacinis skundas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo. Pirmoji instancija buvo NN miesto vaito, suolininkų ar tarėjų teismų sprendimai, taip pat ankstesni pačių asesorių arba reliacinių teismų dekretai, valdovo paskirtų įgaliotinių (komisarų) sprendimai ir pan. Besibylinėjančios šalys paprastai nurodomos pirmosios instancijos teisme pradėtos bylos požiūriu. Ginčo objektas apibūdinamas labai įvairiai: nuo trumpo įvardijimo iki platesnių aprašymų su išsamesnėmis detalėmis. Vis dėlto nėra abejonės, kad pirminio ieškinio turinys dekretuose yra labai apibendrintas, daug konkrečios informacijos nubyra. Lygiai taip pat pirmosios instancijos teisme vykusios bylos eiga dekretų naracijoje pristatoma labai glaustai, nurodant tik svarbiausius dalykus, o kartais ir visai nenurodant. Naracijoje minimas pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas dažniausiai palydimas frazėmis prout ea omnia in processu causae istius descripta latius continentur / habentur descripta ir pan., būtent kad visos smulkmenos plačiau išdėstytos bylos medžiagoje. 10

Jei byla nagrinėjama pagal valdovo vardu išduotą šaukimą, 3 5 punktų paprastai nebūna. Apeliuojant dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, paprastai nurodoma, kuri šalis pateikė apeliaciją. Naracija baigiama paskirto bylinėjimosi termino laikymosi ir šalių atvykimo į apeliacinę instanciją asmeniškai ar per įgaliotus asmenis arba neatvykimą konstatavimu, taip pat šalių reikalavimų išdėstymu, ypač pirmosios instancijos teismo sprendimo atžvilgiu. Juridiniu požiūriu svarbiausia dekretų dalis yra vadinamoji dispozicija šiuo atveju valdovo vardu skelbiamas teismo nutarimas. Sintaksės atžvilgiu dekretuose ji kyla iš naracijos pabaigos, yra savotiškas pastarosios tęsinys, pradedama žodžiais per nostros in curia nostra iuris civilis Maydemburgensis commissarios arba nos cum consiliariis nostris lateri nostro protunc assidentibus. Stepono Batoro valdymo laikotarpio dekretuose šios frazės yra itin svarbios, nes pirmoji visais atvejais nurodo asesorių, o antroji reliacinio teismo dekretą. Tai aiškėja patyrinėjus kiekviename dokumente minimą šių frazių ir retkarčiais pasitaikančių konkretaus teismo apibūdinimų santykį, būtent: reliacinio teismo paskelbtų dekretų tekstuose vartojama vien tik frazė nos cum consiliariis nostris lateri nostro protunc assidentibus ir yra kitų aiškių nuorodų į reliaciją (toks dažnai būdavo kiek sutrumpintas reliacinio teismo apibūdinimas originaliuose dekretuose), o asesorių teismo dekretuose vartojama tik frazė per nostros in curia nostra iuris civilis Maydemburgensis commissarios ir nėra nuorodų į reliaciją. Knygos pabaigoje įrašytuose Zigmanto III 1597 m. dekretuose šis skirtumas jau niveliuojamas (pavyzdžiui, nr. 187, 199, 200, 204, 205 ir kt.: per consiliarios et assessores; nr. 202: per nostros consiliarios et iuris civilis Maydeburgensis commissarios et assessores), todėl remiantis minėta taisykle, darosi neaišku, kuris teismas turimas galvoje. Dispozicinė dekretų dalis paprastai yra glausta: dažnai tiesiog