Lietuvos meno kūrėjų asociacija

Transkrypt

1 1 Lietuvos meno kūrėjų asociacija Vilnius pirmosios lenkų tautinės operos lopšys ŽURNALAS: Muzikos Barai TEMA: Vilnijos muzika AUTORIUS: Vera Badjanova DATA: Prisiminkime 19 a. vilniečio kompozitoriaus, dirigento, pedagogo ir muzikinio gyvenimo organizatoriaus Stanislavo Moniuškos (Stanisław Moniuszko, ) darbus. Anot lenkų kompozitoriaus ir kultūros istoriko Bogusławo Schäfferio, S. Moniuška savo kūryboje pajėgė pakilti į tokias aukštumas, kokias romantizmo epochoje pasiekė tik dideli talentai, jis buvo Europos mąsto kūrėjas [15]. K. Szymanowskis teigė, kad S. Moniuška ir F. Chopinas yra tarytum pavienės viršukalnės, neeiliniai 19 a. lenkų muzikos kultūros reiškiniai [4]. LIETUVIŠKASIS KŪRYBOS ASPEKTAS Svarbiausia Moniuškos kūrybinio palikimo dalis operos, kantatos, dainos (apie 300; pagal A. Chodzkio, A. E. Odynieco, J. I. Kraszewskio, T. Lenartowicziaus, J. Kochanowskio ir kitų žymių poetų eiles, yra sukūręs dainų ir pagal tekstus prancūzų ir vokiečių kalba). Kompozitorius augo patriotiškoje lenkų šeimoje, tačiau mokėjo vertinti ir gerbti lietuvių ir baltarusių tautų kultūras, bendrauti su iškiliais jų atstovais J. Čečiotu, A. Plugu ar V. Duninu-Marcinkevičiumi [15]. Menininkas puikiai perprato sudėtingą, spalvingą etninę, religinę, kalbinę multikultūrinę Vilniaus aplinką. Kurdamas lietuvių mitologines kantatas, Moniuška specialiai važiavo rinkti lietuvių liaudies melodijų, domėjosi lietuvių mitologija [15]; Styginių kvarteto Nr. 1 finale panaudojo Suktinio motyvą, tačiau tikslios liaudies dainų citatos šio autoriaus kūryboje yra išimtis, jis liaudies melodijas dažniausiai perkurdavo turėjo puikią improvizatoriaus nuovoką ir lengvai žėrė gražias melodijas, ypač pasisekdavo dainos. Nors slavų kultūros įtaka S. Moniuškai labai ryški, jo nuoširdus domėjimasis lietuvių kultūra ir pasiaukojamas darbas keliant 19 a. Vilniaus kultūros lygį lėmė, kad Moniuškos veiklą ir kūrybą galima nagrinėti ir lietuviškuoju aspektu. Pasak K. Kavecko, šis vilnietis menininkas buvo visos Lietuvos sostinės svarbiausioji muzikos ašis [8; 97]. Anot V. Landsbergio, S. Moniuškos lietuviškojo biografijos tarpsnio Lietuvos meno kūrėjų asociacija - 1 /

2 2 (dažnai ir lietuviškos tematikos!) kūryba yra, be abejo, ir Lietuvos kultūros istorijos objektas. [10; 179] Kompozitoriaus asmenybės formavimasis, pirmieji kūrybiniai laimėjimai bei (iš dalies) Halkos triumfas sietinas su Vilniumi. S. Moniuška po studijų Varšuvoje ( , A. Freyerio klasė) ir Berlyne ( , mokėsi privačiai pas Singakademie direktorių C. Rungenhageną) čia atvyko 1840 metais. Tų pačių metų rugpjūčio mėnesį vedė vilnietę Aleksandrą Miuler (Müller arba Müllerówna, Miulerytė). Po tuoktuvių ceremonijos Antakalnio Trinitorių bažnyčioje jaunavedžiai persikraustė į Moniuškos uošvių namus Vilniaus g. 26 (vadinamieji Miulerio namai), kuriuose gyveno aštuoniolika metų iki 1858-ųjų. Tolesnis kompozitoriaus gyvenimas prabėgo Varšuvoje. Miulerio ir Römerių namuose (Bokšto g. 10) dažnai būdavo rengiami susirinkimai, švenčiamos šeimų šventės, vykdavo kamerinės muzikos koncertai. Menininkas siekė pritaikyti Vilniaus situacijai didesniuose kultūros centruose įgytą patirtį, reiškėsi kaip muzikas visuomenininkas. Jo rūpesčiu 1840 m. lapkričio 2 d. Vėlinių proga Vilniuje buvo atliktas V. A. Mozarto Requiem, lapkričio 30 dienos koncerte skambėjo F. Mendelssohno uvertiūra Vasarvidžio nakties sapnas, G. L. P. Spontini operos Ferdinandas Kortezas arba Meksikos užkariavimas uvertiūra, dviejų oratorijų F. Mendelssohno Pauliaus bei F. J. Haydno Pasaulio sukūrimo fragmentai. Koncerto organizatorius S. Moniuška improvizavo eolomelodikonu [4; 304]. Tais pačiais metais Vilniuje buvo pastatyta Moniuškos operetė Nakvynė Apeninuose (Nocleg w Apeninach, 1839) m. gruodžio 18 dieną Vilniuje, dalyvaujant V. Syrokomlei [13; 136], pirmą kartą buvo atlikta Moniuškos kantata Milda. Vėliau S. Moniuškos rūpesčiu ji buvo pastatyta Varšuvoje ir Peterburge (beje, buvo labai palankiai įvertinta M. Glinkos ir A. Dargomyžskio). Į rusų kalbą kūrinį išvertė peterburgietis poetas Vladimiras Benediktovas, A. Mickevičiaus poezijos vertėjas. Anuo laikmečiu įprastas bajoro užsiėmimas buvo šeimininkauti ūkyje, o ne rengti koncertus. Dėl to dalis publikos Moniuškos veiklą priėmė nepatikliai [15;28], tačiau jaunojo menininko entuziazmas neblėso. Jis nuolat aktyviai reiškėsi kaip muzikinio gyvenimo organizatorius: būrė mėgėjų ansamblius, rėmė į Vilnių atvykstančius muzikus virtuozus: akompanuodavo jiems fortepijonu, dalijo bilietus, padėdavo įveikti įvairius sunkumus organizuojant koncertus, rinko lėšas perspektyvių jaunųjų menininkų tolesnėms studijoms. Pavyzdžiui, palaikė brolius Wieniawskius smuikininką Henryką ir pianistą Józefą metais, gaudamas 25 rublius per mėnesį, Moniuška ėjo šventadienių vargonininko pareigas Vilniaus universiteto šv. Jonų bažnyčioje. Vis dėlto pagrindinis jo pajamų šaltinis Vilniuje buvo pedagoginis darbas. Savo laiškuose menininkas fortepijono pamokas vadina vieninteliu pragyvenimo būdu, kurį Vilnius gali duoti [15; 57]. Prieš išvykdamas į Peterburgą Galingojo sambūrio narys Cezaris Kiuji pusmetį lankė Moniuškos harmonijos, kontrapunkto, kompozicijos pamokas. Su gabiu keturiolikmečiu kompozitorius dirbo nemokamai. Gyvendamas gana izoliuotoje vietoje, koks buvo to meto Vilnius, Moniuška Lietuvos meno kūrėjų asociacija - 2 /

3 3 sugebėdavo gauti informacijos apie svarbiausius meninio gyvenimo įvykius. Prenumeravo Vokietijoje ir Lenkijoje spausdinamus kultūros leidinius ( Biblioteka Warszawska, Atheneum ). Buvo susipažinęs su R. Wagnerio veikalu Opera ir drama (1850) bei jo operomis (rekomendavo C. Kiuji studijuoti Tanhoizerį ir Lohengriną ). Skleidė Vilniuje naujausią pedagoginę literatūrą (tarp savo Namų dainyno prenumeratorių išplatino 150 egzempliorių Varšuvoje pasirodžiusio vadovėlio). Harmonijos dėstymo patirtį Moniuška apibendrino paties sudarytame vadovėlyje Harmonijos mokslo dienoraštis (Pamiętnik do nauki harmonii, 1871). Žymiausi Moniuškos mokiniai C. Kiuji ir Janas Karłowiczius (Vilniuje), Zygmuntas Noskowskis (beje, pas jį vėliau studijavo M. K. Čiurlionis), Antonis Stolpė, Henrykas Jareckis (Varšuvoje). Vienas iš kompozitoriaus mokinių dirigentas, kompozitorius ir pedagogas Władysławas Rzepko prisimena: dėstymą [Moniuška] taikė prie klausytojų pajėgumo. Supažindindavo su harmonijos esme, o toliau studijuojant buvo galima lengvai tuo remtis < > Moniuška turėjo tą pranašumą prieš kitus, kad didelio savo talento pavyzdžiu žadino mokinių norą nuoširdžiai ir originaliai išsisakyti melodijomis < > kontrapunktavo tobulai, bet kurdamas savo talento nespraudė į tikslias sauso klasicizmo formas < > Be kitų Moniuškos dėstymo teigiamybių svarbiausia buvo ta, kad mus išmokė ieškoti grožio ir jį rasti nuoširdžiuose lenkiškuose ritmuose bei melodijų vingiuose. < > Moniuška < > savo motyvais taip nuoširdžiai perteikė skausmą ir džiaugsmą, kad kiekvienas gabus jo mokinys, nerizikuodamas pakenkti individualybei, perėmė gražų Moniuškos savitumą [15; 100]. Moniuškos pedagoginė veikla, taip pat nuoširdus darbas kituose muzikos baruose lėmė, kad šis muzikas buvo labai populiarus ir mylimas. Buvę mokiniai ir bičiuliai gelbėjo menininką įvairiose situacijose, ne vieną kartą jį rėmė. Moniuška rūpinosi muzikinės literatūros leidimu. Suprato vokalinės instrumentinės muzikos Vilniuje stygių ir pradėjo leisti dainų sąsiuvinius pagal geriausių to meto poetų Adomo Mickevičiaus, Jano Čečioto, Vladislovo Sirokomlės (Ludwik Kondratowicz) ir kitų autorių eiles: Mano dainynas bus rinkinys vienbalsių dainų pritariant fortepijonui. Stengiausi parinkti geriausių mūsų poetų eiles, taigi, ir Kaimo daineles, ir Žemdirbių dainas prie Nemuno į jį įdėjau, įsitikinęs, kad šie poezijos kūriniai labiausiai perteikia krašto charakterį ir spalvas [15; 37]. Vilniuje pasirodė keli pirmieji Namų dainyno sąsiuviniai (Śpiewnik domowy; I VI sąs , VII XII sąs ). Iki 1850 metų kompozitorius dažniausiai pats savo lėšomis leisdavo savo kūrinius metais prasidėjo bendradarbiavimas su varšuviečiu leidėju Rudolfu Friedlenu, o J. Zavadskio leidykla Vilniuje sistemingai spausdinti Moniuškos kūrybą pradėjo tik nuo 1854 metų (be kitų kūrinių, pakartotinai išleido I ir II Namų dainyno sąsiuvinius, taip pat V dainyną bei A. Mickevičiaus kūrybai skirtą VI dainyną). Su Zavadskių spaustuvės (tėvo Juozapo, vėliau sūnų Felikso, Adomo, vaikaičio Juozapo) emblema iki šiol išliko apie 90 S. Moniuškos vokalinių bei instrumentinių kūrinių, jų rinkinių [12; 23]. Nors ano meto Vilniaus socialinė ir politinė padėtis nebuvo palanki (miestas buvo carinės Rusijos provincija), slėgė finansiniai sunkumai (S. Moniuška ir A. Miuler susilaukė 10 vaikų, tad siekiančiam išlaikyti gausią šeimą menininkui teko imtis visokių darbų), šiame mieste kompozitorius sukūrė ryškiausią savo kūrinį operą Halka bei vertingų kūrinių lietuviška tematika: baladę Trys Budriai (Trzech Budrysów, A. Mickevičiaus ž.) bei dvi mitologines kantatas pagal proza rašytą Józefo Ignaco Kraszewskio poemą Vitolio rauda ( Milda, 1848; Nijolė (Nijoła), 1848; Lietuvos meno kūrėjų asociacija - 3 /