konstatuojama, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas arba neteisėtas, o išsamus naujojo sprendimo pagrindimas ar aiškinimas nėra taisyklė. Jei kuri nors iš šalių neatvykdavo į posėdį ir nenurodydavo neatvykimo priežasčių, tai savaime tapdavo jai nepalankaus sprendimo pagrindu (vadinamoji contumacia). Dispozicija paprastai baigiama žodžiais apie šalių nukreipimą į tą patį pirmosios instancijos teismą priimtam apeliacinės instancijos teismo sprendimui vykdyti, kartais nurodomas terminas, po kurio tai reikia daryti. Taigi dekretų dispozicinė dalis nėra labai turininga nei paties proceso, nei bylos konkretybių atžvilgiu. Dekretai baigiami įprastomis koroboracijos ir datacijos formulėmis. Publikuojamoje knygoje nė vienas dekretas neturi subskripcijų, bet iš kitų tų pačių dekretų kopijų žinome, kad dekretų originalai visada būdavo pasirašomi kanclerio, vicekanclerio, referendoriaus arba vieno iš LDK didžiųjų raštininkų, taip pat pasitaiko už dekreto teksto formulavimą atsakingo raštininko parašų. Pavyzdžiui, visi 1586 m. birželio 13 23 d. serijos dekretai buvo pasirašyti LDK vicekanclerio L. Sapiegos ir dekretų raštininko Stanislovo Skulskio 10, o 1597 m. pabaigos serijos dekretai LDK vicekanclerio Gabrieliaus Vainos, LDK didžiojo raštininko Jeronimo Valavičiaus ir minėto raštininko Stanislovo Skulskio 11, kai kuriuos 1584 m. dekretus pasirašinėjo LDK referendorius M. Korizna, LDK raštininkas V. Agripa 12. Žinome, kad dekretą nr. 52 buvo pasirašęs net pats Steponas Batoras, bet po dekretu padėtas valdovo parašas buvo ypatingas 10 LVIA, f. 389, Lietuvos Metrika, kn. 280, l. 9 95v. 11 LVIA, f. 389, Lietuvos Metrika, kn. 80, l. 434 472v. 12 Метрыка Вялікага княства Літоўскага. Кніга 70 (1582 1585). Кніга запісаў 70 (Копія канца XVI ст.), падр. А. А. Мяцельскі, Мінск, 2008, Nr. 73. 11

atvejis, sietinas, matyt, su atskiru suinteresuotų asmenų prašymu ir pan. Vis dėlto svarbiausias išduoto dekreto teisėtumo požymis buvo LDK kanceliarijos prispaudžiamas valdovo antspaudas, be kurio, net esant atsakingų pareigūnų parašams, dokumentas buvo laikomas ne tokiu patikimu. Asesorių ir reliacinio teismų dekretai negali pakeisti pirmosios instancijos teisme nagrinėtų bylų konkretumo požiūriu, taip pat jie suteikia nedaug informacijos apie patį procesą ir teisės normų taikymą. Vis dėlto XVII a. viduryje daugumai LDK magdeburginių miestų ir miestelių patyrus nepataisomų archyvinių nuostolių, šie dekretai yra vienas svarbiausių antrinių šaltinių, leidžiančių nors iš dalies kompensuoti dingusius pirminius XVI XVII a. pirmosios pusės miestų istorijos šaltinius. Ypač tai pasakytina apie LDK sostinę: žuvus Vilniaus miesto archyvo XV a. pabaigos XVII a. pirmosios pusės knygoms, LM knygose įrašyti šimtai šio laikotarpio asesorių ir reliacinio teismų dekretų Vilniaus miestiečių bylose leidžia susidaryti nors šiokį tokį vaizdą apie sostinės turtingiausio sluoksnio miestiečius, jų prekybinius ir turtinius santykius, giminystės ryšius ir pan. Taip pat paminėtina Metrikos sudėtyje esančių LDK asesorių ir reliacinio teismų knygų archyvotyrinė vertė visos Respublikos