4 4 trečioji, Krūminė (Krumine), nebaigta [4; 331]). Vilniuje dienos šviesą išvydo ir vienas populiariausių šio kompozitoriaus instrumentinių kūrinių fantastinė uvertiūra Pasaka (Bajka, 1848). Apie 1854 metus, taigi, Halkos pastatymo laikotarpiu, Vilniuje buvo kuriamas ir bene romantiškiausias Moniuškos opusas Vėlinės (Dziady, 1865, pagal A. Mickevičiaus Vėlinių II dalį [8; 14; 15]; beje, originaliojoje partitūroje įrašyti abu pavadinimai Šmėklos (Widma) ir Vėlinės (Dziady). Vėliau Varšuvoje kompozitorius sukūrė muziką pagal to paties autoriaus Krymo sonetus (Sonety krymskie, 1867) bei baladę Ponia Tvardovska (Pani Twardowska, 1869). Vilniuje sukurtos ir Marijos Gailestingumo Motinos šventėms skirtos keturios Aušros vartų litanijos (Litanie ostrobramskie, ) solistams, chorui ir orkestrui arba vargonams bei kiti religiniai kompozitoriaus opusai Requiem d-moll chorui ir vargonams, (1850 m., po motinos mirties), giesmės. Religiniams kūriniams atlikti 1854 m. lapkritį S. Moniuška Vilniuje įkūrė Šv. Cecilijos draugiją (Towarzystwo im. Św. Cecylii), kurios nariai buvo muzikos mėgėjai. Notatnik wileński pažymima, kad draugijos steigėjo tikslas geros ir rimtos muzikos sklaida [4; 305]). Draugijos būstine tapo Šv. Cecilijos koplyčia senojo universiteto Šv. Jonų bažnyčioje. Joje saugomas Vilniaus dailininko, šios draugijos nario V. Slendzinskio tapytas šv. Cecilijos paveikslas, dėl to šiam sambūriui buvo duotas muzikos globėjos vardas. S. Moniuškos kūryba turėjo labai didelės reikšmės ne tik 19 a. Varšuvos, Vilniaus, bet ir kitų iki LDK padalijimų jai priklausiusių žemių kultūrai. Iš kompozitoriaus talento gerbėjo J. Lisiarskio prisiminimų: Kiekvienuose Lietuvos namuose, kur yra atsidavusių muzikai žmonių, rasite jo Namų dainynų, krakoviakų, dainelių ir polonezų, kuriais jau dvi dešimtys metų mus apdovanoja; < > [šie kūriniai] ištisa tautos jausmų istorija, mūsų praeitis, odė tėvų dainai, dabartinio mūsų širdžių balso aidas < > Tiek lyriniuose, tiek dramatiniuose kūriniuose tas pats graudulys, dainingumas, ta pati harmonija ir originalumas: jokio kartojimosi, nieko nereikalingo, ir iškart pažįstame kompozitorių < >, suprantame jį širdimi [15; 5]. Beveik visos Moniuškos operos (po Halkos pasirodė Sielininkas (Flis, 1858), Grafienė (Hrabina, 1860), Verbum nobile ( Garbės žodis, 1860 [4]), Baisusis dvaras (Straszny dwór, 1865) yra patriotinės. Tai lemia ne tik jų libretai, bet ir muzikos pobūdis. Veiksmas neretai vyksta lenkiškoje aplinkoje, veikėjai dažniausiai yra tam tikro luomo bajorų arba prastuomenės atstovai. Muzikoje skamba religinio pobūdžio fragmentai, operų muzikai būdinga lenkų tautinių šokų (polonezo, mazurkos ir krakoviako) ritmika, polonezas įtrauktas ne tik į Halką (IV veiksmų versijoje), bet ir į Grafienę bei Verbum nobile. Operoje Baisusis dvaras skamba krakoviakas. Moniuškos operinėje kūryboje pasikeitė liaudies dainos ir šokio traktuotė daina įgavo didelį dramatinį išraiškingumą, o šokis prarado taikomąją dekoratyvinę paskirtį ir buvo labai organiškai įkomponuotas į sceninį vyksmą. Menininko kūrybinį palikimą labai aktyviai skleidė 1891 metais J. Karłowicziaus pastangomis įkurtas Varšuvos muzikos puoselėtojų draugijos S. Moniuškos skyrius (Sekcja im. S. Moniuszki przy Warszawskim Towarzystwie Muzycznym) metais Varšuvoje apsilankęs V. Jakubėnas Muzikos baruose rašė: Varšuvos muzikos draugija [...] turi natų leidimo sekciją, paskirtą specialiai Moniuškos ir Karlovičiaus veikalams. Daugiausia iki šiol išleista Moniuškos kūrinių; retkarčiais išleidžiamas ir Lietuvos meno kūrėjų asociacija - 4 /

5 5 kurio nors kito kompozitoriaus veikalas. [7; 21]. Šiuo metu S. Moniuškos kūriniai yra įvairiuose miestuose vykstančių tarptautinių vokalinės muzikos konkursų (vienas žymiausių tarptautinis konkursas Varšuvoje (Międzynarodowy Konkurs Wokalny im. Stanisława Moniuszki) bei festivalių (doroczne Festiwale Moniuszkowskie w Dusznikach i Kudowie Zdroju) repertuaro privalomoji dalis. Moniuškos vardu Lenkijoje, Lietuvoje ir kitur yra pavadinta teatrų, chorų, įvairių pakopų muzikos (ir ne tik) mokymo įstaigų: Gdansko muzikos akademija (Akademia Muzyczna im. Stanisława Moniuszki w Gdańsku), Šalčininkų menų mokykla (veikia nuo 1977, kompozitoriaus vardas jai suteiktas 2000 metais), vidurinė mokykla Vilniaus rajono Kalvelių kaime ir kt. Vilniuje veikia S. Moniuškos kultūros centras (Centrum kultury polskiej na Litwie im. Stanisława Moniuszki), Žvėryne yra S. Moniuškos gatvė. Ant buvusio Miulerių namo (Vokiečių g. 26) kabo paminklinė lenta, kurioje lietuvių ir lenkų kalbomis rašoma, kad čia metais gyveno lenkų kompozitorius Stanislavas Moniuška. Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje ant vargonų choro parapeto yra gipsinis kompozitoriaus biustas, S. Moniuškos skvere prie Šv. Kotrynos bažnyčios stovi kompozitoriaus paminklinis biustas (1922). Abiejų biustų autorius lenkų skulptorius Bolesławas Balzukewiczius [17]. VILNIAUS HALKA Operos kūrėjui sunkiai sekėsi rasti tinkamą libretistą m. pradžioje vilnietis muzikas rašė Józefui Sikorskiui: Vilniuje neturime sugebančio rašyti libretus < > Ar nėra kokio būdo man padėti? [15; 43] Varšuviečio muzikos kritiko J. Sikorskio ir S. Moniuškos draugystė prasidėjo 1845 metais, kai kritikas žurnale Biblioteka Warszawska paskelbė išsamią ir labai palankią kompozitoriaus Namų dainyno I sąsiuvinio recenziją. S. Moniuškai atvykus į Varšuvą, Sikorskis kompozitorių supažindino su poetu ir dramaturgu Józefu Korzeniowskiu ir rekomendavo jį kaip Halkos libretistą. Tačiau pats Moniuška atkreipė dėmesį į Varšuvoje tuo metu rankraščio pavidalu nelegaliai platinamą poemą Halščka. Jos autorius buvo poetas, radikalios Varšuvos menininkų grupės Varšuvos bohema ( Cyganeria warszawska ), siejusios literatūrinę kūrybą su švietėjiška veikla, narys Włodzimierzas Wolskis ( ). Poetas nepasižymėjo darbštumu, mėgdavo užsukti į restoranus. Kai Moniuškos kantrybė išseko, jis užrakino Volskį viešbučio kambaryje ir pastatęs ant stalo butelį vyno, pripylęs į rašalinę rašalo, pasakė: Manau, ryt Halką turėsime. Kitą rytą libretas buvo baigtas [15; 46] metais, kai Moniuška Varšuvoje asmeniškai išrūpino cenzūros leidimą, Halkos libretą Vilniuje išeido J. Zavadskio spaustuvė. V. Volskis ne perdėm aukštai vertino savo parašytą libretą, vadino jį tik eskizu ( szkic librettowy [6]) ir paliko kompozitoriui gana didelę kūrybos laisvę (Moniuška į libretą įterpė savo tekstų Jonteko ir Janušo duetą ir kt.). Poemos Halščka turinys buvo pakeistas sekant Obero operos Nebylė iš Portičio [14;15] pavyzdžiu, mat ši opera to meto Europoje buvo laikoma revoliucine ir konservatyviuose kraštuose rodyta pakeistu libretu. Vis dėlto Halkos libretas dėl jame atsispindinčių visuomeninių konfliktų buvo traktuojamas kaip nepatogus jame bajorijos atstovas yra neigiamas personažas. Operos siužetas, perkeltas į praeitį Lietuvos meno kūrėjų asociacija - 5 /

6 6 neišryškinant epochos, visai nepelnytai juodina mūsų protėvius [15; 49], skaitome varšuviečio Wacławo Przybylskio recenzijoje po premjeros Vilniuje (1854). Vienas esminių poemos originalo ir Moniuškos operos skirtumų joje Janušas neveda Halkos. Dviejų veiksmų Vilniaus Halka ( Halka wileńska ) prasideda Janušo vestuvėmis, jis veda lygią padėtimi ir dalia [15] Zofiją. Per iškilmes sode pasirodo Halka, ji dainuoja graudžią, ilgesingą dainelę, kuri visus sukrečia. Iš savo gimtinės iš kalnų Halka atėjo lydima Jonteko. Šis ją myli, globoja ir nesėkmingai bando atverti akis, kad ponaitis, jos vaiko tėvas, jai neištikimas, kalbina susitikti už miesto, bando ją nuraminti ir išsiųsti namo. Ateina vestuvių svečiai, tarnai Halką su Jonteku išvaro. Palūžusi Halka grįžta į kaimą ir išprotėja. Jontekas kaimiečiams pasakoja, kad juos išstūmė už vartų: Tai taip, tai taip su ponais, tai tokia meilė jų tokius žodžius, įrašytus Moniuškos ranka, skaitome partitūros originale. Kai po dešimties metų Halka buvo pastatyta Varšuvoje, šie žodžiai buvo pakeisti: Tai va kaip su merginom, tai tokia meilė jų [15; 45]. Tekstas iš esmės buvo pakeistas ir kitose libreto vietose (Janušo, Halkos, choro atliekami fragmentai). Minia gailisi Halkos: Ne tu, vargšelė, taip nusidėjai, čia jau kas kitas kaltas labiau. Atvažiavus vestuvininkams jaunieji tuoksis kaimo bažnytėlėje, Halka pagaliau suvokia savo nelaimę. Apimta keršto, nori padegti bažnyčią, tačiau iš ten ataidi malda. Halka numeta degančią skalą, bėga prie kalnų upės ir puola į ją. Taigi naujoje versijoje romantinė fantazija užleido vietą realistinei dramai. Pasak W. Rudzińskio, Pakeista ir veiksmo vieta ji perkelta į priekalnes, taigi, į ten, kur vyko tragiškas baudžiaunininkų maištas. Halkos libretas susijęs su baudžiauninkų teisių nepaisymu, su lenkų šlėktos reakcija į neramumus Prancūzijoje bei su 1846 m. Krokuvos sukilimo numalšinimu. Senąją bajoriją palaikantys kultūros veikėjai rezgė intrigas, nukreiptas prieš Halkos pastatymą Varšuvoje (1847 m. poetas Karolis Balińskis parašė Sikorskiui laišką, kuriame pasisakė prieš operos pastatymą [14; 96, 15; 49]. Operos ilgai nepraleido cezūra, į jos siužetą nepalankiai žiūrėjo konservatyviai nusiteikusi Varšuvos auditorija, todėl neredaguota Halka čia negalėjo būti pastatyta [14; 113], kol visuomeniniai konfliktai Volskio ir Moniuškos