kontekste. Mat per Antrąjį pasaulinį karą sudegus Karūnos Metrikos asesorių teismo knygų fondui (iš viso per 500 knygų), Lietuvos Metrikoje išlikusios pagal kilmę giminiškos LDK asesorių ir reliacinio teismų knygos gali padėti ateityje išsamesniems šių teismų veiklos ir raidos tyrimams. Publikuojamoje LM knygoje nr. 276 įrašytų dekretų originalų neteko matyti, nors sistemingų paieškų ir nebuvo imtasi. Tokį apsisprendimą lėmė iš anksto numanoma labai menka galimybė juos rasti. Žinoma, vieną kitą originalą galima aptikti archyvuose ar bibliotekose, bet tokie pavieniai atradimai nekeistų akivaizdaus fakto, kad LDK kanceliarijos miestiečiams išduotų dekretų originalų galimybės išlikti iki mūsų dienų buvo labai menkos. LM knygoje nr. 276 įrašyti dekretai nėra vieninteliai žinomi jų tekstai. Yra dar bent du šaltiniai, kuriuose radome tų pačių dekretų kopijų, Kauno miesto tarėjų teismo 1583 1591 m. knygoje ir LM 80 bei 280 knygose. Kauno miesto tarėjų teismo 1583 1591 m. knygoje aktuoti 8 dekretai, taip pat cituojama trijų vienodų dekretų nr. 2 4 dispozicija 13, o LM 80 ir 280 knygose yra dauguma 1586 m. birželio 13 23 d. ir 1597 m. lapkričio 8 gruodžio 13 d. serijų dekretų tekstų. Tikslios signatūros pateikiamos Pastabų lentelės paskutinėje skiltyje. Taip pat paminėtina, kad dekretas nr. 18 įrašytas Metrikos 70 knygoje 14, o dekretas nr. 52 Vilniaus katedros kapitulos posėdžių protokolų knygoje 15. Dauguma LM knygos nr. 276 dokumentų yra neskelbti. Su Vilniaus auksakalių cecho pretenzijomis Vilniaus vyskupo jurisdikcijoje dirbusiam privačiam auksakaliui susijęs dokumentas nr. 52 buvo paskelbtas dar XIX a. pirmojoje pusėje 16, o antrą kartą prieš pat Antrąjį pasaulinį karą 17. Vienintelis su Merkine susijęs dokumentas nr. 185 paskelbtas Merkinei skirtame Lietuvos magdeburginių miestų 13 Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius, f. 7, Kauno magistrato aktų knyga Nr. 6 [Kauno miesto tarėjų teismo 1583 1591 m. knyga nr. 13/13850], l. 86v 87. 14 LVIA, f. 389, Lietuvos Metrika, kn. 70, l. 91 92. 15 Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius, f. 43 (Vilniaus kapitula), b. 214, l. 391 394, nr. 301. 16 M. Baliński, Historia miasta Wilna, t. 2, Wilno, 1837, s. 279 284 (kartu su vertimu į lenkų kalbą). 17 Akty cechów wileńskich 1495 1759, zebrał i przygotował do druku H. Łowmiański przy współudziale M. Łowmiańskiej i S. Kościałkowskiego, przedmową i skorowidzami opatrzył J. Jurkiewicz, Poznań, 2006, nr. 73. Čia pateikta išsami rengėjams žinomų šio dokumento nuorašų, publikacijų, trumpų paminėjimų ir turinio santraukų mokslinėje literatūroje apžvalga. 12

privilegijų ir aktų 18 tome, teksto pagrindu imant Lietuvos Metrikos 80 knygoje esantį tekstą, kuris skiriasi nuo 276 knygoje esančio varianto. Su tuometiniu Lipsko miesteliu dabartinėje Lenkijoje susijęs dokumentas nr. 18 paskelbtas 2008 m. pasirodžiusioje Metrikos 70 knygoje 19. Istoriografijoje 276 knygos dokumentai taip pat menkai tepanaudoti. Tam įtakos turėjo, matyt, menkas paties rankraščio pasiekiamumas išvežus jį į carinę Rusiją, mažai kam įdomi LDK asesorių