librete nebuvo prislopinti, tokiu būdu švelninant drastišką opios problemos vaizdavimo būdą [6; 12]. Vis dėlto Halkos libretas buvo pirmas bandymas suteikti naują turinį lenkų muzikoje tuo laikotarpiu beveik išsisėmusiam sceniniam žanrui. Halkos aktualumas buvo sukrečiantis, kaip ir jos kūrėjo drąsa apnuoginti aštrias savo laiko problemas, kurios iki tol neatsispindėdavo lenkų autorių operose. Kompozitoriaus novatoriškumas pasireiškė ne tik temos pasirinkimu pagrindinė veikėja yra baudžiauninkų luomo atstovė, bet ir muzikoje, nes autorius drastiškai atsisakė italų operų štampų: šio žanro kūriniuose miglotas siužetas paskęsdavo vokalinius gebėjimus demonstruojančių primadonų arijose. Tad nieko nuostabaus, kad Didžiojo teatro (Teatr Wielki w Warszawie) primadona Paulina Rivoli reiškė Moniuškai pretenzijų dėl savo partijos [14; 145], tačiau po kurio laiko vis dėlto sutiko amoralioje operoje dainuoti herojės baudžiauninkės (chłopskiej heroiny) partiją [14]. Varšuvos teatro scenoje tuo metu buvo rodomos banalios tematikos italų operos, šis žanras lenkų muzikoje merdėjo, kadangi tuo metu atsirandantys sceniniai kūriniai tik formaliai turėjo operų pavadinimą juose didesnę reikšmę turėjo tekstas, muzika Lietuvos meno kūrėjų asociacija - 6 /

7 7 būdavo tik intarpas, o ir jos kartais nebelikdavo (!), į tokių operų tekstą būdavo įkomponuojamos nebūtinai glaudžiai su juo susijusios dainos. Pagrindinių herojų arijos, kuriose stsiskleistų jų išgyvenimai, taip pat buvo labai retas reiškinys [6; 14]. Nors Vilniaus Halka dar neturėjo visų būtinų didžiosios operos požymių (jų kur kas daugiau atsirado 1857 metais, kai kompozitorius rengė Varšuvos premjerą), tačiau dėl savo glaustos formos ir dramatinės išraiškos, be abejo, buvo visavertis šio žanro kūrinys. Ypatingo vientisumo Moniuška pasiekė dialogus pakeitęs rečitatyvais, sujungęs numerius į ištisas scenas (vadinamuoju atakos būdu) arba pasitelkęs moduliacijas, motyvų reminiscencijas. Svarbiausia Halkos kompozicinės technikos naujovė uvertiūra glaudžiai susieta su operos visuma, joje skamba svarbiausios, su kertiniais dramos momentais susijusios temos. Tačiau didžiausią nuostabą kelia motyvų ir temų kartojimo principas, primenantis R. Wagnerio operas. Dar labiau stebina, kad vėlesnėse Wagnerio operose naudojama motyvų sistema negalėjo turėti jokios įtakos Vilniaus Halkai, nes R. Wagnerio Lohengrinas pasirodė vėliau, 1848 metais. Kas žino, jei Moniuška būtų aprašęs Halkos komponavimo metodus, ar nebūtų pasidalinęs šlove su operos reformatoriumi Wagneriu? (Prisiminkime M. K. Čiurlionį, kuris pačioje 20 a. pradžioje intuityviai kūrė atonalias variacijas iki Schönbergui paskelbiant (1921) dodekafoninės technikos principus). Z. Jachimeckis daro prielaidą, kad 1847 metais Moniuška lygiai taip pat galėjo sukurti muzikinę dramą kaip ir tikrasis jos kūrėjas R.Wagneris metais po Halkos spektaklio recenzentas stebėjosi: Nesuvokiu, kodėl šis šedevras iki šiol nėra pelnęs tarptautinio pripažinimo. Veikalas nėra žinomas Vokietijoje, Prancūzijoje, Anglijoje < > dėl tokio menko paplitimo Halka negalėjo veikti operos žanro kaip muzikos dramos raidos. Kurdamas šią operą Moniuška nėra patyręs svetimų įtakų, tačiau sugebėjo atspindėti savojo amžiaus tendencijas [...] tai tikrasis operos menas [6;15] Gana svarbus įvykis Vilniaus kultūriniame gyvenime buvo 1848 m. sausio 1 d. Halkos pirmosios dviejų veiksmų redakcijos (vadinamosios Vilniaus Halkos ) koncertinis pastatymas Vilniaus rotušėje (beje, lenkų kalba leidžiamoje literatūroje yra nuomonių, kad opera tądien rodyta Miulerių namuose [4; 138]). Operą atliko muzikos mėgėjai vilniečiai (19 a. 2 pusėje Vilniuje trūko profesionalių dainininkų), dirigavo operos autorius. Pirmasis Jonteko vaidmens atlikėjas S. Moniuškos bičiulis, grafo Lopacinskio šeimos dainavimo mokytojas italas baritonas Achillesas Bonoldi ( ). Jam dedikuota Vilniaus Halka bei keletas Moniuškos dainų [14; 112] metų gruodžio 8 dieną S. Moniuška rašė draugui: Kai šis mano šedevras daugiau nei kukliai buvo atliktas, ramia sąžine laukiu, kada ateis atsidėkojimo jam laikas [cituota pagal: 16; 138]. Iki Halkos sukurtos lenkų operos tebuvo vietinės reikšmės, vertingos tik žanro istorijos požiūriu [1], taigi metais Vilniuje 28 metų kompozitorius sukūrė operą, kuriai teko garbė vadintis pirmąją lenkų tautine opera. Po kelerių metų, pagerėjus Vilniaus miesto teatro situacijai, S. Moniuška buvo pakviestas diriguoti šio teatro orkestrui (atlyginimas 50 rublių per mėnesį). Teatras tuomet veikė dabartinėje Vilniaus miesto rotušėje. Šios aplinkybės suteikė kompozitoriui galimybę 1854 m. vasario 28 dieną pastatyti Halkos sceninę versiją su profesionaliais dainininkais (Jontekas Emanuelis Kleczyńskis [6]) bei pakenčiamu orkestru [14; 134]. Rengiant 1854 metų sceninį pastatymą, daug padėjo A. Bonoldi ir tuometinis Lenkijos teatrų direktorius Julianas Tiutis [6]. Šios operos scenografiją kūrė Lietuvos meno kūrėjų asociacija - 7 /

8 8 dailininkas Vincentas Dmachauskas [1] m. Vilniuje buvo išleisti operos Halka fragmentai [127]. Vilniaus miesto teatrui kompozitorius sukūrė ir operečių, čia buvo pastatytos Idealas arba Naujosios brangenybės (Ideal, czyli nowa Precioza, 1840 [2] pagal Oskaro Milewskio tekstus; beje, pabaigos mozūro tema vėliau buvo įtraukta į Halkos mozūro vidurį [15; 30]) bei Karmanjolė arba Prancūzai mėgsta juokauti (Karmanioł, czyli Francuzi lubią żartować, 1841) m. gegužės 20-ąją, specialiai tai dienai, kai žemvaldžiai atvažiuodavo į miestą pasirašyti javų pardavimo sutarčių, Moniuška pastatė dvi operas Betli (Bettly, pagal prancūzišką A.-E. Scribeʼo ir Mélesvilleʼio libretą [3]) ir Čigonus (Cyganie, pagal F. D. Kniaźnino kūrinį). Pastaroji opera vėliau redaguota ir pastatyta kitokiu pavadinimu Jaunutė (Jawnuta, 1860). Halkos autorius vylėsi pamatyti šią operą Varšuvos didžiajame teatre, tačiau dėl jo vadovybės priešiško nusiteikimo ir nepalankios politinės situacijos operos premjera buvo vis atidėliojama. Moniuška 1847 m. vasarą nuvežė į Varšuvą operos partitūrą, buvo surengtos kelios repeticijos, tačiau kvietimo į premjerą teko laukti ilgiau nei dešimtmetį iki 1858-jų. Tuo laikotarpiu kompozitorius nesukūrė nė vienos operos, rašė tik kantatas (1848 m. laiške J. Sikorskiui pavadino kantatą vienintele forma, kuria šiuo metu (t. y. po Halkos koncertinio pastatymo. V. B.) gali reikštis [13; 135]). HALKA VARŠUVOJE Besirengdamas Halkos pastatymui Varšuvoje, S. Moniuška savo mėgstamame veikale padarė daug pakeitimų. Libretą taisyti privalėjo dėl cenzūros reikalavimų, o muziką per pirmąjį koncertinį pastatymą ir premjerą Varšuvoje skiriantį dešimtmetį tobulino nuolatos. Kai sužinojo, kad Varšuvoje opera tikrai bus atliekama, perspėjo Didžiojo teatro dirigentą Janą Quattrinį, kad sutinka statyti operą tik pertvarkytą, kitaip instrumentuotą: iki šiol sukurtos partitūros atsisakau tiesa, natos lyg ir tos pačios, tačiau nauja versija geresnė dėl to, kad esu labiau patyręs < > Iš tiesų, 10 nuolatinio tobulinimosi metų suteikė man tiek patirties, kad iš naujo peržiūrėjęs Halkos partitūrą supratau visiško jos pertvarkymo, nekeičiant pagrindinės operos minties, poreikį [6; 11]. Kurdamas Jonteko partiją kompozitorius galvojo apie A. Bonoldi, todėl ji buvo skirta baritonui. Besirengdamas premjerai Varšuvoje, pertvarkė ją tenorui. Kai kurių numerių tonacija tikriausiai buvo pakeista; autorius primygtinai reikalavo, kad operos pradžios polonezas būtinai būtų šokamas kaip baliuje. Tobulindamas Vilniaus Halką, Moniuška praplėtė ją. Varšuvos premjerai kompozitorius sukūrė naujų arijų (IV veiksmo Jonteko arija), duetų (Jonteko ir Janušo duetas), mazurką ir kalniečių šokius. 4 veiksmų versijoje kalniečių charakteristikai skirtas spalvingas III veiksmas, o IV veiksme skamba malda Tėve, dangaus valdove (Ojcze z niebios), kuri iki šiol atliekama per katalikų bažnyčios apeigas. Naujos keturių veiksmų Halkos versijos premjera Lenkijos sostinėje pagaliau įvyko. Ta proga 1858 metų naujametiniame Ruch Muzyczny numeryje Sikorskis išspausdino Kalniečių šokių transkripciją 4 rankoms. Premjeros dieną, 1858 m. sausio 1-ąją, dirigavo J. Quattrini, pagrindinių veikėjų vaidmenis sukūrė žymiausi Varšuvos didžiojo teatro dainininkai P. Rivoli, A. Ziółkowskis, J. Dobrskis (tenoras). Lietuvos meno kūrėjų asociacija - 8 /

9 9 Pastarojo Jontekas buvo tiesiog nepralenkiamas, jo interpretacija ilgainiui tapo etalonu. Pagrindinė Moniuškos operų moterų vaidmenų atlikėja Varšuvoje buvo Bronisława Dowiakowska [15; 83]. Halkos pastatymą Varšuvos didžiajame teatre lydėjo tiesiog stulbinantis pasisekimas, kasoje stigo bilietų. Premjeroje dalyvavęs vokiečių pianistas ir kritikas H. von Bulovas tais pačiais metais Neue Zeitschrift für Musik paskelbė labai palankią recenziją, kurioje pagrindinę veikėją charakterizavo kaip engiamo luomo atstovę, o operos kūrėją kaip iš tautos dvasios pasisėmusį autorių [14; 187]. Po premjeros pasirodė tiek įvairių straipsnių apie Halką, kiek iki tol Lenkijoje niekada nebuvo išspausdinta per tokį trumpą laiką (jų autoriai J. I. Kraszewskis, J. Sikorskis, J. Kenigas). Labai gerai operą įvertino ir pianistė, Chopino mokinė Maria Kalergis. Maurycy Karasowskis savo