ir reliacinio teismų sprendimų tematika, pagaliau perdėm lotyniškas šios knygos pobūdis. Viena kita konkreti nuoroda į šios knygos medžiagą įvairios tematikos darbuose pasirodė tik pastaruoju metu 20. Daugumą LM knygoje nr. 276 įrašytų asesorių ir reliacinio teismų dekretų sudaro apeliacijos dėl keturių LDK miestų Vilniaus, Kauno, Bresto ir Gardino savivaldos institucijų teismų priimtų sprendimų. Taip pat įrašyta po keletą dekretų dėl Lipsko, Minsko, Mogiliavo ir Polocko savivaldos institucijų teismų priimtų sprendimų. Pagaliau įrašyta po vieną du dekretus dėl Merkinės, Piasočnojės, Lomazų, Virbalio ir Vohynio (Wohyń) miestelių teismų sprendimų. Taip pat reikia turėti galvoje, kad į knygą pateko anaiptol ne visų asesorių ir reliacinio teismų nagrinėtų bylų dekretai (plačiau ši problema aptariama knygos įvade). Ši aplinkybė neleidžia imtis jokių statistinių skaičiavimų, kurie tiksliau nušviestų, pavyzdžiui, nagrinėtų bylų santykį pagal apeliantų priklausymą konkretiems miestams, nes visi duomenys būtų neišsamūs ir netikslūs. 18 Lietuvos magdeburginių miestų privilegijos ir aktai, t. 5: Merkinė, sudarė A. Baliulis, Vilnius, 2007, nr. 22. 19 Метрыка Вялікага княства Літоўскага. Кніга 70, 73. 20 E. Laucevičius, R. Vitkauskienė, Lietuvos auksakalystė. XV XIX a., Vilnius, 2001, p. 205 (I.272: Fišeris), 305 (I.305: Genzeris), 306 (I.318: Glazeris), 248 (I.812: Mikalojus Vengras); R. Ragauskienė, Vaistininkai XVI a. Vilniuje, Vilniaus istorijos metraštis, t. 1, Vilnius, 2007, p. 46 47, 49 50. Kokie buvo apeliavimo į asesorių ir reliacinį teismą pagrindai? Daugumos apeliacijų pagrindas buvo įprasti ginčai dėl nekilnojamojo (žemės sklypų, mūrnamių, medinių namų ar jų dalių) ir įvairaus kilnojamojo (piniginių lėšų, skolų, nuompinigių, prekių, pačių įvairiausių namų apyvokos daiktų) turto. Kur kas mažesnę dalį sudarė bylos dėl globos, šmeižto, smurto ir pan. Iš įdomesnių paminėtinos bylos dėl Vilniaus tarybos lotyniškosios dalies raštininko rinkimų teisėtumo (nr. 47), Vilniaus privačių auksakalių veiklos apeinant auksakalių cechą (nr. 52 54), Kauno tarėjo diskriminavimo (nr. 69), vadinamojo Filipovičių mūrnamio Vilniuje (nr. 89), Šereševo žydo sumušimo ir mirties (nr. 91), neteisėto Kauno miestiečio įkalinimo ir kankinimo (su išsamiomis detalėmis) nr. 105, 150 ir 151, dėl raštų padirbinėjimo Kaune (nr. 106), burtininkavimo ir kerėjimo Vilniuje (nr. 110), išimtinės teisės prekiauti stiklo gaminiais Vilniuje pažeidimo (nr. 132, 173), santuokinės neištikimybės (nr. 139), dėl Kauno pirklių laisvos laivybos Nemuno aukštupiu už Gardino (nr. 202). Vienas kitas dokumentas gali suteikti naujų faktų istoriografijoje žinomų asmenų biografijoms, kaip antai: nr. 33 susijęs su Brastos kaštelionu Bagdonu Sapiega, nr. 140 ir 152 Polocko vaivada Mikaloju Manvydu Dorohostaiskiu, nr. 182 Minsko vaivadaičiu ir valdovo sekretoriumi Mikaloju Sapiega, nr. 212 su žinomu rašytoju Aleksandru Gvaniniu (Guanini, Gwanin), nr. 215 LDK raštininku E. Pielgrzymowskiu ir bajorais Gradauskais (Gradovskiais). Darius Antanavičius (Vilnius, Lietuvos istorijos institutas) 13