vadovėlyje, skirtame lenkų autorių operai (Rys historyczny opery polskiej, 1859), paskelbė, kad Halka pradeda naują erą lenkų sceninės muzikos istorijoje [6]. Po Halkos sėkmės Varšuvoje Moniuškai pasiūlytos Didžiojo teatro dirigento pareigos. Tarytum iš gausybės rago pasipylė naujų sceninių kūrinių užsakymai, kompozitoriaus muzika susidomėjo rimti leidėjai (Gebethner & Wolff, Gustaw Sennewald, Ferdynand Hösick). Žymus italų kompozitorius G. Rossini, Paryžiuje viešėjusio J. Wieniawskio supažindintas su Halkos partitūra, labai gyrė kūrinio muziką, ir reikšdamas autoriui savo pagarbą nusiuntė jam nuotrauką su užrašu: Halkos autoriui [15; 86]. Rossini pripažinimas buvo tarsi operos autoriaus pakylėjimas į europinį lygį. Būtent Rossini rekomendavo Moniušką garsiai Flexanderio leidybinei firmai. Bene ilgiausiai Vilniuje gyvenęs pasaulinio masto kompozitorius romantikas mūsų mieste turėjo mažiau darbų, susijusių su kūrybą, labiau angažavosi pedagoginiam, organizaciniam, visuomeniniam, net su leidyba susijusiam darbui. Nuolat tekdavo galvoti, kaip atiduoti susikaupusias skolas. Jas Moniuška grąžino tik kurį laiką pabuvęs Varšuvoje, kur menininko finansinė padėtis buvo bent tris kartus geresnė: Varšuvos operos teatro dirigento atlyginimas dvigubai didesnis, kompozitorius turėjo pajamų ir iš leidybos, nors jos nebuvo nuolatinės. Tuo metu Lenkijoje dar nebuvo privalomas autorinis atlyginimas, net gana dažnas kūrinio atlikimas neduodavo kompozitoriui tų pajamų, kokias netrukus ėmė gauti scenos kūrinių autoriai. Politinė situacija Varšuvoje darėsi vis sudėtingesnė metais mieste susirinko tuometiniai Austrijos, Rusijos ir Prūsijos tų pačių valstybių, kurios prieš 65 metus pasidalijo Lenkiją valdovai (vadinamasis trijų juodų erelių susirinkimas). Moniuškos vadovaujamame teatre buvo surengti operos spektakliai, tačiau netrūko įvairių netikėtumų: nenustatyti asmenys karalių ložėje prilaistė dvokiančio skysčio (vis dėlto suspėta ją apmušti nauju audiniu), baleto metu iš teatro plafono pradėjo skristi balonėliai su dujomis Vos išvykus svečiams, teatre pradėti tardymai, jis buvo uždarytas kelioms savaitėms. Daugelis patriotine veikla įtariamų muzikantų buvo atleisti. Politiniai įvykiai sukėlė audringą lenkų visuomenės reakciją m. vasarį caro kariuomenė paleido į minią šūvius, žuvo 5 žmonės. Aukos buvo iškilmingai palaidotos. Spalio 15 d. Varšuvoje įvesta karinė padėtis. Vėlavo atlyginimai operos darbuotojams, Lietuvos meno kūrėjų asociacija - 9 /

10 10 teatro pastate įsikūrė caro kariuomenė. Buvo paskelbtas visuotinis tautos gedulas, uždraustos pramogos, linksmybės, baliai ir teatro renginiai. Išimtis padaryta tik Moniuškos operoms ir iš to galima spręsti, koks tvirtas buvo jo kaip menininko autoritetas. J. I. Kraszewskis rašė: Moniuškos kūriniai vis sukelia entuziazmą ir jų klausomi su malonumu, Halkos spektakliai gausiai lankomi [15; 85]. Tai, kad carinės Rusijos cenzūra leisdavo pastatymus, tikriausiai galima paaiškinti tuo, jog Moniušką ir jo operas vertino rusų muzikai M. Glinka, A. Dargomyžskis, V. Serovas ir kiti. Smuikininkas Henri Vieuxtemps parašė fantaziją operos Halka temomis. Peterburge gyvenęs C. Kiuji rašė: Halkos tema viena geriausių operos temų, libretas vienas geriausių libretų [15; 46] Šis muzikas vėliau sukurtą operą Baisusis dvaras laikė silpnesniu veikalu negu Halka [15; 93]. Žymus dailininkas I. Repinas savo paveiksle Slavų kompozitoriai pavaizdavo Moniušką, Chopiną, Lipińskį ir Ogińskį [4]. HALKOS TRIUMFAS Joks kitas opusas lenkų operos istorijoje neturėjo tokio greito ir stulbinančio pasisekimo, nesulaukė tokios nuoširdžios simpatijos, kokia publika visame pasaulyje apdovanojo vilniečio S. Moniuškos operą Halka. Kitų lenkų autorių operos net iš tolo neprilygsta jai ir pastatymų gausa (viena žymiausių šios operos inscenizacijų L. Schillerio (Poznanė, 1950) [4]). Praslinkus dvejiems metams po Varšuvos premjeros, 1860 m. sausio 1 d., šiame mieste įvyko 50-asis operos pastatymas [15; 181]. Beje, 4 veiksmų Halka 1861 m. buvo pastatyta ir Vilniuje. Šimtasis Halkos spektaklis su benefisu Moniuškos naudai [15] įvyko Varšuvos didžiojo teatro scenoje 1865 metų spalio 7 dieną [4; 306] m. lapkričio 29 d. (per 1830 metų Lapkričio sukilimo metines) įvyko Halkos premjera Krokuvoje. Po jos spauda rašė, kad Halka yra kaprizingos slavų muzikos vaisius < > taip ir jauti, kad Moniuška lenkas: ir keli taktai iš Halkos vidurio tuoj patraukia ausį savo lenkišku ritmu, nors instrumentuota gerai, pagal dabartinę vokiečių mokyklą [15; 98] m. Krokuvos trupė atliko Halką Lvove bei Liubline m. vasario 28 dieną diriguojant B. Smetanai Halka atlikta Prahoje. Čekų kritikai Moniušką apibūdino kaip stiprią dramatiškos muzikos individualybę, o operos muziką kaip labai žavingą [15; 101] metais ši opera pirmą kartą atlikta Maskvoje, 1870 m. Halkos premjera įvyko Peterburge. Opera abiejuose miestuose susilaukė didžiulio pripažinimo, buvo palankiai įvertinta kritikų. Gana dažnas Moniuškos operų ir kantatų atlikimas, visuotinis jo dainų paplitimas įtvirtino Moniuškos kaip tautos kompozitoriaus pozicijas. Lenkijoje Halka rodyta tiek didesniuose miestuose (ją atlikdavo geriausi operos solistai), tiek periferijoje (neretai muzikos mėgėjų pastangomis). Ji pelnytai užkariavo ne tik slavų kraštus, bet ir Vakarų Europą, JAV, Pietų Ameriką. Prieš porą dešimtmečių Lenkijoje susiklostė tradicija būtent šios operos pastatymu pažymėti valstybės ir su muzika susijusias šventes. Halkos pastatymu 1967 metais atidarytas atnaujintas Varšuvos didžiojo teatro pastatas. Didysis teatras iki šiol sėkmingai stato šios operos 4 veiksmų variantą (naujausias pastatymas 2011 m.). S. Moniuškos opera Halka Lenkijoje yra įtraukta į muzikos istorijos mokymo programas. Anot 2001 metais Krokuvoje pasirodžiusio vadovėlio ABC historii muzyki Lietuvos meno kūrėjų asociacija - 10 /

11 11 autorės Małgorzatos Kowalskos, Halka yra psichologinė drama < > Operos realistiškumas bei nelaimingos meilės drama, kurioje dalyvauja pagrindiniai operos veikėjai, leidžia < > lyginti šį kūrinį su tokiais realistiniais veikalais kaip G. Bizet Karmen [9]. Anot T. Sakalausko, Savo kūriniais, savo opera kompozitorius skleidė į pasaulį žinią, kad kūryba užpultoje žemėje neužgeso. Halka išgarsino Vilnių. [16; 138] Lietuvoje Halka šuo metu nėra statoma, nors anksčiau bandymų būta metais Halką statė Vilniaus Redutos teatras [6; 16]. Dabartiniame Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre įvyko dvi operos Halka premjeros. Pirmoji buvo skirta demokratinės Lenkijos penkerių metų sukakčiai [5] pažymėti. Operą 1951 m. gegužės 31 d. tuometiniame Lietuvos TSR valstybiniame operos ir baleto teatre parengė dirigentai Algis Žiūraitis ir Mykolas Bukša, režisavo A. Zauka, dailininkas N. Zelinskis [11]. Beje, tai buvo viena paskutinių M. Bukšos premjerų. Halkos vaidmenį sukūrė J. Petraškevičiūtė ir P. Zaniauskaitė, Jonteko V. Česas ir J. Indra, Sofijos B. Adomavičienė ir I. Ylienė, Janušo V. Blažys, J. Mažeika, K. Šilgalis, Stolniko R. Siparis, H. Zabulėnas, Dzembos R. Marijošius, L. Muraška metų kovo 23 d. dirigentas Jonas Aleksa, režisierius V. Grivickas, dailininkas J. Jankus atnaujino Moniuškos Halkos spektaklius. Janušo partiją atliko J. Urvelis, Sofijos D. Juodikaitytė. Halkos partiją yra dainavusi ir G. Kaukaitė. Šios operos fragmentus yra įrašę K. Petrauskas, V. Noreika ir kiti lietuvių atlikėjai. Kitais metais minėsime Vilniaus Halkos sceninio pastatymo 160 metų sukaktį. Manau, tai puiki proga vilniečiams atgaivinti nuoširdžiai šį miestą mylėjusio ir jam gražiausius savo gyvenimo dešimtmečius paskyrusio kompozitoriaus Vilniuje sukurtos operos pastatymą. Ar Vilniaus Halka sugrįš į Vilnių? LITERATŪRA 1. Bruveris Jonas Vytautas. Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Burokaitė Jūratė. Stanisław Moniuszko (Stanislavas Moniuška). Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. 15, p Burokaitė Jūratė. Stanislavas Moniuška. Lietuvos muzikos enciklopedija. T. 1. p Dziębowska Elżbieta, Duszyk Krystyna. Stanisław Moniuszko. Encyklopedia Muzyczna, Cz. Biogr. PWM, p Halka: premjera 1951 m. gegužės 31 d. [Lietuvos TSR valstybinis operos ir baleto teatras] 6. Halka (klavyras). [E. Nowaczyk. Wstęp]. Poznanė, Lietuvos meno kūrėjų asociacija - 11 /

12 12 7. Jakubėnas Vladas. Varšuvos muzikiniai įspūdžiai. Muzikos barai, 1939 m. Nr. 1, p Kaveckas Konradas. Lenkų muzika. Muzikos barai, 1939 m. Nr. 4, p Kowalska Małgorzata. ABC historii muzyki. Musica Iagellonica. Kraków, Landsbergis Vytautas. Muzikologija ir kultūros istorija. Geresnės muzikos troškimas. Vilnius: Vaga, Lietuvos valstybinis operos ir baleto teatras. Lietuvos muzikos enciklopedija. T. 2, p Lietuvos muzikos istorija. I knyga Tautinio atgimimo metai ( ). Vilnius, Moniuszko Stanisław. Listy zebrane. Kraków: PWM, Rudziński Witold. Moniuszko. Kraków: PWM, Rudzinskis Vitoldas. Stanislavas Moniuška žmogus ir kūrėjas [iš lenkų kalbos vertė Jonas Šukys]. Vilnius, Sakalauskas Tomas. Missa Vilnensis: susitikimai su Vilniaus kūrėjais. Vilnius, 2008, p Šaulianskaitė Žydrūnė. Stanislavas Moniuška (Stanisław Moniuszko) Venclova Tomas. Stanislavas Moniuška. Vilniaus vardai. 2006, p Lietuvos meno kūrėjų asociacija - 12 /